Irena Petraitienė „Pijus XI ir pal. Jurgis Matulaitis: dvasinių polėkių bendrumas“

2012 metais buvo švenčiamos devyniasdešimtosios metinės (1922 m.), kai buvo išrinktas Romos popiežius Pijaus XI, mintį veda į sudėtingus Lietuvos istorijos laikus, kai tarp Vilniaus vyskupo Jurgio Matulaičio ir Varšuvos nuncijaus arkivyskupo Achile Ratti užsimezgusi nuoširdi draugystė padėjo įveikti politinio gyvenimo sukeltus sunkumus.

xxxx

1922 m. vasarį vyskupas J. Matulaitis, sužinojęs, jog Milano arkivyskupas kardinolas Achile Ratti išrinktas popiežiumi, tuoj pasiuntė jam pasveikinimą:

Šventasis Tėve, gavęs linksmą žinią apie Tavo išrinkimą popiežium, kurį turėjome kaip mielą ir tėvišką Vizitatorių ir Apaštališkąjį Nuncijų bei brangų ir garbingą Svečią, Guodėją ir Stiprintoją, kuris patsai mūsų kraštus esi aplankęs, mūsų vargus ir nelaimes esi stebėjęs ir tarsi savo rankomis esi palietęs mūsų žaizdas, – savo džiaugsmo negaliu kitaip išreikšti, kaip tik puolęs po Tavo Šventenybės kojų pareikšti savo giliausios kūniškos meilės, pagarbos ir klusnumo jausmus, nuolankiai prašydamas suteikti man ir mano vyskupijai savo Apaštališkąjį Palaiminimą, kad Viešpats suteiktų mūsų krašto tautoms tikrą taiką bei savitarpio sugyvenimą, kad nutolę nuo katalikų Bažnyčios gyventojai grįžtų į jos vienybę ir Tavo Šventenybės tėviškąjį klusnumą.

Klusniausias ir atsidavęs sūnus Kristuje. Jurgis Matulevičius, Vilniaus vyskupas

Vyskupui Jurgiui buvo tikra staigmena, kai į jo pasveikinimą Pijus XI atsakė asmenišku savo ranka pasirašytu laišku:

Garbingajam Broliui, Vilniaus vyskupui Jurgiui – Pijus XI.

Garbingasis Broli, (siunčiame) sveikinimą ir Apaštališkąjį palaiminimą. Gavome labai malonų laišką, kuriuo Tu Mums, ką tik paslaptinga Dievo valia iškeltam į Petro sostą, išreiškei savo pagarbą ir atsidavimą. Nesakome, kad laikas yra džiugus, nes labai liūdni laikai, nei sąlygos, kuriose Tau tenka gyventi, neleidžia džiaugtis. Tačiau Mes patys nekartą esame patyrę su kokia išmintimi ir bešališkumu atlieki gero ganytojo pareigas, ieškodamas ne žmonių pagyrimo, o tik Dievo garbės ir sielų išganymo. Nesiliauk, kaip ligi šiol, katalikybei pasitarnauti. Mes, pasitikėdami, kad visi Tavęs dėl vyskupiško kilnumo ir meilės klausys ir Tave gerbs, ypatingai Dievo prašome, kad toms tautoms suteiktų kuo greičiau tikrą taiką, o paklydusius pašauktų į motinos Bažnyčios globą, nes tik tokiu būdu pasiekiama valstybių palaima ir gerovė. Šia viltimi remdamiesi, kaip dangiškųjų malonių laidą ir drauge kaip Mūsų ypatingą palankumo ženklą, Tau, Garbingasis Broli, visai Tavo dvasiškijai ir žmonėms teikiame iš visos širdies Apaštališkąjį Palaiminimą.

Rašyta Romoje, pas šv. Petrą,1922 m. vasario 22 d., Mūsų valdymo pirmaisiais metais. Pijus XI savo ranka.

Šį popiežiaus Pijaus XI laišką vyskupas labai brangino, nes tai buvo Šv. Tėvo jam parodyto palankumo ir draugiškumo dokumentas.

1918–1921 m. vysk. J. Matulaitis dažnai susirašinėjo su arkivyskupu A.Ratti, pradžioje vizitatoriumi,o nuo 1919 m. birželio 9 d. – nuncijumi Lenkijai. Lotyniškai rašyti laiškai saugojami Vatikano ir marijonų archyvuose Romoje. Šią konfidencialią ne paštu ėjusią, bet per patikimų asmenų rankas perduodamą korespondenciją analizavęs dr. Juozas Vaišnora MIC pažymi, kad išlikusiuose šešiuose ilguose vyskupo J. Matulaičio laiškuose dėstomi vyskupijos reikalai, pateikiami išsamūs atsakymai į A. Ratti keltus klausimus. Nuncijaus aštuoniolika laiškų Vilniaus vyskupui yra labai nuoširdūs, draugiški, dažnai baigiami šiltu atsisveikinimu: „Tau atsidavęs brolis A. Ratti.“

xxxx

Ant vaizdingo Vyslos kranto esantį Bielianų marijonų vienuolyną monsinjoras Achile Ratti mėgdavo lankyti nuo pirmųjų atvykimo į Varšuvą dienų. Bendraujant su lenkų ir lietuvių marijonais Apaštališkajam vizitatoriui iškilo pilnesnis kandidato į Vilniaus vyskupus, Bielianų vienuolyno įkūrėjo kun. Jurgio Matulevičiaus-Matulaičio dvasios paveikslas. Marijonams prašant neatimti jų vyriausiojo vado, Achile Ratti yra pasakęs: „Visi tie faktai tik patvirtina, kad teisingai išrinkome. Teesie tai jums suraminimas.“ 1918 m. gegužės pabaigoje atvykęs į Varšuvą, jis marijonų generolo J. Matulaičio nesutiko, nes kovo 1 d. kun. Jurgis Lenkijos sostinę buvo palikęs, ir birželio 21 d. Varšuvos arkivyskupijos įsteigimo šimtmečio iškilmėse nedalyvavo. Bet vizitatoriui mons. A.Rati adresuotą laišką, jis tada perdavęs į Varšuvą vykstančiam Seinų vyskupui A.Karosui, bičiuliams pasakojo:

„Įrodinėjau, kad aš kol kas dar būtinai reikalingas vienuolijai.“

Prabėgus svarstymais pažymėtam pusmečiui, kun. J.Matulaitis sulaukė tokio turinio laiško:

Jo Malonybei Garbingajam Kunigui Jurgiui Matulevičiui, paskirtam Vilniaus vyskupu.

Man įsakyta pranešti Jūsų Malonybei, kad bulės, skiriančios Tamstą vyskupu, jau yra paruoštos Apaštališkoje Raštinėje. Bet, kadangi, viena, jos negali būti be pavojaus persiųstos, o, antra, greitas vyskupų sostų aprūpinimas, dar labiausiai yra reikalingas, tai Jo Šventenybė popiežius Benediktas XV suteikė Jūsų Malonybei galią, nelaukiant minėtų bulių, tuojau iš katalikų vyskupo priimti šventimus ir paimti Jums paskirtą vyskupo sostą, tačiau pirma atlikus tikėjimo išpažinimą ir padarius priesaiką, kaip įsako įsakymai, bet išlaikius visa kita, ko reikalauja teisės.

Varšuva, 1918 m. lapkričio 22 diena. Apaštališkasis vizitatorius Achile Ratti.

1919m. pradžioje bolševikams užėmus Vilnių, vysk. J. Matulaitis prašė vizitatoriaus Ratti plačių įgaliojimų valdyti vyskupiją, kai nėra galimybės susisiekti su Šv. Sostu. Kovo 19 d. vysk. J. Matulaitis tokius įgaliojimus gavo ne tik sau, bet ir kitiems Lietuvos vyskupams. O pirmasis vysk. J. Matulaičio ir mons. A. Ratti susitikimas įvyko 1919 m. gegužės 11 d. Varšuvoje. Tada gyvu žodžiu Vilniaus vyskupas išdėstė politinės ir bažnytinės padėties problemas. Vizitatoriui tai nebuvo naujiena, nes po vyskupo konsekracijos Vilniaus kapitula A. Ratti buvo parašiusi ilgą nepasitenkinimo laišką: „… JE Jurgio Matulevičiaus paskyrimas, ką su skausmu turime konstatuoti, sukėlė visai kitokius jausmus. Didelės dalies tikinčiųjų ir dvasiškijos dvasią prislėgė sumišimas ir susirūpinimas…“ Į tokį kapitulos raštą vizitatorius yra atsakęs ilgu laišku, paaiškinęs, kad visa, kas daroma valdant Bažnyčią, yra Dievo valia, ypač skiriant vyskupus.

Tuoj po šio vizito, vysk. Matulaičio pakviestas, vizitatorius Ratti atvyko į Vilnių kaip asmeninis ganytojo svečias ir turėjo progos atidžiau įsigilinti į vyskupijos padėtį. Ta pačia proga vizitatorius išsiaiškino galimybes aplankyti Kauną.

1919 m. spalio 28 d Varšuvos katedroje, dalyvaujant 21 vyskupui, tarp jų ir Jurgiui Matulaičiui, Varšuvos arkivyskupas Aleksandras Kakovkis Achhile Ratti konsekravo vyskupu. Prieš konsekraciją A.Ratti atiliko kelių dienų rekolekcijas pas marijonus Bielianuose. Dr. J. Vaišnoras MIC pažymi: „Daug kur buvo rašyta ir kartota, kad toms rekolekcijoms vadovavęs vysk. Matulaitis. Bet tai netiesa. Ratti atliko rekolekcijas pats vienas, o vysk. J. Matulaitis iš Vilniaus į Bielianus atvyko tik Ratti konsekracijos išvakarėse, spalio 27 d., kai Ratti rekolekcijas jau buvo atlikęs.“ (Bruklinas, 1982).

Varšuvos nunciatūroje Vilniaus vyskupas būdavo laukiamas, nuncijaus asmeninio ir Šv. Tėvo rūpesčio nestokojantis svečias. Apie tai liudija ark. A. Ratti laiškas: „Iš mano kelionės į Romą galiu tik tiek pasakyti, kad palikau Šv. Tėvą sveiką ir kad jis yra labai susirūpinęs, ypač visomis smulkmenomis, kurios liečia Vilniaus vyskupą, jo eventualų pagalbininką….apie ką aš Jums papasakosiu plačiau pirma proga, kai tik rasite galimybę atvykti į Varšuvą.“

xxxx

„Giedratitiškių lenkų delegatai buvo pas mane tris kartus. Pirmą kartą reikalavo, kad būtų pašalinta lietuvių kalba iš bažnyčios. Tada aš jiems pasakiau, kad pamaldų tvarkos nekeisiu, kol yra karo stovis.“ Dienoraštyje rašė vysk. J. Matulaitis apie Giedraičių miestelyje kilusius neramumus dėl pamaldų tvarkos, kurie ilgainiui virto muštynėmis. Žinia, kad vysk. J. Matulaitis kaltininkams lenkams paskyrė rekolekcijas, paskyrė pasninką ir laikinai uždarė bažnyčią, pasiekė ir nuncijų. Spaudimą darė ir Varšuvos valdžia. Arkiv. A. Ratti 1920 m. gegužės 7 d. laiške vysk. J. Matulaičiui rašė:

„Užsienio reikalų viceministras Debski man atsiuntė oficialų raštą dėl Giedraičių įvykių. Man vykstant į Romą, žodžiu kalbėjo vidaus reikalų ministras Voicechovskij. Jis insistuoja, kad esą pavojinga ir taip ilgai laikyti bažnyčią uždarytą. Aš atsakiau, kad jau ne kartą tuo reikalu esu jums rašęs ir kalbėjęs, kad aš patyriau, jog jūs rūpinatės tuo reikalu pagal savo sąžinę ir atsakomybę, kaip sielų ganytojas, remiamas ir palaikomas savo Kapitulos, kad aš esu prašęs jūsų mane painformuoti apie padėtį ir imtis žygių, kurie atrodys reikalingi.“ 

Dėl Giedraičių vysk. J.Matulaitis savo 1920 m. spalio 23 d. laiške nuncijui praneša, kad ten pamažu grįžtanti tvarka ir ramybė. Reikalai tiek pagerėję, kad bažnyčia jau atidaryta, laikomos pamaldos, teikiami sakramentai, tačiau pamokslai, baiminantis, kad vėl nekiltų riaušės, dar nesakomi.

Į tokį vysk. J. Matulaičio laišką nuncijus Ratti 1920m. lapkričio 1d. atsakė: „Tavo spalio 23 d. laišką skaičiau su dideliu džiaugsmu, bet drauge ir su liūdesiu, Tavo laiške, tarsi čia pat matydamas Tavo asmenį, kai skaičiau tiek blogio ir tiek liūdnų dalykų. Bet „ yra Dievas danguje“ ir Dievas tikrai padės… Belieka man ne tik plunksna, bet ir karšta širdimi pareikšti Tau mano giliausius jausmus, kuriais drauge su Tavimi kenčiu, su Tavimi meldžiuosi, su Tavimi visa širdimi esu, norėdamas su Tavimi būti drauge ir kūnu, su Tavimi darbuotis. Jei kiek galėsiu, kiek pajėgsiu, prašau manimi pasikliauti.“

1920 m. vyskupas Matulaitis, būdamas pačiame politinių audrų sūkūryje, jas giliai išgyveno, tačiau laikėsi teisingos pozicijos, dažnai kartodavęs: ” Aš žinau tik vieną politiką, tai politika katalikų Bažnyčios, tai politika Viešpaties Jėzaus.” Pasak kun. S. Ylos, gal tai ir buvo didžiausia politika, kurios nepajėgė suvokti ne tik lenkų politikai, bet ir daugelis dvasininkų. Vienus, prie bolšveikų buvusius sunkumus, keitė kiti. Apie tai vyskupas pasakodavo savo laiškuose nuncijui, siųsdavo jam laikraščių iškarpas kaip akivaizdų šmeižtų įrodymą. 1920 m. gruodžio 5 d. nuncijui jis rašė:

“Vilniuje jau praleidžiu šeštą valdžią. Vargšė mano diecezija. Kai kurie dekanatai liko visai be kunigų. Dabar, kur yra lietuvis, ten ramus gyvenimas grįžta į normalias vėžes. Tačiau dar gyvenam lyg ant vulkano. Netikėkit laikraščių paskalomis.”

Po kelių mėnesių kita žinia lyg vėl aimana skrieja į Varšuvą: “Atmosfera tačiau esti nepakenčiama. Diena iš dienos nuolatiniai įtarinėjimai, juodinimai ir šmeižtai. Čia yra tikros skaistyklos dalelė. Mus nuolat kankina likimo netikrumas.”

Ką į tai nuncijus? Arkivyskupas Achile Ratti į Vilnių kuo greičiau siuntė krikščionišką paguodą, bičiulišką pastiprinimą, tam tikrą solidarumą ir tėvišką patarimą:

Gavau laišką su laikraščių priedu. Tiek laiške, tiek spaudoje vien tik liūdni ir apverktini dalykai. Tačiau bent dabartiniu momentu nematau, ką daryti ir bandyti be pagrįstos baimės sukelti dar didesnį blogį. Dievas mato, Dievas žino, kodėl tokius dalykus leidžia. Dievas tinkamu laikus pasirūpins. O dabar belieka tikėtis.( 1921 m. sausio 26 d.)

Už paskutinį laišką ir laikraščius dėkoju, nors juose nieko gero nė malonaus nėra. Reikalinga kantrybė, kol pareis Dievo rūstybė. Nematau, kad būtų galima ką padaryti be didesnio pavojaus. Viena tik matau – Tavo girtiną ir nuostabų elgesį, kuris reiškiasi protinga tyla ir budria kantrybe. Budri kantrybė, kad, nors ir netiesiogiai veikiant, būtų galima apsisaugoti; protinga tyla, kuri nekliudytų veikti, kai pasitaiko proga, ir į gera raginti. Laikraščius, kuriuos paminėjai, esu skaitęs. Kai ką jau esu daręs ir dar rengiuosi daryti. Tačiau mažai galima pasiekti, kai žmonės užsikemša ausis“.( 1921 m. vasario 27 d.|)

A. Ratti iš visos širdies pritarė vyskupo Matulaičio taikingai pozicijai. Atvykęs į Varšuvą ir susipažinęs su Lenkijos Bažnyčios padėtimi, pats pastebėjo, kad lenkai katalikai religiją, tikėjimą glaudžiai sieja su tautybe. Jam paaiškėjo ir tai, kad vos atgavusi savo nepriklausomybę, Lenkija nepripažįsta kitoms tautoms jokių egzistencinių teisių ir siekia visus sulenkinti. A. Ratti darė viską, kad būtų išvengta kovų, kad visi taikingai sugyventų. Tokie nuncijaus žygiai negalėjo patikti Varšuvos valdžiai. Jis buvo kaltinamas nepalankumu Lenkijos valstybės interesams. Skaudžiai išgyvendamas iškilusius vargus nuncijus A. Ratti laiške savo bičiuliui vyskupui Matulaičiui rašė:

„Melskis už mane, nes esu labai didelėse sunkenybėse. Aš už tave visuomet meldžiuosi.(1921m. sausio 2 d.)

Žinau tavo didelius vargus ir rūpesčius, kurių kasdien vis atsiranda naujų. Dievas davęs tau kantrybės, suteiks ir atlyginimą.(1921 m. kovo 17 d.)

Viešpats tesuteikia Tavo širdžiai paguodos tavo sielvartuose ir nemalonumuose. Žinau, kad ir prieš mane buvo daug sakyta ir sakoma netiesos, bet visa tai manęs nejaudina ir neliečia. Kol tokia yra Dievo ir Jo Vietininko žemėje valia, giedra, nors ir karčia ramybe džiaugiuosi. Sakau karčia dėl žalos, kurios kartais sielos patiria. Dievas mato, Dievas parūpins. Meldžiuosi už Tave ir tavuosius. Melskis ir už mane, nes niekad nebuvau tiek reikalingas maldos, kiek dabar.(1921 m.gegužės 2 d.)

Varšuvos nuncijus ark. A. Ratti 1921m. vasarą buvo paskirtas dalyvauti Santarvės komisijoje, kuri turėjo prižiūrėti Silezijoje ir Prūsijoje vykusį plebiscitą. Tai sukėlė tiek lenkų, tiek vokiečių nepasitenkinimą. Iš keblios padėties jį išgelbėjo popiežius Benediktas XV, paskirdamas Milano arkivyskupu ir kardinolu. Matyt, dėl to paskyrimo vysk. J. Matulaitis bus jį pasveikinęs, nes A. Ratti atsako:

„Taip norėjo Šv. Tėvas, visiškai manęs neatsiklausęs. Teesie Dievo valia, nors man uždėjo didelės atsakomybės pareigą. Melskis, prašau, už mane, aš meldžiuosi už tave. Melskimės vienas už antrą, kad būtume išganyti.“ (1921 m. birželio 2 d.)

Kas šiuos du Bažnyčios vyrus taip suartino? Pasak dr. J. Vaišnoros MIC, pirmiausia charakterių ir dvasinių polėkių bendrumas. Abu ištikimai vykdė Dievo ir Šv. Tėvo valią, visa tai vertindami aukščiau už savo asmeninius reikalus. Abu buvo apsišarvavę kantrybe pakelti sunkenybes ir priešiškumus, abu buvo atviri visiems žmonėms, abu buvo maldos vyrai.

Romos popiežiumi 1922 m. vasario mėn. išrinktas Pijus XI daug dėmesio skyrė Vilniaus vyskupui J. Matulaičiui, gynė nuo puolimų, kaltinimų, jam atsistatydinus iš vyskupo pareigų, pakėlė arkivyskupu, paskirdamas apaštališkuoju vizitatoriumi Lietuvai. Vizitatoriaus padarytus žygius, įkuriant Lietuvos bažnytinę provinciją, popiežius Pijus XI aprobavo. Netikėta arkivyskupo J. Matulaičio mirtis nutraukė jų draugystę. „Šventasis Tėvas, atėjęs į audiencijų salę, savo papročiu pirmiausia apėjo visus mus suklaupusius ir kiekvienam davė pabučiuoti savo žiedą, – atsiminimuose rašė kun. A. Rėklaitis MIC, kai 1934 m. buvo minimas J. Matulaitis marijonų vienuolijos atnaujinimo dvidešimtpenkmečio proga. – Atėjęs prie Atnaujintojo portreto sustojo ir tarė: Brangi dovana, nes brangus asmuo. Ir valandėlę patylėjęs pasakė: Šis vyras tikrai buvo šventas. Tai buvo tarsi neoficiali J. Matulaičio kanonizacija.“

Straipsnio autorė Irena Petraitienė yra Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus vedėja

  Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt,  2012-02-23


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*