Šv. Brunonas Bonifacas Kverfurtietis, vyskupas, misijonierius, kankinys, Vilniaus arkivyskupijos antrasis globėjas (974 – 1009)

432px-Bruno_of_Querfurt

Viduramžių freska vaizduojanti Šv Brunono mirtį

         Vilniaus arkivyskupijos globėjas. Apie 974 gimęs Kvedlinburge, 994 tapo kunigu, o 1009 žuvo. Prahos vyskupo Adalberto (Vaitiekaus) paveiktas, 998 įstojo į benediktinų ordiną, gavo Bonifaco vardą. 1004 tapo misijų arkivyskupu. 1008 misijų kelionėje aplankė Rusiją ir turėjo galimybių susipažinti su jos kaimynais. Lankėsi Lietuvoje (kitur minima, kad Prūsijoje), susitiko su genties vadu Netimeru, kurį paragino krikštytis. Po vadinamojo ugnies stebuklo Netimeras pasikrikštijo, bet opozicionieriai 1009 arkivyskupą Bonifacą ir jį lydėjusius asmenis nužudė. Kvedlinburgo analuose, aprašant šiuos įvykius, pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėtas Lietuvos vardas.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, pasirinkdama Bonifacą šventuoju globėju, pavedė šiuose kraštuose žuvusiam misionieriui naujos Katalikų Bažnyčios ateitį.

          Paradoksalu, tačiau, jei ne jo kankinystė ir mirtis už tikėjimą, nebūtų pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas 1009 metais. XI a. pr. vokiečių rašytiniame šaltinyje – Kvedlinburgo analuose yra toks įrašas: „1009 metais šventasis Brunonas, kuris vadinamas Bonifacijus, arkivyskupas ir vienuolis, antrais savo atsivertimo metais, Rusios ir Lietuvos (Lituae) pasienyje pagonių trenktas į galvą, su 18 saviškių kovo 9 dieną nukeliavo į dangų.“

Merzeburgo vyskupo Titmaro kronikoje (1012–1018) apie šv. Brunoną rašoma: „Dvyliktaisiais savo atsivertimo ir garbingo gyvenimo metais, keliaudamas į Prūsiją, jis stengėsi tuos nederlingus laukus dieviška sėkla apvaisinti; bet erškėčiais apžėlusios laukinės žemės jis negalėjo lengvai apdirbti. Tada minėtos šalies ir Rusios pasienyje sakydamas pamokslą, pirma buvo vietinių gyventojų sudraustas, o po to, toliau jam skelbiant Evangeliją, buvo suimtas ir pagaliau dėl Kristaus, kuris yra Bažnyčios galva, meilės, 16-ąją dieną prieš kovo kalendas, romus kaip avinėlis, buvo nukirsdintas drauge su 18 savo palydovų“.

 Brunonas gimė apie 974 metais saksų didikų šeimoje Kverfurte (Qurfurt), mokėsi mokykloje, įsteigtoje prie Magdeburgo bažnyčios. 995 metais jis paskirtas kanauninku, netrukus Romos imperatoriaus Otono III dvare jau ėjo kapeliono pareigas. 998 metais Brunonas paliko tarnystę Romos dvare ir įstojo į Benediktinų vienuolyną Aventine, pasirinkęs Bonifaco vienuolinį vardą. 1001 metais jis prisijungė prie Šv. Romualdo ir atsiskyrėlių Pereum vietovėje netoli Ravenos Italijoje. Tais pačiais metais misionieriai iš Pereum vyko į Lenkiją. Gavęs iš popiežiaus Silvestro II šventimus bei leidimą vienuolių misijų veiklai, prie jų prisidėjo ir Brunonas. 1002 metų žiemą jis atvyko į imperatoriaus Henriko II dvarą, bet net iki 1004-ųjų turėjo laukti šventimų iš Magdeburgo arkivyskupo rankų. Brunono misijų veiklos tikslas buvo vengrai, po to – pečenegai (gyvenę teritorijoje virš Dnepro upės, į pietus nuo Kijevo Rusios). 1003 metais po brolių (žinomų kaip Penkių brolių kankinių Benedikto iš Benevento, Jono, Mataušo, Kristino ir Izaoko) kankiniškos mirties Brunonas ketino vykti į Lenkiją ir iš jos keliauti į Prūsiją, tačiau dėl tuo metu vykusio Vokietijos ir Lenkijos karo prūsų krikšto misiją Brunonas atidėjo beveik penkeriems metams.

 1004-1005 m. ir 1006-1007 m. žiemą Brunonas nesėkmingai vykdė misiją Vengrijos karalystės Banato kunigaikštystėje, kurioje jis ketino atversti vietos pagonis, tačiau susidūrė su atkakliu Banato srities graikų apeigų katalikų vienuolių pasipriešinimu.

 1005 m. lapkritį ar gruodį Brunonas pirmą kartą atvyko į Lenkiją, iš kurios jis tikėjosi pasiekti prūsų ir kitų dar neapkrikštytų baltų tautų žemes. Greičiausiai jau tuo metu užsimezgė jo draugystė su Lenkijos valdovu Boleslovu Narsiuoju, trukusi iki pat Brunono žūties.

 1008 m. sausio pabaigoje Brunonas iš Lenkijos per Vengriją atvyko į Rusios sostinę Kijevą, iš kur maždaug po mėnesio iškeliavo į pečenegų kraštą. 1008 m. vasario ir kovo mėn. buvo pečenegų nelaisvėje, 1008 m. pakrikštijo apie 30 suaugusių pečenegų ir paskyrė pečenegams katalikų vyskupą. 1008 m. rugpjūčio mėn. sugrįžo į Kijevą, iš ten pasuko Lenkijos link. Vėliau, jau būdamas Lenkijoje, Brunonas paskyrė ir pirmąjį Švedijos katalikų vyskupą.

 1008 m. spalį Brunonas paskutinį kartą atvyko pas Boleslovą Narsųjį ir ėmė rengtis misijai į Prūsiją.

 Bavarijos vienuolio benediktino Vipterto rašytiniame pasakojime „Vyskupo Brunono pamokslavimo Prūsuose istorija“ (apie 1020 m.) ir italų teologo bei filosofo Šv. Petro Damiano „Šv. Romualdo gyvenimas“ (apie 1040 m.) aprašomas svarbiausias Šv. Brunono gyvenimo įvykis – „karaliaus“ Netimero krikštijimas.

 „[...] [Brunonas], pas rusų (prūsų) karalių nuvykęs ir apsistojęs, ėmė aistringai pamokslauti. Karalius gi matydamas jį apsirengusi skurdžiais drabužiais, vaikščiojantį basomis kojomis, manė, kad šventas vyras toksai ne dėl įžado, bet veikiau dėl to, kad turto surinktų. Dėl to [karalius] pažadėjo , kad pats jo neturtą gausiomis dovanomis praturtins, jei [Brunonas] nuo tokios rūšies apgaulės atsitrauks. Todėl greitai negaišdamas [Brunonas] atgal į nakvynės vietą pasuka ir apsivilkęs vyskupui priderančiais brangiais darbužiais, taip į karaliaus rūmus vėl sugrįžta. O karalius taria: „kad įtikėtume, jog tiesa, kurią tu skelbi, yra tikra, greta vienas kito bus sustatyti du atskiri aukšti mediniai pastoliai. Ir po jais bus sukurta ugnis, [ir] tokiu būdu, kai ugnis iš abiejų pusių bus matoma, tu pereik per vidurį. Ir jei [tu] iš kurios nors pusės būsi kliudytas, [mes] tave visiškai toms ugnims suryti patikėsime. Bet jei, kaip tu tiki, taip neatsitiks, [tada] visi mes tavo Dievu be jokių sunkumų įtikėsime“. Bonifacas (Brunonas) pirmiausia su šventu vandeniu ir smilkalais iš visų pusių apeidamas, pašventino ugnį. Po to įžengė į šnypščiantį liepsnos kamuolį ir išėjo nepaliestas. Tada karalius ir kiti, kurie šitame renginyje dalyvavo, būriais prie švento vyro kojų puola, ašarodami prašo malonės [ir] karščiausia malda reikalauja krikšto. Ir tokiai daugybei gentainių susirinkus krikštytis, taip atsitiko, jog šventas vyras į platų ežerą įbridęs ir vandens prisisėmęs, liaudį pakrikštijo“.

 Tačiau sėkmingai prasidėjusi šv. Brunono misija baigėsi tragiškai – atskirai gyvenantis „karaliaus“ Netimero brolis Zebedenas, išgirdęs apie krikštą, nukirto šv. Brunonui galvą ir išžudė visus palydovus. Šv. Brunono galva buvo įmesta į upę (Alstra). Šv. Brunono ir palydovų palaikus vėliau išpirko ir palaidojo Lenkijos karalius Boleslovas Narsusis. Palaidojimo vieta nežinoma (anot kai kurių šaltinių, vėliau virš šv. kankinių kapų iškilo vienuolynai).

Šv. Brunono žūties vietos identifikavimo problema

1207-brunon_1

Šv. Brunono Bonifaso Kverfurtiečio paveikslas

Tyrinėtojai, besiremiantys minėtomis geografinėmis šaltinių nuorodomis, kurios iš pirmo žvilgsnio tarsi paneigia viena kitą, Brunono žūties vietos ieško ir Prūsijoje, ir Sūduvoje, ir net Lietuvoje. Pasaulinėje istoriografijoje nuo seno laikomasi nuomonės, kad šv. Brunonas žuvo Prūsijoje. Bažnyčios istorikas Heinrichas G. Foigtas (kuris Brunono ciklo šaltinių „Prūsiją“ tapatino su Galinda, o tų pačių šaltinių „Lietuvą“ − su Nadruva) spėjo, kad Brunonas žuvo ties dab. Gižycku; dauguma lenkų ir dalis rusų bei lietuvių tyrinėtojų visą Brunono 1009 m. misiją sieja su jotvingių kraštu, o J. Bieniakas iškėlė hipotezę, anot kurios šv. Brunonas žuvo Lietuvoje.

Pastaruoju metu lietuvių istoriografijoje ima ryškėti tendencija Brunono žūties vietą sieti su Magdeburgo analuose ir kai kuriuose kt. šaltiniuose figūruojančia Prūsijos, Rusios ir Lietuvos ribų sankirta. Pavyzdžiui, kalbininkas B. Savukynas ir istorikas T. Baranauskas, remdamiesi viename iš Brunono ciklo šaltinių paminėtos „Alstros“ upės ir Jatros upelio (Molčiadės intako) tapatumo hipoteze bei Petro Dusburgiečio inspiruota jotvingių priklausomybės prūsų etninei bendrijai koncepcija, bando įtaigoti, kad Brunonas turėjęs žūti į pietvakarius nuo dab. Naugarduko, kur XI a. esą susisiekusios „Prūsijai pavaldi Sūduva“, Kijevo Rusia ir „dar neišsiplėtusi“ Lietuva; tiesa, atsižvelgiant į naujausių archeologinių tyrinėjimų išvadas dėl X–XII a. prūsų, jotvingių ir lietuvių gentinių teritorijų ribų, o taip pat į daugumos istorikų pripažįstamą Vladimiro 983 m. žygio į Sūduvą nulemtą Sūduvos duoklinio pavaldumo Rusios valstybei faktą, šv. Brunono žūties vieta gal kiek korektiškiau būtų laikyti dab. Marijampolės apskrities teritoriją, − būtent joje X – XI a. ribojosi prūsų, (Rusiai pavaldžių) jotvingių ir lietuvių gyvenamieji arealai.

         Atminimo įamžinimas

  • 2007 m. sausio 7 dieną Klaipėdoje įkurta nauja Šv. Brunono Kverfurtiečio parapija. Jos aptarnavimas patikėtas pranciškonams konventualams.
  • Lietuvos vyskupai 2009 – uosius paskelbė EVANGELIJOS ŽINIOS TŪKSTANTMETEI LIETUVAI jubiliejiniais metais.

         Leidiniai:

  • 2006 m. Vilniuje, leidykloje „Aidai“ išleista istorinių šaltinių knyga „1009 metai: šv. Brunono Kverfurtiečio misija = A. d. 1009: missio s. Brunonis Querfordensis“. Ją sudarė, šaltiniotyrinius paaiškinimus ir bibliografiją parengė Inga Leonavičiūtė; specialusis redaktorius Vytautas Ališauskas. Knygoje sutelkti mūsų dienas pasiekę šaltiniai, iš kurių aiškėja Šv. Brunono misijos tikslai, jo veikla baltų žemėse, jo žūties aplinkybės.
  • Išleista dr. Laimos Šinkūnaitės knygelė „Šv. Brunonas Kverfurtietis Pažaislio freskose“ (Kaunas: Kauno arkivyskupijos muziejus, 2009). Joje analizuojamos Pažaislio kamaldulių vienulyne išlikusio hagiografinio ciklo freskos, bažnyčios erdvėje apimančios tris taikias misijas. Dviejų pirmųjų fone nuosekliai ir vaizdžiai atskleidžiamas šv. Brunono misijos turinys ir prasmės. Leidinys gausiai iliustruotas, dalis iliustracijų publikuojama pirmą kartą.
  • 2009 m. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštyje (T.32) išspausdinti dr. Dariaus Barono  „Šv. Brunonas Kverfurtietis: misionieriaus pašaukimas“, dr. Liudo Jovaišos „Šv. Brunono Kverfurtiečio kultas Lietuvoje: liturginis ir hagiografinis aspektas“ ir dr. Mindaugo Paknio „Šv. Brunono Kverfurtiečio freskos Pažaislio kamaldulių vienuolyne“ moksliniai straipsniai.
  • Režisierius Algis Kuzmickas sukūrė dokumentinės publicistikos filmą „Paskutinė Bronono misija“, kuriame mėginama rekonstruoti 1009-ųjų metų įvykius: šv. Brunono Bonifaco misiją į pagonių kraštus, šiuose kraštuose gyvenusias gentis, jų papročius bei tradicijas ir lemtingą jų susitikimą. Tačiau 1009-ųjų metų įvykiai – tik filmo kulminacija. Filmo autorius su precizišku žurnalistiniu užsispyrimu tiria ano meto istorinį kontekstą, misijų reikšmę krikščioniškoje pasaulėjautoje, šv. Brunono gyvenimą ir veiklą bei tą pasaulį, kuris rašytiniuose Kvedlinburgo analuose įvardytas žodžiu „Lituae“. TV laidą kviečiame žiūrėti nuorodoje: bernardinai.tv

Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*