Šv. Ansgaras, vyskupas, misijonierius (801 – 865)

2_3_ansgar2[1]         Pasak profesoriaus K. Būgos, kuršių vardą (cori) pirmą kartą pamini švedai. Jį randame 853 m. Rimberto apie Hamburgo ir Brėmeno arkivyskupą Ansgarą parašytoje kronikoje „Vita sancti Anskarii per s. Rimbertum“, kurioje pateikiami šv. Ansgaro gyvenimo epizodai. XXI a. ieškodami istorinių Lietuvos ištakų, nedaugelis suvokiame šv. Ansgaro reikšmę Lietuvai. Kai kurie istorikai linkę jo neįtraukti į savo veikalus motyvuodami tuo, kad nėra patikimo šaltinio, nurodančio tikslų jo buvimo Lietuvoje faktą. Ankstyvoji Lietuvos istorija neturi rašytinių šaltinių apie aprašomus įvykius ir asmenybes, tačiau galima naudotis išlikusiais ir patikimais šalių kaimynių šaltiniais, kuriuose minimi su baltų žemių christianizacija susiję įvykiai. Tai jau minėtoji kronika apie šv. Ansgaro gyvenimą, priklausanti prie Šiaurės rašytinių šaltinių grupės. Ją parašė jo mokinys, Hamburgo ir Brėmeno arkivyskupo įpėdinis Rimbertas iš Flandrijos. Būdamas aprašomų įvykių amžininkas, jis remiasi gyva istorine medžiaga ir priklauso prie žymiausių viduramžių šaltinių rašytojų. Remdamiesi šiuo šaltiniu galime pateikti hipotezę, kad Ansgaras buvo vienas iš pirmųjų misionierių, įžengusių į Lietuvos žemę. Manoma, kad šis šventasis galėjo aplankyti senąją Apuolės pilį, kuri stovėjo kuršių žemėje. Dabartinė Apuolė žinoma kaip gyvenvietė 8 km į pietryčius nuo Skuodo ir šiaurės rytus nuo Mosėdžio, įsikūrusi Luobos ir Brukio upelių santakoje. Toje vietoje aptinkamas Apuolės piliakalnis, apimantis apie 4 ha plotą. Apuolė istoriniuose ir archeologiniuose šaltiniuose minima gana seniai. Manoma, kad ten kaip tik ir buvo kuršių žemės centras bei sostinė.

Minimais laikais Skandinavijos germanų poveikis prie Baltijos jūros gyvenusioms gentims buvo nemažas. Ištobulinę laivininkystę, jie sugebėdavo nuplaukti į tolimiausius kraštus ir staigiais puolimais apiplėšti vietos gyventojus, kitur prekiaudavo savo pasigamintais metalo dirbiniais. Vikingai sugebėdavo savarankiškai įsikurti svetimose žemėse ir imti valdyti vietos gyventojus. Iš jų pirmieji žygius pradėjo danai, po jų buvo norvegai, o labiausiai įsigalėjo švedai.

Remiantis minėtu patikimiausiu šaltiniu, Rimbertas buvo Ansgaro diakonas, kilęs iš gretimos Flandrijos, vėliau jo įpėdinis Švedijos arkivyskupo soste. „Tas jo biografas visur yra Ansgarą lydėjęs ir matęs mūsų Ventą, o po Ansgaro mirties rastas tinkamiausias perimti visas jo turėtas pareigas.“ Kronikoje Rimbertas rašo, kad kuršiai tuo metu gyveno dabartinėje šiaurės vakarų Žemaitijoje ir šiek tiek toliau į šiaurę Latvijoje. Su jais skandinavams ne kartą teko susidurti. Rimbertas teigia, kad dar iki Apuolės apgulties kuršiai priklausė švedų valdžiai.

Per antrąją Ansgaro kelionę į Švediją (apie 850 m.) danai laivais surengę karo žygį į Kuršių kraštą (Chori), kuriame buvo penki miestai. Bet danai buvę nugalėti, didesnė jų dalis žuvo. Tad sužinome, kad kuršiai turėjo penkis miestus, vienas jų buvo vadinamas Apulia. Rimbertas apie tai rašo: „Pagaliau danai, tai žinodami, minėtuoju laiku, kai ponas vyskupas jau buvo nuvykęs į švedų šalį, surinko didelę daugybę laivų ir nuvyko į jų [kuršių – M. D.] tėvynę… O ta valstybė turėjo 5 sritis.“ Juos buvo pavergę švedai, bet kuršiai panorėję laisvės ir sukilę. Tuo metu danai, surinkę daugybę laivų, užpuolė kuršius, siekdami juos pavergti ir apiplėšti. Pažindami švedų žiaurumą, susivieniję kuršiai drąsiai puolė danus, atėmė jų laivus, daugybę aukso, sidabro ir kito turto. Apie tai sužinojęs švedų karalius Olafas, norėdamas išgarsėti ir pavergti kuršius iš naujo, apie 850 m. puolė juos. Tais pačiais metais švedai atnaujino ekspansiją į kuršių žemę – jie atėjo skelbdami tikėjimą. Tarp švedų užpuolikų buvo misionierius ir pamokslautojas Ansgaras, esą jis labai vargdamas kuršių žemėje skelbė krikščionybę. Remiantis šiuo faktu galima manyti, kad Ansgaras iš tikrųjų lankėsi kuršių žemėje. Tada su daugybe laivų ir ginkluotų vyrų puolė Seeburgo miestą (dab. Latvijos miestą Gruobinią), kuriame buvo apie 7000 žmonių. Paėmę ir sunaikinę šį miestą, palikę savo laivus, švedai po 5 dienų žygio pasiekė kitą kuršiams svarbią vietovę – Apuolę. Jos gyventojai užsidarė tvirtovėje ir 8 dienas apie 15 tūkstančių karių narsiai gynėsi. Aštuonias dienas virė kovos prie Apuolės, devintą dieną vikingai pradėjo dvejoti. Mesdami burtus, jie stengėsi sužinoti dievų valią, bet nė vienas iš dievų nebuvo pasiruošęs jiems padėti. Atsidūrę didelėje nelaimėje, jie suskato šauktis krikščionių Dievo, ir burtas parodęs, kad Kristus norįs jiems padėti. Šis faktas liudija, kad švedai jau buvo priėmę krikščionybę ir kad su jais galėjo būti atvykęs Ansgaras. Jis galėjo paskatinti švedus šauktis Jėzaus Kristaus pagalbos kovoje su Apuolės pilies gynėjais. Pasidrąsinę švedai iš naujo puolė pilį, tačiau kuršiai atsiuntė pasiuntinius ir pareiškė esą nugalėti. Jie turėjo sumokėti didelę išpirką auksu, sidabru ir ginklais, be to, duoti 30 vyrų įkaitais ir įsipareigoti, kaip ir pirma, mokėti duoklę bei klausyti švedų karaliaus.

Jauni švedų kariai iš karto nenorėjo sutikti su šiuo pasiūlymu. Jie norėjo paimti pilį ir jos gynėjus išsivežti į nelaisvę. Tačiau karalius ir jo kunigaikščiai, gavę daug turtų ir 30 įkaitų, sudarė taiką. Po Apuolės įvykių nutrūksta žinios apie šią Lietuvos istorijai reikšmingą vietovę. Pilis ilgainiui visiškai sunyko. Buvusioje kuršių žemėje liko stūksoti tik piliakalnis, menantis aršias kovas.

Pradžią Apuolės piliakalnio archeologiniams kasinėjimams davė 1893 m. Vilniuje vykęs archeologijos kongresas. Yra žinoma, kad švedų archeologas prof. Birgeris Nermanas, pajutęs šios vietovės trauką, kartu su V. Nagevičiumi lankydavosi Apuolėje ir atlikdavo kasinėjimus. Savo veikale „Die Verbindungen zwischen Skandinavien und dem Ostbaltikum in der jungeren Eisenzeit“, 1929 m. išleistame Stokholme, jis abejoja dėl apgultos pilies karių skaičiaus, bet ne faktais apie Ansgaro pasirodymą kuršių žemėje. Apie 1885 m. Petrapilio (dab. Sankt Peterburgo) universitete mokėsi nemažai lietuvių studentų, o profesoriai buvo pradėję domėtis lituanistika. Į universitetą atvykus dirbti prof. E. Volteriui, domėjimasis dar labiau pagyvėjo. E. Volteriui susidomėjus Rimberto kronika, iškilo nemažai klausimų apie tikslią kai kurių pilių buvimo vietą. Paieškos davė rezultatų, kai profesorius perskaitė Simono Daukanto veikalą „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“. Galutinai įvardyta tiksli Rimberto minima pilis Apulia. Tyrinėdami prie Apuolės esantį piliakalnį istorikai ir archeologai nustatė, kad jis turi priešistorinę praeitį, bet yra jau seniai apleistas. Kai kurie istorikai Apuolę laiko senąja kuršių sostine.

Ansgaras gimė 801 m. netoli Amjeno miesto Šiaurės Prancūzijoje. Jo tėvai buvo kilę iš kilmingos prancūzų ir saksų giminės, tarnavo imperatoriui Karoliui Didžiajam. Ansgarui sulaukus penkerių, mirė motina. Tėvas pamaldų jaunikaitį atidavė globoti Corbey benediktinų vienuolyno abatams, Karolio Didžiojo pusbroliams Adalhardui ir Valai, vienuolyno mokykloje šie jam suteikė pagrindinį pasaulietišką išsilavinimą. Vaikystėje Ansgaras tarp draugų buvo gana populiarus, nes „rodydavo mažai stropumo užsiėmimuose, bet daugiausiai žaidimuose ir išdaigose“. Tai parodo, kad Ansgaras vaikystėje nebuvo itin uolus, jis, kaip ir visi vaikai, labiau mėgdavo žaisti nei mokytis. Tačiau šventi sapnai jaunystėje jį pakeitė, paskatino siekti šventumo. Rimbertas minėtos kronikos devintame skyriuje atpasakoja viziją apie įvyksiančią misiją, kurią Ansgaras turės atlikti. Jis atsiduria tarp tikėjimo išpažinėjų, ir jiems pasirodo šviesa. Ją jis atpažino iš ankstesnės rojaus vizijos. Ir vėl išgirdo tą patį balsą, sakantį: „Tavo nuodėmės atleistos.“ Tada Ansgaras paklausė, ką turįs daryti, ir gavo užduotį krikštyti pagonius. Balsas jam sakė: „Eik ir paskelbk tautoms Dievo Žodį.“

Vėliau Ansgaras buvo pripažintas labai talentingu jaunuoliu. 823 m. jis išsiunčiamas į naujai įkurtą vienuolyną Naujojoje Korbėjoje dėstyti teologijos. „Čia jis gauna vienuolyno mokyklos mokytojo ir pamokslininko pareigas, taip pat yra vertinamas kaip magister scolae ir doctor populi, tai titulai, kurie aiškiai parodo jo aukštą dvasinį ir kultūrinį lygį.“

Neilgai Ansgaras džiaugėsi gyvenimu naujajame vienuolyne. Viskas pasikeitė, kai danų karalius Haraldas, kuris buvo pabėgęs iš savo šalies, prisiglaudė pas imperatorių Liudviką Pamaldųjį. Prieglobstis buvo suteiktas su sąlyga, kad Danijos karalius priims krikštą. Pasikeitus politinei padėčiai Danijoje, karalius Haraldas grįžo namo. Naujosios Korbėjos abatas Ansgarui pasiūlė kartu su karaliumi vykti į Daniją, rūpintis jo dvasiniais reikalais ir pradėti vietos pagonių krikščioninimą. Ansgaras, būdamas paklusnus savo abatui, tuoj pat sutiko, nors pagonims, laukiniams nenugalimiems Danijos karžygiams skelbti tikėjimą gal ir buvo per drąsus sumanymas. Nebuvo nė vieno brolio, kuris būtų norėjęs su juo keliauti, nes tenai laukė mirtis. Tik vienintelis kunigas Autbergas iš Pikardijos sutiko vykti kartu. „Kai Danijos karalius Haraldas pasikrikštijo, 826 m. su juo šv. Ansgaras išvyko Danijon skelbti Kristų.“ Kelionė buvo nesėkminga, nes palydovai nesirūpino jaunaisiais misionieriais. Tik iš Kelno arkivyskupscs-ansgaro Hadubaldo gavus laivą su dviem kajutėmis jais buvo pasirūpinta. Po sunkios ir varginančios kelionės jie „įsikuria Fryzijoje, kuri yra prie Danijos sienos; čia Ansgaras apie trejus metus darbuojasi kaip ganytojas ir evangelizuotojas.“ Iš pradžių skandinavai jo pastangoms buvo abejingi. Naujasis krikščioniškas tikėjimas šiaurės gyventojams buvo visiškai nepažįstamas. Pirmieji misionieriai iš karaliaus dovanų gavo dvarą ir jame įsteigė mokyklą. Autbergas susirgo ir dėl įvairių nesėkmių turėjo grįžti į Korbėją, ten 829 m. mirė. Tais pačiais metais pas imperatorių Liudviką Pamaldųjį atvyko Švedijos karaliaus Bjorno pasiuntiniai prašyti misionierių, nes „jie nepažįsta krikščionių mokslo. Taip pat jų karalius Bjornas yra palankus priimti į savo šalį krikščionis kunigus.“ Tik tada atsivėrė tikrasis kelias misijoms. 829 m. Ansgaras antrą kartą siunčiamas į Švediją su misijomis, bet jos taip pat nebuvo sėkmingos. Per kelionę jų laivą apiplėšė piratai. Jie pagrobė visą laivu gabentą turtą, taip pat dovanas, plukdomos Švedijos karaliui nuo imperatoriaus Liudviko Pamaldžiojo. Visiškai nuskurdę, likusį kelią į Birką jie sukorė pėsčiomis. Karalius Bjornas juos draugiškai priėmė ir nuoširdžiai globojo leisdamas pradėti misijas. Labiausiai per jas nusipelnė Švedijos karaliaus giminaitis Heigeiras, kuris buvo ištikimas krikščionybės gynėjas. „Heigeiras buvo pirmasis, pastatęs koplyčią ir vėliau pirmą bažnyčią švedų žemėje.“ 831 m. Ansgaras imperatoriui pranešė, kad Švedijoje krikščionybei dirva jau paruošta. Grįžęs į vokiečių žemes, jis buvo paskirtas į naujai sukurtą Hamburgo vyskupiją, tampa vyskupu. „831 m. Ansgaras buvo vyskupo Drogos iš Meco įšventintas vyskupu. Taip pat iš popiežiaus buvo išprašytas patvirtinimas Ansgarui.“

Gavęs paaukštinimą ir pripažinimą, 831 arba 832 m. jis išvyko į Romą, ten popiežius Grigalius IV jam įteikė palijų. „Hamburgo vyskupiją popiežius pakelia į arkivyskupiją, o asmeniškai Ansgarą deleguoja popiežiaus legatu šiaurės kraštams.“ Ansgaras, grįžęs į Hamburgą ir įkūręs naują arkivyskupiją, pradėjo eiti arkivyskupo pareigas. Hamburge jis pastatė katedrą, taip pat įrengė mokyklą ir biblioteką. Iš kitų šalių išpirktus vergus jis leisdavo į mokyklą, kad paruoštų misijoms šiaurėje. Tačiau „po pirmojo didelio pasisekimo Ansgaras turėjo išgyventi didelius sunkumus, ypač po Liudviko Pamaldžiojo mirties ir frankų karalystės padalijimo 843 m., Hamburgo arkivyskupija praranda Torholtą Belgijoje, kuri teikė svarbią materialinę ir dvasinę pagalbą Hamburgo arkivyskupijai. O 845 m. ir pats Hamburgas nuniokojamas vikingų.“ Per antpuolį vikingai sugriovė visa, kas buvo pastatyta. Buvo išžudyta daug žmonių, dalis paimti į nelaisvę. Ansgarui paskutinę akimirką pavyko pabėgti. Brangenybės ir Bažnyčios turtai buvo pagrobti. Arkivyskupas tespėjo išsinešti jam dovanotas Reimso arkivyskupo Ebo, Siksto ir Sinicijaus relikvijas. Jis liko be bažnyčios, sosto ir prieglobsčio. Rimbertas pažymi, kad Ansgaras reagavo taip kaip ir Senajame Testamente Jobas, sakydamas: „Viešpats davė, Viešpats atėmė. Tebūnie Viešpaties vardas garbinamas.“ Tačiau Ansgaras neilgai buvo be sosto, nes 845 m. mirė Brėmeno vyskupas Lianderichas. Karalius sumanė Hamburgo arkivyskupą Ansgarą skirti Brėmeno vyskupu, kad turėtų materialinį aprūpinimą šiaurės misijoms. Knygoje „Gestalten der Kirchengeschichte“ rašoma, kad toks arkivyskupijos perkėlimas buvo teisiškai leidžiamas, bet su tuo nenorėjo sutikti Kelno arkivyskupas, iš kurio arkivyskupijos buvo atimta viena sufraganinė vyskupija. Tačiau „847–848 m. vykusiame Mainco sinode buvo įsteigta Hamburgo ir Brėmeno arkivyskupija, ją patvirtino popiežius Mikalojus I“.

Ansgaras, būdamas penkiasdešimties metų, 852–853 m. dar kartą nukeliavo į Švediją. Tai viena reikšmingiausių jo gyStAnsgarvenimo kelionių į šią šalį, nes tada jis gavo karaliaus Olafo sutikimą christianizuoti švedus. Apie šią kelionę, jos tikslus ir kaip sekėsi Ansgarui susitarti su švedais, sužinome iš minėto šaltinio – Rimberto kronikos. Rimbertas aprašo Ansgaro ir karaliaus Olafo pokalbį dėl krikščionybės įvedimo Švedijoje. Karalius sakė: ,,Aš mielai noriu tavo misija naudotis, bet aš negaliu asmeniškai tau duoti leidimo. Tam reikia šalies dievų pritarimo, kurių sprendimas yra sužinomas burtų traukimu. Šis reikalas lieka neišspręstas, bet man tai rūpi.“ Iš šio sakinio galime suprasti, kad karaliui Olafui buvo brangi krikščionybė ir kad jis buvo jai palankus. Matome ir tai, kad švedai buvo labai dievobaimingi – net spręsdami klausimą, ar priimti krikščionybę, jie turėjo atsižvelgti į savo dievų valią. Toliau Rimberto kronikoje rašoma: ,,Atėjus krikščionybės reikalo sprendimo dienai karalius Olafas sušaukė savo didžiąją „tarybą“, ji nusprendė taip pat, kad dievų nuomonė yra gaunama per orakulus. Taip visi išėjo į lauką ir metė burtus. Paskui burtų metikas pareiškė, kad dievai jokio prieštaravimo krikščionybei neparodė.“ Šitokiu gana keistu būdu Ansgarui buvo leista sukrikščioninti švedus. Tai vienas iš reikšmingiausių Ansgaro nuveiktų darbų. 864 m. pabaigoje jis labai nusilpo ir pajuto artinantis mirtį. Tai jį sukrėtė, jis dar labiau puolė į neviltį, kad negaus kankinio vainiko už kovą prieš pagonis, bet turės kaip sergantis žmogus mirti lovoje. Draugai jo ligą ir ištinkančias nesėkmes mėgino aiškinti kaip kankinystę. Ansgaras nuo ligos mirė 865 m Brėmene.

Straipsniai ir literatūra:


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*