Šv. Juozapas Rapolas Kalinauskas OCD, vienuolis (1835 – 1907)

kalinauskas

ŠV. JUOZAPAS RAPOLAS KALINAUSKAS

1991 metais Romoje buvo kanonizuotas vilnietis, vienas iš 1863 m. sukilimo Lietuvoje vadų Juozapas (karmelitų vienuolijoje gavęs tėvo Rapolo vardą) Kalinauskas. Nors jis gimė, augo, mokėsi, į sukilimo veiklą įsitraukė, buvo suimtas ir nuteistas katorgai Vilniuje, tačiau Lietuvoje jis iki šiol beveik nežinomas.

Juozapas Kalinauskas pasaulį išvydo 1835 m. rugsėjo 1 d. Vilniuje, bajorų šeimoje. Jo tėvas Andriejus buvo kilęs iš Gardino, tačiau po studijų Vilniaus universiteto Fizikos – matematikos fakultete pasiliko gyventi Vilniuje ir įsidarbino mokytoju bajorų institute (gimnazijoje). 1852 m. tapo šio instituto direktoriumi. Motina Juzefą Polonska mirė net nespėjusi pakrikštyti naujagimio Juozapo. Mažylio ir dvejais metais vyresnio brolio Viktoro auklėjimu rūpinosi jaunesnioji motinos sesuo Viktorija Polonska, kurią A. Kalinauskas netrukus vedė ir kuri jam pagimdė dar tris vaikus. Kai po keleto metų mirė ir ji, A. Kalinauskas vedė trečią kartą – už save daug jaunesnę Zofiją Putkamer. Išsilavinusi, labai pamaldi, gailestinga – taip ją vėliau prisiminė J. Kalinauskas. Turbūt todėl naująją pamotę jis mylėjo kaip tikrą motiną.

Bendrąjį išsilavinimą J. Kalinauskas įgijo Vilniaus bajorų institute, globojamas čia dirbusio tėvo. Buvo gabus, stropus ir pareigingas mokinys. Tad institutą 1850 m. baigė aukso medaliu.

Kadangi Vilniaus universitetas buvo uždarytas, o studijoms užsienyje trūko lėšų, tolesniam mokymuisi pasirinko ne itin perspektyvų, bet prieinamą Agronomijos institutą Horkuose, netoli Oršos. Po dvejų studijų metų, baigęs teorinį gamtos mokslų kursą, suprato, kad šios srities specialistu netaps. Todėl išsibraukė iš instituto studentų sąrašų ir, įkalbėtas artimo giminaičio, kuris ragino stoti į Peterburgo kelių ir tiltų mokyklą, išvyko į Peterburgą. Dėl vietų stokos į šią mokyklą nepateko. Neturėdamas išeities, pasuko į Nikolajaus inžinerinę mokyklą, kurioje buvo rengiami carinės armijos karininkai. Vėliau J. Kalinauskui ne kartą teko gailėtis dėl tokio pasirinkimo. „Atsiminimuose“ jis rašė, kad tuomet jam derėjo stoti į kunigų seminariją, o kadangi to nepadarė, savo jaunystę laiko prarasta.

J. Kalinausko mokymasis Peterburge sutapo su Krymo karu (1853-1856 m.). 1855 m. jis buvo paskirtas kariuomenės inžinieriumi ir pasiųstas į Kronštatą ginti Peterburgą nuo anglų puolimo iš jūros pusės. Disciplinuotas ir pareigingas J. Kalinauskas pamažu kopė karinės karjeros laiptais. 1857 m., po baigiamųjų egzaminų, jam buvo patikėtos tos pačios mokyklos matematikos dėstytojo pareigos.

Gyvenimas svetur, nors išoriškai ir sėkmingai besiklostantis, buvo kupinas vidinių krizių. J. Kalinauską kankino tėvynės, namų ilgesys. Jis nemėgo Peterburgo, čia jautėsi „kaip augalas, išrautas iš gimtosios žemės ir svetimoje pasodintas“, kuriam reikia mobilizuoti visas jėgas, kad išliktų. Apie skausmingus gyvenimo prasmės ieškojimus liudija tokia viename iš laiškų namiškiams suformuluota frazė: „Mano bėda ta, kad ieškau dvasios, o randu materiją.“ Negalėdamas patenkinti vidinių sielos poreikių, ieškojo bent jau nusiraminimo – lengvo turinio knygose, pasilinksminimuose kartu su draugais. Iš jo laiškų žinome, kad galvojo ir apie santuoką. Tačiau svarstydamas šeimos ir žmogaus gyvenimo prasmę, prieidavo prie pesimistinių išvadų. Peterburge J. Kalinauskas išgyveno taip pat ir religinę krizę. Čia gyvendamas nustojo eiti sakramentų. Vėliau jis rašė, kad apleisdamas religines praktikas sielos gelmėse vis dėlto jautė stiprų vidinio pamaldumo poreikį, nors nebuvo tam balsui klusnus.

1859 m. J. Kalinauskas, kaip gabus inžinierius, buvo pasiųstas tiesti Odesos – Kursko geležinkelį. Nuošalios, mažai apgyvendintos vietovės, kuriose šešetą mėnesių jam teko dirbti, po Peterburgo šurmulio atrodė tarsi ramybės oazė. Laiške broliui Viktorui jis rašė, kad čia pradėjo daug ramiau žvelgti į gyvenimą, tapo kur kas abejingesnis jo teikiamiems malonumams.

1860      m. vasarą dėl finansinių sunkumų nutrūkus geležinkelio statybos darbams J. Kalinauskas buvo perkeltas į Bresto tvirtovę. Čia po trejų metų jį pasiekė pirmosios žinios apie sukilimą. Kadangi nenorėjo kovoti su savo tautiečiais, demobilizavosi ir netrukus perėjo į sukilėlių pusę.

Dar studijuodamas Peterburge J. Kalinauskas buvo užmezgęs pažintis su kai kuriais būsimaisiais sukilimo dalyviais ir vadais – Zigmantu Sierakausku, Jaroslavu Dombrovskiu. „Atsiminimuose“ J. Kalinauskas rašė, kad, susirinkę kadetų korpuso dėstytojo Baltazaro Kalinausko namuose, kalbėdavosi apie lenkų literatūrą, Respublikos istoriją, galimybes atgauti nepriklausomybę, visuomeninių reformų reikalą, valstiečių įtraukimą į kovą… Tad nieko nuostabaus, kad vyriausioji sukilimo vadovybė Varšuvoje (Rząd Narodowy), vos tik išgirdusi apie J. Kalinausko atsistatydinimą iš carinės armijos ir apsisprendimą dalyvauti sukilime, paskyrė jį Lietuvos vykdomojo skyriaus Karinės sekcijos viršininku. Jau iš pat pradžių atsiskleidė J. Kalinausko ir jo bendražygių nesutarimai kai kuriais klausimais. Teigdamas, kad „ne kraujo, o prakaito mums reikia“, J. Kalinauskas siekė, kiek tai buvo įmanoma, atsiriboti nuo revoliucinės propagandos ir teroro. Apsiėmė tvarkyti tik karinius sukilimo reikalus: organizuoti sukilėlių būrius, aprūpinimą ginklais ir maistu. Atsiradusi principinių nesutarimų praraja tik dar labiau pagilėjo, kai J. Kalinauskas iš Varšuvos atvyko į Vilnių ir įvertino realią padėtį. Sukilimas, be jokios abejonės, buvo pradėjęs silpti. Tam didelės įtakos turėjo naujo Vilniaus generalgubernatoriaus Muravjovo paskyrimas bei jo inicijuotos represijos, kurios netrukus tiesiogiai palietė ir sukilimo vadovybę; 1863 m. birželio 27 d. Vilniuje buvo pakartas Z. Sierakauskas. Tačiau J. Kalinauskas matė ir kitas nesėkmių priežastis. Pradėjęs eiti viršininko pareigas, jis įsitikino, kad sukilimas blogai organizuotas. Trūko koordinacijos tarp atskirų sukilėlių būrių, stokota žinių apie sukilėlių skaičių, jų ginkluotė buvo prasta… Nors Tautinės vyriausybės sprendimu buvo reorganizuota Lietuvos sukilimo vadovybė, tačiau tai jau nebegalėjo pakreipti įvykių naudinga linkme. Raporte Tautinei vyriausybei J. Kalinauskas rašė, kad ginkluotas sukilimas Lietuvoje beprasmis ir, jei neįmanoma jo atšaukti, reikėtų bent neplėsti, nes tai tik atneštų nereikalingų aukų. Oponuodamas vadovybei, J. Kalinauskas vis dėlto nepasitraukė iš užimamų pareigų, o po Konstantino Kalinausko, įgaliotojo Tautinės vyriausybės komisaro Lietuvoje, suėmimo kurį laiką jį pavadavo.

Pasinėręs į sukilimo reikalus J. Kalinauskas sykiu išgyveno ir labai sudėtingą dvasinių permainų laikotarpį. Po dešimties metų pertraukos atlikęs išpažintį, jis grįžo į Bažnyčios prieglobstį. Sią lemtingą savo gyvenimo akimirką J. Kalinauskas vėliau aprašė „Atsiminimuose“: „Švč. Mergelės Marijos dieną Misionierių bažnyčioje atlikau išpažintį. Apie tai, kas vyko mano sieloje išpažįstant kaltes prie kunigo Eimanto kojų, galėtų nujausti tik tas, kas panašias akimirkas išgyveno.“ Nuo to karto kasdienė malda, išpažintis kas savaitę, Komunija buvo jau nebeatsiejama jo gyvenimo dalis. J. Kalinauską stebino ir žavėjo besimeldžiančių žmonių gausybė dar nespėtose uždaryti Vilniaus bažnyčiose – atrodė, kad „pamaldumo dvasia apgaubė miestą“. Šiomis akimirkomis J. Kalinausko širdyje skleidėsi tikėjimas ateitimi ir kitokio gyvenimo nuojauta: „Pamaniau, kad aprimus laikams, jei Viešpats išsaugos man laisvę, pasišvęsiu jam, įstodamas į kapucinų ordiną Varšuvoje…“ Tačiau realybė rodė, kad išsigelbėjimas nebeįmanomas, kadangi „iš tikrųjų jau buvo renkama medžiaga tolesnei tardymo komisijos veiklai“.

Caro policija gan anksti pradėjo domėtis J. Kalinausku. Po pirmos apklausos nuovadoje, matyt, stokojant įrodymų ar siekiant išsiaiškinti ryšius su kitais sukilėliais, jis buvo paleistas. Tačiau neilgai. J. Kalinauską suėmė 1864 m. kovo 25 d. tėvų namuose. Tardomas J. Kalinauskas suprato, kad policija apie jį žino labai mažai, bet nuogąstaudamas, kad tylėdamas gali išprovokuoti naujus suėmimus arba į bylą įtraukti savo artimuosius, nusprendė prisiimti kaltę ir taip užbaigti bylos tyrimą. Suma- nymą pavyko įgyvendinti. Tardymo komisija J. Kalinausko bylą perdavė karo teismui, kuris birželio 2 d. paskelbė jam mirties bausmę sušaudant. Tačiau karinė revizija, turėjusi patvirtinti mirties nuosprendį, atsižvelgdama į J. Kalinausko prisipažinimą ar dėl kokių kitų priežasčių kaltinamajame akte mirties bausmę pakeitė 10 metų katorga Sibire.

1865 m. J. Kalinauskas drauge su kitais katorgininkais pasiekė Usolę Irkutsko gubernijoje, kairiajame Angaros upės krante. Tai buvo nedidelis kelių gatvių miestelis su ligonine, fabriku, cerkve, katalikų koplyčia ir, žinoma, kalėjimu bei kareivinėmis kalinių prižiūrėtojams. Salimais, upės saloje, buvo didžiulės druskos kasyklos. Vieną iš druskos perdirbimo procesų – garinimo – teko išmokti ir J. Kalinauskui.

Fizinis, emocinis ir dvasinis diskomfortas, kurį patyrė šiame nuošaliame miestelyje, dar labiau priartino J. Kalinauską prie Dievo. Jis nusprendė savo gyvenimu čia įprasminti kiekvieną atokvėpio minutę skirdamas pasiruošimui vienuolystei. Todėl tobulino užsienio kalbų įgūdžius, domėjosi Bažnyčios istorija, skaitydamas šv. Augustino „Išpažinimus“, „Kristaus sekimą“ ar kitas knygas, kurias jam siuntė namiškiai. Anot Kalinausko, „skaitymas praplėsdavo akiratį“ ir „atverdavo akis šventųjų tikėjimo tiesų grožiui“. Iš knygų puslapių jį pasiekė ir pirmoji informacija apie karmelitus. „Atsitiko taip, – prisiminė jis, — kad veikiausiai šventųjų gyvenimų knygoje anuomet suradau žinių apie karmelitų ordiną, apie jo egzistavimą iš pradžių Rytuose, o vėliau atsikėlimą ir į Vakarus. Mano galvoje kilo mintis, kad tai – ordinas, kuris gali į Bažnyčią sugrąžinti schizmatikus…“ Ši krikščionių suartėjimo idėja užvaldė J. Kalinausko esybę, o jos įgyvendinimas tapo svarbiausiu jo tolesnio gyvenimo siekiu. J. Kalinausko nepalaužiamas tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu, valios tvirtybė, dvasios gilumas buvo tos savybės, kurios padėjo jam ištverti sunkią tremtinio dalią. Negana to, jų dėka J. Kalinauskas galėjo būti atrama ir paguoda savo likimo broliams. Ne vienam iš jų, išeinančiam į amžinybę, jis buvo šviesa, stiprinanti nemirtingumo viltį.

1868 m. paskelbus dalinę amnestiją, leidžiančią buvusiems katorgininkams apsigyventi bet kurioje Irkutsko gubernijos vietoje, J. Kalinauskas ketveriems metams apsistojo Irkutske. Čia pratęsė dar Uoslėje pradėtą pedagoginę veiklą, taip šiek tiek užsidirbdamas pragyvenimui. Kurį laiką dalyvavo Rusijos Geografijos draugijos Sibiro skyriaus veikloje. Skaitė akademinių, periodinių metereologijos leidinių korektūrą, kartais dalyvaudavo mokslinėse ekspedicijose. Jį žavėjo rūsti, bet kartu ir nuostabi Sibiro gamta. Pastebėjimais apie savo aplinką noriai dalijosi su namiškiais, kartais paneigdamas tam tikrus stereotipus: „Klaidingą susidarėte nuomonę apie čionykščio klimato atšiaurumą; ne dideli šalčiai čia yra baisūs, o šaltojo metų periodo trukmė čia yra nepakeliama… Beveik aštuonis mėnesius apmirusi gamta veikia ne tiek kūną, kiek vidinę būseną.“

1872 m. J. Kalinauskas gavo džiugią žinią – jam buvo leista aplankyti savo namiškius Hrozove (Minsko gubernija), o tremties bausmę pabaigti Permėje ir Smolenske. Grįžimą į įprastas gyvenimo sąlygas lydėjo nemažai nusivylimų. Politinė, visuomeninė ir kultūrinė situacija krašte akivaizdžiai bylojo, kad jo bei jo bendražygių auka buvo beprasmė. O be to, čia pradėjo ryškėti pėdsakai, kuriuos neišdildomai paliko tremties metai. „Atsiminimuose“ J. Kalinauskas užrašė keletą faktų iš gyvenimo Smolenske laikų: „Šiame mieste Dievo apvaizda atsiuntė man angelą sargą kun. K. Belikovičiaus asmenyje. Iš čionykščio klebono išmeldė man laisvą kambarėlį klebonijoje ir taip išplėšė mane iš pasaulietiškos aplinkos, nuo kurios jau buvau atpratęs…“ Šiais paprastais žodžiais J. Kalinauskas išreiškė sieloje įsišaknijusį izoliacijos nuo išorinio pasaulio ir atsidavimo Dievui poreikį.

1874 m. vasario 1 d. J. Kalinauskas buvo galutinai amnestuotas. Kadangi apsigyventi Lietuvoje jam nebuvo leista, nuvyko į Varšuvą, vėliau – į Paryžių, kur jam buvo pasiūlytas kunigaikščių Čartoriskių sūnaus auklėtojo darbas. Aplinkybės susiklostė taip, kad ir mokinys, ir mokytojas netrukus tapo vienuoliais: Augustas Čartoriskis 1877 m. tapo saleziečiu, o pats J. Kalinauskas įstojo į karmelitų vienuoliją.

1877 m. vasarą, atsisveikinęs su Čartoriskiais, J. Kalinauskas pasibeldė į basųjų karmelitų noviciatą Grace (Austrija). Per įvilktuves priėmė Juozapo Rapolo vardą. Po metų vyresnybė jį išsiuntė į Djoro vienuolyną Vengrijoje. Čia jis turėjo pagilinti savo teologijos ir filosofijos žinias. Atsižvelgiant į J. Kalinausko amžių, išsilavinimą, gyvenimiškąją patirtį, jam buvo sudarytos sąlygos studijas baigti per trejus metus vietoj šešerių. Po iškilmingų įžadų, 1881 m. rudenį, jis buvo perkeltas į Černos vienuolyną prie Krokuvos. Jau kitų metų sausio 15 d. gavo kunigo šventimus ir netrukus buvo išrinktas šio vienuolyno vyresniuoju.

Černos vienuolynas tuo metu buvo vienintelis basųjų karmelitų ordino vienuolynas Galicijoje. Tačiau ir jis išgyveno vidinio nuosmukio laikus. 1880 m. čia gyveno vos penki vienuoliai, o ir tie nesilaikė griežtos basųjų karmelitų regulos: visiško atsiribojimo nuo išorinio pasaulio, tylos, asketiškumo, šiurkščių drabužių, nuolatinės abstinencijos. Tokia padėtis kėlė basųjų karmelitų vyresnybės Romoje susirūpinimą. Nuspręsta vienuolyną reformuoti. J. Kalinauskui tapus vienuolyno vyresniuoju, jam buvo patikėta atsakinga užduotis — rūpintis reformos įgyvendinimu. Po keletą metų trukusio kruopštaus ir pasiaukojančio darbo vienuolyną pasisekė atgaivinti. Sėkmę didele dalimi laidavo šios nuostatos: net ir mažiausiuose dalykuose laikytis regulos, būti ištikimam vienuolijos konstitucijai – to J. Kalinauskas reikalavo iš savęs ir iš kitų vienuolyno brolių.

1892 m. J. Kalinauskas buvo paskirtas ką tik įkurto Vadovių vienuolyno vyresniuoju. Čia ėmėsi organizuoti vienuolyno ir bažnyčios statybą. Jo interesų ir veiklos sfera dar labiau prasiplėtė 1899 m., kai tapo provincijolo vikaru basųjų karmeličių reikalams. Užimdamas šias pareigas, uoliai rūpinosi jų vienuoliniu gyvenimu.

Kartkartėmis atsitraukdamas nuo savo kaip ganytojo ir organizacinių reikalų, J. Kalinauskas dirbo svarbų vienuolinio gyvenimo populiarinimo darbą. Pats kitados iš knygų pažinęs daugybę tikėjimo tiesų, kaip niekas kitas žinojo spausdinto žodžio reikšmę. Jo plunksnai priklauso keturių tomų istorinis veikalas apie basųjų karmeličių vienuolijas Lenkijoje, Lietuvoje ir Rusijoje bei nemaža sielovadinio pobūdžio leidinių, paties parengtų ar išverstų iš prancūzų kalbos… Be to, J. Kalinauskas itin rūpinosi karmelitės Teresės Marchockos, gyvenusios XVII a., beatifikacijos proceso eiga, rinkdamas ir tvarkydamas su jos biografija susijusią dokumentaciją.

1906 m. tėvas Rapolas trečią kartą buvo išrinktas Vadovių vienuolyno vyresniuoju. Tačiau jo gyvenimo laikrodis jau skaičiavo paskutines minutes. Dar 1898 m. draugui rašytame laiške J. Kalinauskas buvo pasakojęs apie savo vaikystės sapną – viziją, jog mirsiąs Vėlinių dieną. Ir iš tiesų, daug iškentėjęs, skausmingai pažinęs Dievo sukurtąjį pasaulį, išdalijęs save žmonėms, rodydamas jiems kelią j asmeninį nemirtingumą, 1907 m. lapkričio 15-ąją, kai karmelitai melsdavosi už visus mirusius vienuolijos narius, tėvas Rapolas iškeliavo į amžinybę. Buvo palaidotas Kernos vienuolyno kapinėse. Netrukus jo kapas ėmė garsėti stebuklais.

1934 m. gegužės 5 d. buvo pradėtas tėvo Rapolo paskelbimo palaimintuoju procesas. Po trejų metų jo palaikai buvo perkelti į Kernos vienuolyno koplyčią. 1980 m. dekretu patvirtintas J. Kalinausko dorybių herojiškumas, o 1983 m. – stebuklingas kunigo Vladislovo Misiaus, sirgusio kaulų džiova, pagijimas.

1983 m. birželio 22 d. popiežius Jonas Paulius II paskelbė tėvą Rapolą Bažnyčios palaimintuoju.

1991 m. lapkričio 17 d., minint šv. Kryžiaus Jono, 1568 m. kartu su šv. Terese Aviliete reformavusio karmelitų ordiną, 400-ąsias mirties metines, popiežius Jonas Paulius II Šv. Petro bazilikoje Romoje perskaitė specialųjį dekretą, kuriuo palaimintąjį Juozapą Rapolą Kalinauską paskelbė šventuoju.

Informacijos šaltinis: Piero Lazzarin. Šventųjų knyga. Mažoji enciklopedija su Jono Pauliaus II paskelbtais šventaisiais. Iš italų kalbos vertė Rasa Vabuolaitė. – Vilnius: katalikų pasaulio leidiniai, 2011. P. 275-284.


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*