Klemensas Arlauskas, kunigas (1910–1991)

Arlauskas Klemensas

kun. Klemensas Arlauskas

Lietuvoje Židikų parapija garsėja rašytojos Marijos Pečkauskaitės – Šatrijos Raganos amžinojo poilsio vieta kapinių koplyčioje. Čia jos nuoširdaus darbo ir meilės žmonėms sostas širdyse tų, kurie geranoriškai atsiliepė jos altruistinei įtaigai – būti gerais, dorais žmonėmis. Čia ir susiformavo dviejų jaunuolių vienmečių, vėliau kunigų Juozapo Olšausko ir Klemenso Arlausko troškimas likti jos idealų nešėjais Tautoje. Kunigas Klemensas Arlauskas parašė atsiminimus “APIE RAŠYTOJĄ IR PEDAGOGĘ MARIJĄ PEČKAUSKAITĘ – ŠATRIJOS RAGANĄ“, kurie publikuoti LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJOS METRAŠTYJE (T. 26. VILNIUS, 2005).

Kunigas Arlauskas Klemensas, Juozapo sūnus gimė 1910 m. lapkričio 23 d., Paviliotės k., Židikų vls., Mažeikių aps. Tarp 15 vaikų besigrumdamas prie ilgo stalo dėl vietos, išauga kieto charakterio žmogus. Gyveno neturtingai, mokslams trūko pinigų.

Mokėsi įvairiose mokyklose:

1918–1921 m. Židikų prad. mokykloje,

1921–1924 m. Mažeikių vid. mokykloje,

1924–1925 m. Kretingos progimnazijoje,

1928–1930 m. pas Saleziečius Italijoje, bet dėl silpnos sveikatos turėjo sugrįžti į Lietuvą,

1930–1931 m. Kauno suaugusiųjų gimnazijoje,

1931–1938 m. Telšių kunigų seminarijoje, pasižymėjo išskirtinu pamaldumu, ypač didelį dėmesį skirdamas Švč. Mergelei Marijai ir Švč. Sakramentui.

1938 m. balandžio 16 d. pašventinamas kunigu. Kiekvieną darbą atliko principingai. Uolus giesmininkas.

Dirbo:

1938–1941 m. Viekšniuose parapijos vikaru,

1941–1944 m. Kuršėnuose kapelionu,

1944–1947 m. Viekšniuose parapijos vikaru, viešai protestavo prieš žydų naikinimą.

1947–1949 m. būdamas Pajūryje parapijos klebonu, 1949 m. areštuojamas ir nuteisiamas 10-čiai metų, įkalinamas Norilsko, Taišeto lageriuose. Darbas šachtose, viršininkų žiaurumas ne vieną kalinį sunaikino. Jis išlieka dvasia tvirtas, drąsina silpstančius, dalijasi duonos kąsniu.

1949 – 1956 m. Sibiro tremtinys.

1956–1960 m. Plungėje parapijos altarista,

1960–1964 m. Žarėnuose parapijos klebonu,

1964 m. birželio – rugsėjo mėn. Telšiuose katedros parapijos vikaru,

1964–1965 m. Tirkšliuose parapijos altarista,

1965–1967 m. Žvingiuose parapijos klebonu,

1967–1991 m. Ylakiuose parapijos altarista.

Mirė 1991 m. gruodžio 30 d. Ylakiuose; palaidotas Ylakių Viešpaties Apreiškimo Švč. M. Marijai bažnyčios šventoriuje.

2000 m. gegužės 7 d. Romoje, Koliziejaus aikštėje, Šventasis Tėvas Jonas Paulius II papildė šimtmečio martirologiją, paskelbdamas 114 Lietuvos kankinių. Tarp jų – ir kunigas Klemensas Arlauskas.

Informacijos šaltinis: 

  • Kun. Brunonas Bagužas. Mes liudijame Kristų, in: Lietuvos piliečio kelias. – Varniai-Vilnius, Žemaičių vyskupystės muziejus – „Mintis“, 2006. P. 286-288.
Palikite savo mintis

Petras Auglys, kunigas (1861-1937)

Gimė 1861 m. birželio 9 d. Ungurių kaime (Ukmergės raj.). Kunigu įšventintas 1887 m. sausio 11 d. Dirbo Rusijoje ir Baltarusijoje carizmo laikais ir sovietiniais metais.

1923 m. suimtas Petrograde įtariant šnipinėjimu Lenkijai. Perkeltas į Smolenską ir po šešerių mėnesių parengtinio tardymo paleistas.

Areštavus Baltarusijos apaštališkąjį administratorių vysk. Boleslovą Sloskaną, 1927 metais tapo jo įpėdiniu. Buvo kelis kartus suimtas. GPU įgąsdintas, 1930 m. kovo mėn. pasirašė jam pakištą pareiškimą apie tai, SSSR nėra religijos persekiojimo. Atsitokėjęs apie savo poelgį pranešė Maskvoje reziduojančiam prancūzui vyskupui Pijui Eugenijui Neveu ir per jį prašė Šventajį Tėvą atleisti iš apaštališkojo administratoriaus pareigų, tačiau atleistas nebuvo. Tada prikalbino tris savo bičiulius kunigus parašyti tiesą apie persekiojimus ir šį laišką per vyskupą Neveu pasiųsti Varšuvos metropolitui kardinolui Aleksandrui Kakovskiui, į Lenkiją ištremtajam Mogiliovo arkivyskupui Eduardui Roppui ir Šventajam Tėvui. GPU laišką perėmė ir prisegė prie kun. P. Auglio bylos.

1936 m. birželio 16 d. GPU agentai grasindami reikalavo atsisakyti savo pareigų. Kunigas nepakluso.

1937 m. birželio 13 d. buvo vėl areštuotas, rugpjūčio 25 d. nuteistas mirties bausme ir rugpjūčio 27 d. Minsko NKVD kalėjime sušaudytas.

Palikite savo mintis

Baltramiejus Auglys, pasaulietis (1886-1932)

Gimė 1869 metais Ungurių kaime (Ukmergės raj.). Pasaulietis, bažnyčios sargas. Dirbo Rusijoje carizmo laikais ir sovietiniais metais. Buvo pagalbininkas Smolensko Romos katalikų bažnyčioje.

1919 m. rugpjūčio 30 d. suimtas apkaltinus kontrrevoliucine agitacija bei maisto produktų ir aukso bei sidabro monetų didelio kiekio laikymu. Kalėjo vienerius metus. Reabilituotas 1991 m. spalio 18 d.

Antrą kartą suimtas 1931 m. kovo 13 d. kaltinant pagal tuometinio SSSR baudžiamojo kodekso 58 str. 10 par. Paleistas 1931 m. spalio 28 d., trejus metus draudžiant gyventi Maskvos bei Leningrado srityse ir pasienio rajonuose. Reabilituotas 1989 m. kovo 31 d.

Sovietinių represinių organų nužudytas 1932 metais.

Palikite savo mintis

Valentas Balčius, kunigas (1907-1941)

Balcius

kunigas Valentas Balčius (1907-1941)

         Gimė 1907 m. gegužės 5 d. Dainavos krašto, Ratnyčios parapijoje. 1930 metais įstojo į Kauno kunigų seminariją.

1935 m. įšventintas kunigu.

1939 – 1941 metais buvo Pusnės Šv. Juozapo globos bažnyčios klebonu. Jaunas bei energingas kunigas jau baigė pats savo rankomis tvarkyti Pusnės bažnyčios ir šventoriaus remonto darbus, kai bolševikų ranka 1941 m. birželio 27 d. nutraukė jo gyvybės siūlą.

Besitraukiant sovietų armijai, metęs darbus drauge su broliu išsikasė nuošaliau slėptuvę ir laukė praūžiant karo baisenybėms, tačiau nedora akis net iš vieškelio pastebėjo slėptuvę. Tuojau buvo pulta ant beginklių žmonių, ir visi tapo žiauraus teroro aukomis.

Visi buvę slėptuvėje buvo bolševikų kareivių žiauriai sušaudyti. Palaidotas Pusnės Šv. Juozapo globos bažnyčios šventoriuje.

 

Palikite savo mintis

Vaclovas Balsys, kunigas (1905 08 04-1941 06 22)

Untitled-2

Kun. Vaclovas Balsys

Kun. Vaclovas Balsys (1905 08 04-1941 06 22) gimė Stoškų kaime, Žvirgždaičių valsčiuje, Šakių apskrityje. Jo tėvai buvo labai religingi; tėvas anksti pajuto, kad Vaclovas tinka būti kunigu. Pradžios mokykloje ėmė aiškėti jo gabumai mokslams, dvasininko pašaukimą atitinkąs būdas. Baigęs šešias gimnazijos klases, jis tvirtai apsisprendžia tapti kunigu, ir, tėvų laiminamas, 1922 metais išvyksta mokytis į Vilkaviškio seminariją. Ją baigęs 1927 metais, kaip ir J.Dabrila, studijas tęsė Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultete, Teologijos skyriuje. 1928 metais buvo įšventintas kunigu. Jaunąjį kunigą traukė konkreti ganytojiška veikla įprastoje jam aplinkoje, gimtosios Suvalkijos parapijoje, todėl jis grįžo į Vilkaviškio vyskupiją. Ketverius metus vikaravo Kudirkos Naumiestyje, vėliau Lankeliškiuose. Noriai bendravo su parapijiečiais, aktyviai ėmėsi jaunimo auklėjimo veiklos, rūpinosi pavasarininkais – kaimo jaunimą telkiančia organizacija, propagavusią Dievo meilę ir darbą, sveiką gyvenimo būdą. Į šį darbą stengėsi įtraukti kitus žmones, kurie galėjo ką nors įdomaus papasakoti jaunimui ar patraukti jį savo pavyzdžiu. 1932 metais kun. V.Balsys išvyko dirbti į Kauną kalėjimo kapelionu. Kas paskatino tokiam žingsniui, tiksliai nėra žinoma, galbūt jį traukė savarankiškesnė veikla, o gal ypatinga misija – skelbti Dievo žodį tarp moraliai degradavusių žmonių. Kauno kalėjimo kapelionu jis dirbo maždaug metus – iki 1936-ųjų. Atsiradus laisvai Lankeliškių klebono vietai, jis vėl išvyko į Vilkaviškio vyskupiją. Ten geriausiai atsiskleidė šio žmogaus, kaip kaimo kunigo, sugebėjimai, labai tinkančios tokiai veiklai charakterio savybės, giliausiai buvo panaudota ankstesniais metais sukaupta dvasininko darbo patirtis. Tuo metu Vilkaviškyje jau dirbo kun. J.Dabrila. Taip vėl seni draugai susibūrė draugėn, ir laikas juos vis greičiau ėmė nešti į tragišką jiems ir Lietuvai lemtį. Atvykęs į Lankeliškius, kun. V.Balsys iš karto tapo savas sodiečiams, užmezgė nuoširdžius ryšius su parapijos komitetu, choristais. Pasižymėdamas puikia atmintimi, jis prisimindavo visų problemas, bėdas, patardavo, apsvarstydavo parapijiečių reikalus. Lankeliškiuose jis taip pat ėmė organizuoti pavasarininkus, rengė su jais šventes, ekskursijas, statė spektaklius. Būdamas muzikalus, jis ypač rūpinosi bažnyčios choru, mielai į jį įtraukdavo jaunimą. 1940-ųjų metų vasaros įvykiai, kiek žinoma, nedaug pakeitė sodiečių gyvenimą. Jie nesileido įtraukiami į bolševikų organizacijas, nedalyvavo propagandinėse akcijose. Ramiai dirbdami jiems įprastus žemės darbus, šios atokiau nuo didesnių miestų esančios parapijos žmonės tikėjosi kaip nors išgyventi sunkius laikus. Tų pačių metų rudenį į Lankeliškių parapiją atvyko kun. J.Petrika. 

Kun. V.Balsys palaidotas Kudirkos Naumiestyje.

Informacijos šaltinis: Laikraštis „XXI amžiaus“, 2006 liepos 21 d. Nr. 55.

Palikite savo mintis

Zenonas Baužys, kunigas (1908-1947)

1325783910158Kunigas Zenonas Baužys gimė 1908 m. Labanore daugiavaikėje Karolinos ir Karolio Baužių šeimoje. Iš 16 pasaulį išvydusių vaikų pilnametystės sulaukė aštuoni. Du iš jų – vyresnis brolis Danielius ir Zenonas – tapo kunigais.

 Jaunuolis Zenonas pirmuosius mokslus išėjo namuose – knygnešio ir daraktoriaus Karolio Baužio šeimoje. 1919 m. Zenonas įstojo į Vilniaus gimnaziją, vienerius metus mokėsi Panevėžio gimnazijoje, vėliau Kauno dvasinėje seminarijoje, Lietuvos universiteto Teologijos ir Filosofijos fakultete. Įšventintas į kunigus, pastoracinį darbą pradeda Semeliškių bažnyčioje, o 1934 m. skiriamas Kernavės parapijos klebonu. 

Pro pat pirmąją buvusios LDK sostinę Kernavę ėjo administracinė linija, skyrusi lenkų okupuotą Vilniaus kraštą nuo Lietuvos. Kun. Z. Baužys stengėsi skleisti lietuvybę šiame nuostabiame piliakalnių, Pajautos slėnio kampelyje. Per atlaidus, procesijos priešakyje nešdamas Monstranciją, klebonas eidavo prie demarkacijos linijos, kur buvo pastatytas kryžius. Melsdavosi už Vilniaus išvadavimą.

Kaip liudija Kernavės senbuviai, Kun. Z. Baužiui atvykus į istorinę vietovę, prasidėjo parapijos lietuvinimas, nes gyventojai, deja, vis dažniau dairydavosi ir sekdavo lenkų šlėktų pavyzdžiu. Užsimezgė vaisinga jo draugystė su Kernavės muziejaus įkūrėju, dideliu Lietuvos patriotu, mokytoju Juozu Šiaučiūnu. Z. Baužys talkindavo renkant eksponatus, rengiant jaunimo vakarus. Klebonas drauge su mokytoju J. Rudzinsku pastatė S. Čiurlionienės – Kymantaitės dramą „Aušros sūnūs“, vaizduojančią spaudos draudimo laikus, režisavo kitus scenos veikalus.

 Kun. Z. Baužys mėgdavo bendrauti su savo parapijiečiais, ypač jaunimu. Jis griežė smuiku, skambino pianinu, švelniu tenoru giedodavo bažnyčioje, dainuodavo bendruomenės susibūrimuose, organizavo chorą, orkestrą. Kun. Zenonas gerai piešė, buvo ištapęs dalį bažnyčios sienų. Karo metais iš sugedusių tankų padarė įrengimą bažnyčiai apšviesti.

Jis būtų dar daugiau nuveikęs Kernavės parapijos ir visos Lietuvos naudai, jei ne dvi mūsų šalį užplūdusios okupacijos. 1946 m. Kernavės kleboniją apsupo enkavedistų būrys. Iškrėtė jos patalpas ir, išsivedę kleboną Zenoną, uždarė jį iš pradžių Ukmergės, vėliau – Vilniaus saugumo rūsiuose. Keletą mėnesių kankino su kitais trimis aplinkinių parapijų kunigais. Juos nuteisė už ryšius su Lietuvos partizanais. Iš kalėjimo, dar ir dabar tebeesančio Rasų gatvėje, kun. Zenoną su kitais politiniais ir kriminaliniais kaliniais išvežė į Nachodką, o iš ten – vis tolyn, tolyn į Rusijos šiaurę. Paskutinį laiškutį, rašytą ant laikraščio skiautės, artimieji gavo iš Magadano. Paskui ryšiai nutrūko, o apkraustyti siuntiniai grįžo su užrašu „Adresatas išvykęs“… Vėliau Ukmergės saugumiečiai patvirtino, jog nė 40-ies nesulaukęs Kernavės klebonas Kun. Z. Baužys mirė… Kokiomis aplinkybėmis tai atsitiko: dėl ligos, iš bado, buvo nužudytas ar jį užgriuvo kasykloje, sužinoti nepavyko.

2000 m. gegužės 8 d. Popiežius Jonas Paulius II-asis tarp kitų dvasininkų bei pasauliečių paskelbė kankiniu ir kun. Z. Baužį. Kernavės kapinėse sesers Aleksandros Baužytės rūpesčiu iškilo paminklas Magadano kankiniui kunigui Zenonui Baužiui.

Jūra Marija Baužytė,

Kun. Zenono Baužio dukterėčia

Informacijos šaltinis: Voruta, 2007 m. lapkričio 24 d. Nr. 22 (640). P.16.

Palikite savo mintis

Danutė Burbaitė (1950–1970)

burbaite

Danutė Burbaitė

1970 m. gegužės 24 d. Dzūkiją apskriejo žinia, kad, gindama savo nekaltybę, žuvo dvidešimtmetė moksleivė Danutė Burbaitė, kilusi iš Lazdijų rajono Burbų kaimo.

Danutės tėvai: Vladas Burba ir Ona Bacanskaitė buvo geri ir dori žmonės. Jų namuose ilgą laiką rinkdavosi kaimynai giedoti „mojavų“, jaunimas organizuodavo pasilinksminimus. Tradiciniame kultūros židinyje, Vlado Burbos namuose, buvo įkurta ir pradinė mokykla, kurią, sulaukusi 6 metų amžiaus, lankė ir Danutė.

Danutė Burbaitė gimė 1950 m. liepos 12 d. Ji turėjo 2 brolius ir 3 seseris. 7 metų amžiaus motina ją parengė Pirmąjai Komunijai. Nuo to laiko Danutė pamilo Dievą, dažnai lankė parapijos (Kapčiamiesčio) bažnyčią, kasdien, kaip visi šeimos nariai, meldėsi. Tos pareigos nepamiršo iki pat mirties. Šventadieniais dalyvaudavo šv. Mišiose.

Burbų šeima kaimynams buvo sugyvenimo ir religinio auklėjimo pavyzdys. Spalio mėn. Būdavo bendrai kalbamas rožančius, Advente – giedamos valandos. Tėvas mėgdavo vaikams pasakoti ką nors iš Šventosios Istorijos, paskaityti iš religinio turinio knygų.

Tokioje aplinkoje augdama, Danutė anksti išmoko atskirti tikrąsias vertybes, branginti dorus ir taurius papročius.

Burbų Danutė lankėsi jaunimo pasilinksminimuose, bet jos rimta, tauri laikysena žadindavo kitų pagarbą. Danutė, kaip ir daugumas jos amžiaus mergaičių, svajojo sukurti šeimą, buvo susižadėjusi su rimtu jaumuoliu, Pavyšninkų kolūkio agronomu Vytautu Stravinsku.

Vidurinėje mokykloje Danutė mokėsi vidutiniškai, buvo gera, drausminga, mandagi mergaitė. Baigusi Kapčiamiesčio vidurinę mokyklą, Danutė įstojo į Kauno žemės ūkio technikumą. Mokydamasi Kaune, gyveno bendrabutyje. Kambario draugės Danutę pamilo už jos gerumą, jautrumą, giedrią nuotaiką. Kiekvienai ji rasdavo paguodžiantį ir padrąsinantį žodį. Mielai dalydavosi paskutiniu kąsniu.

Gera Danutė buvo ir tėvams: klusni, darbšti, paslaugi. Mėgo darbą, tvarką, paprastumą, kuklumą. Niekad neįkyrėdavo tėvams, prašydama geresnio drabužio ar panašiai.

1970 m. gegužės 23 d., šeštadienį, Danutė kartu su drauge Emilija Subačiute iš gimtojo kaimo išvyko autobusu į tėviškę. Išlipusios netoli vieškelio, einančio iš Veisiejų į Kapčiamiestį, pasiprašė sunkvežimio vairuotoją jas pavežti iki Semaškų – arčiau namų. Be vairuotojo, kabinoje buvo dar vienas jaunas vyras. Mergaitės sulipo į sunkvežimio kėbulą, ir mašina nuvažiavo. Kai merginoms reikėjo išlipti, sunkvežimis nesustojo, bet važaiavo šunkeliu vis giliau į mišką. Buvo 9 val. vakaro. Temo.

Mergaitės suprato, kas jų laukia, kai prieš jų valią vyrai vežasi jas į mišką. Danutė ir Emilija dar bandė stabdyti mašiną, bet niekas į tai nekreipė dėmesio.Tada mergaitės turėjo skubiai apsispręsti: rizikuoti gyvybe, sveikata ar nekaltybe. Dorų mergaičių širdys suplakė tuo pačiu ryžtu, kaip buvo pratintos plakti gimtojo lizdo aplinkoje, pajutus kiekvieną pavojaus šešėlį jų dorai. Mirti, bet nepasiduoti.

Danutė pirmoji šoko iš mašinos per užpakalinį bortą ir, galva atsitrenkusi į žemę, liko gulėti ant kelio.

Emilija dar bandė stabdyti sunkvežimį, bet iš kabinos pasigirdo juokas. Tada ir Emilija šoko per šoninį bortą į priekį. Jos šuolis buvo laimingesnis: ji tik susižeidė koją. Palikusi skausmuose besiblaškančią draugę, Emilija nubėgo ieškoti pagalbos artimiausioje sodyboje. Iš Veisiejų atvykusi greitosios pagalbos mašina nugabeno Danutę į ligoninę, kur ji po kelių valandų mirė.

Danutė paliko liūdinčius tėvus, brolius, seseris, sužadėtinį, kaimo jaunimą, mokslo drauges ir draugus. Viską ji paliko, viską atidavė – paaukojo ant švento nekaltybės aukuro: žydintį pavasarį, ir patį gyvenimą. Tik vieną brangenybę pasiliko – išsinešė su savimi į amžinybę baltai pražydusią nekaltybės leliją.

Gegužės 27 d. Danutės laidotuvėse dalyvavo minios žmonių. Ypač daug buvo jaunimo. Vaikai, tėvai, ir jaunimas užpildė visą Kapčiamiesčio bažnyčios navą.

Danutės Burbaitės palaikus priglaudė Kapčiamiesčio kapinės, kuriose ilsisi palaidota kita mergaitė, liaudies didvyrė, 1831 m. sukilimo dalyvė, grafaitė Emilija Platerytė.

Karžygiška Danutės mirtis visus jaudino, graudino ir žadino jai pagarbą. Gandas apie ją plačiai pasklido Lietuvoje. Žmonės pradėjo lankyti tą vietą, kur Danutė šoko iš mašinos, ir jos kapą.

Danutės heroizmas darosi suprantamas tik žinant tas įdėjas, kurios liaudyje buvo iš kartos į kartą perduodamos kaip švenčiausios tradicijos. Jos šimtmečiais buvo gerbiamos, saugomos, tapo tvirta atrama, siekiant gėrio ir grožio idealų.

 Straipsnio šaltinis: Mūsų švyturiai: trumpos biografijos – nekrologai / Vilkaviškio vyskupijos bažnytinių reikmenų bendrovė. – Vilnius: Valst. leidybos centras, 1992. P. 42 – 43.

Palikite savo mintis

Jonas Burneika, kunigas (1901-1956)

burneika jonas kun31

kunigas Jonas Burneika

 Klebonas buvo nepaprastai dosnios širdies, rūpinosi neturtingomis šeimomis, kalėdodamas ne tik neimdavo iš jų jokio užmokesčio, bet dar atiduodavo tai, ką būdavo turtingesniuose kiemuose surinkęs. Nukentėjusias nuo karo šeimas apgyvendindavo parapijos namuose (vadinamojoje špitolėje, nes karo metu sudegė senelių namai), kol jos prasigyvendavo. Ir pats padėdavo kiek galėdamas atsistoti vargšams ant kojų. Minykių kaimo gyventojas Juozas Baniulis (g. 1910) pasakojo: Liduokias būva pravarni žmones. Liduokių parapija – o! Liduokes būva ir kunigy bajavi. Burneika dave šliūbu – 25 lity. Atidare visas klebonijas duris – aikit, svoty! Būdava, Pauliukus (taip pat Lyduokių klebonas) – tik par virtuvi. A čia – ainam – šliūbų duosiu, pa šliūbą užeikit, klarnetu ir armoniku pagrokit, aš paklusysiu, a jūs pašokit. Burneika buva kunigus. Atiduore geruji gonku, inluoide ne per virtuvi. Zdarovus buva. A biednus, ar bagotus, ar kuprotus – aikit kožnus. Biednu pakavodava be pinigų, neturi – neraikia. Buvo aistringas vainikų pynimo meistras. Jo iniciatyva bažnyčioje netrūko vainikų. Kaspinų tiesti jo laikais nebuvo mados – juos atstodavo vainikai. Jis pats rudenį rinkdavo įvairių spalvų lapų, daugiausia klevo, ir iš jų pindavo vainikus, puošdavo bažnyčią. Labai įspūdingai ji atrodydavo prieš atvykstant į parapiją vyskupui arba atlaidų metu, kada reikėdavo pripinti daug vainikų. Žinoma, šiam darbui talkininkų netrūkdavo. Klebonas kun. J.Burneika buvo linksmas, mėgo pokštauti ir bendrauti su parapijiečiais. Pro jaunimo pasilinksminimo vietas – gegužines – niekada nepravažiuodavo. Užsukęs griebdavo iš būrio pirmą pasitaikiusią merginą, apsukęs ratą, paleisdavo ją ir nuvažiuodavo savo keliu.

 Kun. J.Burneikos gyvenimas Lyduokiuose buvo glaudžiai susijęs su Šaulių sąjungos veikla. 1940 metais Šaulių sąjungos vadovo pulkininko Saladžiaus nurodymu buvo renkami atleistieji nuo karo prievolės ir jauni šauliai. Prasidėjus karui, visas būrys jaunų vyrų – Vladas, Kazys ir Ambraziejus Ališauskai, Jonas ir Petras Čepkauskai bei Medinų miško eigulys Vladas Liukamas su sūnumi Petru slapstėsi Medinų miške. Nuėjęs į sutartą vietą pasiimti maisto, rado raštelį, kad rinktųsi pas V.Liukamą. Iš čia visi patraukė į Lyduokius pas šaulius, kuriems vadovavo 1919-ųjų metų savanoris šaulys Karolis Zadlauskas. Po jo šaulių štabo vadu buvo išrinktas parapijos klebonas kun. J.Burneika, būrio vadu – Vladas Kartanas. Jie visi kontroliavo apylinkes ir gynė jas nuo rusų armijos išpuolių. Vokiečių okupacijos metais klebonas, gerai mokėdamas vokiečių kalbą, galėjo nemažai padėti vietiniams gyventojams.

 Artėjo 1944 metai, kūrėsi pirmieji partizanų būriai. Jų vadas Alfonsas Morkūnas-Plienas suformavo 12-os asmenų būrį, o pats kol kas slapstėsi Minykiuose pas Gaižutį. Šis būrys, gavęs iš vado atlikti užduotį, Daraplio miške patyrė didžiulę nesėkmę. Žuvo keturi butkūniečiai: Juozas Baniulis, Rapolas Jakutis, Serapinas Leiga ir Mykolas Sarulis. Tai buvo bene pirmosios okupacinei valdžiai pasipriešinusios aukos. Jie žuvo 1944 m. spalio 1 d., nepraėjus net dviem mėnesiams nuo šio būrio sukūrimo dienos.

 Visi keturi žuvusieji buvo nulydėti į Lyduokių kapines. Tąkart jų garbei buvęs parapijos administratorius, klebonas kun. J.Burneika kapinėse pasakė jaudinančią kalbą ir išsakė mintį, kad visi žuvę partizanai turės būti laidojami vienoje eilėje. Budri komunistų akis įdėmiai sekė kiekvieną kunigo judesį ir fiksavo. Galbūt šis įvykis, žinoma, ir daugelis kitų buvo geras pretekstas okupacinei valdžiai atsikratyti klebonu. Patys aršiausi jo persekiotojai buvo lyduokiečiai Skamarauskas ir Poviliūnas. Anot žmonių, jie ir „suėdė“ kunigą.

 Jam gresiantį pavojų kun. J.Burneika bematant pajuto. Todėl ėmė slapstytis. Pasirinko savanorio Petro Gečio sodybą, buvusią ant kalniuko, netoli miško. Čia jis slapstėsi visą mėnesį. Į šią sodybą jį atlydėjo senelių namuose besiglaudžianti Pranė Morkūnaitė, nešina didžiuliu krepšiu. Vokiečiai siūlė kunigui su jais bėgti, bet jis nesutiko, nes labai gailėjo palikti bažnyčią. Nuolat kartodavo: „Kad tik išliktų bažnyčia“. Į ją iš klebonijos į zakristiją buvo sunešta daug daiktų, tačiau visi pražuvo. Artinantis rusams, klebonas J.Burneika nerimavo, ypač paskutinę naktį. Iš apkaso, kur slėpėsi klebonas, kaip ant delno matėsi bažnyčia. Tik staiga ėmė svyruoti ugninės virvės apjuosti bokštai. Sprogo mina, kurią padėjo traukdamiesi vokiečiai, sugriuvo abu bažnyčios bokštai, sudužo varpai. Nukentėjo ir vidus.

 Po karo J.Burneika aukojo šv. Mišias klebonijoje, pradėjo remontuoti bažnyčią, bet jau ėmė slapstytis, nes buvo sekamas. Iš pradžių slapstėsi miestelyje, nesugriautoje Gedimino pilaitėje, kur valgyti jam atnešdavo Ona Vagonienė, o vėliau pas Vagonius ir apsigyveno. Iš ten pasitraukė pas Marijoną Giedraitį, o galiausiai prie Siesarties, pas Joną Dapkevičių. Iš Lyduokių klebonas kun. J.Burneika dingo, kai buvo sužeistas 1941 metais sukilėlis Mykolas Baškauskas. 1949 metais klebonas buvo suimtas.

 Tuo laiku Kaune dirbo klebonas kun. Rapolas Pukys. Norėdamas pagelbėti suimtajam, jis paprašė lyduokietės Marijonos Šerelienės, kad ji surinktų parapijiečių parašus, nuvežtų juos į Vilnių, į kalėjimą, ir prašytų paleisti kleboną. Tačiau tai nepadėjo. Jis buvo ištremtas į Irkutską, Bratsko rajoną, Utchorevkos stoties apylinkę. Čia dirbo miškų darbus su kitais tremtiniais. 1956 m. balandžio 16 d. 11 val. Irkutsko laiku kun. J.Burneika mirė. Kartu su juo tremtyje buvęs butkiškietis Gediminas 1956 metais artimiesiems rašė: „Mirė kaip pridera kiekvienam ramios sąžinės lietuviui, kuris pakeitė vargų ir kančių gyvenimą į Ano pasaulio gyvenimą, lygų visiems“.

 1999 m. rugsėjo 25 d. Lyduokiuose per Šv.arkangelo Mykolo atlaidus buvo įamžintas kadaise šios parapijos klebonu dirbusio kun. Jono Burneikos atminimas – bažnyčioje atidengtas ir pašventintas jo bareljefas. Šių metų balandį paminėtos kun. J.Burneikos mirties 50-osios metinės. Jis paskelbtas kankiniu.

 Albina NAVICKIENĖ,

 Lyduokiai, Ukmergės rajonas

© 2006 „XXI amžius“

Palikite savo mintis

Severinas Buteikis, kunigas (1911-1939)

PreilauskaiteGimė 1911 m. sausio 8 d. Pravackų kaime (Ukmergės raj.). Kunigas, įšventintas 1939 m. birželio 3 d. 1941 m. balandžio 6 d. kartu su kun. Antanu Petraičiu kelyje buvo suimtas ir uždarytas Kauno kalėjime. Pasak vyskupo V. Brizgio, be perstojo žiauriai kankintas 20 parų. Buvo mušamas, deginamas karštu lygintuvu, laužomos rankos. Nuo kankinimų kalėjime jam sutriko psichika. Vokiečių kariuomenei užėmus Kauną, vokiečių buvo išvežtas į Kalvarijos psichiatrijos ligoninę, iš kur jį vėliau pasiėmė namiškiai. Ligai progresuojant, kentėjo baisius galvos skausmus, bet stengėsi linkti kantrus, daug meldėsi. Galop namiškių buvo išvežtas gydytis į Kalvarijos psichiatrijos ligoninę, kur 1942 metais mirė. Atlikus pomirtinį skrodimą, nustatyta 12 sunkių galvos kiaušų skilimų su kraujo išsiliejimu į smegenis. Ant nugaros ir krūtinės aptikti deginimo karštu lygintuvu pėdsakai.

Palikite savo mintis

Voldemaras Vytautas Čarneckis (1893–1942)

Voldemaras-Vytautas-Carneck

Voldemaras Vytautas Čarneckis

Voldemaras Vytautas Čarneckis (1893 m. sausio 9 d. Pajiesys, Marijampolės apskritis – 1942 m. lapkričio 4 d. Sverdlovskas, dab. Jekaterinburgas) – Lietuvos politinis veikėjas, diplomatas.

Gimė girininko Antano Čarneckio ir ūkininkaitės Juzės Gegužinskaitės šeimoje. Baigė Mockavos pradžios mokyklą ir Suvalkų gimnaziją. 1911–1916 m. studijavo Aleksandro II elektrotechnikos institute Sankt Peterburge, dalyvavo lietuvių studentų savišalpos draugijos veikloje, buvo jų ateitininkų kuopos pirmininkas.

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje dirbo Vilniuje Lietuvių draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti. 1916 m. mobilizuotas į Rusijos imperijos kariuomenės inžinierių brigadą ir karininku išsiųstas į frontą. 1917 m. gruodžio 2-4 d. Rovne vykusio Rusijos kariuomenės Pietvakarių fronto lietuvių karių suvažiavimo išrinktas jo vadovaujamas Atskirosios armijos lietuvių karių vykdomasis komitetas pradėjo rūpintis, kad būtų suformuotas Lietuvių atskirasis batalionas. 1918 m. sausio – gegužės mėn. bataliono vadas.

1918 m. liepos mėn. grįžo į Lietuvą, 1918 m. lapkričio mėn. kooptuotas į Lietuvos Tarybą. Su A. Stulginskiu organizavo Lietuvių karo pabėgėlių grąžinimo komisiją. 1918 m. gruodžio 26 d. – 1919 m. kovo 12 d. II Mykolo Sleževičiaus ministrų kabinete Finansų ministerijos valdytojas, 1919 m. kovo 12 d. – 1919 m. balandžio 12 d. III Prano Dovydaičio, 1919 m. balandžio 12 d. – 1919 m. spalio 7 d. IV Mykolo Sleževičiaus ir 1919 m. spalio 7 d. – 1820 m. birželio 19 d. V Ernesto Galvanausko ministrų kabinetuose – susisiekimo ministras.

Lietuvos krikščionių demokratų partijos Centro komiteto narys. 1920 m. gegužės 15 d. – 1921 m. lapkričio 4 d. Steigiamojo Seimo atstovas, išrinktas IV (Telšių) rinkimų apygardoje. Priklausė Lietuvos ūkininkų sąjungos frakcijai, įėjusiai į Lietuvos krikščionių demokratų partijos bloką.[1] Atsistatydino perėjęs į diplomatinę tarnybą.

1920 m. Lietuvos derybų su Lenkija delegacijos Suvalkuose narys. 1920 m. pabaigoje dalyvavo Tautų sąjungos konferencijoje Ženevoje. 1921–1923 m. Mažosios Lietuvos vyriausybės įgaliotinis, vėliau Lietuvos Respublikos laikinasis reikalų patikėtinis JAV, 1923–1924 m. – Didžiojoje Britanijoje.

1924 m. birželio 18 d. – 1925 m. vasario 4 d. X Antano Tumėno ir 1925 m. vasario 4 d. – 1925 m. rugsėjo 25 d. XI Vytauto Petrulio ministrų kabinetuose – užsienio reikalų ministras. 1925–1939 m. nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Italijoje. 1939–1940 m. užsienio reikalų ministerijos Teisių ir administracinio departamento direktorius. 1940 m. Vilniaus ir Vilniaus krašto perdavimo Lietuvos Respublikai bei Lietuvos ir TSRS savitarpio pagalbos sutarties komisijos narys.

1940–1941 m. dirbo LTSR maisto pramonės liaudies komisariate. 1941 m. birželio 14 d. NKVD suimtas, išvežtas į Sverdlovsko lagerius, 1942 m. spalio 17 d. Ypatingojo pasitarimo nuteistas mirti, lapkričio 4 d. sušaudytas.[2]

Literatūra ir šaltiniai:

Čarneckis Voldemaras, Trumpos Steigiamojo Seimo narių biografijos su atvaizdais, Klaipėda, 1924, p. 14;

Čarneckis Voldemaras, Lietuvių enciklopedija, Boston, 1954, t. 4, p. 144;

Lietuvos gyventojų genocidas, t. 1: 1939–1941, Vilnius, 1992, p;

Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918–1940, Kaunas, 1999, p. 127–148;

Veilentienė A., Čarneckis Valdemaras, Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas, sud. A. Ragauskas, M. Tamošaitis, Vilnius, 2006, p. 119–121.

Kazimieras Tamašauskas. Voldemaras Vytautas Čarneckis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 264 psl.

Palikite savo mintis

Justinas Dabrila, kunigas (1905 03 15-1941 06 22)

Untitled-4

Kun. Justinas Dabrila

Kun. Justinas Dabrila (1905 03 15-1941 06 22) gimė Našiškių kaime, Vilkaviškio valsčiuje, pasiturinčių valstiečių šeimoje. Vyresnėse klasėse pasireiškė polinkis į dvasinius dalykus, o pasirinkti kunigystę galbūt paskatino ne tik tėvai, bet ir giminės tradicija – tėvo ir du motinos dėdės buvo kunigai. Baigęs šešias gimnazijos klases, J.Dabrila įstojo į Vilkaviškio kunigų seminariją, esančią Zypliuose, laisvose dvaro patalpose. 1927 metais baigęs Vilkaviškio dvasinę seminariją, kaip gabus absolventas gavo rekomendaciją studijuoti Kauno universitete, Teologijos-filosofijos fakultete, Teologijos skyriuje. 1928 metais baigęs pirmąjį kursą buvo įšventintas į kunigus. Kauno universiteto Teologijos fakultetas ugdė ir lavino savo auklėtinius tokia dvasia, kad tapę kunigais jie kartu galėtų būti lietuvių tautos kultūrintojais, švietėjais, aktyviai dalyvautų ir pasaulietiniame gyvenime. Studijų metai praturtino ne tik universitetiniu išsimokslinimu, bet ir suteikė galimybę savarankiškai lavintis. Justinas žavėjosi M.K.Čiurlionio kūryba, susidomėjo naujomis meno rūšimis – fotografija ir kinu, taip pat poezija bei proza. Baigęs universitetą, norėjo vykti į misijas Indijoje, bet, tėvams, artimiesiems labai priešinantis ir apgailestaujant, tos minties atsisakė. Vėliau norėjo tapti jėzuitu ir išvyko į noviciatą Vokietijoje, paskui į Olandiją, kur pradėjo rengtis filosofijos daktaro laipsniui. Po pusmečio, 1931 metais, išvyko į Romą stažuotis Jėzuitų universitete. Dvejus metus prabuvęs užsienyje, Justinas pradėjo abejoti, ar verta stoti į vienuolyną. Viena to priežasčių galėjo būti pablogėjusi sveikata. Be to, jis norėjo pasišvęsti kunigo darbui tėviškėje, o būnant jėzuitu galėjo nutolti nuo namų. Vis dėlto kun. J.Dabrila norėjo tęsti mokslus Vakarų Europoje ir įgyti filosofijos daktaro laipsnį, todėl išvyko į Romą. Kunigas daug keliavo – taip plėtė akiratį, kad galėtų labiau pasitarnauti Lietuvos žmonėms įvairiuose reikaluose. Grįžęs iš Italijos, apsigyveno savo vyskupijoje ir įsidarbino Vilkaviškio gimnazijoje kapelionu. Jis jautėsi reikalingas Suvalkijoje, mėgo jaunimą, kuris taip pat pamilo paprastą, linksmą, išsilavinusį, plačių pažiūrų kunigą. Kunigas Justinas ėmėsi vadovauti eucharistiniam būreliui, tapusiam mokinių lavinimosi, turiningo laisvalaikio centru. Buvo organizuojamos ekskursijos, stovyklos, įvairūs renginiai, leidžiamas žurnalas „Negęstantis židinys“. Kunigas ėmėsi plačios švietėjiškos veiklos – parapijos salė tapo miesto kultūros židiniu. 1936 metais įvyko svarbi permaina – kun. J.Dabrila tapo Vilkaviškio kunigų seminarijos profesoriumi, joje dėstė dogminę teologiją, tačiau nenutraukė ryšių su gimnazija, jos eucharistiniu būreliu. 1940 metais sovietams okupavus Lietuva, kunigai pateko jų nemalonėn. Buvo uždrausta dėstyti tikybą mokyklose. Sunkiai ėjo darbas seminarijoje. Kun. J.Dabrila išvyko į Kauną, manydamas, kad ten jam bus lengviau, tačiau pasirodė priešingai. Kartu su kun.V.Brizgiu jie grįžo į Vilkaviškį ir apsistojo Lankeliškiuose, pas kleboną kun. V.Balsį, kur 1941 m. birželio 22-ąją buvo suimti ir nužudyti netoliese esančiame Budavonės miške.

Kun. J.Dabrila palaidotas Alksnėnuose, prie bažnyčios.

Informacijos šaltinis: Laikraštis „XXI amžiaus“, 2006 liepos 21 d. Nr. 55.

Palikite savo mintis

Vaclovas Dambrauskas, Kuršėnų klebonas, kanauninkas (1878-1941)

IMG_0002_NEW

Kanauninkas Vaclovas Dambrauskas

Kunigas Vaclovas Dambrauskas nuo 1925 metų buvo Kuršėnų klebonas. Jį pažinojo ir jaunas, ir senas kuršėniškis. Kunigo iniciatyva ir rūpesčiu 1927–1933 metais Kuršėnuose buvo pastatyta Romos katalikų bažnyčia, tituluota Šv. Jono Krikštytojo vardu – ji stovi iki šiol. Inžinieriaus S. Gumeniuko suprojektuota bažnyčia konsekruota 1933 m. rugsėjo 29 dieną per šv. Mykolo atlaidus Telšių vyskupo Justino Staugaičio.

Statant bažnyčią energingas Kuršėnų klebonas tapo pačia ryškiausia figūra miesto gyvenime: aktyviai dalyvavo švietimo ir kultūrinėje veikloje, savo veikla tarsi simbolizuodamas ir bažnyčios padėtį, ir įtaką to meto visuomenėje. Ši veikla ir tapo viena pagrindinių mirties jo priežasčių.

Prasidėjus karui ir vokiečių lėktuvams numetus keletą bombų ant Kuršėnų, gyventojai, tarp jų ir kiti kunigai, išbėgo į kaimus, o kan. V. Dambrauskas, nors kitų kunigų ir buvo raginamas bėgti, pasiliko miestelyje, teikė sužeistiesiems sakramentus, laidojo užmuštuosius, saugojo bažnyčią.

Kitą dieną klebonas kun. V. Dambrauskas, kuriam už nuopelnus buvo suteiktas kanauninko titulas, su Ozbučių kaimo ūkininku Pieškumi, šeimininke Valerija Laikūnaite ir vargonininku Rokniu buvo bažnyčioje. Staiga ten įsiveržė ginkluoti Kuršėnų stribai bei komunistė Šeinė Monkovaitė, juos visus išsivarė lauk ir nusivedė į Grušauskio parką. Parke prie nuo bombos sprogimo atsiradusios duobės V. Dambrauską ir Pieškų sušaudė, o kitus paleido.

Kitur rašoma, kad 1941 m. birželio 25 d. 18 val. kan. V. Dambrauskui išėjus iš bažnyčios, šventoriuje jį ir vieną bažnyčios tarną suėmė vietos milicininkai ir raudonarmiečiai, nusivarė į Kuršėnų dvarą, kur karo komendanto pareigas ėjo zootechnikas Bobrickis. Jis suimtuosius įsakė nuvaryti į Kuršėnų kompartijos būstinę. Ten buvo kompartijos sekretorius Justas Stupuras, komunistė Š. Monkovaitė, milicininkai Kasperavičius, Mockus, Kubilius, Damanskis, keli vietiniai bolševikai ir trys raudonarmiečiai karininkai. Kompartijos sekretorius su milicininkais nuvyko į kleboniją daryti kratos ir atvaryti kitus klebonijoje esančius kunigus bei svečius. Kleboniją milicininkai nuodugniai iškrėtė. Po kratos iš klebonijos atsivarė šeimininkę Valeriją Laikūnaitę ir ten buvusius svečius. J. Stupuras, tardydamas kan. V. Dambrauską, pareiškė, kad jis jau seniai laukė progos, kada bus galima jį likviduoti, ir dabar toji proga pasitaikė. Po tardymo, kurio metu iš kanauninko buvo tyčiojamasi, paskelbtas mirties nuosprendis ir jis su kitais suimtaisiais išvarytas į Kuršėnų dvaro parką. Čia suimtuosius sustatė aikštelėje, o kanauninką nuo jų pasivedė apie 50 metrų prie lėktuvo bombos išmuštos duobės. Į prie duobės pastatytą V. Dambrauską priėjusi artyn pirmoji iš pistoleto šovė Š. Monkovaitė. Pataikė į koją. Po to kanauninką ėmė kankinti bolševikai ir milicininkai. Jie jį badė durtuvais, daužė šautuvų buožėmis, galiausiai paleido keletą šūvių. Nukankintąjį užkasė duobėje.

Nužudę kan. V. Dambrauską kitus suimtuosius paleido sakydami, kad nesą įsitikinę jų kaltumu. Po šios egzekucijos žudikai susėdo į vežimus ir nuvažiavo Latvijos pusėn. Nužudyto kunigo lavonas buvo iškastas ir 1941 m. birželio 30 dieną ir perlaidotas Kuršėnų bažnyčios šventoriuje.

Pokario metais tikintieji kunigo nužudymo vietoje buvo pastatę medinį kryžių, kuris apie 1950 m. buvo nugriautas. 1990 m. kunigo giminaičių Adomaičių šeima iš Akmenės pastatė naują medinį kryžių įtvirtintą akmenyje, kuriame parašyta: „Čia nužudytas 1941 m. birželio 24 d. kanauninkas Vaclovas Dambrauskas, Kuršėnų klebonas.“

Kan. V. Dambrauskui paminklas šventoriuje stovi prie pat bažnyčios sienos. Paminkle parašyta: Aš Viešpaties būste gyvensiu Per amžius ilgiausius (Ps. 22, 6).

Kuršėnų miesto parke pastatytas kryžius kun. V. Dambrauskui atminti, jo vardu pavadinta gatvė.

Jubiliejiniais 2000 m. gegužės 7 dieną Romoje, prie Koliziejaus, popiežius Jonas Paulius II vadovavo ekumeninėms pamaldoms, kuriomis paminėtas XX a. tikėjimo liudytojų atminimas. Pamaldomis siekta pagerbti visus įvairių konfesijų XX a. tikėjimo kankinius, neapsiribojant sąrašuose išvardintais asmenimis. Specialios Vatikano komisijos sudarytame sąraše buvo daugiau kaip 12 tūkst. krikščionių iš viso pasaulio.

Į Bažnyčios martirologą (kankinių sąrašą) buvo įrašyta ir 114 tikėjimo liudytojų iš Lietuvos, gyvybės kaina paliudijusių ištikimybę Evangelijai. XX a. tikėjimo liudytojų paminėjimas nebuvo susijęs su įtrauktų į sąrašą asmenų skelbimu palaimintaisiais ar šventaisiais. Šitame sąraše yra ir Kuršėnų klebono kanauninko Vaclovo Dambrausko pavardė.

Informacijos šaltinis:

  •  Kiriliauskas J., Tamošaitis R., “Kuršėnų kunigas kanauninkas V. Dambrauskas (1879-1941)”.- Kuršėnai, „Alfredo l-kla“, 2001, p. 59.

  • Aldona Vasiliauskienė, Kunigų kankinių atminimui / XXI amžius, 2011 m. birželio 23 d., Nr. 48  (1928).

Palikite savo mintis

Jonas Damijonaitis (1901–1951)

kun_damijonaitis

Kun. Jonas DAMIJONAITIS (1901–1951)

Gimė Katilių kaime, Šakių rajone. 1923 m. dalyvavo Klaipėdos sukilime. Baigęs Vilkaviškio seminariją, 1929 m. įšventintas kunigu. 1950 m. buvo suimtas: tarp kitų dalykų, apkaltintas ir ryšiais su partizanais. Alkis ir šaltis kalėjime greitai pakirto jo sveikatą, nes jau keletą metų teturėjo vieną inkstą. Mirė 1951 m. Solikomske, Rusijoje.

Palikite savo mintis

Pranas Dovydaitis, pasaulietis, filosofijos daktaras, VDU profesorius, visuomenės veikėjas (1886-1942)

418px-Pranas_Dovydaitis

Profesorius Pranas Dovydaitis

Mokėsi namuose, 1896–1899 m. žiemomis lankė Višakio Rūdos pradinę mokyklą. 1903 m. išlaikė egzaminus į V skyrių Pavyzdinėje mokykloje prie Veiverių mokytojų seminarijos. Ją baigęs ir išlaikęs stojamuosius egzaminus, 1904 m. priimtas į Veiverių mokytojų seminariją, kur 1905 m. iš II kurso pašalintas už dalyvavimą 1905–1906 m. įvykiuose.

1908 m. pavasarį eksternu išlaikė egzaminus Marijampolės gimnazijoje, o rudenį įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą, kurį baigė 1912 m. Vėl įstojo į to paties universiteto Istorijos-filologijos fakultetą, bet 1913 m. studijas nutraukė. 1911 m. vedė Marcelę Bucevičiūtę.

1913 m. pakviestas į Vilnių redaguoti „Vilties“, nes laikraščio leidėjai pradėjo konfliktuoti su tuometiniu leidinio redaktoriumi Antanu Smetona. Šis redaktorių pasikeitimas virto dviejų visuomenės srovių išsiskyrimu: katalikų (krikščionių demokratų) ir viltininkų (vėliau gavusių tautininkų vardą).

Pirmojo pasaulinio karo metais, 1915 m. nustojus leisti „Viltį“, persikėlė į Kauną. Nuo 1916 m. sausio 1 d. vadovavo „Saulės” draugijos steigiamai pirmajai lietuviškai gimnazijai Kaune, pirmasis jos direktorius. Vokiečių okupacijos metais gimnaziją norėta suvokietinti, bet P. Dovydaitis tam griežtai priešinosi, todėl 1917 m. iš pareigų laikinai atleistas, 1922 m. direktoriaus pareigas perėmė Mykolas Biržiška.

 Vilniaus konferencijoje išrinktas Lietuvos Tarybos nariu, 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą. Buvo Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys.

Kai iš II Vyriausybės vadovo pareigų atsistatydino Mykolas Sleževičius, 1919 m. kovo 12 d. – 1919 m. balandžio 12 d. vadovavo III Ministrų kabinetui. P. Dovydaičio sudaryta Vyriausybė įėjo į Lietuvos istoriją kaip trumpiausiai išbuvusi prie valstybės vairo – tik vieną mėnesį.[2] 1919 m. balandžio mėn. Lietuvos Tarybai išrinkus A. Smetoną Prezidentu, tą pačią dieną P. Dovydaitis atsistatydino. Po atsistatydinimo iš politinio gyvenimo pasitraukė, atsidavė vien pedagoginiam bei moksliniam darbui.

Dar tebedirbdamas Kauno „Saulės“ gimnazijoje, įsijungė į akademinį darbą Aukštuosiuose kursuose, skaitė filosofijos istorijos kursą, o nuo 1922 m. iki 1940 m. profesoriavo Lietuvos universitete, vėliau – Vytauto Didžiojo universitete, buvo universiteto Senato sekretorius, Teologijos-filosofijos fakulteto sekretorius, Religijų istorijos katedros vedėjas. 1935 m. suteiktas filosofijos daktaro laipsnis.

Užsitraukęs tautininkų valdžios nepasitenkinimą dėl ateitininkų veiklos plėtojimo bei kritiškų paskaitų, 1932 m. kartu su Juozu Eretu bei Jonu Leimontu suimtas, pusantro mėnesio kalintas Bajorų (prie Kretingos) ir Marijampolės kalėjimuose. 1936 m. trumpam pašalintas iš universiteto, vėliau suvaržyta jo mokslinė veikla. 1935–1941 m. gyveno Prienų kaime prie Čekiškės. Sovietams uždarius Teologijos-filosofijos fakultetą, 1940 m. liepos 16 d. atleistas iš pareigų, ūkininkavo Paprieniuose, kur buvo gavęs 20 ha žemės kaip Nepriklausomybės akto signataras.

1941 m. birželio 14 d. rytą su šeima suimtas, nugabentas į Kauną, o iš ten kartu su kitais tremtiniais – į Starobelską Donbase (Ukraina). Galiausiai atsidūrė Gario koncentracijos stovykloje Uralo šiaurėje. Iš pradžių kirto mišką, tiesė miško kelius, vėliau, labai nusilpęs, buvo paskirtas darbams stovyklos viduje. Tremtyje neprarado vilties, drąsindavo kitus.

1942 m. liepos 13 d. kartu su 30 kalinių inteligentų išsiųstas į Sverdlovsko kalėjimą, kur buvo tardomas, apkaltintas kontrrevoliucine veikla. 1942 m. lapkričio 4 d. jam, vadinamosios trejukės (trojkos) sprendimu, pagal RTFSR baudžiamojo kodekso 58-ąjį straipsnį paskirta mirties bausmė – sušaudymas. Palaidojimo vieta nežinoma.

1969 m. vasario 28 d. Lietuvos TSR prokuratūra patvirtino P. Dovydaičio „nusikalstamą“ veiklą. 1989 m. sausio 16 d. reabilituotas. 2000 m. gegužės 7 d. popiežius Jonas Paulius II jį paskelbė kankiniu.

Visuomeninė veikla

Pranas Dovydaitis – aktyvus visuomenės veikėjas: studijuodamas Maskvoje, dalyvavo lietuvių gyvenime, skaitė referatus lietuvių studentų draugijoje, rašė mokslinius straipsnius „Vilčiai“, „Draugijai“, „Šaltiniui“, „Aušrinei“. 1911 m., susitaręs su Adomu Dambrausku-Jakštu, Kaune išleido „Draugijos“ priedą – žurnalą „Ateitis“, kurio pirmajame numeryje išdėstė ateitininkų ideologines pažiūras. P. Dovydaitis tapo vienu pagrindinių ateitininkų sąjūdžio veikėju. 1934–1940 m. žurnalo „Ateitis“ atsakingasis redaktorius ir leidėjas.

1918 m. įsteigė ir redagavo mėnesinį pedagoginį žurnalą „Lietuvos mokykla“ redaktoriumi. 1921 m. įsteigė ateitininkų moksleivių mėnesinį žurnalą „Naujoji vaidilutė“, kurį redagavo iki 1940 m. Leido ir redagavo kelis mokslinius žurnalus: gamtos mokslų 1920–1940 m. – „Kosmos“, 1921–1938 m. filosofijos – „Logos“ ir 1924–1930 m. – religijos mokslų žurnalą „Soter“, skirtą religijų istorijai. Šiuose žurnaluose aktyviai skelbė savo originalius mokslinius straipsnius kultūros, religijos, filosofijos temomis, vertė kitų mokslininkų darbus. Nuo pat „Lietuviškosios enciklopedijos“ redakcijos įkūrimo 1931–1940 m. – jos viceredaktorius. [3]

1925 m. – vyriausiasis ateitininkų vadas, nuo 1927 m. – garbės pirmininkas. 1934–1940 m. buvo Lietuvos krikščionių darbininkų profesinės sąjungos vienu iš steigėjų, 1934–1940 m. – jos pirmininku. Nuo 1931 m. – Katalikų veikimo centro pirmasis vicepirmininkas. Vienas Lietuvos katalikų mokytojų sąjungos įkūrėjų, jos pirmininkas (1920–1924 m.), vienas Lietuvių katalikų mokslo akademijos steigėjų, jos vicepirmininkas (1922 m.).

Atminimo įamžinimas

  • 1938 m. spalio 23 d. „Aušros“ gimnazijos vestibiulyje (Laisvės al. 95) atidengta memorialinė lenta. 1940 m. nuimta. 1993 m. rugsėjo 1 d. atkurta lenta su įrašu: „Profesorius Pranas Dovydaitis. 1886–1942. 1916–1922 m. pirmosios lietuviškos gimnazijos Kaune direktorius“ (archit. Jonas Liaudanskas);
  • 1987 m. Višakio Rūdoje pastatytas kryžius-paminklas (skulpt. Juozapas Jakštas).[4];
  • 1990 m. atsikūrusi Lietuvių katalikų mokslo akademija, pagerbdama pirmąją „Logos“ žurnalo leidėją ir redaktorių P. Dovydaitį, įsteigė jo vardo premiją, kuri teikiama kas dveji metai geriausiam žurnalo debiutantui;
  • 1993 m. kovo 11 d. Kaune įsteigtas P. Dovydaičio fondas, skirtas studentijai remti. Steigėjai – Lietuvos ateitininkų federacija bei tautiečiai išeivijoje;
  • 1995 m. buv. Viktoro Jacenevičiaus gatvė Žaliakalnyje pavadinta P. Dovydaičio vardu;
  • 1995 m. išleistas pašto ženklas.[5];
    1996 m. vasario 16 d. Šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčioje atidengtas paminklinis biustas (skulpt. Arūnas Sakalauskas, arch. Linas Jurgaitis);
  • 1996 m. Čekiškės bažnyčios šventoriuje atidengtas paminklinis kryžius (tautodail. Albinas Fokas);
  • 2000 m. gegužės 7 d. Romos Koliziejuje iškilmingai paskelbti naujieji kankiniai, tarp jų – ir P. Dovydaitis. Įrašytas į bažnyčios Dvidešimtojo amžiaus Martirologiją.[6];
  • 2001 m. Aldona Vasiliauskienė išleido monografiją „Akmenuotas patrioto kelias“;
  • 2002 m. gegužės mėn. Paprienių kaime (Kauno raj.), buvusioje P. Dovydaičio sodybos vietoje, kurioje jis gyveno 1935–1941 m., atidengtas paminklinis akmuo;
  • 2002 m. gegužės 2 d. Čekiškės vidurinei mokyklai (Kauno raj.) suteiktas P. Dovydaičio vardas.
Palikite savo mintis

Paulius Grablikas (1908–1941)

grablikas

Kun. Paulius GRABLIKAS (1908–1941)

Kilęs iš Krosnos parapijos, Lazdijų rajono. Kunigu įšventintas 1930 m. Darbavosi Liškiavoje, Lukšiuose. Buvo silpnos sveikatos, sirgo chronišku bronchitu. Žmonių atmintyje išliko jo didelis sielovadinis uolumas. Suimtas pirmosios sovietinės okupacijos metu, kankintas Varėnos saugume, o po to ištremtas į Vorkutą, Rusijoje, darbams kasykloje, kur ir mirė 1941 m.

Palikite savo mintis

Pranas Gustaitis, kunigas (1910-1946)

20111118_pries65_01

kun. Pranas Gustaitis

Pranas Gustaitis gimė 1910 m. Tauragės aps. Vainuto miestelyje. Baigęs Vainuto pradžios mokyklą, mokėsi Švėkšnos gimnazijoje. 1929–1936 m. studijavo Telšių kunigų seminarijoje. 1936–1941 m. dirbo pastoracinį darbą Tauragėje, 1941 m. paskirtas Pašilės (Raseinių aps. Kražių vls.) parapijos klebonu.

Smerkė SSRS įvykdytą Lietuvos okupaciją ir aneksiją. Buvo tvirtai įsitikinęs, kad Lietuva turi būti savarankiška ir nepriklausoma valstybė. Karo metais pamoksluose smerkė bolševikus, ragino žmones melstis, kad jie niekada negrįžtų į Lietuvą. 1944 m. Sovietų Sąjungai antrą kartą okupavus Lietuvą visokeriopai rėmė partizanus: išrašė apie 50 gimimo metrikų naujiems dokumentams įsigyti, šelpė maistu, siuntė į būrį knygas savišvietai. 1945 m. vasario mėn. priglaudė tris Lietuvos laisvės armijos kovotojus, atvykusius iš Vakarų. 1945 m. kovo mėn. buvo paskirtas Kaltinėnų (Tauragės aps.) parapijos dekanu. Ragino parapijiečius auklėti savo vaikus tautine ir religine dvasia, drausti jiems stoti į pionierius ir komjaunimą. Klebonijoje priglaudė NKGB ieškomą buvusį Lietuvos konsulą ir Plungės burmistrą, Žemaičių legiono štabo ryšininką Eduardą Misevičių. 1945 m. rugsėjo 20 d., vengdamas galimo arešto, ėmė slapstytis Šilalės valsčiaus kaimuose. Kreipėsi į vyskupą Vincentą Borisevičių prašydamas kitos tarnybos vietos. Buvo paskirtas Viešvėnų (Telšių aps.) parapijos klebonu. Čia ir toliau globojo E. Misevičių.

1946 m. sausio 17 d. NKGB suėmė kunigą P. Gustaitį ir E. Misevičių. Po ilgų tardymų tų pačių metų rugpjūčio 28 d. LSSR MVD kariuomenės karo tribunolas nuteisė kunigą mirties bausme. Nuosprendis įvykdytas lapkričio 18 d. LSSR MGB vidaus kalėjime Vilniuje. Kūnas užkastas buv. Tuskulėnų dvaro teritorijoje.

1999 m. rugsėjo 27 d. kunigo P. Gustaičio palaikai iškilmingai palaidoti Viešvėnų parapijos Švenčiausiosios Trejybės bažnyčios šventoriuje (Telšių r.).

Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. rugsėjo 24 d. dekretu Pranas Gustaitis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius) (po mirties).

Informacijos šaltinis: http://www.genocid.lt

Palikite savo mintis

Jonas Ilskis, kunigas (1907-1985)

Ilskis%20JonasKunigas Jonas Ilskis gimė 1907 04 18 Medsėdžių kaime (Ylakių parapija, Skuodo r.). Jo tėvai Jonas Ilskis ir Domicelė Prialgauskaitė buvo mažažemiai valstiečiai – valdė 12 ha žemės. Šeimoje augo 10 vaikų. Kun. Jonas Ilskis buvo šeštas vaikas šeimoje.
Iš pradžių jis mokėsi pas kaimo daraktorių, vėliau – Ylakių ir Raudonių pradžios mokyklose, Ylakių progimnazijoje, Telšių kunigų seminarijoje. J. Ilskis – Telšių kunigų seminarijos trečiosios laidos absolventas. Kunigu įšventintas 1934 05 26. Pirmoji jo darbo vieta buvo Tauragėje – 1934 m. dirbo Tauragės vikaru. 1935 m. buvo paskirtas Palangos vikaru ir gimnazijos kapelionu, 1939 m. – Skuodo gimnazijos kapelionu ir parapijos vikaru, 1940 m. – Švėkšnos gimnazijos kapelionu, vėliau – Švėkšnos vikaru. Nuo 1941 01 17 – Palangos klebonas. Šias pareigas ėjo iki 1948 m. Tai buvo itin sunkūs Antrojo pasaulinio karo ir pokario suirutės metai. Antrojo pasaulinio karo pirmosiomis dienomis ir paskutiniais karo mėnesiais per apšaudymą stipriai nukentėjo Palangos bažnyčia. Kun. J. Ilskiui pirmajam iš Palangos kunigų buvo lemta rūpintis jos remontu. Tuo jis užsiėmė ir karo ir pokario metais, kai žmonėms ramybės nebūdavo nei dieną, nei naktį – dienomis kaimuose, miškuose, pakelėse niekuo nekaltus žmones užpuldinėdavo, apylinkėse nuolat vykdavo susišaudymai, o naktimis dažnai būdavo miesto gyventojai užpuolami, tarnautojų butaių apšaudomi, padegami. Rinkimų išvakarėse buvo padegti net Palangos grafo Tiškevičiaus rūmai, kur buvo įrengta balsavimo vieta. Tuo laikotarpiu nukentėjo nemažai Palangos parapijos gyventojų, daug jų buvo išvežta į Sibirą, sumažėjo gyventojų kaimuose. Nukentėjo ir nemažai moksleivių. Buvo įvykdyta provokacija, kurios metu nepagarbiai elgtasi su Stalino portretu. Dėl to net trečdalis moksleivių buvo areštuota, įkalinta, ištremta. Ieškota kaltųjų ir tarp vyresnio amžiaus žmonių. Tuometinis Palangos miesto vykdomojo komiteto pirmininkas viešoje kalboje moksleivių neramumų organizatoriumi įvardijo Palangos kleboną Joną Ilskį ir pareikalavo jį iškelti iš Palangos. 1948 05 11 Telšių vyskupijos valdytojas J. Ilskį paskyrė Viekšnių (anksčiau – Akmenės, dabar – Mažeikių r.) klebonu ir dekanu. Šias pareigas jis ėjo vos vienerius metus – 1949 m. buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą.
Į Lietuvą sugrįžo tik 1956 m. Po to 1956 05 30 buvo paskirtas Akmenės altarista, 1962 10 19 – Ylakių (Skuodo r.) altarista.
Nuo 1965 11 04 buvo Viekšnių parapijos altarista.
1984 m. iškilmingai pažymėtas J. Ilskio kunigystės auksinis jubiliejus.
Ilskis Jonas Mano gyvenimo keliasDirbdamas kunigu J. Ilskis visada buvo uolus, darbštus, pamaldus dvasininkas, visas savo jėgas skiriantis bažnyčiai ir parapijiečiams. Turėjo jis ir literatūrinių gabumų. Rašė prisiminimus, buvo parengęs gausiai iliustruotas Viekšnių ir Palangos bažnyčių istorijas. Ne visi jo rašto darbai išliko, nes paskutiniais metais iki tremties, ir vėliau, sovietmečiu, jis buvo persekiojamas tuometinės valdžios, todėl savo rašto darbus nuolat slėpdavo pas pažįstamus žmones ir kt. Taip dalis jo rašto darbų dingo. Kitus surinko ir išsaugojo jo pusbrolis – Telšių vyskupas Antanas Vaičius. 
1998 m. vysk. A. Vaičiaus rūpesčiu „Žemaičių žemės“ žurnalo redakcija išleido kun. J. Ilskio atsiminimų knygą „Mano gyvenimo takelis“.
 Kun. Jonas Ilskis mirė 1985 m. spalio 6 d. Viekšniuose. 
Palaidotas Viekšnių bažnyčios šventoriuje.
2000 m. gegužės 7 d. Romoje, Koliziejaus aikštėje, Šventasis Tėvas Jonas Paulius II papildė šimtmečio martirologiją, paskelbdamas 114 Lietuvos kankinių. Tarp jų – ir kun. Jonas Ilskis.
Šaltinis: www.samogit.lt/krastieciai/dbaze/straipsniai/2511.htm
Palikite savo mintis

Ambraziejus Jakavonis, kunigas (1886-1943)

photo_for_homepage_1_19599576

kunigas Ambraziejus Jakavonis

Gimė Dzūkijoje, Merkinės parapijoje paprastų kaimo žmonių Karolio Jakavonio ir Reginos Valevičiūtės penkių vaikų šeimoje [1]. 1904 m. buvo panaikintas lietuvių spaudos draudimas, o 1905 m. įvyko garsusis Vilniaus Seimas. Šie du dideli įvykiai turėjo pažadinti būsimo kunigo lietuvišką sąmonę. 1907–1911 m. A. Jakavonis mokėsi Vilniaus gimnazijoje, vėlau studijavo tuomet lenkiškoje Vilniaus kunigų seminarijoje. Ją baigęs buvo paskirtas vikaru  į Gervėčius – lietuvišką salą Astravo rajone  (dabar – Baltarusija). Tuo metu jis jau buvo susipratęs lietuvis. Prieš kunigui atvykstant į Gervėčius, bažnyčioje visos pamaldos vyko tik lenkų kalba. Paskirtas į Gervėčius vikaru, A. Jakavonis įvedė lietuviškas pamaldas. Lankydamas parapijiečius, kalėdodamas, kunigas ragino juos mylėti gimtąją kalbą, gerbti savo senuosius papročius, dainuoti lietuviškas dainas, neužmiršti lietuviškų šokių. Ragino parapijiečius mokytis lietuviškai skaityti ir rašyti, platino lietuvišką spaudą. Dar didesnės galimybės A. Jakavonio lietuviškai veiklai atsirado, kai vyskupas Jurgis Matulaitis jį paskyrė Gervėčių klebonu. Kunigas daug prisidėjo prie lietuviškos inteligentijos ugdymo. Jis atrinkdavo mokinius, juos parengdavo ir siųsdavo į lietuvių gimnaziją Vilniuje. Kunigas pats mokė vaikus lietuvių kalbos. Dėl lietuviškos veiklos lenkų okupacijos metais A. Jakavonis buvo persekiojamas, kalintas Lukiškių kalėjime (1921 m., 1927m.), pagaliau iš Gervėčių atšauktas. Paskirtas į Kliukščionis (dabar – Baltarusija), vėliau  – į Švenčionėlius (Švenčionių r.), A. Jakavonis 1929 m. pradėjo statyti didelę mūrinę bažnyčią. 1934 m. jis ir iš šios parapijos kilęs kunigas K. Pukėnas suorganizavo čia Liaudies namų statybą [4]. Tais pačiais metais, dar nebaigus jų statybos, A. Jakavonis buvo iškeltas į Eitminiškes (Vilniaus r.). Jo iškėlimo iš Švenčionėlių priežastis ir buvo tie baigiami statyti Liaudies namai. Tai buvo lenkų ir jų dvasinio vadovo arkivyskupo Romualdo Jalbžykovskio „atpildas“ kunigui A. Jakavoniui už lietuvybės puoselėjimą. Atkeltas į Eitminiškių parapiją, A.Jakavonis lietuviškų pamaldų čia neįvedė, nes nebuvo kam jų lankyti, dauguma parapijiečių buvo sulenkėję. Eitminiškės A. Jakavoniui buvo ištrėmimo ir bausmės vieta. Čia jo lietuviškai veiklai dirvos nebebuvo. Tačiau jis nenusiminė ir sąžiningai ėjo kunigo pareigas, rasdamas progų parapijiečiams priminti jų lietuvišką kilmę [1]. Kai 1939 m. Vilniaus kraštas buvo grąžintas Lietuvai, sąlygos pasikeitė. Bažnyčioje buvo įvestos lietuviškos pamaldos [7]. Manoma, kad 1944 m. Velykų dieną, po pamaldų, į Eitminiškes atvyko Armijos Krajovos būrys, užėmė kleboniją. Kunigas buvo nuvarytas į Armijos Krajovos štabą ir balandžio 11 ar 12 d. žiauriai nužudytas netoli Balinavo viensėdžio, prie Neries. Kas konkrečiai jį nužudė  – neaišku [7]. Nėra išlikusių žinių, kaip kunigas buvo tardomas ir kankinamas, kada tiksliai nužudytas, kur paslėpti jo palaikai. Yra žinoma tik tai, kad jis neabejotinai mirė žiauriai nukankintas. Sklido kalbų, kad Eitminiškių parapijos gyventojai žinojo, kur žudikai paslėpė kunigo palaikus, bet bijojo sakyti. Esą, jis buvo taip sudarkytas, kad jo niekas ir radęs nepažintų [2, 7].

 1993 m., minint kunigo 50-ąsias nužudymo metines, buvo išleista Antano Patacko brošiūra  „Kunigas Ambraziejus Jakavonis“ [8]. Kaip rašoma knygos  pratarmėje, „Autoriaus atliktas darbas tėra medžiaga monografijai apie kun. A. Jakavonį“. Irena Juknevičiūtė savo straipsnyje pažymi, kad šis leidinys yra vertingas tuo, kad čia apžvelgiama A. Jakavonio biografijos faktai nuo pat gimimo iki žūties. Tačiau šią informaciją daug kur reikia patikslinti [7]. Apie A. Jakavonį savo atsiminimų knygoje „Vieno žąsiaganio istorija“ užsimena kunigas Vaclovas Aliulis [1]. Lietuviškose enciklopedijose informacijos apie A. Jakavonį nepateikiama. Išsamiai, remiantis archyviniais dokumentais, apie kunigą rašoma Irenos Juknevičiūtės straipsnyje [7]. Čia pateikiama trumpa publikacijų apie A. Jakavonį apžvalga, patikslinti kunigo žūties metai ir aplinkybės. Keletą straipsnių yra parašęs žurnalistas Algis Jakštas laikraštyje „Švenčionių kraštas“ [4, 5, 6].

1988 m. balandžio 24 d. Eitminiškių (Vilniaus r.) bažnyčios šventoriuje buvo pašventintas paminklas Vilniaus krašto švietėjui, buvusiam Eitminiškių klebonui, kunigui A. Jakavoniui. Paminklą suprojektavo architektas Napalys Kitkauskas. Didžiausią paminklo lėšų dalį padengė kunigas Stasys Valiukėnas. Prie paminklo pastatymo daug prisidėjo tuometinis Eitminiškių bažnyčios administratorius kunigas Ričardas Jakutis [8].

 A. Jakavonis įrašytas į 2000 m. popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbtą Bažnyčios kankinių sąrašą – martirologiją [3].

2009 m. išleistas atminimo medalis, skirtas Švenčionėlių bažnyčios 50-mečiui (autoriai: G. Cibulskis, S. L. Makaraitis, Z. Jankauskas). Medalyje pavaizduoti parapijos įkūrėjai, klebonai Boleslovas Bazevičius, Bronius Laurinavičiu ir Ambraziejus Jakavonis [5, 6].

A. Jakavonis prisimenamas ir pagerbiamas taip pat Gervėčiuose, kur  šis lietuvių tautos žadintojas kunigavo šešiolika metų, buvusių vienu šviesiausių jo gyvenimo laikotarpiu. Gervėčių  bažnyčios šventoriuje palaidota kunigo  motina Regina Jakavonienė [8].

Literatūra ir šaltiniai:

1. Aliulis, Vaclovas. Vilniečiai šviesuliai: [taip pat apie A. Jakavonį] // Aliulis, Vaclovas. Vieno žąsiaganio istorija : pasakojimai ir pamąstymai. – Vilnius, 2007. – P. 86-93.

 2. Averkienė, Rūta. Ambraziejus Jakavonis – lenkų okupacijos auka: [ apie lenkų okupacijos (1920-1939 m.) laikotarpį bei kunigo A. Jakavonio žūtį]. – Portr. // Respublika. – 2011, rugs. 23, p. 14.

 3. Burkus, Jonas. – 2-oji pertv. ir papild. laida. – Vilnius, 2002, p. 139.

 4. Jakštas, Algis. Gyvenimas paaukotas Dievui ir žmonėms: [apie kunigą A. Jakavonį]. – Portr. // Švenčionių kraštas. – 2007, bal. 4, p. 5.

 5. Jakštas, Algis. Išleistas medalis, skirtas Švenčionėlių bažnyčios 50-mečiui. – Iliustr. // Švenčionių kraštas. – 2009, rugpj. 8, p. 1.

 6. Jakštas, Algis. Įamžintas Švenčionėlių parapijos įkūrėjų atminimas. – Iliustr. // Švenčionių kraštas. – 2009, geg. 23, p. 1, 3.

 7. Juknevičiūtė, Irena. Kunigo Ambraziejaus Jakavonio žūties mįslė. – Santr. angl. – Bibliogr. išnašose // Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis (2001). – T. 19, p. 179-194.

 8. Patackas, Antanas. Kunigas Ambraziejus Jakavonis. – [ Vilnius], 1993.- 71 p., iliustr.

 Parengė: Irena Baranovskaja (Vilniaus rajono CB), 2012

Palikite savo mintis

Petras Jasas, kunigas (1910-1992)

prib0003

Lietuviai tremtyje. Chara Kutulo
lietuvių vaikų Pirmoji komunija.
Centre – kun. Petras Jasas. 1956 m.

Petras Jasas (g. 1910 m. Rietavo aps. ir vls. Labardžių k., vėliau nuteistas ir įkalintas sovietiniame lageryje, prieš tai slapstėsi(?). 1941 m. platino antisovietinius lapelius.

1946 gegužės 29 d. buvo suimtas Tūbausių klebonas Petras Jasas. MVD Karinio tribunolo nuosprendžiu nuteistas 10 m. lagerio ir 3 m. tremties. Jo kalinimo vietos: Ivdellagas (Sverdlovsko sr.) , Minlagas (Komija), tremtis Komijoje. Valdžiai neleidus 1960 m. grįžti į Lietuvą, apsigyveno Latvijoje. Sugrįžo 1971 m. Įrašytas į Bažnyčios martirologą (kankinių sąrašą).

Palikite savo mintis

Virgilijus Jaugelis, kunigas (1948-1980)

Jaugelis_V_kun12

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius sakė: „Kun. Virgilijus Jaugelis buvo tiesus kaip šūvis: ką galvojo – tą kalbėjo, ką kalbėjo – tą darė. <…> Jis ilgėjosi kunigystės, skubėjo nors vieną dieną pabūti Viešpaties kunigu. Su kokiu džiaugsmu jaunasis kunigas ėjo prie altoriaus, teikė sakramentus, lankė ligonius… Jo ištvermė herojiška, atsidavimas Viešpačiui – visiškas. Ir jei dabar reikia apaštalų kunigų, tai labiausiai reikia tokių, kurie būtų pasiryžę kentėti ir mirti už Dievą ir Tėvynę…“

    Sunkūs buvo Lietuvoje pokario metai: nekalti žmonės tremiami į Sibirą, nužudyti patriotų kūnai valkiojami po miestų gatves, kalėjimai prikišti nekaltų žmonių, šie metai buvo sunkūs ir Jaugelių šeimai; tėvas sėdėjo kalėjime, o motina buvo nuolat saugumo tardoma. 1948 m. rugsėjo 9 dieną pasaulį išvydo antrasis Jaugelių sūnus — Virgilijus. Apvaizda leido šiam berniukui nuo pat vaikystės daug kentėti. Žiemą alkanas vaikas glausdavosi prie motinos visiškai nekūrenamame kambaryje. Motina, ką turėjo, tą savo vaikams ir davė — gyvą tikėjimą ir karštą meilę Jėzui ir Marijai. Mažytis, padėvėtais kailinukais apsivilkęs, berniukas kasdien skubėdavo į bažnyčią. Čia jis keliais eidavo apie altorių, susikaupęs kalbėdavo tris dalis rožančiaus ir patarnaudavo Mišioms.

Užbaigęs vidurinę mokyklą, Virgilijus neabejoja kur pasukti, o tiesiai eina į Kunigų seminariją. 1966 m. Seminarijos vadovybė, neturėdama dėl ateistinės valdžios nustatyto labai mažo klierikų limito laisvų vietų, net neįtraukia Virgilijaus į stojančiųjų sąrašus — Religijų reikalų tarybos įgaliotinis vis tiek išbrauks, kurie bus virš normos.

1967 m. čekistai, sužinoję, kad Virgilijus nori mokytis Seminarijoje, pasikviečia jį pas save ir tiria, ko jis yra vertas. Nepatiko uoliems staliniečiams tiesus ir tvirtas Virgilijaus būdas ir „Erodo šalininkai pastojo Virgilijui kelią į Seminariją“; Seminarijos rektorius pranešė: „šiais metais Jūsų pareiškimas nepatenkintas“.

1968 m. Virgilijui vėl nenusišypsojo laimė. Rektorius rašė: „šiais metais dėl vietų stokos Tamstos prašymo patenkinti negalime. Kreipkitės sekančiais metais gegužės mėnesį“. 1969 m. Seminarijos atsakymas neteikė jokių vilčių: „šiuo pranešame, kad Tamstos prašymas nėra patenkintas, ir Jūs negalėsite mokytis Tarpdiecezinėje Kunigų seminarijoje Kaune. Seminarijos Rektorius“.

Virgilijus pradeda dirbti vairuotoju, bet jo neapleidžia mintis: „turiu būti kunigu!“ Jis tampa tretininku, atlieka uždaras rekolekcijas, gilina savo religinę pasaulėžiūrą, padeda iš griuvėsių pakelti Pajevonio bažnyčią. 1970 metais Seminarijos Rektorius vėl atsiunčia standartinį pranešimą: „Tamstos prašymo priimti į Kunigų seminariją šiais metais patenkinti negalime. Mėginkite kreiptis sekančiais metais“. Virgilijus mėgina, bet čekistų „veto“ buvo toks griežtas, kad bailus Seminarijos vicerektorius 1971 metais neleidžia Virgilijui parašyti net pareiškimo.

Šitokie kartūs pergyvenimai formavo būsimojo kunigo charakterį ir pasaulėžiūrą, — iš okupanto nieko gero nelauk, bet atkakliai siek savo tikslo. Virgilijus ne tik nepalūžo (o palūžo daugelis), bet tapo vienu iš aktyviausių kovotojų už tikėjimo laisvę. Per kunigo Juozo Zdebskio teismą čekistai jį sumuša tik už tai, kad jis pasiprašo įleidžiamas į tesimo salę, o kad neužmirštų klusnumo sovietinei valdžiai, „geležinio Felikso“ įpėdiniai jam dar prideda 10 parų arešto.

Šiuo metu formuojasi pogrindinė Kunigų seminarija Lietuvoje, ir Virgilijus pradeda filosofijos studijas. Tik mokytis jam permaža, jis nori būti kovos už Bažnyčios laisvę sūkuryje. 1972 metais jis buvo vienas iš uoliausių parašų rinkėjų po 17000 katalikų memorandumu, kuriame iš sovietinės valdžios reikalaujama tikėjimui laisvės. Kažkoks judas paskambino milicijai, ir drąsus jaunuolis, tarsi žmogžudys, su antrankiais ant rankų atsiduria Prienų vidaus reikalų skyriuje. Parašai atimami, o jam grasinama, jei išdrjsiąs ateityje rinkti parašus, griežtomis bausmėmis. Tačiau Virgilijus išdrjsta; Santaikos parapijoje jis eina iš namo į namą ir surenka apie pusantro tūkstančio parašų po prašymu, kad valdžia netrukdytų vyskupui paskirti šiai parapijai kleboną, šįkart judo neatsirado; niekas nepasiskubino išduoti, o Santaikos parapija tuojau pat gavo kleboną.

1972 m. Virgilijui į rankas patenka „LKB Kronika“ ir jis ieško būdų jai padauginti. Tuo tarpu čekisto akis jau seka šio jaunuolio žingsnius. 1973 metų kratų audra palietė ir Virgilijaus butą; pas jį randamos rotatoriaus vaškuotės, ant kurių rašomąja mašinėle atspausdinta Grauslio „Ieškau Tavo veido“. Čekistai kaltina, kad šiuo būdu Virgilijus dauginęs vieną LKB Kronikos numerį, ir jaunuolis suimamas. Saugumo požemiuose Virgilijus sunkiai suserga. Teismo metu jis vos stovi ant kojų, — silpnas kūnu, bet tvirtas dvasia. Teisme jis nesiteisina, neatgailauja, norėdamas suminkštinti teisėjų širdis, bet kaltina Bažnyčios ir Tautos budelius. Būsimasis kunigas pranašiškai kalba, kad vietoje sunaikintųjų, atsistos kiti, ir kovingiesiems bedieviams nesulaikyt Lietuvos katalikų veržimosi į laisvę (žr. LKB Kronika, Nr. 13). Teismo sprendimas — du metai, ir Virgilijus atsiduria Pravieniškėse tarp plėšikų, žmogžudžių ir prievartautojų. Nemėgo jis pasakoti apie save, bet kas kalėjo Pravieniškėse, tas žino šio pragaro žemėje buitines sąlygas ir lengvai gali atkurti nežmoniškai sunkios kilniam jaunuoliui katorgos vaizdą, kur kriminalistai nuo prižiūrėtojų skyrėsi tik tuo, kad ant vienų — juodi drabužiai, o ant kitų — antpečiai.

Čekistai mato, kad Virgilijus gali lageryje numirti, o partija nenori, kad Lietuva turėtų naujų kankinių. „Geradariai“ iš KGB atveža Virgilijų ir vos gyvą paleidžia prie namų slenksčio — geriau tyliai numirk čia, o ne pas mus. Vėliau vienas partijos sekretorius teisinsis: „Mes nelaukėme, kad jis nusibaigtų. . .“ Visiškai išsekęs, sunkios vėžio ligos kamuojamas, Virgilijus vos nuslenka į Katedrą ir ten prie Sopulingosios Motinos Marijos kojų nualpsta. Lagerį pakeičia ligoninė, bet kryžius Virgilijaus nepalieka. Po sunkios operacijos jis pamažu atsigauna, o pašaukimo žvaigždė dar labiau vilioja. Virgilijus jaučia, kad jo gyvenimas trumpas ir delsiantiems primena: „Man reikia skubėti“. Pradėjęs zakristijonauti, jis nepaleidžia knygos iš rankų. Atsiranda įkyrūs, be perstojo varginantys skausmai, bet atkaklus vaikinas meldžiasi ir nemeta teologijos vadovėlio.

1978 metai Virgilijaus gyvenime buvo perpinti skausmu ir džiaugsmu. Tyliame kambarėlyje per pirmąsias Mišias kun. Virgilijus aukoja Dievui ne tik Kristaus Nekruvinąją Auką, bet ir save, kad Tėvynė atgautų laisvę, kad Bažnyčia prikeltų nelaisvės pančiuose besiblaškančius, o kartais ir klystkeliuose pasimetusius tautiečius. O kad auka būtų pilna, kun. Virgilijus tuojau po šventimų padaro vienuoliškus įžadus.

Kokia staigmena buvo kybartiečiams, kai vakarykštis jų zakristijonas lapkričio 1-ąją išėjo prie altoriaus, kaip Kristaus kunigas. Neilgai tikintieji džiaugėsi jaunu kunigėliu; sunki liga vėl prikaustė prie lovos. Ramus, atsidavęs Dievo valiai, jis daug kenčia, bet šypsosi ir nedaug kas nujautė, kokį sunkų kryžių jis nešė ypač paskutiniaisiais gyvenimo metais. Kun. Kauneckas per laidotuves pasakys: „Sakoma, kad mirtis ir kuprotą ištiesina, o kun. Virgilijus tiek iškentėjo, kad ir mirtis jo kelių neištiesė ir niekada neišties“. Paskutiniąsias šv. Mišias kun. Virgilijus paaukoja už suimtuosius Povilą Buzą ir Anastazą Janulį. Pats perėjęs čekistų tardymus, jis žinojo, kiek šiems kovotojams už tikėjimo laisvę reikės iškentėti.

 1980 m. vasario 17 d. kun. Virgilijus priima Viatiką ir užmiega Viešpatyje. Prieš mirtį jis nekartą išsitarė greitai sugrįšiąs į Kybartus ir tikrai sugrįžo. Vasario 19 d. Vatikano radijas paskelbė žinią apie kun. Virgilijaus mirtį ir laidotuves. Jaukioje Kybartų parapijos bažnyčioje jaunojo kunigo-kankinio karstas skendo baltų gėlių jūroje; aplinkui karstą jaunuoliai ir mergaitės, apsivilkusios tautiniais drabužiais, ėjo garbės ir meilės sargybą.

 Keturias dienas truko atsisveikinimo iškilmės. Tai buvo rekolekcijų dienos, dar daugiau — tai triumfo dienos. Skausmas nugalėtas, pergalė iškovota!

 Iš tolimiausių Lietuvos kampelių jau iš vakaro pradėjo važiuoti į laidotuves jaunimas, kuris „kaip gintarėliai apsupo kun. Virgilijaus karstą“.

 Vasario 21 d. tūkstančiai žmonių suplaukia į Kybartus. Iškilminga ir graudu buvo stebėti būrius vaikų ir jaunimo iš įvairiausių Lietuvos vietovių su gražiausiomis gėlėmis rankose skubančius į laidotuves atsisveikinti su kunigu-kankiniu už tikėjimo laisvę. Tą dieną atvyko apie 100 kunigų, nors visi žinojo, kad valdžia jų atvykimo teigiamai neįvertins. Matydamas šią minią, negalėjai atspėti, ką reiškė byrančios ašaros — skausmą dėl jauno kunigo mirties ar džiaugsmą Bažnyčiai ir Tautai gavus naują kankinį ir šventąjį.

 Nuo anksčiausio ryto jaunimas, nebodamas nuovargio ir vėsaus oro, susirinkę bažnyčioje bendrai kalbėjo rąžančių, daug kunigų žengė prie altoriaus šv. Mišių aukai; su didele meile kalbėjo apie velionį kunigai — Kybartų klebonas kun. S. Tamkevičius, kun. J. Kauneckas, Viduklės klebonas kun. A. Svarinskas ir Pajevonio klebonas kun. V. Jelinskas.

 Kun. S. Tamkevičius gražiai nušvietė kun. Virgilijaus kančios ir pergalės kelią. Jis kalbėjo: „Kun. Virgilijus buvo tiesus kaip šūvis — ką galvojo, tą kalbėjo; ką kalbėjo, tą darė (. . .). Jis ilgėjosi kunigystės, skubėjo, — nors vieną dieną pabūti Viešpaties kunigu. Su kokiu džiaugsmu jaunasis kunigas ėjo prie altoriaus, teikė sakramentus, lankė ligonius… Jo ištvermė heroiška, atsidavimas Viešpačiui — visiškas. Kas matė kun. Virgilijų besimeldžiantį, galėjo pasakyti, kad šis vyras moka melstis.

 Ir jei dabar reikia apaštalų kunigų, tai labiausiai reikia tokių, kurie būtų pasiryžę kentėti ir mirti už Dievą ir Tėvynę . . .

 “Kun. A. Svarinskas šias laidotuves pavadino džiaugsmo diena, nes tai diena „jo gimimo dangui“. Pamokslininkas kalbėjo: „Kun. Virgilijus yra Lietuvos Katalikų Bažnyčios žiedas, jaunimo švyturys, fakelas, kuris bedievybės siautėjimo laiku rodo kelią į idealą, į tikslą. Jis nežmoniškomis pastangomis pasiekė savo tikslą ir savo pavyzdžiu akivaizdžiai kalba jaunimui: ,Nebijok aukos, nebijok darbo ir pasieksi, ko širdis trokšta.’ Jis viską paaukojo Dievui ir laimėjo — dvasia nugalėjo medžiagą! .. „

1353966616

Kun. Virgilijaus Jaugelio kapo paminklinė lenta Kybartų bažnyčios sienoje.

 Po iškilmingų šv. Mišių didžiulė vaikų, jaunimo ir kunigų procesija su gėlėmis ir žvakėmis išsitiesė per visą šventorių. Karstas apnešamas apie bažnyčią, ir procesija sustoja prie aukšto Kybartų bažnyčios bokšto — kun. Virgilijaus kapo paminklo. Čia į susispietusią minią prabilo kun. V. Jelinskas: „Virguti brangus, Dievo Kunige, pažinau tave nuo mažų dienų. Nedaug kam Viešpats suteikia tokį kryžių. Tu jį pamilai ir nešei visą gyvenimą iki pačios Kalvarijos viršūnės. Dar šiandien matau tave, su padėvėtais kailinukais mažą vaikelį keliais einantį apie stebuklingąjį Saričių bažnyčios kryžių, pralenkiantį kitus, suaugusius, ir po to skubantį prie Motinos Sopulingosios. Kartą paklausiau tave: ,Sakyk, vaikeli, kodėl tu taip myli kryžių ir Skausmingąją Motiną?’ — ,Kai pasimeldžiu, man šilčiau’, — atsakei. Tu mylėjai visus, nes pas Dievą nėra blogų vaikų, yra tik nelamingi, tik nežinantieji…“

 Pamokslininkas ypatingai užakcentavo mintį, kad nuo Seminarijos vartų reikia pašalinti Erodo šalininkus, o taip pat, kad jaunuolius į Seminariją turi palydėti klebonas, bet ne saugumiečiai.

 Pasibaigus laidotuvėms, dar negreitai tikintieji pasitraukė nuo kun. Virgilijaus Jaugelio kapo. Ir dažnam pasidaro neaišku: ar liūdėti, kad mirties angelas nelaiku pakirto Kristaus karį, ar džiaugtis, kad jis iš kapo dar galingiau švies visai Lietuvai, kviesdamas visus į tikėjimo ir laisvės aukštumas, nes mirusieji kartais gali daugiau kovoti negu gyvieji.

 Šiandien niekas ramiai nepraeina pro kun. Virgilijaus kapą: vieniems jis ašarą išspaudžia, kitiems jis primena mesti judo kelią ir eiti su tais, kurie tiki Bažnyčios ir Tautos prisikėlimu.

 LKB KRONIKA Nr. 42

 

Straipsniai

Mūsų švyturiai : trumpos biografijos – nekrologai / Vilkaviškio vyskupijos bažnytinių reikmenų bendrovė. – Vilnius, 1992.

Kelkitės, nebijokite! (Mt 17, 1-9) / Sigitas Tamkevičius // XXI amžius. – 2005, kovo 4, p. 7. http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2005/03/04/atmi_01.html

Kybartuose pasėtas grūdas nubiro į gerą dirvą / Birutė Nenėnienė // Santaka. – 2005, vas. 26, p. 4.

Kun. Virgilijaus Jaugelio mirties 25-osioms metinėms // Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. – T. 26, p. 729-731.

Kun. Virgilijaus Jaugelio 25-ųjų mirties metinių minėjimas // Bažnyčios žinios. – 2005, Nr.5 (kovo 14), p. 13-14.

Lenkiamės idealistui / Kazimieras Ambrasas // XXI amžius. – 2005, kovo 4, p. 7. http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2005/03/04/atmi_02.html

Paminėtos tikėjimo liudytojo mirties metinės / Parengta pagal ELTA, respublikinės spaudos, televizijos pranešimus // Naujasis Gėlupis. – 2005, vas. 23, p. 2.

Pasėtas grūdas nubiro į gerą dirvą… / Birutė Nenėnienė // XXI amžius. – 2005, kovo 4, p. 3-4. http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2005/03/04/kbend_01.html

Sūduva lenkiasi idealistui / Kazimieras Ambrasas // Žingsniai ir stabtelėjimai. – 2005, Nr. 31 (sausis/kovas), p. 7-10.

Šventi prisiminimai apie kunigą Virgilijų Jaugelį / Ona Varnagirytė // XXI amžius. – 2010, vas. 12, p. 9.  http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2010/02/12/atmi_01.html

Palikite savo mintis

Andrius Juknevičius, kunigas (1882-1941)

Kunigas Juknevičius Andrius gimė 1882 m. Juodiškių kaime, Ceikinių parapijoje.

Sušaudytas 1941m. birželio 24 d.  Kaišiadoryse, palaidotas Kaišiadorių katedros šventoriuje.

Mokėsi Daugėliškio ir Švenčionių miesto mokyklose. 1903 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją ir 1907 m. vysk. E. Roppo įšventintas kunigu.
Kunigavimo vietos:

1907 – 1908 m. – Rodūnės vikaras.

1908 – 1910 m. – Eišiškių vikaras.

1910 – 1929 m. – Joniškio (Molėtų raj.) klebonas. Čia subūrė tretininkus ir blaivininkus, sudarė jungtinį lietuvių – lenkų chorą.

1929 – 1934 m. – Nedzingės klebonas ir Merkinės dekanas.

1934 – 1941 m. – Merkinės klebonas ir dekanas.

1941 m. frontui slenkant į Rytus, birželio 24 d. kun. A. Juknevičius kartu su vikaru kun. Alfonsu Ažubaliu buvo suimti sovietinių karių, tardyti ir nuvaryti sušaudyti. Vikaras liko gyvas, o kun. A. Juknevičiaus lavonas rastas prie geležinkelio, pamiškėje. Jo žūties vietoje buvo pastatytas kryžius (pakeistas nauju Atgimimo metu).

Literatūra :

  • Kiškis S. Aš padarysiu jus žmonių žvejais. – Kaišiadorys: Kaišiadorių vyskupijos kurijos leidykla, 1994. – P. 18, 19;
  • Kiškis S. Kristaus pašauktieji. – Kaišiadorys: Kaišiadorių vyskupijos kurijos leidykla, 1996. – P. 76.
Palikite savo mintis

Justinas Juodaitis, prelatas (1899 – 1923 – 1969)

Juodaitis Justinas, prelatas

prelatas Justinas Juodaitis

Gimė Sintautų parapijoje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje 1899 m. lapkričio 22 dieną. Jo tėvelis Juozapas Juodaitis pasipiršo kunigo Justino Staugaičio seseriai Petronėlei. Susilaukę šeimynos, vienam parinko dėdės kunigo (vėliau Telšių vyskupo) Justino vardą. Dėdė ir sūnėnas tampriai bendradarbiavo. Jaunasis Justinas studijavo Friburgo universitete, įgijo filosofijos mokslų daktaro laipsnį. Dėdė pasiima jį į Telšius įvairioms pareigoms kurijoje, seminarijoje, Katedroje. Tarp tikinčiųjų buvo labai populiarus, geras pamokslininkas, pamaldus. Įvairių brolijų ir organizacijų moderatorius ir dvasios tėvas. Visur rado vietos pasireikšti.

Ankstų 1945 metų gruodžio rytą įsiveržė saugumiečiai į vyskupo Pranciškaus Ramanausko kambarius, vyskupą areštavo ir įmetė į tuščią sunkvežimį. Surištą kniūpsčią kuo greičiausiai per didelius grindinio akmenis išvežė į Geležinkelio stotį, skubėjo, kad tik niekas nepamatytų gėdingo darbo.

Bažnyčioje tuo metu vyko pamaldos, buvo žmonių. Čekistai atėjo į zakristiją ieškoti kanauninko Justino Juodaičio. Žinia apie vyskupo pagrobimą pasiekė ne tik kunigus, bet ir tikinčiuosius. Nepasakę tikslo, reikalavo, kad Juodaitis tuoj pasirodytų. Jis buvo prie altoriaus, laikė šv. Mišias ir atsitraukti negalėjo. Visi nusprendė – jį irgi areštuos. Apie tai jam pašnibždėjo į ausį. Kanauninkas atsakė: „Aš nesitrauksiu nuo altoriaus“. Žmonės išskubėjo į miestą pranešti apie šį užpuolimą. Bematant prigužėjo pilna Katedra įvairaus amžiaus žmonių. Išsigandę saugumiečiai gavo kuriam laikui atsitraukti. Liaudis per tris dienas laikė bažnyčią apgultą. Kunigai ir pasauliečiai telšiškiai valgė ir miegojo bažnyčioje. Klausyklos buvo apgultos atgailautojų. Žmonės ėjo šv. Komunijos. Visas miestas tik apie tai tekalbėjo. Bažnyčia gaudė nuo giesmių ir maldų: Stacijų, Kalnų, Rožančių…

Trečios dienos pavakary pasirodė Religinių reikalų įgaliotinis. Jis užtikrino kunigą Kazimierą Prialgauską, kad jokio kito arešto nebūsią, tegul nuramina žmones. Reikia perduoti vyskupijos dokumentus, kasą. Iki Kalėdų buvo likę tik dvi savaitės. Žmonės vis netikėjo tokiais pažadais. Ramanausko areštas ir žmonių aktyvumas ginti Bažnyčią parodė lietuvių tikėjimą ir meilę, neišblėsusią nuo Kražių, Kestaičių sukilėlių laikų, bendrai priešinantis neteisybei. Visi suprato, kad pasikėsino į ramų, tolerantišką vyskupą, tuo pačiu ir į Katalikų tikėjimą Lietuvoje. Po trijų parų, tarpininkaujant kunigui K. Prialgauskui, kanauninkas Juodaitis nusirengė liturginius rūbus, išėjo iš tikinčiųjų apsupties ir sutiko perimti kurijos dokumentus. Žmonės apsiramino, bet dar ilgai buvo budrūs ir būreliais pamainomis budėjo. Aš ką tik buvau grįžęs iš tremties. Mane dar diakoną naujasis valdytojas ir Katedros klebonas paprašė atvažiuoti pagelbėti pastoracijoje ir ruoštis egzaminams bei kunigystės šventimams.

Kanauninką, dabar jau vyskupijos valdytoją, čekistai vis medžiojo, kol traukinyje be minios jį sučiupo. Saugumiečiai dažnai lįsdavo į kuriją, pietaudavo, teko net degtine atitolinti naują antpuolį. Šnipinėjo visiškai atvirai, kai tik kur nors areštuodavo kunigą. Toks persekiojimas labai slogiai veikė visus.

Jo tėveliai gyveno Telšiuose, Kalno gatvėje. Mamutei kasdien nešdavau Švč. Sakramentą. Ji sirgo. Vakarais aplankydavo sūnus valdytojas. Karčiai skųsdavosi, kokia nepakenčiama alinanti padėtis: nebėra kuo užpildyti areštuotųjų kunigų vietas. O žmonės siunčia delegacijas, bet jų prašymų patenkinti nebeįmanoma. Nežiūrint to, aš ruošiausi šventimams, tarsi pelė lindau į spąstus.

1947 m. vasario 2 dieną valdytojas išprašė Panevėžio vyskupą Kazimierą Paltaroką suteikti man kunigystės šventimus. Vasario 3 d. naktiniu traukiniu grįžau jau kunigas. Gatvėje sulaukiau rytmečio, pasirodžiau Katedroje ir iš karto kibau į darbą. Kai mane areštavo 1949 m. liepos 31 d. naktį, visus palikau susijaudinusius.

Kitais metais atėjo ir jų Golgotos valanda. Po kanauninko Juodaičio areštuoja kunigą dr. Kazimierą Prialgauską. Juodaičio daugiau nebesutikau. Taip pat nė kanauninko Antano Krušos, kurį areštavo po manęs. Jis žuvo lageryje, nė kapo nebesurado. Vyskupui Petrui Maželiui 1965 m. atnaujinus vyskupijos Katedros kapitulą, J. Juodaitis pakeltas Kapitulos prelatu. Mirė Kražių altarijoje 1969 m. vasario 3 d. Palaidotas Kražių bažnyčios rūsyje.

Publikuota: Kun. Brunonas Bagužas. Mes liudijame Kristų, in: Lietuvos piliečio kelias. – Varniai-Vilnius, Žemaičių vyskupystės muziejus – „Mintis“, 2006, p. 319-322.

Palikite savo mintis

Petras Kairys, pasaulietis, vargonininkas (1884-1937)

Gimė 1884 metais Panevėžio rajone. Vargonininkavo Smolensko Romos katalikų bažnyčioje. Buvo areštuotas 1927 ir 1931 metais. 1937 metais sušaudytas.

Palikite savo mintis

Levas Karsavinas, mokslininkas (1882 12 01-1952 07 20)

atmi_02

Levas Karsavinas

Šiandieninis mūsų mąstymas atskleidžia savo religinį pagrindą – žmogaus natūralų norą būti asmenybe – tai krikščioniško idealo ir žmogaus traukos prie Dievo gęstantis atšvaitas. Visas L. Karsavino minčių ratas ir šiandien turi išliekamąją vertę. Asmenybės problema, net po pusės amžiaus priespaudos, tebėra svarbiausia dvasinė problema. L. Karsavinas, kaip laisvę mylinti asmenybė, priešindavosi bet kokiam diktatui, pasirinkdavo judėjimą prieš srovę ir prieštaravo minties stagnacijai. Savo jaunystėje jis, priimdamas krikščioniškąjį pasaulėvaizdį, liko laisvės šalininkas ir net buvo tolimas nuo pamokslautojo vaidmens, bet po Spalio revoliucijos jis tapo teologijos profesoriumi ir skaitė paskaitas Petrogrado šventyklose. Tuo metu jis išleido pirmąjį leidinį ne apie istoriją ir pavadino jį „Sielai naudingi pamąstymai apie Dievą, taiką, žmogų, blogį ir 7 mirtinos nuodėmės“. Vykstančius Rusijoje revoliucinius procesus L. Karsavinas perimdavo savaip – per religinę pasaulėjautą. Ryškų poslinkį į Dievą sąlygojo tai, kad naujojoje Rusijoje Stačiatikių Bažnyčia iš karto tapo represuojama. Dar 1918 metais L.Karsavinas aktyviai palaikė naujojo kankinio metropolito Venjamino veiksmus – išsaugoti bažnytines vertybes, kurias naujoji valdžia pradėjo masiškai konfiskuoti arba naikinti. Spaudoje filosofui pradėta klijuoti įvairias niekinančias etiketes: „viduramžių fanatikas“, „saldusis pamokslininkas“, „tamsybių mokslininkas“. 1922 metais L.Karsavinas rašė: „Jaučiu, kad mūsų spaudoje greitai teks nutilti“. Ši nuojauta netrukus išsipildė. VCVK dekretu 1922-ųjų spalio 10 d. iš šalies ištremti apie 200 žymiausių filosofų, rašytojų, mokslininkų, kurių moksliniai ir kūrybiniai darbai buvo priskirti prie kontrevoliucinių. Tarp jų buvo M. Osorginas, N. Berdiajevas, S. Bulgakovas, S. Frankas, I. Iljinas, F. Stepunas, S. Melgunovas, A. Kizeveteris ir daug kitų. L. Karsavinui ištrėmimas smogė labai skaudžiai, nes jis dirbti norėjo tik savo krašte. Atvykęs į Vakarų Europą, vis kartodavo, kad Rusijos istorija kuriama tėvynėje, o ne čia. Trumpai pagyvenusi Berlyne, kur vokiečių vyriausybė labai svetingai sutiko išvarytuosius, Karsavino šeima išvyko į Prancūziją. Čia jis intensyviai dirbo, bendravo su rusų emigrantais ir Bažnyčių atstovais, jo darbai buvo publikuojami rusų, vokiečių, italų, prancūzų kalbomis. 

 1927 metų pabaigoje L. Karsavinui buvo pasiūlyta dalyvauti konkurse į vakuojančią Visuotinės istorijos katedros vedėjo vietą ką tik įkurtame Kauno Vytauto Didžiojo universitete. L. Karsaviną dalyvauti konkurse profesorius pakvietė I. Tamošaitis. Kadangi universitetas neturėjo pakankamai savų mokslininkų, todėl buvo kviečiami iš Vakarų Europos. Čia iš jų reikalaudavo tiktai vienos sąlygos – per trejus metus išmokti lietuvių kalbą. Nelengvą lietuvių kalbą L.Karsavinas išmoko dvigubai greičiau. Nuo 1928 metų Lietuva jam tapo antrąja tėvyne. L.Karsavino šeima Paryžiuje gyveno iki 1933 metų. L.Karsavinas apsigyveno name pas profesorių V.Šilkarskį. Lietuvos mokslo bendruomenė su džiaugsmu sutiko „Paryžiaus šviesulį“. Lietuvoje L.Karsavinas gilinosi į dėstomas disciplinas ir mokslinį darbą. Jis išplėtojo savo filosofinę sistemą. Filosofiją grindė iš istorinės problematikos pozicijų, kuri pastoviai evoliucionavo nuo konkrečių veiksmų prie struktūros ir istorijos tikslo. Šie apmąstymai tvirtai grindžiami krikščioniškuoju pasaulėvaizdžiu. Todėl visai pagrįstai jo pirmieji filosofijos darbai atspindėjo krikščioniškosios filosofijos istorijos įgūdžius. Mokslininko mintis plėtojosi rusiškos metafizikos visavienybės tėkmėje, kurios pagrindus paklojo Chomiakovas ir Solovjovas. 

 Filosofinė trejybės vienybės struktūra pasiekiama asmenybėje. Šios idėjos visavienybės dėka metafizika suvokė ir iškėlė asmenybės koncepciją į priešakines pozicijas. Nauju požiūriu į senąją trejybės vienybės tradiciją L.Karsavinas sukūrė asmenybės filosofiją. Trys svarbiausi filosofijos darbai „Istorijos filosofija“, „Apie pradmenis“, „Apie asmenybę“ neturi nei nacionalinių, nei pravoslaviškų tendencijų. 1931-1936 metais profesorius parašė lietuviškai penkių tomų leidinį „Europos kultūros istorija“. Šiame veikale L.Karsavinas per dvasinį daugelio tautų gyvenimą atskleidė tūkstantmetę Europos kultūrą. Veikalas buvo originalus ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. L.Karsavino darbai nebuvo tiktai filosofiniai ar teologiniai, jie – daugiataučių, tyrinėtų kultūrų sintezė.

 Apie universiteto dėstytojus galima spręsti iš fakulteto veiklos apžvalgos. Mokslinio personalo darbas vystėsi keliomis sritimis. Pasirengimas paskaitoms užimdavo pagrindinę laiko dalį. Studentai kartodavo tiktai bendrąsias ir pagrindines kurso disciplinas. Kitas, tarp jų ir specialiąsias, beveik visi dėstytojai skaitė naujai. Šios paskaitos turėjo svarbesnę reikšmę todėl, kad specialiomis paskaitomis studentai buvo vedami į mokslo sritį ir supažindinami su tyrinėjimo metodika. Taip dirbo ir L.Karsavinas. Istorijos paskaitose literatūrinius rašinius L.Karsavinas interpretuodavo per bendrą Europos dvasinę kultūrą. Pasiklausyti paskaitų apie viduramžių istoriją ateidavo studentai ne tik iš Humanitarinio fakulteto, bet ir būsimieji medikai, teisininkai. A.Greimas liudija: „Jis puikiai kalbėjo lietuviškai. Klausydamas jo supratau, kad lietuvių kalba gali būti suprantama, rafinuota ir kultūringa. Tai nuoširdus ir elegantiškas mokslininkas. Tokios asmenybės daro įtaką gyvenimo kelių pasirinkimui“.

 1940 metų vasarą, Lietuvoje prievarta įvedus sovietų valdžią, Kauno Vytauto Didžiojo universitetas buvo perkeltas į Vilnių. Karsavino šeima persikėlė į ką tik atgautą sostinę, ir čia jis tęsė dėstytojo darbą. Iki 1943 metų pavasario L.Karsavinas dirbo Visuomeninės istorijos katedros vedėju.

 Vokiečių okupacinė valdžia uždarė universitetą 1943-iųjų pavasarį. Profesorius liko be darbo, bet studentai dar kurį laiką rinkdavosi pas jį į namus. Vėliau apie šį laikotarpį L.Karsavinas pasakė: „Prie vokiečių nenusipelniau, todėl, kad buvau nuo pirmųjų dienų prieš okupaciją ir buvau įsitikinęs Rusijos pergale, svajojau vėl į ją sugrįžti“.

 Kai sovietų armijos tankai priartėjo prie Lietuvos, daugelis dėstytojų nusprendė išvykti iš tėvynės. Iš Kauno atvažiavo senas L.Karsavino pažįstamas prof. V.Krėvė-Mickevičius ir įtikinėjo išvažiuoti į Vakarus. Karsavino šeima šiam pasiūlymui pritarė, bet L.Karsavinas atsisakė išvažiuoti su kolegomis. Jis Lietuvą pripažino antrąja tėvyne, čia liko jo studentai ir nebaigti moksliniai darbai. Buvo laukiamas lietuvių kalba „Europos kultūros istorijos“ 6-asis leidinys.

 Iliuzijos apie bolševikų humaniškumą po pergalės prieš nacistinę Vokietiją greitai išsisklaidė. Kai Vilniaus universitetas vėl atsidarė, L.Karsavinas tęsė paskaitas, tačiau naujoji vadovybė paliko jam dėstyti tiktai vieną kursą – estetikos istoriją. Socialinė atmosfera staigiai pasikeitė. L.Karsavinas greitai pajuto, kad jis yra nepageidaujamas. Juk savo laiku pats Leninas jį ištrėmė iš Rusijos. Raudonoji universiteto profesūra akivaizdžiai bijojo ryškios individualybės, kuri būtų greitai supratusi sovietinės ideologijos melą. Sklido gandai, kad universitetas greitai atsikratys „baltųjų“ profesorių. 1944 metų pabaigoje L.Karsaviną pašalino iš universiteto. 1945-ųjų pradžioje profesoriaus draugai padėjo jam įsidarbinti Valstybiniame dailės institute Meno istorijos katedros vedėju, o vėliau, apie porą metų, jis dirbo Vilniaus istorijos muziejaus direktoriumi.

 Grėsmingai didėjo represijos mastai. Lietuvoje vyko daugiatūkstantinės deportacijos. Atėjo eilė ir L.Karsavinui. 1949 m. liepos 8 d. jį areštavo. Tardė iki lapkričio 19 dienos. Sovietų represinė valdžia privertė profesorių pasirašyti po šiais žodžiais: „Taip, valdant buržuazinei Lietuvos valdžiai, aš dėsčiau Kauno universitete kai kurias paskaitas apie valstybių istoriją. Išreiškiau reakcines – idealistines pažiūras. Aš manau, kad valstybės esmę sudaro ne klasių kova, o tautos valia, įgyvendinama per prieštaravimus ir socialinių asmenybių kovą. Taip pat priešiškai pasisakydavau prieš sovietų valdžią“. Netrukus Ypatingasis SSRS valstybės saugumo pasitarimas paskelbė nuosprendį: „Už nusikalstamus ryšius su baltaisiais emigrantais, pritariant tarptautinei buržuazijai, o taip pat už antisovietinės literatūros laikymą ir platinimą įkalinti L.Karsaviną darbo pataisų lageriuose 10 metų“.

 Dar kankinamas tardymo izoliatoriuje L.Karsavinas sukūrė „Sonetų vainiką“. Profesorius savo pavyzdžiu rodė aplinkiniams dvasinę jėgą ir tvirtą valią. Likimo broliai pasakojo, kaip pasimesdavo net aršiausi tardytojai, kai L.Karsavinas jiems sakydavo: „Kada nors prie tardymo kalėjimo Nr. 1 51-osios kameros marmuro lentoje bus iškalta: „Čia budeliai kankino L.Karsaviną“, o kankintojų sąrašuose bus ir jo, tardytojo, pavardė“. Būdavo, kad tardytojai jau po pirmo susitikimo atsisakydavo jo bylos. Kai profesorių 1949 metų gruodį vežė etapu Vilnius-Leningradas-Vologda, jis su apgailestavimu ir ironija tvirtino: „Dabar aš matau, kad tikrai grįžtu į tėvynę“. Po tardymų ir teismo Leningrade 1950 metų rudenį jis buvo etapu išvežtas į Abezę. Šešiuose Abezės lagerio punktuose 1951 metų pradžioje kalėjo apie 11 tūkst. žmonių. Dar tardymo kalėjime L.Karsavinas susirgo tuberkulioze. Nepaisant sunkios ligos, L.Karsavinas intensyviai dirbo. Lagerio gydytojas V.Šimkūnas paskyrė profesoriui geresnę palatą – kartu su fiziku profesoriumi Antanu Žvironu. Lietuvių globos dėka L.Karsavinas turėjo kas būtiniausia – karšto vandens arbatai, popieriaus, rašalo. „Lietuviai – patikimi žmonės, kartą pasakė su pagarba apie juos L.Karsavinas. – Aš buvau nusiteikęs, kad man čia bus žymiai blogiau. Bet Dievas leido man numirti tarp artimų ir brangių žmonių“. Kada vienintelis lagerio stacionare stačiatikių šventikas nepasirodė, prie mirštančio L.Karsavino lietuviai pakvietė katalikų kunigą. (Tai buvo tada dar jaunas kunigas Alfonsas Svarinskas – red. pastaba)

 Lietuvių tautai L.Karsavinas paliko brangų prisiminimą. Jis susitapatino su lietuviais, kartu su jais išgėrė karčią likimo taurę. Jiems parašė išpažinties komentarą. L.Karsavinas mirė 1952 m. liepos 20 d. Paskutinėmis jo gyvenimo dienomis su L.Karsavinu buvo du artimiausi žmonės – jo mokinys A.Vanejevas ir lagerio gydytojas V.Šimkūnas. Jo draugai slaptoje epitafijoje parašė: „L.Karsavinas – istorikas, religinis mąstytojas rašė ir kūrė apie vieningą Trejybės Dievą, kuris atveria Save, kad mes per Jėzų pažintume Kūrėjuje gimstantį Tėvą. Ir apie tai, kad Dievas kenčia kartu su mumis, kad ir mes turėtume meilės pilnatvę ir laisvę. Ir dar, kad mūsų netobulybes ir likimo naštą mes suvoktume kaip absoliutų tikslą. Įsisąmoninę tai, mes jau turime dalį rinkinio pergalei – per mirtį nugalėti mirtį“.

 L.Karsaviną gerbė kaip Dievo kūrinį net lagerio prižiūrėtojai, gyvenę augalo gyvenimą ir buvę toli nuo Dievo. Jis puikiai sugebėjo priimti, kas jau buvo neišvengiama. Gyvenimas yra sprendžiamoji būties dalis, ir šiai minčiai L.Karsavinas liko ištikimas.

 1957 metais grupė buvusių politinių kalinių iš Latvijos, Lietuvos ir Estijos pastatė pagal žinomą latvių skulptoriaus E.Sidrabso projektą Abezės kapinėse atminimo ženklą – „Tėvynei“.

 A.Šerėno pastangomis 1989 metais buvusiame Abezės lageryje buvo surastas L.Karsavino kapas.

 Mokslininkas I.Čepinskas su savo šeimos nariais pasiekė, kad pasaulinio garso filosofas būtų reabilituotas, o jo moksliniai ir literatūriniai darbai būtų žinomi visai visuomenei.

 Minint L.Karsavino 110-ąsias gimimo metines, Kaune, ant namo Krėvos g. 7 fasado, kur 1935-1940 metais gyveno profesorius, buvo atidengta memorialinė lenta. Jos autorius – skulptorius V.Žuklys, architektas – šio straipsnio autorius.

 Parengė architektas Jonas LUKŠĖ

© 2002″XXI amžius“ http://www.xxiamzius.lt/archyvas/xxiamzius/20021204/atmi_02.html

Palikite savo mintis

Zinaida Emilija Kanis – Kanevičienė, medicinos sesuo (1893-1941)

photo_for_homepage_1_88872006

Medicinos sesuo Zinaida Emilija Kanis-Kanevičienė

Zinaida Emilija Seiliūnaitė Kanis-Kanevičienė gimusi 1893 m. kovo 18 d. Trakų apskrityje, Girnakalnio kaime. Tėvai – Ona ir Motiejus Seiliūnai. Šeimoje buvo 6 vaikai. Vaikai anksti tapo našlaičiais – I pasaulinio karo metais vyriausioji iš seserų Ona Stankauskienė pasitraukė į Rusiją ir kartu pasiėmė Emiliją. Emilija tarnavo Marčiukų šeimoje, kurių dukra Zinaida buvo mirusi. Mirusios dukros vardu imta vadinti Emiliją, ją Marčiukų šeima įsidukrino. Baigė keturias gimnazijos klases ir gailestingųjų seserų kursus. 1919 m. penkis mėnesius dirbo Lentvaryje Vilniaus apskrities Raudonojo Kryžiaus gailestingąja seserimi. 1922-1924 m. dirbo Kaune, Karo ligoninėje.

Emilija krikštyta Kietaviškių bažnyčioje, Onuškio bažnyčioje 1922 m. sausio 21 d. susituokė su Lietuvos kariuomenės karininku Kostu Kanis-Kanevičiumi. K.Kanis-Kanevičius gimęs 1891 m. vasario 3 d. Pinsko mieste, baigęs Vilniaus realinę mokyklą. Vėliau baigė Kazanės karo mokyklą, dalyvavo I pasauliniame kare. 1922-1928 m. tarnavo prie Panevėžio dislokuotame Ketvirtajame Lietuvos karaliaus Mindaugo pėstininkų pulke. 1923 m. lapkričio 29 d.-1924 m. rugsėjo 15 d. buvo aukštųjų karininkų kursuose Kauno karo mokykloje. Šeima į Panevėžį atvyko 1924 m. Nuo 1931 m. gruodžio 31 d. Z.E.Kanis-Kanevičienė dirbo Panevėžio apskrities ligoninėje gailestingąja seserimi laisvai samdomos teisėmis. Nuo 1933 m. sausio 1 d. dirbo etatine gailestingąja seserimi. Su vyru K.Kanis-Kanevičiumi gyveno nuomojamuose butuose Pirties, Margių gatvėse. 1939 m. gegužės 1 d. atleista iš darbo Panevėžio apskrities ligoninėje, 1940 m. liepos 21 d. grįžo į darbą.

1939 m. balandžio 7 d. “Panevėžio garsas” išspausdino žinomo pedagogo Mato Grigonio padėką gyd. Mačiuliui ir seselei Kanevičienei už gerą gydymą. Jokioms visuomeninėms organizacijoms Zinaida Emilija nepriklausė, bet buvo Šaulių sąjungos rėmėja.

Tragiškais 1941-aisiais gailestingoji sesuo Z.E.Kanis-Kanevičienė dirbo savo įprastą darbą Panevėžio apskrities ligoninėje. Birželio pabaigoje, karo veiksmams apimant vis didesnę Lietuvos teritorijos dalį, į Panevėžio ligoninę buvo gabenama vis daugiau sužeistų raudonarmiečių. Kai kurie prieš sovietinę okupaciją kovoję Birželio sukilimo dalyviai taip pat pateko į Panevėžio ligoninę. Esant sudėtingai karo meto situacijai, ligoninėje budėjo Raudonosios armijos kareiviai ir komjaunuoliai, medicinos personalas dirbo ištisą parą. Iki galo nėra žinoma, kodėl 1941 m. birželio 25 d. sovietinių veikėjų buvo suimti trys ligoninėje dirbę gydytojai. Viena versija – Raudonosios armijos kareiviai ir komjaunuoliai apkaltino gydytojus ir gailestingąją seserį Z.E.Kanis-Kanevičienę sužeistų Birželio sukilimo dalyvių operavimu.

Pagal kitą versiją, gailestingoji sesuo pasakiusi frazę “Greičiau viskas pasibaigtų”. Išgirdę tai, ligoninėje buvę sargybiniai birželio 25 d. pradėjo Zinaidos Emilijos ieškoti, apkaltinę, esą ji laukianti ateinančių vokiečių. Gailestingoji sesuo, sužinojusi, kad jos ieško, iš ligoninės pasitraukė. Tada raudonųjų okupantų pyktis nukrypo į ligoninėje dirbusius gydytojus: gydytojai Juozas Žemgulys, Stasys Mačiulis, Antanas Gudonis birželio 25 d. suimti ir nuvesdinti į NKVD-NKGB būstinę Vasario 16-osios g.
Norėdama išvaduoti gydytojus, tos pačios dienos popietę gailestingoji sesuo Zinaida Emilija pati prisistatė į minėtą būstinę. Deja, NKVD-NKGB būstinės rūsyje jos ir trijų gydytojų laukė tragiška mirtis. Nužudytų medikų kūnai atrasti 1941 m. birželio 27 d., į miestą įžengus nacistinės Vokietijos kariuomenei. Gailestingoji sesuo Z.E.Kanis-Kanevičienė palaidota Panevėžio miesto stačiatikių kapinėse. Atgimimo metais viena iš Panevėžio gatvių pavadinta Z.Kanevičienės vardu.

Parengta pagal dienraštį „Respublika“ 2011 gegužės mėn. 07 d.

Palikite savo mintis

Elena Klimaitytė (1918–1944)

klimaityte

Elena KLIMAITYTĖ (1918–1944)

1944 m. lapkričio 17 d. vėlyvą popietę į Klimaičių namus atėjo du neblaivūs kariškiai ir pradėjo siautėti. Besiginančią Eleną kareivis sužalojo šautuvo buožės smūgiu į galvą, o po to ją nušovė. Taip pat buvo nušauti ir pagalbos besišaukiantys Elenos tėvai. Visi trys palaidoti Plokščių kapinėse.

Palikite savo mintis

Antanas Kruša, kanauninkas (1901–1925–1952)

A.Krusa_seminaristas

A. Kruša – seminaristas – tėviškės kambarėlyje. Fotografija iš Žemaičių vyskupystės muziejaus Vaizdo archyvo.

Gorainių kaimas, Žvingių parapija, Šilutės rajonas. Sodybos pastatai kaimo gale, palei kelią Žemaičių Naumiestis-Šilalė tebestovėjo dar 2000 metais. Asmeninė pažintis su A. Kruša ir sesute Domicele prasidėjo 1932 metais: juodu abu mokytojavo Telšių vyskupo Motiejaus Valančiaus vardo gimnazijoje. Jisai – kapelionas, o ji dėstė anglų kalbą, nes abu buvę Amerikoje. Ji, užbaigusi mokslo metus, 1937-aisiais apleido šį darbą ir pasiliko šeimininkauti broleliui.

Kunigas Antanas studijavo Romoje teologiją ir įsigijo daktaro laipsnį. Išvyko padirbėti į Ameriką. Vieną charakteringą jo gyvenimo bruožą būtinai reikia paminėti, – nepaprastai, mylėjo knygas. Kai mokiniai nepagarbiai elgdavosi su knyga, skaudžiai sielodavosi ir perspėdavo. Po ranka turimą knygą rodydavo kaip pavyzdį, kokia švarutė turi būti knyga. Be to, labai mylėjo mokinius, todėl jiems negailėdavo savo bibliotekos knygų. Duodavo skaityti, nors pati mokykla jau turėjo nemažą biblioteką. Globojo ateitininkus, Eucharistijos bičiulius, šelpė neturtingus mokinius. Iškylose drauge su sesute gausiai vaišindavo.

Kartu su kunigu dr. K. Prialgausku gyvendami Archangelsko srities lageriuose, kunigo Kazimiero liudijimu, daugiausia išgyveno dėl savo bibliotekos likimo. Jį areštavo Telšiuose, savame bute. Pasiliko sesutė. Iš jos atėmė visą biblioteką, užrašus. Išvežė berods į „Alkos“ muziejų 1950 metais. Domicelė aprašė laiškuose, su kokiu žiaurumu nešė „buržuazines bacilas“ ir metė į sunkvežimį. Šita knygų (jų buvo apie 3 tūkst.) istorija jam varstė širdį daug skaudžiau, negu patyčios, skurdus maistas, kietas lagerio gultas. Visos jo gyvenimo santaupos – knygos ir mokiniai. Dėl šios netekties sesuo greičiau sulaukė ir mirties.

Už ką buvo areštuotas? Už įtaką tikintiesiems, už tai, kad buvo kunigas be jokių priekaištų. Dėstė lotynų kalbą, istoriją, moralinę teologiją, pedagogiką. Tose disciplinose nebuvo vietos politikuoti. Tik melagių skundai, kaip kaltinimai, tegalėjo būti įrašomi tardytojų protokoluose.

Mirė 1952 m. lapkričio 22 d. Palaidotas lagerininkų kapinėse. Vėliau, dar sovietiniais metais ten nuvykęs kunigas dr. K. Prialgauskas, jau neberado jokio ženklo – visur vien brūzgynai. Taip ir paliko ilsėtis svetimoje padangėje.

Publikuota: Kun. Brunonas Bagužas. Mes liudijame Kristų, in: Lietuvos piliečio kelias. – Varniai-Vilnius, Žemaičių vyskupystės muziejus – „Mintis“, 2006, p. 323-325.

Palikite savo mintis

Matas Lajauskas, kunigas (1872–1941)

Matas Lajauskas gimė 1872 09 14 (26) Bajórakampio kaime, tuometiniame Širvintų valsčiuje. Pats kaimo pavadinimas sakytų, kad jame gyveno bajorai. Kaip žinia, dauguma Vilniaus vyskupijos bajorų jau XIX a. atsižadėjo protėvių lietuvių kalbos ir laikė save lenkais. XIX a. II pusėje buvo aplenkinti ir Širvintų parapijos valstiečiai. 1908 m. kun. M. Lajauskas, pateikdamas anketines žinias apie save, nurodė esąs lietuvis ir mokąs gimtąją kalbą. 1885-1889 m. M. Lajauskas mokėsi Vilniaus antrojoje gimnazijoje, 1889 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Pasimokęs ketverius metus, buvo pasiųstas į Peterburgo dvasinę akademiją, kurią baigė 1897 m. magistro laipsniu. XX a. pr. kun. M. Lajauskas buvo susipratęs lietuvis ir rėmė tautinį atgimimą. Tikriausiai tai jis laikė savo pareiga, praktine veikla nesigyrė, o atgimimo veikėjai tautinės sąmonės žadintoją Rodūnios parapijoje pamiršo. Tai, jog šiandien išliko lietuvių Pelesos apylinkėse, yra nemažas kun. M. Lajausko nuopelnas. Jis vienas pirmųjų ryžtingai žadino Rodūnios parapijos lietuvių tautinę sąmonę, rūpinosi jų švietimu. Labanoro parapijos nebuvo pasiekusi žymesnė lenkinimo banga: čia beveik nebuvo bajorkaimių, sulenkėjusių miestelėnų. Parapijiečiai klebonu M. Lajausku buvo patenkinti, skundų niekas nerašė. Kun. M. Lajauskas Labanore praleido ir Pirmojo pasaulinio karo audras, ir kovas už Lietuvos nepriklausomybę. Žuvo 1941 birželio 28 nuo besitraukiančių čekistų rankos. Palaidotas Molėtų bažnyčios šventoriuje.

Informacijos šaltinis: Širvintų krašto kunigas Matas Lajauskas / Kazys Misius. Iš: Širvintos. 2000, p. 674-678.

Palikite savo mintis

Kazimieras Lajauskas, kunigas (1892−1921)

IMG_6842Zibaluose, savo gimtojoje vietoje, klebonavęs kun. K. Lajauskas 1920 m ypatingai puoselėjo lietuviškumą. Kaip tik su jo atėjimu buvo atkurta Zibalų parapija. K. Lajauskas priešinosi prievartiniam gyventojų lenkinimui ir rėmė lietuvių atgimimą. 1921 m. kovo 14 d. buvo lenkų žandarų suimtas, apiplėštas, tardytas ir be jokio teismo miške, vos sulaukęs 29 metų amžiaus ir 6 metų kunigystės, nužudytas. Ši niekšybė, anot istoriko J. Lebionkos, įvykdyta todėl, kad „kunigas buvo žinomas kaip sąmoningas lietuvis patriotas. Galima spėti, jog prie dvasininko nužudymo prisidėjo ir kauniečio išdaviko Virbalio („daktaro Sortano“) gaujos lenkų „partizanai“, nuolat puldinėję neutralios zonos Širvintų ruožą. Kituose šaltiniuose minima, jog, tvarkydamas Zibalų bažnyčią, kun. K. Lajauskas per klaidą sudegino dvi senas, 1863 m. sukilimo lenkų vėliavas, dėl to užsirūstino vietiniai dvarininkai ir apskundė kleboną pasienio žandarams.

Palikite savo mintis

Juozas Laukaitis, prelatas (1873–1952)

prel_laukaitis

Prel. Juozas LAUKAITIS (1873–1952)

1910 m. iškeltas klebonu į Leipalingį. 1912 m. buvo išrinktas IV valstybinės dūmos atstovu iš Suvalkų gubernijos, rinkimuose nukonkuravęs dr. Joną Basanavičių. Karo metu Petrapily rūpinosi karo pabėgėlių šalpa. Vėliau dalyvavo politiniame gyvenime: buvo III Lietuvių tautos tarybos bei Lietuvos laikinojo valdymo komiteto nariu.

Iki 1930 m. ėjo Seinų, o po to – Vilkaviškio vyskupijos kurijos kanclerio ir oficiolo pareigas. Nuo 1930 m. klebonavo Seirijuose. 1936 m. tapo Seimo nariu: stengėsi tuometinį režimą sutaikyti su katalikais.

Prel. Juozas Laukaitis daug nusipelnė lietuvių liturginei terminijai. Vertė giesmes, litanijas, maldas. Prisidėjo prie lietuvių bendrinės kalbos kūrimo. Rašė „Šaltinyje“, „Vadove“, „Tiesos Kely“, „Gimtojoje Kalboje“, „Draugijoje“, „Vilniaus Žiniose“.

Būdamas altaristu Seirijuose, 1947 m. apkaltintas, kad lankė ligonį nepranešęs valdžiai, ir areštuotas. Nubaustas 15 metų laisvės atėmimo. Mirė 1952 m. Vladimiro kalėjime, Rusijoje.

Palikite savo mintis

Bronius (Bronislovas) Laurinavičius, kunigas (1913-1962)

xxi_2010_12_03_laurinavicius3

Kunigas Bronislovas Laurinavičius. Apie 1976 m.

Kunigas Bronius (Bronislovas) Laurinavičius gimė 1913 m. liepos 16 d. Gėliūnų kaime, Gervėčių parapijoje. Tėvas Jurgis Laurinavičius gimė 1879 m., mirė 1962 m. rugsėjo mėn.  Motina Elena Laurinavičiūtė-Laurinavičienė gimė 1880 m., mirė 1962 m. sausio mėn. Mažas būdamas, Bronius pas tėvus ganė gyvulius. Ganydamas skaitė knygas ir mokėsi. Vėliau įstojo į Vilniaus gimnaziją, kurią 1937 m. baigė. Paskui tarnavo lenkų kariuomenėje. Atitarnavęs stojo į Vilniaus kunigų seminariją, ją baigė ir 1944 m. birželio 4 d. buvo įšventintas kunigu. Po to vienerius metus buvo vikaru Švenčionyse. 1945-1948 m. kunigavo Ceikiniuose. Ten dirbdamas sunkiomis pokario sąlygomis atnaujinimo ir praplėtė Ceikinių bažnyčią. 1948 m. buvo perkeltas į Kalesninkus, kur dirbo iki 1956 m. Jo rūpesčiu bažnyčioje buvo sudėtos naujos grindys, įtaisyti nauji suolai, visa bažnyčia išdažyta ir išdekoruota paveikslais. įtaisyti nauji kryžiaus keliai, pastatyti visi 3 altoriai, įvestos lietuviškos pamaldos.

 Švenčionėliuose

Iki 1905 m. Švenčionėliuose nebuvo net bažnyčios. Anksčiau čia buvo kaimas su 13 sodybų ir 82 gyventojais. Švenčionėliai išaugo nutiesus geležinkelį. Katalikų parapijos įsteigimu rūpinosi dekanas kun. J. Burba. Pirmoji koplyčia buvo įrengta paprastuose namuose. Greit paaiškėjo, kad ji per maža. 1907 m. buvo pastatyta nauja medinė bažnyčia. 1908 m. Švenčionėliai gavo parapijos teises. Tapę geležinkelio mazgu, Švenčionėliai pralenkė senuosius Švenčionis. 1933 m. Švenčionėliuose buvo 607 gyvenamieji namai ir 3833 gyventojai. Lenkų laikais čia buvo valsčiaus centras. 1929 m. į Švenčionėlius buvo atkeltas, kun. A.J akavonis. Jis netrukus pradėjo statyti didelę mūrinę bažnyčią. Bažnyčios pamatams kaimiečiai atveždavo akmenų, o kun. Jakavonis už akmenis užsakydavo jiems lietuvišką spaudą. Bažnyčiai jis pirko medieną, o žmonės medžius turėjo suvežti. 1934 m. kun. Jakavonis buvo iškeltas į Eitminiškes. į jo vietą paskirtas lenkas kun. B. Bazevičius bažnyčios statybą tęsė toliau, bet 1939 m. prasidėjęs karas statybos darbus nutraukė. Jau po Antrojo pasaulinio karo, 1956 m., į Švenčionėlius buvo perkeltas kun. B. Laurinavičius. „Senoji bažnytėlė buvo maža, o ant pradėtos statyti bažnyčios sienų jau augo berželiai, – rašė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ (7 t., p. 28). Sienos buvo išmūrytos tik iki langų, ir viskas palikta likimo valiai. Naujasis klebonas ėmėsi drąsaus žygio – pabaigti statyti pradėtą bažnyčią. Po didelių vargų ir nesuskaitomų važinėjimų su tikinčiųjų delegacijomis po aukščiausios sovietinės valdžios instancijas, prašant įvairių leidimų ir medžiagų, bažnyčia buvo užbaigta 1959 m. ir pašventinta.“ Tokie darbai nepatiko bedieviams, ir 1968 m. kun. B. Laurinavičius sovietinės valdžios įsakymu iškeliamas į Adutiškį.

 Adutiškyje

Kadangi Adutiškis yra prie Lietuvos ir Baltarusijos sienos, tai visas pakraštys į rytus nuo Adutiškio sudarė antrą neoficialią kun. Laurinavičiaus parapiją. Mat kitos ten veikiančios bažnyčios buvo už kokių 10 km nuo Adutiškio. Gudai mylėjo kun. B. Laurinavičių. Adutiškio bažnyčioje kun. Laurinavičius sudėjo naujas grindis – parketą. Bažnyčią perdažė ir išpuošė dekoratyviniais paveikslais. Prie didžiojo altoriaus iš abiejų pusių padarė vitražus. įtaisė naujus kryžiaus kelius, naujas vėliavas, šventoriuje – dekoratyvines vazas. Suorganizavo vaikų chorą. Bažnyčioje buvo įrengtas apšildymas.

Ieškant Gervėčių parapijai lietuviškai mokančio kunigo

Kova dėl kunigo, mokančio lietuviškai, aprašyta pogrindžio leidinyje „Apie lietuvių padėtį Baltarusijos respublikoje“, (Vilnius, 1982 m., 3 sąs.). Visus pareiškimus dėl lietuviškai mokančio kunigo rašė kun. B. Laurinavičius: iš pradžių Gervėčių R. Katalikų parapijos komiteto vardu, o vėliau, nuo 1979 m. lapkričio 10 d., savo vardu (pavarde). 1978 m. vasarą mirė Gervėčių klebonas kun. St.Chodyka. Tada Gervėčių parapijos bažnyčios komitetas pradėjo reikalauti kunigo, mokančio lietuvių kalbą. Prašė kunigo iš Lietuvos, nes Baltarusijos Tarybų Socialistinėje Respublikoje (BTSR) kunigų, mokančių lietuviškai, nebuvo. Pirmiausia 1978 m. rugpjūčio 20 d. rašyta Gardino srities Religinių reikalų įgaliotiniui, po to religinių reikalų įgaliotiniui prie BTSR Ministrų Tarybos. Gavę iš šių pareigūnų neigiamus atsakymus, parapijiečiai kreipėsi į BTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininką P. Mašerovą. Šiame pareiškime rašė: „Srities įgaliotinis priėmė mus su šypsena, bet jo šypsena skaudžiai įžeidė mūsų ir visų parapijiečių širdis. Jis atsakė, jog jokiu būdu neleis atvykti kunigui iš Lietuvos eiti pareigas. įgaliotinis su šypsena pareiškė: „Kunigų iš Lietuvos nepriimame“. įgaliotinis žadėjo atsiųsti mums kunigą, kuris atvyks, bet tokio „patarnavimo“ mes negalime priimti, nes BTSR nėra kunigo, kuris mokėtų lietuviškai. įgaliotinis nori mus priversti, kad mes pamaldų metu būtumėm papūgomis, o iš pamokslo – Dievo žodžių – jokios naudos neturėtume. Mes norime sąmoningai dalyvauti šv. Liturgijoje…“ Kadangi minėti pareiškimai nebuvo išklausyti, parapijiečiai 1979 m. sausio 25 d. parašė laišką drg. Leonidui Iljičiui Brežnevui. „Brangusis Drauge Leonidai Iljičiau, – rašė Gervėčių parapijos žmonės. – Mums ir viso pasaulio prispaustiesiems labai suprantama ir žinoma, kad Jūsų gyvenimo tikslas – skubiai padėti visiems, kurie yra nuskriausti. Jūs labai norite jiems atnešti laimę. Jūs visuomet ginate nuskriaustuosius. Jūsų rūpesčio nuskriaustaisiais vaisiai yra dideli. Už visą Jūsų rūpestį tautos pasiliks Jums amžinai dėkingos. Mes Jus, Brangusis Drauge Leonidai Iljičiau, maldaujame, būkite malonus – patenkinkite mūsų prašymą, kadangi Jūsų pavaldiniai mūsų prašymus atmetė. Mirus mūsų klebonui kun. Chodykai, mes kreipėmės į Gardino srities religinių reikalų įgaliotinį, į religinių reikalų įgaliotinį prie BTSR Ministrų Tarybos, į BTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininką drg. P.Mašerovą ir devynis kartus į religinių reikalų įgaliotinį prie TSRS Ministrų Tarybos. Visi mūsų prašymai, kur tik mes kreipdavomės, buvo persiunčiami į sritį, o srities organai yra priešiškai nusiteikę tikinčiųjų atžvilgiu ir negalvoja mūsų gyvybiškai svarbų prašymą patenkinti. Mes prašėme, kad leistų atvykti kunigui iš Lietuvos TSR ir eiti klebono pareigas, kadangi Gervėčių parapijoje nuo amžių gyvena daugybė lietuvių, kurie lenkiškai ir rusiškai nesupranta, o BTSR nėra kunigo, mokančio lietuviškai. Gardino srities religinių reikalų įgaliotinis pareiškė: „Jokiu būdu neleisime kunigui iš Lietuvos darbuotis BTSR“. Tą patį pareiškė ir įgaliotinis prie BTSR Ministrų Tarybos. Draugas Mašerovas ir religinių reikalų įgaliotinis prie TSRS Ministrų Tarybos į devynis pareiškimus nedavė atsakymo… „Todėl mes, Brangusis Leonidai Iljičiau, prašome Jus: leiskite, kad kunigas iš Lietuvos atvyktų pas mus darbuotis. Mes prašome ir maldaujame – išgirskite mūsų balsą.“ Prie šio pareiškimo buvo pridėta 63 lapai su žmonių parašais. Pasirašė 2067 asmenys (duotas atsakymui adresas). Po to dar tris kartus parapijiečiai rašė drg. L. I. Brežnevui. Bet jų balsas nebuvo išgirstas. Pareiškimai paties Brežnevo nepasiekdavo ir atsidurdavo Gardino srities pareigūnų raštinėse. Tada kun. B. Laurinavičius 1979 m. lapkričio 10 d. pareiškimą-atvirą laišką drg. L. I. Brežnevui parašė savo vardu. „…Gervėčių parapijos gyventojai ir parapijos komitetas, – buvo rašoma laiške, – daug kartų kreipėsi į Gardino srities religinių reikalų įgaliotinį drg. A.L.Lyskovą su prašymu išspręsti kunigo Gervėčiuose klausimą. Kadangi drg. Lyskovas ir kalbėti nenorėjo, kreiptasi į Jus. Pareiškimą pasirašė 2067 parapijiečiai. Matyt, Jūsų persiųstas Gervėčių parapijiečių pareiškimas suminkštino įgaliotinio Lyskovo širdį. Jis pareikalavo nurodyti kunigą, kuris galėtų atvykti iš Lietuvos TSR ir užimti Gervėčių bažnyčios klebono vietą. Parapijiečiai pasiūlė kun. Mykolą Petravičių. Po kiek laiko drg. Lyskovas už akių išplūdo Petravičių, girdint Gervėčių parapijos atstovams, ir pareikalavo ieškoti kito kandidato. Antrąjį kandidatą kun. Juozą Lunių Lyskovas taip pat atmetė ir pareiškė: „Yra kandidatas, gimęs BTSR. Jis mokosi kunigų seminarijoje. Kai ją pabaigs, dirbs Gervėčių bažnyčioje“. Tikintieji negalėjo laukti, jie kreipėsi į mane, kad aš sutikčiau užimti klebono vietą Gervėčiuose, kadangi esu gimęs Gervėčių parapijoje. Gavęs iš atitinkamos vyresnybės sutikimą, jog galiu užimti klebono vietą Gervėčiuose, 1979 m. spalio 8 d. kartu su parapijos komiteto atstovais atvykau pas įgaliotinį. Mes buvome labai nuliūdinti ir sujaudinti įgaliotinio Lyskovo elgesio. Jis mus priėmė koridoriuje, išdidžiai ir piktai. Atidaręs duris, paklausė: „Kas jis toksai?“ Ir nekultūringai parodė į mane. Parapijos komiteto atstovai atsakė: „Tai tasai kunigas, kurį mes parinkome į Gervėčių klebono vietą. Jis yra gimęs Gervėčių parapijoje“. Įgaliotinis pareiškė: „Nėra ir nebus su juo jokios kalbos!“ Skaudu buvo, kai įgaliotinis taip įžeidžiančiai suteikė mums „audienciją“ koridoriuje.“ Galų gale Gardino srities religinių reikalų įgaliotinis Lyskovas parinko jauną kunigą Zanievskį, nemokantį lietuviškai, ir paskyrė jį Gervėčių klebonu. Mat pasklido kalbos, kad jei Gervėčiai kun. Zanievskio nepriims, tai kunigas bus atšauktas ir bažnyčia uždaryta. Taigi sovietiniai ateistai surado ir paskyrė į Gervėčius kunigą. Kaip Gervėčiuose tada vykdavo „lietuviškos“ pamaldos, galima susidaryti vaizdą iš to, kaip jos buvo atliktos per šv. Trejybės atlaidus 1980 m. Kun. Zanievskis lietuviškai tepasakė du sakinius: „Viešpats su Jumis“ ir „Viešpaties malonė telydi Jus“. Evangeliją lietuviškai skaitė ne pats kunigas, bet tarnas. Pamokslo visai nebuvo, o maldas po Evangelijos kunigas skaitė lenkiškai. Dalydamas lietuviams Komuniją, sakė ne „Kristaus kūnas“ ir ne „Corpus Christi“, bet „Calo Christusa“. Per pamaldas gražiai giedojo lietuvių choras, bet girdėjosi daugiausia moterų balsai… Kun. Zanievskiui nepatiko būti Gervėčių klebonu. Jis pats panoro iš šios parapijos išvykti. Atsirado gera proga: Kauno kunigų seminariją baigė Kazimieras Gvazdovič, kilęs iš BTSR. Seminarijoje lietuvių kalbą jis išmoko. 1982 m. paskirtas Gervėčių klebonu, atstatė bažnyčioje tvarką, kokia buvo prie kun. Chodykos. Pamaldos nuo 1982 m. vyko lietuvių ir lenkų kalbomis.

 Kiti darbai

Dabar grįžkime prie tolesnio kun. B. Laurinavičiaus gyvenimo. Visur, kur jis kunigavo, kvietė vaikus prie altoriaus, nepaisydamas bedieviškos valdžios grasinimų. Vaikai ne tik būdavo pamaldose, bet ir patarnaudavo šv. Mišioms, dalyvaudavo procesijose. Mergaitės procesijose barstydavo gėles. Kun. B. Laurinavičius yra rašęs daug pareiškimų, nukreiptų prieš sovietinę valdžią, kurie buvo išspausdinti pogrindžio spaudoje – „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikoje“. Štai pora tokių žinučių: „Labai skaudu, kad milicijos viršininkas netvarko chuliganų, kurie net kapinėse verčia kryžius ir paminklus. Mūsų parapijoje 1969 m. jie nusiaubė Davainių kaimo kapines. 1972 m. nugriovė Jakelių kaimo kapinėse menišką koplytstulpį, kuris šimtmečius puošė kapines. 1973 m. spalio vieną vakarą, prisirovę iš Adutiškių kapinių kryžių, chuliganai su jais šėlo miesto gatvėse. O kiek girtuoklių ir kitokių chuliganų, tačiau dėl minėtų niekšybių milicijos viršininkas nesisieloja, o visą energiją eikvoja kovai su bažnyčia“ (2 t.,  p.184). „Tenka pastebėti, kad materialistinė pasaulėžiūra įsitvirtino tik mažumos gyventojų tarpe, ir tai tik dėl tam tikrų išskaičiavimų. Tie, kurie ją giria ir reklamuoja, dažnai kalba prieš savo sąžinę. Materialistinės pasaulėžiūros įsitvirtinimą Jūs stebite iš tolo, o mes iš arti. Jūs remiatės fikcinėmis (ateistų) statistikomis, mes realia padėtimi. Jei kas iš baimės ir pasisako, kad jis netiki Dievą, tai dar nereiškia, kad jis yra bedievis. Jei jis būtų bedievis, tai jis tikrai nepriimtų moterystės sakramento, nekrikštytų savo vaikų ir neitų išpažinties. Taigi nėra pagrindo džiaugtis bedievių skaičiumi. Kas suskaitys šeimas, kurios, nenorėdamos eiti į bažnyčią, meldžiasi namie?“ (3 t., p.48).

 Lietuvos Helsinkio grupės narys

Mirus kun. K. Garuckui, Tomui Venclovai išvykus iš Sovietų Sąjungos ir areštavus V. Petkų, kun. B. Laurinavičius ryžosi papildyti Lietuvos Helsinkio grupę, kurios tikslas – tikrinti, kaip Sovietų Sąjungoje laikomasi Helsinkio nutarimų. Dėl to kun. B. Laurinavičius užsitraukė dar didesnę sovietinės valdžios atstovų neapykantą. Kun. Bronius artimiesiems bičiuliams buvo prasitaręs, kad jau du kartus buvo bandyta jį suvažinėti. KGB sekė kiekvieną jo žingsnį, o 1981 m. lapkričio 21 d. „Tiesoje“ buvo išspausdintas Danguolės Repšienės straipsnis „į gyvenimą – ne per šventorių“, kuriame puolamas kun. B. Laurinavičius už tai, kad vilioja moksleivius į bažnyčią. 1980 m. vasario 6 d. Adutiškio klebono ir Helsinkio grupės nario bute buvo padaryta krata. Paimta 2 rašomosios mašinėlės (viena rusišku šriftu, kita lietuvišku), vienas „Tiesos kelio“ numeris, 3 albumai ir įvairūs dokumentai bei laiškai. Iš viso paimti 37 daiktai.

„Tu, kuris po mašina buvai pastūmėtas, Kurį nakties tamsoj užmuš, Taigoje dingęs, bet nenugalėtas – melski už mus. Tai kraujo antspaudas ant nepaskelbtos bulės, Aplankęs dangų, grįžta į namus. Žemės altoriuje šventųjų kaulai guli, melskite už mus“ (Kazys Bradūnas). Kun. B. Laurinavičiaus žuvimo aplinkybės buvo aprašytos „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikoje“. 1981 m. lapkričio 24 d. apie 20 val. 20 min. Vilniuje, prie Dzeržinskio-Žalgirio gatvių sankryžos, savivartis sunkvežimis MAZ-503, vairuojamas Lazutkino, mirtinai sužalojo Adutiškio kleboną, Lietuvos Helsinkio grupės narį kun. B. Laurinavičių, – pogrindinis leidinys informavo savo skaitytojus. – Lietuvos tikintieji ir kunigai, išgirdę apie šį tragišką įvykį, vieningai tvirtino – tai KGB darbas! Prieš kelias dienas „Tiesoje“ buvo išspausdintas D. Repšienės straipsnis, nukreiptas prieš kun. Laurinavičių (…). Nuo pat kunigo žuvimo momento žmones stebino kai kurios keistos aplinkybės. į avarijos vietą subėgo daug žmonių. Milicija juos skirstė, neleido būriuotis, išskiriant vieną įgėrusią moteriškę, visiems uoliai aiškinančią, kad esą „senis buvo girtas, ėjo degant raudonai šviesoforo šviesai ir palindo po ratais“. Kitą dieną žuvimo vietoje susirinkus žmonėms, vėl prisistatė alkoholiu dvokianti moteris ir aiškino, kad kunigas pats palindo po ratais <…> Žmonės, mačiusieji avariją ir įtardami, kad tai KGB darbas, nedrįsta viešai kalbėti, bijodami susilaukti didelių nemalonumų. Todėl, pateikdami kai kuriuos liudijimus, nenurodysime liudytojų pavardžių. Moteris N. lapkričio 25 d. nuėjo į miliciją ir papasakojo mačiusi šį įvykį. Ant šaligatvio stovėjęs vyriškis. Prie jo priėję keli vyrai ir, paėmę už parankių, pradėję kažką kalbėti. Vyriškis, atrodo, kalbėti nenorėjęs. Važiuojant pro šalį sunkvežimiui, vyrai staiga vyriškį su skrybėle pastūmę po mašina. Liudininkė buvo paklausta, ar galėtų atpažinti anuos vyrus, o kai ji suabejojo, milicija ją išprašė lauk. Visai panašiai tragišką įvykį nupasakojo moksleivis N. Jis matęs tik tą momentą, kai keturi vaikinai pastūmė senyvą vyrą po besiartinančiu sunkvežimiu. Sunkvežimio MAZ-503 vairuotojas Lazutkinas, sugrįžęs po avarijos į garažą, pasakojo bendradarbiams apie nelaimę, bet kartu ir guodėsi, kad nebūsiąs baudžiamas, nes žmogų po mašina pastūmę kažkokie vyrai. Kiek vėliau vairuotojas Lazutkinas kun. Laurinavičiaus artimiesiems pasakojo, jog už sankryžos mašinos priekyje už 3-4 m staiga pamatęs žmogų, kuris atsitrenkęs į mašiną. Vos mašinai sustojus, prie kabinos pribėgo du jauni įgėrę vyrai, atidarė kabinos duris ir sušuko: „Ką tu padarei?“ Atvykusi autoinspekcija užsirašė vieno vyro pavardę, o kitas laisvai nuėjęs. į nelaimės vietą atvykę greitosios pagalbos medikai teigė, kad vyras, atrodo, pastumtas po mašina, nes gulėjo kniūbsčias, delnai buvo švarūs, o veidas – žiauriai sužalotas“ (7 t., p. 24-25). Laidotuvėse labai jautėsi, kad „kažkokia valdiška ranka viską darė, kad tokio garbingo ir brangaus kunigo laidotuvės būtų kuo mažiau iškilmingos…“. Lapkričio 27 d. į laidotuves rinkosi ne tik adutiškiečiai, bet ir daugelis kunigų bei tikinčiųjų iš įvairių Lietuvos kampelių. Atvyko vyskupai tremtiniai – Julijonas Steponavičius ir Vincentas Sladkevičius, kurie su grupe kunigų koncelebravo pagrindines gedulingas Mišias. Kunigai pamokslininkai – K. Vasiliauskas, A. Keina, K. Pukėnas, J. Lauriūnas iškėlė daugelį šviesių velionio asmenybės bruožų. Labai jautriai kalbėjo kun. Lauriūnas, atskleisdamas, kad kun. Laurinavičius buvo didelis ne tik kaip bažnyčios statytojas, bet ypač kaip dvasinės bažnyčios ugdytojas… „Tai vienas iš didžiausių ąžuolų Lietuvos giriose, viena iš ryškiausių žvaigždžių Lietuvos padangėje“, baigė pamokslą kun. Lauriūnas“. Taip buvo rašoma „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikoje“ (7 t., p. 26). Kun. B. Laurinavičius savo testamente pageidavo būti palaidotas prie jo pastangomis pastatytos Švenčionėlių bažnyčios, tačiau Švenčionių rajono valdžia neleido įvykdyti paskutinės velionio valios.

250px-B.Laurinaviciaus_Monument

Paminklas kunigo B. Laurinavičiaus žūties vietoje Vilniuje (Dailininkas Antanas Kmieliauskas 2010 m.)

„Metai kaskart vis greitėja, o tuo pačiu amžinybė artyn. Keliaudamas savo kelionės 68 km – metus ir dirbdamas Viešpaties Vynuogyne 37-us m., pareiškiu paskutinę savo valią, kurią įvykdyti įgalioju sesutę Julę, o jeigu ji nebūtų pajėgi, Reginą Girdauskienę ir Jadvygą Pranskienę. Maloniai prašau joms padėti kunigus K. Žemėną ir A. Keiną. Neužmiršdamas savo Tėvelių gerumo, kad jie leido mane taip sunkiais laikais į mokslą ir rūpinosi manimi, noriu priminti, kad daug gerumo patyriau ir iš visuomenės, kuri man padėjo per „Lietuvių Labdarybės draugiją“ – taigi palieku bent simbolinį atpildą 800 rb, kuriuos prašau įteikti kun. Žemėnui, o jei jis būtų nepajėgus, – kun. Keinai. Mano knygas tepaima kun. K. Žemėnas arba kun. A. Keina. Namas, kurį pastačiau prie Švenčionėlių bažnyčios, priklauso Švenčionėlių parapijai. Norėčiau ilsėtis Švenčionėliuose, bet, jei atsirastų sunkumų, priglauskite ten, kur Jums bus patogiau. Norėjau nuoširdžiai garbinti Dievą, ginti skriaudžiamuosius. Norėjau reikalingiems padėti, juos pamokyti, bet jei nesugebėjau, prašau gerąjį Dievą, kad man atleistų, o taip pat prašau ir visus man atleisti ir dovanoti, jei kam palikau skolingas ar kuom neįtikau. Kun. B. Laurinavičius (parašas) Adutiškis, 1981 m. birželio 4 d.“ Taigi nuostabus savo mirties nujautimas. Birželio mėn. sudarytas testamentas, lapkrity įvyko mirtis. Pačiu laiku suspėta ar atspėta sudaryti testamentą. Kun. Laurinavičiaus mirtis buvo didelis smūgis visai katalikiškai Lietuvai ir ypač Baltarusijos lietuviams. Bet mirusieji kartais prabyla daug garsiau ir įspūdingiau, ir turi didesnės įtakos, negu gyvi būdami. Ties jo žuvimo vieta, Žalgirio-Kalvarijų gatvių sankryžoje, nuo 1981 m. lapkričio mėn. iki 1982 m. gegužės mėn. pabaigos visą laiką buvo padėtas eglių vainikas su raudonomis gėlėmis jo vidury. Tas vainikas retkarčiais būdavo pašalinamas, bet vėl atsirasdavo naujas. Birželio mėn. vainiko jau nesimatė. Matyt, buvo duotas griežtas įsakymas neleisti žuvimo vietą puošti raudonomis gėlėmis, kurios primintų nekaltai pralietą kraują. Susidarius Lietuvoje palankiai politinei situacijai, būtų tinkama proga kun. B. Laurinavičiaus žuvimo vietoje pastatyti paminklą.

Tarnavo Dievui ir Tėvyne

B. Laurinavičius vargingai augdamas užsigrūdino. Sunki vaikystė suformavo tvirtą charakterį, todėl kunigaudamas galėjo anksti keltis, uoliai melstis ir dirbti. Per rūpesčius užmiršdavo net pavalgyti. Buvo asketas, griežtas abstinentas ir labai stengėsi nublaivinti savo parapijiečius. Labai vaišingas, dosnus, ypač rėmė materialiai politinių kalinių šeimas. Po jo mirties ne viena šeima neteko maitintojo. šelpė vargšus. Kaip kunigas, Dievo tarnas, buvo visiems – lietuviams, gudams ir lenkams – teisingas. Nors Adutiškio parapija lietuviška, bet jis leido lygiagrečiai ir lenkiškas pamaldas. Turto nepaliko. Pinigus, kuriuos gaudavo, tuojau išdalydavo.

 Vysk. Jonas Boruta apie jį taip atsiliepia:

„Kunigo Bronislovo Laurinavičiaus vardas yra tapęs simboliu – tai švyturys ateistinės priespaudos tamsoje. Jį prisimename kaip drąsų tikėjimo išpažinėją – kai daugelis susigūžę slėpdavosi, B.Laurinavičius drąsiai viešumoje pasirodydavo su kunigo sutana. Kai daugelis laužė galvas, kaip neužkabinti suįžūlėjusios ateistinės valdžios, jis drąsiai pasisakydavo savo pamoksluose už tikėjimo ir sąžinės laisvę, rašydavo į Maskvą pareiškimus gindamas žmogaus teises. Tie pareiškimai – tai ištisi tomai, kuriuose suregistruoti mūsų tautos iškentėti vargai. Jis ir vienintelės tais sunkiais laikais pastatytos ir pašventintos bažnyčios Švenčionėliuose statytojas, už šį „nusikalstamą“ žygdarbį ateistinės valdžios sprendimu iškeltas į kitą parapiją. Jis – Gervėčių lietuvių vaikas, kovotojas už Vilnijos lietuvių teises, pokario metais įvedęs lietuviškas pamaldas Kalesninkų parapijos bažnyčioje, Lietuvos Helsinkio grupės narys. Kaip jo reikėtų šiandien! Deja, jau dešimt metų, kai jis Viešpaties amžinybėje. Piktavalė okupanto ranka „pasirūpino“, kad jo nebūtų tarp mūsų… Tačiau jo dvasia gyva, jo gyvenimas ir pasiaukojimas geriausias pamokslas, iššūkis šių dienų krikščioniui, Lietuvos jaunimui – kaip net sunkiausiomis sąlygomis įprasminti savo gyvenimą, tarnaujant Dievui ir Tėvynei“ („Lietuvos aidas“, 1991 m. lapkričio 23 d. Nr.235).

Kun. B. Laurinavičių prisimena Kun. Antanas Dilys:

Pirmą kartą susitikau su juo 1941 m. rugsėjo 1 d., kada pasibeldžiau į Vilniaus kunigų seminariją. Jai dar vadovavo lenkiškoji vadovybė, joje klierikų daugumą sudarė lenkai. Tarp jų buvo tik du lietuviai: klierikai B. Laurinavičius ir M. Stonys. Vokiečiams uždarius tą lenkų vadovaujamą seminariją, 1942 m. rudenį susikūrė lietuviška seminarija, kurios iniciatorius buvo arkivyskupas M. Reinys, o seminarijai vadovavo jaunas rektorius kun. L. Tulaba (…). Nuo tų laikų praėjo apie 50 metų, tačiau man akyse stovi puikios kun. Laurinavičiaus primicijos Gervėčių bažnyčioje 1944 m. birželio pradžioje. Žmonių buvo daug, pilna bažnyčia ir šventorius, nors netoli jau dundėjo fronto patrankos. Vėliau mūsų keliai išsiskyrė. Mane suėmė ir išvežė į Karagandos, vėliau Vorkutos lagerius. Kun. Laurinavičius vienintelis iš kunigų rūpinosi, kad gaučiau maisto siuntinius. Siųsdavo maisto produktus man ir kitiems kunigams. Jis globojo ir mano seserį Oną, likusią Lietuvoje be tėvų ir be globėjų (…).

Regina Zaikienė – Mlinkauskaitė: 

Maža būdama, visada spoksodavau į jį. Gal dėl to, kad jis nešiojo gimnazisto kepurę, o gal dėl to, kad buvo labai gražių veido bruožų. 1941 m. su keliomis draugėmis įstojau į ketvirtą pradinės mokyklos klasę Vilniuje. Gyvenau „Živilės“ bendrabutyje. JĄ užbaigę, ruošėmės stoti į gimnaziją, bet silpnai mokėjome lietuvių kalbą. Ir štai vasaros atostogų metu kun. B. Laurinavičius pats pasisiūlė mums padėti – porą mėnesių pamokyti mus lietuvių kalbos. Jis mus taip gerai paruošė, kad aš ir draugė egzaminus išlaikėme iškart į antrą gimnazijos klasę. Vėliau ryšiai tarp mūsų nutrūko. Gyvenau Vilniuje. Kartą jį sutikau. Kunigas pasakė girdėjęs, kad ištekėjau. Paklausė, ar vyras išgeria. Atsakiau – taip. Jis pasakė, kad nemokėjau rinktis. Greitai atsisveikino ir nuėjo… Dabar, jei jis būtų gyvas, aš būtinai pas jį nuvažiuočiau ir pasakyčiau, kad vyrą atpratinau gerti, o sūnų išauginau nerūkantį ir negeriantį.

 Palaikų perkėlimas 

Pasikeitus Lietuvoje politinei atmosferai, kun. B. Laurinavičiaus palaikai buvo perkelti iš Adutiškio į Švenčionėlius, kaip jis pageidavo testamente. Tai įvyko 1988 m. lapkričio 25 d. Nors buvo darganotas, šaltas oras, perkėlimo iškilmėse dalyvavo daug žmonių, ypač jaunimo. Rytą Adutiškyje buvo atlaikytos gedulingos Mišios. Pamokslą pasakė kun. K. Vasiliauskas. Jau vėlai vakare, atgabenus karstą su kun. B. Laurinavičiaus palaikais į Švenčionėlius, įvyko gedulingos pamaldos. Mišias laikė testamento vykdytojas kun. K. Žemėnas su kitais keturiais kunigais. Pamokslą pasakė kun. R. Puzonas.

Adutiškio parapijiečių atsisveikinimas

Baladė apie kunigą B. Laurinavičių: Nuo trapaus piemenėlio lietuviškų Gervėčių, Nuo juodąjį arimą ariančio bernelio, Nuo žilų sodybų, nuo baltųjų klėčių Driekias kuklus takas į didįjį kelią. Apleidžia gimtą sodžių – taip likimas skyrė – Lyg paukštis palieka tėvų gūžtą seną. Didžiosios svajonės atpildą patyręs, Vilki jis garbingą Levito sutaną. Kelias pašaukimo žengti buvo lemta, Nešant savo luomo degantį žibintą, Barstant dirvon grūdą tikėjimo švento, Daug aukos ir meilės dosniai išdalinta. Bet kova nelygi. Su tamsybėm kovės, Prieš melą pakėlęs jis teisybės ginklą – Neilstančiom rankom iškėlė šventovę – švyturio bokštą – gyvą sau paminklą! Aplink tirštėjo tvaikas – neganda artėjo, O budelių rankos ruošė kraujo puotą – įvyko! Paskutinė auka Sutvėrėjui – Žalgirio sankryžos Golgota!… Tremty šaltas kapas. Lyg svetima gryčia Nukankinto kūno sušildyt negalėjo. Ir baltojo kryžiaus savosios bažnyčios Slapčiomis kas dieną širdimi ilgėjos. Skaidrus perlo lašas, gyvenimas – žygis Skelbs būsimoms kartoms negęstančią šlovę. Kristuje ilsėkis, kuklus tiesos karžygį, Prigludęs prie mūro savosios šventovės! J. Butkevičius LPS Švenčionių rajono tarybos leidinys „Rytas“, 1989 m. gruodžio 30 d. Nr. 7). Apie kun. B. Laurinavičių žinių pateikė jo brolio duktė Jadvyga Laurinavičiūtė-Pranskienė.

Atminimo įamžinimas

  • 2002 m. leidykla Katalikų akademija išleido knygą „OBJEKTAS „INTRIGANTAS“. Kunigo Broniaus Laurinavičiaus gyvenimas ir veikla“. Ją galima skaityti nuorodoje: http://www.lkbkronika.lt.
  • 2010 gruodžio 4 d. Vilniuje ties Kalvarijų ir Žalgirio gatvių kampu atidengtas ir pašventintas paminklas (skulptorius – prof. Antanas Kmieliauskas) 1981 m. KGB nužudytam katalikų kunigui Broniui Laurinavičiui. Prieš tai įvyko šv. Mišios šv. Jokūbo bažnyčioje. Paminklą pašventino Vilniaus arkivyskupijos vyskupas emeritas Juozas Tunaitis.

 

Paskelbta keletas publikacijų: 

  • Antanas Patackas. Kun. Bronislovas Laurinavičius // Lietuvos aidas.- 1991 – lapkričio 23 d.
  • Antanas Patackas. Kun. Bronislovas Laurinavičius // Voruta.- 1991 – Lapkričio 1-15 d.
  • Irena JONKUVIENĖ. Gyva kunigo Broniaus Laurinavičiaus atmintis // Voruta. – 2011, gruod. 10, nr. 23 (737), p. 14.

 

 

Palikite savo mintis

Vladas Mironas, kunigas (1880-1953)

Vladas MironasLietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Vladas Mironas gimė 1880 m. birželio 22 d. Kuodiškių vienkiemyje (dab. Rokiškio r.), valstiečių šeimoje. 1892 m. baigė Panemunio pradžios mokyklą, mokslus tęsė Mintaujos gimnazijoje (dab. Jelgava, Latvija), kur susipažino su vyresniųjų klasių mokiniais, bendramoksliais, o vėliau – bendraminčiais Antanu Smetona ir Juozu Tūbeliu, priklausiusiais gimnazijoje slapta veikusiai „Kūdikio“ draugijai. 1896 m. jie ir būrelis kitų lietuvių moksleivių buvo pašalinti iš gimnazijos už atsisakymą melstis rusiškai. Vėliau daliai moksleivių leista tęsti mokslus, bet V. Mironas į gimnaziją nebegrįžo.

1897 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Ją baigė 1901 m., iki 1904 m. studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje, kur įgijo teologijos magistro laipsnį. Įšventintas kunigus grįžo į Vilnių. Čia iki 1907 m. dirbo privačių mokyklų kapelionu, vėliau klebonavo Choroščėje (Lenkija), nuo 1910 m. – Valkininkuose, nuo 1914 m. pab. – Dauguose, nuo 1910 iki 1929 m. buvo Merkinės dekanas.

Atstovaudamas ne itin gausią Vilniaus bendruomenę 1905 m. gruodžio 4–5 d. dalyvavo Didžiojo Vilniaus Seimo veikloje. Buvo 1907 m. įkurtos Lietuvių mokslo draugijos narys. 1905–1913 m. į lietuvių kalbą išvertė D. Bončkovskio tikybos vadovėlių kurie J. Zavadskio spaustuvėje buvo išleisti net keliais leidimais ir Lietuvoje bei išeivių naudoti iki pat XX a. 3 deš.

1917 m. padėjo rengti ir dalyvavo Lietuvių konferencijoje, kurioje buvo išrinktas Lietuvos Tarybos (1918 m. liepos 11 d. pavadinta Lietuvos Valstybės Taryba) nariu, iki 1918 m. vasario 15 d. ėjo antrojo Tarybos vicepirmininko pareigas. 1918 m. sausio 26–31 d. pirmininkavo dešimčiai Lietuvos Tarybos posėdžių. 1918 m. vasario 16 d. su kitais Tarybos nariais pasirašė Lietuvos nepriklausomybės aktą.

1920 m. kovo-liepos mėnesiais viešėjo JAV, ragino tautiečius moraliai ir materialiai paremti Lietuvos Nepriklausomybę. Išrinkus Steigiamąjį Seimą ir paleidus Lietuvos Valstybės Tarybą, grįžo į Daugus

1926 m. gegužės mėn. kaip vienas iš buvusios Tautos pažangos partijos – Lietuvių tautininkų sąjungos aktyviausių narių kartu su A. Smetona ir Augustinu Voldemaru išrinktas į III Seimą. Lietuvių tautininkų sąjungos steigiamajame suvažiavime 1924 m. išrinktas jos vyriausios valdybos nariu.

Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo Lietuvos Respublikos prezidentu tapo A. Smetona, įtakingiausia politinė partija – Lietuvių tautininkų sąjunga. 1927 m. balandžio mėn. prezidentas paleido Seimą. V. Mironas paskirtas tikinčiųjų reikalams referentu prie Vidaus reikalų, vėliau – Švietimo ministerijos.

1929–1938 m. – vyriausiasis Lietuvos kariuomenės kapelionas brigados generolo teisėmis, Kauno šv. Mykolo Įgulos bažnyčios rektorius. 1930 m. apdovanotas Vytauto didžiojo 3-ojo laipsnio ordinu, o 1938 m. – DLK Gedimino 1-ojo laipsnio ordinu.

1934 m. tapo Kauno miesto tarybos nariu. 1930 m. išrinktas Lietuvių tautininkų fondo, rėmusio partijos projektus ir Lietuvos jaunuomenę, pirmosios valdybos vicepirmininku. „Jaunosios Lietuvos“ garbės teismo ir leidybos akcinės bendrovės „Pažanga“ pirmininkas.

Devynioliktasis ministrų kabinetas. Iš kairės, sėdi: Juozas Tūbelis, Vladas Mironas, Antanas Smetona, Konstantinas Šakenis, J.Takūnas. Iš kairės, stovi: Juozas Skaisgiris (šeštas), J. Gudauskas (aštuntas), Kazys Germanas (vienuoliktas), Juozas Urbšys (dvyliktas).

1938 m. A. Smetona pasiūlė V. Mironui premjero postą. Nuo 1938 m. spalio 1 d. ėjo dar ir Žemės ūkio ministro pareigas. 1939 m. nuo sausio 5 iki gruodžio 2 d. – Lietuvių tautininkų sąjungos vyriausiosios valdybos pirmininkas. Pagrindinis V. Mirono rūpestis buvo sureguliuoti santykius su Lenkija. Prezidento įpareigotas, 1938 m. dalyvavo slaptose derybose su Lenkijos atstovais. Dviejų valstybių pozicijų suderinti nepavyko, tad Lietuvos vadovams teko priimti Lenkijos vadovybės 1938 m. kovo 18 d. ultimatumą. 1939 m. kovo 20 d. gavusi Vokietijos ultimatumą, Lietuva buvo priversta jai perduoti Klaipėdos kraštą. V. Mironas vadovavo dviem – aštuonioliktajam ir devynioliktajam (1938 m. kovo 24 – gruodžio 5 d. ir iki 1939 m. kovo 28 d. dirbusiems) ministrų kabinetams.

Palikęs premjero kėdę, apsigyveno savo ūkyje Bukaučiškėse (netoli Daugų) ir gyveno ten iki sovietų valdžios arešto. 1940 m. rugsėjo 12 d. – 1941 m. birželio 23 d. kalintas Alytaus NKVD areštinėje ir Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Karo metus praleido savo ūkyje prie Daugų – Bukaučiškėse, kur buvo Daugų parapijos vikaru.

Pokario metais vėl suimtas, spaudžiamas 1945 m. vasario mėn. sutiko tapti MGB agentu informatoriumi. Dvasininkas buvo perkeltas dirbti į Vilnių Jėzaus švč. Širdies parapijos klebonu, tačiau saugumas verbavimo rezultatu greitai nusivylė, trumpai V. Mironą kalino 1946 m.

1947 m. sausio 3 d. trečiąkart suimtas ir ištremtas 7 metams į griežtu režimu pagarsėjusį Vladimiro (Rusija) kalėjimą. Likus mažiau nei metams iki laisvės atgavimo 1953 m. vasario 18 d., ištikus insulto priepuoliui, Vladas Mironas mirė. Palaidotas bendrose Vladimiro kalėjimo kapinėse. 2007 m. Vilniuje, Rasų kapinėse, atidengtas kenotafas Vlado Mirono atminimui.

Palikite savo mintis

Juozas Montvila, kunigas (1885-1912)

Montvila

Kun. Juozapas MONTVILA (1885–1912)

Rodos, gyvenimas tik prasideda. Žmogus pirmąsias gyvenimo pamokas gauna savo tėvų šeimoje. Čia jis mokomas mylėti, būti doras, skirti blogį nuo gėrio, vengti netinkamų poelgių. Čia bręsta nauja asmenybė, nuolat tobulėdama, siekdama pasirinkto tikslo. Žmogaus vertybių sampratai ir jų giliausiam pažinimui, savotiškai jų teigiamai evoliucijai daug įtakos turi mokykla, jį supantys žmonės, o kunigui – ir kunigų seminarija, kurioje visapusiškai ugdoma asmenybė.

Juozas Montvila, būsimasis Seinų vyskupijos kunigas, gimė 1885 metais Nendriniškių kaime, Marijampolės parapijoje, Kazio ir Magdalenos Mont-vilų šeimoje. Tėvas buvo darbštus, tvarkingas ir blaivus žmogus, motina – gailestingos širdies moteris. Montvilų namuose rasdavo užuovėją ir vargšas, duonos kąsnį – elgeta. Šeimoje, be vyriausiojo Juozo, dar gimė septyni vaikai: Petras, Kazys, Pijus, Andrius, Emilija, Elžbieta ir Izabelė. Vaikai dirbo įvairius ūkio darbus, prižiūrėjo ir rūpinosi vienas kitu. Vyriausiasis sūnus Juozukas pakrikštytas Marijampolės bažnyčioje, kur, būdamas tik 7 metų, jau priėmė ir pirmąją Šv. Komuniją. Baigęs Marijampolės pradžios mokyklą, įstojo į Marijampolės gimnaziją, vėliau į Seinų kunigų seminariją. Būdamas jautrios sielos, netgi suabejojo savo vertumu tapti kunigu, tačiau po labai trumpo laiko vėl sugrįžo į seminariją, į tą patį savo kursą1. Visgi yra ir kita nuomonė – kad Juozas Montvila į seminariją grįžo tik kitais mokslo metais2. Kunigystės šventimus Juozas Montvila priėmė kartu su Jonu Petrika3, o žemesniame kurse mokėsi Vincentas Borisevičius4. Seinų seminarijoje Juozo Montvilos mokslo metais jau gana viešai reiškėsi ir lietuviškoji dvasia. 1903 metais šv. Tomo Akviniečio minėjime klierikas Pranas Kuraitis5 pirmą kartą perskaitė referatą lietuvių kalba6. Nuo 1904-1905 metų lietuvių kalbos pamokos buvo įvestos jau oficialiai (o nuo 1910 metų lietuvių kalba dėstoma ir lenkams klierikams). Nors Seinai, kur mokėsi (o vėliau dirbo) Juozas Montvila, buvo vienas iš labiausiai geografiškai nutolusių lietuvių miestų, visgi išlaikė lietuviškąją dvasią ir seminarijoje, ir tarp vietos gyventojų – gana sunkiais metais, kai tautinę priespaudą vykdė ir caro administracija, ir dalinai tik lenkiška dvasia besivadovaujantys kunigai.

Seminarijoje ir namuose būsimasis kunigas Juozas pasižymėjo darbštumu, kuklumu, pamaldumu, mylėjo žmones, buvo jautrus savo šeimos nariams: tėvams, broliams, sesėms7. Kunigystės šventimus Juozas Montvila gavo Varšuvoje, nes Seinuose tuomet nebuvo vyskupo. Naująjį kunigą 1908 metų kovo 22 dieną įšventino Varšuvos vyskupas pagalbininkas8, kilęs iš gretimos Marijampolės parapijos – Sasnavos, Kazimieras Ruškys9. Tai buvo lietuviams palankus ir gana uolus bei dvasingas vyskupas. Jis 1909 metais patarė Jurgiui Matulaičiui ir Vincentui Senkui, kaip būtų galima pogrindžio sąlygomis atnaujinti caro valdžios uždarytą marijonų vienuoliją.

Po iškilmingų pirmųjų šv. Mišių J. Montvila išvyko į Augustavo dekanato Lipsko parapiją, kurioje, greta Romos katalikų, buvo gana nemažai ir Rytų apeigų katalikų unitų. Ši unija dar 1596 metais Lietuvos Brastoje buvo sudaryta tarp Lietuvos ir Lenkijos stačiatikių ir Romos Katalikų Bažnyčios. Tačiau po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 metais senoji Lietuvos valstybė nustojo egzistavusi. Svetimos imperijos pasidalijo kraštą. Jau po 1815 metų Vienos kongreso visa Lietuva priklausė Rusijai, kurios administracija stengėsi Lietuvą izoliuoti nuo Vakarų pasaulio, ypač atskirti ją nuo krikščionybės centro Romos. Rusijos caro Nikolajaus potvarkiu 1839 metais Rytų apeigų Katalikų Bažnyčia buvo panaikinta ir 1,5 mln. imperijos unitų prievarta prijungti prie stačiatikių cerkvės10. Lietuvoje įsigaliojus šiam potvarkiui buvo persekiojami Romos Katalikų Bažnyčios kunigai, patarnaujantys unitams. Nors pastarieji buvo caro valdžios persekiojami ir prievarta jungiami prie stačiatikių cerkvės, daugelis iš jų slapta dėl religinių patarnavimų kreipdavosi į Romos Katalikų Bažnyčios kunigus. Už tokius patarnavimus kunigai buvo civilinės valdžios griežčiausiai baudžiami. Unitų persekiojimą palaikė ir pati stačiatikių cerkvė.

Kunigas Juozas Montvila čia ir įkliuvo: pakrikštijo vieną unitų kūdikį ir išklausė vieno mirštančio senelio išpažinties. Dėl to jam vėliau buvo iškelta baudžiamoji byla, kaip rašoma Varšuvos generalgubernatoriaus rašte Suvalkų gubernatoriui11. Čia reikėtų pažymėti, kad visi imperijos unitai buvo laikomi stačiatikiais ir jiems Romos Katalikų Bažnyčios kunigai neturėjo teisės patarnauti. Nors po 1904 metų pavergtuose kraštuose bent iš dalies buvo grąžintos laisvės, visgi kunigo Montvilos elgesyje caro valdžia įžvelgė priešišką imperijai politiką, dėl kurios netgi iškelta baudžiamoji byla. Be abejo, nebuvę prasmės laukti, ir kunigas Seinų vyskupijos vadovybės buvo perkeltas į lietuvišką šios vyskupijos parapiją Liubavą. Ši parapija buvo sudėtinga dėl tautinių skirtumų ir nesantaikos. Lietuviai parapijiečiai 1906 metais netgi kreipėsi į vyskupijos valdytoją, skųsdamiesi dėl lietuvių kalbos ignoravimo per pamaldas: „Kaip yra žinomas dalykas Jūsų Šviesybei, kad Liubavo parapija susideda iš dviejų dalių – sulenkėjusių lietuvių, kurie save vadina lenkais, ir lietuvių. Nors sodžių, kuriuose yra namie vartojama lietuviška kalba, yra daugiau, (…) o vienok mes, lietuviai, buvome per ilgus metus savo bažnyčios nemielaširdingai nuskriausti“12. Čia reikėjo būti labai talentingam, kad būtų galima vienodai teisingai patarnauti abiejų tautybių žmonėms, sugebant numalšinti tautinę nesantaiką. Kunigas Montvila Liubave neilgai sėkmingai dirbo. Jis buvo stačiatikių dvasininkų susektas ir atpažintas, apskųstas civilinei valdžiai. Ši neleido jaunajam kunigui atlikinėti pareigų, išskyrus „skaitytines“ mišias. Taip Montvila tampa Seinų katedros rezidentu. Darbštus kunigas susiranda mėgstamą ir liaudžiai reikalingą užsiėmimą – dirba „Šaltinio“, „Spindulio“ ir „Vadovo“ spaustuvėse.

Išvykimas į Jungtines Amerikos Valstijas. Kunigas Montvila ne tik savo vyskupijoje, bet, galima sakyti, visoje Rusijos imperijoje tampa persona non grata. Dar blogiau – jis gali susilaukti represijų. Tad Seinų vyskupui Antanui Karosui13, be abejo, leidus, kunigas Juozas Montvila nutaria slapta išvykti iš Lietuvos ir ilgesniam laikui apsigyventi Amerikoje.

Kunigo Juozo brolis Petras Mont-vila vėliau apie tai rašė: „Taip 1911 metų gale jis visai pasirengė. Broliui Petrui į Brukliną parašė atviruką, kurį jis gavo 1912 metų sausio 1. Atviruke rašo, kad už dviejų trijų savaičių žada būti Londone pas kun. K. Matulaitį. O iš ten jau stačiai pas jį keliaus… Nežinia, kaip jis keliavo iš Seinų, kur perėjo sieną. Pasinaudojo agentais, kurie žmones vedė per sieną ir pasiuntė toliau. Ten paprastai perduodavo kitiems agentams, kurie emigrantą įstatydavo į tikrą kelią. Paprastai visiems teko pervažiuoti Berlyną… Nežinia, kokiu keliu keliavo kun. Juozas. Greičiausiai jis iš Hamburgo išplaukė laivu į Angliją, į Londoną. Taip keliavo ir jo brolis Petras – iš Hamburgo į Londoną“14. Londone gyvenantis ir dirbantis kunigas K. Matulaitis bandė perkalbėti savo svečią, kad jis pasiliktų čia ilgesniam laikui. Visgi kun. Montvila apsisprendė nelaukti, bet išplaukti šiuo pirmuoju „Titaniko“ maršrutu. Jam rūpėjo įvykdyti mirusio dėdės testamentą ir dirbti Vorčesterio parapijoje. Čia galėtų kilti klausimas: koks gi buvo tikrasis kunigo Montvilos išvykimo tikslas. Jeigu ne baudžiamasis persekiojimas dėl patarnavimų unitams ir vyskupo suvaržymas dėl to jį skirti normaliam darbui parapijoje, galėtų kilti įtarimas, jog tai buvo asmeniniais tikslais pagrįsta kelionė. Tačiau žinant pavojų, kuris jam kilo dėl caro valdžios ir stačiatikių dvasininkijos persekiojimų, darosi aiškus kitas kelionės tikslas. Asmeniniai reikalai galėjo kun. Montvilą tik paskatinti ilgiau nelaukti, neatidėlioti kelionės. „Titaniko“ laivas pasirinktas irgi dėl praktinių priežasčių. Anot brolio Petro, kunigas Juozas sunkiai išgyveno plaukimą laivu, o „Titanikas“ buvo gana patogus, stabilus laivas15.

Baudžiamasis persekiojimas vien dėl to, kad kunigas atliko savo pareigas, kurias privalėjo atlikti kaip katalikų kunigas, liudija, jog Seinų katedros rezidentas išvyko ne savo noru iš savo vyskupijos ir Lietuvos. Kodėl gi į Ameriką? Be abejo, tokiam apsisprendimui galėjo turėti įtakos ir tai, kad JAV gyveno artimų šeimos narių, ir kad ten buvo nemaža gan veikli lietuvių bendruomenė, vyko aktyvi lietuvių katalikų veikla, veikė lietuviškos parapijos.

1912 metų balandžio 10 dieną „Titanikas“ turėjo išplaukti. Nuotaika buvo gana šventiška ne vien dėl šio įvykio. Katalikams tai buvo dar tik trečiadienis po šv. Velykų – daugelis gyveno Kristaus Prisikėlimo šventės nuotaika. „Į uostą skubėjo ir šiaip žmonės. Ir jie norėjo pamatyti, kaip „Titanikas“ sujudės ir atsikabins nuo kranto pirmajai kelionei. Kaip įdomu pamatyti tokį laivą – technikos stebuklą. Laivo išplaukimo laikas – 12 val. vidurdienį. Tai tikrai jaudinantis momentas. Denyje vis daugėja žmonių. Puošni publika ten stoviniuoja ir stebi uostą, laukia iškeliavimo. Išsirikiuoja orkestras16.“

Ką daryti? Laivo kapitonas turėjo vieną didelį tikslą – kuo greičiau perplaukti Atlantą ir už tai gauti mėlynąjį kaspiną – greičiausios kelionės pripažinimą. Įvairūs perspėjimai, kad kelyje yra dideli ledkalniai, kapitonui nedarė įspūdžio. Nebuvo leista nei mažinti greičio, nei keisti kelionės krypties17. „Visi buvo įsitikinę laivo galybe – jis neskęstantis18.“ Tačiau šis neskęstantis laivas greitai sutiko savo pirmąją kliūtį Atlanto vandenyno platybėse: „Išgirdęs pavojaus signalą, prie vairo budėjęs karininkas staiga išjungė visus motorus. Norėjo pasukti ir patį laivą, bet laivas buvo nepaprastai didelis. Jis turėjo savo inercinę jėgą ir greitį, ir jo nebuvo galima taip lengvai pasukti. Taip laivas smaigaliu atsitrenkė į ledo kalną. Ledo kalnas iš vandens buvo iškišęs tik mažą savo dalį. Vandeny buvo didelė masė, kuri lengvai sutraiškė laivo smaigalio šoną. Dešinėje smaigalio pusėje pramušė 300 pėdų skylę19“.

Kas vyko toliau, gali įsivaizduoti kiekvienas. Daugeliui, be abejo, kilo klausimas: kas įvyko? Laivo įgula tuojau pat privalėjo įvertinti padėties rimtumą, o kai buvo įsitikinta katastrofos baisumu, prasidėjo gelbėjimo darbai ir kilo didžiulė panika tarp keleivių. Gelbėjimosi procesą, be abejo, apsunkino ir tai, kad nepagrįstai pasitikėta laivo saugumu ir nepasiruošta tokiai didelei nelaimei. Taip žuvo daugiau nei pusantro tūkstančio žmonių20.

Kunigo Juozo Montvilos brolis, surinkęs labai daug liudijimų apie šią tragediją, rašo: „Kapitonas padarė dramatiškiausią sprendimą – įsakė į laivelius susodinti tik moteris ir vaikus. Čia buvo giliai tragiškų ir jaudinančių momentų, kai žmonos turėjo atsiskirti nuo savo vyrų. Kitos pasiliko drauge su vyrais, kad drauge sutiktų bendrą likimą21“. Ką daryti? Šis klausimas kilo ir laive buvusiems trims katalikų kunigams. Pradžioje jie teikė sakramentus laive pasiliekantiems keleiviams, juos laimino ir guodė. Kunigams pasiūloma galimybė išsigelbėti. Jiems skiriamos vietos gelbėjimosi valtyje. Savo brolio Amerikoje nesulaukęs Petras Montvila, apklausinėjęs daugelį išsigelbėjusių žmonių, rašo: „Ir jam buvo pasiūlyta sėsti į valtelę, bet jis atsisakė22“. Atsisakydamas vietos gelbėjimo valtyje, jaunas kunigas iš Seinų vyskupijos apsisprendė išgelbėti kito žmogaus gyvybę, tikriausiai visai nepažįstamo, nematyto. Ir net nežinojo, ar kas nors kada nors apie šį jo poelgį sužinos. Šis kunigo apsisprendimas katastrofos metu liudija jo dvasinį brandumą ir kunigišką kilnumą. Apsispręsti reikėjo čia pat ir tuojau pat. Panašiai kaip šventajam kunigui Maksimilijonui Kolbei, kuris jau yra vainikuotas šventųjų garbe. Juozas Montvila priešingai – mažai kam žinomas. O visgi šie katalikų kunigai buvo labai panašūs: nedvejodami atidavė gyvybę už artimą.

Išvados. Lietuvis kunigas Juozas Montvila – mūsų tautos pasididžiavimas ir pavyzdys, kaip reikia mylėti artimą. Jis – užaugęs netoli Marijampolės, dirbęs Seinų vyskupijoje, taigi mums labai artimas. Visgi šis kunigas šiandien mums, lietuviams, per mažai žinomas. Nepelnytai jį užmiršome. Ar jis nėra viena iškiliausių asmenybių tūkstantmetėje Lietuvos istorijoje, greta žymiausių valstybės ir Bažnyčios veikėjų? Atėjo laikas kunigo Juozo Montvilos vardą visiems lietuviams tarti su didele pagarba ir pasididžiavimu.

Kan. Kęstutis ŽEMAITIS
Vytauto Didžiojo universitetas

Literatūra

1. Baltinis A. Vyskupo Vincento Borisevičiaus gyvenimas ir darbai, Roma, 1975
2. Lietuvių enciklopedija, t. XI, Bostonas, 1957
3. Lietuvių enciklopedija, t. XXVI, Bostonas, 1961
4. Lomžos diecezijos archyvas. Sig. II, 109
5. Montvila K. Kun. Juozas Montvila (rank-raštis, Vilkaviškio vyskupijos kurijos archyvas, miestas nenurodytas, 1985)
6. Montvila P. Kai grįžta praeitis, Niujorkas, 1977
7. Mūsų švyturiai. Red. L. Rimkevičiūtė, Vilnius, 1992
8. Porządek Nabożeństw Kościelnych. Ankieta z 1898 r. / Lomžos diecezijos archyvas. Sig. I–245
9. Žemaitis K. Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorija, Kaunas, 2006
10. Дело канцелярии Сувалкского губернатора Нp. 1010, 1911 года

Palikite savo mintis

Kazimieras Olšauskas, kunigas (1911–1934–1954)

Olsauskas Kazimieras_1

Kunigas profesorius dr. KAZIMIERAS OLŠAUSKAS
1911 – 1934 – 1954

Sibiro kankinys Kazimieras Olšauskas gimė 1911 sausio 19 dieną Žeimių kaime, Salantų parapijoje, Kretingos rajone. Mokėsi Salantų pradinėje mokykloje, Plungės gimnazijoje, Telšių kunigų seminarijoje. 1932-1936 m. Romos Germanicum universitete studijavo filosofiją ir teologiją, įgijo daktaro laipsnį. Kunigu įšventintas 1934 m. spalio 26 d. Telšiuose.

Grįžęs į Lietuvą, profesoriavo Telšių kunigų seminarijoje. Dėstė teodicėją, Šv. Raštą, kalbas, 1937-1940 metais dar redagavo vyskupijos laikraštį „Žemaičių prietelius“. Rašė straipsnius savo ir kitiems laikraščiams bei žurnalams „Židinys“, „Tiesos kelias“ ir kitiems. Parašė prelato Pranciškaus Urbonavičiaus-Kuprano biografiją, „Krikščioniškąją Žemaičių didybę“, „Žemaičių kankinius“ – Rainių miškelio paslaptis. Dažnai pasirašinėdavo dr. K. Alšėno slapyvardžiu.

Pokaryje dirbo Telšiuose. Juo susidomėjo komunistai, todėl turėjo pasitraukti nuošalėn. 1946 m. jį surado Veiviržėnuose. Gruodžio 24 dieną einant laikyti šv. Mišių, į zakristiją atėjo pasiųstas žmogus jo kviesti pas ligonį. Kunigas nusirengė, pasiėmė Švč. Sakramentą ir sekė paskui pakvietėją. Šventoriuje jį apspito enkavedistai, nutempė prie sunkvežimio, suraišiojo virvėmis ir pradėjo tardyti. Jis nekalbėjo. Kai atėjo klebonas kunigas Jurgis Galdikas, Olšauskas perdavė Švenčiausiąjį, o Jį su jauduliu atsiklaupęs priėmė areštantas. Atsistojęs garsiai pasakė: „TEGYVUOJA KRISTUS KARALIUS!“ Šie žodžiai prieš Golgotos kančią priminė tarsi Paskutinės vakarienės atkartojimą. Tai aprašyta knygoje „Kazimieras Olšauskas, profesorius, kunigas, Sibiro kankinys“.Vilnius-Plungė, 1997.

Atvežtą į Telšius tardyti pradėjo leitenantas Raškevičius gruodžio 25 dieną – per šv. Kalėdas. Vėliau tardė Vilniuje, nuteisė 10 metų lagerių ir 5 metus tremties.

Paskutinis kalinys Kazimieras Paškevičius, kurį laiką kalėjęs kartu ir keliavęs per kelis lagerius Sverdlovsko srityje, Turinsko lageriuose, savo laiške 1952 m. lapkričio 15 dieną neaiškiai parašė apie jo žūtį, kurios dar nebuvo (gal laiško data netiksli!) Staryj Markino miško krovos lageryje 1948 m. ir Podgornyj dar jie buvo kartu, bet, parvežus į Okuniovo lagerį, Olšausko jau nebebuvo. Mirties liudijime 1954 m. liepos 23 dieną parašyta: širdies paralyžius. Pakartotinas liudijimas išrašytas Kretingos rajono Civilinės metrikacijos skyriaus IOK 27/474, 5//091/01-89. Lietuvos Ypatingojo archyvo duomenimis, žuvo 1954 m. birželio 18 d.

Kaip tiksliau sužinota, žuvo jis tarp dviejų vagonų rąstui įsirėmus į krūtinę.

Daug prirašęs ir dar daug galėjęs parašyti bei perduoti savo žinias jaunajai kartai, buvo Dievo pašauktas liudyti Kristų Karalių toli nuo Lietuvos, Uralo kalnyno platybėse.

Publikuota: Kun. Brunonas Bagužas. Mes liudijame Kristų, in: Lietuvos piliečio kelias. – Varniai-Vilnius, Žemaičių vyskupystės muziejus – „Mintis“, 2006, p. 329-331.

Palikite savo mintis

Petras Paulaitis, pasaulietis, mokytojas (1904-1986)

Gimė 1904 m. birželio 29 d. Kalnėnų kaime (Jurbarko raj.). 1940 m. buvo suimtas dėl tautinių bei religinių įsitikinimų. Susidorojimo išvengė, bet buvo pašalintas iš mokytojo pareigų. 1942 m. buvo gestapo areštuotas už patriotinį jaunimo auklėjimą. Vežamas į Kauną pabėgo ir rezistencinę kovą tęsė pogrindyje. 1947 m. sovietinio saugumo buvo suimtas už patriotinės ir religinės partizaninės spaudos leidybą. Po septynerius mėnesius trukusių tardymų nuteistas 25 metams laisvės atėmimo. Po dešimties metų paleistas į laisvę, bet už nelegalų jaunimo patriotinį ir religinį auklėjimą netrukus vėl nuteistas 25 metų laisvės atėmimo bausme. Į laisvę paleistas 1982 metais, kalinimo vietose išbuvęs visą šį laiką. Tarp kalinių turėjo didelį autoritetą. Pasižymėjo nepalaužiamu tikėjimu, nepaprastu teisingumu ir sąžiningumu, rūpinosi suvargusiais ir apleistais. Mirė 1986 m. vasario 19 d. Kretingoje.

Palikite savo mintis

Konstantinas Paulavičius, kunigas (1882-1941)

Ilgametis Alytaus Šv. Liudviko bažnyčios klebonas Konstantinas Paulavičius gimė vasario 1882 m. 15 d. Taujūnų k., Daugėliškio vls., Švenčionių apskr., Vilniaus gub. (dab. Ignalinos r.). Buvo nužudytas 1941 m. birželio 24 d. Alytuje.

Alytaus tarpukario metų istorija glaudžiai susijusi su iškilia dekano klebono kunigo Konstantino Paulavičiaus asmenybe. Per 30 kunigystės metų kunigas K. Paulavičius atidavė Pirmojo Alytaus Šv. Liudviko parapijai. Gyveno Lietuvai sudėtingu metu, tačiau nevengdamas sunkumų visas jėgas atidavė Alytaus krašto žmonėms; kėlė jų dvasingumą ir dorovę, rūpinosi materialine gerove. Jo pastangomis padidinta ir išpuošta Šv. Liudviko bažnyčia. Klebonas užėmė svarbią vietą ne tik religiniame, bet ir kultūriniame, socialiniame gyvenime, švietime. Alytaus krašte buvo vienas žymiausių inteligentų. Čia ir atgulė amžinojo poilsio.

Palikite savo mintis

Jonas Petrika, kunigas (1885 04 13-1941 06 22 )

Untitled-1

Kun. Jonas Petrika

Kun. Jonas Petrika (1885 04 13-1941 06 22 ) gimė Būblelių kaime, Būblelių valsčiuje, Šakių apskrityje, sumanių, darbščių ūkininkų šeimoje. Jo vaikystė ir paauglystė nusidriekė per sunkų Lietuvai istorinį laikotarpį. Po 1863 metų sukilimo keturis dešimtmečius buvo draudžiama lietuviška spauda lotyniškais rašmenimis, į ištremtųjų dvarininkų žemes ėmė keltis kolonistai iš Rusijos. Vis per tuos dešimtmečius ūkininkai tvirtėjo ir galėjo leisti vaikus į mokslus. Būsimojo kunigo vaikystėje darbo buvo daugiau negu vaikiško nerūpestingumo. Vaikai padėjo tėvams ūkyje, bet buvo skatinami mokytis. Baigusį parapinę mokyklą Joną tėvas išsiuntė mokytis į Marijampolės gimnaziją ir buvo numatęs jam kunigo kelią. Po kelerių mokslo metų Marijampolėje, J.Petrika išvyko mokytis į Seinų kunigų seminariją. 1908 metais, baigęs seminariją, buvo įšventintas kunigu. Prasidėjo kruopštus, kasdienis vikaro darbas įvairiose Suvalkijos vietovėse. Prasidėjus karui, jis pasitraukė į Voronežą, ten dirbo kapelionu lietuvių gimnazijoje ir, atgimus Lietuvos valstybei, šį darbą tęsė Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje. Nuo jaunystės J.Petrika susidomėjo prancūzų kalba, literatūra. Nepriklausomos Lietuvos laikais jis lankėsi Prancūzijoje, Italijoje, kurį laiką stažavosi Nansi universitete. Dorovės, Dievo meilės mokymas jo pedagoginėje veikloje buvo siejamas su labai turtingos prancūzų kultūros pažinimo skatinimu. J.Petrika labai mėgo muziką, literatūrą, dailę, norėjo ir savo auklėtiniams diegti subtilios vakarietiškos kultūros pradus. Be tikybos, gimnazijoje jis mokė ir prancūzų kalbos. Šią švietėjišką veiklą nutraukė 1940-ieji. Atvykęs į Lankeliškius, J.Petrika tarsi mėgino užsidaryti savo knygų, meno albumų, muzikos pasaulyje ir lyg pabėgti nuo XX amžiaus barbarizmo. Jis ėmėsi vikaro pareigų, tačiau parapijos pastoraciniame darbe dalyvavo ne itin aktyviai. Nerimo draskomoje Lietuvoje, Lankeliškių klebonijoje, vakarais ramiai šnekučiuodavosi skirtingos gyvenimo patirties, amžiaus, būdo kunigai. Birželio 22-osios rytą jį bei kun. V.Balsį ir išvakarėse jų draugiją papildžiusį kun. J.Dabrilą amžiams mirtyje sujungė bendras likimas.

Kun. J.Petrika palaidotas Kudirkos Naumiestyje.

Informacijos šaltinis: Laikraštis „XXI amžiaus“, 2006 liepos 21 d. Nr. 55.

Palikite savo mintis

Leonas Puciata, teologas, profesorius (1884-1943)

Puciata Leonas [1884 - 1943] teologas, profesorius (1935). 1919 Vilniaus universiteto atkūrimo komiteto narys. 1922 – 1939 dėstė Universitete italų kalbą ir teologijos disciplinas. 1942 – 1943 su kitais Vilniaus universiteto Teologijos  fakulteto bei Kunigų seminarijos dėstytojais ir klerikais vokiečių okupacinės valdžios kalintas Vilniaus Lukiškių kalėjime, Vilkaviškyje bei Šaltupio (Prienų r.) koncentracijos stovykloje, iš kurios paleistas dėl sveikatos.

Palikite savo mintis

Paulius Racevičius, kunigas (1908 12 15–1933–1941 06 27)

4jpg4

Kun. Paulius Racevičius

Kun. Paulius Racevičius – Vincento Racevičiaus ir Emilijos Knystautaitės pirmagimis, kurį tėvai pažadėjo Dievo garbei (tėvas Vincas buvo Laukuvos bažnyčios maršalka). Paulius gimė 1908 m. gruodžio 15 dieną Laukuvos parapijoje. Šeimoje gimė 14 vaikų (trys jų mirė maži).

Vincas Racevičius buvo išvykęs padirbėti į Ameriką ir grįžęs nusipirko 24 ha žemės prie pat Laukuvos miestelio, pasistatė tris pastatus gyvuliams, grūdams ir nemažą gyvenamąjį namą, tad tėvai nesunkiai išaugino vienuolika vaikų. Viename namo gale dviejuose kambariuose kurį laiką buvo mokykla, o kieme stovėjo aukštas ąžuolo kryžius.

Vaikai nuo mažens dirbo įvairius ūkio darbus, lankė mokyklą. Gabesni buvo numatyti leisti į mokslus, kiti liko dirbti žemę. Pirmagimis Paulius ir jauniausias Bronislovas tapo kunigais. Paulius įšventintas į kunigus 1933 metais, Laukuvos bažnyčioje aukojo pirmąsias šv. Mišias. Dirbo Seredžiuje, Šėtoje ir Joniškyje gimnazijos kapelionu.

1938 metais kunigas Povilas Racevičius buvo atkeltas į Joniškio gimnaziją dirbti kapelionu. Jis buvo labai gyvas, judrus, linksmas, komunikabilus kunigas. Mokiniai džiaugėsi, kad toks mokytojas pasirodė gimnazijoje. Nors 1940 metais jį iš mokyklos atleido, mokiniai ir toliau su kunigu bendravo per mokinių mišias ir ateitininkų būrelyje.

Buvusi kapeliono mokinė Elena Tamulytė yra rašiusi: „Apibūdinti Povilo Racevičiaus nuoširdumą, gerumą ir meilę tėvynei trūksta žodžių. Jis gerbė kiekvieną žmogų, o ypač vargšus. Nepraeidavo pro šalį nepakalbinęs, nepaguodęs, nesušelpęs. Labai nuoširdžiai diegė tėvynės meilę jaunimui, savo mokiniams. Rengdavo ekskursijas po visą Lietuvą, kad jaunimas pažintų gimtą šalį. Dalyvaudavo su mokiniais medelių sodinimo šventėse, tvarkė apleistus karių kapus…“

1941 m. birželio 27 dieną traukėsi rusų kariuomenė. Joniškio parapijos klebonijoje tuo metu buvo kun. P. Racevičius ir zakristijonas Vladas Kaselis. Už lango sprogus artilerijos sviediniui pažiro langų stiklai. Išsigandę nutarė išeiti iš miestelio į laukus ir pasislėpti. Pažįstami, pas kuriuos užėjo atsisveikinti, siūlė pasilikti pas juos, tačiau kunigas Paulius sakė, kad čia nesaugu, nes arti geležinkelis. Ir išėjo… Rusų kareiviai, slėpęsi rugiuose, tuoj juos suėmė. Buvo ir daugiau bėglių, bet šie buvo apsirengę išeiginiais kostiumais. Pervargę ir išbadėję rusų kariai jautė neapykantą gražiai pasipuošusiems, gražiai atrodantiems. Kareiviams kunigas ir varpininkas rodė devocionalijas, škaplierius, aiškino, kas esantys, be to, kunigas turėjo Joniškio gimnazijos dokumentus. Tačiau rusams tai nerūpėjo.

Įrėmę durtuvus į nugarą, kareiviai beginklius žmones nusivarė į mišką. Kaip pasakoja žmonės, apie keturis kilometrus miškais juos varė basus, nes avalynė rusams patiko ir ją pasiėmė. Kai nusibodo džiaugtis aukomis, įrėmė į kaktą pistoletus… Kaimo žmonės greit surado kūnus. Skubiai padarė karstus, nufotografavo ir palaidojo (nuotrauka yra Aukų muziejuje). Po karo pranešta giminėms.

Šiuo metu kun. P. Racevičiaus ir jį į paskutinę kelionę lydėjusio bažnyčios zakristijono Vlado Kaselio palaikai ilsisi Joniškio bažnyčios šventoriuje.

Informacijos šaltinis: Albina RACEVIČIŪTĖ-GADEIKIENĖ, Žmonių meilės kunigas; Kun. Pauliaus RACEVIČIAUS nužudymo 65-osioms metinėms / XXI amžius, 2006 birželio 30 d., Nr.50 (1450).

Palikite savo mintis

Pranciškus Ramanauskas, Telšių vyskupas, teologijos mokslų daktaras, profesorius, kankinys, spaudos darbuotojas (1893-1959)

Ramanauskas_Pr_vysk82

Telšių vyskupas Pranciškus Ramanauskas Baidukų lageryje 1948 m.

Telšių vyskupas, teologijos mokslų daktaras, profesorius, kankinys, spaudos darbuotojas Pranciškus Ramanauskas gimė 1893 m. spalio 16 d. Kudoniuose, Betygalos parapijoje, Raseinių apskrityje. Jis buvo jauniausias sūnus keturių vaikų šeimoje. Anksti neteko motinos, juo rūpinosi vyriausioji sesuo. 

Buvo labai gabus, todėl artimieji anksti leido jį į mokslus. 1899–1903 m. Pranciškus mokėsi Betygalos pradinėje mokykloje, o 1904–1908 m. — Raseinių miesto mokykloje, kur baigė 4 gimnazijos klases. Ten, bendraudamas su žydų vaikais, greitai išmoko žydiškai, o vasaromis iš atostogaujančių klierikų pramoko ir lotyniškai.

Savarankiškai pasimokęs, Kaune eksternu išlaikė 6 gimnazijos klasių baigimo egzaminus ir įstojo į Žemaičių kunigų seminariją Kaune, vadovaujamą poeto prel. J. Mačiulio-Maironio, kurią baigė 1917 m. ir Kauno katedroje birželio 22 dieną Žemaičių vyskupo Pranciškaus Karevičiaus buvo įšventintas kunigu.

Pirmoji jaunojo kunigo parapija — Pumpėnai (Panevėžio apskr.), kur dirbo 1917–1920 m. Jis aktyviai įsijungė ne tik į parapijos gyvenimą, bet dalyvavo ir jaunos Lietuvos valstybės ir jos kariuomenės kūrime, skatindamas žmones eiti ginti Tėvynę. 1920-1921 m. kun. Ramanauskas vikaravo Krekenavoje, o 1921-1922 m. — Raseiniuose.

1922 m., gavęs dvasinės vadovybės leidimą, kun. Pranciškus įstojo į ką tik įsteigto Kauno universiteto Teologijos filosofijos fakultetą. Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius kun. Pranciškui Ramanauskui buvo pažadėjęs, kad, jei jis baigs universitetą su pagyrimu, siųs studijuoti į Romą. Kadangi daug dalykų universitete buvo panašių kaip ir seminarijoje, tai studijuoti kun. Pranciškui buvo nesunku, likdavo nemažai laisvo laiko. Jaunasis kunigas dalį laisvalaikio skyrė papildomoms studijoms ir savarankiškai išmoko italų, prancūzų ir ispanų kalbas. Studijuodamas Kaune, Ramanauskas 1922–1923 m. ėjo kalėjimo kapeliono, 1923 m. — Kauno suaugusiųjų gimnazijos kapeliono pareigas.

Gyvenimas laikinojoje sostinėje virte virė. Kun. Pranciškus kartu su kitais savo kurso draugais įsitraukė į įvairių katalikiškų organizacijų (ateitininkų, pavasarininkų ir kt.) veiklą, lankė teatrą, koncertus. 1923 m., baigęs su pagyrimu universitetą, Pranciškus Ramanauskas buvo paskirtas vikaru į Telšius, pakeitęs į studijas Kauno universitetan išvykusį kun. Petrą Maželį. Taip pat jis ėjo ir Telšių mokytojų seminarijos bei lenkų progimnazijos kapeliono pareigas.

Kunigas aktyviai įsitraukė į miesto kultūrinį – visuomeninį gyvenimą. Vadovavo šv. Vincento Pauliečio draugijai, Katalikų veikimo centrui, dalyvavo pavasarininkų, ateitininkų, tretininkų draugijų ir kitų bažnytinių organizacijų darbe.

1925 m. Ramanauskas kartu su kunigais Korzumu, Striku, Telšių gyventojais Danyliumi, Gabaliausku ir kt. įsteigė katalikiškos krypties laikraštį „Žemaičių prietelius“. Šio laikraščio leidėjas buvo Telšių Katalikų veikimo skyriaus valdyba. „Prietelius“ buvo žemaičių katalikiškų organizacijų organas, kurio tikslas — tautinės savimonės, lietuvybės, katalikiškumo ugdymas. Laikraštis buvo atsvara prieš kairuoliškos pakraipos Telšiuose pradėtą leisti laikraštį „Žemaitis“. „Žemačių prieteliuje“ buvo spausdinami reportažai apie tuometį Lietuvos ir užsienio gyvenimą, politinės naujienos iš Lietuvos ir pasaulio. Jame buvo spausdinami straipsniai apie tikybą, mokslą, ūkį, istoriją, teisę ir sveikatą, literatūriniai kūriniai, galvosūkiai, įvairenybės, humoras. Pirmas numeris pasirodė 1925 m. kovo 18 d. „Prietelius“ iš pradžių buvo leidžiamas kas dvi savaites, o nuo 1925 m. lapkričio 1 d. tapo savaitraščiu. Redakcija buvo įsikūrusi Kalno g. 20. Laikraščio kaina metams iš pradžių buvo 5, vėliau — 3 litai. Spausdinamas jis buvo Kaune, vėliau vyskupijos spaustuvėje Telšiuose. 1926 m. taip pat buvo leisti laikraščio priedai „Svirplys“ ir „Šeimyna“.

1926 m. balandžio 4 d. popiežiaus bule „Lituanorum gente“ buvo įsteigta Lietuvos bažnytinė provincija, padalinta į penkias vyskupijas. Telšiai tapo dalies buvusios Žemaičių vyskupijos centru. Pirmuoju Telšių vyskupu buvo paskirtas Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Justinas Staugaitis. Kun. Pranciškus Ramanauskas, vyskupo pakviestas, aktyviai dalyvavo naujos vyskupijos kūrime.

1926 m. gegužės 24 d. jis buvo paskirtas vyskupijos kurijos vicekancleriu, Tribunolo notaru.

Vysk. Justinui Staugaičiui siekiant įsteigti kunigų seminariją Telšiuose, trūko daktaro laipsnį turinčių dėstytojų, todėl 1927 m. rugpjūčio 12 d. kun. Pranciškui Ramanauskui buvo leista vykti studijuoti į Romą, kur jis 1929 m. baigė Grigaliaus Didžiojo universitetą, įgydamas teologijos daktaro laipsnį. Romoje Ramanauskas gyveno Germanų kolegijoje. Kadangi italų kalbą jis buvo išmokęs jau Lietuvoje, tai studijuoti nebuvo sunku, o būdamas gabus filologijai, išmoko dar ir latvių bei estų kalbas, nes gyveno kartu su latvių ir estų kunigais. Studijos Italijoje leido ne tik pagilinti teologijos žinias, bet ir susipažinti su gausiu Italijos meno ir kultūros palikimu, keliauti po Graikiją, Prancūziją ir Afriką. 

1929 m. gruodžio 24 d. Telšių vyskupas Justinas Staugaitis dr. Pranciškų Ramanauską paskyrė kunigų seminarijos pastoracinės teologijos ir katechetikos profesoriumi. Jaunasis profesorius aktyviai įsijungė į vyskupijos visuomeninį – religinį gyvenimą, reiškėsi spaudoje.

1931 m. dr. Pranciškus Ramanauskas buvo paskirtas kurijos sekretoriumi, vyskupijos tribunolo teisėju, jam buvo suteiktas Katedros kapitulos garbės kanauninko titulas, tapo kurijos kancleriu. 1932 m. jis buvo paskirtas prosinodaliniu egzaminatoriumi ir advokatu vyskupijos Tribunole visose bylose.

1932 m. liepos 31 d. vyskupas Justinas Staugaitis paskyrė kan. Pranciškų Kunigų seminarijos vicerektoriumi (atšauktas iš kanclerio pareigų). Prasidėjo iki mirties trukęs dviejų šviesių asmenybių, dviejų iškilių vyrų Pranciškaus Ramanausko ir Vincento Borisevičiaus bendradarbiavimas ir draugystė.

Kan. Pranciškus Ramanauskas gerai suvokė katalikiškos spaudos reikšmę, todėl nors ir turėdamas daug atsakingų pareigų, aktyviai bendradarbiavo tiek vietinėje, tiek respublikinėje katalikiškoje spaudoje: „Žemaičių prieteliuje“, „Tiesos kelyje“ ir kt. Ir ne tik bendradarbiavo. Nuo 1925 iki 1927 m. nors oficialus „Žemaičių prieteliaus“ redaktorius buvo kun. J. Dagilis, tačiau faktiškai redagavo Pranciškus Ramanauskas. Jam išvykus studijuoti į Romą, laikraščio redagavimą perėmė kun. Petras Maželis, nuo 1932 m. — Kazimieras Berulis. 1934 m. išleido knygą „Tikybos pamokos praktikoje“.

1940 m. kunigas paskiriamas Telšių kunigų seminarijos rektoriumi, jam suteikiamas prelato titulas. Vėliau pakeltas Garbės kanauninku.

 1944 m. balandžio 6 dieną arkivyskupas Juozas Skvireckas jį konsekravo vyskupu. Paskirtas Telšių vyskupu augziliaru. Žydų genocido metu slėpė nuo mirties jauną žydaitę.

Sovietinės okupacijos metais vyskupas patyrė daug nuoskaudų ir sunkių išgyvenimų. Ankstų 1945 metų gruodžio rytą įsiveržė saugumiečiai į vyskupo Pranciškaus Ramanausko kambarius, vyskupą areštavo ir įmetė į tuščią sunkvežimį. Surištą kniūpsčią kuo greičiausiai per didelius grindinio akmenis išvežė į Geležinkelio stotį, skubėjo, kad tik niekas nepamatytų gėdingo darbo. Apkaltintas antitarybine veikla, 1946   m. gruodžio 18 d.  suimtas, žiauriai tardytas,  apkaltintas antisovietine veikla.

1947 m. rugpjūčio 16d. nuteistas 10 m. lagerio ir ištremtas į Sovietų Sąjungos gilumą. Kalėjo Oršos (Baltarusija) kalėjime, Karlago (Karagandoje), Minlago, Vorkutlago, Abezės (visi Komijoje) lageriuose. 

Paleistas 1957 m. liepos 20 d., į Lietuvą grįžo po dešimties metų, tačiau okupacinė ateistinė valdžia ne tik neleido jam eiti vyskupo pareigų, bet ir gyventi Telšiuose.  Prieglobstį surado Švėkšnoje pas parapijos kleboną Stanislovą Mažeiką.

Sunkiai sirgo vėžiu, buvo dukart operuotas. Mirė 1959 m. spalio 15 dieną Telšiuose, po antros operacijos. Palaidotas Telšių katedros kriptoje, šalia vyskupo Justino Staugaičio.

Atminimo įamžinimas:

  • 2000 m. vyskupas Pranciškus Ramanauskas įrašytas į Lietuvos naujųjų kankinių Bažnyčios martirologą.
  • 2006 m. birželio 7 d. dekretu (po mirties) apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi.
  • 2009 m. spalio 15 dieną Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijoje vyko mokslinė katechetinė konferencija, skirta paminėti Telšių vyskupo Pranciškaus Ramanausko 50-ąsias mirties metines, prisimenant jo katechetinę bei visuomeninę veiklą ir jos atgarsius šiandien.
Ram378

Vysk. Pranciškus Ramanauskas, grįžęs iš tremties, apsigyveno Švėkšnoje. 1958 m.

        Vido Spenglos (Algimanto Žilinsko) straipsnis „Esu savo pareigą atlikęs“  apie tai, kaip KGB sekė vysk. P. Ramanauską, publikuotas laikraštyje  „XXI amžius“ 2009 m. spalio 9 d.

Pokario metais buvo represuoti keturi Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyskupai. Arkivyskupai Mečislovas Reinys ir Teofilis Matulionis bei vyskupas Vincentas Borisevičius keliami į altorių garbę ir dažniau minimi, o Pranciškus Ramanauskas šiandien tarsi nublanksta, primirštamas, jo auka už Bažnyčią atrodo lyg ir menkesnė. Kitaip atrodo pervertus buvusiame KGB archyve saugomą jo baudžiamąją ir ypač formuliaro (sekimo) bylas, iš kurių jis atsiskleidžia ne tik kaip ištikimas Bažnyčios gynėjas, bet ir tvirtas žmogus, tardymuose nieko neišdavęs, lageryje nepalūžęs, kitus stiprinęs, grįžęs į Lietuvą ir vėl telkęs kunigus ir hierarchus priešintis Bažnyčios veiklos varžymams. Kaip ir vysk. T. Matulionio atveju, KGB svarstė galimybę vysk. P. Ramanauską vėl areštuoti, ir gal tik ankstyva mirtis (praėjus trejiems metams po sugrįžimo) išgelbėjo jį nuo antrojo įkalinimo.

Pirmoji pažyma apie Telšių vyskupo padėjėją vysk. P. Ramanauską (dar vysk. V. Borisevičius buvo neareštuotas) surašyta NKGB Telšių apskrities valdybos operatyvinio įgaliotinio jaunesniojo leitenanto Raškevičiaus 1945 m. liepos 12 dieną. 1945 m. lapkričio 9 dieną LSSR NKGB 2-ro  skyriaus viršininkas papulkininkis Počkajus įsako Kretingos apskrities valdybai užrašyti Mosėdyje vyskupo sakytus pamokslus. Kitame rašte jis priekaištauja NKGB Telšių apskrities valdybai, kad silpnai „tiria“ vysk. P. Ramanauską ir duoda nurodymą į šį darbą įtraukti agentūrą iš kunigų, vienuolių ir vietinės inteligentijos. Pirmasis agentūrinis pranešimas apie Mosėdyje sakytus vysk. P. Ramanausko „antisovietinius“ pamokslus, kuriuose jis smerkė išdavystes ir tikėjimo reikalavimų nesilaikymą, pateiktas 1945 m. rugsėjo mėnesį agento „Šleinio“. 1945 m. gruodžio 8 dieną LSSR NKGB 2-ro skyriaus 2-ojo poskyrio vyresnysis operatyvinis įgaliotinis vyr. leitenantas J. Petkevičius užvedė formuliaro bylą. Vyskupas kaltinamas, kad 1918–1920 metais organizavo savanorius „buržuazinei valdžiai ginti“, dalyvavo slopinant revoliuciją Lietuvoje, esąs antisovietiškai nusiteikęs, sako antisovietinius pamokslus ir įtariama, kad dalyvauja pogrindžio veikloje. Iš agentų pranešimų jie greitai sužino, kad vysk. P. Ramanauskas ragina kunigus remti partizanus materialiai ir morališkai. Vysk. P. Ramanauskas MGB siutino ir savo tvirta laikysena ginant Bažnyčios reikalus. Pažymoje apie vyskupų K. Paltaroko ir P. Ramanausko pokalbį 1946 metais Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinio A. Gailevičiaus įstaigoje dėl klierikų skaičiaus mažinimo Kauno kunigų seminarijoje, jis charakterizuojamas kaip nesukalbamas. Abu vyskupai siekė išsikovoti, kad klierikų skaičius nebūtų mažinamas. Pokalbyje dalyvavo ir SSRS MGB „0“ skyriaus poskyrio viršininkas Ochrimenka bei LSSR MGB „O“ skyriaus poskyrio viršininkas Čečiurovas. Pažymoje rašoma, kad vysk. K. Paltarokas su kai kuo sutiko, leidosi į kompromisus, o vysk. P. Ramanauskas buvo nesukalbamas: jis apkaltino sovietų valdžią, kad slopina Bažnyčią – uždarė tris kunigų seminarijas, uždraudė tikybos mokymą ir katalikišką spaudą, o dabar kėsinamasi į paskutinę kunigų seminariją… Matyt, į priekaištą, kad dvasininkija remia „banditus“, jis atsakė, kad „banditai“ naudojasi teise savarankiškai vertinti sovietinę sistemą. MGB pažymėjo, kad vysk. P. Ramanauskas visa tai išsakė „su neslepiamu pykčiu“.

 Pagal 1946 m. birželio 20 dienos LSSR MGB 2-ojo skyriaus nurodymą Nr. 2-3471 Telšių apskrities valdyba parengė pirmąjį agentūrinių-operatyvinių priemonių planą vysk. P. Ramanauskui „tirti“. Jame didžiausias dėmesys skiriamas agentūros vyskupui sekti  verbavimui. Užmojai išties dideli: pamokslams klausytis kiekvienoje parapijoje numatoma užverbuoti net po penkis agentus.

 Ilgai sekti nereikėjo: 1946 m. gruodžio 18 dieną vyskupas buvo areštuotas. Jis buvo kaltinamas daug kuo, tačiau pagrindinis kaltinimas buvo tai, kad priklauso Lietuvos laisvės armijai (LLA), yra vienas jos vadovų ir remia partizanus. Praslinkus dešimčiai dienų po arešto, MGB Telšių apskrities valdyba rašo MGB ministro pavaduotojui pulk. A. Leonovui specialų pranešimą, kuriame informuoja, kad areštuotoms partizanų ryšininkėms mokytojai Sofijai Baranauskienei ir Jazdauskaitei, kurios tardomos nieko neišdavė, vežant jas iš Plungės buvo surengta „SG“ kombinacija: partizanais apsimetusių čekistų jos buvo „išvaduotos“ ir jiems, be kita ko, neva pasakė, kad vysk. P. Ramanauskas yra vadas pogrindinės organizacijos, kuri turi radijo siųstuvą ir ryšį su užsieniu. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad jis, kaip ir vysk. V. Borisevičius, buvo kaltinamas ryšiais su MGB suimtu vienu iš LLA vadų Adolfu Kubilium. Partizanais apsimetę čekistai su „išvaduotomis“ ryšininkėmis ir toliau susitikinėjo ir rinko žinias.

 Sekimo byloje yra daug vysk. V. Borisevičiaus ir kitų areštuotųjų tardymų protokolų kopijų apie vysk. P. Ramanausko veiklą. Iš jo paties tardymų protokolų matyti, kad jis nieko neišdavė. Tada emgėbistai į 24-ąją kamerą, kur jis kalėjo, pasodino lenką kunigą, kurį tardytojas Čelnokovas buvo užverbavęs vyskupui sekti. Tačiau tas kunigas vyskupui pasisakė ir, matyt, emgėbistams nieko neišdegė. Tada vyskupas buvo perkeltas į 48-ąją kamerą, kur jo jau laukė kameros agentas „Varėna“. (Iš pranešimų matyti, kad tai mažaraštis, uoliai čekistams talkinęs žmogelis.) Jis pranešimus teikė beveik tris mėnesius – nuo vasario 26 dienos iki gegužės 13 dienos – jam vyskupas papasakojo ir apie sąžiningąjį lenką kunigą.

 Iš pranešimų matyti, kad kurį laiką tardytojas vyskupą paliko ramybėje: jis džiaugėsi, kad kiekvieną naktį jo jau netardo; anksčiau tardydavo ne tik ištisomis naktimis, bet ir dienomis. Tačiau po mėnesio (matyt, pririnkę medžiagos iš kameros agento) vėl ėmė intensyviai tardyti. Kameros agentas 1947 m. kovo 29 dieną rašo, kad vyskupas jaučiasi blogai, nes labai daug tardo ir neleidžia pailsėti. Vyskupas baiminasi, kad nepalūžtų ir ko nors neišduotų. Kartu kameroje kalintas  Antanaitis jį drąsina, ragina laikytis, ir MGB nutaria Antanaitį perkelti į kitą kamerą. Iš agento pranešimų matyti, kad tardymai darėsi vis žiauresni, o agentas ragino vyskupą prisipažinti dėl ryšių su LLA. Vyskupas neva nerimavo, kad tada tektų išduoti daug kunigų ir kitų asmenų. 1947 m. balandžio 9 dieną vyskupas buvo nuvestas pas MGB ministrą ir įspėtas, kad jeigu neprisipažins, „bus imtasi kitų būdų“. 1947 m. balandžio 17 dieną agentas rašo, kad grįžęs iš tardymo vyskupas kosėjo krauju. Matyt, vyskupas buvo taip nukankintas, kad, kaip rašo agentas, nustojo valgyti ir rūpintis maistu. (Agentas, matyt, buvo visiškas menkysta, kad prašė MGB, jog praleistų vyskupui siunčiamus siuntinius, nes ten būna tabako, kurį vyskupas atiduoda jam.) Paskutiniame pranešime agentas „Varėna“ rašo, kad kameroje dar sėdi buvęs Lietuvos premjeras kun. Vladas Mironas ir lakūnas Viktoras Ašmenskas. Kun. V. Mironas vis prisimena, pasakoja, o vysk. P. Ramanauskas nieko nepasakoja.

 Gegužės 13 dieną pranešimą rašo kitas kameros agentas „Petras“. Jis taip pat pažymi, kad vyskupą tardo beveik kiekvieną parą, bet grįžęs apie tardymus jis nieko nepasakoja; pasisakė tik tiek, kad tardomas daugiausia tyli. Matyt, vyskupas perprato, kad MGB kai ką sužino iš bendrakamerininkų ir užsisklendė. Vyskupas nepalūžo ir nieko neišdavė: apie tai byloja baudžiamojoje byloje esantys tardymų protokolai. 1947 m. gegužės 13 dieną jo tardymų terminas pratęstas iki birželio 18 dienos, nors jis tardytas jau 60 kartų. Kaip rašoma rašte (1947 m. gegužės 22 dieną kameros agentas „Petras“ rašo, kad vyskupas sakė, jog jis tardytas jau 1000 valandų, bet tardymo protokolų beveik nėra), MGB dar turi išaiškinti jo ryšius su LLA ir atskirais asmenimis. Pagaliau 1947 m. liepos 4 dieną parašyta kaltinamoji išvada. Ypatingasis pasitarimas (OSO) prie SSRS MGB 1947 m. rugpjūčio 16 dieną jį nuteisė dešimčiai metų pataisos darbų lagerio. Vysk. P. Ramanausko formuliaro byla Nr. 3278 1948 m. gruodžio 13 dieną nutraukta (nes vyskupas nuteistas) ir atiduota į MGB archyvą.

 Dokumentų, bylojančių apie vyskupo kalinimo dienas, yra ne tik formuliaro byloje, bet ir „Aušros Vartų kolegijos“ sekimo byloje, kurioje, be kita ko, buvo vėl imta „tirti“ kai kuriuos kalinčius Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchus ir kunigus. Susidomėta ir vysk. P. Ramanausko tuometinėm politinėm nuostatom. KGB turėjo vilčių, kad lageris gal jį palaužė, „atvedė į protą“ ir juo būtų galima pasinaudoti. 1954 m. sausio 11 dieną LSSR Vidaus reikalų ministras K. Liaudis prašo Komijos ASSR VR ministro Chajlovo, kad imtų „tirti“ Intos lageryje kalinčio vysk. P. Ramanausko politines nuostatas sovietų valdžios atžvilgiu, nes juos domina, ar nebūtų galima jį, kaip jauniausią iš Lietuvos vyskupų, grąžinti į Lietuvą ir panaudoti Bažnyčiai valdyti. Tų pačių metų liepos 27 dieną LSSR KGB pirmininko pavaduotojas L. Martavičius rašo raštą Intos lagerio operatyvinio darbo skyriaus viršininkui, kad pateiktų žinias apie vysk. P. Ramanausko politines nuostatas, elgesį, sveikatą ir „ryšius“ lageryje ir Lietuvoje. Žinios reikalingos, „kad būtų galima plėsti operatyvines galimybes Lietuvos katalikų bažnyčios vadovybėje“.

 Lagerio kagėbistai netruko atsiliepti į L. Martavičiaus prašymą ir atsiuntė dviejų lagerio agentų rugsėjo mėnesį pateiktus agentūrinius pranešimus apie vysk. P. Ramanauską. Agentas „Fomin“ rašo, kad vysk. P. Ramanauskas sakosi areštuotas už tai, kad atsisakė rašyti atsišaukimą į „nacionalistinį pogrindį“. Jo viršininkas mano, kad jis yra lojalus sovietų valdžiai. Vyskupas sako, kad jį laišku kviečiąs kartu darbuotis vysk. K. Paltarokas. Lageryje jis bendrauja su kun. A. Viskontu, latvių vyskupu K. Dulbinskiu, kun. L. Šapoka, Jurgiu (?) ir kitais. Rašo, kad „tarp kalinių jis turi didelį autoritetą“.

 Agentas „Jakorj“ rašo, kad į vyskupą lageryje daugelis kreipiasi „Ekscelencija“.  Charakterizuoja jį kaip uždarą, sunkiai bendraujantį, visiems malonų, bet mažakalbį. Politinėse diskusijose nedalyvauja. Vienintelis žmogus, kuriam jis visiškai atviras, tai kun. A. Viskontas, kuris yra visiška priešingybė vyskupui: energingas, aštraus proto, labai visuomeniškas žmogus. Rašo, kad vyskupas yra invalidas, skundžiasi silpna širdimi ir aukštu kraujospūdžiu, todėl nedirba. Jis gauna daug siuntinių ir laiškų. Laimina (matyt, teikdavo religinius patarnavimus – V. S.) lagerio tikinčiuosius. Agentas daro išvadą, kad vyskupas turi didelį autoritetą ne tik lageryje, bet ir už jo ribų.

 Apie KGB pastangas palenkti savo pusėn vysk. P. Ramanauską byloja Lietuvoje veikusių KGB agentų kunigų agentūriniai pranešimai bei KGB prierašai prie jų. Agentas „Petraitis“ 1954 m. lapkričio 12 dieną rašo apie prelatui R. Kuodžiui rašytą ir jam duotą skaityti vysk. P. Ramanausko laišką, kuriame vyskupas rašo, kad rugsėjo pradžioje jį verbavo du KGB darbuotojai. Jie žadėjo jį tuojau pat paleisti į laisvę, jei jis sutiktų viešai ir slaptai bendradarbiauti su sovietų valdžia. Viešai, t. y. per radiją pasmerktų „nacionalistinę veiklą“, pakalbėtų apie Bažnyčios turimas laisves ir paremtų sovietų valdžios politiką; slaptai – pranešinėtų apie kunigų antisovietinę veiklą. Lagerio vadovybė teiravosi, kas jį grįžusį Lietuvoje išlaikytų: jis nurodė prelatą Rapolą Kuodį ir Telšių vyskupijos valdytoją kanauninką Petrą Maželį.

 Pažymoje prie pranešimo KGB rašo, kad tikrai vysk. P. Ramanausko politinės nuostatos lageryje buvo „tiriamos“ siekiant jį užverbuoti, tačiau vyskupas elgėsi neatvirai ir bendradarbiauti atsisakė. Nuspręsta prel. R. Kuodį imti sekti, o apie vysk. P. Ramanausko politines nuostatas ir elgesį informuoti SSRS KGB 4-tos valdybos 7-tą skyrių.

 1955 m. balandžio 1 dieną agentas „Jurij“ pranešė, kad kun. Jonas Žvinys iš Intos lagerio (iš Abezės) parašė, jog „Pranciška Telšytė lageryje pagimdė du sūnus“. Agentas paaiškina, kad reikia suprasti, jog vysk. P. Ramanauskas lageryje įšventino du kunigus. Tą patį 1955 m. balandžio 22 dieną patvirtina ir agentas „Petraitis“: iš lagerio gautame kun. T. Budraičio laiške taip pat rašoma apie du „naujagimius“: vienas iš jų dirba lagerio gydytoju, kitas – felčeriu. LSSR KGB kreipiasi į Komijos ASSR KGB, kad išaiškintų, kas yra tie du nauji kunigai, ir prašo neleisti kunigams koncentruotis viename lageryje. LSSR KGB pirmininko pavaduotojas L. Martavičius 1955 04 24 rezoliucijoje prie „Petraičio“ pranešimo rašo: „Ramanausko grįžimas į Lietuvą nepageidautinas. Išsiaiškinkite, kada baigiasi bausmės laikas. Reikia kreiptis į Maskvą ir CK, kad nebūtų jam leista grįžti į LSSR“.

 1955 m. spalio 20 dieną agentas „Petraitis“ agentūriniame pranešime rašo, kad Panevėžio vyskupijos Miežiškių parapijos klebonas Petras Rauduvė lageryje aplankė kalintį brolį, vysk. P. Ramanauską, kunigus T. Budraitį, T. Jokūbauską ir lietuvius inteligentus. Aptarė, kaip stiprinti tikinčiųjų tikėjimą. Kun. P. Rauduvė papasakojo vysk. K. Paltarokui, kad lageryje lietuviai yra labai vieningi: pusiau slaptai pravedamos pamaldos, dalijama Komunija, organizuojami vakarai su patriotinėmis dainomis, leidžiami ir platinami ranka rašyti lapeliai ir laikraščiai, kuriuos lagerininkai labai vertina. Net nusikaltusius patys baudžia. LSSR KGB numato daugybę priemonių: apie kalinių antisovietinę veiklą informuoti SSRS KGB 4-ąją valdybą, kun. P. Rauduvę imti „tirti“, „tirti“ ir vysk. K. Paltaroko reakciją į pranešimą, į lagerį pasiųsti LSSR KGB maršrutinį agentą, kuris „ištirtų“ padėtį vietoje. L. Martavičius rezoliucijoje rašo: „1) Pagal agentų „Leono“ ir „Petraičio“ medžiagą parengti spec. pranešimus LKP CK ir Maskvai (drg. Luniovui) ir juose pranešti apie mūsų priemones“.

 O KGB karininkas Domarkas 1955 m. lapkričio 23 dieną rašo: „Pranešimas drg. Luniovui pasiųstas 1955 m. lapkričio 16 dieną, o LKP CK – 1955 m. lapkričio 19 dieną“.

 Apie vysk. P. Ramanauską pranešimus rašo ir agentas „Liepa“, tačiau daugiausia agentas „Petraitis“. Jam KGB paveda parinkti ką nors iš kunigų, kurį būtų galima pasiųsti į lagerį ir „tamsoje“ (t. y. jam pačiam nežinant – V. S.) panaudoti kaip maršrutinį agentą vysk. P. Ramanausko, kunigų ir kitų kalinių antisovietinei veiklai „tirti“. Agentas „Petraitis“ praneša, kad niekas iš kunigų nenori vykti. Jis pasiūlo ką nors iš kunigų pasiųsti tada, kai vyskupas bus paleistas iš lagerio ir perkeltas į kitą vietą. KGB su pasiūlymu sutinka.

 1956 m. sausio 10 dieną agentas „Petraitis“ praneša, kad iš lagerio grįžo su vysk. P. Ramanausku kalėjęs kun. A. Viskontas, kuris papasakojo apie lietuvių tvirtą laikyseną lageryje ir apie du įšvęstus kunigus. (Kaip žinia, buvo įšventinti monsinjoras Alfonsas Svarinskas ir lagerio gydytojas latvis.) Vasario 24 dieną agentas „Petraitis“ informuoja, kad vysk. P. Ramanauskas sausio 5 dieną laiškeliu pranešė, kad jį perkels į kitą vietą ir todėl siuntinių jam daugiau nesiųsti.

 LSSR KGB labai stengėsi, kad vysk. P. Ramanauskui nebūtų leista grįžti į Lietuvą. 1956 m. kovo 16 dieną raštu Nr. 24-00769 Minlago viršininkas papulkininkis Savickij atsako į LSSR KGB klausimą ir praneša, kad „1956 m. gruodžio 18 dieną Ramanauskas baigs atlikti bausmę ir kaip invalidas turės būti pasiųstas į VRM (Vidaus reikalų ministerijos – V. S.) prižiūrimus spec. invalidų namus Komijos ASSR Uchtos mieste“.

 Prasidėjus kalinių bylų peržiūrėjimui, lagerių mažinimui, 1956 m. liepos 19 dienos raštu Nr. 4-2-975 Komijos ASSR KGB 4-ojo skyriaus viršininkas papulk. Stepanianas pranešė LSSR KGB, kad peržiūrėjus vysk. P. Ramanausko bylą, jis iš lagerio paleidžiamas, „nes šiuo metu VRM organų prižiūrimų invalidų namų nėra ir todėl jis išvyks gyventi pas savo giminaičius į Lietuvos SSR“. 1956 m. liepos pabaigoje vysk. P. Ramanauskas grįžo.

 1956 m. rugpjūčio mėnesį LSSR KGB peržiūri vysk. P. Ramanausko baudžiamąją bylą (archyvinis Nr. 34913-3) bei atnaujina iš archyvo paimtą jo formuliaro bylą (archyvinis Nr. 13997), suteikdami jai naują numerį – 7445. Pasipila agentų „Nemunas“, „Oželis“, „Klevas“, „Ranktienė“, „Angelina“, „Kerštas“, „Petraitis“ ir kitų pranešimai apie grįžusį vysk. P. Ramanauską ir jo pirmąją veiklą Lietuvoje. Agentas „Petraitis“ praneša (1956 09 05) apie vysk. P. Maželio svarstymus dėl Telšių vyskupijos tolesnio valdymo. Jo nuomone, jeigu vysk. P. Ramanauskui būtų leista valdyti vyskupiją, Lietuvos ir užsienio lietuviai kunigai tą valdžios žingsnį vertintų teigiamai. Tačiau KGB rašo, kad jie savo nuomonę jau yra pateikę LKP CK ir ji esanti priešinga – vysk. P. Ramanauskui ne tik neleidžiama valdyti Telšių vyskupijos, bet net apsigyventi norimoje vietoje – Žemaičių Naumiestyje pas prelatą R. Kuodį. Jis paskiriamas altaristu į Švėkšną. Iš agento „Klevo“ (1957 01 20) KGB sužino, kad Telšių vyskupijos kunigai grupuojasi: vieni palaiko vysk. P. Ramanauską, kiti – vysk. P. Maželį. Agentas „Jurij“ praneša (1956 10 04), kad vysk. P. Ramanauskas apvažiavo beveik visus dekanatus ir kalbėjosi su visais kunigais. Jis lankėsi pas vysk. K. Paltaroką, vysk. T. Matulionį ir kan. J. Stankevičių ir stengėsi suvienyti visus vyskupijų valdytojus. Šioms jo pastangoms „tirti“ KGB paskiria agentus „Liepą“, „Jurij“ ir kartu su vyskupu kalėjusį agentą „Taką“. KGB nepatenkinti, kad vysk. P. Ramanauskas kišasi į Telšių vyskupijos valdymą: jis reiškia pastabas vysk. P. Maželiui dėl morališkai ar politiškai degradavusių (užverbuotų) kunigų skyrimo į geras parapijas bei dėl išsiuntinėto kurijos rašto Nr. 825 (1957 m.), kuriuo kunigai įspėjami, jog už vaikų katekizaciją gali būti baudžiami iki vienerių metų kalėjimo; vysk. P. Ramanausko nuomone, to nereikėjo rašyti, nes vaikus katekizuoti yra kunigų pareiga. Daug agentų klausosi jo pamokslų Švėkšnoje ir kitur.

 Agentas „Jurij“ praneša, kad 1957 m. gegužės 16 dieną vysk. P. Ramanauskas aplankė Kauno, Vilkaviškio ir Kaišiadorių vyskupijų valdytoją kan. J. Stankevičių ir jį ragino palaikyti gerus santykius su vysk. K. Paltaroku. Tačiau šios pastangos nedavė vaisių. Pagal agento „Saulė“ pranešimą vysk. P. Ramanauskas rengiasi operacijai.

 Atnaujinus vysk. P. Ramanausko formuliaro bylą, 1956 m. spalio mėnesį pulk. L. Martavičius įgalioja KGB Priekulės rajono įgaliotinį majorą Augucevičių imtis aktyviai „tirti“ vyskupą: aiškintis jo elgesį, gyvenimo būdą, „ryšius“, įtaką kunigams ir inteligentams, jo antisovietinę veiklą, ir nurodo, ką konkrečiai užverbuoti ar pasiųsti vyskupui sekti. O 1957 m. kovo 25 dieną sudaromas agentūrinių-operatyvinių priemonių planas. Jame pagrindinis dėmesys skiriamas vysk. P. Ramanausko politinėms nuostatoms ir jo veiklai „tirti“. Tam darbui numato pasitelkti kartu su vyskupu kalėjusį agentą „Taką“, agentus „Petraitį“, „Jurgį“, „Klevą“ bei pabandyti užverbuoti daugelį jam artimų kunigų, buvusią šeimininkę ir kitus. (Prie daugelio pavardžių yra prierašai, kad nepavyko ar atsisakyta ketinimų.) Numato sekti ne tik vyskupą, bet ir jo „ryšius“: kunigus A. Viskontą, T. Budraitį, R. Kuodį, baltarusį kunigą V. Šutovičių, su kuriuo drauge kalėjo.

 Verta pacituoti 1958 m. kovo 13 dieną LSSR KGB pirmininko pavaduotojo H. Vaigausko pasirašytą pažymą apie jų pastangas neleisti vysk. P. Ramanauskui grįžti į Lietuvą ir vertinimas jo veiklos sugrįžus. Pažymoje rašoma: „1954 m. pabaigoje gauta žinių, kad numatoma iš lagerio paleisti vyskupą Ramanauską. Suderinus su LKP CK, buvo kreiptasi į SSRS KGB, kad nebūtų leista Ramanauskui grįžti į respubliką. Atsiliepdama į mūsų siūlymą, SSRS KGB 4-oji valdyba 1955 m. kovo 28 dienos raštu Nr. 4-s-623 pranešė, jog SSRS VRM (Vidaus reikalų ministerija – V. S.) davė nurodymą SSRS VRM Minlago viršininkui, kad paleistą Ramanauską pasiųstų į invalidų namus. Tačiau 1955 m. gegužės mėnesį Komijos ASSR KGB pranešė, kad Minlago administracija rengiasi paleisti Ramanauską iš įkalinimo. Todėl LSSR KGB 1955 m. gegužės mėnesį dėl Ramanausko dar kartą kreipėsi. Atsižvelgdama į šį kreipimąsi, SSRS VRM pakartotinai davė nurodymą Minlago viršininkui, kad apiformintų Ramanauską pasiųsti į invalidų namus.

 Nepaisant to, SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo Vorkutos PDL (Pataisos darbų lagerio – V. S.) komisija, peržiūrinti bylas asmenų, atliekančių bausmę už politinius, pareigybinius ir ūkinius nusikaltimus, 1956 07 09 nutartim nusprendė, kad Ramanauskas serga III laipsnio hipertonija ir bendra ateroskleroze ir todėl (…) jį paleido. 1956 m. rugpjūčio mėnesį Ramanauskas grįžo į Lietuvą“.

 Toliau pažymoje rašoma, kad pagal agentų pranešimus 1957 m. spalio 26 dieną vysk. P. Ramanauskas sušaukė nelegalų Telšių vyskupijos kapitulos posėdį, o dabar kurstąs kunigus griežtai priešintis valdžios reikalavimams, nes „Bažnyčia esanti aukščiau valstybės“ ir „nėra ko padlaižiauti bei taikytis prie valdžios interesų, kai tie interesai nukreipti prieš Bažnyčios laisvę“.

 Pagal agento „Petraičio“ 1957 m. lapkričio 18 dienos pranešimą  spalio 26 dieną tikrai įvyko kapitulos posėdis, kuriam pirmininkavo vysk. P. Ramanauskas. Dalyvavo vysk. P. Maželis, prelatai J. Galdikas, A. Simaitis, R. Kuodis ir kan. J. Juodaitis. Be kitų klausimų, buvo svarstyta ir vysk. P. Maželio Telšių vyskupijos valdymo kanoniškumas. Buvo prieita išvados, kad jis valdo ne kaip išrinktas kapitulos, o kaip vysk. V. Borisevičiaus paskirtas, nes vysk. V. Borisevičius savo arešto atveju buvo paskyręs vyskupiją valdyti šiems asmenims tokia tvarka: vysk. P. Ramanauskui, kan. J. Juodaičiui, kan. P. Maželiui. Kadangi abu pirmieji buvo areštuoti, valdė kan. P. Maželis. Jeigu dabar mirtų ar būtų sutrukdyta valdyti vysk. P. Maželiui, tada valdymą turėtų perimti vysk. P. Ramanauskas. Jeigu nei jam, nei kan. J. Juodaičiui valdžia neleistų valdyti, tada valdytoją turėtų rinkti kapitula. Šis kapitulos nutarimas labai neramino KGB, nes vysk. T. Matulionis jau bandė susigrąžinti Kaišiadorių vyskupijos valdymą. Dviejų vyskupų „reakcionierių“ įsijungimas į Lietuvos Katalikų Bažnyčios valdymą valdžiai buvo visai nepriimtinas, todėl jie kūrė planus, kaip juos izoliuoti, o jei reikės, ir areštuoti.

 Vėl kuriami nauji agentūrinių-operatyvinių priemonių planai, vėl svarstoma, ką užverbuoti vyskupui sekti ir t. t. Planuojama, kam iš kunigų agentų pavesti sekti vyskupo ryšius su buvusiais bendralagerininkais jėzuitais Leoni ir Javorka (pastarasis paleistas išvyko į Čekoslovakiją). Numatoma daug kunigų perkėlimų ir agentų kombinacijų, kad suartėtų su vyskupu ar jam artimais kunigais.

 Labai intensyviai vyskupas buvo sekamas 1957 m. liepos ir rugpjūčio mėnesiais, kai atostogavo Palangoje. Valdžią neramino, kad tuo pačiu metu atostogavo ir buvęs valdytojas kan. J. Juodaitis. Į vyskupo (ir kan. J. Juodaičio) sekimą buvo įtraukti ne tik vietiniai, bet ir iš Telšių, Kauno, Šeduvos atsiųsti agentai „Jurgis“, „Vasaris“, „Liepa“, „Petraitis“ ir kiti. Prie agento „Liepos“ 1957 m. rugsėjo 13 dienos pranešimo LSSR KGB pirmininko pavaduotojas L. Martavičius rašo rezoliuciją, kad vysk. P. Ramanauskas turi planą sutelkti tikinčiuosius apie dvasininkiją ir laukti palankaus momento. Jis rašo: „Mes turim būti budrūs: reikia sekti, dokumentuoti ir pirmai progai pasitaikius jį izoliuoti“. (Pabraukta Martavičiaus – V. S.) K. Martavičius nerimauja, kad vysk. P. Ramanauskas nustelbė vysk. P. Maželį ir jį pajungė savo įtakai. Rezoliucijoje prie agento „Jurgio“ pranešimo priekaištaujama KGB Priekulės rajono įgaliotiniui, kad nepastebi, jog vysk. P. Ramanauskas aktyvėja, apie save telkia kunigus.

  1958 m. vasario 6 dienos agentūriniame pranešime agentas „Petraitis“ rašo apie vysk. P. Ramanausko jam išsakytas mintis: „Bažnyčia yra pakankamai tvirta ir savarankiška, todėl jai nėra jokio reikalo pataikauti ar nuolaidžiauti valdžios reikalavimams, nukreiptiems prieš Bažnyčios laisves. Ji savo kilme yra virš valstybės ir niekada nebus jos verge. Pagal Ramanauską už Bažnyčios reikalus kartais reikia ir kentėti“. Rezoliucijoje prie šio pranešimo L. Martavičius liepia atidžiau sekti vysk. P. Ramanauską ir rašo: „Kuo greičiau Ramanauskas bus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, tuo geriau mums“. O paraštėj išlieja įtūžį: „Vilkas rodo dantis“.

 1958 metais vysk. P. Ramanauskas svarsto galimybę persikelti į Palangą. L. Martavičius rašo, kad apie tai verta pagalvoti, nes „jei pavyktų Ramanauską apstatyti agentais ir įrengti „raidę“ (slaptą pasiklausymą – V. S.), jį pavyktų greičiau demaskuoti ir areštuoti“. Tačiau tam prieštarauja kiti KGB viršininkai, nes Palangoje „išsiplėstų jo priešiškos veiklos galimybės“. Vysk. P. Ramanauskas paliekamas Švėkšnoje, o jį sekančiųjų tinklas pasipildo agentais „Kazimieru“ (buvusiu agentu „999“), „Petru“, „Ąžuolu“ ir kitais. Labai stropiai kontroliuojama jo korespondencija: su jo įšvęstu ir vėl kalinamu kun. A. Svarinsku, su JAV gyvenančiu V. Dėdinu, J. Končium ir V. Martinkum, baltarusiu kun. V. Šutovičium, vilniečiu gydytoju V. Šimkum ir daugeliu kitų. Kai kurie laiškai sulaikyti, kai kurie išversti į rusų kalbą arba padarytos jų fotokopijos. Su vysk. P. Maželiu atvykęs į Vilnių, vysk. P. Ramanauskas buvo sekamas „išorinių stebėtojų“ (priemone „NN“). KGB pirmininko pavaduotojas L. Martavičius dar 1957 m. rugpjūčio 24 dieną išsiuntinėjo nurodymą dvidešimt vieno rajono KGB viršininkams sekti į rajoną galintį atvykti vysk. P. Ramanauską. Nurodė tam panaudoti agentus (ypač kunigus), kad atskleistų jo antisovietinę veiklą: su kuo susitiko, kokius nurodymus davė, ar dalyvavo pamaldose, ar sakė pamokslus, ką sakė ir t. t. Viskas turėjo būti dokumentuojama. Kuo toliau, tuo KGB įsitikinimas tvirtėjo, kad vysk. P. Ramanausko nuostatos nesikeičia ir jis lieka „aršus antisoviečikas“ bei Bažnyčios gynėjas. 1958 m. liepos 7 dieną agentas „Petraitis“ rašo, kad vysk. P. Ramanauskas sakė, jog SSRS politika „nepripažįsta nei žmoniškumo, nei įstatymų ir remiasi tik žiauria diktatūra. Jei Sovietų Sąjungoj ir blyksteli koks šviesos spindulėlis, tai irgi ne be klastingų užmačių, kad ką nors klastingai įtikintų ar apgautų“.

 Vysk. P. Ramanausko sveikata silpo (1957 metais jam buvo atlikta onkologinė operacija). 1959 m. liepos 25 dieną agentas „Takas“ rašo, jog vyskupas skundžiasi sveikata ir yra pesimistiškai nusiteikęs. Jis išgyvena, kad buvo aprašytas „Komjaunimo tiesoje“ ir daugelis kunigų nuo jo izoliavosi. Tačiau jis nesiliovė rūpintis Bažnyčios reikalais: kalbėjo apie būtinybę katekizuoti vaikus, kalėdoti (lankyti parapijiečius). KGB paraštėje patvirtino, kad kai kurie kunigai tikrai atsiribojo nuo vyskupo: KGB pastangos ir klasta, matyt, ėmė duoti rezultatus.

 1960 m. liepos 31 – rugpjūčio 7 dienomis Miunchene turėjo įvykti pasaulinis Eucharistinis kongresas. Byloje yra išlikę Miuncheno arkivyskupo kardinolo J. Vendelio pasirašyti ir KGB sulaikyti kvietimai į kongresą vyskupams Julijonui Steponavičiui, Pranciškui Ramanauskui ir Petrui Maželiui. Kvietimai, be abejo, KGB sukėlė papildomo nerimo dėl vysk. P. Ramanausko. Ar tas turėjo įtakos jo sveikatai, ar ne, negalima atsakyti, tačiau 1959 m. spalio 15 dieną vysk. P. Ramanauskas mirė. Taigi grįžęs Lietuvos saule pasidžiaugė tik trejus metus.

 Jo formuliaro byla Nr. 7445 1959 m. lapkričio 24 dieną atiduota į archyvą saugoti septyniasdešimčiai metų. Be kita ko, nutartyje rašoma: „Paskutiniuoju metu Ramanauskas propagavo Bažnyčios nepaklusimo valstybei idėjas ir ragino vyskupijų valdytojus vienytis ir slopinti sovietų valdžiai lojalius kunigus. Šių metų rugsėjo mėnesį Ramanauskas susirgo ir spalio 15-ąją mirė“.

 Iš KGB sekimo intensyvumo, iš kunigų agentų pranešimų matyti, kad vysk. P. Ramanauskas iki galo liko ištikimas Tėvynės sūnus ir Bažnyčios gynėjas. Jis ir mirdamas galėjo pakartoti tai, ką 1947 metais užrašė būdamas KGB kameroje: „Esu savo pareigą atlikęs“.

Šaltiniai ir literatūra:

  •  Šviesus pavyzdys mūsų laikams: vyskupo kankinio Pranciškaus Ramanausko 45-osioms mirties metinėms paminėti / Alfonsas Svarinskas // XXI amžius. – 2004 spalio 29. P. 8 – 9.
  • Konferencijoje – apie amžinos atminties ganytoją / Andrius Tarvidas // Žemaičių saulutė. – 2009, spal. 31, p. 2.
  • Vyskupas, katechetas, katechetų ugdytojas Pranciškus Ramanauskas. – Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 2010. 
  • „Esu savo pareigą atlikęs“: vyskupas Pranciškus Ramanauskas KBG dokumentuose / Vidas Spengla // XXI amžius. – 2009 spalio 9, Nr. 71 (1763). P. 6 – 7. www.xxiamzius.lt/numeriai/2009/10/09/atmi_01.html
  • „Aš moku kentėti…“: Ant septynių kalvų. Iškiliausių telšiškių galerija / Janina Bucevičiūtė // Kalvotoji Žemaitija, 2010 vasario 19. http://www.kalvotoji.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=228:ant-septyni-kalv&catid=10:kultra&Itemid=19
Palikite savo mintis

Stanislovas Rimkus (1912-1942)

2012-05-15-c

Stanislovas Rimkus ir prieš jį Kražiuose kunigavęs kun. Gudmonas

Stanislovas Rimkus buvo kilęs iš Kvėdarnos parapijos Pašlynio vienkiemio. Septynerių neteko tėvo, motina su penkiais vaikais sunkiai vertėsi. Viena viltis buvo motinos brolis, ketinęs paremti vaikus, sieksiančius mokslo. Pirmiausia mokėsi Kvėdarnos pradinėje mokykloje, kuri nuo namų buvo už 12 kilometrų. Vėliau motina nuvežė į Rietavo progimnaziją ir ten dirbo mokyklos valytoja, kad gautų vaikams kambarėlį. Čia Stasiukas dalyvavo skautų organizacijoje, jos nuostatos įaugo į jaunuolio dvasią, tapo jo gyvenimo kasdienybe. Mokydamiesi Rietavo, o vėliau ir Švėkšnos gimnazijose, su broliu Antanu leido moksleiviams laikraštėlį „Saulutės spinduliai“.

Jauniems moksleiviams didelę įtaką darė mokytojai J. Sipavičius ir O. Norušytė. Nuolat jausdami materialinius trūkumus, barami už mokesčio nesumokėjimą, nes dėdė ne visada atsiminė savo pažadą, Stanislovas ir brolis Antanas atkakliai siekė mokslo šviesos.

Savo tėviškėje S. Rimkus įsteigė „Pavasario“ organizaciją, rengė susirinkimus, gegužines, minėjimus, kurių metu vyko improvizuoti vaidinimai. Tai buvo pirmieji žygiai nešti į visuomenę gėrį ir tiesą. Ši veikla ypač išsiplėtė, jam pradėjus dirbti Kražių vikaru. Be pastoracinio darbo jis siekė diegti parapijiečiams patriotiškumą, tėvynės meilę. Čia įsteigė kraštotyros muziejų ir, pasitelkęs brolį Antaną, ėmė leisti laikraštį „Kražių aidai“, rinko atsiminimus apie Kražių skerdynes ir juos naudojo savo įkurtame liaudies universitete. Su jaunimo „Pavasario“ organizacija ir šauliais organizavo jų kongresėlius, kurie vyko su gyvaisiais paveikslais bei teatralizuotomis eisenomis į gegužinės vietą. Gegužinės vykdavo Medžiokalnyje. Tokių kongresėlių iškilmėse dalyvaudavo Pupų dėdė, prof. J. Eretas, generolas Raštikis.

Kokios būdavo šviesios dienos vaikams, kai S. Rimkus atvažiuodavo dviračiu į tikybos pamokas mokykloje! Tuoj jį apsupdavo džiūgaujančių kaimo vaikų pulkas. Mokydamas vaikus tikėjimo tiesų, jis atkreipdavo į sodybų netvarką, apsileidimą, vaikų elgesį einant į mokyklą. Bendradarbiaudamas su vyresniaisiais, visada užvesdavo dainą, nuo dainų, pasak Antano, banguodavo visa žemė.

Ėjo 1940–ieji metai – netikrumo, baimės, pirmosios pažinties su okupantais metai. Pirma netikėta žinia kražiškiams buvo jų vikaro, dirbusio vos 4 metus Kražiuose, areštas. 1940 m. rugpjūčio mėn. 6 d. pavakare Raseinių saugumo darbuotojai išvežė vikarą S. Rimkų ir uždarė Raseinių kalėjime. Niekas nesuvokė, už ką. Visiems tada buvo nesuprantama, kad kunigas, artimai bendravęs su parapijiečiais, juos švietęs, skatinęs dvasiškai tobulėti, ieškoti tiesos, būtų liaudies priešas.

Kražiškė Barkauskaitė rašo: „Žinia, kad kunigas suimtas, juodu aidu nuplaukė per visą parapiją, žmonės kalbėjo apie išdaviką, bet ar jų reikėjo – jie atvirai sėdėjo valdžios kėdėse. Ta mažutė saujelė pačių tamsiausių sluoksnių keliaklupstom puolė tarnauti užplūdusiai jėgai, plėšė, draskė, naikino viską, kas tik buvo šviesesnio ir doresnio“.

Visi pradėjo aptarinėti, dėl ko vikaras suimtas. Prisiminta choristų repeticija prieš atlaidus. Po repeticijos šnekant apie dabartinę padėtį, atėjo ir vikaras. Jis paragino būti arčiau Eucharistijos ir pacitavo iš knygos Stalino žodžius, kad kovojant su religija reikia ne ginkluotos kovos, o pamažu ją spausti ir sunaikinti. Ši repeticija buvo pavadinta slaptu susirinkimu. Tai buvo pretekstas jį suimti ir apkaltinti. Žmonės rinko parašus, siekdami teisybės. Bet parašai tapo jo kaltės įrodymu. Juo daugiau parašų, juo didesniu valdžios priešu jis virto. Dėl to negelbėjo net 1000 surinktų parašų.

Su S. Rimkaus byla buvo galima susipažinti, tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Skaitome tardytojo kaltinimą: „…Kas kovoja prieš ateizmą, tas kovoja ir prieš komunizmą“. Čia sakoma, kad apklausta 10 žmonių, bet įsegta tik trijų, matyt, okupantui palankiausių liudytojų parodymai.

Iš Raseinių jį su kitais 44 kaliniais per Panevėžį ir Daugpilį išvežė į Orenburgo sritį, Sol Ilecko kalėjimą. Kelionėje jis visus drąsino, sakydamas, kad jie tėvynei niekuo nenusikaltę, ir jeigu tektų žūti, tai jų mirtis nebūsianti betikslė. Kartu važiavusieji pasakoja, kad S. Rimkų su kruvina nugara teko iškelti iš vagono, nes jis buvęs pasodintas prie varžto, kuris pradūręs gilią žaizdą.

 

Orenburge (tada Čkalovas) S. Rimkus buvo nuteistas už veiklą su kontrevoliucinėmis „Pavasario“ ir tretininkų organizacijomis 10 m. kalėti ir 5 m. tremties. S. Rimkus ieškodamas tiesos rašė apeliacinį skundą ir aiškino, kas buvo pavasarininkai ir tretininkai, prašė pridėti prie bylos visų apklaustųjų parodymus, priminė, kad jo kilmė – ne iš buožių, kaip rašoma kaltinimuose.

Kitas teismo posėdis, vykęs 1942 m. sausio 19 d., nuteisė aukščiausia bausme – sušaudyti. Nuosprendyje teismas paliko galimybę rašyti kasacinį skundą. S. Rimkus, matyt, norėjo įrodyti savo nekaltumą ir rašė antrą kasacinį skundą, aiškindamas, kad tretininkai – maldos brolija, prašė palikti gyvą. Deja, Aukščiausias teismas patvirtino Čkalovo srities teismo nuosprendį… Nuosprendis pasirašytas 1942 m. gegužės 10 d., o iš mirties liudijimo matyti, kad įvykdytas gegužės 20 d.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezidencijos tyrimo centro pasipriešinimo dalyvių teisių komisijos nutarimu Stanislovas Pijus Rimkus pripažintas Laisvės kovų dalyviu. 2006 m. birželio 7 d. Respublikos prezidentas V. Adamkus S. Pijų Rimkų apdovanojo Vyčio Kryžiaus Ordinu (po mirties).

Minint S. Rimkų, spaudoje pasirodė straipsnių, išėjo Pauliaus Petronio knygelė „Aukštieji idealai, vilkų įstatymų pasmerkti“. Poetė E. Skaudvilaitė apie jį atsiliepia savo eilėmis ir mini, kad Lietuva neteko tėvynę mylinčio sūnaus.

Informacijos šaltinis: Sušaudytas toli nuo namų… / Antanas GIRČYS // 2012-05-15.

http://www.biciulis.net/?p=428

Palikite savo mintis

Ignas Skrupskelis (1903-1943)

Ignas Skrupskelis (1903 m. spalio mėn. Melgužėje, Šiaulių apskritis – 1943 m. vasario 1 d. Vorkutoje) – Lietuvos germanistas, publicistas, žurnalistas, redaktorius, ateitininkas.

1929 m. baigė Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą, 1930-1931 m. studijavo germanistiką Karaliaučiaus universitete. 1932 m. Vienos universitete gavo daktaro laipsnį.

1934-1940 m. žurnalo „Židinys“ redaktorius bei 1936 m. įkurto dienraščio „XX amžius“ redakcijos narys, 1939-1940 m. – šio dienraščio vyriausias redaktorius. Publicistinius straipsnius pasirašydavo Ig. Petrikonio slapyvardžiu.

Lietuvos žurnalistų sąjungos valdybos narys. 1936 m. vasario 23 d. 16 gerai žinomų katalikų intelektualų pasirašė deklaraciją „Į organiškosios valstybės kūrybą“, kuri tapo protestu prieš egzistuojantį režimą. Ją pasirašė Juozas Ambrazevičius, Pranas Dielininkaitis, Jonas Grinius, Juozas Grušas, Zenonas Ivinskis, Juozas Keliuotis, Antanas Maceina, Ignas Malinauskas, Pranas Mantvydas, Kazys Pakštas, Česlovas Pakuckas, Jonas Pankauskas, Antanas Salys, Ignas Skrupskelis, Antanas Vaičiulaitis, Balys Vitkus.

1940 m. liepos 12 d. bolševikų nuteistas 8 m. kalėti ir išvežtas į Vorkutą. Ten žuvo. [1]

Sūnus Kęstutis Skrupskelis, filosofas, istorikas, Pietų Karolinos universiteto (JAV) profesorius, ateitininkas.

Literatūra:

  • Tatjana Maceinienė. Tikėjimas ir ateitis. Ignas Skrupskelis ir Pranas Dielininkaitis. Aidai, Vilnius, 2006 m.

 

Palikite savo mintis

Jonas Staškevičius, kunigas (1910–1955)

Staskevicius Jonas

Kunigas JONAS STAŠKEVIČIUS
1910 – 1955

Gimė 1910 m. Anykščių valsčiaus Pivortų kaime. Apie jį galiu tiek pasakyti, kad į jo nuomojamą butą Žemaičių Kalvarijoje valdžia įkėlė ką tik Klaipėdos mokytojų seminariją baigusią jauną mokytoją, iš Ylakių kilusią neturtingą mergaitę, berods našlaitę. Kai ši pėsčiomis ėjo iš Plungės geležinkelio stoties į paskyrimo vietą, tuo pačiu keliu arkliu dardėjo mano sesutė Paulina ir paėmė ją vežti. Kelyje išsipasakojo savo istoriją, kiek sovietų laikais tai buvo įmanoma nepažįstamam pasakyti. Pakeleivė nežinanti, kur apsistoti. Apylinkės sekretorė jai pasakė, kad gaus tik mažą kambarėlį, ir tą pereinamą. Nuvedė ją ir pareikalavo kleboną tuoj jai ištuštinti priekinį kambarį. Klebonui neliko nieko kito daryti.
Šitą mokytoją išsikvietė apylinkėn, kur buvo atvažiavę saugumiečiai. Ją privertė pasirašyti po skundu, kuriame buvo parašyta: „Pas kunigą Joną Staškevičių lankosi banditai, su jais slapta kalbasi…“.

Po kunigo Jono arešto ji tiek krimtosi, aimanavo, kad taip bjauriai gali elgtis su neturtinga mergina, versti būti „išdavike“– pasirašyti po melagingais pranešimais, šantažuoti: esą, jei nepasirašysi, daugiau niekada nebedirbsi mokytoja. Baigusi tuos mokslo metus, ji susikrovė savo mantą ir išvažiavo į Rusijos gilumą – Uralą – pas draugę. Lietuvoje nerado ramybės dėl išdavystės.

Kunigas Jonas Staškevičius mirė Ivdellage, Sverdlovsko srityje, 1955 m. birželio 1 dieną.

Publikuota: Kun. Brunonas Bagužas. Mes liudijame Kristų, in: Lietuvos piliečio kelias. – Varniai-Vilnius, Žemaičių vyskupystės muziejus – „Mintis“, 2006, p. 355-357.

Palikite savo mintis

Antanas Šapalas (1911–1945)

sapalas

Antanas ŠAPALAS (1911–1945)

Kilęs iš Prienų valsčiaus. Baigė Prienų „Žiburio“ gimnaziją. Aktyviai dalyvavo ateitininkų veikloje. Buvo nuolatinis „Atetities“, „Ateities Sindulių“, „XX Amžiaus“, „ Studentų Dienų“ bendradarbis.

1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, slaptesniam veikimui perorganizavo visą Moksleivių ateitininkų sąjungą. Memorandumu protestavo okupacinei valdžiai prieš moksleivių religinį persekiojimą. 1941 m. buvo vienas iš Lietuvos aktyvistų fronto organizatorių. Paruošė moksleivius 1941 m. birželio 23 d. sukilimui. Dirbo Lietuvių Fronto spaudos ir informacijos skyriuje, bendradarbiavo slaptai spausdinamame leidinyje „Į Laisvę“, buvo „Kęstučio“ kovos dalinių ryšininku Prienų apylinkėje. 1943 m. pirmininkavo pogrindyje veikiančiai Studentų ateitininkų sąjungai.

1944 m. vokiečių gestapo suimtas ir žiauriai tardytas Kauno bei Tilžės kalėjimuose. Tardymų išvargintas, teikdavo pirmąją pagalbą kitiems sužalotiems kaliniams. Išsiųstas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Neturėjo teisės rašyti ar gauti laiškus. Dalinosi maistu su kitais nelaimės draugais. Paskirtas į mirtininkų kamerą. Iš jos išsilaisvino, evakuojant konclagerį. Slaugydamas sergančius dėmėtąją šiltine, pats ja užsikrėtė ir mirė. Palaidotas Pucke, Lenkijoje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jo palaikai perlaidoti Prienų kapinėse.

Palikite savo mintis

Vladislovas Taškūnas, kunigas (1880 11 11–1904–1967 02 18)

Kunigo Vladislovo Taškūno testamente atsispindi jo požiūris: “Kai dėl mano laidotuvių, tai jos turi būti be jokios parodos, visai paprastutės: nedažytų lentų karstas tarp keturių žvakių ant „morų“, be katapolio. Jokio pamokslo bažnyčioje, nei kalbų prie kapo, jokio paminklo ant kapo, nes jei būčiau sau pastatęs paminklą, nors vieno žmogaus širdy, to neatstos joks akmens paminklas.“ Kunigas Vladislovas Taškūnas nuopelnų turėjo daug – jis buvo plačios širdies žmogus, vadovavosi bibliniu principu – mylėk savo artimą, kaip save patį, mylėk kiekvieną žmogų, kaip save, koks skirtingas jis nuo tavęs bebūtų.

Kunigas Vladislovas Taškūnas buvo baigęs kunigų seminariją Kaune. XX amžiaus pradžioje dirbo Amerikoje, redagavo lietuviams laikraštį Darbininkas, leistą Niujorke, Brukline, 3-jo dešimtmečio pabaigoje grįžo į laisvą Lietuvą, dirbo nedidelėje Vėžaičių parapijoje, vėliau Alsėdžių parapijoje. Jis išsiskyrė humanistine dvasia, vienodai visus mylėjo ir brangino – jam nebuvo svarbu ar katalikas lietuvis, ar žydas judėjų tikėjimo, ar kitos tautybės, ar religijos žmogus. O kai atėjo sunkiųjų išbandymų metai, 1941 m. liepos mėnesį žydų gaudymas, prieš tai vykusios Rainių žudynės – jis drąsiai ir viešai pasisakė prieš šitą neteisybę ir, kiek galėjo tiek gelbėjo bei organizavo žmonių gelbėjimą kartu su Telšių vyskupais, ypač su vyskupu Vincentu Borisevičiumi. 1941 m. gruodžio mėn., prieš Šv. Kalėdas, kartu su kitomis moterimis iš Telšių geto, buvo sušaudytos ir paskutinės Alsėdžių moterys žydės. Jis tai žinojo, todėl kelias savaites ėjo per visas okupacines valdžios įstaigas, protestuodamas prieš šitokį aktą. Jam buvo atsakyta: „(…)“ jeigu tu taip ir toliau protestuosi, tai mes jas sušaudysim klebonijos kieme ir prieš tavo langus užkasim.

Per Šv. Kalėdas vienas baltaraištis mėgino eiti išpažinties, tačiau kunigas Vladislovas Taškūnas jį viešai pasmerkė, išvarė, sakydamas, kad jam, žmogžudžiui, išrišimo negali duoti nei jis, nei vyskupas už tokį jo padarytą didelį nusikaltimą. Netrukus kunigas Vladislovas Taškūnas buvo suimtas, kalinamas Kauno kalėjime, paskui buvo nuspręsta jį išvežti į Dachau koncentracijos stovyklą. Tada jo gelbėjimo ėmėsi vyskupas Justinas Staugaitis. Jis nuvyko į Kauną, kalbėjo su aukščiausiais okupacinės valdžios pareigūnais. Po ilgo pokalbio su okupacinės valdžios pareigūnais, vyskupas Justinas Staugaitis grįžo į Telšius ir po trijų dienų mirė. Buvo pasiekta tik tai, kad kunigas V. Taškūnas bus internuotas ir įkalintas Žemaičių Kalvarijos Marijonų vienuolyne ir negalės bendrauti su žmonėmis, laikyti mišių bei klausyti išpažinčių. Kunigas V. Taškūnas sulaukė karo pabaigos, tačiau turėjo didelį rūpestį, nes prasidėjus partizaniniam pasipriešinimui, žydus gelbėję žmonės, galėjo būti nužudyti, kaip sovietų kolaborantų bendrininkai. Siekdami išvengti neramumų, vyskupas V. Borisevičius ir kunigas V. Taškūnas vykdavo į susitikimus su partizanų vadais. Tačiau kunigas V. Taškūnas ir vėl buvo suimtas ir penkis metus kalėjo sovietiniame lageryje. Grįžęs į Lietuvą, jis buvo pakviestas prisidėti prie vieno katalikiško žurnalo leidybos, tačiau po vieno susirinkimo viskas iširo, mat, pagrindinė sąlyga leidžiant žurnalą, buvo nušviesti, kokia sąžinės ir religinė laisvė yra Sovietų Sąjungoje. Kunigas Vladislovas Taškūnas atsakė, kad tokiu būdu jie turėtų sovietinį pragarą pristatyti kaip rojų. Jis taip pat bijojo, kad bus pareikalauta pasakyti, kad po mirties, tiems nusikaltėliams nebus pragaro, o bus rojus. Tai neatitiko jokiu moralinių, religinių nuostatų. Netrukus po šio pareiškimo kunigas Vladislovas Taškūnas mirė.

 Telšių vyskupo Jono Borutos kalba pasakyta 2011 09 15

ŽŪVANČIŲJŲ GELBĖJIMO KRYŽIAUS ĮTEIKIMO CEREMONIJOJE 

Informacijos šaltinis: http://www.jmuseum.lt/index.aspx?Element=ViewArticle&TopicID=553

Palikite savo mintis

Jonas Tutinas, kunigas (1894-1941)

Tutinas_Jonas_2

Jono Tutino kapas Palomenės bažnyčios šventoriuje. 2011 m. R. Gustaičio nuotr.

Tutinas Jonas (1894 m. Šalių k., Kuktiškių par. – 1941 m. Palomenėje, palaidotas Palomenės bažnyčios šventoriuje) – kunigas, Palomenės vikaras, vėliau klebonas. 

Gimė vargingoje valstiečių šeimoje. Gavęs 4 klasių pažymėjimą, 1919 m. rudenį atvyko į Vilnių ir buvo priimtas į I Kunigų seminarijos kursą. Seminarijoj buvo 8 kursai: 3 gimnazijos, 1 filosofijos ir 4 teologijos. Todėl tik 8 metų (1928 m. kovo 24 d.) įšventintas kunigu. Buvo paskirtas vikaru į Zdzianciolą (Baltarusija, Slonino apskr.), kitais metais perkeltas vikarauti į Eišiškes (1929-1931). 1931 m. jis paskiriamas Pelesos (Lydos apskr.) klebonu, kad pastatytų ten mūrinę bažnyčią. 1935 m. bažnyčia jau buvo pastatyta. Pelesa buvo lenkų rankose, o lietuvis klebonas pasirodė esąs pavojingas: policija jį atvežė prie demarkacijos linijos ir išstūmė lietuvių pusėn. Vysk. Juozapas Kukta priėmė į savo vyskupiją. Kun. J. Tutinas paskiriamas vikaru pas senelį kun. Vincentą Valavičių į Palomenę. Jam mirus, liko klebonu. Palomenėje pagyveno tik 4 metus (1937-1941). 1939 m. norėjo grįžti Peleson, bet nebuvo galimybės. Prasidėjus karui, kun. J. Tutinas besitraukiančių sovietinės armijos karių buvo sušaudytas Palomenės klebonijoje kartu su kitais bažnyčios tarnais. Jis vienas iš tų septynių vyskupijos kunigų, kurie žuvo frontui slenkant į Rytus.

Literatūra:

  • Kiškis S. Kristaus pašauktieji. – Kaišiadorys: Kaišiadorių vyskupijos kurijos leidykla, 1996. – P. 75.
Palikite savo mintis

Juozapas Usonis, kunigas (1867-?)

Gimė 1867 m. gruodžio 14 d. Taujenėlių kaime (Ukmergės raj.). Kunigas, įšventintas 1895 metais.

1894 m. baigė Mogiliovo arkivyskupijos kunigų seminariją. Dirbo įvairiose Baltarusijos ir Rusijos parapijose. Sovietiniais metais buvo suimtas su grupe kunigų ir Minske sušaudytas.

Palikite savo mintis

Boleslovas Vėgėlė, kunigas (1880-1941)

Gimė 1880 m. rugsėjo 1 d. Musteikių kaime (Utenos raj.). Kunigas, įšventintas 1904 lapkričio 7 d.

1941 m. birželio 22 ąją, pirmąją karo dieną, sekmadienį, buvo atvykęs į Jonavą, kur vyskupas V. Brizgys teikė Sutvirtinimo sakramentą ir kelias dienas užtruko pas Skarulių kleboną kun. P. Vitkevičių. Birželio 25 d. iš apsupties besistengianti išsiveržti sovietų kariuomenės, daugiausia NKVD daliniai, artinosi prie Jonavos. Prie Skarulių sovietų kariškiams pasirodė, jog kažkas į juos šovęs iš varpinės bokšto. Enkavedistai visus kaimo gyventojus suvarė prie vieškelio, suguldė į griovius ir ruošėsi sušaudyti. Tuo momentu atvesti trys smarkiai sužaloti ir sumušti kunigai, kurie buvo areštuoti bažnyčioje pamaldų metu. Tarp jų buvo kun. B. Vėgėlė ir kun. P. Vitkevičius, kuris prašė kaimo žmones paleisti, o vietoj jų sušaudyti kunigus. Žmonės buvo paleisti, o kunigai nuvaryti Meištonių kaimo link. Kun. B. Vėgėlė po ilgų ir sadistiškų kankinimų buvo nužudytas netoli Skarulių 1941 m. birželio 25 d.

Palikite savo mintis

Pranciškus Vitkevičius, kunigas (1877-1941)

Gimė 1877 m. spalio 9 dieną Klepsčių kaime (Plungės raj.). Kunigas, įšventintas 1901 m. gruodžio 16 d.

1941 d. birželio 25 d. iš apsupties besistengianti išsiveržti sovietų kariuomenės, daugiausia NKVD daliniai, artinosi prie Jonavos. Prie Skarulių sovietų kariškiams pasirodė, jog kažkas į juos šovęs iš varpinės bokšto. Enkavedistai visus kaimo gyventojus suvarė prie vieškelio, suguldė į griovius ir ruošėsi sušaudyti. Tuo momentu atvesti trys smarkiai sužaloti ir sumušti kunigai, kurie buvo areštuoti bažnyčioje pamaldų metu. Tarp jų buvo kun. P. Vitkevičius, kuris prašė kaimo žmones paleisti, o vietoj jų sušaudyti kunigus. Žmonės buvo paleisti, o kunigai nuvaryti sušaudyti. Varomas kun. P. Vitkevičius, neištvėręs patyčių, suklupo šalia vieškelio ir ėmė melstis. Ten ir buvo nušautas 1941 m. birželio 25 d.

Palikite savo mintis

Benediktas Andriuška SJ, kunigas, jėzuitas (1884-1951)

Andriuska

Tėvas Benediktas Andriuška SJ

       Tėvas Benediktas Andriuška gimė 1884 m. kovo 30 d. Vilkaičiuose, Plungės rajone, ūkininkų šeimoje. Lankė Lieplaukės rusišką pradinę mokyklą. 1901 m., baigęs Palangos progimnaziją, įstojo į Kauno kunigų seminariją. Po pusantrų metų ją baigęs, slapta nuo tėvų jis perėjo Rusijos – Austrijos sieną ir 1903 m. kovo 3 d. įstojo į Alicijos jėzuitų naujokyną, esantį Staraviezs mieste. Pabaigęs naujokyną ir padaręs pirmuosius įžadus studijavo senąsias kalbas, ruošėsi filosofijos studijoms, vadovavo klierikų chorui. Po dviejų metų persikėlė į Nawy Sačs miestelį netoli Čekoslovakijos ir 1908 m. rudenį pradėjo studijuoti filosofiją. Nuo 1911 m. tris metus mokytojavo Jėzuitų gimnazijoje Chyrow mieste, prižiūrėjo ligonius. Iki 1913 m. dėstė rusų kalbą ir liturginį giedojimą Chirovo (Austrija) didžiojoje jėzuitų gimnazijoje. 1913 – 1917 m. studijavo teologiją Lione, Prancūzijos Jėzuitų teologate. 1915 m. įšventintas į kunigus. Iki 1918 m. Kenterbūryje mokėsi asketizmo. 1919 m. atvyko į Londoną, specializavosi filosofijoje, ruošė religinę literatūrą lietuvių kalba. 1920 m. jis sugrįžo į Lietuvą. Kauno kunigų seminarijoje dėstė filosofiją, fiziką, liturginį giedojimą. Kaune norėjo steigti Jėzuitų gimnaziją, tačiau 1920 m. rudenį dar tebevyko karas su lenkais, todėl buvo nutarta gimnazijos steigimą atidėti vėlesniam laikui, o pats išvyko į Krokuvą padėti lenkams jėzuitams spaudos darbe.

1920 m. išvyko į Belgiją, kur Antverpene, Aukštosios komercijos mokyklos internate dirbo auklėtoju, dėstė rusų kalbą. Gavęs iš jėzuitų Generolo ir T. Bley nelauktą žinią – įpareigojimą, kartu su Vakarų Vokietijos provincija, atkurti Lietuvos jėzuitų provinciją, 1923 m. gegužės mėnesį Tėvas Andriuška grįžo į Lietuvą. Kauno kunigų seminarijoje jis dėstė bažnyčios istoriją ir lotynų kalbą, redagavo „Žvaigždę“ (nuo 1926 m. iki 1927 m. vasario mėn.), T. B. Andriuška parašė bei išvertė 34 knygas bei brošiūras, sukūrė porą vaidinimų ir muzikinių kūrinių. Iki 1930 m. profesoriavo Kauno kunigų seminarijoje, dėstė lotynų k., pasaulinę istoriją.

1926 m. arkivyskupo Juozapo Skvirecko buvo paskirtas Maldos Apaštalavimo ir Kunigų sąjungos direktoriumi. Norėdami greičiau atkurti Lietuvos jėzuitų provinciją, 1929 m. vokiečių okupacijos metais tėvai jėzuitai Pagryžuvyje atidarė naujokyną. Trečio vienuolyno steigimo uždavinys buvo pavestas Tėvui Andruškai. Nuo 1930 m. Tėvas Benediktas Andriuška dirbo Šiaulių šv. Ignaco bažnyčios rektoriumi. 1930 m. birželio 15 d. T. B. Andriuška nuvyko į Šiaulius ir kanauninko St. Sarapo bei Dr. Domininko Jasaičio pagalba rado tinkamus namus vienuolynui. 1930 m. liepos 1 dieną Kaune buvo pasirašyta sutartis, pagal kurią tėvai jėzuitai įgijo Šiauliuose Boleslovo Stankaus nuosavybę, esančią Vilniaus gatvėje 245. Nuosavybė kainavo 100 000 litų. Didelę dalį sumos T. B. Andriuška pasiskolino iš gerų žmonių. Savo rezidencijoje T. Andriuška pradėjo kurtis tik rugpjūčio 4 dieną. Jam į pagalbą atvyko brolis Valerijonas Šimkus. Rugpjūčio 20 d. kanauninkas St. Sarapas pašventino koplyčią, kurioje susirinkdavo iki 500 žmonių. T. B. Andruška susiorganizavo chorą, parašė daug giesmių, kurias 1937 m. išleido atskiru leidiniu. Kad turėtų iš ko pragyventi, gavo religijos pamokų pradžios mokykloje.

1931 m. iš Paryžiaus jam padėti atvyko Tėvas Pranas Masilionis SJ. Matydamas daug žadančią ateitį, 1933 m. vasario 3 d. T. B. Andriuška nupirko Marijos Janulevičiūtės nuosavybę. Jis manė, kad Šiauliuose bus galima pastatyti bažnyčią ir gimnaziją. 1935 m., geradarių iš Amerikos Bružikų padedamas, susilaukė 10 000 dolerių ir pradėjo statyti bažnyčią. Vėliau, jo nuomone, toji bažnyčia būtų virtusi gimnazijos sale. 1936 m. pradžioje jėzuitų Generolas pranešė, kad kovo 25 d. bus paskelbtas Lietuvos jėzuitų viceprovincijos steigimo dekretas. T. Andriuška tapo viceprovincijolu. Lietuvos jėzuitų provincija buvo visiškai atskirta nuo Vokietijos. 1936 m. pradžioje jėzuitų Generolas pranešė, kad kovo 25 d. bus paskelbtas Lietuvos jėzuitų viceprovincijos steigimo dekretas. T. Andriuška tapo viceprovincijolu. Lietuvos jėzuitų provincija buvo visiškai atskirta nuo Vokietijos.

1938 m. T. B. Andriuška atstovavo viceprovincijai Romoje, kur vyko tėvų jėzuitų suvažiavimas. Pakeliui į suvažiavimą jis sustojo Insbruke ir aplankė ten studijuojančius lietuvius klierikus, rūpinosi pas Romos provincijolus, kad lietuvių klierikai būtų priimti mokytis nemokamai, nes finansinė Lietuvos viceprovincijos padėtis buvo silpna: daug klierikų ir brolių naujokų mokėsi (48), o kunigų buvo mažai (15). Eidamas viceprovincijolo pareigas T. B. Andriuška daug ko keisti negalėjo, nes darbai buvo nusistovėję, o darbininkų pasirinkimas mažas. Iš Amerikos jis pasikvietė Tėvą Praną Aukštikalnį.

Pavaldęs viceprovinciją trejetą metų T. B. Andriuška paprašė T. Generolą atleisti jį iš viceprovincijolo pareigų. Atėjus rusams, T. B. Andriuška kurį laiką gyveno pas savo draugą Kaišiadorių vyskupijoje. Paskui savo pareigas perdavė Stasiui Gruodžiui. Užėmus Lietuvą vokiečiams jis persikėlė į Pagryžuvį ir dėstė filosofiją jėzuitams klierikams. Nuo 1944 m. vėl Šiaulių šv. Ignaco bažnyčios rektorius. Vėliau pasitraukė į nuošalesnę vietą – Varlaukį, Tauragės apskrityje. Čia 1949 m. vasario 21 d. buvo suimtas ir nubaustas kalėti 10 metų. Mirė 1951 m. vasario 6 d. Verchni – Uralske, Čeliabinsko srityje. Apie tai liudija suomis Herald Hjelt su Tėvu Andruška sėdėjęs vienoje celėje. Pasak suomio, Tėvas Andriuška negalėjęs laikyti šv. Mišių, bet celėje laikydavęs pamaldas ir komponuodavęs dainas ant rūkomojo popieriaus. Persišaldęs ir gavęs širdies smūgį jis mirė. Apie Tėvo Andriuškos mirtį laisvajame pasaulyje gyveną lietuviai sužinojo tik 1954 metais.

 Veikla

Tėvas Benediktas Andriuška mokėjo lotynų, lenkų, vokiečių, rusų, prancūzų ir anglų kalbas. Įvairiais būdais bandė kelti žmonių religinį sąmoningumą. 1919 m. kartu su prel. Januškevičium atgaivino jau mirusią Lietuvoje organizaciją – šv. Vincento Pauliečio konferenciją. Jos tikslas: teikti materialinę ir moralinę pagalbą ligoniams ir vargstantiems. Nuo 1923 m. į šią organizaciją įsijungė daug kunigų ir jos veikla plačiai išplito.

1923 m. Tėvas Benediktas Andriuška atnaujino Maldos Apaštalavimo sąjungą ir jai vadovavo iki 1930 m. Sąjunga labai išaugo, jai priklausė 100 tūkstančių narių. 1926 – 1927 metais Tėvas Benediktas Andriuška redagavo religinį žurnalą „Žvaigždė“. 1925 m. kartu su prof. Pr. Venckum įsteigė naują apaštališką kunigų sąjungą Unio Apostolica ir jai vadovavo iki 1936 m. Šiai sąjungai priklausydavo 20 – 40 kunigų.

Tėvas Benediktas Andriuška daug rašė. Jo paties parašyta 20 knygų ir tiek pat išversta iš anglų, prancūzų ir vokiečių kalbų. Mėgo muziką, giesmes, dainas. Giedodavo tenoru, turėjo muzikinių gabumų. Rašė giesmių tekstus ir kūrė muziką, grojo vargonais.

Patekęs į kalėjimą, tėvas Benediktas buvo kameros siela. Visus ramindavo, guosdavo. Gavęs siuntinį, dalydavosi su kitais, ypač su tais, kurie nieko negaudavo. Kai būdavo ypač sunku, juokaudavo, pasakodavo anekdotus, kad išblaškytų nuotaiką, mokydavo užsienio kalbų. Nežiūrint silpnos sveikatos, jis dirbo kartu su visais anglies kasyklose iki pat mirties.

 Atminimo įamžinimas

  • 1992 m. Šiaulių Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios rektoriumi dirbęs kunigas Stanislovas Kazėnas ir buvusios 5-osios vidurinės mokyklos (Didždvario gimnazijos) administracija, jėzuitų bendruomenei priklausančiose patalpose, bendromis pastangomis įkuria Šiaulių Tėvo Benedikto Andruškos katalikiškąją pradinę mokyklą.
  • 2000 m. gegužės 7 d. Romos Koliziejuje buvo iškilmingai paskelbti naujieji kankiniai, tarp jų ir Kauno arkivyskupijos pasiūlytas kunigas Benediktas Andriuška.

 

Literatūra

  • Mūsų švyturiai: trumpos biografijos – nekrologai / Vilkaviškio vyskupijos bažnytinių reikmenų bendrovė. – Vilnius: Valst. leidybos centras, 1992. P. 8.
Palikite savo mintis