Antoninas Marija Jonas Eugenijus Bajevski, palaimintasis (1915-1941)

bab2Gimė 1915 m. sausio 17 d. Vilniuje, Lietuvoje. Kilęs iš pakankamai turtingos lenkų šeimos. Tėvas Jonas buvo rinkėjas, o vėliau spaustuvės savininkas, motina Anelė iš Vinkovskių namų. Turėjo tris brolius, kurie mirė iškart po gimimo, taigi liko vienturtis. Pakrikštytas 1918 m. kovo 14 d. ir gavo Jono Eugenijaus vardus.
 Būdamas šešerių metų pradėjo lankyti pradinę mokyklą Vilniuje. Po jos baigimo tęsė mokslus Vilniaus J. Lelevelio v. Realinėje Gimnazijoje, o vėliau A. Mickevičiaus Humanitarinėje Gimnazijoje. Brandos atestatą gavo 1933 m. birželio 16 d.
Po gimnazijos baigimo nusprendė pasišvęsti Dievo tarnystei. Svarstė, ar tapti dieceziniu kunigu, ar vienuoliu. Pagaliau pradėjo studijuoti Vilniaus Aukštesnėje Dvasinėje Seminarijoje. Visgi vienuolinio pašaukimo balsas buvo toks stiprus, kad po metų jis paliko seminariją ir įstojo į Mažesniųjų Brolių Konventualų Ordiną.
 Į Nepokalianovo bendruomenę atvažiavo ir buvo priimtas į Ordiną 1934 m. rugpjūčio 17 d. Vienuolinį abitą apvilko 1934 m. rugsėjo 1 d., o kartu su juo priėmė naują vardą Antoninas ir pradėjo metus trunkantį novicijatą.
 Novicijatą atliko Nepokalianove, kur 1935 m. rugsėjo 2 d. tėvui gvardijonui Florijonui Michalui Koziura (1887-1966) davė pirmuosius vienuolinius įžadus. Toliau tęsė filosofijos ir teologijos studijas Krokuvoje, kur išvyko 1935 m. rugsėjo 10 d.

Amžinuosius įžadus davė Krokuvoje 1938 m. lapkričio 1 d., o 1939 m. gegužės 1 d. Krokuvos vyskupas augziliaras Stanislovas Rospond (1877-1958) suteikė jam kunigo šventimus. Šio momento nesulaukė jo tėvas, kuris mirė 1938 m. Primicijines mišias aukojo 1939 m. birželio 13 d. Vilniuje.
Buvo nukreiptas į Nepokalianovo vienuolyną, kur atvyko 1939m. liepos 2d. Vienuolyno gvardijonas – šv. tėvas Maksimilijonas Raimundas Kolbė (1894-1941) gan greitai paskyrė jį savo antruoju pavaduotoju, taigi antruoju vienuolyno vikaru ir laikraščio ,,Miles Immakulata“ redaktoriumi.
Tėvas Bajevski buvo uolus kunigas, pasižymintis giliu tikėjimu, neeilinėmis žiniomis, dievobaimingumu, maldos dvasia ir delikatumu kitų atžvilgiu. Dėl silpnos sveikatos pirmuosius mėnesius po atvykimo į Nepokalianovą praleido poilsio name, taip vad. ,,Laski“ – ,,Miškelis“. Ten užklupo jį II pas. karas. Kai 1939m. rugsėjo 19d. Vokiečiai areštavo ir išvežė beveik visus vienuolius iš vienuolyno, ,,Miškelio“ gyventojams pavyko išvengti persekiojimo.
 Tačiau jis neišvengė antrojo arešto. 1941 m. vasario 17 d. Gestapo suėmė jį, tėvą Maksimilijoną, tėvą Pijų Liudviką Bartosiką (1909-1941) bei kitus 2 vienuolius ir uždarė juos Paviako kalėjime Varšuvoje. Būdamas kalėjime, tėvas Antoninas stiprino visus dvasiškai. Jis nenusiėmė vienuolinio abito, tuo stiprindamas esesininkų persekiojimus.
 1941m. balandžio 4 d. buvo atvežtas į Auschwitz-Birkenau (Osvencimo) koncentracijos stovyklą, kur gavo numerį 12764. Jau atvykimo dieną buvo brutaliai sumuštas su vainikėliu, kurį nešiojo prie diržo ir nenorėjo jo išniekinti sutrypiant. Kruvinas ir sutalžytas, jis buvo patalpintas ligonių kambaryje. Be sumušimo jis dar kentėjo dėl vidurių šiltinės. Nepaisydamas savo ligos, patarnavo ligoniams, palaikė juos fiziškai ir dvasiškai, ypač klausydamas išpažinčių ir taip rizikuodamas savo gyvybe. Vakarais vadovavo bendrai maldai. Lagerio kankinimus pakėlė kantriai, kartodamas: ,,Esu nukryžiutas kartu su Kristumi“.
 Išsekintas darbo, nežmoniškų sąlygų, kankinimų ir ligos, mirė 1941 m. gegužės 8 d. Osvencime, Lenkijoje. Kalėjimo draugas kun. Konradas Švedas (1912-1988) perdavė jo priešmirtinį sveikinimą: ,,Pasakyk mano broliams Nepokalianove, kad numiriau čia ištikimas Jėzui ir Marijai“. Jis mirė, o jo paskutiniai žodžiai buvo: ,,Jėzus ir Marija“.
 Tėvas Antoninas yra Katalikų Bažnyčios oficialiai pripažintas kaip kankinys už tikėjimą. Parengiamieji darbai beatifikacinei bylai buvo pradėti 1994 m. kovo 9 d. Nuo 1994 m. gegužės 26 d. iki gruodžio 12 d. buvo vedama septynių pranciškonų konventualų informacinė byla. Tuo metu buvo sistemingai apklausiami liudininkai ir renkami dokumentai apie kankinių gyvenimą. Nuo 1994 m. gegužės 26 d. jiems priklausė Dievo Tarnų vardas. Šventųjų Skelbimo Kongregacija 1995 m. sausio 4 d. dekretu leido pradėti šių septynių vienuolių beatifikacinę bylą, kuri buvo vedama Varšuvos Metropolinėje Kurijoje. 1999 m. kovo 26 d. Vatikane, dalyvaujant pal. Jonui-Pauliui II (1920-2005), buvo paskelbtas dekretas apie 108 Dievo Tarnų, hitlerinės okupacijos kankinių 1939-1941 m. laikotarpio, kankinystę.


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*