Šv. Hiacintas (Jacintas, liaud. Jackus, lenk. Jacek Odrowąż), 1686 metais popiežiaus Inocento XI paskirtas Lietuvos globėju.

jacek3

Šv. Hiacintas (Jacintas, liaud. Jackus, lenk. Jacek Odrowąż)

Rugpjūčio 17 d. minime šv. Hiacintą, lietuvių liaudies tradicijoje įvardijamą kaip Šv. Jackų. (Lenk. Jacek Odrowąż, isp. San Jacint).  1686 metais popiežiaus Inocento XI paskirtas Lietuvos globėju.

Šv. Hiacintas gimė 1183 arba 1185 metais Kamień Śląski, Opolės vaivadijoje, Lenkijoje. Mirė 1257. 08. 15 Krokuvoje.

Kilęs iš senos giminės, kuri bėgdama nuo vengrų kariuomenės, persikėlė iš Moravijos žemių į Lenkijos teritoriją.

Studijavo teisę ir teologiją Krokuvoje, kuriai vadovavo tuo metu garsus kronikininkas Vincentas Kadlubekas. Taip pat mokėsi Prahoje ir Bolonijoje. Kanonų teisės ir teologijos daktaras (utruisque juris).

1218 metais nuvyko į Romą, kurioje būdamas 1220 metais įstojo į dominikonų ordiną. Šv. Hiacintas buvo vienas iš pirmųjų, kuriuos pats Šv. Dominykas priėmė į ordiną. Baigęs noviciatą ir davęs įžadus su kitais broliais buvo išsiųstas misijoms į Lenkiją. 1222 metais įsteigė vienuolyną Prahoje, Olomouce ir Krokuvoje, 1226 metais Vroclave, 1227 metais Poznanėje ir Gdanske. Nuoširdus atkaklumas misijose greitai jam pelnė šlovę ir garbingą vardą. Kai 1228 metais Lenkijoje buvo įkurta dominikonų ordino provincija, šv. Hiacintas buvo paskirtas provincijolu, tačiau atsisakė šio titulo.

Misijonieriavo daugiausia Rusijoje (1228 – 1232 metais Kijeve įkūrė dominikonų ordino vienuolyną, kuriam pats ir vadovavo) ir Prūsijoje (1236 – 1238), lankėsi Lietuvoje (1231), Latvijoje, Danijoje, Švedijoje ir Norvegijoje. Buvo vadinamas “šiaurės apaštalu”.

1240 – 1250 metais gyveno Krokuvoje.

Yra išlikusi legenda, kurioje pasakojama apie tai, kad Kijevą užpuolus totoriams, šv. Hiacintas stebuklingai išgelbėjo monstranciją su Švč. Sakramentu ir Švč. Mergelės Marijos statulą.

Kitoje legendoje pasakojama apie tai, kaip šv. Hiacintas su broliais dominikonais keliavo ir priėjo pavasarį ištvinusią Vyslą. Karštai pasimeldęs Šv. Hiacintas užmetė savo apsiaustą ant vandens ir visi saugiai persikėlė į kitą krantą tuo apsiaustu kaip per tiltą.

Mirė 1257 metais rugpjūčio 15 dieną Krokuvoje.

1527 metais popiežiaus Klemenso VII beatifikuotas.

1594 metais rugpjūčio mėnesio 17 dieną Romoje popiežiaus Klemenso VIII kanonizuotas ir paskelbtas Bažnyčios šventuoju.

Ikonografijoje dažniausiai vaizduojamas vilkintis dominikonų drabužiais, dažnai su tonzūra, vienoje rankoje laikantis monstranciją arba Mišių taurę, kitoje – Dievo Motinos su Kūdikiu skulptūrėlę. Šv. Hiacintas taip pat yra Lenkijos globėjas ir vienas iš Krokuvos vyskupijos globėjų.

Prie buvusių Vilniaus miesto ribų, dabartinėje Basanavičiaus gatvėje, 1501 m. vienuoliai dominikonai šv. Hiacinto garbei pastatė medinę koplyčią. Tuo metu Vilnius dar neturėjo miesto sienos, ir šioje vietoje koplyčia atsirado ne atsitiktinai, nes šv. Hiacintas vadintas keliautojų globėju, tad ir pastatyta koplyčia skirta pasimelsti keliautojams, išsirengiantiems iš Vilniaus į tolimą kelią. Kad išlydėdavo išvykstančiuosius rodo ir šventojo skulptūra atsisukusi veidu į senamiesčio pusę.

XVI a. pradžioje koplyčia buvo medinė, o mūrinė buvo pastatyta jau baroko laikais XVIII amžiuje.

Dabartinė skulptūra buvusios medinės vietoje 1901 m. sukurta garsaus Vilniaus skulptoriaus Boleslovo Balzukevičiaus, o senoji skulptūra pergabenta į Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčią ir pastatyta Šv. Hiacinto vardo koplyčioje.

Parengė Juozapas Blažiūnas

Palikite savo mintis

Šv. Antanas Paduvietis, kunigas ir Bažnyčios mokytojas – Vilkaviškio vyskupijos globėjas

S. Antonio (Magn.)Europoje sunku rasti bažnyčią, kurioje nebūtų jo atvaizdo, papuošto gėlėmis ir šviesų girliandomis.

Tai didis stebukladarys, kurio pagalbos meldžiama bet kuria proga. Dėl jo ginčijasi Lisabona, kurioje jis gimė, ir Paduva, kurioje mirė. Paduviečiai vadina jį Sant Antonio mio bello („šv. Antanas, mano puikusis“). Jis yra mokytojas ir stebukladarys, bet paduviečiams jis tarsi vyresnysis brolis, šeimos draugas, padedąs didžiausioje bėdoje ir kasdienėse smulkmenose. Pavyzdžiui, sukalbėjai Si ąuaeris miracula – ir pamestas daiktas atsiranda. Keista ir sykiu prasminga, kai į vieną vietą suplakama raupsai, demonai, jūra ir paprasti vargeliai, tikint gauti tai, ko prašai, (petunt et accipiunt) – ir priduriama: dicant paduani („sako paduviečiai“).

Vienuolio Džiuliano da Spiros (apie 1232) sekvencija, giedama pranciškonų vienuolynuose Šv. Antano dienos išvakarėse, pavadinta pirmos eilutės žodžiais.

Jei prašai stebuklų,

mirtis, nuodėmė, nelaimė,

demonai, raupsai išnyksta;

ligoniai pagiję ir keliasi.

Rimsta jūra, trūksta pančiai;

sveikatą ir daiktus

paprašę atgauna

jauni ir seni.

Pavojai pranyksta,

vargai pasitraukia, -

daug kas tą patyrė,

sako paduviečiai.

Šv. Antanas gimė 1195 m. ir buvo pakrikštytas Ferdinandu. Šešiolikos metų įstojo į Šv. Augustino vienuolių kanauninkų ordiną. Jis tapo dideliu Šv. Rašto žinovu, buvo įšventintas kunigu ir apsistojo Koimbros Šventojo Kryžiaus vienuolyne. Koimbroje gyveno būrelis pranciškonų, jie rinkdavosi Šv. Antano Abato bažnyčioje. Pranciškonai labai jį sudomino. Penki šv. Pranciškaus vienuoliai, pasiųsti skleisti krikščionybės į Maroką, buvo nukirsdinti, o jų kūnai atgabenti į Koimbrą. Ferdinandą taip sujaudino ši kankinystė, kad jis pasiprašė priimamas į pranciškonų ordiną ir net pasivadino šventojo vienuolio, kuriam buvo pašventinta pranciškonų bažnytėlė, vardu.

Jis troško tapti misionieriumi ir išvyko į Maroką. Ten susirgo ir išbuvo vieną žiemą. Pavasarį grįžęs į Italiją, darbavosi pranciškonų kapituloje Asyžiuje. Nusiųstas į Romanijos vienuolyną, pakeitė tenykštį pamokslininką. Antanas buvo labai išsilavinęs, iškalbingas, todėl jam buvo patikėta dėstyti teologiją. 1225-1227 m. Prancūzijoje kovojo su albigiečių erezija. 1227-1230 m. buvo Šiaurės Italijos pranciškonų vyresnysis ir nuolat lankydavo visus vienuolynus. 1223-1225 metai, kai jis Bolonijoje dėstė teologiją, laikomi pranciškonų teologinės mokyklos pradžia. Bet Antano gyvenamoji vieta visada buvo Paduva. Čia jis parašė Sekmadienio pamokslus, o į gyvenimo pabaigą – Pamokslus šventiesiems paminėti. Šiuo laikotarpiu jis daug dirbo visuomenės luomų susitaikymo ir vargšų labui. Nuola tinių kelionių išsekintas, susirgo astma bei vandenlige ir pasitraukė į Santa Maria Mater Domini vienuolyną, šalia kurio ant jo kapo vėliau buvo pastatyta bažnytėlė. Nors sunkiai sirgo, vis tiek klausė išpažinčių ir pamokslavo. Pavargęs nuo 1231 m. gavėnios pamokslų, pasitraukė į Kamposampjerą, dvidešimt kilometrų nuo Paduvos, kur jo bičiulis grafas Tiso įrengė jam nedidelę celę riešutmedyje. Čia tarp lapų jis ir gyveno, nes tyrame ore buvo lengviau kvėpuoti. Vieną naktį, užėjus skausmams, jam pasirodė Kūdikėlis Jėzus. Šis jo regėjimas, kurio liudytojas buvo bičiulis Tiso, vaizduojamas ikonografijoje. Birželio 13 d., jausdamas artėjančią mirtį, Antanas pasiprašė nuvežamas į Santa Maria Mater Domini bažnyčią. Teko keliauti jaučiais pakinkytu vežimu. Netoli Paduvos jis visai nusilpo, todėl nutarta sustoti Arčelos vienuolyne. Čia Antanas ir mirė. Po metų, 1232 m. gegužės 30 d., popiežius Grigalius IX paskelbė jį šventuoju. Po trisdešimt dvejų metų perlaidojant Antano palaikus, šv. Bonaventūras iš Banjoredžio aptiko, kad jo liežuvis nesudūlėjęs. Jis ir dabar saugomas Relikvijų koplyčioje. Suprantama – liežuvis buvo iškalbos įrankis.

Netrukus šventojo relikvijoms saugoti buvo pradėta statyti bazilika ad corpus: žmonės ir valdžia pageidavo, kad ji būtų graži, kaip Šv. Morkaus katedra Venecijoje. Bazilikoje susipynę įvairūs stiliai: romaninis, bizantinis, maurų, – pasak paduviečių, „šv. Antanas yra visų šventasis“. Antano palaikai buvo perlaidoti dusyk: 1263 m. iš Santa Maria bažnytėlės perkelti į naująją baziliką po centriniu kupolu ir 1310 m. – į specialiai pastatytą gotikinę koplyčią; jau begriūvanti, ji buvo perstatyta 1500 m. Koplyčia papuošta horeljefais, vaizduojančiais Antano gyvenimą. Tikintieji eina aplink altorių, kitoje jo pusėje sustoja, uždeda ranką su rožiniu, skepetaite ar šventojo paveikslėliu ant tamsaus marmuro antkapio plokštės, meldžiasi, prašo malonės ir eina toliau. Už altoriaus baliustrados padėtos gėlės, ramentai, pakabinti votai, įvairaus dydžio paveikslai, nuotraukos, rašteliai liudija apie suteiktą malonę. 1946 m. sausio 16 d. Pijus XII paskelbė Antaną Bažnyčios Daktaru.

Šv. Antanas yra našlaičių, kalinių, pasiuntinių, nevaisingų moterų globėjas. Šaukiamieji į karo tarnybą prašo padėti ištraukti laimingą skaičių, jūroje audros ištiktieji – išsigelbėti. Jis globoja keramikus, puodžius, braškių augintojus, nes šios uogos pasislėpusios tarp lapų kaip jis pats kadaise riešutmedyje. Jo prašoma padėti rasti pamestus ar atgauti pavogtus daiktus. Jam meldžiasi nevaisingos šeimos. Antanas yra Lisabonos ir Paduvos globėjas; šiedu miestai ginčijasi, kurio vardas turi būti šventojo prievardis. 1934 m. birželio 13 d. ir 1936 m. kovo 25 d. Pijus XI iškilmingai patvirtino jį Portugalijos globėju.

Ankstyvojoje ikonografijoje, pabrėžiant mokytumą, Antanas vaizduotas tik su knyga rankoje; Grigalius IX, sužavėtas Šv. Rašto išmanymu, pavadino jį „Testamento lobynu“. Labai paplitęs šv. Antano atvaizdas su Kūdikėliu Jėzumi: kartais šventasis prieš jį klūpo, kartais Kūdikėlis stovi arba sėdi ant Evangelijos, kurią Antanas laiko rankoje kartu su lelija – skaistybės simboliu. Jėzus visada meilingas savo Antanui. Dažnai vaizduojama daugybė jo stebuklų: antai prabilęs naujagimis pasako, kad kaltinama neištikimybe jo motina yra nekalta; šykštuolio širdis atsiduria jo seife; jaunikaičiui priauga nukirsta koja; prisikelia iš numirusių vaikai. Kartą Riminyje (senamiesčio bažnytėlėje ir dabar galima pamatyti šio įvykio atminimą) vienas eretikas sumanė pasityčioti: tris dienas neėdusį asilą pastatė tarp avižų ir Švč. Sakramento, bet gyvulėlis, nors labai alkanas, atsiklaupė prieš Švenčiausiąjį. Tame pačiame Riminyje, eretikų lizde, žmonės nesiklausė jo pamokslų, tad Antanas ėmė byloti žuvims, ir šios jo klausėsi išplaukusios į paviršių. Ikonografijoje ši scena vadinama „pamokslu žuvims“. Pagrindiniai šv. Antano atributai – Kūdikėlis Jėzus ir lelija; dar vienas atributas – knyga.

„Šventieji ir jų simboliai“. F. Ir G. Lanzi.

Palikite savo mintis

Nekaltai Pradėtoji Švč. Mergelė Marija – Šiaulių vyskupijos globėja

b2-marija-aGruodžio 8 d. bažnyčia mini Švč. Mergelės Marijos Nekaltą Prasidėjimą

Dievo pasiuntinys arkangelas Gabrielius, apsireiškęs Švč. Mergelei Marijai ir sveikindamas ją, pasakė, kad ji yra pilna Dievo malonės: „Angelas, atėjęs pas ją, tarė: Sveika, malonės pilnoji, Viešpats su tavimi; tu pagirta tarp moterų“ (Lk 1, 28).

Todėl nenuostabu, kad Švč. Mergelė Marija yra lyginama su Ieva, kol pirmoji moteris buvo dar mergelė ir nenupuolus. Taip aiškina juodviejų panašumą malonėje šv. Justinas kankinys (U167), šv. Irenėjus vyskupas kankinys (U202) ir rašytojas Tertulijonas, miręs apie 200 m. Kaip pirmoji Ieva prieš nuopuolį buvo visa šventa ir malonės pilna, taip Dievo Sūnaus Motina, Švenčiausioji Mergelė Marija buvo visada malonės pilna ir maloni Dievui. Šv. Irenėjus rašo, kad kaip Ievos neklusnumas buvo mūsų mirties priežastis, taip Marijos klusnumas buvo jai pačiai ir mums išganymo priežastis.

Bažnyčia nuo pat pirmųjų amžių tikėjo į Švč. Marijos malonės pilnybę. Švč. Mergelės Marijos Nekaltas Prasidėjimas buvo gerbiamas Bažnyčios provincijose nuo senų laikų. Buvo švenčiama ši šventė, kūrėsi draugijos tuo vardu, o 1673 m. įsisteigė Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo vienuolija su iškilmingais įžadais. Tai marijonų vienuolija. Tik po 180 metų popiežius Pijus IX 1854 metais gruodžio 8 d. paskelbė Nekalto Prasidėjimo tiesą, dalyvaujant daugiau kaip dviem šimtams vyskupų.

Ketveriems metams praėjus, apsireiškusi Lurde, Marija, paklausta Bernadetos, koks jos vardas, atsakė: „Aš – Nekaltas Prasidėjimas“.

Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo (lot. Immaculata) dogma kartais suvokiama klaidingai. Tai ne Jėzus, „pradėtas iš Šventosios Dvasios“ Marijos įsčiose, bet pati mergelė, būsimoji Jėzaus motina, gimusi be gimtosios nuodėmės, nes dar prieš tai, kai jai buvo lemta tapti Kristaus Įsikūnijimo indu, ji turėjusi būti skaisti; iš čia kilęs ir jos titulas nesuteptoji (Purissima).

Ši viduramžių idėja XII–XIII a. buvo karštai diskutuota. Vienuoliai dominikonai, taip pat ir šv. Tomas Akvinietis, neigė Nekaltojo Prasidėjimo koncepciją, tuo tarpu pranciškonai, išskyrus šv. Bonaventūrą, ją pripažino. Švč. Mergelės Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą paskelbė popiežius Pijus IX 1854 m. gruodžio 8 d., tačiau jau XVII a. Ispanijai buvo suteiktas nekaltai Pradėtosios Švč. Mergelės Marijos vardas, o pati koncepcija aprobuota dar anksčiau – 1476 m.

Vėlyvas, maždaug nuo 1400 m., šios temos pasirodymas dailėje labiau susijęs ne su daug debatų sukėlusia sudėtinga idėja, bet su jos vizualine išraiška. Pirmą kartą Nekaltojo Prasidėjimo Marija pavaizduota stovinti priešais Dievo Tėvo atvaizdą danguje, apsupta Bažnyčios Tėvų su knygomis rankose, simbolizuojančiais ilgai trukusius šios ginčytinos idėjos debatus. Tarp jų būna šventieji Augustinas, Ambraziejus, Jeronimas ir Bonaventūra. Rašantis vienuolis – pranciškonas Dunsas Škotas, karštai gynęs Nekaltąjį Prasidėjimą. Soste sėdi popiežius Sikstas IV arba Klemensas XI, 1708 m. paskelbęs Nekaltąjį Prasidėjimą visuotine Bažnyčios švente.

Mergelės paveikslas XVI a. atspindėjo tą vaidmenį, kurį jai suteikė Bažnyčia: Marijos gimimas aiškinamas kaip išankstinė Dievo idėjos realizacija, jos nekaltybė – kaip „nuo pasaulio pradžios “ parengta Ievos nuodėmės išpirka ne tik nekaltu Jėzaus pradėjimu, bet ir pačios Marijos, vienintelės iš žmonių, gimimu be gimtosios nuodėmės. Iš čia kilęs ir jos pavadinimas – naujoji Ieva. Kartais ji simboliškai stovi ant drakono ar žalčio kaip aliuzija į Dievo žodžius, pasakytus žalčiui Edeno sode: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių, ji trupins tau galvą “ (Pr 3,15), ir atspindi viduramžių teologijos sampratą apie naująją Ievą, kuriai skirta nugalėti šėtoną. Todėl fone kartais vaizduojamas Adomas ir Ieva, gero bei pikto pažinimo medis. Idėjai patvirtinti dažnai būna užrašas: Dominus Possedit me in initio viarum suarum („ Viešpats sukūrė mane savo kelių pradžioje“; Pat 8,22). Tai tipiška lemties idėjos nuoroda, pritaikyta tai, kuri buvo sukurta seniai, pradžioje, daug anksčiau negu pati žemė. XVI a. Giesmių giesmė buvo mėgstamiausias kūrinys, todėl iš jos daug kas paimta Nekaltojo Prasidėjimo idėjai perteikti. Be to, Giesmių giesmės nuotakos tapatinimas su Švč. Mergele Marija buvo giliai įaugęs į viduramžių žmonių sąmonę, plito to laiko litanijose ir maldose.

Šalia jos kartais vaizduojama palmė, veidrodis, dažnas vėlesniuose paveiksluose, nes Išminties knygoje pasakyta: Ji — amžinosios šviesos atspindys, nesuteptas Dievo veiklos veidrodis ir jo gerumo paveikslas“ (Išm 7, 26). Alyvmedis, Libano kedras, Jesės medis – tai Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo simboliai, būdingi ir kitiems jos atvaizdams. XVII a. kontrreformacija, teikdama didelę svarbą Marijos kultui, suformavo naują Nekaltojo Prasidėjimo ikonografinį tipą. Jį pagrindė ispanų tapytojas, rašytojas, inkvizicijos dailės cenzorius Pranciškus Pacheco veikale „Tapybos menas“ (1649). Esminiai bruožai paimti iš Apokalipsės: „Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas. Ji buvo nėščia ir dejavo, kentėdama sąrėmius bei gimdymo sopulius“ (Apr 12, 1-2). Jau XIII a. šv. Bonaventūra šią Apokalipsės moterį lygino su Mergele, o P. Pacheco šitą koncepciją išplėtojo, nurodydamas, kad Marija turi būti vaizduojama jauna, maždaug 12—13 metų, vilkinti balta suknele ir mėlynu apsiaustu. Jos rankos sudėtos ant krūtinės arba maldai, mėnulis – jaunaties pjautuvas, ant galvos — dvylikos žvaigždžių vainikas. Mergelės liemuo perjuostas pranciškoniška virve su trimis mazgais. Toks ar truputį paįvairintas Marijos atvaizdas ir plito nuo XVII a. Kartais viršuje įkomponuojamas Dievas Tėvas, žiūrintis žemyn, ir užrašas: Tota pulchra es, amica mea, et macula non est in te („ Visa tu graži, mano drauge, nėra tavyje dėmės“; Gg 4,7). Būna taip pat įkomponuoti įvairūs simboliai ir emblemos, perteikiantys skaistumo idėją. Pastarasis Nekaltojo Prasidėjimo ikonografinis tipas turi palyginti daug variantų ir labai populiarus visų kraštų baroko ir rokoko dailėje, ypač Ispanijoje ir Italijoje.

Parengta pagal „Šventųjų gyvenimai“, „Krikščioniškosios ikonografijos žodynas“

Bernardinai.lt

Palikite savo mintis

Šv. Justinas – Telšių vyskupijos globėjas.

St_JustinBirželio 1 d. minime šv. Justiną (110-165), kankinį.

Žymiausias pirmųjų amžių krikščioniškas filosofas ir apologetas. Gimė Flavia Neapolis (dab. Nablus), Samarijoje, pasiturinčioje pagonių šeimoje. Kurį laiką Justinas gyveno Efeze, atsidėjęs studijavo filosofiją ir literatūrą. Nusivylęs savo mokytojais, įvairių filosofinių pakraipų atstovais, apie 130 m. tapo krikščionimi. Skelbė naują tikėjimą, likdamas daugiau krikščioniškosios filosofijos mokytoju negu apaštalu. Pagonių filosofų pavyzdžiu jis vilkėjo filosofo drabužius ir keliavo po imperiją tai vienur, tai kitur pakelėse apsistodamas ir įkurdamas mokyklas, kuriose dėstė savo pažiūras. Romoje, kur Justinas lankėsi du kartus, jis viešai diskutavo su cinikų filosofu Krescentu ir parašė traktatą (neišlikusį) prieš marcijonus, keletą pamokymų Graikijos sostinės gyventojams bei dvi „Apologijas“ apie krikščionybę, kuriose paaiškina sakramentų, pasninko, geros valios prasmę, taip pat demaskuoja pagonybės trūkumus. „Apologijos“ buvo adresuotos imperatoriui Markui Aurelijui ir buvo pirmi tokio tipo dokumentai, skirti Bažnyčios priešininkams. Justinas buvo Romos prefekto Junijaus Rustiko nuteistas mirti, kai atsisakė garbinti pagonių dievus. Kartu žuvo jo mokiniai: šv. Charita, Charitonas, Eueplistas, Hieraksas, Liberijonas, Paeonas.

Filosofas kankinys netrukus po mirties imtas garbinti Rytuose. Vakaruose jo kultas išplito vėliau. Popiežius Leonas XIII jo šventę įvedė visoje Bažnyčioje.

Justinas pirmas iš filosofų iškėlė aukščiausią tiesos vertę, už kurią galima paaukoti net gyvybę. Apie daugelį jo veikalų, deja, neišlikusių iki šių dienų, kalba savo raštuose Atenagoras, Teofilius, Irenėjus, Euzebijus ir kiti.

„Šventųjų gyvenimai“

Palikite savo mintis

Šv. Juozapas – Kaišiadorių vyskupijos globėjas.

ventas_Juozapas_ikona_0Žinių apie šv. Juozapą pateikia Mato ir Luko evangelijos. Juozapas yra Jėzaus globėjas ir Švč. Mergelės Marijos sužadėtinis. Jis — garsiosios Dovydo dinastijos palikuonis, tačiau dailidės amatas rodo, kad jis gana neturtingas. Gimus Mergelei Marijai, buvo su ja sužadėtas, bet atėjus vedybų metui ir paaiškėjus, jog Marija laukiasi kūdikio, norėjo vestuvių atsisakyti, bet sapne angelo įspėtas pakluso, dalyvavo Jėzaus gimime, lydėjo Mariją ir Jėzų, bėgančius į Egiptą nuo Erodo persekiojimų, vėliau apsistojo Nazarete. Evangelijose Juozapas dar minimas, kai Jeruzalėje dvylikametis Jėzus atsiskyrė nuo maldininkų ir liko šventykloje su žydų išminčiais.
Apaštalo Jokūbo protoevangelija, pirmųjų šimtmečių apokrifinis rašinys, Juozapą pristato kaip senelį, kuris saugo šventąją Šeimą. Graikų kalba parašytas dokumentas pavadintas Dailidės Juozapo istorija (V–VI a.), kuriame plačiai aprašomas Juozapo gyvenimas, prisidėjo prie Juozapo kulto formavimosi. Į Martirologiją Juozapas įtrauktas tik VIII a., o jo kultas išplinta II tūkstantmečio pradžioje. Šventieji, kaip antai: Vincentas Fereras, Brigita Švedė, Bernardinas Sienietis, rėmė pamaldumą į šv. Juozapą iš dalies kaip atsvarą prieš Viduramžiais paplitusias ne visada rimtas misterijas. Šv. Teresė Avilietė šv. Juozapui pavedė savo reformuotą karmeličių vienuolyną ir savo raštuose gyrė pamaldumą į šv. Juozapą. Jėzuitų įkūrėjas šv. Ignacas Lojola irgi rėmė šį kultą. Popiežius Grigalius XV (XVII a. pradž.) paskelbė šv. Juozapo šventę. Popiežius Pijus IX 1870 šv. Juozapą paskelbė visos Vakarų Bažnyčios šventuoju globėju, o Pijus XII — visų darbo žmonių šventuoju globėju ir jo šventę paskyrė gegužės 1. Popiežius Jonas XXIII šv. Juozapo vardą įtraukė į pirmąją Mišių Eucharistinę maldą.
Šv. Juozapas dabar visuotinai laikomas krikščioniškosios šeimos, paprastų darbininkų, ypač stalių, globėju. Taip pat šv. Juozapas laikomas ir laimingos krikščioniškos mirties globėju. Kaišiadorių vyskupija, skelbdama šv. Juozapą globėju, atsižvelgė į visą jo reikšmingumą šių laikų krikščioniškojo pamaldumo praktikoje.

Palikite savo mintis

Šv. Jonas Krikštytojas – Kauno arkivyskupijos globėjas.

1jonas kr.Šv. Jonas Krikštytojas — Jeruzalės šventyklos kunigo Zacharijo ir jo žmonos Elzbietos sūnus — minimas visose keturiose Evangelijose. Jonas Krikštytojas gimė jo motinai jau esant senyvo amžiaus. Jo gimimą išpranašavo Jeruzalės šventykloje prie smilkalų altoriaus Zacharijui pasirodęs angelas, pasakęs ir jo vardą. Žinoma, kad apie 27 metus šventasis kvietė visus atgaila ruoštis Mesijo atėjimui. Jono mokiniais yra buvę Petras ir jo brolis Andriejus, vėliau prisidėję prie Jėzaus. Jonas pakrikštijo atgailos krikštu ir patį Jėzų. Krikštijant pasirodė Šv. Dvasia.
Jonas smerkė valdovą Erodą Antipą, kam jis gyvena su brolio žmona Erodiada, ir už tai buvo įkalintas. Jo mirtį lėmė Erodo surengto pokylio eiga. Pokylyje svečiams šoko Erodiados duktė Salomė. Šokis Erodui patiko ir jis paragino Salomę prašyti ko nori. Salomė, motinos pamokyta, paprašė Jono Krikštytojo galvos. Erodas nedrįso laužyti savo pažado, kad ir gailėdamasis, vis tiek įsakė atnešti į pokylio salę nukirstą Jono Krikštytojo galvą. Tai atsitiko maždaug 30 m. po Kr.
Teigiama, kad Jonas Krikštytojas buvo palaidotas prie Sebastės Samarijoje. Čia pirmieji krikščionys garbino jo kapą iki IV a. vidurio, kol imperatorius Julianas Atskalūnas (Julianus Apostata) jį išniekino. Po šio įvykio Jono Krikštytojo relikvijos pasirodė įvairiose vietose, taip pat Romoje. Jo kultas išplito tiek Rytų, tiek Vakarų bažnyčiose. Šv. Jeronimo Martirologija, Kartaginos kalendorius, šv. Augustino pamokslai Jono Krikštytojo šventę skelbia birželio 24 kaip jo gimimo dieną.
Jonas Krikštytojas laikomas visų vienuolynų įkūrėjų pirmavaizdžiu. Jo gyvenimas dykumoje, šiurkštūs kupranugario vilnų drabužiai, maistas skėriai ir laukinių bičių medus – visa tai leidžia jį priskirti prie vienuolių dykumų atsiskyrėlių. Bažnytiniame mene Jonas Krikštytojas daugiausia vaizduojamas krikštijantis Jėzų. Kartais jis vaizduojamas kaip pranašas, iškėlęs rankoje kryžių. Jo mirties diena — rugpjūčio 29 — vadinama šv. Jono Krikštytojo nukankinimo diena.

Palikite savo mintis

Šv. Mikalojus (IV a.) – Vilniaus arkivyskupijos trečiasis globėjas.

defaultMikalojus, Myros (Likija, Romos imperijos provincija) vyskupas. Liudijimai apie jo kultą siekia VI a. Kai Myros miestą su jame buvusiomis šventyklomis užėmė islamo išpažinėjai, šv. Mikalojaus relikvijos 1095 buvo perkeltos į Italijos Bari miestą, kuriame popiežius Urbonas II joms pastatė puošnią bažnyčią. Nuo to laiko šv. Mikalojaus kultas įsitvirtino visuose Vakaruose.
Rusija, pavieniai miestai, vaikai, netekėjusios mergaitės, prekybininkai, palūkininkai, vaistininkai ir kvepalų gamintojai paskelbė šv. Mikalojų savo globėju.
Tačiau šv. Mikalojus žinomas ir kaip nuostabusis – tai Santa Klausas – Kalėdų senelis. Tai susiję su šv. Mikalojumi kaip vaikų šventuoju globėju. Manoma, kad Santa Klauso ir vaikų susitikimai per Kalėdų šventes prasidėjo Olandijos lygumose ir iš čia paplito ne tik po Europą, bet ir po visą pasaulį.
Lietuvoje pasirenkant šv. Mikalojų šventuoju globėju tikėtasi, kad šventojo palaima padės plėtoti prekybinius reikalus ir lems krašto klestėjimą.

Palikite savo mintis

Šv. Jurgis – antrasis Lietuvos globėjas

sv-jurgisBalandžio 23 d. minime šv. Jurgį (gimė apie 275 arba 281 m. – mirė 303 m. balandžio 23 d.), kankinį, antrąjį Lietuvos globėją.

Jurgis nuo senovės garbinamas Rytų ir Vakarų Bažnyčiose. Ant jo kapo Diospolyje, Palestinoje, pastatyta bažnyčia buvo lankoma maldininkų nuo IV a. tačiau, nežiūrint tokios pagarbos, trūksta tikrų žinių apie jo gyvenimą ir kankinystę. Tikra yra tik tai, kad jis buvo krikščionis kareivis, nukankintas Palestinoje. Legenda pasakoja, kad jis buvęs Kapadokijos didikų krikščionių sūnus, narsus karys, dėl savo kariškų dorybių patekęs į imperatoriaus Dioklecijano asmens gvardiją. Šio imperatoriaus laikais, prasidėjus krikščionių persekiojimui, Jurgis dėl savo tikėjimo buvo nužudytas. Pasakojimas, kad jis išlaisvino karalaitę nuo slibino, yra mitinis motyvas, sukurtas pagal kitų slibino nugalėtojų – Persėjo, Indro, Zigfrido – legendas. Jurgio kultas, prasidėjęs Bizantijoje, paplito po visus Rytus nuo Gruzijos iki Abisinijos.

Romoje jau VI a. Belizarijus Jurgio garbei pavadino miesto vartus San Sebastiano, o VII a. buvo pastatyta jo vardo bažnyčia S. Giorgio in Velabro. Viduramžių kryžiaus žygių dalyviai jį buvo pasirinkę savo globėju, taip Jurgio kultą išplatindami po visą Europą. Jis tapo daugeliu valstybių ir miestų globėju: Anglijos, Katalonijos, Aragonijos, Gruzijos, Lietuvos, Portugalijos, Ligūrijos, Genujos, Venecijos. Jurgis laikomas arklių ir apskritai gyvulių globėju nuo visų ligų.

Gal dėl to ir Lietuvoje jis toks populiarus. Jurgio šventė, įgavusi folklorinį atspalvį, pakeitė senovės pagonių pavasarinę šventę – Jorę. Visoje Lietuvoje buvo tikima, kad per Jurgines negalima nieko dirbti laukuose su arkliais, nes tai – jų šventė. Tikima, kad Jurgis rūpinasi gyvuliais, kol jie ganosi lauke, todėl per Jurgines banda būdavo pirmą kartą išgenama į lauką. Stengtasi per Jurgines gyvulius kuo geriau pašerti ir prižiūrėti. Su gyvuliais ir ganymu susijęs ganyklų poreikis. Todėl šv. Jurgis būdavo prašomas atrakinti žemę, duoti gaivinančią rasą, leisti augti žolei.

Mene Jurgis vaizduojamas su kario apranga, sėdintis ant žirgo ir smeigiantis ietį į slibiną – blogio ženklą. „Šventųjų gyvenimai“.

Šventojo Jurgio gyvenimo istorija (paremta legendiniu pasakojimu)

Šv. Jurgis gimė trečiojo šimtmečio pabaigoje Kapadocijos šalyje, dabartinės vidurinės Turkijos teritorijoje. Jo tėvai buvo krikščionys ir išmokė berniuką pažinti tikrąjį Dievą. Buvo turtingi, todėl galėjo duoti auklėjimą ir mokslą jaunajam Jurgiui. Jaunuolis stojo tarnauti kariuomenėn, kurioje išgarsėjo savo išmintimi ir drąsa. Imperatorius Dioklecianas (284-305 m.) labai vertino Jurgį, todėl padarė kariuomenės vyresniuoju, tribūnu. Vienas iš garsiausių Šv. Jurgio žygių, tiesa, sugalvotas tik Viduramžiais, remiantis Antikos legenda, yra kova su slibinu. Istorija pasakoja, kad didžiulis, nežinia iš kur atsiradęs slibinas grasė Selenės miestui Libijoje. Kad įsiteiktų slibinui, kurio kvėpavimas nuodijęs orą, jo gyventojai turėję maitinti pabaisą savo sūnumis ir dukterimis. Vieną dieną burtas kritęs karaliaus dukteriai. Šis pasiūlė visą savo turtą tam, kurio dukra pakeistų karalaitę, tačiau neatsirado nė vieno norinčio. Miestiečiai buvo įsitikinę, kad burtais nulemto likimo negalima keisti. Karalaitę aprengė kaip nuotaką, palydėjo graudžiais verksmais ir nuvedė prie liūno, kuriame gyveno baisusis slibinas. Likusi viena karalaitė jau ruošėsi sutikti mirtį, kai netikėtai pasirodė Šv. Jurgis, kuris jojo pro šalį, ir nieko nežinodamas sustojo pasižiūrėti, kas čia taip graudžiai rauda. Jis paklausė merginos, ko ši verkianti, ir karalaitė paaiškino, kad ją ruošiasi suėsti baisusis slibinas. Jurgis pasakė liksiąs ir išvaduosiąs merginą. Karalaitė graudžiai prašė bėgti kuo toliau nuo liūno, bet jaunikaitis nepakluso. Ir štai iš savo irštvos išropojo pabaisa. Šv. Jurgis persižegnojo ir prismeigė slibiną prie žemės. Tada paprašė karalaitės juostos, kurią ši ryšėjo, pririšo sužeistą slibiną už kaklo, o kitą galą padavė karalaitei. Taip pririštas slibinas tapo ramus kaip avinėlis. Karalaitė galėjo drąsiai jį vesti. Kai jiedu atvedė pabaisą kaip šunytį už virvutės į miestą, gyventojai išsigandę išsislapstė. Karalius pasiūlė Jurgiui pusę savo karalystės, kad tik šis išvestų slibiną iš miesto.Tačiau šis pasakė, kad turtų jam nereikia, o slibiną išves tik tada, jei miesto gyventojai sutiks krikštytis, o karalius pradės rūpintis bažnyčia, rems dvasininkus bei visą gyvenimą šelps vargšus. Išgavęs pažadą, Šv. Jurgis iškeliavo, kartu išsivesdamas slibiną. Po šio žygdarbio imperatorius Dioklecianas padaręs Jurgį savo patarėju. Numanydamas, kad eidamas šias pareigas ilgai negalės slėpti savo krikščioniškojo tikėjimo, Jurgis išdalino krikščionims savo turtus, paveldėtus iš tėvų, ir nuoširdžia malda rengėsi sutikti kankinio mirtį. Kai imperatorius viešai paskelbė krikščionių persekiojimo įstatymą, visi jį gyrė, išskyrus Jurgį, kuris iškalbingai aiškino prieš krikščionis nukreiptų šmeižtų klaidingumą. Visi stebėjosi tokia Jurgio drąsa ir kartu suprato, kad jis irgi yra krikščionis. Imperatorius Dioklecianas liepė Jurgį įmesti kalėjiman, surišti ir apmėtyti akmenimis. Po to plakti, kol kaulai pasirodys, ir draskyti kūną ratu, prikalinėtu vinių. Tačiau netikėtai prie Jurgio atsirado dangiškos išvaizdos jaunikaitis – angelas – ir užgydė visas jo žaizdas. Tada Jurgis buvo įmestas į negesintų kalkių duobę, bet ir ten liko gyvas. Imperatorius nebežinojo, ko griebtis. Į kalėjimą plūdo minios žmonių. Jurgis juos mokė tikėjimo tiesų. Dioklecianas pašaukė Jurgį savo teisman ir liepė nusilenkti stabams. Jis buvo nuvestas į dievaičio Apolono šventyklą, kur buvo apsigyvenusi piktoji dvasia. Atėjo Jurgis prie stabo, persižegnojo ir tarė:
– Pasakyk man, ar tu iš tikro esi Dievas, nes man liepia tave gerbti.
– Nesu Dievas. Dievas tas, kurį tu išpažįsti.
– Tai kaip tu, piktoji dvasia, gali stovėti Dievo tarno akivaizdoje?
Jurgis peržegnojo statulą ir ši subyrėjo į trupinius. Žmonės ėmė šaukti, kad Jurgio Dievas yra tikrasis. Jų tarpe buvo ir imperatoriaus žmona Aleksandra. Ji čia pat viešai išpažino Kristų. Daug žmonių atsivertė. Įsiutęs imperatorius liepė nukirsti Jurgiui galvą už stabų sunaikinimą. Kankinės mirtimi žuvo ir Aleksandra. Taip Jurgis tapo šventuoju, daugelio šalių, miestų, riterių, kareivių globėju. Dailininkai paprastai vaizduoja Šv. Jurgį šarvuotą, raitą ant balto žirgo, švytuojantį kalaviju. Šalia meldžiasi karalaitė, dėkodama Dievui už išlaisvinimą. Slibinas parblokštas ant žemės, į jį įsmigusi ietis. Fone – žiūrovai, stebėję kovą.

Šventasis Jurgis (II)

Lietuvos ir Vilniaus arkivyskupijos globėjas. Šv. Jurgis vienas populiariausių pirmųjų amžių kankinių (nukankintas apie 303 m.). Daugelis valstybių, miestų, įvairiausių organizacijų jį paskelbė savo šventuoju globėju. Carinėje Rusijoje ir šiandieninėje Anglijoje garsūs šv. Jurgio ordinai. Manoma, kad šv. Jurgio kankinystės vieta yra Lyda (Diospolis) Palestinoje, kur buvo saugomas jo karstas. Taip pat manoma, kad jis buvo romėnų karys. Jo kultas siekia ankstyvuosius krikščionybės šimtmečius, išplito tiek Rytuose, tiek Vakaruose. V a. jis įtrauktas į Jeronimo Martirologiją, o VI a. minimas Grigaliaus Sakramentariume. Aukso legendoje (XIV a. pirmoji pusė) šv. Jurgis pavaizduotas kovojantis ant balto žirgo su drakonu dėl pavergtos karalaitės. Drakonas, pavergęs visą šalį, nuodingu kvapu sunaikindavęs kiekvieną, kuris prie jo prisiartindavęs. Jis reikalavo kiekvieną dieną dviejų avių, o kai šalis jų pritrūko, pradėjo vietoj jų ryti po žmogų. Daugybė žuvo. Pagaliau prieš jį išėjo nuotakos drabužiais apsivilkusi karalaitė. Tuo lemtingu momentu atšuoliavo ant balto žirgo šv. Jurgis, ryžtingai ietimi pervėrė drakoną ir, surišęs jį jaunosios juosta, atvesdino į karaliaus pilį ir įkalino. Išvaduoto krašto žmonėms šv. Jurgis paskelbė, kad drakonas jiems daugiau nebekenks, jei jie įtikės Jėzų Kristų ir pasikrikštys. Karalius ir žmonės su tuo sutiko: Jurgis užmušė drakoną, pasikrikštijo 15 000 žmonių. Valdovas norėjęs Jurgį dosniai apdovanoti, bet šis atsisakęs ir vietoj užmokesčio paprašęs remti bažnyčių statybą, gerbti kunigus, globoti neturtinguosius. Legendos pabaigoje tvirtinama, kad Jurgis buvo nukankintas kaip krikščionis imperatorių Diokleciano (Diocletianus) ir Maksimiano (Maximianus) persekiojimų laikais. Šis tvirtinimas, atrodo, vienintelis toje istorijoje tikras. Šv. Jurgio kultas labai išplito Kryžiaus karų metu. Vėlyvaisiais Viduramžiais jį savo šventuoju globėju paskelbė Anglija, Venecija, Genuja, Portugalija, Katalonija ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Šv. Jurgis tapo riteriškumo idealu. Renesanso laikų menininkai išplatino šv. Jurgio atvaizdus visos Europos bažnyčiose. Reformacijos laikais protestantiškose valstybėse šv. Jurgio kultas sumažėjo. Lietuvoje šv. Jurgį žmonės laiko dar ir naminių gyvulių saugotoju nuo ligų.

Šaltiniai:

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-04-23-sv-jurgis/7238
http://www.skautai.lt/articles.php?&view=articles&do=show&id=60
http://www.sviesa.lt/lt.php/knygu_katalogas/359;book;27924

Palikite savo mintis

Šv. Vladislovas Gelniovietis

Rugsėjo 25 d. minime šv. Vladislovą Gelniovietį (1140 – 1505), išpažintoją. Popiežius Benediktas XIV 1753 m. jį paskyrė Lietuvos ir Lenkijos globėju.

Gimė Gielniove, Lenkijoje, buvo pakrikštytas Jono vardu. Krokuvoje mokėsi filosofijos ir teologijos. Iš prigimties būdamas ramus ir pamaldus jaunuolis, dažnai jis būdavo bažnyčioje, užeidavo pas vienuolius pasikalbėti ir pasimokyti dvasinio gyvenimo. Tuo metu Krokuvoje gyveno pagarsėję šventumu vyrai – šv. Jonas Kantas, šv. Simonas iš Lipnicos, pal. Stanislavas, pal. Izaijas, pal. Mykolas Giedraitis.

Apie 1453 m. į Krokuvą atvyko šv. Jonas Kapistranietis, kuris ėmėsi prie šv. Bernardo bažnyčios kurti pranciškonų observantų, Lietuvoje vadinamų bernardinais, vienuolyną. Jonas Gelniovietis įstojo į šį vienuolyną ir gavo Vladislovo vardą. Jam buvo leista toliau mokytis, todėl vienuolio įžadus davė tik 1462 m. O 1487 m. Vladislovas buvo paskirtas savo ordino provincijolu. Tuo metu Lietuvą valdė šv. Kazimiero brolis kunigaikštis Aleksandras. Jis paprašė Vladislovą atsiųsti į Lietuvą bernardinų misionierius. Vladislovas tą prašymą patenkino, ir Lietuvoje atsirado naujas vienuolynas. Pats provincijolas kelis kartus lankėsi Lietuvoje tikrindamas, kaip dirba jo atsiųstieji broliai.

Vladislovas mirė Varšuvoje 1505 m. pavasarį. Dar gyvas būdamas jis turėjo įvairių antgamtinių sugebėjimų. Tikima, kad jo maldų pagalba 1498 m. buvo išsklaidyti ir sutriuškinti Lenkiją užplūdę totoriai.

Pagarsėjo stebuklais ir šventojo kapas.

Palikite savo mintis

Šv. Kazimieras, Lietuvos, jaunimo, Panevėžio vyskupijos ir Vilniaus arkivyskupijos pirmasis globėjas (1458 – 1484)

180px-Kazimieras

Šv. Kazimiero atvaizdo (apie 1520 m.), vadinamojo „Trirankio“, saugomo Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčioje, paveikslas

      Gediminaičių dinastijos atstovas šv. Kazimieras gimė 1458 spalio 3 d. Krokuvoje, karališkojoje Vavelio pilyje. Antras sūnus šeimoje. Jo seneliai – Jogaila Gediminaitis ir Alšėnų kunigaikštytė Zofija. Tėvai – Kazimieras IV Jogailaitis ir jo žmona Elžbieta – Austrijos princesės ir Bohemijos bei Vengrijos karaliaus, Vokietijos imperatoriaus Albrechto II Habsburgo duktė. Šeimoje augo 6 sūnus ir 5 dukros.

Kazimiero vyresnysis brolis Vladislovas 1471 m. buvo vainikuotas Bohemijos karaliumi, o 1490 m. tapo Vengrijos karaliumi. Jaunesnieji broliai Jonas Albrechtas, Aleksandras ir Žygimantas Senasis pakaitomis valdė Lenkiją. Jauniausiasis brolis Fridrichas tapo Gniezno arkivyskupu, Krokuvos vyskupu, o 1493 m. kardinolu.

Vaikus buvo patikėta auklėti J. Dlugošui (lenkų istorikas, Krokuvos kanauninkas, vėliau Lvovo arkivyskupas) ir italų humanistui Filipui Buonaccorsi (dar vadintam Kalimachu).

1471 m. Kazimiero vyriausias brolis Vladislovas užėmė Bohemijos sostą. Tuo pat metu Vengrijoje kilo sukilimas prieš Motiejų Korviną ir sukilę didikai kreipėsi su prašymu į Kazimierą, kad šis priimtų sostą. Kazimieras sutiko ir su 12 000 kareivių, vadovaujamų Petro Dunino, išvyko į Budą. Ten situacija jau buvo pasikeitusi ir jo niekas nebelaukė. Teko grįžti. Nesėkmingas žygis, kurio metu Kazimierui teko būti net plėšimų, sukilimų dėl neišmokėtų samdiniams algų, prievartavimų liudininku, tapo dideliu išbandymu trylikamečiui. Nuo to laiko Kazimieras tapo labai pamaldus. Grįžęs namo tęsė mokslus pas J. Dlugošą, kol 1475 m. tėvas įtraukė jį į valstybės valdymą. Vyresniajam broliui Vladislovui priėmus Bohemijos sostą, Kazimierui turėjo tekti Lenkijos sostas. 1479 m. karaliui išvykus į LDK, Kazimieras iki 1483 m. paliekamas karaliaus vietininku Lenkijoje. Tuo metu tėvas pabandė jį apvesdinti su Vokietijos imperatoriaus Fridricho III dukterimi, tačiau Kazimieras atsisakė.

Kazimieras gyveno labai dorai. Nuo pat mažumės garsėjo pamaldumu. Taip pat nesišalino ir valstybės reikalų, bet veikiau iš pagarbos tėvui. Kartais ryte jį rasdavo prie užrakintų bažnyčios durų. Galiausiai, susirgęs džiova pakeliui į Vilnių, 1484 m. kovo 4 d. mirė Gardine.

Malda į šv. Kazimierą

Šventasis Kazimierai, didis dangaus Karalienės, Švenčiausiosios Marijos garbintojau, daug kartų parodęs ypatingą globą savo Tėvynei, teikis, meldžiame, ją globoti ir visuose reikaluose jai padėti. Išganytojo nuopelnų ir Švenčiausiosios Motinos Marijos užtarimo remiamas, išmelski iš Viešpaties malonę, kad mūsų širdyse suliepsnotų gyvas tikėjimas ir tarpusavio meilė, kad mūsų jaunimas suprastų skaistaus ir doro gyvenimo grožį ir kad Viešpaties tėviškoji Apvaizda vestų visą tautą savo įstatymų meilės keliu į taiką ir gerovę. Amen.

       

Palikite savo mintis

Šv. Brunonas Bonifacas Kverfurtietis, vyskupas, misijonierius, kankinys, Vilniaus arkivyskupijos antrasis globėjas (974 – 1009)

432px-Bruno_of_Querfurt

Viduramžių freska vaizduojanti Šv Brunono mirtį

         Vilniaus arkivyskupijos globėjas. Apie 974 gimęs Kvedlinburge, 994 tapo kunigu, o 1009 žuvo. Prahos vyskupo Adalberto (Vaitiekaus) paveiktas, 998 įstojo į benediktinų ordiną, gavo Bonifaco vardą. 1004 tapo misijų arkivyskupu. 1008 misijų kelionėje aplankė Rusiją ir turėjo galimybių susipažinti su jos kaimynais. Lankėsi Lietuvoje (kitur minima, kad Prūsijoje), susitiko su genties vadu Netimeru, kurį paragino krikštytis. Po vadinamojo ugnies stebuklo Netimeras pasikrikštijo, bet opozicionieriai 1009 arkivyskupą Bonifacą ir jį lydėjusius asmenis nužudė. Kvedlinburgo analuose, aprašant šiuos įvykius, pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėtas Lietuvos vardas.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, pasirinkdama Bonifacą šventuoju globėju, pavedė šiuose kraštuose žuvusiam misionieriui naujos Katalikų Bažnyčios ateitį.

          Paradoksalu, tačiau, jei ne jo kankinystė ir mirtis už tikėjimą, nebūtų pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas 1009 metais. XI a. pr. vokiečių rašytiniame šaltinyje – Kvedlinburgo analuose yra toks įrašas: „1009 metais šventasis Brunonas, kuris vadinamas Bonifacijus, arkivyskupas ir vienuolis, antrais savo atsivertimo metais, Rusios ir Lietuvos (Lituae) pasienyje pagonių trenktas į galvą, su 18 saviškių kovo 9 dieną nukeliavo į dangų.“

Merzeburgo vyskupo Titmaro kronikoje (1012–1018) apie šv. Brunoną rašoma: „Dvyliktaisiais savo atsivertimo ir garbingo gyvenimo metais, keliaudamas į Prūsiją, jis stengėsi tuos nederlingus laukus dieviška sėkla apvaisinti; bet erškėčiais apžėlusios laukinės žemės jis negalėjo lengvai apdirbti. Tada minėtos šalies ir Rusios pasienyje sakydamas pamokslą, pirma buvo vietinių gyventojų sudraustas, o po to, toliau jam skelbiant Evangeliją, buvo suimtas ir pagaliau dėl Kristaus, kuris yra Bažnyčios galva, meilės, 16-ąją dieną prieš kovo kalendas, romus kaip avinėlis, buvo nukirsdintas drauge su 18 savo palydovų“.

 Brunonas gimė apie 974 metais saksų didikų šeimoje Kverfurte (Qurfurt), mokėsi mokykloje, įsteigtoje prie Magdeburgo bažnyčios. 995 metais jis paskirtas kanauninku, netrukus Romos imperatoriaus Otono III dvare jau ėjo kapeliono pareigas. 998 metais Brunonas paliko tarnystę Romos dvare ir įstojo į Benediktinų vienuolyną Aventine, pasirinkęs Bonifaco vienuolinį vardą. 1001 metais jis prisijungė prie Šv. Romualdo ir atsiskyrėlių Pereum vietovėje netoli Ravenos Italijoje. Tais pačiais metais misionieriai iš Pereum vyko į Lenkiją. Gavęs iš popiežiaus Silvestro II šventimus bei leidimą vienuolių misijų veiklai, prie jų prisidėjo ir Brunonas. 1002 metų žiemą jis atvyko į imperatoriaus Henriko II dvarą, bet net iki 1004-ųjų turėjo laukti šventimų iš Magdeburgo arkivyskupo rankų. Brunono misijų veiklos tikslas buvo vengrai, po to – pečenegai (gyvenę teritorijoje virš Dnepro upės, į pietus nuo Kijevo Rusios). 1003 metais po brolių (žinomų kaip Penkių brolių kankinių Benedikto iš Benevento, Jono, Mataušo, Kristino ir Izaoko) kankiniškos mirties Brunonas ketino vykti į Lenkiją ir iš jos keliauti į Prūsiją, tačiau dėl tuo metu vykusio Vokietijos ir Lenkijos karo prūsų krikšto misiją Brunonas atidėjo beveik penkeriems metams.

 1004-1005 m. ir 1006-1007 m. žiemą Brunonas nesėkmingai vykdė misiją Vengrijos karalystės Banato kunigaikštystėje, kurioje jis ketino atversti vietos pagonis, tačiau susidūrė su atkakliu Banato srities graikų apeigų katalikų vienuolių pasipriešinimu.

 1005 m. lapkritį ar gruodį Brunonas pirmą kartą atvyko į Lenkiją, iš kurios jis tikėjosi pasiekti prūsų ir kitų dar neapkrikštytų baltų tautų žemes. Greičiausiai jau tuo metu užsimezgė jo draugystė su Lenkijos valdovu Boleslovu Narsiuoju, trukusi iki pat Brunono žūties.

 1008 m. sausio pabaigoje Brunonas iš Lenkijos per Vengriją atvyko į Rusios sostinę Kijevą, iš kur maždaug po mėnesio iškeliavo į pečenegų kraštą. 1008 m. vasario ir kovo mėn. buvo pečenegų nelaisvėje, 1008 m. pakrikštijo apie 30 suaugusių pečenegų ir paskyrė pečenegams katalikų vyskupą. 1008 m. rugpjūčio mėn. sugrįžo į Kijevą, iš ten pasuko Lenkijos link. Vėliau, jau būdamas Lenkijoje, Brunonas paskyrė ir pirmąjį Švedijos katalikų vyskupą.

 1008 m. spalį Brunonas paskutinį kartą atvyko pas Boleslovą Narsųjį ir ėmė rengtis misijai į Prūsiją.

 Bavarijos vienuolio benediktino Vipterto rašytiniame pasakojime „Vyskupo Brunono pamokslavimo Prūsuose istorija“ (apie 1020 m.) ir italų teologo bei filosofo Šv. Petro Damiano „Šv. Romualdo gyvenimas“ (apie 1040 m.) aprašomas svarbiausias Šv. Brunono gyvenimo įvykis – „karaliaus“ Netimero krikštijimas.

 „[...] [Brunonas], pas rusų (prūsų) karalių nuvykęs ir apsistojęs, ėmė aistringai pamokslauti. Karalius gi matydamas jį apsirengusi skurdžiais drabužiais, vaikščiojantį basomis kojomis, manė, kad šventas vyras toksai ne dėl įžado, bet veikiau dėl to, kad turto surinktų. Dėl to [karalius] pažadėjo , kad pats jo neturtą gausiomis dovanomis praturtins, jei [Brunonas] nuo tokios rūšies apgaulės atsitrauks. Todėl greitai negaišdamas [Brunonas] atgal į nakvynės vietą pasuka ir apsivilkęs vyskupui priderančiais brangiais darbužiais, taip į karaliaus rūmus vėl sugrįžta. O karalius taria: „kad įtikėtume, jog tiesa, kurią tu skelbi, yra tikra, greta vienas kito bus sustatyti du atskiri aukšti mediniai pastoliai. Ir po jais bus sukurta ugnis, [ir] tokiu būdu, kai ugnis iš abiejų pusių bus matoma, tu pereik per vidurį. Ir jei [tu] iš kurios nors pusės būsi kliudytas, [mes] tave visiškai toms ugnims suryti patikėsime. Bet jei, kaip tu tiki, taip neatsitiks, [tada] visi mes tavo Dievu be jokių sunkumų įtikėsime“. Bonifacas (Brunonas) pirmiausia su šventu vandeniu ir smilkalais iš visų pusių apeidamas, pašventino ugnį. Po to įžengė į šnypščiantį liepsnos kamuolį ir išėjo nepaliestas. Tada karalius ir kiti, kurie šitame renginyje dalyvavo, būriais prie švento vyro kojų puola, ašarodami prašo malonės [ir] karščiausia malda reikalauja krikšto. Ir tokiai daugybei gentainių susirinkus krikštytis, taip atsitiko, jog šventas vyras į platų ežerą įbridęs ir vandens prisisėmęs, liaudį pakrikštijo“.

 Tačiau sėkmingai prasidėjusi šv. Brunono misija baigėsi tragiškai – atskirai gyvenantis „karaliaus“ Netimero brolis Zebedenas, išgirdęs apie krikštą, nukirto šv. Brunonui galvą ir išžudė visus palydovus. Šv. Brunono galva buvo įmesta į upę (Alstra). Šv. Brunono ir palydovų palaikus vėliau išpirko ir palaidojo Lenkijos karalius Boleslovas Narsusis. Palaidojimo vieta nežinoma (anot kai kurių šaltinių, vėliau virš šv. kankinių kapų iškilo vienuolynai).

Šv. Brunono žūties vietos identifikavimo problema

1207-brunon_1

Šv. Brunono Bonifaso Kverfurtiečio paveikslas

Tyrinėtojai, besiremiantys minėtomis geografinėmis šaltinių nuorodomis, kurios iš pirmo žvilgsnio tarsi paneigia viena kitą, Brunono žūties vietos ieško ir Prūsijoje, ir Sūduvoje, ir net Lietuvoje. Pasaulinėje istoriografijoje nuo seno laikomasi nuomonės, kad šv. Brunonas žuvo Prūsijoje. Bažnyčios istorikas Heinrichas G. Foigtas (kuris Brunono ciklo šaltinių „Prūsiją“ tapatino su Galinda, o tų pačių šaltinių „Lietuvą“ − su Nadruva) spėjo, kad Brunonas žuvo ties dab. Gižycku; dauguma lenkų ir dalis rusų bei lietuvių tyrinėtojų visą Brunono 1009 m. misiją sieja su jotvingių kraštu, o J. Bieniakas iškėlė hipotezę, anot kurios šv. Brunonas žuvo Lietuvoje.

Pastaruoju metu lietuvių istoriografijoje ima ryškėti tendencija Brunono žūties vietą sieti su Magdeburgo analuose ir kai kuriuose kt. šaltiniuose figūruojančia Prūsijos, Rusios ir Lietuvos ribų sankirta. Pavyzdžiui, kalbininkas B. Savukynas ir istorikas T. Baranauskas, remdamiesi viename iš Brunono ciklo šaltinių paminėtos „Alstros“ upės ir Jatros upelio (Molčiadės intako) tapatumo hipoteze bei Petro Dusburgiečio inspiruota jotvingių priklausomybės prūsų etninei bendrijai koncepcija, bando įtaigoti, kad Brunonas turėjęs žūti į pietvakarius nuo dab. Naugarduko, kur XI a. esą susisiekusios „Prūsijai pavaldi Sūduva“, Kijevo Rusia ir „dar neišsiplėtusi“ Lietuva; tiesa, atsižvelgiant į naujausių archeologinių tyrinėjimų išvadas dėl X–XII a. prūsų, jotvingių ir lietuvių gentinių teritorijų ribų, o taip pat į daugumos istorikų pripažįstamą Vladimiro 983 m. žygio į Sūduvą nulemtą Sūduvos duoklinio pavaldumo Rusios valstybei faktą, šv. Brunono žūties vieta gal kiek korektiškiau būtų laikyti dab. Marijampolės apskrities teritoriją, − būtent joje X – XI a. ribojosi prūsų, (Rusiai pavaldžių) jotvingių ir lietuvių gyvenamieji arealai.

         Atminimo įamžinimas

  • 2007 m. sausio 7 dieną Klaipėdoje įkurta nauja Šv. Brunono Kverfurtiečio parapija. Jos aptarnavimas patikėtas pranciškonams konventualams.
  • Lietuvos vyskupai 2009 – uosius paskelbė EVANGELIJOS ŽINIOS TŪKSTANTMETEI LIETUVAI jubiliejiniais metais.

         Leidiniai:

  • 2006 m. Vilniuje, leidykloje „Aidai“ išleista istorinių šaltinių knyga „1009 metai: šv. Brunono Kverfurtiečio misija = A. d. 1009: missio s. Brunonis Querfordensis“. Ją sudarė, šaltiniotyrinius paaiškinimus ir bibliografiją parengė Inga Leonavičiūtė; specialusis redaktorius Vytautas Ališauskas. Knygoje sutelkti mūsų dienas pasiekę šaltiniai, iš kurių aiškėja Šv. Brunono misijos tikslai, jo veikla baltų žemėse, jo žūties aplinkybės.
  • Išleista dr. Laimos Šinkūnaitės knygelė „Šv. Brunonas Kverfurtietis Pažaislio freskose“ (Kaunas: Kauno arkivyskupijos muziejus, 2009). Joje analizuojamos Pažaislio kamaldulių vienulyne išlikusio hagiografinio ciklo freskos, bažnyčios erdvėje apimančios tris taikias misijas. Dviejų pirmųjų fone nuosekliai ir vaizdžiai atskleidžiamas šv. Brunono misijos turinys ir prasmės. Leidinys gausiai iliustruotas, dalis iliustracijų publikuojama pirmą kartą.
  • 2009 m. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštyje (T.32) išspausdinti dr. Dariaus Barono  „Šv. Brunonas Kverfurtietis: misionieriaus pašaukimas“, dr. Liudo Jovaišos „Šv. Brunono Kverfurtiečio kultas Lietuvoje: liturginis ir hagiografinis aspektas“ ir dr. Mindaugo Paknio „Šv. Brunono Kverfurtiečio freskos Pažaislio kamaldulių vienuolyne“ moksliniai straipsniai.
  • Režisierius Algis Kuzmickas sukūrė dokumentinės publicistikos filmą „Paskutinė Bronono misija“, kuriame mėginama rekonstruoti 1009-ųjų metų įvykius: šv. Brunono Bonifaco misiją į pagonių kraštus, šiuose kraštuose gyvenusias gentis, jų papročius bei tradicijas ir lemtingą jų susitikimą. Tačiau 1009-ųjų metų įvykiai – tik filmo kulminacija. Filmo autorius su precizišku žurnalistiniu užsispyrimu tiria ano meto istorinį kontekstą, misijų reikšmę krikščioniškoje pasaulėjautoje, šv. Brunono gyvenimą ir veiklą bei tą pasaulį, kuris rašytiniuose Kvedlinburgo analuose įvardytas žodžiu „Lituae“. TV laidą kviečiame žiūrėti nuorodoje: bernardinai.tv
Palikite savo mintis