Šv. Kazimiero stebuklai

Kazimiero_pav_a

Vladislovas Majeranovskis (Władysław Majeranowski, 1817–1864 ?) „Švč. Mergelė Marija su Lietuvos ir Lenkijos šventaisiais“. LDM

Šv. Kazimieras dar mažas būdamas yra padaręs Krokuvos stebuklą. Karalaitis baigė 12 metų. Sostinę ištiko baisi nelaimė – maras. Atnešė jį Lenkijon karas. Krokuva pasidarė kaip kapinynas. Žmonės krito gatvėse. Karalius Kazimieras buvo Vilniuje Lietuvos reikalais. Karaliaus nurodymu, karalienė ruošėsi palikti sostinę ir keltis į netolimą Tinco vienuolyną. Ten karalaičiai turėjo mokytis savo mokytojų priežiūroje.

Labiausiai nenorėjo iš sostinės išvykti Kazimieras. Esą nepridera ganytojui palikti savo avelių, kurios išgąsdintos nežinosiančios, kur beieškoti pagalbos. Būdamas paklusnus sūnus, klausė tėvų. Tačiau prieš su šeima išvykstant į Tincą, nutarė griebtis nepaprastos priemonės sostinės žmonėms gelbėti nuo maro siaubo.

Dar buvo ankstyvas rytas. Kan. Dlugošas ir jo mokiniai tebemiegojo. Karalaitis tylomis atsikėlė, persižegnojo, paskubomis ir atsargiai, kad nepažadintų Dlugošo ir brolių, apsirengęs nuėjo į pilies koplyčią, Atsiklaupė prieš Nukryžiuotąjį, maldingai sudėjęs rankas ant krūtinės ir karštai melsdamasis padarė tokį apžadą:

„Šventoji Trejybe, Dieve Tėve, Dieve Sūnau ir Dieve Šventoji Dvasia! Pasigailėk nelaimingo miesto ir savo dešine išsklaidyk tą maro siautimą, kuris jau kelios dienos taip daugeliui nelaimingų aukų atima gyvybes. Prie nevertų mano žodžių ir maldavimų prijunk savas, Švenčiausioji Dievo Gimdytoja, ir galingu savo tarpininkavimu permaldauk savo Sūnų, kad nustotų baudęs savo vaikus, kurie savo nuodėmėmis užsitraukė rūstybę ir bausmę.

Visagalis Dieve, neištiriami Tavo nutarimai ir niekas jų neatspės, bet Tu, geras Dieve, vienkart esi geriausias Tėvas. Kaip Tavo vaikas drįstu siųsti pas Tavo sostą savo prašymą: pasigailėk mūsų miesto gyventojų ir pašalink nuo jų tą baisią ligą! Dėl savo brolių pažadu Tau, Dieve, amžiną skaistybę ir atiduodu tą iškilmingą savo priesaiką į Tavo rankas, Skaisčiausioji Mergele“.

Baigęs tą maldą, karalaitis Kazimieras išsitiesė visu skaisčiu savo kūnu ant pilies koplyčios grindų ir taip būtų dar ilgai gulėjęs, jei nebūtų išgirdęs lengvo bildesio nuo durų. Kazimieras atsikėlė ir pamatė savo tėvo dvarionį Serevičių, kuris prisiartinęs tarė: „Pilyje pasiilgsta tavęs, karalaiti. Malonioji mūsų ponia, tavo motina, tarnams įsakė ieškoti tavęs: vieni nubėgo į pilies pylimą, kiti miestan, manydami tave ten nuėjus. Pasirodyk susirūpinusiai motinai ir visiems, kurie tave myli“.

Kazimieras dar sykį atsiklaupė prieš Nukryžiuotąjį, dar sykį pakartojo skaistybės apžadus, išėjo drauge su Serevičium iš koplyčios ir nuėjo pas motiną, kuri jautriai prispaudė jį prie širdies. Negaišdama, kaip buvo nutarta, karališkoji šeima paliko Vavelį bei miestą ir įsikūrė Tinco vienuolyne.

Rytojaus pavakarėje atjojo raitas pasiuntinys iš Krokuvos su gera naujiena: vakar dieną nuo ryto penktos valandos niekas iš miesto gyventojų nebemirė maru. Tai buvo laikas, kada karalaitis Kazimieras po Nukryžiuotojo kojomis darė amžinos skaistybės apžadus.

Kazimieras apie savo apžadus niekam nebuvo sakęs. Taip elgtis jam buvo padiktavęs žinomas jo kuklumas. Jis pats turbūt suprato, jog Dievas priėmė jo skaistybės auką ir išklausė jo maldos. Dvarionis Serevičius nieko nežinojo apie karalaičio apžadus, bet žinojo, kad tuo metu jis gulėjo koplyčioje kryžiumi ant žemės, taigi bus išmeldęs iš Dievo pašalinti marą Krokuvoje.

Apie savo spėliojimą Serevičius pasakė karalaičio motinai, broliams ir Tinco gyventojams. Serevičiaus kalbos žaibo greitumu pasiekė Krokuvą. Gyventojai, išvaduoti nuo Dievo rykštės, bažnyčioje siuntė padėkos maldas į Dievą, stebėdamies dideliu šv. Kazimiero pasiaukojimu žmonėms[2].

Istorikas Teodoras Narbutas šitaip aprašo Polocko stebuklą. Didysis Maskvos kunigaikštis 1518 m. pasiuntė savo provincijų kariuomenę prieš Lietuvą. Naugarduko[3] kunigaikštis Vasilijus, Pskovo Jonas, kunigaikščiai Šuiskiai vedė gausią kariuomenę, aprūpintą sunkiomis patrankomis ir prietaisais tvirtovėms griauti. Gegužyje kariuomenė atsidūrė ties Lietuvos valdomo Polocko mūrais, apsiautė miestą, pastatė patrankas ir ėmė šaudyti. Apsiautėjai gavo sustiprinimo žmonėmis iš Maskvos; juos atvedė kunigaikštis Mykolas Kislica.

Narsiai gynėsi Polocko tvirtovė; įgulos būriai dažnai išeidavo iš miesto pakariauti. Didelei rusų kariuomenei neilgai trukus ėmė stigti maisto, ir ji nutarė pagreitinti karą. Rinktinę maskviečių dalį pasiuntė kairėn Dauguvos pusėn. Jai pasisekė paimti laivus, stovėjusius tvirtovės priedangoje. Jais persikėlė per upę. Ten jiems nepavyko. Polocko vaivada Petras Goštautas, aprūpinęs miestą gynimosi priemonėmis, toje pusėje rinko kariuomenę pagalbai.

Surinkęs būrius, susivienijo su karaliaus pasiųstais 500 raitelių ir puolė rusus, kurie kairiajame Dauguvos krante rinkosi maisto;

jų vienus sunaikino, kitus prigirdė upėje, nes laivai buvo paskandinti. Tuo metu vanduo buvo pakilęs. Vaivada taip pat negalėjo upės perbristi, tegalėjo perplaukti. Ieškota negilios vietos, bet nerasta.

Būtinai turėjo persikelti 2 000 raitelių. Dvi myli už Polocko jie prisiartino prie upės. Vadai laužė galvas, kaip čia pereiti upę. Šit pasirodė jaunas raitelis baltu apsiaustu ant balto žirgo ir, paraginęs juo sekti, leidosi per banguojančią Dauguvą, rodydamas vietą, kur lengva perbristi. Visi šoko paskui raitelį kaip paskui vadą kariuomenės priešakyje. Visi lengvai ir laimingai perjojo per upę.

Priešai buvo netikėtai užklupti. Jų buvo 7 000 žmonių. Kiti dėl nepasisekimo kitame upės krante ir dėl maisto stokos buvo pasitraukę. Rusai buvo greit nugalėti, Polockas išvaduotas. Nuostabaus raitelio daugiau nematyta. Maldinga legenda pagal kai kurias žymes liepia tikėti, kad tai buvo šv. Kazimieras. Jis duota jam Dievo galia parėmė savo tėvynės karius[4]. Kariuomenės vadai mūšio sėkmę buvo pavedę šv. Kazimierui. Visi pripažino, kad persikėlimas per Dauguvą bei stipresnio priešo nugalėjimas viršijo žmogaus jėgas, ir giedojo Te Deum laudamus[5]. „Stebėtinas Dievas savo šventuosiuose… suteikė savo tautai stiprybės ir jėgos, palaimintas Dievas“ (Ps 67,36).

Salaspilio pergalė. 1588-1632 m. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir Lenkijos karaliumi buvo Švedų karalius Zigmantas Vaza III, Žygimanto Augusto seserėnas. Jo tėvui, Švedijos karaliui, mirus, nuvykęs tėvynėn, karūnavosi jos karaliumi. Ten pagyvenęs metus, savo vietininku paliko dėdę Karolį, o pats grįžo Krokuvon. Dėdė greit ėmė savintis brolėno sostą. Būdamas protestantas, kurstė liuteronus prieš kataliką brolėną ir visus katalikus, sušaukė Seimą, kuris visai uždraudė Švedijoje katalikybę, uždarinėjo bažnyčias ir vienuolynus.

Zigmantas grįžo Švedijon, pasisamdęs 5 000 kariuomenės, bet pralaimėjo mūšį. Karolio valdžioje atsidūrė visa Švedija. Negana to, Karolis su didele kariuomene atplaukė Livonijon, kuri priklausė Lietuvos-Lenkijos valstybei. Teko gintis, bet Zigmantui karas nesisekė. Tada mūsų kariuomenės vadovybę paėmė Vilniaus vaivada ir Lietuvos lauko etmonas Jonas Karolis Katkevičius. Prieš išvykdamas karan, vadas prie šv. Kazimiero karsto maldavo pagalbos tėvynei. Vyskupas Benediktas Voina šv. Kazimiero koplyčioje atlaikė iškilmingas šv. Mišias, per kurias Katkevičius priėmė šv. Komuniją, Stipriųjų duoną. Vyskupas pasakė pamokslą, po pamaldų pašventino gulėjusį ant altoriaus etmono kardą ir su tam tikromis apeigomis prisegė vadui.

Su 3 800 kariuomenės ir 7 armotomis Katkevičius darė „stebuklus“. Didžiausias laimėjimas buvo ties Salaspiliu (Kirchholmu). Karolis artinosi prie Rygos su 14 000 armijos. Etmonas pastojo švedams kelią. Prieš mūšį buvo atlaikytos šv. Mišios. Vadas, padrąsinęs karius laimėti ar žūti, nusimetė metalinius šarvus, atsiraitė dešinę rankovę, pakėlė pašventintą kardą, pirmas puolė priešą, ir lietuviai visai sutriuškino švedus (1605.IX.27). Švedų žuvo apie 9 000, keli tūkstančiai pateko į nelaisvę; karo grobio liko 20 patrankų ir 60 vėliavų. Karolis su karių likučiais suskubo laivais pasprukti. Livonija buvo išvaduota.

Lietuvių laimėjimas nustebino Europą. Katkevičius gavo Popiežiaus, imperatoriaus, anglų karaliaus ir turkų sultono sveikinimus. Nugalėtojas grįžta sveikas, džiūgaudamas, dėkoja šv. Kazimierui, dangiškajam savo gynėjui[6].

 Visa, kas įvyksta gero, didingo, nuostabaus, nepadaroma vien žmogaus ar vien Dievo galia, bet bendrai Dievo ir žmogaus. Dievas daugiau ar mažiau padeda, žmogus savo sumanumu, energija, pasiaukojimu veikia Dievo padedamas.

 Informacijos šaltinis: Karalaitis Šventasis Kazimieras / Kazimieras Paltarokas. – Vilnius: Danielius, 2010. P. 63 – 68.

 

 


[1] Znicz, wydany przez J. Kreczkowskiego,Wilno, 1835, p. 215 – 226.

[2] Św. Kazimierz Królewicz. Obrazek historyczny na tle ówczesnych stosunków społeczno-politycznych, przez Ludwika z Łukaszewicz, Bytom, 1904, p. 129-132.

[3] Prof. M. Jučas patikslina: ne Naugarduko kunigaikštis, o Didžiojo Naugardo. (Red. past.)

[4] Theatrum S. Casimiri… Wilnae, 1604, p 10. – Bet Ateneum Wileńskie (Wilno, 1924, Zeszyt, Nr. 153) įrodinėjama, kad karališkųjų Krokuvos rūmų kronikoje, kur aprašytas Polocko pilies apgynimas, šv. Kazimieras neminimas. Tik kronikininkas Bernardas Vapovskis įrašęs savo Kronikon kaip pamaldžią nuomonę, jog anas jaunikaitis buvęs šv. Kazimieras. Esą galima pasekti, kaip iš istorinio įvykio kilęs pasakojimas pamažu keitėsi, kol galutinai susiformavęs XVII šimtmečio pabaigoje.

 Popiežius Klemensas VIII Brevijoriaus lekcijoje užrašė: „in acie, quasi duce pra-evio“ (lyg vadas kariuomenės priešakyje). Dabar Brevijoriaus Vl-oje lekcijoje sakoma – „in aere apparens“ (pasirodęs ore), visai neminint rusų. Hagiografinė kūryba nelabai paiso istorinės precizijos. Ir legatas Zacharijas Fereris, gyvo tikėjimo poetas, retorikas, vaizdinga nuotaika bus perdavęs gilios pagarbos jausmus, kuriais vadovavosi anais laikais vilniečiai šv. Kazimiero atžvilgiu.

[5] Teodor Narbutt, Dzieje narodu Litewskiego, t. X,. Zwycięstwo pod Połockiem cud., p. 133-135. – Dabartiniai istorikai daug daugiau žino apie tais 1514 m. rugsėjo 8 d. įvykusį garsųjį Oršos mūšį. Jo laimėjimas buvo labai plačiai išgarsintas Europoje. Žr. Mintautas Čiurinskas, Pergalės prie Oršos (1514) propaganda Europoje… Senoji Lietuvos literatūra, 21 knyga, 2006, p. 317-341. (Red. past.)

[6] A. Šapoka, Lietuvos istorija, Kaunas, 1935, p. 304 – 307.


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*