Henrikas Hlebovičius, kunigas, palaimintasis (1904-1941)

viewer

Palaimintasis kun. Henrikas Hlebovičius

Henrikas (kai kur rašyta Enrikas) Hlebovičius gimė 1904 m. liepos 1 d. Gardine (pagal Julijaus kalendorių, pagal Grigaliaus – liepos 14 d.); pakrikštytas liepos 25 d. – žr. H. Hlebovičiaus rašytą autobiografiją be datos ir Vilniaus kurijos 1930 m. lapkričio 25 d. patvirtintus gimimo metrikus (Lietuvos centrinis valstybės archyvas (LCVA), F. 175, Ap., B. 25). Tėvai – Pranciškus ir Jadvyga, kilę iš Chreptovičių giminės. Kai kurie Hlebovičiai (Glebavičiai) ir Chreptovičiai (Chreptavičiai) kadaise ėjo aukštas pareigas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštys­tėje: buvo kancleriai, Vilniaus, Smolensko bei Minsko vaivados ir kt. Henrikas šeimoje buvo pirmagimis.

Be aukščiau minėto šaltinio, žinių apie H. Hlebovičių daugiausia semtasi iš jo asmens bylos Lietuvos Mokslų Akademijos bibliotekos Rankraščių skyriuje (toliau – MAB, F. 318, B. 5178). Kunigo gyvenimas ir veikla aprašyta Lenkijoje ir kitose šalyse išleistose knygose bei periodiniuose leidiniuose. Čia daugiau remsimės kunigo Tadeušo Krahelio knyga Błogosławiony Henryk Hlebowicz. Kapłan – Męczennik. Białystok, 1999 – „Palaimintasis Henrikas Hlebovičius. Kunigas – kankinys“. Knygoje kunigas labai išaukštinamas, nors yra kai kurių netikslumų ir prieštaravimų.

Mokslai

Mokytis Henrikas pradėjo Gardine, privačioje mokykloje prie evangelikų bažnyčios. Tačiau, pasak T. Krahelio, tėvui atsisakius įvykdyti Gardino gubernatoriaus siūlymą pereiti į stačiatikius, 1912 metais šeima su trimis vaikais (be Henriko, dar buvo Brunonas ir Regina) išsiųsta į Orenburgą – Rusijos miestą prie Uralo upės. Čia atvežtas Henrikas greitai susirgo vidurių šiltine ir vos išgyveno. Lankė gimnaziją, buvo vienas geriausių mokinių klasėje, priklausė lenkų skautų draugovei, patarnavo mišioms vietos bažnyčioje. Paskutiniųjų dviejų gimnazijos klasių kursą baigė per vienerius metus ir 1921 m. išlaikė brandos egzaminus. Tų pačių metų rugpjūčio 22 d. šeima grįžo į Gardiną (Orenburge buvo gimęs ketvirtas vaikas – duktė Mečislava).

Grįžęs iš Orenburgo H. Hlebovičius norėjo stoti į Varšuvos politechnikos institutą, tačiau brandos atestatą reikėjo papildyti lenkų kalbos ir Lenkijos istorijos egzaminais, bet tam trūko laiko. Todėl 1921 m. rugsėjį įteikė dokumentus Vilniaus dvasinei seminarijai ir tą patį mėnesį joje pradėjo mokytis. Visų Šventųjų šventei pas tėvus parvažiavo jau sutanotas. Seminarija tuo metu glaudėsi senajame karmelitų vienuolyne prie Šv. Jurgio bažnyčios. Hlebovičius priklausė Marijos sodalicijai (brolijai), dalyvaudavo jos renginiuose kaip smuikininkas. Atostogas praleisdavo Gardine.

Vilniaus kunigų seminarijos kursą baigė per trejus metus. Rektoriui leidus, paskutiniaisiais metais išlaikė dviejų kursų egzaminus. Seminarijos rektorius J. Ušila 1924 m. birželio 19 d. išrašė pažymėjimą, kad Hlebovičius „1923–1924 mokslo metais baigė visą filosofijos ir teologijos kursą, parodęs tokį pažangumą: filosofija 5 (labai gerai), Šventasis raštas (l. gerai), dogmatinė teologija 5 (l. gerai), moralinė teologija 5 (l. gerai), kanonų teisė 5 (l. gerai), Bažnyčios istorija 5 (l. gerai), homiletika (religinių pamokslų teorija) 4 (gerai), apeigos 4 (gerai). Mokydamasis seminarijoje elgėsi pavyzdingai.“ Turėdamas tik žemuosius šventimus (būdamas vos 20 metų aukštesniems šventimams buvo per jaunas), tęsti mokslų 1924 m. rugpjūčio pabaigoje įstojo į Liublino katalikų universitetą. Reikėjo pačiam užsidirbti pragyvenimui: kiti kunigai galėjo pragyventi iš mišių stipendijų, o Hlebovičius buvo tik klierikas su žemaisiais šventimais tad tokios stipendijos negavo. Liublino vyskupo Mariano Fulmano įgaliotas nuo rugsėjo 1 d. ėmė dėstyti tikybą dviejose Liublino pradinėse mokyklose. Gyveno universiteto internate.

Trečiais mokslo universitete metais, neturėdamas nė 23 metų, tačiau leidus Apaštališkajam Sostui, 1927 m. vasario 20 d. įšventintas kunigu. Įšventinimo dieną jo surašytame „Pasiaukojimo Dievui akte“ ypač pabrėžiamas atsidavimas šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresėlei. Pirmąsias mišias vasario 27 d. atlaikė gimtojo Gardino parapijos (buv. jėzuitų) bažnyčioje, dabartinėje katedroje. Priimdamas kunigo šventimus H. Hlebovičius jau buvo baigęs magistrantūrą ir rengė daktaro darbą. Jo vadovas buvo fundamentinės teologijos (apologetikos) specialistas prof. Piotras Kremeris.

Liublino katalikiškojo universiteto auklėtinis 1927 m. gruodį išvyko tobulintis į Popiežiškąjį Rytų institutą Romoje (vad. Angelicum). Studijas pradėjo nuo antrojo semestro, išlaikęs ir pirmojo semestro egzaminus. Prof. P. Kremerio vadovaujamas parengė daktaro darbą „Kristaus Bažnyčios vienybė pagal šv. Joną Chrizostomą“. (Šv. Jonas Chrizostomas, kitaip – šv. Jonas Auksaburnis, Konstantinopolio patriarchas, graikų bažnyčios pamokslininkas IV a. pab.–V a. pr.; popiežius Pijus X Joną Chrizostomą paskyrė krikščionių pamokslininkų globėju.) Disertaciją Hlebovičius gynė Liubline 1928 m. spalio 18 ir 19 d., įgijo teologijos daktaro laipsnį (spausdintas didžiulio formato – 57,5 ir 47 cm – diplomas patvirtintas gruodžio 14 d.).

Apgynęs disertaciją, grįžo į Romą tęsti filosofijos studijų. Kun. prof. Barbado vadovaujamas rašė antrąjį – filosofijos daktaro darbą. Per tris semestrus išėjęs visą filosofijos kursą, Rytų institutą baigė 1929 metais: dar iki tų metų atostogų išlaikė visus egzaminus ir apgynė darbą „Apie sielos substanciją“ (De substantialitatae animae). Filosofinę problemą pateikė Aristotelio ir Tomo Akviniečio mokslo šviesoje.

Studijuodamas Romoje, Hlebovičius aplankė Šveicariją, Vieną, Berlyną, Liublianą. Pasak rašinio pradžioje minėtos autobiografijos, dar mokėjo rusų, italų, prancūzų, vokiečių ir lotynų kalbas. Apgynęs antrąją disertaciją, grįžo į Vilnių, parsivežęs ne tik du daktaro diplomus, bet ir… džiovą, kurios požymiai reiškėsi dar pirmaisiais mokymosi Vilniuje metais.

Pirmosios bažnyčios. Vilniaus universitetas

1929 m. rugpjūčio 23 d. H. Hlebovičius paskirtas vikaru į anuomet didžiausios Vilniaus parapijos – Visų Šventųjų bažnyčią. Parapijai priklausė apie 13 tūkst. tikinčiųjų, bažnyčioje dirbo klebonas ir du vikarai. Naujasis vikaras apsigyveno Pylimo g. 54. Spalio 22 d. Hlebovičius paskirtas dar ir gimnastikos draugijos „Sakalas“ Vilniaus lizdo (skyriaus) kapelionu (pagal T. Krahelį – vyrų mokytojų seminarijos prefektu). Be to, jam pavesta globoti Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės mergaičių ratelius miesto pradinėse mokyklose, o greitai, 1930 m. sausio 13 d., Hlebovičius tapo tos draugijos arkivyskupijos direktoriumi.

Džiova! 1930 m. kovo pabaigoje H. Hlebovičius išvyko į Vinikolis prie Dnestro (dabar Ukrainos Ternopolio sritis). Sanatorijoje praleido du mėnesius.

Liublino vyskupas 1930 m. gegužės 12 d. prašė Vilniaus arkivyskupo išleisti Hlebovičių į Liublino katalikų universitetą, kur jam numatyta lyginamosios teologijos profesoriaus vieta. Savo ruožtu Liublino universiteto senatas liepos 2 d. pranešė į Vilnių, kad birželio 28 d. nutaręs nuo spalio 1 d. Hlebovičių paskirti Teologijos fakulteto profesoriaus pavaduotoju.

1930 m. rugsėjo 4 d. kunigas paskirtas Vilniaus šv. Pranciškaus ir Bernardo (bernardinų) bažnyčios vikaru. Būdamas Užutrakyje gavo rugsėjo 8 d. Liublino universitetui Vilniaus kurijos išsiųsto rašto nuorašą, kad viskas paliekama pačiam Hlebovičiui spręsti. Siūlymo dėstyti Liubline Hlebovičius atsisakė rugsėjo 29 d. laišku ir liko Vilniuje. Arkivyskupo R. Jalbžikovskio pavedimu kunigų seminarijoje trumpai dėstė logiką, kritiką ir ontologiją (būtį tiriančią filosofijos discipliną). Bernardinų parapijoje atgaivino Katalikų jaunimo draugijos veiklą.

Iš Vilniaus Stepono Batoro universiteto išėjus kun. prof. Boleslavui Vilanovskiui, Teologijos fakultetas 1930 m. lapkričio 27 d. nutarė H. Hlebovičių patvirtinti profesoriaus pavaduotoju ir patikėti jam Vilanovskio dės­tytą fundamentinę teologiją su pratybomis; universiteto senatas tam pritarė gruodžio 5 d. Dar prieš Naujuosius metus Hlebovičius ėmė dėstyti universitete (tai pripažįstama jam adresuotame kurijos 1930 m. gruodžio 11 d. rašte). Tarp profesorių H. Hlebovičius buvo jauniausias – tik 26 metų. Arkivyskupija 1931 m. balandžio 15 d. Hlebovičių paskyrė universiteto studenčių Marijos kongregacijos vadovu, o 1932 m. sausio 9 d. – kurijos Tikėjimo mokymo ir papročių sekcijos direktoriumi. Jis taip pat buvo kurijos Liturgijos, giedojimo ir bažnytinės muzikos reikalų tarybos narys. 1932 metais Vilniuje išspausdinta H. Hlebovičiaus teologijos daktaro disertacija – apie šv. Joną Chrizostomą, arba studija apie šventojo mokymą, lyginant jį su šiuolaikine katalikų ir stačiatikių teologija.

Universiteto Teologijos fakultetas 1933 m. gegužės 18 d. nutarė toliau leisti Hlebovičiui eiti fundamentinės teologijos profesoriaus pavaduotojo pareigas, o kitą dieną tam pritarė ir arkivyskupas metropolitas. Be to, Hlebovičius turėjo ir kitų pareigų: tebevadovavo studenčių Marijos kongregacijai, buvo krikščioniškojo jaunimo organizacijos Juventus Christiana skyriaus vadovas.

 1933 m. pradžioje akademinis katalikų jaunimas ėmė leisti žurnalą PAX. H. Hlebovičius buvo žurnalo cenzorius, paskelbęs leidinyje daug savo straipsnių. Janina Zagalova rašo: „Tai buvo kovingas, aštrus, kartais negailestingas žurnalas. Rodė šalyje augančius sunkumus. Reikalaudamas visuomenės reformų, jų būtinumą stengėsi pagrįsti Evangelijos pamokymais. Atakavo katalikų pasyvumą, reikalavo aktyvios jų pozicijos pribrendusiems šalies sunkumams spręsti“ (T. Krahelio knygos p. 34).

H. Hlebovičius dažnai būdavo kviečiamas į rekolekcijas ar konferencijas provincijoje. Jo siūlymu 1933 metais rekolekcijos transliuotos per Vilniaus radiją. Jų tekstai, pavadinti „Mokytojo iš Nazareto kalbos“, du kartus – 1933 ir 1936 metais – išleisti. Pajamas už pirmąjį leidimą autorius paskyrė bedarbiams sušelpti. Hlebovičius dalyvavo radijo diskusijoje apie savižudybę – ginčijosi su medicinos profesoriumi Sergijum Šilingu-Sengalevičium ir teisės daktaru marksistu Stefanu Jendrichovskiu.

Per adventą 1933 m. Hlebovičius buvo išvykęs pailsėti į Varenavą. Iš visų visuomeninių pareigų gruodžio 11 d. prašėsi atleidžiamas.

Universiteto Teologijos fakulteto taryba 1935 m. kovo 28 d. patvirtino Hlebovičių profesoriaus pavaduotoju 1935–1936 mokslo metais (rektorius sutartį su dėstytoju galėjo nutraukti, apie tai įspėjęs prieš tris mėnesius; savo ruožtu dėstytojas apie pareigų atsisakymą irgi privalėjo perspėti prieš tris mėnesius). Tačiau Teiologijos fakulteto dėstytojų – kunigų – veiklą reguliavo ir arkivyskupija. 1935 m. rugsėjo 10 d. H. Hlebovičius paprašė arkivyskupijos atleisti jį iš universiteto ir „patikėti man ganytojišką darbą“. Arkivyskupija rugsėjo 18 d. pasiūlė jam perimti Trakų parapiją po birželį įkalinto klebono Mečislovo Malyničiaus-Malickio.

Trakuose

Spalio 11 d. raštu arkivyskupija paskirstė iura stolae ir beneficijos pajamas Trakuose: 1) vikariate prie klebonijos Malyničiui palikti 2 kambariai su apšvietimu, 2) Malyničius gaus klebono dotaciją, 3) visos įplaukos natūra ir pajamos už iš pusės nuomojamą beneficijos dalį bei dalį žemės, išnuomotos už 160 pūdų grūdų per metus, dalinamos pusiau – Malyničiui ir kun. profesoriui Hlebovičiui, 4) 3-me punkte nurodyta norma liečia tik einamuosius metus, o vėliau ji bus apibrėžta iš naujo. H. Hlebovičius 1935 m. spalio 16 d. rašteliu patvirtino, jog gavęs 1 egz. Trakų bažnyčios inventoriaus (LVIA, F. 694, Ap. 5, B. 4419).

Trakų parapiją H. Hlebovičius ilgiau kaip pusmetį tik administravo, kol Vilniaus vaivada Liudvikas Bocianskis 1936 m. balandžio 2 d. pranešė arkivyskupui, jog pritaria Hlebovičiaus patvirtinimui Trakų klebonu (MAB 318-9262). Be to, pirmaisiais metais Hlebovičius dar važinėjo į Vilnių dėstyti universitete. Klebonu paskirtas 1936 m. balandžio 4 d. per arkivyskupo R. Jalbžikovskio vizitaciją. Parapiją oficialiai perėmė balandžio 19 d.; perėmimo aktą patvirtino Trakų dekanas Liudvikas Stefanovičius (MAB 318-1736). Iš rašinio apie M. Malyničių-Malickį matyti, kad daugelis parapijiečių palaikė buvusį kleboną ir buvo nusiteikę prieš Hlebovičių. Tačiau ir pastarasis turėjo savo šalininkų. Pavyzdžiui, 1936 m. kovo 25 d., kai jis klebonu oficialiai dar nebuvo patvirtintas, daugiau kaip 1700 pasirašiusių Trakų miesto ir įvairių kaimų žmonių kreipėsi į arkivyskupą su prašymu palikti kunigą jų parapijoje ir „nekreipti dėmesio į jokius paskvilius kun. klebono Hlebovičiaus adresu, nes tie yra rašyti blogos valios žmonių“.

Arkivyskupas 1936 m. rugsėjo 2 d. pranešė Hlebovičiui, kad skiria jį klebonu Senuosiuose Trakuose, kol pasveiks jų klebonas L. Stefanovičius (S. Trakų klebonas ir Trakų dekanas Stefanovičius mirė 1942 m. gruodžio 7 d.).

R. Jalbžikovskis 1937 metais Hlebovičių paskyrė Trakų, Senųjų Trakų, Rykantų, Lentvario ir Baltosios Vokės parapijų mokyklų vizituotoju. Pats metropolitas Trakuose vėl lankėsi su popiežiaus nuncijumi Marmadžiu ir Vilniaus vaivada Bocianskiu. Buvęs Trakų prefektas Petras Vasiucionekas T. Krahelio knygoje (p. 112-118) pasakoja, jog per pietus klebonijoje, kuriuose dalyvavo 30 žmonių, arkivyskupas jau norėjęs pakilti: reikėjo dar aplankyti ežerus, pilį, Užutrakį… Hlebovičius pabeldęs šakute į lėkštę ir, stojus tylai, pasakęs: „Aš Ekscelencijos nuolankiai klausau jau dešimt metų, tegu Ekscelencija paklauso manęs bent vieną kartą ir ramiai pasėdi iki pietų pabaigos“. Nuncijus replikos nesuprato, bet kai šalia sėdėjusi grafienė Jadvyga Tiškevičienė jam išvertė prancūziškai, nuoširdžiai nusijuokė. Hlebovičiui dirbant Trakuose, čia yra lankęsis ir lenkų kardinolas Augustas Hliondas.

Karo arkivyskupas Juzefas Gavlina 1937 m. Hlebovičių paskyrė Pasienio apsaugos korpuso (KOP) Trakų kapelionu. Lenkijos karinė vadovybė 1938 m. apdovanojo ženklu „Už pasienio tarnybą“. Ministrų tarybos pre­zidiumas 1939 m. sausį paskyrė jam Nuopelnų aukso kryžių.

Kai kur klaidingai rašoma, kad į Trakus Hlebovičius atkeltas dėl liudijimo kairiosios pakraipos laikraščio Poprostu procese. Tačiau tas procesas vyko 1937 m. gruodį ir į jį Hlebovičius važinėjo iš Trakų. Kunigas pasisakė Henriko Dembinskio ir Marijos Žeromskos gynyboje. Tai buvo įvairiai komentuota, kai kas Hlebovičiui prikišo komunistų gynimą. Anot Hlebovičiaus liudijimo (MAB 318-9264), su abiem minėtais ir kitais teisiamaisiais jis palaikęs ryšius, kai 6 metus buvo profesoriaus pavaduotoju universitete ir aktyviai bendravo su jaunimu. Jis skaitė laikraščius Poprostu, Karta – jie radikalūs, tačiau nieko kenksmingo valsty­bei juose nebuvo. Hlebovičiaus manymu, Dembinskis ir Žeromska niekada nebuvo pasidavę komunistinei ideologijai, niekada nenutraukę ryšių su religija. Jie buvo idėjos žmonės ir tik ieškojo kitų žmonių, su kuriais galėtų savo idėjas įgyvendinti. Vilniaus apygardos teismo priekaištai jiems per griežti. Požiūrį apie jų polinkį į komunizmą suformavo spauda, pirmiausia laikraštis Słowo. Pasak Hlebovičiaus, tarp įvairių filosofinių sistemų dažnai nėra griežtų ribų ir todėl, „jeigu, pavyzdžiui, iš komunizmo atimtum jo filosofinio materializmo prielaidą, tai pati visuomeninė ir ekonominė komunizmo programa neitų į koliziją su krikš­čioniškąja doktrina“.

(H. Dembinskio pažiūros evoliucionavo nuo katalikiškųjų, kai jis vadovavo akademinio jaunimo organizacijai „Atgimimas“, iki komunistinių; 1934 m. įstojo į pogrindinę Lenkijos komjaunimo organizaciją; Poprostu byloje nuteistas 4 metus kalėti, bet dėl sveikatos būklės po dvejų metų paleistas; 1941 m. rugpjūčio 12 d. hitlerininkų sušaudytas. M. Žeromska irgi žuvo 1944 m. Dvisavaitis laikraštis Poprostu leistas Lenkijos kompartijos iniciatyva. – V. Č.)

Dirbdamas Trakuose H. Hlebovičius turėjo ir kitų reikalų su teisėsauga. Vilniaus apygardos teismo prokuroras 1938 m. gegužės 7 d. slaptu raštu pranešė kurijai, kad balandžio 30 d. prokuroro nutarimu nutrauktas kun. H. Hlebovičiaus tardymas, įtarus jį nusikaltus pagal Baudžiamojo kodekso 129 str. ir 132 str. 1 paragrafą: pagal pirmąjį straipsnį trūko kaltės įrodymų, o pagal antrąjį nusikaltimas nepasitvirtino. Mat, anot prokuratūros 1938 m. kovo 23 d. pranešimo kurijai, Hlebovičius nuplėšęs garbę Vilniaus vaivadijos Finansų skyriaus mokesčių rinkėjui, jam einant tarnybos pareigas.

1938 m. vasario 8 d. 65 Barčių kaimo gyventojai skundėsi arkivyskupui, prašė atsiųsti kunigą su Švč. Sakramentu pas merdintį Adomą Mečkovskį, o jų kleboną pakeisti kitu. Mat vasario 7 d. Hlebovičius atsisakęs važiuoti į jų kaimą, nors į už kelių kilometrų esančius Seimėnus važinėjo; vėliau numatytos jungtuvės jam buvo svarbesnės už paskutinio patepimo suteikimą (MAB 318–9263). Atsakydamas kurijai vasario 11 d. Hlebovičius aiškino, kad kviečiamas į du kaimus, važiavo į Seimėnus, o Barčių vežėjui liepė palaukti prefekto P. Vasiucioneko. Prefektas nenuvažiavo, nes po pietų turėjo susirinkimą mokykloje. Sužinojęs, kad Barčių ligonio būklė nėra sunki, Hlebovičius liepęs atvažiuoti jo kitą dieną.

Barčių pašto įstaigos vedėjas R. Voičinskis 1938 m. vasario 14 d. raštu patvirtino, kad važiuoti pas ligonius Hlebovičius buvo atsisakęs ir anksčiau. 1937 m. spalio 8 d. vienam piliečiui pareiškęs „neturiu laiko – važiuoju į Vilnių“, o gruodžio 7 d. į Juzefo Mickevičiaus iš Maušiškių kaimo prašymą atsakęs „per šventę nevažiuosiu“. Pašto vedėjas užrašė Barčių kaimo vežėjo Vladislavo Mečkovskio parodymą (jį Mečkovskis patvirtino savo parašu), kad 1938 m. vasario 7 d. kleboną 8 val. ryto rado zakristijoje, bet tas pasakęs „per vėlai atvažiavai“, nors po mišių pasirodžius ponui Bocarskiui iš Seimėnų, klebonas mielai sutiko su juo važiuoti. Į prašymą iš Seimėnų nuvykti į Barčius, Hlebovičius atrėžęs: „Barčiai man yra paskutinis kaimas ir ten nevažiuosiu“. Žinodamas, kad Barčių žmonių skundą kurijai rašė Voičinskis, klebonas iš sakyklos 1938 m. vasario 13 d. pašto vedėją pavadino „blogio įsikūnijimu, norinčiu kun. kleboną sukiršinti su parapijiečiais“. Vasario 23 d. Hlebovičius buvo nuvykęs aiškintis pas arkivyskupą.

Arkivyskupijos kurija 1938 m. birželio 1 d. išrašė Hlebovičiui įgaliojimą atstovauti kurijai byloje, iškeltoje Lentvario miesto teisme dėl Trakų gyventojų Abrahamo Novickio, Alizos Pileckos ir Nadziejos Novickos ieškinių; teistasi, atrodo, dėl kažkokio sklypo (MAB 318-18537; išsamesnių žinių apie ieškinių esmę ir bylos baigtį nėra).

Nuopelnai Trakų parapijai

Būdamas Trakuose, H. Hlebovičius pabaigė kai kuriuos jo pirmtako M. Malyničiaus-Malickio pradėtus darbus: nupirko varpus, pastatydino liaudies (parapijos) namus, be to, aptvarkė bažnyčią, šventorių, kapines. Parapijoje pagyvėjo Katalikų jaunimo draugijos veikla, pasipildė draugijos skyriaus biblioteka. Klebonas prie bažnyčios suorganizavo chorą, kuris kartą net per Vilniaus radiją giedojo. Ėjo parapijos laikraštėlis Żywa gazetka, rengti vaidinimai, ekskursijos. Per Dievo kūno šventę procesijoje dalyvaudavo po kelis šimtus vaikų su gėlių puokštėmis rankose. Parapijoje tai buvo neregėtas įvykis.

1938 m. rugpjūčio 14 d. Trakų parapiją vėl vizitavo arkivyskupas R. Jalbžikovskis. Ta proga 853 žmonėms jis suteikė Sutvirtinimo sakramentą. Vizitacijos akto blanką lotyniškai užpildęs klebonas Hlebovičius (MAB 318–12030). Savo prieraše arkivyskupas patenkintas dėkoja klebonui už jo ir parapijiečių lėšas įgytus varpus – Švč. Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo, Šv. Juozapo ir Šv. Kazimiero, kuriuos aukštasis svečias pašventino, dėkoja už pastatydintus katalikų namus, kuriuos taipogi pašventino. „Turime viltį, kad tie namai ne tik padės sėkmingai veikti jau esančioms organizacijoms, bet ir prisidės prie Katalikų akcijos organizavimosi…“. Kunigui prefektui Petrui Vasiucionekui arkivyskupas patarė „su didesniu uolumu užsiimti Eucharistijos karžygių organizavimu visose mokyklose ir dalyvauti Katalikų akcijos vadovybėje“. Bažnyčiai, kaip ir klebonijai bei ūkiniams pastatams, daugiau reikėtų išorės remonto. Liturginiais reikmenimis bažnyčia buvo apsirūpinusi labai gerai. Todėl arkivyskupas liepė į metropolijos kuriją atsiųsti 5 kielikus su patenomis, 5 baltus arnotus, 3 raudonus, 1 violetinį, 3 žalius ir 2 juodus: jie tiko vargingesnėms bažnyčioms sušelpti; apie kurijai išsiųstus daiktus reikėjo pažymėti bažnyčios inventoriuje. Klebonui liepta parašyti monografiją apie Trakų bažnyčią ir parapiją, užvesti parapijos kroniką. Religinei dvasiai parapijoje pagyvinti per artimiausius dvejus metus reikėjo surengti misijų dienas. Savo pastabų pabaigoje arkivyskupas rašė, jog klebonui dr. H. Hlebovičiui, jo padėjėjui prefektui P. Vasiucionekui ir mieliems Kristuje Trakų parapijiečiams, „kad Dievo garbei ir toliau stengtųsi stiprinti šv. tikėjimo pamatus, suteikiame ganytojiškąjį palaiminimą“.

Kunigas P. Vasiucionekas gimęs 1908 m. Naujojo Pogosto miestelyje (dabar Baltarusijos Vitebsko sr. Miorų rajonas). Baigęs Vilniaus kunigų seminariją ir įšventintas 1934 m., paskirtas prefektu į Trakus. Po aštuonerių metų tapo Kobylniko parapijos administratoriumi (MAB 318–533; Kobylniko kaimas netoli Naručio ežero Baltarusijos Medilo rajone nuo 1964 m. vadinasi Naročiu).

Trakuose H. Hlebovičius formaliai kunigavo trejus metus ir beveik pusdešimto mėnesio: atleistas 1939 m. birželio 30 d. Tačiau prieš tai jis apie 10 mėnesių praleido Rabkoje prie Krokuvos – atostogavo arkivyskupijai leidus. Atostogų prašė nuo 1938 m. rugpjūčio 25 d. iki 1939 m. liepos 1 d. (prašymas kurijoje gautas 1938 m. rugpjūčio 5 d.). Prašyme Hlebovičius nepamiršo išdėstyti, kas Trakuose turėtų priklausyti jam, o kas jį pavaduoti sutikusiam kun. Liudvikui Kliukui (1882 m. Žasliuose gimęs L. Kliukas tuo metu nuolatinės darbo vietos neturėjo). Pastarasis privalėjo prižiūrėti bažnyčią, mokėti mokesčius, išskyrus beneficinius, be to, bendradarbiaudamas su parapijos taryba, turėjo toliau rinkti pinigus liaudies namams ir varpams: pinigų reikėjo namams įrengti, varpams įkelti ir pan.

Į bokštus neįkeltus naujus Trakų bažnyčios varpus paskui pasiglemžė atėję okupantai vokiečiai.

Taigi per vizitą 1938 m. rugpjūčio 14 d. arkivyskupas Jalbžikovskis palinkėjo klebonui vaisingo darbo Trakuose, nors kurijoje buvo Hlebovičiaus prašymas leisti ilgų atostogų. Trakuose jis neužsibuvo: jau tą patį rugpjūtį iš Vilniaus iki Varšuvos važiavęs kartu su metropolitu ir dar tada nusprendęs į Trakus negrįžti neva dėl sveikatos būklės.

Rabkoje Hlebovičius taisė Trakuose sugadintą (!) sveikatą ir dirbo Šv. Teresės gimnazijoje, kurioje per savaitę turėjo 14 pamokų. Tuo metu Trakuose jį pavadavo kun. L. Kliukas, o Hlebovičiui ėjo tam tikra dalis parapijos pajamų ir vikariate jam buvo palikti du kambariai.

Trakų atsisakymo raštą arkivyskupui Hlebovičius išsiuntė 1939 m. balandžio 20 d. Nors Rabkoje, kur klimatas jam tinkamas, praleidęs ilgiau kaip pusmetį, tačiau geriau nepasijutęs. Prašė atleisti jau tą pačią dieną, nes specifinės darbo sąlygos Trakuose išsekino jo nervus; tik bažnyčios perdavimą prašė atidėti iki liepos 1 d., kai galės atvykti į Trakus. Pridėjęs Rabkos vidaus ligų klinikos daktaro Tadeušo Malevskio balandžio 18 d. raštelį, kad gydėsi viršutinių kvėpavimo takų katarą ir išsekimą, netekęs daug svorio todėl jam buvo būtina dar bent metus praleisti kitokio klimato zonoje. Arkivyskupas balandžio 24 d. pranešė, kad kleboną Hlebovičių iš Trakų atleis birželio 30 d., padėkojo už darbą ir liepė parapiją vietos dekano akivaizdoje liepos 1 d. perduoti kun. L. Kliukui. Kartu apie tai pranešta į Senuosius Trakus dekanui L. Stefanovičiui ir į Trakus L. Kliukui. Kitu raštu kurija balandžio 24 d. pranešė Hlebovičiui, kad arkivyskupas leidęs jį atostogų – būsimaisiais mokslo metais dirbti Šv. Teresės gimnazijoje.

Trakų parapiją iš H. Hlebovičiaus 1939 m. liepos 1 d. perėmė L. Kliukas. Arkivyskupija liepos 4 d. leido Hlebovičiui iki 1940 m. liepos 1 d. dirbti laisvai pasirinktą darbą. Tačiau į Rabką kunigas negrįžo, o gyveno Liaskose prie Varšuvos, Tikybų ir valstybinio švietimo ministerijos užsakymu rašė tikybos vadovėlį licėjų I klasei. Savo liepos 15 d. rašte Hlebovičius nurodė po mirties jam į rankas įdėti kryžių ir įšventinimo į kunigus dieną surašytą „Pasiaukojimo Dievui aktą“.

Aktyvus lenkų pogrindžio dalyvis

Viską sujaukė prasidėjęs Vokietijos–Lenkijos karas, teko grįžti į Vilnių. Aldona Labanovska-Peciukevičiova prisimena (T. Krahelio knygos priedas), kad rugsėjį matė kunigą Katedros aikštėje mūvintį kariškio kelnėmis ir auliniais batais, vilkintį civiliu apsiaustu, su konfederate ant galvos… Arkivyskupas R. Jalbžikovskis 1939 m. gruodžio 4 d. Hlebovičių antrą kartą paskyrė Bernardinų bažnyčios vikaru. Pasak Ježio Vronskio, per 1939 m. Kūčias su studentais Hlebovičius kalbėjo: „Laikau rankoje plotkelę, bet norėčiau laikyti šautuvą. Jeigu [priešą] vis dėlto nugalėsime, baudžiančią ranką tegu suturi meilės ranka“ (T. Krahelio kn. p. 49).

Anot T. Krahelio, Hlebovičiaus tiesmukumą ir radikalizmą kai kurie dvasininkijos sluoksniai vertino neigiamai. „Rodos, ir jo teologinės pažiūros kai kuriems asmenims kėlė nerimą. Tuo tarpu kun. Hlebovičius savo plačiu žvilgsniu į to meto tikrovę ir – taip apibūdinčiau – jau Vatikano II susirinkimo teologine dvasia aplenkė laiką. Tokie vienišiai daugelio savo amžininkų, juo labiau prisirišusių prie tradicinių formų ir bijančių permainų, paprastai nebūna suprasti“ (kn. p. 39).

1940 metų gruodį Gardine mirė Hlebovičiaus tėvas. Po jo laidotuvių motiną kunigas pasiėmė į Vilnių. Įsitraukęs į konspiracinį darbą, vikaro pareigų atsisakė. Tačiau ganytojiško darbo nenutraukė: sakė pamokslus Vilniaus šv. Onos, šv. Jurgio ir šv. Ignoto bažnyčiose. Vedė rekolekcijas seserų uršuliečių koplyčioje Skapo gatvėje. Beje, ten lankiusis žinoma artistė Hanka Ordonuvna ėjo pas Hlebovičių išpažinties, duodavo pinigų jo akcijoms. Paties Hlebovičiaus nuodėmklausiu yra buvęs kunigas baltarusis Vladas Toločka, žinomas iš ankstesnio rašinio apie kun. Petrą Kraujalį „Vorutos“ 2009 nr. 8 (1887 m. Gardine gimęs V. Toločka mirė 1942 m. lapkričio 13 d.). Lietuvai priklausiusiame Vilniuje veikė lenkų nacionalistinis pogrindis ir konspiracinės kariškių organizacijos, kurioms vadovavo Šv. Kazimiero bažnyčios kunigas jėzuitas Kazimiežas Kucharskis. Nors Hlebovičius nevengė iš sakyklos demaskuoti sovietinių okupantų, areštuotas nebuvo.

H. Hlebovičiaus testamentinė gulbės giesmė buvo smarkiai politizuotas pamokslas lenkų jaunimui, pasakytas Vilniaus šv. Jurgio bažnyčioje 1941 m. gegužės 3 d., šeštadienį (gegužės 3-ioji – Lenkijos nacionalinė šventė, Konstitucijos diena): „…Kai sakykla aprasos krauju, tikėkite, kad šįkart iš jos buvo pasakyti tiesos žodžiai, vienintelės laisvų žmonių vertos tiesos, tos tiesos, kuri neatsižvelgia į asmenis ir sąlygas, kuri yra amžina ir todėl turės nutiesti naujus kelius, atvesiančius į žmogaus ir tėvynės išlaisvinimą“.

1941 m. birželio 22-ąją, kai prasidėjo Vokietijos–Sovietų Sąjungos karas, Hlebovičius su jaunimo grupe ėjo į Vilniaus Kalvarijas. Hitlerininkams užėmus Vilnių, jis toliau veikė lenkų pogrindyje, vadovavo konspiracinei grupei. Vėliau tą jaunimo grupę perėmė Armijos krajovos Vilniaus apygardos komendantas generolas Vilkas. Hlebovičius veikė Boleslavo Ševiko (Bolševiko) slapyvardžiu. Priklausė lenkų Tautinės akcijos (Akcja Ludowa) ir Ginkluotos kovos sąjungos (Związek Walki Zbrojnej) organizacijoms. Buvo konspiracinių laikraščių Jutro Polski ir …Póki my żyjemy vyriausiasis redaktorius ir leidėjas.

Baltarusijos Minsko srityje buvusio Pleščenicų rajono viršininkas 1941 m. rugsėjo 5 d. pageidavo į Chatajevičių parapiją atsiųsti katalikų kunigą. Vilniaus kurija rugsėjo 20 d. pranešė, kad į pagalbą kun. Al. Liubeckiui ganytojiškam darbui pasiųstas teologijos daktaras kun. H. Hlebovičius. Beje, Apaštališkasis Sostas 1941 m. rugsėjo 20 d. Vilniaus metropolitą paskyrė vokiečių užimtų Mogiliovo arkivyskupijos ir Minsko vyskupijos teritorijų apaštališkuoju administratoriumi. Reikėjo užsiimti tų kraštų katalikų reikalais, siųsti ten kunigus.

H. Hlebovičius 1941 m. rugsėjo 27 d. jau buvo Chatajevičiuose, o rugsėjo 28 d. aplankė kaimyninę parapiją – Koženį. Įsikūrė Chatajevičių klebonijoje, iš kurios buvo iškeldinta ten veikusi mokykla. Aptarnavo tris parapijas: Chatajevičių, Koženio ir Okolovos. Pamaldas laikė dviem kalbomis – rusų ir lenkų. Į Vilnių buvo atvykęs spalio 15 d., motinos vardinių išvakarėse.

1941 m. lapkričio 6 d. atvykusi policija padarė Hlebovičiaus bute kratą, o kitą dieną kunigą išvežė į Pleščenicas. Lapkričio 8-osios rytą Hlebovičius nuvežtas į Borisovo miestą pas vokiečių gebitskomisarą, o lapkričio 9 d., sekmadienio pavakarį, vokiečiai kunigą išvežė egzekucijai kažkur netoli Borisovo. Dėl tragiško Hlebovičiaus likimo visą kaltę Tadeušas Krahelis verčia su okupantais kolaboravusiems baltarusių šovinistams. Tiesa, vokiečiai Vatikano nuncijų Berlyne informavo, kad kunigas įkalintas Bobruiske… Bronius Kviklys, nežinia kuo remdamasis, rašė („Lietuvos bažnyčios, V. Vilniaus arkivyskupija, I“, Chicago, 1985, p. 193), kad Hlebovičių hitlerininkai sušaudė 1941 m. lapkričio 16 d.

H. Hlebovičiaus atminimas pagerbtas ne kartą. Mirties 25-mečio proga Vlodzimiežo Petžako (Pietrzak) klube Varšuvoje 1966 m. lapkričio 3 d. surengtas prisiminimų vakaras, o 1971 m. lapkričio 11 d. paminėtos 30-osios mirties metinės. 1970 metais velionis apdovanotas Armijos krajovos kryžiumi. Mirties 40-metis 1981 m. lapkričio 9 d. paminėtas Balstogės Aukštojoje dvasinėje seminarijoje. Šv. Vaitiekaus bažnyčioje Balstogėje įrengtas kunigo H. Hlebovičiaus vitražas, Liaskų prie Varšuvos bažnyčioje ir Šv. Martyno bažnyčioje Varšuvoje – atminimo lentos. Mirties 45-mečio proga kryžius pastatytas ant simbolinio kapo Liaskose. Pasikeitus padėčiai Rytuose, didelis medinis kryžius pastatytas prie Borisovo bažnyčios.

H. Hlebovičiaus pažįstami iš Vilniaus laikų jau XX a. 8-tame dešimtmetyje iškėlė mintį dėl jo beatifikavimo. Apie tai užsiminta Lenkijos primui kardinolui Stefanui Vyšinskiui. Iniciatyvos ėmėsi Vloclaveko vyskupija. Lenkijoje lankęsis popiežius Jonas Paulius II 1999 m. birželio 13 d. Varšuvoje palaimintaisiais iškilmingai paskelbė 108 per Antrąjį pasaulinį karą nužudytus lenkų kunigus, tarp jų – Henriką Hlebovičių. Palai­mintaisiais kartu paskelbti Baltarusijoje, Berežvicų miestelyje prie Glubokojės, 1942 m. kovo 4 d. hitlerininkų sušaudyti trys kunigai – buvęs Dūkštų vikaras Stanislovas Pyrtekas bei Vladislavas Mackoviakas ir Mečislavas Bohatkevičius (pastarasis anksčiau priklausė Pinsko vyskupijai).

 Informacijos šaltinis: Voruta, 2009 m. lapkričio 21 d., Nr. 22 (688) – 2009 m. gruodžio 5 d. 23 (689).


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*