Levas Karsavinas, mokslininkas (1882 12 01-1952 07 20)

atmi_02

Levas Karsavinas

Šiandieninis mūsų mąstymas atskleidžia savo religinį pagrindą – žmogaus natūralų norą būti asmenybe – tai krikščioniško idealo ir žmogaus traukos prie Dievo gęstantis atšvaitas. Visas L. Karsavino minčių ratas ir šiandien turi išliekamąją vertę. Asmenybės problema, net po pusės amžiaus priespaudos, tebėra svarbiausia dvasinė problema. L. Karsavinas, kaip laisvę mylinti asmenybė, priešindavosi bet kokiam diktatui, pasirinkdavo judėjimą prieš srovę ir prieštaravo minties stagnacijai. Savo jaunystėje jis, priimdamas krikščioniškąjį pasaulėvaizdį, liko laisvės šalininkas ir net buvo tolimas nuo pamokslautojo vaidmens, bet po Spalio revoliucijos jis tapo teologijos profesoriumi ir skaitė paskaitas Petrogrado šventyklose. Tuo metu jis išleido pirmąjį leidinį ne apie istoriją ir pavadino jį „Sielai naudingi pamąstymai apie Dievą, taiką, žmogų, blogį ir 7 mirtinos nuodėmės“. Vykstančius Rusijoje revoliucinius procesus L. Karsavinas perimdavo savaip – per religinę pasaulėjautą. Ryškų poslinkį į Dievą sąlygojo tai, kad naujojoje Rusijoje Stačiatikių Bažnyčia iš karto tapo represuojama. Dar 1918 metais L.Karsavinas aktyviai palaikė naujojo kankinio metropolito Venjamino veiksmus – išsaugoti bažnytines vertybes, kurias naujoji valdžia pradėjo masiškai konfiskuoti arba naikinti. Spaudoje filosofui pradėta klijuoti įvairias niekinančias etiketes: „viduramžių fanatikas“, „saldusis pamokslininkas“, „tamsybių mokslininkas“. 1922 metais L.Karsavinas rašė: „Jaučiu, kad mūsų spaudoje greitai teks nutilti“. Ši nuojauta netrukus išsipildė. VCVK dekretu 1922-ųjų spalio 10 d. iš šalies ištremti apie 200 žymiausių filosofų, rašytojų, mokslininkų, kurių moksliniai ir kūrybiniai darbai buvo priskirti prie kontrevoliucinių. Tarp jų buvo M. Osorginas, N. Berdiajevas, S. Bulgakovas, S. Frankas, I. Iljinas, F. Stepunas, S. Melgunovas, A. Kizeveteris ir daug kitų. L. Karsavinui ištrėmimas smogė labai skaudžiai, nes jis dirbti norėjo tik savo krašte. Atvykęs į Vakarų Europą, vis kartodavo, kad Rusijos istorija kuriama tėvynėje, o ne čia. Trumpai pagyvenusi Berlyne, kur vokiečių vyriausybė labai svetingai sutiko išvarytuosius, Karsavino šeima išvyko į Prancūziją. Čia jis intensyviai dirbo, bendravo su rusų emigrantais ir Bažnyčių atstovais, jo darbai buvo publikuojami rusų, vokiečių, italų, prancūzų kalbomis. 

 1927 metų pabaigoje L. Karsavinui buvo pasiūlyta dalyvauti konkurse į vakuojančią Visuotinės istorijos katedros vedėjo vietą ką tik įkurtame Kauno Vytauto Didžiojo universitete. L. Karsaviną dalyvauti konkurse profesorius pakvietė I. Tamošaitis. Kadangi universitetas neturėjo pakankamai savų mokslininkų, todėl buvo kviečiami iš Vakarų Europos. Čia iš jų reikalaudavo tiktai vienos sąlygos – per trejus metus išmokti lietuvių kalbą. Nelengvą lietuvių kalbą L.Karsavinas išmoko dvigubai greičiau. Nuo 1928 metų Lietuva jam tapo antrąja tėvyne. L.Karsavino šeima Paryžiuje gyveno iki 1933 metų. L.Karsavinas apsigyveno name pas profesorių V.Šilkarskį. Lietuvos mokslo bendruomenė su džiaugsmu sutiko „Paryžiaus šviesulį“. Lietuvoje L.Karsavinas gilinosi į dėstomas disciplinas ir mokslinį darbą. Jis išplėtojo savo filosofinę sistemą. Filosofiją grindė iš istorinės problematikos pozicijų, kuri pastoviai evoliucionavo nuo konkrečių veiksmų prie struktūros ir istorijos tikslo. Šie apmąstymai tvirtai grindžiami krikščioniškuoju pasaulėvaizdžiu. Todėl visai pagrįstai jo pirmieji filosofijos darbai atspindėjo krikščioniškosios filosofijos istorijos įgūdžius. Mokslininko mintis plėtojosi rusiškos metafizikos visavienybės tėkmėje, kurios pagrindus paklojo Chomiakovas ir Solovjovas. 

 Filosofinė trejybės vienybės struktūra pasiekiama asmenybėje. Šios idėjos visavienybės dėka metafizika suvokė ir iškėlė asmenybės koncepciją į priešakines pozicijas. Nauju požiūriu į senąją trejybės vienybės tradiciją L.Karsavinas sukūrė asmenybės filosofiją. Trys svarbiausi filosofijos darbai „Istorijos filosofija“, „Apie pradmenis“, „Apie asmenybę“ neturi nei nacionalinių, nei pravoslaviškų tendencijų. 1931-1936 metais profesorius parašė lietuviškai penkių tomų leidinį „Europos kultūros istorija“. Šiame veikale L.Karsavinas per dvasinį daugelio tautų gyvenimą atskleidė tūkstantmetę Europos kultūrą. Veikalas buvo originalus ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. L.Karsavino darbai nebuvo tiktai filosofiniai ar teologiniai, jie – daugiataučių, tyrinėtų kultūrų sintezė.

 Apie universiteto dėstytojus galima spręsti iš fakulteto veiklos apžvalgos. Mokslinio personalo darbas vystėsi keliomis sritimis. Pasirengimas paskaitoms užimdavo pagrindinę laiko dalį. Studentai kartodavo tiktai bendrąsias ir pagrindines kurso disciplinas. Kitas, tarp jų ir specialiąsias, beveik visi dėstytojai skaitė naujai. Šios paskaitos turėjo svarbesnę reikšmę todėl, kad specialiomis paskaitomis studentai buvo vedami į mokslo sritį ir supažindinami su tyrinėjimo metodika. Taip dirbo ir L.Karsavinas. Istorijos paskaitose literatūrinius rašinius L.Karsavinas interpretuodavo per bendrą Europos dvasinę kultūrą. Pasiklausyti paskaitų apie viduramžių istoriją ateidavo studentai ne tik iš Humanitarinio fakulteto, bet ir būsimieji medikai, teisininkai. A.Greimas liudija: „Jis puikiai kalbėjo lietuviškai. Klausydamas jo supratau, kad lietuvių kalba gali būti suprantama, rafinuota ir kultūringa. Tai nuoširdus ir elegantiškas mokslininkas. Tokios asmenybės daro įtaką gyvenimo kelių pasirinkimui“.

 1940 metų vasarą, Lietuvoje prievarta įvedus sovietų valdžią, Kauno Vytauto Didžiojo universitetas buvo perkeltas į Vilnių. Karsavino šeima persikėlė į ką tik atgautą sostinę, ir čia jis tęsė dėstytojo darbą. Iki 1943 metų pavasario L.Karsavinas dirbo Visuomeninės istorijos katedros vedėju.

 Vokiečių okupacinė valdžia uždarė universitetą 1943-iųjų pavasarį. Profesorius liko be darbo, bet studentai dar kurį laiką rinkdavosi pas jį į namus. Vėliau apie šį laikotarpį L.Karsavinas pasakė: „Prie vokiečių nenusipelniau, todėl, kad buvau nuo pirmųjų dienų prieš okupaciją ir buvau įsitikinęs Rusijos pergale, svajojau vėl į ją sugrįžti“.

 Kai sovietų armijos tankai priartėjo prie Lietuvos, daugelis dėstytojų nusprendė išvykti iš tėvynės. Iš Kauno atvažiavo senas L.Karsavino pažįstamas prof. V.Krėvė-Mickevičius ir įtikinėjo išvažiuoti į Vakarus. Karsavino šeima šiam pasiūlymui pritarė, bet L.Karsavinas atsisakė išvažiuoti su kolegomis. Jis Lietuvą pripažino antrąja tėvyne, čia liko jo studentai ir nebaigti moksliniai darbai. Buvo laukiamas lietuvių kalba „Europos kultūros istorijos“ 6-asis leidinys.

 Iliuzijos apie bolševikų humaniškumą po pergalės prieš nacistinę Vokietiją greitai išsisklaidė. Kai Vilniaus universitetas vėl atsidarė, L.Karsavinas tęsė paskaitas, tačiau naujoji vadovybė paliko jam dėstyti tiktai vieną kursą – estetikos istoriją. Socialinė atmosfera staigiai pasikeitė. L.Karsavinas greitai pajuto, kad jis yra nepageidaujamas. Juk savo laiku pats Leninas jį ištrėmė iš Rusijos. Raudonoji universiteto profesūra akivaizdžiai bijojo ryškios individualybės, kuri būtų greitai supratusi sovietinės ideologijos melą. Sklido gandai, kad universitetas greitai atsikratys „baltųjų“ profesorių. 1944 metų pabaigoje L.Karsaviną pašalino iš universiteto. 1945-ųjų pradžioje profesoriaus draugai padėjo jam įsidarbinti Valstybiniame dailės institute Meno istorijos katedros vedėju, o vėliau, apie porą metų, jis dirbo Vilniaus istorijos muziejaus direktoriumi.

 Grėsmingai didėjo represijos mastai. Lietuvoje vyko daugiatūkstantinės deportacijos. Atėjo eilė ir L.Karsavinui. 1949 m. liepos 8 d. jį areštavo. Tardė iki lapkričio 19 dienos. Sovietų represinė valdžia privertė profesorių pasirašyti po šiais žodžiais: „Taip, valdant buržuazinei Lietuvos valdžiai, aš dėsčiau Kauno universitete kai kurias paskaitas apie valstybių istoriją. Išreiškiau reakcines – idealistines pažiūras. Aš manau, kad valstybės esmę sudaro ne klasių kova, o tautos valia, įgyvendinama per prieštaravimus ir socialinių asmenybių kovą. Taip pat priešiškai pasisakydavau prieš sovietų valdžią“. Netrukus Ypatingasis SSRS valstybės saugumo pasitarimas paskelbė nuosprendį: „Už nusikalstamus ryšius su baltaisiais emigrantais, pritariant tarptautinei buržuazijai, o taip pat už antisovietinės literatūros laikymą ir platinimą įkalinti L.Karsaviną darbo pataisų lageriuose 10 metų“.

 Dar kankinamas tardymo izoliatoriuje L.Karsavinas sukūrė „Sonetų vainiką“. Profesorius savo pavyzdžiu rodė aplinkiniams dvasinę jėgą ir tvirtą valią. Likimo broliai pasakojo, kaip pasimesdavo net aršiausi tardytojai, kai L.Karsavinas jiems sakydavo: „Kada nors prie tardymo kalėjimo Nr. 1 51-osios kameros marmuro lentoje bus iškalta: „Čia budeliai kankino L.Karsaviną“, o kankintojų sąrašuose bus ir jo, tardytojo, pavardė“. Būdavo, kad tardytojai jau po pirmo susitikimo atsisakydavo jo bylos. Kai profesorių 1949 metų gruodį vežė etapu Vilnius-Leningradas-Vologda, jis su apgailestavimu ir ironija tvirtino: „Dabar aš matau, kad tikrai grįžtu į tėvynę“. Po tardymų ir teismo Leningrade 1950 metų rudenį jis buvo etapu išvežtas į Abezę. Šešiuose Abezės lagerio punktuose 1951 metų pradžioje kalėjo apie 11 tūkst. žmonių. Dar tardymo kalėjime L.Karsavinas susirgo tuberkulioze. Nepaisant sunkios ligos, L.Karsavinas intensyviai dirbo. Lagerio gydytojas V.Šimkūnas paskyrė profesoriui geresnę palatą – kartu su fiziku profesoriumi Antanu Žvironu. Lietuvių globos dėka L.Karsavinas turėjo kas būtiniausia – karšto vandens arbatai, popieriaus, rašalo. „Lietuviai – patikimi žmonės, kartą pasakė su pagarba apie juos L.Karsavinas. – Aš buvau nusiteikęs, kad man čia bus žymiai blogiau. Bet Dievas leido man numirti tarp artimų ir brangių žmonių“. Kada vienintelis lagerio stacionare stačiatikių šventikas nepasirodė, prie mirštančio L.Karsavino lietuviai pakvietė katalikų kunigą. (Tai buvo tada dar jaunas kunigas Alfonsas Svarinskas – red. pastaba)

 Lietuvių tautai L.Karsavinas paliko brangų prisiminimą. Jis susitapatino su lietuviais, kartu su jais išgėrė karčią likimo taurę. Jiems parašė išpažinties komentarą. L.Karsavinas mirė 1952 m. liepos 20 d. Paskutinėmis jo gyvenimo dienomis su L.Karsavinu buvo du artimiausi žmonės – jo mokinys A.Vanejevas ir lagerio gydytojas V.Šimkūnas. Jo draugai slaptoje epitafijoje parašė: „L.Karsavinas – istorikas, religinis mąstytojas rašė ir kūrė apie vieningą Trejybės Dievą, kuris atveria Save, kad mes per Jėzų pažintume Kūrėjuje gimstantį Tėvą. Ir apie tai, kad Dievas kenčia kartu su mumis, kad ir mes turėtume meilės pilnatvę ir laisvę. Ir dar, kad mūsų netobulybes ir likimo naštą mes suvoktume kaip absoliutų tikslą. Įsisąmoninę tai, mes jau turime dalį rinkinio pergalei – per mirtį nugalėti mirtį“.

 L.Karsaviną gerbė kaip Dievo kūrinį net lagerio prižiūrėtojai, gyvenę augalo gyvenimą ir buvę toli nuo Dievo. Jis puikiai sugebėjo priimti, kas jau buvo neišvengiama. Gyvenimas yra sprendžiamoji būties dalis, ir šiai minčiai L.Karsavinas liko ištikimas.

 1957 metais grupė buvusių politinių kalinių iš Latvijos, Lietuvos ir Estijos pastatė pagal žinomą latvių skulptoriaus E.Sidrabso projektą Abezės kapinėse atminimo ženklą – „Tėvynei“.

 A.Šerėno pastangomis 1989 metais buvusiame Abezės lageryje buvo surastas L.Karsavino kapas.

 Mokslininkas I.Čepinskas su savo šeimos nariais pasiekė, kad pasaulinio garso filosofas būtų reabilituotas, o jo moksliniai ir literatūriniai darbai būtų žinomi visai visuomenei.

 Minint L.Karsavino 110-ąsias gimimo metines, Kaune, ant namo Krėvos g. 7 fasado, kur 1935-1940 metais gyveno profesorius, buvo atidengta memorialinė lenta. Jos autorius – skulptorius V.Žuklys, architektas – šio straipsnio autorius.

 Parengė architektas Jonas LUKŠĖ

© 2002″XXI amžius“ http://www.xxiamzius.lt/archyvas/xxiamzius/20021204/atmi_02.html


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*