šv. Charitina Lietuvaitė († 1281)

eae7e36528fa7260646cc699b35c8a059eea9d96

šv. Charitina Lietuvaitė († 1281)

         Algimantas Bučys, rinkdamas medžiagą savo knygai apie seniausiąją karaliaus Mindaugo († 1263) laikų lietuvių kultūrą, seniausiuose Naugardo ir Pskovo metraščiuose aptiko daug įdomių ir net svarbių lietuvių kultūrai dalykų. Apie juos plačiau pasiskaityti galima  2009 m. pasirodžiusioje knygoje „Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha“[1].

Ypač autorių sudomino paslaptingoji XIII šimtmečio šventoji Charitina Lietuvaitė:

“Sakau – paslaptingoji, nes nieko apie ją nebuvau girdėjęs, o ir šiandien visoje Lietuvoje, manyčiau, vargu ar rastume daugiau  žmonių, kurie būtų ką nors girdėję ar pamaldose kasmet minėję šventąją Charitiną Lietuvaitę“.

Atidžiau pasidomėjus paaiškėjo dar vienas Lietuvoje beveik nežinomas dalykas. Pasirodo, šiandien visame pasaulyje įvairių krikščionių ortodoksų  bažnyčių liturginiuose kalendoriuose galime rasti nurodytą šventosios Charitinos Lietuvaitės paminėjimo ir maldos dieną – tai spalio 5-oji diena.

Žinios apie šventąją pateikiamos glaustai ir neretai įvairuoja, priklausomai nuo šalies ir kalbos. Antai Šiaurės Amerikos ortodoksiškose bažnyčiose, kur didžiuma parapijiečių  jau primiršo savo gimtąsias kalbas ir mieliau vartoja anglų kalbą, krikščionių šventųjų kalendoriuje spalio 5 diena skiriama  Charitinai Lietuvaitei paminėti ir primenama, jog „palaimintoji Charitina buvo kilusi iš lietuvių kunigaikščių šeimos“. Verta įsidėmėti, kad šventosios Charitinos Lietuvaitės paminėjimas praktikuojamas  ne vien slavų parapijų ortodoksinėse cerkvėse, bet ir kitose Rytų ortodoksijos bažnyčiose bei vienuolynuose. Antai Šiaurės ir Pietų Amerikos Graikų ortodoksijos tradicinės krikščioniškos  Bažnyčios (The Church of the Genuine Orthodox Christians of Greece) globojamame šventosios Sinkletikės seserų vienuolyne šventoji Charitina Lietuvaitė paminima graikų kalba atliekamomis liturgijos apeigomis. Be to, nedidelis graikių seserų vienuolynas Niujorko saloje (Long Island) turi savo internetinį puslapį, kur randa vietos nusakyti Charitinos Lietuvaitės gyvenimą bent keliais žodžiais, vėlgi pabrėžiant, jog „šventoji Charitina buvo princesė, kilusi iš karališkos lietuvių šeimos“.

Neminėsiu visų ilgų mėginimų surasti ir sukaupti kuo daugiau žinių apie pirmąją mums žinomą lietuvę vienuolę ir pirmąją lietuvę šventąją, pateiksiu tik trumputę šv. Charitinos Lietuvaitės gyvenimo versiją, kiek man pavyko ją restauruoti iš įvairių senesnių bei vėlesnių šaltinių. Be abejo, šiandien, praėjus daugiau nei 700 metų po šventosios mirties, mes jau negalime atsekti tikrosios šv. Charitinos Lietuvaitės gyvenimo istorijos. Tačiau pro amžių glūdumą įžvelgiami faktai bei šaltinių užuominos leidžia teigti, jog viskas prasidėjo nuo tragiškos Lietuvos karaliaus Mindaugo mirties, kai 1263 m. sąmokslininkai nužudė karalių kartu su dviem jo sūnumis. Būtent tada išlikęs gyvas vyriausias Mindaugo sūnus Vaišvilkas († 1268), pirmasis mums žinomas lietuvis vienuolis ir pirmojo senosios Lietuvos teritorijoje vienuolyno įkūrėjas, turėjo bėgti iš Lietuvos į Pietų Rusią. Būtent tada buvę karaliaus Mindaugo šalininkai, tarp jų – taip pat netrukus nužudyto Polocką valdžiusio Tautvilo vaikai ir artimieji pabėgo į Šiaurės Rusią. Tai buvo pirmoji mums žinoma lietuvių emigracijos banga iš Tėvynės į svetimus kraštus.  Šitaip atsirado tolimame Naugarde paslaptingoji lietuvaitė, kilusi, kaip mini įvairūs tekstai, „iš karališkos lietuvių šeimos“ arba „iš lietuvių kunigaikščių šeimos“.

Lieka klausimas – kaip ji atsidūrė moterų vienuolyne?

Deja, autentiškų hagiografijos nuorašų nėra išlikę. Galimas dalykas, kad tradicinė šv. Charitinos Lietuvaitės hagiografija (šventojo kanono biografija) iš viso nebuvo sukurta nei po jos mirties XIII a. , nei vėliau – XIV ar XV a. Bet išliko liturginėse knygose privalomi trumpučiai pasakojimai apie pamaldose minimos šventosios gyvenimą. Būtent iš jų įvairūs tyrinėtojai ir Rusijos Stačiatikių Bažnyčios istorikai jau žymiai vėliau, XVIII – XIX a., atkūrė šv. Charitinos Lietuvaitės likimo metmenis. Pasak vienos legendinės versijos, 1265 metais daugelis kunigaikščių kilmės lietuvių skubiai bėgo iš Lietuvos į Rusiją: kunigaikštis Daumantas – į Pskovą, kur po daugelio žygių jis tapo pirmuoju lietuviu  šventuoju  Timotiejumi Daumantu († 1299), o kunigaikščio Tautvilo sūnus su savo dvariškiais pabėgo iš Polocko į Naugardą. Pasak metraščio, naugardiečiai anuomet norėjo išžudyti atbėgusius pas juos lietuvius dėl anksčiau Lietuvos pridarytų skriaudų Naugardui, bet kunigaikštis Jaroslavas neleido to padaryti. Legenda sieja kunigaikštytę Charitiną su Aleksandro Neviškio broliu, Naugardo kunigaikščiu Fiodoru. Jiedu buvę sužieduoti, bet staigi jaunikio mirtis išardžiusi vedybas. Tai suvaidino lemiamą vaidmenį kunigaikštytės likime: ji jau nebepriklausė savo gimdytojų lietuvių šeimai, bet dar neprisijungė prie Rusios didžiųjų kunigaikščių šeimos. Išeitis iš tokios padėties galėjusi būti tik viena: eiti į vienuolyną, priimti  vienuolės įžadus ir pasižadėti dangiškajam Sužadėtiniui Kristui. Ir jaunoji kunigaikštytė priėmė įšventinimą Naugardo moterų vienuolyne, įkurtame šventųjų apaštalų Petro ir Povilo garbei ant Sinycos kalvos. Po daugelio dvasinio žygdarbio metų ji tapo šio vienuolyno vyriausiąja, apreikšdama nuolankumo, skaistybės ir griežtos savitvardos įsikūnijimą, niekam neparodydama savo dvasios žygdarbių.

Įsigilinus į gražiąją legendą apie Charitinos Lietuvaitės sužieduotuves su garsiojo Aleksandro Neviškio broliu, paaiškėjo, jog ji tėra dažnas ir beveik visoms šventųjų hagiografijoms būdingas kelių skirtingų legendų susiliejimo rezultatas. Akivaizdu, kad kilmingų sužieduotuvių ir neįvykusių vedybų siužetas atkeliavo į vėlesnes populiarias šv. Charitinos Lietuvaitės hagiografijas iš Naugardo kunigaikščių istorijos. Vyresnysis Aleksandro Neviškio (Александр Невский; 1220 – 1263) brolis Fiodoras Jaroslavičius gimė  1219 m. ir dar vaikystėje  buvo sužadėtas su Černigovo kunigaikščio Michailo dukterimi Feodulija. Deja, penkiolikmetis Fiodoras netikėtai mirė 1233 m., o jo sužadėtinė pasitraukė į vienuolyną, kur priėmė vienuolystės įžadus ir ilgainiui pagarsėjo savo dievobaimingu gyvenimu ir po mirties buvo paskelbta šventąja Efrosinijos Suzdalietės vardu (†1246; minima spalio 25 d.). Manyčiau, kad XIII a. pabaigoje,  kai Naugarde gyveno ir mirė vienuolė Charitina Lietuvaitė, pasakojimai apie nelaimingas jaunųjų Rusios kunigaikščių Fiodoro ir Feodulijos sužieduotuves jau buvo praradę biografinį vardų ir datų konkretumą. Žmonės pasakodavo vieni kitiems  liūdnąją  istoriją, bet išmirštant jos liudytojams ir amžininkams vis rečiau prisimindavo nelaimingųjų sužadėtinių vardus. Kaip įprasta tautosakoje, istorinis atsitikimas atitrūko nuo konkretaus įvykio bei laiko ir ėmė keliauti iš lūpų į lūpas, o liūdnos istorijos dalyviai dažnai įgydavo vis naujus vardus, naujus tėvus, naujas biografijas.

Kita vertus, visai galėjo būti, kad lietuvaitė, būsimoji šventoji Charitina Lietuvaitė, iš tikrųjų pasitraukė į Naugardą kartu su Tautvilo sūnaus palydovais, būdama kurio nors lietuvių kunigaikščio sužadėtinė. Galbūt ji buvo sužieduota su paties Tautvilo, valdžiusio Polocką, sūnumi, kurį ketino nužudyti Mindaugo sostą užėmęs ir Tautvilą nužudęs Treniota? Galbūt paslaptingosios lietuvaitės vienuolės sužadėtinis bus buvęs kuris nors kilmingas lietuvis iš Tautvilo sūnaus palydos, pasitraukusios į Naugardą? Galbūt tai bus buvęs rusų metraštininkų ir istorikų minimas lietuvių kunigaikštis Augustas, minėto kunigaikščio Jaroslavo paskirtas valdyti Pskovą vietoje ten įsigalėjusio Daumanto, bet netrukus dingęs be žinios, pskoviečiams pareikalavus grąžinti jiems valdovu Daumantą?

Kas dabar pasakys ar įrodys, kaip ten iš tikrųjų yra buvę?

Mums svarbu sužinoti, kodėl šv. Charitina Lietuvaitė buvo paskelbta šventąja ir kodėl ji tiek šimtmečių minima krikščioniškose ortodoksų Bažnyčiose?

„Šiuolaikiniame oficialiame Rusijos Stačiatikių Cerkvės tinklalapyje (http://www.pravoslavie.ru/) pateikiama trumpa stilizuota šv. Charitinos Lietuvaitės hagiografija, prieinama plačiausiam tikinčiųjų Rytų ortodoksų krikščionių ratui, ir čia pabrėžiama, kad šv. Charitina Lietuvaitė, priėmė  vienuolės įžadus Naugarde šv. apaštalų Petro ir Povilo  moterų vienuolyne ant Sinicos kalvos. Po daugelio skaistaus pasišventėlės gyvenimo metų ji tapo šio vienuolyno vyresniąja igumene, teikdama seserims romumo, skaistybės ir griežto saikingumo pavyzdį, nuslėpdama nuo visų savo dvasinius žygdarbius. Pasimirė šventoji Charitina 1281 m. spalio 5 d. Jos gyvensenos žygiu apsireiškė viena iš svarbių moters šventumo savybių Rusioje:  veiklos išlaikymas paslaptyje, slaptingumas. Jos vardas vienuolystėje (Charitina – Meilingoji, dalijanti mielaširdystę) atspindi dvasinį jos žygdarbį. Pamatinė jos savybė – atjauta, tokia būdinga rusų moterims visais laikais. Tai svetimos nelaimės kaip savos nelaimės atjauta ir pagalba kenčiantiems žmonėms; svetimo vargo kaip savojo vargo pajauta ir sau užsikrovimas. Tai – žmogiškoji atjauta, kurios dėka ji sugebėjo tapti sava svetimoje šalyje, brangi tarsi čia gimusi. Ji tapo kitos tautos vaiku ir priėmė kartu su „igumenyste“ (vienuolyno vyresniosios pareigomis) šitos tautos vaikus į savo globą. Nes igumenė – motina ir tėvas viename asmenyje. Dvasiniame gyvenime gali būti tik motina ir tėvas, bet neturi būti nei pamotės, nei patėvio – neturi būti našlaitystės jausmo. Susitikimas maldoje su šventosiomis moteriškėmis po palaimingąja Pačios Dievo Motinos globa padeda visiems žmonėms tapti tikraisiais Dangiškojo Tėvo vaikais ir sugrįžti į savo Dangiškuosius Namus.

       Šventoji Charitina Lietuvaitė yra taip pat dangiškoji Lietuvos ir lietuvių tautos globėja.

       Krikščioniško evangelizmo  dvasioje visiškai logiškai nuskamba ir paskutinis, daugumai lietuvių gal kiek netikėtas  šv. Charitinos Lietuvaitės moderniosios hagiografijos  sakinys: „Šventoji Charitina Lietuvaitė yra taip pat dangiškoji Lietuvos ir lietuvių tautos globėja.“

      Kaip matome, naujųjų laikų bažnytinė stilistika čia derinasi su moderniai interpretuojamais tradiciniais vita žanro kanonais ir senosios bažnytinės  slavų kalbos leksika.

     Galima įvairiai (pavyzdžiui, politiškai, nacionalistiškai ar rusofobiškai etc.) interpretuoti galutinį aptariamos hagiografijos sakinį, tačiau trumparegiška būtų nepamatyti jame naujųjų laikų ekumeninės dvasios ženklo. Viduramžiška Romos katalikijos ir Rytų ortodoksų krikščionijos priešprieša atrodo vis beprasmiškesnė ir menkesnė XXI a. ekumenizmo šviesoje.

     Argi tikrai nūdieniai lietuviai krikščionys turėtų nusigręžti, nepripažinti ir neminėti viduramžių šventosios iš Lietuvos – šv. Charitinos Lietuvaitės vien dėl to, kad ji gyveno kitos šalies krikščionių vienuolyne  ir ten tapo krikščionių šventąja? Kad ir kokia būtų ateityje išeitis iš viduramžiško Romos katalikų ir Rytų ortodoksų bažnytinio konflikto, reikia tikėtis tikrosios krikščioniškos dvasios pergalės. Vieną dieną, tikiu, Lietuvos krikščionys ras laiko ir noro uždegti žvakelę bet kurioje Lietuvos cerkvėje ar bažnyčioje pirmųjų  lietuvių šventųjų – šv. Charitinos Lietuvaitės ir šv. Daumanto Timotiejaus liturginio paminėjimo dienomis.

Kada ir kokiomis aplinkybėmis Romos katalikų kurija atkreips dėmesį į pirmųjų lietuvių šventųjų pripažinimo ir minėjimo būtinybę – Dievo valios ir laiko klausimas.

Galbūt lietuviai krikščionys pavieniui ar keliese kada nors ims lankyti šv. Charitinos Lietuvaitės amžino poilsio vietą Naugarde, bet jau dabar skaudu konstatuoti, kad Lietuvoje šv. Charitinos vardas tebelieka užmirštas ar nenorimas prisiminti, o jos kapas apleistoje Naugardo šventovėje  šaukte šaukiasi gyvųjų pagalbos. Kaip rašo šv. Charitinos Lietuvaitės gerbėjai rusai, šiandien „vienoje iš seniausių Didžiojo Naugardo šventovėje altoriaus pusėje po danga slaptavietėje ilsisi šventosios Charitinos, Lietuvaitės kunigaikštytės, palaikai. Šventovės likimas mūsų dienomis didžiai liūdnas. Unikalus XII a. architektūros paminklas visų apleistas ir pamažu griūva“, restauravimo darbai užsitęsia…

Restauruokime bent savo pačių ir tautos atmintyje pirmosios lietuvės krikščionės šv. Charitinos Lietuvaitės atvaizdą ir vardą.

Straipsniai ir literatūra:

  • Užmirštoji ar niekam Lietuvoje nereikalinga?: pirmoji lietuvė krikščionė šv. Charitina Lietuvaitė (1281) / Algimantas Bučys // Ateitis. – 2011, Nr. 2. P. 15-18.
  • Pirmoji žvakelė šv. Charitinai Lietuvaitei : [pokalbis su literatūros kritiku ir poetu A. Bučiu / kalbėjosi] Audronė Jablonskienė // Respublika. – 2009, gruod. 18, p. 15. www.respublika.lt/lt

[1] Algimantas Bučys, SENIAUSIOJI LIETUVIŲ LITERATŪRA. MINDAUGO EPOCHA: POLIPARADIGMINĖ VIDURAMŽIŲ KULTŪRINIŲ KONFLIKTŲ STUDIJA, Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*