Viktorija Plečkaitytė MVS „Mūsų palaimintieji: Jurgis Matulaitis apie šventumą“

Dievo dovanų metas

Atrodo, šiomis savaitėmis gyvename ypatingą laiką – tikrą dovanų metą. Šį birželį, minint arkiv. Jurgio Matulaičio beatifikacijos (paskelbimo palaimintuoju) 30 metų jubiliejų, Bažnyčia ir Lietuvių tauta gauna naują dovaną – palaimintuoju skelbiamas arkiv. Teofilius Matulionis. Kaži, ar tik atsitiktinumas, ar iškalbingas Dievo ženklas, kad abiejų beatifikacijų datas (pal. Jurgio – 1987 birželio 28-ąją, o pal. Teofliaus – 2017 birželio 25-ąją) skiria vos dvi dienos? Beje, jie abu beveik bendraamžiai. O ir gyvenimų geografijoje yra bent vienas bendras taškas – abiejų tuo pačiu metu studijuota (nuo 1895 iki 1899), o vėliau gyventa ir darbuotasi (nuo 1909 iki 1911) Peterburge.

Šv. Jonas Paulius II, skelbdamas arkiv. Jurgį Matulaitį palaimintuoju, pavadino jį ypatinga dovana Lietuvių tautai ir Bažnyčiai. Praėjo lygiai 30 metų. Trys dešimtmečiai, išsiskleidę didžiuoju nepriklausomybės stebuklu, bet pažymėti ir sunkumų, ir išbandymų. Ir štai šiemet Viešpats Lietuvių tautai ir Bažnyčiai duoda antrą panašią dovaną – pal. Teofilių Matulionį. O juk duodama dovana išreiškia jos davėjo dėmesį ir meilę apdovanojamajam, o priimta ir naudojama – priėmusiojo meilę davėjui. Taip, Viešpats dosniai duoda ir kantriai laukia, kad priimtume, kad naudotume… Juk kas geriau už Jį gali žinoti, kas mums tikrai būtinai reikalinga – mūsų gyvenimui, mūsų džiaugsmui, o svarbiausia – mūsų išganymui, t. y. mūsų šventumui.

Žinoma, per kiekvieno palaimintojo ar šventojo liudijimą – gyvenimą, darbus, žodžius, užtarimą – Viešpats mus kalbina skirtingai. Kiekvieno jų šviesa savita, kiekvieno šventumo atspalvis nepakartojamas. Bet viena visuose juose deganti ir per visus mums spinduliuojanti žinia ta pati – ir mes, visi ir kiekvienas, esame sukurti tam, kad trokštume būti šventi, kad išdrįstume visą savo mizeriją atiduoti į beribį Dievo gailestingumą.

Ačiū Viešpačiui, kad duoda mums „savus“ šventuosius. Naujasis palaimintasis arkiv. Teofilius, tvirtina: „Malonė prigimties nenaikina, bet tobulina, tai ir šventieji danguje jautriau išklauso maldų savo tautiečių artimųjų ir didesniu rūpestingumu gali padėti, kai į juos yra kreipiamasi.“ (Ganytojinis laiškas, 1943 m. gegužės 12 d.) Todėl ir jų žodis mums tartum suprantamesnis, svaresnis. Nes savas, artimas. Tad švenčiant vieno beatifikaciją, o kito – beatifikacijos jubiliejų – t. Jurgio žodis mums apie tai, kas svarbiausia – apie šventumą, kuris yra mūsų visų pašaukimas.

Pal. Jurgis Matulaitis: Šventumo siekimas


Arkiv. J. Matulaitis stebi sporto varžybas.

Konferencija Varšuvos dvasinės seminarijos klierikams, 1917 lapkričio 8 d. Publikuota: Bl. Jerzy Matulewicz, Konferencje ascetyczne, Warszawa, 2002, p. 195-199, vertė s. V.

Ką reikia daryti, kad taptum šventuoju? Kokiu keliu ėjo šventieji?

Dažniausiai į šventumą žvelgiame iš išorės ir tapatiname jį su išoriniais darbais, su nuostabiais apsimarinimais. O vis dėlto ne tai yra šventumas. Greičiau tai tam tikros apraiškos, kuriomis Dievas patvirtina savo tarnų šventumą.

Jų nuostabūs, didvyriški darbai buvo jų tikėjimo ir karštos Dievo meilės išsiskleidimas. Jie buvo greičiau šventumo pasekmės ir vaisiai, o ne jo priežastis.

„Karalystė jėga puolama“

Bet kokiu gi keliu ėjo šventieji? Kovos, ryžto ir savęs nugalėjimo keliu. Netinka manyti, kad šventieji buvo kitokie žmonės nei mes. Ir jie turėjo tas pačias aistras, tą patį kūną, pilną geismų ir silpnybių, ir visi pradėjo nuo kovos ir savęs nugalėjimo, taip sekdami Kristaus balsą, kuris sakė: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mk 8, 34).

Tai pirmoji sąlyga, nurodyta Kristaus, siekiantiems tobulumo. Ir apgaudinėja save tas, kuris mano, kad šventumą galima pasiekti kitu keliu, kuris stebisi, kad, nepaisant gerų pasiryžimų, vis nupuola, kad, nepaisant tiek dažnų išpažinčių, nuolat grįžta prie blogio, dėl kurio save kaltina.

Prigimtis visuomet lieka tokia pat, visuomet silpna, visada trapi, visada palinkusi į blogį. Pasaulis taip pat visuomet pasilieka toks pat ir vilioja mus. Tad ir ta pati kova turi nuolat tęstis, nes niekuomet negalime būti visiškai saugūs.

„Dangaus karalystė jėga puolama, ir smarkieji ją sau grobia“ (Mt 11, 12). Taigi, reikia į ją veržtis jėga. Todėl ir nereikia stebėtis, kad vis kyla kokių sunkumų, pagundų, kad vis nupuolame ir turime keltis.

Šv. Pranciškus Salezas yra sakęs, kad būtų laimingas, jei bent keletą akimirkų prieš mirtį galėtų būti laisvas nuo pagundos ir kovos.

Šventieji jėga grobė šventumą. Ir mes jį taip supraskim ir tokiu keliu jo link eikim. Ne tas jį greičiausiai pasieks, kuris nemato savyje ydų ir blogio, bet tas, kuris drąsiai eina pirmyn, kuris, nors ir nupuola, bet vėl keliasi ir eina pirmyn.

Tai vienas būdingas šventumo bruožas – Dievo karalystė mums nenukrenta iš dangaus dykai. Šventieji to nepamiršo ir drąsiai kovojo su Kristaus vėliava, niekuomet nesudėdami moralinių ginklų.

Kasdienė ištikimybė

Kitas ryškus bruožas, kurį matome pas šventuosius – visokio neįprastumo, ypatingumo baimė. Švientieji tiesiog prašydavo Viešpatį juos apsaugoti nuo visokių ypatingų, neįprastų dovanų ir malonių, nes jautė, kad juose slypi pavojus prigimčiai, kuri yra taip labai linkusi į pasipūtimą ir savimeilę. Ejo kryžiaus keliu, pareigų keliu, atsidėdavo smulkių, tylių, kasdieniškų dorybių praktikai. Ir mes eikime paskui juos tuo keliu.

Tai pats tikriausias kelias, ir visi dvasinio gyvenimo mokytojai rekomenduoja jį pirmiausia. Pataria, kad nesiektume kaži ko ir nenusimintume, neprarastume drąsos, bet ištikimai ir drąsiai vykdytume savo pareigas. Ir Viešpats Dievas nereikalauja iš mūsų neįprastų, ypatingų dalykų.

Bet, iš kitos pusės, nemanykime, kad šis pareigos kelias yra lengvas. Ištikimybė mažuose dalykuose yra mūsų prigimčiai labai sunki, reikalauja budrumo, pastangų, darbo ir kovos. Ir maža yra tų, kurie pasiekia šventumą, nes maža tų, kurie ištvermingai vadovaujasi uolumu.

Ne tas iš tiesų myli artimą, kuris geba kurį laiką maloniai šypsotis, bet tas, kuris nenustos meilės rodęs kasdieniame gyvenime, tarp tų, kurių jau seniai nebesivaržo.

Ne tas yra kantrus, kuris įstengia drąsiai atstatyti kaktą, kai visų akys į jį atkreiptos, kai savo aplinkoje atranda motyvaciją kovai, o tas, kuris didvyriškai ištvers kasdieniame gyvenime, tada, kai niekas į jį nežiūri, kai žino, kad niekas jo už tai nepagirs, kuris visada ir visomis aplinkybėmis elgsis taip, kaip liepia Dievas ir jo paties sąžinė.

Svarbiausias šventumo kriterijus

Dabar pereisime prie trečio klausimo: kas turi būti šventumo patikrinimas ir matas. Mes dideliu šventuoju vadiname tą, kuris išgarsėjo dideliais darbais ar ypatingais stebuklais.

Pas Dievą yra kitaip. Šv. Augustinas sako, kad „didis šventasis yra tas, kuris turi daug meilės; mažas šventasis yra tas, kuris turi mažai meilės, o tas, kuris visai neturi meilės, yra niekas“. Gerai įsidėmėkime, kad šventumo esmė yra meilė. Visų pirma – Dievo meilė, o Dieve – meilė artimui.

Kaip stipriai tai išreiškia šv. Paulius, kai Laiške korintiečiams rašo: „Jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas. Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau“ (1 Kor 13, 2–3).

Vienintelė ir didelių, ir pačių mažiausių darbų vertė yra Dievo meilė. Ji sudaro visokio tobulumo ir šventumo esmę.

Ir malda, ir apsimarinimai, kurie mums būtini, kad gebėtume valdyti save, ir visi kiti tobulumo siekimo veiksmai ir praktikos, net ėjimas sakramentų, visa tai tėra tik priemonės, kurios turi vesti mus prie to, kad mumyse viešpatautų Dievo ir artimo meilė.

Visokie išoriniai šventumo ženklai tėra sublizgėjimas, sužydėjimas, šventumo vaisiai, o esmė yra meilė. Tai žinodami, visa savo gyvenime kreipkime šia linkme.

Šventieji vadovavosi tikėjimu. Nuolat gyveno Dievo akivaizdoje, jautė Jį savyje, nuolat vienijosi su Juo. Savo darbą jie gaivindavo Dievo meile, todėl juose pasitvirtino Šv. Rašto žodžiai: „Kas vaikšto Dievo akivaizdoje, tas tampa tobulas, kas vienijasi su Dievu, tas tampa viena su Juo.“

Dievo meilė būtinai veda į artimo meilę, nes ji geba išplėsti mūsų širdis. Dievo meilė gimdo artimo meilę, ne piktą, savanaudišką, bet pasiaukojusią meilę, pasišvenčiančią kitų gėriui.

Kristus, nors nuolat buvo supamas nusidėjėlių, dažnai tikrai ydingų žmonių, niekada jų nesišalino ir jais nesipiktino, nes buvo Dievas ir mylėjo savo Tėvą. Blogį nugalėdavo gėriu, ir savo gyvybę atidavė už žmones.

Ir mes, kai tikrai pamilsime Dievą, nepasiduosime jokiam nedėkingumui, išmoksime pasišvęsti artimui ir pereisime šį gyvenimą gera darydami.

Tyrinėdami šį bruožą šventųjų gyvenimuose, matome, kad visi šventieji buvo dideli geradariai. Nebuvo tokio žmonių vargo, kuris nebūtų radęs atgarsio jų širdyse. Matome, kaip jų dėka atsirado ligoninės, mokyklos, universitetai. Matome juos netgi steigiančius bankus, kad varguolius ištrauktų iš palūkanininkų ir antstolių rankų. Iš tiesų nėra tokių žmogiško gailestingumo darbų, kurių nebūtų darę šventieji. Dievo meilė davė jiems jėgų tiems darbams.

Bet taip pat matome ir tokių, kurie, ligos prirakinti prie lovos, nieko negalėjo dirbti, nieko daryti dėl kitų. Juos šventus padarė Dievo meilė. Jie buvo gyvas pavyzdys kitiems, kaip pakelti kančias ir kasdienio gyvenimo kryžius. Jų pavyzdys iškalbingiausiai liudija, kad ne didingi ir garsūs darbai, o tyli Dievo meilė nulemia šventumą.

Paklauskime savęs: ar vadovaujamės ir kiek vadovaujamės Dievo meile? Ar ji yra mūsų darbų, visų mūsų pastangų paskata? Atsakymas į šį klausimą geriausiai parodys, ar einame ir kaip einame šventumo link.

Taigi rūpinkimės mylėti, nes, pasak Šv. Rašto žodžių, meilė yra visokio tobulumo pradžia ir esmė.

Bernardinai.lt


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*