Šv. Kazimieras, Lietuvos, jaunimo, Panevėžio vyskupijos ir Vilniaus arkivyskupijos pirmasis globėjas (1458 – 1484)

180px-Kazimieras

Šv. Kazimiero atvaizdo (apie 1520 m.), vadinamojo „Trirankio“, saugomo Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčioje, paveikslas

      Gediminaičių dinastijos atstovas šv. Kazimieras gimė 1458 spalio 3 d. Krokuvoje, karališkojoje Vavelio pilyje. Antras sūnus šeimoje. Jo seneliai – Jogaila Gediminaitis ir Alšėnų kunigaikštytė Zofija. Tėvai – Kazimieras IV Jogailaitis ir jo žmona Elžbieta – Austrijos princesės ir Bohemijos bei Vengrijos karaliaus, Vokietijos imperatoriaus Albrechto II Habsburgo duktė. Šeimoje augo 6 sūnus ir 5 dukros.

Kazimiero vyresnysis brolis Vladislovas 1471 m. buvo vainikuotas Bohemijos karaliumi, o 1490 m. tapo Vengrijos karaliumi. Jaunesnieji broliai Jonas Albrechtas, Aleksandras ir Žygimantas Senasis pakaitomis valdė Lenkiją. Jauniausiasis brolis Fridrichas tapo Gniezno arkivyskupu, Krokuvos vyskupu, o 1493 m. kardinolu.

Vaikus buvo patikėta auklėti J. Dlugošui (lenkų istorikas, Krokuvos kanauninkas, vėliau Lvovo arkivyskupas) ir italų humanistui Filipui Buonaccorsi (dar vadintam Kalimachu).

1471 m. Kazimiero vyriausias brolis Vladislovas užėmė Bohemijos sostą. Tuo pat metu Vengrijoje kilo sukilimas prieš Motiejų Korviną ir sukilę didikai kreipėsi su prašymu į Kazimierą, kad šis priimtų sostą. Kazimieras sutiko ir su 12 000 kareivių, vadovaujamų Petro Dunino, išvyko į Budą. Ten situacija jau buvo pasikeitusi ir jo niekas nebelaukė. Teko grįžti. Nesėkmingas žygis, kurio metu Kazimierui teko būti net plėšimų, sukilimų dėl neišmokėtų samdiniams algų, prievartavimų liudininku, tapo dideliu išbandymu trylikamečiui. Nuo to laiko Kazimieras tapo labai pamaldus. Grįžęs namo tęsė mokslus pas J. Dlugošą, kol 1475 m. tėvas įtraukė jį į valstybės valdymą. Vyresniajam broliui Vladislovui priėmus Bohemijos sostą, Kazimierui turėjo tekti Lenkijos sostas. 1479 m. karaliui išvykus į LDK, Kazimieras iki 1483 m. paliekamas karaliaus vietininku Lenkijoje. Tuo metu tėvas pabandė jį apvesdinti su Vokietijos imperatoriaus Fridricho III dukterimi, tačiau Kazimieras atsisakė.

Kazimieras gyveno labai dorai. Nuo pat mažumės garsėjo pamaldumu. Taip pat nesišalino ir valstybės reikalų, bet veikiau iš pagarbos tėvui. Kartais ryte jį rasdavo prie užrakintų bažnyčios durų. Galiausiai, susirgęs džiova pakeliui į Vilnių, 1484 m. kovo 4 d. mirė Gardine.

Malda į šv. Kazimierą

Šventasis Kazimierai, didis dangaus Karalienės, Švenčiausiosios Marijos garbintojau, daug kartų parodęs ypatingą globą savo Tėvynei, teikis, meldžiame, ją globoti ir visuose reikaluose jai padėti. Išganytojo nuopelnų ir Švenčiausiosios Motinos Marijos užtarimo remiamas, išmelski iš Viešpaties malonę, kad mūsų širdyse suliepsnotų gyvas tikėjimas ir tarpusavio meilė, kad mūsų jaunimas suprastų skaistaus ir doro gyvenimo grožį ir kad Viešpaties tėviškoji Apvaizda vestų visą tautą savo įstatymų meilės keliu į taiką ir gerovę. Amen.

       

Palikite savo mintis

Valstybinė Šv. Kazimiero veikla

SW._Kazimierz_

Šv. Kazimiero ikona. Tapė Marek Czarnecki

1457 metais visai netikėtai mirė karalienės Elzbietos, karaliaus Kazimiero žmonos, brolis Vladislovas – nepilnametis Čekų bei Vengrų karalaitis. Su jo mirtimi pasibaigė vyriškoji Habsburgu linija. Velionio sesuo liko tų dviejų valstybių paveldėtoja. Bet vengrai teigė, jog paprotys nuo seno išskiriąs paveldėjimo moteriškąją liniją. Todėl karalienės Elzbietos vaikai neturį teisės į Vengrų karalystės sostą. Jie buvo pasirinkę karaliumi savo tautos vyrą Motiejų Korviną, gabų žmogų, kilimo iš paprastų žemdirbių, žinomo krikščionių gynėjo nuo husitų ir turkų, buvusio nepilnamečio Vladislovo pavaduotojo (regento) Jono Hunyado sūnų[1].

O Čekai pastatė karaliumi Jurgį Podebradą, husitų vadą. Podebradas kovojo prieš čekų katalikus, kol buvo pripažintas jaunamečio Vladislovo pavaduotoju (regentu), net valstybės valdytoju. Vladislovui mirus, Podebradas pasižadėjo katalikams grąžinti husitus į Katalikų Bažnyčią. Už tai buvo išrinktas, bet pažadų nepildė, net kovojo prieš katalikus. Tik jam mirus 1471 m., Čekų karaliumi buvo išrinktas Vladislovas, vyriausias karalienės Elzbietos sūnus.

Motiejus Korvinas ginčijosi su didžiūnais. Nebenorėdami nešti sunkaus karaliaus jungo, kai kurie didžiūnai siuntė pasiuntinius į Lenkiją, prašydami karaliaus sūnaus Kazimiero sau karaliumi, net prisiėmė to žygio išlaidas. Lenkams atsisakius, jie prašysią turkų pagalbos išvyti Korvinui iš Vengrijos. Kazimiero tėvai sutiko, o šis taip reagavo: „Visos tos žemiškos didybės yra niekniekių, tuštybės ir voratinklių monai, sulyginus tai su amžina garbe dangaus vainiko, kurį dūsaudamas trokštu nusipelnyti“.

Motiejus Korvinas buvo gabus vadas. Sėkmingai kariaudamas prieš turkus, įgijo krikščionių gynėjo vardą, išaukštino karaliaus valdžią, rėmėsi žemesniais luomais, sudraudė magnatus, nuožmiai su jais elgėsi. Būdamas geras administratorius, įvedė tvarką valstybėje, laikė nuolatinę kariuomenę. Garsėjo kaip mokslo, meno globėjas, įsteigė universitetą, surinko didelę biblioteką, save apsupo mokslininkais, literatais, dainininkais. Taip išgarsėjęs vedė Neapolio karalaitę, vykdė plačius Popiežiaus sumanymus, ėmė ginti čekus katalikus nuo husitų. Todėl susikivirčijo su Podebradu. Tas, negalėdamas atsispirti prieš Korviną, pasiūlė Čekų karūną Kazimiero sūnui Vladislovui. Jį, kad ir kataliką, Čekijos husitai išrinko karaliumi. Podebradui 1471 m. mirus, karalius Kazimieras suėjo į gerus santykius su nepatenkintais Motiejumi Korvinu Vengrų didžiūnais. Jie pasirinko Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkų karaliaus sūnų Kazimierą Vengrų karaliumi. Tėvas bandė sprausti sūnų sostan ginklais ir 1471 m. siuntė jį Vengrijon su palydovais bei dvylika tūkstančių samdytos kariuomenės, vadovaujant Petrui Duninui ir kitiems Vengrų ponams[2].

Būdamas trylikos metų, karalaitis skelbia karą Korvinui ir žygiuoja Vengrijon, kaip skelbė, ne atimti kam kitam priklausomo sosto, ne siaurinti Vengrijos piliečių teisių, ne slėgti jų, o ginti visos tautos nuo priešų ir priespaudos, sustiprinti laisvės papročių, sekdamas Vengrų karaliais, kurių kraują paveldėjo. Manė pašalinsiąs tironiją, įvesiąs teisingumą kaimynų tautai, padarysiąs ją laimingą, kad, išlaisvinta iš prispaudimo ir paremta Jogailaičių jėgomis, galėtų apsiginti nuo turkų.

Dėl karo skelbimo buvo prikišama Motiejui Korvinui įvairių nusikaltimų, pavyzdžiui, jog atidaręs Vengrijos vartus turkams, didžiausiam vengrų priešui, kuris kėsinasi į Vengrų kraštą, išveža Turkijon belaisvius, lengva širdimi apleidžiąs valstybės gyvenimą, su kuria nejungiąs joks prigimties santykis.

Karaliaus ir jo sūnaus pastangos siekė Vengrų saugumo. Karalaitis jautė, jeigu jis, būdamas Vengrų karaliumi, stos priešakyje karo prieš turkus, tai tėvas Lenkijos ir Lietuvos jėgomis tą žygį parems. Bet Korvinas su vienais vengrų didžiūnais susitaikė, o kiti, baimės apimti, atstojo nuo šv. Kazimiero. Tik vienas vyskupas su 200 raitelių atjojo pasveikinti naujo karaliaus, bet ir tas, apsidairęs, kas aplink dedasi, netrukęs sugrįžo atgal.

Karalaitis neina paimti sostinės, ginamos Motiejaus karių, o pasuka Nitros pilin, kuri atidaro jam savo vartus. Motiejus, vengdamas mūšio, nesnaudė: susirinko didelę armiją, stengėsi apsupti Kazimiero kariuomenę. Plačiai nusiaubia palankių Kazimierui savininkų dvarus, kad priešo kariai negalėtų pramisti. Karalaitis palieka Nitroje 4 000 karių įgulą, o su kitais traukiasi šiaurėn nuo Motiejaus, kuris rengiasi apgulti Nitrą.

Kazimieras nužygiavo į Rozenbergą, Petro Komorovskio pilį. Savivinkas žadėjo užleisti dar kitas jo čia valdomas pilis – Oravą, Litavą, Grodeką. Bet karalaitis per daug nepasitiki šeimininku, nes sužino, kad prieš dvejus metus šis atsidavė Motiejaus tarnybai; taigi pasuka Lenkijos kryptin, tėvo atšaukiamas[3].

Povilas Jasinskis, paliktas Nitroje, keletą kartų susirėmė su Motiejumi, apgulusiu pilį. Palikęs joje 300 karių, jiems išderėjo trijų savaičių paliaubas, o su kitais išžygiavo atgal Lenkijon. Tada Ilavos, Turčo, Michalovo, Ubienio įgulos pasidavė Korvinui; tiktai keletas pilių Vengrijos pasienyje pasiliko Kazimierui ištikimos.

Karalius Motiejus triumfuoja, leidžia visokias paskalas, daro intrigas[4]. Karalaitis turi rašinėti, atitaisinėti neteisingus gandus.

 Užsiliko 1472.1.30 iš Dobšicų karalaičio rašytas laiškas ciesoriui Fridrikui III, savo pusbroliui: „Stojus žiemai, teko sustabdyti karas ir su kariuomene sustoti Nitros pilyje. Bet čia dėl gresiančio maro ilgiau būti negalėjau, buvau priverstas pasitraukti. Priešo nebijojau ir norėjau su juo susigrumti. Bijodamas Dievo, pasitikėdamas savo reikalo teisingumu, ilgesnį laiką lūkuriavau… Kadangi nebuvo galima kariuomenės palikti vienoje pilyje, kurioje ir maisto būtų pritrūkę tokiam būriui, paskirsčiau kariuomenę ir ją patalpinau kitose pilyse; aprūpinęs Nitrą įgula, nuvykau į Petro Komorovskio pilis, į Litavos ir Oravos grafystes, kurios stovėjo mano pusėje. O kad ir Litavos apskritis nebūtų galėjusi tiekti reikalingų atsargų, o pasilikus čia su mažu kariuomenės skaičiumi, būtų grėsęs man pavojus, buvau priverstas keltis į derlingesnes apylinkes. Dievo padedamas, neketinu ilgai čia pasilikti; šiek tiek saulei pakilus ir atėjus palankesniam karo veiksmams metui, grįšiu į Vengriją pradėto reikalo…“

Nors karalaičio Kazimiero žygis nepasisekė, tačiau palengvino broliui Vladislovui išsilaikyti Čekų soste. Motiejus, ką tik palikęs Vengrų karaliumi, užėmė Moraviją, Sileziją ir perkirto susisiekimą Čekijos su Lenkija. Reikėjo išstumti Motiejų iš Silezijos, kad būtų pakenčiamas Vladislovui valdymas savo dalyje. Motiejus rėmėsi vroclaviečiais; jie buvo stipriausias katalikų ramstis Čekuose. Bet karas prieš Motiejų sutampa su žygiu prieš katalikus, kuriuos globojo Roma.

Daug priežasčių buvo šv. Kazimiero žygių galutinio nepasisekimo. Pirmiausia – vėlyva karo pradžia – ruduo, besiartinanti žiema. (Lenkų kariuomenė teįžygiavo į Vengriją 1471 metų spalio 2 dieną.) Taip pat karalaičio supratimas, jog ne visi vengrai jo laukė, ne visa tauta yra nusistačiusi prieš Korviną; net gerokas lenkų skaičius persisamdęs kariavo Korvino kariuomenėje. Karalaitis nenorėjo lieti kraują, kuris buvo reikalingesnis gintis nuo turkų įsibrovimo, o pradėtas karas būtų palaužęs vengrų pasipriešinimą turkams. Lėmė ir karalaičio nenoras prieštarauti popiežiaus Siksto IV valiai – nekariauti krikščionims tarp savęs.

Be to, ėmė stigti lėšų kariuomenės algoms mokėti, pradėjo irti jos drausmė, pasireiškė plėšikavimas. Vadų nesantaika viską viršijo, net jų kai kas buvo įtartas išdavimu. Tokiomis sąlygomis jaunutis karalaitis traukiasi atgal, grįžta Lenkijon, nedrįsta pasirodyti sostinėje, apsigyvena nuošaliuose Dobšicuose netoli Krokuvos. Atsigodėti po žygio į Vengriją su tėvu šv. Kazimieras atliko kelionę Čenstakavon. Ten karštai meldėsi prie Stebuklingo Švenčiausios Panos Marijos paveikslo ir esąs padaręs amžinos skaistybės apžadus. Sugrįžęs į Dobšicus, tęsia mokslą lig 1475 metų.

Dienos tvarka buvo tokia nustatyta, kaip ir kitiems karalaičiams: po ne per ilgo miego karalaičiai kėlėsi, prausėsi, vilkosi, kalbėjo poterius, dalyvavo šv. Mišiose, valgė pusryčius ir mokėsi lig pietų. Paskui pasikalbėdavo, klausėsi muzikos, dainų. Po linksmosios dalies grįždavo prie knygų. Vėliau – laikas pažaisti ir vėl mokytis iškalbos. Pagaliau vakarienė, poteriai bei miegas.

Karalaičiai nebuvo lepinami valgiais, vyno jiems visai neduodavo, gulėjo kietose lovose; žiemą vilkėjo kailiniukus. Buvo pratinami prie šiurkštaus gyvenimo būdo. Jiems buvo primenama, kad žmogaus gyvenimas trapus, palūžta: šiandien karalius, ryt elgeta gali būti. Todėl karalaičiai buvo pratinami tenkintis būtinais dalykais.

Dienos tvarka pasikeisdavo, kai grįždavo karalius po ilgo nebuvimo namie: vaikai turėjo iškilmingai sveikinti, sakyti prakalbas priimant svečius ir svetimų valstybių atstovus, Šventojo Tėvo pasiuntinius. Vyskupas Aleksandras Fortunietis, išgirdęs karalaičių prakalbas, susijaudinęs pravirko ir ne sykį minėjo, niekad nesąs matęs jaunikaičių taip gerai išauklėtų ir išmokslintų. Dažniausiai kalbėdavo šv. Kazimieras[5].

Popiežius Sikstas IV (1471-1484) pagyrė karalaičio taikingumą. Bet karalius Kazimieras nenori nusileisti, bando toliau kariauti su Korvinu. Karalaitis toliau turėjo rašinėti, protestuoti prieš uzurpatorių, paveržusį jo teises. Tai kliudė Popiežiaus talkai prieš turkus, kurie grėsė krikščioniškam pasauliui. Korvinas turėjo būti vadu žygiuose prieš turkus, o karalius Kazimieras darėsi ardytoju krikščionių vienybės, reikalingos sėkmingai pasipriešinti turkų galybei.

Karalaičio jausmai ima svyruoti tarp mylimo tėvo ir Šventojo Tėvo Siksto IV. Korvinas buvo mėgiamas ir remiamas ištisos eilės popiežių kaip vienintelis tinkamas Europos karalius, kuris pritarė Romos tikslams ir palaikė jos pastangas vaduoti krikščionis iš mahometonų jungo, spaudusio visą Balkanų pusiasalį bei gretimų jūrų salas. O Jogailaičių dinastinė politika žymiai trukdė popiežių sumanymams.

Popiežiai turėjo prieš akis ne vieno krašto, ne vienos viešpataujančios šeimos reikalus, o visų krikščionių, gresiamų islamo. Romos pasiuntiniai stengėsi surasti kokią nors tinkamą išeitį Jogailaičių politikai, bet veltui. Jei tat karalius ir vyresnysis brolis Vladislovas stojo su ginklu prieš Korviną, karalaitis Kazimieras sielos gelmėse turėjo pripažinti tokios tėvo politikos netinkamumą.

Pagaliau ir karaliui aišku buvo, kad tas karas ne su Korvinu, o su Popiežiumi, pasirėmusiu Korvinu kaip krikščionių – čekų, vengrų, prūsų – gynėju. Karalaitis matė viso krikščioniškojo pasaulio nepalankumą tam dinastiniam ginčui. Kazimieras, tėvo labai mylimas, manomasis įpėdinis, daro karaliui nemažos įtakos. Jos dėka įvyksta su vengrais paliaubos 1474 metais, o pamažėli karalius Kazimieras išsipainiojo iš karo 1478 m., susitaikė su Popiežiumi[6]. Rašytoja Antonina Domanska Dlugošui, kuris tuomet jau buvo Lvovo nominatas arkivyskupas, karališkojoje šeimoje su buvusiais savo mokiniais karalaičiais besikalbančiam, kur kas dabar esąs, priskiria tokius žodžius: „Vladislovas jau karaliauja, Kazimieras daugiau būna Vilniuje negu Krokuvoje“[7].

Karo su vengrais nerėmė nė mūsų didžiūnai. Jie reiškė nuomonę, kad gaila svetimiems atiduoti gabų, dorą jaunikaitį Kazimierą; geriau esą jį pasilikti sau. Lietuviai visados norėjo turėti atskirą nuo lenkų valdovą. Mūsų diduomenė didžiajame Lietuvių Brastos seime 1478.111.15 prašė karalių gyventi Lietuvoje ar vieną vyresniųjų sūnų – Kazimierą ar Albrechtą – skirti savo pavaduotoju ir pavesti jam krašto valdymą. Karalius atsakė: „Kol gyvas, niekam nepavesiu Lietuvos valdyti“. Po seimo 1478 m. karalius pats atvyko Vilniun, pasiėmęs sūnų Kazimierą, kuris čia pasiliko[8].

Lenkų istorikai rašo: „1478 metais, kai pasirodė, kad aplinkybės neleis ilgesnį laiką karaliui pasilikti Vilniuje, jis pavedė dvidešimtmečiam sūnui Kazimierui save pavaduoti Lietuvoje, reziduoti Vilniaus pilyje“[9]. Kai kas įrodinėja, jog karalius pasilikęs Lietuvoje, o sūnų pasiuntęs Lenkijon, ir jis ten dvejus metus pavadavęs tėvą[10]. Bet Ant. Prochaska prasitaria: „Tas, kuris per kiaurą dieną darbuojasi valstybės kanceliarijoje, valdydamas kraštą, kuris tvarkė finansus ir tėvo politiką…, naktimis gulėjo kryžmais Vilniaus bažnyčių prieangiuose“[11].

Vroclavo mieste yra užsilikęs laiškas, rašytas karalaičio iš Rado-mo 1482.II.11. Atsakydamas į vroclaviečių raštą, šv. Kazimieras rašo: kaip seniau rūpinęsis, taip ir dabar, kai jį raštu to prašą. Tuo labiau jam esą svarbu apsaugoti pirkliams kelius, nebent galvažudžiai slapstytųsi už karalystės ribų; tuo atveju esą privalu jį pateisinti, kaip ir šviesiausį viešpatį, jo tėvą. Tačiau turįs vilties, jog daugiau Dievas suteiksiąs galios reikalaujantiems teisingumo. Tai esą jam būtų maloniausias dalykas ne tiktai žiūrint teisingumo, kuriuo privaląs ir trokštąs visų labiausiai rūpintis, bet ir atsižvelgus į tai, kad jie, kaip to labiausiai norįs, būtų tuo patenkinti[12]. Nėra abejonės, kad šv. Kazimieras Lietuvoje pavadavo savo tėvą. Vis dėlto klausimas neaiškus, ar karalaitis ilgiau veikė valstybinėje srityje vien Lietuvoje, ar ir Lenkijoje, ar tik tam sykiui buvo nuvykęs į Radomą sudrausti banditizmo Silezijoje.

Galėjo ir šitaip būti: nuo 1478 m. darbavosi Lietuvoje, 1482.I.II buvo Radome. 1483 m. sveikatai lyg kiek sustiprėjus, su motina ir artimaisiais grįžta Vilniun; kelionėje sustoję Gardine turbūt Kalėdų šventėms. Tuo tarpu tėvas nuvyko Liublinan į seimą. Bet 1484 m. vasario 20 dieną buvo pakviestas pas sunkiai sunegalavusį sūnų.

Dar 1484 m. vasario 20 dieną karalius pasirašo vieną dokumentą vietoje [Liubline], antrą dieną išduoda raštą, pasirašytą kelyje, 12 mylių atstu nuo Gardino; po to jau Gardine datuoja kitą eilę kovo 9, 10, 11 dienomis. Tarp jų yra kovo 9 d. pasirašytas diplomas, kuriuo patvirtina Juknai šešeriems metams nuomą Lysačtūrės ūkio; jis anksčiau buvo išnuomotas tam pačiam nuomininkui karalaičio Kazimiero. Kovo 4 d. karalaitis mirė; tėvas kovo 9 d. ankstesnį velionio raštą patvirtino.

Yra žinių, jog karalaitis Kazimieras po kanclerio Andriaus Oporovskio mirties 1483 m. buvo paskirtas Lenkijos vicekancleriu. Koronos knygose yra toks pažymėjimas: „1483 metais gegužės 28 dieną…. – Po mirties Andriaus Oporovskio, Kujavų vyskupo ir Lenkų karalystės vicekanclerio…, rašytas šviesiausio kunigaikščio Kazimiero, Lenkijos karaliaus antrojo sūnaus, raštas (…), kurio įrašas įvyko Vilniuje, Kristaus Kūno vigilijoje 1483″[13]. Tiksliau negalėjau nustatyti, kada karalaitis Kazimieras paėmė vicekanclerio vietą Lenkijoje. Galimas dalykas, kad ir anksčiau karalius pavesdavo sūnui atlikti kai kuriuos reikalus Lenkijoje, pavyzdžiui, prezentacijos teisę Lvovo ir Pšemislio kapitulose 1483 m. pradžioje. Atpainiodami šitas painias žinias, prieiname išvadą, jog karalaitis Kazimieras Lenkijoje bus buvęs vicekancleriu vos kelis mėnesius.

Karalaitis greta tėvo dalyvaudavo svetimų valstybių atstovų priėmimuose, įvairiuose suvažiavimuose, pasitarimuose ir parodė labai daug sumanumo. Karaliui kur išvykus, karalaitis vadovavo senato posėdžiams, tvarkė kraštą, kreipė jo politiką kitomis vėžėmis ir pasirodė toli regįs politikas. Jo pastangų negalima nepripažinti buvus europinio masto.

Karaliui valdant du kraštus, dažnai vykstant į Lenkiją, medžiojant po Lietuvos miškus, valdininkuose buvo įsigalėjusi netvarka. Karalaitis, visiems švelnus, malonus, prieinamas, nemėgo pataikūnų, kuriuos rūsčiai subardavo. Griežtas buvo savivaliaujantiems pareigūnams, už nusikaltimus juos baudė; pasitaisiusiems ypač buvo geras; menkos doros, apsileidėlius, neklaužadas šalino iš vietų; į tarnystę skyrė sąžiningus vyrus. Taip jo valdymas darė įtakos visai jungtinei valstybei, net Silezijos banditus sutvarkė.

Tėvas savo išlaidumu, – besirūpindamas sūnų sostais, dukterų dalimis, prabangiomis vestuvėmis, mėgęs pokylius, nors pats blaivus, tegėręs vyną su vandeniu, – buvo ištuštinęs valstybės kasą, nebuvo turtų reikalingoms išlaidoms. Sūnus Kazimieras sumania savo ekonomika gerokai pataisė krašto finansus, sumažino karaliaus skolas, išpirkinėjo užstatytas žemes, ugdė žemdirbystę. Po šiai dienai užsiliko jo sąskaitų knyga. Ji rodo jo sąžiningumą. Buvo ekonomistas asketas; atsižadėjęs savęs, tarnavo Dievui ir žmonėms. O tobulas kasdienių pareigų atlikimas yra tiesus kelias į dangų.

Tuo tarpu Korvinas išvijo ciesorių Fridriką III iš Vienos, jon perkėlė savo rezidenciją, pasidarė galingiausias Europos monarchas. Po jo mirties, 1490 m., Čekų Vladislovas buvo išrinktas ir Vengrų karaliumi. Šv. Kazimieras jau buvo miręs. Pagaliau įvyko dinastinės karaliaus Kazimiero pastangos: Jogailaičiai valdė Lenkiją, Lietuvą, Čekus, Vengrus, Varmiją. Tačiau ekspansija vakaruose juos silpnino rytuose. Ten stiprėjo Maskvos kunigaikštis Jonas III (1462-1505) ir ėmė brautis į Lietuvos pakraščius, neva gindamas bažnytinius stačiatikių reikalus.

 

 

 

 


[1] Sakyta, moteriškoji linija nepaveldinti, bet yra faktų, priešingų Vengrų teigimui, esą paveldėjimas einąs tik iš vyriškosios linijos. Nesant vyriškų įpėdinių, sostas atitekdavo moterims. Pavyzdžiui, po Zigmanto Liuksemburgiečio paveldėjo sostą jo duktė Elzbieta ir jos vyras Albertas Habsburgas, paskui – jų sūnus Vladislovas. Mirus karaliui Vladislovui bevaikiui, lenkų karaliaus žmona Elzbieta, minėtojo karaliaus sesuo, ir jos vaikai turėjo neginčytiną paveldėjimo teisę.

[2] Rašoma kaip apie tikrą dalyką, jog karalaitis Kazimieras nė galvote negalvojęs apie Vengrų sostą, padėkojęs Vengrų pasiuntiniams už pasiūlytą garbę ir pasakęs apie jokią žemišką karalystę nemąstąs ir jos priimti negalįs. Aiškinama, kad vykęs Vengrijon gimdytojų verčiamas ir pasistengęs Vengrų karūną nuo savęs atstumti, kaip kitas norįs kam kitam išplėšti ją ir sau užsidėti. Kiti sako, jei ir norėjęs Vengrų sosto, tai ne tiek sau, kiek dėl šeimos ir dvilypės savo tėvynės – Lenkijos ir Lietuvos – garbės ir dėl gynimo krikščionių nuo turkų puolimo. Pagaliau išsirengęs į Vengriją, vengrų prašomas ir tėvo liepiamas.

[3] Podręczna Encyklopedja Kościelna, tom. XXI, p. 59.

[4] Antoni Prohaska, Wyprava św. Kazimierza na Węgry. Ateneum Wileńskie, Zeszyt I, 2. Wilno, 1923.

[5] Żywot św. Kazimierza… przez ks. Jana Gadowskiego, Warszawa, 1901, p. 9.

[6] Obchód 400-letnego Jubileuszu Kanonizacji Św. Kazimierza, Wilno, 1922.

[7] Antonina Domańska, Powieść z czasów królowania Kazimierza Jagiellończyka. Nakładem św. Wojciecha. Poznań-Warszawa-Wilno-Lublin, [1928?], p. 154.

[8] A. Šapoka, Lietuvos istorija, p. 191; b) Kraszewski, Wilno, 1.1, p. 163.

[9] Z teki pośmiertnej Czesława Jankowskiego: Słowo. Wilno, 1929.III.3. ir Słowo, 1937.III,4.

[10] Pvz„ Dr. Fr. Papėe, Studya i Szkice, Warszawa, 1907, p. 147.

[11] Ateneum Wileńskie, Nr. 2, p. 135. Tas pats Papee rašo: „Tradicija teigia, kad naktimis lankė Vilniaus bažnyčias“. Ateneum Naukowe i Literackie, 1895, t. I, p. 525.

[12] Czeska-Mączyńska, Św. Kazimierz Królewicz,. Poznań, Warszawa, Wilno, Lublin, 1933, p. 19.

[13] Przegląd Powszechny, 1912, t. 2, p. 72. – Autoriniame mašinraštyje praleistas mėnesio pavadinimas. Kadangi nurodoma Dievo Kūno šventė (Devintinės), tai turėjo būti gegužę ar birželį. (Red. past.)

Palikite savo mintis

Bažnytinė Šv. Kazimiero veikla

521bf307fed0eaeef647b0c685a9f85f92fc2251Karalaitis Kazimieras, Vilniuje besidarbuodamas valstybės kanceliarijoje, turėjo progos pažinti Lietuvos santykius su kaimynais. Pastebėjo, kad blogų padarinių eilė nepasibaigė, susitaikius karaliui Kazimierui su Roma. Didesni smūgiai kraštui grėsė iš Maskvos pusės. Karalaitis su visu atsidėjimu stengėsi juos bent mažinti. Kartkartėmis buvo keliamas, net ginklais sprendžiamas klausimas, kur turi nusistovėti sienos tarp Lietuvos ir Rusijos [1].

Norimose nustatyti ribose glūdėjo ir glūdi veiksniai, skirią du pasaulius, darą skirtumų tarp dviejų civilizacijų, dviejų tikybų. To židiniai – du miestai: Maskva ir Vilnius, dviejų politinių sistemų centrai. Amžiams bėgant buvo didelių karų su šūkiu panaikinti sienas tarp Maskvos ir Vilniaus. To priežastis buvo Lietuvos ekspansija į pietryčius [2], svetimų plotų pasisavinimo noras, o iš antros pusės – akstinas atsigriebti [3]. Taip Lietuvos valstybės rytuose ir pietuose ilgainiui atsirado nemaža rusų. Jau 1312 m. Gediminas, užkariavęs Kijevą[4], tituluodavo save: „Lietuvių ir daugelio Rusų karalius“ [5].

Istoriniai tyrinėjimai rodo, kad Kijeve labai seniai yra buvę krikščionių, vadinamųjų variagų, normanų iš Skandinavijos. Rusai istorikai prieina, jog Kijevo kunigaikštis Vladimiras 988 m. buvęs pakrikštytas lotynų apeigomis [6]. Jis paprašė Konstantinopolio  patriarchą duoti Kijevui vyskupą ir kunigų misijoms tarp rusų. Patriarchas atsiuntė arkivyskupą Mykolą (988-992).

Tai buvo rytų apeigų katalikų arkivyskupas, nes tuokart graikai buvo vienybėje su Šventuoju Tėvu. Arkivyskupas Mykolas įsteigė pirmą Rusijoje Kijevo arkivyskupystę. Iš čia Kristaus mokslas gražiai plėtėsi visose Rusijos kunigaikštystėse, ir steigėsi naujos vyskupystės. Visos jos priklausė Kijevo arkivyskupui. O pats buvo priklausomas nuo Konstantinopolio patriarcho, kuris klausė Šventojo Tėvo.

Maždaug tūkstantį metų Europoje tebuvo viena – katalikų tikyba, krikščioniška, nors ir nevienodų apeigų, bet vienybėje su popiežium Romoje. Tarp graikų ir romėnų nuo seno nebuvo nuoširdumo. Kliudė tautų būdai, kultūrinis ir politinis antagonizmas. Krikščionybė negalėjo to išlyginti. Graikai laikė save pranašesniais, rytų apeigas – gražesnėmis, vartojo graikų kalbą Mišiose, kunigai buvo vedę; nutolo nuo kai kurių tikybos tiesų [7].

Kai kurie Konstantinopolio patriarchai nelabai benorėjo klausyti popiežiaus. Ilgainiui patapo patriarchu Mykolas Kerularijus, žmogus nepaprastos ambicijos, garbėtroška, intrigantas, maištininkas. Jis stengėsi viename asmenyje sujungti bažnytinę ir valstybinę galią, būti Rytų popiežiumi [8]. Konstantinopolyje uždarė lotynų apeigų bažnyčias ir vienuolynus, išvarė Popiežiaus atstovus ir nutraukė ryšius su Roma. Taip graikai pasidarė schizmatikai [9] – atskalūnai.

Kijevo kunigaikštis Jaroslavas sukvietė Rusijos vyskupus, pavedė jiems išrinkti arkivyskupą. Jie be Kerularijaus žinios išrinko Florijoną. Bet pamažu paskui graikus ir rusai pasidarė schizmatikai, nes bažnytiniu atžvilgiu priklausė nuo Konstantinopolio patriarchų. Tuo tarpu sustiprėję turkai ėmė kištis į valstybinius Konstantinopolio reikalus. Graikai ėmė ilgėtis Popiežiaus globos.

Jų ne kartą buvo bandyta grįžti į Bažnyčios vienybę. Pagaliau turkų pavojaus Konstantinopoliui akivaizdoje atvyko graikai Florencijos santarybon 1439 m. unijos reikalais. Lietuvos rusams unitams buvo duodamos tokios pat teisės, kokias turėjo katalikai. Kijevo metropolitas Izidorius priėmė Florencijos uniją ir pasirašė susivienijimą su Katalikų Bažnyčia: „Izidorius, Kijevo ir visos Rusios metropolitas, (…) noromis pasirašiau“. Taip atsidarė kelias Rytuose Vakarų civilizacijai.

Tuo susitarimu graikai bei rusai grįžo prie visų katalikybės dogmų ir Romos popiežių pripažino Kristaus vietininku žemėje, šv. Petro, apaštalų kunigaikščio, įpėdiniu, Visuotinės Bažnyčios galva, turinčia teisę mokyti, tarnauti, valdyti. Popiežius paliko jiems Rytų apeigas, jau vartotas [graikų ir] slavų kalbas pamaldose, vedusius kunigus, bet vienuoliai, vienuolės, aukštoji dvasininkija, vyskupai, metropolitai, patriarchai pasiliko nevedę, kaip lig tol buvę [10].

Kai metropolitas Izidorius, grįžęs Maskvon [11], po iškilmingų pamaldų Sobore paskelbė stačiatikių su katalikais Uniją, kunigaikštis Vasilijus II uždarė jį vienuolyne. Po kelių mėnesių ištrūkęs metropolitas Izidorius glūdėjo Lietuvoje, Naugarde [12], pagaliau atsidūrė Romoje ir nebeturėjo artimesnių ryšių su savo ganomaisiais: Kijevo metropolija pasiliko be dvasinio globėjo. Tada kunigaikštis Vasilijus pasiuntė Kijevan dizunitą (nepripažinusį Unijos) metropolitą Joną, sušaukė savo kunigaikštystės vyskupus ir pasmerkė Uniją.

Kijevo metropolijos didesnė dalis priklausė Maskvai, mažesnė – Lietuvai. Metropolito Jono valdymas buvo neilgas. 1457 m. popiežius Kalikstas III ėmėsi gelbėti unitus Lietuvoje. Pasinaudojęs užimto turkų Konstantinopolio patriarcho Gregorijaus Mamos [Gregorius Mamma] buvimu Romoje ir kai kurių kitų rytiečių vyskupų, pasišalinusių nuo turkų pavojaus, parama, nutarė atskirti Lietuvos rusus unitus nuo Maskvos dalies. Kardinolu patapęs Izidorius, nors nepamiršo Kijevo metropolijos, konsekravo jai vyskupus, tačiau nebegalėjo pats jos globoti, atsisakė kaip nuo maskviškės, taip ir nuo lietuviškosios jos dalies.

Vyskupai išrinko jo įpėdiniu Gregorijų Graiką, Izidoriaus bendradarbį unijos reikalais. Popiežius, atskirdamas nuo Maskvos lietuviškąją dalį, šitai priskyrė devynias vyskupystes: Briansko-Černigovo, Smolensko, Polocko, Turovo, Lucko, Volynijos Vladimiro, Galičo, Chelmo, Peremislio. Taip Kalikstas III atnaujino uniją, pertvarkydamas Kijevo metropoliją. Pijus II pasiuntė savo legatą pas karalių Kazimierą, prašydamas globoti metropolitą Gregorijų, atstatyti Joną, kurį šis buvo ne taip seniai pripažinęs ir kuris turėjo šalininkų Lietuvos pusėje.

Atvykus metropolitui Gregorijui Lietuvon, prasidėjo neramumai cerkvėse. Maskvos kunigaikštis prašė karalių Kazimierą nepripažinti Gregorijaus, karalius patarė Vasilijui atsisakyti Jono, priimti Gregorijų. Ir vyskupai, ir kunigai unitai nebežinojo, katro metropolito laikytis. Jogailaičiai ir lotynų vyskupai palaikė Florencijos uniją. Nesisekant unijos darbui, dizunitus priiminėjo Lotynų Bažnyčion, nekartojant krikšto. Ta kryptimi veikė ypač Vilniaus vyskupas Motiejus ir bernardinai.

Gregorijui 1473 metais mirus, metropolitu buvo išrinktas Smolensko vyskupas Misailas. Lietuviškoj metropolijos dalyje virė nesantaika ne tiek dėl tikybinio antagonizmo, kiek dėl politinės agitacijos Maskvos didžiojo kunigaikščio Jono III, kuris metė šūkį: „Užimti visą lietuviškąją Rusią“. Unija, ypač antroje XV šimtmečio pusėje, pakrypo dizunijon. Žymi metropolijos gyventojų dalis atkrito nuo Unijos, ir dizunitų skaičius kaskart labiau didėjo.

Katalikų Bažnyčiai tai buvo skaudi žaizda. Unija turėjo suvienyti Rytų ir Vakarų krikščionis. Bet sudaryta ne tiek bažnytiniais, kiek politiniais sumetimais, kad Popiežius gelbėtų rytiečius nuo turkų, sutikusi kliūčių, irsta, šalinasi Bažnyčios vienybės rusų tautos vyskupijos, esančios kataliko karaliaus valdžioje. Be to, prasideda tarp rusų sąjūdis, Maskvos kurstomas, atsiskirti nuo Lietuvos valstybės.

Karalaitis Kazimieras užjaučia tėvą, stebi, jog tie smūgiai smogiami jam dėl Florencijos unijos palaikymo, katalikiško Jogailaičių nusistatymo, Romos norų vykdymo. Nors pripažįsta pirmenybę visuotinėms popiežių pastangoms krikščionybei ginti nuo turkų, tačiau karalaitis negali smerkti karaliaus žygių, siekiančių to paties tikslo, tiktai kitu, dinastinės politikos, keliu [13]. Bet šita kryptis sukėlė Apaštalų Sosto prieštaravimą.

Tai erškėčiuotas kelias, kuris vedė į didelius nusivylimus, į baisų pasikėsinimą prieš karališkos šeimos gyvybę, rengtą kai kurių surusėjusių kunigaikščių, remiamų iš Maskvos, į lietuviškosios Rusios atsimetimą nuo Lietuvos. Žinodamas visus užkulisius, karalaitis matė ir nepasisekimus popiežių politikos, besiremiančios Korvinu, kuris, turkų reikalu ir materialiai Romos gausiai šelpiamas, nesutrukdė jiems įsitvirtinti Kryme bei Juodosios jūros uostuose ir pagaliau liovėsi kariavęs su turkais. O Jogailaičiai patys vieni be pagalbos iš šalies vykdė tai, gindami Europą nuo dvasios mirties.

Kai tamsūs debesys niaukia Lietuvos padangę, karalaitis mato, kiek blogo daro svetimi ar kai kurie surusėję ir sustačiatikėję mūsų kunigaikščiai, net rusai ir perėjūnai… Jis, varžęs stačiatikių įtaką, nerimo, kol pasikviesta Lietuvon daugiau katalikų vienuolių ir pasaulinių kunigų, kurie šalia tikybos kėlė švietimą [14]. Taigi padeda tėvui sunkiose valdymo pareigose, šalina Lietuvą nuo Maskvos įtakos, stiprina ryšius su Vakarais, su Romos Bažnyčia, su lotynų apeigomis, su katalikiška kultūra, kurios augimui visa širdimi buvo atsidavęs ir turėjo pripažinti reikalą gynimosi nuo schizmos. Tuo būdu šv. Kazimieras Rytų klausimu paliko neišdildomą žymę.

Mes palikome lietuviais katalikais, nesustačiatikėjome, nesurusėjome. O tai darė karalaitis, kai visi Lietuvos priešai stengėsi susiartinti su Maskva, net popiežius Inocentas šaukėsi jos pagalbos prieš turkus, rašė į Maskvą Jonui III, kuris ne sykį buvo pareiškęs norą prisidėti prie lygos prieš turkus. Tuo tarpu stačiatikiai nekentė lietuvių, katalikų nelaikė tikrais krikščionimis, o Didžiojo ketvirtadienio pamaldose anatemą skelbdavo katalikams, net Popiežiui [15]. Į visa tai šv. Kazimieras negalėjo žiūrėti abejingomis akimis.

Yra sakoma bei rašoma, esą karalaitis išprašęs iš tėvo draudimą statyti naujas cerkves, remontuoti senas. Tai netikras dalykas, nes neparemtas dokumentais. Nuo Jogailos ir Vytauto laikų yra buvę tikybinių nutarimų (religiosa decreta), neleidžiančių statyti naujų cerkvių, ypač mūrinių. Prie tų nuostatų taikėsi didieji kunigaikščiai Kazimieras (1442-1492) ir Aleksandras (1492-1506). Šv. Kazimiero laikais dar nesteigta naujų cerkvių. Todėl jam nebuvo reikalo sielotis naujais draudimais, kai užteko senų ir niekas jų nelaužė. Tokie ir panašūs varžymai, jei ir būtų buvę, tai ne dėl šv. Kazimiero įtakos.

XVI šimtmečio pradžioje Vilniaus krašte pradėta mūryti turtingas, puošnias cerkves; jos lig tol buvo medinės, paprastos. Išsyk nedidinta cerkvių skaičiaus, tik perstatinėta senas. Didysis kunigaikštis Aleksandras turėjo žmoną stačiatikę, Maskvos kunigaikščio Jono III dukterį Eleną. Uošvio kartkartėmis prašomas jai pastatyti cerkvę pilyje, žentas atsakydavo negalįs cerkvių dauginti, nes esą laikosi tikybinių nuostatų ir nederą laužyti mūsų pranokėjų, mūsų tėvų ir mūsų pačių nusistatymo.

Elena, Jono duktė, buvo maldinga rusė; schizmos neplatino; uoli savo tikyboje; šelpė jau esančias cerkves. Tikybiniu jos uolumu naudojosi ir Vilniaus bernardinai, kuriuos ji rėmė. Palikusi našle, jų vienuolyne savo turtus ir brangenybes laikė, bet atmesdavo tėvelių įkalbinėjimą priimti naują uniją, – pripažinti Romos popiežių Bažnyčios galva, pasiliekant Rytų apeigų.

Kunigaikštis Konstantinas Ostrogskis (Ostrogiškis), Lietuvos kariuomenės vadas ties Orša, prieš mūšį su rusais esą padaręs apžadus, jog jei nugalėsiąs priešus, tai Vilniuje pamūrysiąs dvi cerkves.

Oršos mūšis [1518] buvo didžiausias lietuvių laimėjimas, beveik toks, kaip Griunvaldo pergalė, kur Vytautas sumušė kryžiuočius. Etmonas kunigaikštis Konstantinas Ostrogskis turėjo kariuomenės 30 000, o nugalėjo Maskvos 80 000 karių pulkus; jų 30 000 žuvo karo lauke; pats jų vadas su 1 500 bajorų bei daugybe karių pakliuvo į nelaisvę. Vilniun grįžtančiam karaliui Žygimantui II gyventojai surengė iškilmingą sutikimą: sveikino jį kaip „tėvynės gelbėtoją ir tėvą“. Vilniečiai turėjo progos stebėti vedamus belaisvius, nešamas kare paimtas Maskvos kariuomenės vėliavas, kurios buvo sukabintos Vilniaus katedroje.

Karaliui buvo sunku pritarti Ostrogskio prašymui: iš vienos pusės jo pranokėjų draudimas statyti naujas cerkves, iš antros – Ostrogskio įžadai bei karo nuopelnai. Karalius atsiklausė „Ponų Tarybos“. Ši valstybiniais sumetimais pritarė Ostrogskiui, kad sulaikytų rusus schizmatikus ištikimybėje karaliui, prieš kurį Maskvoje kurstė išdavikas Mykolas Glinskis, dizunitas. Dar prie karaliaus Aleksandro tarp ponų ėmė vyrauti rusų kilmės bajorai, ypač Glinskis; prie Žygimanto jis pasitraukė Maskvon, pasidarė kunigaikščio Vasilijaus III patarėju ir buvo karų su Lietuva kurstytojas.

[Praėjus 30 metų po karalaičio Kazimiero mirties,] 1514 m. Ostrogskis gavo prašytą karaliaus Žygimanto II [Senojo] leidimą, kaip išimtį iš nuostatų ir papročių, kurie neturį būti pakeisti. Popiežiaus legatas vyskupas Fereris, pamatęs, kaip daugėja ir stiprėja cerkvės, trijose Vilniaus bažnyčiose pasakė tris pamokslus apie rusų klaidas ir davė Lietuvos vyskupams nurodymų, kaip elgtis šituo reikalu. Šventojo Tėvo pasiuntinys, poetas Jokūbas Pisonis, kuriam nepasisekė diplomatijoje, teišbuvęs 1514 m. apie du mėnesius Vilniuje, pamatęs schizmatikus, jų elgesį, daugėjančias turtingas jų cerkves, pajuto kartėlį. Parašė „De Lithuania“ eilėraštį, kurį baigia žodžiais: „Tellus Lithuaniae, valebis, in qua, crede mihi, nec Deus esse velim“ [16].

Legatas Fereris turėjo girdėti žmonių aimanavimus, jog šv. Kazimiero laikais šitaip nebuvę. Didindamas kandidato į šventuosius nuopelnus, bus įrašęs jo gyveniman („Vita beati Casimiri Confessoris“, 1520), kad per tėvą buvo uždraudęs remontuoti senas cerkves  [17], žinoma, girdėjęs tai iš tikinčiųjų lūpų, o ne iš kokio dokumento, nes jo necituoja, kaip tai darė su kitais įrodymais. Kita nuomonė teigia, buvę uždrausta steigti naujas cerkves, kur jų nebuvo, kur jos buvo nereikalingos. Tame draudime mato grįžimą į Vytauto, Jogailos laikus bei įrodymą Romai, jog karaliaus asmenyje turi katalikiškų reikalų užtarėją.

Vyskupas Fereris užrašė, jog šventas Kazimieras karaliui įkalbėjęs viešu įsakymu drausti senų cerkvių remontą. Jos buvo leistos medinės ta sąlyga, kad jų vieton nebūtų statomos mūrinės. Šventojo karalaičio laikais niekas jų dar nestatė. Bet ir senas cerkves remontuoti draudimo nėra buvę. Cerkvės buvo remontuojamos, net ant senų pamatų naujos buvo statomos. Lig tol istorikai laikė tai tolerancija, kad buvo laužomas karaliaus Kazimiero draudimas, kurio visai nebuvo [18].

Neįtikėtina, kad šv. Kazimieras būtų skriaudęs stačiatikius Lietuvos piliečius, nes buvo humaniškas asmuo. Jis valdymo pagrindan dėjo teisingumą ir sąžiningumą. Karalaičio buvo dėsnis: „Po Dievo daugiausia reikia gerbti tiesą“. Netiesa ir neteisingai stačiatikių ir laisvamanių jam prikišama religinė netolerancija. Pats brangindamas savo religiją, gerbė ir kitų tikybą, tiktai reagavo prieš kitų netoleranciją, fanatizmą, kurį stengėsi varžyti, smerkė ne tikinčiuosius, o jų klaidas, perdėjimus, agresiją.

Būdamas visiems teisingas, šv. Kazimieras ypatingai globojo likimo nuskriaustuosius, ligonius. Dvarionims buvo įsakyta su nelaimingaisiais elgtis kaip su laukiamais svečiais. Išgirdęs pastabas, jog karalaitis įsileidžiąs su elgetomis, tarė: „Aš nesu toks karalius kaip Kristus. Jis nužengė iš dangaus, kad gyventų tarp žmonių. Kas vargšams tarnauja, tas Kristui algauja. Ką jiems duosiu, tai teiksiu Viešpačiui Jėzui. Visa su kaupu man bus grąžinta Paskutiniame teisme. Nieko nėra garbingesnio nei labiau pritinkamo aukščiausiems pasaulio valdovams, kaip tarnavimas Kristui vargdienių ir elgetų asmenyje; dėl to laikau sau didžiausia garbe jiems patarnauti“. Karalaičio dosnumas siekė tolimas valstybės sritis. Pavargėliai jį vadino guodėju, našlės – globėju, našlaičiai – tėvu [19].

Nuo mažatvės jis lankydavo ligonius. Jame greta religinių motyvų galima pastebėti nuoširdaus demokratizmo žymių. Patsai rūmuose gyveno ne kaip išlepintas valdovas, o kaip atstovas griežtos drausmės. Nebuvo mėgėjas pokylių su prašmatniais valgiais, gausiais gėrimais, puošniais parėdais, o buvo santūrumo šalininkas, maldos bei darbo vyras, kuris laikėsi seno krikščionių šūkio: „Melskis ir darbuokis“.

Dieną darbavosi valstybės kanceliarijoje, tvarkė kraštą, diktavo laiškus, priiminėjo interesantus, davinėjo nurodymus rūmų reikalais… Vakarais ilgai melsdavosi, žinoma, už save, už karališkosios šeimos klaidas, už Bažnyčios sėkmę, už tėvynės klestėjimą. Painiais šalies reikalais ieškojo šviesos iš Aukštybės. Kartais naktį eidavo prie bažnyčios durų, kurios buvo koridorium sujungtos su rūmais, ir, parpuolęs ant žemės, paskęsdavo maldoje, ypač Kristaus kančios apmąstyme.

Rytais per šv. Mišias klūpėdavo prie altoriaus, pamiršęs pusryčius. Bet niekas jame nėra pastebėjęs kokio nors ypatingo perdėjimo, nepaprasto misticizmo. Buvo tai maldingas karaliūnas, išmintingas tėvo patarėjas, visuomenės laikomas pagarboje. Apraudotas miršta būsimas karalius, daugiau pamilęs Viešpatį Dievą už gyvenimą. Tariant Viešpaties išminčiaus žodžiais: „Kadangi gyveno tarp nusidėjėlių, jis buvo paimtas, kad piktybė nepermainytų jo išmanymo ir klasta nesuklaidintų jo sielos“ (Išm 4,10).

Nors šv. Kazimieras nemėgo kryžiuočių dėl paviršutinės jų tikybos, tačiau bendralaikis Prūsų kronikininkas apie šv. Kazimierą yra parašęs: „Jis buvo labai išmintingas bei doras ir kone dvejus metus vykdė tai, kas jam buvo leista karaliaus taip sėkmingai, jog ponai ir sodiečiai jį labai gyrė; o kai mirė, tai tėvynainiai atsisveikindami apibėrė jį pagyrimais“ [20]. „Kunigaikštis – nuostabaus dorumo ir išminties, drauge nepaprasto išsilavinimo; tais savo savumais jis patraukė į save daugelio tautų širdis“ (Pšemislio vyskupas Jonas).

„Vienas Kazimiero sūnus, irgi Kazimieras, pasižymėjo ypatingu pamaldumu“ [21]. „Kazimieras, karaliaus Kazimiero sūnus, nuo pat paauglio amžiaus buvo atsidėjęs pasninkams ir maldai. Mirtis įvyko nuo jėgų išsekimo ir džiovos. Kazimieras mirė jaunystėje ir už jo gyvenimo šventumą Popiežiaus priskirtas prie šventųjų skaičiaus“ [22]. Senos asketinių rašytojų žinios daugiau skelbia jo asketizmą ir savotišką individualybę, kurios dėka rūmų prabangose nugalėjo pagundas gyvenime, ligoje ir mirtyje, kuri buvo karžygiška.

 Informacijos šaltinis: Karalaitis Šventasis Kazimieras / Kazimieras Paltarokas. – Vilnius: Danielius, 2010. P. 46 – 56.

 


[1] Ateneum Wileńskie, Wilno, 1923, Nr. 2, p. 126.

[2] Autoriniame mašinraštyje kažkodėl rašoma: „Tai buvo priežastis Lietuvos ekspansijos…“, bet kontekstas byloja atvirkščiai. (Red. past.)

[3] Prof. Feliks Koneczny, Litwa a Moskwa w latach 1449-1492, Wilno, 1929, p. 299-304.

[4] Prof. M. Jučas patikslina: Nežinia iš kur paimta žinia, kad 1312 m. Gediminas užkariavo Kijevą. Gediminas pradėjo valdyti Lietuvą tik 1316 metais. [...] Kijevą užėmė tik Algirdas 1362 m. (Red. past.)

[5] 1324 metais popiežius Jonas XXII, rašydamas Gediminui, adresuoja raštą: „Kilniam ir Garbingam Vyrui, Lietuvių ir daugelio Rusų Karaliui“.

[6] Autorius nenurodo šio teiginio šaltinių. Labiau tikėtina, kad Vladimiras buvo pakrikštytas Bizantijos apeigomis, kaip anksčiau, 957 m., jo senelė šv. Olga Elena. Vladimiro valdymo laikais Bizantija dar buvo vienybėje su Romos popiežiumi. Beje, Kijevo bažnytinė vienybė su Roma nutrūko gerokai vėliau negu pačios Bizantijos. (Red. past.)

[7] Drąsus ir nekonkretus Autoriaus teiginys. Rytuose nuo IV iki VIII a. kartkartėmis iškildavo erezijų, bet taip pat Rytuose įvyko pirmieji septyni Visuotiniai Bažnyčios Susirinkimai, ir pati Bizantija, kaip ir mes, lig šiol laikosi Nikėjos (325) ir Konstantinopolio (381) Susirinkimų priimto Tikėjimo išpažinimo Credo. Skirtumaas tik tas, kad katalikai išpažįsta, jog Šventoji Dvasia kyla „iš Tėvo ir Sūnaus“, o rytiečiai – vien „iš Tėvo“, nors tarp šių dviejų formulių esminio dogminio skirtumo nėra; žr. Jn 15,26, kur Jėzus – Dievas Sūnus – žada „atsiųsti Tiesos Dvasią, kuri eina iš Tėvo“. Jei Sūnus siunčia, tai reiškia, jog Dvasia ir kyla iš Jo. (Red. past.)

[8] Dar ir dabar kai kas stačiatikių hierarchų pretenduoja vadintis popiežiais: 1948.VII.7 Maskvos iškilmėms atsiuntė telegramą Rusijos Cerkvės autokefa-lijos 500 metų sukakties proga, pasirašęs – Kristoforas, Aleksandrijos ir visos Afrikos Papa ir Patriarchas (Žurnal Moskovskoj Patriarchii, 1948.V.9).

[9] Graikiškai schisma – organizacinis skilimas, neliečiantis esminių tikėjimo tiesų. (Red. past.)

[10] a) Brokhaus i Efron, Enciklopedičeskij Slovar’, tom XXXIV, Florentijskaja Unija, p. 818-829; b) Ks. Biskup Edw. Likowski, Unija Brzeska, II, Warszawa, 1907. Wstęp, p. 17-29; c) Ateneum Wileńskie, Wilno, 1923, Nr. 1, p. 56-64, Nr. 2, p. 126-137.

[11] Totoriams sunaikinus Kijevą, metropolito rezidencija buvo perkelta išsyk į Volynijos Vladimirą, vėliau apie 1328 m. Maskvon, iš ten jis valdė Kijevo Rusios metropoliją. Ilgainiui Maskva darėsi stačiatikybės centras, kaip seniau yra buvęs Konstantinopolis.

[12] Prof. M. Jučas patikslina: Ne Lietuvos Naugarde, o Naugarduke. (Red. past.)

[13] Karalius, neatgrasintas brolio Vladislovo žuvimo kare su turkais, norėjo būti vertas jo įpėdinis. Bet iš Vladislovo patyrimo pasidarė sau išvadą, jog Vengrija turėjo būti jo šeimos įtakoje, kad neįvyktų kokių netikėtumų ir kad Čekija būtų įtraukta lygon prieš turkus. Karalius, 1465 m. susigrąžinęs Baltijos pakraščius, dabar norėjo užimti Juodosios jūros krantus, išvyti turkus iš Europos. Tokia Jogailaičių hegemonija turėjo būti naudinga visai krikščionijai.

[14] Illustrowane Żywoty Świętych Polskich przez Annę Zahorską, Potulica, 1937, p. 274-282.

[15] a) Antoni Prohaska, Wyprawa św. Kazimierza na Węgry: Ateneum Wileńskie, Nr. 2, Wilno, 1923, p. 132; b) Papee, Polska i Litwa na przełomie wieków średnich. Kraków, nakł. Akademji Umiejętności“, p. 25. Lietuviškosios Rusios nusiteikimas Romos Katalikų Bažnyčios atžvilgiu buvo persisunkęs tiesiog neapykanta. Pasak kanauninko Saerauno[?], gavusio žinių apie Katalikų Bažnyčios būklę Lietuvoje iš vyskupo Taboro, didysai prakeikimas, Rytų Bažnyčios skelbiamas Popiežiui ir katalikams, Didįjį ketvirtadienį buvo vartojamas katalikiškoje Lietuvos valstybėje.

[16] „Lietuvos žeme, lik sveika. Tikėk manimi, nenorėčiau tavyje nė Dievu būti“ (lot.).: Ateneum Wileńskie, zeszyt 5-6, Wilno, 1924, p. 136.

[17] Ks. Dr. Jan Fijałek, Cześć św. Kazimierza, Ateneum Wileńskie, Zeszyt 5-6, Wilno, 1924, p. 133, 135,146-158.

[18] Ks. Jan Urban, Św. Kazimierza Akcja Unijna. Oriens, dwumiesięczik poświęcony sprawom religijnym Wschodu, Kraków, 1933, Rocznik I, Zeszyt I, p. 10-14.

[19] Theatrum S. Casimiri… Vilnae, 1604, p. 5.

[20] Scriptores rerum Prussicarum, IV, p. 68.

[21] Batiuškov, Bielorusija i Litva, S. Peterburg, lū90 p. 137.

[22] Briancev, Istorija Litovskogo gosudarstva s drevnich vremion, p. 292 ir 300.

Palikite savo mintis

Šv. Kazimiero stebuklai

Kazimiero_pav_a

Vladislovas Majeranovskis (Władysław Majeranowski, 1817–1864 ?) „Švč. Mergelė Marija su Lietuvos ir Lenkijos šventaisiais“. LDM

Šv. Kazimieras dar mažas būdamas yra padaręs Krokuvos stebuklą. Karalaitis baigė 12 metų. Sostinę ištiko baisi nelaimė – maras. Atnešė jį Lenkijon karas. Krokuva pasidarė kaip kapinynas. Žmonės krito gatvėse. Karalius Kazimieras buvo Vilniuje Lietuvos reikalais. Karaliaus nurodymu, karalienė ruošėsi palikti sostinę ir keltis į netolimą Tinco vienuolyną. Ten karalaičiai turėjo mokytis savo mokytojų priežiūroje.

Labiausiai nenorėjo iš sostinės išvykti Kazimieras. Esą nepridera ganytojui palikti savo avelių, kurios išgąsdintos nežinosiančios, kur beieškoti pagalbos. Būdamas paklusnus sūnus, klausė tėvų. Tačiau prieš su šeima išvykstant į Tincą, nutarė griebtis nepaprastos priemonės sostinės žmonėms gelbėti nuo maro siaubo.

Dar buvo ankstyvas rytas. Kan. Dlugošas ir jo mokiniai tebemiegojo. Karalaitis tylomis atsikėlė, persižegnojo, paskubomis ir atsargiai, kad nepažadintų Dlugošo ir brolių, apsirengęs nuėjo į pilies koplyčią, Atsiklaupė prieš Nukryžiuotąjį, maldingai sudėjęs rankas ant krūtinės ir karštai melsdamasis padarė tokį apžadą:

„Šventoji Trejybe, Dieve Tėve, Dieve Sūnau ir Dieve Šventoji Dvasia! Pasigailėk nelaimingo miesto ir savo dešine išsklaidyk tą maro siautimą, kuris jau kelios dienos taip daugeliui nelaimingų aukų atima gyvybes. Prie nevertų mano žodžių ir maldavimų prijunk savas, Švenčiausioji Dievo Gimdytoja, ir galingu savo tarpininkavimu permaldauk savo Sūnų, kad nustotų baudęs savo vaikus, kurie savo nuodėmėmis užsitraukė rūstybę ir bausmę.

Visagalis Dieve, neištiriami Tavo nutarimai ir niekas jų neatspės, bet Tu, geras Dieve, vienkart esi geriausias Tėvas. Kaip Tavo vaikas drįstu siųsti pas Tavo sostą savo prašymą: pasigailėk mūsų miesto gyventojų ir pašalink nuo jų tą baisią ligą! Dėl savo brolių pažadu Tau, Dieve, amžiną skaistybę ir atiduodu tą iškilmingą savo priesaiką į Tavo rankas, Skaisčiausioji Mergele“.

Baigęs tą maldą, karalaitis Kazimieras išsitiesė visu skaisčiu savo kūnu ant pilies koplyčios grindų ir taip būtų dar ilgai gulėjęs, jei nebūtų išgirdęs lengvo bildesio nuo durų. Kazimieras atsikėlė ir pamatė savo tėvo dvarionį Serevičių, kuris prisiartinęs tarė: „Pilyje pasiilgsta tavęs, karalaiti. Malonioji mūsų ponia, tavo motina, tarnams įsakė ieškoti tavęs: vieni nubėgo į pilies pylimą, kiti miestan, manydami tave ten nuėjus. Pasirodyk susirūpinusiai motinai ir visiems, kurie tave myli“.

Kazimieras dar sykį atsiklaupė prieš Nukryžiuotąjį, dar sykį pakartojo skaistybės apžadus, išėjo drauge su Serevičium iš koplyčios ir nuėjo pas motiną, kuri jautriai prispaudė jį prie širdies. Negaišdama, kaip buvo nutarta, karališkoji šeima paliko Vavelį bei miestą ir įsikūrė Tinco vienuolyne.

Rytojaus pavakarėje atjojo raitas pasiuntinys iš Krokuvos su gera naujiena: vakar dieną nuo ryto penktos valandos niekas iš miesto gyventojų nebemirė maru. Tai buvo laikas, kada karalaitis Kazimieras po Nukryžiuotojo kojomis darė amžinos skaistybės apžadus.

Kazimieras apie savo apžadus niekam nebuvo sakęs. Taip elgtis jam buvo padiktavęs žinomas jo kuklumas. Jis pats turbūt suprato, jog Dievas priėmė jo skaistybės auką ir išklausė jo maldos. Dvarionis Serevičius nieko nežinojo apie karalaičio apžadus, bet žinojo, kad tuo metu jis gulėjo koplyčioje kryžiumi ant žemės, taigi bus išmeldęs iš Dievo pašalinti marą Krokuvoje.

Apie savo spėliojimą Serevičius pasakė karalaičio motinai, broliams ir Tinco gyventojams. Serevičiaus kalbos žaibo greitumu pasiekė Krokuvą. Gyventojai, išvaduoti nuo Dievo rykštės, bažnyčioje siuntė padėkos maldas į Dievą, stebėdamies dideliu šv. Kazimiero pasiaukojimu žmonėms[2].

Istorikas Teodoras Narbutas šitaip aprašo Polocko stebuklą. Didysis Maskvos kunigaikštis 1518 m. pasiuntė savo provincijų kariuomenę prieš Lietuvą. Naugarduko[3] kunigaikštis Vasilijus, Pskovo Jonas, kunigaikščiai Šuiskiai vedė gausią kariuomenę, aprūpintą sunkiomis patrankomis ir prietaisais tvirtovėms griauti. Gegužyje kariuomenė atsidūrė ties Lietuvos valdomo Polocko mūrais, apsiautė miestą, pastatė patrankas ir ėmė šaudyti. Apsiautėjai gavo sustiprinimo žmonėmis iš Maskvos; juos atvedė kunigaikštis Mykolas Kislica.

Narsiai gynėsi Polocko tvirtovė; įgulos būriai dažnai išeidavo iš miesto pakariauti. Didelei rusų kariuomenei neilgai trukus ėmė stigti maisto, ir ji nutarė pagreitinti karą. Rinktinę maskviečių dalį pasiuntė kairėn Dauguvos pusėn. Jai pasisekė paimti laivus, stovėjusius tvirtovės priedangoje. Jais persikėlė per upę. Ten jiems nepavyko. Polocko vaivada Petras Goštautas, aprūpinęs miestą gynimosi priemonėmis, toje pusėje rinko kariuomenę pagalbai.

Surinkęs būrius, susivienijo su karaliaus pasiųstais 500 raitelių ir puolė rusus, kurie kairiajame Dauguvos krante rinkosi maisto;

jų vienus sunaikino, kitus prigirdė upėje, nes laivai buvo paskandinti. Tuo metu vanduo buvo pakilęs. Vaivada taip pat negalėjo upės perbristi, tegalėjo perplaukti. Ieškota negilios vietos, bet nerasta.

Būtinai turėjo persikelti 2 000 raitelių. Dvi myli už Polocko jie prisiartino prie upės. Vadai laužė galvas, kaip čia pereiti upę. Šit pasirodė jaunas raitelis baltu apsiaustu ant balto žirgo ir, paraginęs juo sekti, leidosi per banguojančią Dauguvą, rodydamas vietą, kur lengva perbristi. Visi šoko paskui raitelį kaip paskui vadą kariuomenės priešakyje. Visi lengvai ir laimingai perjojo per upę.

Priešai buvo netikėtai užklupti. Jų buvo 7 000 žmonių. Kiti dėl nepasisekimo kitame upės krante ir dėl maisto stokos buvo pasitraukę. Rusai buvo greit nugalėti, Polockas išvaduotas. Nuostabaus raitelio daugiau nematyta. Maldinga legenda pagal kai kurias žymes liepia tikėti, kad tai buvo šv. Kazimieras. Jis duota jam Dievo galia parėmė savo tėvynės karius[4]. Kariuomenės vadai mūšio sėkmę buvo pavedę šv. Kazimierui. Visi pripažino, kad persikėlimas per Dauguvą bei stipresnio priešo nugalėjimas viršijo žmogaus jėgas, ir giedojo Te Deum laudamus[5]. „Stebėtinas Dievas savo šventuosiuose… suteikė savo tautai stiprybės ir jėgos, palaimintas Dievas“ (Ps 67,36).

Salaspilio pergalė. 1588-1632 m. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir Lenkijos karaliumi buvo Švedų karalius Zigmantas Vaza III, Žygimanto Augusto seserėnas. Jo tėvui, Švedijos karaliui, mirus, nuvykęs tėvynėn, karūnavosi jos karaliumi. Ten pagyvenęs metus, savo vietininku paliko dėdę Karolį, o pats grįžo Krokuvon. Dėdė greit ėmė savintis brolėno sostą. Būdamas protestantas, kurstė liuteronus prieš kataliką brolėną ir visus katalikus, sušaukė Seimą, kuris visai uždraudė Švedijoje katalikybę, uždarinėjo bažnyčias ir vienuolynus.

Zigmantas grįžo Švedijon, pasisamdęs 5 000 kariuomenės, bet pralaimėjo mūšį. Karolio valdžioje atsidūrė visa Švedija. Negana to, Karolis su didele kariuomene atplaukė Livonijon, kuri priklausė Lietuvos-Lenkijos valstybei. Teko gintis, bet Zigmantui karas nesisekė. Tada mūsų kariuomenės vadovybę paėmė Vilniaus vaivada ir Lietuvos lauko etmonas Jonas Karolis Katkevičius. Prieš išvykdamas karan, vadas prie šv. Kazimiero karsto maldavo pagalbos tėvynei. Vyskupas Benediktas Voina šv. Kazimiero koplyčioje atlaikė iškilmingas šv. Mišias, per kurias Katkevičius priėmė šv. Komuniją, Stipriųjų duoną. Vyskupas pasakė pamokslą, po pamaldų pašventino gulėjusį ant altoriaus etmono kardą ir su tam tikromis apeigomis prisegė vadui.

Su 3 800 kariuomenės ir 7 armotomis Katkevičius darė „stebuklus“. Didžiausias laimėjimas buvo ties Salaspiliu (Kirchholmu). Karolis artinosi prie Rygos su 14 000 armijos. Etmonas pastojo švedams kelią. Prieš mūšį buvo atlaikytos šv. Mišios. Vadas, padrąsinęs karius laimėti ar žūti, nusimetė metalinius šarvus, atsiraitė dešinę rankovę, pakėlė pašventintą kardą, pirmas puolė priešą, ir lietuviai visai sutriuškino švedus (1605.IX.27). Švedų žuvo apie 9 000, keli tūkstančiai pateko į nelaisvę; karo grobio liko 20 patrankų ir 60 vėliavų. Karolis su karių likučiais suskubo laivais pasprukti. Livonija buvo išvaduota.

Lietuvių laimėjimas nustebino Europą. Katkevičius gavo Popiežiaus, imperatoriaus, anglų karaliaus ir turkų sultono sveikinimus. Nugalėtojas grįžta sveikas, džiūgaudamas, dėkoja šv. Kazimierui, dangiškajam savo gynėjui[6].

 Visa, kas įvyksta gero, didingo, nuostabaus, nepadaroma vien žmogaus ar vien Dievo galia, bet bendrai Dievo ir žmogaus. Dievas daugiau ar mažiau padeda, žmogus savo sumanumu, energija, pasiaukojimu veikia Dievo padedamas.

 Informacijos šaltinis: Karalaitis Šventasis Kazimieras / Kazimieras Paltarokas. – Vilnius: Danielius, 2010. P. 63 – 68.

 

 


[1] Znicz, wydany przez J. Kreczkowskiego,Wilno, 1835, p. 215 – 226.

[2] Św. Kazimierz Królewicz. Obrazek historyczny na tle ówczesnych stosunków społeczno-politycznych, przez Ludwika z Łukaszewicz, Bytom, 1904, p. 129-132.

[3] Prof. M. Jučas patikslina: ne Naugarduko kunigaikštis, o Didžiojo Naugardo. (Red. past.)

[4] Theatrum S. Casimiri… Wilnae, 1604, p 10. – Bet Ateneum Wileńskie (Wilno, 1924, Zeszyt, Nr. 153) įrodinėjama, kad karališkųjų Krokuvos rūmų kronikoje, kur aprašytas Polocko pilies apgynimas, šv. Kazimieras neminimas. Tik kronikininkas Bernardas Vapovskis įrašęs savo Kronikon kaip pamaldžią nuomonę, jog anas jaunikaitis buvęs šv. Kazimieras. Esą galima pasekti, kaip iš istorinio įvykio kilęs pasakojimas pamažu keitėsi, kol galutinai susiformavęs XVII šimtmečio pabaigoje.

 Popiežius Klemensas VIII Brevijoriaus lekcijoje užrašė: „in acie, quasi duce pra-evio“ (lyg vadas kariuomenės priešakyje). Dabar Brevijoriaus Vl-oje lekcijoje sakoma – „in aere apparens“ (pasirodęs ore), visai neminint rusų. Hagiografinė kūryba nelabai paiso istorinės precizijos. Ir legatas Zacharijas Fereris, gyvo tikėjimo poetas, retorikas, vaizdinga nuotaika bus perdavęs gilios pagarbos jausmus, kuriais vadovavosi anais laikais vilniečiai šv. Kazimiero atžvilgiu.

[5] Teodor Narbutt, Dzieje narodu Litewskiego, t. X,. Zwycięstwo pod Połockiem cud., p. 133-135. – Dabartiniai istorikai daug daugiau žino apie tais 1514 m. rugsėjo 8 d. įvykusį garsųjį Oršos mūšį. Jo laimėjimas buvo labai plačiai išgarsintas Europoje. Žr. Mintautas Čiurinskas, Pergalės prie Oršos (1514) propaganda Europoje… Senoji Lietuvos literatūra, 21 knyga, 2006, p. 317-341. (Red. past.)

[6] A. Šapoka, Lietuvos istorija, Kaunas, 1935, p. 304 – 307.

Palikite savo mintis

Šv. Kazimiero mirtis

1-3

Neseniai restauruota unikali tapybos drobė “Šv. Kazimieras tarp angelų” Tomo Černiševo (ELTA) nuotrauka

Būdingiausias šv. Kazimiero bruožas – angeliškoji dorybė. Skaistybė yra jo dorybių karalaitė. Ją taip buvo pamilęs nekaltas jaunikaitis, jog nutarė mirti jos nenustojęs. Sveikatai gelbėti neatsargūs gydytojai buvo patarę permainyti „jaunas dienas“, nors skaistybė nekenkia; jos nesilaikymas nėra vaistas. Niekas neserga dėl to, kad laikosi VI Dievo įsakymo. Didesnę reikšmę turi Viešpaties nuostatai negu laisvi žmonių sumanymai. Visiems draudė jam apie tai kalbėti: „To niekad nedarysiu, kad sveikatos dėlei turėčiau rūstauti Viešpatį Dievą, peržengti Jo įsakymą, nustoti šventos Jo malonės. Sergėk mane nuo to, Dieve; verčiau mirti, negu susitepti“.

Gimdytojų 1481 m. buvo peršamas vesti ciesoriaus Fridriko III dukterį[1]. Nuo skaistybės įžado galėjo gauti dispensą ir vesti. Ligonis daugiau kentėjo nuo neišmintingų patarimų, negu nuo slopinančios ligos. Nelengva buvo prieštarauti gydytojų pageidavimui. Sunku atsižadėti visiems įgimto noro gyventi. Karžygiškų pastangų reikia nugalėti mirties baimę, kuri net šventiesiems esti šiurpi. Nors liga kankino, tačiau karalaitis taip ramiai kentėjo, kad tartum nebūtų jautęs jokių sunkumų; neparodė nekantrumo ženklų, kurių tiek daug matome sveikuose.

Liga stiprėjo. 1484 metai ligonio sveikatai buvo nepalankiausi, tragiški, nes jį paguldė mirties patalan, iš kurio nebekėlė. Karalaitis nepabūgo ir giltinės. Dvasios žvilgsniais matė kitą gyvenimą, prieš kurį dabartinis – tarsi kalėjimas. Atsiskyręs nuo brangių asmenų, tikėjo susijungsiąs su dangiška šeima, kurios tėvas yra Dievas, Marija – motina, brolių ir seserų tiek, kiek išrinktųjų. Malonės apšviestas jautė, jog mirimas jo sielai bus perėjimas laimingon amžinastin. Net pranešė savo mirties dieną.

Būdamas sveikas, karalaitis dažnai eidavo išpažinties ir šv. Komunijos. Ligonis anksti priėmė paskutinius sakramentus. Apsuptas artimųjų lūkuriavo reikšmingesnio momento. Laikydamas rankose kryžių, akis įsmeigęs į Nukryžiuotąjį, kartojo Išganytojo žodžius: „Į Tavo rankas, Viešpatie, aš atiduodu savo dvasią“ (Lk 23,46) ir sielos polėkiais kaskart aukščiau siekė į dausas. „Brangi Viešpaties akivaizdoje Jo šventųjų mirtis“ (Ps 115,15).

Pagaliau atėjo paskutinė akimirka. Šaltu prakaitu suvilgytos blakstienos pridengė gęstančias akis prieš saulei tekant. Suvytęs kūnas stingo, vėlė, kaip vėjo dvelkimas, iš ašarų pakalnės nuskrido į triumfo rūmus, kalėjusi žemėje 25 metus, penkis mėnesius ir vieną dieną. Įvyko persiskyrimas, kurį vadiname mirtimi, 1484 metais kovo mėnesio ketvirtą dieną karališkoje Gardino pilyje. Skaudus gedulas apėmė visą kraštą: nebuvo namų, kuriuose nebūtų gailėję karalaičio.

Karalaičio, karaliaus pavaduotojo, laidotuvės atliktos su didžiausiomis iškilmėmis. Tai buvo didelė manifestacija meilės ir pagarbos, kuriomis tauta vainikavo jį gyvą, nes matė jame ne tik karalaitį, bet ir Šventąjį. Laidotuvėms vadovavo Vilniaus vyskupas Andrius Šeliga su gausiu dvasininkų būriu, dalyvaujant karaliui su šeima, didžiūnams ir šiaip žmonių minioms. Kūnas buvo palaidotas Katedros karališkojoje, arba Švč. M. Marijos Nekalto Prasidėjimo, koplyčioje[2]. Karstan įdėta šv. Bernardo malda „Mano siela, duok kas dieną garbę skaisčiai Marijai“[3], kurią velionis mėgdavo kalbėti, giedoti.

Gardinas – vienas seniausių šio krašto miestų, pasistatęs Lietuvos pietuose, aukštame dešiniame Nemuno krante, su priemiesčiu kairėje upės pusėje. Toje šalyje nuo žilos senovės gyveno lietuvių padermė jotvingiai. Jau XI šimtmetyje Gardinas buvo plačiai žinomas; jam teko daug kariauti su kaimynais. Pareinamai buvo užimamas, rodos, ir valdomas sritinių rusų kunigaikščių.

XII. a. pabaigoje Gardino sritį valdė lietuviai kunigaikščiai. Po totorių puolimų, apie 1241 m., kunigaikštis Erdvilas atstatė nusiaubtą senąjį miestą. 1270-1282 m. Gardinas priklausė Traideniui, Kernavės kunigaikščiui. Jis savo srityje priglaudė išlikusius po kryžiuočių skerdynių sūduvius bei prūsus, kurie atžygiavo vedami vado Skurdo. Traidenis sėkmingai kariavo su kryžiuočiais bei kalavijuočiais. 1347 m. pagarsėjo kovose vyresnysis Kęstučio sūnus Patrikas, kurį vokiečių kronikos vadina „rex de Garthen“.

Nuo Vytauto laikų prasideda Gardino besiplėtojimas. Tas kunigaikštis pamūrijo saugią pilį, kurią įkūrė ant Vytenio pilies griuvėsių. Pastatė Švč. Mergelės į dangų paimtos bažnyčią, vadinamą Farą, kuri, karalienės Bonos perstatyta, tebeveikia.

Vytautas Gardiną padarė antrąja savo sotine. Miestas greit išaugo, pasidarė gražiausias po Vilniaus. [Vėliau, XVII pabaigoje,] Gardinan buvo šaukiamas kas trečias Lenkijos-Lietuvos Seimas. Kazimieras Jogailaitis 1444 m. miestui suteikė Magdeburgo teises. Jis daug laiko praleisdavo Gardine, jame net ir mirė 1492 m., kaip ir šv. Kazimieras aštuoneriais metais anksčiau[4].

Aleksandras Jedzevičius[5] rimtai įrodinėja šv. Kazimierą mirus Gardine. Rašiusieji šiuo klausimu skiriasi dviem grupėm: viena stovi už Vilnių, kita už Gardiną, kai kas mini Medininkus kaip mirties vietą. Bet, rodos, persveria nuomonė tų, kurie teigia, kad šv. Kazimieras miręs Gardine, anuometinėje Lietuvoje[6]. Lemiantis argumentas už Gardiną bus „Antroji Pskovo kronika“ iš XV a.

 pabaigos ar XVI a. pradžios. Joje užrašyta žinia 1484 metų data: „Tą dieną pskoviečiai Lietuvon pas karalių siuntė su daugeliu reikalų miesto seniūną Vasilijų Jepimachevičių, Andriejųų Rubliovą ir kitus su jais. Jie priėjo prie karaliaus už Vilniaus Gardine. Jisai, visus reikalus atlikęs greitai, maloniai bei su didele pagarba juos apdovanojęs, atleido juos. Ir prie mūsų pasiuntinio tada mirė sūnus“[7].

Vaizdingas mirties aprašymas. Paskutinius karalaičio gyvenimo momentus vaizdžiai aprašė Antonina Domańska.

Kovo 4 diena rodėsi būsianti saulėta, giedra. Zakristininkas rūmų koplyčioje uždegė šešias storas žvakes ir po dvidešimt mažų sidabrinėse žvakidėse. Pilies koplyčia siaurais langais, tamsi, šiandien atrodė iškilmingai.

Nuolatinis kunigaikščio gydytojas paskubomis įėjo į zakristiją.

- Gal teiksiesi tamsta, – tarė, – pasikalbėti su kunigaikščiu: jis nuo pusiaunakčio nieko neturėjo burnoje. Širdis tilsta, kvėpavimas dūsta, negali žodžio ištarti. Gal išgertų vyno stiklelį pasistiprinti.

- Kaip tik nuo pusiaunakčio iki šiol sėdėjau prie lovos, – atsakė kunigas, – maldavau, kad nors truputį pasistiprintų. Dievo Kūną ir taip jam per Mišias duosiu, ligoniui viskas leista. Neleidžia to nė sakyti. Prieštarauja, esąs daug stipresnis negu vakar. Nervindamasis net liepė man nutilti. Tiesa, čia pat gailėjosi savo nekantrumo… Bet atleiskite, pone daktare, duosiu jam ramybę. Pasiskubinkime paskui mane į zakristiją, aš parengsiu kordiału.

Atbėga dvarionis:

- Neša kunigaikštį, – tarė.

- Aš jau pasirengęs, – atsakė kunigas.

Kunigaikščiui įėjus, prasidėjo pamaldos. Prie durų lektika sustojo. Beveik nešamas dviejų stiprių dvariškių, įėjo kunigaikštis Kazimieras į koplyčią. Jį pasodino priešais altorių, tokioje pat patogioje kėdėje, kaip ir vakar. Pašnibždėjo kažką pažui į ausį; tas paraudonavo ir suabejojo, bet galvos judesiu įsakius atnešė klauptą ir pastatė prie pat ligonio kojų.

Prasidėjo šv. Mišios. Dvarionis stovėjo prie mylimojo kunigaikščio, stebėdamas kiekvieną judesį. Mirties šešėliai kaskart aiškiau dengė ligonio veidą. Įdubusios akys momentais nustodavo blizgesio, lyg apsiaustos miglos. Skruostuose ryškėjo žemės spalva. Nepaisant mirtino nusilpimo, karalaitis karštai meldėsi ir su didžiausiu pasigėrėjimu gęstančias akis įbedė į Angelų Karalienės veidą. Surakintos lūpos šnabždėjo Marijos himną, kurį kasdien kartodavo.

Per evangeliją paprašė pastatyti. Stovėjo nuleista žemyn galva. Prieš pakylėjimą parpuolė ant abiejų kelių. Gydytojas ir dvariškiai prašė jį sėstis. Pažvelgė į juos ir tarė: „Aš, menka žemės dulkė, didelis nusidėjėlis, turėčiau patogiai sėdėti atsirėmęs, kai mano Viešpats nužengia iš dangaus!? Pasitraukite. Jūs mane varginate“.

Nulenkė galvą nusižemindamas, akys užsimerkė. Nualpo. Nebesivaldantį pasodino kėdėje ir gaivino. Kunigas atsigręžė nuo altoriaus, laikydamas rankose komuninę su Švenčiausiuoju Sakramentu ir, pamažu žengdamas nuo laiptų, kalbėjo: Ecce Agnus Dei…

Karalaitis atgavo sąmonę. Dangiškas džiaugsmas nušvietė jo veidą nuostabia šviesa: „Viešpatie, nesu vertas, kad…“ – „Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnas tesergsti tavo sielą amžinajam gyvenimui“, – kalbėjo kunigas, paduodamas jam šv. Komuniją.

Tuo metu atsiliepė vargonai, ir dvarionys, kaip kasdien karalaičio pageidavimu darydavo, pradėjo choru giedoti mylimą jo giesmę „Mano siela, vardą mielą imk Marijos garbinti…“ (Žiūrėk giesmę psl. 62).

Kapelionas ranka davė ženklą dvarionims nutilti; atsiklaupė ant altoriaus laiptų ir meldėsi: „Amžinąjį atilsį duok jam, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jam tešviečia…“[8]

 Informacijos šaltinis: Karalaitis Šventasis Kazimieras / Kazimieras Paltarokas. – Vilnius: Danielius, 2010. P. 57 – 62.


[1] Papėe, Studya i Szkice, p. 149.

[2] Prie vytautinės Katedros buvo didikų pristatytos puošnios koplyčios. Apie 1480 m. Kazimieras Jogailaitis pastatydino gražiausią, Karališkąją, dar vadinamą Švč. M. Marijos Nekalto Prasidėjimo koplyčią. Joje ir buvo palaidoti šv. Kazimieras, jo brolis karalius Aleksandras, Žygimanto Augusto žmonos Elzbieta ir Barbora.

[3] Omni die dic Mariae, mea, laudes, anima. Toliau rasime patikslinimų ir šio himno vertimų. (Red. past.)

[4] Józef Jodkowski, Grodno. W Wilnie … MCMXXIII, p. 2 – 10.

[5] Ateneum Wileńskie, Wilno, 1925, zeszyt 9, p. 96 – 103.

[6] Pastaruoju metu niekas rimtai neabejoja, kad šv. Kazimiero mirties vieta yra Gardinas. (Red. past.)

[7] Pskovskaja letopis’ izdannaja na iždivenije obščestva istorii i drevnostej rossi-jskich pri Moskovskom Universitete M. Pogodinym, Moskva,V Universitetskoj tipografii, 1837, p. 61.

[8] Antonina Domańska, Powieść z czasów panowania Kazimierza Jagiellończyka. Nakł. Księg. św. Wojciecha, Poznań-Warszawa-Wilno-Lublin [1928], p. 234-238.

Palikite savo mintis

Šv. Kazimiero beatifikacija ir kanonizacija

kazimiero-p1_v

Populiariai „Trirankio Kazimiero“ paveikslu vadinama Venerabilis Icon, esanti Arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčios altoriuje, garsėja stebuklais.

1520-1521 m. atvykęs popiežiaus legatas Zacharijas Ferreris, matydamas augantį Kazimiero kultą ir susipažinęs su jo gyvenimo būdu, lotyniškai aprašė jo gyvenimą ir parengė liturginius šventojo garbinimo tekstus. Veikiausiai remiantis šiais tekstais manyta, kad tuometinis popiežius Leonas X ir paskelbęs Kazimierą šventuoju. XVI a. pabaigoje Kazimiero, kaip katalikų Bažnyčios šventojo, gyvenimo aprašymas per klaidą buvo įtrauktas į šventųjų gyvenimų knygą – Romos martirologijų. Klaidai paaiškėjus 1602 m. popiežius Klemensas VIII savo breve oficialiai patvirtino Kazimiero, kaip šventojo, gerbimą Lenkijoje ir Lietuvoje, nurodydamas jo šventės metu vartotinus liturginius tekstus.

1621 m. šv. Kazimiero minėjimas buvo įrašytas į visuotinį Romos Katalikų Bažnyčios kalendorių; jo kulto židinių radosi Italijoje ir Belgijoje.

Kanonizacijos iškilmės įvyko 1604 m. gegužės 10-12 d. Vilniuje. Buvo surengta iškilminga procesija iš Šv. Stepono bažnyčios į Vilniaus katedrą; joje buvo nešama iš Romos atgabenta vėliava su Šv. Kazimiero atvaizdu bei popiežiaus brevė. Šv. Kazimiero karstas ta proga buvo iškeltas iš kriptos ir Vilniaus katedroje išstatytas viešam gerbimui. Paskutinę, trečiąją iškilmių dieną vyskupas Benediktas Vaina pašventino kertinį Rotušės aikštėje pradedamos statyti Šv. Kazimiero bažnyčios – pirmosios Lietuvoje – pamatų akmenį.

1636 m. Šv. Kazimiero relikvijos (palaikai) pernešti į specialiai Šventajam skirtą Karališkąją koplyčią Vilniaus katedroje, pastatytą šv. Kazimiero giminaičių, Lenkijos ir Lietuvos valdovų Zigmanto ir Vladislovo Vazų, iniciatyva ir lėšomis.

Sovietų valdžiai uždarius Vilniaus katedrą, 1953 m. šv. Kazimiero relikvijos perkeltos iš Vilniaus katedros į Šv. Petro ir Šv. Povilo bažnyčią; jos grąžintos į savo nuolatinę buveinę 1989 m.

Dalis šventojo relikvijų išsiųsta Maltos Ordinui (Joanitams), pasirinkusiam jį savo šventuoju.

Palikite savo mintis

Šv. Kazimiero relikvijos

396px-Wilno_-_kaplica_Kazimierza

šv. Kazimiero sarkofagas Vilniaus arkikatedros bazilikos koplyčioje

Šv. Kazimiero relikvijos buvo nuo seno labai gerbiamos. Šventojo sarkofagas buvo rakinamas dviem skirtingais raktais. Vieną saugojo Vilniaus vyskupas, o kitą — miesto magistras. Karstas nuo XVII a. buvo antspauduojamas valdovo, vyskupo ir katedros kapitulos anspaudais. Pirmą kartą karstas atidarytas 1602 m., rengiantis šventojo kanonizacijai, vėliau — 1604 m. Šis sakralus aktas įamžintas Palioni freskoje ant rytinės koplyčios sienos. XVII a. grėsmingos rusų invazijos į Vilnių metu, šv. Kazimiero palaikai buvo slepiami Ramygaloje Belazaravo dvare (pas Vilniaus kapitulos kanauninko Jurgio Belazaro gimines), vėliau saugumo sumetimais išgabenti į Baltarusijos teritoriją, į Sapiegų rūmų koplyčią. 1664 m. šv. Kazimiero karstas su relikvijomis pervežtas į Vilnių, bet katedra buvo suniokota, todėl jos saugotos vienuose kapitulos namuose. 1667 m., sutvarkius katedrą, relikvijos grąžintos į šv. Kazimiero koplyčią. Tuomet karstas vėl atidarytas, šventojo kaulai surašyti ir sudėti į 6 drobinius maišelius. XVIII a. šv. Kazimiero relikvijos taip pat išgabentos iš Vilniaus, nes norėta jas apsaugoti nuo išniekinimo pavojaus, kilusio per Šiaurės karą, kai kovėsi Rusijos ir Švedijos kariuomenės.

1922 m. gegužės 28—30 d. Vilniaus katedroje buvo iškilmingai švenčiamas šv. Kazimiero 400 metų paskelbimo šventuoju jubiliejus. Mat tradiciškai buvo manoma, kad šv. Kazimieras kanonizuotas 1522 m. Martirologijoje ir Romos mišiole nurodoma, kad dar popiežius Leonas X liepęs jį įrašyti į šventųjų katalogą, tačiau nei kanonizacijos diena, nei popiežiaus bulė nėra žinomos. Jubiliejaus proga buvo atidarytas sarkofagas ir išimtas medinis aukso rūbu apmuštas karstas, kuriame rastas dar vienas karstas su šv. Kazimiero relikvijomis. Jis iškilmingai atneštas prie didžiojo katedros altoriaus, procesijoje buvo gabenamas miesto gatvėmis į Šv. Kazimiero bažnyčią ir sugrąžintas atgal į katedrą. Dalyvaujant Vilniaus vyskupui Jurgiui Matulaičiui ir Vilniaus katedros kapitulai bei vyskupams iš kitų kraštų, buvo apžiūrėtos šventojo relikvijos, rūpestingai įvyniotos į naują šilko rūbą, perdėtos į raudonmedžio karstą, pridėti rasti senieji dokumentai (datuojami 1664 m., 1667 m., 1677 m., 1736 m., 1838 m., 1878 m.) ir 400 metų šv. Kazimiero paskelbimo šventuoju jubiliejaus iškilmių raštas. Karstas užanspauduotas ir sugrąžintas į sarkofagą šv. Kazimiero koplyčioje.

1952 m. spalio 9 d. šv. Kazimiero relikvijos ir sarkofagas, sovietų valdžiai uždarius Vilniaus arkikatedrą, Vilniaus arkivyskupijos kapitulinio vikaro ir Panevėžio vyskupo Kazimiero Paltaroko rūpesčiu tyliai perkelta į Vilniaus šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią. 1989 kovo 4 d. šv. Kazimiero relikvijos iškilmingai sugrąžintos į šio šventojo koplyčią. Tuomet sarkofagas atidarytas ir rastas karstas, užanstpauduotas Vilniaus vyskupo Jurgio Matulaičio antspaudais.

2004 m. buvo paskelbti šv. Kazimiero jubiliejiniais metais. Sukako 400 metų, kai Vilniuje su didingomis, tris dienas (1604 m. gegužės 10—12 d.) trukusiomis iškilmėmis buvo pasitikta popiežiaus Klemenso VIII brevė „Quae ad sanctorum“ ir į Vilnių atgabenta šventojo vėliava. 2004 m. šv. Kazimiero sarkofagas buvo perkeltas iš koplyčios prie didžiojo Vilniaus katedros altoriaus. Visi maldininkai galėjo ne tik pasimelsti, bet ir paliesti šventojo Lietuvos globėjo sarkofagą. Tuomet šv. Kazimiero koplyčia buvo restauruota.

Šv. Kazimiero relikvijų yra padovanota Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčiai, Neapolio Šv. Jurgio bažnyčiai, Florencijos šv. Lauryno bazilikai. XVII a. pabaigoje Žemaičių vyskupijos katedroje taip pat buvo saugomas sidabrinė šv. Kazimiero skulptūra su jo relikvijomis. Kai kurių relikvijų dalelės specialiuose relikvijoriuose perduotos Šv. Kazimiero vienuolijai, taip pat Lietuvai nusipelniusiems žmonėms. Vakarų Lietuvoje seniausioje Vėžaičių šv. Kazimiero šventovėje saugomas arkivyskupo Bulaičio dovanotas relikvijorius su šv. Kazimiero relikvijomis.

Informacijos šaltinis: http://www.katedra.lt/sv-kazimieras/relikvijos/

Palikite savo mintis

Vyskupas Kazimieras Paltarokas – Šv. Kazimiero kulto gaivintojas ir gynėjas

karalaitis-kazimieras-3

Vyskupas Kazimieras Paltarokas darbo kabinete 1957 m. pavasarį

Šv. Kazimiero kulto sklaidą tyrinėję istorikai vieningai sutaria, kad vienas aktyviausių jo propaguotojų nepriklausomoje Lietuvoje buvo 1926 m. vyskupu pašventintas Kazimieras Paltarokas. Naujai įkurtą Panevėžio vyskupiją pavedęs Šv. Kazimiero globai, jos ordinaras įdėjo daug pastangų, kad šio šventojo kultas atgytų ir įsitvirtintų ne tik diecezijoje, bet ir visame krašte. Nors 1929 m. pastatytai vyskupijos katedrai buvo suteiktas Kristaus Karaliaus titulas, jos interjero puošyboje akivaizdžiai dominavo Šv. Kazimiero atvaizdai, tarp kurių, žinoma, išsiskyrė apsidėje dailininko Jono Mackevičiaus nutapyta freska „Šv. Kazimiero pasirodymas lietuvių kariuomenei ties Polocku“. Panevėžio katedros ikonografinė programa, kuriai vadovavo pats vysk. K. Paltarokas, tapo sektinu pavyzdžiu ir kitoms vyskupijos bažnyčioms. Matydami ordinaro rodomą ypatingą pagarbą ir dėmesį Šv. Kazimierui, klebonai rūpinosi, kad ir jų bažnyčiose atsirastų ar būtų geriau išryškinti ten jau esantys šventojo atvaizdai. II pasaulinio karo metais surinkta medžiaga Panevėžio vyskupijos parapijų istorijai liudija, kad tuo metu net trečdalyje diecezijos bažnyčių vienokiu ar kitokiu būdu (altoriai, paveikslai, skulptūros ir kt.) buvo įamžintas Šv. Kazimiero vardas.[1]

XX amžiaus pirmojoje pusėje įsitvirtinusi Šv. Kazimiero samprata, akcentuojanti jo ypatingą globą lietuvių tautai ir jos kovai prieš pavergėjus, papildomo aktualumo įgijo Lietuvai 1940 m. praradus nepriklausomybę. Nepalūžti totalitarinių sovietų ir nacių režimų vykdyto brutalaus teroro akivaizdoje galėjo padėti tik tvirtas tikėjimas ir pasitikėjimas dangiškųjų globėjų užtarimu. Suvokdami tai, tuometiniai Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovai, atrodo, vėlgi daugiausia vysk. K. Paltaroko iniciatyva, nusprendė imtis papildomų priemonių Šv. Kazimiero kulto stiprinimui. Artėjant Šv. Kazimiero mirties 460 metų jubiliejui (1944 m.), buvo rengiamasi plačiai pažymėti šią sukaktį ir paskatinti didesnį visuomenės susidomėjimą Šv. Kazimiero asmenybe. 1943 m. kovo 4 d. specialų ganytojišką laišką šia tema paskelbė Kauno arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas, o po metų Šv. Kazimiero reikšmę savo vyskupijos tikintiesiems dar kartą priminė vysk. K. Paltarokas. Dailės istorikų nuomone, vysk. K. Paltaroko iniciatyva 1943 m. buvo surengtas ir dailės kūrinių konkursas, skirtas Šv. Kazimiero kanonizacijos metinėms pažymėti.[2]

Sparčiai artėjantis frontas sutrukdė iškilmingai paminėti Šv. Kazimiero jubiliejų. Lietuvai vėl atsidūrus ateizmui valstybinį statusą suteikusio sovietų režimo gniaužtuose, negalėjo būti ir kalbos apie tolesnę viešą Šv. Kazimiero kulto sklaidą. Katalikų vienuolynai ir pasauliečių draugijos buvo uždarytos, religinės spaudos leidyba uždrausta, o kunigų sielovadinė veikla laipsniškai uždaroma siauruose religinio kulto atlikimo rėmuose. Tokiomis aplinkybėmis Šv. Kazimiero vardo garsinimas buvo įmanomas tik Vakaruose, kur po II pasaulinio karo susitelkė keli šimtai tūkstančių sovietų režimo persekiojimų pabūgusių lietuvių, tarp kurių buvo ir nemažai kunigų. Ypač aktyviai veikė Romoje atsidūrę dvasininkai, jau 1946 m. čia įsteigę Šv. Kazimiero lietuvių kolegiją, kurioje galėjo prisiglausti ir tęsti mokslus popiežiškuose universitetuose iš Lietuvos pabėgę klierikai ir kunigai. 1948 m. gegužės 1 d. dekretu Šventasis Sostas šiai kolegijai suteikė oficialų juridinį pripažinimą. Neilgai trukus, 1948 m. birželio 11 d., popiežius Pijus XII paskelbė garsiąją savo brevę, kuria Šv. Kazimieras buvo paskelbtas Lietuvos jaunimo ypatingu dangiškuoju globėju. Šis popiežiaus sprendimas suteikė naują postūmį Šv. Kazimiero kulto plitimui tarp Vakaruose atsidūrusių lietuvių, tačiau ir okupuotame krašte apie jį, matyt, gana greitai buvo sužinota. Tą liudijia 1948 m. rugsėjo 8 d. vysk. K. Paltaroko patvirtinta Šv. Kazimiero litanija, 1949 m. nutapytas altoriaus paveikslas Kamajų Šv. Kazimiero bažnyčioje, vaizduojantis Lietuvos jaunimo globėją.

Sovietai gi į žinią apie Šv. Kazimiero paskelbimą Lietuvos jaunimo globėju reagavo sau įprastu būdu. 1949 m. buvo uždarytos svarbiausios Šv. Kazimiero kulto vietos Vilniuje: Šv. Kazimiero bažnyčia ir arkikatedra. Su arkikatedros uždarymu sutapo ir vysk. K. Paltaroko atvykimas į Vilnių. Siekdami labiau kontroliuoti vienintelio laisvėje likusio vyskupo veiklą ir sumažinti jo autoritetą, 1949 m. vasarą sovietų valdžios atstovai ėmė daryti spaudimą, kad jis perimtų Vilniaus arkivyskupijos valdymą bei persikeltų į Vilnių. Arkivysk. Mečislovas Reinys prieš suėmimą arkivyskupijos lietuviškąją dalį buvo įgaliojęs valdyti kan. Edmundą Basį, tačiau 1949 m. liepos mėnesį jis buvo išvarytas iš miesto, o arkivyskupijos kapitulai Religinių kultų reikalų tarybos (toliau – RKRT) įgaliotinis Bronius Pušinis pareiškė, kad sovietų valdžia Vilniaus arkivyskupijos valdytojo poste toleruos tik vysk. K. Paltaroką.

 Arkivyskupijos kapitula, bijodama skaudžių konflikto su valdžia padarinių, nutarė nesipriešinti įgaliotinio reikalavimui ir pakviesti vysk. K. Paltaroką į Vilnių. Vysk. K. Paltarokas taip pat buvo priverstas nusileisti režimo valiai, tačiau vyskupo apsisprendimą vykti į Vilnių, matyt, lėmė ir Dievo kvietimas pasirūpinti jam tokio brangaus šventojo relikvijomis, kurių saugumui iškilo realus pavojus. Dokumentai liudija, jog vyskupas dėjo daug pastangų, kad arkikatedra ar bent jau Šv. Kazimiero koplyčia būtų palikta tikintiesiems. Nors katedros parapijos komiteto delegacijos vizitai į Maskvą ir raštai įvairioms valdžios institucijoms nepakeitė ryžtingo vietinių kompartijos lyderių apsisprendimo uždaryti arkikatedrą, vyskupas rankų nenuleido. Būdamas aktyvus Šv. Kazimiero kulto gaivintojas, jis baiminosi, kad uždarytoje ir niekieno nesaugomoje katedroje Šventojo relikvijos gali būti išniekintos, o be to, nesant galimybes prie jų prieiti, tarp tikinčiųjų silpnėtų ir pamaldumas į Šv. Kazimierą. 1950 m. gegužės 30 d. rašytame laiške J. Stalinui (pateikiamas kaip publikuojamos studijos priedas) vysk. K. Paltarokas iškėlė Šv. Kazimiero relikvijų tolimesnio likimo klausimą, kaip išeitį siūlydamas padaryti atskirą įėjimą į arkikatedros šv. Kazimiero koplyčią ir leisti ten atlikinėti religines apeigas. Tačiau toks kompromisinis pasiūlymas, aišku, nebuvo priimtinas sovietams, kurie kaip tik tuo metu rengėsi iškilmingai minėti dešimtąsias tarybų valdžios „įkūrimo“ Lietuvoje metines. Kad ant arkikatedros portiko esančios šventųjų Stanislovo, Kazimiero ir Elenos skulptūros netrikdytų švenčiančiųjų dėmesio, minėjimo išvakarėse jos buvo paslapčia nugriautos.

Po kelis metus trukusio susirašinėjimo su sovietų valdžios atstovais taip ir nepavyko atgauti laisvo priėjimo prie Šv. Kazimiero relikvijų arkikatedroje, todėl vysk. K. Paltarokas 1952 m. pavasarį nusprendė prašyti, kad relikvijas būtų leista perkelti į kitą bažnyčią. Nors vietos sovietų valdžios atstovai iš pradžių nenorėjo sutikti ir su tokiu variantu, RKRT įgaliotinis B. Pušinis sugebėjo įtikinti tiek savo vadovybę Maskvoje, tiek Lietuvos SSR Ministrų Tarybą, kad relikvijų perkėlimas būtų išmintingiausias sprendimas susidariusioje situacijoje, jis baiminosi, kad tuo atveju, jeigu karstas su Šv. Kazimiero palaikais būtų pavogtas ar išniekintas, kiltų didelis tikinčiųjų pasipiktinimas, kuris smarkiai pakenktų sovietų valdžios autoritetui. Be to, kaip tik tuo metu siekta vysk. K. Paltaroką įtraukti į sovietų organizuojamas propagandines „taikos gynimo“ akcijas, todėl atsisakymas patenkinti jo prašymą dėl relikvijų perkėlimo galėjo sukomplikuoti šį reikalą.[3] 1952 m. vasaros pabaigoje pagaliau buvo sulaukta valdžios sutikimo, kad Šv. Kazimiero relikvijos būtų perkeltos į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią su sąlyga, kad perkėlimas vyks tikintiesiems apie tai nežinant ir be jokių viešų ceremonijų.

1952 m. spalio 9 d. vykusio relikvijų perkėlimo aplinkybes vysk. K. Paltarokas užfiksavo atmintinėje, kurią vėliau kaip priedą irgi pridėjo prie rengiamos studijos apie Šv. Kazimierą. Priverstinė tyli Šv. Kazimiero relikvijų kelionė iš arkikatedros į naują saugojimo vietą tuo nesibaigė. Pasinaudodamas po J. Stalino mirties susidariusia kiek laisvesne viešojo gyvenimo atmosfera, vysk. K. Paltarokas nusprendė plačiau paskleisti žinią apie relikvijų perkėlimo faktą. 1953 m. gegužės pradžioje tuo tikslu buvo sumanyta surengti iškilmingą Šv. Kazimiero relikvijų išstatymo Šv. Petro ir Povilo bažnyčios didžiajame altoriuje ceremoniją. Likus vos porai dienų iki numatytų iškilmių iš vysk. K. Paltaroko išgirdęs apie planuojamą renginį, RKRT įgaliotinis nebeturėjo galimybės jį uždrausti, nes visose Vilniaus bažnyčiose apie tai jau buvo paskelbta prieš keletą dienų. B. Pušiniui teliko imtis priemonių, kad iškilmės nevirstų masine religinių ir patriotinių visuomenės nuotaikų demonstracija. Buvo liepta išmontuoti bažnyčios šventoriuje įrengtus garsiakalbius, parapijos klebonas kun. Mykolas Tarvydis ir kurijos kancleris Česlovas Krivaitis įspėti, kad jie asmeniškai bus atsakingi už galimus incidentus iškilmių metu. Nepaisant valdžios atstovų daromų kliūčių, renginys sukėlė pakankamai didelį visuomenės susidomėjimą. RKRT įgaliotinio duomenimis, gegužės 10 d. iškilmingose Mišiose, kurias celebravo pats vyskupas, dalyvavo 35 kunigai ir apie 3000 tikinčiųjų.[4]

Manytina, kad šeštojo dešimtmečio pradžioje, kovos dėl Šv. Kazimiero relikvijų išsaugojimo metu, vysk. K. Paltarokas baigė rašyti ir savo studiją apie šventąjį karalaitį. Išlikusiuose jos mašinraštiniuose nuorašuose nurodomos skirtingos parengimo datos: anksčiausia 1950 m., vėliausia 1954 m. Sovietų saugumo sudarytoje vyskupo operatyvinio sekimo byloje taip pat atsidūrė vienas iš studijos variantų. Tai 1950 m. datuota, į mėlynos spalvos viršelius įrišta mašinraštinė kopija su rankraštiniais intarpais. Prie jos pridėtame raštelyje nurodyta, kad „knygelė 1955 m. birželį gauta iš KGB 2-ojo skyriaus agento „Žemaičio“, su kuriuo ryšį palaiko drg. Ščerbakovas“.[5] Čia dar nėra ir vėliau atsiradusių priedų, todėl spėtina, kad tai buvo pirmasis studijos variantas, kurį vėliau vyskupas tobulino ir pildė. Tiesa, lyginant 1944 m. vasario 2 d. parengtą vysk. K. Paltaroko ganytojišką laišką, skirtą Šv. Kazimierui, ir knygelės turinį, matyti, kad pradiniai studijos apmatai buvo išdėstyti jau šiame laiške.

Parašymo metu vysk. K. Paltaroko studija neabejotinai buvo didelis žingsnis į priekį Šv. Kazimiero gyvenimo ir jo kulto istorijos tyrime. Mat iki sovietų okupacijos šios temos istoriografija buvo labai skurdi, ją praktiškai reprezentavo vienintelė kun. Antano Aleknos parengta vos 30 puslapių knygelė.[6] Nors kun. A. Alekna rėmėsi senaisiais Šv. Kazimiero gyvenimo aprašymais ir keliais lenkų istorikų darbais, tai nebuvo savarankiškas mokslinis tyrimas, o daugiau populiaraus pobūdžio publikacija. Pirma rimta istorinė studija apie Šv. Kazimierą pasirodė tik šeštojo dešimtmečio viduryje išeivijoje. Remdamasis naujais šaltiniais, surastais taip pat ir Vatikano archyvuose, ją parengė vienas žymiausių XX amžiaus Lietuvos istorikų Zenonas Ivinskis.[7] Jis bene daugiausia dėmesio skyrė Šv. Kazimiero kanonizacijos problemai, gana įtikinamai pagrįsdamas išvadą, kad popiežiaus Leono X laikais Kazimiero kanonizacijos byla nebuvo baigta. Z. Ivinskis taip pat labai plačiai aptarė Šv. Kazimiero kulto sklaidos istoriją Lietuvoje ir svetur. Sovietų valdymo metais religinės literatūros leidyba buvo labai suvaržyta. Net ir po J. Stalino mirties, vadinamojo „atšilimo“ laikotarpiu oficialiai buvo galima spausdinti tik liturginei praktikai būtinus religinio turinio leidinius. Tokiomis aplinkybėmis, žinoma, nebuvo jokių galimybių išleisti vysk. K. Paltaroko studiją. Panašiai kaip kiti sovietmečiu dvasininkų parašyti veikalai – pamokslų rinkiniai, katechetinio ir apologetinio pobūdžio knygos, Bažnyčios istorijos studijos – jie galėjo plisti tik savilaidos būdu. Aštuntajame dešimtmetyje, plečiantis ryšiams tarp stiprėjančio religinio pogrindžio Lietuvoje ir išeivijos, mikrofilmas su vysk. K. Paltaroko studija apie Šv. Kazimierą pasiekė Vakaruose dirbusius lietuvių dvasininkus, besidominčius Bažnyčios praeitimi. Jų iniciatyva 1984 m., kai buvo minimas 500 metų Šv. Kazimiero mirties jubiliejus, išeivijos leidiniuose buvo paskelbti keli šios studijos fragmentai. Žurnale „Aidai“ buvo išspausdinta knygos dalis „Kazimiero jaunystė“ ir jos prieduose buvę dokumentai, atspindintys relikvijų perkėlimą į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Maždaug pusė studijos teksto (baigiant dalimi „Šv. Kazimiero stebuklai“), kurį, kaip teigiama, parūpino kun. Rapolas Krasauskas, buvo publikuota ir tęstiniame Lituanistikos tyrimo ir studijų centro leidinyje „Lietuvių tautos praeitis“.

Taigi tik dabar, praėjus daugiau nei 50 metų nuo parašymo, publikuojamas pilnas paskutinės studijos redakcijos tekstas. Šiandien smarkiai į priekį pasistūmėjusių Šv. Kazimiero biografijos ir jo kulto studijų kontekste šis darbas galbūt ir atrodo šiek tiek pasenęs, tačiau svarbiausių jo teiginių vėlesni tyrinėtojai iš esmės nepaneigė. Parašyta gyvu stiliumi ji dar ir šiandien gali būti naudojama kaip Šv. Kazimiero asmenybės ir jo kulto istorijos pažinimo šaltinis. Kartu šis leidimas yra pavėluotas skolos grąžinimas ir savotiškas paminklas vyskupui, kuris tiek daug nuveikė, kad Šv. Kazimiero kultas per XX amžiaus Lietuvos istorijos audras išliktų ir netgi sustiprėtų.

Šaltinio autorius: LKMA akademikas dr. Arūnas Streikus

Publikuota: Karalaitis Šventasis Kazimieras / Kazimieras Paltarokas. – Vilnius : Danielius, 2010. P. 134-141.

 


[1] S. Maslauskaitė, „Vyskupas Kazimieras Paltarokas – šv. Kazimiero kulto propaguotojas“, Iš Panevėžio praeities. Penki bažnyčios šimtmečiai [konferencijos pranešimai], Panevėžys, 2007, p. 81.

[2] G. Jankevičiūtė, „Šv. Kazimiero atvaizdas XX a. Lietuvos dailėje ir 1943 m. konkursas“, Šventasis Kazimieras istorijos vyksme. Įvaizdis ir refleksija, Vilnius, 2006, p. 75-84.

[3] B. Pušinio 1952 m. kovo 22 d. laiškas RKRT pirmininkui I. Polianskiui, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. R-181, ap. 1, b. 58,1.36.

[4] B. Pušinio 1952 m. gegužės 14 d. laiškas RKRT pirmininkui I. Polianskiui, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 34,1. 62-63.

[5] Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-30, b. 1297,1. 396-1.

[6] A. Alekna, Šv. Kazimieras karalaitis, Kaunas, 1932.

[7] Z. Ivinskis, Šv. Kazimieras, 1458-1484, New York, 1955.

Palikite savo mintis

Palaimintasis popiežius Jonas Paulius II apie Šv. Kazimierą

066

Šv. Kazimiero paminklas Giulopolyje

1984 m. kovo 4 d. Romoje šv. Kazimiero mirties 400 m. sukaktis proga palaimintojo popiežiaus Jono Pauliaus II iniciatyva buvo surengtas iškilmingas minėjimas.  Skelbiame Šventojo Tėvo šia proga pasakytos kalbos tekstą: 

1. „Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas esu šventas“ (Kun 19,2).

Tais pirmojo šiandienės liturgijos skaitinio žodžiais drauge su jumis, Broliai ir Seserys, mintimis ir širdimi persikeliu prie šv. Kazimiero kapo Vilniuje. Šiemet sueina penki šimtmečiai nuo dienos, kai to šventojo visai Bažnyčiai brangios relikvijos buvo padėtos tarp savo tautiečių gimtojoje žemėje. Jau penkis šimtmečius Lietuvos Globėjas šv. Kazimieras gyvena savo tautoje su visu šventumo paveldu – gyvena kaip Atpirkimo paslapties liudytojas ir kaip ženklas tos vilties, kuria esame išgelbėti (Rom 8, 24). Jau penki šimtmečiai, kai jis kalba savo tautiečiams ir drauge savo broliams ir seserims tikėjimo ir švento krikšto malonėje: „Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas“.

2. Vakar Bažnyčia Lietuvoje pradėjo šv. Kazimiero mirties 500 metų jubiliejaus minėjimą, jos vyskupams dalyvaujant iškilmingoje koncelebracijoje ant Šventojo kapo. Norime šio jubiliejaus minėjimą pradėti ir čia, Šv. Petro bazilikoje, kuri yra regimas Bažnyčios vienybės centras. Tokiu būdu visuotinė Bažnyčia išreiškia savo katalikiškąją vienybę su ta Bažnyčia, kuri Lietuvoje susitelkia ties per penkis šimtmečius išaugusia šv. Kazimiero tradiciją. Galima sakyti, kad visa visuotinė Bažnyčia drauge su Romos vyskupu ir šv. Petro įpėdiniu pradeda dvasinę maldos kelionę į tą Vilniaus šventovę, kur ilsisi šventasis Lietuvos globėjas. Tai tikėjimo ir meilės kelionė, kuri mus sujungia ir vienija Jėzuje Kristuje, Dievo Sūnuje ir Marijos Sūnuje; sujungia kaip Dievo Tėvo įsūnius, kaip tos pačios didžiosios Tiesos liudytojus — Tiesos, kuri išlaisvina žmogų Šventosios Dvasios jėga.

3. Šv. Kazimiero prisiminimas yra brangus sūnums ir dukterims tos žemės, kuri kitados vystėsi Gedimino giminės didžiųjų kunigaikščių ir Jogailaičių dinastijos valdžioje. Mane patį iki širdies gelmių jaudina prisiminimas to fakto, kad šitas Šventasis yra gimęs Krokuvos karališkoje pilyje 1458 metais ir kad jis yra didžiojo Jogailaičio Kazimiero, Lenkijos karaliaus ir drauge didžiojo Lietuvos kunigaikščio, sūnus; kad jo motina buvo Elzbieta Habsburgaitė, vadinama „karalių motina“. Kazimieras iš tėvo paveldėjo vardą. Jis buvo kilęs iš tos didžiosios giminės, kuri pakrikštijo Lietuvą 1386 m.

Kiek daug pasako jau vien faktas, kad to krikšto paveldas per trumpą laiką išaugino tokį brandų šventumo vaisių! Kiek daug pasako tai, kad toj pačioj vietoj, kur protėviai priėmė tą istorinės reikšmės krikštą – tai yra Vilniuje – nepraėjus nė šimtmečiui, buvo palaidotas Šventasis! Jame pasitvirtino tas pašaukimas į šventumą, kuris yra perduodamas visai Dievo Tautai ir per kartų kartas spinduliuoja į visus šv. Kazimiero tautiečius. Be to, Lietuvoje, Lenkijoje, o taip pat ir kitose krikščioniškose tautose, netrūksta tokių, kurie per krikštą priima Kazimiero vardą, trokšdami kad jis būtų jiems vadu ir pavyzdžiu krikščioniškojo gyvenimo kelyje.

4. Žemiškasis Kazimiero kelias buvo trumpas – 26 metai. Bet galima guostis Šv. Rašto žodžiais, kad tas neilgas gyvenimas „per trumpą laiką pasiekė tobulybės“ (Išm 4, 13). Žmogaus gyvenimo matas juk iš tikrųjų yra moralinis subrendimas, o ypač Dievo ir artimo meilės laipsnis, – meilės, kuria žmogus įstengia pripildyti visas savo gyvenimo dienas. Apie tai mums kalba šiandieninės liturgijos skaitiniai: tiek psalmės autorius, tiek apaštalas šv. Paulius laiške Filipiečiam, tiek pagaliau šv. Jonas savo Evangelijoje.

Jogailaičių šeimos atžalai šv. Kazimierui teisingai galima taikyti psalmės žodžius: štai „tasai kurs nesuteptas vaikšto, kas elgiasi teisingai, kas iš širdies kalba tiesą“ (Ps 14/15/2), tuo nurodant didelį jo gyvenimo kilnumą. Jo vardan jis – kaip liudija istorikai – nevengdavo paveikti savo tėvą karalių, kai to reikalaudavo teisingumas valdinių atžvilgiu.

Kazimieras pirmiausia buvo Jėzaus Kristaus mokinys ir sekėjas, kuris apie save galėtų pasakyti apaštalo šv. Pauliaus žodžius: „Aš ryžausi netekti visko ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų ir būčiau jame“ (Fil 3, 8,9). Šis didis troškimas buvo apėmęs visą jo sielą tarytum kokia vidinė liepsna. Jis buvo kaip tasai Evangelijos „atletas“, kuris be paliovos „veržiasi į ateitį“, bėga į tikslą… (plg. Fil 3, 13-14). Kazimieras vėlesniųjų kartų atmintyje išliko kaip uolus asketas, kuris pasitenkina mažais dalykais ir pats iš savęs daug reikalauja.

5. Šventumo, kuriuo ta jauna siela priartėjo prie Dievo Jėzuje Kristuje, pagrindinė versmė buvo meilė. Jėzaus Kristaus duotasis meilės įsakymas Kazimierui buvo tarytum maistas, kuriuo jis nuolat maitino savo mintis, jausmus ir darbus.

„Pasilikti Jėzaus Kristaus meilėje“ Kazimieras diena iš dienos išmoko iš savo Dieviškojo Mokytojo, kuris sako: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje! Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje“ (Jn 15, 9-11).

Taigi, Kazimieras pasiliko Kristaus, Dievo Sūnaus, meilėje, tapdamas kaskart vis tobulesniu savo Mokytojo „bičiuliu“. Taip pat jame vis stiprėjo tas apsisprendimas ir tas tvirtas nusistatymas, apie kurį ir pats Mokytojas kalba apaštalams: „Aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte ir duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų,- kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, jis visa jums duotų“ (Jn 15, 16).

6. „… kad jūs mylėtumėte vienas kitą“ (Jn 15, 12.17), sako Mokytojas; ir mokinys bei sekėjas stengiasi parodyti šią meilę visame savo gyvenime. Būdamas karaliaus sūnus, Kazimieras ypač parodo šią meilę nuolankiu tarnavimu kitiems, labiausiai vargšams, ligoniams, stokojantiems. Štai ką apie tai skaitome jo gyvenimo aprašyme, kurį yra palikęs vienas autorius, beveik Kazimiero bendraamžis: Gynė ir laikė tiesiog savais beturčių ir vargšų reikalus. Dėl to žmonės jį vadino vargšų gynėju. Nors buvo karaliaus sūnus, iš tėvų paveldėjęs kilmingumo garbę, jis nei savo elgesiu, nei kalba net ir su pačiais skurdžiausiais žmonėmis niekada neparodydavo tarytum būtų vyresnis. Kazimieras visada prieš akis laikydavo mokinių kojas plaunančio Kristaus paveikslą ir jo žodžius: „Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti“ (Jn 13, 14).

7. Štai su kokiu šventumo paveldu karaliaus sūnus Kazimieras pasiliko tarp Dievo Tautos savoje žemėje. Pasiliko Lietuvos Globėjas! Šiandien mūsų širdys ir mūsų malda ypatingu būdu krypsta į tą žemę ir į tą tautą. Su meile apkabinkime visus Lietuvos sūnus ir dukteris. Nors geografiškai būdama Rytuose, Lietuva jau keli šimtmečiai tikėjimo ir katalikiškos vienybės ryšiais yra susijusi su Šv. Petro sostu Romoje.

Mintimis ir malda trokštu pasiekti kiekvieną tos tautos sūnų ir dukterį: Jus, Brangieji Broliai Vyskupai, kurie Gerojo Ganytojo rūpestingumu, nepaisant daugelio kliūčių, turite vesti lietuvių tautą išganymo keliu, stiprinami šviesaus ir ne kartą herojiško ištikimybės bei meilės Kristui ir Bažnyčiai liudijimo, kurį yra palikę daugelis vyskupų ir kunigų jūsų tėvynėje.

Jus, kunigai, uolūs ir ištikimi „Kristaus tarnai ir Dievo slėpinių tvarkytojai“ (1 Kor 4, 1): jūsų tikėjimo šviesa, tikėjimo, kuris buvo užgrūdintas daugelio bandymų, iškentėtų kartu su savo tikinčiaisiais, tešviečia be paliovos žmonių akivaizdoje. Su ypatinga meile prisimenu senelius ir ligonius kunigus, kurie nenuilstamai, iki paskutinio atodūsio, dirba Viešpaties vynuogyne. Jus, kurie esate pasiaukoję Dievui Evangelijos patarimų įžadais: savuoju visiško Dievui pasiaukojimo liudijimu ir tyliu, dažnai niekieno nepastebimu, bet kupinu artimo meilės darbų gyvenimu — jūs statote Jėzaus Kristaus Kūną.

Jus, seminaristai, kurie, kupini uolumo ir drąsos, ištvermingai nugalėdami visas kliūtis, išmokite atsiliepti į Viešpaties kvietimą. Mintimis ir malda trokštu apkabinti krikščioniškąsias šeimas, kad jos pasaulyje, kuris nepripažįsta religinių vertybių, sugebėtų perteikti savo vaikams brangiąsias gyvenimo vertybes: per krikštą gautąjį tikėjimą, dorybes, kurios sudaro žmogiškojo orumo pagrindą ir gražias krikščioniškas tradicijas, kurios per ilgus šimtmečius yra persunkusios lietuvių tautos kultūrą. Prisimenu ypač jus jaunime, kad sektum šv. Kazimiero pavyzdžiu, būdamas ištikimu Dievui ir siekdamas gyvenimo šventumo.

Mano ir jūsų malda, pagaliau, tampa šauksmu už ligonius; už tuos, kurie kenčia bandymus; už visus, kurie gyvena Kristaus palaiminimų dvasia: „Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“ (Mt 5, 11).

8. Visose šio pasaulio tautose yra įsišaknijusi viena Dievo Tauta, nes Dievas iš visų giminių pašaukia savo ne žemiškosios, bet dangiškosios karalystės piliečius. . . Šio katalikiškumo ir visuotinumo dėka atskiros dalelės pateikia savo dovanas kitoms ir visai Bažnyčiai. Tokiu būdu sustiprinama tiek visuma, tiek atskiri jos vienetai (Plg. Lumen gentium, 13).

O, Bažnyčia Lietuvos žemėje! Šiandien šv. Petro sostas su dėkingumu mini tą ypatingą dovaną, kurią tavosios žemės Dievo Tauta yra atidavusi dvasinei Bažnyčios vienybei. Toji dovana yra šv. Kazimieras!

O, Bažnyčia Lietuvos žemėje!

Dvasinėje katalikų Bažnyčios vienybėje tu esi dėka šios dovanos ir dėka viso tikėjimo, vilties ir meilės paveldo, kuris penkių šimtmečių būvyje — ir ypač dabartiniais laikais — susitelkė apie Lietuvos globėją šv. Kazimierą. Atsiklaupę prie šv. Kazimiero relikvijų, pasitikėjimo dvasioje kreipiamės į Gailestingumo Motiną Vilniaus Aušros Vartuose ir šaukiamės jos, kupini to paties rūpestingumo, tos pačios vilties ir tos pačios meilės, kurios buvo kupina šv. Kazimiero širdis: „Sveika, mūsų viltie! Tavęs šaukiamės! Tavo pagalbos laukiame, Gailestingumo Motina!“

Paskutinę homilijos dalį 1984 m. kovo 4 d. palaimintasis Jonas Paulius II perkaitė lietuvių kalba

Brangūs broliai ir sesės lietuviai! Baigdamas noriu prabilti į jus, tiek čia susirinkusius, tiek Lietuvoje esančius, jūsų gimtąja kalba. Mes čia, katalikybės centre – Romoje, minėdami šv. Kazimiero mirties 500 metų sukaktį, dvasioje nusikeliame prie Lietuvos globėjo karsto Vilniuje. Prieš mūsų akis iškyla šventasis — jaunuolis, maldos, skaistumo, iš meilės plaukiančių darbų, Kristaus Evangelijos liudijimo ir ypatingai meilės Marijai pavyzdys. Jis yra Dievo dovana visai Bažnyčiai, bet ypač tautai, su kuria jis yra suaugęs, kur gyvas jo šventas palikimas.

Į Romos maldas mes įjungiame Lietuvos Bažnyčią, visą mūsų širdžiai mylimą tautą, per amžius tikėjimo vienybe ištikimą Apaštalų Sostui. Prisimename Lietuvos vyskupus, kunigus, klierikus, Dievui pasiaukojusias sielas, jaunimą, kurio specialus globėjas yra šventasis Kazimieras. Meilėje jungiamės su visais broliais ir seserimis tėvynėje, ypač su tais, kurie kenčia dėl tikėjimo, prašydami Dievą, kad visi išliktų ištikimi Kristui.

Prie Aušros Vartų Gailestingumo Motinos kojų sudedame Lietuvos Bažnyčios džiaugsmus ir kančias, o taip pat savo meilę ir viltį: „Marija, Marija, skaisčiausia lelija, Tu švieti aukštai danguje. Palengvink vergiją, pagelbėk žmonijai… Nes viską pas Dievą gali“.

Informacijos šaltinis: Vatikano radijas; http://lt.radiovaticana.va 

Palikite savo mintis

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius „Šv. Kazimieras – šauklys į šventumą“

34casimir27

Šv. Kazimiero atvaizdas

Homilija švenčiant šv. Kazimiero iškilmę Kauno arkikatedroje 2005 m. kovo 4 d.

Penki šimtmečiai, skiriantys mus nuo Šv. Kazimiero, gali pažadinti mintį, jog vargu galima pasimokyti ko nors iš vyro, gyvenusio prieš 520 metų. Tačiau ne viskas sensta ir sunyksta. Kaip auksas fizinėje, taip šventumas dvasinėje plotmėje visada išlaiko savo vertę.

Šiandien šv. Kazimieras ypač aktualus, nes baigiame paskęsti daiktuose, pykčiuose ir nešvankybėse. Ne tik baigiame paskęsti, bet ir prarandame suvokimą, kur yra gėris, o kur jo nėra. Kai kas bando įtikinti visuomenę, kad jeigu prokuroras sukčiui nesugebėjo pritaikyti Baudžiamojo kodekso straipsnio, tai šis esąs teisuolis. Net teismai nesidrovi išteisinti aiškiausius sukčius. Ši situacija yra labai pavojinga, kai visuomenėje nebelieka žvaigždžių, į kurias galima pasižiūrėti ir pakoreguoti savo gyvenimo kelią.

Daug kam šventumas asocijuojasi tik su pasninkais ir maldomis. Dar kai kam atrodo, kad šventieji gali būti vienuolynuose, tik jokiu būdu ne pasaulyje, kuriame viešpatauja nuodėmė.

Dievas nuolat kviečia kiekvieną žmogų į šventumą. Senojo Testamento Kunigų knygoje randame tokius žodžius: „Viešpats kalbėjo Mozei: Prabilk į visą izraelitų bendruomenę ir jiems pasakyk: Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas“ (Kun 19). Dievas ne tik pakvietė žmogų į šventumą, bet ir nurodė, ką jis privalo daryti, kad toks būtų. Jis paliko kelias nuostatas, kurias lengvai gali suprasti net mažas vaikelis. Pirmoji – tai raginimas mylėti: „Mylėk savo artimą kaip save patį“, antroji – kvietimas laikytis Dievo nurodyto kelio: „Aš esu Viešpats: laikykitės mano nustatymų“. Taigi meilė žmogui ir klusnumas Dievui yra šventumo kelias. Visiškai nereikia važiuoti nei į Indiją, nei Lietuvoje ieškoti kažkokių stebuklingų dvasinio gyvenimo mokytojų, kurie galėtų patarti, ko reikia, kad gyvenimas būtų tobulas. Pati paprasčiausia, mažiausiai mokyta kaimo senutė lengvai suvokia biblinę išmintį, nurodančią, ką reikia daryti, kad taptum normaliu žmogumi. O šventasis tai ir yra pats normaliausias žmogus, kokį Viešpats sukūrė ir iš kurio nori tik vieno, kad jis nenukryptų nuo savo tikslo.

Tai, ką Dievas sakė žmonėms prieš daugelį tūkstančių metų, tai pakartojo į žemę atėjęs Jėzus Kristus. Jis kvietė: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus kad myliu“. Labai svarbu savo gyvenime palikti daug vietos Jėzui Kristui. Svarbu suvokti, ką savo laiku labai gerai pažino apaštalas Paulius. Jis rašė: „Aš visa laikau nuostoliu, palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl jo aš ryžausi visko netekti“.

Šv. Kazimieras pažino Kristų, kuris jam padėjo pasirinkti meilės kelią. Jis mylėjo visus žmones, ypač vargšus, ir bandė Kristaus pavyzdžiu būti klusnus Dievui iki mirties. Klusnumas kainuoja, tačiau kito kelio nėra. Neklusnumas Dievui visada veda į aklavietę ir joje šiandien yra atsidūrę daugybė žmonių. Iš tos aklavietės neišgelbės nei valdžia, nei ES, nei NATO. Išsigelbėti galime tik mes patys.

Tegu negąsdina mūsų, jei praeityje net klydome. Apaštalas Paulius šitaip kalba apie save: „Broliai! Pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, kurio Dievas kviečia siekti Jėzuje Kristuje“ (Fil 3). Apaštalas labai daug klydo, tačiau tada, kai pažino Kristų, iš esmės pakeitė savo gyvenimą

Kviečiu visus – padėkime vieni kitiems siekti šventumo, nes tik jį nusinešime pas Dievą. Visa kita – pinigus, daiktus ir kitus blizgučius, į kuriuos kartais tiek daug kreipiame dėmesio, vieną kartą reikės palikti.

† Sigitas TAMKEVIČIUS
Kauno arkivyskupas metropolitas

Informacijos šaltinis: www.kaunoarkivyskupija.lt

Palikite savo mintis

Pasaulietinis Šv. Kazimiero ordinas

default

Pasaulietinio Šv. Kazimiero ordino nariai

Oficiali ordino interneto svetainė: www.ordinas.lt

Ordino įkūrimas

Pasaulietinis Šv. Kazimiero ordinas įkurtas – Lietuvos kilmingų giminių palikuonių, kuriems vadovavo visuomenės ir kultūros veikėjas, Edvardas J. Eismontas.
Ordinas pavadintas šv. Kazimiero vardu, siekiant pagerbti Gediminaičių dinastijos karalaitį Kazimierą ir kilnius jo idealus.

Ordino tikslai ir uždaviniai

- Vadovaujantis griežtais dorovės, kilnumo ir garbės principais, aktyviai dalyvauti visuomeninėje, švietėjiškoje, kultūrinėje, labdaringoje ir globėjiškoje veikloje.
– Rodant gerą pavyzdį, dalyvauti jaunimo auklėjime ir ugdyme.
– Ordino veikla vadovaujasi obalsiu – Vivere bonum faciendo (Gyventi, darant gera).

Ordino misija

Nieko nėra svarbiau už kūrybinę meilę. Kiekvienas žmogus turi laisvą valią. Teisė priimti sprendimus, ieškoti gyvenimo prasmės. Protas sukelia nuostabias kibirkštis. Jos kuria ugnį, spalvingą gyvenimo žaismą. Į mūsų širdį beldžiasi išmintis. Taip mąstydamas kūriau švento Kazimiero ordiną. Buvo nelengva. Teko būti prašytoju ir organizatoriumi. Išmokau nusižeminti, nubraukti ašarą ir vėl gyventi viltimi.
Šv. Kazimieras mūsų mokytojas ir globėjas. Jis ne kartą padėjo mums ir visai Lietuvai. Tai skaidri ir amžina dangaus šviesa. Mūsų jau daug. Ir neužilgo bus dar daugiau. Mus globoja dangus, o žemė verkia.
Karai vyksta vienas po kito. Žūsta žmonės. Kodėl tokia baisi žmonijos dalia? Kuo galima paaiškinti tą faktą, kad vieni yra labai turtingi, o dauguma – skurdžiai? Kodėl kas minutę penki vaikai miršta nuo ligų ir bado? Tokia planetos statistika. O kas gero Lietuvoje? Tūkstančiai vaikų nelanko mokyklos. Tai sąšlavyno vaikai. Dalis badauja.

Didžioji dalis Lietuvos žemės nedirbama. Bruzgynai alina ne tik Lietuvos žemę, bet ir dvasią. Taip, mes laisvi galų gale. Brangus žodis „tauta“, laisva tauta. Bet laisvę reikia branginti, saugoti kaip didžiausią vertybę. Per pastaruosius metus Lietuvoje padaryta daug klaidų, ko pasekoje gyvenimas tapo sunkus ir sudėtingas. Tauta įskaudinta ir apgauta. Teikiamos pramogos, kuriomis norima mus maksimaliai sumenkinti. Kultūra ir istorija pamiršta.

Norima mus padaryti piktais, supriešintais. Orumas, garbė, kilnumas tampa tampa nemadingi. Bet žmonės turi žinoti tiesą ir per tiesą atrasti dvasios laisvę.
 Daugelis Šv. Kazimiero ordiną mato kaip naują atgimimo bangą, ateities viziją. Mes privalome būti pavyzdžiu kitiems, daug dirbti visų žmonių labui teikdami jiems Viltį ir Laisvę. Tokia Ordino misija, ir tai mes padarysime. ( Edvardas Jonas Eismontas 1999m. )

Palikite savo mintis

Leidiniai apie šv. Kazimierą

s09064

Maslauskaitė S. Šventojo Kazimiero atvaizdo istorija XVI – XVIII a. Vilnius, 2010. 300 p., lietuvių k., ISBN 978-609-8039-01-6.

Pasakojama šv. Kazimiero atvaizdo istorija apima laikotarpį nuo šventumu pagarsėjusio karalaičio kanonizacijos proceso pradžios 1520 m. iki XVIII a. pabaigos. Siekiama parodyti, kaip pamaldumas šv. Kazimierui įgauna matomą pavidalą, atskleisti jo atvaizdų genezę, ikonografijos įvairovę, atributų simbolinę ir teologinę prasmę. Savo ruožtu šventojo atvaizdai ir tekstai apie jį parodo, kaip konkrečioje epochoje į jį buvo žvelgiama ir kokią vietą jis užėmė tikinčiojo gyvenime. Po karalaičio Kazimiero mirties 1484 m. ėmęs sklisti šventumo garsas pirmiausia liudijo šventojo kaip valstybės ir tikėjimo gynėjo statusą. XVI – XVII a. Katalikų bažnyčios vykdytos reformos skatino valstybės globėjo kultą – pelnęs „nekruvinojo kankinio“ titulą, jis tapo sektinu pavyzdžiu šventumo siekiantiems pasaulietiniams ir dvasiniams vadovams. Šv. Kazimieras pirmiausia suvokiamas kaip Lietuvos ir Lenkijos globėjas, jo ikonografija paremta gyvenimo ir šventumo istorijos pasakojimu, todėl vaizdas ir pasakojimas yra tarsi dvi kolonos, ant kurių laikosi ir šios istorijos arka.

s09060Šventojo Kazimiero gerbimas Lietuvoje. Vilnius, 2009. 560 p., lietuvių k., santr. anglų k., ISBN 978-9955-415-91-6.

Karalaitis Kazimieras (1458–1484), Katalikų Bažnyčios pripažintas šventuoju, popiežiaus Urbono VIII 1636 m. buvo paskelbtas Lietuvos Globėju, o Pijaus XII 1948 m. – viso pasaulio lietuvių jaunimo Globėju. Tvarios, ilgametės pamaldumo ir pilietinio sureikšminimo tradicijos dėka šv. Kazimiero atvaizdai, įvairūs kiti regimieji religinio tikėjimo bei istorinės atminties ženklai sudaro ypatingos svarbos kultūrinį sluoksnį.

Leidiniu siekiama atskleisti Lietuvos Globėjo gerbimo tradiciją ir atvaizdo plėtotę nuo XVI a. iki mūsų dienų. Atvaizdu, kaip ir bažnyčios titulu ar žmogaus krikšto vardu, reiškiasi pamaldumas šventajam, skirtingose epochose ir bendruomenėse įgyjantis įvairias formas. Knygoje labiausiai norėta išryškinti pamaldumo šv. Kazimierui istorinę sklaidą, šventojo gerbimo pavidalų ir atvaizdo raiškos tendencijų pjūvį. Todėl įvairi ir gausi medžiaga buvo suskirstyta ne pagal dailės žanrus ar ikonografinius tipus, o pagal laikotarpius, kurie atitinka Lietuvos Globėjo gerbimo tradicijos pokyčius, yra neatsiejami nuo mūsų krašto praeities ir dabarties realijų. Leidinį sudaro penkios dalys, kai kurios iš jų suskirstytos į potemes, detalizuojančias šventojo gerbimo ir atvaizdo sampratas.

get_photoVilniaus Arkikatedros šv. Kazimiero koplyčia. Vadovas.  Autoriai:  Vytautas Ališauskas  ir Mindaugas Paknys. Vilnius: Aidai, 2004.

Šventasis Kazimieras, Lietuvos globėjas, mirė 1484 m. kovo 4 d. Gardine, tada Lietuvoje. Nuo to laiko jo palaikai ilsisi Vilniaus Katedroje. Dabartinė Šv. Kazimiero koplyčia yra viena gražiausių Lietuvos sotinės šventovių. Pastatyta XVII a., ji mažai pakitusi išliko iki mūsų laikų. Šis leidinys – pirma lietuviška knyga, skirta Šv. Kazimiero koplyčiai. Per šimtą iliustracijų perteikia visas šventovės dalis ir svarbesnes detales; tekste pateikiamos pagrindinės istorinės žinios apie jos statybą ir kūrėjus, išsamiai išaiškinama koplyčioje esančių meno kūrinių prasmė.

„Iš kupolo srovėmis tekanti minkšta šviesa išryškina nuostabų reginį, kuriame tamsūs ir spalvoti sienų marmurai suderinti su spalvingu freskų pasauliu, lipdytinių reljefų šviesoraščiu, žibančiu statulų ir sarkofago sidabru. Kai įeini į šią mažytę šventovę, tuojau pasijunti apglėbtas pietietiško džiaugsmingo, kvapnaus pasaulio, išausto iš skaisčių spalvų ir nušviesto šypsenos pašvaiste.“

get_photoŠv. Kazimiero gyvenimo ir kulto istorijos šaltiniai. Sudarė, įvadą ir paaiškinimus parašė: Mintautas Čiurinskas  / Fontes ecclesiastici historiæ Lithuaniæ 3. Vilnius: Aidai, 2003.  ISBN9955-445-72-6.

Šventasis Kazimieras iki šiol žinomas daugiau kaip liaudies meistrų pamėgtas geraširdis karalaitis, pasipuošęs ilga raudona mantija, su kryžiumi vienoje ir lelija kitoje rankoje. Šis šaltinių rinkinys leis pažinti vis dar vienintelį lietuvių šventąjį kaip realios istorijos veikėją, žmogų, politiką, tikintįjį. Jo dalykiniai laiškai ir prakalbos priartina valstybės vyro mąstymą, o amžininkų ir vėlesnių autorių liudijimai pateikia biografijos faktus.
Karalaičio Kazimiero kultas – svarbus šaltinis lietuviškajam dvasingumui suprasti. Jo stebuklai parodo kasdienius LDK žmonių rūpesčius. Tikrove alsuojantis „Šv. Kazimiero eisenos“ aprašymas atskleidžia ne tik religinę Vilniaus panoramą, bet ir kultūrinę sostinės topografiją.

1350675207_88Ankstyvieji šv. Kazimiero “gyvenimai”. Sud. M. Čiurinskas / Fontes ecclesiastici historiae Lithuaniae 4. Vilnius: Aidai, 2004. ISBN9955-656-01-8

Šioje knygoje skelbiami trys pirmieji karalaičio Kazimiero gyvenimo aprašymai atskleidžia autentiškus šventojo bruožus – jo išvaizdą, būdą, dvasingumą. Popiežiaus pasiuntinys italas, vilnietis vietos Katedros kanauninkas ir lenkas jėzuitas – pirmas Vilniaus Universiteto rektorius – kiekvienas savaip žvelgia į Lietuvos Globėją ir jo tėvynę. Šie tekstai – dar neapmąstyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos religinio gyvenimo, kultūros ir istorijos šaltiniai. Šventojo biografijas reikšmingai papildo visai nauji, XX a. mokslininkų nežinoti dokumentai. Šiuo leidiniu tęsiamas šv. Kazimiero gyvenimo ir kulto šaltinių publikavimas. Iš tų šaltinių vis dar vienintelį lietuvių šventąjį galime pažinti kaip realios istorijos veikėją – žmogų, politiką, krikščionį.

karalaitis-kazimieras-1Karalaitis Šventasis Kazimieras / Kazimieras Paltarokas. – Vilnius : Danielius, 2010.- 144 p. ISBN 978-9955-476-84-9.

Šis istorinis vyskupo K. Paltaroko rankraštis apie karalaitį šv. Kazimierą baigtas rašyti 1954 m. Vilniuje. Vyskupas kruopščiai rinko medžiagą apie šventąjį. Tuo tikslu jis ne kartą važiavo į Gardiną, kur šventasis užgeso žemiškajam gyvenimui.

XX amžiaus pirmoje pusėje šv. Kazimiero kulto skleidimo centras buvo Panevėžio vyskupija, kur dirbo vyskupas K. Paltarokas. Jis ypač buvo pamilęs šventąjį Kazimierą, ne tik jam atsidavęs gilioje maldoje, bet rūpinosi, kad visi galėtų džiaugtis jo globa ir dangiškąja palaima. 1928 m. sausio 25 d. vyskupo Kazimiero Paltaroko prašymu Šventasis Tėvas Pijus XI savo dekretu šv. Kazimierą paskyrė Panevėžio vyskupijos globėju, o Šventasis Tėvas Pijus XII jį paskyrė ypatingu jaunimo globėju.

Šis leidinys yra ne tik padėka mūsų globėjui šv. Kazimierui, bet ir graži ganytojo vyskupo Kazimiero Paltaroko atmintis.

Tapydamas mūsų Šventojo portretą, nekelsiu jo gyvenimo padangėn, leisiu jam kol kas vaikščioti Lietuvos žeme; jo prakilnybės ieškosiu žemiškame gyvenime, vaizduosiu jį kasdieninėje aplinkoje… Pamatysime jį nebuvus jokį antžmogį, nežiūrint jo karališkos didybės, buvus tokį pat karalaitį kaip ir jo broliai, tiktai nežemiško būdo jaunikaitį. Jisai karaliaus karūną bei skeptrą pakeitė Išpažinėjo lelija bei amžinu dangaus vainiku. (Vyskupas Kazimieras Paltarokas T. M.)

defaultPranas Gavėnas. Šventasis Kazimieras. [Įžanginis žodis vysk. J. Žemaičio]. Antrasis papildytas leidimas. – Alytus: Don Bosko saleziečių leidykla, 1998. – 136 p.: iliustr.

Šioje P. Gavėno knygoje susitinkame su kol kas vieninteliu Lietuvos šventuoju – karalaičiu Kazimieru. Jis yra pirmasis moderniosios epochos jaunas šventasis pasaulietis. Ši knyga parašyta su didele meile, lengvai skaitoma, „joje susipina poetiškumas ir švelnumas, istoriografiškumas ir memuarinė medžiaga“. Autorius, ilgai darbavęsis Brazilijoje ir ten populiarinęs Šventąjį Lietuvos Globėją, ir grįžęs tėvynėn tęsia šį kilnų darbą, karštai trikšdamas, kad ir Lietuvos jaunimas geriau pažintų savo Ypatingąjį Globėją.

Prof. Zenonas Ivinskis „Šventas Kazimieras“ (Išleido Tėvai Pranciškonai, New Yorkas, 1955 m.). 

Tai, palyginti, nemažas veikalas (222 p.), aprūpintas gausiomis iliustracijomis, plačia bibliografija, išnašomis ir santrauka anglų kalba. Tai yra pirmas tokios apimties veikalas apie šventąjį ne tik mūsų religinėje ir istorinėj literatūroje, bet ir kitomis kalbomis. Kadangi šv. Kazimieru galėtų dalintis, nors ir nelygiomis, ir lenkai, taip kaip ir šventojo gyvenimas buvo blaškomas tarp Krokuvos, kur jisai gimė 1458 m., ir Vilniaus bei Gardino, kur jisai mirė 1484 m., galima būtų laukti, kad ir šie pastarieji pašvęs jam vieną kitą studiją. Tačiau ligi šiol, išskyrus vieną kitą žurnalinį straipsnį, lenkai neturi nieko apie šv. Kazimierą, kas galėtų prilygti Z. Ivinskio veikalui. Gal tai irgi yra įrodymas, kad šventasis yra daugiau susirišęs su lietuvių tauta. Lietuviškai apie jį yra parašę brošiūras kun. prof. A. Alekna (1927 m.) ir Simas Sužiedėlis (1947 m.). Be to, istorikas A. Kimša yra parašęs apie šv. Kazimierą disertaciją Vilniaus universitete (nespausdinta).

Rabikauskas Paulius. Lietuvos globėjas šv. Kazimieras. Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija. Vilnius – Kaunas. 1993.

Palikite savo mintis

TV laidos apie Šv. Kazimierą

86e0513f93952dec869c223eb723883f1173ebc7Laidą kviečiame žiūrėti nuorodoje: bernardinai.tv

Jei atrodo, kad vakarietiškoje malonumų visuomenėje sunku išlikti skaisčiam, tai tie sunkumai nublanksta prieš šventojo situaciją. Kazimierui, mylimam tėvų sūnui, susirgus džiova, jie norėjo kuo greičiau jį išgydyti. Veiksmingiausiu džiovos gydymo metodu, kaip buvo tikima net iki pat XX a. pradžios, laikyta lytinė meilė.

Tėvai, patarti gydytojų, vedė gražias mergaites ir siūlė pradėti tą gydymo procesą. Šv. Kazimieras, nors ir nedavęs jokių įžadų, skaitė Evangeliją, pažinojo Bažnyčios mokymą ir atsisakė tą daryti. Jis pasakė, kad geriau mirti negu nusidėti. Dėl to savo pasiryžimo jis yra vienas iš pirmų šventųjų, gavęs nekruvinojo kankinio titulą. Pagal dr. Sigitos Maslauskaitės pasakojimą parengė Monika Midverytė OFS.

—————————————————————————————————————————-

mediateka-logoLRT laida apie katalikų šventąjį, Lenkijos karaliaus ir LDK didžiojo kunigaikščio Kazimiero sūnų karalaitį Kazimierą. (1458-1484). Gyvenimo kelias, asmenybė, jo dvasinis palikimas.

Laidą žiūrėkite nuorodoje: Laiko ženklai. Šventasis Kazimieras

Palikite savo mintis

Paroda „VITA SANCTI CASIMIRI“

1-4PARODA „VITA SANCTI CASIMIRI“
(Šv. Kazimiero gyvenimas)

Rankraščiai, spaudiniai, tapyba, grafika, skulptūra, tekstilė, auksakalystė
Taikomosios dailės muziejus, Arsenalo g. 3A
 2004 m. kovo 4 d. – 2004 m. spalio 10 d.

Virtualios parodos nuoroda internete: http://www.ldm.lt/Parodos/

Lietuvos dailės muziejus ir Lietuvos mokslų akademijos biblioteka šv. Kazimiero dieną (kovo 4-ąją) Taikomosios dailės muziejuje atidarė parodą „Vita Sancti Casimiri“, kurioje pristatomi šventojo Kazimiero gyvenimą liudijantys ir jį meniniais vaizdiniais išreiškiantys rankraščiai, spaudiniai, tapybos, grafikos, skulptūros, tekstilės, auksakalystės kūriniai. Šia paroda taip pat išreiškiamas abiejų institucijų pagarbus dėmesys vienintelio Lietuvos šventojo kanonizacijos 400 metų jubiliejui. Dar 2002 m. šį jubiliejų paroda paminėjo Lietuvos mokslų akademijos biblioteka, o Lietuvos dailės muziejus ketverius metus parodoje „Krikščionybė Lietuvos mene“ eksponavo šv. Kazimiero tematikos kūrinius, surengė kultūros vakarą, skirtą šventojo kanonizacijai, išleido šiam jubiliejui dedikuotą albumą „Vilniaus katedros lobynas“ ir specialų plakatą. Atidarytoje parodoje eksponuojamas ir unikalus tapybos kūrinys – „Šv. Kazimieras tarp angelų“. Jį keletą metų restauravo tapybos restauravimo ekspertas Balys Pakštas, kuris savaitraščio skaitytojus supažindina su šiuo unikaliu paveikslu ir pateikia jo restauravimo istoriją. 

Skaityti daugiau nuorodoje: http://eia.libis.lt

Palikite savo mintis

Šv. Kazimieras pašto ženkluose

vatikanas1958_1vatikanas1958_2

1959 metais Vatikane, minint šv. Kazimiero 500-ąsias gimimo metines, išleisti du pašto ženklai.  Jų autorius – VYTAUTAS KAZIMIERAS JONYNAS (1907–1997). 

———————————————————————–

lietuva_2007_jonynasGrafikas, skulptorius, vitražistas, pedagogas.
Dėstė Kauno meno mokykloje, buvo Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto direktorius ir dėstytojas. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją.
Kūrė estampus (M. Šleževičiaus, M. K. Čiurlionio portretai, Zapyškio bažnyčia ir kt.). Iliustravo knygų (K. Donelaičio „Metai“, J. W. Goethe’s „Jaunojo Verterio kančios“, „Mainzo apgultis“, P. Merimee „Lokys“, K. Borutos „Mediniai stebuklai“). Sukūrė pašto ženklų kolekciją keturioms Vokietijos žemėms. 1951 m. išvyko į JAV, ten dėstė aukštosiose mokyklose, įkūrė Vitražo studiją. Jo vitražų yra 60-yje objektų, daugiausia bažnyčiose. Už grafikos darbus 1936 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje apdovanotas dviem aukso medaliais.
 Buvo vienas Vatikano pašto ženklų, skirtų šv. Kazimierui, išleistų 1959 m., autorių. Jo kūriniai puošia Lietuvos kankinių koplyčią Šv. Petro bazilikoje Vatikane.

———————————————————————————–

Vatikanas_1959_FDC_SvKazimVatikanas_1959_FDC_Kazimier

Vatikanas_1959_Kazim_FDC

vatikanas_1959_kazimierasFD

Vatikanas_1959_KazimSv_FDC

vatikanas1958_kazimierasFDC

 

             

                ——————————————————————————————————————————————————–

               vatikanas1984kazimieras1984 metais minint 500-ąsias šv. Kazimiero mirties metines, Vatikane buvo išleisti du pašto ženklai. Jų autorius – R. Viesulas, kuris pelnė platų pripažinimą ir tarptautinį įvertinimą kaip litografijos meistras, nors dirbo ir kitomis technikomis. Jaunystėje domėjosi vokiečių ekspresionizmu. Jo paties darbuose pradžioje ryškėjo skulptūriškai monolitiškos formos, apibendrintas piešinys, dekoratyvumas. Po pirmųjų parodų dailininkas buvo pastebėtas, netrukus pelnė Guggenheimo, Tamarindo, Tiffany stipendijas, įvairias premijas. Tai jam suteikė progą pakeliauti po Meksiką, Ispaniją, kitas šalis. Lietuvių grafikos mokyklos įtakoti atpažįstami tikrovės elementai R. Viesulo kūryboje palengva ištirpsta.

          R. Viesulas surengė per 50 savo kūrybos parodų, dalyvavo grupinėse parodose daugybėje šalių. Jo kūryba pasklidusi 40-yje užsienio ir Lietuvos muziejų, galerijų, bibliotekų – Moderniojo meno ir Metropolitan muziejuose Niujorke, Vašingtono nacionalinėje galerijoje, Moderniojo meno muziejuje (Kamakura, Japonija), Vatikano, Krokuvos ir kt. muziejuose.

Vatikanas_1984_Casimir_FDC

Vatikanas_1984_KazSv_FDCVatikanas_1984_Sv.Kaz_FDCVatikanas_1959_2Maxi_KazimiVatikanas_1984_1Maxi_Kazimi

————————————————————————————————

Šv. Kazimieras Lenkijos pašto ženkluose

lenkija2002kazimierlenkija2002svKazimieras_Fau

Palikite savo mintis

2008 m. Lietuvos banko proginė moneta skirta šv. Kazimiero 550 – osioms gimimo metinėms

kazimieras50ltavcopykazimieras50ltrevcopyLietuvos bankas 2008 m. vasario mėn. į apyvartą išleido 50 litų nominalo proginę monetą, skirtą šv. Kazimiero 550-osioms gimimo metinėms.

Tai jau 53 Lietuvos banko proginė moneta.

Lietuvos banko valdybos pirmininkas Reinoldijus Šarkinas atkreipė dėmesį, kad naujoji moneta tęsia tradiciją naudoti istorinį Lietuvos valstybės herbą. Jo kompozicija paimta iš Jono Halerio veikalo, išleisto XVI amžiaus pradžioje.

Naujos monetos pristatyme dalyvavęs Vilniaus arkikatedros klebonas Ričardas Doveika priminė istoriją apie seniausią šv. Kazimiero paveikslą, kuris, spėjama, tapytas XVI a. viduryje pagal senesnį kūrinį, jo motyvas perteiktas ir monetoje. Pasak legendos, dailininkui nepatiko pradžioje nutapyta ranka su lelija, todėl iš naujo ją nutapė sulenktą, arčiau širdies. Bet užtapyta ranka paveiksle vėl pasirodė, jos nepavyko panaikinti ir antrą, ir trečią kartus.

Pasak monetai skirto lankstinuko autoriaus dr. Mintauto Čiurinsko, šalies centrinio banko iniciatyva išleisti monetą su šv. Kazimiero atvaizdu sveikintina dėl kelių priežasčių. „Jis yra Lietuvos globėjas, tuo pačiu ir jos banko, vienos iš svarbių valstybės institucijų, globėjas. Be to, princas Kazimieras buvo glaudžiai susijęs su valstybės finansiniais reikalais“, – sakė Mintautas Čiurinskas.
Konkursą laimėjęs, šios monetos grafinį projektą sukūrė dailininkas Giedrius Paulauskis. Jam priklauso net dešimties Lietuvos banko jau išleistų proginių monetų autorystė. Dar tris monetas G. Paulauskis sukūrė su kitais autoriais.

Internete publikuojamas monetos lankstinukas, kuris pasiekiamas adresu: http://www.lb.lt/

Palikite savo mintis