Liudas Jovaiša „Šventasis Andriejus Bobolė“

Lietuvos jėzuitų provincijos tėvas profesas Andriejus Bobolė (apie 1591 – 1657 05 16)

Lietuvos jėzuitų provincijos tėvas profesas Andriejus Bobolė (apie 1591 – 1657 05 16)

        Lietuvos sostinėje Vilniuje ilgiausiai – virš 20 metų – gyvenęs šventasis yra Lietuvos jėzuitų provincijos tėvas profesas Andriejus Bobolė (apie 1591 – 1657 05 16), savo tikėjimą užantspaudavęs kankinio mirtimi karo su Maskva metu ir liturginiame kalendoriuje minimas savo kankinystės dieną – gegužės 16-ąją. Andriejus Bobolė buvo kilęs iš Mažosios Lenkijos, tačiau 1606–1611 m. mokėsi Lietuvos jėzuitų provincijai priklausiusioje Braunsbergo kolegijoje ir 1611 m. Vilniuje įstojo į Jėzaus Draugiją. Nors iš Lenkijos kilusio jėzuito giminaičių palenktas Draugijos generolas Muzio Vitelleschi 1621 m. pavedė Lietuvos provincijolui išleisti Andriejų Bobolę į Lenkijos provinciją, šis – veikiausiai dėl savo paties apsisprendimo – liko Lietuvos provincijos nariu. Didžiąją savo vienuolinio gyvenimo dalį Andriejus Bobolė praleido Vilniuje: 1611-13 m. atliko naujokyną; universitete 1613–1616 m. studijavo filosofiją, o 1618–1622 m. – teologiją; profesų namų Šv. Kazimiero bažnyčioje 1624–1630, (1642–1643?), 1646–1652 (ir 1653–1655?) m. ėjo įvairias (bažnyčios prefekto, pamokslininko, Marijos sodalicijos prefekto, Šv. Rašto dėstytojo) pareigas. 1622 m. kovo 12 d. Vilniuje buvo įšventintas kunigu, 1622–1623 m. Nesvyžiuje atliko terciatą, o 1630 m. birželio 2 d. Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje davė keturis profeso įžadus. Jis epizodiškai dirbo ir kituose Lietuvos jėzuitų provincijos namuose (bažnyčios prefektas Nesvyžiuje 1623–1624 m., svečias ir Marijos sodalicijos prefektas Plocke 1633–1636 m., pamokslininkas Varšuvoje 1636–1637 m., pamokslininkas ir studijų prefektas Plocke 1637–1638 m. ir Lomžoje 1638–1642 m.). Veikiausiai dėl savo būdo Andriejus Bobolė nemokytojavo ir nėjo vadovaujančių pareigų – tik 1630–1633 m. buvo Bobruisko rezidencijos vyresnysis. Gyvenimo pabaigoje ilgesnį laiką darbavosi Pinsko kolegijoje: 1642/43–1646 m. buvo Marijos sodalicijos ir studijų prefektas bei pamokslininkas, 1652–1653? m. – pamokslininkas ir misionierius, o 1655 m. čia prisiglaudė kaip „Vilniaus profesų namų tremtinys“.

Kad ir neišlaikęs baigiamojo teologijos studijų egzamino universitete (1622 m.), Andriejus Bobolė pasižymėjo geru išsilavinimu, blaiviu sprendimu, o sielovados darbe – ypatingu pamokslininko talentu ir gebėjimu paveikti žmones, todėl atkaklių provincijolo Jono Jamielkausko pastangų dėka (susirašinėjimas su generolu užtruko keletą metų) išimties tvarka jam buvo leista duoti keturis profeso įžadus. Sangviniškai choleriškas Andriejaus Bobolės temperamentas kartais buvo sunkiau suvaldomas (vyresnieji pastebėjo užsispyrimą, jausmų nevaldymą, tylos nesilaikymą), tačiau leido pamokslininko ir dvasios tėvo pareigas einančiam jėzuitui efektyviau paveikti savo pokalbininkus ir klausytojus. Andriejus Bobolė, regis, ypač vaisingai apaštalavo stačiatikių dominuojamose Pinsko apylinkėse ir buvo pramintas „sielų medžiotoju“ bei „Pinsko žemės apaštalu“. Matyt, todėl 1657 m. gegužę, vykstant karui su Maskva ir kazokams stačiatikiams priartėjus prie Pinsko, Andriejus Bobolė ėmė slapstytis apylinkėse, tačiau gegužės 16 d. buvo sugautas, nutemptas į Polesės Jonavos miestelį (dab. Ivanava Baltarusijos Respublikoje) ir, nesutikęs išsižadėti katalikų tikėjimo, labai žiauriai nukankintas. Gegužės 18 d. kankinio kūnas buvo palaidotas Pinsko jėzuitų kolegijos bažnyčios kriptoje ir… metams bėgant Andriejaus Bobolės asmuo nugrimzdo į užmarštį.

      Andriejaus Bobolės kulto istorija prasidėjo bemaž po pusės amžiaus, kuomet 1702 m. balandžio 16 d. Pinsko jėzuitų kolegijos rektorius Martynas Godebskis regėjime išvydo jėzuitą, prašantį surasti jo karstą ir žadantį apsaugoti kolegiją nuo aplink siaučiančių Šiaurės karo negandų. Po trijų dienų paieškų rastas karstas su stebuklingai gerai išsilaikiusiais Andriejaus Bobolės palaikais; jie buvo perrengti ir perkelti į naują karstą, pastatytą kriptos viduryje. Greit pasklidus žinioms apie drėgnoje kriptoje nepaprastai gerai išlikusius Andriejaus Bobolės palaikus, žmonės ėmė melsti jo užtarimo prie kriptos langelio. Beprasidedantį pamaldumą veikiai sustiprino Andriejaus Bobolės globai priskirtas nepaprastas kunigaikščio Višnioveckio išsigelbėjimas iš maskvėnų nelaisvės, o taip pat faktas, kad Pinsko žemę iš tiesų aplenkė kareivių plėšimai, badas ir didysis maras. 1713 m. įvairiose Respublikos vietose jėzuitų jau buvo prašoma Andriejaus Bobolės paveikslėlių, priliestų prie jo kūno. 1717 m. kankinystės vietoje pastatytas medinis kryžius, o 1731–1732 m. piligrimams įrengtas specialus išorinis įėjimas į kriptą su Andriejaus Bobolės palaikais. 1732 m. užfiksuoti 458 apsilankymai prie kankinio kapo; panašūs kasmetiniai skaičiai išliko iki pat 1773 metų. 1784 m. jėzuito kankinio kapą Pinske aplankė ir Vilniaus vyskupas Ignacas Jokūbas Masalskis bei pats Respublikos valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis.

      Jau 1711 m. pirmieji liudytojų parodymai apie kankinišką Andriejaus Bobolės mirtį ir palaikų būklę buvo užfiksuoti Pinsko-Turovo unitų vyskupo Porfirijaus Kulčickio dėka. 1712, 1719 ir 1727 m. Lucko katalikų vyskupų iniciatyva Pinske ir Janove buvo atlikti informaciniai procesai. 1720 m., prašydami beatifikuoti Andriejų Bobolę, į popiežių Klemensą XI kreipėsi virš 40 Lietuvos ir Lenkijos didikų (Vilniaus vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis, LDK kancleris Mykolas Servacas Višnioveckis ir kt.) bei pats karalius Augustas II. Šis dar ir 1726–1727 m. keletą kartų kreipėsi į popiežių, tvirtindamas asmeniškai patyręs Andriejaus Bobolės globą ir prašydamas pagreitinti beatifikaciją. 1730–1732 m. Pinske, Janove, Gardine ir Vilniuje dar vieną informacinį procesą atliko apaštališkosios komisijos, vadovaujamos Lucko ir Vilniaus vyskupų. 1736 m. Šv. Apeigų kongregacija ir popiežius Benediktas XIII patvirtino visų procesų (išskyrus pirmąjį, 1712 m.) teisėtumą, ir beatifikacijos byla buvo perduota Šv. Apeigų kongregacijai. 1755 m. popiežius Benediktas XIV patvirtino kankinystės dėl tikėjimo faktą, tačiau po to byla ilgam sustojo.

      Andriejaus Bobolės beatifikacijos bylos eiga ir kulto puoselėjimu iki XVIII a. vidurio ypatingai rūpinosi Lietuvos provincijos jėzuitai. Sužinojęs apie įvykius Pinske, Draugijos generolas Michelangelo Tamburini pavedė Lietuvos jėzuitui, Romos Šv. Petro bazilikos nuodėmklausiui (1712–1723) Jonui Davidavičiui užsiimti beatifikacijos reikalu. 1714 m. Lietuvos provincijos kongregacija paskelbė pirmuosius prašymus dėl Andriejaus Bobolės beatifikacijos. Lietuvos provincijos jėzuitas Adalbertas Mazurkevičius kaip Andriejaus Bobolės bylos prokuratorius įėjo į Vilniuje 1730–1732 m. dirbusios apaštališkosios komisijos sudėtį. Ir vėliau tarp Pinsko kolegijos tėvų jėzuitų minimi Andriejaus Bobolės beatifikacijos bylos prokuratoriai (1735–1749) bei garbingojo Andriejaus Bobolės kapo kustodai (1753–1758). Svarbesniais momentais buvo paskiriamas Romoje reziduojantis beatifikacijos bylos prokuratorius (Boguslovas Gizbertas-Studnickis 1726–1730 m., Teodatas Neviadomskis 1747–1755 m.).

        1725 m. Viurcburge (Vita et mors venerabili Andreae Bobola) ir Vienoje (S. Inspruger, Vita Ven. P. A. Bobola SJ in Polonia ab heterodoxis pro fide martyrio adfectati) išėjo pirmos Andriejaus Bobolės biografijos lotynų kalba; 1735 m. Viurcburge pirmoji biografija išspausdinta vokiškai (Kurze Beschreibung des Lebens und herrlichen Tods…). 1739 m. jėzuitas scholastikas, Pinsko kolegijos teologijos studentas Lukas Stoša parengė rankraštinį Andriejaus Bobolės gyvenimą, jo garbei skirtus liturginių valandų tekstus bei litaniją lotynų kalba. Lenkijos provincijos jėzuitas Aleksandras Sobieszczańskis parašė pirmąją Andriejaus Bobolės biografiją lenkų kalba Apostoł piński (Sandomieras, 1745). Panaikinus Lietuvoje Jėzaus Draugiją, literatūros apie Andriejų Bobolę sumažėjo, tačiau buvęs jėzuitas Ignacas Hrebnickis, 1791 m. raginęs karalių Stanislovą Augustą paremti Andriejaus Bobolės beatifikacijos reikalą, 1792 (?) m. Vilniuje išleido kūrinį Epicum carmen de martyre Andrea Bobola, presbytero S. I.

         1773 m. panaikinus Jėzaus Draugiją, 1784 m. kankinio palaikus glaudusią bažnyčią Pinske perėmė unitai; jie ir toliau globojo Andriejaus Bobolės kapą, o relikvijas perkėlė į naują karstą. Pinskui patekus į Rusijos Imperijos sudėtį, bažnyčia perduota stačiatikiams, todėl jėzuitų prašymu 1808 m. Andriejaus Bobolės kūnas pergabentas į Polocko jėzuitų bažnyčią, o jėzuitus iš Rusijos išvijus – į Polocko dominikonų (vėliau – parapinę) bažnyčią (1830 m.). Tuo tarpu 1853 m. spalio 30 d. popiežius Pijus IX paskelbė Andriejų Bobolę palaimintuoju. Įvykus Spalio perversmui Rusijoje, 1922 m. pal. Andriejaus Bobolės  relikvijas sovietų valdžia išgabeno į muziejų Maskvoje, tačiau Apaštalų Sosto rūpesčiu 1923 m. jos buvo atgautos ir pervežtos į Jėzaus Vardo (Il Gesù) bažnyčią Romoje.

          Andriejaus Bobolės kultas ypač XX a. pradžioje susijo su patriotiniais lenkiškais motyvais. Palaimintojo užtarimui buvo priskiriama 1920 m. pergalė prieš bolševikus ties Varšuva (vadinamasis „Vyslos stebuklas“), tad 1938 m. balandžio 17 d. popiežiui Pijui XI paskelbus Andriejų Bobolę šventuoju, jo kūnas pergabentas į jėzuitų namus Varšuvoje, Rakowiecka gatvėje, kur iki šiol saugomas specialiai pastatytoje šventovėje. 1938 m. spalio 24–26 d. dvi šv. Andriejaus Bobolės relikvijos buvo iškilmingai atgabentos į Vilnių ir išstatytos katedroje ir Šv. Kazimiero bažnyčioje. Pastaroji relikvija (kairiojo dilbikaulio dalis) iki šiol išliko autentiškame relikvijoriuje ir saugoma Lietuvos jėzuitams priklausančios Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios kriptoje.

         Autentiško Andriejaus Bobolės atvaizdo neišliko; liudytojų tvirtinimu, jis buvęs vidutinio ūgio, stipriai sudėtas, apvalaus veido, raudonskruostis, šviesiaplaukis (gyvenimo pabaigoje – žilstelėjęs ir pliktelėjęs, trumpa žylančia barzda). 1773 m. Vilniaus jėzuitų kolegijoje paminėti du garbingojo kankinio Andriejaus Bobolės atvaizdai: vienas kabojo bibliotekoje, virš durų, o kitas – Šv. Jono bažnyčios zakristijoje. Galbūt vienas iš šių atvaizdų išliko Šv. Jono bažnyčios šoniniame altoriuje. Ovaliniame paveiksle pavaizduota kankinystės scena: išskėtęs rankas maldoje mirtį pasitinkantis pliktelėjęs, pražilęs ir barzdotas Andriejus Bobolė, su jataganu rankoje smūgiui užsimojęs pusnuogis kazokas ir angeliukas, laikantis padėklą su sužalotomis kankinio kūno dalimis. Be šio paveikslo, ankstyviausiems Andriejaus Bobolės atvaizdams priskirtinas ir XVIII a. datuotinas didelio formato paveikslas iš Rūdiškių bažnyčios, saugomas Bažnytinio paveldo muziejuje Vilniuje. Andriejaus Bobolės ikonografija XVIII a. dar nenusistovėjusi; jis dažniausiai vaizduojamas juodais jėzuito drabužiais, vienplaukis, su kardais, įsmigusiais į kaklą ir į kairiąją ranką; dažnos (paprastai fone) kankinystės scenos. Kartais (pavyzdžiui, po 1755 m. spausdintame paveikslėlyje) Andriejus Bobolė buvo vaizduojamas ir apoteoziškai, debesų fone, su kankinimo įrankiais ir kankinio atributais (palmės šakele ir laurų vainiku). Vėlesnė – ypač po XIX a. viduryje įvykusios beatifikacijos – kankinio ikonografija gerokai standartizavosi, pirmiausia plačiai paplitusių ir masiškai tiražuojamų devocinių paveikslėlių dėka.

Palikite savo mintis

Šv. Andriejus Bobola SJ, kunigas, jėzuitas, kankinys (1591 – 1657)

532248_190468401101702_1379716986_n

Šv. Andriejus Bobola SJ

       Jėzuitai lietuvių tautos istorijoje sudaro šviesų paveikslą. Kas ir kaip besistengtų jį temdyti, religinis ir kultūrinis spindėjimas vis tiek prasimuša: sušvinta Vilniaus akademija, gausiomis kolegijomis, pastatytais vienuolynais ir bažnyčiomis, švietimo ir apaštalavimo darbu. Dviejų dalykų ypačiai uždengti negalima: lietuvių kultūros pakilimo, jėzuitam Lietuvoje įsikūrus, ir katalikų tikėjimo išsaugojimo, reformacijos bangą atrėmus. Gal ir ne visiems tai gali patikti, bet lieka istorinis faktas, kad jėzuitai buvo uolūs kovotojai su protestantizmu. Jų misijų laukas taip pat siekė platų rytinį Lietuvos paribį, kur stengėsi į katalikų tikėjimą grąžinti stačiatikius. Kai Vakarų ir Rytų Bažnyčios sudarė Lietuvos teritorijoje Brastos uniją (1596), jėzuitų talka unitam buvo labai reikšminga. Šiam apaštalavimui savo jėgas ir gyvybę paaukojo šv. Andrius Bobola. Jis mirė žiauria ir didvyriška mirtimi nuo fanatiškos kazokų rankos. Nors tėvo Andriaus Bobolos biografiją dar 1868 m. lietuviškai paskelbė vyskupas Valančius savo “Šventųjų gyvenimuose”, šis šventasis Lietuvoje beveik nežinomas ir šiandien. Jo pėdsakus Vilniuje liudija atminimo lenta bei altoriaus paveikslas jėzuitų Šv. Kazimiero bažnyčioje. Čia per liturginį Šventojo minėjimą (gegužės 16 d.) ir artimiausią sekmadienį pagerbimui išstatoma šv. Andriaus Bobolos relikvija.

Andrius Bobola savo gimimu buvo lenkų tautybės. Jo giminė kildinama iš Čekijos, bet seneliai ir tėvai jau buvo įsigyvenę Lenkijoje: pradžioje Silezijoje, paskui Sandomieže (Sandomierz), Lenkijoje. Bobolų giminė priklausė kilmingiesiems, turėjo savo herbą (Leliwa) ir aukštas pareigas valdžioje. Joms buvo ruošiamas ir jaunasis Andrius Bobola, gimęs 1591 m. lapkričio 30 d.

 Baigęs pradinius mokslus, apsisprendė būti kunigu. Sulaukęs penkiolikos metų, 1606 m. Andrius Bobola atvykoį Lietuvos sostinę Vilnių ir pradėjo studijuoti jėzuitų mokykloje. Nežinome, kodėl, būdamas lenkas, Andrius Bobola įstojo į Lietuvos jėzuitų provinciją. Galbūt paprasčiausias atsitiktinumas, kurių tais laikais pasitaikydavo itin dažnai. Sunkiau atsakyti, kodėl scholastiko Andriaus giminėms, panūdusiems susigrąžinti jį į Lenkijos jėzuitų provinciją, to padaryti nepavyko. Pašnekesiuose dažnai buvo užsimenamas Vilnius, turįs gerą akademiją.

Po penkerių metų, 1611 m. liepos 31 d. Andrius Bobola įstojo į Jėzaus Draugiją ir pabaigė noviciatą naujokyno namuose prie Šv. Ignaco bažnyčios.  1613 m. liepos 31 d. Vilniuje davęs amžinuosius įžadus, pradeda studijuoti filosofijos mokslus, kuriuos pabaigė po trijų metų. Toliau mokėsi Branevo (Braniewo) akademijoje (1617-17), Mažojoje Lietuvoje; Pultuske (Pultusk) netoli Varšuvos (1617-18). 1619 m. grižta į Vilnių pabaigti teologijos studijų. 1621-aisiais, kai Andrius dar tebestudijavo teologiją Vilniaus akademijoje, jėzuitų generolas Mucijus Vitelleschis giminėms prašant nurodė Lietuvos jėzuitų provincijolui nedelsiant išsiųsti Bobolą į Lenkijos provinciją, “jeigu tam nekliudys kokia nors rimta priežastis” Matyt, tokios priežasties būta, kadangi Andrius liko Lietuvos provincijoje visam gyvenimui. Kokia ji, galime tik spėlioti. Galbūt paties Andriaus Bobolos nenoras?Vien Vilniuje šventasis Andrius praleido beveik trečdalį (virš dvidešimties) savo gyvenimo metų. Būtent Vilniuje 1622 m. kovo 12 d. (tą dieną pirmaisiais jėzuitų šventaisiais Romoje paskelbti Ignacas Lojola ir Pranciškus Ksaveras) vyskupo Eustachijaus Valavičiaus buvo įšventintas kunigu.Po to prasidėjo uolus apaštalo darbas, susijęs su pačiu Vilniumi ir istorine Lietuva, ypač Minsko, Naugarduko ir Brastos vaivadijomis.

  Nesvyžius

 Naugarduko vaivadijoje, buvo pirmoji jaunojo kunigo misijų vieta. Ta sritis, esanti Nemuno aukštupyje, Lietuvai priklausė nuo senų laikų. Jėzuitus Nesvyžiuje įkurdino kunigaikštis Mykolas Kristupas Radvila, pramintas Našlaitėliu, mokęsis Vakarų Europoje ir grįžęs iš protestantizmo į katalikybę. Radvilos pastangomis ir donacijomis buvo įsteigta jėzuitų misija su kolegija ir gražia Dievo Kūno vardo bažnyčia (1586-1593). Tas vardas buvo parinktas dėl to, kad reformacijos metu Švenč. Sakramentas labiausiai buvo neigiamas. Andrius Bobola išbuvo Nesvyžiuje dvejus metus (1622-24). Jis buvo čia pamokslininku, konfesarium ir misijonierium. Aplinkui buvo stačiatikių, o pačiame Nesvyžiuje prieš kelias dešimtis metų stiprūs buvo protestantai, globoti tų pačių Radvilų. Nesvyžiuje ev. reformatams buvo atspausdintas Šv. Raštas lenkų kalba. Našlaitėlis paskui surinko to Šv. Rašto egzempliorius ir sudegino Vilniuje (1568). Tą Šv. Raštą buvo išleidęs jo tėvas Mykolas Radvila Juodasis, susirašinėjęs su Jonu Kalvinu.

 Jam atlikus 1622 – 23 m. Nesvyžiuje tercijatą, pateikiama charakteristika. Rekolekcijas tėvas Andriejus atliko naudingai, nors ir su didelėmis valios pastangomis. Patarnaudamas virtuvėje rodė didelį nuolankumą. Noriai atliko maldingą kelionę elgetaudamas. Katekizmo mokė su vidutinišku užsidegimu, užtat uoliai darbavosi misijose. Pamaldumas, maldos dvasia, nuolankumas, paklusnumas, kuklumas ir taisyklių laikymasis – vidutiniški; čia galima dar daug nuveikti. Neišgyvendintos ydos: lengvi suirzimo protrūkiai, vos vidutiniškai valdomas emocionalumas, per didelis aistringumas, silpnai valdomas liežuvis, per menkas abejingumas vyresniųjų nurodymams. Choleriškai – sangviniško temperamento, menkai susivaldąs, bet sykiu labai nuoširdus ir pilnas užsidegimo.

Iš Nesvyžiaus kun. A. Bobola, S. J. buvo atšauktas į Vilnių, nes spėjo pagarsėti savo iškalba ir pamokslais. Čia šv. Andrius Bobola nemažai surengė misijų, daug žmonių atvertė į tikėjimą.

1624 m. grįžęs į Profesų namus prie Šv. Kazimiero bažnyčios, tėvas Bobola dirbo pamokslininku, nuodėmklausiu, bažnyčios rektoriumi, namų vyresniojo patarėju, aiškino Šv. Raštą ir tikėjimo tiesas, vadovavo miestiečių Marijos sodalicijai. Iš šių brolijų jis pasitelkia sau pagalbininkų, su kuriais lanko kalinius ir vargšus. Šių bendruomenių nariai padeda jam katekizuoti vaikus.

1624 – 1629 m.  Vilnių užgriuvusiais maro metais Andrius Bobola su savo padėjėjais ir toliau be poilsio dar uoliau darbuojasi. Daugelis kunigų ir jo pagalbininkų nuo siaučiančio maro išmirė, tačiau misionierius Andrius atsilaikė.

Šv. Kazimiero bažnyčioje 1630-ųjų birželio 2 d. davė keturis iškilmingus profeso įžadus. Vilniuje profesas tėvas Andriejus trumpam apsilankydavo kas treji metai, dalyvaudamas Lietuvos jėzuitų provincijos kongregacijoje.

Vilniuje išbuvus penkerius metus, išsiųstas į Bobruiską, Minsko vaivadiją, naujai įsteigto vienuolyno viršininku. Bobruiskas yra prie Beržūnos upės, į rytus nuo Nesvyžiaus. Kun. Andriui Bobolai toji apylinkė jau buvo pažįstama iš anksčiau. Bobruiske išgyveno dvejus metus (1630-32), vadovaudamas misijoms ir talkindamas parapijoms. Jo dėmesį dabar atkreipė unitai. Norėdamas žmonėms geriau paaiškinti, kad Romos Bažnyčia nepasikeitė, o pasikeitė kai kas Rytų Bažnyčioje, kai ji atskilo (1054), ėmėsi studijuoti pirmųjų Bažnyčios tėvų raštus, ypač tų šventųjų tėvų, kuriuos savaisiais laikė ir Rytų Bažnyčia: šv. Bazilijų, šv. Chrizostomą, šv. Grigalių ir kitus. Pasiremdamas tais raštais, žmones švietė, kad Kristaus tikėjimas ir Bažnyčia yra viena ir kad toji apaštališkoji vienybė yra išlaikyta Kristaus vietininko Romoje. Gi popiežius kaip tik buvo labiausiai puolamas ir stačiatikių ir protestantų. Čia turėjo progos paaiškinti ir jėzuitų siekimą išlaikyti tikinčiųjų klusnumą popiežiui kaip Kristaus vietininkui. Unitam įsąmoninti, kad jie savo skirtingoje liturgijoje išlaiko tą patį katalikiškąjį tikėjimą, Andrius Bobola toliau paskyrė visą savo dėmesį, nors kuriam laikui jam teko nuo to darbo dar atitrūkti.

Iš Bobruisko buvo nukeltas į Plocką (1633-36), Mozūrijon; iš čia į Varšuvą (1636) Dievo Motinos bažnyčios rektorium. Nuo 1636 m. jis tapo keliaujančiu misionieriumi ir siekė sutaikyti stačiatikius su Šventuoju Sostu.

Lomžoje paskirtas kolegijos prefektu prabuvo tik penkerius metus (1637-42). Į Vilnių sugrįžo 1643 m., bet čia jis ilgai nepabuvo, nes veržėsi į misijas pas stačiatikius ir unitus.

Pinskas

Vilniuje Andrius Bobola paskutinį kartą apsigyveno 1655-aisiais, tačiau neilgam – bėgti į Pinską privertė prie sostinės artėjanti Maskvos kariuomenė. Pinskas buvo paskutinė jo apaštalavimo vieta.

Pinskas, Brastos vaivadijoje, yra vandenimis ir balomis pažliugusi sritis, iš kurios savo vandenis ima Nemunas, Diepras ir Visla. Visų aukštupiai savo šakomis čia sueina, lyg kokion eketėn. Net ir žiemą lengvai nepraeisi, kelio nežinodamas: gali įgrimzti liūliuojančion mulvynėn. Kitados tose balose yra gyvenę lietuvių giminės — jotvingiai. Lietuviai gana anksti tą sritį užėmė, nes per Brastą, lyg kokį tiltą, vedė kelias į derlingus plotus Ukrainon. Vietomis reikėjo per vandenis bristi, tai ir praminta Brasta. Pinskas yra į rytus nuo Brastos. Lenkai tos srities gyventojus vadino „pinčiukais“, o lietuviai tuo vardu praminė balų velniūkštį.

Pas tos balotos srities gyventojus kun. Andrius Bobola pragyveno apie 14 metų. Jėzuitai Pinske pradėjo kurtis apie 1630 metus, dovanojus jiems žemės Lietuvos kancleriui Albertui Radvilai, Našlaitėlio broliui. Pradžioje buvo žemesnė mokykla, o 1651 įkurta kolegija. Šv. Jurgio bažnyčia baigta statyti ir pašventinta 1647. Andrius Bobola jau buvo gyvenęs Pinsko vienuolyne trejus metus. Bet ne mokslas jam šiuo tarpu rūpėjo. Jau turėdamas per 50 metų, ėjo iš kaimo į kaimą, brido per pelkes, glaudėsi paprastoje pastogėje, dažnai gulėjo ant šiaudų kūlio daržinėje. Jis lankė „pinčiukus“, skelbdamas jiems Dievo žodį, kaip senų laikų apaštalas; dėl to ir pramintas Pinsko apaštalu. Žmones traukė jautria savo širdimi, užuojauta jų vargui. Daug žmonių grąžino į katalikų tikėjimą, sustiprino unitus, kaimuose paskleidė šviesos. Kas buvo užkietėjęs šventojo vyro žodžiui arba tebesidairė į Maskvą, į stačiatikių vyresnybę, nebuvo patenkintas tėvu jėzuitu. O kad jam sekėsi, buvo pravardžiuojamas „dūšių grobiku“ (dušechvat). Bet žmogaus sielą išganyti jam labiausiai rūpėjo. Dėl to buvo pasidaręs amžinu pakeleiviu. Pakeliui jį ištiko ir mirtis. Jis bėgo, o jį vijosi kazokai.

Kazokai, pakilę iš Ukrainos, tada ėjo su Maskva prieš Lietuvą ir Lenkiją. Puolė dar ir Švediją. Kraštas buvo niokojamas ugnimi ir kalaviju. Vilnius buvo pirmą kartą rusų pasiektas ir smarkiai sudegintas (1655). Karalius Jonas Kazimieras buvo pabėgęs į užsienį. Didikai tarp savęs nesutarė arba dėjosi su priešais. Siautėjo, kas norėjo, ir žudė, kam patiko.

Šv. Andriejus Bobola – vienas iš 23 jėzuitų kankinių, atidavusių gyvybę už tikėjimą. Per 1655 m. kilusį Lenkijos ir Lietuvos karą su Maskva Lietuvoje siautėję pulk. A. Zdanavičiaus kazokai rodė ypatingą neapykantą tam, kas lenkiška, lietuviška ir katalikiška. Vienas jų būrys, vadovaujamas ukrainiečio kazoko Popenkos, atsirado pačiame Pinske. Jiems čia pasivaidžius, stačiatikiai įskundė jų tikėjimo ir Maskvos tariamus priešus — Pinsko jėzuitus, ypač uolųjį sielų medžiotoją Andrių Bobolą. Apaštalavimu pagarsėjęs tėvas Bobola kazokų buvo užkluptas Polesės Janovo apylinkėse, besiruošiantis vežimu trauktis nuo artėjančio priešų būrio. Atsisakęs atsižadėti katalikų tikėjimo tėvas Bobola, pririštas tarp dviejų arklių, 4 kilometrus varytas į Polesės Janovą, kur egzekucija tęsėsi mėsininko skerdykloje. Paguldžius kankinį ant skerdiko stalo, ant galvos užspaustas jaunų ąžuolo šakelių vainikas. Kūnas svilintas ugnimi, po nagais suvarytos skiedros, nuo delnų peiliu nudirta oda. Tyčiojantis iš kunigo nuo viršugalvio nuluptas tonzūros pavidalo odos gabalas, nuo krūtinės ir nugaros – arnoto formos odos plotas. Nupjauta nosis ir lūpos, išdurta dešinė akis, per gilią skylę sprande ištrauktas liežuvis. Pakabinę kankinį už kojų žemyn galva, žiūrėdami į konvulsijų tampomą kūną, kankintojai juokėsi: “Žiūrėkite, kaip šoka!”. Kankynes užbaigė du mirtini kirčiai į kaklą trečią valandą dienos. Buvo 1657-ųjų gegužės 16-oji, Viešpaties Dangun žengimo šventės išvakarės.Kūną žmonės nuvežė į Pinską ir palaidojo šv. Jurgio jėzuitų bažnyčioje.

KELIAS Į ALTORIAUS GARBĘ

450px-PL_Warsaw_Andrzej_Bobola_Statue

Paminklas Šv. Andriui Bobolai Varšuvoje.

1727 m. Lucko vyskupo Stepono Rupnievskio nurodymu atliktas informacinis procesas Polesės Janove, Bobolos kankinystės vietoje. 104 liudininkų klausymas truko daugiau nei savaitę. Šią medžiagą nusiuntus Romon, Šventųjų Apeigų kongregacija paskyrė specialią komisiją Bobolos reikalui tirti, kuri patvirtino 1727-ųjų procesą ir nurodė atlikti Apaštalų Sosto tyrimą Pinske ir Vilniuje. Šiems procesams (1730-1732) vadovavo Lucko ir Vilniaus vyskupai. Pinske išklausyta 114 liudininkų parodymų, patikrinti dar 192 liudininkų parodymai, apžiūrėti kankinio palaikai. Vilniaus vyskupijos komisija tyrimą pradėjo Gardine, kur vyko seimas, idant čia būtų galima lengviau apklausti suvažiavusius bajorus. Vilniuje apklaustas 31 liudininkas; iš Lietuvos jėzuitų provincijos archyvo surinktos žinios apie Andriaus Bobolos gyvenimą. Nors popiežius Benediktas XIV jau 1755 m. vasario 9 d. patvirtino kankinystės dėl tikėjimo faktą, dėl įvairių priežasčių užsitęsusios beatifikacijos teko laukti ištisą šimtmetį. Tik 1853 m. spalio 30 d. Romoje, Šv. Petro bazilikoje, popiežius Pijus IX iškilmingai paskelbė Andriejų Bobolą palaimintuoju.

Pal. Andriejaus gerbimą Lenkijoje ypač sustiprino įvykis, 1819-aisiais nutikęs Vilniuje. Vieną vakarą dominikonas Aloyzas Koženieckis netikėtai išvydo Andrių Bobolą savo celės viduryje. Andriejus paliepė atidaryti langą. Pravėręs jį dominikonas išvydo ne vienuolyno kluatrą, o plačiai ligi pat horizonto nusidriekiančią lygumą, kurioje daugybė rusų, turkų, prancūzų, anglų ir kt. tautų batalionų neregėtai atkakliai kovėsi tarpusavyje. “Tai Pinsko apylinkės, kuriose aš buvau nukankintas, – paaiškino reginį Andrius Bobola. – Kai žmonės sulauks tokio karo, stojus taikai bus atkurta Lenkija, o aš būsiu pripažintas jos pagrindiniu globėju”. Ši pranašystė, papasakota privačiame laiške ir 1855-aisiais pirmąsyk paskelbta viename italų žurnale, išsipildė po I Pasaulinio karo. Todel jau 1920-aisiais Lenkijos episkopatas kreipėsi į popiežių Benediktą XV, prašydamas pal. Andriejų paskelbti šventuoju ir paskirti pagrindiniu atgimusios Lenkijos globėju. Tų pat metų rugpjūtį, kai bolševikų kariuomenė buvo atsidūrusi prie pat Varšuvos, aidint priešo pabūklams Varšuvos gatvėmis nužygiavo procesija su palaimintojo relikvijomis, o bažnyčiose atlikta novena jo garbei. Pavojus praėjo. Prašydami Palaimintąjį kanonizuoti į popiežių kreipėsi Polesės gyventojai, maršalas Pilsudskis, lenkų jėzuitai.

1922 m. Ida Kopecka nukentėjo nuo pernelyg intensyvaus apšvitinimo Rentgeno spinduliais – išdegė ir smarkiai pūliavo jos pilvo ertmė. Sesuo Aloyza Dobrzyńska, sirgusi kasos vėžiu, 1933 m. buvo ruošiama operacijai, kurios taip ir neprireikė. Abi ligonės staiga ir visiškai pagijo. Kai 1937-aisiais šių stebuklų tikrumas buvo oficialiai patvirtintas, kliūčių kanonizacijai nebeliko. 1938 m. balandžio 17 d., per pačias Velykas, pal. Andriejus Bobola buvo paskelbtas šventuoju.

KODĖL ŠVENTASIS?

Tėvas Bobola tapo 49-uoju iš eilės jėzuitų kankiniu vadinamojo “tvano” (1655-61 m. karo su Maskva) metais; tuomet nužudyta daugybė kitų vienuolių, kunigų, pasauliečių. Kodėl iš jų visų tik Andrius Bobola šiandien gerbiamas kaip šventasis? Galbūt atsakymo ieškoti reikia jo žemiškajame gyvenime?

Panašu, kad šiam kankiniui dar esant gyvam niekas nebūtų ryžęsis pranašauti būsimos jo šventumo garbės – tėvas Andriejus visiškai niekuo neišsiskyrė. Niekada nėjo aukštų pareigų. Nepasižymėjo mokslo pasiekimais (neišlaikė baigiamojo teologijos egzamino).

Į klausimą, kodėl Andrius Bobola tapo šventuoju, vienas jo biografas atsako paprastai: nežinau. “Gal to žmogaus širdyje buvo kas nors labai giliai paslėpta ir neregima žmonėms, o taipogi nepažeidžiama ydos – koks nors paslapčia švytintis kristalas. O gal nieko tokio ir nebuvo. Gal paprasčiausiai Viešpačiui Dievui patiko išsirinkti vieną iš daugelio, idant Dievo galybė pasirodytų netobulame, neišsiskiriančiame iš daugelio. Manau, kad nedera akiplėšiškai skverbtis į išrinkimo paslaptis. Telieka tai paslėpta ir nežinoma, nes koks gi būtų pasaulis be paslapties?”

šv-andriejaus-bobolos-relikvijos

Šv. Andriejaus bobolos relikvijos Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčioje

Panaikinus Jėzaus Draugiją 1773 m., Pinsko kolegijos bažnyčia 1784 m. perduota unitams kaip vyskupijos katedra, tačiau 1793 m. Rusijos imperatorė Kotryna II panaikino Pinsko unitų vyskupiją ir katedrą atidavė stačiatikių vienuolynui. Vienuoliai gerbė kankinio relikvijas, prie kurių melsdavosi ir vietiniai stačiatikiai, tačiau vėliau sumanyta užkasti stebuklingąjį kūną į žemę Apie tai sužinoję jėzuitai 1808 m. perkėlė kūną į savo bažnyčią Polocke. Ją perdavus stačiatikiams 1830 m. palaikai darsyk perkelti – šiuokart į Polocko dominikonų bažnyčią.

Po Spalio perversmo į Palaimintojo relikvijas ėmė kėsintis bolševikų valdžia. 1919 m. darbo liaudžiai reikalaujant nesėkmingai norėta atlikti “relikvijų tyrimą”. 1922-ųjų birželį pasirodžius žiniai, kad atidarius Polocke esantį stačiatikių šventosios Eufrozinos relikvijorių buvo rasti tik sudūlėję kaulai, nutarta demaskuoti ir katalikų “prietarus”. Birželio 23 d. atvykusi valdžios komisija nuėmė karsto antspaudus, nuvilko arnotą, albą ir biretą ir nuogą kūną kone vertikalioje padėtyje smarkiai trenkė žemėn. Visų nuostabai palaikai nesubyrėjo; komisija, palikusi kūną atvirame karste, išsinešdino. Vis dėlto, nepaisydama katalikų protestų, valdžia nutarė kūną išgabenti. Liepos 20 d. ginkluoti asmenys įsiveržė į bažnyčią ir pagrobė relikvijas. Palaimintojo kūnas išvežtas į Maskvą ir padėtas Liaudies sveikatos komisariato Higienos muziejuje.

Dėl žemės reformos kilus badui, bolševikų valdžiai humanitarinę pagalbą javais suteikė Apaštalų Sostas. Tuo pat metu popiežius Pijus XI griežtai pareikalavo grąžinti Palaimintojo relikvijas. Valdžia sutiko su sąlyga, kad bus laikomasi didžiausio slaptumo ir kad relikvijos nebus gabenamos per Lenkiją. 1923 m. spalį relikvijorius, rastas muziejaus užkaboriuose, krovininiu geležinkelio vagonu pervežtas į Odesą, o iš ten – laivu į Italiją. Patvirtinus relikvijų autentiškumą, Palaimintojo kūnas padėtas jėzuitų Il Gesu bažnyčioje. 1938 m. Andrių Bobolą paskelbus šventuoju, jo palaikai iškilmingai pervežti į Varšuvą. Relikvijos, pakeliui pagerbtos Liublijanoje, Budapešte, Bratislavoje, birželio 20 d. pasiekė galutinį tikslą – jėzuitų namus Rakowiecka gatvėje nr. 61. Išskyrus trumpą evakuaciją karo metais (1939-1945), ten jos gerbiamos iki šiandien.

Šv. Andriejaus Bobolos relikvijos Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje

1991 metais kriptą Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje atsitiktinai rado po sovietmečio tikintiesiems grąžintą šventovę tvarkę jėzuitai. Pro skliaute iškirstą angą patekus į kriptą, paaiškėjo, kad senasis įėjimas į ją vedė tiesiog iš presbiterijos. Dabar jis vėl yra atvertas. Tarp kriptoje suverstų griuvenų rasti žmonių palaikai, skulptūrų fragmentai. 1995 metais šioje kriptoje buvo perlaidoti žmonių palaikai ir iš kitų rūsių, atidengtų po Šv. Kazimiero bažnyčios prieangiu.

Kripta yra beveik 4 m aukščio ir 11 m ilgio. Viename jos šone stovi masyvi mūryta keturkampė kolona, į kurią remiasi skliautai. Šoninės sienos ir kolona padengtos šviesios spalvos tinku, ant kurio puikiai išsilaikę juosvi piešiniai, galbūt pradėtos, bet nebaigtos freskos, datuojamos XVII a. viduriu. Nors šių kompozicijų tapybos maniera skiriasi nuo kitų to meto pavyzdžių, tačiau jose nesunku įžvelgti europinės dailės bruožų. Palyginti su puošniais baroko stiliaus piešiniais, šios kompozicijos atrodo gana paprastos, spėjama, kad jas sukurti galėjo jėzuitų namuose gyvenęs brolis.

Kompozicijų tema susijusi su mirtimi ir prisikėlimo viltimi. Jose esantys tekstai – lotyniškos Šventojo Rašto ir maldų ištraukos.

Restauruotoje kriptoje įrengta atminimo vieta XVII-XVIII amžiais po Šv. Kazimiero bažnyčia palaidotiems jėzuitams bei jų geradariams ir ilgą laiką bažnyčioje dirbusiam šv. Andriejui Bobolai. Stovą jo relikvijoriui sukūrė Kunotas Vildžiūnas.

Malda į Šv. Andriejų Bobolą

Šventasis Andriejau (Bobola), Tu taip pamilai mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kad visą save atidavei Jo tarnystei, vainikuodamas apaštališką gyvenimą kankinio mirtimi. Meldžiame Tave, remk mus visą gyvenimą savo užtarimu, idant taip kaip Tu augtume tikėjime ir liktume jam ištikimi. Amen.

 Šaltiniai ir literatūra:

  • Šv. Andrius Bobola (1591-1657) / Simas Sužiedėlis // Laiškai lietuviams, 1957 gruodžio 11, T. 8. Nr. 11. P. 322.
  • Šventasis Andriejus Bobola (1591-1657) / Jozefas N. Tylenda // Jėzuitai šventieji ir kankiniai, – Vilnius, Roma, Čikaga: 1995. P. 145 – 147.
  • Šventasis Andriejus Bobola / Algimantas Kajackas // Lietuvos šventieji globėjai. – Kaunas: Šviesa, 2010. P. 88 – 89.
  • XVII a. vidurys – šv. Andriejaus Bobolos žūties epocha / Napalys Kitkauskas // Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. – T. 10. P. 193 – 198.
  • Šv. Andriejaus Bobolos gyvenimo kelias ir jo kulto istorija / Miroslavas Paciuškevičius // Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. – T. 10. P. 199 – 222.
  • Bibliografija šv. Andriejaus Bobolos biografijai / sudarė Waclaw Wasilewski // Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. – T. 10. P. 223 – 229.
  • Šv. Andriejus Bobola ir jėzuitų teatras / Jaroslavas Komorovskis // Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. – T. 10. P. 230 – 233.
  • Šv. Andriejaus Bobolos pėdsakai Vilniaus pirklių brolijoje / Liudas Jovaiša // Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. – T. 10. P. 234 – 242.
  • Kelias į altoriaus garbę: Vilniuje dirbusio šv. Andriejaus Bobolos (1591-1657) kankinystės 350-ąsias metines minint / Liudas Jovaiša // Laiškai bičiuliams. – 2007, Nr. 1. P. 10 – 14.
  •  Relikvijos grįžta? / Liudas Jovaiša  // Naujasis židinys-Aidai. – 2003, Nr.6. P. 341.
  • Šv. Andriejus Bobola /  Liudas Jovaiša  // Magnificat. -2013, gegužė. Nr. 5 (39). P.343 – 347.

 


Palikite savo mintis

Šv. Juozapatas – Jonas Kuncevičius OSBM, pirmasis unitų šventasis (1580 – 1623)

1112-jozafat_1

Šv. Juozapato paveikslas

             Šventasis Juozapatas – stačiatikių ir unitų kovų simbolis

Jis yra ir tikinčio žmogaus, besirenkančio tarp pasaulio ir Dievo valios, simbolis. Jo pasirinkimas atvedė jį iki kankinystės, krikščioniško tikėjimo paliudijimo. Protingi politikai (kaip antai, Lietuvos kancleris Leonas Sapiega) savo laiku bandė „protinti“ atkaklų sielų ganytoją Juozapatą – siūlė jam mesti tą aistringą sielų medžioklę, tačiau kaip tikras Dievo žmogus jis žinojo, jog „Dievo reikia klausyti labiau nei žmonių“ (Apd 5, 29).

Nereikėtų pamiršti, kad šis vienuolis asketas, vienuolyno vyresnysis, o vėliau ir arkivyskupas ne vienerius metus klaidžiojo po Vilniaus miestą, tad būtent čia prasidėjo jo tikrasis kelias arba bėgimas Dievop. Čia jis ir buvo priešininkų pramintas „sielų vagimi“ dėl uolaus savo brolių stačiatikių vedimo Katalikų Bažnyčios link.

Nedaug istorikų ir teologų savo raštuose ar pamąstymuose mena šį šventąjį. Nebent jėzuitai, kurie negali pamiršti šio uolaus savo studento ir karšto pasekėjo. Iš kitos pusės žvelgiant, jo nepamiršo ir broliai stačiatikiai. Net po daugiau nei pustrečio šimto metų (1896 m.) Vilniaus Šventosios Dvasios stačiatikių bendruomenė savo išleistoje brošiūroje bandė pasakyti „tiesą“ apie Juozapatą Kuncevičių. Taigi, kokia ji, toji tiesa apie šventąjį Juozapatą?

Istorinis ekskursas

Kitas svarbus dalykas – nuo XV amžiaus dėl musulmonų turkų grėsmės abiems Bažnyčioms (Vakarų lotyniškajai ir Rytų bizantiškajai) kilo poreikis jungtis. LDK tapo tos jungties plotme. Kaip rodo Florencijos ir Brastos unijų istorija, vienijimosi sąjūdis labai gyvai palietė LDK. Nors Florencijos unija (1439 m.) dėl įvairių priežasčių nebuvo įgyvendinta, bet Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ji pažadino bažnytinės vienybės sąjūdį. Į jį nuo 1570 metų įsitraukė Lietuvoje įsikūrę jėzuitai, kurie uoliai pradėjo puoselėti tą vienybės siekį ir darė didelę įtaką LDK stačiatikiams, ypač jaunimui.1596 metais Brastos unijos pasirašymu buvo paskelbta vienybė su Romos Katalikų Bažnyčia: Rytų Bažnyčios vyskupai, buvę Brastoje, pripažino popiežiaus autoritetą ir svarbiausias katalikų tikėjimo tiesas. Taip pat Rytų apeigų vyskupams buvo suteiktos tos pačios privilegijos kaip ir lotynų apeigų vyskupams. Nutarta, kad buvusios Rytų vyskupijos turi būti patikėtos vietiniams vyskupams, buvo palikta bažnytinė nuosavybė, nutarta, kad neturi būti sulotyninti nei vienuolynai, nei bažnyčios, išliko ir sava dvasininkų jurisdikcija. Deja, daug kas iš Romos katalikų hierarchų tuomet nesuprato nei Katalikų Bažnyčios misijos reikšmės, nei šio įvykio religinės naudos, nei politinio laimėjimo.St. Josafat Icon from Winnipeg

Tačiau ne visi tikintieji priėmė šią uniją. Kilo susiskaldymas ir atvira kova. Greta unitų vyskupų, stačiatikiai statė savuosius, taigi kiekvienoje vyskupijoje atsirado po du vyskupus. Prasidėjo žiauri kova dėl bažnyčių, vienuolynų ir jų turtų.

Štai tokioje situacijoje augo, formavosi ir brendo šventojo Juozapato pašaukimas likti ištikimam unijos siekiams. Stačiatikiai unitus laikė atskalūnais, katalikai neskubėjo jų pripažinti sau lygiais. Vienybės kelias buvo pažymėtas valstybės siekių prioritetiškumo ir grįstas labiau politiniais interesais, o ne tikru ekumenišku uolumu. Deja, net Lietuvos- Lenkijos valstybės didikai, politikai ir religinė hierarchija, vadovaudamiesi privačiais interesais, priešiškumu, arogancija ir sektantiškumu, iš esmės nesuprato ypatingos šios unijos reikšmės…

Šventojo Juozapato biografijos faktai

Jonas (Ivanas) Kuncevičius gimė 1580 (1584) metais Vladimire (Volynėje). Čia gavo pradžios mokslą. Vėliau tėvai pavedė jį globoti Vilniaus pirkliui Popovičiui, kuris, būdamas stačiatikis, visaip bandė atitraukti globotinį nuo unijos idėjų. Trokšdamas mokslo, Juozapatas įstojo į Vilniaus akademiją, kuri, jėzuitams vadovaujant, jau buvo pagarsėjusi savo aukštuoju mokslu. Šalia kitų dalykų jis mokėsi senovės slavų liturginės kalbos. Jam padėjo rytų apeigų rektorius Petras Arkadijus ir du kunigai jėzuitai – Valentinas Fabricijus ir Gregoras Ruževskis.

Vėliau Juozapatas buvo Bitėnų, Žyrovicų vienuolynų vyresnysis, o 1614 metais B. Rutskį paskyrus Kijevo metropolitu, Juozapatas tapo Vilniaus bazilijonų vienuolyno archimandritu. Jo laikais šiame vienuolyne buvo 60 jaunų vienuolių.

1617 metais Juozapatas buvo įšventintas į vyskupus ir paskirtas Vitebsko vyskupu, o kitais metais ir Polocko arkivyskupu. Pasak autorių, savo vyskupijose Juozapatas susidūrė su didele tamsa, nežinojimu ir prietarais. Kunigai buvo linkę į stačiatikybę, šventovės buvo apleistos, pasauliečiai bažnyčios turtus valdė nuostolingai (pačių parapijų ir bažnytinių bendruomenių atžvilgiu), kai kurie unitų kunigai buvo po antrą kartą vedę, o vienuolynuose buvo neklusnių ir visai nepašauktų gyventi vienuolišką gyvenimą asmenų.

Juozapatas pirmiausia paskelbė Tridento susirinkimo katekizmą, ėmė rūpintis vargšais, lankė bažnyčias, stiprino žmonių tikėjimą. Per trejus metus jo vyskupija pasidarė katalikiška, tvarkinga ir paklūstanti savo ganytojui.

Maskva trukdė bažnyčių vienijimosi darbui, ir 1620 metais Jeruzalės stačiatikių patriarchas Teofanas, keliaudamas pas Maskvos didįjį kunigaikštį, Kijeve be karaliaus žinios ir pritarimo įšventino 7 kunigus vyskupais. Taip atsirado po du vyskupus vienoje vyskupijoje. Polocko arkivyskupijai buvo paskirtas Meletas Smotrickis, kuris Juozapatui nesant Polocke, sukėlė sumaištį. Pasinaudoję esama padėtimi, stačiatikiai pamažu sukilo. Visų sąmyšių metu Juozapatas nesulaukė Romos katalikų vyskupų palaikymo ir paramos.

1623 metų rudenį Juozapatas nuvyko į Vitebską, kur paskutiniu metu buvo itin neramu. Dvi savaites jis skaitė pamokslus Vitebsko bažnyčiose. Stačiatikiai gatvėse jį užkabinėdavo, ieškojo priekabių, o Juozapato priešininkas M. Smotrickis užsiundė kunigą Eliją išplūsti arkivyskupo (Juozapato). Šį akiplėšą uždarius arkivyskupo namuose, neramumai dar labiau išplito, ir minia apsupo arkivyskupo namus. Net kai akiplėša buvo paleistas, minia nenurimo ir pradėjo mušti arkivyskupo tarnus. Juozapatui išėjus jų nuraminti, kažkas iš minios lazdos buože smogė jam per galvą, o kitas kirvapente jį užmušė, o lavoną, prakirtę Dauguvos eketę, pakišo po ledu. Tai įvyko 1623 metais lapkričio 23 dieną.

1643 metais – praėjus vos 20 metų po jo mirties – Juozapatas paskelbtas palaimintuoju, o 1867 metais popiežius Pijus IX Juozapatą paskelbė šventuoju. 1916-aisiais šv. Juozapato palaikai pervežti į Šv. Barboros bažnyčią Vienoje (iki tol jie buvo įvairiose Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos vietose). 1949 metais šv. Juozapato palaikai iš Austrijos pervežti į Romą ir perlaidoti Vatikane, Šventojo Petro Bazilikoje, dešinėje navoje, Šv. Bazilijaus Didžiojo altoriuje.

Į Altorių buvo įdėtos keturių šventųjų relikvijos – pirmojo baltų genčių misionieriaus vysk. Vaitiekaus, kunigaikščio Kazimiero, Bažnyčios vienybės kankinio vysk. Juozapato Kuncevičiaus ir jėzuito kankinio t. Andriejaus Bobolos. Po šventinimo apeigų Bazilikos arkikunigas koplyčioje celebravo pirmąsias Mišias.

Nežinau, ar yra susidaręs tik neteisingas įspūdis, ar iš tiesų unitai nėra mėgstami teologų?.. Gal dėl to, kad jie kaip Rytų apeigų katalikai neturi išskirtinio mokymo, bet pripažįsta svarbiausias katalikų mokymo tiesas?.. Teologai nelinkę svarstyti unitų fenomeno nei teologinėje, nei ekumeninėje perspektyvoje. Atrodo, kad šių žmonių veikla – tai labiau istorinės ir politinės raidos išdava.

Atsidūrę tarp stiprėjančios Maskvos kunigaikštystės ir Lietuvos-Lenkijos valstybės: teritoriškai priklausantys Lietuvos-Lenkijos valstybei, bet tikybos atžvilgiu artimesni ir įsišakniję stačiatikybėje, slaviškų LDK žemių gyventojai turėjo rinktis. Tas pasirinkimas ir lėmė tolesnę komplikuotą istoriją. Gi Lietuvos-Lenkijos valstybės politikai ir hierarchai giliau šio fenomeno nesvarstė, tad šis reiškinys yra aktualesnis šiandien.

Šventasis Juozapatas yra visų tų, kurie siekia krikščionių vienybės (ekumenistų) globėjas, nors Rytų ir Vakarų krikščionių jis yra vertinimas nevienareikšmiai. Taip buvo ir Juozapatos gyvenamu laikotarpiu, taip yra ir dabar. Tačiau Bažnyčia jį mena kaip šventąjį. O jis toks keistas, nepatogus, užsispyręs, linkęs atversti ne pagonis, bet savuosius… Čia galima prisiminti popiežiaus Benedikto XVI viename interviu išsakytą mintį apie krikščionybės Europoje uždarumo tendenciją. Jis sakė, kad krikščionybė visada yra kažkas, realiai ateinantis iš išorės, iš dieviško nuotykio, kuris perkeičia, įprasmina ir mūsų pretenzijas, ir mūsų dorybes. Viešpats perkeičia mūsų pretenzijas ir atveria mūsų širdis Jo universalumui… Šventasis Juozapatas nepasirinko patogaus kelio, bet liko ištikimas Dievo kalbėjimui.

Ką paliudijo šventasis Juozapatas savo kankinyste?

Kad mūsų pamąstymas nebūtų tuščias ir beprasmis, reikia aptarti, kokia gi ta šventojo Juozapato kankinystė? Ką jis paliudijo savo krauju, kodėl Katalikų Bažnyčia skyrė jam tikėjimo kankinio titulą?

Taigi, kodėl Juozapatas mums vis dar primenamas ne tik kaip slaviškų LDK žemių „katalikintojas“, bet ir kaip atsiskyrusių bažnyčių vienybės dvasios kankinys?.. Manyčiau, kad Jį tokiu padarė meilė: meilė iki galo, meilė Kristaus pavyzdžiu, meilė atiduodanti gyvybę už artimą. Kaip pats Juozapatas pranašiškai yra kalbėjęs savo priešininkams: „Jūs manęs nekenčiate mirtinai, tačiau aš jus visus nešioju savo širdyje ir net trokštu numirti už jus“. Ir jau po jo mirties šie žodžiai atnešė pirmąjį vaisių – didžiausias jo priešininkas stačiatikių vyskupas Meletas Smotrickis priėmė uniją, susitaikė su Šventuoju Sostu ir valdė Polocko arkivyskupiją.

Šiais laikais šventojo Juozapato asmenybė yra aktualesnė nei jo gyvenimo laiku. Šiandiena yra apsiniaukusi ir pasimetusi (panašiai kaip tas XVII amžius Europoje). Daugelis tikinčiųjų vergauja kažkieno individualiems ar struktūriniams interesams, niekas nenori priimti kito kitoniškumo ir atsisakyti savų ambicijų. Reikalingas aiškus, tiesus liudijimas saviesiems. O sunkiausia yra ieškoti Viešpaties valios ir artimo meilės, vedančios… iki gyvybės atidavimo. Bet juk tai – tikriausias ekumenizmas (oikos – graikų k. namai), vieningų Viešpaties namų statyba.

Informacijos šaltinis: Albinas Šiaudvytis, http://www.skrynia.lt

Palikite savo mintis

Šv. Juozapas Rapolas Kalinauskas OCD, vienuolis (1835 – 1907)

kalinauskas

ŠV. JUOZAPAS RAPOLAS KALINAUSKAS

1991 metais Romoje buvo kanonizuotas vilnietis, vienas iš 1863 m. sukilimo Lietuvoje vadų Juozapas (karmelitų vienuolijoje gavęs tėvo Rapolo vardą) Kalinauskas. Nors jis gimė, augo, mokėsi, į sukilimo veiklą įsitraukė, buvo suimtas ir nuteistas katorgai Vilniuje, tačiau Lietuvoje jis iki šiol beveik nežinomas.

Juozapas Kalinauskas pasaulį išvydo 1835 m. rugsėjo 1 d. Vilniuje, bajorų šeimoje. Jo tėvas Andriejus buvo kilęs iš Gardino, tačiau po studijų Vilniaus universiteto Fizikos – matematikos fakultete pasiliko gyventi Vilniuje ir įsidarbino mokytoju bajorų institute (gimnazijoje). 1852 m. tapo šio instituto direktoriumi. Motina Juzefą Polonska mirė net nespėjusi pakrikštyti naujagimio Juozapo. Mažylio ir dvejais metais vyresnio brolio Viktoro auklėjimu rūpinosi jaunesnioji motinos sesuo Viktorija Polonska, kurią A. Kalinauskas netrukus vedė ir kuri jam pagimdė dar tris vaikus. Kai po keleto metų mirė ir ji, A. Kalinauskas vedė trečią kartą – už save daug jaunesnę Zofiją Putkamer. Išsilavinusi, labai pamaldi, gailestinga – taip ją vėliau prisiminė J. Kalinauskas. Turbūt todėl naująją pamotę jis mylėjo kaip tikrą motiną.

Bendrąjį išsilavinimą J. Kalinauskas įgijo Vilniaus bajorų institute, globojamas čia dirbusio tėvo. Buvo gabus, stropus ir pareigingas mokinys. Tad institutą 1850 m. baigė aukso medaliu.

Kadangi Vilniaus universitetas buvo uždarytas, o studijoms užsienyje trūko lėšų, tolesniam mokymuisi pasirinko ne itin perspektyvų, bet prieinamą Agronomijos institutą Horkuose, netoli Oršos. Po dvejų studijų metų, baigęs teorinį gamtos mokslų kursą, suprato, kad šios srities specialistu netaps. Todėl išsibraukė iš instituto studentų sąrašų ir, įkalbėtas artimo giminaičio, kuris ragino stoti į Peterburgo kelių ir tiltų mokyklą, išvyko į Peterburgą. Dėl vietų stokos į šią mokyklą nepateko. Neturėdamas išeities, pasuko į Nikolajaus inžinerinę mokyklą, kurioje buvo rengiami carinės armijos karininkai. Vėliau J. Kalinauskui ne kartą teko gailėtis dėl tokio pasirinkimo. „Atsiminimuose“ jis rašė, kad tuomet jam derėjo stoti į kunigų seminariją, o kadangi to nepadarė, savo jaunystę laiko prarasta.

J. Kalinausko mokymasis Peterburge sutapo su Krymo karu (1853-1856 m.). 1855 m. jis buvo paskirtas kariuomenės inžinieriumi ir pasiųstas į Kronštatą ginti Peterburgą nuo anglų puolimo iš jūros pusės. Disciplinuotas ir pareigingas J. Kalinauskas pamažu kopė karinės karjeros laiptais. 1857 m., po baigiamųjų egzaminų, jam buvo patikėtos tos pačios mokyklos matematikos dėstytojo pareigos.

Gyvenimas svetur, nors išoriškai ir sėkmingai besiklostantis, buvo kupinas vidinių krizių. J. Kalinauską kankino tėvynės, namų ilgesys. Jis nemėgo Peterburgo, čia jautėsi „kaip augalas, išrautas iš gimtosios žemės ir svetimoje pasodintas“, kuriam reikia mobilizuoti visas jėgas, kad išliktų. Apie skausmingus gyvenimo prasmės ieškojimus liudija tokia viename iš laiškų namiškiams suformuluota frazė: „Mano bėda ta, kad ieškau dvasios, o randu materiją.“ Negalėdamas patenkinti vidinių sielos poreikių, ieškojo bent jau nusiraminimo – lengvo turinio knygose, pasilinksminimuose kartu su draugais. Iš jo laiškų žinome, kad galvojo ir apie santuoką. Tačiau svarstydamas šeimos ir žmogaus gyvenimo prasmę, prieidavo prie pesimistinių išvadų. Peterburge J. Kalinauskas išgyveno taip pat ir religinę krizę. Čia gyvendamas nustojo eiti sakramentų. Vėliau jis rašė, kad apleisdamas religines praktikas sielos gelmėse vis dėlto jautė stiprų vidinio pamaldumo poreikį, nors nebuvo tam balsui klusnus.

1859 m. J. Kalinauskas, kaip gabus inžinierius, buvo pasiųstas tiesti Odesos – Kursko geležinkelį. Nuošalios, mažai apgyvendintos vietovės, kuriose šešetą mėnesių jam teko dirbti, po Peterburgo šurmulio atrodė tarsi ramybės oazė. Laiške broliui Viktorui jis rašė, kad čia pradėjo daug ramiau žvelgti į gyvenimą, tapo kur kas abejingesnis jo teikiamiems malonumams.

1860      m. vasarą dėl finansinių sunkumų nutrūkus geležinkelio statybos darbams J. Kalinauskas buvo perkeltas į Bresto tvirtovę. Čia po trejų metų jį pasiekė pirmosios žinios apie sukilimą. Kadangi nenorėjo kovoti su savo tautiečiais, demobilizavosi ir netrukus perėjo į sukilėlių pusę.

Dar studijuodamas Peterburge J. Kalinauskas buvo užmezgęs pažintis su kai kuriais būsimaisiais sukilimo dalyviais ir vadais – Zigmantu Sierakausku, Jaroslavu Dombrovskiu. „Atsiminimuose“ J. Kalinauskas rašė, kad, susirinkę kadetų korpuso dėstytojo Baltazaro Kalinausko namuose, kalbėdavosi apie lenkų literatūrą, Respublikos istoriją, galimybes atgauti nepriklausomybę, visuomeninių reformų reikalą, valstiečių įtraukimą į kovą… Tad nieko nuostabaus, kad vyriausioji sukilimo vadovybė Varšuvoje (Rząd Narodowy), vos tik išgirdusi apie J. Kalinausko atsistatydinimą iš carinės armijos ir apsisprendimą dalyvauti sukilime, paskyrė jį Lietuvos vykdomojo skyriaus Karinės sekcijos viršininku. Jau iš pat pradžių atsiskleidė J. Kalinausko ir jo bendražygių nesutarimai kai kuriais klausimais. Teigdamas, kad „ne kraujo, o prakaito mums reikia“, J. Kalinauskas siekė, kiek tai buvo įmanoma, atsiriboti nuo revoliucinės propagandos ir teroro. Apsiėmė tvarkyti tik karinius sukilimo reikalus: organizuoti sukilėlių būrius, aprūpinimą ginklais ir maistu. Atsiradusi principinių nesutarimų praraja tik dar labiau pagilėjo, kai J. Kalinauskas iš Varšuvos atvyko į Vilnių ir įvertino realią padėtį. Sukilimas, be jokios abejonės, buvo pradėjęs silpti. Tam didelės įtakos turėjo naujo Vilniaus generalgubernatoriaus Muravjovo paskyrimas bei jo inicijuotos represijos, kurios netrukus tiesiogiai palietė ir sukilimo vadovybę; 1863 m. birželio 27 d. Vilniuje buvo pakartas Z. Sierakauskas. Tačiau J. Kalinauskas matė ir kitas nesėkmių priežastis. Pradėjęs eiti viršininko pareigas, jis įsitikino, kad sukilimas blogai organizuotas. Trūko koordinacijos tarp atskirų sukilėlių būrių, stokota žinių apie sukilėlių skaičių, jų ginkluotė buvo prasta… Nors Tautinės vyriausybės sprendimu buvo reorganizuota Lietuvos sukilimo vadovybė, tačiau tai jau nebegalėjo pakreipti įvykių naudinga linkme. Raporte Tautinei vyriausybei J. Kalinauskas rašė, kad ginkluotas sukilimas Lietuvoje beprasmis ir, jei neįmanoma jo atšaukti, reikėtų bent neplėsti, nes tai tik atneštų nereikalingų aukų. Oponuodamas vadovybei, J. Kalinauskas vis dėlto nepasitraukė iš užimamų pareigų, o po Konstantino Kalinausko, įgaliotojo Tautinės vyriausybės komisaro Lietuvoje, suėmimo kurį laiką jį pavadavo.

Pasinėręs į sukilimo reikalus J. Kalinauskas sykiu išgyveno ir labai sudėtingą dvasinių permainų laikotarpį. Po dešimties metų pertraukos atlikęs išpažintį, jis grįžo į Bažnyčios prieglobstį. Sią lemtingą savo gyvenimo akimirką J. Kalinauskas vėliau aprašė „Atsiminimuose“: „Švč. Mergelės Marijos dieną Misionierių bažnyčioje atlikau išpažintį. Apie tai, kas vyko mano sieloje išpažįstant kaltes prie kunigo Eimanto kojų, galėtų nujausti tik tas, kas panašias akimirkas išgyveno.“ Nuo to karto kasdienė malda, išpažintis kas savaitę, Komunija buvo jau nebeatsiejama jo gyvenimo dalis. J. Kalinauską stebino ir žavėjo besimeldžiančių žmonių gausybė dar nespėtose uždaryti Vilniaus bažnyčiose – atrodė, kad „pamaldumo dvasia apgaubė miestą“. Šiomis akimirkomis J. Kalinausko širdyje skleidėsi tikėjimas ateitimi ir kitokio gyvenimo nuojauta: „Pamaniau, kad aprimus laikams, jei Viešpats išsaugos man laisvę, pasišvęsiu jam, įstodamas į kapucinų ordiną Varšuvoje…“ Tačiau realybė rodė, kad išsigelbėjimas nebeįmanomas, kadangi „iš tikrųjų jau buvo renkama medžiaga tolesnei tardymo komisijos veiklai“.

Caro policija gan anksti pradėjo domėtis J. Kalinausku. Po pirmos apklausos nuovadoje, matyt, stokojant įrodymų ar siekiant išsiaiškinti ryšius su kitais sukilėliais, jis buvo paleistas. Tačiau neilgai. J. Kalinauską suėmė 1864 m. kovo 25 d. tėvų namuose. Tardomas J. Kalinauskas suprato, kad policija apie jį žino labai mažai, bet nuogąstaudamas, kad tylėdamas gali išprovokuoti naujus suėmimus arba į bylą įtraukti savo artimuosius, nusprendė prisiimti kaltę ir taip užbaigti bylos tyrimą. Suma- nymą pavyko įgyvendinti. Tardymo komisija J. Kalinausko bylą perdavė karo teismui, kuris birželio 2 d. paskelbė jam mirties bausmę sušaudant. Tačiau karinė revizija, turėjusi patvirtinti mirties nuosprendį, atsižvelgdama į J. Kalinausko prisipažinimą ar dėl kokių kitų priežasčių kaltinamajame akte mirties bausmę pakeitė 10 metų katorga Sibire.

1865 m. J. Kalinauskas drauge su kitais katorgininkais pasiekė Usolę Irkutsko gubernijoje, kairiajame Angaros upės krante. Tai buvo nedidelis kelių gatvių miestelis su ligonine, fabriku, cerkve, katalikų koplyčia ir, žinoma, kalėjimu bei kareivinėmis kalinių prižiūrėtojams. Salimais, upės saloje, buvo didžiulės druskos kasyklos. Vieną iš druskos perdirbimo procesų – garinimo – teko išmokti ir J. Kalinauskui.

Fizinis, emocinis ir dvasinis diskomfortas, kurį patyrė šiame nuošaliame miestelyje, dar labiau priartino J. Kalinauską prie Dievo. Jis nusprendė savo gyvenimu čia įprasminti kiekvieną atokvėpio minutę skirdamas pasiruošimui vienuolystei. Todėl tobulino užsienio kalbų įgūdžius, domėjosi Bažnyčios istorija, skaitydamas šv. Augustino „Išpažinimus“, „Kristaus sekimą“ ar kitas knygas, kurias jam siuntė namiškiai. Anot Kalinausko, „skaitymas praplėsdavo akiratį“ ir „atverdavo akis šventųjų tikėjimo tiesų grožiui“. Iš knygų puslapių jį pasiekė ir pirmoji informacija apie karmelitus. „Atsitiko taip, – prisiminė jis, — kad veikiausiai šventųjų gyvenimų knygoje anuomet suradau žinių apie karmelitų ordiną, apie jo egzistavimą iš pradžių Rytuose, o vėliau atsikėlimą ir į Vakarus. Mano galvoje kilo mintis, kad tai – ordinas, kuris gali į Bažnyčią sugrąžinti schizmatikus…“ Ši krikščionių suartėjimo idėja užvaldė J. Kalinausko esybę, o jos įgyvendinimas tapo svarbiausiu jo tolesnio gyvenimo siekiu. J. Kalinausko nepalaužiamas tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu, valios tvirtybė, dvasios gilumas buvo tos savybės, kurios padėjo jam ištverti sunkią tremtinio dalią. Negana to, jų dėka J. Kalinauskas galėjo būti atrama ir paguoda savo likimo broliams. Ne vienam iš jų, išeinančiam į amžinybę, jis buvo šviesa, stiprinanti nemirtingumo viltį.

1868 m. paskelbus dalinę amnestiją, leidžiančią buvusiems katorgininkams apsigyventi bet kurioje Irkutsko gubernijos vietoje, J. Kalinauskas ketveriems metams apsistojo Irkutske. Čia pratęsė dar Uoslėje pradėtą pedagoginę veiklą, taip šiek tiek užsidirbdamas pragyvenimui. Kurį laiką dalyvavo Rusijos Geografijos draugijos Sibiro skyriaus veikloje. Skaitė akademinių, periodinių metereologijos leidinių korektūrą, kartais dalyvaudavo mokslinėse ekspedicijose. Jį žavėjo rūsti, bet kartu ir nuostabi Sibiro gamta. Pastebėjimais apie savo aplinką noriai dalijosi su namiškiais, kartais paneigdamas tam tikrus stereotipus: „Klaidingą susidarėte nuomonę apie čionykščio klimato atšiaurumą; ne dideli šalčiai čia yra baisūs, o šaltojo metų periodo trukmė čia yra nepakeliama… Beveik aštuonis mėnesius apmirusi gamta veikia ne tiek kūną, kiek vidinę būseną.“

1872 m. J. Kalinauskas gavo džiugią žinią – jam buvo leista aplankyti savo namiškius Hrozove (Minsko gubernija), o tremties bausmę pabaigti Permėje ir Smolenske. Grįžimą į įprastas gyvenimo sąlygas lydėjo nemažai nusivylimų. Politinė, visuomeninė ir kultūrinė situacija krašte akivaizdžiai bylojo, kad jo bei jo bendražygių auka buvo beprasmė. O be to, čia pradėjo ryškėti pėdsakai, kuriuos neišdildomai paliko tremties metai. „Atsiminimuose“ J. Kalinauskas užrašė keletą faktų iš gyvenimo Smolenske laikų: „Šiame mieste Dievo apvaizda atsiuntė man angelą sargą kun. K. Belikovičiaus asmenyje. Iš čionykščio klebono išmeldė man laisvą kambarėlį klebonijoje ir taip išplėšė mane iš pasaulietiškos aplinkos, nuo kurios jau buvau atpratęs…“ Šiais paprastais žodžiais J. Kalinauskas išreiškė sieloje įsišaknijusį izoliacijos nuo išorinio pasaulio ir atsidavimo Dievui poreikį.

1874 m. vasario 1 d. J. Kalinauskas buvo galutinai amnestuotas. Kadangi apsigyventi Lietuvoje jam nebuvo leista, nuvyko į Varšuvą, vėliau – į Paryžių, kur jam buvo pasiūlytas kunigaikščių Čartoriskių sūnaus auklėtojo darbas. Aplinkybės susiklostė taip, kad ir mokinys, ir mokytojas netrukus tapo vienuoliais: Augustas Čartoriskis 1877 m. tapo saleziečiu, o pats J. Kalinauskas įstojo į karmelitų vienuoliją.

1877 m. vasarą, atsisveikinęs su Čartoriskiais, J. Kalinauskas pasibeldė į basųjų karmelitų noviciatą Grace (Austrija). Per įvilktuves priėmė Juozapo Rapolo vardą. Po metų vyresnybė jį išsiuntė į Djoro vienuolyną Vengrijoje. Čia jis turėjo pagilinti savo teologijos ir filosofijos žinias. Atsižvelgiant į J. Kalinausko amžių, išsilavinimą, gyvenimiškąją patirtį, jam buvo sudarytos sąlygos studijas baigti per trejus metus vietoj šešerių. Po iškilmingų įžadų, 1881 m. rudenį, jis buvo perkeltas į Černos vienuolyną prie Krokuvos. Jau kitų metų sausio 15 d. gavo kunigo šventimus ir netrukus buvo išrinktas šio vienuolyno vyresniuoju.

Černos vienuolynas tuo metu buvo vienintelis basųjų karmelitų ordino vienuolynas Galicijoje. Tačiau ir jis išgyveno vidinio nuosmukio laikus. 1880 m. čia gyveno vos penki vienuoliai, o ir tie nesilaikė griežtos basųjų karmelitų regulos: visiško atsiribojimo nuo išorinio pasaulio, tylos, asketiškumo, šiurkščių drabužių, nuolatinės abstinencijos. Tokia padėtis kėlė basųjų karmelitų vyresnybės Romoje susirūpinimą. Nuspręsta vienuolyną reformuoti. J. Kalinauskui tapus vienuolyno vyresniuoju, jam buvo patikėta atsakinga užduotis — rūpintis reformos įgyvendinimu. Po keletą metų trukusio kruopštaus ir pasiaukojančio darbo vienuolyną pasisekė atgaivinti. Sėkmę didele dalimi laidavo šios nuostatos: net ir mažiausiuose dalykuose laikytis regulos, būti ištikimam vienuolijos konstitucijai – to J. Kalinauskas reikalavo iš savęs ir iš kitų vienuolyno brolių.

1892 m. J. Kalinauskas buvo paskirtas ką tik įkurto Vadovių vienuolyno vyresniuoju. Čia ėmėsi organizuoti vienuolyno ir bažnyčios statybą. Jo interesų ir veiklos sfera dar labiau prasiplėtė 1899 m., kai tapo provincijolo vikaru basųjų karmeličių reikalams. Užimdamas šias pareigas, uoliai rūpinosi jų vienuoliniu gyvenimu.

Kartkartėmis atsitraukdamas nuo savo kaip ganytojo ir organizacinių reikalų, J. Kalinauskas dirbo svarbų vienuolinio gyvenimo populiarinimo darbą. Pats kitados iš knygų pažinęs daugybę tikėjimo tiesų, kaip niekas kitas žinojo spausdinto žodžio reikšmę. Jo plunksnai priklauso keturių tomų istorinis veikalas apie basųjų karmeličių vienuolijas Lenkijoje, Lietuvoje ir Rusijoje bei nemaža sielovadinio pobūdžio leidinių, paties parengtų ar išverstų iš prancūzų kalbos… Be to, J. Kalinauskas itin rūpinosi karmelitės Teresės Marchockos, gyvenusios XVII a., beatifikacijos proceso eiga, rinkdamas ir tvarkydamas su jos biografija susijusią dokumentaciją.

1906 m. tėvas Rapolas trečią kartą buvo išrinktas Vadovių vienuolyno vyresniuoju. Tačiau jo gyvenimo laikrodis jau skaičiavo paskutines minutes. Dar 1898 m. draugui rašytame laiške J. Kalinauskas buvo pasakojęs apie savo vaikystės sapną – viziją, jog mirsiąs Vėlinių dieną. Ir iš tiesų, daug iškentėjęs, skausmingai pažinęs Dievo sukurtąjį pasaulį, išdalijęs save žmonėms, rodydamas jiems kelią j asmeninį nemirtingumą, 1907 m. lapkričio 15-ąją, kai karmelitai melsdavosi už visus mirusius vienuolijos narius, tėvas Rapolas iškeliavo į amžinybę. Buvo palaidotas Kernos vienuolyno kapinėse. Netrukus jo kapas ėmė garsėti stebuklais.

1934 m. gegužės 5 d. buvo pradėtas tėvo Rapolo paskelbimo palaimintuoju procesas. Po trejų metų jo palaikai buvo perkelti į Kernos vienuolyno koplyčią. 1980 m. dekretu patvirtintas J. Kalinausko dorybių herojiškumas, o 1983 m. – stebuklingas kunigo Vladislovo Misiaus, sirgusio kaulų džiova, pagijimas.

1983 m. birželio 22 d. popiežius Jonas Paulius II paskelbė tėvą Rapolą Bažnyčios palaimintuoju.

1991 m. lapkričio 17 d., minint šv. Kryžiaus Jono, 1568 m. kartu su šv. Terese Aviliete reformavusio karmelitų ordiną, 400-ąsias mirties metines, popiežius Jonas Paulius II Šv. Petro bazilikoje Romoje perskaitė specialųjį dekretą, kuriuo palaimintąjį Juozapą Rapolą Kalinauską paskelbė šventuoju.

Informacijos šaltinis: Piero Lazzarin. Šventųjų knyga. Mažoji enciklopedija su Jono Pauliaus II paskelbtais šventaisiais. Iš italų kalbos vertė Rasa Vabuolaitė. – Vilnius: katalikų pasaulio leidiniai, 2011. P. 275-284.

Palikite savo mintis

Šv. Uršulė Ledochovska (1865–1939)

urszula

Šv. Uršulė Leduchovska

Uršulė Leduchovska yra kilusi iš kilmingos Lenkijos aristokratų giminės, kuri XIX amžiuje kartu su visa šalimi patyrė tragiškus istorinius išbandymus, o kartu davė tėvynei ir Bažnyčiai žymių asmenybių, daug nusipelniusių apaštalavimu, rūpinimusi vargšais ir persekiojamaisiais. U.Leduchovska gimė 1865 metais ir užaugo Losdorfo vietovėje Austrijoje, kur buvo priversta pasitraukti naujosios šventosios šeima, nes dėl dalyvavimo 1830-1831 metų sukilime prieš Rusijos carizmą jai grėsė ištrėmimas į Sibirą.

Sulaukusi 21 metų Julija Marija (toks buvo šventosios pasaulietinis vardas, kurį ji pakeitė į vienuolišką Jėzaus Marija Uršulė) įstojo Krokuvoje į uršuliečių vienuolyną, pasižymėjo švietimo ir auklėjimo darbais. Jos ypatingas jautrumas jaunų moterų poreikiams greitai besikeičiančiomis socialinėmis, politinėmis ir moralinėmis aplinkybėmis susilaukė didelio dėmesio. Kai XIX a. pabaigoje moterys įgijo teisę studijuoti universitetuose, sesuo Uršulė įkūrė pirmuosius Lenkijoje studenčių bendrabučius, kuriuose jos galėjo gyventi, mokytis ir įgyti religinį pasirengimą.

Vėliau su popiežiaus Pijaus X palaiminimu ji išvyko misijų darbams į tuometę Rusijos sostinę Sankt Peterburgą, įkūrė ten uršuliečių namus, kurie netrukus gavo savarankiškas bendruomenės teises vienuolijoje. Sankt Peterburge, kaip ir visoje Rusijoje, tuomet buvo priešiška katalikybei aplinka, todėl seserys turėjo gyventi pusiau nelegaliai ir būti nuolat slaptosios policijos sekamos. Nepaisydamos tokios įtampos, seserys užsiėmė švietėjiškais ir katechizavimo darbais, išlaikė mergaičių mokyklas, gerai išmokusios rusų kalbą įgijo vietinių gyventojų pripažinimą. U.Leduchovska taip pat kūrė mergaičių mokyklas kaimyninėje Karelijoje, susidraugaudama su tenykšte suomių protestantų bendruomene.

1914 metais prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas iš esmės pakeitė jos gyvenimą: kadangi sesuo Uršulė buvo Austrijos pilietė, o kare Rusija ir Austrija kovojo priešingose pozicijoje, tai ji patyrė kone atvirą valdžios priešiškumą ir buvo priversta emigruoti. Persikėlusi į Švedijos sostinę Stokholmą, o vėliau į Daniją, ji rūpinosi lenkų emigrantų ir karo pabėgėlių vaikais, steigė jiems mokyklas ir internatus, darbavosi ekumenizmo baruose. Jos 1916 metais Upsaloje įkurtas Švedijos katalikų laikraštis leidžiamas iki šiol. Uršuliečių namai buvo atviri skirtingų politinių ir religinių pažiūrų žmonėms. Kartą, paklausta apie savo politinę orientaciją, sesuo U.Leduchovska atsakė: „Mano politika yra meilė“.

Su gausybe karo pabėgėlių ir imigrantų vaikų 1920 metais ji pagaliau sugrįžo į Lenkiją. Savarankišką uršuliečių bendruomenę, kuriai ji vadovavo, sesuo Uršulė (dabar iš pagarbos jau vadinama motina) pertvarko į atskirą kongregaciją, kurią pavadina Šventosios Kenčiančio Jėzaus Širdies uršulietės. Vienuolijos dvasingumas telkėsi į Kristaus išganomosios meilės kontempliavimą ir dalyvavimą Jo misijoje švietėjiškomis bei tarnavimo stokojantiems priemonėmis. Kongregacija buvo įregistruota 1923-iaisiais ir galutinį Šventojo Sosto pripažinimą įgijo 1930 metais. Seserys uršulietės išplito visoje Lenkijoje, ypač vargingose rytinėse šalies srityse, kūrėsi Italijoje, Prancūzijoje, kur steigė bendrabučius neturtingoms merginoms, užsiimdamos jų švietimu ir moraliniu ugdymu. Motina Uršulė rašė jaunimui straipsnius ir knygas, organizavo vaikams eucharistinį bei kitus bažnytinius judėjimus. Kai Romoje ji mirė 1939 m. gegužės 22 d., jos įkurtoji kongregacija jau turėjo daugiau kaip 700 vienuolių, veikusių 44 apaštalinio darbo centruose įvairiose Europos šalyse. Popiežius Jonas Paulius II beatifikavo U.Leduchovską 1983 metų birželį Poznanėje, o 2003 m. gegužės 18 d. paskelbė ir šventąja.

 

Palikite savo mintis

Šv. Faustina Kovalska, vienuolė, mistikė (1905-1938)

200px-Faustina

Šv. Faustina Kovalska

Lenkijos vienuolė, mistikė, Romos katalikų bažnyčios šventoji Marija Faustina Kovalska (lenk. Maria Faustyna Kowalska, tikr. Helena Kowalska, Šv. Faustina) gimė Lenkijoje, Švinicos parapijos Glogoviecų kaime  1905 m. rugpjūčio 25 d. Mirė Krokuvoje 1938 m. spalio 5 d. 

Helena Kovalska yra Jono Pauliaus II, iškėlusio ją į altorių garbę 2000 metais, žemietė. Ji gimė 1905 m. kovo 25 d. Glogoviecų kaime, Tureko apskrityje, Lodzės vaivadijoje. Sunkios ekonominės bei socialinės Pirmojo pasaulinio karo sąlygos, parklupdžiusios daugelį lenkų šeimų, o kartu ir jos šeimą, guvaus proto Helenai neleido baigti daugiau kaip trijų pradinės mokyklos klasių. Kad padėtų šeimai šiaip taip sudurti galą su galu, ji ėmė dirbti tarnaite vienos pasiturinčios šeimos namuose.

Tačiau plaudama indus ir blizgindama ir taip švarias savo šeimininkų namų grindis, ji mąstė apie ką kita. Jos širdyje labai anksti įsiplieskė troškimas gyventi vienuolinį gyvenimą, bet, žinoma, ne tam, kad nebereikėtų sunkiai dirbti, o tam, kad išsamiau ir pilniau galėtų gyventi krikščioniškuoju pašaukimu. Ji iš karto susidūrė su tėvų pasipriešinimu, nes jie, jai įstojus į vienuolyną, būtų praradę taip jiems reikalingų pajamų šaltinį. Tačiau Helenos ryžtas nugalėjo tėvų pasipriešinimą, ir 1924 metais ji pagaliau galėjo prašytis priimama į Palaimintosios gailestingumo Motinos Švč. Mergelės Marijos kongregaciją.

Buvo įprasta, kad kiekviena vienuolystės siekiančioji, ją priimant į vienuolyną, atsineštų ir atitinkamą kraitį, nes vienuolynai buvo neturtingi ir negalėjo naujokių aprūpinti viskuo, ko joms reikėjo.

Tačiau Helenos šeima to neišgalėjo, todėl mergina, kad surinktų bent jau tai, kas būtina, turėjo sunkiai dirbti dar vienerius metus. Tačiau į jos dvasinius turtus, kuriems išsiskleisti būtų prireikę daug daugiau nei vienerių darbo metų, nebuvo žiūrima. Jai – dvidešimt, kai ji priimama į postulantūrą, o paskui (1926 m.) į noviciatą kaip vienuolė konversė, t. y. paskirta tarnauti bendruomenės reikmėms. Helenos vardą pakeitė Marijos Faustinos vardu: tai buvo būdas parodyti ankstesnio gyvenimo atsižadėjimą bei naujo su kitais žmonėmis ir Viešpačiu pradžią.

Po dvejų metų davė laikinuosius, o 1933 metais – ir amžinuosius įžadus. Tai buvo jaudinančios apeigos.

Trylika metų sesuo Faustina darbavosi beveik visuose provincijos namuose, kurių tuo metu buvo dešimt: ji dirbo paprasčiausius darbus virtuvėje, sode ir kaip durininke. Tai, ko iii jos buvo reikalaujama, ji visada vykdydavo labai pareigingai ir su džiaugsmu, kiekvieną darbą nušviesdama ryškia dvasingumo šviesa su mistikos protrūkiais, apie kuriuos žinojo tik jos dvasios vadovai bei vyresniosios.

1934 metais, paklusdama savo dvasios vadovo paraginimui, ėmė rašyti asmeninį dienoraštį, kurį pavadino Dievo gailestingumas mano sieloje. Šis dienoraštis – tai tarsi nuodugni apreiškimų ir mistinės patirties ataskaita.

Sesuo Faustina yra minima ir kaip pamaldumo gailestingajam Jėzui apaštale. Ši pamaldumo praktika, jos didelėmis pastangomis įsitvirtinusi Lenkijoje, nuo pirmųjų ketvirtojo dešimtmečio metų plito už jos ribų ir pasklido po visą pasaulį. Per šią praktiką pasaulis susipažino ir su ta seserimi, kuriai ji buvo dvasingumo pagrindas.

1936 m. spalio 5 d. sesuo Faustina grįžo į Tėvo namus. Ji mirė Lagievnikų vienuolyne netoli Krokuvos, save paaukodama kaip auką Dievo gailestingumui už nusidėjėlių atsivertimą. Palaidota savo kongregacijos vienuolyne. Pradėjus kaupti informaciją jos dorybių herojiškumui patikrinti, jos palaikai buvo perkelti į kongregacijos koplyčią. Ji iš karto tapo pagrindine pamaldumo vieta daugeliui tikinčiųjų, kurie, norėdami įgyti dvasios tvirtybės ir sielos atgaivos, pasikliauja jos užtarimu.

1993 m. balandžio 18 d. ji buvo paskelbta palaimintąja. 2000 m. balandžio 30 d. popiežius Jonas Paulius II Faustiną Kovalską kanonizavo – paskelbė šventąja.

Informacijos šaltinis: Piero Lazzarin. Šventųjų knyga. Mažoji enciklopedija su Jono Pauliaus II paskelbtais šventaisiais. Iš italų kalbos vertė Rasa Vabuolaitė. – Vilnius: katalikų pasaulio leidiniai, 2011. P. 149-151.

 Kviečiame žiūrėti 1994 m. Lenkijos televizijoje Dorotos Segda sukurtą filmą „Faustina“ apie šv. Faustiną Kovalską, kurį įkvėpė jos parašytas „Dienoraštis“. Filmo režisierius: Jeržis Lukoševičius.

Palikite savo mintis