Jonas Kelevišius „Šventas melas. Kunigo Kazio Kavaliausko pėdsakų beieškant“

Kavaliauskas_Kazys_195615

Du kunigai ir keli pasauliečiai buvo Izraelio apdovanoti medaliais, jiems suteiktas garbingas Pasaulio Tautų Teisuolio vardas. Šių žmonių vardai užrašyti garbingoje vietoje, Jad-Vašem sienoje Jeruzalėje.

Internete kaunietis Chaimas Bargmanas paskelbė du straipsnius: „Teisuolių pėdsakais“ ir „Trys paliudijimai“. Šiuose straipsniuose pasakojama tragiška žmonių gyvenimo atkarpa su laiminga pabaiga.

Nacistinės okupacijos metais Lietuvoje žydai buvo uždaromi į getus, o vėliau jų laukė liūdna pabaiga… Pakruojo rajono Pašvitinio miestelio žydai, taip pat ir žydo J. Šneiderio šeima, buvo suvaryti į Žagarės getą. Šneiderių šeimos galva pabėgo, gete liko jo šeima.

Kunigai K. Kavaliauskas ir J. Teišerskis ryžosi Šneiderių šeimos mergaitę Merą išgelbėti nuo žiaurios mirties. Kun. K. Kavaliauskas padėjo Merą išvesti iš geto ir su kun. J. Teišerskiu surado žmones, kurie ryžosi gelbėti žydų mergaitę. 1942 metais Joniškyje vyko teismas. Viena moteris teisme prisipažino, kad ši mergaitė yra jos pavainikė duktė Marijona. Atsirado dar kita moteris iš Pašvitinio, kuri teismui įrodė, kad šios mergaitės gimdymo metu ji buvo pribuvėja, kūdikio priėmėja. O kun. J. Teišerskis pareiškė, kad jis šią mergaitę Marijoną pakrikštijo ir dar paliudijo, kad moteris dėl sunkių ekonominių sąlygų paprašė žydų Šneiderių, jog jos mergaitę priimtų gyventi žydų šeimoje. Teismas liudininkais patikėjo. Ir jau po teismo žydaitė Mera oficialiai tapo Marijona Navickaite. Marijona 1944 metais ištekėjo ir tapo Marijona Tiesnesiene. Ji su savo vyru išaugino net keturis vaikus. Prieš kelis metus Marijona Tiesnesienė – Mera Šneiderytė – mirė.

Ch. Bargmanui pavyko surasti šios istorijos dalyvius ir jų pėdsakus. Liko neaiški tik kun. K. Kavaliausko praeitis. Vėliau ir tai paaiškėjo – kunigo šaknys Pakruojo rajone. Jis krikštytas Lygumų parapijos bažnyčioje. 1972 metais kun. K. Kavaliauskas mirė, palaidotas Čikagoje. Kur rasti jo fotografiją? Ji reikalinga Pasaulio Teisuolio asmens byloje. Ch. Bargmanas net trijų asmenų paprašė padėti surasti kunigo fotografiją. Jis paskambino ir man, prašė padėti paieškos darbe. Aš sutikau. Įdomu buvo pamatyti fotografiją žmogaus, dėl kitų žmonių rizikuojančio sava galva. Dar norėjosi Vyzentalio centro atstovui Zurofui parodyti, kad mes ne žydšaudžių tauta, nes daug lietuvių žiauraus karo metais rizikuodami savo ir artimųjų gyvybe gelbėtojo persekiojamus žydus. Zurofui nederėtų, nevertėtų lietuvius vadinti žydšaudžiais. Taip sakyti yra neteisinga.

Ilgai ieškojau žmonių, kilusių iš to paties Janiškaičių kaimo, kaip ir kun. K. Kavaliauskas. Šis kaimas jau tuščias. Žmonės išsivaikščiojo po visą Lietuvą. Bet ir daugumą jų aplankius fiziškai ir telefonu, to, ko man reikėjo, neradau, net siūlo galo neaptikau.

Bet štai 2013 metų rugpjūčio pabaigoje išsikalbėjau su Lione Mažeikiene iš Ruslelių kaimo, netoli Lygumų. Ji man patarė susirasti Valę Antanaitienę. Ji gyvena Šiauliuose, bet dažnai Lygumų kapinėse lanko savo artimuosius, ji – Kavaliauskų giminaitė. Mums taip beeinant per kapines, L. Mažeikienė man parodė ir pasakė: „Va šita moteris ir yra Antanaitienė Valė“. Po dviejų susitikimų su Vale ant mano stalo atsirado ir ieškomos kunigo fotografijos. Valė yra kunigo K. Kavaliausko brolio jauniausia dukra. Valei, mažai žinančiai apie savo labai gerbiamą dėdę kunigą Kazį, nurodžiau, kur rasti dar nežinomus kunigo biografijos faktus. Valė labai apsidžiaugė. Džiaugiausi ir aš, nes suradau, ko tikrai nelengvai ieškojau.

Kun. K. Kavaliauskas gimė 1911 metais Janiškaičių kaime Pakruojo rajone. Baigė Lygumų pradinę mokyklą, mokėsi Šiaulių gimnazijoje. 1936 metais buvo įšventintas kunigu. Iki 1944 metų pabaigos dirbo įvairiose Lietuvos parapijose. Jaunas kunigas, kaip tikras lietuvis patriotas, nepritarė nei rudajam fašizmui, nei raudonajam komunizmui. Grįžtančios į Lietuvą raudonosios bolševikinės Stalino kariuomenės nelaukė. Lietuva dar buvo neužmiršusi siaubingo 1940–1941 metų bolševikmečio. 1944 metų antroje pusėje K. Kavaliauskas pasitraukė į Vokietiją, o vėliau į JAV.

Gal jus stebina keista žmogaus gelbėjimo istorija? Pasirodo, kad gyvenimo taisyklėse yra ir išimčių, net melas kartais būna šventas, jei reikia gelbėti, kaip reikalauja Šventas Raštas, kitą žmogų. Juk mes visi – Dievo kūriniai ir vieni kitus privalome gelbėti, vieni kitiems padėti. Tada Žemėje bus gera gyventi visiems ir po mūsų mirties nebus baisus didysis Dievo Teismas.

Jonas KELEVIŠIUS,
Lygumų vidurinės mokyklos istorijos mokytojas, pensininkas

 

© 2013 „XXI amžius


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*