Valstybinė Šv. Kazimiero veikla

SW._Kazimierz_

Šv. Kazimiero ikona. Tapė Marek Czarnecki

1457 metais visai netikėtai mirė karalienės Elzbietos, karaliaus Kazimiero žmonos, brolis Vladislovas – nepilnametis Čekų bei Vengrų karalaitis. Su jo mirtimi pasibaigė vyriškoji Habsburgu linija. Velionio sesuo liko tų dviejų valstybių paveldėtoja. Bet vengrai teigė, jog paprotys nuo seno išskiriąs paveldėjimo moteriškąją liniją. Todėl karalienės Elzbietos vaikai neturį teisės į Vengrų karalystės sostą. Jie buvo pasirinkę karaliumi savo tautos vyrą Motiejų Korviną, gabų žmogų, kilimo iš paprastų žemdirbių, žinomo krikščionių gynėjo nuo husitų ir turkų, buvusio nepilnamečio Vladislovo pavaduotojo (regento) Jono Hunyado sūnų[1].

O Čekai pastatė karaliumi Jurgį Podebradą, husitų vadą. Podebradas kovojo prieš čekų katalikus, kol buvo pripažintas jaunamečio Vladislovo pavaduotoju (regentu), net valstybės valdytoju. Vladislovui mirus, Podebradas pasižadėjo katalikams grąžinti husitus į Katalikų Bažnyčią. Už tai buvo išrinktas, bet pažadų nepildė, net kovojo prieš katalikus. Tik jam mirus 1471 m., Čekų karaliumi buvo išrinktas Vladislovas, vyriausias karalienės Elzbietos sūnus.

Motiejus Korvinas ginčijosi su didžiūnais. Nebenorėdami nešti sunkaus karaliaus jungo, kai kurie didžiūnai siuntė pasiuntinius į Lenkiją, prašydami karaliaus sūnaus Kazimiero sau karaliumi, net prisiėmė to žygio išlaidas. Lenkams atsisakius, jie prašysią turkų pagalbos išvyti Korvinui iš Vengrijos. Kazimiero tėvai sutiko, o šis taip reagavo: „Visos tos žemiškos didybės yra niekniekių, tuštybės ir voratinklių monai, sulyginus tai su amžina garbe dangaus vainiko, kurį dūsaudamas trokštu nusipelnyti“.

Motiejus Korvinas buvo gabus vadas. Sėkmingai kariaudamas prieš turkus, įgijo krikščionių gynėjo vardą, išaukštino karaliaus valdžią, rėmėsi žemesniais luomais, sudraudė magnatus, nuožmiai su jais elgėsi. Būdamas geras administratorius, įvedė tvarką valstybėje, laikė nuolatinę kariuomenę. Garsėjo kaip mokslo, meno globėjas, įsteigė universitetą, surinko didelę biblioteką, save apsupo mokslininkais, literatais, dainininkais. Taip išgarsėjęs vedė Neapolio karalaitę, vykdė plačius Popiežiaus sumanymus, ėmė ginti čekus katalikus nuo husitų. Todėl susikivirčijo su Podebradu. Tas, negalėdamas atsispirti prieš Korviną, pasiūlė Čekų karūną Kazimiero sūnui Vladislovui. Jį, kad ir kataliką, Čekijos husitai išrinko karaliumi. Podebradui 1471 m. mirus, karalius Kazimieras suėjo į gerus santykius su nepatenkintais Motiejumi Korvinu Vengrų didžiūnais. Jie pasirinko Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkų karaliaus sūnų Kazimierą Vengrų karaliumi. Tėvas bandė sprausti sūnų sostan ginklais ir 1471 m. siuntė jį Vengrijon su palydovais bei dvylika tūkstančių samdytos kariuomenės, vadovaujant Petrui Duninui ir kitiems Vengrų ponams[2].

Būdamas trylikos metų, karalaitis skelbia karą Korvinui ir žygiuoja Vengrijon, kaip skelbė, ne atimti kam kitam priklausomo sosto, ne siaurinti Vengrijos piliečių teisių, ne slėgti jų, o ginti visos tautos nuo priešų ir priespaudos, sustiprinti laisvės papročių, sekdamas Vengrų karaliais, kurių kraują paveldėjo. Manė pašalinsiąs tironiją, įvesiąs teisingumą kaimynų tautai, padarysiąs ją laimingą, kad, išlaisvinta iš prispaudimo ir paremta Jogailaičių jėgomis, galėtų apsiginti nuo turkų.

Dėl karo skelbimo buvo prikišama Motiejui Korvinui įvairių nusikaltimų, pavyzdžiui, jog atidaręs Vengrijos vartus turkams, didžiausiam vengrų priešui, kuris kėsinasi į Vengrų kraštą, išveža Turkijon belaisvius, lengva širdimi apleidžiąs valstybės gyvenimą, su kuria nejungiąs joks prigimties santykis.

Karaliaus ir jo sūnaus pastangos siekė Vengrų saugumo. Karalaitis jautė, jeigu jis, būdamas Vengrų karaliumi, stos priešakyje karo prieš turkus, tai tėvas Lenkijos ir Lietuvos jėgomis tą žygį parems. Bet Korvinas su vienais vengrų didžiūnais susitaikė, o kiti, baimės apimti, atstojo nuo šv. Kazimiero. Tik vienas vyskupas su 200 raitelių atjojo pasveikinti naujo karaliaus, bet ir tas, apsidairęs, kas aplink dedasi, netrukęs sugrįžo atgal.

Karalaitis neina paimti sostinės, ginamos Motiejaus karių, o pasuka Nitros pilin, kuri atidaro jam savo vartus. Motiejus, vengdamas mūšio, nesnaudė: susirinko didelę armiją, stengėsi apsupti Kazimiero kariuomenę. Plačiai nusiaubia palankių Kazimierui savininkų dvarus, kad priešo kariai negalėtų pramisti. Karalaitis palieka Nitroje 4 000 karių įgulą, o su kitais traukiasi šiaurėn nuo Motiejaus, kuris rengiasi apgulti Nitrą.

Kazimieras nužygiavo į Rozenbergą, Petro Komorovskio pilį. Savivinkas žadėjo užleisti dar kitas jo čia valdomas pilis – Oravą, Litavą, Grodeką. Bet karalaitis per daug nepasitiki šeimininku, nes sužino, kad prieš dvejus metus šis atsidavė Motiejaus tarnybai; taigi pasuka Lenkijos kryptin, tėvo atšaukiamas[3].

Povilas Jasinskis, paliktas Nitroje, keletą kartų susirėmė su Motiejumi, apgulusiu pilį. Palikęs joje 300 karių, jiems išderėjo trijų savaičių paliaubas, o su kitais išžygiavo atgal Lenkijon. Tada Ilavos, Turčo, Michalovo, Ubienio įgulos pasidavė Korvinui; tiktai keletas pilių Vengrijos pasienyje pasiliko Kazimierui ištikimos.

Karalius Motiejus triumfuoja, leidžia visokias paskalas, daro intrigas[4]. Karalaitis turi rašinėti, atitaisinėti neteisingus gandus.

 Užsiliko 1472.1.30 iš Dobšicų karalaičio rašytas laiškas ciesoriui Fridrikui III, savo pusbroliui: „Stojus žiemai, teko sustabdyti karas ir su kariuomene sustoti Nitros pilyje. Bet čia dėl gresiančio maro ilgiau būti negalėjau, buvau priverstas pasitraukti. Priešo nebijojau ir norėjau su juo susigrumti. Bijodamas Dievo, pasitikėdamas savo reikalo teisingumu, ilgesnį laiką lūkuriavau… Kadangi nebuvo galima kariuomenės palikti vienoje pilyje, kurioje ir maisto būtų pritrūkę tokiam būriui, paskirsčiau kariuomenę ir ją patalpinau kitose pilyse; aprūpinęs Nitrą įgula, nuvykau į Petro Komorovskio pilis, į Litavos ir Oravos grafystes, kurios stovėjo mano pusėje. O kad ir Litavos apskritis nebūtų galėjusi tiekti reikalingų atsargų, o pasilikus čia su mažu kariuomenės skaičiumi, būtų grėsęs man pavojus, buvau priverstas keltis į derlingesnes apylinkes. Dievo padedamas, neketinu ilgai čia pasilikti; šiek tiek saulei pakilus ir atėjus palankesniam karo veiksmams metui, grįšiu į Vengriją pradėto reikalo…“

Nors karalaičio Kazimiero žygis nepasisekė, tačiau palengvino broliui Vladislovui išsilaikyti Čekų soste. Motiejus, ką tik palikęs Vengrų karaliumi, užėmė Moraviją, Sileziją ir perkirto susisiekimą Čekijos su Lenkija. Reikėjo išstumti Motiejų iš Silezijos, kad būtų pakenčiamas Vladislovui valdymas savo dalyje. Motiejus rėmėsi vroclaviečiais; jie buvo stipriausias katalikų ramstis Čekuose. Bet karas prieš Motiejų sutampa su žygiu prieš katalikus, kuriuos globojo Roma.

Daug priežasčių buvo šv. Kazimiero žygių galutinio nepasisekimo. Pirmiausia – vėlyva karo pradžia – ruduo, besiartinanti žiema. (Lenkų kariuomenė teįžygiavo į Vengriją 1471 metų spalio 2 dieną.) Taip pat karalaičio supratimas, jog ne visi vengrai jo laukė, ne visa tauta yra nusistačiusi prieš Korviną; net gerokas lenkų skaičius persisamdęs kariavo Korvino kariuomenėje. Karalaitis nenorėjo lieti kraują, kuris buvo reikalingesnis gintis nuo turkų įsibrovimo, o pradėtas karas būtų palaužęs vengrų pasipriešinimą turkams. Lėmė ir karalaičio nenoras prieštarauti popiežiaus Siksto IV valiai – nekariauti krikščionims tarp savęs.

Be to, ėmė stigti lėšų kariuomenės algoms mokėti, pradėjo irti jos drausmė, pasireiškė plėšikavimas. Vadų nesantaika viską viršijo, net jų kai kas buvo įtartas išdavimu. Tokiomis sąlygomis jaunutis karalaitis traukiasi atgal, grįžta Lenkijon, nedrįsta pasirodyti sostinėje, apsigyvena nuošaliuose Dobšicuose netoli Krokuvos. Atsigodėti po žygio į Vengriją su tėvu šv. Kazimieras atliko kelionę Čenstakavon. Ten karštai meldėsi prie Stebuklingo Švenčiausios Panos Marijos paveikslo ir esąs padaręs amžinos skaistybės apžadus. Sugrįžęs į Dobšicus, tęsia mokslą lig 1475 metų.

Dienos tvarka buvo tokia nustatyta, kaip ir kitiems karalaičiams: po ne per ilgo miego karalaičiai kėlėsi, prausėsi, vilkosi, kalbėjo poterius, dalyvavo šv. Mišiose, valgė pusryčius ir mokėsi lig pietų. Paskui pasikalbėdavo, klausėsi muzikos, dainų. Po linksmosios dalies grįždavo prie knygų. Vėliau – laikas pažaisti ir vėl mokytis iškalbos. Pagaliau vakarienė, poteriai bei miegas.

Karalaičiai nebuvo lepinami valgiais, vyno jiems visai neduodavo, gulėjo kietose lovose; žiemą vilkėjo kailiniukus. Buvo pratinami prie šiurkštaus gyvenimo būdo. Jiems buvo primenama, kad žmogaus gyvenimas trapus, palūžta: šiandien karalius, ryt elgeta gali būti. Todėl karalaičiai buvo pratinami tenkintis būtinais dalykais.

Dienos tvarka pasikeisdavo, kai grįždavo karalius po ilgo nebuvimo namie: vaikai turėjo iškilmingai sveikinti, sakyti prakalbas priimant svečius ir svetimų valstybių atstovus, Šventojo Tėvo pasiuntinius. Vyskupas Aleksandras Fortunietis, išgirdęs karalaičių prakalbas, susijaudinęs pravirko ir ne sykį minėjo, niekad nesąs matęs jaunikaičių taip gerai išauklėtų ir išmokslintų. Dažniausiai kalbėdavo šv. Kazimieras[5].

Popiežius Sikstas IV (1471-1484) pagyrė karalaičio taikingumą. Bet karalius Kazimieras nenori nusileisti, bando toliau kariauti su Korvinu. Karalaitis toliau turėjo rašinėti, protestuoti prieš uzurpatorių, paveržusį jo teises. Tai kliudė Popiežiaus talkai prieš turkus, kurie grėsė krikščioniškam pasauliui. Korvinas turėjo būti vadu žygiuose prieš turkus, o karalius Kazimieras darėsi ardytoju krikščionių vienybės, reikalingos sėkmingai pasipriešinti turkų galybei.

Karalaičio jausmai ima svyruoti tarp mylimo tėvo ir Šventojo Tėvo Siksto IV. Korvinas buvo mėgiamas ir remiamas ištisos eilės popiežių kaip vienintelis tinkamas Europos karalius, kuris pritarė Romos tikslams ir palaikė jos pastangas vaduoti krikščionis iš mahometonų jungo, spaudusio visą Balkanų pusiasalį bei gretimų jūrų salas. O Jogailaičių dinastinė politika žymiai trukdė popiežių sumanymams.

Popiežiai turėjo prieš akis ne vieno krašto, ne vienos viešpataujančios šeimos reikalus, o visų krikščionių, gresiamų islamo. Romos pasiuntiniai stengėsi surasti kokią nors tinkamą išeitį Jogailaičių politikai, bet veltui. Jei tat karalius ir vyresnysis brolis Vladislovas stojo su ginklu prieš Korviną, karalaitis Kazimieras sielos gelmėse turėjo pripažinti tokios tėvo politikos netinkamumą.

Pagaliau ir karaliui aišku buvo, kad tas karas ne su Korvinu, o su Popiežiumi, pasirėmusiu Korvinu kaip krikščionių – čekų, vengrų, prūsų – gynėju. Karalaitis matė viso krikščioniškojo pasaulio nepalankumą tam dinastiniam ginčui. Kazimieras, tėvo labai mylimas, manomasis įpėdinis, daro karaliui nemažos įtakos. Jos dėka įvyksta su vengrais paliaubos 1474 metais, o pamažėli karalius Kazimieras išsipainiojo iš karo 1478 m., susitaikė su Popiežiumi[6]. Rašytoja Antonina Domanska Dlugošui, kuris tuomet jau buvo Lvovo nominatas arkivyskupas, karališkojoje šeimoje su buvusiais savo mokiniais karalaičiais besikalbančiam, kur kas dabar esąs, priskiria tokius žodžius: „Vladislovas jau karaliauja, Kazimieras daugiau būna Vilniuje negu Krokuvoje“[7].

Karo su vengrais nerėmė nė mūsų didžiūnai. Jie reiškė nuomonę, kad gaila svetimiems atiduoti gabų, dorą jaunikaitį Kazimierą; geriau esą jį pasilikti sau. Lietuviai visados norėjo turėti atskirą nuo lenkų valdovą. Mūsų diduomenė didžiajame Lietuvių Brastos seime 1478.111.15 prašė karalių gyventi Lietuvoje ar vieną vyresniųjų sūnų – Kazimierą ar Albrechtą – skirti savo pavaduotoju ir pavesti jam krašto valdymą. Karalius atsakė: „Kol gyvas, niekam nepavesiu Lietuvos valdyti“. Po seimo 1478 m. karalius pats atvyko Vilniun, pasiėmęs sūnų Kazimierą, kuris čia pasiliko[8].

Lenkų istorikai rašo: „1478 metais, kai pasirodė, kad aplinkybės neleis ilgesnį laiką karaliui pasilikti Vilniuje, jis pavedė dvidešimtmečiam sūnui Kazimierui save pavaduoti Lietuvoje, reziduoti Vilniaus pilyje“[9]. Kai kas įrodinėja, jog karalius pasilikęs Lietuvoje, o sūnų pasiuntęs Lenkijon, ir jis ten dvejus metus pavadavęs tėvą[10]. Bet Ant. Prochaska prasitaria: „Tas, kuris per kiaurą dieną darbuojasi valstybės kanceliarijoje, valdydamas kraštą, kuris tvarkė finansus ir tėvo politiką…, naktimis gulėjo kryžmais Vilniaus bažnyčių prieangiuose“[11].

Vroclavo mieste yra užsilikęs laiškas, rašytas karalaičio iš Rado-mo 1482.II.11. Atsakydamas į vroclaviečių raštą, šv. Kazimieras rašo: kaip seniau rūpinęsis, taip ir dabar, kai jį raštu to prašą. Tuo labiau jam esą svarbu apsaugoti pirkliams kelius, nebent galvažudžiai slapstytųsi už karalystės ribų; tuo atveju esą privalu jį pateisinti, kaip ir šviesiausį viešpatį, jo tėvą. Tačiau turįs vilties, jog daugiau Dievas suteiksiąs galios reikalaujantiems teisingumo. Tai esą jam būtų maloniausias dalykas ne tiktai žiūrint teisingumo, kuriuo privaląs ir trokštąs visų labiausiai rūpintis, bet ir atsižvelgus į tai, kad jie, kaip to labiausiai norįs, būtų tuo patenkinti[12]. Nėra abejonės, kad šv. Kazimieras Lietuvoje pavadavo savo tėvą. Vis dėlto klausimas neaiškus, ar karalaitis ilgiau veikė valstybinėje srityje vien Lietuvoje, ar ir Lenkijoje, ar tik tam sykiui buvo nuvykęs į Radomą sudrausti banditizmo Silezijoje.

Galėjo ir šitaip būti: nuo 1478 m. darbavosi Lietuvoje, 1482.I.II buvo Radome. 1483 m. sveikatai lyg kiek sustiprėjus, su motina ir artimaisiais grįžta Vilniun; kelionėje sustoję Gardine turbūt Kalėdų šventėms. Tuo tarpu tėvas nuvyko Liublinan į seimą. Bet 1484 m. vasario 20 dieną buvo pakviestas pas sunkiai sunegalavusį sūnų.

Dar 1484 m. vasario 20 dieną karalius pasirašo vieną dokumentą vietoje [Liubline], antrą dieną išduoda raštą, pasirašytą kelyje, 12 mylių atstu nuo Gardino; po to jau Gardine datuoja kitą eilę kovo 9, 10, 11 dienomis. Tarp jų yra kovo 9 d. pasirašytas diplomas, kuriuo patvirtina Juknai šešeriems metams nuomą Lysačtūrės ūkio; jis anksčiau buvo išnuomotas tam pačiam nuomininkui karalaičio Kazimiero. Kovo 4 d. karalaitis mirė; tėvas kovo 9 d. ankstesnį velionio raštą patvirtino.

Yra žinių, jog karalaitis Kazimieras po kanclerio Andriaus Oporovskio mirties 1483 m. buvo paskirtas Lenkijos vicekancleriu. Koronos knygose yra toks pažymėjimas: „1483 metais gegužės 28 dieną…. – Po mirties Andriaus Oporovskio, Kujavų vyskupo ir Lenkų karalystės vicekanclerio…, rašytas šviesiausio kunigaikščio Kazimiero, Lenkijos karaliaus antrojo sūnaus, raštas (…), kurio įrašas įvyko Vilniuje, Kristaus Kūno vigilijoje 1483″[13]. Tiksliau negalėjau nustatyti, kada karalaitis Kazimieras paėmė vicekanclerio vietą Lenkijoje. Galimas dalykas, kad ir anksčiau karalius pavesdavo sūnui atlikti kai kuriuos reikalus Lenkijoje, pavyzdžiui, prezentacijos teisę Lvovo ir Pšemislio kapitulose 1483 m. pradžioje. Atpainiodami šitas painias žinias, prieiname išvadą, jog karalaitis Kazimieras Lenkijoje bus buvęs vicekancleriu vos kelis mėnesius.

Karalaitis greta tėvo dalyvaudavo svetimų valstybių atstovų priėmimuose, įvairiuose suvažiavimuose, pasitarimuose ir parodė labai daug sumanumo. Karaliui kur išvykus, karalaitis vadovavo senato posėdžiams, tvarkė kraštą, kreipė jo politiką kitomis vėžėmis ir pasirodė toli regįs politikas. Jo pastangų negalima nepripažinti buvus europinio masto.

Karaliui valdant du kraštus, dažnai vykstant į Lenkiją, medžiojant po Lietuvos miškus, valdininkuose buvo įsigalėjusi netvarka. Karalaitis, visiems švelnus, malonus, prieinamas, nemėgo pataikūnų, kuriuos rūsčiai subardavo. Griežtas buvo savivaliaujantiems pareigūnams, už nusikaltimus juos baudė; pasitaisiusiems ypač buvo geras; menkos doros, apsileidėlius, neklaužadas šalino iš vietų; į tarnystę skyrė sąžiningus vyrus. Taip jo valdymas darė įtakos visai jungtinei valstybei, net Silezijos banditus sutvarkė.

Tėvas savo išlaidumu, – besirūpindamas sūnų sostais, dukterų dalimis, prabangiomis vestuvėmis, mėgęs pokylius, nors pats blaivus, tegėręs vyną su vandeniu, – buvo ištuštinęs valstybės kasą, nebuvo turtų reikalingoms išlaidoms. Sūnus Kazimieras sumania savo ekonomika gerokai pataisė krašto finansus, sumažino karaliaus skolas, išpirkinėjo užstatytas žemes, ugdė žemdirbystę. Po šiai dienai užsiliko jo sąskaitų knyga. Ji rodo jo sąžiningumą. Buvo ekonomistas asketas; atsižadėjęs savęs, tarnavo Dievui ir žmonėms. O tobulas kasdienių pareigų atlikimas yra tiesus kelias į dangų.

Tuo tarpu Korvinas išvijo ciesorių Fridriką III iš Vienos, jon perkėlė savo rezidenciją, pasidarė galingiausias Europos monarchas. Po jo mirties, 1490 m., Čekų Vladislovas buvo išrinktas ir Vengrų karaliumi. Šv. Kazimieras jau buvo miręs. Pagaliau įvyko dinastinės karaliaus Kazimiero pastangos: Jogailaičiai valdė Lenkiją, Lietuvą, Čekus, Vengrus, Varmiją. Tačiau ekspansija vakaruose juos silpnino rytuose. Ten stiprėjo Maskvos kunigaikštis Jonas III (1462-1505) ir ėmė brautis į Lietuvos pakraščius, neva gindamas bažnytinius stačiatikių reikalus.

 

 

 

 


[1] Sakyta, moteriškoji linija nepaveldinti, bet yra faktų, priešingų Vengrų teigimui, esą paveldėjimas einąs tik iš vyriškosios linijos. Nesant vyriškų įpėdinių, sostas atitekdavo moterims. Pavyzdžiui, po Zigmanto Liuksemburgiečio paveldėjo sostą jo duktė Elzbieta ir jos vyras Albertas Habsburgas, paskui – jų sūnus Vladislovas. Mirus karaliui Vladislovui bevaikiui, lenkų karaliaus žmona Elzbieta, minėtojo karaliaus sesuo, ir jos vaikai turėjo neginčytiną paveldėjimo teisę.

[2] Rašoma kaip apie tikrą dalyką, jog karalaitis Kazimieras nė galvote negalvojęs apie Vengrų sostą, padėkojęs Vengrų pasiuntiniams už pasiūlytą garbę ir pasakęs apie jokią žemišką karalystę nemąstąs ir jos priimti negalįs. Aiškinama, kad vykęs Vengrijon gimdytojų verčiamas ir pasistengęs Vengrų karūną nuo savęs atstumti, kaip kitas norįs kam kitam išplėšti ją ir sau užsidėti. Kiti sako, jei ir norėjęs Vengrų sosto, tai ne tiek sau, kiek dėl šeimos ir dvilypės savo tėvynės – Lenkijos ir Lietuvos – garbės ir dėl gynimo krikščionių nuo turkų puolimo. Pagaliau išsirengęs į Vengriją, vengrų prašomas ir tėvo liepiamas.

[3] Podręczna Encyklopedja Kościelna, tom. XXI, p. 59.

[4] Antoni Prohaska, Wyprava św. Kazimierza na Węgry. Ateneum Wileńskie, Zeszyt I, 2. Wilno, 1923.

[5] Żywot św. Kazimierza… przez ks. Jana Gadowskiego, Warszawa, 1901, p. 9.

[6] Obchód 400-letnego Jubileuszu Kanonizacji Św. Kazimierza, Wilno, 1922.

[7] Antonina Domańska, Powieść z czasów królowania Kazimierza Jagiellończyka. Nakładem św. Wojciecha. Poznań-Warszawa-Wilno-Lublin, [1928?], p. 154.

[8] A. Šapoka, Lietuvos istorija, p. 191; b) Kraszewski, Wilno, 1.1, p. 163.

[9] Z teki pośmiertnej Czesława Jankowskiego: Słowo. Wilno, 1929.III.3. ir Słowo, 1937.III,4.

[10] Pvz„ Dr. Fr. Papėe, Studya i Szkice, Warszawa, 1907, p. 147.

[11] Ateneum Wileńskie, Nr. 2, p. 135. Tas pats Papee rašo: „Tradicija teigia, kad naktimis lankė Vilniaus bažnyčias“. Ateneum Naukowe i Literackie, 1895, t. I, p. 525.

[12] Czeska-Mączyńska, Św. Kazimierz Królewicz,. Poznań, Warszawa, Wilno, Lublin, 1933, p. 19.

[13] Przegląd Powszechny, 1912, t. 2, p. 72. – Autoriniame mašinraštyje praleistas mėnesio pavadinimas. Kadangi nurodoma Dievo Kūno šventė (Devintinės), tai turėjo būti gegužę ar birželį. (Red. past.)


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*