Bažnytinė Šv. Kazimiero veikla

521bf307fed0eaeef647b0c685a9f85f92fc2251Karalaitis Kazimieras, Vilniuje besidarbuodamas valstybės kanceliarijoje, turėjo progos pažinti Lietuvos santykius su kaimynais. Pastebėjo, kad blogų padarinių eilė nepasibaigė, susitaikius karaliui Kazimierui su Roma. Didesni smūgiai kraštui grėsė iš Maskvos pusės. Karalaitis su visu atsidėjimu stengėsi juos bent mažinti. Kartkartėmis buvo keliamas, net ginklais sprendžiamas klausimas, kur turi nusistovėti sienos tarp Lietuvos ir Rusijos [1].

Norimose nustatyti ribose glūdėjo ir glūdi veiksniai, skirią du pasaulius, darą skirtumų tarp dviejų civilizacijų, dviejų tikybų. To židiniai – du miestai: Maskva ir Vilnius, dviejų politinių sistemų centrai. Amžiams bėgant buvo didelių karų su šūkiu panaikinti sienas tarp Maskvos ir Vilniaus. To priežastis buvo Lietuvos ekspansija į pietryčius [2], svetimų plotų pasisavinimo noras, o iš antros pusės – akstinas atsigriebti [3]. Taip Lietuvos valstybės rytuose ir pietuose ilgainiui atsirado nemaža rusų. Jau 1312 m. Gediminas, užkariavęs Kijevą[4], tituluodavo save: „Lietuvių ir daugelio Rusų karalius“ [5].

Istoriniai tyrinėjimai rodo, kad Kijeve labai seniai yra buvę krikščionių, vadinamųjų variagų, normanų iš Skandinavijos. Rusai istorikai prieina, jog Kijevo kunigaikštis Vladimiras 988 m. buvęs pakrikštytas lotynų apeigomis [6]. Jis paprašė Konstantinopolio  patriarchą duoti Kijevui vyskupą ir kunigų misijoms tarp rusų. Patriarchas atsiuntė arkivyskupą Mykolą (988-992).

Tai buvo rytų apeigų katalikų arkivyskupas, nes tuokart graikai buvo vienybėje su Šventuoju Tėvu. Arkivyskupas Mykolas įsteigė pirmą Rusijoje Kijevo arkivyskupystę. Iš čia Kristaus mokslas gražiai plėtėsi visose Rusijos kunigaikštystėse, ir steigėsi naujos vyskupystės. Visos jos priklausė Kijevo arkivyskupui. O pats buvo priklausomas nuo Konstantinopolio patriarcho, kuris klausė Šventojo Tėvo.

Maždaug tūkstantį metų Europoje tebuvo viena – katalikų tikyba, krikščioniška, nors ir nevienodų apeigų, bet vienybėje su popiežium Romoje. Tarp graikų ir romėnų nuo seno nebuvo nuoširdumo. Kliudė tautų būdai, kultūrinis ir politinis antagonizmas. Krikščionybė negalėjo to išlyginti. Graikai laikė save pranašesniais, rytų apeigas – gražesnėmis, vartojo graikų kalbą Mišiose, kunigai buvo vedę; nutolo nuo kai kurių tikybos tiesų [7].

Kai kurie Konstantinopolio patriarchai nelabai benorėjo klausyti popiežiaus. Ilgainiui patapo patriarchu Mykolas Kerularijus, žmogus nepaprastos ambicijos, garbėtroška, intrigantas, maištininkas. Jis stengėsi viename asmenyje sujungti bažnytinę ir valstybinę galią, būti Rytų popiežiumi [8]. Konstantinopolyje uždarė lotynų apeigų bažnyčias ir vienuolynus, išvarė Popiežiaus atstovus ir nutraukė ryšius su Roma. Taip graikai pasidarė schizmatikai [9] – atskalūnai.

Kijevo kunigaikštis Jaroslavas sukvietė Rusijos vyskupus, pavedė jiems išrinkti arkivyskupą. Jie be Kerularijaus žinios išrinko Florijoną. Bet pamažu paskui graikus ir rusai pasidarė schizmatikai, nes bažnytiniu atžvilgiu priklausė nuo Konstantinopolio patriarchų. Tuo tarpu sustiprėję turkai ėmė kištis į valstybinius Konstantinopolio reikalus. Graikai ėmė ilgėtis Popiežiaus globos.

Jų ne kartą buvo bandyta grįžti į Bažnyčios vienybę. Pagaliau turkų pavojaus Konstantinopoliui akivaizdoje atvyko graikai Florencijos santarybon 1439 m. unijos reikalais. Lietuvos rusams unitams buvo duodamos tokios pat teisės, kokias turėjo katalikai. Kijevo metropolitas Izidorius priėmė Florencijos uniją ir pasirašė susivienijimą su Katalikų Bažnyčia: „Izidorius, Kijevo ir visos Rusios metropolitas, (…) noromis pasirašiau“. Taip atsidarė kelias Rytuose Vakarų civilizacijai.

Tuo susitarimu graikai bei rusai grįžo prie visų katalikybės dogmų ir Romos popiežių pripažino Kristaus vietininku žemėje, šv. Petro, apaštalų kunigaikščio, įpėdiniu, Visuotinės Bažnyčios galva, turinčia teisę mokyti, tarnauti, valdyti. Popiežius paliko jiems Rytų apeigas, jau vartotas [graikų ir] slavų kalbas pamaldose, vedusius kunigus, bet vienuoliai, vienuolės, aukštoji dvasininkija, vyskupai, metropolitai, patriarchai pasiliko nevedę, kaip lig tol buvę [10].

Kai metropolitas Izidorius, grįžęs Maskvon [11], po iškilmingų pamaldų Sobore paskelbė stačiatikių su katalikais Uniją, kunigaikštis Vasilijus II uždarė jį vienuolyne. Po kelių mėnesių ištrūkęs metropolitas Izidorius glūdėjo Lietuvoje, Naugarde [12], pagaliau atsidūrė Romoje ir nebeturėjo artimesnių ryšių su savo ganomaisiais: Kijevo metropolija pasiliko be dvasinio globėjo. Tada kunigaikštis Vasilijus pasiuntė Kijevan dizunitą (nepripažinusį Unijos) metropolitą Joną, sušaukė savo kunigaikštystės vyskupus ir pasmerkė Uniją.

Kijevo metropolijos didesnė dalis priklausė Maskvai, mažesnė – Lietuvai. Metropolito Jono valdymas buvo neilgas. 1457 m. popiežius Kalikstas III ėmėsi gelbėti unitus Lietuvoje. Pasinaudojęs užimto turkų Konstantinopolio patriarcho Gregorijaus Mamos [Gregorius Mamma] buvimu Romoje ir kai kurių kitų rytiečių vyskupų, pasišalinusių nuo turkų pavojaus, parama, nutarė atskirti Lietuvos rusus unitus nuo Maskvos dalies. Kardinolu patapęs Izidorius, nors nepamiršo Kijevo metropolijos, konsekravo jai vyskupus, tačiau nebegalėjo pats jos globoti, atsisakė kaip nuo maskviškės, taip ir nuo lietuviškosios jos dalies.

Vyskupai išrinko jo įpėdiniu Gregorijų Graiką, Izidoriaus bendradarbį unijos reikalais. Popiežius, atskirdamas nuo Maskvos lietuviškąją dalį, šitai priskyrė devynias vyskupystes: Briansko-Černigovo, Smolensko, Polocko, Turovo, Lucko, Volynijos Vladimiro, Galičo, Chelmo, Peremislio. Taip Kalikstas III atnaujino uniją, pertvarkydamas Kijevo metropoliją. Pijus II pasiuntė savo legatą pas karalių Kazimierą, prašydamas globoti metropolitą Gregorijų, atstatyti Joną, kurį šis buvo ne taip seniai pripažinęs ir kuris turėjo šalininkų Lietuvos pusėje.

Atvykus metropolitui Gregorijui Lietuvon, prasidėjo neramumai cerkvėse. Maskvos kunigaikštis prašė karalių Kazimierą nepripažinti Gregorijaus, karalius patarė Vasilijui atsisakyti Jono, priimti Gregorijų. Ir vyskupai, ir kunigai unitai nebežinojo, katro metropolito laikytis. Jogailaičiai ir lotynų vyskupai palaikė Florencijos uniją. Nesisekant unijos darbui, dizunitus priiminėjo Lotynų Bažnyčion, nekartojant krikšto. Ta kryptimi veikė ypač Vilniaus vyskupas Motiejus ir bernardinai.

Gregorijui 1473 metais mirus, metropolitu buvo išrinktas Smolensko vyskupas Misailas. Lietuviškoj metropolijos dalyje virė nesantaika ne tiek dėl tikybinio antagonizmo, kiek dėl politinės agitacijos Maskvos didžiojo kunigaikščio Jono III, kuris metė šūkį: „Užimti visą lietuviškąją Rusią“. Unija, ypač antroje XV šimtmečio pusėje, pakrypo dizunijon. Žymi metropolijos gyventojų dalis atkrito nuo Unijos, ir dizunitų skaičius kaskart labiau didėjo.

Katalikų Bažnyčiai tai buvo skaudi žaizda. Unija turėjo suvienyti Rytų ir Vakarų krikščionis. Bet sudaryta ne tiek bažnytiniais, kiek politiniais sumetimais, kad Popiežius gelbėtų rytiečius nuo turkų, sutikusi kliūčių, irsta, šalinasi Bažnyčios vienybės rusų tautos vyskupijos, esančios kataliko karaliaus valdžioje. Be to, prasideda tarp rusų sąjūdis, Maskvos kurstomas, atsiskirti nuo Lietuvos valstybės.

Karalaitis Kazimieras užjaučia tėvą, stebi, jog tie smūgiai smogiami jam dėl Florencijos unijos palaikymo, katalikiško Jogailaičių nusistatymo, Romos norų vykdymo. Nors pripažįsta pirmenybę visuotinėms popiežių pastangoms krikščionybei ginti nuo turkų, tačiau karalaitis negali smerkti karaliaus žygių, siekiančių to paties tikslo, tiktai kitu, dinastinės politikos, keliu [13]. Bet šita kryptis sukėlė Apaštalų Sosto prieštaravimą.

Tai erškėčiuotas kelias, kuris vedė į didelius nusivylimus, į baisų pasikėsinimą prieš karališkos šeimos gyvybę, rengtą kai kurių surusėjusių kunigaikščių, remiamų iš Maskvos, į lietuviškosios Rusios atsimetimą nuo Lietuvos. Žinodamas visus užkulisius, karalaitis matė ir nepasisekimus popiežių politikos, besiremiančios Korvinu, kuris, turkų reikalu ir materialiai Romos gausiai šelpiamas, nesutrukdė jiems įsitvirtinti Kryme bei Juodosios jūros uostuose ir pagaliau liovėsi kariavęs su turkais. O Jogailaičiai patys vieni be pagalbos iš šalies vykdė tai, gindami Europą nuo dvasios mirties.

Kai tamsūs debesys niaukia Lietuvos padangę, karalaitis mato, kiek blogo daro svetimi ar kai kurie surusėję ir sustačiatikėję mūsų kunigaikščiai, net rusai ir perėjūnai… Jis, varžęs stačiatikių įtaką, nerimo, kol pasikviesta Lietuvon daugiau katalikų vienuolių ir pasaulinių kunigų, kurie šalia tikybos kėlė švietimą [14]. Taigi padeda tėvui sunkiose valdymo pareigose, šalina Lietuvą nuo Maskvos įtakos, stiprina ryšius su Vakarais, su Romos Bažnyčia, su lotynų apeigomis, su katalikiška kultūra, kurios augimui visa širdimi buvo atsidavęs ir turėjo pripažinti reikalą gynimosi nuo schizmos. Tuo būdu šv. Kazimieras Rytų klausimu paliko neišdildomą žymę.

Mes palikome lietuviais katalikais, nesustačiatikėjome, nesurusėjome. O tai darė karalaitis, kai visi Lietuvos priešai stengėsi susiartinti su Maskva, net popiežius Inocentas šaukėsi jos pagalbos prieš turkus, rašė į Maskvą Jonui III, kuris ne sykį buvo pareiškęs norą prisidėti prie lygos prieš turkus. Tuo tarpu stačiatikiai nekentė lietuvių, katalikų nelaikė tikrais krikščionimis, o Didžiojo ketvirtadienio pamaldose anatemą skelbdavo katalikams, net Popiežiui [15]. Į visa tai šv. Kazimieras negalėjo žiūrėti abejingomis akimis.

Yra sakoma bei rašoma, esą karalaitis išprašęs iš tėvo draudimą statyti naujas cerkves, remontuoti senas. Tai netikras dalykas, nes neparemtas dokumentais. Nuo Jogailos ir Vytauto laikų yra buvę tikybinių nutarimų (religiosa decreta), neleidžiančių statyti naujų cerkvių, ypač mūrinių. Prie tų nuostatų taikėsi didieji kunigaikščiai Kazimieras (1442-1492) ir Aleksandras (1492-1506). Šv. Kazimiero laikais dar nesteigta naujų cerkvių. Todėl jam nebuvo reikalo sielotis naujais draudimais, kai užteko senų ir niekas jų nelaužė. Tokie ir panašūs varžymai, jei ir būtų buvę, tai ne dėl šv. Kazimiero įtakos.

XVI šimtmečio pradžioje Vilniaus krašte pradėta mūryti turtingas, puošnias cerkves; jos lig tol buvo medinės, paprastos. Išsyk nedidinta cerkvių skaičiaus, tik perstatinėta senas. Didysis kunigaikštis Aleksandras turėjo žmoną stačiatikę, Maskvos kunigaikščio Jono III dukterį Eleną. Uošvio kartkartėmis prašomas jai pastatyti cerkvę pilyje, žentas atsakydavo negalįs cerkvių dauginti, nes esą laikosi tikybinių nuostatų ir nederą laužyti mūsų pranokėjų, mūsų tėvų ir mūsų pačių nusistatymo.

Elena, Jono duktė, buvo maldinga rusė; schizmos neplatino; uoli savo tikyboje; šelpė jau esančias cerkves. Tikybiniu jos uolumu naudojosi ir Vilniaus bernardinai, kuriuos ji rėmė. Palikusi našle, jų vienuolyne savo turtus ir brangenybes laikė, bet atmesdavo tėvelių įkalbinėjimą priimti naują uniją, – pripažinti Romos popiežių Bažnyčios galva, pasiliekant Rytų apeigų.

Kunigaikštis Konstantinas Ostrogskis (Ostrogiškis), Lietuvos kariuomenės vadas ties Orša, prieš mūšį su rusais esą padaręs apžadus, jog jei nugalėsiąs priešus, tai Vilniuje pamūrysiąs dvi cerkves.

Oršos mūšis [1518] buvo didžiausias lietuvių laimėjimas, beveik toks, kaip Griunvaldo pergalė, kur Vytautas sumušė kryžiuočius. Etmonas kunigaikštis Konstantinas Ostrogskis turėjo kariuomenės 30 000, o nugalėjo Maskvos 80 000 karių pulkus; jų 30 000 žuvo karo lauke; pats jų vadas su 1 500 bajorų bei daugybe karių pakliuvo į nelaisvę. Vilniun grįžtančiam karaliui Žygimantui II gyventojai surengė iškilmingą sutikimą: sveikino jį kaip „tėvynės gelbėtoją ir tėvą“. Vilniečiai turėjo progos stebėti vedamus belaisvius, nešamas kare paimtas Maskvos kariuomenės vėliavas, kurios buvo sukabintos Vilniaus katedroje.

Karaliui buvo sunku pritarti Ostrogskio prašymui: iš vienos pusės jo pranokėjų draudimas statyti naujas cerkves, iš antros – Ostrogskio įžadai bei karo nuopelnai. Karalius atsiklausė „Ponų Tarybos“. Ši valstybiniais sumetimais pritarė Ostrogskiui, kad sulaikytų rusus schizmatikus ištikimybėje karaliui, prieš kurį Maskvoje kurstė išdavikas Mykolas Glinskis, dizunitas. Dar prie karaliaus Aleksandro tarp ponų ėmė vyrauti rusų kilmės bajorai, ypač Glinskis; prie Žygimanto jis pasitraukė Maskvon, pasidarė kunigaikščio Vasilijaus III patarėju ir buvo karų su Lietuva kurstytojas.

[Praėjus 30 metų po karalaičio Kazimiero mirties,] 1514 m. Ostrogskis gavo prašytą karaliaus Žygimanto II [Senojo] leidimą, kaip išimtį iš nuostatų ir papročių, kurie neturį būti pakeisti. Popiežiaus legatas vyskupas Fereris, pamatęs, kaip daugėja ir stiprėja cerkvės, trijose Vilniaus bažnyčiose pasakė tris pamokslus apie rusų klaidas ir davė Lietuvos vyskupams nurodymų, kaip elgtis šituo reikalu. Šventojo Tėvo pasiuntinys, poetas Jokūbas Pisonis, kuriam nepasisekė diplomatijoje, teišbuvęs 1514 m. apie du mėnesius Vilniuje, pamatęs schizmatikus, jų elgesį, daugėjančias turtingas jų cerkves, pajuto kartėlį. Parašė „De Lithuania“ eilėraštį, kurį baigia žodžiais: „Tellus Lithuaniae, valebis, in qua, crede mihi, nec Deus esse velim“ [16].

Legatas Fereris turėjo girdėti žmonių aimanavimus, jog šv. Kazimiero laikais šitaip nebuvę. Didindamas kandidato į šventuosius nuopelnus, bus įrašęs jo gyveniman („Vita beati Casimiri Confessoris“, 1520), kad per tėvą buvo uždraudęs remontuoti senas cerkves  [17], žinoma, girdėjęs tai iš tikinčiųjų lūpų, o ne iš kokio dokumento, nes jo necituoja, kaip tai darė su kitais įrodymais. Kita nuomonė teigia, buvę uždrausta steigti naujas cerkves, kur jų nebuvo, kur jos buvo nereikalingos. Tame draudime mato grįžimą į Vytauto, Jogailos laikus bei įrodymą Romai, jog karaliaus asmenyje turi katalikiškų reikalų užtarėją.

Vyskupas Fereris užrašė, jog šventas Kazimieras karaliui įkalbėjęs viešu įsakymu drausti senų cerkvių remontą. Jos buvo leistos medinės ta sąlyga, kad jų vieton nebūtų statomos mūrinės. Šventojo karalaičio laikais niekas jų dar nestatė. Bet ir senas cerkves remontuoti draudimo nėra buvę. Cerkvės buvo remontuojamos, net ant senų pamatų naujos buvo statomos. Lig tol istorikai laikė tai tolerancija, kad buvo laužomas karaliaus Kazimiero draudimas, kurio visai nebuvo [18].

Neįtikėtina, kad šv. Kazimieras būtų skriaudęs stačiatikius Lietuvos piliečius, nes buvo humaniškas asmuo. Jis valdymo pagrindan dėjo teisingumą ir sąžiningumą. Karalaičio buvo dėsnis: „Po Dievo daugiausia reikia gerbti tiesą“. Netiesa ir neteisingai stačiatikių ir laisvamanių jam prikišama religinė netolerancija. Pats brangindamas savo religiją, gerbė ir kitų tikybą, tiktai reagavo prieš kitų netoleranciją, fanatizmą, kurį stengėsi varžyti, smerkė ne tikinčiuosius, o jų klaidas, perdėjimus, agresiją.

Būdamas visiems teisingas, šv. Kazimieras ypatingai globojo likimo nuskriaustuosius, ligonius. Dvarionims buvo įsakyta su nelaimingaisiais elgtis kaip su laukiamais svečiais. Išgirdęs pastabas, jog karalaitis įsileidžiąs su elgetomis, tarė: „Aš nesu toks karalius kaip Kristus. Jis nužengė iš dangaus, kad gyventų tarp žmonių. Kas vargšams tarnauja, tas Kristui algauja. Ką jiems duosiu, tai teiksiu Viešpačiui Jėzui. Visa su kaupu man bus grąžinta Paskutiniame teisme. Nieko nėra garbingesnio nei labiau pritinkamo aukščiausiems pasaulio valdovams, kaip tarnavimas Kristui vargdienių ir elgetų asmenyje; dėl to laikau sau didžiausia garbe jiems patarnauti“. Karalaičio dosnumas siekė tolimas valstybės sritis. Pavargėliai jį vadino guodėju, našlės – globėju, našlaičiai – tėvu [19].

Nuo mažatvės jis lankydavo ligonius. Jame greta religinių motyvų galima pastebėti nuoširdaus demokratizmo žymių. Patsai rūmuose gyveno ne kaip išlepintas valdovas, o kaip atstovas griežtos drausmės. Nebuvo mėgėjas pokylių su prašmatniais valgiais, gausiais gėrimais, puošniais parėdais, o buvo santūrumo šalininkas, maldos bei darbo vyras, kuris laikėsi seno krikščionių šūkio: „Melskis ir darbuokis“.

Dieną darbavosi valstybės kanceliarijoje, tvarkė kraštą, diktavo laiškus, priiminėjo interesantus, davinėjo nurodymus rūmų reikalais… Vakarais ilgai melsdavosi, žinoma, už save, už karališkosios šeimos klaidas, už Bažnyčios sėkmę, už tėvynės klestėjimą. Painiais šalies reikalais ieškojo šviesos iš Aukštybės. Kartais naktį eidavo prie bažnyčios durų, kurios buvo koridorium sujungtos su rūmais, ir, parpuolęs ant žemės, paskęsdavo maldoje, ypač Kristaus kančios apmąstyme.

Rytais per šv. Mišias klūpėdavo prie altoriaus, pamiršęs pusryčius. Bet niekas jame nėra pastebėjęs kokio nors ypatingo perdėjimo, nepaprasto misticizmo. Buvo tai maldingas karaliūnas, išmintingas tėvo patarėjas, visuomenės laikomas pagarboje. Apraudotas miršta būsimas karalius, daugiau pamilęs Viešpatį Dievą už gyvenimą. Tariant Viešpaties išminčiaus žodžiais: „Kadangi gyveno tarp nusidėjėlių, jis buvo paimtas, kad piktybė nepermainytų jo išmanymo ir klasta nesuklaidintų jo sielos“ (Išm 4,10).

Nors šv. Kazimieras nemėgo kryžiuočių dėl paviršutinės jų tikybos, tačiau bendralaikis Prūsų kronikininkas apie šv. Kazimierą yra parašęs: „Jis buvo labai išmintingas bei doras ir kone dvejus metus vykdė tai, kas jam buvo leista karaliaus taip sėkmingai, jog ponai ir sodiečiai jį labai gyrė; o kai mirė, tai tėvynainiai atsisveikindami apibėrė jį pagyrimais“ [20]. „Kunigaikštis – nuostabaus dorumo ir išminties, drauge nepaprasto išsilavinimo; tais savo savumais jis patraukė į save daugelio tautų širdis“ (Pšemislio vyskupas Jonas).

„Vienas Kazimiero sūnus, irgi Kazimieras, pasižymėjo ypatingu pamaldumu“ [21]. „Kazimieras, karaliaus Kazimiero sūnus, nuo pat paauglio amžiaus buvo atsidėjęs pasninkams ir maldai. Mirtis įvyko nuo jėgų išsekimo ir džiovos. Kazimieras mirė jaunystėje ir už jo gyvenimo šventumą Popiežiaus priskirtas prie šventųjų skaičiaus“ [22]. Senos asketinių rašytojų žinios daugiau skelbia jo asketizmą ir savotišką individualybę, kurios dėka rūmų prabangose nugalėjo pagundas gyvenime, ligoje ir mirtyje, kuri buvo karžygiška.

 Informacijos šaltinis: Karalaitis Šventasis Kazimieras / Kazimieras Paltarokas. – Vilnius: Danielius, 2010. P. 46 – 56.

 


[1] Ateneum Wileńskie, Wilno, 1923, Nr. 2, p. 126.

[2] Autoriniame mašinraštyje kažkodėl rašoma: „Tai buvo priežastis Lietuvos ekspansijos…“, bet kontekstas byloja atvirkščiai. (Red. past.)

[3] Prof. Feliks Koneczny, Litwa a Moskwa w latach 1449-1492, Wilno, 1929, p. 299-304.

[4] Prof. M. Jučas patikslina: Nežinia iš kur paimta žinia, kad 1312 m. Gediminas užkariavo Kijevą. Gediminas pradėjo valdyti Lietuvą tik 1316 metais. [...] Kijevą užėmė tik Algirdas 1362 m. (Red. past.)

[5] 1324 metais popiežius Jonas XXII, rašydamas Gediminui, adresuoja raštą: „Kilniam ir Garbingam Vyrui, Lietuvių ir daugelio Rusų Karaliui“.

[6] Autorius nenurodo šio teiginio šaltinių. Labiau tikėtina, kad Vladimiras buvo pakrikštytas Bizantijos apeigomis, kaip anksčiau, 957 m., jo senelė šv. Olga Elena. Vladimiro valdymo laikais Bizantija dar buvo vienybėje su Romos popiežiumi. Beje, Kijevo bažnytinė vienybė su Roma nutrūko gerokai vėliau negu pačios Bizantijos. (Red. past.)

[7] Drąsus ir nekonkretus Autoriaus teiginys. Rytuose nuo IV iki VIII a. kartkartėmis iškildavo erezijų, bet taip pat Rytuose įvyko pirmieji septyni Visuotiniai Bažnyčios Susirinkimai, ir pati Bizantija, kaip ir mes, lig šiol laikosi Nikėjos (325) ir Konstantinopolio (381) Susirinkimų priimto Tikėjimo išpažinimo Credo. Skirtumaas tik tas, kad katalikai išpažįsta, jog Šventoji Dvasia kyla „iš Tėvo ir Sūnaus“, o rytiečiai – vien „iš Tėvo“, nors tarp šių dviejų formulių esminio dogminio skirtumo nėra; žr. Jn 15,26, kur Jėzus – Dievas Sūnus – žada „atsiųsti Tiesos Dvasią, kuri eina iš Tėvo“. Jei Sūnus siunčia, tai reiškia, jog Dvasia ir kyla iš Jo. (Red. past.)

[8] Dar ir dabar kai kas stačiatikių hierarchų pretenduoja vadintis popiežiais: 1948.VII.7 Maskvos iškilmėms atsiuntė telegramą Rusijos Cerkvės autokefa-lijos 500 metų sukakties proga, pasirašęs – Kristoforas, Aleksandrijos ir visos Afrikos Papa ir Patriarchas (Žurnal Moskovskoj Patriarchii, 1948.V.9).

[9] Graikiškai schisma – organizacinis skilimas, neliečiantis esminių tikėjimo tiesų. (Red. past.)

[10] a) Brokhaus i Efron, Enciklopedičeskij Slovar’, tom XXXIV, Florentijskaja Unija, p. 818-829; b) Ks. Biskup Edw. Likowski, Unija Brzeska, II, Warszawa, 1907. Wstęp, p. 17-29; c) Ateneum Wileńskie, Wilno, 1923, Nr. 1, p. 56-64, Nr. 2, p. 126-137.

[11] Totoriams sunaikinus Kijevą, metropolito rezidencija buvo perkelta išsyk į Volynijos Vladimirą, vėliau apie 1328 m. Maskvon, iš ten jis valdė Kijevo Rusios metropoliją. Ilgainiui Maskva darėsi stačiatikybės centras, kaip seniau yra buvęs Konstantinopolis.

[12] Prof. M. Jučas patikslina: Ne Lietuvos Naugarde, o Naugarduke. (Red. past.)

[13] Karalius, neatgrasintas brolio Vladislovo žuvimo kare su turkais, norėjo būti vertas jo įpėdinis. Bet iš Vladislovo patyrimo pasidarė sau išvadą, jog Vengrija turėjo būti jo šeimos įtakoje, kad neįvyktų kokių netikėtumų ir kad Čekija būtų įtraukta lygon prieš turkus. Karalius, 1465 m. susigrąžinęs Baltijos pakraščius, dabar norėjo užimti Juodosios jūros krantus, išvyti turkus iš Europos. Tokia Jogailaičių hegemonija turėjo būti naudinga visai krikščionijai.

[14] Illustrowane Żywoty Świętych Polskich przez Annę Zahorską, Potulica, 1937, p. 274-282.

[15] a) Antoni Prohaska, Wyprawa św. Kazimierza na Węgry: Ateneum Wileńskie, Nr. 2, Wilno, 1923, p. 132; b) Papee, Polska i Litwa na przełomie wieków średnich. Kraków, nakł. Akademji Umiejętności“, p. 25. Lietuviškosios Rusios nusiteikimas Romos Katalikų Bažnyčios atžvilgiu buvo persisunkęs tiesiog neapykanta. Pasak kanauninko Saerauno[?], gavusio žinių apie Katalikų Bažnyčios būklę Lietuvoje iš vyskupo Taboro, didysai prakeikimas, Rytų Bažnyčios skelbiamas Popiežiui ir katalikams, Didįjį ketvirtadienį buvo vartojamas katalikiškoje Lietuvos valstybėje.

[16] „Lietuvos žeme, lik sveika. Tikėk manimi, nenorėčiau tavyje nė Dievu būti“ (lot.).: Ateneum Wileńskie, zeszyt 5-6, Wilno, 1924, p. 136.

[17] Ks. Dr. Jan Fijałek, Cześć św. Kazimierza, Ateneum Wileńskie, Zeszyt 5-6, Wilno, 1924, p. 133, 135,146-158.

[18] Ks. Jan Urban, Św. Kazimierza Akcja Unijna. Oriens, dwumiesięczik poświęcony sprawom religijnym Wschodu, Kraków, 1933, Rocznik I, Zeszyt I, p. 10-14.

[19] Theatrum S. Casimiri… Vilnae, 1604, p. 5.

[20] Scriptores rerum Prussicarum, IV, p. 68.

[21] Batiuškov, Bielorusija i Litva, S. Peterburg, lū90 p. 137.

[22] Briancev, Istorija Litovskogo gosudarstva s drevnich vremion, p. 292 ir 300.


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*