Bronius (Bronislovas) Laurinavičius, kunigas (1913-1962)

xxi_2010_12_03_laurinavicius3

Kunigas Bronislovas Laurinavičius. Apie 1976 m.

Kunigas Bronius (Bronislovas) Laurinavičius gimė 1913 m. liepos 16 d. Gėliūnų kaime, Gervėčių parapijoje. Tėvas Jurgis Laurinavičius gimė 1879 m., mirė 1962 m. rugsėjo mėn.  Motina Elena Laurinavičiūtė-Laurinavičienė gimė 1880 m., mirė 1962 m. sausio mėn. Mažas būdamas, Bronius pas tėvus ganė gyvulius. Ganydamas skaitė knygas ir mokėsi. Vėliau įstojo į Vilniaus gimnaziją, kurią 1937 m. baigė. Paskui tarnavo lenkų kariuomenėje. Atitarnavęs stojo į Vilniaus kunigų seminariją, ją baigė ir 1944 m. birželio 4 d. buvo įšventintas kunigu. Po to vienerius metus buvo vikaru Švenčionyse. 1945-1948 m. kunigavo Ceikiniuose. Ten dirbdamas sunkiomis pokario sąlygomis atnaujinimo ir praplėtė Ceikinių bažnyčią. 1948 m. buvo perkeltas į Kalesninkus, kur dirbo iki 1956 m. Jo rūpesčiu bažnyčioje buvo sudėtos naujos grindys, įtaisyti nauji suolai, visa bažnyčia išdažyta ir išdekoruota paveikslais. įtaisyti nauji kryžiaus keliai, pastatyti visi 3 altoriai, įvestos lietuviškos pamaldos.

 Švenčionėliuose

Iki 1905 m. Švenčionėliuose nebuvo net bažnyčios. Anksčiau čia buvo kaimas su 13 sodybų ir 82 gyventojais. Švenčionėliai išaugo nutiesus geležinkelį. Katalikų parapijos įsteigimu rūpinosi dekanas kun. J. Burba. Pirmoji koplyčia buvo įrengta paprastuose namuose. Greit paaiškėjo, kad ji per maža. 1907 m. buvo pastatyta nauja medinė bažnyčia. 1908 m. Švenčionėliai gavo parapijos teises. Tapę geležinkelio mazgu, Švenčionėliai pralenkė senuosius Švenčionis. 1933 m. Švenčionėliuose buvo 607 gyvenamieji namai ir 3833 gyventojai. Lenkų laikais čia buvo valsčiaus centras. 1929 m. į Švenčionėlius buvo atkeltas, kun. A.J akavonis. Jis netrukus pradėjo statyti didelę mūrinę bažnyčią. Bažnyčios pamatams kaimiečiai atveždavo akmenų, o kun. Jakavonis už akmenis užsakydavo jiems lietuvišką spaudą. Bažnyčiai jis pirko medieną, o žmonės medžius turėjo suvežti. 1934 m. kun. Jakavonis buvo iškeltas į Eitminiškes. į jo vietą paskirtas lenkas kun. B. Bazevičius bažnyčios statybą tęsė toliau, bet 1939 m. prasidėjęs karas statybos darbus nutraukė. Jau po Antrojo pasaulinio karo, 1956 m., į Švenčionėlius buvo perkeltas kun. B. Laurinavičius. „Senoji bažnytėlė buvo maža, o ant pradėtos statyti bažnyčios sienų jau augo berželiai, – rašė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ (7 t., p. 28). Sienos buvo išmūrytos tik iki langų, ir viskas palikta likimo valiai. Naujasis klebonas ėmėsi drąsaus žygio – pabaigti statyti pradėtą bažnyčią. Po didelių vargų ir nesuskaitomų važinėjimų su tikinčiųjų delegacijomis po aukščiausios sovietinės valdžios instancijas, prašant įvairių leidimų ir medžiagų, bažnyčia buvo užbaigta 1959 m. ir pašventinta.“ Tokie darbai nepatiko bedieviams, ir 1968 m. kun. B. Laurinavičius sovietinės valdžios įsakymu iškeliamas į Adutiškį.

 Adutiškyje

Kadangi Adutiškis yra prie Lietuvos ir Baltarusijos sienos, tai visas pakraštys į rytus nuo Adutiškio sudarė antrą neoficialią kun. Laurinavičiaus parapiją. Mat kitos ten veikiančios bažnyčios buvo už kokių 10 km nuo Adutiškio. Gudai mylėjo kun. B. Laurinavičių. Adutiškio bažnyčioje kun. Laurinavičius sudėjo naujas grindis – parketą. Bažnyčią perdažė ir išpuošė dekoratyviniais paveikslais. Prie didžiojo altoriaus iš abiejų pusių padarė vitražus. įtaisė naujus kryžiaus kelius, naujas vėliavas, šventoriuje – dekoratyvines vazas. Suorganizavo vaikų chorą. Bažnyčioje buvo įrengtas apšildymas.

Ieškant Gervėčių parapijai lietuviškai mokančio kunigo

Kova dėl kunigo, mokančio lietuviškai, aprašyta pogrindžio leidinyje „Apie lietuvių padėtį Baltarusijos respublikoje“, (Vilnius, 1982 m., 3 sąs.). Visus pareiškimus dėl lietuviškai mokančio kunigo rašė kun. B. Laurinavičius: iš pradžių Gervėčių R. Katalikų parapijos komiteto vardu, o vėliau, nuo 1979 m. lapkričio 10 d., savo vardu (pavarde). 1978 m. vasarą mirė Gervėčių klebonas kun. St.Chodyka. Tada Gervėčių parapijos bažnyčios komitetas pradėjo reikalauti kunigo, mokančio lietuvių kalbą. Prašė kunigo iš Lietuvos, nes Baltarusijos Tarybų Socialistinėje Respublikoje (BTSR) kunigų, mokančių lietuviškai, nebuvo. Pirmiausia 1978 m. rugpjūčio 20 d. rašyta Gardino srities Religinių reikalų įgaliotiniui, po to religinių reikalų įgaliotiniui prie BTSR Ministrų Tarybos. Gavę iš šių pareigūnų neigiamus atsakymus, parapijiečiai kreipėsi į BTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininką P. Mašerovą. Šiame pareiškime rašė: „Srities įgaliotinis priėmė mus su šypsena, bet jo šypsena skaudžiai įžeidė mūsų ir visų parapijiečių širdis. Jis atsakė, jog jokiu būdu neleis atvykti kunigui iš Lietuvos eiti pareigas. įgaliotinis su šypsena pareiškė: „Kunigų iš Lietuvos nepriimame“. įgaliotinis žadėjo atsiųsti mums kunigą, kuris atvyks, bet tokio „patarnavimo“ mes negalime priimti, nes BTSR nėra kunigo, kuris mokėtų lietuviškai. įgaliotinis nori mus priversti, kad mes pamaldų metu būtumėm papūgomis, o iš pamokslo – Dievo žodžių – jokios naudos neturėtume. Mes norime sąmoningai dalyvauti šv. Liturgijoje…“ Kadangi minėti pareiškimai nebuvo išklausyti, parapijiečiai 1979 m. sausio 25 d. parašė laišką drg. Leonidui Iljičiui Brežnevui. „Brangusis Drauge Leonidai Iljičiau, – rašė Gervėčių parapijos žmonės. – Mums ir viso pasaulio prispaustiesiems labai suprantama ir žinoma, kad Jūsų gyvenimo tikslas – skubiai padėti visiems, kurie yra nuskriausti. Jūs labai norite jiems atnešti laimę. Jūs visuomet ginate nuskriaustuosius. Jūsų rūpesčio nuskriaustaisiais vaisiai yra dideli. Už visą Jūsų rūpestį tautos pasiliks Jums amžinai dėkingos. Mes Jus, Brangusis Drauge Leonidai Iljičiau, maldaujame, būkite malonus – patenkinkite mūsų prašymą, kadangi Jūsų pavaldiniai mūsų prašymus atmetė. Mirus mūsų klebonui kun. Chodykai, mes kreipėmės į Gardino srities religinių reikalų įgaliotinį, į religinių reikalų įgaliotinį prie BTSR Ministrų Tarybos, į BTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininką drg. P.Mašerovą ir devynis kartus į religinių reikalų įgaliotinį prie TSRS Ministrų Tarybos. Visi mūsų prašymai, kur tik mes kreipdavomės, buvo persiunčiami į sritį, o srities organai yra priešiškai nusiteikę tikinčiųjų atžvilgiu ir negalvoja mūsų gyvybiškai svarbų prašymą patenkinti. Mes prašėme, kad leistų atvykti kunigui iš Lietuvos TSR ir eiti klebono pareigas, kadangi Gervėčių parapijoje nuo amžių gyvena daugybė lietuvių, kurie lenkiškai ir rusiškai nesupranta, o BTSR nėra kunigo, mokančio lietuviškai. Gardino srities religinių reikalų įgaliotinis pareiškė: „Jokiu būdu neleisime kunigui iš Lietuvos darbuotis BTSR“. Tą patį pareiškė ir įgaliotinis prie BTSR Ministrų Tarybos. Draugas Mašerovas ir religinių reikalų įgaliotinis prie TSRS Ministrų Tarybos į devynis pareiškimus nedavė atsakymo… „Todėl mes, Brangusis Leonidai Iljičiau, prašome Jus: leiskite, kad kunigas iš Lietuvos atvyktų pas mus darbuotis. Mes prašome ir maldaujame – išgirskite mūsų balsą.“ Prie šio pareiškimo buvo pridėta 63 lapai su žmonių parašais. Pasirašė 2067 asmenys (duotas atsakymui adresas). Po to dar tris kartus parapijiečiai rašė drg. L. I. Brežnevui. Bet jų balsas nebuvo išgirstas. Pareiškimai paties Brežnevo nepasiekdavo ir atsidurdavo Gardino srities pareigūnų raštinėse. Tada kun. B. Laurinavičius 1979 m. lapkričio 10 d. pareiškimą-atvirą laišką drg. L. I. Brežnevui parašė savo vardu. „…Gervėčių parapijos gyventojai ir parapijos komitetas, – buvo rašoma laiške, – daug kartų kreipėsi į Gardino srities religinių reikalų įgaliotinį drg. A.L.Lyskovą su prašymu išspręsti kunigo Gervėčiuose klausimą. Kadangi drg. Lyskovas ir kalbėti nenorėjo, kreiptasi į Jus. Pareiškimą pasirašė 2067 parapijiečiai. Matyt, Jūsų persiųstas Gervėčių parapijiečių pareiškimas suminkštino įgaliotinio Lyskovo širdį. Jis pareikalavo nurodyti kunigą, kuris galėtų atvykti iš Lietuvos TSR ir užimti Gervėčių bažnyčios klebono vietą. Parapijiečiai pasiūlė kun. Mykolą Petravičių. Po kiek laiko drg. Lyskovas už akių išplūdo Petravičių, girdint Gervėčių parapijos atstovams, ir pareikalavo ieškoti kito kandidato. Antrąjį kandidatą kun. Juozą Lunių Lyskovas taip pat atmetė ir pareiškė: „Yra kandidatas, gimęs BTSR. Jis mokosi kunigų seminarijoje. Kai ją pabaigs, dirbs Gervėčių bažnyčioje“. Tikintieji negalėjo laukti, jie kreipėsi į mane, kad aš sutikčiau užimti klebono vietą Gervėčiuose, kadangi esu gimęs Gervėčių parapijoje. Gavęs iš atitinkamos vyresnybės sutikimą, jog galiu užimti klebono vietą Gervėčiuose, 1979 m. spalio 8 d. kartu su parapijos komiteto atstovais atvykau pas įgaliotinį. Mes buvome labai nuliūdinti ir sujaudinti įgaliotinio Lyskovo elgesio. Jis mus priėmė koridoriuje, išdidžiai ir piktai. Atidaręs duris, paklausė: „Kas jis toksai?“ Ir nekultūringai parodė į mane. Parapijos komiteto atstovai atsakė: „Tai tasai kunigas, kurį mes parinkome į Gervėčių klebono vietą. Jis yra gimęs Gervėčių parapijoje“. Įgaliotinis pareiškė: „Nėra ir nebus su juo jokios kalbos!“ Skaudu buvo, kai įgaliotinis taip įžeidžiančiai suteikė mums „audienciją“ koridoriuje.“ Galų gale Gardino srities religinių reikalų įgaliotinis Lyskovas parinko jauną kunigą Zanievskį, nemokantį lietuviškai, ir paskyrė jį Gervėčių klebonu. Mat pasklido kalbos, kad jei Gervėčiai kun. Zanievskio nepriims, tai kunigas bus atšauktas ir bažnyčia uždaryta. Taigi sovietiniai ateistai surado ir paskyrė į Gervėčius kunigą. Kaip Gervėčiuose tada vykdavo „lietuviškos“ pamaldos, galima susidaryti vaizdą iš to, kaip jos buvo atliktos per šv. Trejybės atlaidus 1980 m. Kun. Zanievskis lietuviškai tepasakė du sakinius: „Viešpats su Jumis“ ir „Viešpaties malonė telydi Jus“. Evangeliją lietuviškai skaitė ne pats kunigas, bet tarnas. Pamokslo visai nebuvo, o maldas po Evangelijos kunigas skaitė lenkiškai. Dalydamas lietuviams Komuniją, sakė ne „Kristaus kūnas“ ir ne „Corpus Christi“, bet „Calo Christusa“. Per pamaldas gražiai giedojo lietuvių choras, bet girdėjosi daugiausia moterų balsai… Kun. Zanievskiui nepatiko būti Gervėčių klebonu. Jis pats panoro iš šios parapijos išvykti. Atsirado gera proga: Kauno kunigų seminariją baigė Kazimieras Gvazdovič, kilęs iš BTSR. Seminarijoje lietuvių kalbą jis išmoko. 1982 m. paskirtas Gervėčių klebonu, atstatė bažnyčioje tvarką, kokia buvo prie kun. Chodykos. Pamaldos nuo 1982 m. vyko lietuvių ir lenkų kalbomis.

 Kiti darbai

Dabar grįžkime prie tolesnio kun. B. Laurinavičiaus gyvenimo. Visur, kur jis kunigavo, kvietė vaikus prie altoriaus, nepaisydamas bedieviškos valdžios grasinimų. Vaikai ne tik būdavo pamaldose, bet ir patarnaudavo šv. Mišioms, dalyvaudavo procesijose. Mergaitės procesijose barstydavo gėles. Kun. B. Laurinavičius yra rašęs daug pareiškimų, nukreiptų prieš sovietinę valdžią, kurie buvo išspausdinti pogrindžio spaudoje – „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikoje“. Štai pora tokių žinučių: „Labai skaudu, kad milicijos viršininkas netvarko chuliganų, kurie net kapinėse verčia kryžius ir paminklus. Mūsų parapijoje 1969 m. jie nusiaubė Davainių kaimo kapines. 1972 m. nugriovė Jakelių kaimo kapinėse menišką koplytstulpį, kuris šimtmečius puošė kapines. 1973 m. spalio vieną vakarą, prisirovę iš Adutiškių kapinių kryžių, chuliganai su jais šėlo miesto gatvėse. O kiek girtuoklių ir kitokių chuliganų, tačiau dėl minėtų niekšybių milicijos viršininkas nesisieloja, o visą energiją eikvoja kovai su bažnyčia“ (2 t.,  p.184). „Tenka pastebėti, kad materialistinė pasaulėžiūra įsitvirtino tik mažumos gyventojų tarpe, ir tai tik dėl tam tikrų išskaičiavimų. Tie, kurie ją giria ir reklamuoja, dažnai kalba prieš savo sąžinę. Materialistinės pasaulėžiūros įsitvirtinimą Jūs stebite iš tolo, o mes iš arti. Jūs remiatės fikcinėmis (ateistų) statistikomis, mes realia padėtimi. Jei kas iš baimės ir pasisako, kad jis netiki Dievą, tai dar nereiškia, kad jis yra bedievis. Jei jis būtų bedievis, tai jis tikrai nepriimtų moterystės sakramento, nekrikštytų savo vaikų ir neitų išpažinties. Taigi nėra pagrindo džiaugtis bedievių skaičiumi. Kas suskaitys šeimas, kurios, nenorėdamos eiti į bažnyčią, meldžiasi namie?“ (3 t., p.48).

 Lietuvos Helsinkio grupės narys

Mirus kun. K. Garuckui, Tomui Venclovai išvykus iš Sovietų Sąjungos ir areštavus V. Petkų, kun. B. Laurinavičius ryžosi papildyti Lietuvos Helsinkio grupę, kurios tikslas – tikrinti, kaip Sovietų Sąjungoje laikomasi Helsinkio nutarimų. Dėl to kun. B. Laurinavičius užsitraukė dar didesnę sovietinės valdžios atstovų neapykantą. Kun. Bronius artimiesiems bičiuliams buvo prasitaręs, kad jau du kartus buvo bandyta jį suvažinėti. KGB sekė kiekvieną jo žingsnį, o 1981 m. lapkričio 21 d. „Tiesoje“ buvo išspausdintas Danguolės Repšienės straipsnis „į gyvenimą – ne per šventorių“, kuriame puolamas kun. B. Laurinavičius už tai, kad vilioja moksleivius į bažnyčią. 1980 m. vasario 6 d. Adutiškio klebono ir Helsinkio grupės nario bute buvo padaryta krata. Paimta 2 rašomosios mašinėlės (viena rusišku šriftu, kita lietuvišku), vienas „Tiesos kelio“ numeris, 3 albumai ir įvairūs dokumentai bei laiškai. Iš viso paimti 37 daiktai.

„Tu, kuris po mašina buvai pastūmėtas, Kurį nakties tamsoj užmuš, Taigoje dingęs, bet nenugalėtas – melski už mus. Tai kraujo antspaudas ant nepaskelbtos bulės, Aplankęs dangų, grįžta į namus. Žemės altoriuje šventųjų kaulai guli, melskite už mus“ (Kazys Bradūnas). Kun. B. Laurinavičiaus žuvimo aplinkybės buvo aprašytos „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikoje“. 1981 m. lapkričio 24 d. apie 20 val. 20 min. Vilniuje, prie Dzeržinskio-Žalgirio gatvių sankryžos, savivartis sunkvežimis MAZ-503, vairuojamas Lazutkino, mirtinai sužalojo Adutiškio kleboną, Lietuvos Helsinkio grupės narį kun. B. Laurinavičių, – pogrindinis leidinys informavo savo skaitytojus. – Lietuvos tikintieji ir kunigai, išgirdę apie šį tragišką įvykį, vieningai tvirtino – tai KGB darbas! Prieš kelias dienas „Tiesoje“ buvo išspausdintas D. Repšienės straipsnis, nukreiptas prieš kun. Laurinavičių (…). Nuo pat kunigo žuvimo momento žmones stebino kai kurios keistos aplinkybės. į avarijos vietą subėgo daug žmonių. Milicija juos skirstė, neleido būriuotis, išskiriant vieną įgėrusią moteriškę, visiems uoliai aiškinančią, kad esą „senis buvo girtas, ėjo degant raudonai šviesoforo šviesai ir palindo po ratais“. Kitą dieną žuvimo vietoje susirinkus žmonėms, vėl prisistatė alkoholiu dvokianti moteris ir aiškino, kad kunigas pats palindo po ratais <…> Žmonės, mačiusieji avariją ir įtardami, kad tai KGB darbas, nedrįsta viešai kalbėti, bijodami susilaukti didelių nemalonumų. Todėl, pateikdami kai kuriuos liudijimus, nenurodysime liudytojų pavardžių. Moteris N. lapkričio 25 d. nuėjo į miliciją ir papasakojo mačiusi šį įvykį. Ant šaligatvio stovėjęs vyriškis. Prie jo priėję keli vyrai ir, paėmę už parankių, pradėję kažką kalbėti. Vyriškis, atrodo, kalbėti nenorėjęs. Važiuojant pro šalį sunkvežimiui, vyrai staiga vyriškį su skrybėle pastūmę po mašina. Liudininkė buvo paklausta, ar galėtų atpažinti anuos vyrus, o kai ji suabejojo, milicija ją išprašė lauk. Visai panašiai tragišką įvykį nupasakojo moksleivis N. Jis matęs tik tą momentą, kai keturi vaikinai pastūmė senyvą vyrą po besiartinančiu sunkvežimiu. Sunkvežimio MAZ-503 vairuotojas Lazutkinas, sugrįžęs po avarijos į garažą, pasakojo bendradarbiams apie nelaimę, bet kartu ir guodėsi, kad nebūsiąs baudžiamas, nes žmogų po mašina pastūmę kažkokie vyrai. Kiek vėliau vairuotojas Lazutkinas kun. Laurinavičiaus artimiesiems pasakojo, jog už sankryžos mašinos priekyje už 3-4 m staiga pamatęs žmogų, kuris atsitrenkęs į mašiną. Vos mašinai sustojus, prie kabinos pribėgo du jauni įgėrę vyrai, atidarė kabinos duris ir sušuko: „Ką tu padarei?“ Atvykusi autoinspekcija užsirašė vieno vyro pavardę, o kitas laisvai nuėjęs. į nelaimės vietą atvykę greitosios pagalbos medikai teigė, kad vyras, atrodo, pastumtas po mašina, nes gulėjo kniūbsčias, delnai buvo švarūs, o veidas – žiauriai sužalotas“ (7 t., p. 24-25). Laidotuvėse labai jautėsi, kad „kažkokia valdiška ranka viską darė, kad tokio garbingo ir brangaus kunigo laidotuvės būtų kuo mažiau iškilmingos…“. Lapkričio 27 d. į laidotuves rinkosi ne tik adutiškiečiai, bet ir daugelis kunigų bei tikinčiųjų iš įvairių Lietuvos kampelių. Atvyko vyskupai tremtiniai – Julijonas Steponavičius ir Vincentas Sladkevičius, kurie su grupe kunigų koncelebravo pagrindines gedulingas Mišias. Kunigai pamokslininkai – K. Vasiliauskas, A. Keina, K. Pukėnas, J. Lauriūnas iškėlė daugelį šviesių velionio asmenybės bruožų. Labai jautriai kalbėjo kun. Lauriūnas, atskleisdamas, kad kun. Laurinavičius buvo didelis ne tik kaip bažnyčios statytojas, bet ypač kaip dvasinės bažnyčios ugdytojas… „Tai vienas iš didžiausių ąžuolų Lietuvos giriose, viena iš ryškiausių žvaigždžių Lietuvos padangėje“, baigė pamokslą kun. Lauriūnas“. Taip buvo rašoma „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikoje“ (7 t., p. 26). Kun. B. Laurinavičius savo testamente pageidavo būti palaidotas prie jo pastangomis pastatytos Švenčionėlių bažnyčios, tačiau Švenčionių rajono valdžia neleido įvykdyti paskutinės velionio valios.

250px-B.Laurinaviciaus_Monument

Paminklas kunigo B. Laurinavičiaus žūties vietoje Vilniuje (Dailininkas Antanas Kmieliauskas 2010 m.)

„Metai kaskart vis greitėja, o tuo pačiu amžinybė artyn. Keliaudamas savo kelionės 68 km – metus ir dirbdamas Viešpaties Vynuogyne 37-us m., pareiškiu paskutinę savo valią, kurią įvykdyti įgalioju sesutę Julę, o jeigu ji nebūtų pajėgi, Reginą Girdauskienę ir Jadvygą Pranskienę. Maloniai prašau joms padėti kunigus K. Žemėną ir A. Keiną. Neužmiršdamas savo Tėvelių gerumo, kad jie leido mane taip sunkiais laikais į mokslą ir rūpinosi manimi, noriu priminti, kad daug gerumo patyriau ir iš visuomenės, kuri man padėjo per „Lietuvių Labdarybės draugiją“ – taigi palieku bent simbolinį atpildą 800 rb, kuriuos prašau įteikti kun. Žemėnui, o jei jis būtų nepajėgus, – kun. Keinai. Mano knygas tepaima kun. K. Žemėnas arba kun. A. Keina. Namas, kurį pastačiau prie Švenčionėlių bažnyčios, priklauso Švenčionėlių parapijai. Norėčiau ilsėtis Švenčionėliuose, bet, jei atsirastų sunkumų, priglauskite ten, kur Jums bus patogiau. Norėjau nuoširdžiai garbinti Dievą, ginti skriaudžiamuosius. Norėjau reikalingiems padėti, juos pamokyti, bet jei nesugebėjau, prašau gerąjį Dievą, kad man atleistų, o taip pat prašau ir visus man atleisti ir dovanoti, jei kam palikau skolingas ar kuom neįtikau. Kun. B. Laurinavičius (parašas) Adutiškis, 1981 m. birželio 4 d.“ Taigi nuostabus savo mirties nujautimas. Birželio mėn. sudarytas testamentas, lapkrity įvyko mirtis. Pačiu laiku suspėta ar atspėta sudaryti testamentą. Kun. Laurinavičiaus mirtis buvo didelis smūgis visai katalikiškai Lietuvai ir ypač Baltarusijos lietuviams. Bet mirusieji kartais prabyla daug garsiau ir įspūdingiau, ir turi didesnės įtakos, negu gyvi būdami. Ties jo žuvimo vieta, Žalgirio-Kalvarijų gatvių sankryžoje, nuo 1981 m. lapkričio mėn. iki 1982 m. gegužės mėn. pabaigos visą laiką buvo padėtas eglių vainikas su raudonomis gėlėmis jo vidury. Tas vainikas retkarčiais būdavo pašalinamas, bet vėl atsirasdavo naujas. Birželio mėn. vainiko jau nesimatė. Matyt, buvo duotas griežtas įsakymas neleisti žuvimo vietą puošti raudonomis gėlėmis, kurios primintų nekaltai pralietą kraują. Susidarius Lietuvoje palankiai politinei situacijai, būtų tinkama proga kun. B. Laurinavičiaus žuvimo vietoje pastatyti paminklą.

Tarnavo Dievui ir Tėvyne

B. Laurinavičius vargingai augdamas užsigrūdino. Sunki vaikystė suformavo tvirtą charakterį, todėl kunigaudamas galėjo anksti keltis, uoliai melstis ir dirbti. Per rūpesčius užmiršdavo net pavalgyti. Buvo asketas, griežtas abstinentas ir labai stengėsi nublaivinti savo parapijiečius. Labai vaišingas, dosnus, ypač rėmė materialiai politinių kalinių šeimas. Po jo mirties ne viena šeima neteko maitintojo. šelpė vargšus. Kaip kunigas, Dievo tarnas, buvo visiems – lietuviams, gudams ir lenkams – teisingas. Nors Adutiškio parapija lietuviška, bet jis leido lygiagrečiai ir lenkiškas pamaldas. Turto nepaliko. Pinigus, kuriuos gaudavo, tuojau išdalydavo.

 Vysk. Jonas Boruta apie jį taip atsiliepia:

„Kunigo Bronislovo Laurinavičiaus vardas yra tapęs simboliu – tai švyturys ateistinės priespaudos tamsoje. Jį prisimename kaip drąsų tikėjimo išpažinėją – kai daugelis susigūžę slėpdavosi, B.Laurinavičius drąsiai viešumoje pasirodydavo su kunigo sutana. Kai daugelis laužė galvas, kaip neužkabinti suįžūlėjusios ateistinės valdžios, jis drąsiai pasisakydavo savo pamoksluose už tikėjimo ir sąžinės laisvę, rašydavo į Maskvą pareiškimus gindamas žmogaus teises. Tie pareiškimai – tai ištisi tomai, kuriuose suregistruoti mūsų tautos iškentėti vargai. Jis ir vienintelės tais sunkiais laikais pastatytos ir pašventintos bažnyčios Švenčionėliuose statytojas, už šį „nusikalstamą“ žygdarbį ateistinės valdžios sprendimu iškeltas į kitą parapiją. Jis – Gervėčių lietuvių vaikas, kovotojas už Vilnijos lietuvių teises, pokario metais įvedęs lietuviškas pamaldas Kalesninkų parapijos bažnyčioje, Lietuvos Helsinkio grupės narys. Kaip jo reikėtų šiandien! Deja, jau dešimt metų, kai jis Viešpaties amžinybėje. Piktavalė okupanto ranka „pasirūpino“, kad jo nebūtų tarp mūsų… Tačiau jo dvasia gyva, jo gyvenimas ir pasiaukojimas geriausias pamokslas, iššūkis šių dienų krikščioniui, Lietuvos jaunimui – kaip net sunkiausiomis sąlygomis įprasminti savo gyvenimą, tarnaujant Dievui ir Tėvynei“ („Lietuvos aidas“, 1991 m. lapkričio 23 d. Nr.235).

Kun. B. Laurinavičių prisimena Kun. Antanas Dilys:

Pirmą kartą susitikau su juo 1941 m. rugsėjo 1 d., kada pasibeldžiau į Vilniaus kunigų seminariją. Jai dar vadovavo lenkiškoji vadovybė, joje klierikų daugumą sudarė lenkai. Tarp jų buvo tik du lietuviai: klierikai B. Laurinavičius ir M. Stonys. Vokiečiams uždarius tą lenkų vadovaujamą seminariją, 1942 m. rudenį susikūrė lietuviška seminarija, kurios iniciatorius buvo arkivyskupas M. Reinys, o seminarijai vadovavo jaunas rektorius kun. L. Tulaba (…). Nuo tų laikų praėjo apie 50 metų, tačiau man akyse stovi puikios kun. Laurinavičiaus primicijos Gervėčių bažnyčioje 1944 m. birželio pradžioje. Žmonių buvo daug, pilna bažnyčia ir šventorius, nors netoli jau dundėjo fronto patrankos. Vėliau mūsų keliai išsiskyrė. Mane suėmė ir išvežė į Karagandos, vėliau Vorkutos lagerius. Kun. Laurinavičius vienintelis iš kunigų rūpinosi, kad gaučiau maisto siuntinius. Siųsdavo maisto produktus man ir kitiems kunigams. Jis globojo ir mano seserį Oną, likusią Lietuvoje be tėvų ir be globėjų (…).

Regina Zaikienė – Mlinkauskaitė: 

Maža būdama, visada spoksodavau į jį. Gal dėl to, kad jis nešiojo gimnazisto kepurę, o gal dėl to, kad buvo labai gražių veido bruožų. 1941 m. su keliomis draugėmis įstojau į ketvirtą pradinės mokyklos klasę Vilniuje. Gyvenau „Živilės“ bendrabutyje. JĄ užbaigę, ruošėmės stoti į gimnaziją, bet silpnai mokėjome lietuvių kalbą. Ir štai vasaros atostogų metu kun. B. Laurinavičius pats pasisiūlė mums padėti – porą mėnesių pamokyti mus lietuvių kalbos. Jis mus taip gerai paruošė, kad aš ir draugė egzaminus išlaikėme iškart į antrą gimnazijos klasę. Vėliau ryšiai tarp mūsų nutrūko. Gyvenau Vilniuje. Kartą jį sutikau. Kunigas pasakė girdėjęs, kad ištekėjau. Paklausė, ar vyras išgeria. Atsakiau – taip. Jis pasakė, kad nemokėjau rinktis. Greitai atsisveikino ir nuėjo… Dabar, jei jis būtų gyvas, aš būtinai pas jį nuvažiuočiau ir pasakyčiau, kad vyrą atpratinau gerti, o sūnų išauginau nerūkantį ir negeriantį.

 Palaikų perkėlimas 

Pasikeitus Lietuvoje politinei atmosferai, kun. B. Laurinavičiaus palaikai buvo perkelti iš Adutiškio į Švenčionėlius, kaip jis pageidavo testamente. Tai įvyko 1988 m. lapkričio 25 d. Nors buvo darganotas, šaltas oras, perkėlimo iškilmėse dalyvavo daug žmonių, ypač jaunimo. Rytą Adutiškyje buvo atlaikytos gedulingos Mišios. Pamokslą pasakė kun. K. Vasiliauskas. Jau vėlai vakare, atgabenus karstą su kun. B. Laurinavičiaus palaikais į Švenčionėlius, įvyko gedulingos pamaldos. Mišias laikė testamento vykdytojas kun. K. Žemėnas su kitais keturiais kunigais. Pamokslą pasakė kun. R. Puzonas.

Adutiškio parapijiečių atsisveikinimas

Baladė apie kunigą B. Laurinavičių: Nuo trapaus piemenėlio lietuviškų Gervėčių, Nuo juodąjį arimą ariančio bernelio, Nuo žilų sodybų, nuo baltųjų klėčių Driekias kuklus takas į didįjį kelią. Apleidžia gimtą sodžių – taip likimas skyrė – Lyg paukštis palieka tėvų gūžtą seną. Didžiosios svajonės atpildą patyręs, Vilki jis garbingą Levito sutaną. Kelias pašaukimo žengti buvo lemta, Nešant savo luomo degantį žibintą, Barstant dirvon grūdą tikėjimo švento, Daug aukos ir meilės dosniai išdalinta. Bet kova nelygi. Su tamsybėm kovės, Prieš melą pakėlęs jis teisybės ginklą – Neilstančiom rankom iškėlė šventovę – švyturio bokštą – gyvą sau paminklą! Aplink tirštėjo tvaikas – neganda artėjo, O budelių rankos ruošė kraujo puotą – įvyko! Paskutinė auka Sutvėrėjui – Žalgirio sankryžos Golgota!… Tremty šaltas kapas. Lyg svetima gryčia Nukankinto kūno sušildyt negalėjo. Ir baltojo kryžiaus savosios bažnyčios Slapčiomis kas dieną širdimi ilgėjos. Skaidrus perlo lašas, gyvenimas – žygis Skelbs būsimoms kartoms negęstančią šlovę. Kristuje ilsėkis, kuklus tiesos karžygį, Prigludęs prie mūro savosios šventovės! J. Butkevičius LPS Švenčionių rajono tarybos leidinys „Rytas“, 1989 m. gruodžio 30 d. Nr. 7). Apie kun. B. Laurinavičių žinių pateikė jo brolio duktė Jadvyga Laurinavičiūtė-Pranskienė.

Atminimo įamžinimas

  • 2002 m. leidykla Katalikų akademija išleido knygą „OBJEKTAS „INTRIGANTAS“. Kunigo Broniaus Laurinavičiaus gyvenimas ir veikla“. Ją galima skaityti nuorodoje: http://www.lkbkronika.lt.
  • 2010 gruodžio 4 d. Vilniuje ties Kalvarijų ir Žalgirio gatvių kampu atidengtas ir pašventintas paminklas (skulptorius – prof. Antanas Kmieliauskas) 1981 m. KGB nužudytam katalikų kunigui Broniui Laurinavičiui. Prieš tai įvyko šv. Mišios šv. Jokūbo bažnyčioje. Paminklą pašventino Vilniaus arkivyskupijos vyskupas emeritas Juozas Tunaitis.

 

Paskelbta keletas publikacijų: 

  • Antanas Patackas. Kun. Bronislovas Laurinavičius // Lietuvos aidas.- 1991 – lapkričio 23 d.
  • Antanas Patackas. Kun. Bronislovas Laurinavičius // Voruta.- 1991 – Lapkričio 1-15 d.
  • Irena JONKUVIENĖ. Gyva kunigo Broniaus Laurinavičiaus atmintis // Voruta. – 2011, gruod. 10, nr. 23 (737), p. 14.

 

 


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*