Pranciškus Ramanauskas, Telšių vyskupas, teologijos mokslų daktaras, profesorius, kankinys, spaudos darbuotojas (1893-1959)

Ramanauskas_Pr_vysk82

Telšių vyskupas Pranciškus Ramanauskas Baidukų lageryje 1948 m.

Telšių vyskupas, teologijos mokslų daktaras, profesorius, kankinys, spaudos darbuotojas Pranciškus Ramanauskas gimė 1893 m. spalio 16 d. Kudoniuose, Betygalos parapijoje, Raseinių apskrityje. Jis buvo jauniausias sūnus keturių vaikų šeimoje. Anksti neteko motinos, juo rūpinosi vyriausioji sesuo. 

Buvo labai gabus, todėl artimieji anksti leido jį į mokslus. 1899–1903 m. Pranciškus mokėsi Betygalos pradinėje mokykloje, o 1904–1908 m. — Raseinių miesto mokykloje, kur baigė 4 gimnazijos klases. Ten, bendraudamas su žydų vaikais, greitai išmoko žydiškai, o vasaromis iš atostogaujančių klierikų pramoko ir lotyniškai.

Savarankiškai pasimokęs, Kaune eksternu išlaikė 6 gimnazijos klasių baigimo egzaminus ir įstojo į Žemaičių kunigų seminariją Kaune, vadovaujamą poeto prel. J. Mačiulio-Maironio, kurią baigė 1917 m. ir Kauno katedroje birželio 22 dieną Žemaičių vyskupo Pranciškaus Karevičiaus buvo įšventintas kunigu.

Pirmoji jaunojo kunigo parapija — Pumpėnai (Panevėžio apskr.), kur dirbo 1917–1920 m. Jis aktyviai įsijungė ne tik į parapijos gyvenimą, bet dalyvavo ir jaunos Lietuvos valstybės ir jos kariuomenės kūrime, skatindamas žmones eiti ginti Tėvynę. 1920-1921 m. kun. Ramanauskas vikaravo Krekenavoje, o 1921-1922 m. — Raseiniuose.

1922 m., gavęs dvasinės vadovybės leidimą, kun. Pranciškus įstojo į ką tik įsteigto Kauno universiteto Teologijos filosofijos fakultetą. Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius kun. Pranciškui Ramanauskui buvo pažadėjęs, kad, jei jis baigs universitetą su pagyrimu, siųs studijuoti į Romą. Kadangi daug dalykų universitete buvo panašių kaip ir seminarijoje, tai studijuoti kun. Pranciškui buvo nesunku, likdavo nemažai laisvo laiko. Jaunasis kunigas dalį laisvalaikio skyrė papildomoms studijoms ir savarankiškai išmoko italų, prancūzų ir ispanų kalbas. Studijuodamas Kaune, Ramanauskas 1922–1923 m. ėjo kalėjimo kapeliono, 1923 m. — Kauno suaugusiųjų gimnazijos kapeliono pareigas.

Gyvenimas laikinojoje sostinėje virte virė. Kun. Pranciškus kartu su kitais savo kurso draugais įsitraukė į įvairių katalikiškų organizacijų (ateitininkų, pavasarininkų ir kt.) veiklą, lankė teatrą, koncertus. 1923 m., baigęs su pagyrimu universitetą, Pranciškus Ramanauskas buvo paskirtas vikaru į Telšius, pakeitęs į studijas Kauno universitetan išvykusį kun. Petrą Maželį. Taip pat jis ėjo ir Telšių mokytojų seminarijos bei lenkų progimnazijos kapeliono pareigas.

Kunigas aktyviai įsitraukė į miesto kultūrinį – visuomeninį gyvenimą. Vadovavo šv. Vincento Pauliečio draugijai, Katalikų veikimo centrui, dalyvavo pavasarininkų, ateitininkų, tretininkų draugijų ir kitų bažnytinių organizacijų darbe.

1925 m. Ramanauskas kartu su kunigais Korzumu, Striku, Telšių gyventojais Danyliumi, Gabaliausku ir kt. įsteigė katalikiškos krypties laikraštį „Žemaičių prietelius“. Šio laikraščio leidėjas buvo Telšių Katalikų veikimo skyriaus valdyba. „Prietelius“ buvo žemaičių katalikiškų organizacijų organas, kurio tikslas — tautinės savimonės, lietuvybės, katalikiškumo ugdymas. Laikraštis buvo atsvara prieš kairuoliškos pakraipos Telšiuose pradėtą leisti laikraštį „Žemaitis“. „Žemačių prieteliuje“ buvo spausdinami reportažai apie tuometį Lietuvos ir užsienio gyvenimą, politinės naujienos iš Lietuvos ir pasaulio. Jame buvo spausdinami straipsniai apie tikybą, mokslą, ūkį, istoriją, teisę ir sveikatą, literatūriniai kūriniai, galvosūkiai, įvairenybės, humoras. Pirmas numeris pasirodė 1925 m. kovo 18 d. „Prietelius“ iš pradžių buvo leidžiamas kas dvi savaites, o nuo 1925 m. lapkričio 1 d. tapo savaitraščiu. Redakcija buvo įsikūrusi Kalno g. 20. Laikraščio kaina metams iš pradžių buvo 5, vėliau — 3 litai. Spausdinamas jis buvo Kaune, vėliau vyskupijos spaustuvėje Telšiuose. 1926 m. taip pat buvo leisti laikraščio priedai „Svirplys“ ir „Šeimyna“.

1926 m. balandžio 4 d. popiežiaus bule „Lituanorum gente“ buvo įsteigta Lietuvos bažnytinė provincija, padalinta į penkias vyskupijas. Telšiai tapo dalies buvusios Žemaičių vyskupijos centru. Pirmuoju Telšių vyskupu buvo paskirtas Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Justinas Staugaitis. Kun. Pranciškus Ramanauskas, vyskupo pakviestas, aktyviai dalyvavo naujos vyskupijos kūrime.

1926 m. gegužės 24 d. jis buvo paskirtas vyskupijos kurijos vicekancleriu, Tribunolo notaru.

Vysk. Justinui Staugaičiui siekiant įsteigti kunigų seminariją Telšiuose, trūko daktaro laipsnį turinčių dėstytojų, todėl 1927 m. rugpjūčio 12 d. kun. Pranciškui Ramanauskui buvo leista vykti studijuoti į Romą, kur jis 1929 m. baigė Grigaliaus Didžiojo universitetą, įgydamas teologijos daktaro laipsnį. Romoje Ramanauskas gyveno Germanų kolegijoje. Kadangi italų kalbą jis buvo išmokęs jau Lietuvoje, tai studijuoti nebuvo sunku, o būdamas gabus filologijai, išmoko dar ir latvių bei estų kalbas, nes gyveno kartu su latvių ir estų kunigais. Studijos Italijoje leido ne tik pagilinti teologijos žinias, bet ir susipažinti su gausiu Italijos meno ir kultūros palikimu, keliauti po Graikiją, Prancūziją ir Afriką. 

1929 m. gruodžio 24 d. Telšių vyskupas Justinas Staugaitis dr. Pranciškų Ramanauską paskyrė kunigų seminarijos pastoracinės teologijos ir katechetikos profesoriumi. Jaunasis profesorius aktyviai įsijungė į vyskupijos visuomeninį – religinį gyvenimą, reiškėsi spaudoje.

1931 m. dr. Pranciškus Ramanauskas buvo paskirtas kurijos sekretoriumi, vyskupijos tribunolo teisėju, jam buvo suteiktas Katedros kapitulos garbės kanauninko titulas, tapo kurijos kancleriu. 1932 m. jis buvo paskirtas prosinodaliniu egzaminatoriumi ir advokatu vyskupijos Tribunole visose bylose.

1932 m. liepos 31 d. vyskupas Justinas Staugaitis paskyrė kan. Pranciškų Kunigų seminarijos vicerektoriumi (atšauktas iš kanclerio pareigų). Prasidėjo iki mirties trukęs dviejų šviesių asmenybių, dviejų iškilių vyrų Pranciškaus Ramanausko ir Vincento Borisevičiaus bendradarbiavimas ir draugystė.

Kan. Pranciškus Ramanauskas gerai suvokė katalikiškos spaudos reikšmę, todėl nors ir turėdamas daug atsakingų pareigų, aktyviai bendradarbiavo tiek vietinėje, tiek respublikinėje katalikiškoje spaudoje: „Žemaičių prieteliuje“, „Tiesos kelyje“ ir kt. Ir ne tik bendradarbiavo. Nuo 1925 iki 1927 m. nors oficialus „Žemaičių prieteliaus“ redaktorius buvo kun. J. Dagilis, tačiau faktiškai redagavo Pranciškus Ramanauskas. Jam išvykus studijuoti į Romą, laikraščio redagavimą perėmė kun. Petras Maželis, nuo 1932 m. — Kazimieras Berulis. 1934 m. išleido knygą „Tikybos pamokos praktikoje“.

1940 m. kunigas paskiriamas Telšių kunigų seminarijos rektoriumi, jam suteikiamas prelato titulas. Vėliau pakeltas Garbės kanauninku.

 1944 m. balandžio 6 dieną arkivyskupas Juozas Skvireckas jį konsekravo vyskupu. Paskirtas Telšių vyskupu augziliaru. Žydų genocido metu slėpė nuo mirties jauną žydaitę.

Sovietinės okupacijos metais vyskupas patyrė daug nuoskaudų ir sunkių išgyvenimų. Ankstų 1945 metų gruodžio rytą įsiveržė saugumiečiai į vyskupo Pranciškaus Ramanausko kambarius, vyskupą areštavo ir įmetė į tuščią sunkvežimį. Surištą kniūpsčią kuo greičiausiai per didelius grindinio akmenis išvežė į Geležinkelio stotį, skubėjo, kad tik niekas nepamatytų gėdingo darbo. Apkaltintas antitarybine veikla, 1946   m. gruodžio 18 d.  suimtas, žiauriai tardytas,  apkaltintas antisovietine veikla.

1947 m. rugpjūčio 16d. nuteistas 10 m. lagerio ir ištremtas į Sovietų Sąjungos gilumą. Kalėjo Oršos (Baltarusija) kalėjime, Karlago (Karagandoje), Minlago, Vorkutlago, Abezės (visi Komijoje) lageriuose. 

Paleistas 1957 m. liepos 20 d., į Lietuvą grįžo po dešimties metų, tačiau okupacinė ateistinė valdžia ne tik neleido jam eiti vyskupo pareigų, bet ir gyventi Telšiuose.  Prieglobstį surado Švėkšnoje pas parapijos kleboną Stanislovą Mažeiką.

Sunkiai sirgo vėžiu, buvo dukart operuotas. Mirė 1959 m. spalio 15 dieną Telšiuose, po antros operacijos. Palaidotas Telšių katedros kriptoje, šalia vyskupo Justino Staugaičio.

Atminimo įamžinimas:

  • 2000 m. vyskupas Pranciškus Ramanauskas įrašytas į Lietuvos naujųjų kankinių Bažnyčios martirologą.
  • 2006 m. birželio 7 d. dekretu (po mirties) apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi.
  • 2009 m. spalio 15 dieną Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijoje vyko mokslinė katechetinė konferencija, skirta paminėti Telšių vyskupo Pranciškaus Ramanausko 50-ąsias mirties metines, prisimenant jo katechetinę bei visuomeninę veiklą ir jos atgarsius šiandien.
Ram378

Vysk. Pranciškus Ramanauskas, grįžęs iš tremties, apsigyveno Švėkšnoje. 1958 m.

        Vido Spenglos (Algimanto Žilinsko) straipsnis „Esu savo pareigą atlikęs“  apie tai, kaip KGB sekė vysk. P. Ramanauską, publikuotas laikraštyje  „XXI amžius“ 2009 m. spalio 9 d.

Pokario metais buvo represuoti keturi Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyskupai. Arkivyskupai Mečislovas Reinys ir Teofilis Matulionis bei vyskupas Vincentas Borisevičius keliami į altorių garbę ir dažniau minimi, o Pranciškus Ramanauskas šiandien tarsi nublanksta, primirštamas, jo auka už Bažnyčią atrodo lyg ir menkesnė. Kitaip atrodo pervertus buvusiame KGB archyve saugomą jo baudžiamąją ir ypač formuliaro (sekimo) bylas, iš kurių jis atsiskleidžia ne tik kaip ištikimas Bažnyčios gynėjas, bet ir tvirtas žmogus, tardymuose nieko neišdavęs, lageryje nepalūžęs, kitus stiprinęs, grįžęs į Lietuvą ir vėl telkęs kunigus ir hierarchus priešintis Bažnyčios veiklos varžymams. Kaip ir vysk. T. Matulionio atveju, KGB svarstė galimybę vysk. P. Ramanauską vėl areštuoti, ir gal tik ankstyva mirtis (praėjus trejiems metams po sugrįžimo) išgelbėjo jį nuo antrojo įkalinimo.

Pirmoji pažyma apie Telšių vyskupo padėjėją vysk. P. Ramanauską (dar vysk. V. Borisevičius buvo neareštuotas) surašyta NKGB Telšių apskrities valdybos operatyvinio įgaliotinio jaunesniojo leitenanto Raškevičiaus 1945 m. liepos 12 dieną. 1945 m. lapkričio 9 dieną LSSR NKGB 2-ro  skyriaus viršininkas papulkininkis Počkajus įsako Kretingos apskrities valdybai užrašyti Mosėdyje vyskupo sakytus pamokslus. Kitame rašte jis priekaištauja NKGB Telšių apskrities valdybai, kad silpnai „tiria“ vysk. P. Ramanauską ir duoda nurodymą į šį darbą įtraukti agentūrą iš kunigų, vienuolių ir vietinės inteligentijos. Pirmasis agentūrinis pranešimas apie Mosėdyje sakytus vysk. P. Ramanausko „antisovietinius“ pamokslus, kuriuose jis smerkė išdavystes ir tikėjimo reikalavimų nesilaikymą, pateiktas 1945 m. rugsėjo mėnesį agento „Šleinio“. 1945 m. gruodžio 8 dieną LSSR NKGB 2-ro skyriaus 2-ojo poskyrio vyresnysis operatyvinis įgaliotinis vyr. leitenantas J. Petkevičius užvedė formuliaro bylą. Vyskupas kaltinamas, kad 1918–1920 metais organizavo savanorius „buržuazinei valdžiai ginti“, dalyvavo slopinant revoliuciją Lietuvoje, esąs antisovietiškai nusiteikęs, sako antisovietinius pamokslus ir įtariama, kad dalyvauja pogrindžio veikloje. Iš agentų pranešimų jie greitai sužino, kad vysk. P. Ramanauskas ragina kunigus remti partizanus materialiai ir morališkai. Vysk. P. Ramanauskas MGB siutino ir savo tvirta laikysena ginant Bažnyčios reikalus. Pažymoje apie vyskupų K. Paltaroko ir P. Ramanausko pokalbį 1946 metais Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinio A. Gailevičiaus įstaigoje dėl klierikų skaičiaus mažinimo Kauno kunigų seminarijoje, jis charakterizuojamas kaip nesukalbamas. Abu vyskupai siekė išsikovoti, kad klierikų skaičius nebūtų mažinamas. Pokalbyje dalyvavo ir SSRS MGB „0“ skyriaus poskyrio viršininkas Ochrimenka bei LSSR MGB „O“ skyriaus poskyrio viršininkas Čečiurovas. Pažymoje rašoma, kad vysk. K. Paltarokas su kai kuo sutiko, leidosi į kompromisus, o vysk. P. Ramanauskas buvo nesukalbamas: jis apkaltino sovietų valdžią, kad slopina Bažnyčią – uždarė tris kunigų seminarijas, uždraudė tikybos mokymą ir katalikišką spaudą, o dabar kėsinamasi į paskutinę kunigų seminariją… Matyt, į priekaištą, kad dvasininkija remia „banditus“, jis atsakė, kad „banditai“ naudojasi teise savarankiškai vertinti sovietinę sistemą. MGB pažymėjo, kad vysk. P. Ramanauskas visa tai išsakė „su neslepiamu pykčiu“.

 Pagal 1946 m. birželio 20 dienos LSSR MGB 2-ojo skyriaus nurodymą Nr. 2-3471 Telšių apskrities valdyba parengė pirmąjį agentūrinių-operatyvinių priemonių planą vysk. P. Ramanauskui „tirti“. Jame didžiausias dėmesys skiriamas agentūros vyskupui sekti  verbavimui. Užmojai išties dideli: pamokslams klausytis kiekvienoje parapijoje numatoma užverbuoti net po penkis agentus.

 Ilgai sekti nereikėjo: 1946 m. gruodžio 18 dieną vyskupas buvo areštuotas. Jis buvo kaltinamas daug kuo, tačiau pagrindinis kaltinimas buvo tai, kad priklauso Lietuvos laisvės armijai (LLA), yra vienas jos vadovų ir remia partizanus. Praslinkus dešimčiai dienų po arešto, MGB Telšių apskrities valdyba rašo MGB ministro pavaduotojui pulk. A. Leonovui specialų pranešimą, kuriame informuoja, kad areštuotoms partizanų ryšininkėms mokytojai Sofijai Baranauskienei ir Jazdauskaitei, kurios tardomos nieko neišdavė, vežant jas iš Plungės buvo surengta „SG“ kombinacija: partizanais apsimetusių čekistų jos buvo „išvaduotos“ ir jiems, be kita ko, neva pasakė, kad vysk. P. Ramanauskas yra vadas pogrindinės organizacijos, kuri turi radijo siųstuvą ir ryšį su užsieniu. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad jis, kaip ir vysk. V. Borisevičius, buvo kaltinamas ryšiais su MGB suimtu vienu iš LLA vadų Adolfu Kubilium. Partizanais apsimetę čekistai su „išvaduotomis“ ryšininkėmis ir toliau susitikinėjo ir rinko žinias.

 Sekimo byloje yra daug vysk. V. Borisevičiaus ir kitų areštuotųjų tardymų protokolų kopijų apie vysk. P. Ramanausko veiklą. Iš jo paties tardymų protokolų matyti, kad jis nieko neišdavė. Tada emgėbistai į 24-ąją kamerą, kur jis kalėjo, pasodino lenką kunigą, kurį tardytojas Čelnokovas buvo užverbavęs vyskupui sekti. Tačiau tas kunigas vyskupui pasisakė ir, matyt, emgėbistams nieko neišdegė. Tada vyskupas buvo perkeltas į 48-ąją kamerą, kur jo jau laukė kameros agentas „Varėna“. (Iš pranešimų matyti, kad tai mažaraštis, uoliai čekistams talkinęs žmogelis.) Jis pranešimus teikė beveik tris mėnesius – nuo vasario 26 dienos iki gegužės 13 dienos – jam vyskupas papasakojo ir apie sąžiningąjį lenką kunigą.

 Iš pranešimų matyti, kad kurį laiką tardytojas vyskupą paliko ramybėje: jis džiaugėsi, kad kiekvieną naktį jo jau netardo; anksčiau tardydavo ne tik ištisomis naktimis, bet ir dienomis. Tačiau po mėnesio (matyt, pririnkę medžiagos iš kameros agento) vėl ėmė intensyviai tardyti. Kameros agentas 1947 m. kovo 29 dieną rašo, kad vyskupas jaučiasi blogai, nes labai daug tardo ir neleidžia pailsėti. Vyskupas baiminasi, kad nepalūžtų ir ko nors neišduotų. Kartu kameroje kalintas  Antanaitis jį drąsina, ragina laikytis, ir MGB nutaria Antanaitį perkelti į kitą kamerą. Iš agento pranešimų matyti, kad tardymai darėsi vis žiauresni, o agentas ragino vyskupą prisipažinti dėl ryšių su LLA. Vyskupas neva nerimavo, kad tada tektų išduoti daug kunigų ir kitų asmenų. 1947 m. balandžio 9 dieną vyskupas buvo nuvestas pas MGB ministrą ir įspėtas, kad jeigu neprisipažins, „bus imtasi kitų būdų“. 1947 m. balandžio 17 dieną agentas rašo, kad grįžęs iš tardymo vyskupas kosėjo krauju. Matyt, vyskupas buvo taip nukankintas, kad, kaip rašo agentas, nustojo valgyti ir rūpintis maistu. (Agentas, matyt, buvo visiškas menkysta, kad prašė MGB, jog praleistų vyskupui siunčiamus siuntinius, nes ten būna tabako, kurį vyskupas atiduoda jam.) Paskutiniame pranešime agentas „Varėna“ rašo, kad kameroje dar sėdi buvęs Lietuvos premjeras kun. Vladas Mironas ir lakūnas Viktoras Ašmenskas. Kun. V. Mironas vis prisimena, pasakoja, o vysk. P. Ramanauskas nieko nepasakoja.

 Gegužės 13 dieną pranešimą rašo kitas kameros agentas „Petras“. Jis taip pat pažymi, kad vyskupą tardo beveik kiekvieną parą, bet grįžęs apie tardymus jis nieko nepasakoja; pasisakė tik tiek, kad tardomas daugiausia tyli. Matyt, vyskupas perprato, kad MGB kai ką sužino iš bendrakamerininkų ir užsisklendė. Vyskupas nepalūžo ir nieko neišdavė: apie tai byloja baudžiamojoje byloje esantys tardymų protokolai. 1947 m. gegužės 13 dieną jo tardymų terminas pratęstas iki birželio 18 dienos, nors jis tardytas jau 60 kartų. Kaip rašoma rašte (1947 m. gegužės 22 dieną kameros agentas „Petras“ rašo, kad vyskupas sakė, jog jis tardytas jau 1000 valandų, bet tardymo protokolų beveik nėra), MGB dar turi išaiškinti jo ryšius su LLA ir atskirais asmenimis. Pagaliau 1947 m. liepos 4 dieną parašyta kaltinamoji išvada. Ypatingasis pasitarimas (OSO) prie SSRS MGB 1947 m. rugpjūčio 16 dieną jį nuteisė dešimčiai metų pataisos darbų lagerio. Vysk. P. Ramanausko formuliaro byla Nr. 3278 1948 m. gruodžio 13 dieną nutraukta (nes vyskupas nuteistas) ir atiduota į MGB archyvą.

 Dokumentų, bylojančių apie vyskupo kalinimo dienas, yra ne tik formuliaro byloje, bet ir „Aušros Vartų kolegijos“ sekimo byloje, kurioje, be kita ko, buvo vėl imta „tirti“ kai kuriuos kalinčius Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchus ir kunigus. Susidomėta ir vysk. P. Ramanausko tuometinėm politinėm nuostatom. KGB turėjo vilčių, kad lageris gal jį palaužė, „atvedė į protą“ ir juo būtų galima pasinaudoti. 1954 m. sausio 11 dieną LSSR Vidaus reikalų ministras K. Liaudis prašo Komijos ASSR VR ministro Chajlovo, kad imtų „tirti“ Intos lageryje kalinčio vysk. P. Ramanausko politines nuostatas sovietų valdžios atžvilgiu, nes juos domina, ar nebūtų galima jį, kaip jauniausią iš Lietuvos vyskupų, grąžinti į Lietuvą ir panaudoti Bažnyčiai valdyti. Tų pačių metų liepos 27 dieną LSSR KGB pirmininko pavaduotojas L. Martavičius rašo raštą Intos lagerio operatyvinio darbo skyriaus viršininkui, kad pateiktų žinias apie vysk. P. Ramanausko politines nuostatas, elgesį, sveikatą ir „ryšius“ lageryje ir Lietuvoje. Žinios reikalingos, „kad būtų galima plėsti operatyvines galimybes Lietuvos katalikų bažnyčios vadovybėje“.

 Lagerio kagėbistai netruko atsiliepti į L. Martavičiaus prašymą ir atsiuntė dviejų lagerio agentų rugsėjo mėnesį pateiktus agentūrinius pranešimus apie vysk. P. Ramanauską. Agentas „Fomin“ rašo, kad vysk. P. Ramanauskas sakosi areštuotas už tai, kad atsisakė rašyti atsišaukimą į „nacionalistinį pogrindį“. Jo viršininkas mano, kad jis yra lojalus sovietų valdžiai. Vyskupas sako, kad jį laišku kviečiąs kartu darbuotis vysk. K. Paltarokas. Lageryje jis bendrauja su kun. A. Viskontu, latvių vyskupu K. Dulbinskiu, kun. L. Šapoka, Jurgiu (?) ir kitais. Rašo, kad „tarp kalinių jis turi didelį autoritetą“.

 Agentas „Jakorj“ rašo, kad į vyskupą lageryje daugelis kreipiasi „Ekscelencija“.  Charakterizuoja jį kaip uždarą, sunkiai bendraujantį, visiems malonų, bet mažakalbį. Politinėse diskusijose nedalyvauja. Vienintelis žmogus, kuriam jis visiškai atviras, tai kun. A. Viskontas, kuris yra visiška priešingybė vyskupui: energingas, aštraus proto, labai visuomeniškas žmogus. Rašo, kad vyskupas yra invalidas, skundžiasi silpna širdimi ir aukštu kraujospūdžiu, todėl nedirba. Jis gauna daug siuntinių ir laiškų. Laimina (matyt, teikdavo religinius patarnavimus – V. S.) lagerio tikinčiuosius. Agentas daro išvadą, kad vyskupas turi didelį autoritetą ne tik lageryje, bet ir už jo ribų.

 Apie KGB pastangas palenkti savo pusėn vysk. P. Ramanauską byloja Lietuvoje veikusių KGB agentų kunigų agentūriniai pranešimai bei KGB prierašai prie jų. Agentas „Petraitis“ 1954 m. lapkričio 12 dieną rašo apie prelatui R. Kuodžiui rašytą ir jam duotą skaityti vysk. P. Ramanausko laišką, kuriame vyskupas rašo, kad rugsėjo pradžioje jį verbavo du KGB darbuotojai. Jie žadėjo jį tuojau pat paleisti į laisvę, jei jis sutiktų viešai ir slaptai bendradarbiauti su sovietų valdžia. Viešai, t. y. per radiją pasmerktų „nacionalistinę veiklą“, pakalbėtų apie Bažnyčios turimas laisves ir paremtų sovietų valdžios politiką; slaptai – pranešinėtų apie kunigų antisovietinę veiklą. Lagerio vadovybė teiravosi, kas jį grįžusį Lietuvoje išlaikytų: jis nurodė prelatą Rapolą Kuodį ir Telšių vyskupijos valdytoją kanauninką Petrą Maželį.

 Pažymoje prie pranešimo KGB rašo, kad tikrai vysk. P. Ramanausko politinės nuostatos lageryje buvo „tiriamos“ siekiant jį užverbuoti, tačiau vyskupas elgėsi neatvirai ir bendradarbiauti atsisakė. Nuspręsta prel. R. Kuodį imti sekti, o apie vysk. P. Ramanausko politines nuostatas ir elgesį informuoti SSRS KGB 4-tos valdybos 7-tą skyrių.

 1955 m. balandžio 1 dieną agentas „Jurij“ pranešė, kad kun. Jonas Žvinys iš Intos lagerio (iš Abezės) parašė, jog „Pranciška Telšytė lageryje pagimdė du sūnus“. Agentas paaiškina, kad reikia suprasti, jog vysk. P. Ramanauskas lageryje įšventino du kunigus. Tą patį 1955 m. balandžio 22 dieną patvirtina ir agentas „Petraitis“: iš lagerio gautame kun. T. Budraičio laiške taip pat rašoma apie du „naujagimius“: vienas iš jų dirba lagerio gydytoju, kitas – felčeriu. LSSR KGB kreipiasi į Komijos ASSR KGB, kad išaiškintų, kas yra tie du nauji kunigai, ir prašo neleisti kunigams koncentruotis viename lageryje. LSSR KGB pirmininko pavaduotojas L. Martavičius 1955 04 24 rezoliucijoje prie „Petraičio“ pranešimo rašo: „Ramanausko grįžimas į Lietuvą nepageidautinas. Išsiaiškinkite, kada baigiasi bausmės laikas. Reikia kreiptis į Maskvą ir CK, kad nebūtų jam leista grįžti į LSSR“.

 1955 m. spalio 20 dieną agentas „Petraitis“ agentūriniame pranešime rašo, kad Panevėžio vyskupijos Miežiškių parapijos klebonas Petras Rauduvė lageryje aplankė kalintį brolį, vysk. P. Ramanauską, kunigus T. Budraitį, T. Jokūbauską ir lietuvius inteligentus. Aptarė, kaip stiprinti tikinčiųjų tikėjimą. Kun. P. Rauduvė papasakojo vysk. K. Paltarokui, kad lageryje lietuviai yra labai vieningi: pusiau slaptai pravedamos pamaldos, dalijama Komunija, organizuojami vakarai su patriotinėmis dainomis, leidžiami ir platinami ranka rašyti lapeliai ir laikraščiai, kuriuos lagerininkai labai vertina. Net nusikaltusius patys baudžia. LSSR KGB numato daugybę priemonių: apie kalinių antisovietinę veiklą informuoti SSRS KGB 4-ąją valdybą, kun. P. Rauduvę imti „tirti“, „tirti“ ir vysk. K. Paltaroko reakciją į pranešimą, į lagerį pasiųsti LSSR KGB maršrutinį agentą, kuris „ištirtų“ padėtį vietoje. L. Martavičius rezoliucijoje rašo: „1) Pagal agentų „Leono“ ir „Petraičio“ medžiagą parengti spec. pranešimus LKP CK ir Maskvai (drg. Luniovui) ir juose pranešti apie mūsų priemones“.

 O KGB karininkas Domarkas 1955 m. lapkričio 23 dieną rašo: „Pranešimas drg. Luniovui pasiųstas 1955 m. lapkričio 16 dieną, o LKP CK – 1955 m. lapkričio 19 dieną“.

 Apie vysk. P. Ramanauską pranešimus rašo ir agentas „Liepa“, tačiau daugiausia agentas „Petraitis“. Jam KGB paveda parinkti ką nors iš kunigų, kurį būtų galima pasiųsti į lagerį ir „tamsoje“ (t. y. jam pačiam nežinant – V. S.) panaudoti kaip maršrutinį agentą vysk. P. Ramanausko, kunigų ir kitų kalinių antisovietinei veiklai „tirti“. Agentas „Petraitis“ praneša, kad niekas iš kunigų nenori vykti. Jis pasiūlo ką nors iš kunigų pasiųsti tada, kai vyskupas bus paleistas iš lagerio ir perkeltas į kitą vietą. KGB su pasiūlymu sutinka.

 1956 m. sausio 10 dieną agentas „Petraitis“ praneša, kad iš lagerio grįžo su vysk. P. Ramanausku kalėjęs kun. A. Viskontas, kuris papasakojo apie lietuvių tvirtą laikyseną lageryje ir apie du įšvęstus kunigus. (Kaip žinia, buvo įšventinti monsinjoras Alfonsas Svarinskas ir lagerio gydytojas latvis.) Vasario 24 dieną agentas „Petraitis“ informuoja, kad vysk. P. Ramanauskas sausio 5 dieną laiškeliu pranešė, kad jį perkels į kitą vietą ir todėl siuntinių jam daugiau nesiųsti.

 LSSR KGB labai stengėsi, kad vysk. P. Ramanauskui nebūtų leista grįžti į Lietuvą. 1956 m. kovo 16 dieną raštu Nr. 24-00769 Minlago viršininkas papulkininkis Savickij atsako į LSSR KGB klausimą ir praneša, kad „1956 m. gruodžio 18 dieną Ramanauskas baigs atlikti bausmę ir kaip invalidas turės būti pasiųstas į VRM (Vidaus reikalų ministerijos – V. S.) prižiūrimus spec. invalidų namus Komijos ASSR Uchtos mieste“.

 Prasidėjus kalinių bylų peržiūrėjimui, lagerių mažinimui, 1956 m. liepos 19 dienos raštu Nr. 4-2-975 Komijos ASSR KGB 4-ojo skyriaus viršininkas papulk. Stepanianas pranešė LSSR KGB, kad peržiūrėjus vysk. P. Ramanausko bylą, jis iš lagerio paleidžiamas, „nes šiuo metu VRM organų prižiūrimų invalidų namų nėra ir todėl jis išvyks gyventi pas savo giminaičius į Lietuvos SSR“. 1956 m. liepos pabaigoje vysk. P. Ramanauskas grįžo.

 1956 m. rugpjūčio mėnesį LSSR KGB peržiūri vysk. P. Ramanausko baudžiamąją bylą (archyvinis Nr. 34913-3) bei atnaujina iš archyvo paimtą jo formuliaro bylą (archyvinis Nr. 13997), suteikdami jai naują numerį – 7445. Pasipila agentų „Nemunas“, „Oželis“, „Klevas“, „Ranktienė“, „Angelina“, „Kerštas“, „Petraitis“ ir kitų pranešimai apie grįžusį vysk. P. Ramanauską ir jo pirmąją veiklą Lietuvoje. Agentas „Petraitis“ praneša (1956 09 05) apie vysk. P. Maželio svarstymus dėl Telšių vyskupijos tolesnio valdymo. Jo nuomone, jeigu vysk. P. Ramanauskui būtų leista valdyti vyskupiją, Lietuvos ir užsienio lietuviai kunigai tą valdžios žingsnį vertintų teigiamai. Tačiau KGB rašo, kad jie savo nuomonę jau yra pateikę LKP CK ir ji esanti priešinga – vysk. P. Ramanauskui ne tik neleidžiama valdyti Telšių vyskupijos, bet net apsigyventi norimoje vietoje – Žemaičių Naumiestyje pas prelatą R. Kuodį. Jis paskiriamas altaristu į Švėkšną. Iš agento „Klevo“ (1957 01 20) KGB sužino, kad Telšių vyskupijos kunigai grupuojasi: vieni palaiko vysk. P. Ramanauską, kiti – vysk. P. Maželį. Agentas „Jurij“ praneša (1956 10 04), kad vysk. P. Ramanauskas apvažiavo beveik visus dekanatus ir kalbėjosi su visais kunigais. Jis lankėsi pas vysk. K. Paltaroką, vysk. T. Matulionį ir kan. J. Stankevičių ir stengėsi suvienyti visus vyskupijų valdytojus. Šioms jo pastangoms „tirti“ KGB paskiria agentus „Liepą“, „Jurij“ ir kartu su vyskupu kalėjusį agentą „Taką“. KGB nepatenkinti, kad vysk. P. Ramanauskas kišasi į Telšių vyskupijos valdymą: jis reiškia pastabas vysk. P. Maželiui dėl morališkai ar politiškai degradavusių (užverbuotų) kunigų skyrimo į geras parapijas bei dėl išsiuntinėto kurijos rašto Nr. 825 (1957 m.), kuriuo kunigai įspėjami, jog už vaikų katekizaciją gali būti baudžiami iki vienerių metų kalėjimo; vysk. P. Ramanausko nuomone, to nereikėjo rašyti, nes vaikus katekizuoti yra kunigų pareiga. Daug agentų klausosi jo pamokslų Švėkšnoje ir kitur.

 Agentas „Jurij“ praneša, kad 1957 m. gegužės 16 dieną vysk. P. Ramanauskas aplankė Kauno, Vilkaviškio ir Kaišiadorių vyskupijų valdytoją kan. J. Stankevičių ir jį ragino palaikyti gerus santykius su vysk. K. Paltaroku. Tačiau šios pastangos nedavė vaisių. Pagal agento „Saulė“ pranešimą vysk. P. Ramanauskas rengiasi operacijai.

 Atnaujinus vysk. P. Ramanausko formuliaro bylą, 1956 m. spalio mėnesį pulk. L. Martavičius įgalioja KGB Priekulės rajono įgaliotinį majorą Augucevičių imtis aktyviai „tirti“ vyskupą: aiškintis jo elgesį, gyvenimo būdą, „ryšius“, įtaką kunigams ir inteligentams, jo antisovietinę veiklą, ir nurodo, ką konkrečiai užverbuoti ar pasiųsti vyskupui sekti. O 1957 m. kovo 25 dieną sudaromas agentūrinių-operatyvinių priemonių planas. Jame pagrindinis dėmesys skiriamas vysk. P. Ramanausko politinėms nuostatoms ir jo veiklai „tirti“. Tam darbui numato pasitelkti kartu su vyskupu kalėjusį agentą „Taką“, agentus „Petraitį“, „Jurgį“, „Klevą“ bei pabandyti užverbuoti daugelį jam artimų kunigų, buvusią šeimininkę ir kitus. (Prie daugelio pavardžių yra prierašai, kad nepavyko ar atsisakyta ketinimų.) Numato sekti ne tik vyskupą, bet ir jo „ryšius“: kunigus A. Viskontą, T. Budraitį, R. Kuodį, baltarusį kunigą V. Šutovičių, su kuriuo drauge kalėjo.

 Verta pacituoti 1958 m. kovo 13 dieną LSSR KGB pirmininko pavaduotojo H. Vaigausko pasirašytą pažymą apie jų pastangas neleisti vysk. P. Ramanauskui grįžti į Lietuvą ir vertinimas jo veiklos sugrįžus. Pažymoje rašoma: „1954 m. pabaigoje gauta žinių, kad numatoma iš lagerio paleisti vyskupą Ramanauską. Suderinus su LKP CK, buvo kreiptasi į SSRS KGB, kad nebūtų leista Ramanauskui grįžti į respubliką. Atsiliepdama į mūsų siūlymą, SSRS KGB 4-oji valdyba 1955 m. kovo 28 dienos raštu Nr. 4-s-623 pranešė, jog SSRS VRM (Vidaus reikalų ministerija – V. S.) davė nurodymą SSRS VRM Minlago viršininkui, kad paleistą Ramanauską pasiųstų į invalidų namus. Tačiau 1955 m. gegužės mėnesį Komijos ASSR KGB pranešė, kad Minlago administracija rengiasi paleisti Ramanauską iš įkalinimo. Todėl LSSR KGB 1955 m. gegužės mėnesį dėl Ramanausko dar kartą kreipėsi. Atsižvelgdama į šį kreipimąsi, SSRS VRM pakartotinai davė nurodymą Minlago viršininkui, kad apiformintų Ramanauską pasiųsti į invalidų namus.

 Nepaisant to, SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo Vorkutos PDL (Pataisos darbų lagerio – V. S.) komisija, peržiūrinti bylas asmenų, atliekančių bausmę už politinius, pareigybinius ir ūkinius nusikaltimus, 1956 07 09 nutartim nusprendė, kad Ramanauskas serga III laipsnio hipertonija ir bendra ateroskleroze ir todėl (…) jį paleido. 1956 m. rugpjūčio mėnesį Ramanauskas grįžo į Lietuvą“.

 Toliau pažymoje rašoma, kad pagal agentų pranešimus 1957 m. spalio 26 dieną vysk. P. Ramanauskas sušaukė nelegalų Telšių vyskupijos kapitulos posėdį, o dabar kurstąs kunigus griežtai priešintis valdžios reikalavimams, nes „Bažnyčia esanti aukščiau valstybės“ ir „nėra ko padlaižiauti bei taikytis prie valdžios interesų, kai tie interesai nukreipti prieš Bažnyčios laisvę“.

 Pagal agento „Petraičio“ 1957 m. lapkričio 18 dienos pranešimą  spalio 26 dieną tikrai įvyko kapitulos posėdis, kuriam pirmininkavo vysk. P. Ramanauskas. Dalyvavo vysk. P. Maželis, prelatai J. Galdikas, A. Simaitis, R. Kuodis ir kan. J. Juodaitis. Be kitų klausimų, buvo svarstyta ir vysk. P. Maželio Telšių vyskupijos valdymo kanoniškumas. Buvo prieita išvados, kad jis valdo ne kaip išrinktas kapitulos, o kaip vysk. V. Borisevičiaus paskirtas, nes vysk. V. Borisevičius savo arešto atveju buvo paskyręs vyskupiją valdyti šiems asmenims tokia tvarka: vysk. P. Ramanauskui, kan. J. Juodaičiui, kan. P. Maželiui. Kadangi abu pirmieji buvo areštuoti, valdė kan. P. Maželis. Jeigu dabar mirtų ar būtų sutrukdyta valdyti vysk. P. Maželiui, tada valdymą turėtų perimti vysk. P. Ramanauskas. Jeigu nei jam, nei kan. J. Juodaičiui valdžia neleistų valdyti, tada valdytoją turėtų rinkti kapitula. Šis kapitulos nutarimas labai neramino KGB, nes vysk. T. Matulionis jau bandė susigrąžinti Kaišiadorių vyskupijos valdymą. Dviejų vyskupų „reakcionierių“ įsijungimas į Lietuvos Katalikų Bažnyčios valdymą valdžiai buvo visai nepriimtinas, todėl jie kūrė planus, kaip juos izoliuoti, o jei reikės, ir areštuoti.

 Vėl kuriami nauji agentūrinių-operatyvinių priemonių planai, vėl svarstoma, ką užverbuoti vyskupui sekti ir t. t. Planuojama, kam iš kunigų agentų pavesti sekti vyskupo ryšius su buvusiais bendralagerininkais jėzuitais Leoni ir Javorka (pastarasis paleistas išvyko į Čekoslovakiją). Numatoma daug kunigų perkėlimų ir agentų kombinacijų, kad suartėtų su vyskupu ar jam artimais kunigais.

 Labai intensyviai vyskupas buvo sekamas 1957 m. liepos ir rugpjūčio mėnesiais, kai atostogavo Palangoje. Valdžią neramino, kad tuo pačiu metu atostogavo ir buvęs valdytojas kan. J. Juodaitis. Į vyskupo (ir kan. J. Juodaičio) sekimą buvo įtraukti ne tik vietiniai, bet ir iš Telšių, Kauno, Šeduvos atsiųsti agentai „Jurgis“, „Vasaris“, „Liepa“, „Petraitis“ ir kiti. Prie agento „Liepos“ 1957 m. rugsėjo 13 dienos pranešimo LSSR KGB pirmininko pavaduotojas L. Martavičius rašo rezoliuciją, kad vysk. P. Ramanauskas turi planą sutelkti tikinčiuosius apie dvasininkiją ir laukti palankaus momento. Jis rašo: „Mes turim būti budrūs: reikia sekti, dokumentuoti ir pirmai progai pasitaikius jį izoliuoti“. (Pabraukta Martavičiaus – V. S.) K. Martavičius nerimauja, kad vysk. P. Ramanauskas nustelbė vysk. P. Maželį ir jį pajungė savo įtakai. Rezoliucijoje prie agento „Jurgio“ pranešimo priekaištaujama KGB Priekulės rajono įgaliotiniui, kad nepastebi, jog vysk. P. Ramanauskas aktyvėja, apie save telkia kunigus.

  1958 m. vasario 6 dienos agentūriniame pranešime agentas „Petraitis“ rašo apie vysk. P. Ramanausko jam išsakytas mintis: „Bažnyčia yra pakankamai tvirta ir savarankiška, todėl jai nėra jokio reikalo pataikauti ar nuolaidžiauti valdžios reikalavimams, nukreiptiems prieš Bažnyčios laisves. Ji savo kilme yra virš valstybės ir niekada nebus jos verge. Pagal Ramanauską už Bažnyčios reikalus kartais reikia ir kentėti“. Rezoliucijoje prie šio pranešimo L. Martavičius liepia atidžiau sekti vysk. P. Ramanauską ir rašo: „Kuo greičiau Ramanauskas bus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, tuo geriau mums“. O paraštėj išlieja įtūžį: „Vilkas rodo dantis“.

 1958 metais vysk. P. Ramanauskas svarsto galimybę persikelti į Palangą. L. Martavičius rašo, kad apie tai verta pagalvoti, nes „jei pavyktų Ramanauską apstatyti agentais ir įrengti „raidę“ (slaptą pasiklausymą – V. S.), jį pavyktų greičiau demaskuoti ir areštuoti“. Tačiau tam prieštarauja kiti KGB viršininkai, nes Palangoje „išsiplėstų jo priešiškos veiklos galimybės“. Vysk. P. Ramanauskas paliekamas Švėkšnoje, o jį sekančiųjų tinklas pasipildo agentais „Kazimieru“ (buvusiu agentu „999“), „Petru“, „Ąžuolu“ ir kitais. Labai stropiai kontroliuojama jo korespondencija: su jo įšvęstu ir vėl kalinamu kun. A. Svarinsku, su JAV gyvenančiu V. Dėdinu, J. Končium ir V. Martinkum, baltarusiu kun. V. Šutovičium, vilniečiu gydytoju V. Šimkum ir daugeliu kitų. Kai kurie laiškai sulaikyti, kai kurie išversti į rusų kalbą arba padarytos jų fotokopijos. Su vysk. P. Maželiu atvykęs į Vilnių, vysk. P. Ramanauskas buvo sekamas „išorinių stebėtojų“ (priemone „NN“). KGB pirmininko pavaduotojas L. Martavičius dar 1957 m. rugpjūčio 24 dieną išsiuntinėjo nurodymą dvidešimt vieno rajono KGB viršininkams sekti į rajoną galintį atvykti vysk. P. Ramanauską. Nurodė tam panaudoti agentus (ypač kunigus), kad atskleistų jo antisovietinę veiklą: su kuo susitiko, kokius nurodymus davė, ar dalyvavo pamaldose, ar sakė pamokslus, ką sakė ir t. t. Viskas turėjo būti dokumentuojama. Kuo toliau, tuo KGB įsitikinimas tvirtėjo, kad vysk. P. Ramanausko nuostatos nesikeičia ir jis lieka „aršus antisoviečikas“ bei Bažnyčios gynėjas. 1958 m. liepos 7 dieną agentas „Petraitis“ rašo, kad vysk. P. Ramanauskas sakė, jog SSRS politika „nepripažįsta nei žmoniškumo, nei įstatymų ir remiasi tik žiauria diktatūra. Jei Sovietų Sąjungoj ir blyksteli koks šviesos spindulėlis, tai irgi ne be klastingų užmačių, kad ką nors klastingai įtikintų ar apgautų“.

 Vysk. P. Ramanausko sveikata silpo (1957 metais jam buvo atlikta onkologinė operacija). 1959 m. liepos 25 dieną agentas „Takas“ rašo, jog vyskupas skundžiasi sveikata ir yra pesimistiškai nusiteikęs. Jis išgyvena, kad buvo aprašytas „Komjaunimo tiesoje“ ir daugelis kunigų nuo jo izoliavosi. Tačiau jis nesiliovė rūpintis Bažnyčios reikalais: kalbėjo apie būtinybę katekizuoti vaikus, kalėdoti (lankyti parapijiečius). KGB paraštėje patvirtino, kad kai kurie kunigai tikrai atsiribojo nuo vyskupo: KGB pastangos ir klasta, matyt, ėmė duoti rezultatus.

 1960 m. liepos 31 – rugpjūčio 7 dienomis Miunchene turėjo įvykti pasaulinis Eucharistinis kongresas. Byloje yra išlikę Miuncheno arkivyskupo kardinolo J. Vendelio pasirašyti ir KGB sulaikyti kvietimai į kongresą vyskupams Julijonui Steponavičiui, Pranciškui Ramanauskui ir Petrui Maželiui. Kvietimai, be abejo, KGB sukėlė papildomo nerimo dėl vysk. P. Ramanausko. Ar tas turėjo įtakos jo sveikatai, ar ne, negalima atsakyti, tačiau 1959 m. spalio 15 dieną vysk. P. Ramanauskas mirė. Taigi grįžęs Lietuvos saule pasidžiaugė tik trejus metus.

 Jo formuliaro byla Nr. 7445 1959 m. lapkričio 24 dieną atiduota į archyvą saugoti septyniasdešimčiai metų. Be kita ko, nutartyje rašoma: „Paskutiniuoju metu Ramanauskas propagavo Bažnyčios nepaklusimo valstybei idėjas ir ragino vyskupijų valdytojus vienytis ir slopinti sovietų valdžiai lojalius kunigus. Šių metų rugsėjo mėnesį Ramanauskas susirgo ir spalio 15-ąją mirė“.

 Iš KGB sekimo intensyvumo, iš kunigų agentų pranešimų matyti, kad vysk. P. Ramanauskas iki galo liko ištikimas Tėvynės sūnus ir Bažnyčios gynėjas. Jis ir mirdamas galėjo pakartoti tai, ką 1947 metais užrašė būdamas KGB kameroje: „Esu savo pareigą atlikęs“.

Šaltiniai ir literatūra:

  •  Šviesus pavyzdys mūsų laikams: vyskupo kankinio Pranciškaus Ramanausko 45-osioms mirties metinėms paminėti / Alfonsas Svarinskas // XXI amžius. – 2004 spalio 29. P. 8 – 9.
  • Konferencijoje – apie amžinos atminties ganytoją / Andrius Tarvidas // Žemaičių saulutė. – 2009, spal. 31, p. 2.
  • Vyskupas, katechetas, katechetų ugdytojas Pranciškus Ramanauskas. – Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 2010. 
  • „Esu savo pareigą atlikęs“: vyskupas Pranciškus Ramanauskas KBG dokumentuose / Vidas Spengla // XXI amžius. – 2009 spalio 9, Nr. 71 (1763). P. 6 – 7. www.xxiamzius.lt/numeriai/2009/10/09/atmi_01.html
  • „Aš moku kentėti…“: Ant septynių kalvų. Iškiliausių telšiškių galerija / Janina Bucevičiūtė // Kalvotoji Žemaitija, 2010 vasario 19. http://www.kalvotoji.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=228:ant-septyni-kalv&catid=10:kultra&Itemid=19

Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*