Ar galima tikėtis, kad Pal. Jurgis Matulaitis bus kanonizuotas – paskelbtas šventuoju?

Straipsnis publikuotas 2007 m. biželio 27 d. bernardinai.lt

2007 m. sausio 27 d. minėjome 80-ies metų sukaktį nuo Palaimintojo Jurgio Matulaičio, bene vienintelio, išskyrus šv. Kazimierą, lietuvio šventojo mirties <…>.

<…> Įvairiomis progomis kalbėdamos apie savo vienuolijos steigėją arkivyskupą Jurgį Matulaitį sulaukiame nemaža klausimų, o tai savo ruožtu skatina pasidalyti viena kita mintimi ir su platesne auditorija.

Klausimas, su kuriuo dažniausiai susiduriame, – kodėl tiek mažai mūsų tautiečių iki šiol Bažnyčia yra iškėlusi į altorių garbę. Gal dėl to šiek tiek kaltas mūsų lietuviškas santūrumas. Bet, kita vertus, ko gero, tiesiog nepakankamai rimtai gyvename savo tikėjimu, nesame perimti tiesos, jog šventumas – t.y. amžinybė dangiškojo Tėvo namuose – yra kiekvieno žmogaus pašaukimas. Todėl nejaučiame tų brolių ir seserų, kurie šventumo kelionę jau nukeliavo pirma mūsų, pavyzdžio ir užtarimo svarbumo, neieškome bendrystės su jais.

Ne ką rečiau klausiama, kodėl Palaimintasis Jurgis taip ilgai nepaskelbiamas šventuoju. O kartais garsiai pamąstoma, esą, jei tėvas Jurgis būtų lenkas ar italas, tai Jo kanonizacijos procesas jau seniai būtų baigtas.

Pirmiausia derėtų pažymėti, kad arkivyskupo Jurgio beatifikacijos ir kanonizacijos procesą neteisinga laikyti užsitęsusiu. Palaimintuoju arkivyskupas Jurgis buvo paskelbtas praėjus vos 60 m. po mirties. O pati beatifikacijos byla, pradėta 1953 m., truko tik 34 metus. Tiesa, pastaruoju metu tapome išimtinai „greitų“ beatifikacijos bylų, pavyzdžiui, Motinos Teresės, liudininkais. Tačiau dažniausiai šis procesas būna daug ilgesnis. Pavyzdžiui, mūsų šv. Kazimiero beatifikacija ir kanonizacija užtruko beveik 100 metų. O štai Marijonų vienuolijos, kurią atnaujino Palaimintasis Jurgis, steigėjo t. Stanislovo Papčinskio ką tik sėkmingai pasibaigusi beatifikacijos byla – visus 240 metų. 

Ar galima tikėtis, kad mūsų Palaimintasis Jurgis bus kanonizuotas – paskelbtas šventuoju? Žinoma. Ir ne tik galima, bet tiesiog būtina. Tačiau turime žinoti, kad tolesnė proceso eiga labiausiai priklausys nuo mūsų tikėjimo ir pasitikėjimo. Dėl pastaruoju metu juntamo tam tikro sąstingio kaltas mūsų, lietuvių, „santūrumas“, ar, veikiau, „pasyvumas“, nepakankamas sąmoningumas tikėjime. Kunigas Vaclovas Aliulis MIC ką tik pasirodžiusio St. Ylos knygos „Jurgis Matulaitis“ trečiojo leidimo epiloge tiksliai nusako situacijos esmę: „beatifikacija, juo labiau kanonizacija nėra tautinio prestižo dalykas, – taip mąstydami ir tokiais motyvais veikdami greičiau pakenktume šventam reikalui. <…> Jurgio Matulaičio kanonizacijos reikalas pajudės iš vietos, kai daugelyje pasaulio šalių jis bus pažįstamas ir gerbiamas, jo užtarimu gaunama malonių ir iš jų bent vieną, patirtą jau po beatifikacijos, bus galima įvertinti kaip stebuklą. Tam reikia daug maldų, įkvėptų didelio pasitikėjimo Dievu ir jo tarnais“.

Arkivyskupas Jurgis Matulaitis gali ir turi būti įdomus Lietuvos visuomenei, spaudai, tiesiog kaip ryški istorinė asmenybė: pirmųjų socialinių kursų organizatorius, savo socialiniu mokymu turėjęs įtakos net garsiajai žemės reformai, Vilniaus vyskupas itin sudėtingu istoriniu laikotarpiu, netikėtai gabus diplomatas – Lietuvos Bažnytinės provincijos bei Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos konkordato projekto autorius. Tačiau, kai prabylame apie Jurgį Matulaitį – Palaimintąjį, būsimą šventąjį, turime suprasti, jog kalbame apie esmines žmogaus ir jo gyvenimo tiesas: ar tikim, kad esam Dievo sukurti ir Jo mylimi, ar leidžiam Dievui būti mūsų gyvenimo Viešpačiu, ar suvokiam savo gyvenimą kaip kelionę į dangiškojo Tėvo namus. Akivaizdu, jog nedaugelis šiandien rimtai apie visa tai susimąsto… Ir vis dėlto paradoksas: viena vertus, mūsų visuomenėje, vis labiau pasineriančioje į daiktų ir turėjimo kultą, regis, nėra ir negali būti vietos šventiesiems ir jų liudijamoms vertybėms; kita vertus, sumaišties, skubėjimo, konkurencijos akivaizdoje mes visi taip ištroškę būtent to, kas pastovu ir tikra, kas gali laiduoti tikrąją gyvenimo pilnatvę. Kaip tik todėl mums labai reikia šventųjų pagalbos, jų rodomo kelio… Neabejoju. Jei tik pradėsime tai atpažinti ir pripažinti – Viešpats nedels su malone, turėsime šventąjį Jurgį Matulaitį.

Su <…> pasirodžiusia Stasio Ylos knyga „Palaimintasis Jurgis” (trečiąja laida) ir jos pristatymais aplankėme jau ne vieną Lietuvos kampelį, kalbame ne tik bažnyčiose ar parapijų namuose, bet ir viešosiose bibliotekose, kultūros centruose. Patirtis pristatant knygą tik patvirtina ankstesnę mintį. Auditorijos paprastai susirenka ne itin gausios. Akivaizdu, kad šiandienos vartotojiškai visuomenei tema lyg ir ne itin patraukli, tolima daugumos interesams. Kita vertus, taip pat akivaizdu, kad, dažnas net sau to nepripažindami, vis dėlto ieškom kažko, kas tikra ir pastovu, kas padėtų atsakyti į patį svarbiausią – gyvenimo prasmės klausimą. Juk sąmoningai ar nesąmoningai jis rūpi absoliučiai kiekvienam. Tada ir būna džiugiausia, kai matai, kad Palaimintojo asmuo per vaizdą, žodį, buvimą drauge su kitais prakalbino žmogaus gyvenimą, kai akys nušvinta, kai klausia, kai perka knygą ne iš mandagumo, bet kad toliau ieškotų… Tegu ir ne daugelis, ne minios. Ne tas svarbiausia.

Palaimintasis Jurgis – mūsų vienuolijos Steigėjas. Todėl, kalbėdamos apie Jį, esame laimingos, kaip vaikai, pasakojantys apie mylimą ir mylintį tėvą. Kai kas suklūsta, kai pasidalijame šiuo džiaugsmu, ir klausia kur, kada ir kaip viena ar kita sesuo „atrado“ tėvą Jurgį, susidomėjo Jo asmeniu ir gyvenimu. Tuomet labai norisi atkreipti dėmesį į vieną labai svarbų skirtumą: išgyventi bendrystę su šventuoju nėra tas pat, kas pasinerti į jo gyvenimo analizę. Aišku, abu dalykai susiję: kad patirtum bendrystę su asmeniu, turi jį pažinti. Tačiau galima tobulai išstudijuoti žmogaus gyvenimą ir žinoti daugybę jo faktų, niekuomet nepakėlus akių ir širdies nuo nuotraukų ir knygų į patį asmenį. Tikėjimas šventųjų bendravimu veda daug toliau. Tas, kuris meldžia šventojo užtarimo, patikėdamas jam savo rūpesčius ir problemas, kuris ieško šventojo, kaip vadovo savo žemiškai kelionei, žino, kad susitiko ne tik su liudijimais ir atsiminimais, bet su pačiu asmeniu – esančiu, jaučiančiu, veikiančiu. Todėl kiekviena sesuo tikrai galėtų papasakoti savo asmenišką draugystės su tėvu Jurgiu istoriją. Ir tą asmenišką, taip pat ir visos bendruomenės ryšį su Palaimintuoju brandina pačios įvairiausios patirtys. Pavyzdžiui, pastaruoju metu ypač daug kalbėdamos kitiems kaip niekad ryškiai „pamatėme“ tris Palaimintojo gyvenimo šūkius. Pirmasis, Vilniaus vyskupo, – „Nugalėk blogį gerumu“. Toji frazė iš tiesų sukrečia, kai žvelgi į kojos ir rankos įtvarus, kuriuos daug metų ant kaulų tuberkuliozės pažeistų galūnių nešiojo Jurgis Matulaitis, kai Vinco Šlekio ir kitų vaikystės draugų atsiminimuose iškyla „nereikalingo“ vaiko, našlaičio, augančio brolio šeimoje, akys. Radikalus pozityvumas. Radikali meilė. Antrasis, parinktas atkurtai Marijonų vienuolijai, – „Dievui ir Bažnyčiai“. Čia irgi svarbus kontekstas. Jurgis Matulaitis turėjo ką pasiimti sau: nepaisydamas kūno negalios, studijavo ir daug pasiekė, tapo mylimu profesoriumi, garbingos, didelės vyskupijos vyskupu, diplomatu – Šv. Tėvo atstovu. Vis dėlto nesinaudojo nei viena proga savo paties gerovei ir patogumui kurti. Priešingai, žiūrėjo, kaip visa, kas jam Dievo duota, naudoti dėl kitų. Ir trečias šūkis, labai intymus ir asmeniškas, užsirašytas dienoraštyje: „Dievas <…> tegu būna viduriu viso mano gyvenimo: ašimi, apie kurią suktųsi visos mano mintys, norai ir darbai“… Raktas į Palaimintojo Jurgio paslaptį. Kaip tik dėl šito savo šūkio, kuris tarsi „atrakina“ anuos du. Tėvas Jurgis labai reikalingas mums visiems šiandien ir bus reikalingas visada. Per daug aplink save matom gyvenimų kurie, truputėlį pasisukę apie tą ar kitą populiarų „centrą“, išbyra, sutrupa… Tada vėl kitas bandymas, kitas tikslas, kitas centras – ir vėl istorija kartojasi. O neretai to centro ir visai nebelieka. Nebelieka jokios prasmės. Ir tada labai skauda. Tada pykstam, ardom, kariaujam su savim ir su kitais, svaiginamės, lošiam… Žmogaus gyvenimas privalo turėti ašį – pastovią ir tikrą. Tėvas Jurgis liudija, kad tokia ašis yra, kad ją pasirinkus, net ir blogiausiai besiklostančios aplinkybės negali sutrukdyti patirti tikrą gyvenimo pilnatvę…

Bene labiausiai tų, su kuriais tenka kalbėti apie Palaimintąjį Jurgį, smalsumą žadina klausimas ko dar trūksta, ko reikia, kad turėtume Jį šventuoju.

Raidiškai žiūrint, visa, ko trūksta – dar vieno stebuklo, įvykusio Jo užtarimu jau po beatifikacijos, kuris būtų patvirtintas dokumentais. Visa kita atlikta beatifikacijos proceso metu, kai Palaimintojo Jurgio gyvenimo šventumą paliudijo daugybė liudininkų, o ištyrus visus žinomus Jo raštus pripažinta, kad visi jie visiškai sutinka su Bažnyčios mokymu. Šį darbą vainikavo 1982 gegužės 11 d. popiežiaus Jono Pauliaus II pasirašytas dekretas, kuriuo patvirtinama, kad arkivyskupas Jurgis Matulaitis pasižymėjo herojiškomis dorybėmis. 1986-ųjų pavasarį, Šventųjų Skelbimo kongregacijos komisija, gavusi medikų išvadas, pripažino vieną per arkivyskupo Jurgio užtarimą įvykusį išgijimą mediciniškai neišaiškinamu. (Beje, per 34 beatifikacijos proceso metus vien „Beatifikacijos proceso žiniose“ paskelbta beveik 1000 liudijimų apie arkivyskupo Jurgio užtarimu patirtas malones.) Nei raštus tyrusių specialistų išvados, nei dekretas, patvirtinantis, jog Palaimintasis pasižymėjo herojiškomis dorybėmis, nenustoja galios.

Tad dabar viskas priklauso nuo mūsų tikėjimo ir pasitikėjimo, mūsų drąsos priimti Palaimintojo vedimą, melsti Jo užtarimo. O svarbiausia – drąsos liudyti vieni kitiems apie Jo užtarimu patiriamas Dievo malones. <…>

Taip norisi tikėti, <…> lietuviai neliks abejingi savam Palaimintajam, kad ateis, atvažiuos. Ne tik tie, kurie visada ateina. Bet ir tie, kurie iki šiol nedrįso, nemanė, kad verta. Tėvas Jurgis tikrai laukia visų, kiekvienam saviškiui, lietuviui, nori būti malonių laidu. Kad tik mes tų malonių trokštume, kad sutiktume bent pabandyti ištiesti ranką Dievui. Tėvas Jurgis tikrai pagelbėtų, padrąsintų…

Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserys

Palikite savo mintis

Viktorija Plečkaitytė MVS „Mūsų palaimintieji: Jurgis Matulaitis apie šventumą“

Dievo dovanų metas

Atrodo, šiomis savaitėmis gyvename ypatingą laiką – tikrą dovanų metą. Šį birželį, minint arkiv. Jurgio Matulaičio beatifikacijos (paskelbimo palaimintuoju) 30 metų jubiliejų, Bažnyčia ir Lietuvių tauta gauna naują dovaną – palaimintuoju skelbiamas arkiv. Teofilius Matulionis. Kaži, ar tik atsitiktinumas, ar iškalbingas Dievo ženklas, kad abiejų beatifikacijų datas (pal. Jurgio – 1987 birželio 28-ąją, o pal. Teofliaus – 2017 birželio 25-ąją) skiria vos dvi dienos? Beje, jie abu beveik bendraamžiai. O ir gyvenimų geografijoje yra bent vienas bendras taškas – abiejų tuo pačiu metu studijuota (nuo 1895 iki 1899), o vėliau gyventa ir darbuotasi (nuo 1909 iki 1911) Peterburge.

Šv. Jonas Paulius II, skelbdamas arkiv. Jurgį Matulaitį palaimintuoju, pavadino jį ypatinga dovana Lietuvių tautai ir Bažnyčiai. Praėjo lygiai 30 metų. Trys dešimtmečiai, išsiskleidę didžiuoju nepriklausomybės stebuklu, bet pažymėti ir sunkumų, ir išbandymų. Ir štai šiemet Viešpats Lietuvių tautai ir Bažnyčiai duoda antrą panašią dovaną – pal. Teofilių Matulionį. O juk duodama dovana išreiškia jos davėjo dėmesį ir meilę apdovanojamajam, o priimta ir naudojama – priėmusiojo meilę davėjui. Taip, Viešpats dosniai duoda ir kantriai laukia, kad priimtume, kad naudotume… Juk kas geriau už Jį gali žinoti, kas mums tikrai būtinai reikalinga – mūsų gyvenimui, mūsų džiaugsmui, o svarbiausia – mūsų išganymui, t. y. mūsų šventumui.

Žinoma, per kiekvieno palaimintojo ar šventojo liudijimą – gyvenimą, darbus, žodžius, užtarimą – Viešpats mus kalbina skirtingai. Kiekvieno jų šviesa savita, kiekvieno šventumo atspalvis nepakartojamas. Bet viena visuose juose deganti ir per visus mums spinduliuojanti žinia ta pati – ir mes, visi ir kiekvienas, esame sukurti tam, kad trokštume būti šventi, kad išdrįstume visą savo mizeriją atiduoti į beribį Dievo gailestingumą.

Ačiū Viešpačiui, kad duoda mums „savus“ šventuosius. Naujasis palaimintasis arkiv. Teofilius, tvirtina: „Malonė prigimties nenaikina, bet tobulina, tai ir šventieji danguje jautriau išklauso maldų savo tautiečių artimųjų ir didesniu rūpestingumu gali padėti, kai į juos yra kreipiamasi.“ (Ganytojinis laiškas, 1943 m. gegužės 12 d.) Todėl ir jų žodis mums tartum suprantamesnis, svaresnis. Nes savas, artimas. Tad švenčiant vieno beatifikaciją, o kito – beatifikacijos jubiliejų – t. Jurgio žodis mums apie tai, kas svarbiausia – apie šventumą, kuris yra mūsų visų pašaukimas.

Pal. Jurgis Matulaitis: Šventumo siekimas


Arkiv. J. Matulaitis stebi sporto varžybas.

Konferencija Varšuvos dvasinės seminarijos klierikams, 1917 lapkričio 8 d. Publikuota: Bl. Jerzy Matulewicz, Konferencje ascetyczne, Warszawa, 2002, p. 195-199, vertė s. V.

Ką reikia daryti, kad taptum šventuoju? Kokiu keliu ėjo šventieji?

Dažniausiai į šventumą žvelgiame iš išorės ir tapatiname jį su išoriniais darbais, su nuostabiais apsimarinimais. O vis dėlto ne tai yra šventumas. Greičiau tai tam tikros apraiškos, kuriomis Dievas patvirtina savo tarnų šventumą.

Jų nuostabūs, didvyriški darbai buvo jų tikėjimo ir karštos Dievo meilės išsiskleidimas. Jie buvo greičiau šventumo pasekmės ir vaisiai, o ne jo priežastis.

„Karalystė jėga puolama“

Bet kokiu gi keliu ėjo šventieji? Kovos, ryžto ir savęs nugalėjimo keliu. Netinka manyti, kad šventieji buvo kitokie žmonės nei mes. Ir jie turėjo tas pačias aistras, tą patį kūną, pilną geismų ir silpnybių, ir visi pradėjo nuo kovos ir savęs nugalėjimo, taip sekdami Kristaus balsą, kuris sakė: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mk 8, 34).

Tai pirmoji sąlyga, nurodyta Kristaus, siekiantiems tobulumo. Ir apgaudinėja save tas, kuris mano, kad šventumą galima pasiekti kitu keliu, kuris stebisi, kad, nepaisant gerų pasiryžimų, vis nupuola, kad, nepaisant tiek dažnų išpažinčių, nuolat grįžta prie blogio, dėl kurio save kaltina.

Prigimtis visuomet lieka tokia pat, visuomet silpna, visada trapi, visada palinkusi į blogį. Pasaulis taip pat visuomet pasilieka toks pat ir vilioja mus. Tad ir ta pati kova turi nuolat tęstis, nes niekuomet negalime būti visiškai saugūs.

„Dangaus karalystė jėga puolama, ir smarkieji ją sau grobia“ (Mt 11, 12). Taigi, reikia į ją veržtis jėga. Todėl ir nereikia stebėtis, kad vis kyla kokių sunkumų, pagundų, kad vis nupuolame ir turime keltis.

Šv. Pranciškus Salezas yra sakęs, kad būtų laimingas, jei bent keletą akimirkų prieš mirtį galėtų būti laisvas nuo pagundos ir kovos.

Šventieji jėga grobė šventumą. Ir mes jį taip supraskim ir tokiu keliu jo link eikim. Ne tas jį greičiausiai pasieks, kuris nemato savyje ydų ir blogio, bet tas, kuris drąsiai eina pirmyn, kuris, nors ir nupuola, bet vėl keliasi ir eina pirmyn.

Tai vienas būdingas šventumo bruožas – Dievo karalystė mums nenukrenta iš dangaus dykai. Šventieji to nepamiršo ir drąsiai kovojo su Kristaus vėliava, niekuomet nesudėdami moralinių ginklų.

Kasdienė ištikimybė

Kitas ryškus bruožas, kurį matome pas šventuosius – visokio neįprastumo, ypatingumo baimė. Švientieji tiesiog prašydavo Viešpatį juos apsaugoti nuo visokių ypatingų, neįprastų dovanų ir malonių, nes jautė, kad juose slypi pavojus prigimčiai, kuri yra taip labai linkusi į pasipūtimą ir savimeilę. Ejo kryžiaus keliu, pareigų keliu, atsidėdavo smulkių, tylių, kasdieniškų dorybių praktikai. Ir mes eikime paskui juos tuo keliu.

Tai pats tikriausias kelias, ir visi dvasinio gyvenimo mokytojai rekomenduoja jį pirmiausia. Pataria, kad nesiektume kaži ko ir nenusimintume, neprarastume drąsos, bet ištikimai ir drąsiai vykdytume savo pareigas. Ir Viešpats Dievas nereikalauja iš mūsų neįprastų, ypatingų dalykų.

Bet, iš kitos pusės, nemanykime, kad šis pareigos kelias yra lengvas. Ištikimybė mažuose dalykuose yra mūsų prigimčiai labai sunki, reikalauja budrumo, pastangų, darbo ir kovos. Ir maža yra tų, kurie pasiekia šventumą, nes maža tų, kurie ištvermingai vadovaujasi uolumu.

Ne tas iš tiesų myli artimą, kuris geba kurį laiką maloniai šypsotis, bet tas, kuris nenustos meilės rodęs kasdieniame gyvenime, tarp tų, kurių jau seniai nebesivaržo.

Ne tas yra kantrus, kuris įstengia drąsiai atstatyti kaktą, kai visų akys į jį atkreiptos, kai savo aplinkoje atranda motyvaciją kovai, o tas, kuris didvyriškai ištvers kasdieniame gyvenime, tada, kai niekas į jį nežiūri, kai žino, kad niekas jo už tai nepagirs, kuris visada ir visomis aplinkybėmis elgsis taip, kaip liepia Dievas ir jo paties sąžinė.

Svarbiausias šventumo kriterijus

Dabar pereisime prie trečio klausimo: kas turi būti šventumo patikrinimas ir matas. Mes dideliu šventuoju vadiname tą, kuris išgarsėjo dideliais darbais ar ypatingais stebuklais.

Pas Dievą yra kitaip. Šv. Augustinas sako, kad „didis šventasis yra tas, kuris turi daug meilės; mažas šventasis yra tas, kuris turi mažai meilės, o tas, kuris visai neturi meilės, yra niekas“. Gerai įsidėmėkime, kad šventumo esmė yra meilė. Visų pirma – Dievo meilė, o Dieve – meilė artimui.

Kaip stipriai tai išreiškia šv. Paulius, kai Laiške korintiečiams rašo: „Jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas. Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau“ (1 Kor 13, 2–3).

Vienintelė ir didelių, ir pačių mažiausių darbų vertė yra Dievo meilė. Ji sudaro visokio tobulumo ir šventumo esmę.

Ir malda, ir apsimarinimai, kurie mums būtini, kad gebėtume valdyti save, ir visi kiti tobulumo siekimo veiksmai ir praktikos, net ėjimas sakramentų, visa tai tėra tik priemonės, kurios turi vesti mus prie to, kad mumyse viešpatautų Dievo ir artimo meilė.

Visokie išoriniai šventumo ženklai tėra sublizgėjimas, sužydėjimas, šventumo vaisiai, o esmė yra meilė. Tai žinodami, visa savo gyvenime kreipkime šia linkme.

Šventieji vadovavosi tikėjimu. Nuolat gyveno Dievo akivaizdoje, jautė Jį savyje, nuolat vienijosi su Juo. Savo darbą jie gaivindavo Dievo meile, todėl juose pasitvirtino Šv. Rašto žodžiai: „Kas vaikšto Dievo akivaizdoje, tas tampa tobulas, kas vienijasi su Dievu, tas tampa viena su Juo.“

Dievo meilė būtinai veda į artimo meilę, nes ji geba išplėsti mūsų širdis. Dievo meilė gimdo artimo meilę, ne piktą, savanaudišką, bet pasiaukojusią meilę, pasišvenčiančią kitų gėriui.

Kristus, nors nuolat buvo supamas nusidėjėlių, dažnai tikrai ydingų žmonių, niekada jų nesišalino ir jais nesipiktino, nes buvo Dievas ir mylėjo savo Tėvą. Blogį nugalėdavo gėriu, ir savo gyvybę atidavė už žmones.

Ir mes, kai tikrai pamilsime Dievą, nepasiduosime jokiam nedėkingumui, išmoksime pasišvęsti artimui ir pereisime šį gyvenimą gera darydami.

Tyrinėdami šį bruožą šventųjų gyvenimuose, matome, kad visi šventieji buvo dideli geradariai. Nebuvo tokio žmonių vargo, kuris nebūtų radęs atgarsio jų širdyse. Matome, kaip jų dėka atsirado ligoninės, mokyklos, universitetai. Matome juos netgi steigiančius bankus, kad varguolius ištrauktų iš palūkanininkų ir antstolių rankų. Iš tiesų nėra tokių žmogiško gailestingumo darbų, kurių nebūtų darę šventieji. Dievo meilė davė jiems jėgų tiems darbams.

Bet taip pat matome ir tokių, kurie, ligos prirakinti prie lovos, nieko negalėjo dirbti, nieko daryti dėl kitų. Juos šventus padarė Dievo meilė. Jie buvo gyvas pavyzdys kitiems, kaip pakelti kančias ir kasdienio gyvenimo kryžius. Jų pavyzdys iškalbingiausiai liudija, kad ne didingi ir garsūs darbai, o tyli Dievo meilė nulemia šventumą.

Paklauskime savęs: ar vadovaujamės ir kiek vadovaujamės Dievo meile? Ar ji yra mūsų darbų, visų mūsų pastangų paskata? Atsakymas į šį klausimą geriausiai parodys, ar einame ir kaip einame šventumo link.

Taigi rūpinkimės mylėti, nes, pasak Šv. Rašto žodžių, meilė yra visokio tobulumo pradžia ir esmė.

Bernardinai.lt

Palikite savo mintis

Jurgis Matulaitis, Vilniaus arkivyskupas, Marijonų vienuolijos atgaivintojas, palaimintasis (1871–1927)

472

Palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis MIC

      Vaikystė. Penketas kilometrų nuo Marijampolės, pačiame Lūginės kaimo gale, ūkininkų Matulaičių sodyboje 1871 m. balandžio 13 d. gimė aštuntas vaikas. Po savaitės Marijampolės bažnyčioje pakrikštytas gavo Jurgio Boleslovo vardą. Tai buvo XIX amžiaus pabaiga, kai Lietuva tebuvo vakarinis carinės Rusijos imperijos pakraštys, be savo vardo ir prigimtinių tikėjimo bei gimtosios kalbos teisių. Jurgis lietuviškai skaityti išmoko iš knygnešių platinamos literatūros vadinamoje „Vargo mokykloje“ – prie mamos ratelio. Devynerių (1879 m.) pradėjo lankyti tikrą mokyklą, vėliau ir gimnaziją Marijampolėje, bet tai buvo ir tikrojo vargo pradžia, nes vos sulaukus dešimties liko visišku našlaičiu, besiglaudžiančiu prie aštuoneriais vyresnės sesers Emilijos, kuri po metų ištekėjo ir paliko namus. Tėvų ūkį paveldėjęs brolis Jonas paveldėjo ir jaunėlį. Turėdamas aibes rūpesčių ir darbų ne ką tekreipė dėmesio į mažąjį net tada, kai šis pradėjo šlubčioti: varė prie darbų nepalikdamas laiko prisėsti prie knygų. Geriausio mokyklos draugo Vinco Siekio mama baisėdamasi jo plonais drabužėliais žiemos metu šildydavo vaiką, pasistačiusi priešais krosnį. Vaikystės patirtys buvo preliudija į visą Jurgio Matulaičio gyvenimą – vargą ir negalią lengvindavo nuolat pasitaikantys geri žmonės: vaikystėje – brolio Jono žmona Veronika, įveikusi vyro nenorą ir vežusi berniuką pas daktarus apžiūrėti koją (šis liepęs koją nupjauti, ačiū Dievui, moteris išsigando ir vežė pas kitą, kuris pataręs anam daktarui nupjauti galvą), brolis Vladas nuomavęs kambarėlį Marijampolėje, kad vaikui nereikėtų vaikščioti su skaudama koja, ponia notarienė Kocelienė, nupirkusi naują eilutę. Jurgis iš kitų vaikų tuo metu neišsiskyrė, nebent savo vargu ir nevaikišku įpročiu po pamokų eiti Kryžiaus kelią bažnyčioje.

Klierikas. Kai Jurgis baigė penktą gimnazijos klasę broliui Jonui atrodė, kad mokslų užteks. O Jurgis svajojo ir apie mokslus, ir apie kunigystę. Taip būtų ir pasibaigę, jei ne kitas geradarys – Jurgio pusbrolis Jonas Matulevičius, 1889 m. užklydęs pas Matulaičius atostogų. Šis pasiėmė jaunuolį su savimi į Kelcų gimnaziją, kurioje pats mokytojavo. Iš čia atsivėrė kelias į svajonę – 1891 m. įstojo į Kelcų kunigų seminariją. Sią panaikinus, 1893 m. buvo perkeltas į Varšuvos kunigų seminariją ir ją baigė 1895 m. Po to studijavo Petrapilio dvasinėje akademijoje, kur gavo aukso medalį ir magistro laipsnį. Siuo laikotarpiu atsiskleidė Jurgio talentai ir branda. Tiek lenkai bendramoksliai, tiek lietuviai Jurgį apibūdino kaip kuklų, paprastą ir draugišką žmogų, prie kurio „iš pirmos dienos prisirisi“. Friburge Matulaitį pažinojęs H. Pšedieckis rašo: „Niekuomet ir niekur nemačiau iškylant (su) savuoju „aš“ ar ieškant paties savęs… Stebėdavaus ta skaisčia siela, jos užsidegimu, dideliu išsimokslinimu.“

Kunigas. Jurgio Matulaičio svajonė išsipildė: 1898 m. lapkričio 20 d. Petrapilyje priima kunigo šventimus. Yra viskas, kad galėtum kalnus kilnoti: jaunystė, pasirengimas, energija. Paskirtas į Kelcų vyskupijos parapiją vikaru apgyvendinamas pašiūrėje, kur šaltis ir drėgmė atnaujino keistą kojos ligą. Taip Matulaitis gerojo pusbrolio Jono dėka atsidūrė Šveicarijoje.

Friburge, kur pagaliau buvo nustatyta liga – kaulų džiova ir dėl atliktos operacijos bei tinkamo gydymo sustabdyta. Kęsdamas skausmingą gydymą Matulaitis sugebėjo dirbti, studijuoti ir parengti bei apginti disertaciją, kuri vėl susilaukė aukščiausio įvertinimo. J. Matulaitis studijavo teologiją ir sociologiją.

Pradėjus profesoriauti Kelcų kunigų seminarijoje, baisioji liga atsinaujino ir paūmėjo – dabar Jurgiui skaudėjo ne tik koją, bet ir ranką. Teko nešioti geležinius įtvarus. Galiausiai atsidūrė Varšuvos priemiestyje vargšų ligoninėje. Nes jau nebedrįso pusbrolio prašyti paskolos. Čia būtų ir numiręs visų užmirštas, jei vėl nebūtų gerų žmonių – čia jį pastebėjo Varšuvos gimnazijos steigėja ir globėja, bajoraitė, slapta vienuolė Cecilija Platerytė-Zybergaitė. Pasirūpinusi jo gydymu ir tinkama priežiūra įdarbino savo gimnazijoje kapelionu, kur jis išbuvo 1905-1907 m. Kaip žinome – tai revoliucijos Rusijoje metas. Lenkijoje irgi buvo daug vargo ir socialinių problemų – Bažnyčia sprendė dilemą, kaip į šiuos klausimus atliepti. Iš vargšų ligoninės išgelbėtasis gimnazijos kapelionas J. Matulaitis (nuo Kelcų gimnazijos laikų vadinamas Matulevičiumi), pasiūlė sprendimą: suorganizavo pirmuosius krikščioniškus socialinius kursus, telkė darbininkus – Varšuvoje jų subūrė 50 000! Taip buvo pastebėtas ir pakviestas profesoriauti į Petrapilio dvasinę akademiją. Šiuo laikotarpiu atsiskleidė jo ganytojo – visuomenininko bruožai. Liudininkai teigia, kad jau tuo metu J. Matulaičio mėgiamas posakis buvo „Duokite mums žmonių“. Krikščionybę jis suvokė kaip raugą, turintį persmelkti visas gyvenimo sritis. Vienas jo studentų Z. Kalinovskis pamena, kaip Matulaitis jam sakė: „Prašau prisiminti per visą gyvenimą, kad kunigas, kuris nori dirbti visuomeninį darbą ir matyti savo darbo vaisius, turi būti tobulai vidujiniai išlavintas [...] Kunigas, visuomenės veikėjas – tai šventas kunigas.“ Anas Petrapilio die-nas vaizduoja lenkas kun. Marjanas Visnievskis: „Negaliu užmiršti vaizdų, kuriuos jis sklaidė prieš mūsų akis: darbininkų skurdas, grubus kapitalistų išnaudojimas, moters pažeminimas, vaiko sugniuždymas… Prof. J. Matulaitis buvo nuoširdus demokratas, tikras vargšo draugas. Jo paskaitos mus darė revoliucionieriais, maištautojais prieš visuomenės neteisybes. Tačiau jis nesitenkino vien blogio pasmerkimu. Jis siekė net jo šaknų, paslėptų žmogiškoje prigimtyje, taip pat nurodė ir reformų priemones.“ Visa tai vyko socialistinės revoliucijos šalyje… Bet tai nebuvo anos revoliucijos dalis, tai buvo Kristaus revoliucijos pradžia. Tačiau ne visi Bažnyčioje iš karto suprato, ką daro Matulaitis. Lenkijoje buvo apšauktas „pavojingiausiu modernistu pasaulyje“ ir skundžiamas net Romai. O tai buvo suprasta, kad J. Matulaitis ne tasai socialistas, kurio reikėtų bijoti.

Vienuolis. Profesoriaujant Petrapilyje kun. Matulaitis padarė netikėtą ir keistą sprendimą: tapti caro beveik numarintos Marijonų vienuolijos nariu. 1909 m. slapta įstojo į šią vienuoliją, prie naujų laikų reikalavimų priderino jos įstatus, kuriuos 1910 m. patvirtino Šventasis Sostas. 1911 m. mirus paskutiniam marijonų generolui kun. Vincentui Senkui, tapo atnaujintos vienuolijos generolu. Fribūre įkūrė slaptą marijonų noviciatą ir 1911-1914 m. jam vadovavo. Tais laikais būti kunigu ar profesoriumi reiškė vargo pabaigą, garbingo ir patogaus gyvenimo garantą. Gali būti, kad darant šį sprendimą, kun. Matulaitį vedė ta pati kunigo – visuomenininko dvasia: vienuolijose jis matė ypatingą jėgą, vykdant Kristaus revoliuciją įvairiuose visuomenės sluoksniuose. 1918 m. jis ne tik atgaivino marijonų centrą Marijampolėje, bet įsteigė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregaciją. Vienuolijas naujino ir kūrė ne vien maldai, bet ir darbui. Iš kontempliatyvių „baltųjų“ Marijonų padarė veikliuosius. Pasak jo, „vienuoliai turi eiti į žmones, jų ieškoti fabrikuose, triukšminguose miestuose, skurdžiose lūšnelėse ir mokslo šventovėse“. Tiek atnaujindamas, tiek kurdamas vienuolijas Matulaitis vienuolius kvietė neturėti išskirtinio drabužio – tam, kad labiau galėtų visur įsiskverbti. Ne tik kvietė, bet pats pirmasis rodė visur pavyzdį. Pirmojo pasaulinio karo metais (1914-1918) lygiomis su broliais statė vienuolyną Bieliūnuose ir įkūrė prieglaudą našlaičiams. Pats važiuodavo su vežimu pas vokiečių valdininkus kaulyti maisto ir kuro ir, atkakliai iškentęs patyčias, gaudavo ko atvykęs. Žmonės pasakojo, kaip kartą valdininkas pradėjo jį barti, plūsti ir įžeidinėti. Kai šis išliejo įniršį, kunigas ramiai pasakė: „Visa tai man, o kas dviem šimtams našlaičių?..“ Ir tai baigėsi tyliu orderio išrašymu net su padidintais priedais.

Vyskupas. Atrodo, vienuolinė veikla buvo laimingiausias laikotarpis Jurgio Matulaičio gyvenime, tačiau Bažnyčios vyresnybė jį norėjo matyti Vilniaus vyskupo soste. Kad ir kaip kratėsi šios pareigos, 1918 m. gruodžio 1 d. buvo konsekruotas vyskupu ir paskirtas valdyti Vilniaus vyskupiją. Naujasis vyskupas daug iškentėjo dėl šio krašto gyventojų tautinių ir politinių ginčų, bet liko ištikimas nuostatai blogį nugalėti gerumu, tarnauti Kristui ir Bažnyčiai. Net ir pikčiausi vyskupo priešai pripažino jį esant nepaprastai kilnų. Vyskupas visus vienodai gerbė, nepaisant tautybės ar religinių įsitikinimų: tesėjo savo inauguracijos pažadą „būti tėvu visiems“. Pavyzdžiui, kai lenkų valdžios atstovai dalijant paramą nuo karo nukentėjusiems norėjo aplenkti žydus ir pasitraukusių raudonarmiečių šeimas, vysk. J. Matulaitis pasipriešino sakydamas, kad „kiekvienas alkanas ir suvargęs žmogus yra vertas užuojautos ir reikia jį gelbėti“.

Apaštalinis vizitatorius. Matydamas, kad Vilniaus arkivyskupijoje kelia vis daugiau įtampos, ir rūpindamasis Bažnyčios gerove, 1925 m. atsisakė Vilniaus vyskupo pareigų ir popiežius Pijus XI jį paskyrė Adulio arkivyskupu bei Lietuvos apaštališkuoju vizitatoriumi. 1926 m. J. Matulaitis lankė lietuvių parapijas JAV, dalyvavo Čikagos Eucharistiniame Kongrese. Siuo laikotarpiu jis daug nuveikė gerinant Lietuvos santykius su Šventuoju Sostu, uoliai darbavosi steigiant bažnytinę Lietuvos provinciją ir parengiant konkordatą. Konkordato rengimo įkarštyje jį užklupo liga, nuo kurios šiais laikais mažai kas temiršta – apendicitas. O buvo belikę parašyti paskutinį raštą -pranešimą kardinolui Gaspari apie svarstymui parengtus konkordato dokumentus. Panašu, kad uolumas jį sudegino. Mirė Kaune dr. Hagentorno ligoninėje 1927 m. sausio 27 d.

Dar jam gyvam esant popiežius Pijus XI Jurgį Matulaitį ne kartą yra pavadinęs „Dievo vyru, tikrai šventu žmogumi“. Tikinčioji liaudis (ir ne tik Lietuvoje) jautė šio žmogaus šventumą. 1934 m. arkivyskupo Jurgio Matulaičio kūnas buvo iškilmingai perkeltas iš Kauno katedros kriptos į Marijampolės šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią, specialiai įrengtame sarkofage. Ant sarkofago ėmė rastis lapeliai su gautų malonių per J. Matulaičio užtarimą liudijimais. Todėl pačioje sovietmečio gūdumoje, 1953 m., pradėta beatifikacijos byla, o 1987 m. birželio 28 d. popiežius Jonas Paulius II Jurgį Matulaitį paskelbė palaimintuoju. Beatifikacijos šv. Mišių homilijoje popiežius apie naująjį palaimintąjį kalbėjo kaip apie tą, kuris tikrai priėmė ir nešė savo kryžių bei tą, kuris „buvo pasirengęs įvairiais būdais prarasti gyvybę dėl Kristaus“. Ir šią mintį popiežius savo kalboje pakartojo daugelį kartų. Pal. J. Matulaitis, atidavęs savo talentus, jėgas ir gyvybę Bažnyčiai bei jos žmonėms, atrado gyvenimo pilnatvę Kristuje ir šį savo gyvenimo pavyzdį kaip dovaną paliko mums.

Informacijos šaltinis: Piero Lazzarin. Šventųjų knyga. Mažoji enciklopedija su Jono Pauliaus II paskelbtais šventaisiais. Iš italų kalbos vertė Rasa Vabuolaitė. – Vilnius: katalikų pasaulio leidiniai, 2011. P. 298-304.

Palikite savo mintis

Dr. Algimantas Kasparavičius „Arkivyskupas Jurgis Matulaitis-Matulevičius: kunigas, pilietis, diplomatas“

Pranešimas skaitytas per palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio 140-ųjų gimimo metinių minėjimą „Nepažintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis“ 2011 m. balandžio 13 d. Signatarų namuose.

Kuklumas, turbūt, buvo ryškiausias kunigo, vėliau – vyskupo ir arkivyskupo – Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus asmenybės bruožas. O šūkis – Vince malum in bono (bloga nugalėk gerumu) išliko esminis viso jo palyginti neilgo gyvenimo ir veiklos credo. Kunigas J. Matulaitis-Matulevičius niekada netroško aukštų postų ar garsaus pripažinimo. Greičiau, priešingai. Didžiąja savo gyvenimo ir pašaukimo misija laikė tylų, kantrų ir dorą kasdienį darbą: tarnystę Dievui ir žmonėms.

Apibendrintai ir iš laiko perspektyvos žvelgiant į Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus nuveiktus darbus galima išskirti kelis reikšmingus jo veiklos periodus:

1) dvasinės studijos Rusijos imperijoje ir užsienyje, rengimasis kunigystei ir Marijonų ordino steigimas Marijampolėje;

2) sunkus, skausmingas, dvasiškai bei fiziškai įtemptas ganytojavimas 1918–1925 m. tautiniu bei konfersiniu požiūriu margoje Vilniaus vyskupijoje bei permainingi santykiai su lenkiška krašto administracija ir šalies valdžia;

3) nevienareikšmiai santykiai su Lietuvos valdžia, dvasininkija ir sudėtingas Lietuvos bažnytinės provincijos kūrimas 1925–1926 m. Kaune;

4) Lietuvos konkordato projekto su Šventuoju Sostu rengimas 1926–1927 m. pradžioje.

Į Vilniaus vyskupo postą J. Matulaitis-Matulevičius buvo paskirtas daugiausia Lietuvos Valstybės Tarybos, Žemaičių vyskupo Pranciškaus Karevičiaus, Šventojo Sosto nuncijaus Vokietijoje (Miunchene) Eugenio Pacellio bei Vokietijos katalikų centro partijos lyderio ir Reichstago nario Matthiaso Erzbergerio bendromis, energingomis pastangomis. Ir pirmiausia todėl, kad Lietuvos Taryba organizuodama valstybės atkūrimą Vilniaus vyskupu, daugiausia politiniais sumetimais, būtinai norėjo matyti susipratusį ir sąžiningą lietuvį. Tuo tarpu pats pretendentas šių aukštų pareigų vengė ir kiek galėdamas bandė priešintis. Štai, pavyzdžiui 1918 m. birželio pirmomis dienomis, laiške lenkų vienuoliams marijonams kunigas nominatas rašė: „Mano kandidatūrą į Vilnių vėl išstatė <…>. Vilniuje nepatenkinčiau nei lenkų, nei lietuvių, nei pagaliau baltgudžių, o pats būčiau politinių intrigų auka. Gelbėkite mane. Kreipkitės į nunciatūrą, arkivyskupą, į vyskupą Pžedzieckį, į Ledochovskį, parašykite į Friburgą, jie irgi turi rūpintis, kad mane nepaskirtų Vilniaus vyskupu.“

Tačiau veiksmingesnės pagalbos šiuo subtiliu reikalu kunigas J. Matulaitis-Matulevičius tuomet iš niekur nesulaukė. 1918 m. spalį popiežius Benediktas XV jį paskyrė Vilniaus vyskupu. J. Matulaičio-Matulevičiaus konsekracija į Vilniaus vyskupus įvyko 1918 m. gruodžio 1 d., o ingresas į Vilniaus katedrą – gruodžio 8 d.

Kaip pastebi lenkų istorikas-vienuolis, palaimintojo Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus biografas Tadeušas Gurskis, dirbti Vilniaus vyskupui teko labai dramatišku laiku ir sudėtingomis aplinkybėmis. XX a. pr. Vilniaus vyskupijoje gyveno apie 3,2 milijono gyventojų. Iš jų katalikai sudarė apie 41,5 %, stačiatikių irgi būta apie 41, 9 %, judėjai – 15,2 %. Apie 1,6 mln. gyventojų laikė save gudais, o po 300 000 lenkais ir lietuviais. Be to, laikotarpis įtemptas politiniu atžvilgiu ir lengvai pažeidžiamas socialiniu aspektu: po ilgametės alinančios vokiečių okupacijos kraštas ekonomiškai nualintas, apvogtas, o kai kurios apskritys tiesiog ant bado briaunos; žiaurus karas tarp Lenkijos ir Rusijos, tarp Lietuvos ir Lenkijos, bolševikų propaganda, invazija arba jos grėsmė, aktyvus bolševikų pogrindis, socialiniai neramumai, ksenofobijos ir antisemitizmo protrūkiai. Kitos pokario suirutės. O kur dar per visus tuos šešerius metus beveik nenutrūkstančios kai kurių tarnystės brolių išradingos ar atvirai melagingos intrigos prieš vyskupą, skundai Lenkijos primui ir pačiam popiežiui?

1925 m. vasario 10 d. sudarytas Lenkijos konkordatas su Vatikanu situaciją pakeitė. Vilnija formaliai liko Lenkijos bažnytinėje organizacijoje, o Vilniaus vyskupija pakelta ligi arkivyskupijos rango. Viena vertus, tai buvo akivaizdus Lietuvos istorinės sostinės ir visų krašto tikinčiųjų dvasinis pripažinimas ir formalus laimėjimas. Kita vertus, kaip rodo išlikę istoriniai šaltiniai, konkordato kai kurių straipsnių turinys bei vėlesnė įvykių seka ir raida – Lenkijos valdžios bandymas kiečiau pririšti Vilnių ir Vilniją prie Lenkijos valstybės, pasitelkiant katalikybę suvienodinti, unifikuoti tautiškai margą Lenkiją, ypač jos rytinius „kresus“.

Lenkijos valdžiai spaudžiant, jau 1925 m. vasaros pabaigoje pasitraukęs iš Vilniaus vyskupo sosto vyskupas Jurgis Matulaitis-Matulevičius išvyko į Romą. Čia jis ketino pasilikti ilgam ir kurti marijonų vienuolių centrą. Tačiau dėl trečio dešimtmečio viduryje susiklosčiusių itin painių Lietuvos ir Šventojo Sosto politinių ir diplomatinių santykių šiems vyskupo planams nebuvo lemta išsipildyti. Popiežius Pijus XI, puikiai asmeniškai pažinojęs buvusį Vilniaus vyskupą, ir Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Pietro Gasparris su kilniuoju J. Matulaičiu-Matulevičiumi siejo daug didesnes viltis. Vatikano hierarchų nuomone, buvusio Vilniaus vyskupo kandidatūra buvo tinkamiausia specialiai misijai į maištingąją Lietuvą į jos laikinąją sostinę Kauną. Į Lietuvą su specialia misija siunčiamam vyskupui iš esmės buvo keliami trys uždaviniai: 1) įvertinti katalikybės padėtį Lietuvoje nacionalinės valstybės susikūrimo; 2) parengti Lietuvos katalikų bažnyčios organizacinės reformos projektą; 3) harmonizuoti Lietuvos ir Vatikano politinius ryšius ir atkurti diplomatinius santykius, kurie buvo nutrūkę po Lenkijos ir Vatikano konkordato sudarymo.

Deja, tenka pabrėžti ir pripažinti, jog tuometinė Lietuvos valdžia diriguojama krikščioniškosios demokratijos, akinama įvairių politinių ir ideologinių bei personalinio pobūdžio egoistinių interesų, nenorėjo, kad buvęs Vilniaus vyskupas J. Matulaitis-Matulevičius taptų apaštaliniu vizitatoriumi Lietuvoje. Kaune labiausiai bijota, kad J.Matulaitis-Matulevičius atvyksta „parengti sau arkivyskupo vietos“; kad po šios misijos jis gali būti paskirtas Vatikano nuncijumi arba internuncijumi Lietuvoje. Žinodama apie idealistinį J. Matulaičio-Matulevičiaus atsidavimą savo tarnystei, nusistatymą jokiu būdu neiškelti lietuvių bei lietuvybės prieš kitas čia gyvenančias tautas, jo nuostatą visoms tautinėms mažumoms būti vienodai teisingu bei turėdama karčią patirtį su neseniai iš Lietuvos prievarta jau išsiųstu vienu apaštaliniu vizitatoriumi (Antonino Zecchinis iš Lietuvos buvo išvarytas 1925 m. vasarą) tuometinė Lietuvos valdžia nemanė, kad buvęs Vilniaus vyskupas galėtų būti jai parankus Šventojo Sosto atstovas Lietuvoje. Todėl dr. Leono Bistro vyriausybė stengėsi J. Matulaitį-Matulevičių atkalbėti nuo šios misijos į tėvynę ir kurį laiką vilkino priimti Vatikano pasiūlytą apaštalinio vizitatoriaus kandidatūrą.

Kad arkivyskupui J. Matulaičiui-Matulevičiui sukliudytų su specialia apaštaline misija atvykti į Lietuvą, Lietuvos valdžia tuomet griebėsi įvairių poveikio priemonių: moralinių ir administracinių. Pats J. Matulaitis-Matulevičius įvairių „geruolių“ buvo įkalbinėjamas nevykti į Lietuvą todėl, kad tai neva esanti aiški lenkų šovinistų provokacija, kuriai pasiduoti nederėtų. Negana to, atsargiai buvo užsiminta, kad siekdami provokacijos prieš Lietuvą į arkivyskupo asmenį lenkai Lietuvoje galėtų net pasikėsinti. Iš esmės tuo pačiu metu jau oficialiai Vatikanui pareikšta, kad J.Matulaitis-Matulevičius oficialiai nėra Lietuvos pilietis ir neturi Lietuvos paso. Todėl norint jam atvykti į Lietuvą reikalingas Lietuvos valdžios sutikimas ir lietuviška viza. Formaliai žvelgiant tai buvo tiesa. Nors ir gimęs caro valdomoje Lietuvoje (1871 m. Lūginės kaime, netoli Marijampolės), dėl susiklosčiusių aplinkybių iš tiesų J. Matulaitis-Matulevičius lietuviško paso niekada neturėjo ir formaliai Lietuvos Respublikos piliečiu nebuvo. 1918–1925 m. gyvendamas ir vyskupaudamas lenkų okupuotame Vilniuje formaliai buvo Lenkijos valstybės pavaldinys.

Kita vertus, situaciją analizuojant plačiau ir giliau, sunkoka būtų teigti, jog J. Matulaičio-Matulevičiaus kandidatūrai į Lietuvos arkivyskupus ar į Vatikano nuncijus ar internuncijus Lietuvoje, Kaune, tuomet buvo priešinamasi tik dėl subjektyvių priežasčių. Mūsų supratimu, buvo ir keletas gana objektyvių aplinkybių, kurios lėmė būtent tokią Lietuvos valdžios vyrų poziciją. Buvęs Vilniaus vyskupas iš esmės buvo apolitiškas ir pasiryžęs rūpintis tik grynai pastoraciniais, sielovados ir Katalikų Bažnyčios reikalais. Prisimenant valdančiosios krikščioniškosios demokratijos koalicijos siekį išsilaikyti valdžioje, vis didėjančius vidaus politinius pasistumdymus su oponentais, pirmiausia liaudininkais, tautininkais bei socialdemokratais, o iš dalies ir su žydų bei gudų tautinėmis mažumomis, tvirtas vyskupo nusistatymas nedalyvauti jokiuose politiniuose žaidimuose bei nepalaužiama pilietinė pozicija, vargu ar galėjo būti politiškai labai patrauklūs dalykai valdančiajai koalicijai, kuri Katalikų Bažnyčios asmenyje buvo linkusi turėti tvirtą ir patikimą užnugarį. O galbūt netgi ir ideologinį sąjungininką ar partnerį. Juolab, kad tuomet jau sparčiai artėjantys Trečiojo Seimo rinkimai krikščionių demokratų valdžiai kėlė daug ir pagrįstų rūpesčių ar pavyks juos laimėti.

Tokiomis aplinkybėmis Katalikų Bažnyčios episkopato, ir pirmiausia, jos eventualaus vadovo arkivyskupo vienoks ar kitoks nusistatymas galėjo paveikti situaciją ir nulemti, į kurią pusę pasvirs parlamento rinkimų svarstyklės. Tiesa, čia pat kartu turime pažymėti, jog bandymams daugiau ar mažiau, vienokia ar kitokia forma įtraukti dvasininkus bei bažnyčią į politiką tuomet pritarė ne visi krikščioniškosios demokratijos koalicijos veikėjai ir šalininkai. Štai žinomas filosofas, ateitininkų sąjūdžio ideologas, profesorius Stasys Šalkauskis mąstė pilietiškiau ir gana griežtai atsiliepė apie tokias valdančiųjų tendencijas.

Antra vertus, atsižvelgiant į tuometinį iracionaliai susiklosčiusį Lietuvos politinį-teritorinį konfliktą su Lenkija, kuriame abi pusės nelabai paisė pilietiškumo principų ir dažniau buvo linkusios remtis nacionalizmo ideologija, vyskupo J. Matulaičio-Matulevičiaus kandidatūra į Lietuvos arkivyskupus ar nuncijus / internuncijus, lietuvių valdančiajam elitui galėjo atrodyti nelabai patraukli ir dėl vyskupo „pernelyg didelės“ pakantos bei atidos kitataučiams. Šiuo atveju pirmiausia katalikams lenkams, kuriems palankumą rodė nuolat ir kiekviena pasitaikiusia proga.

Netgi grynai politiniais sumetimais ir tik dėl lenkų valdžios nusistatymo išstumtas iš Vilniaus vyskupo sosto, J. Matulaitis-Matulevičius lenkiškąjai visuomenei jokiu pavidalu nejuto ir neišreiškė net mažiausio nepasitenkinimo. 1925 m. rugpjūčio pradžioje atvykęs į Romą jis sąmoningai apsigyveno pas lenkų rezurekcionistų vienuolis, kad lenkų visuomenė „nemanytų, kad aš ant jų pykstu ir nenoriu daugiau jų žinoti“. Vos įsikūręs Romoje buvęs Vilniaus vyskupas skubėjo aplankyti Lenkijos ambasadą Vatikane bei čia gyvenusius „žymesnius lenkus“. Kartu su lenkų maldininkais, tuomet atvykusiais į Romą Lenkijos ir Vatikano konkordato sudarymo proga, vyskupas J. Matulaitis-Matulevičius dalyvavo Pijaus XI jiems specialiai laikomose Mišiose, o vėliau – ir kolektyvinėje audiencijoje pas Šventąjį Tėvą, sutikslu, „kad matytų lenkai, kad aš jokio pykčio ant jų neturiu. Kalbose, kur galėdamas ir kiek galėdamas, ką buvau gero patyręs pas lenkus ir Lenkijoje, gyriau. Tegul Viešpats Dievas juos visus laimina ir visa gera jiems teikia“.

Žinia, jog tokia vien kilniu principu paremta vyskupo veikla Amžinajame mieste, nepraslydo nepastebėti pro čia rezidavusių lietuvių diplomatų – Valdemaro Čarneckio, Juozo Macevičiaus, etc – akis ir vargu ar galėjo tenkinti labiau politiškai „praktišką“ ir pagal partijas bei tautiškai angažuotą Lietuvos valdžią. Prisimenant, jog „šaltumu lietuviams” vyskupas-nominatas savo tautiečių buvo kaltinamas dar 1918 m. bei atsižvelgiant į vyskupo krikščionišką, pilietinę laikyseną vėlesniais metais, regis, galima teigti, jog tokie ar panašūs priekaištai J. Matulaičiui-Matulevičiui Lietuvos valdžios koridoriuose galutinai, tikriausiai, nebuvo išnykę ir mūsų aptariamuoju laikotarpiu.

Savo principinį nusistatymą J. Matulaičio-Matulevičiaus misijos atžvilgiu Lietuvos valdžia pakeitė tik tada, kai galutinai įsitikino, jog vyskupo misija Lietuvoje bus trumpa, konkreti ir nesikertanti su Lietuvos valstybės bei lietuvių politinio ir dvasininkijos viršūnių interesais bei reikalavimais.

Žvelgiant retrospektyviai, istoriškai galima sakyti, kad popiežiaus Pijaus XI apsisprendimas 1925 m. gruodį vyskupą J. Matulaitį-Matulevičių pakelti Adulos tituliniu arkivyskupu ir kaip apaštalinį viziatatorių su specialia misija pasiųsti Lietuvon buvo įžvalgus, sėkmingas ir suinteresuotoms šalims tikrai naudingas popiežiaus diplomatinis žingsnis. Šį Pijaus XI apsisprendimą lėmė pora reikšmingų veiksnių ir aplinkybių: 1) palyginti ilgametė asmeninė pažintis ir bičiulystė su J. Matulaičiu-Matulevičiumi – ši pažintis užsimezgė dar 1919 m. ir daugiausia laiškų forma iš esmės tęsėsi ligi pat arkivyskupo Jurgio mirties 1927 m. sausio 27 d.; 2) moralinės ir profesinės arkivyskupo Jurgio savybės: 1918–1925 m. būdamas Vilniaus vyskupu J. Matulaitis-Matulevičius parodė išskirtinę tautinę toleranciją, politinę išmintį, didžiulę kantrybę ir atsidavimą bažnyčiai.

J. Matulaitis-Matulevičius ir Achillo Ratti – būsimasis popiežius Pijus XI – puikiai asmeniškai buvo pažįstami, regis, dar nuo 1919 m. pavasario, kada pirmasis dar buvo Vilniaus vyskupu, o antrasis – Vatikano nuncijumi Lenkijoje bei apaštališkuoju vizitatoriumi Lietuvoje. Kaip pažymi istoriografija, jau tada šie kilnūs vyrai susibičiuliavo ir vėliau katkartėmis gana reguliariai susirašinėdavo laiškais. Šis dvasinis ryšys nenutrūko ir po to, kai 1922 m. vasarį A. Rattis tapo išrinktas Šventuoju Tėvu Pijumi XI. Kita vertus, tokį popiežiaus apsisprendimą 1925 m. pabaigoje, manytume, lėmė ne tik jo asmeninė bičiulystė su J. Matulaičiu-Matulevičiumi. Pijus XI vyskupą J. Matulaitį-Matulevičių itin vertino dėl jo gilaus pasiaukojimo Dievui ir Katalikų Bažnyčiai, aštraus proto, neabejotinų profesinių sugebėjimų bei iškilių asmeninio charakterio savybių. Dar būdamas Vilniaus vyskupu J. Matulaitis-Matulevičius išvengė net mažiausių pagundų politiškai susisaistyti su kuria nors jėga bei pasižymėjo išskirtine tautine tolerancija ir aukštu intelektu. Visi šie veiksniai Vatikane buvo puikiai žinomi ir susiklosčiusioje situacijoje greičiausiai tapo lemtingi.

1925 m. gruodžio viduryje atvykęs į Lietuvą arkivyskupas J. Matulaitis-Matulevičius situaciją rado apgailėtiną ir itin painią. Anot J. Matulaičio-Matulevičiaus, kai kurie lietuvių dvasininkai palengva „taip įsitraukė į pasaulietinę veiklą, kad užmiršo savo luomo įsipareigojimus ir netgi pačią Bažnyčią“. Dėl politikavimo daugiausia priekaištų buvo išsakyta tuometiniam žemės ūkio ministrui, kunigui Mykolui Krupavičiui, LKDP CK pirmininkui, kunigui Antanui Šmulkščiui, URM bendradarbiui, buvusiam kunigui dr. Juozui Purickiui bei VRM Tikybos reikalų departamento direktoriui, kanauninkui Kazimierui Prapuoleniui.

Arkivyskupo laiške Vatikano valstybės sekretoriui kardinolui Pietro Gasparriui kunigas A. Šmulkštys taikliai įvardintas kaip vienas įtakingiausių to meto krikščioniškosios demokratijos koalicijos veikėjų, „<…> kone Lietuvos diktatorius“, o dr. J. Purickis – „<…> nemenkų gabumų vyras, tačiau faktiškai jau atsimetėlis“ nuo kunigystės ir galbūt „netgi masonas“. Kunigui M. Krupavičiui labiausiai kliuvo dėl jo parengtos ir aktyviai šalyje vykdomos žemės reformos. Savo laiške prof. Pietro Gasparriui J. Matulaitis-Matulevičius nedviprasmiškai pabrėžė, kad pastarasis lietuvių dvasininkas užsiima veikla, kuri mažiausiai dera su kunigyste, nes vykdo „žemės atėmimą iš daugiau turinčių ir išdalinimą nieko neturintiems arba mažiau turintiems“, todėl „<…> yra tapęs daugelio ašarų ir prakeiksmų kaltininku bei priežastimi”. Taigi, kai kada lietuvių istoriografijoje nuskambantys teiginiai – esą M. Krupavičius žemės reformą Lietuvoje vykdė pagal J. Matulaičio-Matulevičiaus socialinės filosofijos modelį ar net pastarajam pritariant – yra mažų mažiausiai nesusipratimas. Nesileisdami į gilesnes bei platesnes šio klausimo studijas tik pastebėsime, jog kaip rodo J. Matulaičio-Matulevičiaus rašytinis palikimas bei visa veikla ir kunigo M. Krupavičiaus straipsniai bei politinė veikla, vyskupo J. Matulaičio-Matulevičiaus ir kunigo M. Krupavičiaus socialinio teisingumo supratimas ir ideologijos buvo skirtingos. Nors abu neretai rėmėsi tais pačiais šaltiniais, būtent popiežiaus Leono XIII socialine filosofija persunkta socialinio teisingumo paieškomis ir darna. Tačiau suprato ją skirtingai. J. Matulaitis-Matulevičius – labiau kaip klasikinis Vakarų Europos liberalas, o M. Krupavičius – panašiau kaip XIX a. pab – XX a. pr. rusų revoliucionieriai.

Antra vertus, charakteringa, jog savo atvykimo į Lietuvą tiesioginių oponentų – iš dalies kunigo dr. Mečislovo Reinio ir pirmiausia prelato Justino Staugaičio – J. Matulaitis-Matulevičius nekritikavo. Netgi priešingai – santūriai pagyrė, nurodydamas, kad jie net ir politikuodami „<…> liko pavyzdingais kunigais“. Toks atsiliepimas apie savo tiesioginius oponentus, manytume, liudija ne tik arkivyskupo J. Matulaičio-Matulevičiaus didžiulę toleranciją, bet ir gilų politinį protą bei įžvalgą.

Turint galvoje, kad Vatikano Kurijoje dar nuo 1925 m. lapkričio buvo pakankamai gerai žinoma kas ir dėl kokių priežasčių labiausiai priešinasi J. Matulaičio-Matulevičiaus misijai Lietuvoje, pastarajam jau vykdant šią misiją, manytume, buvo keblu ir neetiška tiesiogiai kritikuoti minėtus veikėjus. Romoje, tai būtų galėję atrodyti kaip kerštas. Natūralu, jog dėl tokios kritikos arkivyskupas Vatikane galėjo būti įtartas neobjektyvumu ar netgi tendencingumu. Taigi, kad išvengtų tokių ar panašių eventualių priekaištų, J. Matulaitis-Matulevičius, manding, pasirinko subtilesnę ir apdairesnę veiklos taktiką. Nors iš principo jis, sakytume, suvalkietiškai palankiai atsiliepė apie minėtus kunigus-veikėjus, tačiau kartu vis dėlto padarė reikšmingą išvadą, jog „<…> apskritai visuomeninių pareigų vykdymas pasirodė labai kenksmingas ir patiems kunigams, apsiėmusiems jas atlikti, ir Bažnyčiai“.

Negana to, viename pirmųjų savo laiškų kardinolui P. Gasparriui arkivyskupas lyg ir tarp kitko, užuolankomis, bet vis dėlto rado progą priminti, kaip pirmomis dienomis ir savaitėmis buvo sutiktas Kaune ir kokius patyrė įtarinėjimus, kad esą atvyko čia tik „parengti sau arkivyskupo vietos“. Ir nors arkivyskupas diplomatiškai nutylėjo kas tokius įtarinėjimus platino, tačiau užuomina Vatikano valstybės sekretoriui ir taip buvo pakankamai aiški, nes Lietuvos pasiuntinio prie Kvirinalo (Italijos vyriausybės) dėka Vatikano vadovai puikiai žinojo, kas iš lietuvių dvasininkų labiausiai norėtų tapti atgimusios Lietuvos pirmuoju arkivyskupu.

J. Matulaičio-Matulevičiaus didžiulė profesinė patirtis ir kompetencija, moralinė atida ir atsidavimas savo pareigoms, pasiaukojamas nesavanaudiškumas, išskirtinė pilietinė tolerancija, atidumas oponentų argumentuotoms mintims, atlaidumas oponentams bei šios misijos metu išryškėjęs neabejotinas diplomatinis talentas – ideologiškai ir etnokultūriškai susiskaldžiusioje visuomenėje neįgijo nė vieno priešo – buvo tie veiksniai, kurie daugiausia nulėmė, kad Lietuvos katalikų bažnyčios organizacinės reformos metmenys buvo parengti profesionaliai ir per labai trumpą laiką. Iš esmės tik per tris mėnesius: nuo 1925 m. gruodžio vidurio iki 1926 m. kovo vidurio.

Dauguma faktų, liudijimų bei tyrinėjimų eigoje išryškėjusių aplinkybių leidžia daryti išvadą, kad Lietuvos bažnytinės provincijos kūrimo istorijoje arkivyskupas J. Matulaitis-Matulevičius buvo svarbiausias ir pagrindinis proceso vadovas. Toks klasikinis spiritus movens. Greta to, turint galvoje tuomet dar gana įtemptus Lietuvos ir Šventojo Sosto politinius-diplomatinius santykius bei kai kurių Lietuvos katalikų dvasininkų pamąstymus ar net viešus pareiškimus apie autokefaliją, galima teigti, kad J. Matulaičio-Matulevičiaus vaidmuo Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimo istorijoje buvo netgi lemiamas.

Būtent dėl arkivyskupo J. Matulaičio-Matulevičiaus idėjų, valios, moralės ir išminties bei pastangų XX a. trečio dešimtmečio viduryje pagaliau realizuota Lietuvos katalikų bažnyčios organizacinė modifikacija-modernizacija Lietuvos valstybei bei visuomenei buvo reikšminga keleriopai. 1926 m. balandžio 4 d. Šventajam Tėvui Pijui XI paskelbus bulę Lithuanorum gente (Lietuvių tautai), katalikų bažnyčia Lietuvoje tapo vientisu, moderniu konfesiniu organizmu. Tiesiogiai, be jokių tarpininkų, pavaldi tik Šventajam Sostui. Be to, buvo sudarytos galimybės leisti tikslinius Bažnyčios įstatymus ištisai lietuviškai bažnytinei provincijai. Organizuoti bažnyčios sinodus ir vyskupų suvažiavimus.

1926 m. vėlyvą pavasarį, ne be arkivyskupo J. Matulaičio-Matulevičiaus žinios ir valios, Kauno arkivyskupu metropolitu buvo konsekruotas vyskupas Juozapas Skvireckas, Telšių vyskupu ir Klaipėdos prelatūros valdytoju – prelatas Justinas Staugaitis, Panevėžio vyskupu – kunigas Kazimieras Paltarokas, Kaišiadorių vyskupu – kanauninkas Juozapas Kukta, Vilkaviškio vyskupu – vyskupas Antanas Karosas, o kunigas dr. Mečislovas Reinys pakeltas tituliniu Tiddi vyskupu ir paskirtas šios vyskupijos vyskupu-koadjutoriumi. Gegužės 13 d. laikinojoje sostinėje įvyko iškilmingas Lietuvos bažnytinės provincijos inauguracijos aktas.

Pagal reformą Lietuvos bažnytinę provinciją turėjo sudaryti 519 parapijų. Bažnytinės reformos vyriausiuoju vykdytoju ir vadovu su gana plačiais įgaliojimais buvo paskirtas apaštališkasis vizitatorius Lietuvoje, tituliarinis arkivyskupas J. Matulaitis-Matulevičius. Bulėje tuo reikalu buvo pasakyta: „O tą viską įvykinti pavedame gerb. broliui Jurgiui Matulevičiui*, tituliariniam Aduliškam Arkivyskupui, kurį paskyrėme Lietuvai Vizitatoriumi, suteikdami jam reikalingų bei tinkamų galių net subdeleguoti, kalbamajam reikalui, bet kokį vyrą, turintį aukštesnį bažnytinį laipsnį ir definityviai spręsti iškilus kokiai sunkybei ar pasipriešinimui.“

Reforma turėjo būti įgyvendinta lygiai per šešis mėnesius ir apie jos rezultatus jau tų pačių metų pabaigoje oficialiai raštu pranešta Šventosios Konsistorijos kongregacijai Romoje. Apibendrindamas savo darbo sąlygas ir rezultatus – darbo pradžioje laikinojoje sostinėje tvyrojusią įtampą, Lietuvos bažnytinės provincijos kūrimo sunkumus Romoje bei sėkmingą visų aplinkybių įveikimą – J. Matulaitis-Matulevičius 1926 m. balandžio viduryje savo bičiuliui, kunigui-marijonui Vlodzimiežui Jakovskiui laiške rašė: „Šv. Tėvas nusiuntė mane į Lietuvą, ten radau baisią įtampą. Dirbau ne tik dieną, bet dažnai ir naktį, dažnai net pasninkavau, daug meldžiausi. Daug kas pasikeitė; pamažu viskas pasitaisys. Buvo įspūdis, kad pats Liuciferis kasasi Lietuvoje po Bažnyčios pamatais, o su juo – legionas piktųjų dvasių. Kova buvo sunki. Tris mėnesius ten darbavausi. Čia, Romoje, irgi sunkiai dirbau. Viskas baigėsi gerai. Šv. Tėvas buvo labai patenkintas, padovanojo man auksinį medalį.“

1926 m. pavasarį, įvykus Lietuvos katalikų bažnyčios organizaciniam renesansui, šalyje pastebimai pagerėjo sąlygos tikinčiųjų sielovadai. Suintensyvėjo ir praturtėjo katalikų dvasinis bei kultūrinis gyvenimas. Miestuose, kurie po reformos tapo arkivyskupijos, vyskupijų ir prelatūros centrais, pradėjo formuotis nauji konfesinės ir dvasinės kultūros židiniai bei sambūriai. Kartu Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimas buvo nenuginčijamas Lietuvos katalikų bažnyčios istorinės brandos bei institucinio savarankiškumo įrodymas. Sakyčiau, ryškus visos lietuvių katalikiškos visuomenės laimėjimas.

Be to, svarbu pažymėti, kad ši katalikų bažnyčios organizacinė reforma buvo naudinga ir Lietuvos valstybei. Tolesnei jos politinei, pilietinei ir demokratinei raidai. Ši reforma stiprino stiprino lietuvių nacionalinio valstybingumo pamatus, nes tam tikra prasme ir apimtimi atitiko tuometinius lietuvių teritorinius reikalavimus. Vyskupo J. Matulaičio-Matulevičiaus parengta ir įgyvendinama reforma 1926–1927 m. pradžioje skatino šalies gyventojų pilietinę vienybę, ugdė jų politinę kultūrą. Kartu dailino nacionalinės Lietuvos valstybės tarptautinį įvaizdį. Klojo pamatus tolesnei Lietuvos ir Vatikano diplomatinių santykių raidai.

Svarbu pažymėti ir tai, kad bulės Lithuanorum Gente tekstas buvo suredaguotas ypatingai diplomatiškai, subtiliai bei apdairiai ir netgi, drįsčiau tvirtinti, tam tikra prasme bei aspektu, su Lietuvai naudinga projekcija į ateitį. Iš viso dokumento struktūros, logikos bei pavartotų žodžių matyti, kad tam tikromis aplinkybėmis Europoje pasikeitus geopolitinei konjunktūrai gali pasikeisti ir Šventojo Sosto požiūris į lietuvių teritorines revendikacijas bei Lietuvos teritorinį vientisumą. Konkrečiau tariant, kad tam tikromis aplinkybėmis Šventasis Sostas gali Vilnių pripažinti Lietuvai ir Vilniaus arkivyskupiją įtraukti į Lietuvos bažnytinę struktūrą.

Paskutis ryškus, stambus arkivyskupo J. Matulaičio-Matulevičiaus darbas buvo Lietuvos ir Vatikano konkordato projekto rengimas. Nors apie Lietuvos ir Vatikano konkordato sudarymą krikščionių demokratų valdžia daug kalbėjo ir rašė dar nuo 1922 m. vasaros, tačiau realiai jokie konkretūs darbai ta kryptimi per keletą metų nudirbti nebuvo. Situacija šiuo klausimu radikaliai pasikeitė 1926–1927 m. sandūroje, kada po karinio perversmo į valdžią atėję tautininkai pirmiausia suskubo išsikovoti krikščioniškos visuomenės autoritetą ir valstybę kreipti labiau europietišku keliu. Itin tuo rūpinosi premjeras ir užsienio reikalų ministars prof. Augustinas Voldemaras, kuris buvo gana puikus politikas ir taktikas.

Preliminarūs, parengiamieji procesai, arba A. Voldemaro žodžiais tariant „dirvos rengimas“, konkordato sudarymui tarp šalių užtruko daugiau nei pusmetį: nuo 1927 m. sausio pradžios iki rugsėjo vidurio. Naujas konkordato projektas buvo parengtas jau 1927 m. sausio 10 d., tačiau jo turinys A. Voldemaro netenkino. Pirmiausia, skyriai kuriuose buvo kalbama apie konfesinių mokyklų laisvę bei vyriausybės finansinius įsipareigojimus joms. Todėl sausio 17 d. premjeras ir užsienio reikalų ministras savo įniciatyva susitiko su arkivyskupu J. Matulaičiu-Matulevičiumi ir dar kartą detaliai aptarė principinius konkordato turinio klausimus. Senų ir artimų pažįstamų, susitikimas bei pokalbis, regis, praėjo sklandžiai ir davė neblogų rezultatų.

Atsiliepdamas į premjero siūlymus, arkivyskupas J. Matulaitis-Matulevičius per porą dienų pakoregavo konkordato projektą ir jau sausio 21 d. Šventojo Sosto Kuriją džiaugsmingai informavo, jog Lietuvos ir Vatikano konkordato projektas iš principo parengtas ir galima pradėti galvoti apie sudarymą. Tačiau vainikuoti šio darbo pabaigos arkivyskupui nebuvo lemta – 1927 m. sauso 27 d., po nesėkmingai pasibaigusios uždelsto apendicito operacijos, Kaune prof. Hagentorno klinikoje jis mirė. Atsisveikinti su būsimuoju Katalikų Bažnyčios palaimintuoju bei vienu svarbiausių Lietuvos ir Vatikano konkordato architektų į Šv. Gertrūdos bažnyčią Kaune, o vėliau – ir į Arkikatedrą Baziliką atėjo prezidentas Antanas Smetona ir Seimo pirmininkas Aleksandras Stulginskis, premjeras su ministrų kabinetu in corpore, episkopatas, Lietuvos universiteto rektorius, laisvamanis prof. Mykolas Biržiška, Prancūzijos, Belgijos, Vengrijos, Čekoslovakijos, Estijos ir Latvijos diplomatiniai pasiuntiniai. Atsisveikinimo su velioniu kalboje prezidentas A. Smetona, tarp kitų dalykų įsakmiai pabrėžė J. Matulaičio-Matulevičiaus pilietiškumą, didžiulę toleranciją žydams bei tai, kad arkivyskupas į gyvenimą diegė „<…> ne siaurą kokį mokslą, o skelbė tiesą plačią, visuotinę, visiems įmanomą, tiesą amžiną, norėdamas ją įkvėpti mūsų tautai, ir del to jis buvo didesnis lietuvis, nei kaip gali kam pasirodyti“.

Staigi ir netikėta arkivyskupo mirtis konkordato rengimo darbą pastebimai pristabdė. Nežiūrint to, pakankamai tvirtai galima konstatuoti, jog arkivyskupo J. Matulaičio-Matulevičiaus  nuoširdžios pastangos, principinė nuostata nepainioti Bažnyčios į politiką bei jau paliktas įdirbis – parengtas konkordato projektas neabejotinai pozityviai veikė tolesnes Lietuvos ir Vatikano derybas bei konkordato sudarymą. Juoba, kad Šventasis Sostas 1927 m. pavasarį savo ruožtu taip pat buvo suinteresuotas gerinti santykius su Lietuva ir į naująją autoritarinę vyriausybę iš esmės žvelgė palankiai. Apie tai Pijus XI 1927 m. balandžio 3 d. audiencijos metu leido suprasti ir Lenkijos pasiuntiniui prie Šventojo Sosto Vladislavui Skžinskiui, kartu pastebėdamas ir pabrėždamas, jog viliasi ir Lietuvos ir Lenkijos susitaikymo.

Konkordatas tarp Lietuvos ir Vatikano po trumpų bet efektyvių prof. A. Voldemaro derybų Romoje su Šventojo Sosto atstovais pagaliau buvo pasirašytas jau tų pačių metų rugsėjo 27 d. Konkordato sudarymas reiškė, kad Lietuvos katalikų bažnyčios padėtis Lietuvoje ir valdžios santykiai su bažnyčia juridiškai sureguliuoti. Kita vertus, konkordato sudarymas buvo ir jau Anapilin iškeliavusio arkivyskupo J. Matulaičio-Matulevičiaus moralinė pergalė. Jo savotiška pomirtinė dovana platesniam valstybiniam ir kultūriniam gyvenimui kylančioje Lietuvoje.

Informacijos šaltinis: Voruta, 2011-05-24.

 

Palikite savo mintis

Palaimintojo Jurgio Matulaičio šventumo garsas

matulaitis-364x530Arkivyskupo Jurgio Matulaičio mirtis sukrėtė lietuvių tautą ir apgaubė gedulo šydu. Iš Hagentorno ligoninės į Šaričių bažnyčią nešamą karstą lydėjo studentai ateitininkai su fakelais, vienuoliai ir vienuolės su degančiomis žvakėmis, o jų tada buvo labai daug. Savo didingumu ir įspūdingumu ši procesija galėjo lygintis su kita procesija, kai iš Katedros nešė stebuklingąjį paveikslą į Pažaislį. Tada irgi ėjo minių minios, o kelią laistė, kad nedulkėtų.

 „Mirus arkiv. Jurgiui, suskambo Vilniuje visų bažnyčių varpai, nors jis jau nebuvo Vilniaus vyskupas ir mirė ne Vilniuje. Vilniaus Katedroje buvo laikomos iškilmingos pamaldos už buvusį Vilniaus vyskupą Matulaitį. Kiek vėliau buvo išleista ir brošiūra ark. Matulaičio atminimui pagerbti. Brošiūra buvo dalinama prie pranciškonų bažnyčios Vilniuje“ (Marija Juodsnukytė, gyv. Vilniuje nuo 1915 m.).

 Laidojant Matulaitį, į visų katalikų bažnyčių liūdną varpų gaudesį įsijungė ir Kauno stačiatikių bei liuteronų bažnyčių varpai. Arkiv. Juozapas Skvireckas visose Lietuvos bažnyčiose įsakė aukoti gedulingas pamaldas ir skambinti gedulo varpais tris dienas rytą, vidurdienį ir vakare.

 Kun. Stasys Yla rašė: „Mirus ark. Jurgiui, prasivėrė amžininkų ir buvusių jo mokinių lūpos, liudydamos, jog netekome didelio moralinio vado ir didelio lietuvio, didesnio, negu galvojome. Jo gyvenimas buvo herojiškas. Jo asmenybė buvusi šventa. Tada paaiškėjo, kad be Matulaičio talkos – patarimų, įtaigojimų, patikslinimų – vargiai būtume Lietuvoje turėję tiek ir tokių katalikų organizacijų, tokios spaudos, tokių drąsių užmojų ir pasiruošimų reformoms. Tada tik pasirodė, kad Matulaičio misijoje nebuvo dingusi nei sociologija, nei pasaulietiniai reikalai, nei lietuviškieji darbo barai“ („Draugo“ kultūros priedas, 1972 02 05).

 Ir Latvijoje sklido šventumo garsas apie velionį arkiv. Jurgį. Ten katalikai kalbėjo: „Lietuvoje mirė šventas vyskupas. Dabar meldžiamės už jį, o jis, be abejo, melsis už mus.“

 Sausio 29-ąją nuo pat ankstyvo ryto į Baziliką rinkosi būriai žmonių. Prie visų Bazilikos altorių nuo 6 val. aukojamos šv. Mišios už mirusio arkivyskupo vėlę. Žmonės sukniubę meldžiasi ir rauda. Maldų gausybė sukuria giliai mistišką atmosferą. Apie 10.30 val. pradeda rinktis Vyriausybės, Seimo, diplomatinio korpuso ir visuomeninių organizacijų atstovai. Laidotuvėse dalyvavo visi Lietuvos vyskupai: arkiv. Pranciškus Karevičius MIC, Antanas Karosas, Justinas Staugaitis, Juozapas Kukta, Kazimieras Paltarokas, Mečislovas Reinys. Arkiv. J. Skvireckas vadovavo gedulingų šv. Mišių koncelebracijai, pamokslą pasakė Vilkaviškio vysk. koadjutorius M. Reinys. Ateitininkai karstą nunešė prie kriptos. Prie jos kalbėjo valstybės prezidentas Antanas Smetona. Jis sakė: „Varpai apraudojo, gedulo vėliavos apgailėjo, spauda aprašė arkivyskupą Jurgį ir jo nuopelnus, sudėtus Bažnyčiai ir Tėvynei. Nuoširdžiomis maldomis ir religinėmis apeigomis jį atlydėjo čionai Bažnyčios hierarchai ir didelė minia tikinčiųjų.

 Arkivyskupo Jurgio vienuolio mirtis ne vieną giliai sugraudino, ne vienam giminei, gyvenimo ir darbo draugui nuriedėjo per skruostus gaili ašarėlė. Pasigedo jo Bažnyčia, kuriai jis iš visos širdies tarnavo, pasigedo ypač jo svajonių vaisius – Marijonų vienuolija, kurioje jis tiek daug vilties įdėjo. Mirė didysis asketas, kuris tiek daug ryšių turėjo ne vien su lietuviais, bet ir su plačiausia katalikų visuomene.

 Štai Bažnyčios vyriausybė atėjo atiduoti jam pagarbos. Atvyko paskutinį kartą su juo atsisveikinti mūsų vyriausybės atstovai, kurių vardu aš tariu šiuos žodžius. Bet ką gi mes norime jam pasakyti, tardami sudiev? Ar kad mes jį užmiršime? Galbūt… Toks priprastas žmogaus silpnumas – tas užmiršimas. Nors mes ir užmirštume, jo neužmirš nei Bažnyčia, nei Lietuvių tauta su savo valstybe.

 Arkivyskupas Jurgis buvo didelis žmogus, todėl ir didelis kūrėjas, ir jo kūrybos sritis yra labai plati. Todėl ne kiekvienas ir ne tuoj pat teįstengs savo akių plotu ją aprėpti. Norint įvertinti Jurgio, vyskupo, arkivyskupo asmenį, reikia žvelgti dvasios akimis, kaip jis žvelgė į šį regimąjį pasaulį, dievišku mastu jį vertindamas. (…) Apie jį galima pasakyti, kad kas su vienuoliu Jurgiu sutapo, tas geresnis patapo. Jis vertėsi visokiuose visuomenės sluoksniuose, įvairiose šalyse ir įvairiose tautose, matė visokių dorų ir nedorų dalykų, bet jam blogis nepritapo, jo nepagavo drumsti gyvenimo verpetai – visur ir visuomet iš to gyvenimo sūkurio jis ėjo labiau užsigrūdinęs, savo dvasia sustiprėjęs. Visur savo dvasios akimi, viršun ir apačion žvelgęs, ieškojo gero ir rasdavo gera. Kas gera, tai į krūvą, kas bloga – tai į šalį. (…) Apsčiai turėdamas išminties, kunigas Jurgis 1918 metais Lietuvos sostinėje Vilniuje pradėjo bažnytinės kūrybos darbą greta su Valstybės Taryba, dėjusia pradžią mūsų valstybės kūrybai. Jam buvo lemta būti pirmam Vilniaus vyskupu atgimusioje Nepriklausomoje Lietuvoje. Tada valstybės vyrai suprato jį, o jis suprato juos. Tai buvo gera talka ir malonumas atsiminti visiems, kuriems teko dirbti anuomet Lietuvos sostinėje. Tame sunkiame darbe nebuvo skirtumo mumyse Šventojo Rašto žodžiais tariant tarp „žydo ir elino“. (…) Didysis pedagogas vyskupas Jurgis kartą savo kalboje be kita ko pasakė: „Jei mes nusiimame kepurę, eidami pro kryžių, ir tuo nusilenkiame ženklui, primenančiam Kristų, mirusį dėl žmonių meilės, tai dar daugiau turime linktelėjimu pagerbti kiekvieną žmogų, kataliką ir nekataliką, to paties Dievo dvasios įkvėptą.“ Arkivyskupas Jurgis skelbė ne siaurą mokslą, o plačią, visuotinę, amžiną, visiems įmanomą tiesą, norėdamas ją įkvėpti mūsų tautai. Ir dėl to jis buvo didesnis lietuvis, negu kam nors gali pasirodyti. Jis visų pirma skelbė, kad reikia siekti to, kas yra gera, ir siekti geromis priemonėmis. Jei Lietuva eis tuo keliu, ji išliks nepriklausoma, ir nepriklausomybės pamato reikia ieškoti tyroje lietuvio sieloje.“

 Paskui kalbėjo Seimo pirmininkas Aleksandras Stulginskis. Jis sakė: „Ši diena mums yra didelio skausmo ir liūdesio diena. Mes liūdime, netekę savo tautos žymaus žmogaus, didelio veikėjo, tobuliausio mūsų dvasios vado. Arkivyskupas Matulaitis buvo uolus Lietuvos ganytojas. Tam jis skyrė geriausias savo dienas, atidavė žymiausius savo sielos ir proto ypatumus. (…) Mes šiandien liūdime asmens, kuris buvo toli pralenkęs kitus ne tik savo įstabia galia, galingu protu, bet ir šventu gyvenimu. Jis mus mokė Evangelijos tiesų ne vien gražia savo iškalba, bet ir vaizdžiu pavyzdžiu, šventu gyvenimu. Jis buvo ta Evangelijos šviesa, kuri skaisčiai švietė Lietuvai ir visai žmonijai. Tai buvo šventa druska, kuri nenyksta, bet stebuklingai saugojama, veikia plačiąją visuomenę. Būdamas tikras Dievo pasiuntinys, meilės apaštalas, jis buvo visiems artimas, visiems savas: ir vargingam beturčiui, ir pasiturinčiam, ir mokytam, ir bemoksliui, ir kupinam vilties jaunuoliui, ir, pagaliau, savo dienas baigiančiam seneliui. Kilnus dvasios vadas buvo kartu ir karštas tautos mylėtojas, didelis lietuvis. Kas sekė didelius jo gyvenimo darbus, tas negalėjo nepastebėti, kad tai darbai – ne vien ganytojo vienuolio, bet ir didelio lietuvio. Vilniaus lietuviai, okupacijos valdžios spaudžiami ir persekiojami, amžinai atmins arkivyskupą Matulaitį. Jis buvo jiems didelė moralinė paguoda; pats skaudžiai persekiojamas, šmeižiamas, stovėdamas tiesos sargyboje, jis nepaliovė glaudęs prie savo tėviškos širdies vargstančius lietuvius. Ir šią dieną mūsų liūdesys susilieja su ta didele Vilniaus lietuvių, kurie pajuto skaudų smūgį, mirus jų buvusiam tėvui ir globėjui, širdgėla.

 Kartu mes liūdime ir didelio valstybės asmens, patrioto, valstybės vyro. Tvarkydamas Lietuvos dvasios gyvenimą, Lietuvos Bažnyčią, uoliai dalyvaudamas visuomenės darbe, dorindamas Lietuvą, jis nematomai dirbo didelį valstybės darbą, nes kas būtų iš mūsų valstybės, jei susilpnėtų ar pranyktų tautos dora? Be abejonės – mūsų valstybės ir tautos nepriklausomybės dienos būtų suskaičiuotos. Tą tiesą velionis labai dažnai mums primindavo savo pamoksluose ir prakalbose. (…) Mums reikia stengtis išnaudoti visas savo jėgas, jei norime savo gyvenimą padaryti panašų į brangaus velionio arkivyskupo gyvenimą. Taip pareikšime jam geriausią padėką už nuveiktus jo didelius darbus mūsų kraštui ir taip tiksliausiai pagerbsime didelio Kunigo, Vyskupo, didelio Veikėjo ir Žmogaus atminimą.“

 Prie kriptos dar kalbėjo mons. Stukelis (Latvijos katalikų vardu), prof. P. Dovydaitis (ateitininkų vardu), P. Lastauskas (baltgudžių katalikų vardu), prof. J. Eretas („Pavasario“ draugijos vardu), K. Ambrozaitis (krikščionių darbininkų vardu), kan. P. Daugelis (Šv. Zitos draugijos vardu).

 Lietuvių tauta jo neužmiršo. Prie uždarų kriptos durų dėjo gėles, žibino žvakeles. Praeivis stabtelėdavo, kitas ir suklupdavo prie požemio vartų, susikaupdavo. Meldė arkiv. Jurgį užtarties. Jautė, kad čia ilsisi ne eilinis, o šventas lietuvis. Susidūręs su sunkiai išsprendžiamais klausimais, profesorius S. Šalkauskis mintimis kreipdavosi į velionį Matulaitį. Laukdavo jo patarimo. Kaip po netikėtos mirties 1927 metais kartais nerasdavome išeities mus kankinančiais klausimais, S. Šalkauskis tardavo: „Stenkimės suvokti, ką ark. Matulaitis šioje situacijoje darytų, – ir paskęsdavo didžioje tyloje“.

 Palaikai grįžta pas savus

 Arkiv. Jurgio kūnas buvo palaidotas rūsyje po Kauno Katedra, kur ilsėjosi istorinės Žemaičių vyskupijos ganytojai vyskupai Motiejus Valančius (†1875), Mečislovas Paliulionis (†1908), Gasparas Cirtautas (†1913). Kartais per pavasario polydį Nemunas ir Neris tiek išsiliedavo, kad užtvindydavo visą Senamiestį. Apsemdavo ne tik Vytauto bažnyčią, bet ir Katedros kriptą, požemį. Kilo pavojus, kad vanduo sunaikins arkiv. Jurgio palaikus. Marijonų vadovybė 1934 metais, minint 25 metų sukaktį nuo Vienuolijos atkūrimo, nutarė juos perkelti tinkamesnėn ir žmonėms prieinamesnėn vieton.

 Arkiv. Jurgiui, Marijonų kongregacijos atnaujintojui, labai tiko būti palaidotam Marijonų bažnyčioje Marijampolėje, kur jis, beje, buvo pakrikštytas, priėmė pirmuosius sakramentus. Čia buvo palaidotas tiesioginis jo pirmtakas, „baltųjų“ marijonų vyriausias vadovas Vincentas Senkus. Čia buvo centriniai kongregacijos namai. Dvasios vaikai marijonai norėjo turėti savo Tėvą arčiau savęs, kad jo buvimas stiprintų.

 Pirmiausia reikėjo identifikuoti kūną ir parengti pervežti. Išimant iš antkapio ir pakėlus galą karsto, iš jo ėmė tekėti vanduo. Pasirodė, kad viršutinėje karsto dalyje per metalo sujungimus atsiradusios dvi skylės. Nors palaikai buvo beveik aštuonerius metus išgulėję rūsio drėgmėje ir vandenyje, kūnas atrodė standus, sąnariai neišsinarstę, nebuvo jokio kūno gedimo kvapo. Palaikai buvo išdžiovinti, įdėti į naują metalinį karstą, o šis dar į ąžuolinį; taip kūnas buvo parengtas pervežti.

 Iškilmingas sutikimas Marijampolėje

 Neįstengdami keliomis eilutėmis aprašyti perkėlimo iškilmių, galime tik tiek pažymėti, kad jos labiau panašėjo į triumfą negu į gedulą. Perkėlimo metu visa Lietuva išgyveno nepaprastai pakilią religinę dvasią. Mintis, kad ark. Matulaičio asmenyje tauta gali sulaukti naujo šventojo, kiekvienam darė nepaprastą įspūdį. Tuos lūkesčius vysk. J. Staugaitis išreiškė per pamokslą (1934 10 25) Marijampolės bažnyčioje:

 „Stovime prie karsto didelio žmogaus, garbingo ganytojo, didelio Lietuvos sūnaus, didelio mokytojo, galima sakyti, švento žmogaus. Mes už jį šiandien meldžiamės… Tačiau ateis laikas, kada mes čia rinksimės prie Jurgio kapo ne už jį, bet į jį melstis, kaip į mūsų šventąjį pas Dievą. Galimas dalykas, kad geriausias Dievas to vyro šventumą teiksis įrodyti antgamtiniais ženklais ir jo kūnas bus iškeltas į altoriaus garbę“.

 Parengta pagal knygas:

 „Arkivyskupas Jurgis Matulevičius“ (1933),

 kun. Viktoras ŠAUKLYS MIC, „Širdys auksinės ir titnaginės“ (2008)

 © 2012 „XXI amžius“

Palikite savo mintis

Arkivysk. Jurgio Matulaičio beatifikacijos byla

matul1987Jau per arkivyskupo Jurgio Matulaičio laidotuves Kaune kanauninkas Juozas Tumas – Vaižgantas (1869–1933) prabilo apie jį kaip apie šventąjį. Popiežius Pijus XI Jurgį Matulaitį pavadino „tikrai šventu vyru“. Garsas apie Jurgio Matulaičio šventumą dar labiau pasklido jo kūną 1934 m. spalio 24 d. perkėlus iš Kauno arkikatedros kriptos į Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios Švč. Jėzaus Širdies (dabar Palaimintojo Jurgio Matulaičio) koplyčią. Šioje bažnyčioje sarkofagui su Jurgio Matulaičio palaikais tapus lengviau prieinamam, žmonės prie kapo dažnai prašydavo malonių per jo užtarimą. Ant sarkofago ėmė atsirasti raštelių su padėkomis už gautąsias malones. Tai davė akstiną pradėti beatifikacijos bylą.

Beatifikacijos byla pradėta Romoje 1953 m. Iki 1978 m. gauta apie 900 atsiliepimų bei padėkų už gautąsias malones dvasiai ir kūnui, daugiausia už pagijimus iš įvairių ligų.

1982 m. gegužės 11 d. popiežius Jonas Paulius II liepė paskelbti dekretą, kuriuo pripažįstama, kad Dievo Tarno arkivysk. Jurgio Matulaičio dorybės yra nepaprasto — heroiško laipsnio. Tuo dekretu buvo baigta 29 metus trukusi jo beatifikacijos byla. Laiko tarpas, skirtas visam beatifikacijos procesui, yra palyginti trumpas, kai panašios bylos kartais tęsiasi ne tik dešimtmečius, bet ir šimtmečius.

Kokios yra tos heroiškos dorybės?

Pirmiausia susipažinkime, kas yra dorybė iš viso. Mūsų laikais, kada žmogus siekia realizuoti save vien tik žemiškomis medžiaginėmis priemonėmis, kada norima sukaupti kuo daugiau žemiškų patogumų, malonumų, turto, dažnai dorybėmis laikomos tokios savybės, kaip gudrumas, apsukrumas, mokėjimas „kombinuoti“ ir pan. O krikščioniška prasme suprasta dorybė yra ne vien sugebėjimas, įprotis, palinkimas ir lengvumas gera daryti,  bet daugiau pastovus,  nekintamas  pasiryžimas elgtis pagal Dievo valią, bendradarbiauti su jo teikiamomis malonėmis ir visur, visame daryti gera ir vengti blogo.

Tobula dorybė yra tada, kai ji esmėje yra gėrio siekimas ir vykdymas. Tuo būdu žmogus jungiasi su Dievu, visokio gėrio šaltiniu. Dieviškomis dorybėmis (tikėjimu, viltimi ir meile) jis santykiauja su Dievu, o moralinėmis (išmintingumu, teisingumu, tvirtumu, savitvarda) tvarko savo santykius su kitais žmonėmis ir su savimi. Visų dorybių centras ir šaltinis yra Dievo meilė. Dorybės, tekėdamos iš šio šaltinio, gaivina ir tobulina visus žmogaus veiksmus. Tačiau tos įvairios srovės yra to paties šaltinio ištakos. Jos, gaivindamos ir įpras-mindamos žmogaus veiksmus, vėl visa grąžina į pagrindinį šaltinį — Dievą.

Šventasis yra tobulas žmogus. Bažnyčia, skelbdama asmenį palaimintuoju ar šventuoju, visą dėmesį sukaupia į jo dorybių laipsnį, į jų heroiš-kumą. Tad dorybių heroiškumas yra šventumo pažymys. Visi Bažnyčios paskelbti šventieji turėjo heroiško laipsnio dorybių. Ir tai ne kurios vienos, bet visų: dieviškųjų, moralinių ir su jomis susijusių kitų. Tiesa, normalių dorybių heroišku laipsniu gali turėti daugybė žmonių. Tačiau šventumui reikia, kad ne tik viena kita dorybė būtų heroiško laipsnio, bet visos.[1]

Heroiškas yra kiekvienas žmogaus aktas, kuris vykdomas su didelėmis fizinėmis ir moralinėmis kliūtimis, su didele auka. Ne visuomet galima pasverti, kada esama heroizmo, kadangi objektyvios ir subjektyvios įvairios aplinkybės irgi yra įvairaus laipsnio, taigi konkrečiai nepasveriamos. Tačiau dorybės, nors ir būtų eilinės, jei vykdomos visą žmogaus gyvenimą, visose aplinkybėse, su ypatingu uolumu ir tobulumu, yra heroiškos. Tokių dorybių reikia visų kandidatų į šventuosius beatifikacijai bei kanonizacijai.

Šventasis yra tobulas žmogus. Bažnyčia, rengdamasi skelbti asmenį palaimintuoju ar šventuoju, visą dėmesį kreipia į du dalyku: šventumo garsą (fama sanctitatis) ir jo dorybes bei jų laipsnį. Šventumo garsas, ne propagandiniu būdu sudarytas, turi būti įrodytas beatifikacijos bylą pradedant. Tas garsas tai ne vieno kito žmogaus tikėjimas, kad miręs asmuo yra šventas, o platesnis, masinis, pasireiškiąs įvairiomis formomis (asmens kapo lankymu, maldom prašant jo užtarimo, gautom įvairiom malonėm). Tai yra pagrindas pradėti beatifikacijos bylą. Po to jau eina asmens gyvenimo ir dorybių tyrimas. Gyvenimo ir veiklos tyrimas atliekamas vadinamame Informaciniame procese, kuriame be asmens gyvenimo ir veiklos nagrinėjimo, perskaitomi jo raštai, žiūrima ar nėra sudarytas dirbtinis kultas. Visa tai turi paliudyti žiną asmenys — liudininkai. Jie apklausinėjami ir pasako ką žiną apie asmenį ir jo veiklą. Kiekvienoje beatifikacijos byloje būtinas Tikėjimo Gynėjas, kurio pareiga pastebėti liudininkų parodymuose neaiškias, kontroversines vietas, kai kuriuos trūkumus, kad labiau išryškėtų tiesa. Į tokius priekaištus beatifikacijos bylos vedėjas atsako, paaiškina, pateikia, jei reikia, naujų įrodymų, dokumentų.

Užbaigus Informacinį procesą, jo aktus peržiūrėjus ir aprobavus, prasideda Apaštalinis procesas, vedamas jau Šv. Sosto (Informacinį procesą turi atlikti vyskupas, kurio vyskupijoje kandidatas į šventuosius yra miręs) dorybių heroiškumui nustatyti.

Kai kam atrodo, kad norint, jog tas ar kitas asmuo būtų paskelbtas palaimintuoju ar šventuoju, užtenka tik prašyti Šv. Tėvą, kad jis tai padarytų. Popiežiaus palankumas ir noras, kad asmuo būtų iškeliamas į Altoriaus garbę, pačią bylą pagreitina, jos procesą suprastina, nuo kai kurių formalumų duoda dispensą. Tačiau beatifikacijos ir kanonizacijos byla turi pereiti Bažnyčios kanonų nustatytą kelią. Tik tada, kai Šventųjų Skelbimo Kongregacija visa tai atlieka ir paruošia, popiežius savo apaštaliniu autoritetu skelbia asmenį palaimintuoju ar šventuoju.

Koks yra tas kelias į palaimintuosius, čia bent trumpai paminėsime arkivysk. Jurgio Matulaičio beatifikacijos bylos svarbesniuosius etapus.

Kaip vyko Informacinis procesas Romos, Scran-tono, Buffalo ir Brooklyno (Jungt. Amerikos Vals-tyjose) bei Lugano (Šveicarijoje) ir Malinęs (Belgijoje) bažnytiniuose tribunoluose 1953-1967 m., visa eiga yra aprašyta knygelėje „Kelias į altoriaus garbę“ (Chicaga, 1969), todėl čia tai nekar-tojama, o tik išdėstoma, kaip vyko Apaštalinis procesas 1969 – 1982 m.

Pagal tai, kur gyveno reikalingi liudininkai, Apaštalinis procesas buvo pravestas trijose vietose: Romoje (1971 – 1972), kur apklausta 10 liudininkų (1 vyskupas, 3 dieceziniai kunigai, 4 marijonai, 1 sesuo vienuolė ir 1 pasaulietis); Varšuvoje (1970-1971) apklausinėta 19 liudininkų (1 vyskupas, 10 diecezinių kunigų, 2 marijonai, 5 seserys vienuolės ir 1 pasaulietis); Chicagoje (1971) apklausta 10 liudininkų (1 vyskupas, 3 dieceziniai kunigai, 1 marijonas, 1 sesuo vienuolė ir 4 pasauliečiai).

Šio proceso darbus užbaigus ir jo aktus susiuntus į Romą, buvo padaryta vertimas iš anglų ir lenkų kalbų į lotynų kalbą. Šventųjų Skelbimo Kongregacijos Generalinis Tikėjimo gynėjas juos patikrino ir 1975 m. kovo 27 d. išleistas dekretas, kad visi, tiek Informacinio, tiek Apaštalinio procesų aktai yra teisėti ir pravesti pagal teisės ir kanonų nuostatus.

Dabar darbas jau teko bylos advokatui. Jis turėjo iš visų aktų ir visų liudininkų parodymų atrinkti tai, kas liudyta apie arkivysk. Jurgio dorybes: teologines (tikėjimo, vilties ir meilės), moralines arba pagrindines (išmintingumo; teisingumo, savitvardos ir tvirtumo) bei kitas, su jomis susijusias. Susidarė 430 psl. atspausdintas tomas. Jis įteiktas Šventųjų Skelbimo Kongregacijai 1977 m. vasario 11 d. Tikėjimo Gynėjas 1978 m. spalio 16 d. pateikė savo priekaištus. Į juos bylos advokatas 1980 m. vasario 29 d. atsakė, išaiškindamas priekaištus ne poleminiu, bet dokumentiniu būdu. Dėl to prie advokato atsakymo buvo pridėta 24 įvairūs dokumentai (kai kurie ištisos studijos), kas sudarė vėl 138 spaudos puslapius. Visa ši medžiaga įteikta Šventųjų Skelbimo Kongregacijai 1980 m. balandžio 10 d.

Paprastai Šventųjų Skelbimo Kongregacijoje įteiktieji šios rūšies dokumentai svarstomi pagal įteikimo eilę. Arkivysk. Jurgio Matulaičio dorybėms svarstyti dokumentai gavo 41 numerį. Tai reiškia, kad priekyje yra 40 panašių bylų. Kadangi metų būvyje paprastai išnagrinėjama tik 4-5 bylos, tad pagal eilę Dievo Tarno Jurgio dorybių svarstymas galėjo prasidėti tik po 8-10 metų. Tačiau gali pasitaikyti ir išimtis — svarstymas be eilės, jei tokia būtų Šv. Tėvo valia.

Dar pop. Paulius VI audiencijoje 1977 m. sausio 26 d. prabilo į Marijonų vienuolijos vadovybės narius šiais žodžiais:

„Žinome, kad rytoj (sausio 27 d.) sukanka 50 metų, kai mirė arkivyskupas Jurgis Matulaitis-Matulevičius, kuris yra palikęs didį garsą ir šventumo pavyzdį. Jis yra šios vienuolijos steigėjas, t.y. atnaujintojas ir vyriausias vadovas. Neužmirškime šios didžios dvasios asmenybės. Tikimės, kad galėsime jį sveikinti ne tik danguje, bet ir žemės garbėje, žinoma, jei jūs prisidėsite savo maldomis ir savo parama. Mes irgi didžiuojamės šiuo arkivyskupu, todėl sveikiname tuos, kurie šiai vienuolijai atstovaujate, visą jūsų vienuolišką šeimą, ypač tuos, kurie yra reikalingi ypatingos dieviškos pagalbos kai kuriuose kraštuose. Visi tejaučia mūsų ypatingą palaiminimą“.

Kai popiežium tapo Karolis Wojtyla, buvo tikimasi, kad jis, savo pontifikato pradžioje parodęs didelį dėmesį ir palankumą lietuvių tautai, atsižvelgs į nepaprastas aplinkybes, kurios yra Dievo Tarno Jurgio tėvynėje, ir suteiks ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui mūsų laikų šventąjį, pagreitindamas jo beatifikacijos bylą. Kai vienas jam artimas asmuo pokalbyje su pop. Jonu Paulium II priminė jam arkivysk. Jurgio Matulaičio beatifikacijos bylą, jis atsakė, kad jo sprendimas priklausys nuo to, kiek patys lietuviai šia byla domisi.

O lietuvių (ir ne tik lietuvių) susidomėjimas bei rūpestis šios bylos pagreitinimu buvo labai įspūdingas. Popiežiui tuo reikalu siuntė prašymus ne tik pavieniai asmenys, bet ir ištisos parapijos, organizacijos, lietuvių bendruomenės, vienuolijos ir kiti lietuvių sambūriai iš Australijos, Pietų Amerikos, Jungt. Amerikos Valstybių, Europos ir Lietuvos. Tai žinodamas, popiežius patvarkė, kad arkivysk. Jurgio bylai būtų duota eiga be eilės.

Ir taip 1981 m. spalio 27 d. įvyko ypatingas Šventųjų Skelbimo Kongregacijos pareigūnų ir patarėjų posėdis (kongresas), kuriame visi dalyviai, iš anksto susipažinę su jiems įteikta medžiaga, vienbalsiai pasisakė už arkivysk. Jurgio dorybių hero-iškumą. Jie savo raštu duotuose sprendimuose iškėlė jo dorybių grožį, visuotinumą, jo kaip būsimojo šventojo svarbą Bažnyčiai ir savajai tautai. (Apie tai plačiau rašyta „Laive“ 1982 m. kovo-balandžio numeryje).

Pagal teisės normas šiuo klausimu turėjo pasisakyti ir Šventųjų Skelbimo Kongregacijai priklausantieji kardinolai. Tam reikalui buvo paskirtas pranešėjas, arba referentas (Relator) kardinolas Maria Aloisio Ciappi, domininkonas. Posėdis, arba kardinolų kongresas, įvyko 1982 m. kovo 9 d. Jame ir kardinolų sprendimas buvo teigiamas.

Visus tuos sprendimus Šventųjų Skelbimo Kongregacijos prefektas kard. Pietro Palazzini 1982 m. balandžio 2 d. referavo popiežiui, kuris juos visus aprobavo ir įsakė apie arkivysk. Jurgio Matulaičio dorybes parengti dekretą. Tas dekretas 1982 m. gegužės 11 d., dalyvaujant kardinolams Palazzini ir Ciappi, Šventųjų Skelbimo Kongregacijos aukštiems pareigūnams ir bylos postuliato-riui, buvo popiežiaus akivaizdoje perskaitytas. Popiežius iškilmingai nusprendė: „Nėra abejonės, kad Dievo Tarnas Jurgis Matulaitis-Matulevičius pasižymėjo teologinėmis tikėjimo, vilties ir meilės dorybėmis Dievo ir žmonių atžvilgiu, o taip pat ir pagrindinėmis (moralinėmis) išmintingumo, teisingumo, savitvardos, tvirtumo ir kitomis su jomis susijusiomis heroiškame laipsnyje“. Jis liepė, kad dekretas būtų viešai paskelbtas ir įtrauktas į Šventųjų Skelbimo Kongregacijos aktus.

Po posėdžio popiežius su visais kartu sukalbėjo „Regina caeli“ (posėdis baigėsi 12 vai.), palaimino ir kiekvieną apdovanojo savo kelionei į Fatimą atminti dovanėlėmis.

Taip visa, kas žmogiškomis jėgomis galima ir ko reikalauja Bažnyčios nuostatai, yra padaryta ir užbaigta. Jei turėtume bent vieną mediciniškai pripažintą ir ištirtą nepaprastą pagijimą (stebuklą), kelias arkivysk. Jurgį Matulaitį paskelbti palaimintuoju būtų atviras.

Belieka melsti dangaus ženklo, kad greičiau pamatytume šį mūsų tautietį altoriaus garbėje.

Kai kas klausia, ką reiškia paskelbimas palaimintuoju ar šventuoju? Trumpai galima atsakyti tiek: beatifikacija, arba asmens paskelbimas palaimintuoju, yra aktas, kuriuo Bažnyčios galva — Šv. Tėvas leidžia, kad Dievo Tarnas būtų viešai garbinamas kuriame nors krašte, mieste, vyskupijoje, vienuolijoje (jei jis buvo vienuolis). Paskiriama jo šventės diena metų kalendoriuje; jo vardo dieną galima kalbėt jam skirtas brevijoriaus maldas, aukoti jo vardo mišias su savais skaitiniais. Palaimintojo paveikslas gali būti išstatomas altoriuose. Visos šios privilegijos, Šv. Sosto aprobuotos, yra tik leidžiamos, bet ne įsakomos — taigi ribotos, nes neįvedamos visoje Bažnyčioje. Tai įvyksta tik tada, kai palaimintasis, vykstant naujiems stebuklams, yra paskelbiamas šventuoju.

Jis tada įrašomas į šventųjų sąrašą (Martyrologium Romanum) ir jo kultas yra visuotinis — visoje Bažnyčioje.

Arkivysk. Jurgio Matulaičio beatifikacijos bylos apžvalgoje pateikėme įvairius dekretus ir datas, iš kurių matyti, kaip ėjo beatifikacijos byla. Byla nesukliuvo nei dėl Tikėjimo Gynėjo priekaištų, nei dėl liudininkų ar dokumentų trūkimo. Tačiau šalia viso to buvo sunkenybių ir kliūčių, kurias reikėjo nugalėti, išaiškinti. Keletą jų čia paminėsime.

1. Kliudė tai, kad arkivysk. Matulaičio Jurgio beatifikacijos bylos nebuvo galima pradėti Lietuvoje (Kauno arkivyskupijos tribunole). Ten būtų buvę daug Dievo Tarną Jurgį pažinojusių liudininkų, ten yra su jo gyvenimu bei veikla susijusių dokumentų. Jie būtų palengvinę bylos eigą.

2. Iškilo ir arkivysk. Jurgio pavardės klausimas. Buvo priekaištų, kad jo pavardė Matuleicicz (Matulevičius) lietuvių šovinistų buvusi pakeista į Matulaitį. Bet šį klausimą išsprendė pati Šventųjų Skelbimo Kongregacija. Kai tarp kitų dokumentų buvo pristatyta ištrauka iš gimimo metrikų, paaiškėjo, kad metrikuose yra užrašyta Jurgis Boleslovas Matulaitis, sūnus Andriaus Matulaičio. Nežinantiems pavardžių kaitos galėjo atrodyti, kad skirtingos pavardės gali būti skirtingų asmenų. Teko minėtai Kongregacijai išaiškinti, kad Jurgis Matulaitis,   tik   stodamas   į   Kielcių   seminariją buvo užrašytas Matulewicz, nes taip vadinosi jo globėjas pusbrolis Jonas ir dėdė kun. Felik^tv Nuo to laiko pats Jurgis lietuviškai pasirašinėdavo Matulevičius. Tada Šventųjų Skelbimo Kongregacija nusprendė, kad beatifikacijos bylos aktuose bus rašoma „Matulaitis-Matulewicz“. Kadangi lietuviai (bent Suvalkijoje) žinojo tik Matulaitį, tai ir šiandien lietuviams dera vadinti jį gimtąja pavarde, kuria vadinosi jo tėvas ir broliai, — Matulaičiu. O dėl to, kad kai kuriuose dokumentuose randama lenkiška forma — Matulewicz, ja Dievo Tarną Jurgį tegul vadina lenkai, tuo nepakeisdami jo tautybės.

3. Daug painiavos sudarė datos. Įvairiuose dokumentuose jos vienur yra pagal senąjį stilių (pagal Julijaus kalendorių), kitur pagal naująjį (Grigaliaus) kalendorių. Suvalkijoje ir Lenkijoje buvo laikomasi naujojo kalendoriaus, o kitur — Lietuvoje ir Rusijoje — senojo. Skirtumas tarp jų buvo 12 dienų. Liudininkai, paduodami datas dažnai painiojosi, pvz., paduodami arkivysk. Jurgio gimimo ar kunigu įšventimo datas. Abejonėms ir neaiškumams išsklaidyti (tikėjimo gynėjas tuojau pastebėjo, kad liudininkai nežino net svarbių datų) teko pateikti raštu senojo ir naujojo kalendorių skirtumus, kur katras kalendorius buvo vartojamas ir dėl ko datos nesutinka. Pvz., kunigu šventimo Petrapilyje diena — Petrapilyje buvo paduota 1898 m. lapkričio 8 d., o Kielcių vyskupijos archyve rasta lapkričio 20 d. Tai teisinga, nes tai abiejų kalendorių (senojo ir naujojo) datos. Nežinantiems kalendorių vartosenos Lietuvoje ir Rusijoje atrodė, kad yra tai liudininkų nežinojimas.

4. Kai tik buvo pradėtas arkivysk. Jurgio beatifikacijos procesas, Lenkijoje subruzdo vadinamieji „baltieji marijonai“, kurie save laikė senojo Marijonų Ordino tęsėjais, nors jų sambūris, Siedlcių vysk. H. Przedzieckio buvo įsteigtas kaip paprasta brolija, neturinti teisės vadintis marijonais, o po II pasaulinio karo jau buvo visiškai panaikinta. Keli pasauliečiai, save vadindami senojo Marijonų Ordino palikuonimis, raštais ir spaudiniais ėmė pulti arkivysk. Jurgį Matulaitį, kaltindami jį, kad klastingai apgavęs Šv. Sostą (tvirtindamas, jog iš senojo Ordino likęs tik vienas vienuolis), neva atnaujinęs Marijonų vienuoliją, o faktinai sukūręs visai naują, nes, kai mirė paskutinis Marijonas Tėvas V. Senkus, Lenkijoje dar buvę keliolika marijonų (tai buvę marijonai, visi tapę dieceziniais kunigais), kurie išsirinkę naują vyr. vadovą, turį naujų narių ir pan. Svarbiausias arkivysk. Jurgiui kaltinimas — kad jis iš neapykantos lenkams sunaikinęs „žydintį“ lenkišką Marijonų Ordiną ir savo vienuolijai pasisavinęs Marijonų vardą. Jie po posėdžio, kuriame buvo paskelbtas Dievo Tarno arkivysk. Jurgio Matulaičio dorybių heroiškumas, popiežius Jonas Paulius II apdovanoja beatifikacijos bylos vedėją kun. Juozą Vaišnorą, M.I.C. siuntė raštus ir spaudinius popiežiui, vyskupams, vienuolijoms, protestuodami prieš arkivysk. Jurgio beatifikaciją.

Tačiau visai tai akcijai prieš arkivysk. Jurgį Matulaitį ir jo beatifikaciją smūgį trenkė Lenkijos primas kard. Wyszynskis, kuris gerai žinojo visą tų „baltųjų marijonų“ istoriją. Jis 1969 m. spalio 20 d. parašė Šventųjų Skelbimo Kongregacijai tokio turinio raštą: „Kai kurie blogos valios (temerarii) vyrai Lenkijoje, kaip Muniak, Kolodziejski, Perkowski ir jų draugai, iškėlė, kiek žinoma, priekaištus Dievo Tarno Jurgio Matulevičiaus, Vilniaus vyskupo (1918 -1925), Marijonų vienuolijos reformatoriaus beatifikacijos ir kanonizacijos procesui. Šiuo raštu, pagal savo pareigą, pranešu Šventųjų Skelbimo Kongregacijai, kad minėti vyrai nėra nei rimti, nei verti pasitikėjimo. Todėl jų priekaištai, be jokios abejonės, turi būti visiškai atmesti“. Kongregacija, kard. Wyszynskiui padėkodama, atsakė, kad jo informacija bus paisoma bylos eigoje.

Taip buvo baigta ta vadinamų „senųjų marijonų“ akcija, neturėjusi jokios įtakos arkivysk. Jurgio Matulaičio beatifikacijos byloje, nors Dievo Tarno Jurgio šmeižimas, kaltinimai nesibaigia ir stengiamasi klaidinti lenkų dvasiškiją bei visuomenę. Bet tai tuščios pastangos, kai Šv. Sostas padarė savo sprendimą tiek apie arkivysk. Jurgio asmenį, tiek apie jo heroiškas dorybes. Dabar mūsų maldos ir pastangos turi būti kreipiamos į vieną tikslą — greičiau sulaukti dienos, kada jis bus paskelbtas palaimintuoju. Dabar gi mes jį galime vadinti „Garbingasis Dievo Tarnas“ (Venerabilis Servus Dei).

Be jau minėtų išorinių kliūčių, kai kam iš pačių lietuvių tarpo, gal dėl nepakankamo arkivysk. Jurgio Matulaičio pažinimo, kilo abejonių, ar iš viso verta buvo pradėti ir vesti šią beatifikacijos bylą. Marijonams daroma lyg priekaištas, kam jie „stumią“ šią bylą, o ne kurio kito žymaus ir švento lietuvio, pvz., prof. Pr. Dovydaičio, arkivysk. T. Matulionio, vysk. V. Borisevičiaus ir kitų, kurių kančios ir mirtis dėl tikėjimo Lietuvos katalikams būtų aktualus dabartinio meto pavyzdys. Abejojama, ar arkivysk. Matulaičio paskelbimas palaimintuoju būtų moralinė parama lietuviams, kovojant už Dievą, tikėjimą ir Bažnyčią. Arkivysk. J. Matulaitis atspindįs savąjį metą ir savus siekius, taigi jis Lietuvos pradėjusio laiko atvaizdas, gyvenęs ir veikęs visai kitomis aplinkybėmis, negu dabartinė Lietuva. Šio meto Lietuvai moralinė atrama būtų šventasis — Sibiro kankinys,nes jis atspindėtų persekiojimą už religinius įsitikinimus. Taigi arkivysk. Jurgio Matulaičio pobūdžio šventasis šiuo metu nesąs aktualus.

Suabejota, ar iš viso šiandien Lietuvai reikią savo tautiečio šventojo. Esą lietuviai garbina daugelį šventųjų, ypač Dievo Motiną Mariją. Argi to nepakanką, kad jau prireikė savojo šventojo?

Į tokius samprotavimus galima trumpai tiek atsakyti.

Marijonų Vienuolija rūpinasi arkivysk. Jurgio Matulaičio beatifikacija, nes jis yra tos vienuolijos narys. Tai daro visos vienuolijos. Pvz., šv. Maksimilijono Kolbės beatifikacijos ir kanonizacijos bylą vedė pranciškonai konventualai, nes Maksimilijonas buvo jų vienuolijos narys. Tačiau ta byla domėjosi ir visi Lenkijos vyskupai bei tikintieji. Yra keletas lenkų kandidatų į šventuosius, kurių bylas veda vietos vyskupai, kur kandidatas mirė. Be to, beatifikacijos bylas gali vesti ir tikinčiųjų sambūriai bei, specialūs komitetai.

Noras turėti palaimintąjį ar šventąjį iš savosios tautos nėra koks paniekinimas kitų garbinamų šventųjų. Nors Bažnyčios šventasis yra visos Bažnyčios nuosavybė, tačiau jis nėra „nutautinama^ ar padaromas kažkokiu „internacionalu“. Jis ir danguje lieka savosios tautos narys, jos užtarėjas, atstovas. Prisimintinas šv. Jono apaštalo dangaus gyventojų regėjimas: „Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“ (Apr 7, 9). Taigi ta minia yra ne kokia beformė masė, o asmenys, išlaikę savo tautybę ir kalbą. Lietuviai, gerbdami įvairius šventuosius, labiau gerbia šv. Kazimierą, laikydami savo tautos globėju, nes jis yra lietuvių tautos sūnus. Panašiai ir kitos tautos. Pvz., italai itin gerbia šv. Pranciškų Asyžietį ir šv. Kotryną Sienietę; lenkai — šv. Stanislovą vyskupą ir kankinį; prancūzai — šv. Joaną Arkietę, vokiečiai — šv. Albertą Didįjį. Taip daro ir kitos tautos. Jų globėjai yra kaip tik iš tos pat tautos kilę šventieji. Kodėl tad lietuviai neturėtų džiaugtis savo tautos šventuoju?

Į abejonę, ar arkivysk. Jurgis Matulaitis esąs dabartiniams laikams aktualus, ar jis galįs ką mums pasakyti, parodo pogrindinės spaudos kai kurių straipsnių ištraukos.

„Aušros“ Nr. 30 straipsnyje „Nepriklausomybės pamatas — tyroje lietuvio sieloje“, apžvelgus arkivysk. Jurgio Matulaičio gyvenimą, socialiniu, charizmatiniu ir ekumeniniu požiūriu, rašoma:

„Kai Vakarai sekuliarizėja, Rytai  teberaudonuoja, Matulaičio idėjos tebėra gyvos ir aktualios ne tik dabarčiai, bet ir ateičiai. Štai jos:

Tobulinti save, tarnaujant kitiems. Gyvenkit sąmoningu antgamtiniu gyvenimu. Blogį  nugalėkit gerumu,   atkaklumą  įveikit meile.

Išlaikykit ramybę ir drąsiai žiūrėkite į ateitį — pasitikėkit Dievo apvaizda.

Eikite drąsiai ir narsiai prie tikslo keliu, kurį Dievas mums rodo, kur dvasia mus veda.

Dvasios nei pančiais niekas nesurakins, nei kalėjime užkals, nei ištrėmime sulaikys.

Štai kokiais raginimais mus judina arkivysk. Jurgis Matulaitis. Jis parodė, kaip išsivaduoti iš beprasmybės, kuria šiaip serga jaunimas, inteligentija. Jis kviečia mus siekti asmeninio ir visuomeninio šventumo, kai pasaulis serga baisiomis ligomis:

1.  Meilės stoka tarp žmonių.

2.  Socialinėje, kultūrinėje, tautinėje ir politinėje veikloje stoka ryšio su Dievu arba jis visiškai nutrauktas.

3. Nesugebėjimas derinti vertybių — neigiame, kas teigtina, teigiame, kas atmestina. Matulaitis aiškiai parodė, kaip asmeniškame gyvenime suderinti veikimą ir kontempliaciją, socialiniame — teisingumą ir meilę, supratimą, pagarbą ir pasiaukojimą. Jo pavyzdys — Kristus.

4. Rytų ir Vakarų priešpastatymas, konfrontacija — politinė ir dvasinė, galinti būti katastrofiška. Matulaitis, brendęs ir ragavęs Rytų ir Vakarų kultūros, mokslo, derino savo asmenyje šiuos pradus.

5. Bažnyčios skilimas — jį smarkiai jaudino. Ne be reikalo vakariečiams jis pristatė disertaciją „Rusų doktrina apie pirminį žmogaus pašventinimą“, o rytiečiams rodė pavyzdį, kaip viską perkeisti Kristaus dvasia.

6. Suartinti pasauliečius ir dvasiškius, kad jie bendrai spręstų katalikų problemas. Ypač šie klausimai aktualūs Amerikoje ir mūsuose. Ir šiandien mūsų Dievo Tarnas tikrai galėtų daug ką pasakyti. Juk jis įkvėpė būsimąjį popiežių Pijų XI skelbti pasauliečių apaštalavimą. Tai vienas svarbiausių misijos uždavinių, dabar vykdomų Bažnyčioje po II Vatikano suvažiavimo.

Reikia daug šviesti žmones ir apie pačią šventumo sampratą, kad jie negalvotų, jog šiuo metu normalus žmogus juo negali būti. Yra tokių, kurie mano, kad jeigu šventas, tai turi būti koks nors atsiskyrėlis, užsidarėlis, kvaištelėjęs ar nepritampąs prie gyvenimo.

Beatifikacijos dangui nereikalingos. Jos reikalingos mums, kad turėtume realių dabarties pavyzdžių, kaip siekti šventumo.

Dėl arkivysk. J. Matulaičio nėra abejonių, kad jis aktualus šiems laikams. Bet ne kardinolų pareiga pristatyti jį mūsų tautai ir pasauliui. Jam reikia tilto į mūsų širdis, į Vatikaną, į pasaulį. Todėl dar prieš beatifikaciją jį reikia nutiesti bendra malda, bendrais darbais ir priemonėmis, kurios turi būti padiktuotos mūsų dvasinės hierarchijos, visos dvasiškijos ir pasauliečių čia, Lietuvoje, ir užsienyje“.

Taip pat pogrindiniame leidinyje „Tautos Kelias“, Nr. 3 tilpo ilgas straipsnis „Mūsų laikų šventasis“. Jame smulkiai atpasakojama arkivysk. Jurgio Matulaičio gyvenimas ir darbai. Straipsnis baigiamas taip: „Arkivyskupas Jurgis Matulaitis yra šių laikų žmogus ir šventasis. Jis spindi mums savo darbais ir asmenybe. Giliai įžvelgė ir teisingai suprato mūsų laikų dvasią, klystkelius bei iš to sekančius pavojus katalikų Bažnyčiai ir mūsų tautai. Ragino veikti ir priešintis plintančiam blogiui. Jo raginimas veikti, ruošti apaštališkos dvasios vadus, išlavintus, tvirtomis žiniomis apginkluotus, nurodymas eiti į žmones ir vykdyti religinio apaštalavimo misiją ištvermingai ir nepabūgstant galimų pavojų — tiko ne tik ano meto laikams, bet ir mums, nes ateizmas, religinis atšalimas ir dorovinis smukimas sudaro dabar mums didesnę grėsmę nei bet kada . . .“

Iš pacituotų žodžių ir minčių atsispindi Lietuvos katalikų pažiūra į būsimąjį šventąjį arkivysk. Jurgį Matulaitį ir jo aktualumą dabarties ir ateities laikams.

1982 m. popiežius Jonas Paulius II įvertino Dievo tarno Jurgio Matulaičio dorybes kaip tikrai labai didvyriškas bei suteikė jam garbingojo Dievo tarno titulą. Patikrinus Šventajam Sostui pateiktą informaciją apie stebuklingąsias malones, arkivyskupas Jurgis Matulaitis 1987 m. paskelbtas palaimintuoju.

Popiežius Jonas Paulius II 1987 m. birželio 28 d. palaimintojo Jurgio Matulaičio beatifikacijos šv. Mišių homilijoje kalbėjo: „Evangelijoje pagal Matą skaitome: „Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane, nevertas manęs. Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs, atras ją.“ Tai pati geriausia ir tiksliausia pal. Jurgio gyvenimo ir veiklos santrauka. Visus 56 savo gyvenimo metus jis stengėsi būti vertas Kristaus. Todėl ėmė savo kryžių – o kryžius, kurį tais permainų laikais jam teko imti ir nešti, tikrai buvo sunkus – ėmė tą kryžių ir sekė Kristumi. Ir buvo pasirengęs – įvairiais būdais – prarasti gyvybę dėl Kristaus. Tai liudija jo darbai ir žodžiai, visa jo ganytojiška tarnystė. Negailėjo savęs, nesiekė išsaugoti savo gyvenimo. Daugelį kartų buvo pasirengęs jį prarasti. Kaip tik todėl atrado tokią gyvenimo pilnatvę, kokią žmogus tegali atrasti Kristuje.“

 Parengta pagal Juozo Vaišnoros M.I.C  straipsnį „Užbaigta Arkivysk. Jurgio Matulaičio beatifikacijos byla“ internete: http://aidai.us/index.php?option=com_content&task=view&id=7189


[1] Maksimilijonas Kolbe buvo paskelbtas šventuoju ne vien dėl to, kad paaukojo savo gyvybę už kitą, bet ir dėl to, kad jo visas gyvenimas žymus kitomis dorybėmis.

Palikite savo mintis

Palaimintojo Jurgio kanonizacijos procesas

          2007 m. vasario 7 – 9 d. Marijonų vienuolijos generaliniuose namuose Romoje vyko Marijonų vienuolijos generalinio postulatoriaus ir jo pagalbininkų – vicepostulatorių susitikimas. Lietuvai jame atstovavo vicepostulatorius kun. Vytautas Brilius, MIC, bei – pirmą kartą istorijoje – Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų vienuolijos vyr. vadovės s. Ignės Marijošiūtės (kurią generalinis postulatorius kun. Wojciechas Skora vicepostulatore paskyrė 2006 m. gruodžio 13 d. dekretu) atstovė.

     Generalinio postulatoriaus užduotis – rūpintis visų iškilių Marijonų vienuolijos sūnų šventumo pripažinimu Bažnyčioje. Tačiau šiame posėdyje ypač daug dėmesio buvo skirta būtent Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio kanonizacijos proceso klausimams.

     Susitikimo metu vicepostulatoriai dalijosi patirtimi apie Pal. Jurgio Matulaičio ir kitų Marijonų palaimintųjų bei Dievo tarnų šventumo garso sklaidą, numatė bendras užduotis ateičiai bei aptarė konkretaus jų įgyvendino kiekviename krašte ypatumus.

      Posėdžio pabaigoje generalinis postulatorius suformulavo keletą nurodymų ir išvadų, tarp kurių ypač svarbus šis: skirti kuo daugiau dėmesio renkant ir platinant liudijimus apie malones, patirtas per Palaimintojo Jurgio užtarimą.

      Esame tikri, kad ir mūsų tėvynėje daugybė žmonių šaukėsi ir šaukiasi Palaimintojo Jurgio užtarimo ir patiria malonių. Prisidėdami prie generalinio postulatoriaus raginimo, abu vicepostulatoriai Lietuvoje – sesuo Ignė ir kunigas Vytautas – nuoširdžiai prašo pranešti apie patirtą malonę Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserims (Šv. Kryžiaus namai, Daukanto a. 1, LT – 01122, Vilnius, tel. 85 260 9347) arba tėvams marijonams (Laisvės al. 101a, LT – 44291, Kaunas, tel. 837 229965).

         Liudijimai apie patirtas malones ir padėkos už jas yra svarbūs kanonizacijos bylai, nes jie ženklina ir išreiškia visų mūsų meilę Palaimintajam ir mūsų pasitikėjimą jo užtarimu. Maža to, tik melsdamiesi ir tikėdami galime sulaukti ir oficialiai patvirtinto stebuklo, kurio reikia, kad Palaimintasis Jurgis būtų paskelbtas šventuoju. Nuoširdžiai dėkojame visiems, kurie atsiliepsite.

            Malda pal. Jurgio Matulaičio kanonizacijai priartinti

        Švenčiausioji ir nedalomoji Trejybe, kuri Tau ištikimai tarnaujančiųjų širdyse buveinę pasirenki ir po mirties už jų nuopelnus tinkamai atlygini, meldžiame, kad palaimintasis Jurgis, kuris Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos globojamas su apaštališku uolumu ištikimai tarnavo Bažnyčiai, altorių garbės kuo greičiau susilauktų. To prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Palikite savo mintis

Palaimintojo Jurgio Matulaičio „Užrašai“

get_photo   Po staigios arkivyskupo mirties paskelbti įspūdingi jo dienoraščiai, žinomi „Užrašų“ pavadinimu. Juos sudaro vadinamasis dvasinis dienoraštis „Reflections, Illuminations, Inspirations and Resolutions“, dvi reliacijos apie lankymąsi Romoje ir du pluoštai pastabų apie įvykius bei sprendimus vyskupavimo Vilniuje metu. Tai neįkainojamas dvasingumo, Bažnyčios, politinės ir kultūros istorijos dokumentas, dominantis ne tik Lietuvos, bet taip pat Gudijos bei Lenkijos tyrinėtojus. Jis byloja slaptingas dvasios atsivėrimo Dievui patirtis, autoriaus stebėtiną socialinį bei istorinį įžvalgumą, ypatingą jo atsidavimą Bažnyčiai. Išversti į penkias kalbas, „Užrašai“ jau šešis dešimtmečius yra svarbus dvasinės saviugdos šaltinis Marijonų vienuolijai ir daugeliui pasauliečių katalikų, o dažnas jų posakis tapo chrestomatiniu.

„Jaučiu gerai, kad tik tada žmogus tikrą Dievo sūnų liuosybę įgyji, kada išsinėręs iš savymeilės kailio apsisiauti Kristaus dvasios ir malonės rūbu, kada savęs ir šio pasaulio, ir piktos dvasios tikrai išsižadėjęs, pradedi įeiti, įsigilinti į Viešpatį Dievą, kada savo sugedusį kūną ir šio pasaulio ankštutėlę gūžtelę dvasia apleidęs, apsigyveni Aukščiausiojo būstuose: kaip tada pasidaro protas aiškus, laisva dvasia, širdis plati ir atvira. Tada tik iš tikrųjų pradedi jausti, kad visi žmonės broliai, o žmonija – tai tik viena šeimyna; ir pradedi savo karšta širdimi visus apglobti, visus prie savo širdies imi maloniai glausti. Įmanytum visą kraują po šlakelį atiduoti, – kad tik tuos savo brolius, tą Dievo šeimynėlę prie Dievo atvedus, prie Bažnyčios, kad su Kristumi juos suvienijus. Kada Dievo meilė į mūsų širdį įžengusi ją praplečia, tada joje taip erdva pasidaro, kad visi žmonės, be jokių skirtumų ar tai luomų, ar tautos į ją sutelpa.“ (Iš dvasinio dienoraščio, 1910 XI 17)

Iš pluošto „Mintys, apšvietimai, įkvėpimai ir pasiketinimai“

Ne nuo kitų peikimo, niekinimo ir žeminimo reikia pradėti Kristuje atnaujinimo darbas, bet nuo įėjimo į patį save, gilesnio įsižiūrėjimo į savo gyvenimą ir pasielgimą, nuo savęs išsižadėjimo, nuo tikro iš visų jėgų stengimosi, savo gyvenimą pataisius, kiek galint tobulai gyventi pagal Dievo valią. Reikia pirmiausia pačiam Dievo keliais imti vaikščioti, o paskui jau rūpintis, kad ir kiti imtų tais pačiais Dievo keliais vaikštinėti, ir kitus reikia rūpintis patraukti paskui save, ypač savo pavyzdžiu.

1910 XI 20

Turime vienyti geros valios žmones, mylinčius Dievą ir Bažnyčią, ir juos organizuoti, turime juos žadinti prie darbo dėl Dievo, Bažnyčios ir sielų, vesti į kovą prieš nedorybes ir netikėjimo dvasią, skelbti Kristų ne tik jiems, bet drauge su jais ir per juos. Reikia saugotis, kad sudarius tokias gerų dievotų žmonių, tikrų katalikų kuopeles ir draugijas, kad susivijus tokius dievotumo lizdelius, sukūrus tokius intensyviško katalikiško gyvenimo židinius, tuomi neapribotume savo veiklumo. Niekad neturi mums nustoti rūpėję tie, kurie nedorybėse skendėja, tie, kurie tikėjimą prastoję arba jo nepažinę tamsybėse klaidžioja toli nuo Kristaus ir Bažnyčios. Niekad jų nevalia mums pamiršti: viską darykime, kad ir juos prie Kristaus atvestume. Tiesa, malonu darbuotis tarp dievotų žmonių ir dėl dievotų, o nelengva prieiti prie tų, kurie pilni prietarų prieš Bažnyčią ir jos nemyli, neapkenčia, o net prieš ją kovoja. Bet mums reikia ir į jų tarpą Kristaus mokslą įnešti ir jų sielas išganyti. Geras Kristaus vynyno darbininkas neturi palikti nė mažai mūsų dirvos neįžiūrėjęs, savo prakaitu neaplaistęs, o jei reikia, ir krauju, kad tik Kristaus karalija augtų, tarptų.

1911 I 17

Iš pluošto „[Vilniaus užrašai I]“

laiskas

Arkivyskupo Jurgio Matulaičio laiško fragmentas

Iš ryto anksti kėlęs, jau išvydau būreliais einant raudonąją kariuomenę. Gatvė buvo tuščia. Kai kur buvo matyti maldingos moterėlės einant į bažnytėlę su maldaknygėms ar grįžtant. Kai kur išlindę pro vartus moters ir vyrai bailiai dairės į šalis, stebėdamies atmaina. Kaskart vis daugiau žmonių gatvėse rados. Bet tai jau nebe vakarykšti žmonės, ir gatvės išvaizda nebe vakarykščia. Vakar švaistės gatvėmis legionistai, daugybės vaikščiojo jaunuomenės, ypač mergiočių, daug ponų ir ponių; žydai kažin [kur] buvo tarsi išsislapstę; reta koks kur nedrąsiai praeidavo. Lenkai kone visi baltais ereliais apsisagstę; jautei, kad jų viešpatavimas. –
Rogutėmis važinėjo šen ir ten daugiausia legionistai. –
Šiandie kas kita. Vargo ir darbo žmonės pasipylę po gatves; daugiausia žydeliai: mergaitės ir bernaičiai šen ir ten sveikina raudongvardiečius; šnekas su jais; matyt, ir pažįstamų sutinka; tarp kareivių matyt nemaža žydelių. Ponai tarsi išmirė. Rogutėmis važinėja raudongvardiečiai ir proletarai, – tarsi ne tas miestas. Buvo ramu; tik girdėti, kad areštavę kiek besislapstančių legionistų. […] Katedroje laikiau Sumą; žmonių buvo pilna bažnyčia.

1919 I 6

Viens kunigas […] jau vakar buvo man sakęs, kad šiandie ateisiąs pas mane viens ponas, Dybowski, inžinierius matematikas […]. Šiandie buvo tas ponas man prisistatyti. Jis ėsąs Lenkų valstybės skirčia čia Vilniaus miesto komendantu […]; jų tikslas palaikyti tvarka ir žmonės nuo grobuonių apsaugoti. Kad kaip, tai net bolševikus ėsą pasiryžę nuginkluoti. Paklausiau, ar su lietuviais yra taręsi. Atsakė, kad taip, bet kad nepavykę sutarti. Paskui sužinojau, kodėl. Mat lietuviai paklausia, ar jie pripažįsta Lietuvos nepriklausomybę, ar ne, su sostine Vilniuje. Šiems atsisakius pripažinti, lietuviai atsisakė su jais išvien dėtis. Iš kalbos mačiau, kad tas ponas tikėjosi tuo iš Lydos ateisiant čia lenkus legionierius. […]

Kalbėjomės šiek tiek apie lietuvių, lenkų ir gudų čia santykius. Aš jam nurodžiau Šveicariją, kaip ten žmonės gražiai dermėje gyvena; vieni kitus gerbia, vieni kitus sau lygiais laiko; visi išvien rūpinasi krašto labu ir gerove; čia žmonės vieni kitų nenor nė pripažinti, gudų nė paminėti kai kam negalima; taip negalima gyventi, negalima prie nieko doro prieiti. Pagaliaus pasakiau tam ponui: aš į jokias čia politikas iki šiol nesikišau ir toliau nemanau kištis. Vyskupas tur visų lygiai būt vyskupas ir visiems lygiai tarnauti. Mano padėtis čia labai kebli; juoba turiu būti atsargus, kadangi mano ganomieji nesuteikia, Vilnių varžosi ir kiekvieni sau nori pasisavinti.

Palikite savo mintis

Svarbiausios palaimintojo Jurgio Matulaičio gyvenimo datos

  • 1871 m. balandžio 13 d. – gimė Lūginės kaime, 5 km į šiaurę nuo Marijampolės, ūkininkų šeimoje. Kai Jurgiui buvo ketveri, neteko tėvo, dar po šešerių metų – ir motinos. Suserga kaulų džiova, kamavusia jį visą gyvenimą.
  • 1879 – 1886 m. – mokėsi Marijampolės mokykloje ir gimnazijoje.
  • 1889 m. – išvyko į Lenkiją ir įstojo į Kelcų gimnaziją, o 1891 m. – į Kelcų kunigų seminariją. Caro valdžiai 1893 m. šią seminariją uždarius, toliau studijavo Varšuvos kunigų seminarijoje.
  • 1895 m. – baigė Varšuvos kunigų seminariją geriausiais pažymiais ir buvo rekomenduotas į Petrapilio dvasinę akademiją, kur pelnė aukso medalį bei įgijo magistro laipsnį.
  • 1898 m. – Petrapilyje, akademijos koplyčioje, įšventintas kunigu, po metų išvyko studijuoti į Fribūrą Šveicarijoje.
  • 1902 m. – apgynė aukščiausio įvertinimo sulaukusią disertaciją ir įgijo teologijos daktaro laipsnį. Vėliau dėstė Kelcų kunigų seminarijoje.
  • 1904 – gydosi Varšuvoje. Angažuojasi socialinėje veikloje: organizuoja socialinius kursus, buria darbininkus į krikščioniškais principais paremtą organizaciją.
  • 1905 – 1907 m. – Varšuvoje ėjo gimnazijos kapeliono pareigas, įsitraukė į plačią krikščioniškąją socialinę veiklą, organizavo darbininkus, steigė vaikų prieglaudas, padėjo vargšams, nepaisydamas tautybės ir religijos skirtumų.
  • 1907 – 1911 m. – Jurgis Matulaitis dėstė sociologiją Petrapilio dvasinėje akademijoje. Profesoriaudamas akademijoje, apsisprendė tapti vienuoliu ir atnaujinti merdėjančią marijonų vienuoliją Lietuvoje.
  • 1909 m. – davė pirmuosius vienuolio įžadus, daug dirba atnaujindamas marijonų vienuoliją.
  • 1911 m. – tapo marijonų vienuolijos generolu.
  • 1914–1918 m. – gyvendamas Varšuvoje, įsteigė vienuolyną Bielianuose, globojo našlaičių prieglaudą, pats rinko jai aukas.
  • 1918 m. – grįžęs į Lietuvą, Jurgis Matulaitis Marijampolėje sutvarkė karo nuniokotą marijonų vienuolyną, įsteigė naują Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregaciją.
  • 1918 m. gruodžio 1 d. – konsekruojamas vyskupu ir paskiriamas vadovauti Vilniaus vyskupijai. Gruodžio 8 d. atvyksta į politinėse sumaištyse skęstantį Vilnių. Šias pareigas uoliai ėjo septynerius metus, sykiu vadovaudamas marijonams.
  • 1924 m. – įsteigė Jėzaus Eucharistijoje tarnaičių seserų kongregaciją.
  • 1925 m. – atsisakė Vilniaus vyskupo pareigų ir popiežiaus Pijaus XI paskirtas tituliniu Adulio arkivyskupu bei Lietuvos apaštališkuoju vizitatoriumi. Daug prisidėjo prie Lietuvos santykių su Šventuoju Sostu pagerinimo, bažnytinės Lietuvos provincijos įsteigimo ir konkordato parengimo.
  • 1926 m. – dalyvavo Čikagos Eucharistiniame kongrese JAV, aplankė lietuvių parapijas šioje šalyje. Nemažai prisidėjo prie Lietuvos santykių su Šventuoju Sostu pagerinimo, daug nuveikė steigiant bažnytinę Lietuvos provinciją ir rengiant konkordatą.
  • 1927 m. sausio 27 d. – mirė Kaune, trūkus apendicitui. Paskutinį kartą palaimino savo vienuoliją palikdamas testamentinį priesaką: „Rikiuokitės ir pasišvęskite!“
  • 1987 m. birželio 28 d. – popiežius Jonas Paulius II paskelbia Palaimintuoju.

 

Atminimo įamžinimas:
1991 m. Šunskų seniūnijos Lūginės kaime pastatyta Pal. Jurgio Matulaičio koplyčia (architektas Zigmas Brazauskas). Koplyčia nuo Via Baltica magistralės nutolusi 4,8 km atstumu. Sūduvos lygumų kraštovaizdyje iškilęs vertikalus koplyčios bokšto akcentas ženklina palaimintojo vaikystės ir jaunystės vietą.
2012 – ieji paskelbti Palaimintojo JURGIO MATULAIČIO metais.
2012 m. gegužės 20 d. Skardupių kaime (Marijampolės raj.) atidengtas paminklas arkivyskupui Jurgiui Matulaičiui. Tai kol kas pirmasis Palaimintojo įamžinimui skirtas kūrinys Lietuvoje. Ant paminklo, kurio autorius – skulptorius Zigmas Buterlevičius, užrašytas arkivyskupo Jurgio Matulaičio šūkis „Nugalėk blogį gerumu“.

Palikite savo mintis

Genovaitė Gustaitė. Arkivyskupo Jurgio Matulaičio portretas (I)

690d13a78f51adfd0a20a3b25649f4034b4a7a80„Nustojome didžiausio žmogaus, kurį mūsų tauta kada nors yra turėjusi [...]“. (Iš nekrologo apie Jurgį Matulaitį.)

Toks istorinės reikšmės arkivyskupo Jurgio Matulaičio vertinimas paimtas iš Lietuvos vyriausybės oficiozinio dienraščio „Lietuva“ vedamojo, pavadinto „Skaudus smūgis“. Kriptonimu K. J. pasirašęs autorius, iš tikrųjų Kazimieras Jokantas (1880–1942), buvo gydytojas, Lietuvos valstybės veikėjas (1917 m. Vilniaus konferencijos dalyvis, Seimo narys, „Lietuvos“ vyriausiasis redaktorius, švietimo ministras (du kartus), lotynų–lietuvių kalbų žodyno autorius), 1941 m. birželio 14 d. suimtas ir išvežtas į Altajaus kraštą, kur Ypatingojo pasitarimo nuteistas mirti, 1942 m. rugpjūčio 25 d. sušaudytas.

Išskirtinį vertinimą pagrįsdamas pirmiausia asmens moralinėmis savybėmis, įtaka visuomenės dorinimui, autorius teigia, kad arkivyskupas Jurgis Matulaitis – „tobulos asmenybės pavyzdys“, kad jis „ [...] visų ne tik labai gerbiamas, bet ir labai mylimas, buvo visų pripažintas neginčijamas autoritetas ne tiek dėl savo padėties[!], kiek dėl asmens ypatybių. Jo įtaka visuomenei augo kasdien, prisirišimas prie jo buvo tikrai nepaprastas“. Pabrėžiama: „[...] jis matė mūsų tautos silpnumus, gydė ją [tautą] nuo moralinio pakrikimo ir tai su tokia meile ir atsidavimu, kaip niekas kitas“. „Didis smūgis ištiko mūsų tautą, mirus tam dvasios galiūnui, mūsų ideališkam dorintojui. Nustojome didžiausio žmogaus, kurį mūsų tauta kada nors yra turėjusi amžių bėgyje.“

Savo vertinimo lygiu „Lietuvos“ vedamasis tarp gausybės nekrologų, atsiminimų puslapėlių, žinučių, atrodo, yra vienintelis. Tačiau, pagrįstas moralinėmis asmens savybėmis, kaip jis susisieja su šventumo, apaštališkumo pripažinimu, minėtoje literatūroje plaukusiu tiesiog nesulaikomu srautu, įgijusiu vox populi „liaudies balso“ išraišką.

Įprasta teigti, jog pirmasis apie arkivyskupo Jurgio Matulaičio šventumą prabilęs Vaižgantas. Laidotuvių dieną (1927 m. sausio 29 d.) savo straipsnyje „Mirė Jurgis Matulaitis“ jis parašė: „Aš pavydžiu dr. Jurgiui Matulaičiui: kur jis ėjo, kur žengė, ką tik dirbo, visur ir visi gaubė jį teisybės [pirmiausia!] ir brolybės apsiaustu [...]. Jis turėjo visų naštą pakelti ir kažin kur, kažin kam Galingam nunešti, kad likusiems būtų lengviau. Jis mirė in odore sanctitatis [šventumo kvapsnyje]. Ar tik žmonių širdys nebus numaniusios, kad vyskupas Jurgis galės būti ir danguje vargšų žmonelių užtarytojas? Man lengva tuo tikėti.“

Tačiau apie aukščiausias ganytojo savybes bei nuopelnus kalbėta jau ir mirties dieną, sausio 27-ąją. Antai „Ryto“ redaktoriaus E. Turausko (vėliau Seimo nario, diplomato) šios dienos mintys: „Kas jį pažino, tas negalėjo nenusilenkti jo švelnumui, jo nepaprastam taktui, jo stebinančiai išminčiai ir iš to asmens spindinčiam šventumui.“ Kitą dieną (sausio 28-ąją karstą pernešus iš Hagentorno ligoninės į Šaričių bažnytėlę, priklausančią marijonams) vėl: „ [...] visi gali pamatyti žemiškąsias graudinančias liekanas to, kuris ne čia [...] sau taisėsi buveinę, bet darbavosi Dangaus Tėvo vyndaržiuose. O vis tik skurdu ir nejauku matyti, kaip tas didelės dvasios galiūnas, tas šventas vyras, tas šventumu spinduliuojantis Bažnyčios kunigaikštis guli slaptingos rankos pakirstas.“ Toliau gilus (vaižgantiškas…) tikėjimas: „ [...] tas, kuris taip kilniai mokėjo gyventi ir taip šventai mirti, užtars juos, pažįstamus ir nepažįstamus, pas Dievą Tėvą, pas kurį jis dabar ilsisi amžių amžiams.“

Laidotuvių dieną bazilikoje per pontifikalines Mišias (laikytas arkivyskupo metropolito J. Skvirecko) pamokslą pasakė Vilkaviškio vyskupas koadjutorius M. Reinys. Lūžtančiu iš susijaudinimo balsu mokinys kalbėjo apie Mokytoją – gilų mokslininką, mokiniams diegusį mokslo meilę, jo moralinį autoritetą.

„Tas, kuris kitus moko, turi būti be priekaištų. [...] Liko jis krikščioniškųjų dorybių paveikslas, tikras apaštalas.“

Šventumo savybes atsisveikinimo kalboje (jau kriptoje) kelis sykius paminėjo Seimo pirmininkas A. Stulginskis. Jis pabrėžė: „Mes liūdime šiandien asmens, kuris toli buvo pralenkęs kitus, ne tik savo įstabia galia, galingu protu, bet ir šventu gyvenimu. Jis mus mokė Evangelijos tiesų ne vien gražia savo iškalba, bet ir vaizdžiu pavyzdžiu, šventu gyvenimu. Jis buvo ta Evangelijos šviesa, kuri skaisčiai švietė Lietuvai ir visai žmonijai [!].“

f4ae9a2b3c3c6479ba025eab57f0d3103fc76aad_article_200Taip pat kriptoje Respublikos prezidentas A. Smetona pagerbė arkivyskupą Jurgį kaip Bažnyčios žmogų, lygindamas jį su valstybės žmogumi: „Abu jie kuria, organizuoja, tik vienas bažnytiškai – sub specie aeternitatis, kitas valstybiškai – sub specie temporis. Į klausimą – „bet katras gi tvirčiau kuria?“ – atsako: „Tas, katras giliau deda pamatus, amžinus pamatus, religijos pašvęstus. O tie pamatai siekia žmogaus sielos gelmes.“ Tokiems pamatams pakloti „reikia pakilti aukščiau [...]. Atsiskirti nuo visų ir betgi bendrauti su visais yra didelė išmintis. Apsčiai turėdamas tos išminties, kunigas Jurgis pradėjo 1918 m. Lietuvos sostinėje Vilniuje bažnytinės kūrybos darbą kartu su Valstybės Taryba, dėjusia pradžią mūsų valstybės kūrybai. Jis, kunigas, kartu didysis pedagogas mokėjo „pagerbti kiekvieną žmogų, kataliką ir ne kataliką, to paties Dievo dvasios pakvėptą.“ Atsisveikinimo pabaigoje pamąsto: „O ką gi mes norime jam pasakyti, sakydami sudie? Ar kad mes jį užmiršime? Gal būt…[...] . Bet kad ir mes [vyriausybė] užmiršime, jo neužmirš nei Bažnyčia, nei Lietuvių tauta su savo valstybe.“

Ne vien Lietuvoje gyvenę dvasininkai, pasauliečiai jautė, kėlė Jurgio Matulaičio šventumą, suvokė skaudžią netektį, jos didelę reikšmę. Antai Romoje gyvenęs kunigas P. Kaščiukas užuojautoje prokuratoriui K. Rėklaičiui parašė taip panašiai į Vaižgantą: „Juk arkivyskupas Jurgis Matulevičius gyveno ir mirė cum fama lanctitatis [su šventumo garsu]. Kitas romėnas, kunigas P. Venckus taip pat užuojautoje prokuratoriui arkivyskupo Jurgio reikšmę ne tik Lietuvai, bet Bažnyčiai, žmonijai matuoja „nenykstančios meilės matu“: „A. a. arkivyskupas Matulevičius turėjo labai gražią ir nuoseklią [!] meilę: meilę Dievo, Bažnyčios, Žmonijos ir Lietuvos. Sulig ta meile skyrė Jis visiems ir savo darbus.“

Be atskirų dvasininkų, pasauliečių vertinimų, netrūksta panašių, pareikštų ir kolektyviai. Pavyzdžiui, Lietuvos krikščionių demokratų frakcija Seime savo užuojautoje jungia šventumą su tautiškumu: „ [...] Šventasis vyre ir Lietuvystės kankiny [...], užtark mus pas Dangiškąjį Tėvą ir melsk Jo pagalbos dirbti Tėvynės ir Bažnyčios darbą.“ O „Darbininko“ redakcija drauge su Seimo frakcija bei Lietuvos darbo federacijos sekretoriatu pabrėžė netekties reikšmę ne vien Lietuvai, bet ir visam krikščioniškajam pasauliui: „A. a. Arkivyskupo Jurgio asmenyje visas [!] krikščioniškasis pasaulis neteko didelio ir kilnaus žmogaus. Lietuva gi neteko didžiausio [] savo apaštalo, kurį Apvaizda mums buvo suteikusi.“ (Kokia panaši mintis į K. Jokanto, išreikštą „Lietuvos“ vedamajame.)

Visuotinės Bažnyčios (ne vien Lietuvos kongregacijos) netektimi J. Matulaičio mirtį laiko ir aukštoji užsienio dvasininkija. Antai Vatikano valstybės sekretorius P. Gasparis (Gasparri) užuojautos telegramoje prokuratoriui K. Rėklaičiui pareiškė: „Nuoširdžiausios užuojautos dėl sunkaus ir skaudaus nuostolio [mirus] mons. Matulevičiui, taip daug [!] nusipelniusiam Bažnyčiai pavyzdingomis dorybėmis, darbštumu, visišku atsidavimu Šventajam Tėvui.“ Taip pat nuoširdžiai dėl Matulaičio mirties apgailestavo Varšuvos arkivyskupas kardinolas A. Kakovskis (Kakowski) – senas velionio bičiulis. Jis telegramoje prokuratoriui K. Rėklaičiui parašė: „Žinia apie a. a. kun. Arkivyskupo mirtį paveikė mane skaudžiai, nes tai skaudus nuostolis Bažnyčiai ir Jūsų bendruomenei.“ O Lvovo arkivyskupas A. Šeptickis prisipažino: „Po jo mirties, kuri išplėšė tikrą mano draugą, savo maldose aš labiau šaukiuosi jo pagalbos ir prašau užtarimo, negu Dievo gailestingumui pavedu jo sielą.“ Labai pakiliai, vadindamas velionį nepaprastuoju Vilniaus vyskupu, atsiliepė vokietis SJ F Mukermanas (Friedrich Muckermann): „Jis ieškojo sielų, Jis suprato ypatingą kunigo uždavinį, Jis jau [!] gyveno toje šalyje, kur skamba šventųjų bendravimo tonas.“ Užuominą į šventumą nesunku įžiūrėti airių kilmės Gdansko vyskupo E.O’Rurko (O’Rourke) užuojautoje P. Būčiui: „[...] a. a. arkivyskupas Jurgis, taip sėkmingai vadovavęs vienuolijai, ir toliau iš dangaus nepaliaus ja rūpintis.“

Šventu, be jokių užuominų, J. Matulaitį yra pavadinęs Bažnyčios galva – Pijus XI (1934-aisiais, per audienciją, skirtą vienuolijos atnaujinimo 25-mečiui), priimdamas dovaną – arkivyskupo portretą. Tuomet jis pasakė: vir vere sanctus („Tikrai šventas žmogus“); vėliau šiuos žodžius kai kas aiškino kaip kanonizacijos pranašystę. Kito italo, kardinolo A. Samore (Vatikano bibliotekininko ir archyvaro) teigimu, „vyskupas Jurgis Matulaitis, nors kanoniškai dar nepripažintas, bet yra mūsų amžiaus [modernus] šventasis.“ Šventasis, kurį „popiežius mylėjo, vertino ir brangino“.

Šventumo garsas, įgijęs, kaip minėta vox populi išraišką, nenuslūgo. Jis plito nuo pat arkivyskupo mirties (net anksčiau), ir ne vien Kaune, bet taip pat Romoje, Vilniuje, Varšuvoje, Gdanske, Lvove, Miunsteryje, Čikagoje – ne viename žemyne. Jo skatinama Generalinė marijonų kapitula, 1939 m. liepos mėn. susirinkusi Romoje, nusprendė pradėti parengiamąjį beatifikacijos bylos darbą. Tačiau tarptautiniai tų metų rudens įvykiai sprendimus nustūmė.

„Prašant daugeliui įvairių šalių vyskupų“, byla buvo pradėta po 14-os metų – 1953 m. Romoje. Ji truko 34-erius metus, iki 1987-ųjų (tai neilgas laikas, nes pasitaiko, kad panašios bylos užsiguli „ne dešimtmečius, bet šimtmečius“). Procesas kainavo 9 tūkst. dolerių – jie buvo suaukoti.

Nagrinėjant bylą, paaiškėjo, kad joje trūksta Lenkijos vyskupų prašymo kandidatą paskelbti šventuoju. Tokio prašymo nebuvimas galėjo kelti įvairių minčių, nes J. Matulaitis gražiausius savo gyvenimo metus buvo atidavęs Bažnyčiai kaimyninėje šalyje. Tą neaiškumą pavyko pašalinti: 1965 m. visi atvykę į II Vatikano susirinkimą lenkai (23) prašymą popiežiui Pauliui VI pasirašė. Sąrašo priekyje buvo Lenkijos kardinolas primas S. Višinskis, o gale – Krokuvos vyskupas K. Wojtyla, būsimasis Jonas Paulius II.

Bylai paspartinti (panašių į ją Šventųjų skelbimo kongregacijos sprendimo laukė apie 1500), be minėto lenkų prašymo, reikšmės turėjo Amerikos senųjų emigrantų – vadinamųjų Lietuvos vyčių – prašymas su 7 tūkst. parašų, kurie 1981 m. spalio 14 d. įteikti Šventajam Tėvui „[...] labai daug padėjo. Byla gavo pirmenybę [...].“

Jos eigoje paaiškėjo, kad vadinamieji konsultoriai (teologai, istorikai) „puikiai suprato, turį reikalą su visapusiška ir nepaprasta asmenybe, su nenuilstančiu apaštalu, [veikusiu] ne tik tarp savo tautiečių Lietuvoje, bet ir kaimyninėje Lenkijoje, kartu su kitomis šio regiono tautinėmis mažumomis“. Paaiškėjo, kad tyrėjų ištartas „taip“ dėl dorybių herojiškumo buvo „ne tik įtikinamas ir entuziastingas, bet eina link taško „ir daugiau“. (Įdomu, jog prie vieno „taip“ buvo dar prierašas: palinkėjimas, kad bylą pabaigtų ir visai Bažnyčiai garbinti pristatytų „vieną iš jos ganytojų – tokį didingą ir tokios širdies“ – popiežius lenkas.) Nežinomo konsutatoriaus palinkėjimas išsipildė su kaupu.

Jonas Paulius II byla besirūpinančiam postulatoriui J. Vaišnorai buvo pasakęs: „[...] padarykime gražią paskelbimo palaimintuoju iškilmę drauge su Krikšto jubiliejaus minėjimu.“ Savo valią Lietuvos vyskupams popiežius pranešė apaštaliniu laišku, kuriame buvo žodžiai: „[...] birželio 28 dieną, tą pačią valandą, kurią Jūsų tauta Vilniuje iškilmingai minės Krikščionybės jubiliejų, čia, ant apaštalo Šv. Petro kapo, aš pats [!] vadovausiu iškilmingam minėjimui, kurio metu man bus didelis džiaugsmas, paskelbti palaimintuoju didįjį jūsų tautos sūnų ir ganytoją arkivyskupą Jurgį Matulaitį“. (Mintis apie didelį džiaugsmą laiške toliau pakartojama dar sykį.)

Popiežiaus sukviesti Šv. Petro bazilikoje 1987 m. birželio 28d. susirinko visų Europos kraštų episkopatų atstovai: tarp jų – kardinolas J. Ratzingeris, būsimasis Benediktas XVI, vyskupai (Lietuvai atstovavo vyskupas A. Vaičius), lietuviai iš viso pasaulio (4 tūkst.), taip pat iš Lietuvos – 8 kunigėliai…

Po Šventojo Tėvo ištartos beatifikacijos formulės („ [...] leidžiame, kad Garbingasis Dievo Tarnas Jurgis Matulaitis [...] būtų vadinamas Palaimintuoju [...]“) nuskamba didingas lietuvių choro (iš JAV) atsakymas „Amen“, nuo palaimintojo paveikslo (už didžiojo altoriaus) nukrenta šydas. Ne vienas lietuvis nesulaiko ašarų… (Užsienio spauda rašė: „Kas dalyvavo Vatikano iškilmėse, tas atsimins visą gyvenimą tą dvasinį pakilimą, kurio žodžiais išreikšti neįmanoma. [...] Popiežius ne tik pamokslą sakė lietuviškai, bet ir kelis kartus kalbėjo lietuviškai, ko nėra niekada daręs joks kitas Popiežius.“)

Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II ištartas „padarykime“ virto skelbusio šūkį „Nugalėk blogį gerumu“, sykiu tylinčios Lietuvos bažnyčios triumfu.

Bylos eigoje, nustatant kandidato herojiškąsias dorybes, gilintasi ypač į Vilniaus laikotarpį (1918–1925). Postulatorius rašė istorikui Z. Ivinskiui, bylos liudytojui: „Kiek jaučiu, yra smulkiai klausinėjama apie arkivyskupo Jurgio Vilniaus periodą.“ Postulatoriaus spėjimą visiškai patvirtino marijonų leidžiamas „Laivas“, skelbęs „ [...] septynerių metų vyskupavimas Vilniuje [vyskupui Jurgiui] buvo sunkiausias, bet ir nuopelningiausias. Ten jo vyskupiškos dorybės kaip tik visu šviesumu suspindėjo.“

 Publikuojama gavus autorės sutikimą. Straipsnio šaltinis: Bernardinai.lt  2012-11-05

Palikite savo mintis

Genovaitė Gustaitė. Arkivyskupo Jurgio Matulaičio portretas (II)

b517076163bce54520f2ed9fdb00369a44150426_article_200Iki to laiko, iki Vilniaus, J. Matulaitis jau buvo baigęs dvi aukštąsias mokyklas – Petrapilio dvasinę akademiją (1895–1899), Fribūro universitetą (1899–1902). Pirmojoje apgynė teologijos magistro darbą De bello – „Apie karą“ su nepaprastu pagyrimu; akademiją baigė apdovanotas aukso medaliu, „kaip pirmasis iš pirmųjų su aukščiausiu pagyrimu“. Čia, akademijos koplyčioje, 1898 m. lapkričio 20 d. buvo įšventintas į kunigus.

Kaip pats rašė, „dar mokytinio suole sėdėdamas“, parengė straipsnį „Keli žodžiai mūsų kunigėliams“, kuriame klausė: „ [...] ar gerai darome mes, jaunieji kunigai ir klierikai, užsiimdami lietuvyste?“ (Vėliau Kauno seminarijos rektorius kun. J. Dovydaitis, jį perskaitęs, pasakė: „Tai teisybė, bet tai ir dinamitas.“) Su straipsniu vos neįkliuvo. Iš didelio pavojaus išgelbėjo kan. B. Klopotovskis, kuris žandarams, radusiems rankraštį per kratą, paaiškino, kad tai jo skaityto istorijos kurso užrašai lotynų kalba. (Krata vien J. Matulaičio kambary daryta Marijampolės žandarų viršininko A. Vonsiackio reikalavimu po to, kai jam pavyko mieste susekti V. Šlekio – J. Matulaičio draugo nuo vaikystės – įkurtą „ Sietyno“ draugiją lietuvių spaudai platinti.)

Antrojoje aukštojoje 1902 m. apgynė teologijos mokslų daktaratą Doctrina Russorum [...] („Rusų teologų mokymas apie pirminio teisumo būklę“), taip pat „kuo puikiausiai“. Darbas, išleistas 1903 m. Krokuvoje ir platinamas Fribūre bei Paryžiuje, susilaukė didelio Vakarų teologų dėmesio, ypač dėl šaltinių rusų kalba įvedimo į teologinę literatūrą.

Paveikta apginto daktarato, išlaikytų egzaminų įspūdžio, Fribūro profesūra pranešė Vatikanui „apie nepaprastus jaunojo daktaro gabumus“. Artimiausio draugo P. Būčio teigimu, Fribūre „Matulevičiaus protas iškilo aukščiau už visas kaimynų įtakas ir pasiekė pirmininkaujančių pasauliui tautų protinę aukštumą. Toje aukštumoje [jis] išbuvo ligi pat mirties“. Be čia pasiektos protinės aukštumos, P. Būčys iškelia akademijoje (idealistų asketininkų būrelyje) išsiugdytą „asketiško elemento jaunatvę“, ryškėjančią arkivyskupo Jurgio gyvenime.

Tiktai Fribūre galų gale nustatyta tikroji J. Matulaičio liga – kaulų džiova, prasidėjusi dar vaikystėje. Pats rašė: „Pagaliau, kai jau vos neamputavo man rankos, buvo nustatyta tikroji mano liga [...] ir ji buvo džiova, ne reumatizmas.“ Po sėkmingos operacijos, kurią atliko garsus gydytojas G. Klementas, ir „dėl ypatingos gydytojų priežiūros liga ėmė trauktis“, bet, priklausomai nuo sąlygų, vargino per visą gyvenimą.

Po Fribūro svarbi J. Matulaičio veiklos dalis praėjo Varšuvoje (1904–1907), kur, sveikatai pablogėjus, gulėjo beturčių ligoninėje, buvo marinamas ir išgelbėtas vienuolės C. Pliater-Zyberkaitės.

Matydamas to meto visuomenę, labai paveiktą antibažnytinių 1905 m. revoliucijos nuotaikų, išklibintą tikėjimą, nuo seno persmelktą sentimentalaus patriotiškumo, menką kunigų įtaką („Net kunigai nesusivokė, ko krikščionybė nori ir ką gali“), sakė: „Mums, dvasininkams, reikia reformuotis, reikia imtis socialinio [!] darbo, o ypač siekti tobulumo, jei nenorime, kad pas mus atsitiktų tai, kas atsitiko Prancūzijoje.“

Šia linkme ir veikė: „Visu uolumu mečiausi į sūkurį kovos ir darbo“, nesigailėdamas jėgų. Betgi veiklos naujumas („tik dabar [...] galėjo prasidėti visuomeninis krikščioniškas [!] judėjimas“), gilumas (nevengė kviesti pranešėjų, priešingų katalikybei pažiūrų), apimtis (aprėpusi netik kunigiją, bet ir darbininkiją, inteligentiją), ne vienam kėlė įtarimų, gąsdino, jog kasamasi po Bažnyčios pamatais, ji griaunama. Romai (Pijaus XI sodalicijai, kovojusiai prieš modernistus) pranešta, kad J. Matulaitis – vienas pavojingiausių modernistų pasaulyje. (Kaip tik tuo metu pavojingiausias modernistas ir pasirenka savo veiklos šūkį: „Nugalėk blogį gerumu“.)

5194e379bff8abdb917e5307d3676bcfaac5a7ca_article_200Tokios linkmės (drąsios, gilios) veikloje didelis įvykis buvo M. Godlevskio ir J. Matulaičio Varšuvoje 1907 m. organizuoti Lenkijos socialiniai kursai. (Pradžioje juos ketinta surengti 1906 m. Vilniuje, bet, negavus leidimo, jie perkelti į Varšuvą.) Rengėjai siekė, kad pakviesti patys žymiausi Bažnyčios socialinio mokymo žinovai kursuose išreikštų „kaip buvo, kas yra ir kaip turėtų būti“. J. Matulaičio pranešimas („Krikščioniškosios nuosavybės teisės teorija“ – tokia svarbia sociologijai tema) buvo pripažintas „gal geriausias iš visų kalbėjusiųjų, ypač varšuviečių“. Jis sukėlė didelį atgarsį, išvadomis bei sprendimais ne visur atitinkančiais Bažnyčios tiesą bei tradiciją. Aiškindamas apie naudojimą ir išnaudojimą (usus et abusus), kartojo: „Duokit mums žmonių, sugebančių ir pasiryžusių dirbti socialinį darbą.“ (Klausytojų – dvasininkų, pasauliečių – buvo per 700, tarp jų – „kelios dešimtys iš Lietuvos“.)

Skaitydamas paskaitą, jau turėjo Petrapilio dvasinės akademijos kvietimą vadovauti neseniai įkurtai Sociologijos katedrai (pirmajai Rusijos imperijoje), buvo jį priėmęs, pasiryžęs tapti „žmonių, sugebančių ir pasiryžusių dirbti socialinį darbą“, ugdytoju. (Tarp studentų, supratusių tokios katedros būtinybę, pasirašiusių akademijos vadovybei prašymą ją įkurti, buvo ir M. Reinys, o tarp siūliusių kviesti J. Matulaitį į profesorius – akademijos profesoriai J. Mačiulis-Maironis, P. Būčys.)

Prasidėjo dar viena laiko dalis, prieš aną sunkiausią, nuopelningiausią –veikla Petrapilio dvasinėje akademijoje, trukusi 1907–1911 m.

„1907 m. rudenį Petrapilio dvasinės akademijos auklėtiniai studentai susilaukė nepaprastos naujienos: atvyko pirmasis, naujai įsteigtai Sociologijos katedrai, profesorius. Studentai laukė naujo dalyko“. Kaip žiūrėjo į jį, patį dėstytoją, matyti iš profesoriaus B. Čėsnio atsiminimų, kuriuose jis rašė: „Mus studentus šiuo atveju viskas domino. Pats objektas buvo naujas, anksčiau nedėstytas, o tiek viliojęs!“ Toliau išraiškingas, visapusiškas profesoriaus pristatymas: „Nemažiau mus domino ir pats naujojo dalyko dėstytojas, kun. J. Matulevičius. Sparnuotas gandas, pirm jo atlėkęs, buvo mus jau gerai nuteikęs. Naujasis Clarissimus esąs stiprus teologas, puikiai baigęs Akademiją ir vienas žymiausių Fribūrgo teologijos daktarų. Be to, esąs stiprus sociologas[...].“ Neišdildomi paskaitų įspūdžiai: „Naujasis profesorius išsyk visus sužavėjo. Žavus buvo jo iškalbumas: kalbėjo poliruota varšuviečių kalba, geriau už daugelį tikrųjų lenkų. [Pirmąją paskaitą J. Matulaitis skaitė lotynų, kitas – lenkų kalba.] Visus žavėjo jo žinių gausumas ir dėstymo metodingumas[...].“Autorius pamini bendravimą, išvaizdą, įtaką klausytojams: „Prie to visa pridėk dar be galo malonų būdą ir gražią malonią išvaizdą, tada dar apyjaunio vyro, ir visai bus suprantama, kodėl visa Akademija gatava buvo jį ant rankų nešioti.“ Įsimintini dėstytojo pamokymai bandantiems atsižadėti anksčiau pasirinktos specialybės ir virsti sociologu. Tokiems yra sakęs: „ [...] ne viena sociologija tėra mums reikalinga, dar reikalingesnė yra teologija.“

Pirmai iškilmingai inauguracinei paskaitai temą pasirinko panašią į skaitytą kursuose – „Bažnyčios mokymas apie nuosavybės teisę“.

Be minėto B. Čėsnio, visą naujo profesoriaus dėstymą yra vertinęs lenkas M. Višnievskis (vėliau marijonas). Jis rašė, jog J. Matulaitis buvęs susirūpinęs, nes „ [...] to dalyko nebuvo specialiai studijavęs ir nežinąs, kaip dabar išsipainiosiąs. Gi, kai pravėrė lūpas, mes jas dar plačiau atvėrėme iš nustebimo – mus įvedė į naują pasaulį. Prof. Matulevičius dabar tiesiog meniškai klausytojams rodė iki šiol nežinomus horizontus. Jame slypėjo gili sintezė.“ Ji ryškėjo ne tik dėstyme, bet taip pat jo vedamose rekolekcijose, skaitomose dvasinėse konferencijose – jų asketinė mintis buvo pagrįsta teologija, etika, pedagogika, o ne svajonėmis, ne asmeninėmis pažiūromis.

Kokius reikalavimus kėlė kunigui visuomenininkui (žmogui, sugebančiam dirbti socialinį darbą), parodo Z. Kalinovskio atsiminimuose užrašyti profesoriaus žodžiai : „Kunigas, kuris nori dirbti visuomeninį darbą ir matyti savo darbo vaisius, turi būti ypatingai dvasiškai išsilavinęs žmogus, kupinas tikėjimo ir meilės Dievui bei artimui.“

Minėtuose Lenkijos socialiniuose kursuose dalyvavo „į kelias dešimtis kunigų iš Lietuvos“. Jų (A. Dambrausko-Jakšto) prašomas padėti surengti panašius Kaune, J. Matulaitis prisipažino: „Aš neišpasakytai trokštu tų kursų, tiek metų nebuvęs Lietuvoje, tikiuosi atgaivysiąs tenai savo dvasią.“ Ir pažadėjo: „Su mielu noru patarnausiu Jums, kiek galėdamas.“ Iš tikrųjų padėjo – kursuose, kurie įvyko Kaune 1909 m. sausio 16–18 d., jis lietuvių kalba iš septynių paskaitų perskaitė tris; tarp jų savo pagrindinę temą „Bažnyčia ir savastis“.

Aptardamas skaitytas paskaitas savo leidžiamoje „Draugijoje“, A. Dambrauskas rašė: jų tikslas „parodyti, koksai yra Bažnyčios mokslas socialiniame klausime“, parodyti, kad „Bažnyčia anaiptol neužkerta kelio evoliucijai“. Be to, kalbos niekintojams redakcija ketina „pakišti šios publikacijos po akių ir tarti: „Pirm, negu niekus pliaukšti, imkit ir pasiskaitykit.“

Vadinamieji sociališkieji kursai buvo svarbus įvykis visuomeniniame gyvenime: Bažnyčia juose pirmą kartą viešai prabilo socialiniais klausimais ir pirmą kartą lietuvių kalba ne Bažnyčioje. (Kauno kunigų seminarijoje buvo įvestas visuomenės mokslas ir sociologija, kurią dėstyti ėmėsi kursų sekretorius, kun. K. Šaulys, vėliau nepriklausomybės akto signataras). Apie kursų sėkmę, ypač J. Matulaičio paskaitų, rašė ir Šatrijos Ragana laiške bičiuliui P. Augustaičiui į Šveicariją: „Buvo Kaune sociologiškos lekcijos, man neteko jų girdėti, sako būk labai gerai kalbėjęs kun. Matulevičius.“

„Kun. Matulevičius labai gerai kalbėjo“ ne vien socialiniuose kursuose, bet taip pat per rekolekcijas kunigams, vėlgi pirmą kartą lietuvių kalba Kaune (Žemaičių vyskupijoje – 1911 m.) ir Marijampolėje (Seinų vyskupijoje – 1914 m.). Pirmųjų įspūdį „Draugijoje“ aprašė A. Dambrauskas: „Šios pirmutinės lietuviškos rekolekcijos ne tik padarė klausytojams [jų buvo per 200] didelį įspūdį, jų dvasią keldamos aukštyn prie Dievo, prie idealo, bet ir viešai parodė, kaip dailiai galima skelbti Dievo Žodį gryniausia, nė vienu polonizmu nesuteršta lietuvių kalba.“

Petrapilio laikui priklauso dar viena J. Matulaičio veiklos dalis – marijonų vienuolijos atnaujinimas, jo didžiojo siekimo įgyvendinimas. Suprasdamas būtinybę veikti ne pavieniui, bet organizuotai, dar Varšuvoje būdamas rašė kapucinui H. Kozminskiui: „Akivaizdoje neramumų [tautinių, socialinių], kurie visur reiškiasi, akivaizdoje socialistų veiklos ir silpnos dvasininkijos įtakos liaudžiai, juo labiau reikia organizuotis. Aš noriu tam atsidėti visa širdimi. Mums reikia susitarti, imtis socialinės veiklos, o labiausiai siekti tobulybės.“

Žvilgsnis nukrypo į marijonus, nuo vaikystės žinomą vienuoliją, kuri jau baigė išmirti. (1908 m. vasarą jos narių tebuvo likę vienas – baltųjų generolas Vincentas Senkus (1840–1911) – iš 80-ies po 1863 m. sukilimo). Kaip tik tuo metu gavęs J. Matulaičio laišką su prašymu priimti į vienuoliją, V. Senkus prisipažino: „Savo gyvenime iki šiol [...] nepatyriau didesnio džiaugsmo, kaip perskaitęs Gerbiamojo Profesoriaus laišką.“

Nors po 1905 m. revoliucijos carinis režimas sušvelnėjo, tačiau vienuolijai viešai veikti galimybių nesimatė. Todėl buvo nutarta vienuolinį gyvenimą tęsti slaptai. (Tam reikalingą Apaštalų Sosto sutikimą J. Matulaičiui gauti pavyko.) Vienuolijos atnaujinimo (sykiu įžadų) apeigos įvyko Varšuvoje (privačioje vysk. K. Ruškio-Ruškevičiaus koplyčioje) 1909 m. rugpjūčio 29 d. Čia marijonų generolas V. Senkus priėmė pirmuosius kun. J. Matulaičio įžadus, o kun. P. Būčys – priimtas į noviciatą. Po apeigų visų keturių buvo pasirašytas aktas, patvirtinantis, kad viskas įvykdyta, kaip Šv. Sosto dekrete buvo nurodyta.

Paisant Apaštalų Sosto raginimo gyventi kartu („nes be šito nėra vienuolijos“), be to, išlaikyti slaptumą Petrapilyje darėsi vis sunkiau. Todėl J. Matulaitis 1911 m. atsisako visų pareigų akademijoje (atrodančių taip viliojančiai, kaip pakopų į vyskupus, rektoriaus vietą) ir su visu noviciatu persikelia į Fribūrą, savo universitetinį miestą. (Tuo metu, 1911 m. vasarą, jis jau buvo išrinktas generolu, V. Senkui mirus tų pačių metų pavasarį – balandžio 10 d.)

c83d564f26a8e4bce4202cae64f5a9bd81dee02e_article_200Štai kaip marijonų vienuolijos atnaujinimą vertina lenkų spaudoje („Słowo wileńskie“) nežinomas autorius: „Tebūnie leista pasakyti [...] apie žmones ir dalykus kitokiu požiūriu, nei žiūrint per ponios politikos langelį.“ Ir, žiūrėdamas kitaip, pasako: „Jeigu arkivyskupas Matulevičius nebūtų nieko daugiau gyvenime padaręs, kaip vien atgaivinęs Marijonus – kokiais laikais! kokiomis sąlygomis! – jau vien to pakaktų, kad lenkai gerbtų jo atminimą.“ Ilgą straipsnį autorius baigia sakiniais: „Tik istorikas gali pasakyti, ką reiškia Ordinas kurios nors tautos moraliniame gyvenime, moralinėje sveikatoje. O arkivyskupas Matulevičius davė Lenkijai būtent Ordiną.“

Iš tikrųjų lenkai J. Matulaičio nepamiršo. Jie jį žino, vertina, iškelia. Antai T. Gurskis (Górski) MIC savo įsimintinoje knygoje taip apibendrina jo nuveiktus darbus Varšuvoje ir Petrapilyje: čia jis „siekė pasivyti, kas buvo apleista religiniame ir visuomeniniame gyvenime, atnaujinti Bažnyčią.“ Jis „priklausė pirmajai visuomenės veikėjų kartai Lenkijoje [pirmiausia!] ir Lietuvoje [...] . Labiausiai nusipelnė kaip Vakarų laimėjimų, ypač enciklikos Rerum novarum populiarintojas.“ Už savo veiklą – Bažnyčios ir ypač vienuolijų atnaujinimo srityje – yra įrašytas į XX a. pirmojo ketvirčio Lenkijos episkopato elitą.

Šitokio lygio asmenybė ir buvo siūloma į Vilniaus vyskupo sostą. Besikuriančiai Lietuvos valstybei sostinėje turėti vyskupą lietuvį buvo labai svarbu. Tačiau už J. Matulaitį Taryba apsisprendė ne iš karto – vis abejojo dėl jo lietuvybės, kiek jos buvo belikę po studijų ir gyvenimo užsieniuose. (Pasak Voldemaro, jis mažai pažįstamas ir „lietuvių tauta [jį] atmes“.) Ji nuosekliai kėlė pirmiausia kun. K. Olšauską, tačiau Apaštalų Sostas teigiamai vertino J. Matulaitį. A. Smetona po apsilankymo vyskupo klausimu pas nuncijų E. Pačelį (Pacelli) pripažino: „Jis [J.Matulaitis] turi labai gerą reputaciją Ryme.“

Tokią reputaciją Ryme (kuriame svarbų vaidmenį turi lenkai) šiuo atveju nulėmė… taip pat lenkai, Lenkijos vyskupų nuomonė. Ją apibendrintai išreiškė Varšuvos arkivyskupijos generalinis vikaras kun. H. Pšezdźieckis raštu nuncijui E. Pačeliui: „Kun. J. Matulevičius, Marijonų vienuolijos generalinis vyresnysis, yra lietuvių tautybės. Jis brangus lietuviams ir gerai vertinamas lenkų. Tai išskirtinio pamaldumo kunigas, nepaprastai išmintingas ir romus žmogus. [...] Sunkiomis aplinkybėmis, kuriomis dabar gyvena daugybės prieštaravimų draskoma Vilniaus vyskupija, šis kunigas, kurio šūkis yra sielų išganymas, visiems tapus viskuo, vertas būti pašauktas, kad atvestų į protą Vilniaus dvasininkiją ir vyskupijos tikinčiuosius sujungtų krikščioniška meile.“ Įdomiai apie J. Matulaitį lietuvį yra pamąstęs Krokuvos vyskupas A. Sapiega (Sapieha): „[...] jis yra labai geras kunigas, didžiai uolus ir nors [!] lietuvis, tačiau esantis kuo aukščiau tautinių aistrų.“ Panašiai į H. Pšezdzieckį atsiliepė Vloclavko vyskupas S. Zdzitoveckis: „[...] tik jis gali būti tinkamas imtis nepaprastai sunkių Vilniaus vyskupo pareigų.“ Tas pačias savybes, tinkamumą, pabrėžė ir popiežiaus Benedikto XV kolega, Antiochijos patriarchas V. Zaleskis: „Labai išmintingas, puikiai išsilavinęs, taktiškas, uolus, gebantis atlikti labai sunkias užduotis.“ Tačiau, matyt gerai pažindamas vietos sąlygas, toliau pridūrė: „Vis dėlto šis paskyrimas nepatenkins visų grupių. Lenkai bus nepatenkinti, nes yra lietuvis ir valstiečių sūnus. Lietuviai – taip pat ne, nes bet kokia kaina Vilniaus vyskupu nori turėti kraštutinį tautininką.“

Apskritai lenkų visuomenės palankumą J. Matulaičiui vaizdingai yra pateikęs Vaižgantas: „Už jo [Matulaičio] kandidatūrą tuomet šaukė visi lenkų laikraščiai su Krokuvos „Czasu“ ir kitais.“

Tuo tarpu J. Matulaitis, sužinojęs apie tokius sumanymus, kurie kirtosi su jo siekimais atiduoti gyvenimą atnaujintai marijonų vienuolijai, darė viską, ką galėjo, paskyrimui išvengti. Ne vienam rašė, prašė: „Gelbėkit mane nuo tos nelaimės.“ Puikiai suprasdamas Vilniaus ir savo (lietuvio) padėtį, kartojo: „Lenkai man ten dirbti neleis. Nežinau, ar ten visiems įtiktų pats dangaus angelas.“ Tačiau išvengti „tos nelaimės“ nepavyko: oficiali paskyrimo „į senovinę Vilniaus vyskupystę“ data yra 1918 m. spalio 23-ioji.

Lenkijos episkopato narių sveikinimai parodo džiugesį, tikėjimą nauju ordinaru, kartu supratimą, kokia našta užgulė jo pečius. Senas bičiulis, arkivyskupas A. Kakovskis rašė: „Tvirta ir nepajudinama Šventojo Tėvo valia yra Vilniaus Katedrą patikėti į tikras ir patyrusias Jūsų Ganytojiškosios Malonybės rankas. [...] Šis postas toks svarbus, kad kartu su garbe Ekscelencijos pečius užgula sunkus kryžius. Jį reikia nešti su atsidavimu Šventojo Tėvo ir Dievo Valiai. [...] Aš džiaugiuosi tuo paskyrimu ir ta nauda, kurią Bažnyčiai duos gero ganytojo darbas.“ Minėtas Vloclavko vyskupas S. Zdzitoveckis labai nuoširdžiai, tiek savo, tiek episkopato vardu: „Su tikru ir neapsimestiniu džiaugsmu skubu perduoti Jums, Excellentissimo Domino, nuoširdžiausius linkėjimus [...] kaip ir visas mūsų episkopatas, būdamas tikras, kad dėl savo žinių, dorybių, gyvenimo šventumo ir dvasinės pusiausvyros, sugebėsite susidoroti su nepaprastai sunkiomis ganytojavimo pareigomis šiame vyskupo soste dabartiniais, tokiais sunkiais lūžio metais.“

Visai kitaip naująjį ganytoją pasitiko Vilniaus lenkiškoji visuomenė. Jos požiūris atsiskleidė J. Matulaičiui dar nė nepasiekus Vilniaus. Gavusi pranešimą apie vyskupo paskyrimą, kapitula 1918 m. spalio 28 d. rašte apaštaliniam vizitatoriui atvirai pareiškė: „Paskyrimas lietuvio vyskupo J. Matulevičiaus sukėlė [...] Šventajam Sostui vien [!] apgailestavimą, kad Vilniaus vyskupu paskirtas lietuvis.“ (Nepasitenkinimo priežastis – tautybė – paminima du kartus; postulatorius J. Vaišnora raštą yra pavadinęs testimonium paupertatis –„neturtingumo [ubagystės] liudijimu“.)

Vysk. Jurgio ganytojiško darbo programą, veiklos būdą, pažinti padeda ingreso pamokslas pasakytas 1918 m. gruodžio 8 d. lenkiškai ir lietuviškai (buvo numatęs pasakyti ir baltarusiškai, tačiau kapitula nesutiko.) Prisistatydamas kalbėjo: „[...] Stoju nepažįstamas, todėl pirmiausia prašau vieno dalyko – laikykite mane Kristaus tarnu, atsiųstu Jums rodyti į Dangų kelią [...]. Nuo šio laiko mes gyvensime kaip viena didelė dvasinė šeima, kurios aš būsiu tėvu ir vadu [...].“ Toliau plečia, kartoja tėviškos globos mintį: „neatstumsiu nuo savęs nė vieno“, „[...] sveikinu visus [...] teisius ir nusidėjėlius“, „būsiu visų mokytojas“, „rūpinsiuosi būti tėvu ir bičiuliu“, „tėvu ir ganytoju“, „Rūpinsiuos, kaip Kristus, apglobti visus; būti visiems visu kuo. Dėl tiesos esu pasiryžęs guldyti galvą.“ Atsiriboja nuo pasaulietinių, politinių interesų – „Mano darbo dirva – Kristaus Karalija (Kovojanti Bažnyčia). Mano partija – Kristus.“ Nurodo veiklos būdą: „Ateinu pas jus su meile, taigi – neabejoju, kad ir man atsilyginsite meile.“ Baigia malda į Aušros Vartų Dievo Motiną: „Suteik, kad baigtųsi karas ir įvyktų ramybė! Kad išnyktų neapykanta ir įsiviešpatautų visuotinė meilė.“

Vaižgantas apie pamokslą yra pasakęs: „Tokios apaštalavimo dvasios Vilniaus bažnyčios kažin kada bėra girdėjusios.“ Kaip ją praturtina pasirinktas vyskupo šūkis: „Nugalėk blogį gerumu“!

Ištikimas savo programai („Rūpinsiuos kaip Kristus apglobti visus [!]; būti visiems visu kuo“) svarbiausiu uždaviniu laikė kunigų apaštalų ugdymą. Todėl tuoj po ingreso nuėjo į seminariją. Apsilankymai paskaitose, pokalbiai su klierikais parodė, kad lietuviams ir gudams kelias į ją uždarytas. „Užrašuose“ parašė: „Tautinis šovinizmas šios diacezijos kunigų liga, ta liga serga ir seminarija.“ Rūpindamasis ją šalinti, kartojo: „[...] būk Tamista galų gale kuo nori, tik turėk kunigo apaštalo širdį ir, patekęs į parapiją, tikrai atsidėjęs tarnauk žmonėms[...]. Jėzus mus siuntė [...] Evangelijos skelbti, o ne kalbų mokyti [...], ne liaudies aklumu ir tamsumu naudojantis savo tautines politikas varinėti.“

Trokšdamas, kad seminarija ugdytų kunigus, pasiryžusius „visiems lygiai tarnauti“, kad plėstųsi jų akiratis, labai sunkiomis aplinkybėmis siuntė gabesnius alumnus į kitas mokyklas. Jau 1919 m. už vyskupijos ribų mokėsi 11 dvasininkų; 1921 m. studijuoti į Liubliną išvyko 12 kunigų, į Varšuvą – 8, į užsienį – dar 6; 1925 m. – net 43 dvasininkai, be Stepono Batoro universiteto, studijavo Liubline, Varšuvoje, kitur užsienyje.

Kunigų apaštalų ugdymas glaudžiai siejasi su požiūriu į gudus, kurie, mišrioje tautiniu atžvilgiu vyskupijoje sudarydami tikinčiųjų daugumą, buvo niekinami, laikomi eretikais (panašiai kaip lietuviai pagonimis). Kad vyskupas jų padėtį žinojo, matyti iš jo atsakymo į gudo V. Lastauskio (beje, mūsų rašytojos M. Lastauskienės vyro) sveikinimą per pietus po ingreso. Tuomet jis atsakė: „Žinau, liūdnas gudų padėjimas. Aš atnešiau jiems šviesą. [...] Bet žinokit, kad vyskupas ne visagalis. Tegu pati tauta keliasi iš miego. [...] Praneškit saviems, kad gudų kalba man lygiai brangi, kaip ir kitos. Aš jos netrukus išmoksiu.“

Numatydamas iš gudų tautinio atgimimo („ kurio niekas nesustabdys“) galėjusias išplaukti neigiamas pasekmes Bažnyčiai (dėl lenkinimo), teigė: „[...] aš gudų atgimimui nesipriešinsiu, bet remsiu, kad jis iš vagos neiškryptų.“ Šiam tikslui numatė ir vienuolijų steigimą: „[...] žadėjau ypač šiame darbe jiems padėti.“ (Iš pokalbio su A. Cikota, būsimuoju marijonu, vėliau – vienuolijos generolu, nukankintu Stalino lageriuose – „Vatikano šnipas“.)

„Šiame darbe“ labai padėjo Drujoje 1924 m. įsteigtas baltgudžių vienuolynas (vienintelis šios tautybės Lenkijoje), noviciatas, lenkiška gimnazija, kurioje mokėsi ir stačiatikiai, ir Mozės išpažinėjai, taip pat įsteigta Jėzaus Eucharistijoje tarnaičių seserų vienuolija (eucharistiečių). Kadangi marijonai buvo grynai katalikiška vienuolija visoms tautybėms, ji lenkų valdžiai bei Vilniaus kapitulai visą laiką kėlė įtarimą, todėl Vilniaus vaivada L. Bocianskis prieš pat karą (1938 m.) vienuolius iš Drujos išvarė jėga.

Apie vyskupo Jurgio tiesiog istorinę reikšmę baltgudžių religiniam švietimui leidžia spręsti minėto V. Lastauskio (taip pat žuvusio Stalino koncentracijos lageryje 1936 m.) atsisveikinimo žodžiai, pasakyti prie vyskupo karsto bazilikos kriptoje: „Aš atėjau pareikšti Jam pagarbą baltgudžių katalikų vardu, kaip Vilniaus vyskupui.“ Pabrėžęs, kad „vyskupijos sostas nuo seniausių laikų turi daug baltgudžių [...], tačiau jų dvasios reikalai nuo 1387 m., nuo Lietuvos krikšto, ligi pastarųjų laikų nebuvo tinkamai rūpinami. Tik [!] a. a. Jurgis, būdamas Vilniaus vyskupu, ėmė rūpinti baltgudžių dvasios reikalus jau jų prigimtąją kalba. [...]. Baltgudžių katalikai ilgai gailės savo Gerojo Ganytojo, ilgai jį atmins ir aukštai gerbs vysk. Jurgio vardą. [...] Tebūnie amžina garbė teisingam [pirmiausia!] ir nuoširdžiam darbininkui.“

Kitas baltgudis, kun. K. Kulakas kupiname skausmo nekrologe („Ir kodėl, kodėl jis mirė?“) teigė: „Įrašysim Tavo vardą savo metraščiuose bei širdyse taip pat mes, baltgudžiai, nes tu norėjai ir veikei [!], kad mūsų tauta būtų ir kad būtų didi tikėjimu, viltimi ir meile Dievui.“

Publikuojama gavus autorės sutikimą. Straipsnio šaltinis: Bernardinai.lt 2012-11-07

Palikite savo mintis

Genovaitė Gustaitė. Arkivyskupo Jurgio Matulaičio portretas (III)

7d03ed575649d1cf1a251c73b335ff20ba75f647_article_200J. Matulaičio valdymo metas buvo labai sunkus ir dėl be galo prastos vyskupijos ekonominės padėties. Gyventojai karo, visokių sumaiščių, rekvizicijų nusiaubti, valdžių kaitos, ligų (šiltinės) nukamuoti daugelis badavo. Tokiomis aplinkybėmis išryškėja ganytojo teisingumas, jautrumas! Antai, kai lenkams atiteko bolševikų paliktos maisto atsargos, jie reikalavo iš vyskupo sudaryti komitetą, kuris imtųsi dalybų pagal jų numatytas sąlygas. Būtent, kad „žydai visiškai nieko neprivalo gauti [...], kad ir jokiems pirmeiviams nežydams nieko netektų“. Atsakymas buvo programinis: „[...] man, vyskupui, tai netinka. [...] kiekvienas [!] alkanas ir badaujantis žmogus vertas pasigailėjimo ir reikia jį gelbėti, nepaisant jo įsitikinimų ir tautybės.“ Vėliau, kai pradėjo amerikiečių atsiųstus miltus dalyti, parašė: „Jų gauna ir žydai.“

Vyskupas gynė Izraelio tautą ne vien nuo bado. Dar nė pusmečiui nepraėjus nuo ingreso, teko juos gelbėti per 1919 m. balandžio mėn. pogromą, kai lenkų batalionieriai (vadovaujami pulkininko V. Belinos-Pražmovskio) nužudė 80 žmonių, plėšė, grobė jų parduotuves, kankino, galybę suėmė, niokojo kapines.

Pagalbos ieškoti pas vyskupą atskubėjo žydų bendruomenės pirmininkas dr. C. Šabadas ir rabinas I. Rubinšteinas. Jie „prašė, kad užtarčiau bent du žydus, žinomus veikėjus“ – L. Jofę (poetą) ir S. Čarny-Nigerį (švietimo, kultūros veikėją). Vyskupo „Užrašuose“ vienas žodis – „prižadėjau“, suimtieji liko gyvi. (Prisimindamas grėsmę, po daugelio metų S. Čarny parašė: „Mūsų vos nesušaudė.“)

Žydai J. Matulaičio paramą („kiekvienas alkanas ir badaujantis žmogus vertas pasigailėjimo [...]“), savo tautiečių gelbėjimą matė, jautė ir vertino. Po jo mirties (1927 01 27) įtakingiausias Jidišlando dienraštis Di jidiše štime („Žydų balsas“) paskelbė išsamų, kupiną pagarbos, dėkingumo ir subtilaus asmenybės bei istorinio laikotarpio pojūčio nekrologą. Jame kelis sykius kartojama mintis: „Velionis į žydus žiūrėjo labai palankiai.“ „Vilniaus žydai sunkiu okupacijos metu drąsiai [!] kreipdavosi į jį paramos ir pagalbos.“ Maža to – „Kiek sykių Vilniuje į jį kreipėsi žydų delegacijos [jų pavardės yra „Užrašuose“] visuomet jas gražiai priimdavo ir jų prašymus išpildydavo [!]“. Pabrėždami asmenybės išskirtinumą (dėl neturto – „niekuomet nesidomėjo laikinais medžiaginiais turtais“ – ir ypač humaniško požiūrio į kiekvieną žmogų – „taigi lygiai taip pat į žydus“, mokėjimą bendrauti, „kalbėti su žmogum žmoniška kalba, nuoširdžiai, paprastai“), nekrologe arkivyskupą palygina su belgu kardinolu D. J. Mersjė (1851–1926): „tas, kas Mersjė buvo Belgijai, tas Matulevič buvo Lietuvai.“ (O belgas – garsusis tomistas, sykiu reformatorius, gebėjęs derinti sena ir nauja, vadintas Belgijos sąžine, moralumo viršūne.) Dienraštis tuo vienu sakiniu arkivyskupą įtraukė į Europos didžiųjų katalikų veikėjų – atnaujintojų gretą.

(Už nekrologo vertimą, patarimus dėkoju F. Bramson-Alpernienei, šviesaus atminimo E. Zeifui, anuomet (1998) Judaikos sektoriaus darbuotojams. Keista, jog žydų autoriai, savo leidiniuose tiksliai suskaičiuodami 1919 m. pogromo aukas, nuostolius, aprašydami, kas kur dėjosi, visai nepamini vysk. Jurgio Matulaičio. Nejaugi nežino „Di jidiše štime“ nekrologo, o gal Izraelio tautos – Nobelio premijos laureatų tautos – atmintis taip nusilpo, kad gelbėtojų per pogromą ji jau nebepasiekia? Kaip besvarstytum – elgesys nežydiškas, netinkamas.)

516fd740574a6bae8798923aca26d55ed58b4eeb_article_200Padėjo taip pat rusams – Vilniaus rusų draugijos nariams, stačiatikiams. (Jie 1921–1923 m. ne sykį kopė tais pačiais laiptais, kuriais 1919 m. žiemą kopė A. Cikota, o tų pačių metų pavasarį – C. Šabadas, I. Rubinšteinas.) Atėjęs būrelis draugijos narių prašė Apaštalų Sosto paramos pasimetusių po karo beglobių rusiukų prieglaudai pastatyti, išlaikyti.

Suprasdamas sunkią draugijos padėtį (tiesiog elgetišką), pažadėjo Romoje tarpininkauti („jei mano balsas turės reikšmės, gausite, ko prašote“), bet pridūrė – „gerus darbus geriau daryti tyliai“, nes kai „kas gali čia įžiūrėti ir politiką“. Nustebusiam būreliui paaiškino: „Nereikia pamiršti, jog esu lietuvis! Niekuomet man nebus atleista, kad Apaštalų Soste tarpininkavau rusams! Geriau jei apie tuos pinigus kuo mažiau bus kalbama.“ (Draugija paramą iš Apaštalų Sosto gavo, gavo dar ir paties vyskupo prieglaudai paaukotą 1 mln. markių; tiesa, per prašymą pinigų neskelbti turėjo didelių nemalonumų su tikrintojais.)

D. Bochano (lyg ir atėjusių vadovo) „Atsiminimų puslapėliai“ labai gyvai perteikia vyskupo socialinį jautrumą, europinę kultūrą, platų mąstymo akiratį bei karčią ganytojiškos veiklos tikrovę. (Kai išgirdo prašymą, „gražų, simpatingą vyskupo veidą nušvietė mielas protingo žmogaus šypsnys ir jo didelėse, giliose akyse blykstelėjo teisingumo [!] apaštalo liepsnelė, [apaštalo], nežinančio tautų, kalbų skirtumo.“ „[...] kiekvienam rasdavo paguodos žodį ir galimybę padėti materialiai.“ Apie kultūrą: pokalbiui nukrypus į literatūrinę-filosofinę sritį, atsiminimų autorius prisipažino – „buvau nustebintas tokio gilaus rusų literatūros išmanymo [ nurodo pavardes – Dostojevskio, Trubeckojaus, Bulgakovo, Kartaševo, Berdiajevo, kitų]“. Ir apie ganytojiškos veiklos sąlygas. Vilnius buvo pasidalijęs į dvi stovyklas – lenkų ir visų kitų tautybių (tarp jų ir rusų stačiatikių, sentikių). Pirmoji „negalėjo jam atleisti jo lietuviškos tautybės ir savo priešiškumo apreiškimais peržengė bet kokias ribas [...]“. O kita stovykla laikė jį „[...] pavyzdingu ganytoju [...], nusipelniusiu visuotinės pagarbos, geriausiu savo religijos atstovu“.

Po abiejų stovyklų požiūrio pristatymo, autorius vėl grįžta prie socialinės paramos ir teigia, kad ją iš vyskupo (slapčia!) „gaudavo taip pat rusų varguoliai, kurie jos prašė“. Rašo: „Man tai gerai žinoma, nors pavardžių minėti neturiu teisės, [...] žinoma [tai] ir platesniems rusų sluoksniams.“ Paskutiniai „Atsiminimų puslapėlių“ sakiniai – nuoširdus vyskupo Jurgio vertinimas, patvirtinantis gudų, žydų vertinimus. „Rusai jį atsimena ir ilgai dar atsimins ne vien su tikra pagarba, bet ir dideliu nuoširdumu.“

Vyskupo kasdienybę labai taikliai (vienu sakiniu!) minėtame „Di jidiše štime“ nekrologe apibūdino žydai: „Arkivyskupas Matulevič buvo lietuvis, todėl Vilniaus lenkai jį persekiojo.“ (Čia tiesiog istorinės reikšmės turi kiekvienas žodis, pasakyta – kas, kodėl ir kaip.)

O „Vilniaus kurjeris“ (Kurier Wileński) J. Matulaičiui skirtame nekrologe vyskupavimo laiką susieja su tautinių demokratų (vadinamųjų endekų) valdymo laikotarpiu. Pasirašęs Barbarus slapyvardžiu (pagal lenkų pseudonimų žodyną – Barbarus –tiktai Feliksas Dzeržinskis, bet „krištolinis Feliksas“ mirė 1926 m. liepos 26 d.), nežinomas autorius pripažįsta, kad jie (endekai) šeimininkavo „[...] beveik visuomet per nefas [neleistinu būdu], nes gryniausiais melais, šmeižtais ir daugelį sykių atvirai grasindami fiziniu susidorojimu, kovojo demagogiškiausiais būdais prieš vyskupą Matulevičių [...] Ir kuo toliau tolsime [...] nuo tų liūdnų endekų šeimininkavimo metų pas mus, tuo griežčiau sąžiningi lenkai teis endekų – dvasininkų ir pasauliečių – akciją prieš vyskupą Matulevičių“.

Nuo 1927 m. „Vilniaus kurjerio“ vertinimo iš esmės nesiskiria ir 1970-aisiais duotas „Biografiniame žodyne“ (išeinančiame su Lenkijos MA grifu) T. Gurskio (Górski) MIC vertinimas: „Matulevič dešiniųjų lenkų grupuočių buvo puolamas nepaprastai aršiai, nesiskaitant su kraštutinėmis priemonėmis.“

a771f57d063098fcb7a306317d796f699227fa4c_article_200Tokius vertinimus patvirtina naujausioji lenkų literatūra – 2009-aisiais išėjusi G. Kšyvieco (G. Krzywiec) knyga „Lenkiškasis šovinizmas“, skirta ambicingajam endekų ideologui R. Dmovskiui. Aptardamas jo pažiūras, autorius tiesiai sako, kad „jos – rasistinės“. (Nors J. Matulaitis kaip kunigas, kaip žmogus – be priekaištų, bet jis – lietuvis…) Tiesiog tobulas tokios ideologijos atspindys yra J. Cicėno atsiminimuose paminėtas moters šūktelėjimas: „Šventas, bet prakeiktas lietuvis“, pasigirdęs ūžiančiame iš pykčio susirinkime po perskaityto vyskupo aplinkraščio, draudžiančio kunigams per pamokslus leistis į politiką; vyskupas buvo apšauktas Kauno agitatoriumi.

Padėtis pasidarė dar painesnė, keblesnė, kai 1925 m. buvo pasirašytas Lenkijos ir Vatikano konkordatas, o Vilniaus vyskupija turėjo tapti arkivyskupija. „Lenkams svarbiausia Vilniuje vyskupu turėti, kaip jie sako, savo žmogų. [...] jau jokiu būdu [jie] negali net pagalvoti apie tokią galimybę, kad likčiau Vilniaus arkivyskupu[...].“ Siekdami savo tikslo, endekai „staiga [vokiečiams išėjus] ėmė su manimi nuožmiai kovoti visokiais būdais, sistemingai iš anksto numatytais metodais. [...] ta kova atneš tuo blogesnių vaisių, kuo ilgiau ji tęsis. Juk taip įžeidinėjamas Dievas [...] puolamas net pats Šventasis Sostas [...] dabar, kai, pasirašius konkordatą, tvarkomi ir nustatomi visi Bažnyčios reikalai [...] manau ir matau, kad laikas atėjo ir tiesiog verčia kuo greičiau atšaukti mane iš Vilniaus.“ Taip rašė J. Matulaitis 1925 m. birželio 27 d. Šventajam Tėvui, prašydamas atleisti iš ordinaro pareigų. Tai buvo antrasis jo prašymas (lenkų istorikas H. Visneris nurodo jų buvus net tris). T. Gurskio aiškinimu, į pirmąjį (rašytą gegužės 1 d.) Apaštalų Sostas neatsižvelgė, nes nenorėjo, „kad bent šešėlis kristų ant Vilniaus vyskupo“, kuris laikytas geriausiu Lenkijos vyskupu. Norėta pabrėžti, jog jis bus atšauktas ne dėl spaudos, mitingų, diplomatinio spaudimo, o tik savo paties prašymu.

Atsistatydinimo priėmimo raštas datuotas 1925 m. liepos 14 d. Jame yra ir tokios eilutės: „[...] dėl tavo didelių nuopelnų ir pripažinimo, kurių nusipelnei, valdydamas iki šiol Tau patikėtą Bažnyčią, Šventasis Tėvas visada [!] Tave rems naujajame darbe [marijonų kongregacijos ugdyme] ir apgaubs Jūsų Prakilnybę didžiausiu palankumu, kaip dėkingumo įrodymu.“

Iš Vilniaus į Romą išvyko rugpjūčio 1 d. per Varšuvą, iš kurios pranešė kapitulai apie atsistatydinimą, parašė kelis atsisveikinimo laiškus, tarp jų kupiną dėkingumo už nuoširdų darbą kancleriui L. Chaleckiui.

Prasidėjo neilgas Romos laikas, trukęs nuo 1925 m. rugpjūčio 5 d. iki gruodžio 13-osios; tą dieną atvyko į Kauną kaip apaštališkasis vizitatorius Lietuvai.

Romoje tebesilaikė savo programos, savo šūkio „Nugalėk blogį gerumu“, rūpinosi „įsteigti čia mūsiškiams Collegium Marianum arba studijų namą. [...]“. Jau pirmą dieną nuėjo į Lenkijos ambasadą, kurioje naujienos apie jo atsistatydinimą, atrodo, dar nė nežinota. „Raminau jį [ministrą Perlovskį], kad nebijotų, kad aš anaiptol nemanau lenkams kenkti. Būdamas kunigu, visuomet [...], kiek tik galėdamas, stengiausi žmonėms tarnauti ir gera daryti“, – rašė „Užrašuose“. (Ambasada apsilankymą įvertino „kaip kilnų poelgį“.) Tolesni įrašai patikina tą pačią laikyseną: „Savo kalbose, kur ir kiek galėdamas, pagyriau, ką gero buvau patyręs Lenkijoje ir lenkų tarpe. [...] Galop, ką blogo kentėjau, tai ne lenkų buvo darbas, o tik politikos kai kurių partijų“. Ir „Užrašų“ pabaigoje (Pasiketinimuose), paskutinis įrašas tos pačios dvasios: „Daugiau melstis už tuos, nuo kurių ką nors blogo buvau patyręs“. (3 ir 4 pasiketinimai skirti vienuolijai: „3. Baigti tvarkyti Įstatus, rašyti, kiek galint, instrukcijas, kurti Ryme savo namą. 4. Visas jėgas pašvęsti, kiek galint, Vienuolijai [...]“.)

df36aab03a8979247928b88b1f804ad667f690a5_article_200Rugpjūčio 13 d. audiencija pas popiežių („[...] Labai nuoširdžiai ir maloniai priėmė. [...] leido marijonams įsikurti Ryme.“), o rugsėjo 1 d. Pijus XI jam suteikė arkivyskupo garbės vardą, Adulės arkivyskupo titulą. Tų pačių (1925) metų spalio 27-ąją laiške P. Būčiui rašė: „Kad tik Dievas duotų susikurti kokią nors savo gūžtelę“. (Gūžtelės kūrimui, marijonų vienuolyno steigimui atidavė kelis mėnesius – iki gruodžio, kai gavo pasiūlymą „kuriam laikui važiuoti į Lietuvą vizitatorium“ – važiuoti „Diacezijų sienų sutvarkymo ir padalijimo reikalu [...].“ Apaštaliniu vizitatorium Lietuvai paskirtas buvo gruodžio 7 d. Paskyrimas atstovu tos pačios tautos žmogaus Bažnyčios istorijoje buvo labai retas: jis rodė didelį popiežiaus pasitikėjimą J. Matulaičiu.)

Apie padėtį Kaune vizitatorius gruodžio 22 d. parašė minėtam bendradarbiui kan. L. Chaleckiui: „Būdamas Vilniuje turėjau sunkių valandų: ne kartą vaizdavaus, kad gal mane puolė pragariškos galybės, bet čia susidūriau su pačiu Liucipierium“. Po kelių mėnesių (1926 03 30) tam pačiam L. Chaleckiui vėl: „Lietuvoje Bažnyčią radau daugeliu požiūriu baisios būklės. [...] Santykiai su Šventuoju Sostu beveik nutraukti, nesuprantamas priešiškas nusistatymas ir nepasitikėjimas Bažnyčios galva. [...] Slapta šėtono ranka stūmė šią tautą veik iki apostazės.“ (Iš tikrųjų pasaulio spaudoje pasirodė pranešimų, kad Lietuva nutraukė santykius su Apaštalų Sostu. Po pasirašyto Lenkijos ir Vatikano konkordato lietuvių visuomenė jautėsi labai įskaudinta dėl Vilniaus: popiežius buvo kaltinamas, kad jis lenkams „atidavė“ Vilnių, kad „pardavė“ Vilnių. Tokioje jautrioje padėtyje netinkamas buvo ir apaštalinio delegato A. Cekinio (Zecchini) elgesys. Vizitatorius Vatikano valstybės sekretoriaus net paprašė, „kad bent jau mano vizitacijos metu Lietuvos teritorija nebūtų saistoma jokia priklausomybe nuo Jo Ekscelencijos Cekinio [...]“. Artimiausiu J. Matulaičio bendradarbiu tapo delegatūros auditorius prelatas L. Faidutis.)

Atvykdamas į Lietuvą su misija, vizitatorius turėjo išspręsti tris atsakingus uždavinius: atnaujinti pašlijusius santykius su Apaštalų Sostu, įsteigti Lietuvos bažnytinę provinciją ir sudaryti konkordatą.

J. Matulaičio pastangos („dirbu dieną naktį“), susitikimai su prezidentu (A. Stulginskiu), vyriausybės nariais, partijų vadais, Bažnyčios žmonėmis ir kitais, aiškinimas, kad Lietuvai būtina atkurti ryšius su Apaštalų Sostu, jog jo paskyrimas vizitatoriumi yra Šventojo Tėvo didelio palankumo mūsų valstybei ženklas (kad popiežius niekam sienų nenustato…) padėjo, davė vaisių. „Dievas palaimino mano darbą [...] atmosfera keičiasi į gera“, – rašė 1926 m. kovo 26 d.

Rengiant bažnytinės provincijos projektą didžiausią galvosūkį sudarė Kaišiadorių vyskupija ir Klaipėdos kraštas. (Vyskupijos pertvarkymą veikė politinis vyriausybės noras tam pakraštėliui, atitekusiam Lietuvai iš Vilniaus vyskupijos, palikti seną pavadinimą – administratūra; nuo 1922 m. ją valdė vysk. Jurgio paskirtas administratorius kan. J. Kukta. Po Romoje padarytos projekto pataisos buvusi Apaštalinė Kaišiadorių administracija pavadinta Kaišiadorių vyskupija.) O Klaipėdos krašto pertvarkymas literatūroje lygintas su mažu kupstu, galėjusiu apversti didelį vežimą. Tas mažas kupstas: šio krašto 4 parapijos, turinčios apie 6–8 tūkst. katalikų (iš jų vyskupijos nesudarysi); protestantų jose – 140 tūkst., kurie savo priklausomybės Varmijos vyskupui keisti nenorėjo, siuntė į Romą protestus. (Atsakydamas į juos, be kita ko, priminė, kad Klaipėdos kraštas teisėtai priklauso Lietuvos Respublikai; jis buvo prijungtas prie Telšių vyskupijos kaip atskira prelatūra, valdoma Telšių ordino.) Iš Seinų vyskupystės Lietuvai priklausė šiaurinė jos dalis, pusė žemių. Kadangi miestas, kurio vardu vadinosi vyskupija, atiteko kitai valstybei, tai buvo pasisakyta už Vilkaviškį, kaip vyskupijos centrą.

9f98ba9e049b473fe381aae556fbf99f9a73469d_article_200Senoji Žemaičių vyskupija buvo padalyta į tris vyskupijas: Telšių, Panevėžio ir Kauno; Kaunas turėjo būti arkivyskupija, laikinoji sostinė – Lietuvos metropolito sostine. Arkivyskupija su minėtomis vyskupijomis ir sudarė atskirą, nepriklausomą Lietuvos bažnytinę provinciją, kuri savo plotu ir sienomis atitiko Lietuvos valstybės plotą ir sienas.

Naujoms vyskupijoms reikėjo ordinarų ir arkivyskupo. Jų parinkimas buvo taip pat labai nelengvas, jautrus dalykas. Po ilgų derinimų Kauno arkivyskupu ir metropolitu pasiūlytas vyskupas sufraganas Juozapas Skvireckas (1873–1959), žinomas Šventojo Rašto vertėjas; Telšių vyskupu – kun. Justinas Staugaitis (1866–1943); Panevėžio – kun. Kazimieras Paltarokas (1875–1958); Vilkaviškio–Seinų vyskupas Antanas Karosas (1856–1947), vyskupu kondjutoriumi jam – kun. Mečislovas Reinys (1884–1953). „[...] parinkta, kur geriausi ir kur tinkamiausi žmonės iš tų, kuriuos Lietuva turi“, – laiške P. Būčiui rašė vizitarorius.

Po trijų mėnesių įtempto darbo Kaune J. Matulaitis sugrįžo į Romą (kovo 6 d.), atsiveždamas provincijos projektą. Kovo 13-ąją jį priėmė popiežius („Jo Šventenybė buvo labai patenkintas mano darbu“), o balandžio 4-ąją (per Velykas) buvo pasirašyta apaštalinė konstitucija „Lituanorum gente“ („Lietuvių tautai“), steigianti Lietuvos bažnytinę provinciją; naujieji vyskupai ir arkivyskupas paskirti kitą dieną. Apibūdindamas konstitucijos reikšmę, vizitatorius rašė: „[...] dokumentas turi didelę istorinę reikšmę Lietuvai“.

Apie padėtį, buvusią iki provincijos įsteigimo ir po jo, rašė taip pat ministras pirmininkas L.Bistras: „Nepriklausomai Lietuvai nepriimtina, kad Žemaičių vyskupystė oficialiai [iki provincijos įsteigimo] buvo laikoma Mohiliovo arkidiacezijos sufraganija, kad Seinų vyskupija priklausė Varšuvos, Klaipėdos krašto katalikai priklausė Varmijos (Vokietijos) vyskupo [...] tas reikalas sutvarkyti Bažnyčiai buvo jau seniai jaučiamas ir žygiai jau seniau buvo daromi ta linkme.“ Iš tikrųjų žygiai „buvo daromi ta linkme“ jau nuo XIII a., nuo Mindaugo laikų, tačiau tik J. Matulaičiui pavyko „tas reikalas sutvarkyti“.

 Po iškilmingo konstitucijos paskelbimo (gegužės 13-ąją, per Šeštines; dalyvavo prezidentas A. Stulginskis, ministrai, Seimo nariai, užsienio diplomatai, minių minios) per pamokslą vizitatorius pabrėžė provincijos įsteigimo reikšmę religiniame ir tautiniame gyvenime. Skatino: „[...] pradėkim naują gyvenimą, tikrai katalikišką, dvasinį. Vienykitės tarp savęs, spieskitės aplink savo ganytojus, stiprėkite dvasia.“

Bažnyčios istoriko V. Gidžiūno nuomone: „Tai buvo didelė Lietuvių katalikų triumfo diena, viena iš svarbiausių dienų visoje Lietuvos bažnyčios istorijoje.“

J. Matulaitis iš Kauno gegužės 26 d. išvyko į Čikagą, kur birželio 20–24 d. turėjo vykti tarptautinis eucharistinis kongresas (Į jį buvo gavęs asmeninį Čikagos arkivyskupo D. Mundelino (Mundelein) kvietimą.) Vyko dviese su lydinčiu P. Būčiu. (Amerikos lietuviai kunigai – I. Kelmelis ir J. Jakštys – „išpirko jam ir palydovui P. Būčiui laivakartes“.)

Amerikos laivu „Leviatanas“ Niujorką pasiekė birželio 13-ąją. (Čia per priėmimą Šv. Kazimiero seserų vienuolyne choras arkivyskupui sugiedojo „Ecce Sacerdos Magnus“. )

Kongrese (vykstančiame Amerikos 150-osioms metinėms paminėti) lietuviai pirmą kartą turėjo atskirą sektorių. Kalbėdamas jame (ir lietuvių parapijose, kurių aplankė 92), džiaugėsi lietuviais Amerikos piliečiais, kad išlaikė tikėjimą, brangina kalbą, šelpia tėvynę. (Ypač dėkojo Katalikų federacijai už aukas, be kurių neišsiverstų Vilniaus ir Švenčionių lietuvių mokslo įstaigos; prašė ir toliau jas remti.)

Su kokiu džiaugsmu vietos lietuviai pasitikdavo arkivyskupą, yra rašęs savo „Atsiminimų žiupsnelyje“ kun. A. Petrauskas (1881–1944) MIC. Pasirodo, „iki tol lietuviai turėjo parapijos kunigų, bet vyskupo jokio, tuo tarpu savų turėjo ir lenkai, ir vokiečiai, ir slovakai bei ukrainiečiai“. Lankydamasis ten, jis nuveikė didžiulį darbą – be Mišių, pamokslų, įvairių paslaugų, Cicero Ill pašventino kun. J. Vaičiūno pastatytą „puikią mūro bažnyčią“. Įvykiui atminti jo portretas buvo „iškabintas viešumoj, kad vaikų vaikai žinotų, jog ši bažnyčia yra vienintelė, kurią yra pašventinęs vyskupas lietuvis Jurgis Matulevičius“. Autorius pastebi, kad savo ištverme, uolumu, nuoširdumu jis žemyne „[...] praskynė Marijonų vienuolijai takus į lietuvių širdis“. (Marijonai Amerikoje –Čikagoje – buvo įsikūrę 1913 m. Po 13-kos metų (1926 m.) jų šeima padidėjo nuo 2-jų iki 38-rių.) „Žiupsnelyje“ yra ir apie arkivyskupo šventumą: autorius, 1930–1934 m. važinėdamas su misijomis ten, „kur lankėsi t. Jurgis, visur ir iš visų [!] girdėjo tik pasigėrėjimą velioniu. Daugelis jį laiko šventu žmogum“.

Viešėjimas Amerikoje baigėsi rugsėjo 1 d. Jis daug davė Amerikos lietuviams – „angliškoji amerikiečių spauda išryškino šviesų ir pozityvų etninės lietuvių grupės veidą“.

Į Lietuvą (per Londoną) sugrįžo rugsėjo 14 d. Tačiau imtis paskutinio misijos darbo – konkordato parengimo – tegalėjo po kelių mėnesių, po karinio perversmo gruodžio 16–17 d. (Buvusi kairiųjų valdžia „apie vizitatorių nieko nenorėjo žinoti“). Tik atsistatydinusį prezidentą K. Grinių pakeitęs A. Smetona sutiko, kad J. Matulaitis pradėtų rengti projektą. Sausio 15–16 d. posėdžiavusiai Vyskupų konferencijai jis ir buvo įteiktas, o sausio 21-ąją vizitatorius parašė kardinolui P. Gaspariui: „[...] manau, kad mano misija Lietuvoje galima laikyti baigta. Yra vilties, kad netrukus galėsiu grįžti į Amžinąjį miestą“. (Lygiai po savaitės – sausio 27 d. – grįžo Amžinybėn…)

Konkordato darbą toliau tęsė A. Voldemaras (ministras pirmininkas) ir kardinolas P. Gasparis (Vatikano valstybės sekretorius); pasirašytas buvo 1927 m. rugsėjo 27 d., o ratifikuotas – tų pačių metų gruodžio 10 d. Stebėtojų nuomone, konkordatas buvo „išimtinai naudingas Bažnyčiai“, todėl jo vertinimas priklauso nuo pasaulėžiūros: vieniems – tai trūkumas, kitiems – privalumas.

Po arkivyskupo mirties (mirė nuo trūkusio apendicito Hagentorno ligoninėje) „Liūdnoje žinioje“, paskelbtoje arkivyskupo metropolito Juozapo, sakoma: „Tas darbas [konkordato parengimas] buvo šią valandą kaip ir baigtas, ir Apaštalų Sosto Vizitatoriaus mirtis pasiliks lyg amžina antspauda, pridėta prie to tvarkymo darbo dokumento.“ Ta „amžina antspauda“ buvo uždėta „[...] didžiausio žmogaus, kurį mūsų tauta kada nors yra turėjusi.“

Kaip minėta, atsisveikindamas Bazilikos kriptoje prezidentas A. Smetona išreiškė viltį, kad arkivyskupo „neužmirš Lietuvių tauta su savo valstybe“. Pasidairykime po tautą, po valstybę šiandien.

Neseniai valstybės radijas „Ryto garsų“ laidoje, pradėjęs pasakojimą apie daugiatautį, daugiakultūrį Vilnių, nuo žydų, juos gynusio, gelbėjusio (ir išgelbėjusio per 1919 m. pogromą) vysk. Jurgio nepaminėjo. Tuo tarpu anuomet patys žydai įtakingiausio dienraščio („Di jidiše štime“) nekrologe negailėjo jam pagarbos ir dėkingumo žodžių, jo humanišką elgesį kėlė pavyzdžiu katalikų dvasininkijai.

Veikiausiai niekas nesuabejotų, kad valstybinis radijas (pirmoji (!) programa) puikiai žino vyskupų konferencijos nutarimą šiuos metus paskelbti Jurgio Matulaičio metais. Tačiau laidoje jo nėra. Ji rėmėsi Laimono Briedžio knyga „Vilnius savas ir svetimas“. Autorius nors ir rašė prisistatyme, kad ieškos to, „kas jame [mieste] buvo prarasta, užmiršta arba nepastebėta“, iš tikrųjų čia (Jidišlande, tuteišų žemėje) – tuo metu (po 1918 m.) gyvenusių tautų – žydų, gudų, lenkų, rusų, vokiečių – vieningo balso, kad „vysk. Jurgis gynė visus prispaustuosius, bet labiausiai žydus“, neišgirdo. Laida nuplaukė paskui Briedį…

Arba: reklaminiai stulpai Vilniuje, papuošti Maironio portretais, jo eilėmis. Argi netiktų šalia J. Matulaičio (jo studento, vėliau bendradarbio) portretas, jo šūkis: „Nugalėk blogį gerumu“? (Argi miestui jis nereikalingas?..) Bet ar pasibeldė kas į mero duris iš paskelbusiųjų jo metus? Nejaugi meras būtų neišgirdęs?

Arba vėl: kovo mėn. Lietuvių KMA minėjo savo veiklos 90-metį. (Minėjo būstinėje, kur gyveno vysk. Jurgis, kur ant sienos kabo gražus ganytojo portretas.) Bet apie jį – nieko. Tylu, ramu. Beje, prie šių namų veltui dairytumeis paminklinės lentos Jurgiui Matulaičiui. Tik pasvajoti belieka apie ją, apie sustojusį prie jos praeivį (ne vien lietuvį), net gidą, paaiškinantį pirmiausia izraelitui vysk. Jurgio reikšmę žydiškajam Vilniui. Nejaugi svajonė nepasiekiama net skelbusiems metus?

Arba: „Dar mokytinio suole“ J. Matulaitis parašė straipsnį „Keli žodžiai mūsų kunigėliams“. Pagalvoji – ar yra seminarija, kurioje būsimi kunigėliai būtų nuosekliai, sistemingai supažindinami su metų asmenybe, jos veikla? O „Marijos radijas“? (Marijos, kurią jis taip mylėjo…) Gal galėtų taip pat nuosekliai, sistemingai supažindinti klausytojus, o ne apsiriboti proginių renginių paminėjimu?

Išradingai, nuoširdžiai ir ištvermingai pluša vargdienių seserys. Dėkojant joms už darbą (nevargdienišką!), taip norisi palinkėti: „Na, vyrai, pajudinkit žemę!“

Publikuojama gavus autorės sutikimą. Straipsnio šaltinis: Bernardinai.lt 2012-11-09

Palikite savo mintis

2012 – ieji paskelbti Palaimintojo Jurgio Matulaičio metais

404378_320553641323471_1720026022_n

2011 m. liepos 17 dieną, Lietuvos vyskupai susirinkę Marijampolėje Šv. Arkangelo Mykolo Mažojoje Bazilikoje, kurioje ilsisi Pal. Jurgio Matulaičio palaikai, Šv. Mišių auka užbaigė Palaimintajam skirtą maldų aštuondienį ir atlaidus.

2012 metais sukanka 25 metai nuo arkivyskupo Jurgio Matulaičio paskelbimo Palaimintuoju. Rengiantis minėti šią iškilią paskelbimo Palaimintuoju sukaktį ir dėkojant Dievui už suteiktas malones mūsų kraštui ir Visuotinei Bažnyčiai arkivyskupo Jurgio Matulaičio asmenyje, Lietuvos ganytojai nusprendė ir praneša, kad ateinantieji 2012 – ieji metai Lietuvoje skelbiami Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio metais.

Ganytojai ragina per šiuos metus giliau pažinti Pal. Jurgio Matulaičio, Vilniaus vyskupo bei Lietuvos Apaštališkojo Vizitatoriaus asmenybę, jo nuveiktus darbus, kuriuose ypatingai atsispindi katalikiškojo socialinio mokymo sklaida Lietuvoje, atnaujintą marijonų vienuoliją ir įsteigtas Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų bei Jėzaus Eucharistijoje Tarnaičių seserų kongregacijas, rengti piligrimystės žygius prie Palaimintojo kapo Marijampolėje bei vienytis į tautos bendrą maldos sąjūdį prašant Dievo malonės Palaimintajam arkivyskupui Jurgiui Matulaičiui suteikti Šventojo garbę.

Palaimintojo Jurgio Matulaičio metų Lietuvoje programa

2012 metais taip pat sukanka 625 metai nuo Lietuvos Krikšto. Arkivyskupo Jurgio Matulaičio beatifikacija vyko, Lietuvai švenčiant Krikšto 600 metų jubiliejų. Šios sukaktys ir sutapimai kviečia dėkoti Dievui už Krikšto malonę ir atnaujinti ryžtą ja gyventi.

Metų šūkis ir pagrindinė mintis: BLOGĮ NUGALĖTI GĖRIU.

Ši mintis remiasi pal. Jurgio Matulaičio herbe įrašytu šūkiu „Vince malum in bono“ (plg. Rom 12, 21).
Turime iš naujo įsiklausyti į pal. Jono Pauliaus II kvietimą, nuskambėjusį Lietuvos 600 m. Krikšto jubiliejaus ir arkivysk. Jurgio Matulaičio beatifikacijos šv. Mišių homilijoje: „Brangūs broliai ir sesės lietuviai! Šiandien Bažnyčia kreipiasi į jus Kristaus žodžiais iš Evangelijos: ,Priimkite pranašą kaip pranašą, priimkite teisųjį kaip teisųjį’ (Mt 10, 41). Toks yra šios beatifikacijos šūkis Krikšto jubiliejui. Šventuosius reikia priimti širdimi ir tikėjimu, kad jie rodytų mums kelią – kelią, prasidedantį pasinėrimu Kristuje per Krikštą“.

Širdimi priimdami pal. Jurgį Matulaitį ir jo pavyzdžiu sekdami, galime tobuliau gyventi savo Krikštu. Per Krikštą tampame Dievo vaikais ir Bažnyčios bendruomenės nariais. Juo esame įgalinami ir kviečiami gyventi tikėjimu, viltimi ir meile. Šios dieviškosios dorybės yra tas gėris, kuriuo nugalime blogį ir kurių sklaidą tegul skatina visos Palaimintojo Jurgio Matulaičio metų iniciatyvos ir renginiai.
Tikėjimas – tai dieviškoji dorybė, padedanti pasitikėti Dievu ir Jo žodžiu, kurio dievobaimingai klauso ir kurį ištikimai aiškina Bažnyčios Mokymas, stengdamasis jame rasti pagrindinių mūsų meto klausimų sprendimą.
„Kur mūsų kiekvieno jėgų versmė? Kristuje, be abejo, ir Kristaus Bažnyčios dvasioje: tame tiksle, kurį mums nurodo Bažnyčia, tose taisyklėse, kurias paduoda, tuose sakramentuose, kuriuos mums teikia. Štai kur mūs gyvybės versmės“. (Pal. J. Matulaičio Užrašai, 1913 01 06)
Viltis – tai dieviškoji dorybė, kurios padedami kaip savo laimės trokštame Dangaus karalystės ir amžinojo gyvenimo, pasitikėdami Kristaus pažadais ir remdamiesi ne savo jėgomis, bet Šventosios Dvasios malonės pagalba. Esame pašaukti daug didesniems dalykams, negu kasdien matome ir galime pasiekti žemiškajame gyvenime. Esame pašaukti į šventumą, į kurį einame Dievo ir artimo meilės keliu.
„Aš už visas malones, kurias man suteikei, dėkoju. Koks Tu, Viešpatie, dosnus. Kaip gausiai dalini savo malones mums, nevertiems sutvėrimams. Dieve mano, Dieve. Kaip saldu Tau tarnauti. Kas bus Tavo danguje, jei čia, ant žemės tokiomis saldybėmis žmogaus sielą pripildai, kuomet šventais šiurpuliais per kūną pereini, tarsi į trečią dangų pagavęs nuneši“.
(Pal. J. Matulaičio Užrašai, 1913 04 05)
Meilė – tai dieviškoji dorybė, kurios padedami mes mylime Dievą labiau už viską, o savo artimą – kaip save pačius. Konkrečiais darbais besireiškianti meilė Dievui ir žmonėms yra gyvo tikėjimo vaisius.
„Kada Dievo meilė į mūsų širdį įžengusi ją praplečia, tada joje taip erdva pasidaro, kad visi žmonės, be jokių skirtumų ar tai luomų, ar tautos į ją
sutelpa“. (Pal. J. Matulaičio Užrašai, 1910 1117)

Metų tikslai ir siekiai:

Dėkoti Dievui už Krikšto malonę, ir už visus, jai atsiliepusius, ypač už Pal. Jurgį Matulaitį, bei už visas malones, gautas Palaimintojo užtarimu per 25 metus.
Žadinti tikėjimą ir skatinti jo įkvėptų įvairių parapijų bendruomenių veiklą, nukreiptą į artimo meilės tarnystę, aktyvių Bažnyčios narių ugdymą.
Skatinti kunigus ir vienuolius į didesnį šventumą ir meilę Kristui ir Bažnyčiai: „Duok, Dieve, kad sudegčiau, kaip ta žvakė ant altoriaus nuo darbo kaitros ir meilės ugnies Tau ir Tavo Bažnyčiai“ (pal. Jurgis Matulaitis).

Laikantis Palaimintojo raginimo „Rikiuokitės ir pasišvęskite“, atpažinti svarbiausias šiandienos Bažnyčios aktualijas ir ieškoti jų sprendimų, sekti Šventojo Tėvo paraginimus ir juos kūrybingai pritaikyti.
Įvairių iššūkių akivaizdoje laikytis gėrio, ypač rūpinantis pagarba žmogaus kaip Dievo paveikslo orumui, siekiant socialinio teisingumo, palaikant šeimų ištikimybę, tvirtumą, atvirumą gyvybės dovanai.
Labiau atskleisti Bažnyčios pastangas dėl žmonių, ypač labiausiai apleistų, dvasinės ir socialinės gerovės.
Stiprinti pasauliečių ir dvasininkų bendradarbiavimą.

Programos kalendorius:

2011-12-08 – pal. J. Matulaičio ingreso į Vilniaus Katedrą minėjimas.
2012-01-27 – pal. J. Matulaičio liturginis minėjimas Lietuvoje.
2012-01-29 – minėjimas Vilniaus Pal. J. Matulaičio parapijoje.
2012- 07-01 – Lietuvos Krikšto 625 metų ir pal. J. Matulaičio beatifikacijos 25 metų sukakčių minėjimas Kaune.
2012-07-1/8 iškilmės Telšių vyskupijoje, Žemaičių Kalvarijoje.
2012-07-8/15 iškilmės Vilkaviškio vyskupijoje, Marijampolėje. Konferencija pal. J. Matulaičio dvasingumo tema, mariologijos ir ekleziologijos šviesoje.
2012-07-22 iškilmės Šiaulių vyskupijoje, Kryžių kalne.
2012-08-15 iškilmės Kaišiadorių ir Panevėžio vyskupijose, Pivašiūnų ir Krekenavos šventovėse.
2012-09-7/15 iškilmės Šiluvos šventovėje. Susitikimai, pokalbiai su Marijonų misionieriais iš Ruandos, Kamerūno ar vienuoliais iš Filipinų, Brazilijos, Argentinos.

Lietuvos Vyskupų Konferencijos sekretoriatas

Palikite savo mintis

Irena Petraitienė „Pijus XI ir pal. Jurgis Matulaitis: dvasinių polėkių bendrumas“

2012 metais buvo švenčiamos devyniasdešimtosios metinės (1922 m.), kai buvo išrinktas Romos popiežius Pijaus XI, mintį veda į sudėtingus Lietuvos istorijos laikus, kai tarp Vilniaus vyskupo Jurgio Matulaičio ir Varšuvos nuncijaus arkivyskupo Achile Ratti užsimezgusi nuoširdi draugystė padėjo įveikti politinio gyvenimo sukeltus sunkumus.

xxxx

1922 m. vasarį vyskupas J. Matulaitis, sužinojęs, jog Milano arkivyskupas kardinolas Achile Ratti išrinktas popiežiumi, tuoj pasiuntė jam pasveikinimą:

Šventasis Tėve, gavęs linksmą žinią apie Tavo išrinkimą popiežium, kurį turėjome kaip mielą ir tėvišką Vizitatorių ir Apaštališkąjį Nuncijų bei brangų ir garbingą Svečią, Guodėją ir Stiprintoją, kuris patsai mūsų kraštus esi aplankęs, mūsų vargus ir nelaimes esi stebėjęs ir tarsi savo rankomis esi palietęs mūsų žaizdas, – savo džiaugsmo negaliu kitaip išreikšti, kaip tik puolęs po Tavo Šventenybės kojų pareikšti savo giliausios kūniškos meilės, pagarbos ir klusnumo jausmus, nuolankiai prašydamas suteikti man ir mano vyskupijai savo Apaštališkąjį Palaiminimą, kad Viešpats suteiktų mūsų krašto tautoms tikrą taiką bei savitarpio sugyvenimą, kad nutolę nuo katalikų Bažnyčios gyventojai grįžtų į jos vienybę ir Tavo Šventenybės tėviškąjį klusnumą.

Klusniausias ir atsidavęs sūnus Kristuje. Jurgis Matulevičius, Vilniaus vyskupas

Vyskupui Jurgiui buvo tikra staigmena, kai į jo pasveikinimą Pijus XI atsakė asmenišku savo ranka pasirašytu laišku:

Garbingajam Broliui, Vilniaus vyskupui Jurgiui – Pijus XI.

Garbingasis Broli, (siunčiame) sveikinimą ir Apaštališkąjį palaiminimą. Gavome labai malonų laišką, kuriuo Tu Mums, ką tik paslaptinga Dievo valia iškeltam į Petro sostą, išreiškei savo pagarbą ir atsidavimą. Nesakome, kad laikas yra džiugus, nes labai liūdni laikai, nei sąlygos, kuriose Tau tenka gyventi, neleidžia džiaugtis. Tačiau Mes patys nekartą esame patyrę su kokia išmintimi ir bešališkumu atlieki gero ganytojo pareigas, ieškodamas ne žmonių pagyrimo, o tik Dievo garbės ir sielų išganymo. Nesiliauk, kaip ligi šiol, katalikybei pasitarnauti. Mes, pasitikėdami, kad visi Tavęs dėl vyskupiško kilnumo ir meilės klausys ir Tave gerbs, ypatingai Dievo prašome, kad toms tautoms suteiktų kuo greičiau tikrą taiką, o paklydusius pašauktų į motinos Bažnyčios globą, nes tik tokiu būdu pasiekiama valstybių palaima ir gerovė. Šia viltimi remdamiesi, kaip dangiškųjų malonių laidą ir drauge kaip Mūsų ypatingą palankumo ženklą, Tau, Garbingasis Broli, visai Tavo dvasiškijai ir žmonėms teikiame iš visos širdies Apaštališkąjį Palaiminimą.

Rašyta Romoje, pas šv. Petrą,1922 m. vasario 22 d., Mūsų valdymo pirmaisiais metais. Pijus XI savo ranka.

Šį popiežiaus Pijaus XI laišką vyskupas labai brangino, nes tai buvo Šv. Tėvo jam parodyto palankumo ir draugiškumo dokumentas.

1918–1921 m. vysk. J. Matulaitis dažnai susirašinėjo su arkivyskupu A.Ratti, pradžioje vizitatoriumi,o nuo 1919 m. birželio 9 d. – nuncijumi Lenkijai. Lotyniškai rašyti laiškai saugojami Vatikano ir marijonų archyvuose Romoje. Šią konfidencialią ne paštu ėjusią, bet per patikimų asmenų rankas perduodamą korespondenciją analizavęs dr. Juozas Vaišnora MIC pažymi, kad išlikusiuose šešiuose ilguose vyskupo J. Matulaičio laiškuose dėstomi vyskupijos reikalai, pateikiami išsamūs atsakymai į A. Ratti keltus klausimus. Nuncijaus aštuoniolika laiškų Vilniaus vyskupui yra labai nuoširdūs, draugiški, dažnai baigiami šiltu atsisveikinimu: „Tau atsidavęs brolis A. Ratti.“

xxxx

Ant vaizdingo Vyslos kranto esantį Bielianų marijonų vienuolyną monsinjoras Achile Ratti mėgdavo lankyti nuo pirmųjų atvykimo į Varšuvą dienų. Bendraujant su lenkų ir lietuvių marijonais Apaštališkajam vizitatoriui iškilo pilnesnis kandidato į Vilniaus vyskupus, Bielianų vienuolyno įkūrėjo kun. Jurgio Matulevičiaus-Matulaičio dvasios paveikslas. Marijonams prašant neatimti jų vyriausiojo vado, Achile Ratti yra pasakęs: „Visi tie faktai tik patvirtina, kad teisingai išrinkome. Teesie tai jums suraminimas.“ 1918 m. gegužės pabaigoje atvykęs į Varšuvą, jis marijonų generolo J. Matulaičio nesutiko, nes kovo 1 d. kun. Jurgis Lenkijos sostinę buvo palikęs, ir birželio 21 d. Varšuvos arkivyskupijos įsteigimo šimtmečio iškilmėse nedalyvavo. Bet vizitatoriui mons. A.Rati adresuotą laišką, jis tada perdavęs į Varšuvą vykstančiam Seinų vyskupui A.Karosui, bičiuliams pasakojo:

„Įrodinėjau, kad aš kol kas dar būtinai reikalingas vienuolijai.“

Prabėgus svarstymais pažymėtam pusmečiui, kun. J.Matulaitis sulaukė tokio turinio laiško:

Jo Malonybei Garbingajam Kunigui Jurgiui Matulevičiui, paskirtam Vilniaus vyskupu.

Man įsakyta pranešti Jūsų Malonybei, kad bulės, skiriančios Tamstą vyskupu, jau yra paruoštos Apaštališkoje Raštinėje. Bet, kadangi, viena, jos negali būti be pavojaus persiųstos, o, antra, greitas vyskupų sostų aprūpinimas, dar labiausiai yra reikalingas, tai Jo Šventenybė popiežius Benediktas XV suteikė Jūsų Malonybei galią, nelaukiant minėtų bulių, tuojau iš katalikų vyskupo priimti šventimus ir paimti Jums paskirtą vyskupo sostą, tačiau pirma atlikus tikėjimo išpažinimą ir padarius priesaiką, kaip įsako įsakymai, bet išlaikius visa kita, ko reikalauja teisės.

Varšuva, 1918 m. lapkričio 22 diena. Apaštališkasis vizitatorius Achile Ratti.

1919m. pradžioje bolševikams užėmus Vilnių, vysk. J. Matulaitis prašė vizitatoriaus Ratti plačių įgaliojimų valdyti vyskupiją, kai nėra galimybės susisiekti su Šv. Sostu. Kovo 19 d. vysk. J. Matulaitis tokius įgaliojimus gavo ne tik sau, bet ir kitiems Lietuvos vyskupams. O pirmasis vysk. J. Matulaičio ir mons. A. Ratti susitikimas įvyko 1919 m. gegužės 11 d. Varšuvoje. Tada gyvu žodžiu Vilniaus vyskupas išdėstė politinės ir bažnytinės padėties problemas. Vizitatoriui tai nebuvo naujiena, nes po vyskupo konsekracijos Vilniaus kapitula A. Ratti buvo parašiusi ilgą nepasitenkinimo laišką: „… JE Jurgio Matulevičiaus paskyrimas, ką su skausmu turime konstatuoti, sukėlė visai kitokius jausmus. Didelės dalies tikinčiųjų ir dvasiškijos dvasią prislėgė sumišimas ir susirūpinimas…“ Į tokį kapitulos raštą vizitatorius yra atsakęs ilgu laišku, paaiškinęs, kad visa, kas daroma valdant Bažnyčią, yra Dievo valia, ypač skiriant vyskupus.

Tuoj po šio vizito, vysk. Matulaičio pakviestas, vizitatorius Ratti atvyko į Vilnių kaip asmeninis ganytojo svečias ir turėjo progos atidžiau įsigilinti į vyskupijos padėtį. Ta pačia proga vizitatorius išsiaiškino galimybes aplankyti Kauną.

1919 m. spalio 28 d Varšuvos katedroje, dalyvaujant 21 vyskupui, tarp jų ir Jurgiui Matulaičiui, Varšuvos arkivyskupas Aleksandras Kakovkis Achhile Ratti konsekravo vyskupu. Prieš konsekraciją A.Ratti atiliko kelių dienų rekolekcijas pas marijonus Bielianuose. Dr. J. Vaišnoras MIC pažymi: „Daug kur buvo rašyta ir kartota, kad toms rekolekcijoms vadovavęs vysk. Matulaitis. Bet tai netiesa. Ratti atliko rekolekcijas pats vienas, o vysk. J. Matulaitis iš Vilniaus į Bielianus atvyko tik Ratti konsekracijos išvakarėse, spalio 27 d., kai Ratti rekolekcijas jau buvo atlikęs.“ (Bruklinas, 1982).

Varšuvos nunciatūroje Vilniaus vyskupas būdavo laukiamas, nuncijaus asmeninio ir Šv. Tėvo rūpesčio nestokojantis svečias. Apie tai liudija ark. A. Ratti laiškas: „Iš mano kelionės į Romą galiu tik tiek pasakyti, kad palikau Šv. Tėvą sveiką ir kad jis yra labai susirūpinęs, ypač visomis smulkmenomis, kurios liečia Vilniaus vyskupą, jo eventualų pagalbininką….apie ką aš Jums papasakosiu plačiau pirma proga, kai tik rasite galimybę atvykti į Varšuvą.“

xxxx

„Giedratitiškių lenkų delegatai buvo pas mane tris kartus. Pirmą kartą reikalavo, kad būtų pašalinta lietuvių kalba iš bažnyčios. Tada aš jiems pasakiau, kad pamaldų tvarkos nekeisiu, kol yra karo stovis.“ Dienoraštyje rašė vysk. J. Matulaitis apie Giedraičių miestelyje kilusius neramumus dėl pamaldų tvarkos, kurie ilgainiui virto muštynėmis. Žinia, kad vysk. J. Matulaitis kaltininkams lenkams paskyrė rekolekcijas, paskyrė pasninką ir laikinai uždarė bažnyčią, pasiekė ir nuncijų. Spaudimą darė ir Varšuvos valdžia. Arkiv. A. Ratti 1920 m. gegužės 7 d. laiške vysk. J. Matulaičiui rašė:

„Užsienio reikalų viceministras Debski man atsiuntė oficialų raštą dėl Giedraičių įvykių. Man vykstant į Romą, žodžiu kalbėjo vidaus reikalų ministras Voicechovskij. Jis insistuoja, kad esą pavojinga ir taip ilgai laikyti bažnyčią uždarytą. Aš atsakiau, kad jau ne kartą tuo reikalu esu jums rašęs ir kalbėjęs, kad aš patyriau, jog jūs rūpinatės tuo reikalu pagal savo sąžinę ir atsakomybę, kaip sielų ganytojas, remiamas ir palaikomas savo Kapitulos, kad aš esu prašęs jūsų mane painformuoti apie padėtį ir imtis žygių, kurie atrodys reikalingi.“ 

Dėl Giedraičių vysk. J.Matulaitis savo 1920 m. spalio 23 d. laiške nuncijui praneša, kad ten pamažu grįžtanti tvarka ir ramybė. Reikalai tiek pagerėję, kad bažnyčia jau atidaryta, laikomos pamaldos, teikiami sakramentai, tačiau pamokslai, baiminantis, kad vėl nekiltų riaušės, dar nesakomi.

Į tokį vysk. J. Matulaičio laišką nuncijus Ratti 1920m. lapkričio 1d. atsakė: „Tavo spalio 23 d. laišką skaičiau su dideliu džiaugsmu, bet drauge ir su liūdesiu, Tavo laiške, tarsi čia pat matydamas Tavo asmenį, kai skaičiau tiek blogio ir tiek liūdnų dalykų. Bet „ yra Dievas danguje“ ir Dievas tikrai padės… Belieka man ne tik plunksna, bet ir karšta širdimi pareikšti Tau mano giliausius jausmus, kuriais drauge su Tavimi kenčiu, su Tavimi meldžiuosi, su Tavimi visa širdimi esu, norėdamas su Tavimi būti drauge ir kūnu, su Tavimi darbuotis. Jei kiek galėsiu, kiek pajėgsiu, prašau manimi pasikliauti.“

1920 m. vyskupas Matulaitis, būdamas pačiame politinių audrų sūkūryje, jas giliai išgyveno, tačiau laikėsi teisingos pozicijos, dažnai kartodavęs: ” Aš žinau tik vieną politiką, tai politika katalikų Bažnyčios, tai politika Viešpaties Jėzaus.” Pasak kun. S. Ylos, gal tai ir buvo didžiausia politika, kurios nepajėgė suvokti ne tik lenkų politikai, bet ir daugelis dvasininkų. Vienus, prie bolšveikų buvusius sunkumus, keitė kiti. Apie tai vyskupas pasakodavo savo laiškuose nuncijui, siųsdavo jam laikraščių iškarpas kaip akivaizdų šmeižtų įrodymą. 1920 m. gruodžio 5 d. nuncijui jis rašė:

“Vilniuje jau praleidžiu šeštą valdžią. Vargšė mano diecezija. Kai kurie dekanatai liko visai be kunigų. Dabar, kur yra lietuvis, ten ramus gyvenimas grįžta į normalias vėžes. Tačiau dar gyvenam lyg ant vulkano. Netikėkit laikraščių paskalomis.”

Po kelių mėnesių kita žinia lyg vėl aimana skrieja į Varšuvą: “Atmosfera tačiau esti nepakenčiama. Diena iš dienos nuolatiniai įtarinėjimai, juodinimai ir šmeižtai. Čia yra tikros skaistyklos dalelė. Mus nuolat kankina likimo netikrumas.”

Ką į tai nuncijus? Arkivyskupas Achile Ratti į Vilnių kuo greičiau siuntė krikščionišką paguodą, bičiulišką pastiprinimą, tam tikrą solidarumą ir tėvišką patarimą:

Gavau laišką su laikraščių priedu. Tiek laiške, tiek spaudoje vien tik liūdni ir apverktini dalykai. Tačiau bent dabartiniu momentu nematau, ką daryti ir bandyti be pagrįstos baimės sukelti dar didesnį blogį. Dievas mato, Dievas žino, kodėl tokius dalykus leidžia. Dievas tinkamu laikus pasirūpins. O dabar belieka tikėtis.( 1921 m. sausio 26 d.)

Už paskutinį laišką ir laikraščius dėkoju, nors juose nieko gero nė malonaus nėra. Reikalinga kantrybė, kol pareis Dievo rūstybė. Nematau, kad būtų galima ką padaryti be didesnio pavojaus. Viena tik matau – Tavo girtiną ir nuostabų elgesį, kuris reiškiasi protinga tyla ir budria kantrybe. Budri kantrybė, kad, nors ir netiesiogiai veikiant, būtų galima apsisaugoti; protinga tyla, kuri nekliudytų veikti, kai pasitaiko proga, ir į gera raginti. Laikraščius, kuriuos paminėjai, esu skaitęs. Kai ką jau esu daręs ir dar rengiuosi daryti. Tačiau mažai galima pasiekti, kai žmonės užsikemša ausis“.( 1921 m. vasario 27 d.|)

A. Ratti iš visos širdies pritarė vyskupo Matulaičio taikingai pozicijai. Atvykęs į Varšuvą ir susipažinęs su Lenkijos Bažnyčios padėtimi, pats pastebėjo, kad lenkai katalikai religiją, tikėjimą glaudžiai sieja su tautybe. Jam paaiškėjo ir tai, kad vos atgavusi savo nepriklausomybę, Lenkija nepripažįsta kitoms tautoms jokių egzistencinių teisių ir siekia visus sulenkinti. A. Ratti darė viską, kad būtų išvengta kovų, kad visi taikingai sugyventų. Tokie nuncijaus žygiai negalėjo patikti Varšuvos valdžiai. Jis buvo kaltinamas nepalankumu Lenkijos valstybės interesams. Skaudžiai išgyvendamas iškilusius vargus nuncijus A. Ratti laiške savo bičiuliui vyskupui Matulaičiui rašė:

„Melskis už mane, nes esu labai didelėse sunkenybėse. Aš už tave visuomet meldžiuosi.(1921m. sausio 2 d.)

Žinau tavo didelius vargus ir rūpesčius, kurių kasdien vis atsiranda naujų. Dievas davęs tau kantrybės, suteiks ir atlyginimą.(1921 m. kovo 17 d.)

Viešpats tesuteikia Tavo širdžiai paguodos tavo sielvartuose ir nemalonumuose. Žinau, kad ir prieš mane buvo daug sakyta ir sakoma netiesos, bet visa tai manęs nejaudina ir neliečia. Kol tokia yra Dievo ir Jo Vietininko žemėje valia, giedra, nors ir karčia ramybe džiaugiuosi. Sakau karčia dėl žalos, kurios kartais sielos patiria. Dievas mato, Dievas parūpins. Meldžiuosi už Tave ir tavuosius. Melskis ir už mane, nes niekad nebuvau tiek reikalingas maldos, kiek dabar.(1921 m.gegužės 2 d.)

Varšuvos nuncijus ark. A. Ratti 1921m. vasarą buvo paskirtas dalyvauti Santarvės komisijoje, kuri turėjo prižiūrėti Silezijoje ir Prūsijoje vykusį plebiscitą. Tai sukėlė tiek lenkų, tiek vokiečių nepasitenkinimą. Iš keblios padėties jį išgelbėjo popiežius Benediktas XV, paskirdamas Milano arkivyskupu ir kardinolu. Matyt, dėl to paskyrimo vysk. J. Matulaitis bus jį pasveikinęs, nes A. Ratti atsako:

„Taip norėjo Šv. Tėvas, visiškai manęs neatsiklausęs. Teesie Dievo valia, nors man uždėjo didelės atsakomybės pareigą. Melskis, prašau, už mane, aš meldžiuosi už tave. Melskimės vienas už antrą, kad būtume išganyti.“ (1921 m. birželio 2 d.)

Kas šiuos du Bažnyčios vyrus taip suartino? Pasak dr. J. Vaišnoros MIC, pirmiausia charakterių ir dvasinių polėkių bendrumas. Abu ištikimai vykdė Dievo ir Šv. Tėvo valią, visa tai vertindami aukščiau už savo asmeninius reikalus. Abu buvo apsišarvavę kantrybe pakelti sunkenybes ir priešiškumus, abu buvo atviri visiems žmonėms, abu buvo maldos vyrai.

Romos popiežiumi 1922 m. vasario mėn. išrinktas Pijus XI daug dėmesio skyrė Vilniaus vyskupui J. Matulaičiui, gynė nuo puolimų, kaltinimų, jam atsistatydinus iš vyskupo pareigų, pakėlė arkivyskupu, paskirdamas apaštališkuoju vizitatoriumi Lietuvai. Vizitatoriaus padarytus žygius, įkuriant Lietuvos bažnytinę provinciją, popiežius Pijus XI aprobavo. Netikėta arkivyskupo J. Matulaičio mirtis nutraukė jų draugystę. „Šventasis Tėvas, atėjęs į audiencijų salę, savo papročiu pirmiausia apėjo visus mus suklaupusius ir kiekvienam davė pabučiuoti savo žiedą, – atsiminimuose rašė kun. A. Rėklaitis MIC, kai 1934 m. buvo minimas J. Matulaitis marijonų vienuolijos atnaujinimo dvidešimtpenkmečio proga. – Atėjęs prie Atnaujintojo portreto sustojo ir tarė: Brangi dovana, nes brangus asmuo. Ir valandėlę patylėjęs pasakė: Šis vyras tikrai buvo šventas. Tai buvo tarsi neoficiali J. Matulaičio kanonizacija.“

Straipsnio autorė Irena Petraitienė yra Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus vedėja

  Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt,  2012-02-23

Palikite savo mintis

Palaimintojo Jurgio Matulaičio muziejus Marijampolėje

Muziejus yra įsikūręs Marijampolės Marijonų vienuolyne ir Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo bazilikoje. Ekspozicija patraukli įvairių amžiaus grupių lankytojams, o ypač paaugliams ir jaunimui, nes medžiaga joje pristatoma ne vien tradiciniu būdu, bet ir interaktyvioje aplinkoje — informaciniuose terminaluose su lietimui jautriais ekranais.

Kviečiame:
pažinti palaimintojo Jurgio Matulaičio, vienos ryškiausių katalikiškojo pasaulio asmenybių Lietuvoje, gyvenimą ir veiklą;
stebėti nuostabų Dievo veikimą tautos, krašto, miesto ir individualaus žmogaus gyvenime, stabtelint ties esminėmis žmogaus patirtimis: kančia ir viltimi, pareiga ir ištikimybe, bičiulyste ir tarnavimu, džiaugsmu ir mirtimi;
Įsižiūrėti į palaimintojo Jurgio Matulaičio tikėjimo liudijimą, ieškant atsakymų į klausimus: ką reiškia sakyti „tikiu“? Koks yra tikintis žmogus? Ar tikėjimas tikrai gali keisti gyvenimą?
pažinti Marijampolės miesto kilmę, ankstyvąją istoriją bei iškilias šio krašto asmenybes, todėl organizuotas apsilankymas jame praturtinti tikybos, etikos, istorijos pamokų programą ar papildomo ugdymo planą įvairių amžiaus grupių moksleiviams.

Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bazilikoje, dešiniojoje koplyčioje, kurios altoriuje ilsisi pal. Jurgio Matulaičio relikvijos (žemiškieji palaikai), patalpinta mažutė ekspozicija, kurios pagrindinis eksponatas — originali pomirtinė pal. Jurgio Matulaičio kaukė.

Kviečiame žiūrėti reportažą apie muziejaus atidarymą per LRT.

Muziejaus steigėjas: VšĮ Marijampolės kultūros ir istorinio paveldo turizmo centras
Iniciatoriai ir globėjai: Marijampolės Marijonų vienuolynas, Marijampolės savivaldybė

Daugiau informacijos muziejaus internetiniame puslapyje: http://www.marijampolesbazilika.lt/?id=40

Palikite savo mintis

Palaimintojo Jurgio Matulaičio beatifikacijos 25-ųjų metinių jubiliejus

Tiesioginė transliacija per LRT televiziją:

Palikite savo mintis

D. Ramanausko sukurtas filmas „Pal. J. Matulaičio šventė Marijampolėje“

86e0513f93952dec869c223eb723883f1173ebc7Pristatome režisieriaus Daliaus Ramanausko kurtą filmą apie pal. Jurgio Matulaičio minėjimą Marijampolėje, pradedant jo atminimui ir 25-osios beatifikacijos metinėms skirtus metus.
Siekiama atkreipti tiek Lietuvos, tiek užsienio tikinčiųjų dėmesį į palaimintojo asmenybę, skatinti susipažinti su jo mokymu, gyvenimu bei asmenine ištikimybe Bažnyčiai.
2012 m. sausio pabaigoje Marijampolėje tėvų marijonų ir seserų vargdienių rūpesčiu buvo paminėtos pal. J. Matulaičio 85-osios mirties ir gimimo dangui metinės.

Filmą žiūrėkite nuorodoje: bernardinai.tv

Palikite savo mintis

S. Albina Pajarskaitė MVS „Palaimintasis Jurgis Matulaitis šiandien“

pal.jurgis55

Palaimintasis Jurgis Matulaitis

 Jurgis Matulaitis, išgyvenęs lietuviško gyvenimo vargus, nuo kaimo piemenėlio iki kunigo, Bažnyčios socialinių klausimų sprendimo žinovo ir dvasinių židinių – naujo tipo vienuolijų kūrėjo bei arkivyskupo, kaip apaštalinis vizitatorius, paruošęs Lietuvos su Apaštalų Sostu konkordato projektą, 1927 m. sausio 21 d. savo pranešime Apaštalų Sostui apie Lietuvos bažnytinius reikalus užrašė: „Manau, kad mano misiją Lietuvoje tenka laikyti kaip pasibaigusią“. Ir po šešių dienų, sausio 27-osios ankstyvų rytą, ištaręs savo dvasios vaikams paskutinį tėvišką testamentinį priesaką „Rikiuokitės ir pasišvęskite“, iškeliavo į Aukščiausiojo prieglobstį tęsti savo misijos nauju būdu.

 Jau laidotuvių metu visi jautė ir kalbėjo apie arkivyskupą Jurgį, kaip apie herojiškai kovojusį gerumu prieš blogį švento gyvenimo vyrą ir šį regimąjį pasaulį vertinusį dievišku mastu. Po laidotuvių prie jo karsto Kauno Bazilikos kriptoje dažnai suklupdavo įvairių bėdų spaudžiami žmonės, prašydami užtarimo, ir dažnai per jį gaudavo Viešpaties malonių.

 1934 metais Marijonų vienuolijos sprendimu Arkivyskupo kūnas iš Kauno buvo perkeltas į Marijampolę ir padėtas į specialiai paruoštą sarkofagą Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje. Žmonės dar gausiau lankė jo sarkofagą, karštai melsdami sveikatos ir kitų malonių, nes tvirtai tikėjo jo šventumu ir būdavo išklausyti. Tai matydamas vyskupas Antanas Karosas patvirtino maldą į Švenčiausiąją Trejybę išmelsti arkivyskupo Jurgio paskelbimui palaimintuoju. Buvo išspausdinta daugybė jo paveikslėlių su šia maldele, kurie plito po visą Lietuvą. Vis daugiau rinkosi padėkų už per Arkivyskupo užtarimą gautas malones ir augo arkivyskupo Jurgio šventumo garsas. Be to, ir popiežius Pijus XI, gerai pažinojęs Jurgį Matulevičių-Matulaitį, vienos audiencijos metu marijonams buvo pareiškęs: Hic vir fuit vere sanctus (šis vyras tikrai buvo šventas). Visa tai vertė pradėti beatifikacijos bylą, ir 1939 metais Marijonų vienuolijos kapitula nutarė ją pradėti. Tačiau Lietuvos okupacija ir Antrasis pasaulinis karas tą darbą sutrukdė, bet visiškai nepanaikino šio nutarimo.

 Pagal bažnytinės teisės reikalavimus, beatifikacijos byla turėjo būti pradėta Lietuvoje, bet kadangi tai buvo neįmanoma, Šventasis Sostas 1953 m. balandžio 21 d. suteikė leidimą ją pradėti Romoje. Prasidėjus beatifikacijos bylai, žmonių (užsienyje ir Lietuvoje) pasitikėjimas Arkivyskupo šventumu ir jo užtarimu pas Dievą dar labiau padidėjo. Nepaisant geležinės uždangos, iki 1978 metų beatifikacijos bylos proceso užbaigimo jos postulatoriai (iš pradžių iki 1967 m. kun. Kazimieras Rėklaitis, MIC, vėliau kun. dr. Juozapas Vaišnora, MIC) yra gavę apie 900 atsiliepimų – padėkų už gautąsias malones, daugiausia už pagijimus nuo įvairių ligų.

 Okupuotoje Lietuvoje net ir pačios žiauriausios priespaudos (1946-1953) metais kiekvieną sausio 27 dieną prie arkivyskupo Jurgio sarkofago koplyčioje būdavo aukojamos šv. Mišios, į kurias susirinkdavo būrys tikinčiųjų ne tik iš Marijampolės (tuomet vadintos Kapsuku), bet ir tolimiausių Lietuvos vietovių, kurie per arkivyskupo Jurgio užtarimą buvo gavę vienokių ar kitokių malonių. Vėliau kasmet sausio 27-osios minėjimai vis gausėjo maldininkų skaičiumi ir gražėjo apeigomis, kuriose gausiai dalyvaudavo dvasininkai, jaunimas, chorai, nors ateistinė valdžia ėmėsi visokių persekiojimo priemonių, nors buvo suimti svarbiausi dvasios vadai, o į šventę vykstantis jaunimas buvo gaudomas ir net suiminėjamas. Jaunimo susibūrimai sausio 27-ios proga visada būdavo įspūdingi, pakeldavo visų dvasią. Žinoma, kartais pasitaikydavo baimės ir silpnadvasiškumo apraiškų.

 Po pamaldų ant kelių suklupę jauni bei pagyvenę žmonės eidavo prie sarkofago ir bučiuodami jo granitą iš širdies kiekvienas meldėsi, prašydamas sau ir kitiems reikalingų malonių, o svarbiausia: „Padaryk stebuklą, duok supratimo, širdžių vienybės, drąsos kovoti už savo šventus idealus. Tai bus vienas iš Tavo didžiausių laukiamų stebuklų“ (s. M.K. Veronikos Beišytės užrašas).

 Kartą, sakydamas pamokslą, arkivyskupas Liudvikas Povilonis pasakė, kad Marijampolės bažnyčioje po Švenčiausiojo Sakramento yra brangiausias šis kampas ir ranka parodė į sarkofagą. Kai baigėsi pamaldos, minia žmonių puolė ant kelių prie sarkofago ir ėmė melstis. Taigi ką reiškia žmonėms Bažnyčios hierarcho patvirtinimas apie asmens šventumą!

 Visi meldėsi, laukė arkivyskupo Jurgio Matulaičio paskelbimo palaimintuoju ir sulaukė. 1987 m. birželio 28 d. Romoje, virš Šv. Petro ir Povilo bazilikos durų iškilo Palaimintojo Jurgio Matulaičio paveikslas su užrašu +PRO CHRISTO ET ECCLESIA+ (Kristui ir Bažnyčiai).

 Į arkivyskupo Jurgio Matulaičio paskelbimo Palaimintuoju pamaldas popiežius Jonas Paulius II pakvietė visus kardinolus ir viso pasaulio lietuvius. Gaila, kad tada okupuotos Lietuvos tikintiesiems tegalėjo atstovauti ir Šventajam Tėvui pareikšti padėką tik vienas Telšių vyskupas Antanas Vaičius.

 Lietuvoje, Marijampolėje, arkivyskupo Jurgio Matulaičio paskelbimo Palaimintuoju ir jo kūno perkėlimo į altorių iškilmės įvyko 1987 m. liepos 12 d.

 Besiruošiant sutikti šią didžiąją šventę, anksčiau visus kamavusi baimė tarsi išnyko ir, nors valdžia dėjo visas pastangas jos iškilmingumą sumenkinti, visų entuziazmas kuo iškilmingiau pažymėti šį nepaprastą įvykį buvo nenugalimas. Vargdienių seserys drauge su talkininkais visoms Lietuvos parapijoms išdalijo įrėmintus didelius Palaimintojo portretus, paruošė per 10 tūkst. jo paveikslėlių su relikvijomis (Palaimintojo Jurgio drabužio skiautelėmis), kurių neužteko visiems iškilmių dienos dalyviams. Marijampoliečiai kaip išmanė stengėsi kuo gražiau priimti maldininkus; visi, ką nors duodami, jautėsi laimingi, džiaugėsi galį prisidėti prie savo šventojo pagerbimo. Sėdėdamos šventoriuje moterys su džiaugsmu pynė vainikus ir net švelniai užtraukė „Graži tu, mano brangi Tėvyne…“

 Prieš iškilmių dieną speciali gydytojų ir dvasininkų komisija iš sarkofago perkėlė Palaimintojo kūną į altorių toje pačioje koplyčioje.

 Aušo sekmadienio (liepos 12 d.) rytas. Iš tolimiausių Lietuvos parapijų į Marijampolę plaukė maldininkai, daugiausia jauni, pasipuošę tautiniais rūbais (ir kur jų tiek daug išsaugota buvo). Jaunimo su tautiniais drabužiais buvo tiek, kad sustoję vienas šalia kito dviem eilėm apjuosė bažnyčią šventoriuje ir išsirikiavo už šventoriaus pagal taką, per kurį iš klebonijos atėjo vyskupai ir kunigai. O žmonių buvo sausakimšai ne tik bažnyčioje, šventoriuje, bet ir aikštėje, už šventoriaus.

 Pamokslą sakė vyskupas Antanas Vaičius, dalyvavęs Romoje kaip Lietuvos atstovas skelbiant arkivyskupą Jurgį Palaimintuoju. Vyskupas papasakojo savo įspūdžius. Visi su įdomumu ir susijaudinę klausėsi, o po pamokslo ėmė ploti, kas neįprasta iki šiol mūsų bažnyčiose.

 Viskas atrodė kitaip nei paprastai. Aplink lijo lietūs, o Marijampolėje – nė lašo. (Vykdami į Sumą kunigai nuo Kauno pusės matė, kad smarkiai lijo. Prie Sasnavos jau buvo sausa, kaip nurėžta. Tie, kurie važiavo nuo Kalvarijos, taip pat sakė, kad smarkiai lijo lietus, bet keli kilometrai prieš Marijampolę – sausa.) Visa Marijampolė buvo apgaubta kažkokios nepaprastai džiugios ramybės, net eismo tvarką sergantys milicininkai buvo neįprastai geranoriški, o minioje jau plevėsavo viena kita trispalvė.

 Po iškilmių dar ilgai žmonės nesiskirstė, meldėsi. Jau iš vakaro jie nuo koplyčios iki altoriaus pradėjo eiti keliais. Privežta kalnai gėlių.

 Po paskelbimo Palaimintuoju ėmė iš visur plūsti žmonės. Važiavo autobusais ekskursijos su kunigais ir jaunimu. Visa Lietuva pajudėjo, daugelis tik dabar pažino Palaimintąjį Jurgį. Daug kur kunigai savo parapijose šventė pamaldas, iškilmingai kabino paveikslus, gautus iš Marijampolės.

 Taip su Palaimintojo Jurgio įžengimu į altoriaus garbę Marijampolėje, lyg pirmose Sekminėse, nužengė Gyvoji Dvasia, kuri nebepasitraukė iš Lietuvos Sąjūdžio pirmojo suvažiavimo salės, kuri juntamai pleveno virš susirinkusios minios prie jau grąžintos, bet dar neatidarytos Vilniaus Arkikatedros šv. Mišioms, kreipiantis į visus kardinolui Vincentui Sladkevičiui, ji buvo per pirmąjį katalikiško moterų sambūrio „Caritas“ suvažiavimą ir visus jungė Baltijos kelyje.

 Ir kas atsitiko, kad šiandien jos jau nebejaučiame?

 Minint 20 metų sukaktį nuo arkivyskupo Jurgio paskelbimo Palaimintuoju, vėl turėtume prisiminti visa tai, kas tuomet buvo, permąstyti, kas per tą laiką pasikeitė ir kokia eile mes patys išrikiavom savo vertybes.

 Atvirai visa tai permąstę, turėtume suprasti ir įvertinti Palaimintojo Jurgio nuveiktų darbų reikšmę, jo mums nurodyto kelio į tikrą tautos laisvę teisingumą ir neatidėliotiną reikalą rikiuotis ir aukotis. Turėtume, ypač per liepos 12-ios oktavą Marijampolėje, melsti Viešpatį, užtariant Švenčiausiai mūsų Motinai Marijai, dar antrojo anų dienų stebuklo – širdžių vienybės ir drąsos kovoti už savo šventus idealus ir kartu melsti, kad kuo greičiau baigtųsi Palaimintojo Jurgio Matulaičio kanonizacijos byla ir jo paskelbimas šventuoju dar giliau ir plačiau paliestų ir keistų ateities gyvenimą.

Informacijos šaltinis: XXI amžius, 2007 birželio 29 d. Nr.50 (1547). 

Palikite savo mintis