Palaimintojo Mykolo Giedraičio diena Videniškiuose (2015)

Videniškių bažnyčios vidus. Agnės Kučinskaitės nuotr.

2015 m. gegužės 4 d. Videniškių parapijos bažnyčioje, Kaišiadorių vyskupijoje, buvo paminėtos palaimintojo Mykolo Giedraičio 530-osios mirties metinės – gimimo dangui diena.

Videniškių bažnyčioje pamaldoms vadovavo Kaišiadorių vyskupijos generalvikaras mons. teol. dr. Algirdas Jurevičius ir Videniškių parapiją aptarnaujantis Molėtų dekanas ir klebonas mons. Kęstutis Kazlauskas, dalyvavo dekanato ir kiti kunigai, taip pat kunigaikščių Giedraičių giminės atstovė Rosy Giedroyc iš Anglijos ir Karalienės Jadvygos ordino vienuolės – seserys, puoselėjančios palaimintojo Mykolo dvasingumą, iš Krokuvos.

Po pamaldų duris atvėrė Atgailos kanauninkų vienuolynas, kuriam priklausė ir palaimintasis Mykolas. Vienuolyno pastato, statyto XVII a., atidarymo ceremonijoje dalyvavo palaimintojo Mykolo Giedraičio istorijos tyrinėtojai – prof. Aldona Prašmantaitė, prof. Laima Šinkūnaitė, dr. Darius Baronas, dr. Asta Giniūnienė, istorikė Arimeta Vojevodskaitė, taip pat Videniškių apylinkes tyrinėjęs archeologas prof. Albinas Kuncevičius, LR Seimo nariai – Petras Čimbaras ir Valentinas Stundys, Molėtų rajono meras Stasys Žvinys, kiti garbūs asmenys, vietos bendruomenė.

Videniškių vienuolyne gyveno ir kūrė iškiliausia lietuvių baroko asmenybė XVIII a., senosios lietuvių raštijos paminklo „Broma atverta ing viečnastį“ (1753 m.) autorius Mykolas Olševskis. Tuo laiku vienuolyne buvo gausi biblioteka – apie 400 veikalų. Šiuo metu vienuolyne įveiklinamas amatų centras, vykdant LEADER projektą „Vienuolyno amatų kūrimas“. Videniškių Atgailos kanauninkų vienuolyno ansamblis – nacionalinio reikšmingumo kultūros paveldo objektas, labai retas renesanso ir baroko sandūros pavyzdys, turintis vertingų architektūrinių, istorinių, dailės, archeologinių, memorialinių ir sakralinių savybių. Jame veiks Molėtų krašto muziejaus padalinys – Vienuolyno muziejus.

Penkioliktajame šimtmetyje gyvenęs Mykolas Giedraitis – vienas iš nedaugelio krikščioniškosios Lietuvos sūnų, keliamų į altoriaus garbę, o palaimintuoju pradėtas tituluoti dar septynioliktojo amžiaus pradžioje. Iki XV a. šventu gyvenimu pagarsėję asmenys galėjo būti vadinami palaimintaisiais. Popiežius Urbonas VIII pertvarkė beatifikacijos procesą, pagal kurį oficialus pripažinimas palaimintuoju rezervuotas Apaštalų Sostui. Taip nuo XVII a. pr. į beatifikaciją imta žiūrėti kaip į pirmąjį skelbimo šventuoju etapą. Remiantis nauja tvarka Mykolo Giedraičio beatifikacijos klausimas tuomet taip ir liko neišspręstas. Tad Mykolas Giedraitis, remiantis sena tradicija, vadinamas Palaimintuoju.

Liaudies palaimintasis Mykolas Giedraitis, šv. Kazimiero amžininkas, gimė apie 1425 metus Giedraičiuose, kur gyvenę jo tėvai, tačiau neatmetama galimybė, jog jis galėjęs gimti Videniškiuose, senelio dvare.

Mykolas buvo vienintelis vaikas, tačiau teikė tėvams daugiau rūpesčių negu džiaugsmo. Buvo silpnos sveikatos, dažnai sirguliavo ir liko neūžauga, luošas: nevaldė vienos kojos, vaikščiojo su ramentais. Panašioje situacijoje atsidūręs žmogus būtų puolęs į neviltį, tačiau Mykolas nuėjo kitu keliu. Jo paliegusiame kūne buvo sveika ir stipri siela, nes gyvenimo stiprybės sėmėsi maldoje.

Nuolatinė fizinė kančia skatino vis dažniau kelti žvilgsnį į Nukryžiuotąjį Kristų. Šaltinių stoka neleidžia atsakyti į klausimą, kas paskatino Mykolą atsisakyti kilmės privilegijų ir įstoti į atgailos kanauninkų vienuolyną Bistryčioje (dabar – Baltarusija). Lietuvoje šie vienuoliai buvo vadinami „Baltaisiais Augustinais“. Išvykdamas į Krokuvoje vyksiančią generalinę kapitulą vienuolyno vyresnysis kartu pasiėmė ir novicijų Mykolą. Šis Krokuvoje baigė noviciatą, davė vienuoliškus įžadus ir ten apsistojo.

Dėl fizinių trūkumų negalėjo ruoštis kunigystei, todėl visą gyvenimą liko vienuoliu – broliu. Jis prižiūrėjo bažnyčią, rūpinosi švara, puošė altorių, žodžiu, atlikdavo tai, kas įprasta kiekvienam zakristijonui. Gyveno mažyčiame kambarėlyje šalia įėjimo į bažnyčią. Mėgo vienatvę, mažai kur beišeidavo. Dėl neįgalumo jam nebuvo lengva prisitaikyti prie įprasto vienuoliams bendruomeninio gyvenimo, tačiau tai netrukdė siekti krikščioniško tobulumo. Asmeninė malda, atgaila ir meilė liturgijai buvo pagrindinės jo dvasinio tobulėjimo priemonės.

Vienuolyną lankantys piligrimai kreipdavosi į brolį Mykolą, prašydami už juos pasimelsti ir patirdavo užtariančios maldos galią. Ankstyviausi rašytiniai šaltiniai apie Mykolo Giedraičio gyvenimą mini, jog brolis Mykolas kryžiaus ženklu ir malda sustabdęs besiplečiantį gaisrą, išpranašavęs įvykių, kurie pasitvirtino po jo mirties.

Brolis Mykolas mirė 1485 m. gegužės 4 d. ir buvo palaidotas šv. Morkaus bažnyčioje, Krokuvoje. Žmonės tuojau pradėjo gausiai lankyti kapą, melsti jo užtarimo ir patirti, kad jų maldos išklausomos. Viskas buvo stropiai užrašinėjama, buvo pradėta rinkti medžiaga beatifikacijai, ketinant viską perduoti Apaštalų Sosto sprendimui, tačiau 1494 m. ir 1544 m. gaisrai sunaikino svarbiausius dokumentus. Nėra jokių žinių apie tai, kad tuomet Romoje būtų buvusi pradėta jo beatifikacijos ar kanonizacijos byla.

Garsas apie šventą Mykolo Giedraičio gyvenimą netrukus pasiekė ir Lietuvą. 1617 m. Mstislavlio vaivada Martynas Giedraitis fundavo reguliariųjų atgailos kanauninkų vienuolyną Videniškiuose ir kartu su broliu Žemaičių vyskupu Merkeliu Giedraičiu pastatė vienuolyną ir naują mūrinę bažnyčią, kurioje vėliau buvo įrengta palaimintajam Mykolui skirta koplyčia.

Krokuvos arkivyskupija 1991 m. sudarė istorikų komisiją ir atgaivino Mykolo Giedraičio beatifikacijos procesą, kuris 1998 m. balandžio 24 d. arkivyskupijos lygmenyje buvo iškilmingai baigtas, o visa proceso medžiaga išsiųsta į Šventųjų skelbimo kongregaciją Vatikane. Tikimasi, jog neužilgo Mykolas Giedraitis bus oficialiai pripažintas Palaimintuoju.

Lietuvos vyskupai taip pat remia Mykolo Giedraičio beatifikacijos procesą ir tikisi, kad jo beatifikacija pagelbės Lietuvos tikintiesiems ieškoti dvasinio gyvenimo gelmės, pažadins pašaukimų pašvęstajam gyvenimui ir, nepaisant įvairių kliūčių, paskatins siekti šventumo.

Palaimintojo Mykolo Giedraičio minėjimas Videniškių parapijos bažnyčioje – kiekvieno mėnesio 4 d. – šv. Mišios ir užtarimo malda į palaimintąjį Mykolą – litanija.

Palaimintojo Mykolo Giedraičio litanija:

Kyrie, eleison! Christe, eleison! Kyrie, eleison!

Kristau, išgirsk mus! Kristau, išklausyk mus!

Tėve, dangaus Dieve, pasigailėk mūsų!

Sūnau, pasaulio Atpirkėjau, Dieve, pasigailėk mūsų!

Šventoji Dvasia, Dieve, pasigailėk mūsų!

Šventoji Trejybe, vienas Dieve, pasigailėk mūsų!

Šventoji Marija, melski už mus!

Šventasis Juozapai, melski už mus!

Šventasis Augustinai, melski už mus!

Palaimintasis Mykolai, melski už mus!

Garbingasis Giedraičių giminės atstove, melski už mus!

Nukryžiuotosios Meilės išpažinėjau, melski už mus!

Paslėpto gyvenimo Dvasioje vadove, melski už mus!

Stropusis Bažnyčios tarne, melski už mus!

Rūpestingasis Dievo namų prižiūrėtojau, melski už mus!

Nuolankusis Altoriaus patarnautojau, melski už mus!

Dalyvaujančių liturgijoje globėjau, melski už mus!

Šventumo kasdienybėje skleidėjau, melski už mus!

Išmintingasis kuklumo pavyzdy, melski už mus!

Užtariant palaimintajam Mykolui:

- Gilesnio Dievo žodžio pažinimo išmokyk mus, Viešpatie!

- Maldingo dalyvavimo liturgijoje išmokyk mus, Viešpatie!

- Tavo artumo troškimo išmokyk mus, Viešpatie!

- Tvirtumo tikėjime išmokyk mus, Viešpatie!

- Negęstančios vilties išmokyk mus, Viešpatie!

- Veiklios ir gailestingos meilės išmokyk mus, Viešpatie!

- Tikėjimo džiaugsmo išmokyk mus, Viešpatie!

- Ištikimybės mažuose dalykuose išmokyk mus, Viešpatie!

- Kantrybės kentėjimuose išmokyk mus, Viešpatie!

- Tikro pamaldumo išmokyk mus, Viešpatie!

- Savo pašaukimo pažinimo išmokyk mus, Viešpatie!

Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, atleisk mums, Viešpatie!

Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, išklausyk mus, Viešpatie!

Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, pasigailėk mūsų!

Melski už mus, palaimintasis Mykolai! Kad taptume verti Kristaus žadėjimų.

Melskimės. Visagali Gailestingasis Dieve, ištikimam savo tarnui Mykolui suteikęs nepaprastą meilę Nukryžiuotajam Kristui ir įkvėpęs nuoširdų tarnavimą Dieviškajai liturgijai, leisk mums jo pavyzdžio paskatintiems malda, nuolankumu ir kuklumu siekti šventumo. Prašome per Kristų mūsų Viešpatį. Amen.

Kaišiadorių vyskupijos kurija / Videniškių šv. Lauryno parapija

Informacijos šaltinis:  http://kaisiadorys.lcn.lt/naujienos/;755

Palikite savo mintis

Mykolas Giedraitis, nuo seno liaudies laikomas palaimintuoju (1425-1485)

Videniskis5

Iliustracija iš Arimetos Vojevodskaitės archyvo

Mykolas Giedraitis nuo mažens  būdamas šlubas ir mažo ūgio, šalindamasis „pasaulio tuštybių”, Bistricoje stojo į reguliarus Atgailos (de poenitentia) kanauninkus. Baigęs studijas Krokuvos universiteto menų ir filosofijos bakalauro laipsniu (1460), jis pasižymėjo labai pamaldžiu gyvenimu ir tapo užsidariusiu vienuoliu. Mirė po šv. Kazimiero mirties praėjus 14 mėnesių. Apie Giedraitį pirmas autentiškų žinių davė XVI a. pradžioje kronikininkas Miechovita. Nuo 1544 m. jis yra liaudies laikomas palaimintuoju.

  Iškilusis Mykolas Giedraitis, kilęs iš kunigaikščių Giedraičių giminės, gimė 1425 metais Giedraičiuose (pagal kitus šaltinius – Videniškiuose), netoli Vilniaus. 

 Nuo pat gimimo buvo silpnos sveikatos, vaikystėje sunkiai sirgo, augo luošas, vaikščioti galėjo tik su ramentais, visam gyvenimui liko mažaūgis. Tėvai savo ligotu sūnumi beveik nesirūpino, neišmokė net skaityti. Mykolas negalėjo dalyvauti bendraamžių veikloje, dažnai laiką leido pats vienas ir taip išsiugdė polinkį gyventi vienatvėje. Toks asketinių dorybių praktikavimas XV a. Lietuvoje mums primena ir tuos kraštus, kur dar vėlyvosios antikos laikais pražydo krikščionybė. Pagaliau ir Lietuvoje sekti Kristumi atsirado geros sąlygos. Pajutęs pašaukimą vienuoliniam gyvenimui, M. Giedraitis kreipėsi į Atgailos regulinių kanauninkų, vadinamųjų baltųjų augustinų, Bistryčios vienuolyno (apie 40 km šiaurės vakarų kryptimi nuo Vilniaus)  priorą Augustiną, kuris patenkino šio kandidato prašymą. Įvilko jį į baltus vienuolio drabužius, kur ant balto škaplieriaus, krūtinės lygmenyje, buvo išsiuvinėta raudonos spalvos širdis su kryžiumi.

 Netrukus kartu su vienuolyno vyresniuoju nuvyko į Krokuvoje prie Šv. Morkaus bažnyčios įkurdintą ordino vienuolyną, kuriame iš pradžių išmoko skaityti ir rašyti, kad galėtų studijuoti Krokuvos akademijoje. 

Istoriko Alberto Kojelavičiaus raštuose buvo aptikta Krokuvos akademijos aktų kopija. Ten rašoma, jog Krokuvos universitete viešosiose universitetinėse studijose Lietuvos kunigaikštis Mykolas Giedraitis studijavo 1461 – 1465 m. ir įgijo menų ir filosofijos mokslų bakalauro laipsnį. Svarbu pabrėžti, jog Mykolas Giedraitis buvo pirmasis studentas iš Lietuvos Krokuvos Jogailaičių universitete XV amžiuje. Regulinių kanauninkų ordinas išgarsėjo būtent dėl Mykolo Giedraičio, nors ir iki jo ordino vienuolynuose gyveno daug pamaldžių vienuolių. Bažnyčios enciklopedijoje Mykolas Giedraitis įvardijamas kaip brangus ordino perlas.

Po kelerius metus trukusių studijų, kurių esmė buvo dvasinio gyvenimo pagilinimas, likusį gyvenimą praleido Šv. Morkaus vienuolyne, dirbdamas paprastu zakristijonu. Pal. M. Giedraičio gyvenimas Krokuvoje – tai po sunkios dvasinės kovos pasiektas visiškas išsiskleidimas dorybių, kurioms pagrindas jau buvo padėtas Lietuvoje. Netrukus vienuolyne baigė naujokyną bei davė pirmuosius įžadus. 

Fizinis netobulumas lėmė Mykolo Giedraičio pasinėrimą į dvasinį gyvenimą, vienatvę. Jam sunkiai sekėsi prisiderinti prie kitų brolių gyvenimo, tačiau nepaisant to, jis mokėsi palaikyti su jais ryšį. Jis žengė pirmyn, ieškodamas krikščioniškojo tobulumo. Asketinis vienuolyno gyvenimas paveikė ir Mykolo Giedraičio būdą. Krokuvoje prie Šv. Morkaus bažnyčios esantis vienuolynas pasižymėjo griežta regula. Ten buvo natūralu marinti savo kūną įvairiomis praktikomis. Valandų liturgija buvo atliekama net ir naktimis. Regulos laikymąsi prižiūrėjo vienuolyno vyresnysis. Stiprinti pašaukimą jam padėjo nuodėmklausys Jonas.

Krokuvoje Mykolas Giedraitis gyveno mažytėje celėje prie bažnyčios durų. Tokiu būdu pati vienuolyno bažnyčia tapo jo antraisiais namais, kuriose jis išbūdavo ilgas valandas. Kunigo įšventinimo jis neturėjo, todėl patarnaudavo šv. Mišias aukojantiems kunigams, tvarkė bažnyčią, puošė altorius, priiminėjo nesibaigiantį lankytojų srautą. Daug laiko skyrė ilgai ir intensyviai maldai, buvo ištikimas ordino regulai ir griežtai laikėsi visų joje numatytų maldos praktikų. Savo celėje turėjo tik paprastus baldus ir būtinus buities reikmenis. 

  Gyvenimą maldoje lydėjo pasninkas – tik tris dienas per savaitę pal. M. Giedraitis stiprindavo savo kūną maistu. Praktikavo nepaprastai griežtą askezę. Kūno ramdymą papildė karštas atsidavimas maldai vietose nuošaliose nuo žmonių akių. Įstojęs į vienuolyną, niekada nebevalgė mėsos, dažnai apsiribodavo tik duona ir druska. Pagal to laikmečio tradicijas kasdien taikė sau vadinamąją discipliną – nusiplakimą, ilgai melsdavosi.

Siekti dvasinio gyvenimo tobulumo Mykolui Giedraičiui padėjo malda į Nukryžiuotąjį Jėzų. Jis ilgas valandas praleido prie kryžiaus bažnyčios centre (dabar tas kryžius yra centriniame altoriuje). Mąstydamas apie kryžių, jis gilino savo meilę Dievui ir artimiesiems. Uoli meditacija atvedė jį prie kontempliacinės maldos, kuri visam laikui tapo jo negęstančio džiaugsmo šaltiniu. Savo dvasiniu gyvenimu Mykolas Giedraitis priartėjo prie ribos, kurią pasiekdavo didieji viduramžių mistikai. 

Jo atsidavimas maldai ir artimo meilės tarnystei juo labiau įstabus, kad tai buvo žmogus nuo savo jaunystės kentęs fizinę negalią. Užuot buvęs našta kitiems, jis tapo pagalbininku jų sielovados darbe. Laisvu nuo maldos metu gamindavo dėžutes, kuriose kunigai ligoniams nešdavo Švenčiausiąjį sakramentą. 

 Vienuolyno dvasinei aurai didžiausios įtakos turėjo garsusis pamokslininkas Jonas Kapistranas (vėliau paskelbtas šventuoju). Šv. Jono Kapistrano skelbtos idėjos veikė jaunųjų vienuolių protą ir kaitino širdis. Krokuvoje Mykolas Giedraitis bendravo su įvairiais dideliu pamaldumu ir giliomis žiniomis garsėjančiais žmonėmis. Jo bičiuliai buvo: Jonas Kantas (šventasis), Izaijas Boneris (palaimintasis), Simonas iš Lipnicos (šventasis), Stanislovas Kazimierietis (palaimintasis).

Bažnyčioje Mykolas Giedraitis susitikdavo su tikinčiaisiais, kurie prašydavo jo pasimelsti ar tiesiog patarimų. Mykolui tarpininkaujant, būta daug stebuklingų įvykių dar jam gyvam esant. Jis gyveno uždarai, neišeidamas už celės ir bažnyčios ribų, toli nuo kasdienio gyvenimo triukšmo. Tai buvo kūrybinio susitikimo su Dievu vienatvė. Toks gyvenimo būdas, Kryžiaus kontemplaicija, ilgos maldos leido Mykolui patirti apreiškimų, apie kuriuos vienuolyno viršininkui jis prisipažino jau mirties patale. Mykolas sakė, kad nuo Kryžiaus jam kalbėjo Kristus. Vėlesniuose šaltiniuosejau minimi ir žodžiai: „Mykolai, išlik kantrus iki mirties ir laimėsi garbės vainiką.“

Mykolas Giedraitis mirties patale atliko viso gyvenimo išpažintį, atskleidė savo paslaptis – Jėzaus žodžius nuo Kryžiaus, velnio kankinimus, be to priėmė Viatiką (komuniją amžinajai kelionei), atsisveikino su broliais. Mirė 1485 m. gegužės 4 d.  gaubiamas šventumo garso. Jis palaidotas Krokuvos Šv. Morkaus bažnyčioje, prezbiterijoje, greta įėjimo į zakristiją. Į jo laidotuves susirinko tūkstančiai žmonių. Laidotuves lydėjo į jas atėjusių ligonių pagijimai. Iš esmės jau laidotuvės davė pradžią Mykolo religiniam kultui. Juolab, gausiai lankomas kapas garsėjos stebuklais. 

Pal. M. Giedraitis – tai ir savotiška Lietuvos dovana Lenkijai už Jogailos ir Jadvygos jai atneštą katalikų tikėjimą. 

Pal. M. Giedraičio šventumą paliudijo antgamtinės dovanos ir jo užtarimu įvykę stebuklai. XV–XVIII a. žmonėms jis padėjo ne tik ligos ar netekties valandą. Žinoma keletas atvejų, kai jo užtarimo dėka iš maskolių nelaisvės stebuklingu būdu pavyko pasprukti lenkų kariams.

g11

Palaimintasis Mykolas Giedraitis šalia šv. Kazimiero. Krokuvos šv. Morkaus bažnyčios paveikslas. www.swietymarek.pl

Po pal. M. Giedraičio mirties prasidėjo ir savotiškas jo grįžimas į Lietuvą. Tuo daugiausia rūpinosi Atgailos kanauninkai ir Giedraičių giminė. XVII amžiaus pradžioje gyvenęs palaimintojo giminaitis tuometinis Mstislavlio vaivada kunigaikštis Martynas Marcelijus Giedraitis apie 1617 m. fundavo Videniškių Šv. Lauryno bažnyčią, kuri tapo pal. M. Giedraičio kulto centru. Martynas Giedraitis Videniškiuose įkurdino brolį Mykolą išugdžiusią vienuoliją  ir pastatė bažnyčią su koplyčia palaimintajam. Jau penketą šimtmečių tikintieji garbina zakristijonų ir ligonių globėją bei džiaugiasi gaunamomis Dievo malonėmis.

Ypač vaisinga buvo pamokslininko, komisoriaus ir generalinio abiejų provincijų vizitatoriaus, Videniškių noviciato magistro ir teologijos profesoriaus Mykolo Ališausko (Olšausko) veikla. Jo parašyta „Historia święta, trumpay surinkta”, išspausdinta 1765 m., žinoma tik iš Jurgio Plioterio registro. 1753 m. užbaigta ir 1755 m. išspausdinta meditacijų knyga „Miasto uspokojenie serc ludzkich…”, kur gegužės 4 d. skiltyje rašoma: „Šiandien mūsų vienuolynas mini didžio šventumo vyrą, garbingąjį Mykolą Giedraitį, kuris, į vienuolyną įstojęs Lietuvoje, norėdamas atitolti nuo giminių išsiprašė į Krokuvą. Būdamas kunigaikščiu, vienuolystėje taip nusižemino, kad netapo kunigu, tačiau baigė mokslus Krokuvos akademijoje. Štai todėl Krokuvos akademikai švenčia jo mirties metines, sakydami oracijas Šv. Morkaus bažnyčioje, kur ilsisis garbingojo vyro palaikai. Kentėjo Mykolas nuo brolių ir šėtono, kurio plakamas krauju sruvo. Vieną kartą, besimelsdamas Šv. Morkaus bažnyčioje prieš Nukryžiuotąjį, išgirdo balsą: Mykolai, būk kantrus iki mirties ir gausi karūną. Jis padeda žmonėms, sergantiems karštlige.”

Tačiau jo kulto pėdsakų galima aptikti ir kituose Lietuvos bažnyčiose, kurios priklausė Atgailos kanauninkams: Panemunyje, Tverečiuje, Medininkuose, Salake ar Vilniuje.

Mus turėtų ypač žavėti Atgailos kanauninkų pastangos išsaugoti pal. M. Giedraičio atminimą Lietuvoje XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje, kai šiai vienuolijai jau buvo iškilęs realus išnykimo pavojus. Šios jų pastangos – tai gyvas testamentas mums, kuriems tenka šiame amžiuje keliauti žemės keliais.

 Krokuvoje buvo susirūpinta Mykolo Giedraičio kulto atgaivinimu ir jo įteisinimo (beatifikacijos) byla. Pradėjus Šv. Morkaus bažnyčios restauraciją (1970 m., rektorius kun. prof. Lucjan Bielas) ir iš naujo susidūrus su bažnyčios istoriją menančiais reliktais, surasta ir restauruota palaimintojo Mykolo Giedraičio madona, sutvarkytas lobynas. 

Atminimo įamžinimas:

  • 1544 metais Krokuvos universiteto profesorius Jonas Tišaniecas parašė antrąją Mykolo Giedraičio biografiją. Pirmoji iki mūsų dienų neišliko.
  • 1759 m. atskiru leidiniu su vyskupo aprobata buvo išleistos Mykolui Giedraičiui skirtos maldos. 
  • 1981 m. Krokuvoje kun. A. G. Dylys apginė daktarinę disertaciją „Pal. M. Giedraitis, gyvenimas ir kultas“. Tai 500 puslapių veikalas. Iš senųjų lietuvių autorių paminėtina Visvainis Butkevičius ir jo knyga „Dieviškojo kryžiaus papuošalas — Giedraičių Rožė“ (Krokuva, 1682). Iš knygos puslapių dvelkia meilė gimtajam kraštui, iškeliamas palaimintojo sielos grožis. Autorius gėrisi, kad iš gėlėtų pievų ir miškų šalies į karalystės sostinę atvykęs, jaunuolis atsivežė aukštą kultūrą ir sielos giedrumą.
  •  1984 m. gegužės 4 d. Krokuvos universiteto Teologijos fakulteto Liturgijos institute įvyko simpoziumas. Jame buvo nagrinėjamos šios temos: regulinių kanauninkų epocha, kultas, askezė, ikonografinė medžiaga, Nukryžiuotasis (XV a.), Giedraičių Madona (XV a.), votyviniai paveikslėliai, vaizduojantys Mykolo stebuklus.
  • 1985 m. gegužės 4 d. Krokuvoje buvo švenčiamos didelės jubiliejinės iškilmės.
  • 1997 metų gegužyje Molėtuose ir Videniškiuose Baltadvario atkūrimo fondas, kuris kartu su savivaldybe ir parapija suorganizavo palaimintojo Mykolo Giedraičio dienas. Jos paskatino Videniškius atgaivinti palaimintojo Mykolo Giedraičio atminimą.

  • 1999 m. gegužės 18 d. Lietuvos vyskupai raštu vysk. W. Swierzawsiui, ilgamečiui Mykolo Giedraičio beatifikacijos bylos Krokuvos arkivyskupijoje pristatytojui, atsiliepdami į Lenkijos vyskupų konferencijos prašymą, parėmė beatifikacijos siekimą.

Straipsnio šaltiniai:

  • Darius Baronas: Pal. Mykolas Giedraitis – Šventosios Lietuvos sūnus. http://www.bernardinai.lt
  • Lietuvos šventieji globėjai. – Kaunas: Šviesa, 2006. – 72 p.
  • Aldona Prašmantaitė. Mykolas Giedraitis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 639 psl.
  • Lietuvos vyskupų konferencijos laiško fragmentai (laiškas paskelbtas Lenkijos episkopato Dievo kulto ir sakramentų disciplinos komisijos internetinėje svetainėje arba http://www.swietymarek.pl). 
Palikite savo mintis

Mykolas Sopočka, kunigas, palaimintasis (1888–1975)

blogoslawiony-ks-michal_280

Palaimintasis kun. Mykolas Sopočka

Kunigas Mykolas Sopočka priklauso su Vilniaus istorija susijusių didžiųjų ir garsiųjų asmenybių gretoms. Taip pat priklauso Bažnyčios šventųjų ir palaimintųjų: šv. Kazimiero, šv. Andriaus Bobolos, šv. Juozapato Kuncevičiaus, šv. Rapolo Kalinausko, pal. Jurgio Matulaičio ir šv. Faustinos Kovalskos, kurie paliko savo pėdsakus šiame mieste, gretoms.

Būtent Vilniuje palaimintasis Mykolas nugyveno reikšmingiausią savo gyvenimo laikotarpį. Tai buvo jo miestas. Jis gimė ir augo krašte, kurį religine ir kultūrine prasmėmis veikė Vilnius. Čia jis įgijo išsilavinimą ir buvo įšventintas dvasininku. Vėliau gyveno turiningiausius ir vaisingiausius profesoriaus, ganytojo ir visuomenininko metus. Ir pagaliau, lėmus Dievo apvaizdai, o gal labiau Dievo gailestingumui, čia jis sutiko šv. Faustiną ir tapo Dievo gailestingumo apaštalu.

Būtent Vilniuje pal. Mykolo dėka buvo galutinai atskleisti šv. Faustinos apreiškimai, kurie įkvėpė jį tirti Dievo gailestingumo tiesą ir dirbti apaštalo darbus. Visa, ką vėliau jis ir kiti padarė skleisdami Dievo gailestingumo tiesą ir kultą, išaugo iš tos pirmapradės patirties prisilietus prie šv. Faustiną ir pal. Mykolą gaubiančio Dievo veikimo paslapties.

Todėl, be jokios abejonės, būtina konstatuoti, kad būtent iš Vilniaus ėmė sklisti žinios apie gailestingąjį Dievą, kurios šiuolaikiniam pasauliui buvo primintos šv. Faustinai suteiktais apreiškimais, o pal. Mykolo mokymuose ir ganytojo darbuose būtina įžvelgti esminius Dievo gailestingumo plitimo ir galutinio pritarimo jam Bažnyčioje pamatus.

Mykolas Sopočka gimė 1888 m. lapkričio 1 d. Juševščiznoje, Ašmenos apskrityje. Baigė Vilniaus dvasinę seminariją ir 1914 m. buvo įšventintas dvasininku. 1914–1918 metais buvo Tabariškių parapijos vikaras. Vėliau gyveno Varšuvoje, kur studijavo teologiją Varšuvos universitete ir papildomai pedagogiką, taip pat buvo karo kapelionas. 1924 m. atvyko į Vilnių, toliau dirbo karių ganytoju ir organizavo vyskupijos katalikų jaunimo draugijas. 1927–1932 metais buvo Vilniaus seminarijos dvasinis tėvas, o nuo 1928 m. dirbo Stepono Batoro universiteto Teologspowiednicy_bl_ks_michal_sopockoijos fakulteto ir dvasinės seminarijos dėstytoju.

Atsidavęs mokslo ir didaktinei veiklai dirbo ganytoju, skatino tikinčiųjų katalikiškų draugijų veiklą, taip pat klausėsi išpažinčių vienuolių kongregacijose. 1934–1938 ėjo Šv. Mykolo bažnyčios rektoriaus ir seserų bernardinių kapeliono pareigas. 1933 m. susitiko su seserimi Faustina Kovalska ir tapo jos nuodėmklausiu bei dvasiniu vadovu. Padėjo jai suvokti apreiškimus ir įsitraukė į Dievo gailestingumo skelbimą. Įsakė seseriai rašyti „Dienoraštį“, paskatino nutapyti Gailestingojo Jėzaus paveikslą, išspausdino pirmąsias Dievo gailestingumo maldas. Siekė, kad Bažnyčios valdžia paskelbtų Dievo gailestingumo šventę ir patvirtintų jo kultą. Mokslo darbuose skelbė kulto biblinius ir teologinius pagrindus.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui dar labiau išplėtė savo ganytojišką veiklą, ypač mokydamas ir platindamas Gailestingojo Jėzaus maldas ir paveikslėlius. Tuo metu susibūrė kandidačių grupelė – būsimos vienuolių kongregacijos užuomazga, atsakas į šv. Faustinos apreiškimų reikalavimą sukurti vienuolių kongregaciją, kuri melstų Dievo gailestingumo ir plėtotų jo kultą. Kunigas Sopočka ėmėsi kurti kongregaciją, priiminėjo pirmuosius privačius įžadus. Jam laimingai pavyko išvengti vokiečių arešto, dvejus su puse metų jis slapstėsi Juodšiliuose, prie Vilniaus. Ten parengė dar kelis mokslo darbus apie Dievo gailestingumą.

Pasitraukus vokiečiams apsigyveno Šv. Jono bažnyčios klebonijoje. Dėstė seminarijoje iki jos uždarymo 1945 m. Rengė tikybos kursus vienuolėms ir pasauliečiams. Užsiėmė ganytojiška veikla, net bandė evangelizuoti į Vilnių atvykstančius rusus. Ir toliau rūpinosi besikuriančia naujosios kongregacijos – Dievo gailestingumo tarnaičių – bendruomene, kuriai sukūrė konstituciją.

Kilus grėsmei dėl sovietų valdžios represijų, 1947 m. liepos mėn. paliko Vilnių ir išvyko į Balstogę. Čia ir toliau dirbo dvasinės seminarijos profesoriumi, panašiai kaip ir Vilniuje, užsiėmė ganytojo veikla, daugiausia koplyčioje Poleska g. 42.

Pirmiausia nenuilsdamas tęsė Dievo gailestingumo apaštališką veiklą: sakė pamokslus, dirbo mokslo darbą, skelbė vis naujus leidinius. Lydėjo Dievo gailestingumo tarnaičių bendruomenę, kuri palikusi Vilnių, prisiglaudė Myslibože, kur galutinai virto Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacija, kuri patvirtinta 1955 m. vyskupo teise, o 2008 m. ir popiežiaus teise. Taip pat nepaliaudamas stengėsi, kad Bažnyčios vadovai įteisintų šventę ir pritartų kultui.

Nebuvo jam skirta sulaukti savo pastangų vaisių, bet iš šio pasaulio išėjo tikėdamas, kad jo siekiai galop išsipildys. Mirė 1975 m. vasario 15 d. Balstogėje.

1987 m. buo pradėta kun. Mykolo Sopočkos beatifikacijos byla. Netrukus Bažnyčios vadovai pamažu ėmė leisti populiarinti kultą.

 2000 m. Jonas Paulius II, kanonizuodamas seserį Faustiną, paskelbė Dievo gailestingumo šventę antrąjį Velykų sekmadienį. Kuklus kūrinys, prasidėjęs Vilniuje nuo šv. Faustinos ir pal. Mykolo, jų atsidavimu, kančia ir pal. Mykolo apaštališka veikla, pražydo visu gausumu ir teikia palaimintų vaisių viltį ateičiai. Uolus dvasininkas, ganytojas, kunigų auklėtojas, vienuolių seserų globėjas ir, svarbiausia, nenuilstantis Dievo gailestingumo apaštalas surinko ir savo gyvenimo šventumo derlių.  

2004 m. gruodžio 20 d. Vatikane patvirtintos šio Dievo tarno herojiškos dorybės. 2007 m. gruodį buvo patvirtinta, kad jo užtarimu įvyko stebuklas. 2008 m. rugsėjo 28 d. Balstogės Dievo Gailestingumo šventovėje kunigas Mykolas Sopočka paskelbtas palaimintuoju. Šioje šventovėje ilsisi palaimintojo palaikai.

Informacijos šaltinis: Nepažinti Vilniaus šventieji: pal. Mykolas Sopočka, 2012-12-01, Bernardinai.lt .

—————————————————————————————————————–

Straipsnių ciklas apie pal. Mykolą Sopočką Bernardinai.lt svetainės puslapiuose:

Gailestingumo miestas: pal. Mykolo Sopočkos keliais (I)

Gailestingumo miestas: palaimintojo M. Sopočkos Vilnius (II)

Gailestingumo miestas: palaimintojo M. Sopočkos Vilnius (III)

Gailestingumo miestas: palaimintojo M. Sopočkos Vilnius (IV)

——————————————————————————————————–

„Marijos radijas“: Kun. Mykolas Sopočka – ses. Faustinos nuodėmklausys.

Pateikiame ištrauką iš balandžio 16 d. „Marijos radijo“ laidos „Knygų lentyna“, kurioje buvo pristatomas s. Faustinos dvasios vadovas kun. Mykolas Sopočka bei jo knygos lietuvių kalba, kurias išleido „Katalikų pasaulio leidiniai“:

Jo Gailestingumas amžinas

Meilės ir Gailestingumo kelias

Tavo Gailestingumu pasitikiu

Laidą veda Dijana Neimantienė. Radijo laidos ištraukoje: Joanitų prioras t. Jono Emanuelis Le Taillandier de Gabory pristato kun. Sopočkos asmenybę, dvasingumą bei lemiamą vaidmenį ses. Faustinos Kowalskos misijoje. Pranas Morkus, kun. Sopočkos biografijos vertėjas į lietuvių kalbą, pažvelgia į palaimintąjį pasauliečio žvilgsniu.

Laidą klausykitės nuorodoje: bernardinai.lt

————————————————————————————-

Atminimo įamžinimas:

  • 2012 m. rugsėjo 30 d. Juodšiliuose (Vilniaus r.), ant namo Sodų g. 16, buvo atidengta memorialinė lenta. Lentoje lietuvių, lenkų ir anglų kalbomis parašyta: „Šiame „Apvaizda“ vadinamame name, karo metu nuo 1942-03-03 iki 1944-08-14, pasivadinęs Vaclovo Rodzevič vardu, gyveno palaimintasis kunigas Mykolas Sopočko“. Lentos autoriai – sesuo Michaela Rak ir kunigas Ježy Vitkovski (informaciją pateikė Juodšilių seniūnijos seniūnas Tadeuš Aškelianec).
  • 2012 m. Vilniuje (Rasų g. 4A) buvo inaguruoti Palaimintojo Mykolo Sopočkos vardu pavadinti palaikomosios slaugos namai.
Palikite savo mintis

Henrikas Hlebovičius, kunigas, palaimintasis (1904-1941)

viewer

Palaimintasis kun. Henrikas Hlebovičius

Henrikas (kai kur rašyta Enrikas) Hlebovičius gimė 1904 m. liepos 1 d. Gardine (pagal Julijaus kalendorių, pagal Grigaliaus – liepos 14 d.); pakrikštytas liepos 25 d. – žr. H. Hlebovičiaus rašytą autobiografiją be datos ir Vilniaus kurijos 1930 m. lapkričio 25 d. patvirtintus gimimo metrikus (Lietuvos centrinis valstybės archyvas (LCVA), F. 175, Ap., B. 25). Tėvai – Pranciškus ir Jadvyga, kilę iš Chreptovičių giminės. Kai kurie Hlebovičiai (Glebavičiai) ir Chreptovičiai (Chreptavičiai) kadaise ėjo aukštas pareigas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštys­tėje: buvo kancleriai, Vilniaus, Smolensko bei Minsko vaivados ir kt. Henrikas šeimoje buvo pirmagimis.

Be aukščiau minėto šaltinio, žinių apie H. Hlebovičių daugiausia semtasi iš jo asmens bylos Lietuvos Mokslų Akademijos bibliotekos Rankraščių skyriuje (toliau – MAB, F. 318, B. 5178). Kunigo gyvenimas ir veikla aprašyta Lenkijoje ir kitose šalyse išleistose knygose bei periodiniuose leidiniuose. Čia daugiau remsimės kunigo Tadeušo Krahelio knyga Błogosławiony Henryk Hlebowicz. Kapłan – Męczennik. Białystok, 1999 – „Palaimintasis Henrikas Hlebovičius. Kunigas – kankinys“. Knygoje kunigas labai išaukštinamas, nors yra kai kurių netikslumų ir prieštaravimų.

Mokslai

Mokytis Henrikas pradėjo Gardine, privačioje mokykloje prie evangelikų bažnyčios. Tačiau, pasak T. Krahelio, tėvui atsisakius įvykdyti Gardino gubernatoriaus siūlymą pereiti į stačiatikius, 1912 metais šeima su trimis vaikais (be Henriko, dar buvo Brunonas ir Regina) išsiųsta į Orenburgą – Rusijos miestą prie Uralo upės. Čia atvežtas Henrikas greitai susirgo vidurių šiltine ir vos išgyveno. Lankė gimnaziją, buvo vienas geriausių mokinių klasėje, priklausė lenkų skautų draugovei, patarnavo mišioms vietos bažnyčioje. Paskutiniųjų dviejų gimnazijos klasių kursą baigė per vienerius metus ir 1921 m. išlaikė brandos egzaminus. Tų pačių metų rugpjūčio 22 d. šeima grįžo į Gardiną (Orenburge buvo gimęs ketvirtas vaikas – duktė Mečislava).

Grįžęs iš Orenburgo H. Hlebovičius norėjo stoti į Varšuvos politechnikos institutą, tačiau brandos atestatą reikėjo papildyti lenkų kalbos ir Lenkijos istorijos egzaminais, bet tam trūko laiko. Todėl 1921 m. rugsėjį įteikė dokumentus Vilniaus dvasinei seminarijai ir tą patį mėnesį joje pradėjo mokytis. Visų Šventųjų šventei pas tėvus parvažiavo jau sutanotas. Seminarija tuo metu glaudėsi senajame karmelitų vienuolyne prie Šv. Jurgio bažnyčios. Hlebovičius priklausė Marijos sodalicijai (brolijai), dalyvaudavo jos renginiuose kaip smuikininkas. Atostogas praleisdavo Gardine.

Vilniaus kunigų seminarijos kursą baigė per trejus metus. Rektoriui leidus, paskutiniaisiais metais išlaikė dviejų kursų egzaminus. Seminarijos rektorius J. Ušila 1924 m. birželio 19 d. išrašė pažymėjimą, kad Hlebovičius „1923–1924 mokslo metais baigė visą filosofijos ir teologijos kursą, parodęs tokį pažangumą: filosofija 5 (labai gerai), Šventasis raštas (l. gerai), dogmatinė teologija 5 (l. gerai), moralinė teologija 5 (l. gerai), kanonų teisė 5 (l. gerai), Bažnyčios istorija 5 (l. gerai), homiletika (religinių pamokslų teorija) 4 (gerai), apeigos 4 (gerai). Mokydamasis seminarijoje elgėsi pavyzdingai.“ Turėdamas tik žemuosius šventimus (būdamas vos 20 metų aukštesniems šventimams buvo per jaunas), tęsti mokslų 1924 m. rugpjūčio pabaigoje įstojo į Liublino katalikų universitetą. Reikėjo pačiam užsidirbti pragyvenimui: kiti kunigai galėjo pragyventi iš mišių stipendijų, o Hlebovičius buvo tik klierikas su žemaisiais šventimais tad tokios stipendijos negavo. Liublino vyskupo Mariano Fulmano įgaliotas nuo rugsėjo 1 d. ėmė dėstyti tikybą dviejose Liublino pradinėse mokyklose. Gyveno universiteto internate.

Trečiais mokslo universitete metais, neturėdamas nė 23 metų, tačiau leidus Apaštališkajam Sostui, 1927 m. vasario 20 d. įšventintas kunigu. Įšventinimo dieną jo surašytame „Pasiaukojimo Dievui akte“ ypač pabrėžiamas atsidavimas šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresėlei. Pirmąsias mišias vasario 27 d. atlaikė gimtojo Gardino parapijos (buv. jėzuitų) bažnyčioje, dabartinėje katedroje. Priimdamas kunigo šventimus H. Hlebovičius jau buvo baigęs magistrantūrą ir rengė daktaro darbą. Jo vadovas buvo fundamentinės teologijos (apologetikos) specialistas prof. Piotras Kremeris.

Liublino katalikiškojo universiteto auklėtinis 1927 m. gruodį išvyko tobulintis į Popiežiškąjį Rytų institutą Romoje (vad. Angelicum). Studijas pradėjo nuo antrojo semestro, išlaikęs ir pirmojo semestro egzaminus. Prof. P. Kremerio vadovaujamas parengė daktaro darbą „Kristaus Bažnyčios vienybė pagal šv. Joną Chrizostomą“. (Šv. Jonas Chrizostomas, kitaip – šv. Jonas Auksaburnis, Konstantinopolio patriarchas, graikų bažnyčios pamokslininkas IV a. pab.–V a. pr.; popiežius Pijus X Joną Chrizostomą paskyrė krikščionių pamokslininkų globėju.) Disertaciją Hlebovičius gynė Liubline 1928 m. spalio 18 ir 19 d., įgijo teologijos daktaro laipsnį (spausdintas didžiulio formato – 57,5 ir 47 cm – diplomas patvirtintas gruodžio 14 d.).

Apgynęs disertaciją, grįžo į Romą tęsti filosofijos studijų. Kun. prof. Barbado vadovaujamas rašė antrąjį – filosofijos daktaro darbą. Per tris semestrus išėjęs visą filosofijos kursą, Rytų institutą baigė 1929 metais: dar iki tų metų atostogų išlaikė visus egzaminus ir apgynė darbą „Apie sielos substanciją“ (De substantialitatae animae). Filosofinę problemą pateikė Aristotelio ir Tomo Akviniečio mokslo šviesoje.

Studijuodamas Romoje, Hlebovičius aplankė Šveicariją, Vieną, Berlyną, Liublianą. Pasak rašinio pradžioje minėtos autobiografijos, dar mokėjo rusų, italų, prancūzų, vokiečių ir lotynų kalbas. Apgynęs antrąją disertaciją, grįžo į Vilnių, parsivežęs ne tik du daktaro diplomus, bet ir… džiovą, kurios požymiai reiškėsi dar pirmaisiais mokymosi Vilniuje metais.

Pirmosios bažnyčios. Vilniaus universitetas

1929 m. rugpjūčio 23 d. H. Hlebovičius paskirtas vikaru į anuomet didžiausios Vilniaus parapijos – Visų Šventųjų bažnyčią. Parapijai priklausė apie 13 tūkst. tikinčiųjų, bažnyčioje dirbo klebonas ir du vikarai. Naujasis vikaras apsigyveno Pylimo g. 54. Spalio 22 d. Hlebovičius paskirtas dar ir gimnastikos draugijos „Sakalas“ Vilniaus lizdo (skyriaus) kapelionu (pagal T. Krahelį – vyrų mokytojų seminarijos prefektu). Be to, jam pavesta globoti Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės mergaičių ratelius miesto pradinėse mokyklose, o greitai, 1930 m. sausio 13 d., Hlebovičius tapo tos draugijos arkivyskupijos direktoriumi.

Džiova! 1930 m. kovo pabaigoje H. Hlebovičius išvyko į Vinikolis prie Dnestro (dabar Ukrainos Ternopolio sritis). Sanatorijoje praleido du mėnesius.

Liublino vyskupas 1930 m. gegužės 12 d. prašė Vilniaus arkivyskupo išleisti Hlebovičių į Liublino katalikų universitetą, kur jam numatyta lyginamosios teologijos profesoriaus vieta. Savo ruožtu Liublino universiteto senatas liepos 2 d. pranešė į Vilnių, kad birželio 28 d. nutaręs nuo spalio 1 d. Hlebovičių paskirti Teologijos fakulteto profesoriaus pavaduotoju.

1930 m. rugsėjo 4 d. kunigas paskirtas Vilniaus šv. Pranciškaus ir Bernardo (bernardinų) bažnyčios vikaru. Būdamas Užutrakyje gavo rugsėjo 8 d. Liublino universitetui Vilniaus kurijos išsiųsto rašto nuorašą, kad viskas paliekama pačiam Hlebovičiui spręsti. Siūlymo dėstyti Liubline Hlebovičius atsisakė rugsėjo 29 d. laišku ir liko Vilniuje. Arkivyskupo R. Jalbžikovskio pavedimu kunigų seminarijoje trumpai dėstė logiką, kritiką ir ontologiją (būtį tiriančią filosofijos discipliną). Bernardinų parapijoje atgaivino Katalikų jaunimo draugijos veiklą.

Iš Vilniaus Stepono Batoro universiteto išėjus kun. prof. Boleslavui Vilanovskiui, Teologijos fakultetas 1930 m. lapkričio 27 d. nutarė H. Hlebovičių patvirtinti profesoriaus pavaduotoju ir patikėti jam Vilanovskio dės­tytą fundamentinę teologiją su pratybomis; universiteto senatas tam pritarė gruodžio 5 d. Dar prieš Naujuosius metus Hlebovičius ėmė dėstyti universitete (tai pripažįstama jam adresuotame kurijos 1930 m. gruodžio 11 d. rašte). Tarp profesorių H. Hlebovičius buvo jauniausias – tik 26 metų. Arkivyskupija 1931 m. balandžio 15 d. Hlebovičių paskyrė universiteto studenčių Marijos kongregacijos vadovu, o 1932 m. sausio 9 d. – kurijos Tikėjimo mokymo ir papročių sekcijos direktoriumi. Jis taip pat buvo kurijos Liturgijos, giedojimo ir bažnytinės muzikos reikalų tarybos narys. 1932 metais Vilniuje išspausdinta H. Hlebovičiaus teologijos daktaro disertacija – apie šv. Joną Chrizostomą, arba studija apie šventojo mokymą, lyginant jį su šiuolaikine katalikų ir stačiatikių teologija.

Universiteto Teologijos fakultetas 1933 m. gegužės 18 d. nutarė toliau leisti Hlebovičiui eiti fundamentinės teologijos profesoriaus pavaduotojo pareigas, o kitą dieną tam pritarė ir arkivyskupas metropolitas. Be to, Hlebovičius turėjo ir kitų pareigų: tebevadovavo studenčių Marijos kongregacijai, buvo krikščioniškojo jaunimo organizacijos Juventus Christiana skyriaus vadovas.

 1933 m. pradžioje akademinis katalikų jaunimas ėmė leisti žurnalą PAX. H. Hlebovičius buvo žurnalo cenzorius, paskelbęs leidinyje daug savo straipsnių. Janina Zagalova rašo: „Tai buvo kovingas, aštrus, kartais negailestingas žurnalas. Rodė šalyje augančius sunkumus. Reikalaudamas visuomenės reformų, jų būtinumą stengėsi pagrįsti Evangelijos pamokymais. Atakavo katalikų pasyvumą, reikalavo aktyvios jų pozicijos pribrendusiems šalies sunkumams spręsti“ (T. Krahelio knygos p. 34).

H. Hlebovičius dažnai būdavo kviečiamas į rekolekcijas ar konferencijas provincijoje. Jo siūlymu 1933 metais rekolekcijos transliuotos per Vilniaus radiją. Jų tekstai, pavadinti „Mokytojo iš Nazareto kalbos“, du kartus – 1933 ir 1936 metais – išleisti. Pajamas už pirmąjį leidimą autorius paskyrė bedarbiams sušelpti. Hlebovičius dalyvavo radijo diskusijoje apie savižudybę – ginčijosi su medicinos profesoriumi Sergijum Šilingu-Sengalevičium ir teisės daktaru marksistu Stefanu Jendrichovskiu.

Per adventą 1933 m. Hlebovičius buvo išvykęs pailsėti į Varenavą. Iš visų visuomeninių pareigų gruodžio 11 d. prašėsi atleidžiamas.

Universiteto Teologijos fakulteto taryba 1935 m. kovo 28 d. patvirtino Hlebovičių profesoriaus pavaduotoju 1935–1936 mokslo metais (rektorius sutartį su dėstytoju galėjo nutraukti, apie tai įspėjęs prieš tris mėnesius; savo ruožtu dėstytojas apie pareigų atsisakymą irgi privalėjo perspėti prieš tris mėnesius). Tačiau Teiologijos fakulteto dėstytojų – kunigų – veiklą reguliavo ir arkivyskupija. 1935 m. rugsėjo 10 d. H. Hlebovičius paprašė arkivyskupijos atleisti jį iš universiteto ir „patikėti man ganytojišką darbą“. Arkivyskupija rugsėjo 18 d. pasiūlė jam perimti Trakų parapiją po birželį įkalinto klebono Mečislovo Malyničiaus-Malickio.

Trakuose

Spalio 11 d. raštu arkivyskupija paskirstė iura stolae ir beneficijos pajamas Trakuose: 1) vikariate prie klebonijos Malyničiui palikti 2 kambariai su apšvietimu, 2) Malyničius gaus klebono dotaciją, 3) visos įplaukos natūra ir pajamos už iš pusės nuomojamą beneficijos dalį bei dalį žemės, išnuomotos už 160 pūdų grūdų per metus, dalinamos pusiau – Malyničiui ir kun. profesoriui Hlebovičiui, 4) 3-me punkte nurodyta norma liečia tik einamuosius metus, o vėliau ji bus apibrėžta iš naujo. H. Hlebovičius 1935 m. spalio 16 d. rašteliu patvirtino, jog gavęs 1 egz. Trakų bažnyčios inventoriaus (LVIA, F. 694, Ap. 5, B. 4419).

Trakų parapiją H. Hlebovičius ilgiau kaip pusmetį tik administravo, kol Vilniaus vaivada Liudvikas Bocianskis 1936 m. balandžio 2 d. pranešė arkivyskupui, jog pritaria Hlebovičiaus patvirtinimui Trakų klebonu (MAB 318-9262). Be to, pirmaisiais metais Hlebovičius dar važinėjo į Vilnių dėstyti universitete. Klebonu paskirtas 1936 m. balandžio 4 d. per arkivyskupo R. Jalbžikovskio vizitaciją. Parapiją oficialiai perėmė balandžio 19 d.; perėmimo aktą patvirtino Trakų dekanas Liudvikas Stefanovičius (MAB 318-1736). Iš rašinio apie M. Malyničių-Malickį matyti, kad daugelis parapijiečių palaikė buvusį kleboną ir buvo nusiteikę prieš Hlebovičių. Tačiau ir pastarasis turėjo savo šalininkų. Pavyzdžiui, 1936 m. kovo 25 d., kai jis klebonu oficialiai dar nebuvo patvirtintas, daugiau kaip 1700 pasirašiusių Trakų miesto ir įvairių kaimų žmonių kreipėsi į arkivyskupą su prašymu palikti kunigą jų parapijoje ir „nekreipti dėmesio į jokius paskvilius kun. klebono Hlebovičiaus adresu, nes tie yra rašyti blogos valios žmonių“.

Arkivyskupas 1936 m. rugsėjo 2 d. pranešė Hlebovičiui, kad skiria jį klebonu Senuosiuose Trakuose, kol pasveiks jų klebonas L. Stefanovičius (S. Trakų klebonas ir Trakų dekanas Stefanovičius mirė 1942 m. gruodžio 7 d.).

R. Jalbžikovskis 1937 metais Hlebovičių paskyrė Trakų, Senųjų Trakų, Rykantų, Lentvario ir Baltosios Vokės parapijų mokyklų vizituotoju. Pats metropolitas Trakuose vėl lankėsi su popiežiaus nuncijumi Marmadžiu ir Vilniaus vaivada Bocianskiu. Buvęs Trakų prefektas Petras Vasiucionekas T. Krahelio knygoje (p. 112-118) pasakoja, jog per pietus klebonijoje, kuriuose dalyvavo 30 žmonių, arkivyskupas jau norėjęs pakilti: reikėjo dar aplankyti ežerus, pilį, Užutrakį… Hlebovičius pabeldęs šakute į lėkštę ir, stojus tylai, pasakęs: „Aš Ekscelencijos nuolankiai klausau jau dešimt metų, tegu Ekscelencija paklauso manęs bent vieną kartą ir ramiai pasėdi iki pietų pabaigos“. Nuncijus replikos nesuprato, bet kai šalia sėdėjusi grafienė Jadvyga Tiškevičienė jam išvertė prancūziškai, nuoširdžiai nusijuokė. Hlebovičiui dirbant Trakuose, čia yra lankęsis ir lenkų kardinolas Augustas Hliondas.

Karo arkivyskupas Juzefas Gavlina 1937 m. Hlebovičių paskyrė Pasienio apsaugos korpuso (KOP) Trakų kapelionu. Lenkijos karinė vadovybė 1938 m. apdovanojo ženklu „Už pasienio tarnybą“. Ministrų tarybos pre­zidiumas 1939 m. sausį paskyrė jam Nuopelnų aukso kryžių.

Kai kur klaidingai rašoma, kad į Trakus Hlebovičius atkeltas dėl liudijimo kairiosios pakraipos laikraščio Poprostu procese. Tačiau tas procesas vyko 1937 m. gruodį ir į jį Hlebovičius važinėjo iš Trakų. Kunigas pasisakė Henriko Dembinskio ir Marijos Žeromskos gynyboje. Tai buvo įvairiai komentuota, kai kas Hlebovičiui prikišo komunistų gynimą. Anot Hlebovičiaus liudijimo (MAB 318-9264), su abiem minėtais ir kitais teisiamaisiais jis palaikęs ryšius, kai 6 metus buvo profesoriaus pavaduotoju universitete ir aktyviai bendravo su jaunimu. Jis skaitė laikraščius Poprostu, Karta – jie radikalūs, tačiau nieko kenksmingo valsty­bei juose nebuvo. Hlebovičiaus manymu, Dembinskis ir Žeromska niekada nebuvo pasidavę komunistinei ideologijai, niekada nenutraukę ryšių su religija. Jie buvo idėjos žmonės ir tik ieškojo kitų žmonių, su kuriais galėtų savo idėjas įgyvendinti. Vilniaus apygardos teismo priekaištai jiems per griežti. Požiūrį apie jų polinkį į komunizmą suformavo spauda, pirmiausia laikraštis Słowo. Pasak Hlebovičiaus, tarp įvairių filosofinių sistemų dažnai nėra griežtų ribų ir todėl, „jeigu, pavyzdžiui, iš komunizmo atimtum jo filosofinio materializmo prielaidą, tai pati visuomeninė ir ekonominė komunizmo programa neitų į koliziją su krikš­čioniškąja doktrina“.

(H. Dembinskio pažiūros evoliucionavo nuo katalikiškųjų, kai jis vadovavo akademinio jaunimo organizacijai „Atgimimas“, iki komunistinių; 1934 m. įstojo į pogrindinę Lenkijos komjaunimo organizaciją; Poprostu byloje nuteistas 4 metus kalėti, bet dėl sveikatos būklės po dvejų metų paleistas; 1941 m. rugpjūčio 12 d. hitlerininkų sušaudytas. M. Žeromska irgi žuvo 1944 m. Dvisavaitis laikraštis Poprostu leistas Lenkijos kompartijos iniciatyva. – V. Č.)

Dirbdamas Trakuose H. Hlebovičius turėjo ir kitų reikalų su teisėsauga. Vilniaus apygardos teismo prokuroras 1938 m. gegužės 7 d. slaptu raštu pranešė kurijai, kad balandžio 30 d. prokuroro nutarimu nutrauktas kun. H. Hlebovičiaus tardymas, įtarus jį nusikaltus pagal Baudžiamojo kodekso 129 str. ir 132 str. 1 paragrafą: pagal pirmąjį straipsnį trūko kaltės įrodymų, o pagal antrąjį nusikaltimas nepasitvirtino. Mat, anot prokuratūros 1938 m. kovo 23 d. pranešimo kurijai, Hlebovičius nuplėšęs garbę Vilniaus vaivadijos Finansų skyriaus mokesčių rinkėjui, jam einant tarnybos pareigas.

1938 m. vasario 8 d. 65 Barčių kaimo gyventojai skundėsi arkivyskupui, prašė atsiųsti kunigą su Švč. Sakramentu pas merdintį Adomą Mečkovskį, o jų kleboną pakeisti kitu. Mat vasario 7 d. Hlebovičius atsisakęs važiuoti į jų kaimą, nors į už kelių kilometrų esančius Seimėnus važinėjo; vėliau numatytos jungtuvės jam buvo svarbesnės už paskutinio patepimo suteikimą (MAB 318–9263). Atsakydamas kurijai vasario 11 d. Hlebovičius aiškino, kad kviečiamas į du kaimus, važiavo į Seimėnus, o Barčių vežėjui liepė palaukti prefekto P. Vasiucioneko. Prefektas nenuvažiavo, nes po pietų turėjo susirinkimą mokykloje. Sužinojęs, kad Barčių ligonio būklė nėra sunki, Hlebovičius liepęs atvažiuoti jo kitą dieną.

Barčių pašto įstaigos vedėjas R. Voičinskis 1938 m. vasario 14 d. raštu patvirtino, kad važiuoti pas ligonius Hlebovičius buvo atsisakęs ir anksčiau. 1937 m. spalio 8 d. vienam piliečiui pareiškęs „neturiu laiko – važiuoju į Vilnių“, o gruodžio 7 d. į Juzefo Mickevičiaus iš Maušiškių kaimo prašymą atsakęs „per šventę nevažiuosiu“. Pašto vedėjas užrašė Barčių kaimo vežėjo Vladislavo Mečkovskio parodymą (jį Mečkovskis patvirtino savo parašu), kad 1938 m. vasario 7 d. kleboną 8 val. ryto rado zakristijoje, bet tas pasakęs „per vėlai atvažiavai“, nors po mišių pasirodžius ponui Bocarskiui iš Seimėnų, klebonas mielai sutiko su juo važiuoti. Į prašymą iš Seimėnų nuvykti į Barčius, Hlebovičius atrėžęs: „Barčiai man yra paskutinis kaimas ir ten nevažiuosiu“. Žinodamas, kad Barčių žmonių skundą kurijai rašė Voičinskis, klebonas iš sakyklos 1938 m. vasario 13 d. pašto vedėją pavadino „blogio įsikūnijimu, norinčiu kun. kleboną sukiršinti su parapijiečiais“. Vasario 23 d. Hlebovičius buvo nuvykęs aiškintis pas arkivyskupą.

Arkivyskupijos kurija 1938 m. birželio 1 d. išrašė Hlebovičiui įgaliojimą atstovauti kurijai byloje, iškeltoje Lentvario miesto teisme dėl Trakų gyventojų Abrahamo Novickio, Alizos Pileckos ir Nadziejos Novickos ieškinių; teistasi, atrodo, dėl kažkokio sklypo (MAB 318-18537; išsamesnių žinių apie ieškinių esmę ir bylos baigtį nėra).

Nuopelnai Trakų parapijai

Būdamas Trakuose, H. Hlebovičius pabaigė kai kuriuos jo pirmtako M. Malyničiaus-Malickio pradėtus darbus: nupirko varpus, pastatydino liaudies (parapijos) namus, be to, aptvarkė bažnyčią, šventorių, kapines. Parapijoje pagyvėjo Katalikų jaunimo draugijos veikla, pasipildė draugijos skyriaus biblioteka. Klebonas prie bažnyčios suorganizavo chorą, kuris kartą net per Vilniaus radiją giedojo. Ėjo parapijos laikraštėlis Żywa gazetka, rengti vaidinimai, ekskursijos. Per Dievo kūno šventę procesijoje dalyvaudavo po kelis šimtus vaikų su gėlių puokštėmis rankose. Parapijoje tai buvo neregėtas įvykis.

1938 m. rugpjūčio 14 d. Trakų parapiją vėl vizitavo arkivyskupas R. Jalbžikovskis. Ta proga 853 žmonėms jis suteikė Sutvirtinimo sakramentą. Vizitacijos akto blanką lotyniškai užpildęs klebonas Hlebovičius (MAB 318–12030). Savo prieraše arkivyskupas patenkintas dėkoja klebonui už jo ir parapijiečių lėšas įgytus varpus – Švč. Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo, Šv. Juozapo ir Šv. Kazimiero, kuriuos aukštasis svečias pašventino, dėkoja už pastatydintus katalikų namus, kuriuos taipogi pašventino. „Turime viltį, kad tie namai ne tik padės sėkmingai veikti jau esančioms organizacijoms, bet ir prisidės prie Katalikų akcijos organizavimosi…“. Kunigui prefektui Petrui Vasiucionekui arkivyskupas patarė „su didesniu uolumu užsiimti Eucharistijos karžygių organizavimu visose mokyklose ir dalyvauti Katalikų akcijos vadovybėje“. Bažnyčiai, kaip ir klebonijai bei ūkiniams pastatams, daugiau reikėtų išorės remonto. Liturginiais reikmenimis bažnyčia buvo apsirūpinusi labai gerai. Todėl arkivyskupas liepė į metropolijos kuriją atsiųsti 5 kielikus su patenomis, 5 baltus arnotus, 3 raudonus, 1 violetinį, 3 žalius ir 2 juodus: jie tiko vargingesnėms bažnyčioms sušelpti; apie kurijai išsiųstus daiktus reikėjo pažymėti bažnyčios inventoriuje. Klebonui liepta parašyti monografiją apie Trakų bažnyčią ir parapiją, užvesti parapijos kroniką. Religinei dvasiai parapijoje pagyvinti per artimiausius dvejus metus reikėjo surengti misijų dienas. Savo pastabų pabaigoje arkivyskupas rašė, jog klebonui dr. H. Hlebovičiui, jo padėjėjui prefektui P. Vasiucionekui ir mieliems Kristuje Trakų parapijiečiams, „kad Dievo garbei ir toliau stengtųsi stiprinti šv. tikėjimo pamatus, suteikiame ganytojiškąjį palaiminimą“.

Kunigas P. Vasiucionekas gimęs 1908 m. Naujojo Pogosto miestelyje (dabar Baltarusijos Vitebsko sr. Miorų rajonas). Baigęs Vilniaus kunigų seminariją ir įšventintas 1934 m., paskirtas prefektu į Trakus. Po aštuonerių metų tapo Kobylniko parapijos administratoriumi (MAB 318–533; Kobylniko kaimas netoli Naručio ežero Baltarusijos Medilo rajone nuo 1964 m. vadinasi Naročiu).

Trakuose H. Hlebovičius formaliai kunigavo trejus metus ir beveik pusdešimto mėnesio: atleistas 1939 m. birželio 30 d. Tačiau prieš tai jis apie 10 mėnesių praleido Rabkoje prie Krokuvos – atostogavo arkivyskupijai leidus. Atostogų prašė nuo 1938 m. rugpjūčio 25 d. iki 1939 m. liepos 1 d. (prašymas kurijoje gautas 1938 m. rugpjūčio 5 d.). Prašyme Hlebovičius nepamiršo išdėstyti, kas Trakuose turėtų priklausyti jam, o kas jį pavaduoti sutikusiam kun. Liudvikui Kliukui (1882 m. Žasliuose gimęs L. Kliukas tuo metu nuolatinės darbo vietos neturėjo). Pastarasis privalėjo prižiūrėti bažnyčią, mokėti mokesčius, išskyrus beneficinius, be to, bendradarbiaudamas su parapijos taryba, turėjo toliau rinkti pinigus liaudies namams ir varpams: pinigų reikėjo namams įrengti, varpams įkelti ir pan.

Į bokštus neįkeltus naujus Trakų bažnyčios varpus paskui pasiglemžė atėję okupantai vokiečiai.

Taigi per vizitą 1938 m. rugpjūčio 14 d. arkivyskupas Jalbžikovskis palinkėjo klebonui vaisingo darbo Trakuose, nors kurijoje buvo Hlebovičiaus prašymas leisti ilgų atostogų. Trakuose jis neužsibuvo: jau tą patį rugpjūtį iš Vilniaus iki Varšuvos važiavęs kartu su metropolitu ir dar tada nusprendęs į Trakus negrįžti neva dėl sveikatos būklės.

Rabkoje Hlebovičius taisė Trakuose sugadintą (!) sveikatą ir dirbo Šv. Teresės gimnazijoje, kurioje per savaitę turėjo 14 pamokų. Tuo metu Trakuose jį pavadavo kun. L. Kliukas, o Hlebovičiui ėjo tam tikra dalis parapijos pajamų ir vikariate jam buvo palikti du kambariai.

Trakų atsisakymo raštą arkivyskupui Hlebovičius išsiuntė 1939 m. balandžio 20 d. Nors Rabkoje, kur klimatas jam tinkamas, praleidęs ilgiau kaip pusmetį, tačiau geriau nepasijutęs. Prašė atleisti jau tą pačią dieną, nes specifinės darbo sąlygos Trakuose išsekino jo nervus; tik bažnyčios perdavimą prašė atidėti iki liepos 1 d., kai galės atvykti į Trakus. Pridėjęs Rabkos vidaus ligų klinikos daktaro Tadeušo Malevskio balandžio 18 d. raštelį, kad gydėsi viršutinių kvėpavimo takų katarą ir išsekimą, netekęs daug svorio todėl jam buvo būtina dar bent metus praleisti kitokio klimato zonoje. Arkivyskupas balandžio 24 d. pranešė, kad kleboną Hlebovičių iš Trakų atleis birželio 30 d., padėkojo už darbą ir liepė parapiją vietos dekano akivaizdoje liepos 1 d. perduoti kun. L. Kliukui. Kartu apie tai pranešta į Senuosius Trakus dekanui L. Stefanovičiui ir į Trakus L. Kliukui. Kitu raštu kurija balandžio 24 d. pranešė Hlebovičiui, kad arkivyskupas leidęs jį atostogų – būsimaisiais mokslo metais dirbti Šv. Teresės gimnazijoje.

Trakų parapiją iš H. Hlebovičiaus 1939 m. liepos 1 d. perėmė L. Kliukas. Arkivyskupija liepos 4 d. leido Hlebovičiui iki 1940 m. liepos 1 d. dirbti laisvai pasirinktą darbą. Tačiau į Rabką kunigas negrįžo, o gyveno Liaskose prie Varšuvos, Tikybų ir valstybinio švietimo ministerijos užsakymu rašė tikybos vadovėlį licėjų I klasei. Savo liepos 15 d. rašte Hlebovičius nurodė po mirties jam į rankas įdėti kryžių ir įšventinimo į kunigus dieną surašytą „Pasiaukojimo Dievui aktą“.

Aktyvus lenkų pogrindžio dalyvis

Viską sujaukė prasidėjęs Vokietijos–Lenkijos karas, teko grįžti į Vilnių. Aldona Labanovska-Peciukevičiova prisimena (T. Krahelio knygos priedas), kad rugsėjį matė kunigą Katedros aikštėje mūvintį kariškio kelnėmis ir auliniais batais, vilkintį civiliu apsiaustu, su konfederate ant galvos… Arkivyskupas R. Jalbžikovskis 1939 m. gruodžio 4 d. Hlebovičių antrą kartą paskyrė Bernardinų bažnyčios vikaru. Pasak Ježio Vronskio, per 1939 m. Kūčias su studentais Hlebovičius kalbėjo: „Laikau rankoje plotkelę, bet norėčiau laikyti šautuvą. Jeigu [priešą] vis dėlto nugalėsime, baudžiančią ranką tegu suturi meilės ranka“ (T. Krahelio kn. p. 49).

Anot T. Krahelio, Hlebovičiaus tiesmukumą ir radikalizmą kai kurie dvasininkijos sluoksniai vertino neigiamai. „Rodos, ir jo teologinės pažiūros kai kuriems asmenims kėlė nerimą. Tuo tarpu kun. Hlebovičius savo plačiu žvilgsniu į to meto tikrovę ir – taip apibūdinčiau – jau Vatikano II susirinkimo teologine dvasia aplenkė laiką. Tokie vienišiai daugelio savo amžininkų, juo labiau prisirišusių prie tradicinių formų ir bijančių permainų, paprastai nebūna suprasti“ (kn. p. 39).

1940 metų gruodį Gardine mirė Hlebovičiaus tėvas. Po jo laidotuvių motiną kunigas pasiėmė į Vilnių. Įsitraukęs į konspiracinį darbą, vikaro pareigų atsisakė. Tačiau ganytojiško darbo nenutraukė: sakė pamokslus Vilniaus šv. Onos, šv. Jurgio ir šv. Ignoto bažnyčiose. Vedė rekolekcijas seserų uršuliečių koplyčioje Skapo gatvėje. Beje, ten lankiusis žinoma artistė Hanka Ordonuvna ėjo pas Hlebovičių išpažinties, duodavo pinigų jo akcijoms. Paties Hlebovičiaus nuodėmklausiu yra buvęs kunigas baltarusis Vladas Toločka, žinomas iš ankstesnio rašinio apie kun. Petrą Kraujalį „Vorutos“ 2009 nr. 8 (1887 m. Gardine gimęs V. Toločka mirė 1942 m. lapkričio 13 d.). Lietuvai priklausiusiame Vilniuje veikė lenkų nacionalistinis pogrindis ir konspiracinės kariškių organizacijos, kurioms vadovavo Šv. Kazimiero bažnyčios kunigas jėzuitas Kazimiežas Kucharskis. Nors Hlebovičius nevengė iš sakyklos demaskuoti sovietinių okupantų, areštuotas nebuvo.

H. Hlebovičiaus testamentinė gulbės giesmė buvo smarkiai politizuotas pamokslas lenkų jaunimui, pasakytas Vilniaus šv. Jurgio bažnyčioje 1941 m. gegužės 3 d., šeštadienį (gegužės 3-ioji – Lenkijos nacionalinė šventė, Konstitucijos diena): „…Kai sakykla aprasos krauju, tikėkite, kad šįkart iš jos buvo pasakyti tiesos žodžiai, vienintelės laisvų žmonių vertos tiesos, tos tiesos, kuri neatsižvelgia į asmenis ir sąlygas, kuri yra amžina ir todėl turės nutiesti naujus kelius, atvesiančius į žmogaus ir tėvynės išlaisvinimą“.

1941 m. birželio 22-ąją, kai prasidėjo Vokietijos–Sovietų Sąjungos karas, Hlebovičius su jaunimo grupe ėjo į Vilniaus Kalvarijas. Hitlerininkams užėmus Vilnių, jis toliau veikė lenkų pogrindyje, vadovavo konspiracinei grupei. Vėliau tą jaunimo grupę perėmė Armijos krajovos Vilniaus apygardos komendantas generolas Vilkas. Hlebovičius veikė Boleslavo Ševiko (Bolševiko) slapyvardžiu. Priklausė lenkų Tautinės akcijos (Akcja Ludowa) ir Ginkluotos kovos sąjungos (Związek Walki Zbrojnej) organizacijoms. Buvo konspiracinių laikraščių Jutro Polski ir …Póki my żyjemy vyriausiasis redaktorius ir leidėjas.

Baltarusijos Minsko srityje buvusio Pleščenicų rajono viršininkas 1941 m. rugsėjo 5 d. pageidavo į Chatajevičių parapiją atsiųsti katalikų kunigą. Vilniaus kurija rugsėjo 20 d. pranešė, kad į pagalbą kun. Al. Liubeckiui ganytojiškam darbui pasiųstas teologijos daktaras kun. H. Hlebovičius. Beje, Apaštališkasis Sostas 1941 m. rugsėjo 20 d. Vilniaus metropolitą paskyrė vokiečių užimtų Mogiliovo arkivyskupijos ir Minsko vyskupijos teritorijų apaštališkuoju administratoriumi. Reikėjo užsiimti tų kraštų katalikų reikalais, siųsti ten kunigus.

H. Hlebovičius 1941 m. rugsėjo 27 d. jau buvo Chatajevičiuose, o rugsėjo 28 d. aplankė kaimyninę parapiją – Koženį. Įsikūrė Chatajevičių klebonijoje, iš kurios buvo iškeldinta ten veikusi mokykla. Aptarnavo tris parapijas: Chatajevičių, Koženio ir Okolovos. Pamaldas laikė dviem kalbomis – rusų ir lenkų. Į Vilnių buvo atvykęs spalio 15 d., motinos vardinių išvakarėse.

1941 m. lapkričio 6 d. atvykusi policija padarė Hlebovičiaus bute kratą, o kitą dieną kunigą išvežė į Pleščenicas. Lapkričio 8-osios rytą Hlebovičius nuvežtas į Borisovo miestą pas vokiečių gebitskomisarą, o lapkričio 9 d., sekmadienio pavakarį, vokiečiai kunigą išvežė egzekucijai kažkur netoli Borisovo. Dėl tragiško Hlebovičiaus likimo visą kaltę Tadeušas Krahelis verčia su okupantais kolaboravusiems baltarusių šovinistams. Tiesa, vokiečiai Vatikano nuncijų Berlyne informavo, kad kunigas įkalintas Bobruiske… Bronius Kviklys, nežinia kuo remdamasis, rašė („Lietuvos bažnyčios, V. Vilniaus arkivyskupija, I“, Chicago, 1985, p. 193), kad Hlebovičių hitlerininkai sušaudė 1941 m. lapkričio 16 d.

H. Hlebovičiaus atminimas pagerbtas ne kartą. Mirties 25-mečio proga Vlodzimiežo Petžako (Pietrzak) klube Varšuvoje 1966 m. lapkričio 3 d. surengtas prisiminimų vakaras, o 1971 m. lapkričio 11 d. paminėtos 30-osios mirties metinės. 1970 metais velionis apdovanotas Armijos krajovos kryžiumi. Mirties 40-metis 1981 m. lapkričio 9 d. paminėtas Balstogės Aukštojoje dvasinėje seminarijoje. Šv. Vaitiekaus bažnyčioje Balstogėje įrengtas kunigo H. Hlebovičiaus vitražas, Liaskų prie Varšuvos bažnyčioje ir Šv. Martyno bažnyčioje Varšuvoje – atminimo lentos. Mirties 45-mečio proga kryžius pastatytas ant simbolinio kapo Liaskose. Pasikeitus padėčiai Rytuose, didelis medinis kryžius pastatytas prie Borisovo bažnyčios.

H. Hlebovičiaus pažįstami iš Vilniaus laikų jau XX a. 8-tame dešimtmetyje iškėlė mintį dėl jo beatifikavimo. Apie tai užsiminta Lenkijos primui kardinolui Stefanui Vyšinskiui. Iniciatyvos ėmėsi Vloclaveko vyskupija. Lenkijoje lankęsis popiežius Jonas Paulius II 1999 m. birželio 13 d. Varšuvoje palaimintaisiais iškilmingai paskelbė 108 per Antrąjį pasaulinį karą nužudytus lenkų kunigus, tarp jų – Henriką Hlebovičių. Palai­mintaisiais kartu paskelbti Baltarusijoje, Berežvicų miestelyje prie Glubokojės, 1942 m. kovo 4 d. hitlerininkų sušaudyti trys kunigai – buvęs Dūkštų vikaras Stanislovas Pyrtekas bei Vladislavas Mackoviakas ir Mečislavas Bohatkevičius (pastarasis anksčiau priklausė Pinsko vyskupijai).

 Informacijos šaltinis: Voruta, 2009 m. lapkričio 21 d., Nr. 22 (688) – 2009 m. gruodžio 5 d. 23 (689).

Palikite savo mintis

Hermanas Karolis Stepien OFM Conv., palaimintasis (1910-1943)

c0023d62-48ea-11e1-9277-0025b511229e

bł. o. Karol Herman Stępień

Gimė 1910 m. spalio 21 d. Lodzėje, vargingoje darbininkų šeimoje, kuri gyveno Šventojo Kryžiaus Išaukštinimo parapijoje. 1926m. pradėjo mokslus pranciškonų Žemesnėje Dvasinėje Seminarijoje Lvove, o po trijų metų įstojo į ordiną, priimdamas Hermano vardą. Naujokyną atliko Lodzės Lagievnikų vienuolyne. Buvo labai gabus, pradėjo teologijos studijas, kurių metu davė amžinuosius įžadus. 1934-38m.studijavo Popiežiškame šv.Bonaventūros Teologiniame Fakultete Romoje. 1937 m. liepos 27 d. įšventintas kunigu. Grįžęs į gimtąjį kraštą tęsė studijas Jono Kazimiero vardo Universitete Lvove ir gavo teologijos magistro laipsnį. Dirbo kaip sielovadininkas Radomske, vėliau Vilniuje. 1941m. persikėlė į Ivencą, o vėliau į Pieršajus, kur buvo tėvo Achilleso vikaru.
Buvo žinomas kaip dievobaimingas, darbštus ir atsidavęs žmonėms kunigas, todėl kai 1943m. liepos 19d. Hitlerio kariuomenė užėmė Pieršajų kaimą, t.Hermanas kartu su t.Achillesu savo noru prisijungė prie suimtųjų parapijiečių, kad galėtų juos lydėti iki paskutiniųjų jų dienų. Abu kunigai buvo nužudyti daržinėje Borovikovo kaime. Jų palaikai ilsisi Pieršajų bažnyčioje. Kaimo gyventojams buvo dovanota gyvybė, bet jie buvo ištremti į Vokietiją.
Tėvas Hermanas Stepien atsidurė tarp 108 II-jo pasaulinio karo Palaimintųjų Lenkų Kankinių, beatifikuotas šv.Tėvo Jono Pauliaus II-jo 1999m.birželio 13d. Varšuvoje.

Palikite savo mintis

Piotras Bonifacas Žukovski OFM Conv., palaimintasis (1913-1942)

240px-Niepokalanow_ZukowskiRomos katalikų bažnyčios palaimintasis, brolis pranciškonas Piotras Banifacas Žukovski (Piotr Bonifacy Żukowski)  gimė 1913 m. vasario 13 d. Baran – Rapa sodyboje, netoli Skleriškių (Nemenčinės sen.).  Tėvas Andžėjus ir motina Albina iš Valankievičių namų. Turėjo tris brolius ir seseris. Gimtajame kaime lankė pradinę mokyklą, baigė keturias klases. Padėjo namų ūkyje ir dirbo žemę.

Būdamas 17 metų, 1930m. rugsėjo 9d. įstojo Nepokalianove į pranciškonų ordiną (Mažesniųjų Brolių Konventualų Ordinas). Naujokyną atliko nuo 1931m.birželio 14d. iki 1932m. liepos 16d. Amžinuosius įžadus davė 1935m. rugpjūčio 2d. Vyresnieji apibūdino jį trumpai: ,,Visais atžvilgiais labai geras. Daugiau tokių!“ Tikriausiai dėl to gavo vienuolinį vardą Bonifacas (lot. darantis gėrį).

Brolis Bonifacas pasišventė spausdinto žodžio apaštalavimui, dirbo atsakingose pareigose Nepokalianovo spaustuvėje, iš kur į visą pasaulį buvo platinamas ,,Nekaltosios Riteris“, ,,Mažasis Nekaltosios Riteris“ bei kiti katalikiški leidiniai. Priklausė pranciškoniškajai Gaisrininkų komandai.

Prasidėjus II-jam pasauliniam karui pasiliko vienuolyne ir rizikuodamas gyvybe padėjo išsaugoti spausdinimo įrenginius. Visuomet buvo ramus ir susitvardęs. 1941m. spalio 14d. Gestapo areštuotas kartu su kitais penkiais broliais, tame tarpe su pal. Timotiejum Stanislovu Trojanovskiu (1908-1942) ir buvo uždarytas Paviako kalėjime. Vienuoliai neprarado vilties, meldėsi, giedojo religines giesmes, dvasiškai stiprino kitus kalinius, dalinosi su jais savo maisto daviniu.

1942m. sausio 8d. brolis Bonifacas tapo Osvencimo kaliniu ir gavo numerį 25447. Buvo priskirtas prie dvasinių asmenų kategorijos, o su tokiais kaliniais buvo elgiamasi ypatingai žiauriai. Dirbo sunkiausius darbus statybinių medžiagų transportavime, žvyro kasykloje ir kaip stogdengys prie namų remonto.

Buvo mušamas ir žeminamas, bet viską kantriai kentė tikėjimo dvasioje. Mirė kalėjimo ligoninėje 1942m. balandžio 10d. dėl plaučių uždegimo komplikacijų. Turėjo 29 metus. Jo kūnas buvo sudegintas lagerio krematoriume.
Palaimintuoju paskelbtas 1999m. birželio 13d. Varšuvoje, septintosios Jono Pauliaus II-jo apaštališkosios kelionės į Lenkiją metu.

Palikite savo mintis

Antoninas Marija Jonas Eugenijus Bajevski, palaimintasis (1915-1941)

bab2Gimė 1915 m. sausio 17 d. Vilniuje, Lietuvoje. Kilęs iš pakankamai turtingos lenkų šeimos. Tėvas Jonas buvo rinkėjas, o vėliau spaustuvės savininkas, motina Anelė iš Vinkovskių namų. Turėjo tris brolius, kurie mirė iškart po gimimo, taigi liko vienturtis. Pakrikštytas 1918 m. kovo 14 d. ir gavo Jono Eugenijaus vardus.
 Būdamas šešerių metų pradėjo lankyti pradinę mokyklą Vilniuje. Po jos baigimo tęsė mokslus Vilniaus J. Lelevelio v. Realinėje Gimnazijoje, o vėliau A. Mickevičiaus Humanitarinėje Gimnazijoje. Brandos atestatą gavo 1933 m. birželio 16 d.
Po gimnazijos baigimo nusprendė pasišvęsti Dievo tarnystei. Svarstė, ar tapti dieceziniu kunigu, ar vienuoliu. Pagaliau pradėjo studijuoti Vilniaus Aukštesnėje Dvasinėje Seminarijoje. Visgi vienuolinio pašaukimo balsas buvo toks stiprus, kad po metų jis paliko seminariją ir įstojo į Mažesniųjų Brolių Konventualų Ordiną.
 Į Nepokalianovo bendruomenę atvažiavo ir buvo priimtas į Ordiną 1934 m. rugpjūčio 17 d. Vienuolinį abitą apvilko 1934 m. rugsėjo 1 d., o kartu su juo priėmė naują vardą Antoninas ir pradėjo metus trunkantį novicijatą.
 Novicijatą atliko Nepokalianove, kur 1935 m. rugsėjo 2 d. tėvui gvardijonui Florijonui Michalui Koziura (1887-1966) davė pirmuosius vienuolinius įžadus. Toliau tęsė filosofijos ir teologijos studijas Krokuvoje, kur išvyko 1935 m. rugsėjo 10 d.

Amžinuosius įžadus davė Krokuvoje 1938 m. lapkričio 1 d., o 1939 m. gegužės 1 d. Krokuvos vyskupas augziliaras Stanislovas Rospond (1877-1958) suteikė jam kunigo šventimus. Šio momento nesulaukė jo tėvas, kuris mirė 1938 m. Primicijines mišias aukojo 1939 m. birželio 13 d. Vilniuje.
Buvo nukreiptas į Nepokalianovo vienuolyną, kur atvyko 1939m. liepos 2d. Vienuolyno gvardijonas – šv. tėvas Maksimilijonas Raimundas Kolbė (1894-1941) gan greitai paskyrė jį savo antruoju pavaduotoju, taigi antruoju vienuolyno vikaru ir laikraščio ,,Miles Immakulata“ redaktoriumi.
Tėvas Bajevski buvo uolus kunigas, pasižymintis giliu tikėjimu, neeilinėmis žiniomis, dievobaimingumu, maldos dvasia ir delikatumu kitų atžvilgiu. Dėl silpnos sveikatos pirmuosius mėnesius po atvykimo į Nepokalianovą praleido poilsio name, taip vad. ,,Laski“ – ,,Miškelis“. Ten užklupo jį II pas. karas. Kai 1939m. rugsėjo 19d. Vokiečiai areštavo ir išvežė beveik visus vienuolius iš vienuolyno, ,,Miškelio“ gyventojams pavyko išvengti persekiojimo.
 Tačiau jis neišvengė antrojo arešto. 1941 m. vasario 17 d. Gestapo suėmė jį, tėvą Maksimilijoną, tėvą Pijų Liudviką Bartosiką (1909-1941) bei kitus 2 vienuolius ir uždarė juos Paviako kalėjime Varšuvoje. Būdamas kalėjime, tėvas Antoninas stiprino visus dvasiškai. Jis nenusiėmė vienuolinio abito, tuo stiprindamas esesininkų persekiojimus.
 1941m. balandžio 4 d. buvo atvežtas į Auschwitz-Birkenau (Osvencimo) koncentracijos stovyklą, kur gavo numerį 12764. Jau atvykimo dieną buvo brutaliai sumuštas su vainikėliu, kurį nešiojo prie diržo ir nenorėjo jo išniekinti sutrypiant. Kruvinas ir sutalžytas, jis buvo patalpintas ligonių kambaryje. Be sumušimo jis dar kentėjo dėl vidurių šiltinės. Nepaisydamas savo ligos, patarnavo ligoniams, palaikė juos fiziškai ir dvasiškai, ypač klausydamas išpažinčių ir taip rizikuodamas savo gyvybe. Vakarais vadovavo bendrai maldai. Lagerio kankinimus pakėlė kantriai, kartodamas: ,,Esu nukryžiutas kartu su Kristumi“.
 Išsekintas darbo, nežmoniškų sąlygų, kankinimų ir ligos, mirė 1941 m. gegužės 8 d. Osvencime, Lenkijoje. Kalėjimo draugas kun. Konradas Švedas (1912-1988) perdavė jo priešmirtinį sveikinimą: ,,Pasakyk mano broliams Nepokalianove, kad numiriau čia ištikimas Jėzui ir Marijai“. Jis mirė, o jo paskutiniai žodžiai buvo: ,,Jėzus ir Marija“.
 Tėvas Antoninas yra Katalikų Bažnyčios oficialiai pripažintas kaip kankinys už tikėjimą. Parengiamieji darbai beatifikacinei bylai buvo pradėti 1994 m. kovo 9 d. Nuo 1994 m. gegužės 26 d. iki gruodžio 12 d. buvo vedama septynių pranciškonų konventualų informacinė byla. Tuo metu buvo sistemingai apklausiami liudininkai ir renkami dokumentai apie kankinių gyvenimą. Nuo 1994 m. gegužės 26 d. jiems priklausė Dievo Tarnų vardas. Šventųjų Skelbimo Kongregacija 1995 m. sausio 4 d. dekretu leido pradėti šių septynių vienuolių beatifikacinę bylą, kuri buvo vedama Varšuvos Metropolinėje Kurijoje. 1999 m. kovo 26 d. Vatikane, dalyvaujant pal. Jonui-Pauliui II (1920-2005), buvo paskelbtas dekretas apie 108 Dievo Tarnų, hitlerinės okupacijos kankinių 1939-1941 m. laikotarpio, kankinystę.

Palikite savo mintis