Juozas Montvila, kunigas (1885-1912)

Montvila

Kun. Juozapas MONTVILA (1885–1912)

Rodos, gyvenimas tik prasideda. Žmogus pirmąsias gyvenimo pamokas gauna savo tėvų šeimoje. Čia jis mokomas mylėti, būti doras, skirti blogį nuo gėrio, vengti netinkamų poelgių. Čia bręsta nauja asmenybė, nuolat tobulėdama, siekdama pasirinkto tikslo. Žmogaus vertybių sampratai ir jų giliausiam pažinimui, savotiškai jų teigiamai evoliucijai daug įtakos turi mokykla, jį supantys žmonės, o kunigui – ir kunigų seminarija, kurioje visapusiškai ugdoma asmenybė.

Juozas Montvila, būsimasis Seinų vyskupijos kunigas, gimė 1885 metais Nendriniškių kaime, Marijampolės parapijoje, Kazio ir Magdalenos Mont-vilų šeimoje. Tėvas buvo darbštus, tvarkingas ir blaivus žmogus, motina – gailestingos širdies moteris. Montvilų namuose rasdavo užuovėją ir vargšas, duonos kąsnį – elgeta. Šeimoje, be vyriausiojo Juozo, dar gimė septyni vaikai: Petras, Kazys, Pijus, Andrius, Emilija, Elžbieta ir Izabelė. Vaikai dirbo įvairius ūkio darbus, prižiūrėjo ir rūpinosi vienas kitu. Vyriausiasis sūnus Juozukas pakrikštytas Marijampolės bažnyčioje, kur, būdamas tik 7 metų, jau priėmė ir pirmąją Šv. Komuniją. Baigęs Marijampolės pradžios mokyklą, įstojo į Marijampolės gimnaziją, vėliau į Seinų kunigų seminariją. Būdamas jautrios sielos, netgi suabejojo savo vertumu tapti kunigu, tačiau po labai trumpo laiko vėl sugrįžo į seminariją, į tą patį savo kursą1. Visgi yra ir kita nuomonė – kad Juozas Montvila į seminariją grįžo tik kitais mokslo metais2. Kunigystės šventimus Juozas Montvila priėmė kartu su Jonu Petrika3, o žemesniame kurse mokėsi Vincentas Borisevičius4. Seinų seminarijoje Juozo Montvilos mokslo metais jau gana viešai reiškėsi ir lietuviškoji dvasia. 1903 metais šv. Tomo Akviniečio minėjime klierikas Pranas Kuraitis5 pirmą kartą perskaitė referatą lietuvių kalba6. Nuo 1904-1905 metų lietuvių kalbos pamokos buvo įvestos jau oficialiai (o nuo 1910 metų lietuvių kalba dėstoma ir lenkams klierikams). Nors Seinai, kur mokėsi (o vėliau dirbo) Juozas Montvila, buvo vienas iš labiausiai geografiškai nutolusių lietuvių miestų, visgi išlaikė lietuviškąją dvasią ir seminarijoje, ir tarp vietos gyventojų – gana sunkiais metais, kai tautinę priespaudą vykdė ir caro administracija, ir dalinai tik lenkiška dvasia besivadovaujantys kunigai.

Seminarijoje ir namuose būsimasis kunigas Juozas pasižymėjo darbštumu, kuklumu, pamaldumu, mylėjo žmones, buvo jautrus savo šeimos nariams: tėvams, broliams, sesėms7. Kunigystės šventimus Juozas Montvila gavo Varšuvoje, nes Seinuose tuomet nebuvo vyskupo. Naująjį kunigą 1908 metų kovo 22 dieną įšventino Varšuvos vyskupas pagalbininkas8, kilęs iš gretimos Marijampolės parapijos – Sasnavos, Kazimieras Ruškys9. Tai buvo lietuviams palankus ir gana uolus bei dvasingas vyskupas. Jis 1909 metais patarė Jurgiui Matulaičiui ir Vincentui Senkui, kaip būtų galima pogrindžio sąlygomis atnaujinti caro valdžios uždarytą marijonų vienuoliją.

Po iškilmingų pirmųjų šv. Mišių J. Montvila išvyko į Augustavo dekanato Lipsko parapiją, kurioje, greta Romos katalikų, buvo gana nemažai ir Rytų apeigų katalikų unitų. Ši unija dar 1596 metais Lietuvos Brastoje buvo sudaryta tarp Lietuvos ir Lenkijos stačiatikių ir Romos Katalikų Bažnyčios. Tačiau po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 metais senoji Lietuvos valstybė nustojo egzistavusi. Svetimos imperijos pasidalijo kraštą. Jau po 1815 metų Vienos kongreso visa Lietuva priklausė Rusijai, kurios administracija stengėsi Lietuvą izoliuoti nuo Vakarų pasaulio, ypač atskirti ją nuo krikščionybės centro Romos. Rusijos caro Nikolajaus potvarkiu 1839 metais Rytų apeigų Katalikų Bažnyčia buvo panaikinta ir 1,5 mln. imperijos unitų prievarta prijungti prie stačiatikių cerkvės10. Lietuvoje įsigaliojus šiam potvarkiui buvo persekiojami Romos Katalikų Bažnyčios kunigai, patarnaujantys unitams. Nors pastarieji buvo caro valdžios persekiojami ir prievarta jungiami prie stačiatikių cerkvės, daugelis iš jų slapta dėl religinių patarnavimų kreipdavosi į Romos Katalikų Bažnyčios kunigus. Už tokius patarnavimus kunigai buvo civilinės valdžios griežčiausiai baudžiami. Unitų persekiojimą palaikė ir pati stačiatikių cerkvė.

Kunigas Juozas Montvila čia ir įkliuvo: pakrikštijo vieną unitų kūdikį ir išklausė vieno mirštančio senelio išpažinties. Dėl to jam vėliau buvo iškelta baudžiamoji byla, kaip rašoma Varšuvos generalgubernatoriaus rašte Suvalkų gubernatoriui11. Čia reikėtų pažymėti, kad visi imperijos unitai buvo laikomi stačiatikiais ir jiems Romos Katalikų Bažnyčios kunigai neturėjo teisės patarnauti. Nors po 1904 metų pavergtuose kraštuose bent iš dalies buvo grąžintos laisvės, visgi kunigo Montvilos elgesyje caro valdžia įžvelgė priešišką imperijai politiką, dėl kurios netgi iškelta baudžiamoji byla. Be abejo, nebuvę prasmės laukti, ir kunigas Seinų vyskupijos vadovybės buvo perkeltas į lietuvišką šios vyskupijos parapiją Liubavą. Ši parapija buvo sudėtinga dėl tautinių skirtumų ir nesantaikos. Lietuviai parapijiečiai 1906 metais netgi kreipėsi į vyskupijos valdytoją, skųsdamiesi dėl lietuvių kalbos ignoravimo per pamaldas: „Kaip yra žinomas dalykas Jūsų Šviesybei, kad Liubavo parapija susideda iš dviejų dalių – sulenkėjusių lietuvių, kurie save vadina lenkais, ir lietuvių. Nors sodžių, kuriuose yra namie vartojama lietuviška kalba, yra daugiau, (…) o vienok mes, lietuviai, buvome per ilgus metus savo bažnyčios nemielaširdingai nuskriausti“12. Čia reikėjo būti labai talentingam, kad būtų galima vienodai teisingai patarnauti abiejų tautybių žmonėms, sugebant numalšinti tautinę nesantaiką. Kunigas Montvila Liubave neilgai sėkmingai dirbo. Jis buvo stačiatikių dvasininkų susektas ir atpažintas, apskųstas civilinei valdžiai. Ši neleido jaunajam kunigui atlikinėti pareigų, išskyrus „skaitytines“ mišias. Taip Montvila tampa Seinų katedros rezidentu. Darbštus kunigas susiranda mėgstamą ir liaudžiai reikalingą užsiėmimą – dirba „Šaltinio“, „Spindulio“ ir „Vadovo“ spaustuvėse.

Išvykimas į Jungtines Amerikos Valstijas. Kunigas Montvila ne tik savo vyskupijoje, bet, galima sakyti, visoje Rusijos imperijoje tampa persona non grata. Dar blogiau – jis gali susilaukti represijų. Tad Seinų vyskupui Antanui Karosui13, be abejo, leidus, kunigas Juozas Montvila nutaria slapta išvykti iš Lietuvos ir ilgesniam laikui apsigyventi Amerikoje.

Kunigo Juozo brolis Petras Mont-vila vėliau apie tai rašė: „Taip 1911 metų gale jis visai pasirengė. Broliui Petrui į Brukliną parašė atviruką, kurį jis gavo 1912 metų sausio 1. Atviruke rašo, kad už dviejų trijų savaičių žada būti Londone pas kun. K. Matulaitį. O iš ten jau stačiai pas jį keliaus… Nežinia, kaip jis keliavo iš Seinų, kur perėjo sieną. Pasinaudojo agentais, kurie žmones vedė per sieną ir pasiuntė toliau. Ten paprastai perduodavo kitiems agentams, kurie emigrantą įstatydavo į tikrą kelią. Paprastai visiems teko pervažiuoti Berlyną… Nežinia, kokiu keliu keliavo kun. Juozas. Greičiausiai jis iš Hamburgo išplaukė laivu į Angliją, į Londoną. Taip keliavo ir jo brolis Petras – iš Hamburgo į Londoną“14. Londone gyvenantis ir dirbantis kunigas K. Matulaitis bandė perkalbėti savo svečią, kad jis pasiliktų čia ilgesniam laikui. Visgi kun. Montvila apsisprendė nelaukti, bet išplaukti šiuo pirmuoju „Titaniko“ maršrutu. Jam rūpėjo įvykdyti mirusio dėdės testamentą ir dirbti Vorčesterio parapijoje. Čia galėtų kilti klausimas: koks gi buvo tikrasis kunigo Montvilos išvykimo tikslas. Jeigu ne baudžiamasis persekiojimas dėl patarnavimų unitams ir vyskupo suvaržymas dėl to jį skirti normaliam darbui parapijoje, galėtų kilti įtarimas, jog tai buvo asmeniniais tikslais pagrįsta kelionė. Tačiau žinant pavojų, kuris jam kilo dėl caro valdžios ir stačiatikių dvasininkijos persekiojimų, darosi aiškus kitas kelionės tikslas. Asmeniniai reikalai galėjo kun. Montvilą tik paskatinti ilgiau nelaukti, neatidėlioti kelionės. „Titaniko“ laivas pasirinktas irgi dėl praktinių priežasčių. Anot brolio Petro, kunigas Juozas sunkiai išgyveno plaukimą laivu, o „Titanikas“ buvo gana patogus, stabilus laivas15.

Baudžiamasis persekiojimas vien dėl to, kad kunigas atliko savo pareigas, kurias privalėjo atlikti kaip katalikų kunigas, liudija, jog Seinų katedros rezidentas išvyko ne savo noru iš savo vyskupijos ir Lietuvos. Kodėl gi į Ameriką? Be abejo, tokiam apsisprendimui galėjo turėti įtakos ir tai, kad JAV gyveno artimų šeimos narių, ir kad ten buvo nemaža gan veikli lietuvių bendruomenė, vyko aktyvi lietuvių katalikų veikla, veikė lietuviškos parapijos.

1912 metų balandžio 10 dieną „Titanikas“ turėjo išplaukti. Nuotaika buvo gana šventiška ne vien dėl šio įvykio. Katalikams tai buvo dar tik trečiadienis po šv. Velykų – daugelis gyveno Kristaus Prisikėlimo šventės nuotaika. „Į uostą skubėjo ir šiaip žmonės. Ir jie norėjo pamatyti, kaip „Titanikas“ sujudės ir atsikabins nuo kranto pirmajai kelionei. Kaip įdomu pamatyti tokį laivą – technikos stebuklą. Laivo išplaukimo laikas – 12 val. vidurdienį. Tai tikrai jaudinantis momentas. Denyje vis daugėja žmonių. Puošni publika ten stoviniuoja ir stebi uostą, laukia iškeliavimo. Išsirikiuoja orkestras16.“

Ką daryti? Laivo kapitonas turėjo vieną didelį tikslą – kuo greičiau perplaukti Atlantą ir už tai gauti mėlynąjį kaspiną – greičiausios kelionės pripažinimą. Įvairūs perspėjimai, kad kelyje yra dideli ledkalniai, kapitonui nedarė įspūdžio. Nebuvo leista nei mažinti greičio, nei keisti kelionės krypties17. „Visi buvo įsitikinę laivo galybe – jis neskęstantis18.“ Tačiau šis neskęstantis laivas greitai sutiko savo pirmąją kliūtį Atlanto vandenyno platybėse: „Išgirdęs pavojaus signalą, prie vairo budėjęs karininkas staiga išjungė visus motorus. Norėjo pasukti ir patį laivą, bet laivas buvo nepaprastai didelis. Jis turėjo savo inercinę jėgą ir greitį, ir jo nebuvo galima taip lengvai pasukti. Taip laivas smaigaliu atsitrenkė į ledo kalną. Ledo kalnas iš vandens buvo iškišęs tik mažą savo dalį. Vandeny buvo didelė masė, kuri lengvai sutraiškė laivo smaigalio šoną. Dešinėje smaigalio pusėje pramušė 300 pėdų skylę19“.

Kas vyko toliau, gali įsivaizduoti kiekvienas. Daugeliui, be abejo, kilo klausimas: kas įvyko? Laivo įgula tuojau pat privalėjo įvertinti padėties rimtumą, o kai buvo įsitikinta katastrofos baisumu, prasidėjo gelbėjimo darbai ir kilo didžiulė panika tarp keleivių. Gelbėjimosi procesą, be abejo, apsunkino ir tai, kad nepagrįstai pasitikėta laivo saugumu ir nepasiruošta tokiai didelei nelaimei. Taip žuvo daugiau nei pusantro tūkstančio žmonių20.

Kunigo Juozo Montvilos brolis, surinkęs labai daug liudijimų apie šią tragediją, rašo: „Kapitonas padarė dramatiškiausią sprendimą – įsakė į laivelius susodinti tik moteris ir vaikus. Čia buvo giliai tragiškų ir jaudinančių momentų, kai žmonos turėjo atsiskirti nuo savo vyrų. Kitos pasiliko drauge su vyrais, kad drauge sutiktų bendrą likimą21“. Ką daryti? Šis klausimas kilo ir laive buvusiems trims katalikų kunigams. Pradžioje jie teikė sakramentus laive pasiliekantiems keleiviams, juos laimino ir guodė. Kunigams pasiūloma galimybė išsigelbėti. Jiems skiriamos vietos gelbėjimosi valtyje. Savo brolio Amerikoje nesulaukęs Petras Montvila, apklausinėjęs daugelį išsigelbėjusių žmonių, rašo: „Ir jam buvo pasiūlyta sėsti į valtelę, bet jis atsisakė22“. Atsisakydamas vietos gelbėjimo valtyje, jaunas kunigas iš Seinų vyskupijos apsisprendė išgelbėti kito žmogaus gyvybę, tikriausiai visai nepažįstamo, nematyto. Ir net nežinojo, ar kas nors kada nors apie šį jo poelgį sužinos. Šis kunigo apsisprendimas katastrofos metu liudija jo dvasinį brandumą ir kunigišką kilnumą. Apsispręsti reikėjo čia pat ir tuojau pat. Panašiai kaip šventajam kunigui Maksimilijonui Kolbei, kuris jau yra vainikuotas šventųjų garbe. Juozas Montvila priešingai – mažai kam žinomas. O visgi šie katalikų kunigai buvo labai panašūs: nedvejodami atidavė gyvybę už artimą.

Išvados. Lietuvis kunigas Juozas Montvila – mūsų tautos pasididžiavimas ir pavyzdys, kaip reikia mylėti artimą. Jis – užaugęs netoli Marijampolės, dirbęs Seinų vyskupijoje, taigi mums labai artimas. Visgi šis kunigas šiandien mums, lietuviams, per mažai žinomas. Nepelnytai jį užmiršome. Ar jis nėra viena iškiliausių asmenybių tūkstantmetėje Lietuvos istorijoje, greta žymiausių valstybės ir Bažnyčios veikėjų? Atėjo laikas kunigo Juozo Montvilos vardą visiems lietuviams tarti su didele pagarba ir pasididžiavimu.

Kan. Kęstutis ŽEMAITIS
Vytauto Didžiojo universitetas

Literatūra

1. Baltinis A. Vyskupo Vincento Borisevičiaus gyvenimas ir darbai, Roma, 1975
2. Lietuvių enciklopedija, t. XI, Bostonas, 1957
3. Lietuvių enciklopedija, t. XXVI, Bostonas, 1961
4. Lomžos diecezijos archyvas. Sig. II, 109
5. Montvila K. Kun. Juozas Montvila (rank-raštis, Vilkaviškio vyskupijos kurijos archyvas, miestas nenurodytas, 1985)
6. Montvila P. Kai grįžta praeitis, Niujorkas, 1977
7. Mūsų švyturiai. Red. L. Rimkevičiūtė, Vilnius, 1992
8. Porządek Nabożeństw Kościelnych. Ankieta z 1898 r. / Lomžos diecezijos archyvas. Sig. I–245
9. Žemaitis K. Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorija, Kaunas, 2006
10. Дело канцелярии Сувалкского губернатора Нp. 1010, 1911 года


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*