Dr. Algimantas Kasparavičius „Arkivyskupas Jurgis Matulaitis-Matulevičius: kunigas, pilietis, diplomatas“

Pranešimas skaitytas per palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio 140-ųjų gimimo metinių minėjimą „Nepažintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis“ 2011 m. balandžio 13 d. Signatarų namuose.

Kuklumas, turbūt, buvo ryškiausias kunigo, vėliau – vyskupo ir arkivyskupo – Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus asmenybės bruožas. O šūkis – Vince malum in bono (bloga nugalėk gerumu) išliko esminis viso jo palyginti neilgo gyvenimo ir veiklos credo. Kunigas J. Matulaitis-Matulevičius niekada netroško aukštų postų ar garsaus pripažinimo. Greičiau, priešingai. Didžiąja savo gyvenimo ir pašaukimo misija laikė tylų, kantrų ir dorą kasdienį darbą: tarnystę Dievui ir žmonėms.

Apibendrintai ir iš laiko perspektyvos žvelgiant į Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus nuveiktus darbus galima išskirti kelis reikšmingus jo veiklos periodus:

1) dvasinės studijos Rusijos imperijoje ir užsienyje, rengimasis kunigystei ir Marijonų ordino steigimas Marijampolėje;

2) sunkus, skausmingas, dvasiškai bei fiziškai įtemptas ganytojavimas 1918–1925 m. tautiniu bei konfersiniu požiūriu margoje Vilniaus vyskupijoje bei permainingi santykiai su lenkiška krašto administracija ir šalies valdžia;

3) nevienareikšmiai santykiai su Lietuvos valdžia, dvasininkija ir sudėtingas Lietuvos bažnytinės provincijos kūrimas 1925–1926 m. Kaune;

4) Lietuvos konkordato projekto su Šventuoju Sostu rengimas 1926–1927 m. pradžioje.

Į Vilniaus vyskupo postą J. Matulaitis-Matulevičius buvo paskirtas daugiausia Lietuvos Valstybės Tarybos, Žemaičių vyskupo Pranciškaus Karevičiaus, Šventojo Sosto nuncijaus Vokietijoje (Miunchene) Eugenio Pacellio bei Vokietijos katalikų centro partijos lyderio ir Reichstago nario Matthiaso Erzbergerio bendromis, energingomis pastangomis. Ir pirmiausia todėl, kad Lietuvos Taryba organizuodama valstybės atkūrimą Vilniaus vyskupu, daugiausia politiniais sumetimais, būtinai norėjo matyti susipratusį ir sąžiningą lietuvį. Tuo tarpu pats pretendentas šių aukštų pareigų vengė ir kiek galėdamas bandė priešintis. Štai, pavyzdžiui 1918 m. birželio pirmomis dienomis, laiške lenkų vienuoliams marijonams kunigas nominatas rašė: „Mano kandidatūrą į Vilnių vėl išstatė <…>. Vilniuje nepatenkinčiau nei lenkų, nei lietuvių, nei pagaliau baltgudžių, o pats būčiau politinių intrigų auka. Gelbėkite mane. Kreipkitės į nunciatūrą, arkivyskupą, į vyskupą Pžedzieckį, į Ledochovskį, parašykite į Friburgą, jie irgi turi rūpintis, kad mane nepaskirtų Vilniaus vyskupu.“

Tačiau veiksmingesnės pagalbos šiuo subtiliu reikalu kunigas J. Matulaitis-Matulevičius tuomet iš niekur nesulaukė. 1918 m. spalį popiežius Benediktas XV jį paskyrė Vilniaus vyskupu. J. Matulaičio-Matulevičiaus konsekracija į Vilniaus vyskupus įvyko 1918 m. gruodžio 1 d., o ingresas į Vilniaus katedrą – gruodžio 8 d.

Kaip pastebi lenkų istorikas-vienuolis, palaimintojo Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus biografas Tadeušas Gurskis, dirbti Vilniaus vyskupui teko labai dramatišku laiku ir sudėtingomis aplinkybėmis. XX a. pr. Vilniaus vyskupijoje gyveno apie 3,2 milijono gyventojų. Iš jų katalikai sudarė apie 41,5 %, stačiatikių irgi būta apie 41, 9 %, judėjai – 15,2 %. Apie 1,6 mln. gyventojų laikė save gudais, o po 300 000 lenkais ir lietuviais. Be to, laikotarpis įtemptas politiniu atžvilgiu ir lengvai pažeidžiamas socialiniu aspektu: po ilgametės alinančios vokiečių okupacijos kraštas ekonomiškai nualintas, apvogtas, o kai kurios apskritys tiesiog ant bado briaunos; žiaurus karas tarp Lenkijos ir Rusijos, tarp Lietuvos ir Lenkijos, bolševikų propaganda, invazija arba jos grėsmė, aktyvus bolševikų pogrindis, socialiniai neramumai, ksenofobijos ir antisemitizmo protrūkiai. Kitos pokario suirutės. O kur dar per visus tuos šešerius metus beveik nenutrūkstančios kai kurių tarnystės brolių išradingos ar atvirai melagingos intrigos prieš vyskupą, skundai Lenkijos primui ir pačiam popiežiui?

1925 m. vasario 10 d. sudarytas Lenkijos konkordatas su Vatikanu situaciją pakeitė. Vilnija formaliai liko Lenkijos bažnytinėje organizacijoje, o Vilniaus vyskupija pakelta ligi arkivyskupijos rango. Viena vertus, tai buvo akivaizdus Lietuvos istorinės sostinės ir visų krašto tikinčiųjų dvasinis pripažinimas ir formalus laimėjimas. Kita vertus, kaip rodo išlikę istoriniai šaltiniai, konkordato kai kurių straipsnių turinys bei vėlesnė įvykių seka ir raida – Lenkijos valdžios bandymas kiečiau pririšti Vilnių ir Vilniją prie Lenkijos valstybės, pasitelkiant katalikybę suvienodinti, unifikuoti tautiškai margą Lenkiją, ypač jos rytinius „kresus“.

Lenkijos valdžiai spaudžiant, jau 1925 m. vasaros pabaigoje pasitraukęs iš Vilniaus vyskupo sosto vyskupas Jurgis Matulaitis-Matulevičius išvyko į Romą. Čia jis ketino pasilikti ilgam ir kurti marijonų vienuolių centrą. Tačiau dėl trečio dešimtmečio viduryje susiklosčiusių itin painių Lietuvos ir Šventojo Sosto politinių ir diplomatinių santykių šiems vyskupo planams nebuvo lemta išsipildyti. Popiežius Pijus XI, puikiai asmeniškai pažinojęs buvusį Vilniaus vyskupą, ir Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Pietro Gasparris su kilniuoju J. Matulaičiu-Matulevičiumi siejo daug didesnes viltis. Vatikano hierarchų nuomone, buvusio Vilniaus vyskupo kandidatūra buvo tinkamiausia specialiai misijai į maištingąją Lietuvą į jos laikinąją sostinę Kauną. Į Lietuvą su specialia misija siunčiamam vyskupui iš esmės buvo keliami trys uždaviniai: 1) įvertinti katalikybės padėtį Lietuvoje nacionalinės valstybės susikūrimo; 2) parengti Lietuvos katalikų bažnyčios organizacinės reformos projektą; 3) harmonizuoti Lietuvos ir Vatikano politinius ryšius ir atkurti diplomatinius santykius, kurie buvo nutrūkę po Lenkijos ir Vatikano konkordato sudarymo.

Deja, tenka pabrėžti ir pripažinti, jog tuometinė Lietuvos valdžia diriguojama krikščioniškosios demokratijos, akinama įvairių politinių ir ideologinių bei personalinio pobūdžio egoistinių interesų, nenorėjo, kad buvęs Vilniaus vyskupas J. Matulaitis-Matulevičius taptų apaštaliniu vizitatoriumi Lietuvoje. Kaune labiausiai bijota, kad J.Matulaitis-Matulevičius atvyksta „parengti sau arkivyskupo vietos“; kad po šios misijos jis gali būti paskirtas Vatikano nuncijumi arba internuncijumi Lietuvoje. Žinodama apie idealistinį J. Matulaičio-Matulevičiaus atsidavimą savo tarnystei, nusistatymą jokiu būdu neiškelti lietuvių bei lietuvybės prieš kitas čia gyvenančias tautas, jo nuostatą visoms tautinėms mažumoms būti vienodai teisingu bei turėdama karčią patirtį su neseniai iš Lietuvos prievarta jau išsiųstu vienu apaštaliniu vizitatoriumi (Antonino Zecchinis iš Lietuvos buvo išvarytas 1925 m. vasarą) tuometinė Lietuvos valdžia nemanė, kad buvęs Vilniaus vyskupas galėtų būti jai parankus Šventojo Sosto atstovas Lietuvoje. Todėl dr. Leono Bistro vyriausybė stengėsi J. Matulaitį-Matulevičių atkalbėti nuo šios misijos į tėvynę ir kurį laiką vilkino priimti Vatikano pasiūlytą apaštalinio vizitatoriaus kandidatūrą.

Kad arkivyskupui J. Matulaičiui-Matulevičiui sukliudytų su specialia apaštaline misija atvykti į Lietuvą, Lietuvos valdžia tuomet griebėsi įvairių poveikio priemonių: moralinių ir administracinių. Pats J. Matulaitis-Matulevičius įvairių „geruolių“ buvo įkalbinėjamas nevykti į Lietuvą todėl, kad tai neva esanti aiški lenkų šovinistų provokacija, kuriai pasiduoti nederėtų. Negana to, atsargiai buvo užsiminta, kad siekdami provokacijos prieš Lietuvą į arkivyskupo asmenį lenkai Lietuvoje galėtų net pasikėsinti. Iš esmės tuo pačiu metu jau oficialiai Vatikanui pareikšta, kad J.Matulaitis-Matulevičius oficialiai nėra Lietuvos pilietis ir neturi Lietuvos paso. Todėl norint jam atvykti į Lietuvą reikalingas Lietuvos valdžios sutikimas ir lietuviška viza. Formaliai žvelgiant tai buvo tiesa. Nors ir gimęs caro valdomoje Lietuvoje (1871 m. Lūginės kaime, netoli Marijampolės), dėl susiklosčiusių aplinkybių iš tiesų J. Matulaitis-Matulevičius lietuviško paso niekada neturėjo ir formaliai Lietuvos Respublikos piliečiu nebuvo. 1918–1925 m. gyvendamas ir vyskupaudamas lenkų okupuotame Vilniuje formaliai buvo Lenkijos valstybės pavaldinys.

Kita vertus, situaciją analizuojant plačiau ir giliau, sunkoka būtų teigti, jog J. Matulaičio-Matulevičiaus kandidatūrai į Lietuvos arkivyskupus ar į Vatikano nuncijus ar internuncijus Lietuvoje, Kaune, tuomet buvo priešinamasi tik dėl subjektyvių priežasčių. Mūsų supratimu, buvo ir keletas gana objektyvių aplinkybių, kurios lėmė būtent tokią Lietuvos valdžios vyrų poziciją. Buvęs Vilniaus vyskupas iš esmės buvo apolitiškas ir pasiryžęs rūpintis tik grynai pastoraciniais, sielovados ir Katalikų Bažnyčios reikalais. Prisimenant valdančiosios krikščioniškosios demokratijos koalicijos siekį išsilaikyti valdžioje, vis didėjančius vidaus politinius pasistumdymus su oponentais, pirmiausia liaudininkais, tautininkais bei socialdemokratais, o iš dalies ir su žydų bei gudų tautinėmis mažumomis, tvirtas vyskupo nusistatymas nedalyvauti jokiuose politiniuose žaidimuose bei nepalaužiama pilietinė pozicija, vargu ar galėjo būti politiškai labai patrauklūs dalykai valdančiajai koalicijai, kuri Katalikų Bažnyčios asmenyje buvo linkusi turėti tvirtą ir patikimą užnugarį. O galbūt netgi ir ideologinį sąjungininką ar partnerį. Juolab, kad tuomet jau sparčiai artėjantys Trečiojo Seimo rinkimai krikščionių demokratų valdžiai kėlė daug ir pagrįstų rūpesčių ar pavyks juos laimėti.

Tokiomis aplinkybėmis Katalikų Bažnyčios episkopato, ir pirmiausia, jos eventualaus vadovo arkivyskupo vienoks ar kitoks nusistatymas galėjo paveikti situaciją ir nulemti, į kurią pusę pasvirs parlamento rinkimų svarstyklės. Tiesa, čia pat kartu turime pažymėti, jog bandymams daugiau ar mažiau, vienokia ar kitokia forma įtraukti dvasininkus bei bažnyčią į politiką tuomet pritarė ne visi krikščioniškosios demokratijos koalicijos veikėjai ir šalininkai. Štai žinomas filosofas, ateitininkų sąjūdžio ideologas, profesorius Stasys Šalkauskis mąstė pilietiškiau ir gana griežtai atsiliepė apie tokias valdančiųjų tendencijas.

Antra vertus, atsižvelgiant į tuometinį iracionaliai susiklosčiusį Lietuvos politinį-teritorinį konfliktą su Lenkija, kuriame abi pusės nelabai paisė pilietiškumo principų ir dažniau buvo linkusios remtis nacionalizmo ideologija, vyskupo J. Matulaičio-Matulevičiaus kandidatūra į Lietuvos arkivyskupus ar nuncijus / internuncijus, lietuvių valdančiajam elitui galėjo atrodyti nelabai patraukli ir dėl vyskupo „pernelyg didelės“ pakantos bei atidos kitataučiams. Šiuo atveju pirmiausia katalikams lenkams, kuriems palankumą rodė nuolat ir kiekviena pasitaikiusia proga.

Netgi grynai politiniais sumetimais ir tik dėl lenkų valdžios nusistatymo išstumtas iš Vilniaus vyskupo sosto, J. Matulaitis-Matulevičius lenkiškąjai visuomenei jokiu pavidalu nejuto ir neišreiškė net mažiausio nepasitenkinimo. 1925 m. rugpjūčio pradžioje atvykęs į Romą jis sąmoningai apsigyveno pas lenkų rezurekcionistų vienuolis, kad lenkų visuomenė „nemanytų, kad aš ant jų pykstu ir nenoriu daugiau jų žinoti“. Vos įsikūręs Romoje buvęs Vilniaus vyskupas skubėjo aplankyti Lenkijos ambasadą Vatikane bei čia gyvenusius „žymesnius lenkus“. Kartu su lenkų maldininkais, tuomet atvykusiais į Romą Lenkijos ir Vatikano konkordato sudarymo proga, vyskupas J. Matulaitis-Matulevičius dalyvavo Pijaus XI jiems specialiai laikomose Mišiose, o vėliau – ir kolektyvinėje audiencijoje pas Šventąjį Tėvą, sutikslu, „kad matytų lenkai, kad aš jokio pykčio ant jų neturiu. Kalbose, kur galėdamas ir kiek galėdamas, ką buvau gero patyręs pas lenkus ir Lenkijoje, gyriau. Tegul Viešpats Dievas juos visus laimina ir visa gera jiems teikia“.

Žinia, jog tokia vien kilniu principu paremta vyskupo veikla Amžinajame mieste, nepraslydo nepastebėti pro čia rezidavusių lietuvių diplomatų – Valdemaro Čarneckio, Juozo Macevičiaus, etc – akis ir vargu ar galėjo tenkinti labiau politiškai „praktišką“ ir pagal partijas bei tautiškai angažuotą Lietuvos valdžią. Prisimenant, jog „šaltumu lietuviams” vyskupas-nominatas savo tautiečių buvo kaltinamas dar 1918 m. bei atsižvelgiant į vyskupo krikščionišką, pilietinę laikyseną vėlesniais metais, regis, galima teigti, jog tokie ar panašūs priekaištai J. Matulaičiui-Matulevičiui Lietuvos valdžios koridoriuose galutinai, tikriausiai, nebuvo išnykę ir mūsų aptariamuoju laikotarpiu.

Savo principinį nusistatymą J. Matulaičio-Matulevičiaus misijos atžvilgiu Lietuvos valdžia pakeitė tik tada, kai galutinai įsitikino, jog vyskupo misija Lietuvoje bus trumpa, konkreti ir nesikertanti su Lietuvos valstybės bei lietuvių politinio ir dvasininkijos viršūnių interesais bei reikalavimais.

Žvelgiant retrospektyviai, istoriškai galima sakyti, kad popiežiaus Pijaus XI apsisprendimas 1925 m. gruodį vyskupą J. Matulaitį-Matulevičių pakelti Adulos tituliniu arkivyskupu ir kaip apaštalinį viziatatorių su specialia misija pasiųsti Lietuvon buvo įžvalgus, sėkmingas ir suinteresuotoms šalims tikrai naudingas popiežiaus diplomatinis žingsnis. Šį Pijaus XI apsisprendimą lėmė pora reikšmingų veiksnių ir aplinkybių: 1) palyginti ilgametė asmeninė pažintis ir bičiulystė su J. Matulaičiu-Matulevičiumi – ši pažintis užsimezgė dar 1919 m. ir daugiausia laiškų forma iš esmės tęsėsi ligi pat arkivyskupo Jurgio mirties 1927 m. sausio 27 d.; 2) moralinės ir profesinės arkivyskupo Jurgio savybės: 1918–1925 m. būdamas Vilniaus vyskupu J. Matulaitis-Matulevičius parodė išskirtinę tautinę toleranciją, politinę išmintį, didžiulę kantrybę ir atsidavimą bažnyčiai.

J. Matulaitis-Matulevičius ir Achillo Ratti – būsimasis popiežius Pijus XI – puikiai asmeniškai buvo pažįstami, regis, dar nuo 1919 m. pavasario, kada pirmasis dar buvo Vilniaus vyskupu, o antrasis – Vatikano nuncijumi Lenkijoje bei apaštališkuoju vizitatoriumi Lietuvoje. Kaip pažymi istoriografija, jau tada šie kilnūs vyrai susibičiuliavo ir vėliau katkartėmis gana reguliariai susirašinėdavo laiškais. Šis dvasinis ryšys nenutrūko ir po to, kai 1922 m. vasarį A. Rattis tapo išrinktas Šventuoju Tėvu Pijumi XI. Kita vertus, tokį popiežiaus apsisprendimą 1925 m. pabaigoje, manytume, lėmė ne tik jo asmeninė bičiulystė su J. Matulaičiu-Matulevičiumi. Pijus XI vyskupą J. Matulaitį-Matulevičių itin vertino dėl jo gilaus pasiaukojimo Dievui ir Katalikų Bažnyčiai, aštraus proto, neabejotinų profesinių sugebėjimų bei iškilių asmeninio charakterio savybių. Dar būdamas Vilniaus vyskupu J. Matulaitis-Matulevičius išvengė net mažiausių pagundų politiškai susisaistyti su kuria nors jėga bei pasižymėjo išskirtine tautine tolerancija ir aukštu intelektu. Visi šie veiksniai Vatikane buvo puikiai žinomi ir susiklosčiusioje situacijoje greičiausiai tapo lemtingi.

1925 m. gruodžio viduryje atvykęs į Lietuvą arkivyskupas J. Matulaitis-Matulevičius situaciją rado apgailėtiną ir itin painią. Anot J. Matulaičio-Matulevičiaus, kai kurie lietuvių dvasininkai palengva „taip įsitraukė į pasaulietinę veiklą, kad užmiršo savo luomo įsipareigojimus ir netgi pačią Bažnyčią“. Dėl politikavimo daugiausia priekaištų buvo išsakyta tuometiniam žemės ūkio ministrui, kunigui Mykolui Krupavičiui, LKDP CK pirmininkui, kunigui Antanui Šmulkščiui, URM bendradarbiui, buvusiam kunigui dr. Juozui Purickiui bei VRM Tikybos reikalų departamento direktoriui, kanauninkui Kazimierui Prapuoleniui.

Arkivyskupo laiške Vatikano valstybės sekretoriui kardinolui Pietro Gasparriui kunigas A. Šmulkštys taikliai įvardintas kaip vienas įtakingiausių to meto krikščioniškosios demokratijos koalicijos veikėjų, „<…> kone Lietuvos diktatorius“, o dr. J. Purickis – „<…> nemenkų gabumų vyras, tačiau faktiškai jau atsimetėlis“ nuo kunigystės ir galbūt „netgi masonas“. Kunigui M. Krupavičiui labiausiai kliuvo dėl jo parengtos ir aktyviai šalyje vykdomos žemės reformos. Savo laiške prof. Pietro Gasparriui J. Matulaitis-Matulevičius nedviprasmiškai pabrėžė, kad pastarasis lietuvių dvasininkas užsiima veikla, kuri mažiausiai dera su kunigyste, nes vykdo „žemės atėmimą iš daugiau turinčių ir išdalinimą nieko neturintiems arba mažiau turintiems“, todėl „<…> yra tapęs daugelio ašarų ir prakeiksmų kaltininku bei priežastimi”. Taigi, kai kada lietuvių istoriografijoje nuskambantys teiginiai – esą M. Krupavičius žemės reformą Lietuvoje vykdė pagal J. Matulaičio-Matulevičiaus socialinės filosofijos modelį ar net pastarajam pritariant – yra mažų mažiausiai nesusipratimas. Nesileisdami į gilesnes bei platesnes šio klausimo studijas tik pastebėsime, jog kaip rodo J. Matulaičio-Matulevičiaus rašytinis palikimas bei visa veikla ir kunigo M. Krupavičiaus straipsniai bei politinė veikla, vyskupo J. Matulaičio-Matulevičiaus ir kunigo M. Krupavičiaus socialinio teisingumo supratimas ir ideologijos buvo skirtingos. Nors abu neretai rėmėsi tais pačiais šaltiniais, būtent popiežiaus Leono XIII socialine filosofija persunkta socialinio teisingumo paieškomis ir darna. Tačiau suprato ją skirtingai. J. Matulaitis-Matulevičius – labiau kaip klasikinis Vakarų Europos liberalas, o M. Krupavičius – panašiau kaip XIX a. pab – XX a. pr. rusų revoliucionieriai.

Antra vertus, charakteringa, jog savo atvykimo į Lietuvą tiesioginių oponentų – iš dalies kunigo dr. Mečislovo Reinio ir pirmiausia prelato Justino Staugaičio – J. Matulaitis-Matulevičius nekritikavo. Netgi priešingai – santūriai pagyrė, nurodydamas, kad jie net ir politikuodami „<…> liko pavyzdingais kunigais“. Toks atsiliepimas apie savo tiesioginius oponentus, manytume, liudija ne tik arkivyskupo J. Matulaičio-Matulevičiaus didžiulę toleranciją, bet ir gilų politinį protą bei įžvalgą.

Turint galvoje, kad Vatikano Kurijoje dar nuo 1925 m. lapkričio buvo pakankamai gerai žinoma kas ir dėl kokių priežasčių labiausiai priešinasi J. Matulaičio-Matulevičiaus misijai Lietuvoje, pastarajam jau vykdant šią misiją, manytume, buvo keblu ir neetiška tiesiogiai kritikuoti minėtus veikėjus. Romoje, tai būtų galėję atrodyti kaip kerštas. Natūralu, jog dėl tokios kritikos arkivyskupas Vatikane galėjo būti įtartas neobjektyvumu ar netgi tendencingumu. Taigi, kad išvengtų tokių ar panašių eventualių priekaištų, J. Matulaitis-Matulevičius, manding, pasirinko subtilesnę ir apdairesnę veiklos taktiką. Nors iš principo jis, sakytume, suvalkietiškai palankiai atsiliepė apie minėtus kunigus-veikėjus, tačiau kartu vis dėlto padarė reikšmingą išvadą, jog „<…> apskritai visuomeninių pareigų vykdymas pasirodė labai kenksmingas ir patiems kunigams, apsiėmusiems jas atlikti, ir Bažnyčiai“.

Negana to, viename pirmųjų savo laiškų kardinolui P. Gasparriui arkivyskupas lyg ir tarp kitko, užuolankomis, bet vis dėlto rado progą priminti, kaip pirmomis dienomis ir savaitėmis buvo sutiktas Kaune ir kokius patyrė įtarinėjimus, kad esą atvyko čia tik „parengti sau arkivyskupo vietos“. Ir nors arkivyskupas diplomatiškai nutylėjo kas tokius įtarinėjimus platino, tačiau užuomina Vatikano valstybės sekretoriui ir taip buvo pakankamai aiški, nes Lietuvos pasiuntinio prie Kvirinalo (Italijos vyriausybės) dėka Vatikano vadovai puikiai žinojo, kas iš lietuvių dvasininkų labiausiai norėtų tapti atgimusios Lietuvos pirmuoju arkivyskupu.

J. Matulaičio-Matulevičiaus didžiulė profesinė patirtis ir kompetencija, moralinė atida ir atsidavimas savo pareigoms, pasiaukojamas nesavanaudiškumas, išskirtinė pilietinė tolerancija, atidumas oponentų argumentuotoms mintims, atlaidumas oponentams bei šios misijos metu išryškėjęs neabejotinas diplomatinis talentas – ideologiškai ir etnokultūriškai susiskaldžiusioje visuomenėje neįgijo nė vieno priešo – buvo tie veiksniai, kurie daugiausia nulėmė, kad Lietuvos katalikų bažnyčios organizacinės reformos metmenys buvo parengti profesionaliai ir per labai trumpą laiką. Iš esmės tik per tris mėnesius: nuo 1925 m. gruodžio vidurio iki 1926 m. kovo vidurio.

Dauguma faktų, liudijimų bei tyrinėjimų eigoje išryškėjusių aplinkybių leidžia daryti išvadą, kad Lietuvos bažnytinės provincijos kūrimo istorijoje arkivyskupas J. Matulaitis-Matulevičius buvo svarbiausias ir pagrindinis proceso vadovas. Toks klasikinis spiritus movens. Greta to, turint galvoje tuomet dar gana įtemptus Lietuvos ir Šventojo Sosto politinius-diplomatinius santykius bei kai kurių Lietuvos katalikų dvasininkų pamąstymus ar net viešus pareiškimus apie autokefaliją, galima teigti, kad J. Matulaičio-Matulevičiaus vaidmuo Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimo istorijoje buvo netgi lemiamas.

Būtent dėl arkivyskupo J. Matulaičio-Matulevičiaus idėjų, valios, moralės ir išminties bei pastangų XX a. trečio dešimtmečio viduryje pagaliau realizuota Lietuvos katalikų bažnyčios organizacinė modifikacija-modernizacija Lietuvos valstybei bei visuomenei buvo reikšminga keleriopai. 1926 m. balandžio 4 d. Šventajam Tėvui Pijui XI paskelbus bulę Lithuanorum gente (Lietuvių tautai), katalikų bažnyčia Lietuvoje tapo vientisu, moderniu konfesiniu organizmu. Tiesiogiai, be jokių tarpininkų, pavaldi tik Šventajam Sostui. Be to, buvo sudarytos galimybės leisti tikslinius Bažnyčios įstatymus ištisai lietuviškai bažnytinei provincijai. Organizuoti bažnyčios sinodus ir vyskupų suvažiavimus.

1926 m. vėlyvą pavasarį, ne be arkivyskupo J. Matulaičio-Matulevičiaus žinios ir valios, Kauno arkivyskupu metropolitu buvo konsekruotas vyskupas Juozapas Skvireckas, Telšių vyskupu ir Klaipėdos prelatūros valdytoju – prelatas Justinas Staugaitis, Panevėžio vyskupu – kunigas Kazimieras Paltarokas, Kaišiadorių vyskupu – kanauninkas Juozapas Kukta, Vilkaviškio vyskupu – vyskupas Antanas Karosas, o kunigas dr. Mečislovas Reinys pakeltas tituliniu Tiddi vyskupu ir paskirtas šios vyskupijos vyskupu-koadjutoriumi. Gegužės 13 d. laikinojoje sostinėje įvyko iškilmingas Lietuvos bažnytinės provincijos inauguracijos aktas.

Pagal reformą Lietuvos bažnytinę provinciją turėjo sudaryti 519 parapijų. Bažnytinės reformos vyriausiuoju vykdytoju ir vadovu su gana plačiais įgaliojimais buvo paskirtas apaštališkasis vizitatorius Lietuvoje, tituliarinis arkivyskupas J. Matulaitis-Matulevičius. Bulėje tuo reikalu buvo pasakyta: „O tą viską įvykinti pavedame gerb. broliui Jurgiui Matulevičiui*, tituliariniam Aduliškam Arkivyskupui, kurį paskyrėme Lietuvai Vizitatoriumi, suteikdami jam reikalingų bei tinkamų galių net subdeleguoti, kalbamajam reikalui, bet kokį vyrą, turintį aukštesnį bažnytinį laipsnį ir definityviai spręsti iškilus kokiai sunkybei ar pasipriešinimui.“

Reforma turėjo būti įgyvendinta lygiai per šešis mėnesius ir apie jos rezultatus jau tų pačių metų pabaigoje oficialiai raštu pranešta Šventosios Konsistorijos kongregacijai Romoje. Apibendrindamas savo darbo sąlygas ir rezultatus – darbo pradžioje laikinojoje sostinėje tvyrojusią įtampą, Lietuvos bažnytinės provincijos kūrimo sunkumus Romoje bei sėkmingą visų aplinkybių įveikimą – J. Matulaitis-Matulevičius 1926 m. balandžio viduryje savo bičiuliui, kunigui-marijonui Vlodzimiežui Jakovskiui laiške rašė: „Šv. Tėvas nusiuntė mane į Lietuvą, ten radau baisią įtampą. Dirbau ne tik dieną, bet dažnai ir naktį, dažnai net pasninkavau, daug meldžiausi. Daug kas pasikeitė; pamažu viskas pasitaisys. Buvo įspūdis, kad pats Liuciferis kasasi Lietuvoje po Bažnyčios pamatais, o su juo – legionas piktųjų dvasių. Kova buvo sunki. Tris mėnesius ten darbavausi. Čia, Romoje, irgi sunkiai dirbau. Viskas baigėsi gerai. Šv. Tėvas buvo labai patenkintas, padovanojo man auksinį medalį.“

1926 m. pavasarį, įvykus Lietuvos katalikų bažnyčios organizaciniam renesansui, šalyje pastebimai pagerėjo sąlygos tikinčiųjų sielovadai. Suintensyvėjo ir praturtėjo katalikų dvasinis bei kultūrinis gyvenimas. Miestuose, kurie po reformos tapo arkivyskupijos, vyskupijų ir prelatūros centrais, pradėjo formuotis nauji konfesinės ir dvasinės kultūros židiniai bei sambūriai. Kartu Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimas buvo nenuginčijamas Lietuvos katalikų bažnyčios istorinės brandos bei institucinio savarankiškumo įrodymas. Sakyčiau, ryškus visos lietuvių katalikiškos visuomenės laimėjimas.

Be to, svarbu pažymėti, kad ši katalikų bažnyčios organizacinė reforma buvo naudinga ir Lietuvos valstybei. Tolesnei jos politinei, pilietinei ir demokratinei raidai. Ši reforma stiprino stiprino lietuvių nacionalinio valstybingumo pamatus, nes tam tikra prasme ir apimtimi atitiko tuometinius lietuvių teritorinius reikalavimus. Vyskupo J. Matulaičio-Matulevičiaus parengta ir įgyvendinama reforma 1926–1927 m. pradžioje skatino šalies gyventojų pilietinę vienybę, ugdė jų politinę kultūrą. Kartu dailino nacionalinės Lietuvos valstybės tarptautinį įvaizdį. Klojo pamatus tolesnei Lietuvos ir Vatikano diplomatinių santykių raidai.

Svarbu pažymėti ir tai, kad bulės Lithuanorum Gente tekstas buvo suredaguotas ypatingai diplomatiškai, subtiliai bei apdairiai ir netgi, drįsčiau tvirtinti, tam tikra prasme bei aspektu, su Lietuvai naudinga projekcija į ateitį. Iš viso dokumento struktūros, logikos bei pavartotų žodžių matyti, kad tam tikromis aplinkybėmis Europoje pasikeitus geopolitinei konjunktūrai gali pasikeisti ir Šventojo Sosto požiūris į lietuvių teritorines revendikacijas bei Lietuvos teritorinį vientisumą. Konkrečiau tariant, kad tam tikromis aplinkybėmis Šventasis Sostas gali Vilnių pripažinti Lietuvai ir Vilniaus arkivyskupiją įtraukti į Lietuvos bažnytinę struktūrą.

Paskutis ryškus, stambus arkivyskupo J. Matulaičio-Matulevičiaus darbas buvo Lietuvos ir Vatikano konkordato projekto rengimas. Nors apie Lietuvos ir Vatikano konkordato sudarymą krikščionių demokratų valdžia daug kalbėjo ir rašė dar nuo 1922 m. vasaros, tačiau realiai jokie konkretūs darbai ta kryptimi per keletą metų nudirbti nebuvo. Situacija šiuo klausimu radikaliai pasikeitė 1926–1927 m. sandūroje, kada po karinio perversmo į valdžią atėję tautininkai pirmiausia suskubo išsikovoti krikščioniškos visuomenės autoritetą ir valstybę kreipti labiau europietišku keliu. Itin tuo rūpinosi premjeras ir užsienio reikalų ministars prof. Augustinas Voldemaras, kuris buvo gana puikus politikas ir taktikas.

Preliminarūs, parengiamieji procesai, arba A. Voldemaro žodžiais tariant „dirvos rengimas“, konkordato sudarymui tarp šalių užtruko daugiau nei pusmetį: nuo 1927 m. sausio pradžios iki rugsėjo vidurio. Naujas konkordato projektas buvo parengtas jau 1927 m. sausio 10 d., tačiau jo turinys A. Voldemaro netenkino. Pirmiausia, skyriai kuriuose buvo kalbama apie konfesinių mokyklų laisvę bei vyriausybės finansinius įsipareigojimus joms. Todėl sausio 17 d. premjeras ir užsienio reikalų ministras savo įniciatyva susitiko su arkivyskupu J. Matulaičiu-Matulevičiumi ir dar kartą detaliai aptarė principinius konkordato turinio klausimus. Senų ir artimų pažįstamų, susitikimas bei pokalbis, regis, praėjo sklandžiai ir davė neblogų rezultatų.

Atsiliepdamas į premjero siūlymus, arkivyskupas J. Matulaitis-Matulevičius per porą dienų pakoregavo konkordato projektą ir jau sausio 21 d. Šventojo Sosto Kuriją džiaugsmingai informavo, jog Lietuvos ir Vatikano konkordato projektas iš principo parengtas ir galima pradėti galvoti apie sudarymą. Tačiau vainikuoti šio darbo pabaigos arkivyskupui nebuvo lemta – 1927 m. sauso 27 d., po nesėkmingai pasibaigusios uždelsto apendicito operacijos, Kaune prof. Hagentorno klinikoje jis mirė. Atsisveikinti su būsimuoju Katalikų Bažnyčios palaimintuoju bei vienu svarbiausių Lietuvos ir Vatikano konkordato architektų į Šv. Gertrūdos bažnyčią Kaune, o vėliau – ir į Arkikatedrą Baziliką atėjo prezidentas Antanas Smetona ir Seimo pirmininkas Aleksandras Stulginskis, premjeras su ministrų kabinetu in corpore, episkopatas, Lietuvos universiteto rektorius, laisvamanis prof. Mykolas Biržiška, Prancūzijos, Belgijos, Vengrijos, Čekoslovakijos, Estijos ir Latvijos diplomatiniai pasiuntiniai. Atsisveikinimo su velioniu kalboje prezidentas A. Smetona, tarp kitų dalykų įsakmiai pabrėžė J. Matulaičio-Matulevičiaus pilietiškumą, didžiulę toleranciją žydams bei tai, kad arkivyskupas į gyvenimą diegė „<…> ne siaurą kokį mokslą, o skelbė tiesą plačią, visuotinę, visiems įmanomą, tiesą amžiną, norėdamas ją įkvėpti mūsų tautai, ir del to jis buvo didesnis lietuvis, nei kaip gali kam pasirodyti“.

Staigi ir netikėta arkivyskupo mirtis konkordato rengimo darbą pastebimai pristabdė. Nežiūrint to, pakankamai tvirtai galima konstatuoti, jog arkivyskupo J. Matulaičio-Matulevičiaus  nuoširdžios pastangos, principinė nuostata nepainioti Bažnyčios į politiką bei jau paliktas įdirbis – parengtas konkordato projektas neabejotinai pozityviai veikė tolesnes Lietuvos ir Vatikano derybas bei konkordato sudarymą. Juoba, kad Šventasis Sostas 1927 m. pavasarį savo ruožtu taip pat buvo suinteresuotas gerinti santykius su Lietuva ir į naująją autoritarinę vyriausybę iš esmės žvelgė palankiai. Apie tai Pijus XI 1927 m. balandžio 3 d. audiencijos metu leido suprasti ir Lenkijos pasiuntiniui prie Šventojo Sosto Vladislavui Skžinskiui, kartu pastebėdamas ir pabrėždamas, jog viliasi ir Lietuvos ir Lenkijos susitaikymo.

Konkordatas tarp Lietuvos ir Vatikano po trumpų bet efektyvių prof. A. Voldemaro derybų Romoje su Šventojo Sosto atstovais pagaliau buvo pasirašytas jau tų pačių metų rugsėjo 27 d. Konkordato sudarymas reiškė, kad Lietuvos katalikų bažnyčios padėtis Lietuvoje ir valdžios santykiai su bažnyčia juridiškai sureguliuoti. Kita vertus, konkordato sudarymas buvo ir jau Anapilin iškeliavusio arkivyskupo J. Matulaičio-Matulevičiaus moralinė pergalė. Jo savotiška pomirtinė dovana platesniam valstybiniam ir kultūriniam gyvenimui kylančioje Lietuvoje.

Informacijos šaltinis: Voruta, 2011-05-24.

 


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*