Šv. Hiacintas (Jacintas, liaud. Jackus, lenk. Jacek Odrowąż), 1686 metais popiežiaus Inocento XI paskirtas Lietuvos globėju.

jacek3

Šv. Hiacintas (Jacintas, liaud. Jackus, lenk. Jacek Odrowąż)

Rugpjūčio 17 d. minime šv. Hiacintą, lietuvių liaudies tradicijoje įvardijamą kaip Šv. Jackų. (Lenk. Jacek Odrowąż, isp. San Jacint).  1686 metais popiežiaus Inocento XI paskirtas Lietuvos globėju.

Šv. Hiacintas gimė 1183 arba 1185 metais Kamień Śląski, Opolės vaivadijoje, Lenkijoje. Mirė 1257. 08. 15 Krokuvoje.

Kilęs iš senos giminės, kuri bėgdama nuo vengrų kariuomenės, persikėlė iš Moravijos žemių į Lenkijos teritoriją.

Studijavo teisę ir teologiją Krokuvoje, kuriai vadovavo tuo metu garsus kronikininkas Vincentas Kadlubekas. Taip pat mokėsi Prahoje ir Bolonijoje. Kanonų teisės ir teologijos daktaras (utruisque juris).

1218 metais nuvyko į Romą, kurioje būdamas 1220 metais įstojo į dominikonų ordiną. Šv. Hiacintas buvo vienas iš pirmųjų, kuriuos pats Šv. Dominykas priėmė į ordiną. Baigęs noviciatą ir davęs įžadus su kitais broliais buvo išsiųstas misijoms į Lenkiją. 1222 metais įsteigė vienuolyną Prahoje, Olomouce ir Krokuvoje, 1226 metais Vroclave, 1227 metais Poznanėje ir Gdanske. Nuoširdus atkaklumas misijose greitai jam pelnė šlovę ir garbingą vardą. Kai 1228 metais Lenkijoje buvo įkurta dominikonų ordino provincija, šv. Hiacintas buvo paskirtas provincijolu, tačiau atsisakė šio titulo.

Misijonieriavo daugiausia Rusijoje (1228 – 1232 metais Kijeve įkūrė dominikonų ordino vienuolyną, kuriam pats ir vadovavo) ir Prūsijoje (1236 – 1238), lankėsi Lietuvoje (1231), Latvijoje, Danijoje, Švedijoje ir Norvegijoje. Buvo vadinamas “šiaurės apaštalu”.

1240 – 1250 metais gyveno Krokuvoje.

Yra išlikusi legenda, kurioje pasakojama apie tai, kad Kijevą užpuolus totoriams, šv. Hiacintas stebuklingai išgelbėjo monstranciją su Švč. Sakramentu ir Švč. Mergelės Marijos statulą.

Kitoje legendoje pasakojama apie tai, kaip šv. Hiacintas su broliais dominikonais keliavo ir priėjo pavasarį ištvinusią Vyslą. Karštai pasimeldęs Šv. Hiacintas užmetė savo apsiaustą ant vandens ir visi saugiai persikėlė į kitą krantą tuo apsiaustu kaip per tiltą.

Mirė 1257 metais rugpjūčio 15 dieną Krokuvoje.

1527 metais popiežiaus Klemenso VII beatifikuotas.

1594 metais rugpjūčio mėnesio 17 dieną Romoje popiežiaus Klemenso VIII kanonizuotas ir paskelbtas Bažnyčios šventuoju.

Ikonografijoje dažniausiai vaizduojamas vilkintis dominikonų drabužiais, dažnai su tonzūra, vienoje rankoje laikantis monstranciją arba Mišių taurę, kitoje – Dievo Motinos su Kūdikiu skulptūrėlę. Šv. Hiacintas taip pat yra Lenkijos globėjas ir vienas iš Krokuvos vyskupijos globėjų.

Prie buvusių Vilniaus miesto ribų, dabartinėje Basanavičiaus gatvėje, 1501 m. vienuoliai dominikonai šv. Hiacinto garbei pastatė medinę koplyčią. Tuo metu Vilnius dar neturėjo miesto sienos, ir šioje vietoje koplyčia atsirado ne atsitiktinai, nes šv. Hiacintas vadintas keliautojų globėju, tad ir pastatyta koplyčia skirta pasimelsti keliautojams, išsirengiantiems iš Vilniaus į tolimą kelią. Kad išlydėdavo išvykstančiuosius rodo ir šventojo skulptūra atsisukusi veidu į senamiesčio pusę.

XVI a. pradžioje koplyčia buvo medinė, o mūrinė buvo pastatyta jau baroko laikais XVIII amžiuje.

Dabartinė skulptūra buvusios medinės vietoje 1901 m. sukurta garsaus Vilniaus skulptoriaus Boleslovo Balzukevičiaus, o senoji skulptūra pergabenta į Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčią ir pastatyta Šv. Hiacinto vardo koplyčioje.

Parengė Juozapas Blažiūnas


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*