Šv. Antanas Paduvietis, kunigas ir Bažnyčios mokytojas – Vilkaviškio vyskupijos globėjas

S. Antonio (Magn.)Europoje sunku rasti bažnyčią, kurioje nebūtų jo atvaizdo, papuošto gėlėmis ir šviesų girliandomis.

Tai didis stebukladarys, kurio pagalbos meldžiama bet kuria proga. Dėl jo ginčijasi Lisabona, kurioje jis gimė, ir Paduva, kurioje mirė. Paduviečiai vadina jį Sant Antonio mio bello („šv. Antanas, mano puikusis“). Jis yra mokytojas ir stebukladarys, bet paduviečiams jis tarsi vyresnysis brolis, šeimos draugas, padedąs didžiausioje bėdoje ir kasdienėse smulkmenose. Pavyzdžiui, sukalbėjai Si ąuaeris miracula – ir pamestas daiktas atsiranda. Keista ir sykiu prasminga, kai į vieną vietą suplakama raupsai, demonai, jūra ir paprasti vargeliai, tikint gauti tai, ko prašai, (petunt et accipiunt) – ir priduriama: dicant paduani („sako paduviečiai“).

Vienuolio Džiuliano da Spiros (apie 1232) sekvencija, giedama pranciškonų vienuolynuose Šv. Antano dienos išvakarėse, pavadinta pirmos eilutės žodžiais.

Jei prašai stebuklų,

mirtis, nuodėmė, nelaimė,

demonai, raupsai išnyksta;

ligoniai pagiję ir keliasi.

Rimsta jūra, trūksta pančiai;

sveikatą ir daiktus

paprašę atgauna

jauni ir seni.

Pavojai pranyksta,

vargai pasitraukia, -

daug kas tą patyrė,

sako paduviečiai.

Šv. Antanas gimė 1195 m. ir buvo pakrikštytas Ferdinandu. Šešiolikos metų įstojo į Šv. Augustino vienuolių kanauninkų ordiną. Jis tapo dideliu Šv. Rašto žinovu, buvo įšventintas kunigu ir apsistojo Koimbros Šventojo Kryžiaus vienuolyne. Koimbroje gyveno būrelis pranciškonų, jie rinkdavosi Šv. Antano Abato bažnyčioje. Pranciškonai labai jį sudomino. Penki šv. Pranciškaus vienuoliai, pasiųsti skleisti krikščionybės į Maroką, buvo nukirsdinti, o jų kūnai atgabenti į Koimbrą. Ferdinandą taip sujaudino ši kankinystė, kad jis pasiprašė priimamas į pranciškonų ordiną ir net pasivadino šventojo vienuolio, kuriam buvo pašventinta pranciškonų bažnytėlė, vardu.

Jis troško tapti misionieriumi ir išvyko į Maroką. Ten susirgo ir išbuvo vieną žiemą. Pavasarį grįžęs į Italiją, darbavosi pranciškonų kapituloje Asyžiuje. Nusiųstas į Romanijos vienuolyną, pakeitė tenykštį pamokslininką. Antanas buvo labai išsilavinęs, iškalbingas, todėl jam buvo patikėta dėstyti teologiją. 1225-1227 m. Prancūzijoje kovojo su albigiečių erezija. 1227-1230 m. buvo Šiaurės Italijos pranciškonų vyresnysis ir nuolat lankydavo visus vienuolynus. 1223-1225 metai, kai jis Bolonijoje dėstė teologiją, laikomi pranciškonų teologinės mokyklos pradžia. Bet Antano gyvenamoji vieta visada buvo Paduva. Čia jis parašė Sekmadienio pamokslus, o į gyvenimo pabaigą – Pamokslus šventiesiems paminėti. Šiuo laikotarpiu jis daug dirbo visuomenės luomų susitaikymo ir vargšų labui. Nuola tinių kelionių išsekintas, susirgo astma bei vandenlige ir pasitraukė į Santa Maria Mater Domini vienuolyną, šalia kurio ant jo kapo vėliau buvo pastatyta bažnytėlė. Nors sunkiai sirgo, vis tiek klausė išpažinčių ir pamokslavo. Pavargęs nuo 1231 m. gavėnios pamokslų, pasitraukė į Kamposampjerą, dvidešimt kilometrų nuo Paduvos, kur jo bičiulis grafas Tiso įrengė jam nedidelę celę riešutmedyje. Čia tarp lapų jis ir gyveno, nes tyrame ore buvo lengviau kvėpuoti. Vieną naktį, užėjus skausmams, jam pasirodė Kūdikėlis Jėzus. Šis jo regėjimas, kurio liudytojas buvo bičiulis Tiso, vaizduojamas ikonografijoje. Birželio 13 d., jausdamas artėjančią mirtį, Antanas pasiprašė nuvežamas į Santa Maria Mater Domini bažnyčią. Teko keliauti jaučiais pakinkytu vežimu. Netoli Paduvos jis visai nusilpo, todėl nutarta sustoti Arčelos vienuolyne. Čia Antanas ir mirė. Po metų, 1232 m. gegužės 30 d., popiežius Grigalius IX paskelbė jį šventuoju. Po trisdešimt dvejų metų perlaidojant Antano palaikus, šv. Bonaventūras iš Banjoredžio aptiko, kad jo liežuvis nesudūlėjęs. Jis ir dabar saugomas Relikvijų koplyčioje. Suprantama – liežuvis buvo iškalbos įrankis.

Netrukus šventojo relikvijoms saugoti buvo pradėta statyti bazilika ad corpus: žmonės ir valdžia pageidavo, kad ji būtų graži, kaip Šv. Morkaus katedra Venecijoje. Bazilikoje susipynę įvairūs stiliai: romaninis, bizantinis, maurų, – pasak paduviečių, „šv. Antanas yra visų šventasis“. Antano palaikai buvo perlaidoti dusyk: 1263 m. iš Santa Maria bažnytėlės perkelti į naująją baziliką po centriniu kupolu ir 1310 m. – į specialiai pastatytą gotikinę koplyčią; jau begriūvanti, ji buvo perstatyta 1500 m. Koplyčia papuošta horeljefais, vaizduojančiais Antano gyvenimą. Tikintieji eina aplink altorių, kitoje jo pusėje sustoja, uždeda ranką su rožiniu, skepetaite ar šventojo paveikslėliu ant tamsaus marmuro antkapio plokštės, meldžiasi, prašo malonės ir eina toliau. Už altoriaus baliustrados padėtos gėlės, ramentai, pakabinti votai, įvairaus dydžio paveikslai, nuotraukos, rašteliai liudija apie suteiktą malonę. 1946 m. sausio 16 d. Pijus XII paskelbė Antaną Bažnyčios Daktaru.

Šv. Antanas yra našlaičių, kalinių, pasiuntinių, nevaisingų moterų globėjas. Šaukiamieji į karo tarnybą prašo padėti ištraukti laimingą skaičių, jūroje audros ištiktieji – išsigelbėti. Jis globoja keramikus, puodžius, braškių augintojus, nes šios uogos pasislėpusios tarp lapų kaip jis pats kadaise riešutmedyje. Jo prašoma padėti rasti pamestus ar atgauti pavogtus daiktus. Jam meldžiasi nevaisingos šeimos. Antanas yra Lisabonos ir Paduvos globėjas; šiedu miestai ginčijasi, kurio vardas turi būti šventojo prievardis. 1934 m. birželio 13 d. ir 1936 m. kovo 25 d. Pijus XI iškilmingai patvirtino jį Portugalijos globėju.

Ankstyvojoje ikonografijoje, pabrėžiant mokytumą, Antanas vaizduotas tik su knyga rankoje; Grigalius IX, sužavėtas Šv. Rašto išmanymu, pavadino jį „Testamento lobynu“. Labai paplitęs šv. Antano atvaizdas su Kūdikėliu Jėzumi: kartais šventasis prieš jį klūpo, kartais Kūdikėlis stovi arba sėdi ant Evangelijos, kurią Antanas laiko rankoje kartu su lelija – skaistybės simboliu. Jėzus visada meilingas savo Antanui. Dažnai vaizduojama daugybė jo stebuklų: antai prabilęs naujagimis pasako, kad kaltinama neištikimybe jo motina yra nekalta; šykštuolio širdis atsiduria jo seife; jaunikaičiui priauga nukirsta koja; prisikelia iš numirusių vaikai. Kartą Riminyje (senamiesčio bažnytėlėje ir dabar galima pamatyti šio įvykio atminimą) vienas eretikas sumanė pasityčioti: tris dienas neėdusį asilą pastatė tarp avižų ir Švč. Sakramento, bet gyvulėlis, nors labai alkanas, atsiklaupė prieš Švenčiausiąjį. Tame pačiame Riminyje, eretikų lizde, žmonės nesiklausė jo pamokslų, tad Antanas ėmė byloti žuvims, ir šios jo klausėsi išplaukusios į paviršių. Ikonografijoje ši scena vadinama „pamokslu žuvims“. Pagrindiniai šv. Antano atributai – Kūdikėlis Jėzus ir lelija; dar vienas atributas – knyga.

„Šventieji ir jų simboliai“. F. Ir G. Lanzi.


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*