Vladas Mironas, kunigas (1880-1953)

Vladas MironasLietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Vladas Mironas gimė 1880 m. birželio 22 d. Kuodiškių vienkiemyje (dab. Rokiškio r.), valstiečių šeimoje. 1892 m. baigė Panemunio pradžios mokyklą, mokslus tęsė Mintaujos gimnazijoje (dab. Jelgava, Latvija), kur susipažino su vyresniųjų klasių mokiniais, bendramoksliais, o vėliau – bendraminčiais Antanu Smetona ir Juozu Tūbeliu, priklausiusiais gimnazijoje slapta veikusiai „Kūdikio“ draugijai. 1896 m. jie ir būrelis kitų lietuvių moksleivių buvo pašalinti iš gimnazijos už atsisakymą melstis rusiškai. Vėliau daliai moksleivių leista tęsti mokslus, bet V. Mironas į gimnaziją nebegrįžo.

1897 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Ją baigė 1901 m., iki 1904 m. studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje, kur įgijo teologijos magistro laipsnį. Įšventintas kunigus grįžo į Vilnių. Čia iki 1907 m. dirbo privačių mokyklų kapelionu, vėliau klebonavo Choroščėje (Lenkija), nuo 1910 m. – Valkininkuose, nuo 1914 m. pab. – Dauguose, nuo 1910 iki 1929 m. buvo Merkinės dekanas.

Atstovaudamas ne itin gausią Vilniaus bendruomenę 1905 m. gruodžio 4–5 d. dalyvavo Didžiojo Vilniaus Seimo veikloje. Buvo 1907 m. įkurtos Lietuvių mokslo draugijos narys. 1905–1913 m. į lietuvių kalbą išvertė D. Bončkovskio tikybos vadovėlių kurie J. Zavadskio spaustuvėje buvo išleisti net keliais leidimais ir Lietuvoje bei išeivių naudoti iki pat XX a. 3 deš.

1917 m. padėjo rengti ir dalyvavo Lietuvių konferencijoje, kurioje buvo išrinktas Lietuvos Tarybos (1918 m. liepos 11 d. pavadinta Lietuvos Valstybės Taryba) nariu, iki 1918 m. vasario 15 d. ėjo antrojo Tarybos vicepirmininko pareigas. 1918 m. sausio 26–31 d. pirmininkavo dešimčiai Lietuvos Tarybos posėdžių. 1918 m. vasario 16 d. su kitais Tarybos nariais pasirašė Lietuvos nepriklausomybės aktą.

1920 m. kovo-liepos mėnesiais viešėjo JAV, ragino tautiečius moraliai ir materialiai paremti Lietuvos Nepriklausomybę. Išrinkus Steigiamąjį Seimą ir paleidus Lietuvos Valstybės Tarybą, grįžo į Daugus

1926 m. gegužės mėn. kaip vienas iš buvusios Tautos pažangos partijos – Lietuvių tautininkų sąjungos aktyviausių narių kartu su A. Smetona ir Augustinu Voldemaru išrinktas į III Seimą. Lietuvių tautininkų sąjungos steigiamajame suvažiavime 1924 m. išrinktas jos vyriausios valdybos nariu.

Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo Lietuvos Respublikos prezidentu tapo A. Smetona, įtakingiausia politinė partija – Lietuvių tautininkų sąjunga. 1927 m. balandžio mėn. prezidentas paleido Seimą. V. Mironas paskirtas tikinčiųjų reikalams referentu prie Vidaus reikalų, vėliau – Švietimo ministerijos.

1929–1938 m. – vyriausiasis Lietuvos kariuomenės kapelionas brigados generolo teisėmis, Kauno šv. Mykolo Įgulos bažnyčios rektorius. 1930 m. apdovanotas Vytauto didžiojo 3-ojo laipsnio ordinu, o 1938 m. – DLK Gedimino 1-ojo laipsnio ordinu.

1934 m. tapo Kauno miesto tarybos nariu. 1930 m. išrinktas Lietuvių tautininkų fondo, rėmusio partijos projektus ir Lietuvos jaunuomenę, pirmosios valdybos vicepirmininku. „Jaunosios Lietuvos“ garbės teismo ir leidybos akcinės bendrovės „Pažanga“ pirmininkas.

Devynioliktasis ministrų kabinetas. Iš kairės, sėdi: Juozas Tūbelis, Vladas Mironas, Antanas Smetona, Konstantinas Šakenis, J.Takūnas. Iš kairės, stovi: Juozas Skaisgiris (šeštas), J. Gudauskas (aštuntas), Kazys Germanas (vienuoliktas), Juozas Urbšys (dvyliktas).

1938 m. A. Smetona pasiūlė V. Mironui premjero postą. Nuo 1938 m. spalio 1 d. ėjo dar ir Žemės ūkio ministro pareigas. 1939 m. nuo sausio 5 iki gruodžio 2 d. – Lietuvių tautininkų sąjungos vyriausiosios valdybos pirmininkas. Pagrindinis V. Mirono rūpestis buvo sureguliuoti santykius su Lenkija. Prezidento įpareigotas, 1938 m. dalyvavo slaptose derybose su Lenkijos atstovais. Dviejų valstybių pozicijų suderinti nepavyko, tad Lietuvos vadovams teko priimti Lenkijos vadovybės 1938 m. kovo 18 d. ultimatumą. 1939 m. kovo 20 d. gavusi Vokietijos ultimatumą, Lietuva buvo priversta jai perduoti Klaipėdos kraštą. V. Mironas vadovavo dviem – aštuonioliktajam ir devynioliktajam (1938 m. kovo 24 – gruodžio 5 d. ir iki 1939 m. kovo 28 d. dirbusiems) ministrų kabinetams.

Palikęs premjero kėdę, apsigyveno savo ūkyje Bukaučiškėse (netoli Daugų) ir gyveno ten iki sovietų valdžios arešto. 1940 m. rugsėjo 12 d. – 1941 m. birželio 23 d. kalintas Alytaus NKVD areštinėje ir Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Karo metus praleido savo ūkyje prie Daugų – Bukaučiškėse, kur buvo Daugų parapijos vikaru.

Pokario metais vėl suimtas, spaudžiamas 1945 m. vasario mėn. sutiko tapti MGB agentu informatoriumi. Dvasininkas buvo perkeltas dirbti į Vilnių Jėzaus švč. Širdies parapijos klebonu, tačiau saugumas verbavimo rezultatu greitai nusivylė, trumpai V. Mironą kalino 1946 m.

1947 m. sausio 3 d. trečiąkart suimtas ir ištremtas 7 metams į griežtu režimu pagarsėjusį Vladimiro (Rusija) kalėjimą. Likus mažiau nei metams iki laisvės atgavimo 1953 m. vasario 18 d., ištikus insulto priepuoliui, Vladas Mironas mirė. Palaidotas bendrose Vladimiro kalėjimo kapinėse. 2007 m. Vilniuje, Rasų kapinėse, atidengtas kenotafas Vlado Mirono atminimui.


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*