Šv. Ansgaras, vyskupas, misijonierius (801 – 865)

2_3_ansgar2[1]         Pasak profesoriaus K. Būgos, kuršių vardą (cori) pirmą kartą pamini švedai. Jį randame 853 m. Rimberto apie Hamburgo ir Brėmeno arkivyskupą Ansgarą parašytoje kronikoje „Vita sancti Anskarii per s. Rimbertum“, kurioje pateikiami šv. Ansgaro gyvenimo epizodai. XXI a. ieškodami istorinių Lietuvos ištakų, nedaugelis suvokiame šv. Ansgaro reikšmę Lietuvai. Kai kurie istorikai linkę jo neįtraukti į savo veikalus motyvuodami tuo, kad nėra patikimo šaltinio, nurodančio tikslų jo buvimo Lietuvoje faktą. Ankstyvoji Lietuvos istorija neturi rašytinių šaltinių apie aprašomus įvykius ir asmenybes, tačiau galima naudotis išlikusiais ir patikimais šalių kaimynių šaltiniais, kuriuose minimi su baltų žemių christianizacija susiję įvykiai. Tai jau minėtoji kronika apie šv. Ansgaro gyvenimą, priklausanti prie Šiaurės rašytinių šaltinių grupės. Ją parašė jo mokinys, Hamburgo ir Brėmeno arkivyskupo įpėdinis Rimbertas iš Flandrijos. Būdamas aprašomų įvykių amžininkas, jis remiasi gyva istorine medžiaga ir priklauso prie žymiausių viduramžių šaltinių rašytojų. Remdamiesi šiuo šaltiniu galime pateikti hipotezę, kad Ansgaras buvo vienas iš pirmųjų misionierių, įžengusių į Lietuvos žemę. Manoma, kad šis šventasis galėjo aplankyti senąją Apuolės pilį, kuri stovėjo kuršių žemėje. Dabartinė Apuolė žinoma kaip gyvenvietė 8 km į pietryčius nuo Skuodo ir šiaurės rytus nuo Mosėdžio, įsikūrusi Luobos ir Brukio upelių santakoje. Toje vietoje aptinkamas Apuolės piliakalnis, apimantis apie 4 ha plotą. Apuolė istoriniuose ir archeologiniuose šaltiniuose minima gana seniai. Manoma, kad ten kaip tik ir buvo kuršių žemės centras bei sostinė.

Minimais laikais Skandinavijos germanų poveikis prie Baltijos jūros gyvenusioms gentims buvo nemažas. Ištobulinę laivininkystę, jie sugebėdavo nuplaukti į tolimiausius kraštus ir staigiais puolimais apiplėšti vietos gyventojus, kitur prekiaudavo savo pasigamintais metalo dirbiniais. Vikingai sugebėdavo savarankiškai įsikurti svetimose žemėse ir imti valdyti vietos gyventojus. Iš jų pirmieji žygius pradėjo danai, po jų buvo norvegai, o labiausiai įsigalėjo švedai.

Remiantis minėtu patikimiausiu šaltiniu, Rimbertas buvo Ansgaro diakonas, kilęs iš gretimos Flandrijos, vėliau jo įpėdinis Švedijos arkivyskupo soste. „Tas jo biografas visur yra Ansgarą lydėjęs ir matęs mūsų Ventą, o po Ansgaro mirties rastas tinkamiausias perimti visas jo turėtas pareigas.“ Kronikoje Rimbertas rašo, kad kuršiai tuo metu gyveno dabartinėje šiaurės vakarų Žemaitijoje ir šiek tiek toliau į šiaurę Latvijoje. Su jais skandinavams ne kartą teko susidurti. Rimbertas teigia, kad dar iki Apuolės apgulties kuršiai priklausė švedų valdžiai.

Per antrąją Ansgaro kelionę į Švediją (apie 850 m.) danai laivais surengę karo žygį į Kuršių kraštą (Chori), kuriame buvo penki miestai. Bet danai buvę nugalėti, didesnė jų dalis žuvo. Tad sužinome, kad kuršiai turėjo penkis miestus, vienas jų buvo vadinamas Apulia. Rimbertas apie tai rašo: „Pagaliau danai, tai žinodami, minėtuoju laiku, kai ponas vyskupas jau buvo nuvykęs į švedų šalį, surinko didelę daugybę laivų ir nuvyko į jų [kuršių – M. D.] tėvynę… O ta valstybė turėjo 5 sritis.“ Juos buvo pavergę švedai, bet kuršiai panorėję laisvės ir sukilę. Tuo metu danai, surinkę daugybę laivų, užpuolė kuršius, siekdami juos pavergti ir apiplėšti. Pažindami švedų žiaurumą, susivieniję kuršiai drąsiai puolė danus, atėmė jų laivus, daugybę aukso, sidabro ir kito turto. Apie tai sužinojęs švedų karalius Olafas, norėdamas išgarsėti ir pavergti kuršius iš naujo, apie 850 m. puolė juos. Tais pačiais metais švedai atnaujino ekspansiją į kuršių žemę – jie atėjo skelbdami tikėjimą. Tarp švedų užpuolikų buvo misionierius ir pamokslautojas Ansgaras, esą jis labai vargdamas kuršių žemėje skelbė krikščionybę. Remiantis šiuo faktu galima manyti, kad Ansgaras iš tikrųjų lankėsi kuršių žemėje. Tada su daugybe laivų ir ginkluotų vyrų puolė Seeburgo miestą (dab. Latvijos miestą Gruobinią), kuriame buvo apie 7000 žmonių. Paėmę ir sunaikinę šį miestą, palikę savo laivus, švedai po 5 dienų žygio pasiekė kitą kuršiams svarbią vietovę – Apuolę. Jos gyventojai užsidarė tvirtovėje ir 8 dienas apie 15 tūkstančių karių narsiai gynėsi. Aštuonias dienas virė kovos prie Apuolės, devintą dieną vikingai pradėjo dvejoti. Mesdami burtus, jie stengėsi sužinoti dievų valią, bet nė vienas iš dievų nebuvo pasiruošęs jiems padėti. Atsidūrę didelėje nelaimėje, jie suskato šauktis krikščionių Dievo, ir burtas parodęs, kad Kristus norįs jiems padėti. Šis faktas liudija, kad švedai jau buvo priėmę krikščionybę ir kad su jais galėjo būti atvykęs Ansgaras. Jis galėjo paskatinti švedus šauktis Jėzaus Kristaus pagalbos kovoje su Apuolės pilies gynėjais. Pasidrąsinę švedai iš naujo puolė pilį, tačiau kuršiai atsiuntė pasiuntinius ir pareiškė esą nugalėti. Jie turėjo sumokėti didelę išpirką auksu, sidabru ir ginklais, be to, duoti 30 vyrų įkaitais ir įsipareigoti, kaip ir pirma, mokėti duoklę bei klausyti švedų karaliaus.

Jauni švedų kariai iš karto nenorėjo sutikti su šiuo pasiūlymu. Jie norėjo paimti pilį ir jos gynėjus išsivežti į nelaisvę. Tačiau karalius ir jo kunigaikščiai, gavę daug turtų ir 30 įkaitų, sudarė taiką. Po Apuolės įvykių nutrūksta žinios apie šią Lietuvos istorijai reikšmingą vietovę. Pilis ilgainiui visiškai sunyko. Buvusioje kuršių žemėje liko stūksoti tik piliakalnis, menantis aršias kovas.

Pradžią Apuolės piliakalnio archeologiniams kasinėjimams davė 1893 m. Vilniuje vykęs archeologijos kongresas. Yra žinoma, kad švedų archeologas prof. Birgeris Nermanas, pajutęs šios vietovės trauką, kartu su V. Nagevičiumi lankydavosi Apuolėje ir atlikdavo kasinėjimus. Savo veikale „Die Verbindungen zwischen Skandinavien und dem Ostbaltikum in der jungeren Eisenzeit“, 1929 m. išleistame Stokholme, jis abejoja dėl apgultos pilies karių skaičiaus, bet ne faktais apie Ansgaro pasirodymą kuršių žemėje. Apie 1885 m. Petrapilio (dab. Sankt Peterburgo) universitete mokėsi nemažai lietuvių studentų, o profesoriai buvo pradėję domėtis lituanistika. Į universitetą atvykus dirbti prof. E. Volteriui, domėjimasis dar labiau pagyvėjo. E. Volteriui susidomėjus Rimberto kronika, iškilo nemažai klausimų apie tikslią kai kurių pilių buvimo vietą. Paieškos davė rezultatų, kai profesorius perskaitė Simono Daukanto veikalą „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“. Galutinai įvardyta tiksli Rimberto minima pilis Apulia. Tyrinėdami prie Apuolės esantį piliakalnį istorikai ir archeologai nustatė, kad jis turi priešistorinę praeitį, bet yra jau seniai apleistas. Kai kurie istorikai Apuolę laiko senąja kuršių sostine.

Ansgaras gimė 801 m. netoli Amjeno miesto Šiaurės Prancūzijoje. Jo tėvai buvo kilę iš kilmingos prancūzų ir saksų giminės, tarnavo imperatoriui Karoliui Didžiajam. Ansgarui sulaukus penkerių, mirė motina. Tėvas pamaldų jaunikaitį atidavė globoti Corbey benediktinų vienuolyno abatams, Karolio Didžiojo pusbroliams Adalhardui ir Valai, vienuolyno mokykloje šie jam suteikė pagrindinį pasaulietišką išsilavinimą. Vaikystėje Ansgaras tarp draugų buvo gana populiarus, nes „rodydavo mažai stropumo užsiėmimuose, bet daugiausiai žaidimuose ir išdaigose“. Tai parodo, kad Ansgaras vaikystėje nebuvo itin uolus, jis, kaip ir visi vaikai, labiau mėgdavo žaisti nei mokytis. Tačiau šventi sapnai jaunystėje jį pakeitė, paskatino siekti šventumo. Rimbertas minėtos kronikos devintame skyriuje atpasakoja viziją apie įvyksiančią misiją, kurią Ansgaras turės atlikti. Jis atsiduria tarp tikėjimo išpažinėjų, ir jiems pasirodo šviesa. Ją jis atpažino iš ankstesnės rojaus vizijos. Ir vėl išgirdo tą patį balsą, sakantį: „Tavo nuodėmės atleistos.“ Tada Ansgaras paklausė, ką turįs daryti, ir gavo užduotį krikštyti pagonius. Balsas jam sakė: „Eik ir paskelbk tautoms Dievo Žodį.“

Vėliau Ansgaras buvo pripažintas labai talentingu jaunuoliu. 823 m. jis išsiunčiamas į naujai įkurtą vienuolyną Naujojoje Korbėjoje dėstyti teologijos. „Čia jis gauna vienuolyno mokyklos mokytojo ir pamokslininko pareigas, taip pat yra vertinamas kaip magister scolae ir doctor populi, tai titulai, kurie aiškiai parodo jo aukštą dvasinį ir kultūrinį lygį.“

Neilgai Ansgaras džiaugėsi gyvenimu naujajame vienuolyne. Viskas pasikeitė, kai danų karalius Haraldas, kuris buvo pabėgęs iš savo šalies, prisiglaudė pas imperatorių Liudviką Pamaldųjį. Prieglobstis buvo suteiktas su sąlyga, kad Danijos karalius priims krikštą. Pasikeitus politinei padėčiai Danijoje, karalius Haraldas grįžo namo. Naujosios Korbėjos abatas Ansgarui pasiūlė kartu su karaliumi vykti į Daniją, rūpintis jo dvasiniais reikalais ir pradėti vietos pagonių krikščioninimą. Ansgaras, būdamas paklusnus savo abatui, tuoj pat sutiko, nors pagonims, laukiniams nenugalimiems Danijos karžygiams skelbti tikėjimą gal ir buvo per drąsus sumanymas. Nebuvo nė vieno brolio, kuris būtų norėjęs su juo keliauti, nes tenai laukė mirtis. Tik vienintelis kunigas Autbergas iš Pikardijos sutiko vykti kartu. „Kai Danijos karalius Haraldas pasikrikštijo, 826 m. su juo šv. Ansgaras išvyko Danijon skelbti Kristų.“ Kelionė buvo nesėkminga, nes palydovai nesirūpino jaunaisiais misionieriais. Tik iš Kelno arkivyskupscs-ansgaro Hadubaldo gavus laivą su dviem kajutėmis jais buvo pasirūpinta. Po sunkios ir varginančios kelionės jie „įsikuria Fryzijoje, kuri yra prie Danijos sienos; čia Ansgaras apie trejus metus darbuojasi kaip ganytojas ir evangelizuotojas.“ Iš pradžių skandinavai jo pastangoms buvo abejingi. Naujasis krikščioniškas tikėjimas šiaurės gyventojams buvo visiškai nepažįstamas. Pirmieji misionieriai iš karaliaus dovanų gavo dvarą ir jame įsteigė mokyklą. Autbergas susirgo ir dėl įvairių nesėkmių turėjo grįžti į Korbėją, ten 829 m. mirė. Tais pačiais metais pas imperatorių Liudviką Pamaldųjį atvyko Švedijos karaliaus Bjorno pasiuntiniai prašyti misionierių, nes „jie nepažįsta krikščionių mokslo. Taip pat jų karalius Bjornas yra palankus priimti į savo šalį krikščionis kunigus.“ Tik tada atsivėrė tikrasis kelias misijoms. 829 m. Ansgaras antrą kartą siunčiamas į Švediją su misijomis, bet jos taip pat nebuvo sėkmingos. Per kelionę jų laivą apiplėšė piratai. Jie pagrobė visą laivu gabentą turtą, taip pat dovanas, plukdomos Švedijos karaliui nuo imperatoriaus Liudviko Pamaldžiojo. Visiškai nuskurdę, likusį kelią į Birką jie sukorė pėsčiomis. Karalius Bjornas juos draugiškai priėmė ir nuoširdžiai globojo leisdamas pradėti misijas. Labiausiai per jas nusipelnė Švedijos karaliaus giminaitis Heigeiras, kuris buvo ištikimas krikščionybės gynėjas. „Heigeiras buvo pirmasis, pastatęs koplyčią ir vėliau pirmą bažnyčią švedų žemėje.“ 831 m. Ansgaras imperatoriui pranešė, kad Švedijoje krikščionybei dirva jau paruošta. Grįžęs į vokiečių žemes, jis buvo paskirtas į naujai sukurtą Hamburgo vyskupiją, tampa vyskupu. „831 m. Ansgaras buvo vyskupo Drogos iš Meco įšventintas vyskupu. Taip pat iš popiežiaus buvo išprašytas patvirtinimas Ansgarui.“

Gavęs paaukštinimą ir pripažinimą, 831 arba 832 m. jis išvyko į Romą, ten popiežius Grigalius IV jam įteikė palijų. „Hamburgo vyskupiją popiežius pakelia į arkivyskupiją, o asmeniškai Ansgarą deleguoja popiežiaus legatu šiaurės kraštams.“ Ansgaras, grįžęs į Hamburgą ir įkūręs naują arkivyskupiją, pradėjo eiti arkivyskupo pareigas. Hamburge jis pastatė katedrą, taip pat įrengė mokyklą ir biblioteką. Iš kitų šalių išpirktus vergus jis leisdavo į mokyklą, kad paruoštų misijoms šiaurėje. Tačiau „po pirmojo didelio pasisekimo Ansgaras turėjo išgyventi didelius sunkumus, ypač po Liudviko Pamaldžiojo mirties ir frankų karalystės padalijimo 843 m., Hamburgo arkivyskupija praranda Torholtą Belgijoje, kuri teikė svarbią materialinę ir dvasinę pagalbą Hamburgo arkivyskupijai. O 845 m. ir pats Hamburgas nuniokojamas vikingų.“ Per antpuolį vikingai sugriovė visa, kas buvo pastatyta. Buvo išžudyta daug žmonių, dalis paimti į nelaisvę. Ansgarui paskutinę akimirką pavyko pabėgti. Brangenybės ir Bažnyčios turtai buvo pagrobti. Arkivyskupas tespėjo išsinešti jam dovanotas Reimso arkivyskupo Ebo, Siksto ir Sinicijaus relikvijas. Jis liko be bažnyčios, sosto ir prieglobsčio. Rimbertas pažymi, kad Ansgaras reagavo taip kaip ir Senajame Testamente Jobas, sakydamas: „Viešpats davė, Viešpats atėmė. Tebūnie Viešpaties vardas garbinamas.“ Tačiau Ansgaras neilgai buvo be sosto, nes 845 m. mirė Brėmeno vyskupas Lianderichas. Karalius sumanė Hamburgo arkivyskupą Ansgarą skirti Brėmeno vyskupu, kad turėtų materialinį aprūpinimą šiaurės misijoms. Knygoje „Gestalten der Kirchengeschichte“ rašoma, kad toks arkivyskupijos perkėlimas buvo teisiškai leidžiamas, bet su tuo nenorėjo sutikti Kelno arkivyskupas, iš kurio arkivyskupijos buvo atimta viena sufraganinė vyskupija. Tačiau „847–848 m. vykusiame Mainco sinode buvo įsteigta Hamburgo ir Brėmeno arkivyskupija, ją patvirtino popiežius Mikalojus I“.

Ansgaras, būdamas penkiasdešimties metų, 852–853 m. dar kartą nukeliavo į Švediją. Tai viena reikšmingiausių jo gyStAnsgarvenimo kelionių į šią šalį, nes tada jis gavo karaliaus Olafo sutikimą christianizuoti švedus. Apie šią kelionę, jos tikslus ir kaip sekėsi Ansgarui susitarti su švedais, sužinome iš minėto šaltinio – Rimberto kronikos. Rimbertas aprašo Ansgaro ir karaliaus Olafo pokalbį dėl krikščionybės įvedimo Švedijoje. Karalius sakė: ,,Aš mielai noriu tavo misija naudotis, bet aš negaliu asmeniškai tau duoti leidimo. Tam reikia šalies dievų pritarimo, kurių sprendimas yra sužinomas burtų traukimu. Šis reikalas lieka neišspręstas, bet man tai rūpi.“ Iš šio sakinio galime suprasti, kad karaliui Olafui buvo brangi krikščionybė ir kad jis buvo jai palankus. Matome ir tai, kad švedai buvo labai dievobaimingi – net spręsdami klausimą, ar priimti krikščionybę, jie turėjo atsižvelgti į savo dievų valią. Toliau Rimberto kronikoje rašoma: ,,Atėjus krikščionybės reikalo sprendimo dienai karalius Olafas sušaukė savo didžiąją „tarybą“, ji nusprendė taip pat, kad dievų nuomonė yra gaunama per orakulus. Taip visi išėjo į lauką ir metė burtus. Paskui burtų metikas pareiškė, kad dievai jokio prieštaravimo krikščionybei neparodė.“ Šitokiu gana keistu būdu Ansgarui buvo leista sukrikščioninti švedus. Tai vienas iš reikšmingiausių Ansgaro nuveiktų darbų. 864 m. pabaigoje jis labai nusilpo ir pajuto artinantis mirtį. Tai jį sukrėtė, jis dar labiau puolė į neviltį, kad negaus kankinio vainiko už kovą prieš pagonis, bet turės kaip sergantis žmogus mirti lovoje. Draugai jo ligą ir ištinkančias nesėkmes mėgino aiškinti kaip kankinystę. Ansgaras nuo ligos mirė 865 m Brėmene.

Straipsniai ir literatūra:

Palikite savo mintis

Šv. Adalbertas Vaitiekus Prahiškis, vyskupas, misijonierius (956 – 997)

358px-Sanctus_Adalbertus          Šv. Adalberto Vaitiekaus (956-997) hagiografinės versijos paremtos pirmine informacija (Jono Kanaparijaus ir šv. Brunono iš Kverfurto parašytomis jo biografijomis).

Būsimas šventasis gimė apie 956 m. čekų aristokratų – Slavnykų giminės, pagal padėtį beveik prilygusios valdančiajai Pšemislidų dinastijai, šeimoje. Tėvai jam suteikė Vaitiekaus (stipraus kario) vardą, kurį po Sutvirtinimo sakramento papildė kitas – Adalberto vardas. Jaunystėje Adalbertas buvo išsiųstas mokytis į tuo metu garsią Magdeburgo katedros mokyklą. Magdeburge praleisti metai Adalbertui buvo svarbūs ne tik tuo, kad jis įgijo išsilavinimą, būtiną pretenduojant į aukštas bažnytines pareigas, bet ir tuo, jog jam buvo įskiepyta misijų tradicija, kuri tapo sudedamąja jo paties asmenybės dalimi. Galima pastebėti, kad ir šv. Brunonui misijų svarbos supratimas taip pat buvo įdiegtas toje pačioje Magdeburgo katedros mokykloje. Grįžęs į Čekiją Adalbertas tapo Prahos kapitulos nariu (972), o po pirmojo Prahos vyskupo Thietmaro mirties jam teko eiti vyskupo pareigas (983). Konkuruojančios giminės atstovo įsitvirtinimas ypač svarbiame poste ir pačiame Pšemislidų lizde buvo įmanomas tik dėl to, kad jo kandidatūrą stipriai parėmė imperatorius Otonas II. Santykiams tarp naujojo vyskupo ir Prahos valdovo Boleslovo II buvo lemta neilgai trukus tapti įtemptiems. Padėtį komplikavo ir paties Adalberto ganytojiškas uolumas. Tuo metu čekai dar tebuvo nauji krikščionys ir jiems dar buvo būdingos praktikos, su kuriomis Adalbertas nesirengė taikstytis. Jo karšti pasisakymai, nukreipti prieš daugpatystę, vedusius kunigus, vergų prekybą krikščionių belaisvius, kraujo kerštą, tarp jo ir jam patikėtų ganyti avelių sukėlė tokią didelę įtampą, kad Adalbertui teko pasitraukti iš Prahos.

988 m. atvykęs į Italiją jis ketino keliauti kaip piligrimas į Jeruzalę, bet apsistojęs garsiajame benediktinų Monte Cassino vienuolyne atsisakė šios minties, gavęs pamokymą, kad Dievą galima rasti ir nenukeliavus iki Jeruzalės. Šiame vienuolyne Adalbertas ilgiau neužsibuvo ir nuvykęs į Romą įstojo į šv. Aleksijaus ir Bonifacijaus vienuolyną, kuriame ir davė vienuolio įžadus (990-04-17). Šiame vienuolyne tuo metu kryžiavosi lotyniškos vienuolystės ir grakiškos askezės tradicijos. Tiek įsitraukimas į šio vienuolyno asketų būrelį, tiek vėlesnės piligriminės Adalberto kelionės po garsiausius Prancūzijos vienuolynus rodo, kad jis buvo neramios sielos šventasis, kuris ieškojo ir puoselėjo tuo metu madingą religinę praktiką, siekdamas didelio tikslo – pataisyti sugedusį pasaulį. Savo misija vis labiau įtikintis Adalbertas pamažu virto charizmatine asmenybe, tačiau tai nepadarė didelio įspūdžio jo tiesioginiam viršininkui – Mainco arkivyskupui Viligizui, kuris neatlėgo reikalaudamas, kad Adalbertas grįžtų į Prahą. Adalbertui nieko kita neliko, kaip grįžti prie savo tiesioginių pareigų. Antrasis sustojimas Prahoje (992–994) nebuvo laimingesnis už pirmąjį. Pasikartojo kivirčai su Boleslovu II ir Adalbertui teko antrą kartą trauktis į Italiją, kurioje jis prisidėjo prie to meto intelektualų būrelio, susitelkusio aplink imperatorių Otoną III. Kaip tik tuo metu ten susibūrę Europos elito atstovai aktyviai diskutavo apie pasaulio atnaujinimo planus, kuriuos jie išreiškė pasitelkdami romėnų imperijos atnaujinimo idėją. Šioje aplinkoje asketines dorybes uoliai praktikuojantis Adalbertas darė didelį įspūdį jaunajam imperatoriui Otonui III (996–1002). Adalbertui netrūko ir ekscentriškai asmenybei būdingų bruožų. Antai jis buvo įpratęs naktimis slapta valyti imperatoriaus palydos batus – pagirtinas nusižeminimo dorybės pavyzdys, bet vis dėlto dalykas, kuris prastai derėjo su tuo, ko to meto epocha iš vyskupo pirmiausia tikėjosi: būtent didingumo, autoriteto ir galios įsakinėti. Kaip tik to, ką taip gerai mokėjo daryti Mainco arkivyskupas Viligizas, kuris ir toliau svaidėsi žaibais, reikalaudamas, jog savo aveles apleidęs vyskupas grįžtų į Prahą. Neturėdamas iliuzijų dėl Prahos avelių atžagarumo Adalbertas prisiėmė pražuvusių avelių gelbėtojo vaidmenį – ėmėsi misionieriaus evangelizatoriaus pareigų. Trumpam įkėlęs koją į vengrų žemes taip aktyviai veikė, kad vėlesni Vengrijos karaliaus šv. Stepono (1000–1038) biografai teigė, esą jis pakrikštijęs ne tik karalių, bet ir jo tėvą – didįjį kunigaikštį Gezą. 996-997 m. sandūroje judrusis Adalbertas išskubėjo pas Lenkijos valdovą Boleslovą I (992–1025). Nespėjęs gerai apšilti kojų Lenkijos valdovo dvare, 997 m. pavasarį jis jau buvo Vyslos žemupyje ties Gdansku, kur pakrikštijo dalį vietinių slavų. Anapus Vyslos plytėjo kitas visai nepažįstamas prūsų kraštas, kuriame Boleslovo I apsauga jau negaliojo.

997 m. balandžio pradžioje misionierių ekipa, kurią sudarė Adalbertas, jo brolis Gaudencijus, lenkas Benediktas ir dar tikriausiai bent vienas vertėjas, sėdusi į valtelę pasiekė salelę, kurioje vyrai kelioms dienoms apsistojo. Greitai naujiena apie „nežinomos išvaizdos ir negirdėto kulto“ atvykėlius pasklido tarp vietinių pagonių. Neteko ilgai laukti, kol atskubėjo vikrių pagonių komanda, ėmusi šniukštinėti po salą, kol vienas aptikęs psalmes giedantį Adalbertą šiam smogė irklu į tarpumentę. Ant žemės patiestas vyskupas dėkojo Dievui už parodytą gailestingumą ir malonę, o iš kitos pusės pasipylė grasinimai: „Jei tuojau pat nepasitrauksite, žūsite baisiai kankinami!“. Pasitraukę iš salos misionieriai nuvyko į kažkokią prekyvietę, kur juos apstojo „šunų galvos“. Kas tai? – klausimas, nuo seno nedavęs ramybės mokslininkams. Tik ne taip seniai ėmė ryškėti, kad iš pusiau mitologinių nuogirdų žinomi „šungalviai“ (kinokefalai) galėjo būti iš tiesų realūs žmonės, aktyviau nei likusieji atsidėję pagoniškoms apeigoms, kurias atlikdavo su šunų kaukėmis, padėdavusioms adeptams kaip įmanoma labiau priartėti prie žvėrių pasaulio. Adalbertui prisistačius, kas jis toks, ir pranešus, jog atvykęs jų „išvaduoti iš velnio nagų“ bei paversti krikščionimis, žinoma, jam buvo pasiūlyta kuo greičiau dingti iš šitos žemės. Priverstas trauktis be kankinio pergalės vainiko, Adalbertas šiek tiek nuliūdo, bet rankų nenuleido. Jis mąstė apie tai, kaip būtų galima šiuos laukinius žmones patraukti prie Evangelijos: gal misionieriams reikėtų įsikurti šalia jų ir misti savo rankų darbu, gal jiems derėtų užsiauginti ilgus plaukus ir išoriškai supanašėti su vietiniais, kuriems tokį nerimą sukėlė jų išvaizda ir apranga. Panašioms mintims nebuvo lemta išsipildyti, nes atskubėjo įtūžėlių minia, kuriai vadovavo kažkoks prūsas, viręs kerštu dėl to, jog lenkai kažkada kovoje nužudė jo brolį. Negalėdamas rasti geresnio taikinio savo kerštui išlieti, jis ietimi persmeigė ramiai pievoje sėdintį vyskupą, kurį pribaigę prūsai nukirto galvą ir pamovę ją ant mieto su „linksma daina“ grįžo pas saviškius. Tai įvyko per 997 m. Velykas, balandžio 23-iąją. Likimas nebuvo toks žiaurus Adalberto palydovams, kurie grįžo į Lenkiją ir apsakė, kas nutiko. Boleslovas I išpirko iš prūsų kankinio palaikus už tiek aukso, kiek jie svėrė. Tai buvo menka kaina, palyginti su tuo, ką jis gavo. Šv. Adalberto kankinystė plačiai nuskambėjo po visą to meto Europą. Adalberto likimas ypač sukrėtė Otoną III, jis ėmė jausti sąžinės priekaištus, kad nepakankamai rėmė Adalbertą ir jo giminę, kurios dauguma narių buvo Čekijos valdovo išžudyti dar 995 m. Otonas III veikė greitai ir ryžtingai. Tik gavęs žinią jis pasirūpino Achene pastatyti Šv. Adalberto vardo bažnyčią. Jo pastangomis jau 999 m. šv. Adalbertas buvo kanonizuotas. Kitais metais Otonas III kaip atgailaujantis piligrimas išsiruošė kelionėn į Gniezną.

1000 m. kovo mėnesį susitikęs su Lenkijos valdovu Boleslovu I imperatorius Otonas gavo labai brangią dovaną – dalį šv. Adalberto relikvijų. Iš savo pusės jis parodė išties imperatorišką dosnumą, paskelbęs Boleslovą imperijos sąjungininku bei draugu ir prisidėjęs prie Gniezno arkivyskupijos įsteigimo. Taip dėl šv. Adalberto kankinystės Lenkija gavo du savo valstybingumo ramsčius – karališkosios institucijos užuomazgą, nes Boleslovas buvo pripažintas savarankišku valdovu, ir savarankišką bažnytinę provinciją – instituciją, kuri to meto sąlygomis buvo geriausia šalies integralumo užtikrinimo priemonė. Otono III parodytas pasitikėjimas Boleslovu I reiškė, kad ir Lenkija gavo teisę dalyvauti romėnų imperijos atnaujinimo procese, kurio svarbi dali buvo ir Evangelijos platinimas pagonių tautoms. Kaip jau minėta, šv. Adalberto pavyzdys uždegė ir šv. Brunoną. Žinia apie šv. Adalberto kankinystę paskatino jį tapti vienuoliu. Kaip ir šv. Adalbertas, šv. Brunonas buvo nepaprastai aktyvus misionierius, kuris savo misijinę veiklą 1004–1009 m. plėtojo teritorijoje nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Šv. Brunonas buvo ir vienas pirmųjų šv. Adalberto biografų – jo gyvenimą ir kančią aprašė 1004 m. ir dar kartą redagavo prieš pat išvykdamas į paskutinę misijos kelionę, kurios metu pasiekė Rusios ir Lietuvos pasienį.

Informacijos šaltinis: http://www.veidas.lt/

Palikite savo mintis

Šv. Brunonas Bonifacas Kverfurtietis, vyskupas, misijonierius, kankinys, Vilniaus arkivyskupijos antrasis globėjas (974 – 1009)

432px-Bruno_of_Querfurt

Viduramžių freska vaizduojanti Šv Brunono mirtį

         Vilniaus arkivyskupijos globėjas. Apie 974 gimęs Kvedlinburge, 994 tapo kunigu, o 1009 žuvo. Prahos vyskupo Adalberto (Vaitiekaus) paveiktas, 998 įstojo į benediktinų ordiną, gavo Bonifaco vardą. 1004 tapo misijų arkivyskupu. 1008 misijų kelionėje aplankė Rusiją ir turėjo galimybių susipažinti su jos kaimynais. Lankėsi Lietuvoje (kitur minima, kad Prūsijoje), susitiko su genties vadu Netimeru, kurį paragino krikštytis. Po vadinamojo ugnies stebuklo Netimeras pasikrikštijo, bet opozicionieriai 1009 arkivyskupą Bonifacą ir jį lydėjusius asmenis nužudė. Kvedlinburgo analuose, aprašant šiuos įvykius, pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėtas Lietuvos vardas.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, pasirinkdama Bonifacą šventuoju globėju, pavedė šiuose kraštuose žuvusiam misionieriui naujos Katalikų Bažnyčios ateitį.

          Paradoksalu, tačiau, jei ne jo kankinystė ir mirtis už tikėjimą, nebūtų pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas 1009 metais. XI a. pr. vokiečių rašytiniame šaltinyje – Kvedlinburgo analuose yra toks įrašas: „1009 metais šventasis Brunonas, kuris vadinamas Bonifacijus, arkivyskupas ir vienuolis, antrais savo atsivertimo metais, Rusios ir Lietuvos (Lituae) pasienyje pagonių trenktas į galvą, su 18 saviškių kovo 9 dieną nukeliavo į dangų.“

Merzeburgo vyskupo Titmaro kronikoje (1012–1018) apie šv. Brunoną rašoma: „Dvyliktaisiais savo atsivertimo ir garbingo gyvenimo metais, keliaudamas į Prūsiją, jis stengėsi tuos nederlingus laukus dieviška sėkla apvaisinti; bet erškėčiais apžėlusios laukinės žemės jis negalėjo lengvai apdirbti. Tada minėtos šalies ir Rusios pasienyje sakydamas pamokslą, pirma buvo vietinių gyventojų sudraustas, o po to, toliau jam skelbiant Evangeliją, buvo suimtas ir pagaliau dėl Kristaus, kuris yra Bažnyčios galva, meilės, 16-ąją dieną prieš kovo kalendas, romus kaip avinėlis, buvo nukirsdintas drauge su 18 savo palydovų“.

 Brunonas gimė apie 974 metais saksų didikų šeimoje Kverfurte (Qurfurt), mokėsi mokykloje, įsteigtoje prie Magdeburgo bažnyčios. 995 metais jis paskirtas kanauninku, netrukus Romos imperatoriaus Otono III dvare jau ėjo kapeliono pareigas. 998 metais Brunonas paliko tarnystę Romos dvare ir įstojo į Benediktinų vienuolyną Aventine, pasirinkęs Bonifaco vienuolinį vardą. 1001 metais jis prisijungė prie Šv. Romualdo ir atsiskyrėlių Pereum vietovėje netoli Ravenos Italijoje. Tais pačiais metais misionieriai iš Pereum vyko į Lenkiją. Gavęs iš popiežiaus Silvestro II šventimus bei leidimą vienuolių misijų veiklai, prie jų prisidėjo ir Brunonas. 1002 metų žiemą jis atvyko į imperatoriaus Henriko II dvarą, bet net iki 1004-ųjų turėjo laukti šventimų iš Magdeburgo arkivyskupo rankų. Brunono misijų veiklos tikslas buvo vengrai, po to – pečenegai (gyvenę teritorijoje virš Dnepro upės, į pietus nuo Kijevo Rusios). 1003 metais po brolių (žinomų kaip Penkių brolių kankinių Benedikto iš Benevento, Jono, Mataušo, Kristino ir Izaoko) kankiniškos mirties Brunonas ketino vykti į Lenkiją ir iš jos keliauti į Prūsiją, tačiau dėl tuo metu vykusio Vokietijos ir Lenkijos karo prūsų krikšto misiją Brunonas atidėjo beveik penkeriems metams.

 1004-1005 m. ir 1006-1007 m. žiemą Brunonas nesėkmingai vykdė misiją Vengrijos karalystės Banato kunigaikštystėje, kurioje jis ketino atversti vietos pagonis, tačiau susidūrė su atkakliu Banato srities graikų apeigų katalikų vienuolių pasipriešinimu.

 1005 m. lapkritį ar gruodį Brunonas pirmą kartą atvyko į Lenkiją, iš kurios jis tikėjosi pasiekti prūsų ir kitų dar neapkrikštytų baltų tautų žemes. Greičiausiai jau tuo metu užsimezgė jo draugystė su Lenkijos valdovu Boleslovu Narsiuoju, trukusi iki pat Brunono žūties.

 1008 m. sausio pabaigoje Brunonas iš Lenkijos per Vengriją atvyko į Rusios sostinę Kijevą, iš kur maždaug po mėnesio iškeliavo į pečenegų kraštą. 1008 m. vasario ir kovo mėn. buvo pečenegų nelaisvėje, 1008 m. pakrikštijo apie 30 suaugusių pečenegų ir paskyrė pečenegams katalikų vyskupą. 1008 m. rugpjūčio mėn. sugrįžo į Kijevą, iš ten pasuko Lenkijos link. Vėliau, jau būdamas Lenkijoje, Brunonas paskyrė ir pirmąjį Švedijos katalikų vyskupą.

 1008 m. spalį Brunonas paskutinį kartą atvyko pas Boleslovą Narsųjį ir ėmė rengtis misijai į Prūsiją.

 Bavarijos vienuolio benediktino Vipterto rašytiniame pasakojime „Vyskupo Brunono pamokslavimo Prūsuose istorija“ (apie 1020 m.) ir italų teologo bei filosofo Šv. Petro Damiano „Šv. Romualdo gyvenimas“ (apie 1040 m.) aprašomas svarbiausias Šv. Brunono gyvenimo įvykis – „karaliaus“ Netimero krikštijimas.

 „[...] [Brunonas], pas rusų (prūsų) karalių nuvykęs ir apsistojęs, ėmė aistringai pamokslauti. Karalius gi matydamas jį apsirengusi skurdžiais drabužiais, vaikščiojantį basomis kojomis, manė, kad šventas vyras toksai ne dėl įžado, bet veikiau dėl to, kad turto surinktų. Dėl to [karalius] pažadėjo , kad pats jo neturtą gausiomis dovanomis praturtins, jei [Brunonas] nuo tokios rūšies apgaulės atsitrauks. Todėl greitai negaišdamas [Brunonas] atgal į nakvynės vietą pasuka ir apsivilkęs vyskupui priderančiais brangiais darbužiais, taip į karaliaus rūmus vėl sugrįžta. O karalius taria: „kad įtikėtume, jog tiesa, kurią tu skelbi, yra tikra, greta vienas kito bus sustatyti du atskiri aukšti mediniai pastoliai. Ir po jais bus sukurta ugnis, [ir] tokiu būdu, kai ugnis iš abiejų pusių bus matoma, tu pereik per vidurį. Ir jei [tu] iš kurios nors pusės būsi kliudytas, [mes] tave visiškai toms ugnims suryti patikėsime. Bet jei, kaip tu tiki, taip neatsitiks, [tada] visi mes tavo Dievu be jokių sunkumų įtikėsime“. Bonifacas (Brunonas) pirmiausia su šventu vandeniu ir smilkalais iš visų pusių apeidamas, pašventino ugnį. Po to įžengė į šnypščiantį liepsnos kamuolį ir išėjo nepaliestas. Tada karalius ir kiti, kurie šitame renginyje dalyvavo, būriais prie švento vyro kojų puola, ašarodami prašo malonės [ir] karščiausia malda reikalauja krikšto. Ir tokiai daugybei gentainių susirinkus krikštytis, taip atsitiko, jog šventas vyras į platų ežerą įbridęs ir vandens prisisėmęs, liaudį pakrikštijo“.

 Tačiau sėkmingai prasidėjusi šv. Brunono misija baigėsi tragiškai – atskirai gyvenantis „karaliaus“ Netimero brolis Zebedenas, išgirdęs apie krikštą, nukirto šv. Brunonui galvą ir išžudė visus palydovus. Šv. Brunono galva buvo įmesta į upę (Alstra). Šv. Brunono ir palydovų palaikus vėliau išpirko ir palaidojo Lenkijos karalius Boleslovas Narsusis. Palaidojimo vieta nežinoma (anot kai kurių šaltinių, vėliau virš šv. kankinių kapų iškilo vienuolynai).

Šv. Brunono žūties vietos identifikavimo problema

1207-brunon_1

Šv. Brunono Bonifaso Kverfurtiečio paveikslas

Tyrinėtojai, besiremiantys minėtomis geografinėmis šaltinių nuorodomis, kurios iš pirmo žvilgsnio tarsi paneigia viena kitą, Brunono žūties vietos ieško ir Prūsijoje, ir Sūduvoje, ir net Lietuvoje. Pasaulinėje istoriografijoje nuo seno laikomasi nuomonės, kad šv. Brunonas žuvo Prūsijoje. Bažnyčios istorikas Heinrichas G. Foigtas (kuris Brunono ciklo šaltinių „Prūsiją“ tapatino su Galinda, o tų pačių šaltinių „Lietuvą“ − su Nadruva) spėjo, kad Brunonas žuvo ties dab. Gižycku; dauguma lenkų ir dalis rusų bei lietuvių tyrinėtojų visą Brunono 1009 m. misiją sieja su jotvingių kraštu, o J. Bieniakas iškėlė hipotezę, anot kurios šv. Brunonas žuvo Lietuvoje.

Pastaruoju metu lietuvių istoriografijoje ima ryškėti tendencija Brunono žūties vietą sieti su Magdeburgo analuose ir kai kuriuose kt. šaltiniuose figūruojančia Prūsijos, Rusios ir Lietuvos ribų sankirta. Pavyzdžiui, kalbininkas B. Savukynas ir istorikas T. Baranauskas, remdamiesi viename iš Brunono ciklo šaltinių paminėtos „Alstros“ upės ir Jatros upelio (Molčiadės intako) tapatumo hipoteze bei Petro Dusburgiečio inspiruota jotvingių priklausomybės prūsų etninei bendrijai koncepcija, bando įtaigoti, kad Brunonas turėjęs žūti į pietvakarius nuo dab. Naugarduko, kur XI a. esą susisiekusios „Prūsijai pavaldi Sūduva“, Kijevo Rusia ir „dar neišsiplėtusi“ Lietuva; tiesa, atsižvelgiant į naujausių archeologinių tyrinėjimų išvadas dėl X–XII a. prūsų, jotvingių ir lietuvių gentinių teritorijų ribų, o taip pat į daugumos istorikų pripažįstamą Vladimiro 983 m. žygio į Sūduvą nulemtą Sūduvos duoklinio pavaldumo Rusios valstybei faktą, šv. Brunono žūties vieta gal kiek korektiškiau būtų laikyti dab. Marijampolės apskrities teritoriją, − būtent joje X – XI a. ribojosi prūsų, (Rusiai pavaldžių) jotvingių ir lietuvių gyvenamieji arealai.

         Atminimo įamžinimas

  • 2007 m. sausio 7 dieną Klaipėdoje įkurta nauja Šv. Brunono Kverfurtiečio parapija. Jos aptarnavimas patikėtas pranciškonams konventualams.
  • Lietuvos vyskupai 2009 – uosius paskelbė EVANGELIJOS ŽINIOS TŪKSTANTMETEI LIETUVAI jubiliejiniais metais.

         Leidiniai:

  • 2006 m. Vilniuje, leidykloje „Aidai“ išleista istorinių šaltinių knyga „1009 metai: šv. Brunono Kverfurtiečio misija = A. d. 1009: missio s. Brunonis Querfordensis“. Ją sudarė, šaltiniotyrinius paaiškinimus ir bibliografiją parengė Inga Leonavičiūtė; specialusis redaktorius Vytautas Ališauskas. Knygoje sutelkti mūsų dienas pasiekę šaltiniai, iš kurių aiškėja Šv. Brunono misijos tikslai, jo veikla baltų žemėse, jo žūties aplinkybės.
  • Išleista dr. Laimos Šinkūnaitės knygelė „Šv. Brunonas Kverfurtietis Pažaislio freskose“ (Kaunas: Kauno arkivyskupijos muziejus, 2009). Joje analizuojamos Pažaislio kamaldulių vienulyne išlikusio hagiografinio ciklo freskos, bažnyčios erdvėje apimančios tris taikias misijas. Dviejų pirmųjų fone nuosekliai ir vaizdžiai atskleidžiamas šv. Brunono misijos turinys ir prasmės. Leidinys gausiai iliustruotas, dalis iliustracijų publikuojama pirmą kartą.
  • 2009 m. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštyje (T.32) išspausdinti dr. Dariaus Barono  „Šv. Brunonas Kverfurtietis: misionieriaus pašaukimas“, dr. Liudo Jovaišos „Šv. Brunono Kverfurtiečio kultas Lietuvoje: liturginis ir hagiografinis aspektas“ ir dr. Mindaugo Paknio „Šv. Brunono Kverfurtiečio freskos Pažaislio kamaldulių vienuolyne“ moksliniai straipsniai.
  • Režisierius Algis Kuzmickas sukūrė dokumentinės publicistikos filmą „Paskutinė Bronono misija“, kuriame mėginama rekonstruoti 1009-ųjų metų įvykius: šv. Brunono Bonifaco misiją į pagonių kraštus, šiuose kraštuose gyvenusias gentis, jų papročius bei tradicijas ir lemtingą jų susitikimą. Tačiau 1009-ųjų metų įvykiai – tik filmo kulminacija. Filmo autorius su precizišku žurnalistiniu užsispyrimu tiria ano meto istorinį kontekstą, misijų reikšmę krikščioniškoje pasaulėjautoje, šv. Brunono gyvenimą ir veiklą bei tą pasaulį, kuris rašytiniuose Kvedlinburgo analuose įvardytas žodžiu „Lituae“. TV laidą kviečiame žiūrėti nuorodoje: bernardinai.tv
Palikite savo mintis

Pirmoji laida „Pirmieji misionieriai“ iš ciklo Misijos Baltijos jūros regione (bernardinai.tv)

86e0513f93952dec869c223eb723883f1173ebc7Vakarų Europos civilizacijos šuolis ir vis stiprėjantis Katalikų bažnyčios aktyvumas leido krikščionybės nešėjams – pirmiesiems misionieriams plėsti tikėjimo ribas. Bendrą atsakomybę prisiimdavo ir Europos valdovai, priėmę krikščionybę. Jeigu misija nepavykdavo taikiai, prasidėdavo šventasis karas, užkariaujant teritorijas. Baltijos pakrantės pasitiko krikščionybės procesą kur kas vėliau nei kaimyninės šalys. Misionieriai pasiekę šiuos kraštus susidūrdavo su rimtomis kliūtimis.

Apie pirmųjų misionierių žygius ir jų tykojusius pavojus Baltijos jūrų regione – TV laidų cikle „Misijos Baltijos jūros regione“. Pirmoji laida skirta pirmiesiems misionieriams.

Režisierius Justinas Lingys.

Scenarijaus autorė Inga Berulienė

Filmą žiūrėkite nuorodoje:

Bernardinai.lt

Palikite savo mintis

Ketvirtoji laida „Kankinystės“ iš ciklo Misijos Baltijos jūros regione (bernardinai.tv)

86e0513f93952dec869c223eb723883f1173ebc7Ketvirtoji laida iš ciklo Misijos Baltijos jūros regione, kurį parengė scenaristė Inga Berulienė ir režisierius Justinas Lingys. Laidoje žiūrėkite pasakojimą apie kankinystės mitus ir faktus.

Pirmųjų krikščionybės misionierių kelionės į baltų žemes baigdavosi išbandymu ugnimi ir mirtimi. Aktyviais misijų dalyviais ir net kankiniais tapdavo dominikonų bei pranciškonų vienuolijų atstovai. Istorinės žinios gana menkos apie brolių veiklą, apaugusios legendomis. Šių dienų mokslininkų darbai vis dėlto patvirtina ištisus šimtmečius kurtą ir palaikytą pranciškonų kankinystės Lietuvoje tikroviškumą. Ar tyrimai patvirtina tai, kad mūsų protėviai pagonybės laikais ne tik smurtavo, bet ir buvo imlūs Gerajai naujienai?

Filmą žiūrėkite nuorodoje:
Bernardinai.lt

Palikite savo mintis