Antanas Kruša, kanauninkas (1901–1925–1952)

A.Krusa_seminaristas

A. Kruša – seminaristas – tėviškės kambarėlyje. Fotografija iš Žemaičių vyskupystės muziejaus Vaizdo archyvo.

Gorainių kaimas, Žvingių parapija, Šilutės rajonas. Sodybos pastatai kaimo gale, palei kelią Žemaičių Naumiestis-Šilalė tebestovėjo dar 2000 metais. Asmeninė pažintis su A. Kruša ir sesute Domicele prasidėjo 1932 metais: juodu abu mokytojavo Telšių vyskupo Motiejaus Valančiaus vardo gimnazijoje. Jisai – kapelionas, o ji dėstė anglų kalbą, nes abu buvę Amerikoje. Ji, užbaigusi mokslo metus, 1937-aisiais apleido šį darbą ir pasiliko šeimininkauti broleliui.

Kunigas Antanas studijavo Romoje teologiją ir įsigijo daktaro laipsnį. Išvyko padirbėti į Ameriką. Vieną charakteringą jo gyvenimo bruožą būtinai reikia paminėti, – nepaprastai, mylėjo knygas. Kai mokiniai nepagarbiai elgdavosi su knyga, skaudžiai sielodavosi ir perspėdavo. Po ranka turimą knygą rodydavo kaip pavyzdį, kokia švarutė turi būti knyga. Be to, labai mylėjo mokinius, todėl jiems negailėdavo savo bibliotekos knygų. Duodavo skaityti, nors pati mokykla jau turėjo nemažą biblioteką. Globojo ateitininkus, Eucharistijos bičiulius, šelpė neturtingus mokinius. Iškylose drauge su sesute gausiai vaišindavo.

Kartu su kunigu dr. K. Prialgausku gyvendami Archangelsko srities lageriuose, kunigo Kazimiero liudijimu, daugiausia išgyveno dėl savo bibliotekos likimo. Jį areštavo Telšiuose, savame bute. Pasiliko sesutė. Iš jos atėmė visą biblioteką, užrašus. Išvežė berods į „Alkos“ muziejų 1950 metais. Domicelė aprašė laiškuose, su kokiu žiaurumu nešė „buržuazines bacilas“ ir metė į sunkvežimį. Šita knygų (jų buvo apie 3 tūkst.) istorija jam varstė širdį daug skaudžiau, negu patyčios, skurdus maistas, kietas lagerio gultas. Visos jo gyvenimo santaupos – knygos ir mokiniai. Dėl šios netekties sesuo greičiau sulaukė ir mirties.

Už ką buvo areštuotas? Už įtaką tikintiesiems, už tai, kad buvo kunigas be jokių priekaištų. Dėstė lotynų kalbą, istoriją, moralinę teologiją, pedagogiką. Tose disciplinose nebuvo vietos politikuoti. Tik melagių skundai, kaip kaltinimai, tegalėjo būti įrašomi tardytojų protokoluose.

Mirė 1952 m. lapkričio 22 d. Palaidotas lagerininkų kapinėse. Vėliau, dar sovietiniais metais ten nuvykęs kunigas dr. K. Prialgauskas, jau neberado jokio ženklo – visur vien brūzgynai. Taip ir paliko ilsėtis svetimoje padangėje.

Publikuota: Kun. Brunonas Bagužas. Mes liudijame Kristų, in: Lietuvos piliečio kelias. – Varniai-Vilnius, Žemaičių vyskupystės muziejus – „Mintis“, 2006, p. 323-325.


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*