Šv. Juozapatas – Jonas Kuncevičius OSBM, pirmasis unitų šventasis (1580 – 1623)

1112-jozafat_1

Šv. Juozapato paveikslas

             Šventasis Juozapatas – stačiatikių ir unitų kovų simbolis

Jis yra ir tikinčio žmogaus, besirenkančio tarp pasaulio ir Dievo valios, simbolis. Jo pasirinkimas atvedė jį iki kankinystės, krikščioniško tikėjimo paliudijimo. Protingi politikai (kaip antai, Lietuvos kancleris Leonas Sapiega) savo laiku bandė „protinti“ atkaklų sielų ganytoją Juozapatą – siūlė jam mesti tą aistringą sielų medžioklę, tačiau kaip tikras Dievo žmogus jis žinojo, jog „Dievo reikia klausyti labiau nei žmonių“ (Apd 5, 29).

Nereikėtų pamiršti, kad šis vienuolis asketas, vienuolyno vyresnysis, o vėliau ir arkivyskupas ne vienerius metus klaidžiojo po Vilniaus miestą, tad būtent čia prasidėjo jo tikrasis kelias arba bėgimas Dievop. Čia jis ir buvo priešininkų pramintas „sielų vagimi“ dėl uolaus savo brolių stačiatikių vedimo Katalikų Bažnyčios link.

Nedaug istorikų ir teologų savo raštuose ar pamąstymuose mena šį šventąjį. Nebent jėzuitai, kurie negali pamiršti šio uolaus savo studento ir karšto pasekėjo. Iš kitos pusės žvelgiant, jo nepamiršo ir broliai stačiatikiai. Net po daugiau nei pustrečio šimto metų (1896 m.) Vilniaus Šventosios Dvasios stačiatikių bendruomenė savo išleistoje brošiūroje bandė pasakyti „tiesą“ apie Juozapatą Kuncevičių. Taigi, kokia ji, toji tiesa apie šventąjį Juozapatą?

Istorinis ekskursas

Kitas svarbus dalykas – nuo XV amžiaus dėl musulmonų turkų grėsmės abiems Bažnyčioms (Vakarų lotyniškajai ir Rytų bizantiškajai) kilo poreikis jungtis. LDK tapo tos jungties plotme. Kaip rodo Florencijos ir Brastos unijų istorija, vienijimosi sąjūdis labai gyvai palietė LDK. Nors Florencijos unija (1439 m.) dėl įvairių priežasčių nebuvo įgyvendinta, bet Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ji pažadino bažnytinės vienybės sąjūdį. Į jį nuo 1570 metų įsitraukė Lietuvoje įsikūrę jėzuitai, kurie uoliai pradėjo puoselėti tą vienybės siekį ir darė didelę įtaką LDK stačiatikiams, ypač jaunimui.1596 metais Brastos unijos pasirašymu buvo paskelbta vienybė su Romos Katalikų Bažnyčia: Rytų Bažnyčios vyskupai, buvę Brastoje, pripažino popiežiaus autoritetą ir svarbiausias katalikų tikėjimo tiesas. Taip pat Rytų apeigų vyskupams buvo suteiktos tos pačios privilegijos kaip ir lotynų apeigų vyskupams. Nutarta, kad buvusios Rytų vyskupijos turi būti patikėtos vietiniams vyskupams, buvo palikta bažnytinė nuosavybė, nutarta, kad neturi būti sulotyninti nei vienuolynai, nei bažnyčios, išliko ir sava dvasininkų jurisdikcija. Deja, daug kas iš Romos katalikų hierarchų tuomet nesuprato nei Katalikų Bažnyčios misijos reikšmės, nei šio įvykio religinės naudos, nei politinio laimėjimo.St. Josafat Icon from Winnipeg

Tačiau ne visi tikintieji priėmė šią uniją. Kilo susiskaldymas ir atvira kova. Greta unitų vyskupų, stačiatikiai statė savuosius, taigi kiekvienoje vyskupijoje atsirado po du vyskupus. Prasidėjo žiauri kova dėl bažnyčių, vienuolynų ir jų turtų.

Štai tokioje situacijoje augo, formavosi ir brendo šventojo Juozapato pašaukimas likti ištikimam unijos siekiams. Stačiatikiai unitus laikė atskalūnais, katalikai neskubėjo jų pripažinti sau lygiais. Vienybės kelias buvo pažymėtas valstybės siekių prioritetiškumo ir grįstas labiau politiniais interesais, o ne tikru ekumenišku uolumu. Deja, net Lietuvos- Lenkijos valstybės didikai, politikai ir religinė hierarchija, vadovaudamiesi privačiais interesais, priešiškumu, arogancija ir sektantiškumu, iš esmės nesuprato ypatingos šios unijos reikšmės…

Šventojo Juozapato biografijos faktai

Jonas (Ivanas) Kuncevičius gimė 1580 (1584) metais Vladimire (Volynėje). Čia gavo pradžios mokslą. Vėliau tėvai pavedė jį globoti Vilniaus pirkliui Popovičiui, kuris, būdamas stačiatikis, visaip bandė atitraukti globotinį nuo unijos idėjų. Trokšdamas mokslo, Juozapatas įstojo į Vilniaus akademiją, kuri, jėzuitams vadovaujant, jau buvo pagarsėjusi savo aukštuoju mokslu. Šalia kitų dalykų jis mokėsi senovės slavų liturginės kalbos. Jam padėjo rytų apeigų rektorius Petras Arkadijus ir du kunigai jėzuitai – Valentinas Fabricijus ir Gregoras Ruževskis.

Vėliau Juozapatas buvo Bitėnų, Žyrovicų vienuolynų vyresnysis, o 1614 metais B. Rutskį paskyrus Kijevo metropolitu, Juozapatas tapo Vilniaus bazilijonų vienuolyno archimandritu. Jo laikais šiame vienuolyne buvo 60 jaunų vienuolių.

1617 metais Juozapatas buvo įšventintas į vyskupus ir paskirtas Vitebsko vyskupu, o kitais metais ir Polocko arkivyskupu. Pasak autorių, savo vyskupijose Juozapatas susidūrė su didele tamsa, nežinojimu ir prietarais. Kunigai buvo linkę į stačiatikybę, šventovės buvo apleistos, pasauliečiai bažnyčios turtus valdė nuostolingai (pačių parapijų ir bažnytinių bendruomenių atžvilgiu), kai kurie unitų kunigai buvo po antrą kartą vedę, o vienuolynuose buvo neklusnių ir visai nepašauktų gyventi vienuolišką gyvenimą asmenų.

Juozapatas pirmiausia paskelbė Tridento susirinkimo katekizmą, ėmė rūpintis vargšais, lankė bažnyčias, stiprino žmonių tikėjimą. Per trejus metus jo vyskupija pasidarė katalikiška, tvarkinga ir paklūstanti savo ganytojui.

Maskva trukdė bažnyčių vienijimosi darbui, ir 1620 metais Jeruzalės stačiatikių patriarchas Teofanas, keliaudamas pas Maskvos didįjį kunigaikštį, Kijeve be karaliaus žinios ir pritarimo įšventino 7 kunigus vyskupais. Taip atsirado po du vyskupus vienoje vyskupijoje. Polocko arkivyskupijai buvo paskirtas Meletas Smotrickis, kuris Juozapatui nesant Polocke, sukėlė sumaištį. Pasinaudoję esama padėtimi, stačiatikiai pamažu sukilo. Visų sąmyšių metu Juozapatas nesulaukė Romos katalikų vyskupų palaikymo ir paramos.

1623 metų rudenį Juozapatas nuvyko į Vitebską, kur paskutiniu metu buvo itin neramu. Dvi savaites jis skaitė pamokslus Vitebsko bažnyčiose. Stačiatikiai gatvėse jį užkabinėdavo, ieškojo priekabių, o Juozapato priešininkas M. Smotrickis užsiundė kunigą Eliją išplūsti arkivyskupo (Juozapato). Šį akiplėšą uždarius arkivyskupo namuose, neramumai dar labiau išplito, ir minia apsupo arkivyskupo namus. Net kai akiplėša buvo paleistas, minia nenurimo ir pradėjo mušti arkivyskupo tarnus. Juozapatui išėjus jų nuraminti, kažkas iš minios lazdos buože smogė jam per galvą, o kitas kirvapente jį užmušė, o lavoną, prakirtę Dauguvos eketę, pakišo po ledu. Tai įvyko 1623 metais lapkričio 23 dieną.

1643 metais – praėjus vos 20 metų po jo mirties – Juozapatas paskelbtas palaimintuoju, o 1867 metais popiežius Pijus IX Juozapatą paskelbė šventuoju. 1916-aisiais šv. Juozapato palaikai pervežti į Šv. Barboros bažnyčią Vienoje (iki tol jie buvo įvairiose Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos vietose). 1949 metais šv. Juozapato palaikai iš Austrijos pervežti į Romą ir perlaidoti Vatikane, Šventojo Petro Bazilikoje, dešinėje navoje, Šv. Bazilijaus Didžiojo altoriuje.

Į Altorių buvo įdėtos keturių šventųjų relikvijos – pirmojo baltų genčių misionieriaus vysk. Vaitiekaus, kunigaikščio Kazimiero, Bažnyčios vienybės kankinio vysk. Juozapato Kuncevičiaus ir jėzuito kankinio t. Andriejaus Bobolos. Po šventinimo apeigų Bazilikos arkikunigas koplyčioje celebravo pirmąsias Mišias.

Nežinau, ar yra susidaręs tik neteisingas įspūdis, ar iš tiesų unitai nėra mėgstami teologų?.. Gal dėl to, kad jie kaip Rytų apeigų katalikai neturi išskirtinio mokymo, bet pripažįsta svarbiausias katalikų mokymo tiesas?.. Teologai nelinkę svarstyti unitų fenomeno nei teologinėje, nei ekumeninėje perspektyvoje. Atrodo, kad šių žmonių veikla – tai labiau istorinės ir politinės raidos išdava.

Atsidūrę tarp stiprėjančios Maskvos kunigaikštystės ir Lietuvos-Lenkijos valstybės: teritoriškai priklausantys Lietuvos-Lenkijos valstybei, bet tikybos atžvilgiu artimesni ir įsišakniję stačiatikybėje, slaviškų LDK žemių gyventojai turėjo rinktis. Tas pasirinkimas ir lėmė tolesnę komplikuotą istoriją. Gi Lietuvos-Lenkijos valstybės politikai ir hierarchai giliau šio fenomeno nesvarstė, tad šis reiškinys yra aktualesnis šiandien.

Šventasis Juozapatas yra visų tų, kurie siekia krikščionių vienybės (ekumenistų) globėjas, nors Rytų ir Vakarų krikščionių jis yra vertinimas nevienareikšmiai. Taip buvo ir Juozapatos gyvenamu laikotarpiu, taip yra ir dabar. Tačiau Bažnyčia jį mena kaip šventąjį. O jis toks keistas, nepatogus, užsispyręs, linkęs atversti ne pagonis, bet savuosius… Čia galima prisiminti popiežiaus Benedikto XVI viename interviu išsakytą mintį apie krikščionybės Europoje uždarumo tendenciją. Jis sakė, kad krikščionybė visada yra kažkas, realiai ateinantis iš išorės, iš dieviško nuotykio, kuris perkeičia, įprasmina ir mūsų pretenzijas, ir mūsų dorybes. Viešpats perkeičia mūsų pretenzijas ir atveria mūsų širdis Jo universalumui… Šventasis Juozapatas nepasirinko patogaus kelio, bet liko ištikimas Dievo kalbėjimui.

Ką paliudijo šventasis Juozapatas savo kankinyste?

Kad mūsų pamąstymas nebūtų tuščias ir beprasmis, reikia aptarti, kokia gi ta šventojo Juozapato kankinystė? Ką jis paliudijo savo krauju, kodėl Katalikų Bažnyčia skyrė jam tikėjimo kankinio titulą?

Taigi, kodėl Juozapatas mums vis dar primenamas ne tik kaip slaviškų LDK žemių „katalikintojas“, bet ir kaip atsiskyrusių bažnyčių vienybės dvasios kankinys?.. Manyčiau, kad Jį tokiu padarė meilė: meilė iki galo, meilė Kristaus pavyzdžiu, meilė atiduodanti gyvybę už artimą. Kaip pats Juozapatas pranašiškai yra kalbėjęs savo priešininkams: „Jūs manęs nekenčiate mirtinai, tačiau aš jus visus nešioju savo širdyje ir net trokštu numirti už jus“. Ir jau po jo mirties šie žodžiai atnešė pirmąjį vaisių – didžiausias jo priešininkas stačiatikių vyskupas Meletas Smotrickis priėmė uniją, susitaikė su Šventuoju Sostu ir valdė Polocko arkivyskupiją.

Šiais laikais šventojo Juozapato asmenybė yra aktualesnė nei jo gyvenimo laiku. Šiandiena yra apsiniaukusi ir pasimetusi (panašiai kaip tas XVII amžius Europoje). Daugelis tikinčiųjų vergauja kažkieno individualiems ar struktūriniams interesams, niekas nenori priimti kito kitoniškumo ir atsisakyti savų ambicijų. Reikalingas aiškus, tiesus liudijimas saviesiems. O sunkiausia yra ieškoti Viešpaties valios ir artimo meilės, vedančios… iki gyvybės atidavimo. Bet juk tai – tikriausias ekumenizmas (oikos – graikų k. namai), vieningų Viešpaties namų statyba.

Informacijos šaltinis: Albinas Šiaudvytis, http://www.skrynia.lt


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*