Jurgis Matulaitis, Vilniaus arkivyskupas, Marijonų vienuolijos atgaivintojas, palaimintasis (1871–1927)

472

Palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis MIC

      Vaikystė. Penketas kilometrų nuo Marijampolės, pačiame Lūginės kaimo gale, ūkininkų Matulaičių sodyboje 1871 m. balandžio 13 d. gimė aštuntas vaikas. Po savaitės Marijampolės bažnyčioje pakrikštytas gavo Jurgio Boleslovo vardą. Tai buvo XIX amžiaus pabaiga, kai Lietuva tebuvo vakarinis carinės Rusijos imperijos pakraštys, be savo vardo ir prigimtinių tikėjimo bei gimtosios kalbos teisių. Jurgis lietuviškai skaityti išmoko iš knygnešių platinamos literatūros vadinamoje „Vargo mokykloje“ – prie mamos ratelio. Devynerių (1879 m.) pradėjo lankyti tikrą mokyklą, vėliau ir gimnaziją Marijampolėje, bet tai buvo ir tikrojo vargo pradžia, nes vos sulaukus dešimties liko visišku našlaičiu, besiglaudžiančiu prie aštuoneriais vyresnės sesers Emilijos, kuri po metų ištekėjo ir paliko namus. Tėvų ūkį paveldėjęs brolis Jonas paveldėjo ir jaunėlį. Turėdamas aibes rūpesčių ir darbų ne ką tekreipė dėmesio į mažąjį net tada, kai šis pradėjo šlubčioti: varė prie darbų nepalikdamas laiko prisėsti prie knygų. Geriausio mokyklos draugo Vinco Siekio mama baisėdamasi jo plonais drabužėliais žiemos metu šildydavo vaiką, pasistačiusi priešais krosnį. Vaikystės patirtys buvo preliudija į visą Jurgio Matulaičio gyvenimą – vargą ir negalią lengvindavo nuolat pasitaikantys geri žmonės: vaikystėje – brolio Jono žmona Veronika, įveikusi vyro nenorą ir vežusi berniuką pas daktarus apžiūrėti koją (šis liepęs koją nupjauti, ačiū Dievui, moteris išsigando ir vežė pas kitą, kuris pataręs anam daktarui nupjauti galvą), brolis Vladas nuomavęs kambarėlį Marijampolėje, kad vaikui nereikėtų vaikščioti su skaudama koja, ponia notarienė Kocelienė, nupirkusi naują eilutę. Jurgis iš kitų vaikų tuo metu neišsiskyrė, nebent savo vargu ir nevaikišku įpročiu po pamokų eiti Kryžiaus kelią bažnyčioje.

Klierikas. Kai Jurgis baigė penktą gimnazijos klasę broliui Jonui atrodė, kad mokslų užteks. O Jurgis svajojo ir apie mokslus, ir apie kunigystę. Taip būtų ir pasibaigę, jei ne kitas geradarys – Jurgio pusbrolis Jonas Matulevičius, 1889 m. užklydęs pas Matulaičius atostogų. Šis pasiėmė jaunuolį su savimi į Kelcų gimnaziją, kurioje pats mokytojavo. Iš čia atsivėrė kelias į svajonę – 1891 m. įstojo į Kelcų kunigų seminariją. Sią panaikinus, 1893 m. buvo perkeltas į Varšuvos kunigų seminariją ir ją baigė 1895 m. Po to studijavo Petrapilio dvasinėje akademijoje, kur gavo aukso medalį ir magistro laipsnį. Siuo laikotarpiu atsiskleidė Jurgio talentai ir branda. Tiek lenkai bendramoksliai, tiek lietuviai Jurgį apibūdino kaip kuklų, paprastą ir draugišką žmogų, prie kurio „iš pirmos dienos prisirisi“. Friburge Matulaitį pažinojęs H. Pšedieckis rašo: „Niekuomet ir niekur nemačiau iškylant (su) savuoju „aš“ ar ieškant paties savęs… Stebėdavaus ta skaisčia siela, jos užsidegimu, dideliu išsimokslinimu.“

Kunigas. Jurgio Matulaičio svajonė išsipildė: 1898 m. lapkričio 20 d. Petrapilyje priima kunigo šventimus. Yra viskas, kad galėtum kalnus kilnoti: jaunystė, pasirengimas, energija. Paskirtas į Kelcų vyskupijos parapiją vikaru apgyvendinamas pašiūrėje, kur šaltis ir drėgmė atnaujino keistą kojos ligą. Taip Matulaitis gerojo pusbrolio Jono dėka atsidūrė Šveicarijoje.

Friburge, kur pagaliau buvo nustatyta liga – kaulų džiova ir dėl atliktos operacijos bei tinkamo gydymo sustabdyta. Kęsdamas skausmingą gydymą Matulaitis sugebėjo dirbti, studijuoti ir parengti bei apginti disertaciją, kuri vėl susilaukė aukščiausio įvertinimo. J. Matulaitis studijavo teologiją ir sociologiją.

Pradėjus profesoriauti Kelcų kunigų seminarijoje, baisioji liga atsinaujino ir paūmėjo – dabar Jurgiui skaudėjo ne tik koją, bet ir ranką. Teko nešioti geležinius įtvarus. Galiausiai atsidūrė Varšuvos priemiestyje vargšų ligoninėje. Nes jau nebedrįso pusbrolio prašyti paskolos. Čia būtų ir numiręs visų užmirštas, jei vėl nebūtų gerų žmonių – čia jį pastebėjo Varšuvos gimnazijos steigėja ir globėja, bajoraitė, slapta vienuolė Cecilija Platerytė-Zybergaitė. Pasirūpinusi jo gydymu ir tinkama priežiūra įdarbino savo gimnazijoje kapelionu, kur jis išbuvo 1905-1907 m. Kaip žinome – tai revoliucijos Rusijoje metas. Lenkijoje irgi buvo daug vargo ir socialinių problemų – Bažnyčia sprendė dilemą, kaip į šiuos klausimus atliepti. Iš vargšų ligoninės išgelbėtasis gimnazijos kapelionas J. Matulaitis (nuo Kelcų gimnazijos laikų vadinamas Matulevičiumi), pasiūlė sprendimą: suorganizavo pirmuosius krikščioniškus socialinius kursus, telkė darbininkus – Varšuvoje jų subūrė 50 000! Taip buvo pastebėtas ir pakviestas profesoriauti į Petrapilio dvasinę akademiją. Šiuo laikotarpiu atsiskleidė jo ganytojo – visuomenininko bruožai. Liudininkai teigia, kad jau tuo metu J. Matulaičio mėgiamas posakis buvo „Duokite mums žmonių“. Krikščionybę jis suvokė kaip raugą, turintį persmelkti visas gyvenimo sritis. Vienas jo studentų Z. Kalinovskis pamena, kaip Matulaitis jam sakė: „Prašau prisiminti per visą gyvenimą, kad kunigas, kuris nori dirbti visuomeninį darbą ir matyti savo darbo vaisius, turi būti tobulai vidujiniai išlavintas [...] Kunigas, visuomenės veikėjas – tai šventas kunigas.“ Anas Petrapilio die-nas vaizduoja lenkas kun. Marjanas Visnievskis: „Negaliu užmiršti vaizdų, kuriuos jis sklaidė prieš mūsų akis: darbininkų skurdas, grubus kapitalistų išnaudojimas, moters pažeminimas, vaiko sugniuždymas… Prof. J. Matulaitis buvo nuoširdus demokratas, tikras vargšo draugas. Jo paskaitos mus darė revoliucionieriais, maištautojais prieš visuomenės neteisybes. Tačiau jis nesitenkino vien blogio pasmerkimu. Jis siekė net jo šaknų, paslėptų žmogiškoje prigimtyje, taip pat nurodė ir reformų priemones.“ Visa tai vyko socialistinės revoliucijos šalyje… Bet tai nebuvo anos revoliucijos dalis, tai buvo Kristaus revoliucijos pradžia. Tačiau ne visi Bažnyčioje iš karto suprato, ką daro Matulaitis. Lenkijoje buvo apšauktas „pavojingiausiu modernistu pasaulyje“ ir skundžiamas net Romai. O tai buvo suprasta, kad J. Matulaitis ne tasai socialistas, kurio reikėtų bijoti.

Vienuolis. Profesoriaujant Petrapilyje kun. Matulaitis padarė netikėtą ir keistą sprendimą: tapti caro beveik numarintos Marijonų vienuolijos nariu. 1909 m. slapta įstojo į šią vienuoliją, prie naujų laikų reikalavimų priderino jos įstatus, kuriuos 1910 m. patvirtino Šventasis Sostas. 1911 m. mirus paskutiniam marijonų generolui kun. Vincentui Senkui, tapo atnaujintos vienuolijos generolu. Fribūre įkūrė slaptą marijonų noviciatą ir 1911-1914 m. jam vadovavo. Tais laikais būti kunigu ar profesoriumi reiškė vargo pabaigą, garbingo ir patogaus gyvenimo garantą. Gali būti, kad darant šį sprendimą, kun. Matulaitį vedė ta pati kunigo – visuomenininko dvasia: vienuolijose jis matė ypatingą jėgą, vykdant Kristaus revoliuciją įvairiuose visuomenės sluoksniuose. 1918 m. jis ne tik atgaivino marijonų centrą Marijampolėje, bet įsteigė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregaciją. Vienuolijas naujino ir kūrė ne vien maldai, bet ir darbui. Iš kontempliatyvių „baltųjų“ Marijonų padarė veikliuosius. Pasak jo, „vienuoliai turi eiti į žmones, jų ieškoti fabrikuose, triukšminguose miestuose, skurdžiose lūšnelėse ir mokslo šventovėse“. Tiek atnaujindamas, tiek kurdamas vienuolijas Matulaitis vienuolius kvietė neturėti išskirtinio drabužio – tam, kad labiau galėtų visur įsiskverbti. Ne tik kvietė, bet pats pirmasis rodė visur pavyzdį. Pirmojo pasaulinio karo metais (1914-1918) lygiomis su broliais statė vienuolyną Bieliūnuose ir įkūrė prieglaudą našlaičiams. Pats važiuodavo su vežimu pas vokiečių valdininkus kaulyti maisto ir kuro ir, atkakliai iškentęs patyčias, gaudavo ko atvykęs. Žmonės pasakojo, kaip kartą valdininkas pradėjo jį barti, plūsti ir įžeidinėti. Kai šis išliejo įniršį, kunigas ramiai pasakė: „Visa tai man, o kas dviem šimtams našlaičių?..“ Ir tai baigėsi tyliu orderio išrašymu net su padidintais priedais.

Vyskupas. Atrodo, vienuolinė veikla buvo laimingiausias laikotarpis Jurgio Matulaičio gyvenime, tačiau Bažnyčios vyresnybė jį norėjo matyti Vilniaus vyskupo soste. Kad ir kaip kratėsi šios pareigos, 1918 m. gruodžio 1 d. buvo konsekruotas vyskupu ir paskirtas valdyti Vilniaus vyskupiją. Naujasis vyskupas daug iškentėjo dėl šio krašto gyventojų tautinių ir politinių ginčų, bet liko ištikimas nuostatai blogį nugalėti gerumu, tarnauti Kristui ir Bažnyčiai. Net ir pikčiausi vyskupo priešai pripažino jį esant nepaprastai kilnų. Vyskupas visus vienodai gerbė, nepaisant tautybės ar religinių įsitikinimų: tesėjo savo inauguracijos pažadą „būti tėvu visiems“. Pavyzdžiui, kai lenkų valdžios atstovai dalijant paramą nuo karo nukentėjusiems norėjo aplenkti žydus ir pasitraukusių raudonarmiečių šeimas, vysk. J. Matulaitis pasipriešino sakydamas, kad „kiekvienas alkanas ir suvargęs žmogus yra vertas užuojautos ir reikia jį gelbėti“.

Apaštalinis vizitatorius. Matydamas, kad Vilniaus arkivyskupijoje kelia vis daugiau įtampos, ir rūpindamasis Bažnyčios gerove, 1925 m. atsisakė Vilniaus vyskupo pareigų ir popiežius Pijus XI jį paskyrė Adulio arkivyskupu bei Lietuvos apaštališkuoju vizitatoriumi. 1926 m. J. Matulaitis lankė lietuvių parapijas JAV, dalyvavo Čikagos Eucharistiniame Kongrese. Siuo laikotarpiu jis daug nuveikė gerinant Lietuvos santykius su Šventuoju Sostu, uoliai darbavosi steigiant bažnytinę Lietuvos provinciją ir parengiant konkordatą. Konkordato rengimo įkarštyje jį užklupo liga, nuo kurios šiais laikais mažai kas temiršta – apendicitas. O buvo belikę parašyti paskutinį raštą -pranešimą kardinolui Gaspari apie svarstymui parengtus konkordato dokumentus. Panašu, kad uolumas jį sudegino. Mirė Kaune dr. Hagentorno ligoninėje 1927 m. sausio 27 d.

Dar jam gyvam esant popiežius Pijus XI Jurgį Matulaitį ne kartą yra pavadinęs „Dievo vyru, tikrai šventu žmogumi“. Tikinčioji liaudis (ir ne tik Lietuvoje) jautė šio žmogaus šventumą. 1934 m. arkivyskupo Jurgio Matulaičio kūnas buvo iškilmingai perkeltas iš Kauno katedros kriptos į Marijampolės šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią, specialiai įrengtame sarkofage. Ant sarkofago ėmė rastis lapeliai su gautų malonių per J. Matulaičio užtarimą liudijimais. Todėl pačioje sovietmečio gūdumoje, 1953 m., pradėta beatifikacijos byla, o 1987 m. birželio 28 d. popiežius Jonas Paulius II Jurgį Matulaitį paskelbė palaimintuoju. Beatifikacijos šv. Mišių homilijoje popiežius apie naująjį palaimintąjį kalbėjo kaip apie tą, kuris tikrai priėmė ir nešė savo kryžių bei tą, kuris „buvo pasirengęs įvairiais būdais prarasti gyvybę dėl Kristaus“. Ir šią mintį popiežius savo kalboje pakartojo daugelį kartų. Pal. J. Matulaitis, atidavęs savo talentus, jėgas ir gyvybę Bažnyčiai bei jos žmonėms, atrado gyvenimo pilnatvę Kristuje ir šį savo gyvenimo pavyzdį kaip dovaną paliko mums.

Informacijos šaltinis: Piero Lazzarin. Šventųjų knyga. Mažoji enciklopedija su Jono Pauliaus II paskelbtais šventaisiais. Iš italų kalbos vertė Rasa Vabuolaitė. – Vilnius: katalikų pasaulio leidiniai, 2011. P. 298-304.


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*