Šv. Andriejus Bobola SJ, kunigas, jėzuitas, kankinys (1591 – 1657)

532248_190468401101702_1379716986_n

Šv. Andriejus Bobola SJ

       Jėzuitai lietuvių tautos istorijoje sudaro šviesų paveikslą. Kas ir kaip besistengtų jį temdyti, religinis ir kultūrinis spindėjimas vis tiek prasimuša: sušvinta Vilniaus akademija, gausiomis kolegijomis, pastatytais vienuolynais ir bažnyčiomis, švietimo ir apaštalavimo darbu. Dviejų dalykų ypačiai uždengti negalima: lietuvių kultūros pakilimo, jėzuitam Lietuvoje įsikūrus, ir katalikų tikėjimo išsaugojimo, reformacijos bangą atrėmus. Gal ir ne visiems tai gali patikti, bet lieka istorinis faktas, kad jėzuitai buvo uolūs kovotojai su protestantizmu. Jų misijų laukas taip pat siekė platų rytinį Lietuvos paribį, kur stengėsi į katalikų tikėjimą grąžinti stačiatikius. Kai Vakarų ir Rytų Bažnyčios sudarė Lietuvos teritorijoje Brastos uniją (1596), jėzuitų talka unitam buvo labai reikšminga. Šiam apaštalavimui savo jėgas ir gyvybę paaukojo šv. Andrius Bobola. Jis mirė žiauria ir didvyriška mirtimi nuo fanatiškos kazokų rankos. Nors tėvo Andriaus Bobolos biografiją dar 1868 m. lietuviškai paskelbė vyskupas Valančius savo “Šventųjų gyvenimuose”, šis šventasis Lietuvoje beveik nežinomas ir šiandien. Jo pėdsakus Vilniuje liudija atminimo lenta bei altoriaus paveikslas jėzuitų Šv. Kazimiero bažnyčioje. Čia per liturginį Šventojo minėjimą (gegužės 16 d.) ir artimiausią sekmadienį pagerbimui išstatoma šv. Andriaus Bobolos relikvija.

Andrius Bobola savo gimimu buvo lenkų tautybės. Jo giminė kildinama iš Čekijos, bet seneliai ir tėvai jau buvo įsigyvenę Lenkijoje: pradžioje Silezijoje, paskui Sandomieže (Sandomierz), Lenkijoje. Bobolų giminė priklausė kilmingiesiems, turėjo savo herbą (Leliwa) ir aukštas pareigas valdžioje. Joms buvo ruošiamas ir jaunasis Andrius Bobola, gimęs 1591 m. lapkričio 30 d.

 Baigęs pradinius mokslus, apsisprendė būti kunigu. Sulaukęs penkiolikos metų, 1606 m. Andrius Bobola atvykoį Lietuvos sostinę Vilnių ir pradėjo studijuoti jėzuitų mokykloje. Nežinome, kodėl, būdamas lenkas, Andrius Bobola įstojo į Lietuvos jėzuitų provinciją. Galbūt paprasčiausias atsitiktinumas, kurių tais laikais pasitaikydavo itin dažnai. Sunkiau atsakyti, kodėl scholastiko Andriaus giminėms, panūdusiems susigrąžinti jį į Lenkijos jėzuitų provinciją, to padaryti nepavyko. Pašnekesiuose dažnai buvo užsimenamas Vilnius, turįs gerą akademiją.

Po penkerių metų, 1611 m. liepos 31 d. Andrius Bobola įstojo į Jėzaus Draugiją ir pabaigė noviciatą naujokyno namuose prie Šv. Ignaco bažnyčios.  1613 m. liepos 31 d. Vilniuje davęs amžinuosius įžadus, pradeda studijuoti filosofijos mokslus, kuriuos pabaigė po trijų metų. Toliau mokėsi Branevo (Braniewo) akademijoje (1617-17), Mažojoje Lietuvoje; Pultuske (Pultusk) netoli Varšuvos (1617-18). 1619 m. grižta į Vilnių pabaigti teologijos studijų. 1621-aisiais, kai Andrius dar tebestudijavo teologiją Vilniaus akademijoje, jėzuitų generolas Mucijus Vitelleschis giminėms prašant nurodė Lietuvos jėzuitų provincijolui nedelsiant išsiųsti Bobolą į Lenkijos provinciją, “jeigu tam nekliudys kokia nors rimta priežastis” Matyt, tokios priežasties būta, kadangi Andrius liko Lietuvos provincijoje visam gyvenimui. Kokia ji, galime tik spėlioti. Galbūt paties Andriaus Bobolos nenoras?Vien Vilniuje šventasis Andrius praleido beveik trečdalį (virš dvidešimties) savo gyvenimo metų. Būtent Vilniuje 1622 m. kovo 12 d. (tą dieną pirmaisiais jėzuitų šventaisiais Romoje paskelbti Ignacas Lojola ir Pranciškus Ksaveras) vyskupo Eustachijaus Valavičiaus buvo įšventintas kunigu.Po to prasidėjo uolus apaštalo darbas, susijęs su pačiu Vilniumi ir istorine Lietuva, ypač Minsko, Naugarduko ir Brastos vaivadijomis.

  Nesvyžius

 Naugarduko vaivadijoje, buvo pirmoji jaunojo kunigo misijų vieta. Ta sritis, esanti Nemuno aukštupyje, Lietuvai priklausė nuo senų laikų. Jėzuitus Nesvyžiuje įkurdino kunigaikštis Mykolas Kristupas Radvila, pramintas Našlaitėliu, mokęsis Vakarų Europoje ir grįžęs iš protestantizmo į katalikybę. Radvilos pastangomis ir donacijomis buvo įsteigta jėzuitų misija su kolegija ir gražia Dievo Kūno vardo bažnyčia (1586-1593). Tas vardas buvo parinktas dėl to, kad reformacijos metu Švenč. Sakramentas labiausiai buvo neigiamas. Andrius Bobola išbuvo Nesvyžiuje dvejus metus (1622-24). Jis buvo čia pamokslininku, konfesarium ir misijonierium. Aplinkui buvo stačiatikių, o pačiame Nesvyžiuje prieš kelias dešimtis metų stiprūs buvo protestantai, globoti tų pačių Radvilų. Nesvyžiuje ev. reformatams buvo atspausdintas Šv. Raštas lenkų kalba. Našlaitėlis paskui surinko to Šv. Rašto egzempliorius ir sudegino Vilniuje (1568). Tą Šv. Raštą buvo išleidęs jo tėvas Mykolas Radvila Juodasis, susirašinėjęs su Jonu Kalvinu.

 Jam atlikus 1622 – 23 m. Nesvyžiuje tercijatą, pateikiama charakteristika. Rekolekcijas tėvas Andriejus atliko naudingai, nors ir su didelėmis valios pastangomis. Patarnaudamas virtuvėje rodė didelį nuolankumą. Noriai atliko maldingą kelionę elgetaudamas. Katekizmo mokė su vidutinišku užsidegimu, užtat uoliai darbavosi misijose. Pamaldumas, maldos dvasia, nuolankumas, paklusnumas, kuklumas ir taisyklių laikymasis – vidutiniški; čia galima dar daug nuveikti. Neišgyvendintos ydos: lengvi suirzimo protrūkiai, vos vidutiniškai valdomas emocionalumas, per didelis aistringumas, silpnai valdomas liežuvis, per menkas abejingumas vyresniųjų nurodymams. Choleriškai – sangviniško temperamento, menkai susivaldąs, bet sykiu labai nuoširdus ir pilnas užsidegimo.

Iš Nesvyžiaus kun. A. Bobola, S. J. buvo atšauktas į Vilnių, nes spėjo pagarsėti savo iškalba ir pamokslais. Čia šv. Andrius Bobola nemažai surengė misijų, daug žmonių atvertė į tikėjimą.

1624 m. grįžęs į Profesų namus prie Šv. Kazimiero bažnyčios, tėvas Bobola dirbo pamokslininku, nuodėmklausiu, bažnyčios rektoriumi, namų vyresniojo patarėju, aiškino Šv. Raštą ir tikėjimo tiesas, vadovavo miestiečių Marijos sodalicijai. Iš šių brolijų jis pasitelkia sau pagalbininkų, su kuriais lanko kalinius ir vargšus. Šių bendruomenių nariai padeda jam katekizuoti vaikus.

1624 – 1629 m.  Vilnių užgriuvusiais maro metais Andrius Bobola su savo padėjėjais ir toliau be poilsio dar uoliau darbuojasi. Daugelis kunigų ir jo pagalbininkų nuo siaučiančio maro išmirė, tačiau misionierius Andrius atsilaikė.

Šv. Kazimiero bažnyčioje 1630-ųjų birželio 2 d. davė keturis iškilmingus profeso įžadus. Vilniuje profesas tėvas Andriejus trumpam apsilankydavo kas treji metai, dalyvaudamas Lietuvos jėzuitų provincijos kongregacijoje.

Vilniuje išbuvus penkerius metus, išsiųstas į Bobruiską, Minsko vaivadiją, naujai įsteigto vienuolyno viršininku. Bobruiskas yra prie Beržūnos upės, į rytus nuo Nesvyžiaus. Kun. Andriui Bobolai toji apylinkė jau buvo pažįstama iš anksčiau. Bobruiske išgyveno dvejus metus (1630-32), vadovaudamas misijoms ir talkindamas parapijoms. Jo dėmesį dabar atkreipė unitai. Norėdamas žmonėms geriau paaiškinti, kad Romos Bažnyčia nepasikeitė, o pasikeitė kai kas Rytų Bažnyčioje, kai ji atskilo (1054), ėmėsi studijuoti pirmųjų Bažnyčios tėvų raštus, ypač tų šventųjų tėvų, kuriuos savaisiais laikė ir Rytų Bažnyčia: šv. Bazilijų, šv. Chrizostomą, šv. Grigalių ir kitus. Pasiremdamas tais raštais, žmones švietė, kad Kristaus tikėjimas ir Bažnyčia yra viena ir kad toji apaštališkoji vienybė yra išlaikyta Kristaus vietininko Romoje. Gi popiežius kaip tik buvo labiausiai puolamas ir stačiatikių ir protestantų. Čia turėjo progos paaiškinti ir jėzuitų siekimą išlaikyti tikinčiųjų klusnumą popiežiui kaip Kristaus vietininkui. Unitam įsąmoninti, kad jie savo skirtingoje liturgijoje išlaiko tą patį katalikiškąjį tikėjimą, Andrius Bobola toliau paskyrė visą savo dėmesį, nors kuriam laikui jam teko nuo to darbo dar atitrūkti.

Iš Bobruisko buvo nukeltas į Plocką (1633-36), Mozūrijon; iš čia į Varšuvą (1636) Dievo Motinos bažnyčios rektorium. Nuo 1636 m. jis tapo keliaujančiu misionieriumi ir siekė sutaikyti stačiatikius su Šventuoju Sostu.

Lomžoje paskirtas kolegijos prefektu prabuvo tik penkerius metus (1637-42). Į Vilnių sugrįžo 1643 m., bet čia jis ilgai nepabuvo, nes veržėsi į misijas pas stačiatikius ir unitus.

Pinskas

Vilniuje Andrius Bobola paskutinį kartą apsigyveno 1655-aisiais, tačiau neilgam – bėgti į Pinską privertė prie sostinės artėjanti Maskvos kariuomenė. Pinskas buvo paskutinė jo apaštalavimo vieta.

Pinskas, Brastos vaivadijoje, yra vandenimis ir balomis pažliugusi sritis, iš kurios savo vandenis ima Nemunas, Diepras ir Visla. Visų aukštupiai savo šakomis čia sueina, lyg kokion eketėn. Net ir žiemą lengvai nepraeisi, kelio nežinodamas: gali įgrimzti liūliuojančion mulvynėn. Kitados tose balose yra gyvenę lietuvių giminės — jotvingiai. Lietuviai gana anksti tą sritį užėmė, nes per Brastą, lyg kokį tiltą, vedė kelias į derlingus plotus Ukrainon. Vietomis reikėjo per vandenis bristi, tai ir praminta Brasta. Pinskas yra į rytus nuo Brastos. Lenkai tos srities gyventojus vadino „pinčiukais“, o lietuviai tuo vardu praminė balų velniūkštį.

Pas tos balotos srities gyventojus kun. Andrius Bobola pragyveno apie 14 metų. Jėzuitai Pinske pradėjo kurtis apie 1630 metus, dovanojus jiems žemės Lietuvos kancleriui Albertui Radvilai, Našlaitėlio broliui. Pradžioje buvo žemesnė mokykla, o 1651 įkurta kolegija. Šv. Jurgio bažnyčia baigta statyti ir pašventinta 1647. Andrius Bobola jau buvo gyvenęs Pinsko vienuolyne trejus metus. Bet ne mokslas jam šiuo tarpu rūpėjo. Jau turėdamas per 50 metų, ėjo iš kaimo į kaimą, brido per pelkes, glaudėsi paprastoje pastogėje, dažnai gulėjo ant šiaudų kūlio daržinėje. Jis lankė „pinčiukus“, skelbdamas jiems Dievo žodį, kaip senų laikų apaštalas; dėl to ir pramintas Pinsko apaštalu. Žmones traukė jautria savo širdimi, užuojauta jų vargui. Daug žmonių grąžino į katalikų tikėjimą, sustiprino unitus, kaimuose paskleidė šviesos. Kas buvo užkietėjęs šventojo vyro žodžiui arba tebesidairė į Maskvą, į stačiatikių vyresnybę, nebuvo patenkintas tėvu jėzuitu. O kad jam sekėsi, buvo pravardžiuojamas „dūšių grobiku“ (dušechvat). Bet žmogaus sielą išganyti jam labiausiai rūpėjo. Dėl to buvo pasidaręs amžinu pakeleiviu. Pakeliui jį ištiko ir mirtis. Jis bėgo, o jį vijosi kazokai.

Kazokai, pakilę iš Ukrainos, tada ėjo su Maskva prieš Lietuvą ir Lenkiją. Puolė dar ir Švediją. Kraštas buvo niokojamas ugnimi ir kalaviju. Vilnius buvo pirmą kartą rusų pasiektas ir smarkiai sudegintas (1655). Karalius Jonas Kazimieras buvo pabėgęs į užsienį. Didikai tarp savęs nesutarė arba dėjosi su priešais. Siautėjo, kas norėjo, ir žudė, kam patiko.

Šv. Andriejus Bobola – vienas iš 23 jėzuitų kankinių, atidavusių gyvybę už tikėjimą. Per 1655 m. kilusį Lenkijos ir Lietuvos karą su Maskva Lietuvoje siautėję pulk. A. Zdanavičiaus kazokai rodė ypatingą neapykantą tam, kas lenkiška, lietuviška ir katalikiška. Vienas jų būrys, vadovaujamas ukrainiečio kazoko Popenkos, atsirado pačiame Pinske. Jiems čia pasivaidžius, stačiatikiai įskundė jų tikėjimo ir Maskvos tariamus priešus — Pinsko jėzuitus, ypač uolųjį sielų medžiotoją Andrių Bobolą. Apaštalavimu pagarsėjęs tėvas Bobola kazokų buvo užkluptas Polesės Janovo apylinkėse, besiruošiantis vežimu trauktis nuo artėjančio priešų būrio. Atsisakęs atsižadėti katalikų tikėjimo tėvas Bobola, pririštas tarp dviejų arklių, 4 kilometrus varytas į Polesės Janovą, kur egzekucija tęsėsi mėsininko skerdykloje. Paguldžius kankinį ant skerdiko stalo, ant galvos užspaustas jaunų ąžuolo šakelių vainikas. Kūnas svilintas ugnimi, po nagais suvarytos skiedros, nuo delnų peiliu nudirta oda. Tyčiojantis iš kunigo nuo viršugalvio nuluptas tonzūros pavidalo odos gabalas, nuo krūtinės ir nugaros – arnoto formos odos plotas. Nupjauta nosis ir lūpos, išdurta dešinė akis, per gilią skylę sprande ištrauktas liežuvis. Pakabinę kankinį už kojų žemyn galva, žiūrėdami į konvulsijų tampomą kūną, kankintojai juokėsi: “Žiūrėkite, kaip šoka!”. Kankynes užbaigė du mirtini kirčiai į kaklą trečią valandą dienos. Buvo 1657-ųjų gegužės 16-oji, Viešpaties Dangun žengimo šventės išvakarės.Kūną žmonės nuvežė į Pinską ir palaidojo šv. Jurgio jėzuitų bažnyčioje.

KELIAS Į ALTORIAUS GARBĘ

450px-PL_Warsaw_Andrzej_Bobola_Statue

Paminklas Šv. Andriui Bobolai Varšuvoje.

1727 m. Lucko vyskupo Stepono Rupnievskio nurodymu atliktas informacinis procesas Polesės Janove, Bobolos kankinystės vietoje. 104 liudininkų klausymas truko daugiau nei savaitę. Šią medžiagą nusiuntus Romon, Šventųjų Apeigų kongregacija paskyrė specialią komisiją Bobolos reikalui tirti, kuri patvirtino 1727-ųjų procesą ir nurodė atlikti Apaštalų Sosto tyrimą Pinske ir Vilniuje. Šiems procesams (1730-1732) vadovavo Lucko ir Vilniaus vyskupai. Pinske išklausyta 114 liudininkų parodymų, patikrinti dar 192 liudininkų parodymai, apžiūrėti kankinio palaikai. Vilniaus vyskupijos komisija tyrimą pradėjo Gardine, kur vyko seimas, idant čia būtų galima lengviau apklausti suvažiavusius bajorus. Vilniuje apklaustas 31 liudininkas; iš Lietuvos jėzuitų provincijos archyvo surinktos žinios apie Andriaus Bobolos gyvenimą. Nors popiežius Benediktas XIV jau 1755 m. vasario 9 d. patvirtino kankinystės dėl tikėjimo faktą, dėl įvairių priežasčių užsitęsusios beatifikacijos teko laukti ištisą šimtmetį. Tik 1853 m. spalio 30 d. Romoje, Šv. Petro bazilikoje, popiežius Pijus IX iškilmingai paskelbė Andriejų Bobolą palaimintuoju.

Pal. Andriejaus gerbimą Lenkijoje ypač sustiprino įvykis, 1819-aisiais nutikęs Vilniuje. Vieną vakarą dominikonas Aloyzas Koženieckis netikėtai išvydo Andrių Bobolą savo celės viduryje. Andriejus paliepė atidaryti langą. Pravėręs jį dominikonas išvydo ne vienuolyno kluatrą, o plačiai ligi pat horizonto nusidriekiančią lygumą, kurioje daugybė rusų, turkų, prancūzų, anglų ir kt. tautų batalionų neregėtai atkakliai kovėsi tarpusavyje. “Tai Pinsko apylinkės, kuriose aš buvau nukankintas, – paaiškino reginį Andrius Bobola. – Kai žmonės sulauks tokio karo, stojus taikai bus atkurta Lenkija, o aš būsiu pripažintas jos pagrindiniu globėju”. Ši pranašystė, papasakota privačiame laiške ir 1855-aisiais pirmąsyk paskelbta viename italų žurnale, išsipildė po I Pasaulinio karo. Todel jau 1920-aisiais Lenkijos episkopatas kreipėsi į popiežių Benediktą XV, prašydamas pal. Andriejų paskelbti šventuoju ir paskirti pagrindiniu atgimusios Lenkijos globėju. Tų pat metų rugpjūtį, kai bolševikų kariuomenė buvo atsidūrusi prie pat Varšuvos, aidint priešo pabūklams Varšuvos gatvėmis nužygiavo procesija su palaimintojo relikvijomis, o bažnyčiose atlikta novena jo garbei. Pavojus praėjo. Prašydami Palaimintąjį kanonizuoti į popiežių kreipėsi Polesės gyventojai, maršalas Pilsudskis, lenkų jėzuitai.

1922 m. Ida Kopecka nukentėjo nuo pernelyg intensyvaus apšvitinimo Rentgeno spinduliais – išdegė ir smarkiai pūliavo jos pilvo ertmė. Sesuo Aloyza Dobrzyńska, sirgusi kasos vėžiu, 1933 m. buvo ruošiama operacijai, kurios taip ir neprireikė. Abi ligonės staiga ir visiškai pagijo. Kai 1937-aisiais šių stebuklų tikrumas buvo oficialiai patvirtintas, kliūčių kanonizacijai nebeliko. 1938 m. balandžio 17 d., per pačias Velykas, pal. Andriejus Bobola buvo paskelbtas šventuoju.

KODĖL ŠVENTASIS?

Tėvas Bobola tapo 49-uoju iš eilės jėzuitų kankiniu vadinamojo “tvano” (1655-61 m. karo su Maskva) metais; tuomet nužudyta daugybė kitų vienuolių, kunigų, pasauliečių. Kodėl iš jų visų tik Andrius Bobola šiandien gerbiamas kaip šventasis? Galbūt atsakymo ieškoti reikia jo žemiškajame gyvenime?

Panašu, kad šiam kankiniui dar esant gyvam niekas nebūtų ryžęsis pranašauti būsimos jo šventumo garbės – tėvas Andriejus visiškai niekuo neišsiskyrė. Niekada nėjo aukštų pareigų. Nepasižymėjo mokslo pasiekimais (neišlaikė baigiamojo teologijos egzamino).

Į klausimą, kodėl Andrius Bobola tapo šventuoju, vienas jo biografas atsako paprastai: nežinau. “Gal to žmogaus širdyje buvo kas nors labai giliai paslėpta ir neregima žmonėms, o taipogi nepažeidžiama ydos – koks nors paslapčia švytintis kristalas. O gal nieko tokio ir nebuvo. Gal paprasčiausiai Viešpačiui Dievui patiko išsirinkti vieną iš daugelio, idant Dievo galybė pasirodytų netobulame, neišsiskiriančiame iš daugelio. Manau, kad nedera akiplėšiškai skverbtis į išrinkimo paslaptis. Telieka tai paslėpta ir nežinoma, nes koks gi būtų pasaulis be paslapties?”

šv-andriejaus-bobolos-relikvijos

Šv. Andriejaus bobolos relikvijos Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčioje

Panaikinus Jėzaus Draugiją 1773 m., Pinsko kolegijos bažnyčia 1784 m. perduota unitams kaip vyskupijos katedra, tačiau 1793 m. Rusijos imperatorė Kotryna II panaikino Pinsko unitų vyskupiją ir katedrą atidavė stačiatikių vienuolynui. Vienuoliai gerbė kankinio relikvijas, prie kurių melsdavosi ir vietiniai stačiatikiai, tačiau vėliau sumanyta užkasti stebuklingąjį kūną į žemę Apie tai sužinoję jėzuitai 1808 m. perkėlė kūną į savo bažnyčią Polocke. Ją perdavus stačiatikiams 1830 m. palaikai darsyk perkelti – šiuokart į Polocko dominikonų bažnyčią.

Po Spalio perversmo į Palaimintojo relikvijas ėmė kėsintis bolševikų valdžia. 1919 m. darbo liaudžiai reikalaujant nesėkmingai norėta atlikti “relikvijų tyrimą”. 1922-ųjų birželį pasirodžius žiniai, kad atidarius Polocke esantį stačiatikių šventosios Eufrozinos relikvijorių buvo rasti tik sudūlėję kaulai, nutarta demaskuoti ir katalikų “prietarus”. Birželio 23 d. atvykusi valdžios komisija nuėmė karsto antspaudus, nuvilko arnotą, albą ir biretą ir nuogą kūną kone vertikalioje padėtyje smarkiai trenkė žemėn. Visų nuostabai palaikai nesubyrėjo; komisija, palikusi kūną atvirame karste, išsinešdino. Vis dėlto, nepaisydama katalikų protestų, valdžia nutarė kūną išgabenti. Liepos 20 d. ginkluoti asmenys įsiveržė į bažnyčią ir pagrobė relikvijas. Palaimintojo kūnas išvežtas į Maskvą ir padėtas Liaudies sveikatos komisariato Higienos muziejuje.

Dėl žemės reformos kilus badui, bolševikų valdžiai humanitarinę pagalbą javais suteikė Apaštalų Sostas. Tuo pat metu popiežius Pijus XI griežtai pareikalavo grąžinti Palaimintojo relikvijas. Valdžia sutiko su sąlyga, kad bus laikomasi didžiausio slaptumo ir kad relikvijos nebus gabenamos per Lenkiją. 1923 m. spalį relikvijorius, rastas muziejaus užkaboriuose, krovininiu geležinkelio vagonu pervežtas į Odesą, o iš ten – laivu į Italiją. Patvirtinus relikvijų autentiškumą, Palaimintojo kūnas padėtas jėzuitų Il Gesu bažnyčioje. 1938 m. Andrių Bobolą paskelbus šventuoju, jo palaikai iškilmingai pervežti į Varšuvą. Relikvijos, pakeliui pagerbtos Liublijanoje, Budapešte, Bratislavoje, birželio 20 d. pasiekė galutinį tikslą – jėzuitų namus Rakowiecka gatvėje nr. 61. Išskyrus trumpą evakuaciją karo metais (1939-1945), ten jos gerbiamos iki šiandien.

Šv. Andriejaus Bobolos relikvijos Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje

1991 metais kriptą Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje atsitiktinai rado po sovietmečio tikintiesiems grąžintą šventovę tvarkę jėzuitai. Pro skliaute iškirstą angą patekus į kriptą, paaiškėjo, kad senasis įėjimas į ją vedė tiesiog iš presbiterijos. Dabar jis vėl yra atvertas. Tarp kriptoje suverstų griuvenų rasti žmonių palaikai, skulptūrų fragmentai. 1995 metais šioje kriptoje buvo perlaidoti žmonių palaikai ir iš kitų rūsių, atidengtų po Šv. Kazimiero bažnyčios prieangiu.

Kripta yra beveik 4 m aukščio ir 11 m ilgio. Viename jos šone stovi masyvi mūryta keturkampė kolona, į kurią remiasi skliautai. Šoninės sienos ir kolona padengtos šviesios spalvos tinku, ant kurio puikiai išsilaikę juosvi piešiniai, galbūt pradėtos, bet nebaigtos freskos, datuojamos XVII a. viduriu. Nors šių kompozicijų tapybos maniera skiriasi nuo kitų to meto pavyzdžių, tačiau jose nesunku įžvelgti europinės dailės bruožų. Palyginti su puošniais baroko stiliaus piešiniais, šios kompozicijos atrodo gana paprastos, spėjama, kad jas sukurti galėjo jėzuitų namuose gyvenęs brolis.

Kompozicijų tema susijusi su mirtimi ir prisikėlimo viltimi. Jose esantys tekstai – lotyniškos Šventojo Rašto ir maldų ištraukos.

Restauruotoje kriptoje įrengta atminimo vieta XVII-XVIII amžiais po Šv. Kazimiero bažnyčia palaidotiems jėzuitams bei jų geradariams ir ilgą laiką bažnyčioje dirbusiam šv. Andriejui Bobolai. Stovą jo relikvijoriui sukūrė Kunotas Vildžiūnas.

Malda į Šv. Andriejų Bobolą

Šventasis Andriejau (Bobola), Tu taip pamilai mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kad visą save atidavei Jo tarnystei, vainikuodamas apaštališką gyvenimą kankinio mirtimi. Meldžiame Tave, remk mus visą gyvenimą savo užtarimu, idant taip kaip Tu augtume tikėjime ir liktume jam ištikimi. Amen.

 Šaltiniai ir literatūra:

  • Šv. Andrius Bobola (1591-1657) / Simas Sužiedėlis // Laiškai lietuviams, 1957 gruodžio 11, T. 8. Nr. 11. P. 322.
  • Šventasis Andriejus Bobola (1591-1657) / Jozefas N. Tylenda // Jėzuitai šventieji ir kankiniai, – Vilnius, Roma, Čikaga: 1995. P. 145 – 147.
  • Šventasis Andriejus Bobola / Algimantas Kajackas // Lietuvos šventieji globėjai. – Kaunas: Šviesa, 2010. P. 88 – 89.
  • XVII a. vidurys – šv. Andriejaus Bobolos žūties epocha / Napalys Kitkauskas // Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. – T. 10. P. 193 – 198.
  • Šv. Andriejaus Bobolos gyvenimo kelias ir jo kulto istorija / Miroslavas Paciuškevičius // Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. – T. 10. P. 199 – 222.
  • Bibliografija šv. Andriejaus Bobolos biografijai / sudarė Waclaw Wasilewski // Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. – T. 10. P. 223 – 229.
  • Šv. Andriejus Bobola ir jėzuitų teatras / Jaroslavas Komorovskis // Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. – T. 10. P. 230 – 233.
  • Šv. Andriejaus Bobolos pėdsakai Vilniaus pirklių brolijoje / Liudas Jovaiša // Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. – T. 10. P. 234 – 242.
  • Kelias į altoriaus garbę: Vilniuje dirbusio šv. Andriejaus Bobolos (1591-1657) kankinystės 350-ąsias metines minint / Liudas Jovaiša // Laiškai bičiuliams. – 2007, Nr. 1. P. 10 – 14.
  •  Relikvijos grįžta? / Liudas Jovaiša  // Naujasis židinys-Aidai. – 2003, Nr.6. P. 341.
  • Šv. Andriejus Bobola /  Liudas Jovaiša  // Magnificat. -2013, gegužė. Nr. 5 (39). P.343 – 347.

 



Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*