Liudas Jovaiša „Šventasis Andriejus Bobolė“

Lietuvos jėzuitų provincijos tėvas profesas Andriejus Bobolė (apie 1591 – 1657 05 16)

Lietuvos jėzuitų provincijos tėvas profesas Andriejus Bobolė (apie 1591 – 1657 05 16)

        Lietuvos sostinėje Vilniuje ilgiausiai – virš 20 metų – gyvenęs šventasis yra Lietuvos jėzuitų provincijos tėvas profesas Andriejus Bobolė (apie 1591 – 1657 05 16), savo tikėjimą užantspaudavęs kankinio mirtimi karo su Maskva metu ir liturginiame kalendoriuje minimas savo kankinystės dieną – gegužės 16-ąją. Andriejus Bobolė buvo kilęs iš Mažosios Lenkijos, tačiau 1606–1611 m. mokėsi Lietuvos jėzuitų provincijai priklausiusioje Braunsbergo kolegijoje ir 1611 m. Vilniuje įstojo į Jėzaus Draugiją. Nors iš Lenkijos kilusio jėzuito giminaičių palenktas Draugijos generolas Muzio Vitelleschi 1621 m. pavedė Lietuvos provincijolui išleisti Andriejų Bobolę į Lenkijos provinciją, šis – veikiausiai dėl savo paties apsisprendimo – liko Lietuvos provincijos nariu. Didžiąją savo vienuolinio gyvenimo dalį Andriejus Bobolė praleido Vilniuje: 1611-13 m. atliko naujokyną; universitete 1613–1616 m. studijavo filosofiją, o 1618–1622 m. – teologiją; profesų namų Šv. Kazimiero bažnyčioje 1624–1630, (1642–1643?), 1646–1652 (ir 1653–1655?) m. ėjo įvairias (bažnyčios prefekto, pamokslininko, Marijos sodalicijos prefekto, Šv. Rašto dėstytojo) pareigas. 1622 m. kovo 12 d. Vilniuje buvo įšventintas kunigu, 1622–1623 m. Nesvyžiuje atliko terciatą, o 1630 m. birželio 2 d. Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje davė keturis profeso įžadus. Jis epizodiškai dirbo ir kituose Lietuvos jėzuitų provincijos namuose (bažnyčios prefektas Nesvyžiuje 1623–1624 m., svečias ir Marijos sodalicijos prefektas Plocke 1633–1636 m., pamokslininkas Varšuvoje 1636–1637 m., pamokslininkas ir studijų prefektas Plocke 1637–1638 m. ir Lomžoje 1638–1642 m.). Veikiausiai dėl savo būdo Andriejus Bobolė nemokytojavo ir nėjo vadovaujančių pareigų – tik 1630–1633 m. buvo Bobruisko rezidencijos vyresnysis. Gyvenimo pabaigoje ilgesnį laiką darbavosi Pinsko kolegijoje: 1642/43–1646 m. buvo Marijos sodalicijos ir studijų prefektas bei pamokslininkas, 1652–1653? m. – pamokslininkas ir misionierius, o 1655 m. čia prisiglaudė kaip „Vilniaus profesų namų tremtinys“.

Kad ir neišlaikęs baigiamojo teologijos studijų egzamino universitete (1622 m.), Andriejus Bobolė pasižymėjo geru išsilavinimu, blaiviu sprendimu, o sielovados darbe – ypatingu pamokslininko talentu ir gebėjimu paveikti žmones, todėl atkaklių provincijolo Jono Jamielkausko pastangų dėka (susirašinėjimas su generolu užtruko keletą metų) išimties tvarka jam buvo leista duoti keturis profeso įžadus. Sangviniškai choleriškas Andriejaus Bobolės temperamentas kartais buvo sunkiau suvaldomas (vyresnieji pastebėjo užsispyrimą, jausmų nevaldymą, tylos nesilaikymą), tačiau leido pamokslininko ir dvasios tėvo pareigas einančiam jėzuitui efektyviau paveikti savo pokalbininkus ir klausytojus. Andriejus Bobolė, regis, ypač vaisingai apaštalavo stačiatikių dominuojamose Pinsko apylinkėse ir buvo pramintas „sielų medžiotoju“ bei „Pinsko žemės apaštalu“. Matyt, todėl 1657 m. gegužę, vykstant karui su Maskva ir kazokams stačiatikiams priartėjus prie Pinsko, Andriejus Bobolė ėmė slapstytis apylinkėse, tačiau gegužės 16 d. buvo sugautas, nutemptas į Polesės Jonavos miestelį (dab. Ivanava Baltarusijos Respublikoje) ir, nesutikęs išsižadėti katalikų tikėjimo, labai žiauriai nukankintas. Gegužės 18 d. kankinio kūnas buvo palaidotas Pinsko jėzuitų kolegijos bažnyčios kriptoje ir… metams bėgant Andriejaus Bobolės asmuo nugrimzdo į užmarštį.

      Andriejaus Bobolės kulto istorija prasidėjo bemaž po pusės amžiaus, kuomet 1702 m. balandžio 16 d. Pinsko jėzuitų kolegijos rektorius Martynas Godebskis regėjime išvydo jėzuitą, prašantį surasti jo karstą ir žadantį apsaugoti kolegiją nuo aplink siaučiančių Šiaurės karo negandų. Po trijų dienų paieškų rastas karstas su stebuklingai gerai išsilaikiusiais Andriejaus Bobolės palaikais; jie buvo perrengti ir perkelti į naują karstą, pastatytą kriptos viduryje. Greit pasklidus žinioms apie drėgnoje kriptoje nepaprastai gerai išlikusius Andriejaus Bobolės palaikus, žmonės ėmė melsti jo užtarimo prie kriptos langelio. Beprasidedantį pamaldumą veikiai sustiprino Andriejaus Bobolės globai priskirtas nepaprastas kunigaikščio Višnioveckio išsigelbėjimas iš maskvėnų nelaisvės, o taip pat faktas, kad Pinsko žemę iš tiesų aplenkė kareivių plėšimai, badas ir didysis maras. 1713 m. įvairiose Respublikos vietose jėzuitų jau buvo prašoma Andriejaus Bobolės paveikslėlių, priliestų prie jo kūno. 1717 m. kankinystės vietoje pastatytas medinis kryžius, o 1731–1732 m. piligrimams įrengtas specialus išorinis įėjimas į kriptą su Andriejaus Bobolės palaikais. 1732 m. užfiksuoti 458 apsilankymai prie kankinio kapo; panašūs kasmetiniai skaičiai išliko iki pat 1773 metų. 1784 m. jėzuito kankinio kapą Pinske aplankė ir Vilniaus vyskupas Ignacas Jokūbas Masalskis bei pats Respublikos valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis.

      Jau 1711 m. pirmieji liudytojų parodymai apie kankinišką Andriejaus Bobolės mirtį ir palaikų būklę buvo užfiksuoti Pinsko-Turovo unitų vyskupo Porfirijaus Kulčickio dėka. 1712, 1719 ir 1727 m. Lucko katalikų vyskupų iniciatyva Pinske ir Janove buvo atlikti informaciniai procesai. 1720 m., prašydami beatifikuoti Andriejų Bobolę, į popiežių Klemensą XI kreipėsi virš 40 Lietuvos ir Lenkijos didikų (Vilniaus vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis, LDK kancleris Mykolas Servacas Višnioveckis ir kt.) bei pats karalius Augustas II. Šis dar ir 1726–1727 m. keletą kartų kreipėsi į popiežių, tvirtindamas asmeniškai patyręs Andriejaus Bobolės globą ir prašydamas pagreitinti beatifikaciją. 1730–1732 m. Pinske, Janove, Gardine ir Vilniuje dar vieną informacinį procesą atliko apaštališkosios komisijos, vadovaujamos Lucko ir Vilniaus vyskupų. 1736 m. Šv. Apeigų kongregacija ir popiežius Benediktas XIII patvirtino visų procesų (išskyrus pirmąjį, 1712 m.) teisėtumą, ir beatifikacijos byla buvo perduota Šv. Apeigų kongregacijai. 1755 m. popiežius Benediktas XIV patvirtino kankinystės dėl tikėjimo faktą, tačiau po to byla ilgam sustojo.

      Andriejaus Bobolės beatifikacijos bylos eiga ir kulto puoselėjimu iki XVIII a. vidurio ypatingai rūpinosi Lietuvos provincijos jėzuitai. Sužinojęs apie įvykius Pinske, Draugijos generolas Michelangelo Tamburini pavedė Lietuvos jėzuitui, Romos Šv. Petro bazilikos nuodėmklausiui (1712–1723) Jonui Davidavičiui užsiimti beatifikacijos reikalu. 1714 m. Lietuvos provincijos kongregacija paskelbė pirmuosius prašymus dėl Andriejaus Bobolės beatifikacijos. Lietuvos provincijos jėzuitas Adalbertas Mazurkevičius kaip Andriejaus Bobolės bylos prokuratorius įėjo į Vilniuje 1730–1732 m. dirbusios apaštališkosios komisijos sudėtį. Ir vėliau tarp Pinsko kolegijos tėvų jėzuitų minimi Andriejaus Bobolės beatifikacijos bylos prokuratoriai (1735–1749) bei garbingojo Andriejaus Bobolės kapo kustodai (1753–1758). Svarbesniais momentais buvo paskiriamas Romoje reziduojantis beatifikacijos bylos prokuratorius (Boguslovas Gizbertas-Studnickis 1726–1730 m., Teodatas Neviadomskis 1747–1755 m.).

        1725 m. Viurcburge (Vita et mors venerabili Andreae Bobola) ir Vienoje (S. Inspruger, Vita Ven. P. A. Bobola SJ in Polonia ab heterodoxis pro fide martyrio adfectati) išėjo pirmos Andriejaus Bobolės biografijos lotynų kalba; 1735 m. Viurcburge pirmoji biografija išspausdinta vokiškai (Kurze Beschreibung des Lebens und herrlichen Tods…). 1739 m. jėzuitas scholastikas, Pinsko kolegijos teologijos studentas Lukas Stoša parengė rankraštinį Andriejaus Bobolės gyvenimą, jo garbei skirtus liturginių valandų tekstus bei litaniją lotynų kalba. Lenkijos provincijos jėzuitas Aleksandras Sobieszczańskis parašė pirmąją Andriejaus Bobolės biografiją lenkų kalba Apostoł piński (Sandomieras, 1745). Panaikinus Lietuvoje Jėzaus Draugiją, literatūros apie Andriejų Bobolę sumažėjo, tačiau buvęs jėzuitas Ignacas Hrebnickis, 1791 m. raginęs karalių Stanislovą Augustą paremti Andriejaus Bobolės beatifikacijos reikalą, 1792 (?) m. Vilniuje išleido kūrinį Epicum carmen de martyre Andrea Bobola, presbytero S. I.

         1773 m. panaikinus Jėzaus Draugiją, 1784 m. kankinio palaikus glaudusią bažnyčią Pinske perėmė unitai; jie ir toliau globojo Andriejaus Bobolės kapą, o relikvijas perkėlė į naują karstą. Pinskui patekus į Rusijos Imperijos sudėtį, bažnyčia perduota stačiatikiams, todėl jėzuitų prašymu 1808 m. Andriejaus Bobolės kūnas pergabentas į Polocko jėzuitų bažnyčią, o jėzuitus iš Rusijos išvijus – į Polocko dominikonų (vėliau – parapinę) bažnyčią (1830 m.). Tuo tarpu 1853 m. spalio 30 d. popiežius Pijus IX paskelbė Andriejų Bobolę palaimintuoju. Įvykus Spalio perversmui Rusijoje, 1922 m. pal. Andriejaus Bobolės  relikvijas sovietų valdžia išgabeno į muziejų Maskvoje, tačiau Apaštalų Sosto rūpesčiu 1923 m. jos buvo atgautos ir pervežtos į Jėzaus Vardo (Il Gesù) bažnyčią Romoje.

          Andriejaus Bobolės kultas ypač XX a. pradžioje susijo su patriotiniais lenkiškais motyvais. Palaimintojo užtarimui buvo priskiriama 1920 m. pergalė prieš bolševikus ties Varšuva (vadinamasis „Vyslos stebuklas“), tad 1938 m. balandžio 17 d. popiežiui Pijui XI paskelbus Andriejų Bobolę šventuoju, jo kūnas pergabentas į jėzuitų namus Varšuvoje, Rakowiecka gatvėje, kur iki šiol saugomas specialiai pastatytoje šventovėje. 1938 m. spalio 24–26 d. dvi šv. Andriejaus Bobolės relikvijos buvo iškilmingai atgabentos į Vilnių ir išstatytos katedroje ir Šv. Kazimiero bažnyčioje. Pastaroji relikvija (kairiojo dilbikaulio dalis) iki šiol išliko autentiškame relikvijoriuje ir saugoma Lietuvos jėzuitams priklausančios Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios kriptoje.

         Autentiško Andriejaus Bobolės atvaizdo neišliko; liudytojų tvirtinimu, jis buvęs vidutinio ūgio, stipriai sudėtas, apvalaus veido, raudonskruostis, šviesiaplaukis (gyvenimo pabaigoje – žilstelėjęs ir pliktelėjęs, trumpa žylančia barzda). 1773 m. Vilniaus jėzuitų kolegijoje paminėti du garbingojo kankinio Andriejaus Bobolės atvaizdai: vienas kabojo bibliotekoje, virš durų, o kitas – Šv. Jono bažnyčios zakristijoje. Galbūt vienas iš šių atvaizdų išliko Šv. Jono bažnyčios šoniniame altoriuje. Ovaliniame paveiksle pavaizduota kankinystės scena: išskėtęs rankas maldoje mirtį pasitinkantis pliktelėjęs, pražilęs ir barzdotas Andriejus Bobolė, su jataganu rankoje smūgiui užsimojęs pusnuogis kazokas ir angeliukas, laikantis padėklą su sužalotomis kankinio kūno dalimis. Be šio paveikslo, ankstyviausiems Andriejaus Bobolės atvaizdams priskirtinas ir XVIII a. datuotinas didelio formato paveikslas iš Rūdiškių bažnyčios, saugomas Bažnytinio paveldo muziejuje Vilniuje. Andriejaus Bobolės ikonografija XVIII a. dar nenusistovėjusi; jis dažniausiai vaizduojamas juodais jėzuito drabužiais, vienplaukis, su kardais, įsmigusiais į kaklą ir į kairiąją ranką; dažnos (paprastai fone) kankinystės scenos. Kartais (pavyzdžiui, po 1755 m. spausdintame paveikslėlyje) Andriejus Bobolė buvo vaizduojamas ir apoteoziškai, debesų fone, su kankinimo įrankiais ir kankinio atributais (palmės šakele ir laurų vainiku). Vėlesnė – ypač po XIX a. viduryje įvykusios beatifikacijos – kankinio ikonografija gerokai standartizavosi, pirmiausia plačiai paplitusių ir masiškai tiražuojamų devocinių paveikslėlių dėka.


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*