Zenonas Baužys, kunigas (1908-1947)

1325783910158Kunigas Zenonas Baužys gimė 1908 m. Labanore daugiavaikėje Karolinos ir Karolio Baužių šeimoje. Iš 16 pasaulį išvydusių vaikų pilnametystės sulaukė aštuoni. Du iš jų – vyresnis brolis Danielius ir Zenonas – tapo kunigais.

 Jaunuolis Zenonas pirmuosius mokslus išėjo namuose – knygnešio ir daraktoriaus Karolio Baužio šeimoje. 1919 m. Zenonas įstojo į Vilniaus gimnaziją, vienerius metus mokėsi Panevėžio gimnazijoje, vėliau Kauno dvasinėje seminarijoje, Lietuvos universiteto Teologijos ir Filosofijos fakultete. Įšventintas į kunigus, pastoracinį darbą pradeda Semeliškių bažnyčioje, o 1934 m. skiriamas Kernavės parapijos klebonu. 

Pro pat pirmąją buvusios LDK sostinę Kernavę ėjo administracinė linija, skyrusi lenkų okupuotą Vilniaus kraštą nuo Lietuvos. Kun. Z. Baužys stengėsi skleisti lietuvybę šiame nuostabiame piliakalnių, Pajautos slėnio kampelyje. Per atlaidus, procesijos priešakyje nešdamas Monstranciją, klebonas eidavo prie demarkacijos linijos, kur buvo pastatytas kryžius. Melsdavosi už Vilniaus išvadavimą.

Kaip liudija Kernavės senbuviai, Kun. Z. Baužiui atvykus į istorinę vietovę, prasidėjo parapijos lietuvinimas, nes gyventojai, deja, vis dažniau dairydavosi ir sekdavo lenkų šlėktų pavyzdžiu. Užsimezgė vaisinga jo draugystė su Kernavės muziejaus įkūrėju, dideliu Lietuvos patriotu, mokytoju Juozu Šiaučiūnu. Z. Baužys talkindavo renkant eksponatus, rengiant jaunimo vakarus. Klebonas drauge su mokytoju J. Rudzinsku pastatė S. Čiurlionienės – Kymantaitės dramą „Aušros sūnūs“, vaizduojančią spaudos draudimo laikus, režisavo kitus scenos veikalus.

 Kun. Z. Baužys mėgdavo bendrauti su savo parapijiečiais, ypač jaunimu. Jis griežė smuiku, skambino pianinu, švelniu tenoru giedodavo bažnyčioje, dainuodavo bendruomenės susibūrimuose, organizavo chorą, orkestrą. Kun. Zenonas gerai piešė, buvo ištapęs dalį bažnyčios sienų. Karo metais iš sugedusių tankų padarė įrengimą bažnyčiai apšviesti.

Jis būtų dar daugiau nuveikęs Kernavės parapijos ir visos Lietuvos naudai, jei ne dvi mūsų šalį užplūdusios okupacijos. 1946 m. Kernavės kleboniją apsupo enkavedistų būrys. Iškrėtė jos patalpas ir, išsivedę kleboną Zenoną, uždarė jį iš pradžių Ukmergės, vėliau – Vilniaus saugumo rūsiuose. Keletą mėnesių kankino su kitais trimis aplinkinių parapijų kunigais. Juos nuteisė už ryšius su Lietuvos partizanais. Iš kalėjimo, dar ir dabar tebeesančio Rasų gatvėje, kun. Zenoną su kitais politiniais ir kriminaliniais kaliniais išvežė į Nachodką, o iš ten – vis tolyn, tolyn į Rusijos šiaurę. Paskutinį laiškutį, rašytą ant laikraščio skiautės, artimieji gavo iš Magadano. Paskui ryšiai nutrūko, o apkraustyti siuntiniai grįžo su užrašu „Adresatas išvykęs“… Vėliau Ukmergės saugumiečiai patvirtino, jog nė 40-ies nesulaukęs Kernavės klebonas Kun. Z. Baužys mirė… Kokiomis aplinkybėmis tai atsitiko: dėl ligos, iš bado, buvo nužudytas ar jį užgriuvo kasykloje, sužinoti nepavyko.

2000 m. gegužės 8 d. Popiežius Jonas Paulius II-asis tarp kitų dvasininkų bei pasauliečių paskelbė kankiniu ir kun. Z. Baužį. Kernavės kapinėse sesers Aleksandros Baužytės rūpesčiu iškilo paminklas Magadano kankiniui kunigui Zenonui Baužiui.

Jūra Marija Baužytė,

Kun. Zenono Baužio dukterėčia

Informacijos šaltinis: Voruta, 2007 m. lapkričio 24 d. Nr. 22 (640). P.16.


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*