Vyskupas Kazimieras Paltarokas – Šv. Kazimiero kulto gaivintojas ir gynėjas

karalaitis-kazimieras-3

Vyskupas Kazimieras Paltarokas darbo kabinete 1957 m. pavasarį

Šv. Kazimiero kulto sklaidą tyrinėję istorikai vieningai sutaria, kad vienas aktyviausių jo propaguotojų nepriklausomoje Lietuvoje buvo 1926 m. vyskupu pašventintas Kazimieras Paltarokas. Naujai įkurtą Panevėžio vyskupiją pavedęs Šv. Kazimiero globai, jos ordinaras įdėjo daug pastangų, kad šio šventojo kultas atgytų ir įsitvirtintų ne tik diecezijoje, bet ir visame krašte. Nors 1929 m. pastatytai vyskupijos katedrai buvo suteiktas Kristaus Karaliaus titulas, jos interjero puošyboje akivaizdžiai dominavo Šv. Kazimiero atvaizdai, tarp kurių, žinoma, išsiskyrė apsidėje dailininko Jono Mackevičiaus nutapyta freska „Šv. Kazimiero pasirodymas lietuvių kariuomenei ties Polocku“. Panevėžio katedros ikonografinė programa, kuriai vadovavo pats vysk. K. Paltarokas, tapo sektinu pavyzdžiu ir kitoms vyskupijos bažnyčioms. Matydami ordinaro rodomą ypatingą pagarbą ir dėmesį Šv. Kazimierui, klebonai rūpinosi, kad ir jų bažnyčiose atsirastų ar būtų geriau išryškinti ten jau esantys šventojo atvaizdai. II pasaulinio karo metais surinkta medžiaga Panevėžio vyskupijos parapijų istorijai liudija, kad tuo metu net trečdalyje diecezijos bažnyčių vienokiu ar kitokiu būdu (altoriai, paveikslai, skulptūros ir kt.) buvo įamžintas Šv. Kazimiero vardas.[1]

XX amžiaus pirmojoje pusėje įsitvirtinusi Šv. Kazimiero samprata, akcentuojanti jo ypatingą globą lietuvių tautai ir jos kovai prieš pavergėjus, papildomo aktualumo įgijo Lietuvai 1940 m. praradus nepriklausomybę. Nepalūžti totalitarinių sovietų ir nacių režimų vykdyto brutalaus teroro akivaizdoje galėjo padėti tik tvirtas tikėjimas ir pasitikėjimas dangiškųjų globėjų užtarimu. Suvokdami tai, tuometiniai Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovai, atrodo, vėlgi daugiausia vysk. K. Paltaroko iniciatyva, nusprendė imtis papildomų priemonių Šv. Kazimiero kulto stiprinimui. Artėjant Šv. Kazimiero mirties 460 metų jubiliejui (1944 m.), buvo rengiamasi plačiai pažymėti šią sukaktį ir paskatinti didesnį visuomenės susidomėjimą Šv. Kazimiero asmenybe. 1943 m. kovo 4 d. specialų ganytojišką laišką šia tema paskelbė Kauno arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas, o po metų Šv. Kazimiero reikšmę savo vyskupijos tikintiesiems dar kartą priminė vysk. K. Paltarokas. Dailės istorikų nuomone, vysk. K. Paltaroko iniciatyva 1943 m. buvo surengtas ir dailės kūrinių konkursas, skirtas Šv. Kazimiero kanonizacijos metinėms pažymėti.[2]

Sparčiai artėjantis frontas sutrukdė iškilmingai paminėti Šv. Kazimiero jubiliejų. Lietuvai vėl atsidūrus ateizmui valstybinį statusą suteikusio sovietų režimo gniaužtuose, negalėjo būti ir kalbos apie tolesnę viešą Šv. Kazimiero kulto sklaidą. Katalikų vienuolynai ir pasauliečių draugijos buvo uždarytos, religinės spaudos leidyba uždrausta, o kunigų sielovadinė veikla laipsniškai uždaroma siauruose religinio kulto atlikimo rėmuose. Tokiomis aplinkybėmis Šv. Kazimiero vardo garsinimas buvo įmanomas tik Vakaruose, kur po II pasaulinio karo susitelkė keli šimtai tūkstančių sovietų režimo persekiojimų pabūgusių lietuvių, tarp kurių buvo ir nemažai kunigų. Ypač aktyviai veikė Romoje atsidūrę dvasininkai, jau 1946 m. čia įsteigę Šv. Kazimiero lietuvių kolegiją, kurioje galėjo prisiglausti ir tęsti mokslus popiežiškuose universitetuose iš Lietuvos pabėgę klierikai ir kunigai. 1948 m. gegužės 1 d. dekretu Šventasis Sostas šiai kolegijai suteikė oficialų juridinį pripažinimą. Neilgai trukus, 1948 m. birželio 11 d., popiežius Pijus XII paskelbė garsiąją savo brevę, kuria Šv. Kazimieras buvo paskelbtas Lietuvos jaunimo ypatingu dangiškuoju globėju. Šis popiežiaus sprendimas suteikė naują postūmį Šv. Kazimiero kulto plitimui tarp Vakaruose atsidūrusių lietuvių, tačiau ir okupuotame krašte apie jį, matyt, gana greitai buvo sužinota. Tą liudijia 1948 m. rugsėjo 8 d. vysk. K. Paltaroko patvirtinta Šv. Kazimiero litanija, 1949 m. nutapytas altoriaus paveikslas Kamajų Šv. Kazimiero bažnyčioje, vaizduojantis Lietuvos jaunimo globėją.

Sovietai gi į žinią apie Šv. Kazimiero paskelbimą Lietuvos jaunimo globėju reagavo sau įprastu būdu. 1949 m. buvo uždarytos svarbiausios Šv. Kazimiero kulto vietos Vilniuje: Šv. Kazimiero bažnyčia ir arkikatedra. Su arkikatedros uždarymu sutapo ir vysk. K. Paltaroko atvykimas į Vilnių. Siekdami labiau kontroliuoti vienintelio laisvėje likusio vyskupo veiklą ir sumažinti jo autoritetą, 1949 m. vasarą sovietų valdžios atstovai ėmė daryti spaudimą, kad jis perimtų Vilniaus arkivyskupijos valdymą bei persikeltų į Vilnių. Arkivysk. Mečislovas Reinys prieš suėmimą arkivyskupijos lietuviškąją dalį buvo įgaliojęs valdyti kan. Edmundą Basį, tačiau 1949 m. liepos mėnesį jis buvo išvarytas iš miesto, o arkivyskupijos kapitulai Religinių kultų reikalų tarybos (toliau – RKRT) įgaliotinis Bronius Pušinis pareiškė, kad sovietų valdžia Vilniaus arkivyskupijos valdytojo poste toleruos tik vysk. K. Paltaroką.

 Arkivyskupijos kapitula, bijodama skaudžių konflikto su valdžia padarinių, nutarė nesipriešinti įgaliotinio reikalavimui ir pakviesti vysk. K. Paltaroką į Vilnių. Vysk. K. Paltarokas taip pat buvo priverstas nusileisti režimo valiai, tačiau vyskupo apsisprendimą vykti į Vilnių, matyt, lėmė ir Dievo kvietimas pasirūpinti jam tokio brangaus šventojo relikvijomis, kurių saugumui iškilo realus pavojus. Dokumentai liudija, jog vyskupas dėjo daug pastangų, kad arkikatedra ar bent jau Šv. Kazimiero koplyčia būtų palikta tikintiesiems. Nors katedros parapijos komiteto delegacijos vizitai į Maskvą ir raštai įvairioms valdžios institucijoms nepakeitė ryžtingo vietinių kompartijos lyderių apsisprendimo uždaryti arkikatedrą, vyskupas rankų nenuleido. Būdamas aktyvus Šv. Kazimiero kulto gaivintojas, jis baiminosi, kad uždarytoje ir niekieno nesaugomoje katedroje Šventojo relikvijos gali būti išniekintos, o be to, nesant galimybes prie jų prieiti, tarp tikinčiųjų silpnėtų ir pamaldumas į Šv. Kazimierą. 1950 m. gegužės 30 d. rašytame laiške J. Stalinui (pateikiamas kaip publikuojamos studijos priedas) vysk. K. Paltarokas iškėlė Šv. Kazimiero relikvijų tolimesnio likimo klausimą, kaip išeitį siūlydamas padaryti atskirą įėjimą į arkikatedros šv. Kazimiero koplyčią ir leisti ten atlikinėti religines apeigas. Tačiau toks kompromisinis pasiūlymas, aišku, nebuvo priimtinas sovietams, kurie kaip tik tuo metu rengėsi iškilmingai minėti dešimtąsias tarybų valdžios „įkūrimo“ Lietuvoje metines. Kad ant arkikatedros portiko esančios šventųjų Stanislovo, Kazimiero ir Elenos skulptūros netrikdytų švenčiančiųjų dėmesio, minėjimo išvakarėse jos buvo paslapčia nugriautos.

Po kelis metus trukusio susirašinėjimo su sovietų valdžios atstovais taip ir nepavyko atgauti laisvo priėjimo prie Šv. Kazimiero relikvijų arkikatedroje, todėl vysk. K. Paltarokas 1952 m. pavasarį nusprendė prašyti, kad relikvijas būtų leista perkelti į kitą bažnyčią. Nors vietos sovietų valdžios atstovai iš pradžių nenorėjo sutikti ir su tokiu variantu, RKRT įgaliotinis B. Pušinis sugebėjo įtikinti tiek savo vadovybę Maskvoje, tiek Lietuvos SSR Ministrų Tarybą, kad relikvijų perkėlimas būtų išmintingiausias sprendimas susidariusioje situacijoje, jis baiminosi, kad tuo atveju, jeigu karstas su Šv. Kazimiero palaikais būtų pavogtas ar išniekintas, kiltų didelis tikinčiųjų pasipiktinimas, kuris smarkiai pakenktų sovietų valdžios autoritetui. Be to, kaip tik tuo metu siekta vysk. K. Paltaroką įtraukti į sovietų organizuojamas propagandines „taikos gynimo“ akcijas, todėl atsisakymas patenkinti jo prašymą dėl relikvijų perkėlimo galėjo sukomplikuoti šį reikalą.[3] 1952 m. vasaros pabaigoje pagaliau buvo sulaukta valdžios sutikimo, kad Šv. Kazimiero relikvijos būtų perkeltos į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią su sąlyga, kad perkėlimas vyks tikintiesiems apie tai nežinant ir be jokių viešų ceremonijų.

1952 m. spalio 9 d. vykusio relikvijų perkėlimo aplinkybes vysk. K. Paltarokas užfiksavo atmintinėje, kurią vėliau kaip priedą irgi pridėjo prie rengiamos studijos apie Šv. Kazimierą. Priverstinė tyli Šv. Kazimiero relikvijų kelionė iš arkikatedros į naują saugojimo vietą tuo nesibaigė. Pasinaudodamas po J. Stalino mirties susidariusia kiek laisvesne viešojo gyvenimo atmosfera, vysk. K. Paltarokas nusprendė plačiau paskleisti žinią apie relikvijų perkėlimo faktą. 1953 m. gegužės pradžioje tuo tikslu buvo sumanyta surengti iškilmingą Šv. Kazimiero relikvijų išstatymo Šv. Petro ir Povilo bažnyčios didžiajame altoriuje ceremoniją. Likus vos porai dienų iki numatytų iškilmių iš vysk. K. Paltaroko išgirdęs apie planuojamą renginį, RKRT įgaliotinis nebeturėjo galimybės jį uždrausti, nes visose Vilniaus bažnyčiose apie tai jau buvo paskelbta prieš keletą dienų. B. Pušiniui teliko imtis priemonių, kad iškilmės nevirstų masine religinių ir patriotinių visuomenės nuotaikų demonstracija. Buvo liepta išmontuoti bažnyčios šventoriuje įrengtus garsiakalbius, parapijos klebonas kun. Mykolas Tarvydis ir kurijos kancleris Česlovas Krivaitis įspėti, kad jie asmeniškai bus atsakingi už galimus incidentus iškilmių metu. Nepaisant valdžios atstovų daromų kliūčių, renginys sukėlė pakankamai didelį visuomenės susidomėjimą. RKRT įgaliotinio duomenimis, gegužės 10 d. iškilmingose Mišiose, kurias celebravo pats vyskupas, dalyvavo 35 kunigai ir apie 3000 tikinčiųjų.[4]

Manytina, kad šeštojo dešimtmečio pradžioje, kovos dėl Šv. Kazimiero relikvijų išsaugojimo metu, vysk. K. Paltarokas baigė rašyti ir savo studiją apie šventąjį karalaitį. Išlikusiuose jos mašinraštiniuose nuorašuose nurodomos skirtingos parengimo datos: anksčiausia 1950 m., vėliausia 1954 m. Sovietų saugumo sudarytoje vyskupo operatyvinio sekimo byloje taip pat atsidūrė vienas iš studijos variantų. Tai 1950 m. datuota, į mėlynos spalvos viršelius įrišta mašinraštinė kopija su rankraštiniais intarpais. Prie jos pridėtame raštelyje nurodyta, kad „knygelė 1955 m. birželį gauta iš KGB 2-ojo skyriaus agento „Žemaičio“, su kuriuo ryšį palaiko drg. Ščerbakovas“.[5] Čia dar nėra ir vėliau atsiradusių priedų, todėl spėtina, kad tai buvo pirmasis studijos variantas, kurį vėliau vyskupas tobulino ir pildė. Tiesa, lyginant 1944 m. vasario 2 d. parengtą vysk. K. Paltaroko ganytojišką laišką, skirtą Šv. Kazimierui, ir knygelės turinį, matyti, kad pradiniai studijos apmatai buvo išdėstyti jau šiame laiške.

Parašymo metu vysk. K. Paltaroko studija neabejotinai buvo didelis žingsnis į priekį Šv. Kazimiero gyvenimo ir jo kulto istorijos tyrime. Mat iki sovietų okupacijos šios temos istoriografija buvo labai skurdi, ją praktiškai reprezentavo vienintelė kun. Antano Aleknos parengta vos 30 puslapių knygelė.[6] Nors kun. A. Alekna rėmėsi senaisiais Šv. Kazimiero gyvenimo aprašymais ir keliais lenkų istorikų darbais, tai nebuvo savarankiškas mokslinis tyrimas, o daugiau populiaraus pobūdžio publikacija. Pirma rimta istorinė studija apie Šv. Kazimierą pasirodė tik šeštojo dešimtmečio viduryje išeivijoje. Remdamasis naujais šaltiniais, surastais taip pat ir Vatikano archyvuose, ją parengė vienas žymiausių XX amžiaus Lietuvos istorikų Zenonas Ivinskis.[7] Jis bene daugiausia dėmesio skyrė Šv. Kazimiero kanonizacijos problemai, gana įtikinamai pagrįsdamas išvadą, kad popiežiaus Leono X laikais Kazimiero kanonizacijos byla nebuvo baigta. Z. Ivinskis taip pat labai plačiai aptarė Šv. Kazimiero kulto sklaidos istoriją Lietuvoje ir svetur. Sovietų valdymo metais religinės literatūros leidyba buvo labai suvaržyta. Net ir po J. Stalino mirties, vadinamojo „atšilimo“ laikotarpiu oficialiai buvo galima spausdinti tik liturginei praktikai būtinus religinio turinio leidinius. Tokiomis aplinkybėmis, žinoma, nebuvo jokių galimybių išleisti vysk. K. Paltaroko studiją. Panašiai kaip kiti sovietmečiu dvasininkų parašyti veikalai – pamokslų rinkiniai, katechetinio ir apologetinio pobūdžio knygos, Bažnyčios istorijos studijos – jie galėjo plisti tik savilaidos būdu. Aštuntajame dešimtmetyje, plečiantis ryšiams tarp stiprėjančio religinio pogrindžio Lietuvoje ir išeivijos, mikrofilmas su vysk. K. Paltaroko studija apie Šv. Kazimierą pasiekė Vakaruose dirbusius lietuvių dvasininkus, besidominčius Bažnyčios praeitimi. Jų iniciatyva 1984 m., kai buvo minimas 500 metų Šv. Kazimiero mirties jubiliejus, išeivijos leidiniuose buvo paskelbti keli šios studijos fragmentai. Žurnale „Aidai“ buvo išspausdinta knygos dalis „Kazimiero jaunystė“ ir jos prieduose buvę dokumentai, atspindintys relikvijų perkėlimą į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Maždaug pusė studijos teksto (baigiant dalimi „Šv. Kazimiero stebuklai“), kurį, kaip teigiama, parūpino kun. Rapolas Krasauskas, buvo publikuota ir tęstiniame Lituanistikos tyrimo ir studijų centro leidinyje „Lietuvių tautos praeitis“.

Taigi tik dabar, praėjus daugiau nei 50 metų nuo parašymo, publikuojamas pilnas paskutinės studijos redakcijos tekstas. Šiandien smarkiai į priekį pasistūmėjusių Šv. Kazimiero biografijos ir jo kulto studijų kontekste šis darbas galbūt ir atrodo šiek tiek pasenęs, tačiau svarbiausių jo teiginių vėlesni tyrinėtojai iš esmės nepaneigė. Parašyta gyvu stiliumi ji dar ir šiandien gali būti naudojama kaip Šv. Kazimiero asmenybės ir jo kulto istorijos pažinimo šaltinis. Kartu šis leidimas yra pavėluotas skolos grąžinimas ir savotiškas paminklas vyskupui, kuris tiek daug nuveikė, kad Šv. Kazimiero kultas per XX amžiaus Lietuvos istorijos audras išliktų ir netgi sustiprėtų.

Šaltinio autorius: LKMA akademikas dr. Arūnas Streikus

Publikuota: Karalaitis Šventasis Kazimieras / Kazimieras Paltarokas. – Vilnius : Danielius, 2010. P. 134-141.

 


[1] S. Maslauskaitė, „Vyskupas Kazimieras Paltarokas – šv. Kazimiero kulto propaguotojas“, Iš Panevėžio praeities. Penki bažnyčios šimtmečiai [konferencijos pranešimai], Panevėžys, 2007, p. 81.

[2] G. Jankevičiūtė, „Šv. Kazimiero atvaizdas XX a. Lietuvos dailėje ir 1943 m. konkursas“, Šventasis Kazimieras istorijos vyksme. Įvaizdis ir refleksija, Vilnius, 2006, p. 75-84.

[3] B. Pušinio 1952 m. kovo 22 d. laiškas RKRT pirmininkui I. Polianskiui, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. R-181, ap. 1, b. 58,1.36.

[4] B. Pušinio 1952 m. gegužės 14 d. laiškas RKRT pirmininkui I. Polianskiui, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 34,1. 62-63.

[5] Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-30, b. 1297,1. 396-1.

[6] A. Alekna, Šv. Kazimieras karalaitis, Kaunas, 1932.

[7] Z. Ivinskis, Šv. Kazimieras, 1458-1484, New York, 1955.


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*