Justinas Juodaitis, prelatas (1899 – 1923 – 1969)

Juodaitis Justinas, prelatas

prelatas Justinas Juodaitis

Gimė Sintautų parapijoje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje 1899 m. lapkričio 22 dieną. Jo tėvelis Juozapas Juodaitis pasipiršo kunigo Justino Staugaičio seseriai Petronėlei. Susilaukę šeimynos, vienam parinko dėdės kunigo (vėliau Telšių vyskupo) Justino vardą. Dėdė ir sūnėnas tampriai bendradarbiavo. Jaunasis Justinas studijavo Friburgo universitete, įgijo filosofijos mokslų daktaro laipsnį. Dėdė pasiima jį į Telšius įvairioms pareigoms kurijoje, seminarijoje, Katedroje. Tarp tikinčiųjų buvo labai populiarus, geras pamokslininkas, pamaldus. Įvairių brolijų ir organizacijų moderatorius ir dvasios tėvas. Visur rado vietos pasireikšti.

Ankstų 1945 metų gruodžio rytą įsiveržė saugumiečiai į vyskupo Pranciškaus Ramanausko kambarius, vyskupą areštavo ir įmetė į tuščią sunkvežimį. Surištą kniūpsčią kuo greičiausiai per didelius grindinio akmenis išvežė į Geležinkelio stotį, skubėjo, kad tik niekas nepamatytų gėdingo darbo.

Bažnyčioje tuo metu vyko pamaldos, buvo žmonių. Čekistai atėjo į zakristiją ieškoti kanauninko Justino Juodaičio. Žinia apie vyskupo pagrobimą pasiekė ne tik kunigus, bet ir tikinčiuosius. Nepasakę tikslo, reikalavo, kad Juodaitis tuoj pasirodytų. Jis buvo prie altoriaus, laikė šv. Mišias ir atsitraukti negalėjo. Visi nusprendė – jį irgi areštuos. Apie tai jam pašnibždėjo į ausį. Kanauninkas atsakė: „Aš nesitrauksiu nuo altoriaus“. Žmonės išskubėjo į miestą pranešti apie šį užpuolimą. Bematant prigužėjo pilna Katedra įvairaus amžiaus žmonių. Išsigandę saugumiečiai gavo kuriam laikui atsitraukti. Liaudis per tris dienas laikė bažnyčią apgultą. Kunigai ir pasauliečiai telšiškiai valgė ir miegojo bažnyčioje. Klausyklos buvo apgultos atgailautojų. Žmonės ėjo šv. Komunijos. Visas miestas tik apie tai tekalbėjo. Bažnyčia gaudė nuo giesmių ir maldų: Stacijų, Kalnų, Rožančių…

Trečios dienos pavakary pasirodė Religinių reikalų įgaliotinis. Jis užtikrino kunigą Kazimierą Prialgauską, kad jokio kito arešto nebūsią, tegul nuramina žmones. Reikia perduoti vyskupijos dokumentus, kasą. Iki Kalėdų buvo likę tik dvi savaitės. Žmonės vis netikėjo tokiais pažadais. Ramanausko areštas ir žmonių aktyvumas ginti Bažnyčią parodė lietuvių tikėjimą ir meilę, neišblėsusią nuo Kražių, Kestaičių sukilėlių laikų, bendrai priešinantis neteisybei. Visi suprato, kad pasikėsino į ramų, tolerantišką vyskupą, tuo pačiu ir į Katalikų tikėjimą Lietuvoje. Po trijų parų, tarpininkaujant kunigui K. Prialgauskui, kanauninkas Juodaitis nusirengė liturginius rūbus, išėjo iš tikinčiųjų apsupties ir sutiko perimti kurijos dokumentus. Žmonės apsiramino, bet dar ilgai buvo budrūs ir būreliais pamainomis budėjo. Aš ką tik buvau grįžęs iš tremties. Mane dar diakoną naujasis valdytojas ir Katedros klebonas paprašė atvažiuoti pagelbėti pastoracijoje ir ruoštis egzaminams bei kunigystės šventimams.

Kanauninką, dabar jau vyskupijos valdytoją, čekistai vis medžiojo, kol traukinyje be minios jį sučiupo. Saugumiečiai dažnai lįsdavo į kuriją, pietaudavo, teko net degtine atitolinti naują antpuolį. Šnipinėjo visiškai atvirai, kai tik kur nors areštuodavo kunigą. Toks persekiojimas labai slogiai veikė visus.

Jo tėveliai gyveno Telšiuose, Kalno gatvėje. Mamutei kasdien nešdavau Švč. Sakramentą. Ji sirgo. Vakarais aplankydavo sūnus valdytojas. Karčiai skųsdavosi, kokia nepakenčiama alinanti padėtis: nebėra kuo užpildyti areštuotųjų kunigų vietas. O žmonės siunčia delegacijas, bet jų prašymų patenkinti nebeįmanoma. Nežiūrint to, aš ruošiausi šventimams, tarsi pelė lindau į spąstus.

1947 m. vasario 2 dieną valdytojas išprašė Panevėžio vyskupą Kazimierą Paltaroką suteikti man kunigystės šventimus. Vasario 3 d. naktiniu traukiniu grįžau jau kunigas. Gatvėje sulaukiau rytmečio, pasirodžiau Katedroje ir iš karto kibau į darbą. Kai mane areštavo 1949 m. liepos 31 d. naktį, visus palikau susijaudinusius.

Kitais metais atėjo ir jų Golgotos valanda. Po kanauninko Juodaičio areštuoja kunigą dr. Kazimierą Prialgauską. Juodaičio daugiau nebesutikau. Taip pat nė kanauninko Antano Krušos, kurį areštavo po manęs. Jis žuvo lageryje, nė kapo nebesurado. Vyskupui Petrui Maželiui 1965 m. atnaujinus vyskupijos Katedros kapitulą, J. Juodaitis pakeltas Kapitulos prelatu. Mirė Kražių altarijoje 1969 m. vasario 3 d. Palaidotas Kražių bažnyčios rūsyje.

Publikuota: Kun. Brunonas Bagužas. Mes liudijame Kristų, in: Lietuvos piliečio kelias. – Varniai-Vilnius, Žemaičių vyskupystės muziejus – „Mintis“, 2006, p. 319-322.


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*