šv. Charitina Lietuvaitė († 1281)

eae7e36528fa7260646cc699b35c8a059eea9d96

šv. Charitina Lietuvaitė († 1281)

         Algimantas Bučys, rinkdamas medžiagą savo knygai apie seniausiąją karaliaus Mindaugo († 1263) laikų lietuvių kultūrą, seniausiuose Naugardo ir Pskovo metraščiuose aptiko daug įdomių ir net svarbių lietuvių kultūrai dalykų. Apie juos plačiau pasiskaityti galima  2009 m. pasirodžiusioje knygoje „Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha“[1].

Ypač autorių sudomino paslaptingoji XIII šimtmečio šventoji Charitina Lietuvaitė:

“Sakau – paslaptingoji, nes nieko apie ją nebuvau girdėjęs, o ir šiandien visoje Lietuvoje, manyčiau, vargu ar rastume daugiau  žmonių, kurie būtų ką nors girdėję ar pamaldose kasmet minėję šventąją Charitiną Lietuvaitę“.

Atidžiau pasidomėjus paaiškėjo dar vienas Lietuvoje beveik nežinomas dalykas. Pasirodo, šiandien visame pasaulyje įvairių krikščionių ortodoksų  bažnyčių liturginiuose kalendoriuose galime rasti nurodytą šventosios Charitinos Lietuvaitės paminėjimo ir maldos dieną – tai spalio 5-oji diena.

Žinios apie šventąją pateikiamos glaustai ir neretai įvairuoja, priklausomai nuo šalies ir kalbos. Antai Šiaurės Amerikos ortodoksiškose bažnyčiose, kur didžiuma parapijiečių  jau primiršo savo gimtąsias kalbas ir mieliau vartoja anglų kalbą, krikščionių šventųjų kalendoriuje spalio 5 diena skiriama  Charitinai Lietuvaitei paminėti ir primenama, jog „palaimintoji Charitina buvo kilusi iš lietuvių kunigaikščių šeimos“. Verta įsidėmėti, kad šventosios Charitinos Lietuvaitės paminėjimas praktikuojamas  ne vien slavų parapijų ortodoksinėse cerkvėse, bet ir kitose Rytų ortodoksijos bažnyčiose bei vienuolynuose. Antai Šiaurės ir Pietų Amerikos Graikų ortodoksijos tradicinės krikščioniškos  Bažnyčios (The Church of the Genuine Orthodox Christians of Greece) globojamame šventosios Sinkletikės seserų vienuolyne šventoji Charitina Lietuvaitė paminima graikų kalba atliekamomis liturgijos apeigomis. Be to, nedidelis graikių seserų vienuolynas Niujorko saloje (Long Island) turi savo internetinį puslapį, kur randa vietos nusakyti Charitinos Lietuvaitės gyvenimą bent keliais žodžiais, vėlgi pabrėžiant, jog „šventoji Charitina buvo princesė, kilusi iš karališkos lietuvių šeimos“.

Neminėsiu visų ilgų mėginimų surasti ir sukaupti kuo daugiau žinių apie pirmąją mums žinomą lietuvę vienuolę ir pirmąją lietuvę šventąją, pateiksiu tik trumputę šv. Charitinos Lietuvaitės gyvenimo versiją, kiek man pavyko ją restauruoti iš įvairių senesnių bei vėlesnių šaltinių. Be abejo, šiandien, praėjus daugiau nei 700 metų po šventosios mirties, mes jau negalime atsekti tikrosios šv. Charitinos Lietuvaitės gyvenimo istorijos. Tačiau pro amžių glūdumą įžvelgiami faktai bei šaltinių užuominos leidžia teigti, jog viskas prasidėjo nuo tragiškos Lietuvos karaliaus Mindaugo mirties, kai 1263 m. sąmokslininkai nužudė karalių kartu su dviem jo sūnumis. Būtent tada išlikęs gyvas vyriausias Mindaugo sūnus Vaišvilkas († 1268), pirmasis mums žinomas lietuvis vienuolis ir pirmojo senosios Lietuvos teritorijoje vienuolyno įkūrėjas, turėjo bėgti iš Lietuvos į Pietų Rusią. Būtent tada buvę karaliaus Mindaugo šalininkai, tarp jų – taip pat netrukus nužudyto Polocką valdžiusio Tautvilo vaikai ir artimieji pabėgo į Šiaurės Rusią. Tai buvo pirmoji mums žinoma lietuvių emigracijos banga iš Tėvynės į svetimus kraštus.  Šitaip atsirado tolimame Naugarde paslaptingoji lietuvaitė, kilusi, kaip mini įvairūs tekstai, „iš karališkos lietuvių šeimos“ arba „iš lietuvių kunigaikščių šeimos“.

Lieka klausimas – kaip ji atsidūrė moterų vienuolyne?

Deja, autentiškų hagiografijos nuorašų nėra išlikę. Galimas dalykas, kad tradicinė šv. Charitinos Lietuvaitės hagiografija (šventojo kanono biografija) iš viso nebuvo sukurta nei po jos mirties XIII a. , nei vėliau – XIV ar XV a. Bet išliko liturginėse knygose privalomi trumpučiai pasakojimai apie pamaldose minimos šventosios gyvenimą. Būtent iš jų įvairūs tyrinėtojai ir Rusijos Stačiatikių Bažnyčios istorikai jau žymiai vėliau, XVIII – XIX a., atkūrė šv. Charitinos Lietuvaitės likimo metmenis. Pasak vienos legendinės versijos, 1265 metais daugelis kunigaikščių kilmės lietuvių skubiai bėgo iš Lietuvos į Rusiją: kunigaikštis Daumantas – į Pskovą, kur po daugelio žygių jis tapo pirmuoju lietuviu  šventuoju  Timotiejumi Daumantu († 1299), o kunigaikščio Tautvilo sūnus su savo dvariškiais pabėgo iš Polocko į Naugardą. Pasak metraščio, naugardiečiai anuomet norėjo išžudyti atbėgusius pas juos lietuvius dėl anksčiau Lietuvos pridarytų skriaudų Naugardui, bet kunigaikštis Jaroslavas neleido to padaryti. Legenda sieja kunigaikštytę Charitiną su Aleksandro Neviškio broliu, Naugardo kunigaikščiu Fiodoru. Jiedu buvę sužieduoti, bet staigi jaunikio mirtis išardžiusi vedybas. Tai suvaidino lemiamą vaidmenį kunigaikštytės likime: ji jau nebepriklausė savo gimdytojų lietuvių šeimai, bet dar neprisijungė prie Rusios didžiųjų kunigaikščių šeimos. Išeitis iš tokios padėties galėjusi būti tik viena: eiti į vienuolyną, priimti  vienuolės įžadus ir pasižadėti dangiškajam Sužadėtiniui Kristui. Ir jaunoji kunigaikštytė priėmė įšventinimą Naugardo moterų vienuolyne, įkurtame šventųjų apaštalų Petro ir Povilo garbei ant Sinycos kalvos. Po daugelio dvasinio žygdarbio metų ji tapo šio vienuolyno vyriausiąja, apreikšdama nuolankumo, skaistybės ir griežtos savitvardos įsikūnijimą, niekam neparodydama savo dvasios žygdarbių.

Įsigilinus į gražiąją legendą apie Charitinos Lietuvaitės sužieduotuves su garsiojo Aleksandro Neviškio broliu, paaiškėjo, jog ji tėra dažnas ir beveik visoms šventųjų hagiografijoms būdingas kelių skirtingų legendų susiliejimo rezultatas. Akivaizdu, kad kilmingų sužieduotuvių ir neįvykusių vedybų siužetas atkeliavo į vėlesnes populiarias šv. Charitinos Lietuvaitės hagiografijas iš Naugardo kunigaikščių istorijos. Vyresnysis Aleksandro Neviškio (Александр Невский; 1220 – 1263) brolis Fiodoras Jaroslavičius gimė  1219 m. ir dar vaikystėje  buvo sužadėtas su Černigovo kunigaikščio Michailo dukterimi Feodulija. Deja, penkiolikmetis Fiodoras netikėtai mirė 1233 m., o jo sužadėtinė pasitraukė į vienuolyną, kur priėmė vienuolystės įžadus ir ilgainiui pagarsėjo savo dievobaimingu gyvenimu ir po mirties buvo paskelbta šventąja Efrosinijos Suzdalietės vardu (†1246; minima spalio 25 d.). Manyčiau, kad XIII a. pabaigoje,  kai Naugarde gyveno ir mirė vienuolė Charitina Lietuvaitė, pasakojimai apie nelaimingas jaunųjų Rusios kunigaikščių Fiodoro ir Feodulijos sužieduotuves jau buvo praradę biografinį vardų ir datų konkretumą. Žmonės pasakodavo vieni kitiems  liūdnąją  istoriją, bet išmirštant jos liudytojams ir amžininkams vis rečiau prisimindavo nelaimingųjų sužadėtinių vardus. Kaip įprasta tautosakoje, istorinis atsitikimas atitrūko nuo konkretaus įvykio bei laiko ir ėmė keliauti iš lūpų į lūpas, o liūdnos istorijos dalyviai dažnai įgydavo vis naujus vardus, naujus tėvus, naujas biografijas.

Kita vertus, visai galėjo būti, kad lietuvaitė, būsimoji šventoji Charitina Lietuvaitė, iš tikrųjų pasitraukė į Naugardą kartu su Tautvilo sūnaus palydovais, būdama kurio nors lietuvių kunigaikščio sužadėtinė. Galbūt ji buvo sužieduota su paties Tautvilo, valdžiusio Polocką, sūnumi, kurį ketino nužudyti Mindaugo sostą užėmęs ir Tautvilą nužudęs Treniota? Galbūt paslaptingosios lietuvaitės vienuolės sužadėtinis bus buvęs kuris nors kilmingas lietuvis iš Tautvilo sūnaus palydos, pasitraukusios į Naugardą? Galbūt tai bus buvęs rusų metraštininkų ir istorikų minimas lietuvių kunigaikštis Augustas, minėto kunigaikščio Jaroslavo paskirtas valdyti Pskovą vietoje ten įsigalėjusio Daumanto, bet netrukus dingęs be žinios, pskoviečiams pareikalavus grąžinti jiems valdovu Daumantą?

Kas dabar pasakys ar įrodys, kaip ten iš tikrųjų yra buvę?

Mums svarbu sužinoti, kodėl šv. Charitina Lietuvaitė buvo paskelbta šventąja ir kodėl ji tiek šimtmečių minima krikščioniškose ortodoksų Bažnyčiose?

„Šiuolaikiniame oficialiame Rusijos Stačiatikių Cerkvės tinklalapyje (http://www.pravoslavie.ru/) pateikiama trumpa stilizuota šv. Charitinos Lietuvaitės hagiografija, prieinama plačiausiam tikinčiųjų Rytų ortodoksų krikščionių ratui, ir čia pabrėžiama, kad šv. Charitina Lietuvaitė, priėmė  vienuolės įžadus Naugarde šv. apaštalų Petro ir Povilo  moterų vienuolyne ant Sinicos kalvos. Po daugelio skaistaus pasišventėlės gyvenimo metų ji tapo šio vienuolyno vyresniąja igumene, teikdama seserims romumo, skaistybės ir griežto saikingumo pavyzdį, nuslėpdama nuo visų savo dvasinius žygdarbius. Pasimirė šventoji Charitina 1281 m. spalio 5 d. Jos gyvensenos žygiu apsireiškė viena iš svarbių moters šventumo savybių Rusioje:  veiklos išlaikymas paslaptyje, slaptingumas. Jos vardas vienuolystėje (Charitina – Meilingoji, dalijanti mielaširdystę) atspindi dvasinį jos žygdarbį. Pamatinė jos savybė – atjauta, tokia būdinga rusų moterims visais laikais. Tai svetimos nelaimės kaip savos nelaimės atjauta ir pagalba kenčiantiems žmonėms; svetimo vargo kaip savojo vargo pajauta ir sau užsikrovimas. Tai – žmogiškoji atjauta, kurios dėka ji sugebėjo tapti sava svetimoje šalyje, brangi tarsi čia gimusi. Ji tapo kitos tautos vaiku ir priėmė kartu su „igumenyste“ (vienuolyno vyresniosios pareigomis) šitos tautos vaikus į savo globą. Nes igumenė – motina ir tėvas viename asmenyje. Dvasiniame gyvenime gali būti tik motina ir tėvas, bet neturi būti nei pamotės, nei patėvio – neturi būti našlaitystės jausmo. Susitikimas maldoje su šventosiomis moteriškėmis po palaimingąja Pačios Dievo Motinos globa padeda visiems žmonėms tapti tikraisiais Dangiškojo Tėvo vaikais ir sugrįžti į savo Dangiškuosius Namus.

       Šventoji Charitina Lietuvaitė yra taip pat dangiškoji Lietuvos ir lietuvių tautos globėja.

       Krikščioniško evangelizmo  dvasioje visiškai logiškai nuskamba ir paskutinis, daugumai lietuvių gal kiek netikėtas  šv. Charitinos Lietuvaitės moderniosios hagiografijos  sakinys: „Šventoji Charitina Lietuvaitė yra taip pat dangiškoji Lietuvos ir lietuvių tautos globėja.“

      Kaip matome, naujųjų laikų bažnytinė stilistika čia derinasi su moderniai interpretuojamais tradiciniais vita žanro kanonais ir senosios bažnytinės  slavų kalbos leksika.

     Galima įvairiai (pavyzdžiui, politiškai, nacionalistiškai ar rusofobiškai etc.) interpretuoti galutinį aptariamos hagiografijos sakinį, tačiau trumparegiška būtų nepamatyti jame naujųjų laikų ekumeninės dvasios ženklo. Viduramžiška Romos katalikijos ir Rytų ortodoksų krikščionijos priešprieša atrodo vis beprasmiškesnė ir menkesnė XXI a. ekumenizmo šviesoje.

     Argi tikrai nūdieniai lietuviai krikščionys turėtų nusigręžti, nepripažinti ir neminėti viduramžių šventosios iš Lietuvos – šv. Charitinos Lietuvaitės vien dėl to, kad ji gyveno kitos šalies krikščionių vienuolyne  ir ten tapo krikščionių šventąja? Kad ir kokia būtų ateityje išeitis iš viduramžiško Romos katalikų ir Rytų ortodoksų bažnytinio konflikto, reikia tikėtis tikrosios krikščioniškos dvasios pergalės. Vieną dieną, tikiu, Lietuvos krikščionys ras laiko ir noro uždegti žvakelę bet kurioje Lietuvos cerkvėje ar bažnyčioje pirmųjų  lietuvių šventųjų – šv. Charitinos Lietuvaitės ir šv. Daumanto Timotiejaus liturginio paminėjimo dienomis.

Kada ir kokiomis aplinkybėmis Romos katalikų kurija atkreips dėmesį į pirmųjų lietuvių šventųjų pripažinimo ir minėjimo būtinybę – Dievo valios ir laiko klausimas.

Galbūt lietuviai krikščionys pavieniui ar keliese kada nors ims lankyti šv. Charitinos Lietuvaitės amžino poilsio vietą Naugarde, bet jau dabar skaudu konstatuoti, kad Lietuvoje šv. Charitinos vardas tebelieka užmirštas ar nenorimas prisiminti, o jos kapas apleistoje Naugardo šventovėje  šaukte šaukiasi gyvųjų pagalbos. Kaip rašo šv. Charitinos Lietuvaitės gerbėjai rusai, šiandien „vienoje iš seniausių Didžiojo Naugardo šventovėje altoriaus pusėje po danga slaptavietėje ilsisi šventosios Charitinos, Lietuvaitės kunigaikštytės, palaikai. Šventovės likimas mūsų dienomis didžiai liūdnas. Unikalus XII a. architektūros paminklas visų apleistas ir pamažu griūva“, restauravimo darbai užsitęsia…

Restauruokime bent savo pačių ir tautos atmintyje pirmosios lietuvės krikščionės šv. Charitinos Lietuvaitės atvaizdą ir vardą.

Straipsniai ir literatūra:

  • Užmirštoji ar niekam Lietuvoje nereikalinga?: pirmoji lietuvė krikščionė šv. Charitina Lietuvaitė (1281) / Algimantas Bučys // Ateitis. – 2011, Nr. 2. P. 15-18.
  • Pirmoji žvakelė šv. Charitinai Lietuvaitei : [pokalbis su literatūros kritiku ir poetu A. Bučiu / kalbėjosi] Audronė Jablonskienė // Respublika. – 2009, gruod. 18, p. 15. www.respublika.lt/lt

[1] Algimantas Bučys, SENIAUSIOJI LIETUVIŲ LITERATŪRA. MINDAUGO EPOCHA: POLIPARADIGMINĖ VIDURAMŽIŲ KULTŪRINIŲ KONFLIKTŲ STUDIJA, Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.

Palikite savo mintis

Šv. Daumantas (Domantas) – Timotiejus Pskoviškis (1240-1299)

daumantas-pskoviskis-trejybes-katedros-freska-514b267ea6db4

Šv. Daumantas (Domantas) – Timotiejus (+1299). Pskovo Trejybės katedros freska.

Gegužės 20 d. (Rytų Bažnyčioje) minimas šv. Daumantas (Domantas) – Timotiejus, Pskovo kunigaikštis. Mirė 1299 m.

Daumantas buvo Nalšios (Lietuva) kunigaikštis. Bėgdamas nuo įsitvirtinti siekiančių vietos kunigaikščių, 1256 metais kartu su beveik trimis šimtais jam ištikimų šeimų paliko savo gimtinę ir apsistojo Pskovo kunigaikštystėje. Čia visa išeivių grupė susipažino su Evangelijos žinia ir Daumantas drauge su visa palyda pasikrikštijo, priimdamas Timotiejaus vardą.

Jau kitais metais liaudis išrinko jį naujuoju Pskovo kunigaikščiu. Pskovas anuomet garsėjo savo karinėmis galiomis bei dvasiniais turtais. Nepaisant to, kad valdė ištisus trisdešimt trejus metus, Daumantas buvo vienintelis kunigaikštis, per visą miesto istoriją sugebėjęs taikiai sugyventi su nepastoviu liaudies susirinkimu, tam tikru ano meto parlamentu.

Būdamas teisus žmogus, tvirtai siekė, kad jo valdomose teritorijose būtų paisoma teisingumo, dažnai pats teikdavo išmaldą vargšams, priglausdavo ligonius ir elgetas. Uoliai globojo bažnyčias ir pats pastatydino Dievo Motinos gimimo vienuolyną.

Daumantas vedė kunigaikštytę Mariją, kuri, tapusi našle, išėjo į vienuolyną ir pasirinko naują – Mortos – vardą. Ji buvo didžiojo kunigaikščio Dmitrijaus duktė bei Aleksandro Neviškio anūkė. Taip kaip žmonos senelis ir Daumantas tvirtai gynė šiaurės-vakarines rusų sienas. 1268 metais tapo vienu iš didvyrių Rakovoro mūšyje, kuriame rusų kariuomenė sutriuškino danų ir vokiečių armiją. Kunigaikštis prieš kiekvieną mūšį melsdavosi bažnyčioje, padėjęs savo kalaviją ant altoriaus, priimdavo savo nuodėmklausio palaiminimą.

Manoma, jog 1270 m. Pskovo gyventojai atmetė naujo kunigaikščio kandidatūrą, kurią tikriausiai pateikė Jaroslavas Jaroslavičius, mieliau pasirinkdami numylėtąjį Daumantą. Pastarasis dar geriau įtvirtino miestą, apjuosdamas jį nepralaužiama akmenine siena.

Svarbiausia Pskovo bažnyčia buvo Švč. Trejybės katedra, tačiau vėliau kunigaikštis pastatydavo naują bažnyčią kiekvienos pergalės proga, pašvęsdamas ją šventajam, kurio diena pasitaikydavo. Tokią tradiciją perėmė ir kiti pavaldiniai, dėkodami už išklausytas maldas. Taip gana greitai miestas prisipildė šventų pastatų, o 1574 metais buvo pastatyta bažnyčia paties kunigaikščio atminimui.

Paskutinė pergalė buvo pasiekta 1299 metų kovo 5 d. ant Velikajos upės kranto, kur su savo nedidele kariauna Daumantas atlaikė galingą kryžiuočių puolimą. Daumantas užgeso po kelių mėnesių ir buvo palaidotas Pskovo Švč. Trejybės katedroje, visai liaudžiai gedint.

Netrukus po jo mirties liaudyje pradėjo sklisti pamaldumas jam, ir jis išliko ilgus šimtmečius. Daumantas buvo laikomas rusiškųjų šiaurės-vakarų žemių ir ypač Pskovo miesto globėju.

1480 metais didžiulė kryžiuočių kariuomenė apsupo miestą, o šventasis pasirodė vienam žmogui, ragindamas šį paimti šydą, dengusį jo kapą, ir surengti procesiją aplink miesto sienas. Po stebuklingo išsigelbėjimo iš apgulties buvo parengta atitinkama liturginė apeiga šventojo kunigaikščio garbei. Daumanto kalavijas, pakabintas prie jo kapo, buvo naudojamas, kaip svarbiausias elementas intronizuojant visus naujuosius Pskovo kunigaikščius.

Šventasis Daumantas ir jo žmona šventoji Morta nusipelnė būti pavaizduoti stebuklinga laikomoje Švč. Dievo Motinos ikonoje, po to, kai 1581 m. rugpjūtį stebuklingai pasirodė lenkams apsupus miestą. Kitais kartais šv. Daumantas veikė iš Dangaus kartu su šventuoju kunigaikščiu Vsevolodu-Gabrieliumi, ypač ginantis nuo pasikartojančių puolimų Kinijos fronte.

Liturginis šv. Daumanto – Timotiejaus Pskoviškio minėjimas minimas Rusijos Stačiatikių Bažnyčioje gegužės 20 d., o jo žmonos – lapkričio 8 d.

Pagal Santi, beati e testimoni

Bernardinai.lt

Palikite savo mintis

Šventieji Antanas, Jonas ir Eustachijus, Vilniaus kankiniai († 1347)

452px-Vilenskie_mucheniki

Vilniaus kankinių ikona

         Antonijus (Antanas), Eustachijus ir Jonas 1346 ar 1347 m. valdant Algirdui buvo nužudyti dėl politinių motyvų. 1547 m. Maskvoje jie buvo oficialiai paskelbti stačiatikių šventaisiais. Šiuo metu jų relikvijos ilsisi Vilniaus Šventosios Dvasios cerkvėje.

Iš kankinystės aprašymo  sužinome, kad būsimieji šventieji Antanas ir Jonas tarnavo Lietuvos valdovo dvare. Po kurio laiko jie priėmė krikštą iš stačiatikių kunigo Nestoro rankų. Jų vidinis atsimainymas pasireiškė ir išoriniu pasikeitimu – jie ėmė laikytis pasninko dienų ir augintis ilgus plaukus bei želdintis barzdas. Netrukus pagonys lietuviai, kurie trumpai kirpdavosi ir glotniai skusdavosi, atkreipė dėmesį į naujovišką Algirdo dvariškių išvaizdą. Kadangi Antanas ir Jonas buvo valdovo aplinkos žmonės, – šiuolaikiškai tarus, jo asmens sargybiniai, – Algirdui negalėjo nerūpėti jų lojalumas. Proga jų “patikimumui” patikrinti pasitaikė bendros puotos metu. Atsisakę valgyti į stalą patiektą mėsą, nes buvo pasninko metas, jie pažeidė abipusio solidarumo principą ir už tai buvo įmesti kalėjiman. Galiausiai patyrę bausmes ir kankinimus abu broliai buvo pakarti: Antanas sausio 14 d., Jonas balandžio 24 d. Trečiojo kankinio šv. Eustachijaus kelias kankinystės link panašus: jis tarnavo Algirdo dvare ir kai lydėjo valdovą medžioklės metu, šis pastebėjo jo ilgus plaukus ir barzdą. Eustachijaus kančių aprašymas pateikia kvapą gniaužiančių kankinimų vaizdą: kankinys buvo tvatinamas lazdomis, kankinamas šaltu vandeniu per patį žiemos speigą, luošinamas ir galiausiai pakartas “ant šakos” (gruodžio 13 d.).

Skaitykite daugiau: http://www.diena.lt 

Kviečiame žiurėti balsas.lt TV laidą apie Vilniaus Švč. Dvasios cerkvės požemius:

Pačioje Vilniaus širdyje, šalia Aušros vartų esančioje Šv. Dvasios cerkvėje, ilsisi trys Vilniaus kankiniai – Antanas, Jonas ir Eustachijus. Jų kūnai atsisako paklusti laikui jau daugiau kaip 660 metų.

Dievas padeda neprašomas

Stačiatikių šventųjų kūnai mumifikavosi savaime, neįsikišus žmogui. Palaikų paslaptį mėginę įminti mokslininkai atsakymo nerado. Priešingai nei jie, dvasininkai neabejoja, kad tai – stebuklas.

„Jie neirsta – jei nuimtume audeklus, pamatytume raumenis, sausgysles, odą, nagus. Mokslinio jų būklės paaiškinimo ypač intensyviai ieškota tarybiniais laikais – tuomet daugybei šventųjų palaikų atlikti skrodimai. Ir jokio mokslinio paaiškinimo nerasta. Viešpaties stebuklo, kaip ir jo buvimo, moksliniais bandymais neįrodysi ir nepaneigsi“, – dienraščiui teigė Šv. Dvasios cerkvėje tarnaujantis dvasininkas Jevgenijus Rudenko.

Jis užtikrino, kad Vilniaus kankinių palaikų būklė nėra palaikoma jokiomis dirbtinėmis priemonėmis. „Kai mumifikuojamas kūnas, jį paprastai tepa aliejais ar kitais konservantais. Pavyzdžiui, Leniną įvairiomis medžiagomis tepa jau daugiau kaip 80 metų, bet iš jo jau beveik nieko neliko. Tai didžiulis brangiai kainuojantis darbas. O mes jokių pinigų Dievui nemokame už tai, kad jis saugo šiuos šventus palaikus“, – šyptelėjo pašnekovas.

Pasak jo, užfiksuota keletas atvejų, kai Vilniaus kankinių palaikams priskirti stebuklai, – esą tikinčiųjų maldos šventiesiems buvo išklausytos, ir jie ar jų artimieji, sirgę kūno ar dvasios ligomis, pagijo.

Atsisakė paklusti Algirdui

Trys Vilniaus kankiniai tarnavo Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Algirdui. Jie, kaip ir dalis tuomečių Lietuvos didikų, buvo pagonys. Tačiau į Vilnių su Algirdo žmona atkeliavęs šventikas Nestoras pakeitė jų gyvenimus.

Broliai Antanas ir Jonas prieš atsiversdami į krikščionybę turėjo kitokius vardus – Kumetis ir Nežilas. „Žinia apie Kristų taip persmelkė jų sielas, kad jie pasiryžo krikštytis, – pasakojo J.Rudenko. – Pagonys, kurie, žinoma, turėjo labai didelę įtaką kunigaikščio Algirdo dvare, pastebėjo, kad jie smarkiai išsiskiria dvaro visuomenėje: per pasninką nevalgė mėsos, užsiaugino ilgus plaukus, kas tuo metu buvo labai neįprasta, neskuto barzdų ir atvirai skelbėsi esantys krikščionimis.“

 J. Rudenko teigimu, kol Kumetis ir Nežilas nebuvo atsivertę į krikščionybę, didikai nekreipė itin didelio dėmesio į prastumenėje populiarėjantį tikėjimą. Tačiau broliai buvo didikai, o tai jų padėtį gerokai komplikavo.

„To pagonys negalėjo pakęsti. Šie pyko, kad Algirdas nuolaidžiauja krikščionims ir jiems nedraudžia išpažinti savo tikėjimo. Dėl to jie prispaudė Algirdą ir šis paliepė broliams viešai atsisakyti savo tikėjimo. Jie griežtai atsisakė. Nors Algirdas religijos atžvilgiu neturėjo nei simpatijų, nei antipatijų, atsisakymas paklusti jį įsiutino“, – tęsė kunigas.

Mirtis nuo tikėjimo neatgrasė

Abu broliai Algirdo įsakymu buvo įmesti į kalėjimą. Vyresnysis brolis Jonas iškentė maždaug metus ir paprašė kunigaikščio malonės. Algirdas sutiko išlaisvinti Joną, tačiau su sąlyga, kad viešai išsižadės krikščionybės ir grįš į pagonių gretas.

„Tuomet Jonas palūžo – krikščionys jį atstūmė kaip išsižadėjusį savo tikėjimo, savu jo nepripažino ir pagonys. O jo brolis Antanas ir toliau kentė dėl Kristaus. Tada Jonas kreipėsi į šventiką Nestorą, kad šis įtikintų Antaną vėl jį priimti kaip brolį. Antanas atsakė griežtai: jeigu Jonas negrįš pas Kristų, su juo nebendrausiąs“, – pasakojo J.Rudenko.

Taigi brolio tikėjimo paveiktas Jonas vėl atsivertė į krikščionybę. „Jis apie savo grįžimą į krikščionių gretas akis į akį prisipažino Algirdui. Šiam toks pareiškimas nieko ypatinga nereiškė – jis buvo politikas, o ne tikėjimo žmogus. Bet kai Jonas viešai, didikams vakarieniaujant, pasiskelbė tikįs Kristų, tai kunigaikštį įsiutino“, – dėstė šventikas.

Taip broliai ir vėl atsidūrė viename kalėjime. Spaudžiamas pagonių dvariškių, Algirdas jiems paskelbė mirties nuosprendį. 1347 m. balandžio 14 d. Antanas buvo pakartas. Manyta, kad Jono tikėjimas kiek silpnesnis, ir po brolio egzekucijos jį dar bandyta grąžinti į pagonių gretas, tačiau kankinys nepakluso ir po dešimties dienų taip pat buvo pakartas.

Dar po pusmečio – 1347 m. gruodžio 13 d. – mirties bausmė įvykdyta ir jų giminaičiui Kruliui, taip pat priėmusiam krikštą, po kurio pasivadino Eustachijaus vardu. Jį prieš mirtį taip pat mėginta atversti į pagonybę – itin žiauriai kankintas: muštas lazdomis, rauti plaukai, kankintas vandeniu. Eustachijaus kūnas dar dabar mena kankinimus – matyti, kad jo kojos buvo sutrupintos. Trečiajam Vilniaus kankiniui tebuvo aštuoniolika.

Apaugo legendomis

Kaip skelbia padavimas, po tikėjimo brolių egzekucijos dar dešimt dienų jų nužudymo vietoje į dangų stiebėsi ugninis stulpas.

Visi trys tikėjimo broliai, anot padavimo, buvo pakarti ten pat – ant ąžuolo, kuris Vilniuje buvo tradicinė egzekucijų vieta, šakų. Kitas padavimas skelbia, kad Eustachijus buvo paskutinis myriop nuteistas žmogus, pakartas ant to ąžuolo.

Dabar, anot J.Rudenko, ąžuolo vietoje stovi Švč. Trejybės bažnyčia, beje, anksčiau buvusi pravoslaviška. Esą bažnyčios altorius pastatytas ant kelmo to paties ąžuolo, ant kurio šakų pakarti trys Vilniaus kankiniai.

Beje, Antanas, Jonas ir Eustachijus stačiatikių bažnyčios buvo pripažinti šventaisiais per labai trumpą laiką – nuo jų nužudymo dienos iki beatifikacijos praėjo vos 17 metų. Toks terminas tiek viduramžiais, tiek dabar yra labai trumpas.

Tai dingdavo, tai atsirasdavo

Sudarius Liublino uniją Švč. Trejybės bažnyčia buvo atimta iš stačiatikių. 1597 m. dabartinės Šv. Dvasios cerkvės vietoje pastatyta medinė pravoslavų šventykla, joje buvo saugomi ir Vilniaus kankinių palaikai. Dabar čia stovinti cerkvė iškilo tik XIX a. viduryje.

XVII a. buvo baiminamasi dėl palaikų saugumo, ir dvasininkai juos užmūrijo žemutinėje šventykloje. Paženklindami vietą, kur paslėpti palaikai, vietos šventikai pakabino Jono, Antano ir Eustachijaus ikoną.

Tačiau žinia apie jų buvimo vietą nuskendo užmarštin, ir tik XIX a. pradžioje kankinių palaikai buvo atrasti ir iškelti.

1914 m., prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, palaikai saugumo sumetimais buvo išvežti į Maskvą. Į Vilnių jie grąžinti 1946 m., patriarcho Aleksijaus I nurodymu. Ir iki šiol liepos 26-oji, palaikų grąžinimo į Vilnių diena, yra viena svarbiausių vietos tikinčiųjų šventė.

Informacijos šaltinis: Šarūnas Černiauskas / diena.lt (2009-04-11)

Kankinių kulto istorija

Cerkvėje palaidotų trijų Vilniaus stačiatikių kankinių kulto istorija prasideda 1364 m., kai Kijevo metropolitas Aleksejus paskelbė jų paminėjimo dieną. Istorikai laikosi nuomonės, kad Antonijus, Eustachijus ir Jonas 1346 ar 1347 m. valdant Algirdui buvo nužudyti dėl politinių motyvų. Stačiatikių tradicija skelbia, kad jų būta lietuvių, didžiojo kunigaikščio dvariškių, slapta priėmusių stačiatikybę ir sekusių Rytų krikščionių papročiais. Už tai, neva, pagonys, pastebėję juos pasninkaujant, auginant ilgus plaukus ir barzdas, nukankino ir pakorė ant ąžuolo, augusio dabartinės Švč. Tejybės cerkvės vietoje. 1547 m. Maskvoje jie buvo oficialiai paskelbti stačiatikių šventaisiais, balandžio 14 (pagal dab. kalendorių – 27) tapo jų šventės diena, jie įtraukti į visus stačiatikių religinių švenčių kalendorius, sukurta šių šventųjų vaizdavimo tradicija. Ikonografiją pirmasis aprašė A. Vijūkas-Kojelavičius, vėlesni jėzuitų ir unitų rašytojai išplėtojo jų gyvenimo ir kankinystės istoriją. Antonijų, Eustachijų ir Joną, kaip vietinius tikėjimo kankinius krikščionis pripažino ir garbino Lietuvos unitų tradicija. XIX a., caro valdžiai ėmus unitus persekioti ir uždarinėti jų cerkves, nuspręsta Šv.Dvasios cerkvėje sukurti stačiatikių kankinių relikvijų kulto vietą. 1826 m. po ikonostasu įrengta kripta, 1851 m. ji pašventinta, 1852.IV.14. Josifas Semaško iškilmingai perkėlė trijų šventųjų kankinių palaikus į naują relikvijorių, kuriame jie ilsisi ir dabar. Kiekvienais metais birželio 26 d. stačiatikiai švenčia šių relikvijų perkėlimo šventę, specialių pamaldų metu relikvijorius atveriamas, tikima, kad stačiatikių kankinių relikvijos turi gydomąją galią.

Pirmojo pasaulinio karo metais vienuolyno archimandritas Tichonas išvežė šventąsias relikvijas į Maskvą. Čia jos išbuvo iki 1946 m., kai Stalinas specialiu potvarkiu leido grąžinti palaikus į Vilnių. 1997 m. relikvijorius iš kriptos perkeltas po mediniu baldakimu priešais ikonostasą.

—————————————————————————————————-

Šaltiniai ir literatūra:

  • Trys Vilniaus kankiniai: istorija ir gyvenimas (istorinė studija ir šaltiniai), monografija, Vilnius: Aidai, 2000 m.  Dariaus Barono knygoje trijų Vilniaus kankinių istorija svarstoma kritiškai įvertinant istoriografijos tradiciją, išmintingai pasitikint šaltiniais ir vis ieškant naujų būdų priartėti prie atsakymo į klausimą: kas iš tikrųjų įvyko Algirdo dvare 1347 metais?
  • Išsamus to paties autoriaus straipsnis veidas.lt – “Trys Vilniaus kankiniai – didžiausias stačiatikių lobis Lietuvoje” .
Palikite savo mintis