Genovaitė Gustaitė. Arkivyskupo Jurgio Matulaičio portretas (III)

7d03ed575649d1cf1a251c73b335ff20ba75f647_article_200J. Matulaičio valdymo metas buvo labai sunkus ir dėl be galo prastos vyskupijos ekonominės padėties. Gyventojai karo, visokių sumaiščių, rekvizicijų nusiaubti, valdžių kaitos, ligų (šiltinės) nukamuoti daugelis badavo. Tokiomis aplinkybėmis išryškėja ganytojo teisingumas, jautrumas! Antai, kai lenkams atiteko bolševikų paliktos maisto atsargos, jie reikalavo iš vyskupo sudaryti komitetą, kuris imtųsi dalybų pagal jų numatytas sąlygas. Būtent, kad „žydai visiškai nieko neprivalo gauti [...], kad ir jokiems pirmeiviams nežydams nieko netektų“. Atsakymas buvo programinis: „[...] man, vyskupui, tai netinka. [...] kiekvienas [!] alkanas ir badaujantis žmogus vertas pasigailėjimo ir reikia jį gelbėti, nepaisant jo įsitikinimų ir tautybės.“ Vėliau, kai pradėjo amerikiečių atsiųstus miltus dalyti, parašė: „Jų gauna ir žydai.“

Vyskupas gynė Izraelio tautą ne vien nuo bado. Dar nė pusmečiui nepraėjus nuo ingreso, teko juos gelbėti per 1919 m. balandžio mėn. pogromą, kai lenkų batalionieriai (vadovaujami pulkininko V. Belinos-Pražmovskio) nužudė 80 žmonių, plėšė, grobė jų parduotuves, kankino, galybę suėmė, niokojo kapines.

Pagalbos ieškoti pas vyskupą atskubėjo žydų bendruomenės pirmininkas dr. C. Šabadas ir rabinas I. Rubinšteinas. Jie „prašė, kad užtarčiau bent du žydus, žinomus veikėjus“ – L. Jofę (poetą) ir S. Čarny-Nigerį (švietimo, kultūros veikėją). Vyskupo „Užrašuose“ vienas žodis – „prižadėjau“, suimtieji liko gyvi. (Prisimindamas grėsmę, po daugelio metų S. Čarny parašė: „Mūsų vos nesušaudė.“)

Žydai J. Matulaičio paramą („kiekvienas alkanas ir badaujantis žmogus vertas pasigailėjimo [...]“), savo tautiečių gelbėjimą matė, jautė ir vertino. Po jo mirties (1927 01 27) įtakingiausias Jidišlando dienraštis Di jidiše štime („Žydų balsas“) paskelbė išsamų, kupiną pagarbos, dėkingumo ir subtilaus asmenybės bei istorinio laikotarpio pojūčio nekrologą. Jame kelis sykius kartojama mintis: „Velionis į žydus žiūrėjo labai palankiai.“ „Vilniaus žydai sunkiu okupacijos metu drąsiai [!] kreipdavosi į jį paramos ir pagalbos.“ Maža to – „Kiek sykių Vilniuje į jį kreipėsi žydų delegacijos [jų pavardės yra „Užrašuose“] visuomet jas gražiai priimdavo ir jų prašymus išpildydavo [!]“. Pabrėždami asmenybės išskirtinumą (dėl neturto – „niekuomet nesidomėjo laikinais medžiaginiais turtais“ – ir ypač humaniško požiūrio į kiekvieną žmogų – „taigi lygiai taip pat į žydus“, mokėjimą bendrauti, „kalbėti su žmogum žmoniška kalba, nuoširdžiai, paprastai“), nekrologe arkivyskupą palygina su belgu kardinolu D. J. Mersjė (1851–1926): „tas, kas Mersjė buvo Belgijai, tas Matulevič buvo Lietuvai.“ (O belgas – garsusis tomistas, sykiu reformatorius, gebėjęs derinti sena ir nauja, vadintas Belgijos sąžine, moralumo viršūne.) Dienraštis tuo vienu sakiniu arkivyskupą įtraukė į Europos didžiųjų katalikų veikėjų – atnaujintojų gretą.

(Už nekrologo vertimą, patarimus dėkoju F. Bramson-Alpernienei, šviesaus atminimo E. Zeifui, anuomet (1998) Judaikos sektoriaus darbuotojams. Keista, jog žydų autoriai, savo leidiniuose tiksliai suskaičiuodami 1919 m. pogromo aukas, nuostolius, aprašydami, kas kur dėjosi, visai nepamini vysk. Jurgio Matulaičio. Nejaugi nežino „Di jidiše štime“ nekrologo, o gal Izraelio tautos – Nobelio premijos laureatų tautos – atmintis taip nusilpo, kad gelbėtojų per pogromą ji jau nebepasiekia? Kaip besvarstytum – elgesys nežydiškas, netinkamas.)

516fd740574a6bae8798923aca26d55ed58b4eeb_article_200Padėjo taip pat rusams – Vilniaus rusų draugijos nariams, stačiatikiams. (Jie 1921–1923 m. ne sykį kopė tais pačiais laiptais, kuriais 1919 m. žiemą kopė A. Cikota, o tų pačių metų pavasarį – C. Šabadas, I. Rubinšteinas.) Atėjęs būrelis draugijos narių prašė Apaštalų Sosto paramos pasimetusių po karo beglobių rusiukų prieglaudai pastatyti, išlaikyti.

Suprasdamas sunkią draugijos padėtį (tiesiog elgetišką), pažadėjo Romoje tarpininkauti („jei mano balsas turės reikšmės, gausite, ko prašote“), bet pridūrė – „gerus darbus geriau daryti tyliai“, nes kai „kas gali čia įžiūrėti ir politiką“. Nustebusiam būreliui paaiškino: „Nereikia pamiršti, jog esu lietuvis! Niekuomet man nebus atleista, kad Apaštalų Soste tarpininkavau rusams! Geriau jei apie tuos pinigus kuo mažiau bus kalbama.“ (Draugija paramą iš Apaštalų Sosto gavo, gavo dar ir paties vyskupo prieglaudai paaukotą 1 mln. markių; tiesa, per prašymą pinigų neskelbti turėjo didelių nemalonumų su tikrintojais.)

D. Bochano (lyg ir atėjusių vadovo) „Atsiminimų puslapėliai“ labai gyvai perteikia vyskupo socialinį jautrumą, europinę kultūrą, platų mąstymo akiratį bei karčią ganytojiškos veiklos tikrovę. (Kai išgirdo prašymą, „gražų, simpatingą vyskupo veidą nušvietė mielas protingo žmogaus šypsnys ir jo didelėse, giliose akyse blykstelėjo teisingumo [!] apaštalo liepsnelė, [apaštalo], nežinančio tautų, kalbų skirtumo.“ „[...] kiekvienam rasdavo paguodos žodį ir galimybę padėti materialiai.“ Apie kultūrą: pokalbiui nukrypus į literatūrinę-filosofinę sritį, atsiminimų autorius prisipažino – „buvau nustebintas tokio gilaus rusų literatūros išmanymo [ nurodo pavardes – Dostojevskio, Trubeckojaus, Bulgakovo, Kartaševo, Berdiajevo, kitų]“. Ir apie ganytojiškos veiklos sąlygas. Vilnius buvo pasidalijęs į dvi stovyklas – lenkų ir visų kitų tautybių (tarp jų ir rusų stačiatikių, sentikių). Pirmoji „negalėjo jam atleisti jo lietuviškos tautybės ir savo priešiškumo apreiškimais peržengė bet kokias ribas [...]“. O kita stovykla laikė jį „[...] pavyzdingu ganytoju [...], nusipelniusiu visuotinės pagarbos, geriausiu savo religijos atstovu“.

Po abiejų stovyklų požiūrio pristatymo, autorius vėl grįžta prie socialinės paramos ir teigia, kad ją iš vyskupo (slapčia!) „gaudavo taip pat rusų varguoliai, kurie jos prašė“. Rašo: „Man tai gerai žinoma, nors pavardžių minėti neturiu teisės, [...] žinoma [tai] ir platesniems rusų sluoksniams.“ Paskutiniai „Atsiminimų puslapėlių“ sakiniai – nuoširdus vyskupo Jurgio vertinimas, patvirtinantis gudų, žydų vertinimus. „Rusai jį atsimena ir ilgai dar atsimins ne vien su tikra pagarba, bet ir dideliu nuoširdumu.“

Vyskupo kasdienybę labai taikliai (vienu sakiniu!) minėtame „Di jidiše štime“ nekrologe apibūdino žydai: „Arkivyskupas Matulevič buvo lietuvis, todėl Vilniaus lenkai jį persekiojo.“ (Čia tiesiog istorinės reikšmės turi kiekvienas žodis, pasakyta – kas, kodėl ir kaip.)

O „Vilniaus kurjeris“ (Kurier Wileński) J. Matulaičiui skirtame nekrologe vyskupavimo laiką susieja su tautinių demokratų (vadinamųjų endekų) valdymo laikotarpiu. Pasirašęs Barbarus slapyvardžiu (pagal lenkų pseudonimų žodyną – Barbarus –tiktai Feliksas Dzeržinskis, bet „krištolinis Feliksas“ mirė 1926 m. liepos 26 d.), nežinomas autorius pripažįsta, kad jie (endekai) šeimininkavo „[...] beveik visuomet per nefas [neleistinu būdu], nes gryniausiais melais, šmeižtais ir daugelį sykių atvirai grasindami fiziniu susidorojimu, kovojo demagogiškiausiais būdais prieš vyskupą Matulevičių [...] Ir kuo toliau tolsime [...] nuo tų liūdnų endekų šeimininkavimo metų pas mus, tuo griežčiau sąžiningi lenkai teis endekų – dvasininkų ir pasauliečių – akciją prieš vyskupą Matulevičių“.

Nuo 1927 m. „Vilniaus kurjerio“ vertinimo iš esmės nesiskiria ir 1970-aisiais duotas „Biografiniame žodyne“ (išeinančiame su Lenkijos MA grifu) T. Gurskio (Górski) MIC vertinimas: „Matulevič dešiniųjų lenkų grupuočių buvo puolamas nepaprastai aršiai, nesiskaitant su kraštutinėmis priemonėmis.“

a771f57d063098fcb7a306317d796f699227fa4c_article_200Tokius vertinimus patvirtina naujausioji lenkų literatūra – 2009-aisiais išėjusi G. Kšyvieco (G. Krzywiec) knyga „Lenkiškasis šovinizmas“, skirta ambicingajam endekų ideologui R. Dmovskiui. Aptardamas jo pažiūras, autorius tiesiai sako, kad „jos – rasistinės“. (Nors J. Matulaitis kaip kunigas, kaip žmogus – be priekaištų, bet jis – lietuvis…) Tiesiog tobulas tokios ideologijos atspindys yra J. Cicėno atsiminimuose paminėtas moters šūktelėjimas: „Šventas, bet prakeiktas lietuvis“, pasigirdęs ūžiančiame iš pykčio susirinkime po perskaityto vyskupo aplinkraščio, draudžiančio kunigams per pamokslus leistis į politiką; vyskupas buvo apšauktas Kauno agitatoriumi.

Padėtis pasidarė dar painesnė, keblesnė, kai 1925 m. buvo pasirašytas Lenkijos ir Vatikano konkordatas, o Vilniaus vyskupija turėjo tapti arkivyskupija. „Lenkams svarbiausia Vilniuje vyskupu turėti, kaip jie sako, savo žmogų. [...] jau jokiu būdu [jie] negali net pagalvoti apie tokią galimybę, kad likčiau Vilniaus arkivyskupu[...].“ Siekdami savo tikslo, endekai „staiga [vokiečiams išėjus] ėmė su manimi nuožmiai kovoti visokiais būdais, sistemingai iš anksto numatytais metodais. [...] ta kova atneš tuo blogesnių vaisių, kuo ilgiau ji tęsis. Juk taip įžeidinėjamas Dievas [...] puolamas net pats Šventasis Sostas [...] dabar, kai, pasirašius konkordatą, tvarkomi ir nustatomi visi Bažnyčios reikalai [...] manau ir matau, kad laikas atėjo ir tiesiog verčia kuo greičiau atšaukti mane iš Vilniaus.“ Taip rašė J. Matulaitis 1925 m. birželio 27 d. Šventajam Tėvui, prašydamas atleisti iš ordinaro pareigų. Tai buvo antrasis jo prašymas (lenkų istorikas H. Visneris nurodo jų buvus net tris). T. Gurskio aiškinimu, į pirmąjį (rašytą gegužės 1 d.) Apaštalų Sostas neatsižvelgė, nes nenorėjo, „kad bent šešėlis kristų ant Vilniaus vyskupo“, kuris laikytas geriausiu Lenkijos vyskupu. Norėta pabrėžti, jog jis bus atšauktas ne dėl spaudos, mitingų, diplomatinio spaudimo, o tik savo paties prašymu.

Atsistatydinimo priėmimo raštas datuotas 1925 m. liepos 14 d. Jame yra ir tokios eilutės: „[...] dėl tavo didelių nuopelnų ir pripažinimo, kurių nusipelnei, valdydamas iki šiol Tau patikėtą Bažnyčią, Šventasis Tėvas visada [!] Tave rems naujajame darbe [marijonų kongregacijos ugdyme] ir apgaubs Jūsų Prakilnybę didžiausiu palankumu, kaip dėkingumo įrodymu.“

Iš Vilniaus į Romą išvyko rugpjūčio 1 d. per Varšuvą, iš kurios pranešė kapitulai apie atsistatydinimą, parašė kelis atsisveikinimo laiškus, tarp jų kupiną dėkingumo už nuoširdų darbą kancleriui L. Chaleckiui.

Prasidėjo neilgas Romos laikas, trukęs nuo 1925 m. rugpjūčio 5 d. iki gruodžio 13-osios; tą dieną atvyko į Kauną kaip apaštališkasis vizitatorius Lietuvai.

Romoje tebesilaikė savo programos, savo šūkio „Nugalėk blogį gerumu“, rūpinosi „įsteigti čia mūsiškiams Collegium Marianum arba studijų namą. [...]“. Jau pirmą dieną nuėjo į Lenkijos ambasadą, kurioje naujienos apie jo atsistatydinimą, atrodo, dar nė nežinota. „Raminau jį [ministrą Perlovskį], kad nebijotų, kad aš anaiptol nemanau lenkams kenkti. Būdamas kunigu, visuomet [...], kiek tik galėdamas, stengiausi žmonėms tarnauti ir gera daryti“, – rašė „Užrašuose“. (Ambasada apsilankymą įvertino „kaip kilnų poelgį“.) Tolesni įrašai patikina tą pačią laikyseną: „Savo kalbose, kur ir kiek galėdamas, pagyriau, ką gero buvau patyręs Lenkijoje ir lenkų tarpe. [...] Galop, ką blogo kentėjau, tai ne lenkų buvo darbas, o tik politikos kai kurių partijų“. Ir „Užrašų“ pabaigoje (Pasiketinimuose), paskutinis įrašas tos pačios dvasios: „Daugiau melstis už tuos, nuo kurių ką nors blogo buvau patyręs“. (3 ir 4 pasiketinimai skirti vienuolijai: „3. Baigti tvarkyti Įstatus, rašyti, kiek galint, instrukcijas, kurti Ryme savo namą. 4. Visas jėgas pašvęsti, kiek galint, Vienuolijai [...]“.)

df36aab03a8979247928b88b1f804ad667f690a5_article_200Rugpjūčio 13 d. audiencija pas popiežių („[...] Labai nuoširdžiai ir maloniai priėmė. [...] leido marijonams įsikurti Ryme.“), o rugsėjo 1 d. Pijus XI jam suteikė arkivyskupo garbės vardą, Adulės arkivyskupo titulą. Tų pačių (1925) metų spalio 27-ąją laiške P. Būčiui rašė: „Kad tik Dievas duotų susikurti kokią nors savo gūžtelę“. (Gūžtelės kūrimui, marijonų vienuolyno steigimui atidavė kelis mėnesius – iki gruodžio, kai gavo pasiūlymą „kuriam laikui važiuoti į Lietuvą vizitatorium“ – važiuoti „Diacezijų sienų sutvarkymo ir padalijimo reikalu [...].“ Apaštaliniu vizitatorium Lietuvai paskirtas buvo gruodžio 7 d. Paskyrimas atstovu tos pačios tautos žmogaus Bažnyčios istorijoje buvo labai retas: jis rodė didelį popiežiaus pasitikėjimą J. Matulaičiu.)

Apie padėtį Kaune vizitatorius gruodžio 22 d. parašė minėtam bendradarbiui kan. L. Chaleckiui: „Būdamas Vilniuje turėjau sunkių valandų: ne kartą vaizdavaus, kad gal mane puolė pragariškos galybės, bet čia susidūriau su pačiu Liucipierium“. Po kelių mėnesių (1926 03 30) tam pačiam L. Chaleckiui vėl: „Lietuvoje Bažnyčią radau daugeliu požiūriu baisios būklės. [...] Santykiai su Šventuoju Sostu beveik nutraukti, nesuprantamas priešiškas nusistatymas ir nepasitikėjimas Bažnyčios galva. [...] Slapta šėtono ranka stūmė šią tautą veik iki apostazės.“ (Iš tikrųjų pasaulio spaudoje pasirodė pranešimų, kad Lietuva nutraukė santykius su Apaštalų Sostu. Po pasirašyto Lenkijos ir Vatikano konkordato lietuvių visuomenė jautėsi labai įskaudinta dėl Vilniaus: popiežius buvo kaltinamas, kad jis lenkams „atidavė“ Vilnių, kad „pardavė“ Vilnių. Tokioje jautrioje padėtyje netinkamas buvo ir apaštalinio delegato A. Cekinio (Zecchini) elgesys. Vizitatorius Vatikano valstybės sekretoriaus net paprašė, „kad bent jau mano vizitacijos metu Lietuvos teritorija nebūtų saistoma jokia priklausomybe nuo Jo Ekscelencijos Cekinio [...]“. Artimiausiu J. Matulaičio bendradarbiu tapo delegatūros auditorius prelatas L. Faidutis.)

Atvykdamas į Lietuvą su misija, vizitatorius turėjo išspręsti tris atsakingus uždavinius: atnaujinti pašlijusius santykius su Apaštalų Sostu, įsteigti Lietuvos bažnytinę provinciją ir sudaryti konkordatą.

J. Matulaičio pastangos („dirbu dieną naktį“), susitikimai su prezidentu (A. Stulginskiu), vyriausybės nariais, partijų vadais, Bažnyčios žmonėmis ir kitais, aiškinimas, kad Lietuvai būtina atkurti ryšius su Apaštalų Sostu, jog jo paskyrimas vizitatoriumi yra Šventojo Tėvo didelio palankumo mūsų valstybei ženklas (kad popiežius niekam sienų nenustato…) padėjo, davė vaisių. „Dievas palaimino mano darbą [...] atmosfera keičiasi į gera“, – rašė 1926 m. kovo 26 d.

Rengiant bažnytinės provincijos projektą didžiausią galvosūkį sudarė Kaišiadorių vyskupija ir Klaipėdos kraštas. (Vyskupijos pertvarkymą veikė politinis vyriausybės noras tam pakraštėliui, atitekusiam Lietuvai iš Vilniaus vyskupijos, palikti seną pavadinimą – administratūra; nuo 1922 m. ją valdė vysk. Jurgio paskirtas administratorius kan. J. Kukta. Po Romoje padarytos projekto pataisos buvusi Apaštalinė Kaišiadorių administracija pavadinta Kaišiadorių vyskupija.) O Klaipėdos krašto pertvarkymas literatūroje lygintas su mažu kupstu, galėjusiu apversti didelį vežimą. Tas mažas kupstas: šio krašto 4 parapijos, turinčios apie 6–8 tūkst. katalikų (iš jų vyskupijos nesudarysi); protestantų jose – 140 tūkst., kurie savo priklausomybės Varmijos vyskupui keisti nenorėjo, siuntė į Romą protestus. (Atsakydamas į juos, be kita ko, priminė, kad Klaipėdos kraštas teisėtai priklauso Lietuvos Respublikai; jis buvo prijungtas prie Telšių vyskupijos kaip atskira prelatūra, valdoma Telšių ordino.) Iš Seinų vyskupystės Lietuvai priklausė šiaurinė jos dalis, pusė žemių. Kadangi miestas, kurio vardu vadinosi vyskupija, atiteko kitai valstybei, tai buvo pasisakyta už Vilkaviškį, kaip vyskupijos centrą.

9f98ba9e049b473fe381aae556fbf99f9a73469d_article_200Senoji Žemaičių vyskupija buvo padalyta į tris vyskupijas: Telšių, Panevėžio ir Kauno; Kaunas turėjo būti arkivyskupija, laikinoji sostinė – Lietuvos metropolito sostine. Arkivyskupija su minėtomis vyskupijomis ir sudarė atskirą, nepriklausomą Lietuvos bažnytinę provinciją, kuri savo plotu ir sienomis atitiko Lietuvos valstybės plotą ir sienas.

Naujoms vyskupijoms reikėjo ordinarų ir arkivyskupo. Jų parinkimas buvo taip pat labai nelengvas, jautrus dalykas. Po ilgų derinimų Kauno arkivyskupu ir metropolitu pasiūlytas vyskupas sufraganas Juozapas Skvireckas (1873–1959), žinomas Šventojo Rašto vertėjas; Telšių vyskupu – kun. Justinas Staugaitis (1866–1943); Panevėžio – kun. Kazimieras Paltarokas (1875–1958); Vilkaviškio–Seinų vyskupas Antanas Karosas (1856–1947), vyskupu kondjutoriumi jam – kun. Mečislovas Reinys (1884–1953). „[...] parinkta, kur geriausi ir kur tinkamiausi žmonės iš tų, kuriuos Lietuva turi“, – laiške P. Būčiui rašė vizitarorius.

Po trijų mėnesių įtempto darbo Kaune J. Matulaitis sugrįžo į Romą (kovo 6 d.), atsiveždamas provincijos projektą. Kovo 13-ąją jį priėmė popiežius („Jo Šventenybė buvo labai patenkintas mano darbu“), o balandžio 4-ąją (per Velykas) buvo pasirašyta apaštalinė konstitucija „Lituanorum gente“ („Lietuvių tautai“), steigianti Lietuvos bažnytinę provinciją; naujieji vyskupai ir arkivyskupas paskirti kitą dieną. Apibūdindamas konstitucijos reikšmę, vizitatorius rašė: „[...] dokumentas turi didelę istorinę reikšmę Lietuvai“.

Apie padėtį, buvusią iki provincijos įsteigimo ir po jo, rašė taip pat ministras pirmininkas L.Bistras: „Nepriklausomai Lietuvai nepriimtina, kad Žemaičių vyskupystė oficialiai [iki provincijos įsteigimo] buvo laikoma Mohiliovo arkidiacezijos sufraganija, kad Seinų vyskupija priklausė Varšuvos, Klaipėdos krašto katalikai priklausė Varmijos (Vokietijos) vyskupo [...] tas reikalas sutvarkyti Bažnyčiai buvo jau seniai jaučiamas ir žygiai jau seniau buvo daromi ta linkme.“ Iš tikrųjų žygiai „buvo daromi ta linkme“ jau nuo XIII a., nuo Mindaugo laikų, tačiau tik J. Matulaičiui pavyko „tas reikalas sutvarkyti“.

 Po iškilmingo konstitucijos paskelbimo (gegužės 13-ąją, per Šeštines; dalyvavo prezidentas A. Stulginskis, ministrai, Seimo nariai, užsienio diplomatai, minių minios) per pamokslą vizitatorius pabrėžė provincijos įsteigimo reikšmę religiniame ir tautiniame gyvenime. Skatino: „[...] pradėkim naują gyvenimą, tikrai katalikišką, dvasinį. Vienykitės tarp savęs, spieskitės aplink savo ganytojus, stiprėkite dvasia.“

Bažnyčios istoriko V. Gidžiūno nuomone: „Tai buvo didelė Lietuvių katalikų triumfo diena, viena iš svarbiausių dienų visoje Lietuvos bažnyčios istorijoje.“

J. Matulaitis iš Kauno gegužės 26 d. išvyko į Čikagą, kur birželio 20–24 d. turėjo vykti tarptautinis eucharistinis kongresas (Į jį buvo gavęs asmeninį Čikagos arkivyskupo D. Mundelino (Mundelein) kvietimą.) Vyko dviese su lydinčiu P. Būčiu. (Amerikos lietuviai kunigai – I. Kelmelis ir J. Jakštys – „išpirko jam ir palydovui P. Būčiui laivakartes“.)

Amerikos laivu „Leviatanas“ Niujorką pasiekė birželio 13-ąją. (Čia per priėmimą Šv. Kazimiero seserų vienuolyne choras arkivyskupui sugiedojo „Ecce Sacerdos Magnus“. )

Kongrese (vykstančiame Amerikos 150-osioms metinėms paminėti) lietuviai pirmą kartą turėjo atskirą sektorių. Kalbėdamas jame (ir lietuvių parapijose, kurių aplankė 92), džiaugėsi lietuviais Amerikos piliečiais, kad išlaikė tikėjimą, brangina kalbą, šelpia tėvynę. (Ypač dėkojo Katalikų federacijai už aukas, be kurių neišsiverstų Vilniaus ir Švenčionių lietuvių mokslo įstaigos; prašė ir toliau jas remti.)

Su kokiu džiaugsmu vietos lietuviai pasitikdavo arkivyskupą, yra rašęs savo „Atsiminimų žiupsnelyje“ kun. A. Petrauskas (1881–1944) MIC. Pasirodo, „iki tol lietuviai turėjo parapijos kunigų, bet vyskupo jokio, tuo tarpu savų turėjo ir lenkai, ir vokiečiai, ir slovakai bei ukrainiečiai“. Lankydamasis ten, jis nuveikė didžiulį darbą – be Mišių, pamokslų, įvairių paslaugų, Cicero Ill pašventino kun. J. Vaičiūno pastatytą „puikią mūro bažnyčią“. Įvykiui atminti jo portretas buvo „iškabintas viešumoj, kad vaikų vaikai žinotų, jog ši bažnyčia yra vienintelė, kurią yra pašventinęs vyskupas lietuvis Jurgis Matulevičius“. Autorius pastebi, kad savo ištverme, uolumu, nuoširdumu jis žemyne „[...] praskynė Marijonų vienuolijai takus į lietuvių širdis“. (Marijonai Amerikoje –Čikagoje – buvo įsikūrę 1913 m. Po 13-kos metų (1926 m.) jų šeima padidėjo nuo 2-jų iki 38-rių.) „Žiupsnelyje“ yra ir apie arkivyskupo šventumą: autorius, 1930–1934 m. važinėdamas su misijomis ten, „kur lankėsi t. Jurgis, visur ir iš visų [!] girdėjo tik pasigėrėjimą velioniu. Daugelis jį laiko šventu žmogum“.

Viešėjimas Amerikoje baigėsi rugsėjo 1 d. Jis daug davė Amerikos lietuviams – „angliškoji amerikiečių spauda išryškino šviesų ir pozityvų etninės lietuvių grupės veidą“.

Į Lietuvą (per Londoną) sugrįžo rugsėjo 14 d. Tačiau imtis paskutinio misijos darbo – konkordato parengimo – tegalėjo po kelių mėnesių, po karinio perversmo gruodžio 16–17 d. (Buvusi kairiųjų valdžia „apie vizitatorių nieko nenorėjo žinoti“). Tik atsistatydinusį prezidentą K. Grinių pakeitęs A. Smetona sutiko, kad J. Matulaitis pradėtų rengti projektą. Sausio 15–16 d. posėdžiavusiai Vyskupų konferencijai jis ir buvo įteiktas, o sausio 21-ąją vizitatorius parašė kardinolui P. Gaspariui: „[...] manau, kad mano misija Lietuvoje galima laikyti baigta. Yra vilties, kad netrukus galėsiu grįžti į Amžinąjį miestą“. (Lygiai po savaitės – sausio 27 d. – grįžo Amžinybėn…)

Konkordato darbą toliau tęsė A. Voldemaras (ministras pirmininkas) ir kardinolas P. Gasparis (Vatikano valstybės sekretorius); pasirašytas buvo 1927 m. rugsėjo 27 d., o ratifikuotas – tų pačių metų gruodžio 10 d. Stebėtojų nuomone, konkordatas buvo „išimtinai naudingas Bažnyčiai“, todėl jo vertinimas priklauso nuo pasaulėžiūros: vieniems – tai trūkumas, kitiems – privalumas.

Po arkivyskupo mirties (mirė nuo trūkusio apendicito Hagentorno ligoninėje) „Liūdnoje žinioje“, paskelbtoje arkivyskupo metropolito Juozapo, sakoma: „Tas darbas [konkordato parengimas] buvo šią valandą kaip ir baigtas, ir Apaštalų Sosto Vizitatoriaus mirtis pasiliks lyg amžina antspauda, pridėta prie to tvarkymo darbo dokumento.“ Ta „amžina antspauda“ buvo uždėta „[...] didžiausio žmogaus, kurį mūsų tauta kada nors yra turėjusi.“

Kaip minėta, atsisveikindamas Bazilikos kriptoje prezidentas A. Smetona išreiškė viltį, kad arkivyskupo „neužmirš Lietuvių tauta su savo valstybe“. Pasidairykime po tautą, po valstybę šiandien.

Neseniai valstybės radijas „Ryto garsų“ laidoje, pradėjęs pasakojimą apie daugiatautį, daugiakultūrį Vilnių, nuo žydų, juos gynusio, gelbėjusio (ir išgelbėjusio per 1919 m. pogromą) vysk. Jurgio nepaminėjo. Tuo tarpu anuomet patys žydai įtakingiausio dienraščio („Di jidiše štime“) nekrologe negailėjo jam pagarbos ir dėkingumo žodžių, jo humanišką elgesį kėlė pavyzdžiu katalikų dvasininkijai.

Veikiausiai niekas nesuabejotų, kad valstybinis radijas (pirmoji (!) programa) puikiai žino vyskupų konferencijos nutarimą šiuos metus paskelbti Jurgio Matulaičio metais. Tačiau laidoje jo nėra. Ji rėmėsi Laimono Briedžio knyga „Vilnius savas ir svetimas“. Autorius nors ir rašė prisistatyme, kad ieškos to, „kas jame [mieste] buvo prarasta, užmiršta arba nepastebėta“, iš tikrųjų čia (Jidišlande, tuteišų žemėje) – tuo metu (po 1918 m.) gyvenusių tautų – žydų, gudų, lenkų, rusų, vokiečių – vieningo balso, kad „vysk. Jurgis gynė visus prispaustuosius, bet labiausiai žydus“, neišgirdo. Laida nuplaukė paskui Briedį…

Arba: reklaminiai stulpai Vilniuje, papuošti Maironio portretais, jo eilėmis. Argi netiktų šalia J. Matulaičio (jo studento, vėliau bendradarbio) portretas, jo šūkis: „Nugalėk blogį gerumu“? (Argi miestui jis nereikalingas?..) Bet ar pasibeldė kas į mero duris iš paskelbusiųjų jo metus? Nejaugi meras būtų neišgirdęs?

Arba vėl: kovo mėn. Lietuvių KMA minėjo savo veiklos 90-metį. (Minėjo būstinėje, kur gyveno vysk. Jurgis, kur ant sienos kabo gražus ganytojo portretas.) Bet apie jį – nieko. Tylu, ramu. Beje, prie šių namų veltui dairytumeis paminklinės lentos Jurgiui Matulaičiui. Tik pasvajoti belieka apie ją, apie sustojusį prie jos praeivį (ne vien lietuvį), net gidą, paaiškinantį pirmiausia izraelitui vysk. Jurgio reikšmę žydiškajam Vilniui. Nejaugi svajonė nepasiekiama net skelbusiems metus?

Arba: „Dar mokytinio suole“ J. Matulaitis parašė straipsnį „Keli žodžiai mūsų kunigėliams“. Pagalvoji – ar yra seminarija, kurioje būsimi kunigėliai būtų nuosekliai, sistemingai supažindinami su metų asmenybe, jos veikla? O „Marijos radijas“? (Marijos, kurią jis taip mylėjo…) Gal galėtų taip pat nuosekliai, sistemingai supažindinti klausytojus, o ne apsiriboti proginių renginių paminėjimu?

Išradingai, nuoširdžiai ir ištvermingai pluša vargdienių seserys. Dėkojant joms už darbą (nevargdienišką!), taip norisi palinkėti: „Na, vyrai, pajudinkit žemę!“

Publikuojama gavus autorės sutikimą. Straipsnio šaltinis: Bernardinai.lt 2012-11-09


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*