Genovaitė Gustaitė. Arkivyskupo Jurgio Matulaičio portretas (I)

690d13a78f51adfd0a20a3b25649f4034b4a7a80„Nustojome didžiausio žmogaus, kurį mūsų tauta kada nors yra turėjusi [...]“. (Iš nekrologo apie Jurgį Matulaitį.)

Toks istorinės reikšmės arkivyskupo Jurgio Matulaičio vertinimas paimtas iš Lietuvos vyriausybės oficiozinio dienraščio „Lietuva“ vedamojo, pavadinto „Skaudus smūgis“. Kriptonimu K. J. pasirašęs autorius, iš tikrųjų Kazimieras Jokantas (1880–1942), buvo gydytojas, Lietuvos valstybės veikėjas (1917 m. Vilniaus konferencijos dalyvis, Seimo narys, „Lietuvos“ vyriausiasis redaktorius, švietimo ministras (du kartus), lotynų–lietuvių kalbų žodyno autorius), 1941 m. birželio 14 d. suimtas ir išvežtas į Altajaus kraštą, kur Ypatingojo pasitarimo nuteistas mirti, 1942 m. rugpjūčio 25 d. sušaudytas.

Išskirtinį vertinimą pagrįsdamas pirmiausia asmens moralinėmis savybėmis, įtaka visuomenės dorinimui, autorius teigia, kad arkivyskupas Jurgis Matulaitis – „tobulos asmenybės pavyzdys“, kad jis „ [...] visų ne tik labai gerbiamas, bet ir labai mylimas, buvo visų pripažintas neginčijamas autoritetas ne tiek dėl savo padėties[!], kiek dėl asmens ypatybių. Jo įtaka visuomenei augo kasdien, prisirišimas prie jo buvo tikrai nepaprastas“. Pabrėžiama: „[...] jis matė mūsų tautos silpnumus, gydė ją [tautą] nuo moralinio pakrikimo ir tai su tokia meile ir atsidavimu, kaip niekas kitas“. „Didis smūgis ištiko mūsų tautą, mirus tam dvasios galiūnui, mūsų ideališkam dorintojui. Nustojome didžiausio žmogaus, kurį mūsų tauta kada nors yra turėjusi amžių bėgyje.“

Savo vertinimo lygiu „Lietuvos“ vedamasis tarp gausybės nekrologų, atsiminimų puslapėlių, žinučių, atrodo, yra vienintelis. Tačiau, pagrįstas moralinėmis asmens savybėmis, kaip jis susisieja su šventumo, apaštališkumo pripažinimu, minėtoje literatūroje plaukusiu tiesiog nesulaikomu srautu, įgijusiu vox populi „liaudies balso“ išraišką.

Įprasta teigti, jog pirmasis apie arkivyskupo Jurgio Matulaičio šventumą prabilęs Vaižgantas. Laidotuvių dieną (1927 m. sausio 29 d.) savo straipsnyje „Mirė Jurgis Matulaitis“ jis parašė: „Aš pavydžiu dr. Jurgiui Matulaičiui: kur jis ėjo, kur žengė, ką tik dirbo, visur ir visi gaubė jį teisybės [pirmiausia!] ir brolybės apsiaustu [...]. Jis turėjo visų naštą pakelti ir kažin kur, kažin kam Galingam nunešti, kad likusiems būtų lengviau. Jis mirė in odore sanctitatis [šventumo kvapsnyje]. Ar tik žmonių širdys nebus numaniusios, kad vyskupas Jurgis galės būti ir danguje vargšų žmonelių užtarytojas? Man lengva tuo tikėti.“

Tačiau apie aukščiausias ganytojo savybes bei nuopelnus kalbėta jau ir mirties dieną, sausio 27-ąją. Antai „Ryto“ redaktoriaus E. Turausko (vėliau Seimo nario, diplomato) šios dienos mintys: „Kas jį pažino, tas negalėjo nenusilenkti jo švelnumui, jo nepaprastam taktui, jo stebinančiai išminčiai ir iš to asmens spindinčiam šventumui.“ Kitą dieną (sausio 28-ąją karstą pernešus iš Hagentorno ligoninės į Šaričių bažnytėlę, priklausančią marijonams) vėl: „ [...] visi gali pamatyti žemiškąsias graudinančias liekanas to, kuris ne čia [...] sau taisėsi buveinę, bet darbavosi Dangaus Tėvo vyndaržiuose. O vis tik skurdu ir nejauku matyti, kaip tas didelės dvasios galiūnas, tas šventas vyras, tas šventumu spinduliuojantis Bažnyčios kunigaikštis guli slaptingos rankos pakirstas.“ Toliau gilus (vaižgantiškas…) tikėjimas: „ [...] tas, kuris taip kilniai mokėjo gyventi ir taip šventai mirti, užtars juos, pažįstamus ir nepažįstamus, pas Dievą Tėvą, pas kurį jis dabar ilsisi amžių amžiams.“

Laidotuvių dieną bazilikoje per pontifikalines Mišias (laikytas arkivyskupo metropolito J. Skvirecko) pamokslą pasakė Vilkaviškio vyskupas koadjutorius M. Reinys. Lūžtančiu iš susijaudinimo balsu mokinys kalbėjo apie Mokytoją – gilų mokslininką, mokiniams diegusį mokslo meilę, jo moralinį autoritetą.

„Tas, kuris kitus moko, turi būti be priekaištų. [...] Liko jis krikščioniškųjų dorybių paveikslas, tikras apaštalas.“

Šventumo savybes atsisveikinimo kalboje (jau kriptoje) kelis sykius paminėjo Seimo pirmininkas A. Stulginskis. Jis pabrėžė: „Mes liūdime šiandien asmens, kuris toli buvo pralenkęs kitus, ne tik savo įstabia galia, galingu protu, bet ir šventu gyvenimu. Jis mus mokė Evangelijos tiesų ne vien gražia savo iškalba, bet ir vaizdžiu pavyzdžiu, šventu gyvenimu. Jis buvo ta Evangelijos šviesa, kuri skaisčiai švietė Lietuvai ir visai žmonijai [!].“

f4ae9a2b3c3c6479ba025eab57f0d3103fc76aad_article_200Taip pat kriptoje Respublikos prezidentas A. Smetona pagerbė arkivyskupą Jurgį kaip Bažnyčios žmogų, lygindamas jį su valstybės žmogumi: „Abu jie kuria, organizuoja, tik vienas bažnytiškai – sub specie aeternitatis, kitas valstybiškai – sub specie temporis. Į klausimą – „bet katras gi tvirčiau kuria?“ – atsako: „Tas, katras giliau deda pamatus, amžinus pamatus, religijos pašvęstus. O tie pamatai siekia žmogaus sielos gelmes.“ Tokiems pamatams pakloti „reikia pakilti aukščiau [...]. Atsiskirti nuo visų ir betgi bendrauti su visais yra didelė išmintis. Apsčiai turėdamas tos išminties, kunigas Jurgis pradėjo 1918 m. Lietuvos sostinėje Vilniuje bažnytinės kūrybos darbą kartu su Valstybės Taryba, dėjusia pradžią mūsų valstybės kūrybai. Jis, kunigas, kartu didysis pedagogas mokėjo „pagerbti kiekvieną žmogų, kataliką ir ne kataliką, to paties Dievo dvasios pakvėptą.“ Atsisveikinimo pabaigoje pamąsto: „O ką gi mes norime jam pasakyti, sakydami sudie? Ar kad mes jį užmiršime? Gal būt…[...] . Bet kad ir mes [vyriausybė] užmiršime, jo neužmirš nei Bažnyčia, nei Lietuvių tauta su savo valstybe.“

Ne vien Lietuvoje gyvenę dvasininkai, pasauliečiai jautė, kėlė Jurgio Matulaičio šventumą, suvokė skaudžią netektį, jos didelę reikšmę. Antai Romoje gyvenęs kunigas P. Kaščiukas užuojautoje prokuratoriui K. Rėklaičiui parašė taip panašiai į Vaižgantą: „Juk arkivyskupas Jurgis Matulevičius gyveno ir mirė cum fama lanctitatis [su šventumo garsu]. Kitas romėnas, kunigas P. Venckus taip pat užuojautoje prokuratoriui arkivyskupo Jurgio reikšmę ne tik Lietuvai, bet Bažnyčiai, žmonijai matuoja „nenykstančios meilės matu“: „A. a. arkivyskupas Matulevičius turėjo labai gražią ir nuoseklią [!] meilę: meilę Dievo, Bažnyčios, Žmonijos ir Lietuvos. Sulig ta meile skyrė Jis visiems ir savo darbus.“

Be atskirų dvasininkų, pasauliečių vertinimų, netrūksta panašių, pareikštų ir kolektyviai. Pavyzdžiui, Lietuvos krikščionių demokratų frakcija Seime savo užuojautoje jungia šventumą su tautiškumu: „ [...] Šventasis vyre ir Lietuvystės kankiny [...], užtark mus pas Dangiškąjį Tėvą ir melsk Jo pagalbos dirbti Tėvynės ir Bažnyčios darbą.“ O „Darbininko“ redakcija drauge su Seimo frakcija bei Lietuvos darbo federacijos sekretoriatu pabrėžė netekties reikšmę ne vien Lietuvai, bet ir visam krikščioniškajam pasauliui: „A. a. Arkivyskupo Jurgio asmenyje visas [!] krikščioniškasis pasaulis neteko didelio ir kilnaus žmogaus. Lietuva gi neteko didžiausio [] savo apaštalo, kurį Apvaizda mums buvo suteikusi.“ (Kokia panaši mintis į K. Jokanto, išreikštą „Lietuvos“ vedamajame.)

Visuotinės Bažnyčios (ne vien Lietuvos kongregacijos) netektimi J. Matulaičio mirtį laiko ir aukštoji užsienio dvasininkija. Antai Vatikano valstybės sekretorius P. Gasparis (Gasparri) užuojautos telegramoje prokuratoriui K. Rėklaičiui pareiškė: „Nuoširdžiausios užuojautos dėl sunkaus ir skaudaus nuostolio [mirus] mons. Matulevičiui, taip daug [!] nusipelniusiam Bažnyčiai pavyzdingomis dorybėmis, darbštumu, visišku atsidavimu Šventajam Tėvui.“ Taip pat nuoširdžiai dėl Matulaičio mirties apgailestavo Varšuvos arkivyskupas kardinolas A. Kakovskis (Kakowski) – senas velionio bičiulis. Jis telegramoje prokuratoriui K. Rėklaičiui parašė: „Žinia apie a. a. kun. Arkivyskupo mirtį paveikė mane skaudžiai, nes tai skaudus nuostolis Bažnyčiai ir Jūsų bendruomenei.“ O Lvovo arkivyskupas A. Šeptickis prisipažino: „Po jo mirties, kuri išplėšė tikrą mano draugą, savo maldose aš labiau šaukiuosi jo pagalbos ir prašau užtarimo, negu Dievo gailestingumui pavedu jo sielą.“ Labai pakiliai, vadindamas velionį nepaprastuoju Vilniaus vyskupu, atsiliepė vokietis SJ F Mukermanas (Friedrich Muckermann): „Jis ieškojo sielų, Jis suprato ypatingą kunigo uždavinį, Jis jau [!] gyveno toje šalyje, kur skamba šventųjų bendravimo tonas.“ Užuominą į šventumą nesunku įžiūrėti airių kilmės Gdansko vyskupo E.O’Rurko (O’Rourke) užuojautoje P. Būčiui: „[...] a. a. arkivyskupas Jurgis, taip sėkmingai vadovavęs vienuolijai, ir toliau iš dangaus nepaliaus ja rūpintis.“

Šventu, be jokių užuominų, J. Matulaitį yra pavadinęs Bažnyčios galva – Pijus XI (1934-aisiais, per audienciją, skirtą vienuolijos atnaujinimo 25-mečiui), priimdamas dovaną – arkivyskupo portretą. Tuomet jis pasakė: vir vere sanctus („Tikrai šventas žmogus“); vėliau šiuos žodžius kai kas aiškino kaip kanonizacijos pranašystę. Kito italo, kardinolo A. Samore (Vatikano bibliotekininko ir archyvaro) teigimu, „vyskupas Jurgis Matulaitis, nors kanoniškai dar nepripažintas, bet yra mūsų amžiaus [modernus] šventasis.“ Šventasis, kurį „popiežius mylėjo, vertino ir brangino“.

Šventumo garsas, įgijęs, kaip minėta vox populi išraišką, nenuslūgo. Jis plito nuo pat arkivyskupo mirties (net anksčiau), ir ne vien Kaune, bet taip pat Romoje, Vilniuje, Varšuvoje, Gdanske, Lvove, Miunsteryje, Čikagoje – ne viename žemyne. Jo skatinama Generalinė marijonų kapitula, 1939 m. liepos mėn. susirinkusi Romoje, nusprendė pradėti parengiamąjį beatifikacijos bylos darbą. Tačiau tarptautiniai tų metų rudens įvykiai sprendimus nustūmė.

„Prašant daugeliui įvairių šalių vyskupų“, byla buvo pradėta po 14-os metų – 1953 m. Romoje. Ji truko 34-erius metus, iki 1987-ųjų (tai neilgas laikas, nes pasitaiko, kad panašios bylos užsiguli „ne dešimtmečius, bet šimtmečius“). Procesas kainavo 9 tūkst. dolerių – jie buvo suaukoti.

Nagrinėjant bylą, paaiškėjo, kad joje trūksta Lenkijos vyskupų prašymo kandidatą paskelbti šventuoju. Tokio prašymo nebuvimas galėjo kelti įvairių minčių, nes J. Matulaitis gražiausius savo gyvenimo metus buvo atidavęs Bažnyčiai kaimyninėje šalyje. Tą neaiškumą pavyko pašalinti: 1965 m. visi atvykę į II Vatikano susirinkimą lenkai (23) prašymą popiežiui Pauliui VI pasirašė. Sąrašo priekyje buvo Lenkijos kardinolas primas S. Višinskis, o gale – Krokuvos vyskupas K. Wojtyla, būsimasis Jonas Paulius II.

Bylai paspartinti (panašių į ją Šventųjų skelbimo kongregacijos sprendimo laukė apie 1500), be minėto lenkų prašymo, reikšmės turėjo Amerikos senųjų emigrantų – vadinamųjų Lietuvos vyčių – prašymas su 7 tūkst. parašų, kurie 1981 m. spalio 14 d. įteikti Šventajam Tėvui „[...] labai daug padėjo. Byla gavo pirmenybę [...].“

Jos eigoje paaiškėjo, kad vadinamieji konsultoriai (teologai, istorikai) „puikiai suprato, turį reikalą su visapusiška ir nepaprasta asmenybe, su nenuilstančiu apaštalu, [veikusiu] ne tik tarp savo tautiečių Lietuvoje, bet ir kaimyninėje Lenkijoje, kartu su kitomis šio regiono tautinėmis mažumomis“. Paaiškėjo, kad tyrėjų ištartas „taip“ dėl dorybių herojiškumo buvo „ne tik įtikinamas ir entuziastingas, bet eina link taško „ir daugiau“. (Įdomu, jog prie vieno „taip“ buvo dar prierašas: palinkėjimas, kad bylą pabaigtų ir visai Bažnyčiai garbinti pristatytų „vieną iš jos ganytojų – tokį didingą ir tokios širdies“ – popiežius lenkas.) Nežinomo konsutatoriaus palinkėjimas išsipildė su kaupu.

Jonas Paulius II byla besirūpinančiam postulatoriui J. Vaišnorai buvo pasakęs: „[...] padarykime gražią paskelbimo palaimintuoju iškilmę drauge su Krikšto jubiliejaus minėjimu.“ Savo valią Lietuvos vyskupams popiežius pranešė apaštaliniu laišku, kuriame buvo žodžiai: „[...] birželio 28 dieną, tą pačią valandą, kurią Jūsų tauta Vilniuje iškilmingai minės Krikščionybės jubiliejų, čia, ant apaštalo Šv. Petro kapo, aš pats [!] vadovausiu iškilmingam minėjimui, kurio metu man bus didelis džiaugsmas, paskelbti palaimintuoju didįjį jūsų tautos sūnų ir ganytoją arkivyskupą Jurgį Matulaitį“. (Mintis apie didelį džiaugsmą laiške toliau pakartojama dar sykį.)

Popiežiaus sukviesti Šv. Petro bazilikoje 1987 m. birželio 28d. susirinko visų Europos kraštų episkopatų atstovai: tarp jų – kardinolas J. Ratzingeris, būsimasis Benediktas XVI, vyskupai (Lietuvai atstovavo vyskupas A. Vaičius), lietuviai iš viso pasaulio (4 tūkst.), taip pat iš Lietuvos – 8 kunigėliai…

Po Šventojo Tėvo ištartos beatifikacijos formulės („ [...] leidžiame, kad Garbingasis Dievo Tarnas Jurgis Matulaitis [...] būtų vadinamas Palaimintuoju [...]“) nuskamba didingas lietuvių choro (iš JAV) atsakymas „Amen“, nuo palaimintojo paveikslo (už didžiojo altoriaus) nukrenta šydas. Ne vienas lietuvis nesulaiko ašarų… (Užsienio spauda rašė: „Kas dalyvavo Vatikano iškilmėse, tas atsimins visą gyvenimą tą dvasinį pakilimą, kurio žodžiais išreikšti neįmanoma. [...] Popiežius ne tik pamokslą sakė lietuviškai, bet ir kelis kartus kalbėjo lietuviškai, ko nėra niekada daręs joks kitas Popiežius.“)

Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II ištartas „padarykime“ virto skelbusio šūkį „Nugalėk blogį gerumu“, sykiu tylinčios Lietuvos bažnyčios triumfu.

Bylos eigoje, nustatant kandidato herojiškąsias dorybes, gilintasi ypač į Vilniaus laikotarpį (1918–1925). Postulatorius rašė istorikui Z. Ivinskiui, bylos liudytojui: „Kiek jaučiu, yra smulkiai klausinėjama apie arkivyskupo Jurgio Vilniaus periodą.“ Postulatoriaus spėjimą visiškai patvirtino marijonų leidžiamas „Laivas“, skelbęs „ [...] septynerių metų vyskupavimas Vilniuje [vyskupui Jurgiui] buvo sunkiausias, bet ir nuopelningiausias. Ten jo vyskupiškos dorybės kaip tik visu šviesumu suspindėjo.“

 Publikuojama gavus autorės sutikimą. Straipsnio šaltinis: Bernardinai.lt  2012-11-05


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*