Palaimintojo Jurgio Matulaičio „Užrašai“

get_photo   Po staigios arkivyskupo mirties paskelbti įspūdingi jo dienoraščiai, žinomi „Užrašų“ pavadinimu. Juos sudaro vadinamasis dvasinis dienoraštis „Reflections, Illuminations, Inspirations and Resolutions“, dvi reliacijos apie lankymąsi Romoje ir du pluoštai pastabų apie įvykius bei sprendimus vyskupavimo Vilniuje metu. Tai neįkainojamas dvasingumo, Bažnyčios, politinės ir kultūros istorijos dokumentas, dominantis ne tik Lietuvos, bet taip pat Gudijos bei Lenkijos tyrinėtojus. Jis byloja slaptingas dvasios atsivėrimo Dievui patirtis, autoriaus stebėtiną socialinį bei istorinį įžvalgumą, ypatingą jo atsidavimą Bažnyčiai. Išversti į penkias kalbas, „Užrašai“ jau šešis dešimtmečius yra svarbus dvasinės saviugdos šaltinis Marijonų vienuolijai ir daugeliui pasauliečių katalikų, o dažnas jų posakis tapo chrestomatiniu.

„Jaučiu gerai, kad tik tada žmogus tikrą Dievo sūnų liuosybę įgyji, kada išsinėręs iš savymeilės kailio apsisiauti Kristaus dvasios ir malonės rūbu, kada savęs ir šio pasaulio, ir piktos dvasios tikrai išsižadėjęs, pradedi įeiti, įsigilinti į Viešpatį Dievą, kada savo sugedusį kūną ir šio pasaulio ankštutėlę gūžtelę dvasia apleidęs, apsigyveni Aukščiausiojo būstuose: kaip tada pasidaro protas aiškus, laisva dvasia, širdis plati ir atvira. Tada tik iš tikrųjų pradedi jausti, kad visi žmonės broliai, o žmonija – tai tik viena šeimyna; ir pradedi savo karšta širdimi visus apglobti, visus prie savo širdies imi maloniai glausti. Įmanytum visą kraują po šlakelį atiduoti, – kad tik tuos savo brolius, tą Dievo šeimynėlę prie Dievo atvedus, prie Bažnyčios, kad su Kristumi juos suvienijus. Kada Dievo meilė į mūsų širdį įžengusi ją praplečia, tada joje taip erdva pasidaro, kad visi žmonės, be jokių skirtumų ar tai luomų, ar tautos į ją sutelpa.“ (Iš dvasinio dienoraščio, 1910 XI 17)

Iš pluošto „Mintys, apšvietimai, įkvėpimai ir pasiketinimai“

Ne nuo kitų peikimo, niekinimo ir žeminimo reikia pradėti Kristuje atnaujinimo darbas, bet nuo įėjimo į patį save, gilesnio įsižiūrėjimo į savo gyvenimą ir pasielgimą, nuo savęs išsižadėjimo, nuo tikro iš visų jėgų stengimosi, savo gyvenimą pataisius, kiek galint tobulai gyventi pagal Dievo valią. Reikia pirmiausia pačiam Dievo keliais imti vaikščioti, o paskui jau rūpintis, kad ir kiti imtų tais pačiais Dievo keliais vaikštinėti, ir kitus reikia rūpintis patraukti paskui save, ypač savo pavyzdžiu.

1910 XI 20

Turime vienyti geros valios žmones, mylinčius Dievą ir Bažnyčią, ir juos organizuoti, turime juos žadinti prie darbo dėl Dievo, Bažnyčios ir sielų, vesti į kovą prieš nedorybes ir netikėjimo dvasią, skelbti Kristų ne tik jiems, bet drauge su jais ir per juos. Reikia saugotis, kad sudarius tokias gerų dievotų žmonių, tikrų katalikų kuopeles ir draugijas, kad susivijus tokius dievotumo lizdelius, sukūrus tokius intensyviško katalikiško gyvenimo židinius, tuomi neapribotume savo veiklumo. Niekad neturi mums nustoti rūpėję tie, kurie nedorybėse skendėja, tie, kurie tikėjimą prastoję arba jo nepažinę tamsybėse klaidžioja toli nuo Kristaus ir Bažnyčios. Niekad jų nevalia mums pamiršti: viską darykime, kad ir juos prie Kristaus atvestume. Tiesa, malonu darbuotis tarp dievotų žmonių ir dėl dievotų, o nelengva prieiti prie tų, kurie pilni prietarų prieš Bažnyčią ir jos nemyli, neapkenčia, o net prieš ją kovoja. Bet mums reikia ir į jų tarpą Kristaus mokslą įnešti ir jų sielas išganyti. Geras Kristaus vynyno darbininkas neturi palikti nė mažai mūsų dirvos neįžiūrėjęs, savo prakaitu neaplaistęs, o jei reikia, ir krauju, kad tik Kristaus karalija augtų, tarptų.

1911 I 17

Iš pluošto „[Vilniaus užrašai I]“

laiskas

Arkivyskupo Jurgio Matulaičio laiško fragmentas

Iš ryto anksti kėlęs, jau išvydau būreliais einant raudonąją kariuomenę. Gatvė buvo tuščia. Kai kur buvo matyti maldingos moterėlės einant į bažnytėlę su maldaknygėms ar grįžtant. Kai kur išlindę pro vartus moters ir vyrai bailiai dairės į šalis, stebėdamies atmaina. Kaskart vis daugiau žmonių gatvėse rados. Bet tai jau nebe vakarykšti žmonės, ir gatvės išvaizda nebe vakarykščia. Vakar švaistės gatvėmis legionistai, daugybės vaikščiojo jaunuomenės, ypač mergiočių, daug ponų ir ponių; žydai kažin [kur] buvo tarsi išsislapstę; reta koks kur nedrąsiai praeidavo. Lenkai kone visi baltais ereliais apsisagstę; jautei, kad jų viešpatavimas. –
Rogutėmis važinėjo šen ir ten daugiausia legionistai. –
Šiandie kas kita. Vargo ir darbo žmonės pasipylę po gatves; daugiausia žydeliai: mergaitės ir bernaičiai šen ir ten sveikina raudongvardiečius; šnekas su jais; matyt, ir pažįstamų sutinka; tarp kareivių matyt nemaža žydelių. Ponai tarsi išmirė. Rogutėmis važinėja raudongvardiečiai ir proletarai, – tarsi ne tas miestas. Buvo ramu; tik girdėti, kad areštavę kiek besislapstančių legionistų. […] Katedroje laikiau Sumą; žmonių buvo pilna bažnyčia.

1919 I 6

Viens kunigas […] jau vakar buvo man sakęs, kad šiandie ateisiąs pas mane viens ponas, Dybowski, inžinierius matematikas […]. Šiandie buvo tas ponas man prisistatyti. Jis ėsąs Lenkų valstybės skirčia čia Vilniaus miesto komendantu […]; jų tikslas palaikyti tvarka ir žmonės nuo grobuonių apsaugoti. Kad kaip, tai net bolševikus ėsą pasiryžę nuginkluoti. Paklausiau, ar su lietuviais yra taręsi. Atsakė, kad taip, bet kad nepavykę sutarti. Paskui sužinojau, kodėl. Mat lietuviai paklausia, ar jie pripažįsta Lietuvos nepriklausomybę, ar ne, su sostine Vilniuje. Šiems atsisakius pripažinti, lietuviai atsisakė su jais išvien dėtis. Iš kalbos mačiau, kad tas ponas tikėjosi tuo iš Lydos ateisiant čia lenkus legionierius. […]

Kalbėjomės šiek tiek apie lietuvių, lenkų ir gudų čia santykius. Aš jam nurodžiau Šveicariją, kaip ten žmonės gražiai dermėje gyvena; vieni kitus gerbia, vieni kitus sau lygiais laiko; visi išvien rūpinasi krašto labu ir gerove; čia žmonės vieni kitų nenor nė pripažinti, gudų nė paminėti kai kam negalima; taip negalima gyventi, negalima prie nieko doro prieiti. Pagaliaus pasakiau tam ponui: aš į jokias čia politikas iki šiol nesikišau ir toliau nemanau kištis. Vyskupas tur visų lygiai būt vyskupas ir visiems lygiai tarnauti. Mano padėtis čia labai kebli; juoba turiu būti atsargus, kadangi mano ganomieji nesuteikia, Vilnių varžosi ir kiekvieni sau nori pasisavinti.


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*