Šventieji Antanas, Jonas ir Eustachijus, Vilniaus kankiniai († 1347)

452px-Vilenskie_mucheniki

Vilniaus kankinių ikona

         Antonijus (Antanas), Eustachijus ir Jonas 1346 ar 1347 m. valdant Algirdui buvo nužudyti dėl politinių motyvų. 1547 m. Maskvoje jie buvo oficialiai paskelbti stačiatikių šventaisiais. Šiuo metu jų relikvijos ilsisi Vilniaus Šventosios Dvasios cerkvėje.

Iš kankinystės aprašymo  sužinome, kad būsimieji šventieji Antanas ir Jonas tarnavo Lietuvos valdovo dvare. Po kurio laiko jie priėmė krikštą iš stačiatikių kunigo Nestoro rankų. Jų vidinis atsimainymas pasireiškė ir išoriniu pasikeitimu – jie ėmė laikytis pasninko dienų ir augintis ilgus plaukus bei želdintis barzdas. Netrukus pagonys lietuviai, kurie trumpai kirpdavosi ir glotniai skusdavosi, atkreipė dėmesį į naujovišką Algirdo dvariškių išvaizdą. Kadangi Antanas ir Jonas buvo valdovo aplinkos žmonės, – šiuolaikiškai tarus, jo asmens sargybiniai, – Algirdui negalėjo nerūpėti jų lojalumas. Proga jų “patikimumui” patikrinti pasitaikė bendros puotos metu. Atsisakę valgyti į stalą patiektą mėsą, nes buvo pasninko metas, jie pažeidė abipusio solidarumo principą ir už tai buvo įmesti kalėjiman. Galiausiai patyrę bausmes ir kankinimus abu broliai buvo pakarti: Antanas sausio 14 d., Jonas balandžio 24 d. Trečiojo kankinio šv. Eustachijaus kelias kankinystės link panašus: jis tarnavo Algirdo dvare ir kai lydėjo valdovą medžioklės metu, šis pastebėjo jo ilgus plaukus ir barzdą. Eustachijaus kančių aprašymas pateikia kvapą gniaužiančių kankinimų vaizdą: kankinys buvo tvatinamas lazdomis, kankinamas šaltu vandeniu per patį žiemos speigą, luošinamas ir galiausiai pakartas “ant šakos” (gruodžio 13 d.).

Skaitykite daugiau: http://www.diena.lt 

Kviečiame žiurėti balsas.lt TV laidą apie Vilniaus Švč. Dvasios cerkvės požemius:

Pačioje Vilniaus širdyje, šalia Aušros vartų esančioje Šv. Dvasios cerkvėje, ilsisi trys Vilniaus kankiniai – Antanas, Jonas ir Eustachijus. Jų kūnai atsisako paklusti laikui jau daugiau kaip 660 metų.

Dievas padeda neprašomas

Stačiatikių šventųjų kūnai mumifikavosi savaime, neįsikišus žmogui. Palaikų paslaptį mėginę įminti mokslininkai atsakymo nerado. Priešingai nei jie, dvasininkai neabejoja, kad tai – stebuklas.

„Jie neirsta – jei nuimtume audeklus, pamatytume raumenis, sausgysles, odą, nagus. Mokslinio jų būklės paaiškinimo ypač intensyviai ieškota tarybiniais laikais – tuomet daugybei šventųjų palaikų atlikti skrodimai. Ir jokio mokslinio paaiškinimo nerasta. Viešpaties stebuklo, kaip ir jo buvimo, moksliniais bandymais neįrodysi ir nepaneigsi“, – dienraščiui teigė Šv. Dvasios cerkvėje tarnaujantis dvasininkas Jevgenijus Rudenko.

Jis užtikrino, kad Vilniaus kankinių palaikų būklė nėra palaikoma jokiomis dirbtinėmis priemonėmis. „Kai mumifikuojamas kūnas, jį paprastai tepa aliejais ar kitais konservantais. Pavyzdžiui, Leniną įvairiomis medžiagomis tepa jau daugiau kaip 80 metų, bet iš jo jau beveik nieko neliko. Tai didžiulis brangiai kainuojantis darbas. O mes jokių pinigų Dievui nemokame už tai, kad jis saugo šiuos šventus palaikus“, – šyptelėjo pašnekovas.

Pasak jo, užfiksuota keletas atvejų, kai Vilniaus kankinių palaikams priskirti stebuklai, – esą tikinčiųjų maldos šventiesiems buvo išklausytos, ir jie ar jų artimieji, sirgę kūno ar dvasios ligomis, pagijo.

Atsisakė paklusti Algirdui

Trys Vilniaus kankiniai tarnavo Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Algirdui. Jie, kaip ir dalis tuomečių Lietuvos didikų, buvo pagonys. Tačiau į Vilnių su Algirdo žmona atkeliavęs šventikas Nestoras pakeitė jų gyvenimus.

Broliai Antanas ir Jonas prieš atsiversdami į krikščionybę turėjo kitokius vardus – Kumetis ir Nežilas. „Žinia apie Kristų taip persmelkė jų sielas, kad jie pasiryžo krikštytis, – pasakojo J.Rudenko. – Pagonys, kurie, žinoma, turėjo labai didelę įtaką kunigaikščio Algirdo dvare, pastebėjo, kad jie smarkiai išsiskiria dvaro visuomenėje: per pasninką nevalgė mėsos, užsiaugino ilgus plaukus, kas tuo metu buvo labai neįprasta, neskuto barzdų ir atvirai skelbėsi esantys krikščionimis.“

 J. Rudenko teigimu, kol Kumetis ir Nežilas nebuvo atsivertę į krikščionybę, didikai nekreipė itin didelio dėmesio į prastumenėje populiarėjantį tikėjimą. Tačiau broliai buvo didikai, o tai jų padėtį gerokai komplikavo.

„To pagonys negalėjo pakęsti. Šie pyko, kad Algirdas nuolaidžiauja krikščionims ir jiems nedraudžia išpažinti savo tikėjimo. Dėl to jie prispaudė Algirdą ir šis paliepė broliams viešai atsisakyti savo tikėjimo. Jie griežtai atsisakė. Nors Algirdas religijos atžvilgiu neturėjo nei simpatijų, nei antipatijų, atsisakymas paklusti jį įsiutino“, – tęsė kunigas.

Mirtis nuo tikėjimo neatgrasė

Abu broliai Algirdo įsakymu buvo įmesti į kalėjimą. Vyresnysis brolis Jonas iškentė maždaug metus ir paprašė kunigaikščio malonės. Algirdas sutiko išlaisvinti Joną, tačiau su sąlyga, kad viešai išsižadės krikščionybės ir grįš į pagonių gretas.

„Tuomet Jonas palūžo – krikščionys jį atstūmė kaip išsižadėjusį savo tikėjimo, savu jo nepripažino ir pagonys. O jo brolis Antanas ir toliau kentė dėl Kristaus. Tada Jonas kreipėsi į šventiką Nestorą, kad šis įtikintų Antaną vėl jį priimti kaip brolį. Antanas atsakė griežtai: jeigu Jonas negrįš pas Kristų, su juo nebendrausiąs“, – pasakojo J.Rudenko.

Taigi brolio tikėjimo paveiktas Jonas vėl atsivertė į krikščionybę. „Jis apie savo grįžimą į krikščionių gretas akis į akį prisipažino Algirdui. Šiam toks pareiškimas nieko ypatinga nereiškė – jis buvo politikas, o ne tikėjimo žmogus. Bet kai Jonas viešai, didikams vakarieniaujant, pasiskelbė tikįs Kristų, tai kunigaikštį įsiutino“, – dėstė šventikas.

Taip broliai ir vėl atsidūrė viename kalėjime. Spaudžiamas pagonių dvariškių, Algirdas jiems paskelbė mirties nuosprendį. 1347 m. balandžio 14 d. Antanas buvo pakartas. Manyta, kad Jono tikėjimas kiek silpnesnis, ir po brolio egzekucijos jį dar bandyta grąžinti į pagonių gretas, tačiau kankinys nepakluso ir po dešimties dienų taip pat buvo pakartas.

Dar po pusmečio – 1347 m. gruodžio 13 d. – mirties bausmė įvykdyta ir jų giminaičiui Kruliui, taip pat priėmusiam krikštą, po kurio pasivadino Eustachijaus vardu. Jį prieš mirtį taip pat mėginta atversti į pagonybę – itin žiauriai kankintas: muštas lazdomis, rauti plaukai, kankintas vandeniu. Eustachijaus kūnas dar dabar mena kankinimus – matyti, kad jo kojos buvo sutrupintos. Trečiajam Vilniaus kankiniui tebuvo aštuoniolika.

Apaugo legendomis

Kaip skelbia padavimas, po tikėjimo brolių egzekucijos dar dešimt dienų jų nužudymo vietoje į dangų stiebėsi ugninis stulpas.

Visi trys tikėjimo broliai, anot padavimo, buvo pakarti ten pat – ant ąžuolo, kuris Vilniuje buvo tradicinė egzekucijų vieta, šakų. Kitas padavimas skelbia, kad Eustachijus buvo paskutinis myriop nuteistas žmogus, pakartas ant to ąžuolo.

Dabar, anot J.Rudenko, ąžuolo vietoje stovi Švč. Trejybės bažnyčia, beje, anksčiau buvusi pravoslaviška. Esą bažnyčios altorius pastatytas ant kelmo to paties ąžuolo, ant kurio šakų pakarti trys Vilniaus kankiniai.

Beje, Antanas, Jonas ir Eustachijus stačiatikių bažnyčios buvo pripažinti šventaisiais per labai trumpą laiką – nuo jų nužudymo dienos iki beatifikacijos praėjo vos 17 metų. Toks terminas tiek viduramžiais, tiek dabar yra labai trumpas.

Tai dingdavo, tai atsirasdavo

Sudarius Liublino uniją Švč. Trejybės bažnyčia buvo atimta iš stačiatikių. 1597 m. dabartinės Šv. Dvasios cerkvės vietoje pastatyta medinė pravoslavų šventykla, joje buvo saugomi ir Vilniaus kankinių palaikai. Dabar čia stovinti cerkvė iškilo tik XIX a. viduryje.

XVII a. buvo baiminamasi dėl palaikų saugumo, ir dvasininkai juos užmūrijo žemutinėje šventykloje. Paženklindami vietą, kur paslėpti palaikai, vietos šventikai pakabino Jono, Antano ir Eustachijaus ikoną.

Tačiau žinia apie jų buvimo vietą nuskendo užmarštin, ir tik XIX a. pradžioje kankinių palaikai buvo atrasti ir iškelti.

1914 m., prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, palaikai saugumo sumetimais buvo išvežti į Maskvą. Į Vilnių jie grąžinti 1946 m., patriarcho Aleksijaus I nurodymu. Ir iki šiol liepos 26-oji, palaikų grąžinimo į Vilnių diena, yra viena svarbiausių vietos tikinčiųjų šventė.

Informacijos šaltinis: Šarūnas Černiauskas / diena.lt (2009-04-11)

Kankinių kulto istorija

Cerkvėje palaidotų trijų Vilniaus stačiatikių kankinių kulto istorija prasideda 1364 m., kai Kijevo metropolitas Aleksejus paskelbė jų paminėjimo dieną. Istorikai laikosi nuomonės, kad Antonijus, Eustachijus ir Jonas 1346 ar 1347 m. valdant Algirdui buvo nužudyti dėl politinių motyvų. Stačiatikių tradicija skelbia, kad jų būta lietuvių, didžiojo kunigaikščio dvariškių, slapta priėmusių stačiatikybę ir sekusių Rytų krikščionių papročiais. Už tai, neva, pagonys, pastebėję juos pasninkaujant, auginant ilgus plaukus ir barzdas, nukankino ir pakorė ant ąžuolo, augusio dabartinės Švč. Tejybės cerkvės vietoje. 1547 m. Maskvoje jie buvo oficialiai paskelbti stačiatikių šventaisiais, balandžio 14 (pagal dab. kalendorių – 27) tapo jų šventės diena, jie įtraukti į visus stačiatikių religinių švenčių kalendorius, sukurta šių šventųjų vaizdavimo tradicija. Ikonografiją pirmasis aprašė A. Vijūkas-Kojelavičius, vėlesni jėzuitų ir unitų rašytojai išplėtojo jų gyvenimo ir kankinystės istoriją. Antonijų, Eustachijų ir Joną, kaip vietinius tikėjimo kankinius krikščionis pripažino ir garbino Lietuvos unitų tradicija. XIX a., caro valdžiai ėmus unitus persekioti ir uždarinėti jų cerkves, nuspręsta Šv.Dvasios cerkvėje sukurti stačiatikių kankinių relikvijų kulto vietą. 1826 m. po ikonostasu įrengta kripta, 1851 m. ji pašventinta, 1852.IV.14. Josifas Semaško iškilmingai perkėlė trijų šventųjų kankinių palaikus į naują relikvijorių, kuriame jie ilsisi ir dabar. Kiekvienais metais birželio 26 d. stačiatikiai švenčia šių relikvijų perkėlimo šventę, specialių pamaldų metu relikvijorius atveriamas, tikima, kad stačiatikių kankinių relikvijos turi gydomąją galią.

Pirmojo pasaulinio karo metais vienuolyno archimandritas Tichonas išvežė šventąsias relikvijas į Maskvą. Čia jos išbuvo iki 1946 m., kai Stalinas specialiu potvarkiu leido grąžinti palaikus į Vilnių. 1997 m. relikvijorius iš kriptos perkeltas po mediniu baldakimu priešais ikonostasą.

—————————————————————————————————-

Šaltiniai ir literatūra:

  • Trys Vilniaus kankiniai: istorija ir gyvenimas (istorinė studija ir šaltiniai), monografija, Vilnius: Aidai, 2000 m.  Dariaus Barono knygoje trijų Vilniaus kankinių istorija svarstoma kritiškai įvertinant istoriografijos tradiciją, išmintingai pasitikint šaltiniais ir vis ieškant naujų būdų priartėti prie atsakymo į klausimą: kas iš tikrųjų įvyko Algirdo dvare 1347 metais?
  • Išsamus to paties autoriaus straipsnis veidas.lt – “Trys Vilniaus kankiniai – didžiausias stačiatikių lobis Lietuvoje” .

Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*