Šv. Kazimiero mirtis

1-3

Neseniai restauruota unikali tapybos drobė “Šv. Kazimieras tarp angelų” Tomo Černiševo (ELTA) nuotrauka

Būdingiausias šv. Kazimiero bruožas – angeliškoji dorybė. Skaistybė yra jo dorybių karalaitė. Ją taip buvo pamilęs nekaltas jaunikaitis, jog nutarė mirti jos nenustojęs. Sveikatai gelbėti neatsargūs gydytojai buvo patarę permainyti „jaunas dienas“, nors skaistybė nekenkia; jos nesilaikymas nėra vaistas. Niekas neserga dėl to, kad laikosi VI Dievo įsakymo. Didesnę reikšmę turi Viešpaties nuostatai negu laisvi žmonių sumanymai. Visiems draudė jam apie tai kalbėti: „To niekad nedarysiu, kad sveikatos dėlei turėčiau rūstauti Viešpatį Dievą, peržengti Jo įsakymą, nustoti šventos Jo malonės. Sergėk mane nuo to, Dieve; verčiau mirti, negu susitepti“.

Gimdytojų 1481 m. buvo peršamas vesti ciesoriaus Fridriko III dukterį[1]. Nuo skaistybės įžado galėjo gauti dispensą ir vesti. Ligonis daugiau kentėjo nuo neišmintingų patarimų, negu nuo slopinančios ligos. Nelengva buvo prieštarauti gydytojų pageidavimui. Sunku atsižadėti visiems įgimto noro gyventi. Karžygiškų pastangų reikia nugalėti mirties baimę, kuri net šventiesiems esti šiurpi. Nors liga kankino, tačiau karalaitis taip ramiai kentėjo, kad tartum nebūtų jautęs jokių sunkumų; neparodė nekantrumo ženklų, kurių tiek daug matome sveikuose.

Liga stiprėjo. 1484 metai ligonio sveikatai buvo nepalankiausi, tragiški, nes jį paguldė mirties patalan, iš kurio nebekėlė. Karalaitis nepabūgo ir giltinės. Dvasios žvilgsniais matė kitą gyvenimą, prieš kurį dabartinis – tarsi kalėjimas. Atsiskyręs nuo brangių asmenų, tikėjo susijungsiąs su dangiška šeima, kurios tėvas yra Dievas, Marija – motina, brolių ir seserų tiek, kiek išrinktųjų. Malonės apšviestas jautė, jog mirimas jo sielai bus perėjimas laimingon amžinastin. Net pranešė savo mirties dieną.

Būdamas sveikas, karalaitis dažnai eidavo išpažinties ir šv. Komunijos. Ligonis anksti priėmė paskutinius sakramentus. Apsuptas artimųjų lūkuriavo reikšmingesnio momento. Laikydamas rankose kryžių, akis įsmeigęs į Nukryžiuotąjį, kartojo Išganytojo žodžius: „Į Tavo rankas, Viešpatie, aš atiduodu savo dvasią“ (Lk 23,46) ir sielos polėkiais kaskart aukščiau siekė į dausas. „Brangi Viešpaties akivaizdoje Jo šventųjų mirtis“ (Ps 115,15).

Pagaliau atėjo paskutinė akimirka. Šaltu prakaitu suvilgytos blakstienos pridengė gęstančias akis prieš saulei tekant. Suvytęs kūnas stingo, vėlė, kaip vėjo dvelkimas, iš ašarų pakalnės nuskrido į triumfo rūmus, kalėjusi žemėje 25 metus, penkis mėnesius ir vieną dieną. Įvyko persiskyrimas, kurį vadiname mirtimi, 1484 metais kovo mėnesio ketvirtą dieną karališkoje Gardino pilyje. Skaudus gedulas apėmė visą kraštą: nebuvo namų, kuriuose nebūtų gailėję karalaičio.

Karalaičio, karaliaus pavaduotojo, laidotuvės atliktos su didžiausiomis iškilmėmis. Tai buvo didelė manifestacija meilės ir pagarbos, kuriomis tauta vainikavo jį gyvą, nes matė jame ne tik karalaitį, bet ir Šventąjį. Laidotuvėms vadovavo Vilniaus vyskupas Andrius Šeliga su gausiu dvasininkų būriu, dalyvaujant karaliui su šeima, didžiūnams ir šiaip žmonių minioms. Kūnas buvo palaidotas Katedros karališkojoje, arba Švč. M. Marijos Nekalto Prasidėjimo, koplyčioje[2]. Karstan įdėta šv. Bernardo malda „Mano siela, duok kas dieną garbę skaisčiai Marijai“[3], kurią velionis mėgdavo kalbėti, giedoti.

Gardinas – vienas seniausių šio krašto miestų, pasistatęs Lietuvos pietuose, aukštame dešiniame Nemuno krante, su priemiesčiu kairėje upės pusėje. Toje šalyje nuo žilos senovės gyveno lietuvių padermė jotvingiai. Jau XI šimtmetyje Gardinas buvo plačiai žinomas; jam teko daug kariauti su kaimynais. Pareinamai buvo užimamas, rodos, ir valdomas sritinių rusų kunigaikščių.

XII. a. pabaigoje Gardino sritį valdė lietuviai kunigaikščiai. Po totorių puolimų, apie 1241 m., kunigaikštis Erdvilas atstatė nusiaubtą senąjį miestą. 1270-1282 m. Gardinas priklausė Traideniui, Kernavės kunigaikščiui. Jis savo srityje priglaudė išlikusius po kryžiuočių skerdynių sūduvius bei prūsus, kurie atžygiavo vedami vado Skurdo. Traidenis sėkmingai kariavo su kryžiuočiais bei kalavijuočiais. 1347 m. pagarsėjo kovose vyresnysis Kęstučio sūnus Patrikas, kurį vokiečių kronikos vadina „rex de Garthen“.

Nuo Vytauto laikų prasideda Gardino besiplėtojimas. Tas kunigaikštis pamūrijo saugią pilį, kurią įkūrė ant Vytenio pilies griuvėsių. Pastatė Švč. Mergelės į dangų paimtos bažnyčią, vadinamą Farą, kuri, karalienės Bonos perstatyta, tebeveikia.

Vytautas Gardiną padarė antrąja savo sotine. Miestas greit išaugo, pasidarė gražiausias po Vilniaus. [Vėliau, XVII pabaigoje,] Gardinan buvo šaukiamas kas trečias Lenkijos-Lietuvos Seimas. Kazimieras Jogailaitis 1444 m. miestui suteikė Magdeburgo teises. Jis daug laiko praleisdavo Gardine, jame net ir mirė 1492 m., kaip ir šv. Kazimieras aštuoneriais metais anksčiau[4].

Aleksandras Jedzevičius[5] rimtai įrodinėja šv. Kazimierą mirus Gardine. Rašiusieji šiuo klausimu skiriasi dviem grupėm: viena stovi už Vilnių, kita už Gardiną, kai kas mini Medininkus kaip mirties vietą. Bet, rodos, persveria nuomonė tų, kurie teigia, kad šv. Kazimieras miręs Gardine, anuometinėje Lietuvoje[6]. Lemiantis argumentas už Gardiną bus „Antroji Pskovo kronika“ iš XV a.

 pabaigos ar XVI a. pradžios. Joje užrašyta žinia 1484 metų data: „Tą dieną pskoviečiai Lietuvon pas karalių siuntė su daugeliu reikalų miesto seniūną Vasilijų Jepimachevičių, Andriejųų Rubliovą ir kitus su jais. Jie priėjo prie karaliaus už Vilniaus Gardine. Jisai, visus reikalus atlikęs greitai, maloniai bei su didele pagarba juos apdovanojęs, atleido juos. Ir prie mūsų pasiuntinio tada mirė sūnus“[7].

Vaizdingas mirties aprašymas. Paskutinius karalaičio gyvenimo momentus vaizdžiai aprašė Antonina Domańska.

Kovo 4 diena rodėsi būsianti saulėta, giedra. Zakristininkas rūmų koplyčioje uždegė šešias storas žvakes ir po dvidešimt mažų sidabrinėse žvakidėse. Pilies koplyčia siaurais langais, tamsi, šiandien atrodė iškilmingai.

Nuolatinis kunigaikščio gydytojas paskubomis įėjo į zakristiją.

- Gal teiksiesi tamsta, – tarė, – pasikalbėti su kunigaikščiu: jis nuo pusiaunakčio nieko neturėjo burnoje. Širdis tilsta, kvėpavimas dūsta, negali žodžio ištarti. Gal išgertų vyno stiklelį pasistiprinti.

- Kaip tik nuo pusiaunakčio iki šiol sėdėjau prie lovos, – atsakė kunigas, – maldavau, kad nors truputį pasistiprintų. Dievo Kūną ir taip jam per Mišias duosiu, ligoniui viskas leista. Neleidžia to nė sakyti. Prieštarauja, esąs daug stipresnis negu vakar. Nervindamasis net liepė man nutilti. Tiesa, čia pat gailėjosi savo nekantrumo… Bet atleiskite, pone daktare, duosiu jam ramybę. Pasiskubinkime paskui mane į zakristiją, aš parengsiu kordiału.

Atbėga dvarionis:

- Neša kunigaikštį, – tarė.

- Aš jau pasirengęs, – atsakė kunigas.

Kunigaikščiui įėjus, prasidėjo pamaldos. Prie durų lektika sustojo. Beveik nešamas dviejų stiprių dvariškių, įėjo kunigaikštis Kazimieras į koplyčią. Jį pasodino priešais altorių, tokioje pat patogioje kėdėje, kaip ir vakar. Pašnibždėjo kažką pažui į ausį; tas paraudonavo ir suabejojo, bet galvos judesiu įsakius atnešė klauptą ir pastatė prie pat ligonio kojų.

Prasidėjo šv. Mišios. Dvarionis stovėjo prie mylimojo kunigaikščio, stebėdamas kiekvieną judesį. Mirties šešėliai kaskart aiškiau dengė ligonio veidą. Įdubusios akys momentais nustodavo blizgesio, lyg apsiaustos miglos. Skruostuose ryškėjo žemės spalva. Nepaisant mirtino nusilpimo, karalaitis karštai meldėsi ir su didžiausiu pasigėrėjimu gęstančias akis įbedė į Angelų Karalienės veidą. Surakintos lūpos šnabždėjo Marijos himną, kurį kasdien kartodavo.

Per evangeliją paprašė pastatyti. Stovėjo nuleista žemyn galva. Prieš pakylėjimą parpuolė ant abiejų kelių. Gydytojas ir dvariškiai prašė jį sėstis. Pažvelgė į juos ir tarė: „Aš, menka žemės dulkė, didelis nusidėjėlis, turėčiau patogiai sėdėti atsirėmęs, kai mano Viešpats nužengia iš dangaus!? Pasitraukite. Jūs mane varginate“.

Nulenkė galvą nusižemindamas, akys užsimerkė. Nualpo. Nebesivaldantį pasodino kėdėje ir gaivino. Kunigas atsigręžė nuo altoriaus, laikydamas rankose komuninę su Švenčiausiuoju Sakramentu ir, pamažu žengdamas nuo laiptų, kalbėjo: Ecce Agnus Dei…

Karalaitis atgavo sąmonę. Dangiškas džiaugsmas nušvietė jo veidą nuostabia šviesa: „Viešpatie, nesu vertas, kad…“ – „Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnas tesergsti tavo sielą amžinajam gyvenimui“, – kalbėjo kunigas, paduodamas jam šv. Komuniją.

Tuo metu atsiliepė vargonai, ir dvarionys, kaip kasdien karalaičio pageidavimu darydavo, pradėjo choru giedoti mylimą jo giesmę „Mano siela, vardą mielą imk Marijos garbinti…“ (Žiūrėk giesmę psl. 62).

Kapelionas ranka davė ženklą dvarionims nutilti; atsiklaupė ant altoriaus laiptų ir meldėsi: „Amžinąjį atilsį duok jam, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jam tešviečia…“[8]

 Informacijos šaltinis: Karalaitis Šventasis Kazimieras / Kazimieras Paltarokas. – Vilnius: Danielius, 2010. P. 57 – 62.


[1] Papėe, Studya i Szkice, p. 149.

[2] Prie vytautinės Katedros buvo didikų pristatytos puošnios koplyčios. Apie 1480 m. Kazimieras Jogailaitis pastatydino gražiausią, Karališkąją, dar vadinamą Švč. M. Marijos Nekalto Prasidėjimo koplyčią. Joje ir buvo palaidoti šv. Kazimieras, jo brolis karalius Aleksandras, Žygimanto Augusto žmonos Elzbieta ir Barbora.

[3] Omni die dic Mariae, mea, laudes, anima. Toliau rasime patikslinimų ir šio himno vertimų. (Red. past.)

[4] Józef Jodkowski, Grodno. W Wilnie … MCMXXIII, p. 2 – 10.

[5] Ateneum Wileńskie, Wilno, 1925, zeszyt 9, p. 96 – 103.

[6] Pastaruoju metu niekas rimtai neabejoja, kad šv. Kazimiero mirties vieta yra Gardinas. (Red. past.)

[7] Pskovskaja letopis’ izdannaja na iždivenije obščestva istorii i drevnostej rossi-jskich pri Moskovskom Universitete M. Pogodinym, Moskva,V Universitetskoj tipografii, 1837, p. 61.

[8] Antonina Domańska, Powieść z czasów panowania Kazimierza Jagiellończyka. Nakł. Księg. św. Wojciecha, Poznań-Warszawa-Wilno-Lublin [1928], p. 234-238.


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*