Jonas Kelevišius „Šventas melas. Kunigo Kazio Kavaliausko pėdsakų beieškant“

Kavaliauskas_Kazys_195615

Du kunigai ir keli pasauliečiai buvo Izraelio apdovanoti medaliais, jiems suteiktas garbingas Pasaulio Tautų Teisuolio vardas. Šių žmonių vardai užrašyti garbingoje vietoje, Jad-Vašem sienoje Jeruzalėje.

Internete kaunietis Chaimas Bargmanas paskelbė du straipsnius: „Teisuolių pėdsakais“ ir „Trys paliudijimai“. Šiuose straipsniuose pasakojama tragiška žmonių gyvenimo atkarpa su laiminga pabaiga.

Nacistinės okupacijos metais Lietuvoje žydai buvo uždaromi į getus, o vėliau jų laukė liūdna pabaiga… Pakruojo rajono Pašvitinio miestelio žydai, taip pat ir žydo J. Šneiderio šeima, buvo suvaryti į Žagarės getą. Šneiderių šeimos galva pabėgo, gete liko jo šeima.

Kunigai K. Kavaliauskas ir J. Teišerskis ryžosi Šneiderių šeimos mergaitę Merą išgelbėti nuo žiaurios mirties. Kun. K. Kavaliauskas padėjo Merą išvesti iš geto ir su kun. J. Teišerskiu surado žmones, kurie ryžosi gelbėti žydų mergaitę. 1942 metais Joniškyje vyko teismas. Viena moteris teisme prisipažino, kad ši mergaitė yra jos pavainikė duktė Marijona. Atsirado dar kita moteris iš Pašvitinio, kuri teismui įrodė, kad šios mergaitės gimdymo metu ji buvo pribuvėja, kūdikio priėmėja. O kun. J. Teišerskis pareiškė, kad jis šią mergaitę Marijoną pakrikštijo ir dar paliudijo, kad moteris dėl sunkių ekonominių sąlygų paprašė žydų Šneiderių, jog jos mergaitę priimtų gyventi žydų šeimoje. Teismas liudininkais patikėjo. Ir jau po teismo žydaitė Mera oficialiai tapo Marijona Navickaite. Marijona 1944 metais ištekėjo ir tapo Marijona Tiesnesiene. Ji su savo vyru išaugino net keturis vaikus. Prieš kelis metus Marijona Tiesnesienė – Mera Šneiderytė – mirė.

Ch. Bargmanui pavyko surasti šios istorijos dalyvius ir jų pėdsakus. Liko neaiški tik kun. K. Kavaliausko praeitis. Vėliau ir tai paaiškėjo – kunigo šaknys Pakruojo rajone. Jis krikštytas Lygumų parapijos bažnyčioje. 1972 metais kun. K. Kavaliauskas mirė, palaidotas Čikagoje. Kur rasti jo fotografiją? Ji reikalinga Pasaulio Teisuolio asmens byloje. Ch. Bargmanas net trijų asmenų paprašė padėti surasti kunigo fotografiją. Jis paskambino ir man, prašė padėti paieškos darbe. Aš sutikau. Įdomu buvo pamatyti fotografiją žmogaus, dėl kitų žmonių rizikuojančio sava galva. Dar norėjosi Vyzentalio centro atstovui Zurofui parodyti, kad mes ne žydšaudžių tauta, nes daug lietuvių žiauraus karo metais rizikuodami savo ir artimųjų gyvybe gelbėtojo persekiojamus žydus. Zurofui nederėtų, nevertėtų lietuvius vadinti žydšaudžiais. Taip sakyti yra neteisinga.

Ilgai ieškojau žmonių, kilusių iš to paties Janiškaičių kaimo, kaip ir kun. K. Kavaliauskas. Šis kaimas jau tuščias. Žmonės išsivaikščiojo po visą Lietuvą. Bet ir daugumą jų aplankius fiziškai ir telefonu, to, ko man reikėjo, neradau, net siūlo galo neaptikau.

Bet štai 2013 metų rugpjūčio pabaigoje išsikalbėjau su Lione Mažeikiene iš Ruslelių kaimo, netoli Lygumų. Ji man patarė susirasti Valę Antanaitienę. Ji gyvena Šiauliuose, bet dažnai Lygumų kapinėse lanko savo artimuosius, ji – Kavaliauskų giminaitė. Mums taip beeinant per kapines, L. Mažeikienė man parodė ir pasakė: „Va šita moteris ir yra Antanaitienė Valė“. Po dviejų susitikimų su Vale ant mano stalo atsirado ir ieškomos kunigo fotografijos. Valė yra kunigo K. Kavaliausko brolio jauniausia dukra. Valei, mažai žinančiai apie savo labai gerbiamą dėdę kunigą Kazį, nurodžiau, kur rasti dar nežinomus kunigo biografijos faktus. Valė labai apsidžiaugė. Džiaugiausi ir aš, nes suradau, ko tikrai nelengvai ieškojau.

Kun. K. Kavaliauskas gimė 1911 metais Janiškaičių kaime Pakruojo rajone. Baigė Lygumų pradinę mokyklą, mokėsi Šiaulių gimnazijoje. 1936 metais buvo įšventintas kunigu. Iki 1944 metų pabaigos dirbo įvairiose Lietuvos parapijose. Jaunas kunigas, kaip tikras lietuvis patriotas, nepritarė nei rudajam fašizmui, nei raudonajam komunizmui. Grįžtančios į Lietuvą raudonosios bolševikinės Stalino kariuomenės nelaukė. Lietuva dar buvo neužmiršusi siaubingo 1940–1941 metų bolševikmečio. 1944 metų antroje pusėje K. Kavaliauskas pasitraukė į Vokietiją, o vėliau į JAV.

Gal jus stebina keista žmogaus gelbėjimo istorija? Pasirodo, kad gyvenimo taisyklėse yra ir išimčių, net melas kartais būna šventas, jei reikia gelbėti, kaip reikalauja Šventas Raštas, kitą žmogų. Juk mes visi – Dievo kūriniai ir vieni kitus privalome gelbėti, vieni kitiems padėti. Tada Žemėje bus gera gyventi visiems ir po mūsų mirties nebus baisus didysis Dievo Teismas.

Jonas KELEVIŠIUS,
Lygumų vidurinės mokyklos istorijos mokytojas, pensininkas

 

© 2013 „XXI amžius

Palikite savo mintis

Juozapas Čepėnas, kunigas, teologas, filosofas, tremtinys (1880-1976)

cepenas_juozas43

kunigas Juozapas Čepėnas

        Juozapas Čepėnas (1880 m. spalio 30 d. Veleikiai, Antalieptės valsčius – 1976 m. sausio 24 d. Pasvalys, palaidotas Daugailiuose) – Lietuvos kunigas, spaudos darbuotojas, rezistentas, filosofijos daktaras.

Tėvai: Stanislovas Čepėnas (1860-1933) ir Ona Kviklytė – Čepėnienė (1861-1939) – žemdirbiai ūkininkai. Buvo vyriausias septynių vaikų šeimoje, iš jų užaugo penki, Salomėja ir Mykolas mirė vaikystėje. Seserys ir broliai: Uršulė Čepėnaitė (1883-1959), Zofija Čepėnaitė-Šaučiūnienė (1888-1980), Nikodemas Čepėnas (1893-1983) – žemdirbys ūkininkas, tremtinys, Pranas Čepėnas (1899-1980) – mokslininkas istorikas. Giminaičiai: sūnėnas (brolio Nikodemo sūnus) Juozas Čepėnas (g. 1930 m.) – kunigas, pusbrolis (motinos brolio Antano sūnus) Bronius Kviklys (1913-1990) – žurnalistas, enciklopedininkas, pusbrolis (motinos brolio Nikodemo sūnus) Vladas Kviklys (1908-1985) – mokslininkas gydytojas, pusbrolis (motinos brolio Nikodemo sūnus) Mečislovas Kviklys (1902-1942) – pedagogas, politikas, tremtinys, miręs tremtyje.

1890-1891 m. baigė Antalieptės (Zarasų r.) pradžios mokyklą, mokėsi savarankiškai, 1892-1900 m. baigė Vilniaus gimnaziją. 1901-1905 m. studijavo Kauno Žemaičių kunigų seminarijoje teologiją.

1905 m. spalio 23 d. Žemaičių pavyskupis Gasparas Cirtautas įšventino J. Čepėną kunigu.

1905-1908 m. J. Čepėnas buvo Pušaloto (Pasvalio r.) vikaras, rūpinosi mokyklomis ir pastoracija. 1908-1909 m. jis pavadavo Kamajų (Rokiškio r.) kleboną. Kamajuose jis įsteigė Blaivybės ir „Saulės“ draugijų skyrius, rūpinosi kunigo Antano Strazdo atminimo išsaugojimu, užrašė vietinių žmonių prisiminimus apie šį kunigą ir poetą, susipažino ir ėmė bendrauti su kunigu ir rašytoju Juozu Tumu-Vaižgantu.

1909-1910 m. J. Čepėnas buvo Kėdainių mokyklos kapelionas ir parapijos vikaras. Čia jis užsiėmė aktyvia lietuvinimo veikla: platino lietuviškus laikraščius sulenkėjusiems parapijiečiams, užsiėmė patriotinius jausmus žadinusia veikla. Už tai kunigas buvo apskųstas vyskupui ir iš Kėdainių iškeltas.

1910-1916 m. jis buvo Pabiržės (Biržų r.) Švč. Trejybės bažnyčios vikaras, Pabiržėje įsteigė Blaivininkų, Šv. Kazimiero ir „Saulės“ draugijų skyrius. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, J. Čepėnas 1916-1918 m. buvo Šaukoto (Radviliškio r.) Švč. Trejybės parapijos klebonas, 1918-1920 m. – Skaistgirio (Šiaulių r.) Šv. Jurgio parapijos klebonas. Mokėdamas vokiečių kalbą, jis galėjo bendrauti su okupacine valdžia, užstodavo skriaudžiamus vietinius gyventojus, suremontavo apleistą Skaistgirio bažnyčią ir jos ūkio pastatus.

1920-1924 m. J. Čepėnas, bičiulio būsimojo vyskupo Mečislovo Reinio remiamas, studijavo Vokietijoje, Freiburgo ir Miuncheno universitetuose, kur baigė  filosofijos, teologijos ir gamtos mokslų studijas, apsigynė disertaciją „Fiodoro Dostojevskio asmenybės ir jo veikalų psichologinė analizė“, įgijo filosofijos daktaro laipsnį.

1924-1926 m. jis buvo Smėlynės (Zarasų r.) Šv. Kryžiaus Atradimo parapijos – vienos mažiausių Lietuvoje – klebonas ir Zarasų progimnazijos kapelionas, dėstė tikybą ir konsultuodavo mokinius užsienio kalbų pamokoms. 1926-1928 m. dirbo Zarasų progimnazijos direktoriumi ir mokytojų kursų vedėju, 1926 m. redagavo „Žiemių Lietuvą“.

Dėl kairiųjų pažiūrų pašlijus jo santykiams su politine tautininkų valdžia, J. Čepėnas buvo iškeltas iš Zarasų ir 1928-1938 m. buvo Antašavos (Kupiškio r.) Šv. Hiacinto parapijos klebonas. Čia jis sutvarkė apleistą bažnyčią, savo lėšomis dekoravo kleboniją, mokykloje dėstė tikybą, o laisvu laiku studijavo vokiečių, anglų ir prancūzų filosofų veikalus, ruošėsi rašyti mokslinį darbą.

1938-1945 m. J. Čepėnas buvo Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato parapijos klebonas. Prieš Antrąjį pasaulinį karą jis dar suremontavo kleboniją, paskui įrengė bažnyčioje naujų klausyklų, gausino inventoriaus. Jis pirmasis iš Anykščių dvasininkų ėmė artimai bendrauti su rašytoju Antanu Žukausku-Vienuoliu, pradėdamas jo sutaikymo su bažnyčia procesą.

J. Čepėnas gavo Panevėžio vyskupijos leidimą perlaidoti rašytojo Jono Biliūno palaikus Liudiškių kaimo teritorijoje esančioje kalvoje. 1941 m. būsimos kapavietės vietoje jis pastatė ir pašventino kryžių, bet atgabenti ir perlaidoti palaikų iki karo nebespėjo.

Iki 1940 m. J. Čepėnas buvo Lietuvių mokslo draugijos narys. Nuo 1906 m. jis bendradarbiavo spaudoje: „Lietuvos ūkininke“, „Vilniaus žiniose“, „Viltyje“, „Rygos garse“, „Lietuvos aide“, paskelbė filosofinių straipsnių ir kunigų nekrologų, pasirašydamas pavarde arba Laisvės šalininko, J. Dobilo, Titnago slapyvardžiais.

1941 m. nuo balandžio 15 iki birželio 22 d. kunigas J. Čepėnas buvo sovietinės valdžios suimtas už tai, kad turėjo Vokietijos pilietybę, bet neišvyko į Vokietiją, ir kalinamas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, iš kur išlaisvintas tik prasidėjus karui kartu su kitais politiniais kaliniais.

Per Antrąjį pasaulinį karą jis gyveno Anykščiuose ir kartu su A. Vienuoliu-Žukausku stengėsi padėti represuojamiesiems. Sekmadienio pamoksluose jis aiškino anykštėnams, kaip jie turi elgtis su žmonėmis, pakliuvusiais į nelaimę, – žydais, prašė netepti savo rankų krauju ir negrobti svetimo žydų turto. Šie dvasininko raginimai iš dalies sulaikė anykštėnus nuo genocido ir išgelbėjo gyvybių.

Kartu su A. Vienuoliu-Žukausku J. Čepėnas vyko į Uteną pas vokiečių administracijos komendantą užstoti Anykščių žydų ir ten derėjosi, vienintelis iš delegacijos mokėdamas vokiečių kalbą. Už tokią iniciatyvą J. Čepėnas vos nebuvo sušaudytas drauge su žydais, jį išgelbėjo tik tai, kad jau buvo kalėjęs sovietinės okupacijos metais. Šį savo gyvenimo faktą – Anykščiuose išgelbėtas žmonių gyvybes – jis su džiaugsmu prisimindavo ir minėjo iki gyvenimo pabaigos.

1944 m. J. Čepėnas parašė memorandumą vokiečių administracijos generaliniam komisarui Lietuvoje Teodorui Adrianui von Rentelnui (1897-1946) dėl nacių daromų neteisybių, dėl žydų žudynių. Už tai kunigui buvo iškelta politinė byla, jis turėjo būti teisiamas Kaune 1944 m. birželio pabaigoje, tačiau karui baigiantis nuteisti J. Čepėno vokiečiai nebespėjo.

Antrojo pasaulinio karo metais po vieną vasaros mėnesį pas J. Čepėną Anykščiuose svečiuodavosi jo bičiulis arkivyskupas Mečislovas Reinys (1884-1953), kuris sakydavo anykštėnams pamokslus ir skaitydavo paskaitas Vysk. A. Baranausko parapijos salėje. 1944 m. liepos pabaigoje J. Čepėną ir jo svečią M. Reinį buvo suėmę ir vieną naktį kalino sovietiniai kareiviai, apkaltinę dvasininkus tuo, kad jie neva pranešę vokiečiams apie Anykščiuose girtaujančius rusų kareivius ir taip paskatinę juos atakuoti. Kaltinimo neįrodžius, dvasininkai buvo paleisti, bet vertingų daiktų nebeatgavo.

Nors ir jausdamas, kad sovietinės valdžios vėl bus persekiojamas, 1944 m. J. Čepėnas atsisakė pasitraukti į Vakarus, liko tęsti kunigo veiklą Lietuvoje. 1944-1945 m. jis pradėjo remontuoti kareivių nuniokotą Anykščių bažnyčią, sudėjo naujus jos langus.

1945-1946 m. jis buvo Pašvitinio (Pakruojo r.) Švč. Trejybės parapijos klebonas, 1946-1950 m. – Kurtuvėnų (Šiaulių r.) Šv. apaštalo Jokūbo parapijos altarista, 1950-1951 m. vieną mėnesį kaip altarista gyveno Pasvalyje.

1951 m. sausio 14 d. J. Čepėnas buvo suimtas ir už tai, kad bažnyčioje skaitė vyskupo laišką, nuteistas 10 metų kalėti, kalintas Šiaulių bei Lukiškių kalėjimuose, o vėliau išvežtas į Verchneuralsko (Rusija) kalėjimą. 1954 m. jis buvo perkeltas į Vladimiro (Rusija) kalėjimą.

1954 m. kunigo J. Čepėno byla buvo peržiūrėta, jis buvo pripažintas nekaltu ir paleistas. Grįžęs į Lietuvą, jis vėl apsigyveno Pasvalyje ir 1954-1976 m., iki gyvenimo pabaigos, kaip altarista talkino pastoracijoje. 1955 m. jis kiek laiko tarnavo Grūžiuose (Pasvalio r.), pavaduodamas sergantį parapijos administratorių.

1970 m. Pasvalyje J. Čepėnas iškilmingai paminėjo kunigystės 65-metį. Senatvėje jis buvo vyriausias amžiumi Lietuvoje gyvenęs kunigas, iki 1975 m. pavasario aukodavo Šv. Mišias, nors nebegalėjo skaityti ir negirdėjo.

Laisvalaikį skirdavo mokslinėms studijoms. Daug jo rankraščių žuvo per kratas ir kalinimus, tarp jų – ir stambiausias filosofinis veikalas „Žmogus“.

Mirė 1976 m. sausio 24 d. Pasvalyje. Vykdant 1960 m. pareikštą testamentinę valią, palaidotas Daugailių (Utenos r.) kapinėse šalia senelio Morkaus Čepėno. Laidotuvėse dalyvavo 52 kunigai, procesijai vadovavo Panevėžio vyskupijos kancleris Vladas Rabašauskas. Kapą ženklina stogastulpis (pastatytas 1977 m.) ir paties kunigo prieš mirtį statytas paminklas bei marmurinė antkapinė plokštė su lotynišku ketureiliu: „Gyvenimą branginau ir gyventi norėjau, / Gyvenau abejonėse, be ne be pamaldumo. / Netikras, bet ne baimėje mirštu. / Tu Būtybių Būtybe, pasigailėk manęs!“.

Peržiūrėjus J. Čepėno bylą, 2003 m. jis buvo pripažintas visiškai nekaltas Lietuvos Respublikai ir po mirties reabilituotas.

Pasvalio M. Katiliškio viešojoje bibliotekoje saugomi kunigo J. Čepėno 1903-1975 m. rankraščiai – atsiminimai apie arkivyskupą Mečislovą Reinį, memuarai, pamokslai, istorinės studijos.

Aldona Vasiliauskienė sudarė ir išleido straipsnių rinkinį  „Filosofijos daktaras kunigas Juozapas Čepėnas“ (2001 m.). Sūnėno kunigo Juozo Čepėno iniciatyva parengta ir išleista J. Čepėno memuarų knyga „Sacerdos ir Aeternum. Velaikių Juozelio atsiminimai“ (2010 m.), giminės biografinis rinkinys „Velaikių Čepėnai“ (2012 m.).

Informacijos šaltinis: http://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=70

Palikite savo mintis

Jurgis Galdikas, prelatas, pedagogas, filosofas, mokslų daktaras (1883–1963)

9 - Prelatas dr. profesorius Jurgis Galdikas

Prelatas dr. profesorius Jurgis Galdikas

Jurgis Galdikas. Kunigas, pedagogas, filosofijos mokslų daktaras. Gimė 1883 m. balandžio 23 d. Kretingos apskrities Lazdininkų kaime. Mokėsi Palangoje, Kaune, Insbruke, Louvaine. Kurį laiką buvo Telšių vyskupystės kanauninkas, Telšių kunigų seminarijos inspektorius, Šilalės, Palangos klebonas, Šiaulių vikaras. Mirė 1963 m. birželio 17 d. Šilalėje.

Lietuvos žmones sujaudino LNK televizijos laida Nepriklausomų paieškų tarnyba, kurios metu Vilniaus Šolom Aleichemo vidurinės mokyklos direktorius Miša Jakobas kreipėsi pagalbos į Lietuvos žmones, ieškodamas savo motinos Frumos Pupsaitės gelbėtojo, Vieviržėnų klebono Jurgio Galdiko giminaičių. 

Žymus Žemaitijos šviesuolis, pedagogas, filosofas, mokslų daktaras Jurgis Galdikas į kunigus buvo įšventintas 1907 09 09. Mokėsi užsienyje, vėliau dėstė Telšių kunigų seminarijoje. Karo metais Jurgis Galdikas – Vieviržėnų bažnyčios klebonas.

Prasidėjus karui, visi Vieviržėnų miestelio žydai buvo suvaryti į Trepkalnio dvarą. Pradžioje žydams buvo leista dirbti pas vietinius vieviržėniškius, tačiau jau po poros savaičių paskelbta, kad lietuviai, kurie slėps žydus, bus nubausti mirties bausme. Visi žydai buvo sugrąžinti į Trepkalnio dvarą ir sušaudyti. Frumai Pupsaitei, kurią buvo priglaudęs kunigas Jurgis Galdikas pasisekė – ji negrįžo į Trepkalnio dvarą, todėl ir liko gyva. Visi Frumos Pupsaitės artimieji – tėvai, dešimt brolių ir seserų buvo nužudyti. Naciams ir jų tarnams pradėjus įtarti, kad kunigas Jurgis Galdikas slepia žydaitę, ją išvežė pas kitus patikimus žmones.

Prelato Jurgio Galdiko išgelbėta Fruma Pupsaitė po karo ištekėjo už Chaimo Jakobo, grįžo gyventi į Telšius, užaugino dvi dukras ir sūnų – dabartinį Vilniaus Šolom Aleichemo vidurinės mokyklos direktorių Mišą Jakobą, kurio pastangų dėka per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių už jo motinos Frumos Pupsaitės išgelbėjimą priėmė klebono Jurgio Galdiko dukterėčia Aldona Lengvinienė.

Palikite savo mintis

Feliksas Ereminas, kunigas (1890-1962)

Kunigas Feliksas Ereminas_

kun. Feliksas Ereminas

Kun. Feliksas Ereminas (1890 01 07–1915 05 16–1962 10 27) gimė Gadunavo parapijoje (Telšių raj.) (pastebėtina, kad kartais randama neteisingai parašyta kunigo pavardė –Jaraminas ar Jareminas). Mokėsi Alsėdžių pradžios mokykloje, 1907 m. baigė Palangos progimnaziją. Žinoma, kad Maskvoje yra studijavęs mediciną ir baigęs kelis kursus. Jį itin jaudino kraujas, tad studijų teko atsisakyti. Negalėdamas gydyti žmogaus kūno, pasirinko gydyti jo dvasią. Studijavo Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune ir1915 m. baigė.

 Įšventintas į kunigus, metus vikaravo Tirkšliuose (1915–1916), vėliau – Pagiriuose (1916–1919), Naujamiestyje (1919–1920 08 09), Ramygaloje (1920 08 09–1922 05 09). Šešerius metus (1922–1928) – Velykių kuratas. Jo rūpesčiu 1926 m. įsteigta savarankiška Velykių Šv. apaštalo Andriejaus parapija. Kun. F. Ereminas Velykių, o vėliau ir Papilio mokyklose dėstė tikybą.

Papilio bažnyčios statytojas

 Šešerius metus (1928 03 06–1934 12 31) kun. F. Ereminas buvo Papilio klebonas. Čia ant pastatytų pamatų 1928 m. pradėjo statyti gražią akmeninę bažnyčią. Nepaisant sunkumų, 1932 m. užbaigė sienų mūro darbus. Užkėlė vainiką, apgrebėstavo, 1933 m. uždėjo cinkuotos skardos stogą, pradėjo statyti bokštą. Be statybos darbų daug nuveikė visuomeninėje katalikiškoje veikloje: Lietuvos katalikių moterų draugijos Papilio skyriaus Dvasios vadas, Papilio „Pavasarininkų kuopos“ subūrėjas, aktyvus katalikiškos spaudos propaguotojas ir platintojas.

 Tačiau nuolatinis lėšų trūkumas bažnyčios statybai labai paveikė ligotą klebono sveikatą. Sveikatai pataisyti vyskupas jį iškėlė į kurortinę vietą – Rozalimą, o Papilio bažnyčios statybą (padaręs daug pakeitimų – perstatymų) užbaigė kun. Juozapas Bardišauskas (1898 01 18–1925 06 14–1951 05 27).

 Kun. F. Ereminas porą metų (1934 12 31–1936 12 19) buvo Rozalimo klebonu, susirgęs – altarista Kupiškyje (1936–1939 06 21). Čia geroje aplinkoje, sustiprėjus sveikatai, kun. F. Ereminas buvo perkeltas kuratu į Vadaktėlius, o po kelių mėnesių, t. y. 1939 m. gruodžio 30 d. paskirtas Karsakiškio administratoriumi.

Daujėnų Švč. Jėzaus Vardo parapijos bažnyčios klebonas

 Kun. F. Ereminas Daujėnuose dirbo (1943–1950 ir 1951–1962). „Versmės“ leidykla (vadovas Petras Jonušas) rengiamam serijos „Lietuvos valsčiai“ monografijos „Daujėnai“ leidybai, 2010 ir 2011 metais organizavo mokslines ekspedicijas. Ekspedicijos vadovas Antanas Šimkūnas, Daujėnų savivaldybė ir ekspedicijų dalyviai dėkingi „Lietuvos Aido“ redaktoriui p. A. Pilveliui, kuris nemaža dėmesio skyrė 2010 m. ekspedicijos Daujėnuose darbui (birželio 19, 30; liepos 3, rugpjūčio 4, 7 ir 14 dienos numeriuose spausdintos straipsnio autorės publikacijos). Kai kuriose publikacijose paminėtas ir kun. F. Eremino vardas.

 Karo metu, 1943 m. sausio 1 d., kun. F. Ereminas buvo atkeltas administratoriumi į Daujėnus. Nuo 1948 m. liepos 1 d. paliekamas tituluotu klebonu Daujėnuose prie administratoriaus kun. Antano Benesevičiaus. 1950 m. spalio 5 d. kun. F. Ereminas buvo paskirtas Skrebotiškio administratoriumi (sovietinei valdžiai sulaikius Skrebotiškio kleboną kun. Antaną Žakevičių jo vieton paskirtas kun. Lionginas Keršulis, tačiau rajono valdžia kunigo neįleido į bažnyčią). Rašte vyskupijai kun. F. Ereminas pažymi, kad į Skrebotiškį atvyko 1951 m. vasario 7 d., tačiau tik kovo 3 d. gavo valdžios leidimą aukoti šv. Mišias. Pažymi, kad išvykus kun. A. Žakevičiui, žuvo bažnyčios archyvas (sovietinė valdžia pasinaudojo kunigų kaita).

 1951 m. rugpjūčio 28 d. kun. F. Ereminas grąžintas į Daujėnus. Čia darbavosi iki mirties 1962 m. spalio 27 d. Palaidotas Daujėnų parapijos kapinėse. Paminkle įrašas: „Gimiau, kad leidai, gyvenau, kad norėjai, miriau, kad įsakei. Išganyk mane, Viešpatie, nes gali“.

Kun. F. Ereminas ir Rachelė Rozenbergaitė

 Vokiečių okupacijos metu kun. F. Ereminas yra išgelbėjęs žydaitę Rachelę Rozenbergaitę (1925 05 24–1987 07 16), ją pakrikštijo Reginos vardu (kita pavarde sugebėjo gauti jai ir dokumentus), slėpė klebonijoje ir pas patikimus žmones, sovietmečiu išleido į mokslus. Regina medicinos mokykloje įgijo akušerės specialybę ir daug metų dirbo Šv. Jokūbo ligoninėje gimdymo skyriuje, o nuo 1962 metų – moterų konsultacijoje Vilniaus (buvusioje Liudo Giros) gatvėje.

 1950 metais Regina Rozenbergaitė (susigrąžinusi buvusią pavardę, visam gyvenimui pasiliko kunigo jai duotą Reginos vardą) ištekėjo už Codiko Shteimano (1922 01 14–1983 11 06), susilaukė dviejų dukrų Linos (gim. 1955 m. sausio 1 d.) ir Avivos (gim. 1962 m. lapkričio 3 d.). Abi seserys motinos pavyzdžiu baigė medicinos mokslus. Mirus tėvams Lina (1990) ir Aviva (1993) su šeimomis išvyko į Izraelį. Tačiau palikdamos Lietuvą išsivežė keletą kunigo F. Eremino nuotraukų ir didžiulį dėkingumą žmogui, gelbėjusiam jų motiną.

 Daujėnų gyventojai pasakoja, kad sovietmečiu kasmet vėlų Vėlinių vakarą prie kapinių sustodavo juoda „Volga“, o ryte atėjusieji į kapines pamatydavo, kad kun. F. Eremino kapas papuoštas gražiausiomis gėlėmis. Žinojusieji apie Rachelę tikėjo, kad čia jos padėka tam gerajam bebaimiam kunigui.

 Kun. F. Eremino ir Reginos Rozenbergaitės detalesniam istorijos išsiaiškinimui autorė itin dėkinga advokatui Isaakui Borveinui, gerai pažinojusiam pačią Reginą, bendravusiam ir su kun. F. Ereminu. Tai jis sudarė galimybę neakivaizdžiai susipažinti su Reginos dukromis Aviva ir Lina, kurios labai nuoširdžiai dalijosi ne tik atsiminimais, bet ir išsaugotomis ir į Izraelį atsivežtomis savo tėvų bei kun. F. Eremino nuotraukomis.

Kun. F. Eremino veikla sovietmečiu

 Sovietmečiu Daujėnų parapijos klebonijoje apsigyveno karininkai. Kaip pasakoja kunigų Vincento Baltrušaičio ir Felikso Eremino kapus prižiūrinti Marytė Mėkelytė, kun. F. Ereminas gebėdavo sužinoti iš klebonijoje gyvenusių karinių viršininkų apie numatomus išvežimus, prašydavo perspėti ūkininkus ir taip ne vieną išgelbėjo nuo Sibiro tremties– perspėti suspėdavo išvykti – dingti. Ištikus nelaimei, jis po savo stogu buvo priglaudęs ir Mėkelių šeimą, dalijosi maistu.

 Okupantų išvarytas iš klebonijos, nepaisant sunkaus sovietmečio, kun. F.Ereminas sugebėjo pastatyti namą, tikėdamasis, kad jam mirus, čia bus altarija.

 Kun. F. Ereminas turėjo didžiulę biblioteką ir ne tik religinio turinio, bet ir meno, mokslo, grožinės literatūros knygų – noriai duodavo visiems skaityti. Prenumeravo laikraštį „Pravda“ ir sakė: „Reikia mokėti skaityti ir tarp eilučių“.

 Klebonas, kaip pasakoja Stanislovas ir Emilija Majauskai, kol buvo sovietinės valdžios leidžiama gyveno ūkiškai, turėjo gyvulių, laikė bites, o lankydamas parapiją buvo itin griežtas pietų metu: maistą užsigerdavo arbata ir net paragaudavo vargonininkui ir zakristijonui įpiltą puodelį – ar ten tikrai tik arbata. Pats klebonas mėgo jį aplankiusius parapijiečius pavaišinti: neišleisdavo be arbatos puodelio, sumuštinių.

 F. Ereminas, pasak daujėniškės Pranės Burkauskienės, labai mėgęs švarą bei tvarką ir, kalendos metu pastebėjęs ką nors netvarkoje, negailėjo kritikos pamokslų metu. Žmonės į jį kreipdavosi ligos metu, nes kunigas buvo studijavęs mediciną, dažnai turėdavo ir reikiamų vaistų, kuriuos duodavo susirgusiems.

Informacijos šaltinis: Kunigas Feliksas Ereminas, Dr. Aldona Vasiliauskienė / Lietuvos aidas, http://www.aidas.lt/lt/religija/article/3489-03-06-kunigas-feliksas-ereminas

Palikite savo mintis

Stanislovas Jokūbauskis, Kauno arkivyskupijos valdytojas, Pasaulio teisuolis (1880-1947)

st-jokubauskis01_d

Prelatas Stanislovas JOKŪBAUSKIS (1880–1947)

Gimė 1880 m. gegužės 8 d. Pučkoriškėje, Kelmės vlsč. 1897–1902 m. studijavo Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune, vėliau – Peterburgo dvasinėje akademijoje, Fribūro universitete. Kunigu įšventintas 1905 m.

Nuo 1907 m. dirbo kapelionu Kauno gimnazijose. 1917–1918 m. kapelionas ir literatūros mokytojas Riazanėje. Nuo 1931 m. Kauno arkivyskupijos kapitulos kanauninkas, 1932–1944 m. Kauno kunigų seminarijos dėstytojas, vicerektorius. Nuo 1932 m. Kunigų sąjungos misijoms remti pirmininkas, nuo 1938 m. Kauno arkivyskupijos kurijos tribunolo teisėjas, prelatas.

Nacių okupacijos metais iš Vilijampolės geto gelbėjo žydų vaikus. Nuo 1944 m. Kauno arkivyskupijos valdytojas. Siekdamas apsaugoti Lietuvos katalikų bažnyčią nuo smarkėjančių represijų kai kur nuolaidžiavo sovietinei valdžiai. 1946 m. leido steigti Eucharistinio Jėzaus seserų kongregaciją. 

2002 m. gruodžio 16 d. prie Kauno arkikatedros bazilikos atidengta ir memorialinė lenta (skulpt. Vytautas Narutis, archit. Regina Žukauskienė).

Palikite savo mintis

Bronislovas Paukštys, kunigas, Pasaulio teisuolis (1897-1966)

01s

kunigas Bronius Paukštys

Kunigas salezietis, studijavo Italijoje, redagavo Torine laikraštį Saleziečių žinios. Nuo 1936 klebonavo Vytėnuose, Kaune. 1946 ištremtas į Sibirą, grįžo 1956, vikaravo Alytuje.

Štai ką apie savo išgelbėtoją kun. Bronių Paukštį rašė Rachilė Rosencveigaitė: „Brangus Tėve. Leiskite Jus taip vadinti, nes ar ne Jūs su manimi pasielgėte kaip tėvas? Kai aš tokia nelaiminga po daugel pergyvenimų pas Jus atėjau, argi manęs nepriglaudėte? Iš manęs nieko nereikalavote ir neklausinėjote. Jums buvo viskas suprantama. Jūs man tik pasakėte, kad pasilikčiau pas Jus, nusiraminčiau ir kurį laiką pabūčiau…“

Palikite savo mintis

Polikarpas Macijauskas, kunigas, Pasaulio teisuolis (1891-1965)

kun macijauskas

Kunigas Polikarpas Maciejovskis (Macijauskas)

Tėvai: ? Macijauskas ir Felicija Macijauskienė. Brolis Juozas Jonas Macijauskas – žemdirbys ūkininkas, sesuo Germana Macijauskaitė.

Baigė Kauno Žemaičių kunigų seminariją.

1914 m. gegužės 31 d. P. Macijauskas buvo įšventintas kunigu.

Pirmojo pasaulinio karo metais jis pasitraukė į Rytus, 1915-1918 m. gyveno Mogiliove (Baltarusija).

Grįžęs į Lietuvę, 1918-1919 m. P. Macijauskas buvo Anykščių Šv. Mato parapijos vikaras.

Nuo 1919 m. jis dirbo Kauno lenkų medicinos mokykloje tikybos mokytoju.

Paskui jis tęsė studijas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete, įgijo teologijos magistro laipsnį.

1924 m. P. Macijauskas buvo paskirtas laikinuoju Kolainių (Raseinių r.) bažnyčios rektoriumi, kai į Kolainius iš Kauno persikėlė vienuolės benediktinės. Apie 1926 m. joms iš Kolainių išvykus, jis liko Kolainių klebonu ir tarnavo šioje parapijoje Antrojo pasaulinio karo metais.

P. Macijauskas yra vienas iš 159 Lietuvos dvasininkų, kurie žinomi kaip žydų gelbėtojai. Kartu su savo draugu Užvenčio gydytoju Petru Girbudu Antrojo pasaulinio karo metais jis tapo tikru žydų gelbėjimo organizatoriumi Kelmės-Užvenčio regione. Jie susitardavo su vietiniais ūkininkais, parinkdavo atokias, apaugusias medžiais sodybas, į kurias, pasikinkęs arklį, iš Šiaulių geto žydus atveždavo Alfonsas Songaila. Kartais kunigas Polikarpas Maciejovskis nusiųsdavo žmones pas savo brolį ūkininką Juozą Joną Macijauską, gyvenusį Pakievukų kaime.

Vokiečių okupacijos metais Kolainiuose jis išgelbėjo Basią Braudienę iš Kelmės bei dar keturias moteris, pabėgusias iš Šiaulių geto: jos buvo aprengtos vienuolių drabužiais ir slapstomos nuošaliose sodybose.

Kartu su Kolainių stačiatikių dvasininku Michailu Butu P. Macijauskas paslėpė statomoje cerkvėje Sarą Olšvangaitę-Montvilienę ir jos vyrą.

Mirė 1965 m. Palaidotas Kražių bažnyčios rūsyje. Kapą dengia akmens plokštė, kurioje iškalti psalmės žodžiai: „Aš neslėpiau savo širdyje Tavo teisybės. Aš skelbiau Tavo tiesą ir tavo išganymą“.

P. Macijauskas apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (po mirties, 2005 m.), jam buvo suteiktas Pasaulio Teisuolio vardas, jo vardas iškaltas Garbės sienoje Pasaulio Tautų Teisuolių sode, įkurtame Jad Vašem muziejaus teritorijoje Izraelyje (po mirties, 2005 m.). Apdovanojimai buvo perduoti kunigo dukterėčiai Jadvygai Jonušienei.

Palikite savo mintis

Marija Mikulska, vienuolė, Pasaulio teisuolė (1903 – 1994)

Marija Mikulska

Marija Mikulska. Nuotr. iš kn.: Slėptuvės aristokratai: prisiminimai: Pasaulio tautų teisuoliai. – Vilnius, 2003, p. 30.

Gyvenimo datos: 1903 – 1994 08 12
Gimimo vieta: Peterburgas (Rusija)
Veikla: vienuolė, Pasaulio tautų teisuolė
Pagerbimas: Memorialinė lenta (Vilniaus miestas)

Baigė privačią Šv. seserų nazariečių gimnaziją Vilniuje. 1929 m. mokėsi Stepono Batoro universiteto (dabar – Vilniaus universitetas) Humanitariniame fakultete. Vokiečių okupacijos metais dirbo Vilniaus valstybiniame centriniame archyve, kur, rizikuodama gyvybe, kartu su kitais slėpė keletą žydų šeimų. Po Antrojo pasaulinio karo pasitraukė į Lenkiją. Išstojusi iš vienuolyno, nuo 1950 m. iki pensijos dirbo Varšuvos bibliotekoje. M. Mikulska mirė 1994 m. rugpjūčio 12 d. Varšuvoje [2].

1974 m. Jeruzalėje įsikūrusi Yad Vashem institucija M. Mikulskai suteikė Pasaulio tautų teisuolės vardą. Yad Vashemo teisuolių alėjoje vienuolės garbei pasodintas medelis. 2002 m. balandžio 22 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu M. Mikulska apdovanota (po mirties) Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi [2].

Literatūros apie M. Mikulską yra labai nedaug. Apie vienuolės veiklą karo metais slepiant žydus Vilniaus archyve rašoma 1967 m. Sofijos Binkienės sudarytoje knygoje „Ir be ginklo kariai“ [1].
2003 m. išleista Rimanto Stankevičiaus sudaryta knyga „Slėptuvės aristokratai: prisiminimai: Pasaulio tautų teisuoliai“ [2]. Knygoje remiamasi Jeruzalės Yad Vashem archyvo medžiaga apie žydų gelbėtojus, Vilniaus Šv. Ignoto g. slėptuvės įrengėjus: vienuolę Mariją Mikulską, kunigą Juozapą Stakauską ir mokytoją Vladą Žemaitį. Spausdinami šioje slėptuvėje gyvenusių išgelbėtų žydų prisiminimai, laiškai. Knygoje pateikiamas Viktorijos Sakaitės sudarytas „Lietuvos piliečių – Pasaulio tautų teisuolių“ sąrašas. Knygos viršelyje – vieno iš buvusių slėptuvės gyventojų, vėliau žymaus dailininko Samuelio Bako paveikslo iliustracija.

M. Mikulska daug metų gyveno Vilniuje. Vokiečių okupacijos metais dirbo Vilniaus valstybiniame archyve. 1943–1944 m., likvidavus Vilniaus getą, Vilniaus archyvo patalpose, buvusiame Benediktinių vienuolyne Šv. Ignoto gatvėje, kartu su kunigu Juozapu Stakausku ir mokytoju Vladu Žemaičiu slėpė keletą žydų šeimų [1, 2, 3].

2000 m. rugsėjo 22 d. Vilniuje, Šv. Ignoto g. 5 (Senamiesčio seniūnija), Lietuvos žydų genocido dienos išvakarėse, Pasaulio tautų teisuolių vienuolės Marijos Mikulskos, kunigo Juozapo Stakausko ir mokytojo Vlado Žemaičio atminimui buvo atidengta memorialinė lenta (skulpt. Jonas Naruševičius, archit. Vytautas Zaranka). Lentoje iškalti žydų gelbėtojų bareljefai ir įrašas: „Pasaulio tautų teisuoliai / sesuo Marija Mikulska 1903–1994 / kunigas Juozas Stakauskas 1900–1972 / mokytojas Vladas Žemaitis 1900–1980 / 1941–1944 m. / gelbėję nuo pražūties žydus“ [2, 3, 4].
Literatūra ir šaltiniai

1. Ir be ginklo kariai. – Vilnius, 1967, p. 50-53, 55, 58.
2. Slėptuvės aristokratai : prisiminimai : Pasaulio tautų teisuoliai. – Vilnius, 2003. – 90, [2] p.: iliustr., portr.
3. Stankevičius, Rimantas. Pagerbtas žydų gelbėtojų atminimas: [Vilniuje atidengta memorialinė lenta Marijai Mikulskai, Juozapui Stakauskui, Vladui Žemaičiui]. – Iliustr. // Lithuania: Lietuva ir Lenkija XX amžiuje. Lietuva ir Lenkija drauge į XXI amžių. – Vilnius, 2001. – P. 115-119.
4. [VLN] Atminimo lentos. Miestai.net [interaktyvus]. 2000-2012 [žiūrėta 2012-11-23]. Prieiga per internetą: <http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=9456>.
Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2012

Informacijos šaltinis: http://www.vilnijosvartai.lt/personalities/view/?id=323

Palikite savo mintis

Klemensas Arlauskas, kunigas (1910–1991)

Arlauskas Klemensas

kun. Klemensas Arlauskas

Lietuvoje Židikų parapija garsėja rašytojos Marijos Pečkauskaitės – Šatrijos Raganos amžinojo poilsio vieta kapinių koplyčioje. Čia jos nuoširdaus darbo ir meilės žmonėms sostas širdyse tų, kurie geranoriškai atsiliepė jos altruistinei įtaigai – būti gerais, dorais žmonėmis. Čia ir susiformavo dviejų jaunuolių vienmečių, vėliau kunigų Juozapo Olšausko ir Klemenso Arlausko troškimas likti jos idealų nešėjais Tautoje. Kunigas Klemensas Arlauskas parašė atsiminimus “APIE RAŠYTOJĄ IR PEDAGOGĘ MARIJĄ PEČKAUSKAITĘ – ŠATRIJOS RAGANĄ“, kurie publikuoti LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJOS METRAŠTYJE (T. 26. VILNIUS, 2005).

Kunigas Arlauskas Klemensas, Juozapo sūnus gimė 1910 m. lapkričio 23 d., Paviliotės k., Židikų vls., Mažeikių aps. Tarp 15 vaikų besigrumdamas prie ilgo stalo dėl vietos, išauga kieto charakterio žmogus. Gyveno neturtingai, mokslams trūko pinigų.

Mokėsi įvairiose mokyklose:

1918–1921 m. Židikų prad. mokykloje,

1921–1924 m. Mažeikių vid. mokykloje,

1924–1925 m. Kretingos progimnazijoje,

1928–1930 m. pas Saleziečius Italijoje, bet dėl silpnos sveikatos turėjo sugrįžti į Lietuvą,

1930–1931 m. Kauno suaugusiųjų gimnazijoje,

1931–1938 m. Telšių kunigų seminarijoje, pasižymėjo išskirtinu pamaldumu, ypač didelį dėmesį skirdamas Švč. Mergelei Marijai ir Švč. Sakramentui.

1938 m. balandžio 16 d. pašventinamas kunigu. Kiekvieną darbą atliko principingai. Uolus giesmininkas.

Dirbo:

1938–1941 m. Viekšniuose parapijos vikaru,

1941–1944 m. Kuršėnuose kapelionu,

1944–1947 m. Viekšniuose parapijos vikaru, viešai protestavo prieš žydų naikinimą.

1947–1949 m. būdamas Pajūryje parapijos klebonu, 1949 m. areštuojamas ir nuteisiamas 10-čiai metų, įkalinamas Norilsko, Taišeto lageriuose. Darbas šachtose, viršininkų žiaurumas ne vieną kalinį sunaikino. Jis išlieka dvasia tvirtas, drąsina silpstančius, dalijasi duonos kąsniu.

1949 – 1956 m. Sibiro tremtinys.

1956–1960 m. Plungėje parapijos altarista,

1960–1964 m. Žarėnuose parapijos klebonu,

1964 m. birželio – rugsėjo mėn. Telšiuose katedros parapijos vikaru,

1964–1965 m. Tirkšliuose parapijos altarista,

1965–1967 m. Žvingiuose parapijos klebonu,

1967–1991 m. Ylakiuose parapijos altarista.

Mirė 1991 m. gruodžio 30 d. Ylakiuose; palaidotas Ylakių Viešpaties Apreiškimo Švč. M. Marijai bažnyčios šventoriuje.

2000 m. gegužės 7 d. Romoje, Koliziejaus aikštėje, Šventasis Tėvas Jonas Paulius II papildė šimtmečio martirologiją, paskelbdamas 114 Lietuvos kankinių. Tarp jų – ir kunigas Klemensas Arlauskas.

Informacijos šaltinis: 

  • Kun. Brunonas Bagužas. Mes liudijame Kristų, in: Lietuvos piliečio kelias. – Varniai-Vilnius, Žemaičių vyskupystės muziejus – „Mintis“, 2006. P. 286-288.
Palikite savo mintis

Marija Rusteikaitė (1892-1949), Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos (DP) įsteigėja, Dievo Tarnaitė

rusteikaite74

Marijos Rusteikaitės portretas.
Dail. Stanislovas Petrauskas

       Marija Rusteikaitė Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės garsaus didiko ainė, gimė 1892 m. sausio 2 dieną Kybartų dvare, Kurtuvėnų valsčiuje, Šiaulių apskrityje. Mokėsi Šiaulių gimnazijoje, mokytojavo Kražiuose, Rusijoje įgijo farmacininkės specialybę. Marija ruošėsi tekėti, bet Dievo planai buvo kitokie. Žuvus sužadėtiniui, M. Rusteikaitė išgirdo Dievo kvietimą didžiajai misijai. Vietoje svajotos šeimos, ji gavo daug daugiau – didžiulę vargšų, ligonių, beglobių šeimą, tapo gerąja motinėle daugeliui.

         Panevėžyje buvo įsteigta šv. Vincento Pauliečio draugija. Visi vargšai buvo pavesti Dievo Apvaizdos globai. Susibūrė netekėjusių pranciškonių tretininkių būrelis, kurios ryžosi pašvęsti visą savo gyvenimą vargšų tarnystei. Šios merginos troško giliau Dievą pažinti ir tobuliau pagal Jo įsakymus gyventi. Pasitikėdamos Dievo globa, savo vyresniąja išsirinko Mariją Rusteikaitę. Ji tam geriausiai tiko, o ir vyskupas Kazimieras Paltarokas tuo metu ją įvertino kaip turinčią plačią bei gailestingą širdį ir švelnias rankas vargšams. Šios Dievo tarnaitės didžiausias rūpestis buvo kandidačių bei narių dvasinis augimas. Reikėjo projektuoti ir parašyti kongregacijai įstatus, maldas, pristatyti vyskupui ir Vidaus Reikalų ministerijai patvirtinti. Marija Rusteikaitė sakė: „Trokšte trokštu, kad mano ir seserų sunkus ir vargingas darbas nors mažiausia dalimi prisidėtų prie plėtimo Kristaus Karalystės žemėje“. Su visu nuoširdumu ir meile ji darbavosi, apaštalavo skleisdama Evangeliją savo aplinkoje. Marijos Rusteikaitės rašyti dokumentai, rūpinantis kongregacijos įsteigimu rodo, jog ji buvo atidi Dievo balsui ir Šventosios Dvasios įkvėpta, sugebėjo atsiliepti į tuo metu žmonijai iškilusius poreikius, o kongregacijos seserims rašė: „Dar kartą maldauju jus visas, neužmirškite, kad esate pašauktos siekti šventumo, o šventumas pasiekiamas tik kantrybe, savęs atsižadėjimu, pasiaukojimu kitiems, ypač Dievo ir artimo meile. Mylėkite ir darykite ką norite“. Jos žodžiai nesiskyrė nuo darbų. Ji buvo nuostabus įrankis Dievo rankose.

        1927 metais M. Rusteikaitė įsijungė į Panevėžyje įkurtą Šv. Vincento Pauliečio draugiją. Kun. Jurgis Tilvytis (MIC) ją pavedė Dievo Apvaizdos globai ir išmeldė Šv. Dvasios įkvėpimą. Per trejus metus susibūrė 30 pranciškonių tretininkių. M. Rusteikaitė, siekdama gilesnio Dievo pažinimo, tobulesnio sekimo Kristumi, tiesė pašventinto gyvenimo kelią. Ji parašė būsimos kongregacijos įstatus, kuriuos 1930 metais patvirtino vysk. Kazimieras Paltarokas. Jos apšviestos sielos troškimas, gyvenimo misija įrašyta kongregacijos Statute: „Būti gelbstinčios ir išganingos Dievo meilės įrankiu“. Be galo pasitikėdama Dievo Apvaizda M. Rusteikaitė patraukė kitus tobulėti, tarnauti artimui. Kiekviename žmoguje, net labai sužalotos sielos, ji matė Kristaus paveikslą. Ji nuolankiai globojo, glaudė dvasios ir kūno varguolius, užmiršdama save, būdama gyvos meilės pavyzdžiu. M. Rusteikaitė rašė seserims: „Trokšte trokštu, kad mano ir seserų sunkus ir vargingas darbas nors mažiausia dalimi prisidės prie plėtimo Kristaus karalystės žemėje“. Jai artimi buvo visų tautybių žmonės, „Veikimo plotas – visa Lietuva“. Dievas veikia per žmones. Dievas veikė per M. Rusteikaitę ir kongregaciją. Tokia buvo Jo valia.

        Vaiguvoje, Kelmės rajone, įsikūrusios seserys maitino, gydė, globojo našlaičius, vargšus, Evangelijos dvasia auklėjo, švietė jaunimą. M. Rusteikaitę galima vadinti „lietuviškąja Motina Terese“. Ji gyveno kartu su globotiniais. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, ji išgelbėjo penkiolikos žydų gyvybes (ir daugiau), visai nesirūpindama dėl savosios. Jos atminimą pagerbė žydų bendruomenė.

          Kaune sovietų buvo nužudytas M. Rusteikaitės pusbrolis, buvęs Kauno miesto burmistras, Vidaus Reikalų ministras Steponas Rusteika, Panevėžio kalėjime sušaudytas brolis teisininkas, bibliofilas, Kultūros paveldo tarybos narys Zigmas Rusteika, artimieji ištremti į Sibirą. M. Rusteikaitei grėsė areštas. Pavojuje atsidūrė kongregacija. Jos įkūrėją slėpė Vilniuje žydų šeimos. M. Rusteikaitė sielojosi dėl paliktos bendruomenės, kentėjo būdama toli nuo seserų. Sekmadienį, einančią iš bažnyčios ją ištiko insultas. Geroji motinėlė mirė 1949 metais, palaidota Antakalnyje. Liko jos darbai ir žodžiai: „Šventumas pasiekiamas tik kantrybe, savęs atsižadėjimu, pasiaukojimu kitiems, ypač Dievo ir artimo meile“.

Informacijos šaltinis: Gailestinga širdis ir švelnios rankos – artimui / Veronika Živilė Baltušnikaitė // XXI amžius, 2012 m. lapkričio 16 d.,  Nr. 43 (2018). http://www.xxiamzius.lt

Atminimo įamžinimas:

  •  1992 m. rugsėjo 22 d. apdovanota Žūstančiųjų Gelbėjimo kryžiumi. Dekretą pasirašė Vytautas Landsbergis. 
  •  1996 m. Izraelyje atminimo lentoje iškaltas Pasaulio teisuolės Marijos Rusteikaitės vardas, po mirties ji apdovanota medaliu. 

————————————————————————–

Malda užtariant Dievo tarnaitei Marijai Rusteikaitei

 Švč. Trejybe, dėkojame Tau už motiną 

Mariją Rusteikaitę, kuri, matydama didžiulę

vargšų šeimą, išgyveno pašaukimą būdama

Tavo gelbstinčios meilės įrankiu. Dėkojame

už jos pasitikėjimą Tavo Apvaizda, už viltį ir

mylinčią širdį vaikams, jaunimui ir šeimoms,

nepaisant jų įsitikinimų ir tautybės. Jos

gyvenimas, aukojantis Dievui ir artimui,

mus įkvepia ir skatina gyventi meile ir šiandien.

Švč. Trejybe, Marijai Rusteikaitei užtariant

Suteik mums malonę, kad taptume džiaugsmingais

Tavo gailestingos meilės liudytojais. Amen.

Imprimatur Panevėžio Vyskupas Jonas Kauneckas,

2012 rugpjūčio 08d. Nr. 269/12

 —————————————–

Apie gautas malones pranešti:

Dievo Apvaizdos seserys

Valančiaus g. 16

Panevėžys LT-35159

Tel. (845) 581358

————————————–

                

              

Palikite savo mintis

Mečislovas Reinys, arkivyskupas, kankinys (1884–1953)

Mecislovas_Reinys       Žymus pedagogas, visuomenininkas, ištikimas Bažnyčios ir tautos sūnus, teologijos ir filosofijos profesorius, diplomatas, politikas, Lietuvos užsienio reikalų ministras, SSRS politinis kalinys, kankinys, Dievo tarnas arkivyskupas Mečislovas Reinys gimė 1884 m. vasario 5 d. Utenos r. Daugailių parapijoje, Madagaskaro vienkiemyje.

 Tėvai – Jeronimas ir Julijona turėjo 32 ha ūkį.  Buvo jauniausias iš vienuolikos vaikų. Jaunėlis Mečislovas neatsimena tėvo. Motina rūpestingai prižiūrėjo vaikus ir ūkį. Darbštų ir gabų sūnų leido į mokyklą. Gimnaziją Rygoje baigė aukso medaliu 1900 m. ir kitais metais įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Ją baigęs 1905 m., studijas tęsė Sankt-Peterburgo Dvasinėje akademijoje, kurioje 1909 m. pelnė teologijos magistro laipsnį. Kunigu buvo įšventintas 1907 m.

1909–1912 m. studijas gilino Belgijos Filosofijos institute prie Liuveno universiteto. Studijavo filosofiją, teologiją, gamtos mokslus ir psichologiją, apgynė filosofijos mokslų daktaro laipsnį. 1913–1914 m. Strasbourgo universiteto Teologijos fakultete studijavo apologetiką. Atostogų metu keliavo po Europos valstybes, išmoko devynias kalbas. Danijoje dirbo sielovados darbą – darbininkams iš Lietuvos ir Lenkijos sakė pamokslus.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą kun. Reinys grįžo į Lietuvą. 1914–1915 m. vikaravo Šv. Jono bažnyčioje Vilniuje. Nuo 1915 iki 1922 metų buvo Vilniaus pedagoginių kursų ir lietuvių gimnazijos kapelionas bei mokytojas. 1916–1922 m. profesoriavo Vilniaus kunigų seminarijoje, dėstė filosofiją ir sociologiją. Vilniuje organizavo ateitininkų kuopelę, dalyvaudavo kaimo katalikų jaunimo sąjungos „Pavasaris“ renginiuose.

1915 m. įstojo į krikščionių demokratų partiją, kuriai priklausė iki 1926 m. Parašė naują LKDP programą, aktyviai veikė visuomeniniame ir politiniame gyvenime. 1919 m. vasario – liepos mėnesiais buvo bolševikų suimtas ir laikomas įkaitu. 1925–1926 m. ėjo Lietuvos užsienio reikalų ministro pareigas. Nuo 1924 m. dalyvavo Katalikų veikimo centro darbe.

1922 m., kuriantis Vytauto Didžiojo universitetui Kaune, pakviestas vadovauti Teologijos ir filosofijos fakulteto Psichologijos katedrai, kurioje iki 1940 m. dėstė bendrąją, lyginamąją ir pedagoginę psichologiją. Kun. Reinio paskaitas, skaitomas vaizdžiai, suprantamai, studentai mėgdavo ir gausiai lankydavo. 1922 m. dalyvavo įkuriant Lietuvos katalikų mokslo akademiją ir buvo jos pirmuoju sekretoriumi. Rašė filosofijos, religijos, pedagogikos, psichologijos, visuomenės gyvenimo, politikos bei kitomis temomis į kelias dešimtis periodinių leidinių, išvertė profesinių knygų.

1923 m. gavo prelato titulą. 1926 m. popiežius Pijus XI paskyrė Mečislovą Reinį tituliniu Tididos vyskupu ir Vilkaviškio vyskupo Antano Karoso koadjutoriumi, 1940 m. liepos 18 d. popiežius Pijus XII – tituliniu Cypselos arkivyskupu ir Vilniaus arkivyskupo Romualdo Jalbžykovskio padėjėju. Nuo 1942 m. – Vilniaus, Minsko ir Mogiliovo arkivyskupijų apaštališkasis administratorius. Atlikdamas šias pareigas patyrė daug sunkumų ir išbandymų, kuriuos priėmė kantriai, su gilia krikščioniška meile ir pasiaukojimu.

1941 m. į Sibirą buvo išvežta daug artimų arkiv. Mečislovo Reinio giminaičių: broliai Kazimieras ir Jonas, seserys Emilija ir Leokadija. Nuo pat antrosios sovietų okupacijos pradžios buvo bandoma arkivyskupą užverbuoti, šantažuojant į nelaisvę patekusių giminaičių likimu. Siekta, kad jis bažnytinės vyresnybės vardu pasirašytų kreipimąsi į miško brolius, kviečiantį juos legalizuotis. Arkiv. Reinys kategoriškai atsisakė, savo poelgį grįsdamas į politiką neleidžiančiais kištis Bažnyčios kanonais. Jo tardymų medžiaga liudija tiesius ir tvirtus atsakymus į okupantų siūlymus: „Kaip galima pasitikėti valdžia, kuri 1941 m. čiupo šimtus tūkstančių žmonių ir, nepateikdami kaltinimų, trėmė į Sibirą. Tai daroma ir dabar – taip pat vyksta masiniai areštai ir trėmimai į lagerius“.

Daugailiai_Reinys

Simbolinis arkivyskupo Mečislovo Reinio kapas Daugailių bažnyčios šventoriuje

1947 metų pradžioje arkiv. Mečislovas Reinys raštu sovietų valdžiai protestavo prieš Bažnys ir tikinčiųjų teisių varžymą. Tų pačių metų birželio 12 d. jis buvo sovietų valdžios suimtas, tardytas, o lapkritį Ypatingojo pasitarimo „už talkininkavimą tėvynės išdavikams, dalyvavimą antitarybinėje nacionalistinėje organizacijoje ir antitarybinę agitaciją“ nuteistas 8 metams ir įkalintas Vladimiro (Rusija) kalėjime. Nelaisvėje pasižymėjo nuoširdumu, kuklumu, gailestingumu, dosnumu. Mirė kalėjime 1953 m. lapkričio 8 d.

Daugailių parapijos šventoriuje saugoma po kapsulę žemių, pirmaisiais Atgimimo metais parvežtų iš Vladimiro kalėjimo kapinaičių.

1989 m. vasario 20 d. Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo teisminė baudžiamųjų bylų kolegija panaikino SSRS valstybės saugumo ministro 1947 m. lapkričio 15 d. Ypatingojo posėdžio nutarimą ir nutraukė M. Reinio baudžiamąją bylą nesant nusikaltimo sudėties. 1989 m. vasario 22 d. Aukščiausiojo Teismo pirmininko pavaduotojas Mykolas Ignotas pasirašė raštą dėl M. Reinio reabilitavimo (Nr.8k-12/89). Taigi nekaltai nuteistas, iškankintas ir toli nuo tėvynės numarintas arkivyskupas buvo reabilituotas.

 

Palikite savo mintis

Teofilius Matulionis, arkivyskupas, kankinys (1873-1962)

e44f227a266ae0e05562dd9881d96e923ca9c9d3_article

Dievo tarnas Teofilius Matulionis

 Galime pagrįstai didžiuotis, kad greta palaimintojo Jurgio Matulaičio, Lietuva užaugino ir Dievo tarną Teofilių, kurio beatifikacijos byla šiuo metu perduota Vatikano institucijai, toliau tęsiančiai galimo asmens šventumo tyrimą. Dėl gerai suprantamų priežasčių tik nedaugelis artimiau pažįstame šį lietuvį, Katalikų Bažnyčios kunigą, arkivyskupą ir nepaprastai šiltą ir plačios širdies žmogų.

„Pavyzdingas visais atžvilgiais kunigas“, – apie Dievo tarną arkivyskupą Teofilių Matulionį (1873–1962), buvusį Kaišiadorių vyskupą, pasakė Peterburgo, Solovkų kalėjimo kolega diakonas Vasilijus savo prisiminų knygoje. Kviečiu pažvelgti į Dievo tarno Teofiliaus Matulionio asmenybę bei sudėtingą jo likimą. Ypač mažai žinomas arkivyskupo gyvenimas Rusijos laikotarpiu, todėl bandysiu užpildyti šią spragą, pasiremdama kankinystės laikotarpio dokumentais.

Teofilius gimė Aluntos apylinkėse, Kudoriškio vienkiemyje, kalbėjo gražia aukštaitiška tarme. Berniukas pradėjo mokytis skaityti savarankiškai, kiek vėliau jį mokė jaunuolis, pasirinkęs kunigo kelią. Daugpilio gimnazijoje ne visi mokslai Teofiliui buvo vienodai lengvi. Pavyzdžiui, per stojamąjį gimnazijos egzaminą gavo pataisą iš rusų kalbos, vėliau – V klasėje silpniau sekėsi prancūzų, vokiečių kalbos. Vis dėlto jaunasis Teofilius puikiai išmoko rusų kalbą, ir gyvenimo pabaigoje bičiuliams sakėsi, kad lengviau jam esą rašyti ne lietuviškai, o rusiškai.

Įdomus faktas Teofiliaus gyvenimo istorijoje – baigęs pirmąjį kursą 1893 m. suabejojo kunigystės pašaukimu ir išstojo iš Peterburgo kunigų seminarijos. Tačiau po trejų metų jaunasis Teofilius sugrįžo tęsti mokslų, ir 1900 m. kovo 4 d. vyskupas K. Niedzialkovskis suteikė jam kunigystės šventimus.

Arkivyskupo biografijose kun. S. Kiškis, prelatas P. Gaida mini, jog jaunas kunigas tikinčiųjų buvo itin mėgstamas nuodėmklausys. Kunigo T. Matulionio švenčiamas Sutaikinimo sakramentas trukdavo palyginti ilgai, 30 min., tačiau tikintieji vertino dvasinį tėvą už jo uolumą, išmintį, meilumą, gailestingą širdį ir neišsemiamą kantrybę. Dievo tarnui Teofiliui Atgailos sakramentas buvo ne paviršutiniškas formalumas, bet gilus ir intymus susitikimas su Kristumi. Tapęs Bykavos klebonu, Latvijoje subrendo kunigo tarnystėje, pagarsėjo kaip neeilinis sielų vadovas ir kartu statybos organizatorius. Jo asmenybė visu platumu išsiskleidė Sankt Peterburge, kur jis 1914 m. buvo paskirtas Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonu (iki 1929 m.). Parapijoje tuomet buvo įvairių tautybių 8000 parapijiečių.

Sielovadinis rūpinimasis tikinčiaisiais Rusijoje

a0d46b5e4b95d253ea6fd518ff2e78f58b9328ea_article_scale

Vyborgo bažnyčia Peterburge. Nugriauta XX a. IV dešimt.

Atlikęs bausmę dominikonų vienuolyne, prie Peterburgo šv. Kotrynos bažnyčios, kunigas buvo paskirtas rūpintis naujos tuometinės Rusijos imperijos sostinės Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios statyba. Nuo 1910 iki 1914 m. intensyviai rinko aukas bažnyčios statybai Mogiliovo vyskupijos bažnyčiose. Vieno sekmadienio per mėnesį rinkliava įvairiose bažnyčiose buvo skiriama šiam tikslui. Archyve yra dokumentas, jog Peterburgo Šv. Stanislovo bažnyčia atsisakė rinkti lėšas šios bažnyčios statybai. Siekdamas pritraukti aukų, kun. T. Matulionis išleido atviruką su bažnyčios paveikslu, vyskupijos kurija nuolat rėmė jauną parapiją, o sugrįžęs iš pirmojo kalinimo 1925 m., Teofilius porą kartų vyko į Lietuvos atstovybę Maskvoje, kur gavo iš Jurgio Baltrušaičio finansinę paramą.

Prelatas P. Gaida knygoje „Nemarus mirtingasis“ aprašo jaudinamą vaizdą: „Prie Vyborgo bažnyčios vartų atlaidų metu liepos mėnesį saule nudegusiu veidu, suskilusiomis nuo karščio lūpomis, apdulkėjusia sutana jis (kun. T. Matulionis) kartkartėmis skardžiu balsu prakalbėdavo į judančią minią, maldaudamas aukų Švč. Jėzaus Širdies bažnyčiai užbaigti.“

Peterburgo Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios statyba vyko sunkiai dėl lėšų stygiaus, tačiau iki 1917 m. buvo baigta. Nors ir uolus buvo Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonas, tačiau pateko į parapijiečių lenkų nemalonę. Pastarieji pasiskundė vyskupui, esą kun. T. Matulionis juos skriaudžia—traktuoja lygiai su lietuviais ir gudais, išleido paveikslėlį lietuvių kalba ir pan. Reaguodamas į skundą, kun. Matulionis pasiūlė atlikti parapijos surašymą: lenkams surašinėtojams surašyti lietuvius, lietuviams surašinėtojams — lenkus. Pasirodė, kad lietuvių parapijiečių buvo daugiau. Taip saliamoniškai buvo palaidotas lenkų skundas, kurio neteisingumas klebonui buvo neabejotinai skaudus.

Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonas Teofilius Matulionis 1922 m. Peterburgo miesto tarybai rašo pareiškimą, kuriame argumentuotai, remdamasis Bažnyčios kanonų teise, kritikuoja vietos valdžios tikintiesiems daromus suvaržymus: bažnyčių uždarinėjimą, reikalavimą klebonams pateikti valdžios cenzūrai sekmadienio pamokslo tekstą, draudimą jaunimo iki 18 metų mokyti tikėjimo pažinimo, reikalavimą parapijiečiams pasirašyti su valdžia naudojimosi bažnyčios pastatais sutartis. Tokį valdžios elgesį pavadina šiukščiausia tikinčiųjų sąžinėms taikoma prievarta, tikinčiųjų jausmų įžeidimu, keliančiu tarp žmonių sumaištį ir pareiškia, kad panašių reikalavimų tikintieji nevykdys. Kunigas Teofilius drąsiai apgynė savo parapijiečių ir drauge visų Peterburgo katalikų teisę į religijos išpažinimą, tačiau dėl to 1923 m. kovo 21–26 d. buvo teisiamas garsiajame Peterburgo kunigų teisme Maskvoje.

1285fc5dfe272432a819c6bf7b9e8b2151fabfa8_article_scale

Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia Peterburge.

Apie apsisprendimą likti su savo ganomaisiais, kalėdamas 1932–1933 m. Leningrade, Špalernios kalėjime, Matulionis kalbėjo su kun. V. Dainiu: „Ne kartą girdėjau, kad katalikai, netekę kunigų, nori juos turėti arti savęs, nors jie būtų ir kalėjime, bet ne užsienyje. Tikintieji jaustųsi esą dvasiniame kontakte su savo ganytojais ir nebūtų našlaičiai.“ Šie arkivyskupo Teofiliaus samprotavimai kalėjimo kameroje liudija jo kunigišką savimonę ir meilę tikintiesiems. Jis bičiulį ragina save atiduoti kunigo tarnystei ten, kur labiausiai reikia, ten, kur esi paskirtas tarnauti. Jis negalvoja apie save, apie palankesnę bei saugesnę pastoracijai aplinką. Nesirenka daugeliui būdingo kelio vykti į Tėvynę. Šie T. Matulionio keli sakiniai atskleidžia beribę nuoširdžią sielovadininko meilės tikintiesiems poziciją, kuri drauge yra regimas atspindys viduje degančios meilės Viešpačiui.

Nerono laikų dvasia Rusijoje

Laikotarpis tarp 1920–1929 m. kunigui T. Matulioniui ir kitiems Petrogrado kunigams buvo kratų, verbavimo tapti bolševikų bendradarbiais laikotarpis. Sunkias dienas išgyvenančius dvasininkus kiekvieną trečiadienį Mogiliovo vyskupas J. Maleckis kviesdavosi į pasitarimus. Buvo svarstomi Bažnyčios veiklos klausimai: kur kuriam kunigui vykti šv. Mišių aukoti, išpažinčių klausyti. Taip pat buvo keičiamasi nuomonėmis apie laikraščių straipsnius, ypač nukreiptus prieš religiją. Pasitarimų metu visų Peterburgo katalikų parapijų klebonai stiprino vieni kitus ir ieškojo pasipriešinimo sovietinės valdžios apribojimams būdų. Tačiau istoriko kun. K. Požarskio teigimu, 1922 m. gruodžio 5 d. buvo uždarytos ir užanspauduotos visos 9 Petrogrado katalikų bažnyčios ir koplyčios. Pamaldos buvo aukojamos ir sakramentai teikiami privačiuose namuose.

Leningrado (dabar Sankt Peterburgas, Rusija) Švč. Jėzaus parapijos klebonas kun. Teofilius už pasipriešinimą sovietų valdžiai drauge su kitais Peterburgo kunigais ir vyskupu J. Ciepliaku 1923 m. buvo teisiamas ir įkalintas dvejiems metams Butyrkų ir Sokolnikų kalėjimuose, Maskvoje. Aukščiausiojo Rusijos teismo teisėjas revoliucionierius Krylenka baigiamojoje kalboje viešame Leningrado kunigų teisme Maskvoje 1923 m. kovo mėn. 21 d. glaustai ir aštriai įvardija bolševikinės Rusijos politiką: „Visais laikais bažnyčia buvo ryški reakcinga jėga,[...] visa bažnyčios praeitis mums šaukia apie tai, kad dvasininkija yra mums užkeiktas priešas, tokia – tarybinės konstitucijos pozicija.“ Maskvos teismo procesą stebėjęs Francis Mac Cullaghas po metų Vakaruose išleistoje 1924 m. knygoje palygino ten sklendusią atmosferą su Nerono laikų dvasia. Jo žodžiais tariant, šis teismas buvo tarybų Rusijos „žygis prieš vieną šventą katalikų apaštalinę Bažnyčią, antikristo žygis prieš Kristaus Bažnyčią“.

Taigi, kunigo Teofilius Matulionio pastoracijos sąlygos išties prilygo pirmųjų krikščionybės amžių katakombų sąlygoms. Tačiau pastoracijos tikslai: mokyti ir skelbti Evangeliją, kad visi žmonės tikėjimu, krikštu ir įsakymų vykdymu pasiektų išganymą (LG 24) buvo vykdomi, nepaisant sunkių aplinkybių. 1929 m. kanauninkas Teofilius Matulionis Mogiliovo vyskupo Anatolijaus Maleckio slapta konsekruojamas vyskupu, bet tų pačių metų pabaigoje buvo suimtas ir įkalintas Leningrado kalėjime, o vėliau išsiųstas dešimčiai metų į Solovkų salų priverstinių darbų stovyklą.

Solovkai ir sielovada

Vyskupas Teofilius pateko į Solovkus po ilgo 11 mėn. tardymų laikotarpio 1930 m. gruodžio mėn. 8 d. Jis vykdamas dar su 3 kunigais į šią priverstinių darbų stovyklą neliūdėjo, nes žinojo, kad ten kali daugybė Rusijos kunigų. Į Solovkų lagerį patekę kunigai puikiai suprato laikmečio sunkumą ir vidujai džiūgavo, jog juos Dievas pakvietė bendradarbiauti Kristaus atperkančioje kančioje. Kunigai Solovkų lageryje buvo apgyvendinti nuošalioje Anzero saloje (maždaug 12 km atstumu nuo centrinės Solovkų salos). Taip kalėjimo vadovybė apribojo dvasininkų sielovadinį rūpinimąsi kaliniais ir stengėsi užkirsti kelią susitikimams su jais.

feb2900cb60122024f3226057f711de4cf04c684_article_scale

Solovkai – Anzer saloje

Peterburgo ir Archangelsko saugumo apklausų bylose užrašyta daugybė istorijų, iš kurių ryškėja vyskupo pastoracinė veikla. Tuo metu 32 katalikų kunigai gyveno glaudžioje kunigų bendruomenėje. Visus gaunamus siuntiniuose maisto davinius, pinigus jie laikė bendrai ir išleisdavo pagal bendrą visų sutarimą. Ūkvedžiu, kai išvyko iš Solovkų latvis vysk. B. Sloskans, 1930 m. buvo išrinktas vysk. Teofilius Matulionis. Kun. Pržembelio apklausos metu sužinome, kad Matulionis dažnai dėl ligų vykdavo į centrinę Solovkų salą, vadinamąjį Kremlių, kur vaistinėje dirbo Maskvos vyskupo Pijaus Neve ekonomė Pankevič. Jos dėka vyskupas Teofilius parveždavo į Anzero salą razinų liturginiam vynui pasigaminti. Iš tarpukario spaudos straipsnių sužinome, kad liturgijai buvo nuspręsta paskirti kiekvienam kunigui tik po 8 lašus vyno…

Vyskupui T. Matulioniui buvo svarbu puoselėti dorybes net ir nelaisvės sąlygomis. Iš kalinio Gasprinskio Š.T. apklausos medžiagos paaiškėja, jog vyskupas Solovkų kunigų bendruomenėje buvo atsakingas ne tik už ūkio reikalus, bet ir už „dvasinius patarnavimus“. Pranešime lagerio vadovybei kalinys Čiužbinovas pasakoja, jog katalikė Romanovska prašė jo suorganizuoti su Matulioniu susitikimą dėl išpažinties. Ji savo apklausoje vėliau patvirtins, jog Matulionis ją raginęs būti tvirta katalike. Diakonas Vasilijus savo knygoje, remdamasis to laiko liudininkų pasakojimais, atskleidžia kitą įdomų faktą, vykusį Solovkuose. 1931 m. T. Matulionis užjaučia naujai atvykusį į Anzero salą kalinį Tadą Chodyniaką. Vyskupas išklauso kalinio išpažinties ir prieš šv. Velykų šventes visiškai slaptai jam vienam suteikia Švč. Komuniją. Pasirodo, šis naujai atvykęs kalinys buvo užverbuotasis agentas, kurio užduotis buvo rinkti žinias apie kunigų gyvenimą ir informuoti lagerio vadovybę. 1932 m. liepos mėn. pranešime jis raštu išdėsto ataskaitą tyrėjui. Atsargumas reikalavo apie tokius sielovadinius patarnavimus net artimiausiems draugams nepasakoti. Taigi, šio įvykio nežinojo niekas, išskyrus jo dalyvius ir vėliau lagerio vadovybę.

Iš kataliko kalinio, kadaise buvusio vienos Peterburgo bažnyčios vargonininko, apklausos išryškėja drąsūs vyskupo Matulionio (ir vysk. Sloskano) kunigų ruošimo Solovkuose užmojai. Yra žinomi du katalikų kunigai, įšventinti Solovkų lageryje: D. Novickis ir Leningrado pogrindinės seminarijos klierikas Tysovskis bei vienas unitas Styslo V. V. Panašu, kad pastarąjį įšventino vysk. Teofilius Matulionis.

Patarimai ir padrąsinimai kolegoms

Kaišiadorių vyskupo Teofiliaus šūkis buvo pasirinktas „Per kryžių į žvaigždes“. Jis atspindi esminę ganytojo laikyseną – skelbti išganymo viltį per Išganytojo pasiaukojančią mirtį ir prisikėlimą. Galima drąsiai teigti, jog vyskupas Matulionis buvo vilties žmogus, kurio tarnystė buvo nešti viltį savo kaimenei net ir kalinimo, tremties vietose. Kalėdamas Leningrade 1933 m., kun. Vincentas Dainys, kartą grįžęs iš ilgo tardymo, jautėsi fiziškai ir morališkai palaužtas, graužėsi, kad ką neatsargaus pasakęs tardytojui. Pasipasakojo apie tai vysk. Matulioniui. Pastarasis tarė, cituodamas Evangelijos žodžius: „Nesirūpinkite, ką ir kaip sakysite, nes tą valandą bus jums duota, ką turite sakyti.“ Šie vyskupo ištarti žodžiai nuramino ilgam kun. V. Dainį

Tikėjimo kankinystės metu

0c70e4bd07d60760d5e9ba8fe4cd0284c08d7478_article_scale

Arkivyskupas T. Matulionis su kunigais Peterburge.

Kun. V. Dainys, pažinojęs vyskupą Teofilių nuo kalinimo Solovkuose laikų, prisiminimuose rašo: „Jis buvo ypatingai kilnaus charakterio, gilaus pamaldumo, nepaprastai draugiško nuoširdumo ir kunigiško solidarumo. Toks jis išliko ir toliau iki kankinio mirties, kuria jis pabrėžė savo ištikimybę didžiajai kunigystės idėjai. (…) Tokį jį darė ypač gilus dvasinis gyvenimas, kurį netrukus visi patyrė, taurumas ir amžius.“

Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio amžininkų, bendravusių su juo, atsiminimuose pažymima, kad iš vyskupo „asmens dvelkia vidinis gyvenimas, galingas tikėjimas, sudrausmintas kančioje“. Šį pagirtiną jo tvirtumą popiežius Paulius VI 1962 metais įvertino suteikdamas vyskupui arkivyskupo (asmeninį) titulą. Tikėjimas ir pasitikėjimas Viešpačiu arkivyskupui ypač kankinystės metu suteikė stiprybės ir vidinės ramybės. Arkivyskupas ramybės dovaną priskyrė Dievo gailestingumo malonei. Pasitikėjimo Dievu išraiška dažnai sutinkama vyskupo tremties laiškuose: „būk valia Tavo!“ Anot M. Buberio, jog Dievo valia besiremiantis žmogus išreiškia savo gilų tikėjimą, arba, kitaip sakant, tikintysis veikia Dievo tempu.

Vyskupas Teofilius apie tikėjimą rašė 1945 m Lietuvos TSR vyriausybei skirtame dokumente. Dėl šio dokumento vėliau vyskupas buvo suimtas: „Žmogaus tikėjimas yra Dievo malonės dovana, tačiau tikėjimui reikia ir geros valios, pasiruošimo, auklėjimo, ištvermės.(…) Kol tikintis žmogus gyvas, jam rūpi religiniai-dvasiniai reikalai. Negana to: sunkesniais gyvenimo momentais tie reikalai žmogui yra didžiausia paguoda ir atrama, padedanti nugalėti sunkumus.“ Arkivyskupą T. Matulionį pažinoję žmonės mini jo raginimą mylėti Dievą, Švč. Jėzaus Širdį. Ši vyskupo Teofiliaus meilė Išganytojo Širdžiai buvo viena iš pagrindinių pamaldumo apraiškų, prasidėjusi jo vaikystėje paklūstant Motinos žodiniam testamentui.

Šia meile Išganytojo Širdžiai vyskupas Teofilius ragina pasikliauti ir giminaičius bei bičiulius. Laiške iš Vladimiro kalėjimo 1948 m. vyskupas visus artimuosius paveda Švč. Išganytojo Širdžiai. Iš Potmos invalidų namų 1954 m. laiške savo sunkiai sergančiam broliui Juozui vyskupas rašo: ,,Prašau ir prašysiu Jėzaus širdį per Marijos užtarimą, kad sustiprėtų brolio sveikata (…).“ Rašydamas iš tremties Mordovijoje ir ilgėdamasis Tėvynės, prašo artimuosius melstis Švč. Jėzaus Širdžiai, kad jo svajonė apie palaidojimą Lietuvoje išsipildytų. (Arkivyskupas mirė 1962 m. rugpjūčio 20 d., palaidotas Kaišiadorių katedroje.)

Būdamas tremtyje, jis dėkoja Dievui, kad jam teko ši kančia. Laiške kalba apie savo džiaugimąsi Dievu, kuris ir nelaisvėje yra šalia: „Kai pamanai, koks geras ir gailestingas yra Viešpats: savuosius suranda miškuose , tundrose, vidurnaktį. Širdingai dėkui jam! Gerai sutvarkė Apvaizda, kad ir nos fratres sacerdotes (mus brolius kunigus) atsiuntė ten, kur fideles (tikintieji). Kur avys, ten ir ganytojai!“

Savo kančios kelyje, anot prelato P. Gaidos, arkivysk. T. Matulionis „kentėjo su entuziazmu: jautė skausmą, didelę fizinę naštą, persekiojimą, bet niekad nuo jo nebėgo, ramiai priėmė, nes savo gelmėje turėjo nesvyruojančią atramą — dieviškąją galią, kuri triumfavo ir sunkiausiais momentais ramiu, antgamtiniu pranašumu… Ši Dievo Tarno Teofiliaus laikysena tepaskatina mus rasti atsakymą į klausimą, kur slypi kentėjimų prasmė, ir sugebėti atrasti savy tą pirmapradį vidinį nusistatymą, kurį vadiname savo gyvenimo tikslo supratimu. Tuomet kančia taps galimybe pasireikšti geriausioms mūsų dvasios savybėms.

Dievas duoda kiekvienai epochai asmenybių – švyturių. Dievo tarnas arkivyskupas Teofilius Matulionis, XX a. tiesos skelbėjas ir liudytojas, yra lietuvių tautos ir visuotinės Bažnyčios moralinis švyturys.

Norintiems išsamiau susipažinti su Dievo tarnu Teofiliumi rekomenduojama perskaityti prel. Prano Gaidos, Lietuvos Katalikų mokslų akademijos išleistą, arkivyskupo Teofiliaus Matulionio biografinę studiją „Nemarus mirtingasis“ ar prel. Stanislovo Kiškio, Kaišiadorių vyskupijos kurijos leidyklos išleistą knygą „Arkivyskupas Teofilius Matulionis“ ir apsilankyti memorialinėje Dievo tarno T. Matulionio ekspozicijoje, Birštono sakraliniame muziejuje.

Straipsnio šaltinis:

Nerono laikų dvasia Rusijoje: in memoriam arkiv. T. Matulioniui / R. Zajančkauskienė //  http://www.bernardinai.lt .

——————————————

Malda prašant, kad arkivysk. Teofilius Matulionis būtų paskelbtas šventuoju

Visagali Dieve, mūsų prieglauda ir stiprybe! Tu stiprini visus tvirtai Tave tikinčius ir nuoširdžiai Tavo valią vykdančius. Tu stiprinai ir mūsų vyskupą Teofilių Matulionį, kai dėl Tavo vardojis net šešiolika metų kentėjo įvairiuose lageriuose ir liko Tau ištikimas. Suteik malonę, kad mes, kadaise turėję jį savo vyskupu, dabar galėtume turėti šventuoju ir užtarėju danguje. Prašome Tave, Viešpatie, per šio kankinio užtarimą malonių (galima pridėti savo intenciją), kurių karštai trokštame. Amen.

—————————–

Šiuo metu:

Dievo tarno Teofiliaus Matulionio bylos postulatorius Romoje - Kpt. bažn. t. dr. Mindaugas SABONIS
Vicepostulatorius Dievo tarno T. Matulionio beatifikacijos ir kanonizacijos byloje - Mons. dek. Rimvydas JURKEVIČIUS

——————————

Oficialios Dievo tarno T. Matulionio internetinės svetainės adresas: www.matulionis.info

—————————————-

 Kiti šaltiniai ir literatūra:

  • Nemarus mirtingasis arkivyskupas Teofilius Matulionis: ganytojas, kalinys, kankinys ir laimėtojas / Pranas Gaida. – Roma: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 1981. – 369 p.: iliustr.
  • Erzbischof Teofilius Matulionis: Hirte, Gefangener, Märtyrer / Pranas Gaida; aus dem Litauischen autorisiert übersetzt von Konstantin Gulbinas. – München: Schnell & Steiner, 1986. – 168 p.: iliustr.
  • Bispo, Prisionero e Martir do comunismo. – Sao Paulo, 1991.
  • Arkivyskupas Teofilius Matulionis, 1873–1962 (sud. Stanislovas Kiškis). – Kaišiadorys: Kaišiadorių vyskupijos kurijos leidykla, 1996. – 234 p.: iliustr. – ISBN 9986-549-04-3
  • Atlikę pareigą: vyskupai KGB (NKGB, MGB) kalėjimuose (sud. Vidas Spengla). – Vilnius: Katalikų pasaulis, 1997. – 205 p.: iliustr. – ISBN 9986-04-070-1
  • Undying mortal: Archbishop Teofilius Matulionis – shepherd, prisoner, martyr / Pranas Gaida; translated by Anthony A. Jurgelaitis. – Toronto: Lights of Homeland, 1997. – 176 p.: iliustr. – ISBN 0-9682427-0-7
  • Lietuvos vyskupai kankiniai sovietiniame teisme. Fontes historiae Lituaniae, vol 5. – Vilnius, 2000.
  • Šeduvių dovana arkivyskupui Teofiliui Matulioniui: eilėraščiai / Antanas Valantinas. – Vadaktai / Panevėžys: Panevėžio spaustuvė, 2002. – 43 p. – ISBN 9955-412-54-2
  • Arkivyskupas Teofilius Matulionis laiškuose ir dokumentuose / Lietuvių katalikų mokslo akademija (sud. Jonas Boruta, Elena Neniškytė, Algimantas Katilius). – Vilnius: Katalikų akademija, 2002. – 190 p.: portr. – ISBN 9986-592-37-2
  • Arkivyskupas Teofilius Matulionis (sud. Stanislovas Kiškis). – 2-asis leidimas. – Vilnius: Savastis, 2008. – 238 p.: iliustr. – ISBN 978-9986-420-74-3

 

 

Palikite savo mintis

Vincentas Borisevičius, vyskupas, kankinys (1887-1946)

Vincentas-Borisevicius

Vyskupas Vincentas Borisevičius

        Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius gimė 1887 m. lapkričio 23 d. Bebrininkuose, Paežerių valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje, gausioje  valstiečių  šeimoje. Tėvai pamaldūs katalikai Augustinas ir Marija (Rugieniūtė) šeimininkavo 40 ha ūkyje. Šeimoje užaugo 9 vaikai – keturi sūnūs ir penkios dukterys.  Du sūnūs, baigę Šusnkų pradžios mokyklą, išvyko į Peterburgą, kur kartu su kitais lietuviais mokėsi Šv. Kotrynos gimnazijoje. Tėvas svajojo, kad jo sūnūs pasirinktų kunigystės kelią. todėl leido jiems mokytis taip toli nuo namų, nes Peterburge esančios dvi Šv. Kotrynos gimnazijos – viena berniukams, kita mergaitėms – buvo vienintelės katalikiškos gimnazijos visoje tuometinėje carinės Rusijos imperijoje. Baigę 6 gimnazijos klases, 1903 m. broliai įstojo į Seinų kunigų seminariją.  Abu sūnūs tapo kunigais – Kazimieras (1884 – 1920) ir Vincentas, būsimas vyskupas.

Diakonas Vincentas Borisevičius 1908 m. buvo pasiųstas tęsti aukštojo mokslo į Friburgo katalikiškąjį universitetą. 1910 m. gegužės 29 d. Seinuose buvo įšventintas kunigu ir toliau mokėsi Friburge. Parašęs disertaciją nespėjo jos apginti, nes 1912 m. vyskupo Antano Karoso reikalavimu buvo iškviestas Lietuvon, paskirtas Kalvarijos vikaru bei kalėjimo kapelionu. 

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jaunasis vikaras 1915 m. buvo evakuotas į Minską, kur paskirtas rusų X armijos kapelionu. Ten organizavo lietuvių ratelį nukentėjusiems nuo karo šelpti.

Sugrįžęs į Lietuvą, 1918 – 1921 m. dėstė tikybą ir dirbo kapelionu Marijampolės gimnazijoje, susidurdamas su jaunimu, Rusijoje užsikrėtusiu ateizmo, socializmo, komunizmo idėjomis, labai priešišku religijai. 

1922 m. vyskupas A. Karosas paskyrė Vincentą Borisevičių Seinų (tada veikusią Gižuose) kunigų seminarijos dėstytoju.

1926 m. įsteigus Lietuvos bažnytinę provinciją, Telšių vyskupas Justinas Staugaitis jam pavedė kurijos kanclerio pareigas.

1927 – 1940 m. dirbo Telšių kunigų seminarijos profesoriumi ir rektoriumi. Tuo metu jis aktyviai dalyvavo ir Lietuvių katalikų mokslo akademijos veikloje. Mokėjo lotynų, lenkų, rusų ir vokiečių kalbas. Bendradarbiavo katalikiškoje spaudoje. Jo straipsniai išspausdinti „Ateityje“, „Tiesos kelyje“, „Žemaičių prietelyje“.

Beveik visų savo mokytų ir auklėtų kunigų atmintyje prel. V. Borisevičius išliko kaip šviesi asmenybė. Savo metu dirbęs kunigų seminarijoje, kun. dr. J. Mačernis apie jį yra pasakęs: „Man susidarė įspūdis, kad jeigu mūsų vyskupijoje yra šventas žmogus – juo yra V. Borisevičius. Jo šventumas nebuvo tik kontempliatyvinis, o greičiau veiklumo šventumas.“

1928 m. vasario 16 d. popiežius Pijus XI kun. V. Borisevičiui suteikė prelato titulą.

1940 m. prel. V. Borisevičius buvo pakeltas tituliniu Lizijos vyskupu ir paskirtas Telšių vyskupo pavaduotoju. Vyskupų konsekruotas 1940 m. kovo 10 d. Telšių katedroje. Jį konsekravo vyskupai: Justinas Staugaitis, Kazimieras Paltarokas ir Juozapas Kukta.

Mirus vysk. J. Staugaičiui, vysk. J. Borisevičius 1944 m. sausio 21 d. buvo paskirtas Telšių vyskupijos vyskupu ordinaru. O 1944 m. kovo 4-ąją iškilmingai perėmė vyskupijos valdymą.

Genocido metu prieš žydų persekiojimą protestavo ir pagalbą suteikė daug Lietuvos vyskupų, kunigų ir vienuolių. Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius rašė, kad jis kartu su kitais Lietuvos vyskupais įteikė vokiečių valdžiai protesto memorandumą dėl žydų žudynių. 1946 m. sausio 3 d. savo laiške Lietuvos SSR KGB V. Borisevičius mini konkrečius paramos faktus: Bet kokie pogromai ir neapykanta nesuderinama ne tik su mano asmeniniu charakteriu, bet visų pirma katalikų vyskupo padėtimi. Apie mano pagalbą idėjiniu atžvilgiu skirtingiems žmonėms liudija tokie faktai: išgelbėjau žydaitę, Telšių gydytojo dukterį; pamaitinau į nelaisvę patekusius rusų kareivius; daviau maisto ir tarybiniams piliečiams, kuriuos į Lietuvą atvežė vokiečiai. Su dabar jau mirusiu vyskupu [J. Staugaičiu] siųsdavome kunigus tarpininkauti, kad nebūtų šaudomi komunistai, iš kurių pavyko išgelbėti 5 žmones: Žutautą, Abramovičių ir kt. Aš pats prašiau, kad iš koncentracijos stovyklos būtų paleista Telšiuose gyvenusi Šaikūnų šeima.

1945 m. pradžioje Pašilės (Raseinių aps. Kražių vls.) klebonijoje padėjo pasislėpti buvusiam Lietuvos konsului ir Plungės burmistrui, Žemaičių legiono štabo ryšininkui Eduardui Misevičiui.

1945 m. pavasarį slapstė Žemaičių legiono štabo vado pavaduotoją Šarūną Jazdauską, įdarbindamas jį Lieplaukio (Telšių aps. Telšių vls.) klebonijos zakristijonu. Padėjo kunigams Pranui Gustaičiui ir Jonui Našlėnui slapstytis nuo NKGB, dažnai keitė jų parapijas.

Kodėl vyskupas 1944 metų rudenį nepasitraukė į Vakarus? Kodėl pasiliko Žemaitijoje? Juk aiškiai žinojo, kas jo laukia, pats gi išsamiai atskleidė bolševikų žiaurumus ganytojiškame laiške. Iliuzijų negalėjo turėti. Ir neturėjo. Laiške NKGB generolui rašė, kad jį labai sukrėtė Evangelijos pagal Joną žodžiai: „Geras ganytojas už avis guldo galvą“ (10,11). Vysk. V. Borisevičius, kaip kažkada apaštalas Petras, suprato savo pareigą Dievui ir Bažnyčiai, liko su savo vyskupijos žmonėmis dalydamasis su jais gyvenimu.

1945 m. pabaigoje ir 1946 m. pradžioje slapta gyveno pas kun. Kl. Rusecką Ilguvoje. Jis ištisas dienas praleisdavo klebonijoje. Tik anksti rytais nueidavo į bažnyčią laikyti šv. Mišių. Vieną dieną pas vyskupą iš Telšių į Ilguvą atvažiavo du kunigai ir šį įspėjo, kad Telšiuose enkavedistai pradėjo ieškoti iš ten išvykusio vyskupo. Visų klausinėjo, kur jis galėjo išvažiuoti. Kunigai patarė arba grįžti į Telšius, jei manąs, kad per daug komunistų valdžiai nėra nusikaltęs ir jo neareštuotų, arba labiau slapstytis, visiškai nesirodant žmonėms, kad niekas negalėtų susekti, kur gyvenąs. Vincentas Borisevičius nusprendė pasirinkti pirmąjį variantą ir grįžo į Telšius.

Kestutis_Grigaliunas_Vincentas_Borisevicius_470_315

Vyskupas Vincentas Borisevičius kalėjime

Tų pačių metų rugpjūčio 28 d. LSSR MVD kariuomenės karo tribunolas jį nuteisė pagal RSFSR BK 58-1 str. nubausti aukščiausia bausme – sušaudyti. Po tardymų bei kankinimų nuosprendis buvo įvykdytas 1946 m. lapkričio 18 d. LSSR NKGB–MGB vidaus kalėjime Vilniuje. Vysk. V. Borisevičiaus kūnas buvo išvežtas į Tuskulėnus ir užkastas greta kitų sušaudytų Lietuvos patriotų.

Vyskupo seseriai Marijonai buvo oficialiai pranešta, kad jos brolis mirė 1946 m. spalio 12 d. Tikroji mirties data ir vieta laikoma 1946 m. lapkričio 18 d.

20110927_III_01

Ekspozicija vyskupui Vincentui Borisevičiui Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse

Padvelkus gaiviems Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio vėjams, 1989 m. lapkričio 10 d., praėjus tik šiek tiek daugiau kaip 40 metų po vyskupo nužudymo, Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų kolegija Karo tribunolo nuosprendį panaikino, „nesant nusikaltimo sudėties“.

Vyskupas ir Ganytojas Vincentas Borisevičius nuo savo tikinčiųjų bendruomenės nepasitraukė, paliudijo tikėjimą, perėjo kančios kelią, kad tada ir dabar mums visiems eiti būtų lengviau.

—————————————–

 Malda

Dėkojame Tau, Dieve, dangiškasis Tėve, kad tikėjimo persekiojimo laikais stiprinai mūsų Vyskupą Vincentą tardymų ir kankinimų metu, suteikdamas jam jėgų sekti Tavo dangiškąjį Sūnų kančioje ir mirtyje.

 Nuolankiai maldaujame Tave, kad užtariant Kankinių Karalienei ir Bažnyčios Motinai Švenčiausiajai Mergelei Marijai, mūsų kankinys Vyskupas Vincentas būtų iškeltas į altorių garbę. To prašome per Kristų, mūsų viešpatį. Amen.

Imprimatur † J. Boruta SJ

Episcopus Telšensis 2005 05 28

——————————————————– 

Šiuo metu:

  • Dievo tarno vyskupo Vincento Borisevičiaus beatifikacijos ir kanonizacijos bylos postulatorius  – kan., relig. m. mgr., bažn. t. lic. Remigijus  Saunorius.
  • Dievo tarno vyskupo Vincento Borisevičiaus  beatifikacijos ir kanonizacijos byloje vicepostulatorius – kun., relig. m. mgr., teol. lic. Ramūnas Norkus.

                 ———————————- 

          Šaltiniai ir literatūra:

Palikite savo mintis