Kazimieras Olšauskas, kunigas (1911–1934–1954)

Olsauskas Kazimieras_1

Kunigas profesorius dr. KAZIMIERAS OLŠAUSKAS
1911 – 1934 – 1954

Sibiro kankinys Kazimieras Olšauskas gimė 1911 sausio 19 dieną Žeimių kaime, Salantų parapijoje, Kretingos rajone. Mokėsi Salantų pradinėje mokykloje, Plungės gimnazijoje, Telšių kunigų seminarijoje. 1932-1936 m. Romos Germanicum universitete studijavo filosofiją ir teologiją, įgijo daktaro laipsnį. Kunigu įšventintas 1934 m. spalio 26 d. Telšiuose.

Grįžęs į Lietuvą, profesoriavo Telšių kunigų seminarijoje. Dėstė teodicėją, Šv. Raštą, kalbas, 1937-1940 metais dar redagavo vyskupijos laikraštį „Žemaičių prietelius“. Rašė straipsnius savo ir kitiems laikraščiams bei žurnalams „Židinys“, „Tiesos kelias“ ir kitiems. Parašė prelato Pranciškaus Urbonavičiaus-Kuprano biografiją, „Krikščioniškąją Žemaičių didybę“, „Žemaičių kankinius“ – Rainių miškelio paslaptis. Dažnai pasirašinėdavo dr. K. Alšėno slapyvardžiu.

Pokaryje dirbo Telšiuose. Juo susidomėjo komunistai, todėl turėjo pasitraukti nuošalėn. 1946 m. jį surado Veiviržėnuose. Gruodžio 24 dieną einant laikyti šv. Mišių, į zakristiją atėjo pasiųstas žmogus jo kviesti pas ligonį. Kunigas nusirengė, pasiėmė Švč. Sakramentą ir sekė paskui pakvietėją. Šventoriuje jį apspito enkavedistai, nutempė prie sunkvežimio, suraišiojo virvėmis ir pradėjo tardyti. Jis nekalbėjo. Kai atėjo klebonas kunigas Jurgis Galdikas, Olšauskas perdavė Švenčiausiąjį, o Jį su jauduliu atsiklaupęs priėmė areštantas. Atsistojęs garsiai pasakė: „TEGYVUOJA KRISTUS KARALIUS!“ Šie žodžiai prieš Golgotos kančią priminė tarsi Paskutinės vakarienės atkartojimą. Tai aprašyta knygoje „Kazimieras Olšauskas, profesorius, kunigas, Sibiro kankinys“.Vilnius-Plungė, 1997.

Atvežtą į Telšius tardyti pradėjo leitenantas Raškevičius gruodžio 25 dieną – per šv. Kalėdas. Vėliau tardė Vilniuje, nuteisė 10 metų lagerių ir 5 metus tremties.

Paskutinis kalinys Kazimieras Paškevičius, kurį laiką kalėjęs kartu ir keliavęs per kelis lagerius Sverdlovsko srityje, Turinsko lageriuose, savo laiške 1952 m. lapkričio 15 dieną neaiškiai parašė apie jo žūtį, kurios dar nebuvo (gal laiško data netiksli!) Staryj Markino miško krovos lageryje 1948 m. ir Podgornyj dar jie buvo kartu, bet, parvežus į Okuniovo lagerį, Olšausko jau nebebuvo. Mirties liudijime 1954 m. liepos 23 dieną parašyta: širdies paralyžius. Pakartotinas liudijimas išrašytas Kretingos rajono Civilinės metrikacijos skyriaus IOK 27/474, 5//091/01-89. Lietuvos Ypatingojo archyvo duomenimis, žuvo 1954 m. birželio 18 d.

Kaip tiksliau sužinota, žuvo jis tarp dviejų vagonų rąstui įsirėmus į krūtinę.

Daug prirašęs ir dar daug galėjęs parašyti bei perduoti savo žinias jaunajai kartai, buvo Dievo pašauktas liudyti Kristų Karalių toli nuo Lietuvos, Uralo kalnyno platybėse.

Publikuota: Kun. Brunonas Bagužas. Mes liudijame Kristų, in: Lietuvos piliečio kelias. – Varniai-Vilnius, Žemaičių vyskupystės muziejus – „Mintis“, 2006, p. 329-331.


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*