S. Albina Pajarskaitė MVS „Palaimintasis Jurgis Matulaitis šiandien“

pal.jurgis55

Palaimintasis Jurgis Matulaitis

 Jurgis Matulaitis, išgyvenęs lietuviško gyvenimo vargus, nuo kaimo piemenėlio iki kunigo, Bažnyčios socialinių klausimų sprendimo žinovo ir dvasinių židinių – naujo tipo vienuolijų kūrėjo bei arkivyskupo, kaip apaštalinis vizitatorius, paruošęs Lietuvos su Apaštalų Sostu konkordato projektą, 1927 m. sausio 21 d. savo pranešime Apaštalų Sostui apie Lietuvos bažnytinius reikalus užrašė: „Manau, kad mano misiją Lietuvoje tenka laikyti kaip pasibaigusią“. Ir po šešių dienų, sausio 27-osios ankstyvų rytą, ištaręs savo dvasios vaikams paskutinį tėvišką testamentinį priesaką „Rikiuokitės ir pasišvęskite“, iškeliavo į Aukščiausiojo prieglobstį tęsti savo misijos nauju būdu.

 Jau laidotuvių metu visi jautė ir kalbėjo apie arkivyskupą Jurgį, kaip apie herojiškai kovojusį gerumu prieš blogį švento gyvenimo vyrą ir šį regimąjį pasaulį vertinusį dievišku mastu. Po laidotuvių prie jo karsto Kauno Bazilikos kriptoje dažnai suklupdavo įvairių bėdų spaudžiami žmonės, prašydami užtarimo, ir dažnai per jį gaudavo Viešpaties malonių.

 1934 metais Marijonų vienuolijos sprendimu Arkivyskupo kūnas iš Kauno buvo perkeltas į Marijampolę ir padėtas į specialiai paruoštą sarkofagą Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje. Žmonės dar gausiau lankė jo sarkofagą, karštai melsdami sveikatos ir kitų malonių, nes tvirtai tikėjo jo šventumu ir būdavo išklausyti. Tai matydamas vyskupas Antanas Karosas patvirtino maldą į Švenčiausiąją Trejybę išmelsti arkivyskupo Jurgio paskelbimui palaimintuoju. Buvo išspausdinta daugybė jo paveikslėlių su šia maldele, kurie plito po visą Lietuvą. Vis daugiau rinkosi padėkų už per Arkivyskupo užtarimą gautas malones ir augo arkivyskupo Jurgio šventumo garsas. Be to, ir popiežius Pijus XI, gerai pažinojęs Jurgį Matulevičių-Matulaitį, vienos audiencijos metu marijonams buvo pareiškęs: Hic vir fuit vere sanctus (šis vyras tikrai buvo šventas). Visa tai vertė pradėti beatifikacijos bylą, ir 1939 metais Marijonų vienuolijos kapitula nutarė ją pradėti. Tačiau Lietuvos okupacija ir Antrasis pasaulinis karas tą darbą sutrukdė, bet visiškai nepanaikino šio nutarimo.

 Pagal bažnytinės teisės reikalavimus, beatifikacijos byla turėjo būti pradėta Lietuvoje, bet kadangi tai buvo neįmanoma, Šventasis Sostas 1953 m. balandžio 21 d. suteikė leidimą ją pradėti Romoje. Prasidėjus beatifikacijos bylai, žmonių (užsienyje ir Lietuvoje) pasitikėjimas Arkivyskupo šventumu ir jo užtarimu pas Dievą dar labiau padidėjo. Nepaisant geležinės uždangos, iki 1978 metų beatifikacijos bylos proceso užbaigimo jos postulatoriai (iš pradžių iki 1967 m. kun. Kazimieras Rėklaitis, MIC, vėliau kun. dr. Juozapas Vaišnora, MIC) yra gavę apie 900 atsiliepimų – padėkų už gautąsias malones, daugiausia už pagijimus nuo įvairių ligų.

 Okupuotoje Lietuvoje net ir pačios žiauriausios priespaudos (1946-1953) metais kiekvieną sausio 27 dieną prie arkivyskupo Jurgio sarkofago koplyčioje būdavo aukojamos šv. Mišios, į kurias susirinkdavo būrys tikinčiųjų ne tik iš Marijampolės (tuomet vadintos Kapsuku), bet ir tolimiausių Lietuvos vietovių, kurie per arkivyskupo Jurgio užtarimą buvo gavę vienokių ar kitokių malonių. Vėliau kasmet sausio 27-osios minėjimai vis gausėjo maldininkų skaičiumi ir gražėjo apeigomis, kuriose gausiai dalyvaudavo dvasininkai, jaunimas, chorai, nors ateistinė valdžia ėmėsi visokių persekiojimo priemonių, nors buvo suimti svarbiausi dvasios vadai, o į šventę vykstantis jaunimas buvo gaudomas ir net suiminėjamas. Jaunimo susibūrimai sausio 27-ios proga visada būdavo įspūdingi, pakeldavo visų dvasią. Žinoma, kartais pasitaikydavo baimės ir silpnadvasiškumo apraiškų.

 Po pamaldų ant kelių suklupę jauni bei pagyvenę žmonės eidavo prie sarkofago ir bučiuodami jo granitą iš širdies kiekvienas meldėsi, prašydamas sau ir kitiems reikalingų malonių, o svarbiausia: „Padaryk stebuklą, duok supratimo, širdžių vienybės, drąsos kovoti už savo šventus idealus. Tai bus vienas iš Tavo didžiausių laukiamų stebuklų“ (s. M.K. Veronikos Beišytės užrašas).

 Kartą, sakydamas pamokslą, arkivyskupas Liudvikas Povilonis pasakė, kad Marijampolės bažnyčioje po Švenčiausiojo Sakramento yra brangiausias šis kampas ir ranka parodė į sarkofagą. Kai baigėsi pamaldos, minia žmonių puolė ant kelių prie sarkofago ir ėmė melstis. Taigi ką reiškia žmonėms Bažnyčios hierarcho patvirtinimas apie asmens šventumą!

 Visi meldėsi, laukė arkivyskupo Jurgio Matulaičio paskelbimo palaimintuoju ir sulaukė. 1987 m. birželio 28 d. Romoje, virš Šv. Petro ir Povilo bazilikos durų iškilo Palaimintojo Jurgio Matulaičio paveikslas su užrašu +PRO CHRISTO ET ECCLESIA+ (Kristui ir Bažnyčiai).

 Į arkivyskupo Jurgio Matulaičio paskelbimo Palaimintuoju pamaldas popiežius Jonas Paulius II pakvietė visus kardinolus ir viso pasaulio lietuvius. Gaila, kad tada okupuotos Lietuvos tikintiesiems tegalėjo atstovauti ir Šventajam Tėvui pareikšti padėką tik vienas Telšių vyskupas Antanas Vaičius.

 Lietuvoje, Marijampolėje, arkivyskupo Jurgio Matulaičio paskelbimo Palaimintuoju ir jo kūno perkėlimo į altorių iškilmės įvyko 1987 m. liepos 12 d.

 Besiruošiant sutikti šią didžiąją šventę, anksčiau visus kamavusi baimė tarsi išnyko ir, nors valdžia dėjo visas pastangas jos iškilmingumą sumenkinti, visų entuziazmas kuo iškilmingiau pažymėti šį nepaprastą įvykį buvo nenugalimas. Vargdienių seserys drauge su talkininkais visoms Lietuvos parapijoms išdalijo įrėmintus didelius Palaimintojo portretus, paruošė per 10 tūkst. jo paveikslėlių su relikvijomis (Palaimintojo Jurgio drabužio skiautelėmis), kurių neužteko visiems iškilmių dienos dalyviams. Marijampoliečiai kaip išmanė stengėsi kuo gražiau priimti maldininkus; visi, ką nors duodami, jautėsi laimingi, džiaugėsi galį prisidėti prie savo šventojo pagerbimo. Sėdėdamos šventoriuje moterys su džiaugsmu pynė vainikus ir net švelniai užtraukė „Graži tu, mano brangi Tėvyne…“

 Prieš iškilmių dieną speciali gydytojų ir dvasininkų komisija iš sarkofago perkėlė Palaimintojo kūną į altorių toje pačioje koplyčioje.

 Aušo sekmadienio (liepos 12 d.) rytas. Iš tolimiausių Lietuvos parapijų į Marijampolę plaukė maldininkai, daugiausia jauni, pasipuošę tautiniais rūbais (ir kur jų tiek daug išsaugota buvo). Jaunimo su tautiniais drabužiais buvo tiek, kad sustoję vienas šalia kito dviem eilėm apjuosė bažnyčią šventoriuje ir išsirikiavo už šventoriaus pagal taką, per kurį iš klebonijos atėjo vyskupai ir kunigai. O žmonių buvo sausakimšai ne tik bažnyčioje, šventoriuje, bet ir aikštėje, už šventoriaus.

 Pamokslą sakė vyskupas Antanas Vaičius, dalyvavęs Romoje kaip Lietuvos atstovas skelbiant arkivyskupą Jurgį Palaimintuoju. Vyskupas papasakojo savo įspūdžius. Visi su įdomumu ir susijaudinę klausėsi, o po pamokslo ėmė ploti, kas neįprasta iki šiol mūsų bažnyčiose.

 Viskas atrodė kitaip nei paprastai. Aplink lijo lietūs, o Marijampolėje – nė lašo. (Vykdami į Sumą kunigai nuo Kauno pusės matė, kad smarkiai lijo. Prie Sasnavos jau buvo sausa, kaip nurėžta. Tie, kurie važiavo nuo Kalvarijos, taip pat sakė, kad smarkiai lijo lietus, bet keli kilometrai prieš Marijampolę – sausa.) Visa Marijampolė buvo apgaubta kažkokios nepaprastai džiugios ramybės, net eismo tvarką sergantys milicininkai buvo neįprastai geranoriški, o minioje jau plevėsavo viena kita trispalvė.

 Po iškilmių dar ilgai žmonės nesiskirstė, meldėsi. Jau iš vakaro jie nuo koplyčios iki altoriaus pradėjo eiti keliais. Privežta kalnai gėlių.

 Po paskelbimo Palaimintuoju ėmė iš visur plūsti žmonės. Važiavo autobusais ekskursijos su kunigais ir jaunimu. Visa Lietuva pajudėjo, daugelis tik dabar pažino Palaimintąjį Jurgį. Daug kur kunigai savo parapijose šventė pamaldas, iškilmingai kabino paveikslus, gautus iš Marijampolės.

 Taip su Palaimintojo Jurgio įžengimu į altoriaus garbę Marijampolėje, lyg pirmose Sekminėse, nužengė Gyvoji Dvasia, kuri nebepasitraukė iš Lietuvos Sąjūdžio pirmojo suvažiavimo salės, kuri juntamai pleveno virš susirinkusios minios prie jau grąžintos, bet dar neatidarytos Vilniaus Arkikatedros šv. Mišioms, kreipiantis į visus kardinolui Vincentui Sladkevičiui, ji buvo per pirmąjį katalikiško moterų sambūrio „Caritas“ suvažiavimą ir visus jungė Baltijos kelyje.

 Ir kas atsitiko, kad šiandien jos jau nebejaučiame?

 Minint 20 metų sukaktį nuo arkivyskupo Jurgio paskelbimo Palaimintuoju, vėl turėtume prisiminti visa tai, kas tuomet buvo, permąstyti, kas per tą laiką pasikeitė ir kokia eile mes patys išrikiavom savo vertybes.

 Atvirai visa tai permąstę, turėtume suprasti ir įvertinti Palaimintojo Jurgio nuveiktų darbų reikšmę, jo mums nurodyto kelio į tikrą tautos laisvę teisingumą ir neatidėliotiną reikalą rikiuotis ir aukotis. Turėtume, ypač per liepos 12-ios oktavą Marijampolėje, melsti Viešpatį, užtariant Švenčiausiai mūsų Motinai Marijai, dar antrojo anų dienų stebuklo – širdžių vienybės ir drąsos kovoti už savo šventus idealus ir kartu melsti, kad kuo greičiau baigtųsi Palaimintojo Jurgio Matulaičio kanonizacijos byla ir jo paskelbimas šventuoju dar giliau ir plačiau paliestų ir keistų ateities gyvenimą.

Informacijos šaltinis: XXI amžius, 2007 birželio 29 d. Nr.50 (1547). 


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*