Arkivysk. Teofilius Matulionis (3). Statant Švč. Jėzaus Širdies šventovę už Nevos Vartų

Irena Petraitienė

„Būti prie Šv. Kotrynos bažnyčios“, – toks, 1910 m. sausio 5 d. atskriejęs Mogiliavo arkivyskupijos valdytojo prel. Stepono Denisevičiaus nurodymas kun. Teofiliaus Matulionio nenustebino. Prie Jekaterinos II laikais statytos Šv. Kotrynos šventovės buvusiame jėzuitų, vėliau dominikonų vienuolyne bausmes atlikdavo carinės valdžios nubaustieji kunigai. Panašiai kaip būdavo Lietuvoje – Kretingos pranciškonų, Latvijoje – Agluonos dominikonų vienuolynuose.

Būti, vadinasi, stoti ant to laiptelio, kurį Viešpats rodo, kaip valdytojo rašte pažymėta, „iki naujo potvarkio“. Bet pirmiausia teko atlikti oficialų pavedimą – Prelės bažnyčios vikarui kun. Miškiniui perduoti Bikavo Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios pradėto ir nebaigto remonto darbus ir visos parapijos reikalus. Ramiai, atidžiai, skaičiuojant, dėliojant, atsidūstant… Įkopus į bažnyčios antrąjį aukštą, kur atnaujinimo, deja, nespėjo sulaukti seni, labai vertingi vargonai, ir, palietus ranka tarsi jų atsiprašant, ištarti: „Priverstas palikti.“ Dėl vadinamos bausmės atlikimo, kun. Teofiliaus bičiulis kun. Vitas Urbelis laikėsi tokios nuomonės : iš tolimos provincijos perkėlimą į imperijos sostinę nulėmė jo nenuilstamas uolumas, perstatant Bikavos bažnyčią ir taip retos tikrojo ganytojo savybės. Atsiminimus užrašinėjęs kun. dr. Juozapas Stakauskas pastebėjo: „Bet argi tie visi išoriniai gyvenimo reiškiniai eina sava vaga, išslydę iš Apvaizdos rankų? Ar šioje vietoje netinka pakartoti: „O felix culpa!’ (O laimingoji kaltė).

Kun. Teofilius, mokėdamas kelias kalbas, buvo nepamainomas kitų Sankt Peterburgo parapijų kunigų talkininkas. Ypač dažnai buvo kviečiamas už Nevos Vartų, kur reikėjo trikalbio kunigo, nes joje gyvenę lietuviai, latviai ir lenkai kūrė naują parapiją ir statė Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią. Pasibaigus „bausmės“ laikui, pasikvietė jį vyskupijos valdytojas prel. S. Denisevičius: „Ar grįši į Bikavą, ar važiuosi į Ludzę dekanu?“ Kun. Teofilius nuolankiai padėkojo už pasiūlymą: „Aš nesirinksiu. Kur skirsite, ten važiuosiu. Visur yra sunkumų.“ 1911 m. valdytojas, žinodamas darbininkų prašymą jiems duoti „nubaustąjį“ Šv. Kotrynos bažnyčios vikarą, paskyrė jį administruoti naujai kuriamą parapiją ir tęsti už Nevos Vartų Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios statybą.

Buvo tik pradžia: pradėtos statyti bažnyčios pamatai ir didelis tikinčiųjų ryžtas. Bet, kaip rašė Liepojos ordinaras, vyskupas Antanas Urbšas: „Jo pasišventimo, uolumo ir elgetavimo dėka (jis pats vaikščiojo iš namų į namus Petrapilyje) iškilo milžiniška mūrinė šventovė.“ Ką tekdavo patirti, vykdant pavestą uždavinį, liudija to meto vieno žmogaus atminti įsirėžęs vaizdas. Prie  Peterburgo priemiesčio Vyborgo bažnyčios, kur yra katalikų kapinės, šventoriaus vartų stovi darbų nuvargintas kun. Teofilius: saule nudegusiu veidu, suskilusiomis nuo karščio lūpomis, apdulkėjusia sutana jis kartkartėmis skardžiu balsu prakalba į judančią minią, maldaudamas aukų Švč. Jėzaus Širdies šventovei užbaigti.


Petrapilyje, Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonas

„Buvo statoma nauja, didelė, mūrinė šventovė. Jos šventorius buvo pilnas sukrautų raudonų plytų ir kitos statybinės medžiagos. Pamaldos buvo laikomos laikinoje medinėje koplyčioje, kuri man, kaip vaikui, atrodė labai ilga ir didelė, – atsiminimais dalijosi Irena Kamanatauskienė. – Statyba ėjo labai lėtai ir dėl to klebonas buvo labai susirūpinęs. Mums, vaikams, būdavo labai geras, malonus, ypač tada, kai ruošdavo mus Pirmajai Komunijai. Katekizmo pamokos vykdavo lenkų kalba. Į katekizmo pamokas ėjome drauge su sesute (Elena Kučinskiene) dvejus metus. Prisiartinusios prie klebono, pabučiuodavom ranką ir sakydavom lietuviškai: „Garbė Jėzui Kristui, dvasiškas Tėveli“. „Per amžius“, – atsakydavo jis ir čia pat paklausdavo: „Tai ką, ar jau išmokot kalbėti lietuviškai?“ „Dar ne, bet jau viską suprantam.“

Kylantis bažnyčios mūras: akmuo prie akmens, žmogus prie žmogaus, širdies prie širdies – kun. Teofiliaus kasdieninio rūpesčio ir pastoracinio darbo lauke pro akis nepraslysdavo nė vienas, su juo susitikęs asmuo. Iš Bikavos parapijos kilusi Teklė Juknevičiūtė, 1913 m., būdama dar visai jaunutė, atvyko į Petrapilį, ieškodama darbo. Šv. Kotrynos šventovėje ji eidavo išpažinties pas kun. Teofilių. Matydamas, kokie pavojai tyko tokiame dideliame, nedorybių pilname jūrininkų mieste, stengėsi ją įkalbėti, kad grįžtų namo, net buvo pasirengęs rašyti laišką jos tėvui, kad dukterį pasiimtų. Nenurimo ir tada, kai mergaitė sakėsi gavusi darbą ir žadėjusi visai paklusti nuodėmklausiui. Jis reikalavo, kad nevaikštinėtų gatvėmis, nedraugautų su rusais, o tik su katalikais, kad nuoširdžiai darbuotųsi, kad visada su savim nešiotų škaplierius, kuriuos turėjusi gauti prie statomos šventovės už Nevos Vartų.„Kai visa tai išpildžiau ir atlikau išpažintį, kun. Teofilius įteikė tris rublius kelionei. Visada patirdavau nuostabų kunigo gerumą, nors gerai žinojau, kad jam pakanka kitokių rūpesčių ir darbų. Kun. Teofiliaus globa, gyvenant didmiestyje, padėjo išlaikyti tikėjimą.“ Domicėlė Jankūnienė iš Krivonių pasakojo: „Didžiojo karo metu atsidūriau Petrapilyje, čia mane surado kun. T. Matulionis ir priprašė giedoti bažnytiniame chore. Kai karas baigėsi, aš dar nenorėjau sugrįžti į Lietuvą, nes man patiko didmiestis. Kun. T. Matulionis daug kartų prašė, kad važiuočiau į Lietuvą. Pagaliau jis parūpino dokumentus, ir aš turėjau važiuoti. Kai T. Matulionis, jau vyskupas, atvažiavo į Krivonis, mane pažino ir labai džiaugėsi, kad aš dar vis tebegiedu bažnytiniame chore.“

Iš vieno Latgalių kaimo kilęs Ksaveras Jurovas Pirmojo pasaulinio karo pradžioje gyveno ir dirbo Petrapilyje. Mobilizacijai gresiant, jis buvo kankinamas abejonių dėl praėjusio gyvenimo ir nuo pat vaikystės atliktųjų išpažinčių. Kažkas jam patarė kreiptis į šventąjį kunigą Teofilių, tą didįjį sielų gelbėtoją, charizmatinį nuodėmklausį. Paprastą savaitės dieną atlikęs ilgoką kelionę iki naujai Petrapilyje už Nevos Vartų statomos šventovės pėsčias, Ksaveras rado kunigą, besirengiantį laikyti šv. Mišias. Kunigas, parodęs didžiausią palankumą, draugiškai paprašė, kad malonėtų kiek palaukti po šv. Mišių, kol jis atleis kitus, jo laukiančius. Paskui, pasikvietęs prie savo klausyklos, su didžiausiu kantrumu, gailestingumu ir tėvišku gerumu ilgai klausinėjo apie visas nuodėmes ir praeito gyvenimo išpažintis. Ksaveras jautėsi esąs akivaizdoje švento vyro, kurio žvilgsnis kiaurai perskrodė jo sielą ir sąžinę. Pagaliau žmogus atgavo pilną ramybę ir sąžinės tikrumą: kunigas jį užtikrino, kad po išpažinties jis bus toks švarus, koks yra buvęs tuoj po Krikšto. Po to Ksaverui niekada nekildavo abejonių dėl šių žodžių tikrumo.

Visus žavėjo jo nuolankumas, nepalaužiamas uolumas sielos reikaluose ir nenuilstamas darbas, statant Švč. Jėzaus Širdies šventovę. Lankydamas savo parapijiečius – turtingus ir vargšus, uoliuosius ir apsileidėlius, ligonius jų namuose ir miesto ligoninėse, neišskiriant bepročių, jis susilaukė didžiausios pagarbos. Lietuvis, lenkas ir latvis, kiekvienas Švč. Jėzaus Širdies parapijos tikintysis kun. Teofiliaus skelbiamą Dievo žodį girdėdavo savo gimtąja kalba. „Kam vargini save, kiekvienos tautos tikintiesiems pamaldas atlikinėdamas jų kalba? Užtenka lenkiškai…“ – sakydavo lenkai kunigai. Ką atsakydavo kun. Teofilius? Akimis šypsodavosi. „Toji nepaprasta šypsena! – rašė kun. dr. J. Stakauskas. – Ji rodo, kad protas mato trūkumą, klaidą, net ydą, o gera širdis neleidžia apie tai užsiminti ir moka džiaugtis tais gėrio trupiniais, be kurių neapsieina nė viena siela. Iš to kyla maloni šypsena – gerumo ir atlaidumo ženklas!.. Teofilius mokėjo giliai vertinti dievišką kunigo charakterį ir kartu būti meilingai atlaidus tam moliniam indui, į kurį Kristus sudėjo savo brangenybes. Todėl ir nupuolęs kunigas randa pagarbos bei tėviškos užuojautos. Jo širdžiai artimiausi žmonės kunigai!“


Darbininkiškoje parapijoje už Nevos Vartų kun. T.Matulionio statyta Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia

Tai pripažino artimi jo bičiuliai, 1917 m. Petrapilyje kartu tarnavę kunigai Augustinas Pronckietis ir Mykolas Bugenis, kuris atsiminimuose rašė: „… Šv. Mišias laikydavo ilgai, skaitytas iki 40 min., ir nusiskųsdavo negalįs greičiau… Buvo nepaprastai preciziškas iki pedantiškumo, draugiškas ir labai vaišingas. Pas jį, kaip ir pas kun. Maleckį, mielai susirinkdavo būrelis kunigų. Buvo giliai dievotas ir net linkęs į skrupulus. Kartą teko susiginčyti – jis, krikštydamas, po klausimų gimtąja kalba pakartodavo juos ir lotyniškai. Aš tai pavadinau „rabinizmu“. Kun. Paškevičius, būdamas Petrapilio kunigų seminarijos klierikas, atostogų metu lankėsi kun. Teofiliaus klebonijoje. Po varginančių vienos dienos darbų kun. Teofilius kalbėjo brevijorių, stovėdamas ir atsirėmęs į pulpitą, kad neužmigtų. Staiga kažkas pliumptelėjo. Klierikas Paškevičius atbėgo pažiūrėti į tą kambarį ir rado kun. Teofilių pargriuvusį aukštielninką ant grindų. Pakėlė jį, padėjo atsistoti. Kun. Teofilius persižegnojo ir pradėjo kalbėti brevijorių iš naujo. Daugiau nebegriuvo, nes miegas liko nuvaikytas.

Vyskupas Boleslovas Sloskanas pasakojo, kad Didžiojo karo metu kun. Teofilius jį pakvietė latviams vesti rekolekcijas. Petrapilyje siaučiant badui, klebonas kun. Teofilius padarė svečiui nepaprastą staigmeną – ant stalo padėjo puikių valgių. Tai buvo tikra retenybė tokiomis sąlygomis. Paklaustas, iš kur visa tai, atsakė: „Dievo Apvaizda parūpino.“

Vyskupas B. Sloskanas savo atsiminimus baigia pažymėdamas: „Jis buvo labai svetingas, ir tai čia pat galėjai jausti, kad tai sklido ne iš natūralios laikysenos, o iš dvasinės charizmos. Kalbant apie jo dorybes, galima pasakyti, kad vysk. Matulionis buvo labai kuklus, labai nuolankus. Jo veikla buvo rami, be jokio triukšmo. Dideli jo projektai nebuvo matomi, o tik jų padariniai. Jis buvo ne tik pamaldus kunigas, bet ir tikras homo Dei (Dievo žmogus). Didelis Švenčiausiosios Jėzaus Širdies garbintojas. Galima sakyti, kad dvasinis jo gyvenimas sruveno iš šios misterijos. Pastatydino jis šventovę, dedikuotą Švenčiausiajai Širdžiai, bet kartu pastatydino daug dvasinių Švenčiausios Širdies šventovių žmonių sielose. Aš pažįstu sielas, kurios jo dėka atsivertė iš kasdieninio gyvenimo į tikrą šventumą, net herojišką. Tos sielos (žmonės) man tvirtino, kad už savo atsivertimą ir meilę Švenčiausiajai Širdžiai jie esą dėkingi vyskupui Matulioniui.“

Laukite tęsinio

Palikite savo mintis

Arkivysk. Teofilius Matulionis (2). Pakeitęs Bikavos parapijos veidą

Irena Petraitienė

Kunigas Teofilius Matulionis

„Tamsta visą mūsų šeimą išmokei garbinti Jėzaus Širdį“, – susipažinęs su kun. Teofiliu Matulioniu kalbėjo Varaklianuose gimęs vyskupas Boleslovas Sloskans. Ir kiti Varaklianų senesnieji parapijiečiai minėjo kun. Teofiliaus uolumą, jo nepaprastą meilumą bei mandagumą, nors vikarauti čia jam teko truputį daugiau nei vienus metus. Latgalijoje tais laikais parapijos gyvenime daug reiškė sulenkėję bajorai ir aristokratai. Ir Bikavoje, kur 1902 m. vasario 9 d. klebonu buvo paskirtas kun. T. Matulionis, senutė kunigaikštienė Radvilienė buvo nepatenkinta nauju klebonu: ji gailėjo senojo, kuris su aristokratais geriau buvo susigyvenęs, mėgdavo pas juos buvoti ir neatsisakydavo sėstis prie kortų staliuko. Kunigui Teofiliui atėjus pas Radvilienę su vizitu, jam į akis pasakė: „Mes kunigo nenorime!“ Būdinga, kad ji tai sakė visų vardu „Mes“! Jaunasis klebonas į tai atsakė: „Mane čia paskyrė vyskupas, todėl ir atvykau. O jeigu jūs nenorite, kad aš čia būčiau, tai prašau rašyti vyskupui skundą. Jei nežinote adreso, tai galiu jums jį duoti!“ Kunigaikštienė skundo nerašė.

Švč. Jėzaus Širdies klasikinio stiliaus mūrinė bažnyčia buvo statyta 1825 m. Stanislavos Benislavskienės lėšomis; 1896 m. vyskupo Pranciškaus Symono konsekruota. Kun. Teofilius Matulionis ėmė kurti planus, kaip Bikavos bažnyčią padidinti ir išpuošti. Jo mintyje formavosi trys dalykai: bažnyčią paaukštinti, pailginti fasadinę dalį perstatant du bokštus (ten būtų ir chorai), ir klasikinį stilių pakeisti į gotiškąjį, kuris jo širdžiai buvo mielesnis. Vienas, Vilniaus architekto A. Kleino 1906–1907 m. šventovės perstatymo projektas iš kitų išsiskyrė savo didingumu, tačiau jam realizuoti būtų reikėję daug lėšų. Uolusis klebonas, lankydamas parapiją ir kitomis progomis susitikdamas su žmonėmis, nuolat kalbėjo apie bažnyčios perstatymą, skatino vyrus ir jaunimą prisidėti prie to gražaus ir švento sumanymo, kol pagaliau visi parapijiečiai tvirtai pasiryžo perstatyti, padidinti ir išgražinti Dievo namus ! Tam reikalui paskiriamos tokios prievolės: kiekvienas pilnas ūkis savanoriškai įmokės 50 rublių, atveš tris kubus akmenų iš Bikavos ar Dricanų (13–15 km), rąstų iš valdiško miško (14 km) ir t. t. Be to, visų kaimų vyrai, jaunimas ir moterys nustatyta tvarka ateis padirbėti prie bažnyčios statybos. Tarp talkininkų dažnai buvo galima matyti ir patį kleboną Matulionį, kuris ne tik gyvu žodžiu, bet ir savo vyriška fizine jėga palaikydavo jų nuotaiką. Darbams vykdyti iš Kraslavo pakviestas Juozas Luginskas padarė nepakankamai gilius ir plačius pamatus, todėl ant jų statomi bokštai atsiskyrė nuo fasado. Tik iš Petrapilio atvykęs žymus architektas sugebėjo pašalinti gresiantį pavojų ir bokštai nenugriuvo.


Variaklanų ir Bikavos parapijų klebonas

Bažnyčios didysis altorius buvo papuoštas Švč. Jėzaus Širdies statula. Ant altoriaus padėtos iš Romos atvežtos šventųjų relikvijos. Procesijų progoms klebono rūpesčiu buvo įsigytas puošnus baldakimas ir brangus nešiojamas altorėlis su Švč. Jėzaus Širdies ir šv. Juozapo paveikslais. Prie didesnių kelių ir kryžkelių parapijoje klebono iniciatyva buvo statomi puošnūs kryžiai, kartu butelyje toje vietoje būdavo užkasamas atitinkamas dokumentas (vienas tokių dokumentų laikomas Bikavos šventovės archyve; rastas kryžiaus duobėje).

xxx

Bikavos klebonas kun. Matulionis, reguliariai lankydamas parapijas, nuolat aiškino, skatino, ragino geriau ir plačiau pažinti tikėjimo bei dorovės pagrindus. Ne tik vaikus, bet ir jaunimą, suaugusiuosius, net senius egzaminuodavo iš katekizmo. Sakoma, kad dalis vyrų kartais dėl to vengdavo su klebonu susitikti… Vargonininko lydimas užėjęs su kalenda į namus, jis užgiedodavo: „Jesu, Tibi sit gloria!“ ir, pašlakstęs susirinkusiuosius švęstu vandeniu, pasukdavo prie paruošto staliuko. Prasidėdavo laisvas pokalbis ir katekizmo žinių tikrinimas. Ir keliasdešimčiai metų praėjus po tų pasikalbėjimų, parapijiečiai prisimindavo jų turinį. Klebonas, pvz., klausė senelį: „Kuris sakramentas išganymui būtinai reikalingas?“ Tas atsakė: „Moterystė“! Vienuolikametę mergaitę klausė: „Kuris tikėjimas yra tikras?“ Toji atsakė: „Mūsų!“ Ir čia pat kunigas paaiškino visiems: „Bet kuris klaidatikis taip pat sakys „mūsų“. Į mano klausimą reikia taip atsakyti: „Tikras tikėjimas yra katalikų!“

„Turėjau laimę pažinti vyskupą Teofilių Matulionį, – atsiminimuose rašė vyskupas Jesups Rancans. – Tuomet jis buvo Bikavos klebonu ir uoliai lankydavosi mano tėviškėje Nautreni-Rogovkoje atlaidų proga, čia jis turėjo daug savo dvasinių pasekėjų. Tūkstančiai pamaldžių latvių atidžiai klausydavo ugningų jo pamokslų. Ypač jis buvo mėgstamas kaip nuodėmklausys. Jo klausykla nuolat būdavo apgulta žmonių. Savo darbą šventovėje jis pradėdavo pirmasis labai anksti rytą ir baigdavo paskutinis vėlyvą popietę. Ne tik Bikavoje, bet ir kitose kaimyninėse parapijose vyskupas Matulionis buvo mylimas ir gerbiamas kaip tikrai malonus ir pasiaukojęs Dievo tarnas.“ Savo asketinio gyvenimo aštrumus kun. Teofilius taip mokėjo slėpti nuo savo draugų ir parapijiečių, kad šie nepastebėdavo jame nieko ypatingo. Tačiau Bronislava Grisulytė pasakojo, jog 1901–1910 m. laikotarpiu kun. Teofilius kartais atvykdavo pas Dricanų kleboną padėti sielovados darbe ir ten nakvodavo. Kad ir išvargęs ilgoje kelionėje (iki Rezeknės 34 km, važiuodavo paprastu arkliniu vežimu), jis visada miegodavo ant plataus, viena paklode pridengto medinio suolo, o pagalvės vieton pasidėdavo du akmeniu. Keldavosi labai anksti apie trečią valandą ir skubėdavo į gana toli nuo klebonijos esančią bažnyčią pasimelsti.

Kunigas Teofilius stengėsi įkvėpti, kad ir vaikai, ir suaugusieji įprastų labiau gerbti ir vertinti Atgailos sakramentą. Jis dažnai primindavo, kad savo nuodėmes išpažįstame pačiam Jėzui Kristui per kunigą. Jei kartais neįmanoma kunigo prisišaukti, kaip, pvz., mirties pavojuje, karo ar revoliucijos metu, negalima išpažinties atidėlioti: paėmus į rankas kryželį reikia pačiam Jėzui Kristui su gailesčiu išpažinti savo nuodėmes ir prašyti atleidimo. (Petrapilyje yra buvę atsitikimų, kai kunigas, atvykęs pas mirštantį, jau netekusį žado, iš kitų patirdavo, jog ligonis, kol galėjo kalbėti, atliko išpažintį su kryželiu rankoje, kaip mokė kun. Teofilius. Dabar ligonis gaudavo iš kunigo išrišimą.) Dalis kunigų ir net tikinčiųjų papeikdavo kun. Teofilių už smulkmeniškumą ir lėtumą klausant išpažinčių. Neretai atsitikdavo, kad per visą dieną jis atleisdavo vos kelis atgailotojus, gi sekmadieniais ir šventėmis vėlai vakare būrys žmonių eidavo nuo jo klausyklos į namus, nespėję atlikti išpažinties. Todėl jaunimas ir vyrai ėmė vengti jo klausyklos, ieškodami „greitesnių nuodėmklausių.“


Kun. T. Matulionio padidinta Bikavos Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia

Kun. Teofilius, kan. S. Kiškio nuomone, nebuvo flegmatikas, o atvirkščiai, turėjo gyvą ir aktyvų protą, ryžtingą valią ir be galo jautrią, karštą širdį. Negalima jam prikišti nė sąžinės bailumo… Tiesa, kaip jo draugai pastebėjo jau seminarijoje, kunigo sąžinė buvo itin jautri ir švelni. Jis nuoširdžiai gerbė ir pačią kunigystę, ir visa, kas šventa. Tas jo jautrumas ir didelė pagarba Atgailos sakramentui, dvasios tvirtumas ir suvokimas, kokia rimta yra padėtis, privertė susidaryti išpažinčių klausymo „savąjį“ metodą. Uoliam ganytojui tekdavo dažnai taisyti anksčiau netinkamai atliktas išpažintis arba pamokyti, kaip atlikti viso gyvenimo išpažintį. Jam rūpėjo nuraminti baikščias sielas, apšviesti ir uždegti apsileidusius, uolesniems nurodyti tikrą tobulumo kelią. Tad nenuostabu, kad į jo klausyklą plaukė būriai žmonių net iš tolimų parapijų – juos traukė kunigo uolumas, išmintis, meilumas, gera, gailestinga širdis ir neišsemiama kantrybė. Pasak kan. S. Kiškio, galima sakyti, kad visa, kas Bikavos parapijos dvasioje buvo susikaupę ir vėliau pražydo krikščioniškojo gyvenimo dorybėmis, savo šaknimis siekė kun. Teofiliaus klausyklos. Daugelis mirties patale prisipažindavo, kad, atlikęs pas kun. Teofilių išpažintį, niekad nebuvo praradę sąžinės ramybės ir išganymo vilties. Atgailotojai atvykdavo pas jį net iš tolimesnių parapijų. Tai liudija ir vysk. B. Sloskans, kurio sesuo buvo didelė kun. Teofiliaus gerbėja. Ji buvo mokytoja ir nuo 16 metų amžiaus domėjosi kun. Teofiliaus asmeniu, kuris jai padaręs tiek įtakos, kad ji tai laiko atsivertimu. Būdama mokytoja, ji dalyvavo įvairiuose susirinkimuose, ypač jaunimo, ir su užsidegimu skleidė religinę dvasią, einančią iš kun. Teofiliaus. Be to, ir pats kun. B. Sloskans eidavęs išpažinties pas kun. Teofilių Matulionį.

Kun. Teofilius, gerbdamas Dievo namų šventumą ir sakramentų kilnumą, labai žiūrėjo žmonių laikysenos šventovėje. Jis panaikino paprotį, pagal kurį vyrai ir moterys stovėdavo susimaišę. Ne tik sekmadieniais, bet kartais ir paprastomis dienomis nuo vidurnakčio žmonių būriai stoviniuodavo prie dar uždaros bažnyčios, kad pirmiau prieitų prie klausyklos. Kartais savo teisėms apginti kai kas pavartodavo ir fizinę jėgą. Anksti atėjęs kun. Teofilius nuramindavo minią, o įleidęs ją į bažnyčią, vyrus surikiuodavo klausyklos dešinėje, moteris — kairėje (toji tvarka ilgai laikėsi). Tuos, kurie skubėdami užimti vietą prie klausyklos nepriklaupdavo prieš Švenčiausiąjį, perspėdavo ir liepdavo sugrįžus priklaupti. Kartais, pakilęs iš klausyklos, dideliu taktu ir kantrumu malšindavo minią ir apvaldydavo jos bangavimą.

xxx

Dricanų parapijos tikybiniu požiūriu mišri šeima – motina ortodoksė, tėvas katalikas – paprašė Bikavos parapijos kleboną kun. T. Matulionį pakrikštyti jų silpną kūdikį. Caro įstatymai tokiais atvejais griežtai draudė katalikų kunigams krikštyti vaikus – tai turėjo padaryti ortodoksų kunigas. Kun. Teofilius, matyt, manydamas, kad Dievo reikia labiau klausyti nei caro, slaptai kūdikį pakrikštijo. Tėvai, matyt, neišlaikė paslapties, nes apie tai sužinojo rusų popas misionierius ir 1909 m. apskundė kun. Teofilių Rezeknės apskrities (Latvijoje) teismui .

Vitebsko gubernijos teisėjas Dementjevas teisme klausė kaltinamąjį: „Ar prisipažįsti nusikaltęs įstatymui?“ Tas atsakė: „Kas apie mane skunde parašyta, viskas yra tiesa.“ „Ar žinojai, kad kūdikio motina yra ortodoksų tikėjimo?“ „Žinojau, bet taip pat žinojau, kad kūdikis yra silpnas ir kad mano pareiga Dievui buvo pasirūpinti, kad jis nemirtų be krikšto! „Petrapilio Teismo Rūmų 1909 m. balandžio 16 sprendimu buvo nubaustas 50 rublių ir trims mėnesiams nušalintas nuo bažnytinių pareigų. Šitas teismas iš dalies atidengė kun. Teofiliaus dvasios turtus: ten sužibo jo gyvas ir tvirtas tikėjimas, tiesos meilė, nesudrumsta išmintis ir dvasios pusiausvyra. Šiomis dvasios savybėmis jis pelnė net savo teisėjo palankumą, nors buvo ištremtas iš katalikiškos Latgalijos. Tesimo nubaustas kunigas net savųjų buvo laikomas ne tik netekusiu garbės, bet ir kaltinamas „per dideliu uolumu“ ar netaktu. O juk kunigui, pasak kan. S. Kiškio, be galo sunku jaustis „kaltam“ ne tik valdžios, bet dar labiau dvasininkų akyse: „Matyt, Dievo Apvaizda norėjo, kad kun. Teofilius paragautų kartumo ir iš šios taurės, nes jo dvasia turėjo pasiruošti daug skaudesniems išbandymams. Čia buvo tik nedidelė repeticija.“

Palikite savo mintis

„Per crucem ad astra“(1): Teofilius Matulionis – gimnazijos ir seminarijos metai

Irena Petraitienė

Teofilius Matulionis – seminaristas, apie 1899 m.

2017-uųjų Lietuvos ganytojų paskelbtų arkivyskupo Teofiliaus Matulionio metų šūkis – Evangelijoje užrašyti Viešpaties žodžiai: „Tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32). 

„Jo gyvenime Bažnyčia atpažino svarbiausius dalykus, kuriuos Dievas nori mums perteikti – ištikimybę Evangelijai, tarnavimą Bažnyčiai, artimo meilę ir rūpinimąsi tikėjimo skleidimu – misijomis.“

Straipsnių cikle pasakojama apie Garbingojo arkivyskupo ir kankinio Teofiliaus gyvenimą, kuriame atsiskleidžia ne tiek fizinė jėga, kiek galinga dvasios tvirtybė.

Ant kalno tamsoje šviečiantis žiburys

Lyg į dangų iškėltos rankos Kudoriškyje esantis didelių medžių guotas, sakytum, kviečia irtis lauko takeliu, kuris atsiremia į medine tvorele aptvertą kryžių. Prikaltoje lentelėje išraižyta: „Arkivyskupo kankinio Teofiliaus Matulionio (1873–1962) tėviškei atminti.“ XIX amžių menantis viensėdis: seno mūro pamatai, sienojai, žemiau langų užsilikę senoviški medžio raižiniai. Matyt, jog trijų valakų (per 60 ha) Kudoriškio viensėdį įsigijęs ūkininkas Jurgis Matulionis buvo užsimojęs susiręsti vėjų neužpustomą dvarelį.

Pro šalį brikelėje bildėdamas Alantos parapijos (aukštaičiai sakydavo Aluntos) klebonas Antanas Poborcevičius mėgdavo su trisdešimtmetį perkopusiu darbščiu parapijiečiu Matulioniu pasišnekučiuoti, užsimenant, kad lyg ant mielių augančiam ūkiui gaspadinės reiktų, antai netolimo Bajorų kaimo devyniolikmetė Ona Juočepytė tvarkinga, pamaldi mergina…

Po Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčioje paskelbtų trijų užsakų 1870 m. vasario 1 d. įvyko kun. A. Poborcevičiaus palaimintos Jurgio Matulionio ir Onos Juočepytės sutuoktuvės. Kaip retos kurios tapo įsimintinu parapijos įvykiu, senoji medinė bažnyčia buvo sausakimša, o prie altoriaus išsirikiavęs pulkas liudininkų kaip vienas pasirašė Metrikų knygoje: Domininkas Stripeikis, Kazimieras Juočepys, Antanas Karvelis, Jonas Lasys, Antanas Umbrasas ir Juozapas Barauskas.
1871 m. Kudoriškio viensėdį pasveikino pirmagimis Jonas, 1873 m. birželio 22-ąją gimė Teofilius, 1875 m. – Juozas.

Trimis sūneliais džiaugdamiesi Matulioniai mintyse jiems klojo gražią ateitį. Bet 1877 m. gegužės 9 d. šeimą apgaubė gedulas. Ketverių metukų Teofiliaus atmintin įsirėžė nepamirštamas vaizdas: karste šalia mylimos mamos padėtas mažas ryšulėlis su jos negyvu kūdikėliu, liūdnas tėvas, artimųjų rauda.

„Savo tris berniukus palieku Švenčiausiosios Jėzaus Širdies globai“, – močiutė ūgtelėjusiam Teofiliui papasakojo, ką paskutinįkart atsikvėpdama ištarė mama Ona Matulionienė. Vėlesnis jo gyvenimas parodė, kad Visagalis Dievas išklausė mirštančios motinos prašymą, ir, pasak atsiminimus užrašiusio kan. Stanislovo Kiškio, nenuostabu, kad jis gyvai jautė Dievo Apvaizdos vedančią ranką…
Likęs našliu su trimis mažamečiais sūneliais Jurgis Matulionis vedė antrą žmoną iš Leliūnų parapijos, Ažugirio kaimo kilusią Oną Savickaitę, su kuria susilaukė septynių vaikų. Kudoriškyje gimus pirmajai dukteriai Grasildai, krikšto motina buvo senoji Juočepienė, pirmosios žmonos motina. Vėliau Jurgis Matulionis pardavė Kudoriškį Karveliui ir nusipirko mažesnį ūkį Purviniškių kaime. Norėdamas dešimtį paaugusių atžalų pamokyti, apie 1890 m. pardavė Purviniškį ir išsinuomojo pradžioje Latviškių vienkiemį, paskui neilgam Merkio ūkį ir pagaliau Baraukos vienkiemį, prie pačių Dusetų.

Besistiebiantį Teofilių traukte traukė tėvelio tėviškė – Žibėčiai, kur gyveno Marcijonas ir Ieva Matulioniai. Senelių pasakojimai apie seną, šimtą metų Žibėčiuose gyvuojančią Matulionių giminę, atsiminimai, senoje sodyboje tvyrojusi jaukuma, širdies šiluma aukštyn kėlė jautraus bernioko mintis. Iš lūpų į lūpas ėjusios legendos, įspūdingas pasakojimas apie ant iš toli matomo Dirvės kalno tamsiomis rudens naktimis šviečiantį žiburį, iš ko kilo Žibėčių kaimo pavadinimas, augančiam Teofiliui žadino žinių troškulį. Nei lietuviškos mokyklos, nei mokytojų arti nebuvo, todėl skaityti, dedant lenkišką raidę prie raidės, jį mokė pats lenkų kalbos gerai nemokėdamas Juozas Barisa iš kaimyninio Žadavainių kaimo.

Džiaugsmas užliejo, kai Daugailių Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje susipažino su vyresniu, Liepojos gimnazijos keturias klases baigusiu parapijiečiu Juozu Pakalniu. Teofilius, tėveliui papasakojęs, jog rado tikrą mokytoją, labai prašė leistį pas jį mokytis. Pirmoji lietuvių kalba parašyta knygelė, iš kurios Juozas Pakalnis mokė ir kurią stropiam mokinukui padovanojo, buvo 1873, Teofiliaus gimimo metais, J. Zvadskio knygyne išleista kun. Jono Bosko biografija, jaunimui ir suaugusiems skirtas dvasinis vadovėlis „Norėčiau tau pasakyti vieną žodį“. Galima įsivaizduoti, kokį didelį įspūdį Teofiliaus sieloje paliko jaunuomenės mylėtojas ir auklėtojas kun. J. Boskas… Tačiau J. Pakalniui išvykus į Vilniaus kunigų seminariją (jis paskui ir kunigavo Vilniaus vyskupijoje),  vaikinukas liko be mokytojo. Tėvas norėjo leisti į rusų pradinę mokyklą, tačiau sūnus jos purtėsi. Sužinojęs, kad Antalieptės cerkvės „diačiokas“ moko vaikus privačiai, buvo kreiptasi į jį.

Tačiau nedaug ir čia laimėta: „diačokas“ dirbo be jokios sistemos ir mokė ne to, kas reikalingiausia. Daug laiko sugaišta veltui. Pagaliau buvo nutarta Teofilių leisti mokytis į Daugpilio realinę gimnaziją. Pasirodė, kad trylikametis paauglys jau yra peraugęs stoti į pirmąją gimnazijos klasę. Reikėjo, pasamdžius VI klasės mokinį, ruoštis į antrąją. 1887 m. Teofilius per egzaminus gavo rusų kalbos pataisą, kurią reikėjo laikyti rudenį. Ją išlaikęs, jis buvo priimtas į antrąją klasę ir galėjo užsidėti gimnazisto kepuraitę su ženkliuku.

Tos pačios Daugailių parapijos Velaikių kaime gyvenęs kun. Juozas Čepėnas atsiminimuose apie T. Matulionį rašė: „Buvo švelnaus būdo, draugiškas, nuoširdus; ragino mane stoti į kunigų seminariją. O kai jis dar mokėsi Dinaburgo (Daugpilio) gimnazijoje, man, vaikui, labai patikdavo žvaigždė jo kepurėje. Aš prašiau tėtį, kad ir man tokią nupirktų. Tėtis įsegė į mano kepurę segtuką iš marškinių rankogalio ir sakė: „Še, ir tavo kepurė graži, kaip Matulioniuko!“

Daugailių bažnyčios šventoriuje gimnazistas Teofilius, per atostogas susitikęs savo pirmąjį mokytoją klieriką Juozą, pasakodamas, kokia įspūdinga Daugpilyje ant Šventovių kalvos stūksanti Švč. Mergelės Marijos Romos katalikų bažnyčia, iš vyresnio bičiulio akių spindesio bandydavo įspėti kunigystės paslaptį. Jurgis Matulionis, supratęs aštuoniolikmečio sūnaus užsidegimą mokytis Kunigų seminarijoje, jį drąsino: „Važiuok.“ 1891 m. liepos 1 d. seniūnas Kazimieras Sabaliauskas sukvietė ūkininkų sueigą, kurioje 169 dalyviai nutarė atleisti Teofilių Matulionį nuo visų visuomeninių prievolių bei mokesčių ir nedaryti kliūčių. Teofiliui stojant į Vilniaus kunigų seminariją, vis dėlto atsirado nenumatyta kliūtis jo pažymėjime nebuvo lotynų kalbos. O Petrapilio kunigų seminarijoje visai nežiūrima į tai, kokį pažymėjimą turi kandidatas – realinės ar klasikinės gimnazijos. Vadinasi, kelias veda ten.

1892 m. rudenį Teofilius buvo primtas į pirmąjį Petrapilio kunigų seminarijos kursą. Seminarija buvo netoli Šv. Stanislovo Romos katalikų šventovės. Jaunasis klierikas akių negalėdavo atitraukti  nuo didžiajame altoriuje Pranciškaus Smuglevičiaus tapyto paveikslo, kuriame vaizduojamas dėl pavojų Lenkijos karalių Boleslovą Narsųjį įspėjantis  šv. Stanislovas. Švenčių dienomis seminaristų, gimnazistų, įvairių tautybių katalikų būriai traukdavo į Šv. Kotrynos katedrą, kuri XIX a. tapo reprezentacinė: čia būdavo rengiamos valstybinės ir tautinės iškilmės, čia šventimus gaudavo vyskupai visai plačiajai Rusijai, tarp jų Žemaičių didysis vyskupas Motiejus Valančius, pavyskupis Antanas Baranauskas, vėliau Pranciškus Karevičius, Antanas Karosas. Sekmadieniais šimtams gimnazistų giedant „Missam de Augelis“, klieriką Teofilių lyg kokia širdgėla apimdavo, lyg slegiantis savo menkumo jausmas… Galbūt todėl, 1893 m. baigus seminarijos pirmąjį kursą ir gavus pažymėjimą, kad keliamas į antrąjį kursą, jis prašėsi iš seminarijos atleidžiamas. Peterburgo kunigų seminarijos bendramokslis kun. Vitas Modestas Urbelis yra pasakojęs: „Teofilius Matulionis kaip klierikas mokėsi neblogai, buvo labai paprastas ir draugiškas, visiems malonus. Iš seminarijos buvo išstojęs, bet apie tai pats nekalbėdavo. Iš draugų esu girdėjęs, kad buvo „scrupulosus“…

Iš didelio atsakomybės jausmo ir gilios pagarbos kunigystei palikęs seminariją, Teofilius, kaip vėliau pasakojo kan.S. Kiškiui, pasaulyje nerado savo dvasiai ramybės ir pasiryžo, jau daugiau patyręs ir subrendęs, grįžti į seminariją, tęsti ten filosofijos bei teologijos studijas ir siekti kunigystės. Bet seminarijos rektorius kun. Vytautas Erdmanas įtarė, kad T. Matulionis nori seminarijos rūmuose pasislėpti nuo karinės prievolės, todėl tik po trejų beldimosi metų, kai buvo įsitikinta kandidatą turint gryniausią intenciją, Teofilius vėl buvo priimtas į Petrapilio kunigų seminariją. Rektorius dėstė kanonų ir civilinę teisę. Inspektorius buvo kun. Pranciškus Karevičius (1914–1926 m. Žemaičių vyskupas, arkivyskupas), jis dėstė filosofiją. Lietuvis kun. Ignas Baltrušis buvo laikomas vienu geriausių profesorių. Dvasios tėvas buvo kun. Zigmas Losinskis, dogmatikos, apeigų ir giedojimo profesorius.

Teologijos magistras Przyrembelis dėstė istoriją, o kun. Stanislovas Ptašyckis (geras katalikas) - rusų kalbą ir literatūrą. „Esu didžiausios pasaulyje vyskupijos arkivyskupas! Jums teks reikalų turėti su įvairių tautų ir papročių žmonėmis tokioje imperijoje!“ – sakydavo seminarijos penktą kursą lankydavęs Mogiliavo arkivyskupas Boleslovas Jeronimas Klopotovskis. Klierikams buvo draudžiama skaityti laikraščius, nebent kartis zakristijonas Zauka katedroje pakišdavo lietuvišką numerį. Lietuviai klierikai kartais susibūrę ir padainuodavo, bet už tai nuo rektoriaus gaudavo barti.

Seminarijoje Teofiliui mokslas sekėsi gerai ir jau artėjo prie pabaigos. 1899 m. gegužės 27 d., per Šeštines, jį įšventino diakonu. Sušlubavus Teofiliaus sveikatai, dvasinė vyresnybė paskubino jam kunigystės šventimų suteikimą: 1900 m. kovo 4 d., per šv. Kazimierą, vyskupas sufraganas Karolis Antanas Nedzialkovskis įšventino jį kunigu. O kitą prisimintiną šv. Tomo Akviniečio dieną, kovo 7, seminarijos koplyčioje kunigas Teofilius Matiulionis aukojo pirmąsias šv. Mišias.

Po ilgų studijų jaunasis kunigas išvažiavo pailsėti į savo tėviškę Lietuvon. Gyveno kurį laiką pas savo pusseserę Anastaziją Balaišienę Spiečiūnų kaime. Jos klėtelėje laikydavo gegužines pamaldas. Garnių kaime ir kitur katekizuodavo vaikus, ruošdamas juos pirmajai išpažinčiai ir šv. Komunijai. Daugailiuose klebonavęs kun. Kazimieras Kiršinas rūpinosi parapijiečių švietimu, tėviškai globojo iš parapijos kilusius klierikus, tarp jų ir Teofilių Matulionį. (Kun. K. Kiršinas, sulaukęs senyvo amžiaus, mirė Daugailiuose ir ten palaidotas 1940 m. Jo laidotuvėse dalyvavo vyskupas Teofilius.)

 

Palikite savo mintis

Nuncijus Lietuvai: „Artėjanti beatifikacija – svarbi kiekvienam Lietuvos žmogui, ne tik katalikams“


Evgenios Levin nuotrauka

Šių metų gruodžio 1 d. popiežius Pranciškus dovanojo Lietuvai džiugią žinią. Jis pritarė Šventųjų skelbimo kongregacijos parengtam dokumentui, kuriuo pripažįstama arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kankinystė, taip atveriant kelią jo skelbimui palaimintuoju“, – tokiais žodžiais Lietuvos vyskupai kreipėsi į tikinčiuosius bendru kalėdiniu laišku, kuriuo šiuos 2017-uosius skelbė Teofiliaus Matulionio metais. Pirmą kartą Lietuvoje vyks skelbimo palaimintuoju – beatifikacijos – iškilmės.

Prieš 30 metų arkivyskupas Jurgis Matulaitis palaimintuoju buvo paskelbtas Romoje, kur dalyvavo tik nedidelė Lietuvos delegacija. Dabar visi turėsime galimybę dalyvauti šioje ypatingoje istorinėje iškilmėje. Ką šis faktas reiškia Lietuvos katalikams ir visai visuomenei? Kokius namų darbus turime atlikti, kad įvykis padarytų kuo didesnį ir lemiamą poveikį mums visiems, užuot tapęs dar vienu vienkartiniu festivaliu? Apie tai mintimis dalijasi apaštalinis nuncijus Lietuvoje arkivyskupas Pedro Lopez Quintana.

Tikriausiai buvote vienas pirmųjų, sužinojęs apie naujo Lietuvos palaimintojo paskelbimą. Kaip sutikote šią žinią?

Vos atvykęs į Lietuvą, iškart ėmiau domėtis, kokia yra galimų beatifikacijos ar kanonizacijos bylų situacija. Padaryta buvo ne itin daug. Tad stengiausi paraginti vyskupus bei patarti, kaip siekti juos pabaigti. Lietuvoje yra visas pluoštas tikrai puikių sovietinio laikotarpio tikėjimo liudytojų ir išpažinėjų bylų. Be galo džiaugiaus, kai vos atvykęs į Lietuvą, dalyvavau Birštone vyskupų susitikime, ir ten Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas man aprodė namus, kur gyveno Teofilius Matulionis, – ten dabar įrengtas nedidelis muziejus.

Vyskupas pasakojo, kad labai aktyviai domisi šios bylos eiga, ir man taip pat ji buvo svarbi. Ne kartą, lankydamasis Romoje, užsukdavau į Šventųjų skelbimo kongregaciją, norėdamas parodyti mūsų dėmesį. Tad žinia apie bylos užbaigimą ir teigiamą atsakymą man suteikė tikrai daug džiaugsmo. Tai buvo vyskupo Ivanausko darbo, pasišventimo vainikavimas. Per gana trumpą laiką pavyko užbaigti išties sudėtingą dalyką, nes Teofiliaus Matulionio kankinystės aplinkybės buvo labai neaiškios, buvo sudėtinga rasti liudininkų joms atskleisti.

Mano užduotis – skatinti vyskupus šį darbą toliau tęsti, nes kai kurios jau užvestos bylos, mano galva, yra netgi lengviau apginamos nei Matulionio atvejis – kalbu apie patį procesą. Visos šios bylos yra tikrai vertingos ir Apvaizda jomis rūpinasi, bet kai kurios, dėka turimos medžiagos, tikrai gana lengvai užbaigtinos. Tad tikrai reikia imtis darbo, kad Lietuvoje netrukus matytume dar daugiau pripažintų tikėjimo liudytojų.

Kodėl Bažnyčia įtraukia kai kuriuos asmenis į palaimintųjų ir šventųjų būrį? Kaip galėtume maksimaliai pasinaudoti mūsų brolių seserų – evangelinio gyvenimo liudytojų dovana?

Jie yra svarbūs visiems. Pirmiausia mums, tikintiesiems: matydami pavyzdžius žmonių, kurie sugebėjo išgyventi savo tikėjimą pilnai, paliudijo, kad Dievas palaiko, duoda jėgų sunkumuose, įsitikiname, kad Dievas niekada neapleidžia. Matome tų žmonių gyvenimus, sunkumus, o kartu ir ypatingą jėgą: jie yra pavyzdys, kaip gyventi savo tikėjimu.

Dabartiniu Lietuvos gyvenimo momentu, šie asmenys mums yra nuoseklumo, entuziazmo pavyzdžiai. Matulionis yra tikro ganytojo, kunigo pavyzdys, – jis liko su žmonėmis tremtyje, nors galėjo išsigelbėti, tapti laisvas, nes nuo pat pradžių pasišventė jiems.

Šie asmenys svarbūs ir kitiems, net ir netikintiems, nes atskleidžia nuoseklaus gyvenimo pavyzdį, parodo, kad žmogus sugeba likti ištikimas sau, savo įsitikinimams, nepaisydamas visko. Liudija žmogaus orumą, sąžinės laisvę, įsitikinimų laisvę. Juk dauguma jų buvo, ne tik religinio, bet ir ideologinio persekiojimo aukos, tad yra verti būti išryškinti.

Visada kartoju, ką popiežius Pijus XI pasakė apie Matulionį, kai šis aplankė jį Romoje: Lietuva privalo didžiuotis, turėdama tokio kalibro žmogų. Matulionis tuomet jau buvo išgyvenęs daug kančios po-revoliucinėje Rusijoje – sakė, ne „Bažnyčia“, bet – „Lietuva“.

Skelbdama palaimintuosius Bažnyčia visada siekia ne tiek išaukštinti asmenį, kiek pateikti pavyzdį. Tarsi sakytų: įmanoma, įmanoma nuosekliai gyventi savo tikėjimu, jeigu reikia, net iki kraujo mirties. Nereikia bijoti, Viešpats teikia jėgų. Nebijokime, gyvenkime savo tikėjimu, žinodami, kad Viešpats yra su mumis.

Lietuvai tai labai svarbu, nes primena išskirtinį istorijos laikotarpį. Ir verta jį prisiminti, nes dabartiniu periodu gal ne visi lietuviai aiškiai suvokia, kas tuomet įvyko, atsipalaiduoja savo tikėjime, o tuo tarpu dar ir šiandien reikia būti nuosekliais, nebijoti. Gal nebūsime įmesti į kalėjimą, bet esame spaudžiami kitais būdais: mums sakoma, kad esame atsilikę, senamadiški ir pan. – kitais būdais esame verčiami keisti savo nuomonę. Matulionis mus įkvepia likti tvirtais tikėjime, nes tai – mūsų gyvenimas.

Teofiliaus Matulionio istorijoje mane asmeniškai labai įkvėpė faktas, kad tie įvairių tautybių, taip pat ir lietuviai kunigai, jautė tarsi savotišką pašaukimą tarnauti Rusijos žmonėms.

Matulionis yra tikras kunigo pavyzdys – jis yra ganytojas, skirtas visiems, ne kažkokiai konkrečiai grupei. Jis suprato tikrą savo pašaukimo esmę: būti su savo kaimene bet kokiomis aplinkybėmis. Jis tarnavo kiekvienai bendruomenei: rusams, kai buvo Rusijoje, paskui baltarusiams jų parapijose; latviams – Latvijoje. Jis didžiavosi savo tapatybę, turėjo aiškią tapatybę, tačiau joje neužsidarė. Kartais pasitaiko kunigų, kurie užsidaro savo tapatybėje, atstumdami kitus: gal kalbančius kita kalba, kitos etninės grupės ar pan. Jis – priešingai, nepamiršdamas savo tapatybės, buvo atviras visiems, juk mes esame katalikai – visuotinės Bažnyčios nariai. Stengėsi išmokti tų žmonių kalbą, kad būtų arčiau jų. Toks yra kunigas, kokio Viešpats nori Katalikų Bažnyčioje.

Tad ir mes didžiuokimės savo tapatybe – reikia ją turėti – bet ir būkime atviri visiems, tarnaukime visiems. Ne tam, kad primestume save, bet kad priimtume.

Kartais kunigai tapatinasi su tam tikra socialine ar netgi politine grupe, tačiau taip nėra gerai. Kunigas gali turėti įsitikinimus, tačiau neprivalo jų viešai demonstruoti, jis turi būti ganytoju visiems.

Kokį gyvenimą galėtume vadinti tikrai pavykusiu krikščionio gyvenimu?

Gražų gyvenimą. Ištikimybėje Viešpačiui. Krikščionis turi aiškiai žinoti, kad Dievo jam siūlomas kelias yra gyvenimo pilnatvė, o ne kažkokie draudimai. Tad pavykęs gyvenimas, tai – asmens realizacija. Vidinis asmens nuoseklumas, ištikimybė tam, ką Dievas mums siūlo.

Kartais galvojame, kad tikėjimas mums primeta kažkokių atsisakymų. Taip, galbūt iš pradžių tie atsisakymai padeda stotis į tikrąsias vėžes, atmetant tai, kas mus žeidžia, kas kliudo. Labai svarbu gyventi nuosekliai įsiklausant į savo sąžinę. Tą sąžinę, kurią mums duoda Viešpats, gyventi pagal teisingą sąžinę.

Šiandienė ideologija pasaulyje sako, kad žmogus turi gyventi taip, kaip galvoja. Taip, bet pirmiausiai reikia teisingai „galvoti“. Jeigu ta sąžinė nėra suformuota, vargu ar pasieksime pilnatvę. Reikalingas sąmoningumas, siekimas įgyti Dievo duodamą sąžinę.

Kaip turėtume pasiruošti birželį įvyksiančiai beatifikacijai? Kokius „namų darbus“ turėtume būtinai atlikti?

Manau, kad pirmiausias dalykas – kuo labiau supažindinti žmones su Matulionio asmenybe. Mes gal kažkiek ir žinome kas jis toks, bet svarbu, kad visi jį pažintų – jis to vertas!

Kitas dalykas, ruošiantis renginiui ir savęs paklausti: Matulionis taip puikiai sugebėjo gyventi savo tikėjimu, o aš? Vertėtų rasti momentą ir padaryti sąžinės peržvalgą. Ar šis asmuo kažką svarbaus mums sako? Ar matome jį kaip pavyzdį, užtarėją, kad sektume juo?

Tiesa, bus ir įvairių materialinių darbų, kurių teks imtis, tačiau svarbiausia – pristatyti Matulionio gyvenimo pavyzdį, kuris reikšmingas visiems: tiek katalikams, tiek ne, tiek lietuviams – tiek ir visam pasauliui.

Beatifikacija – tai pirmas žingsnis, kai pripažįstama asmens reikšmė vietinei bendruomenei. Toliau seka kanonizacija – kai Šventasis Tėvas pristato šventojo asmenį visam pasauliui. Tačiau, kad tai įvyktų, prieš tai patys lietuviai privalo pažinti ir pamilti tą šventąjį, – priešingu atveju, kas paliudys, kas sugebės perteikti jo asmenybės svarbą visiems pasaulio katalikams? Tad mūsų atsakomybė yra didelė.

Šia prasme tikinčiųjų jausmas yra itin svarus byloje…

Žinoma! Be to, kankinystės atveju nėra reikalingas stebuklas, tačiau kanonizacijai reikės stebuklo, o kad jis būtų, pirmiausia reikalingi žmonės, kurie prašo palaimintojo užtarimo, pasitiki juo, kad Viešpats per jį galėtų padaryti ženklą.

Tą matome ir kitų bylų atveju – štai Jurgis Matulaitis jau palaimintasis, tačiau, kad būtų pripažintas šventuoju, reikalingas stebuklas, o tam reikia, kad į jį būtų kreipiamasi, kad pal. Jurgis būtų žmonėms artimas, pažįstamas. Tad turim dėti pastangas jį pristatyti, kad žmonės ypatingomis gyvenimo aplinkybėmis kreiptųsi į jį ir Dievas galėtų duoti ženklą, o Bažnyčia galėtų pripažinti, kad šis žmogus vertas būti pateiktas kaip šventumo pavyzdys.

Kiek realu, kad popiežius Pranciškus šia ar kita proga aplankys Lietuvą?

Šis klausimas jau seniai keliamas, jau kuris laikas išreiškiamas toks troškimas. Pernai Vilniuje lankydamasis kardinolas Pietro Parolinas mums perdavė žinią, kad popiežius nori aplankyti Lietuvą, o kartu ir visą Baltijos šalių regioną. Tiesiog reikia rasti tam tinkamą momentą.

Kaip žinia, popiežius jau turi paisyti savo amžiaus ir sveikatos, riboti kelionių skaičių, tačiau tikrai puoselėja tokią mintį. Atrodo, kad nori išlaikyti aiškų beatifikacijos ir kanonizacijos atskyrimą, tad tikriausiai jo vizitas neįvyks šį birželį. Tačiau visos reikiamos institucijos jau pateikė savo dokumentaciją, ir dabar laukiam, kol popiežius ras tą tinkamą momentą. Nenoriu sužadinti nepagrįstų lūkesčių, tačiau popiežius ne kartą yra sakęs, kad tikrai nori atvažiuoti.

Šių metų kelionės jau suplanuotos: vyks į Fatimą, jau paskelbta kelionė į Airiją, į tarptautinį šeimų susitikimą, nori vykti dar šiais metais ilgo vizito į Indiją ir Šri lanką.

Žinau, kad dėl Lietuvos jau domisi, klausė, kiek laiko būtų reikalinga, tikslinasi informaciją, tai liudija, kad rimtai mąsto apie galimybę.

Ar tai bus greit ar kiek vėliau? Reikia kantrybės ir maldos. Aš manau, kad tikrai jį pamatysime Lietuvoje. Ir prezidentė per susitikimą su ambasadoriais, man patvirtino, kad laukia popiežiaus, ir vyriausybė… Tai labai svarbus veiksnys. Visi Lietuvos valdžios žmonės, sveikindami popiežių Kalėdų proga, atnaujino savo kvietimą.

Lygiai kaip ir Latvija bei Estija. Tai sudaro ir šiokią tokią problemą, nes atvažiuotų tikrai dėl visų trijų kraštų, popiežius norėtų, kad vizitas tilptų į vieną dieną, tačiau tai nėra įmanoma – į kurią šalį derėtų važiuoti? Tad popiežius bando rasti kitą išeitį, panašiai kaip su Gruzija, Azerbaidžianu ir Armėnija: pirmiausia aplankė Gruziją, o po mėnesio – Azerbaidžianą ir Armėniją vieną po kitos. Svarbu pagalvoti ir koks metų laikas labiausiai tiktų, kad būtų garantuotas geras oras ir netektų žmonėms stovėti po lietumi, kaip nutiko per Jono Pauliaus II vizitą. Jeigu įmanoma, žinoma. Manau, gegužės, birželio mėnesiai yra patys tinkamiausi.

Kalbino Saulena Žiugždaitė

Palikite savo mintis

Saulena Žiugždaitė „Apie žmogų, nepasiklydusį istorijoje. Pokalbis su T. Matulionio bylos postulatoriumi“


Bažn. t. dr. kun. Mindaugas Sabonis

Baigiantis metams buvo paskelbta žinia apie tai, kad 2017-siais Lietuva turės dar vieną palaimintąjį – tiesą sakant, mažai kam žinomą, buvusį Kaišiadorių arkivyskupą Teofilių Matulionį (1873 – 1962).

„Bernardinai.lt“ skaitytojai turėjo galimybę su juo kiek susipažinti iš dr. Romos Zajančkauskienės tekstų, pristatėme ir paties T. Matulionio minčių. Šįkart – pokalbis su vienu iš beatifikacijos bylos rengėjų bažnytinės teisės daktaru, kun. Mindaugu Saboniu, iš arčiau susipažinusiu su būsimo palaimintojo asmenybe. „Tarp manęs ir Matulionio nebuvo meilės iš pirmo žvilgsnio. Tikrai neapsidžiaugiau, kai sužinojau, jog šalia studijų Romoje dar turėsiu tvarkyti ir Teofilio Matulionio beatifikacijos bylos reikalus“, – atvirauja kunigas.

Ar galite mūsų skaitytojams paaiškinti, ką apskritai reiškia paskelbimas palaimintuoju? Kuo tai dar skiriasi nuo kanonizacijos – pripažinimo šventuoju? Kokias sąlygas kelia Bažnyčia galimam kandidatui?

Turbūt reikėtų pradėti nuo sąvokų ir terminų, kurie yra vartojami tokio pobūdžio bylose:

Kandidatas į šventumą: kiekvienas iš mūsų.

Dievo tarnas: kandidatas, kuriam Vatikanas leido pradėti beatifikacijos bylą.

Garbingasis: Dievo tarnas, kurio šventumui arba kankinystei, išnagrinėtiems Šventųjų skelbimo kongregacijoje, savo dekretu pritaria popiežius.

Positio: didelės apimties nuodugnus ir sintetiškas beatifikacijos bylos, Dievo tarno gyvenimo ir kankinystės (arba dorybių praktikavimo) Vatikano komisijoms pristatymas.

Palaimintasis: titulas, leidžiantis dalinėje Bažnyčioje garbingąjį garbinti viešu kultu.

Šventasis: titulas, leidžiantis visuotinėje Bažnyčioje palaimintąjį garbinti viešu kultu.

Kaip jau minėjau, beatifikacija ar skelbimas palaimintuoju – tai iškilmingas dekreto forma parašyto popiežiaus leidimo paskelbimas, kuriuo garbingajam yra suteikiamas palaimintojo titulas ir tam tikroje Bažnyčios dalyje (dalinėje Bažnyčioje) leidžiamas jo garbinimas viešu, palaimintiesiems skirtu, kultu. Dėl to skelbimas palaimintuoju dažniausiai vyksta dalinėje Bažnyčioje, o popiežiškąjį dekretą perskaito Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas. Svarbu pabrėžti, jog liturgijoje Švč. Mergelei Marijai taikomas palaimintosios titulas negali būti suprantamas bažnytinėje teisėje vartojamo šio termino prasme, t. y., jog Dievo Motina nėra (dar) Bažnyčios paskelbta šventąja.

Kai palaimintojo užtarimas yra patvirtinamas stebuklu ir šis stebuklas yra pripažįstamas šventųjų skelbimo kongregacijoje, popiežius palaimintajam suteikia šventojo titulą, t. y. jį kanonizuoja. Kanonizacija – tai iškilmingas Popiežius dekreto paskelbimas, kuriuo leidžiama, kad palaimintasis visoje Bažnyčioje (visuotinėje Bažnyčioje) būtų garbinamas viešu ir šventiesiems skirtu kultu. Kanonizacijos vyksta Vatikane, o dekretą perskaito pats popiežius.

Tiek beatifikacija, tiek kanonizacija yra aukštos teologinės kokybės Popiežiaus magisterinis aktas. Tuo ir galima paaiškinti, kodėl Katalikų Bažnyčioje šie procesai yra vedami taip kruopščiai ir skrupulingai. Kaip Vatikane yra įprasta sakyti: „Non santo subito, ma santo sicuro“ (ne greitas šventasis, bet tikras šventasis).

Savo tikintiesiems pristatydama sektiną tikėjimo modelį ir šventąjį, Bažnyčia nori būti tikra, jog kartu nepristato ir nuodėmės. Kitais žodžiais tariant, jog kandidatas į šventumą, Dievui padedant, įveikė savo žmogišką silpnumą, ydas ir susitvarkė su gyvenime iškilusiais iššūkiais ar sunkumais. Svarbu pabrėžti, jog beatifikacijos proceso metu, kai diecezinėje fazėje renkama įvairaus tipo medžiaga ir apklausiami liudininkai, o Romos fazėje visa tai analizuojama, sisteminama, vertinama ir suguldoma į Positio, yra svarbu ne slėpti kandidato žmogiškumą, bet kaip tik jį kuo labiau paryškinti.

Apibendrinant būtų galima teigti, jog beatifikacijos ir kanonizacijos procesų tikslai yra: kuo geriau pažinti būsimąjį šventąjį; leisti nūdienos žmogui jį atrasti ne kaip abstrakčią istorinę figūrą, bet kaip modelį, kuriuo galima sekti; pristatyti pas Viešpatį esantį mūsų užtarėją, kuris gali mums išmelsti malonių.

Šventuoju gali tapti kiekvienas tikintis katalikas. Pradedant beatifikacijos bylą, svarbu, kad kandidatas po mirties tikinčiųjų būtų žinomas ir mėgstamas, o pamaldumas į jį nebūtų dirbtinas (nebūtų vyskupų ar kunigų lieptas). Šventumo sąvoka bažnytinėje teisėje apima tiek gyvybės aukojimą dėl tikėjimo, tiek dorybių praktikavimą, todėl sąlygos, kurios byloje bus keliamos Dievo tarnui, priklausys nuo jo biografijos detalių. Kankinystės atveju svarbu, kad Dievo tarną persekiotojas būtų kankinęs dėl tikėjimo ar tikėjimo dorybės (odium fidei); kad persekiotojas tiesiogiai ar netiesiogiai sąlygotų Dievo Tarno mirtį; kad Dievo tarnas mirtį priimtų su tikėjimu. Romos fazėje beatifikacijos bylos sėkmė priklausys, kaip gerai bus pristatyti minėtieji momentai. Nesėkmės atveju atitinkamos Vatikano komisijos postulatoriui liepia nutraukti beatifikacijos procesą arba papildyti ir išaiškinti abejonių sukėlusius faktus ar liudijimus. Tokio pobūdžio byloms patvirtintas stebuklas nėra būtinas.

Kalbant apie praktikavusius dorybes kandidatus, svarbu, kad pastarieji būtų herojiškai praktikavę visas dorybes. Nesunku įsivaizduoti, jog tokio pobūdžio bylos, kuriose dorybių perspektyvoje reikia kuo nuodugniau ir detaliau išnagrinėti kiekvieną kandidato į šventumo biografijos vingį, savo apimtimi siekia kelis tūkstančius puslapių. Be to, tokiam beatifikacijos procesui pabaigti reikalingas Šventųjų skelbimo kongregacijos patvirtintas stebuklas.

Kaip nutiko, kad iš daugybės lietuvių kandidatų pirmenybė teko arkivyskupui Teofiliui Matulioniui? Popiežius pripažino jo kankinystę, ar tai nėra pakankamas motyvas iškart pripažinti ir asmens šventumą?

Reikia pripažinti, jog šį ir panašių klausimų man užduoda dažnai. Po gruodžio 1 d. teko girdėti įvairiausių versijų: kad Kaišiadorių vyskupija šią bylą nusipirko; jog buvo pasamdyti patys geriausi advokatai Vatikane; kad Šventųjų kongregacijai Matulionis patinka labiau nei kiti lietuvių kandidatai ir t. t. Šis `beatifikacinis neraštingumas` nestebina. Pas mus vis dar gajus tokio pobūdžio bylų šaržavimas ir mistifikavimas. Perskaičius kai kurių vyskupijų ar katalikiškos žiniasklaidos oficialiose svetainėse publikuojamą medžiagą neretai galima susidaryti įspūdį, jog beatifikacijos bylos – tai vyskupijose padrikai surinkti dokumentai ir liudininkų liudijimai, o Šventųjų skelbimo kongregacija Vatikane – kaprizingas namų darbų koreguotojas ar taisytojas.

Tėvas – tai žmogus, kuris nebijo; kuriam tu rūpi; kurio pavyzdžiu gali sekti.

Be abejo, medžiagos rinkimas ir šaltinių tikrinimas diecezinėje fazėje turi pamatinę reikšmę tokiose procesuose, tačiau, kaip ir buvo minėta aukščiau, pats darbas (vadinamosios Positio rašymas, kurį vertina Vatikano teologų ir kardinolų komisijos) vyksta Romoje, padedant Šventųjų kongregacijai. Kadangi beveik visi, kurie vertina šią Positio, yra žymesni Romos universitetų dėstytojai ar aukšti Romos kurijos tarnautojai, todėl paprastai tokiam darbui keliami reikalavimai yra aukšti. Pradedant kalbos kultūra (rašyti galima tik 8 oficialiomis kalbomis) ir baigiant apimtimi, metodologija, šaltiniais, tyrimų struktūra ir turinio pristatymu. Turiu liūdnai konstatuoti, jog Vatikane be Matulionio daugiau niekam iš lietuvių kandidatų šiuo metu nėra rašoma Positio. Tad reziumuojant ir kartu atsakant į Jūsų klausimą galima teigti, jog Vatikanas, net jei ir norėtų, neturėtų kam teikti pirmenybę lietuviškose bylose.

Kas dėl Matulionio šventumo, tai jau minėjau, jog, įrodžius šventųjų kankinystę ar herojišką dorybių praktikavimą, Dievo tarnai skelbiami palaimintaisiais. Šventumas – tai antrasis laiptelis, kurį palaimintieji užlipa kongregacijai patvirtinus stebuklą. Tokios jau šio žaidimo taisyklės, kurios galioja visiems. Be abejo, ši bažnytinės teisės nustatyta tvarka neturi nieko bendro su pačiu tikinčiųjų šventumu. Tai greičiau Bažnyčios tikrumo šventumu laipsniai. Kuo mes juos vadiname, skelbiame čia ir kokius procesus jų atžvilgiu vykdome – tai jiems amžinybėje jokios įtakos neturi ir jų likimo nekeičia. Nepažindami, nesekdami, ir jų užtarimo neprašydami, mes nuskriaudžiame save pačius, o ne šventuosius.

Kaip vyksta pati paskelbimo procedūra? Kam turime ruoštis? Kokius namų darbus atlikti?

Paprastai palaimintuoju skelbimo dekretas yra perskaitomas per šv. Mišias. Reikėtų nepamiršti, jog ši iš pirmo žvilgsnio kukli procedūra – tai visuotinės Bažnyčios dovana dalinei Bažnyčiai. Šventųjų Kongregacijos prefektas kard. Angelo Amato su džiaugsmu priėmė kvietimą birželį atvykti į Lietuvą ir popiežiaus vardu įteikti šią dovaną Lietuvos tikintiesiems. Tikiu, jog mokėsime šia dovana džiaugtis.

Organizacinių dalykų neišmanau. Galiu tik įsivaizduoti, kad suorganizuoti tokį renginį bus nemažas iššūkis visiems Lietuvos tikintiesiems. Sekant kitose šalyse palaimintųjų skelbimus į akis krenta jų masiškumas ir liturgijos grožis.

Kaip žinome, Matulionis – tai ne tik Kaišiadorių ar Lietuvos vyskupas. Savo didesnę gyvenimo dalį jis praleido svetur ir laisvai kalbėdamas latviškai, lenkiškai, baltarusiškai savo pastoraciniame darbe mokėjo būti visiems vienodai geras. Todėl, manau, kad vienas iš svarbiausių darbų mums bus pakviesti ir svetingai sutikti mūsų kaimynus latvius, lenkus, rusus, baltarusius.

Kuo jums asmeniškai labiausiai imponuoja būsimas palaimintasis? Kuo jo liudijimas svarbus Lietuvos žmonėms?

Nemeluosiu. Tarp manęs ir Matulionio nebuvo meilės iš pirmo žvilgsnio. Tikrai neapsidžiaugiau, kai sužinojau, jog šalia studijų Romoje dar turėsiu tvarkyti ir Teofilio Matulionio beatifikacijos bylos reikalus. Tuo metu Matulaitis ir Matulionis man skambėjo vienodai, o girdėti pasakojimai ir skambios deklaracijos apie pastarojo kankinystę ir tvirtumą man labai kvepėjo triumfalizmu ir patosu (kurio mūsų Bažnyčioje netrūksta).

 Nepažindami, nesekdami, ir jų užtarimo neprašydami, mes nuskriaudžiame save pačius, o ne šventuosius.

Nereiktų stebėtis, jog pradžioje su tokiais nusistatymais ir ignoravimu turėjau vienintelį ir, kaip man atrodė, teisingą norą – įrodyti, kad Matulionis per daug sureikšmintas, o jo šventumo burbulas išpūstas. Kaip dabar atsimenu mintis, kurios piršosi į galvą pradėjus rašyti Positio ir ant stalo pasidėjus Matulionio raštus bei pamokslus (kai kurie jų buvo daugiau nei 80 m. senumo): Ką šis antikvarinis vyskupas gali man pasakyti šiandien? Juk mes, nūdienos katalikai, esame kitokie, esam modernūs ir t. t.? Tai laiko gaišimas... Kaip patys matote, šio švento vyskupo byla buvo pavesta tvarkyti nešventam postulatoriui.

Atrandant ir geriau pažįstant Matulionį, į akis krito, kad jo yra visur ir labai daug. Ir slaptuose KGB archyvuose, ir Mogiliovo vyskupijos kanceliarijoje, ir Romos apaštališkosios lietuvių kolegijos rektoriaus Tulabos asmeniniame archyve ir privačiose nuotraukų ar dokumentų kolekcijose… To nežinojau. Dabar išdrįsčiau teigti, kad, neieškodami šventųjų, mes tiesiog nepastebime kiek jų yra daug ir visur.

Gyvenimo verpetuose nebijoti daryti tai, kas yra teisinga – tai, be abejo, didžiulė Dievo malonė.

Kas mane, cinišką postulatorių, pakeitė – tai Matulionio nesuvaidintas pamaldumas, paprastumas ir svarbiausia – tėviškumas. Tėvas – tai žmogus, kuris nebijo; kuriam tu rūpi; kurio pavyzdžiu gali sekti… Toks buvo Matulionis. Arkivyskupas pirmosios sovietų okupacijos metu neišsigando represijų ir bauginimų (net ir tada, kai jo kolega, vyskupas Borisevičius, buvo sušaudytas). Politinei situacijai pasikeitus, jis nepuolė dėkoti ir šlovinti nacistinės valdžios. Grįžus sovietams, nebėgo ir kantriai laukė savo eilinio įkalinimo. Matulioniui buvo svetimi diplomatiniai reveransai ir pataikavimai. Tiek sovietų ar nacių režimo funkcionieriams, tiek savo ganomiesiems jis kalbėjo drąsiu, labai aiškiu ir reikliu tonu. Arkivyskupas nepasiklydo istorijoje.

Gyvenimo verpetuose nebijoti daryti tai, kas yra teisinga – tai, be abejo, didžiulė Dievo malonė. Manau, brangi dovana, kurią Matulionis paliko mums – tai konkretus ir apčiuopiamas pavyzdys, kaip teisingai reikia atsakyti į Dievo meilę. Meilę, kuri gali pasireikšti keistose, absurdiškose situacijose ir, atrodytų, toli nuo Dievo esančiose vietose. Šiandienos lietuvis, manau, tūrėtų įsižiūrėti į šį vyskupą, kuris niekada niekuo nesiskųsdavo. Matulionis – tai ne keršto, atpildo ar teisingumo persekiotojams, bet gailestingumo šauklys. Tokie ir yra tikri kankiniai.

Susirašinėjo Saulena Žiugždaitė

Palikite savo mintis

Teofilius Matulionis: sovietų lagerių nepalaužtas arkivyskupas, kurį Vatikanas skelbs palaimintuoju

            Lietuvos arkivyskupas Teofilius Matulionis Vatikane sulaukė didelio pripažinimo: 2016 m. pabaigoje Vatikanas oficialiai paskelbė, kad pripažįsta jo kankinystę. Tai atveria kelią šiam arkivyskupui 2017 m. būti paskelbtam palaimintuoju. Jis taps pirmuoju lietuviu per 30 metų, sulauksiančiu tokios garbės. Šia proga Lietuvos vyskupai 2017 m. paskelbė Teofiliaus Matulionio metais. Kuo vyskupas nusipelnė tokios šlovės, kuo pasižymėjo arkivyskupo gyvenimo kelias? 15min pristato svarbiausius gyvenimo išbandymų ir sovietinių lagerių nepalaužto vyskupo biografijos etapus ir kviečia susipažinti su šia istorine asmenybe. Komunizmo šmėklos nebijojo T.Matulionis gimė 1873 m. Kudoriškyje (dab. Anykščių rajonas). 1891 m. jis įstojo į Petrapilio (dab. Sankt Peterburgas) kunigų seminariją, o 1900 m. buvo įšventintas kunigu. Teofilius Matulionis, baigęs Daugpilio realinės mokyklos penktąją klasę 1910 m., nepaklusęs caro valdžios išleistam įstatymui, kuris draudžia katalikų kunigui krikštyti kūdikį, jei vienas tėvas yra katalikas, o kitas – stačiatikis, T.Matulionis buvo atleistas iš klebono pareigų ir turėjo atlikti bausmę Petrapilyje. Atlikęs bausmę, kunigas buvo paliktas parapijoje už Nevos vartų. Tai buvo darbininkiška parapija, kurią daugiausia sudarė lietuviai, lenkai ir latviai. Ten jis klebonavo iki 1923 m. Net Rusijoje įvykus komunistinei revoliucijai, T.Matulionis ryžosi likti Sankt Peterburge, iš kurio daugelis bėgo, nes manė, kad jo darbas ten bus labai reikalingas. Rusijoje į valdžią atėjus komunistams, kunigų darbas buvo įvairiais būdais trukdomas. 1922 m. Švč. Jėzaus širdies bažnyčia, kurioje T.Matulionis buvo kunigas, buvo uždaryta, o 1923 m. T.Matulionis kartu su Petrapilio vyskupu ir dar 15 kunigų buvo nuteistas 3 metus kalėti, kalintas Maskvos kalėjime. Apkaltintas T.Matulionis buvo bažnytinio turto slėpimu, neteisėtu mišių laikymu tikinčiųjų namuose uždarius bažnyčią. Vyborgo bažnyčia Peterburge, nugriauta XX a. IV dešimtmetyje Tačiau 1925 m. paleistas iš kalėjimo T.Matulionis toliau tęsė veiklą Petrapilyje. Trūkstant kunigų, kartais jam tekdavo aplankyti net septynias bažnyčias ir uoliai rūpinosi Rusijos katalikais, kiek tai buvo įmanoma tuometinėmis sąlygomis. Į vyskupus įšventintas slaptai 1929 m. vasario 8 d. T.Matulionis buvo slapta įšventintas į vyskupus. Raštelį, kuriame buvo pranešta apie jo būsimą įšventinimą, kunigas turėjo perskaityti matant dviem liudininkams, o tada tuojau pat sunaikinti. Konsekracijos apeigos įvykdytos visiškai slaptai. T.Matulionis pateko tarp penkių geriausiais ir patikimiausiais parinktų SSRS kunigų, kurie buvo slapta įšventinti į vyskupus ir turėjo rūpintis visos SSRS katalikais.

Lietuviui kunigui priklausė Leningrado sritis. Sekmadieniais T.Matulionis darbavosi Leningrado bažnyčioje, o šiokiomis dienomis važiuodavo į provinciją. Mokėdamas daug kalbų, jis stengėsi rūpintis visų tautybių katalikais.

1929 m., nesutikęs tapti saugumo informatoriumi, vyskupas vėl buvo areštuotas. Jis metus prasėdėjo kalėjime be teismo, buvo nuolat tardomas, jam norėta primesti šnipinėjimą Lietuvos naudai. Nepaisydamas spaudimo, vyskupas griežtai atsisakė bendradarbiauti su sovietiniu saugumu. Galiausiai jis buvo dešimčiai metų ištremtas į Solovkų salas Baltojoje jūroje, kur jau buvo 34 kunigai. Čia gyvenimo ir darbo sąlygos buvo labai sunkios. Kaliniai turėjo įvairių prievolių – pavyzdžiui, per dieną išgrįsti 50 metrų kelio arkliams su vežimais ar prinešti iš miško malkų. Sekmadieniai nebuvo švenčiami: poilsio diena buvo penktadienis. Bet katalikai, nepaisydami grasinimų, švęsdavo sekmadienius, naktimis slapčia laikydami šv. Mišias.
1932 m. T.Matulionis vėl atsidūrė Leningrado kalėjime, o po to buvo išsiųstas 250 km į šiaurę prie Ladogos ežero sunkiems miško darbams. Čia jis neturėjo teisės gauti siuntinių ar laiškų, turėjo dirbti pelkėse, per balas gabenti medžius. „Niekados tų dienų nepamiršiu. Su kalinio uniforma, vyžotom kojom, per pečius persimetę virvę vilkdavome rogėmis malkas. Daugiausia man teko dirbti prie miško darbų. Mes turėjome parū­pinti rąstų naujai tiesiamam keliui. Kai kada per šakas ir akme­nis iš miško į kelią šimtą ir daugiau metrų ant savo pečių išnešdavom po dvylika kubinių metrų malkų. Dirbdavome nuo 6–7 val. ryto iki vakaro. Jei padarysi, kiek užduota, vakare gausi duonos, o jei neįstengsi – liksi visiškai alkanas… Nešami medžiai nutrindavo nugarą, pečius… Vėliau teko vandens atneštus rąstus vilkti iš jūros į krantą, o išvilkus, susikinkius keliems įvežimą, tempti du tris kilometrus“, – vėliau pasakojo pats T.Matulionis.

Sugrįžimas į Lietuvą Šaltis, drėgmė ir blogas maistas pakirto vyskupo sveikatą. Visiškai nusilpęs, jis buvo atvežtas į Maskvos ligoninę. 1933 m. Lietuvos ir SSRS vyriausybėms susitarus pasikeisti kaliniais, vyskupas kartu su dar 15 lietuvių grįžo į Lietuvą. Istoriniai šaltiniai rodo, kad net tada vyskupas nenorėjo palikti Rusijos, manydamas, kad šios šalies tikintiesiems jo reikia. 1936 m. T.Matulionis buvo nuvykęs į Vatikaną, kur padėkojo popiežiui Pijui XI už jo paskyrimą vyskupu ir palankumą, rodomą Rusijos krikščionims. Popiežius savo ruožtu pasakė: „Garbė lietuvių tautai, kuri davė tokį didvyrį.“ matulionis.info nuotr./Kunigai grįžę į Lietuvą iš SSRS kalėjimų 1933 10 19 1937 m. T.Matulionis apsigyveno Kaune ir tapo seserų benediktinių bažnyčios kapelionu. Jis talkino Kauno arkivyskupui metropolitui Juozapui Jonui Skvireckui įvairiuose darbuose. 1940 m. paskirtas vyriausiuoju Lietuvos kariuomenės kapelionu, 1943 m. – Kaišiadorių vyskupijos ordinaru. Eidamas savo pareigas, T.Matulionis gynė Bažnyčios teises prieš vokiečių okupacinę valdžią. Dėl to jo vos neištrėmė į Vokietiją. 1944 m. į Lietuvą grįžus sovietams, vyskupas liko Lietuvoje. 1946 m. T.Matulionis buvo iškviestas pas LTSR Komisarų tarybos pirmininką Mečislovą Gedvilą. Šis jo paprašė raštu kreiptis į partizanus, kad šie paklustų vyriausybei ir padėtų ginklus. Bet vyskupas atsakė, kad tai ne jo kompetencija. Vėliau T.Matulionis savo memorandume pabrėžė, kad Bažnyčia sugyvena su visomis valdžios formomis, kurios netrukdo atlikti Bažnyčios misijos, bet niekada nesutiks tapti pasaulinės valdžios įrankiu. Mirė sava mirtimi ar buvo nunuodytas? Tokie vyskupo žodžiai sovietinei valdžiai nebuvo prie širdies, ir 1948 m. jis vėl buvo areštuotas. Įkalintas Vladimiro kalėjime, kur išbuvo iki 1954 m. Atlikęs bausmę, jis buvo išvežtas į Mordovijos invalidų namus. 1956 m., iškankintas ir paliegęs, jis vėl gavo leidimą grįžti į Lietuvą. Tačiau vyskupijos valdyti sovietinė valdžia jam nebeleido. Galiausiai T.Matulionis apsigyveno Šeduvoje, kur 1962 m. mirė. Arkivyskupas, dar išvakarėse laikęs šv. Mišias, staiga pasijuto blogai ir per trumpą laiką tapo nepagydomu ligoniu. Katalikiška žiniasklaida abejojo, ar devyniasdešimtuosius metus ėjęs arkivyskupas mirė sava mirtimi. Vatikano radijas pranešė, kad 1962 metais T.Matulionis gavo popiežiaus kvietimą dalyvauti Vatikano II susirinkime, tačiau po kelių dienų saugumo pareigūnams jo bute Šeduvoje vykdant kratą, arkivyskupui buvo suleista neaiškios sudėties injekcija ir jis po trijų dienų mirė. Pripažindama T.Matulionį kankiniu, Kongregacija dekrete nurodė, kad arkivyskupas buvo nužudytas iš neapykantos tikėjimui. matulionis.info nuotr./Paminklas T.Matulioniui prie Kaišiadorių katedros Žurnalistas Dainoras Lukas „Kauno dienoje“ 2005 m. rašė: „Įtarimai, kad T.Matulionis buvo nunuodytas, paskatino 1999 metais atlikti ekshumaciją. Palaikuose buvo rasta daug sidabro ir chromo. Tai sustiprino teiginius, kad arkivyskupas buvo nužudytas. Be to, jau buvo žinoma, kad panašiai komunistai nunuodijo vieną vyskupą Jugoslavijoje“. Pripažinimo sulaukė atkūrus Nepriklausomybę 1990 m., siekiant T.Matulionį pripažinti Bažnyčios kankiniu, pradėta jo kanonizacijos byla. Tais pačiais metais jam suteiktas Dievo tarno titulas. 2008 m. byla buvo baigta ir perduota į Romą. Baigiantis 2016 m. Lietuvą pasiekė žinia, kad popiežius Pranciškus įgaliojo Šventųjų skelbimo kongregaciją paskelbti dekretą, pripažįstantį arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kankinystę ir taip atveriantį kelią jo paskelbimui palaimintuoju. Pastarąjį kartą palaimintuoju buvo skelbiamas vyskupas Jurgis Matulaitis 1987 metais.
Ta proga 2017 metus Lietuvos vyskupai paskelbė Teofiliaus Matulionio metais, kviesdami pasigilinti į šio arkivyskupo asmenybę. Manoma, kad beatifikacijos iškilmės bus per 2017 m. birželio 23–25 dienomis Vilniuje vyksiančias Lietuvos jaunimo dienas. Parengta pagal puslapį www.matulionis.info ir pagal Kaišiadorių vyskupijos puslapį.

Palikite savo mintis

Kun. Vytenis Vaškelis „Į Naujuosius metus – su iškiliuoju kankiniu“


Laiko tėkmė paradoksali. Kai pagalvojame, kiek mes jau turime metų ir kiek trumpai gali gyventi tas kūdikėlis, kurio gyvybė dėl gimimo komplikacijų kabo ant plauko, tada pradedame giliau suvokti Dievo žodį, bylojantį, kad „viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų – kaip viena diena“ (2 Pt 3, 8). Viena senolė sakė: „Kai pasižiūriu atgal, atrodo, kad viskas taip greitai prabėgo lyg nebūčiau gyvenusi, o kažkur sapne pabuvojusi…“

Ši garbinga senjorė, pamačiusi savo raukšlių išvagotą veidą veidrodyje, liudijantį apie buvusius išgyvenimus, ir palyginusi su savo atvaizdu išblukusioje fotografijoje, kuri buvo daryta ankstyvoje jaunystėje, suvokia, kaip ne tik jos kūno išorė keičiasi… Būdama tikinti, ji neabejoja, kad Dievo žodžio tiesa visada išsipildo, todėl žmonijos Gelbėtojas po mirties iki begalybės pratęs jos naująją egzistenciją savo artumoje, ir ji nesiliaus Juo žavėjusis… Jis ten esančiuosius taip stebins savo neišsenkančio kūrybingumo grožiu, jog būtų nesuprantamas dalykas, jei žmonės, gyvendami žemėje, nesiruoštų susitikti su pačiu įsikūnijusiu Nemirtingumu – Dievo Sūnumi.

Mūsų dienos tam tikra prasme yra piktos (Ef 5, 16), nes jos, kaip nekviestos viešnios ateina ir, su mumis neatsisveikinusios, tyliai, negrįžtamai ir, klastingai sukeldamos tariamos ramybės ratilus, dingsta. Pavyzdžiui, ne tik paaugliams nesunku prarasti laiko nuovoką, užsimiršti, ir, iki ausų pasinėrus į interneto pasaulio įdomybes bei žaidimus, išeikvojus daugybę valandų, ilgainiui gyvenimo realybę iškeisti į asmenybės charakterį žlugdančią virtualybę, kuri kaip aštuonkojo čiuptuvai priklausomybėmis bei nepasotinamu egoizmu apraizgo kiekvieną, kas tik leidžiasi jos suviliojamas… Vienas rašytojas rašė: „Kam rūpi, kas rodoma per realybės šou, jei Jūsų realybė tuo metu slenka pro šalį? Laikas – kažkas, ko niekada nebesugrąžinsite – nešvaistykite jo televizijai.“

Dievo žodis mus įspėja, kad turime kasdien save stebėti, kaip mes elgiamės, kad būtume išmintingi, gerai naudojantys laiką (Ef 5, 15–16). Į Lietuvos krikščioniškos literatūros aukso fondą reikėtų įtraukti 2016 metais Katalikų pasaulio leidyklos išleistą leidinį – Timočio M. Galagerio OMV (Timothy M. Gallagher OMV) knygą „Sąžinės tyrimo malda“. Autorius, pasinaudodamas šv. Ignaco Lojolos dvasine patirtimi, remdamasis žmonių liudijimais bei pavyzdžiais, išsamiai nagrinėja penkis sąžinės tyrimo žingsnius. Sumanus šios knygos pamokančių patarimų bei įžvalgų pritaikymas – kasdienis bei maldingas savo minčių ir veiksmų stebėjimas, kai Dievo akivaizdoje gailimės dėl savo klaidų, uoliau taisome savo įpročius ir dėkojame Jam už gautas malones bei suteiktus netikėtus Šventosios Dvasios įkvėpimus, kuriais vadovaudamiesi ne tik rytoj mažiau klysime nei šiandien, bet nuoširdžiau, sumaniau bei kantriau patarnausime tiems, su kuriais mus suveda Visažinanti Apvaizda…

Tai – šventėjimo Viešpatyje kelias, kuriuo eidami, malonei veikiant, peržengsime Naujųjų metų slenkstį dar geriau suprasdami, kad liepsnojanti Jo bei Dievo Motinos meilė yra ne tik mūsų dabartinio laiko pašventintoja, bet ir tikroji bei vienintelė mūsų širdžių vienybės ir ramybės ugdytoja. Kai, atrodo, kad pasaulyje siaučiančios kai kurių šalių vadovų beprotiškos godulystės aistros gali užtemdyti jų paskutinę sveiko protavimo dalį, ir daugelis gali tapti kai kurių diktatorių visiškai neprognozuojamų veiksmų įkaitais, tikintieji nesutrinka, nes žino, kad viską, kas įvyksta gyvenime, leidžia Viešpats, ir Jis išklauso jų maldas, kad pasaulis nenugarmėtų į prarają.


2016 metų pabaigoje gavome ypatingą popiežiaus Pranciškaus dovaną – kitų metų birželio mėnesio pabaigoje sulauksime garbingojo kankinio arkivyskupo Teofiliaus Matulionio paskelbimo palaimintuoju. Daug kartų Teofiliaus Matulionio kunigiškąją tarnystę lydėjo caro ir ypač sovietinės valdžios represiniai persekiojimai, kuriuos jis priėmė, kaip Dievo leistą kančią (kartais KGB ir MGB kalėjimų rūsiuose vos ištveriamą), kurią aukojo už savo priešų atsivertimą. Kai 1934 metais jį priėmė popiežius Pijus XI, atsiklaupė prieš vysk. T. Matulionį ir tarė: „Esi kankinys. Privalai pirmas mane palaiminti.“ Šitaip išskirtinai prasmingai buvo pagerbta vyskupo Teofiliaus kankinystė, kuri yra visos Bažnyčios dvasinis lobis, nes pagal Dievo valią su nepalaužiama kantrybe priimti užgauliausius GPU tardytojų paniekinimus, patyčias ir kitus dvasinio teroro veiksmus – tinkamiausias Dievui bei žmonėms atsidavimo įrodymas ir herojiškų dorybių liudijimas, tai – su Jėzumi kybojimas ant kryžiaus ir todėl tobuliausio panašėjimo į Jį dovana.

Dievo Gimdytoja, 2017 metais padėk mums tinkamai pasirengti arkiv. Teofiliaus Matulionio beatifikacijai, kad, labiau susipažinę su jo gyvenimo faktais, galėtume sakyti: „Testiprina mus šio švento gyvenimo žmogaus kankinystės pavyzdys su nauju tikėjimo ryžtu priimti tuos neišvengiamus išmėginimus, kuriuos yra numatęs Viešpats didesnei mūsų laimei.“ 

Palikite savo mintis

Lietuvos vyskupų ganytojiškasis laiškas šv. Kalėdų proga ir skelbiant Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio metus Lietuvoje

matulionis_tTiesa padarys jus laisvus! (Jn 8, 32)

Brangūs broliai ir seserys! Sveiki sulaukę šv. Kalėdų!

Kokį nuostabų slėpinį švenčiame – Dievas tapo žmogumi! Dangaus ir Žemės Kūrėjas nužengė į istorijos tėkmę ir prakalbino žmogų Jėzaus iš Nazareto asmenyje. Kalėdos mums primena šį didį džiaugsmą, aidintį gausios dangaus kareivijos giesmėje: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2, 14). Taip, žmonės Dievui yra Jo mylimieji! Štai dėl ko Jis juos aplanko. Jis tampa Kūdikiu, kad mūsų širdys būtų sujaudintos tos švelnios Dievo artumo paguodos. Ją mums primena ir kiekvienas pasaulį išvydęs kūdikis, atspindintis šį Kalėdų stebuklą. Įsikūnijęs ir šios žemės keliais vaikščiojęs Viešpats nori, kad žmogus patirtų Dievo Gailestingosios Meilės iniciatyvą. Kaip svarbu ją pastebėti ir į ją atsiliepti!

Kalėdos sujungia dangų ir žemę. Ne veltui evangelistas Jonas šį įvykį apibūdina sakiniu: „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14). Dievas panoro atskleisti tiesą apie save. Kūrėjas troško žmogų išlaisvinti iš nežinios tamsos. Dar seniai, ateinančių įvykių nuojautos įkvėptas, pranašas Izaijas sušuko: „Tauta, gyvenusi tamsoje išvydo didžią šviesą, gyvenusiems nevilties šalyje užtekėjo šviesybė“ (Iz 9, 1). Taip, Kristus yra didi šviesa žmonijai! Dievas savo įsikūnijimu atskleidė tiesą, kuri žmogų išlaisvina iš mitų, beprasmybės ir bejėgiškumo. Kalėdų šventė vėl kviečia mus šią tiesą pažinti ir priimti. O ją įkūnyti savo gyvenime galime padėdami savo broliams ir seserims išsilaisvinti iš nežinios ir nevilties tamsos. Jei žmogus tiki į Dievą, jis turi tapti Jo tiesos bendradarbiu. Jei jis priima Kristų, savo mokytojo pavyzdžiu gyvenimą paverčia dovana kitam žmogui, savo Tėvynei ir pačiam Dievui. Kalėdos yra nauja proga priimti užgimstantį Kristų į savo gyvenimą. Kartu su piemenimis, tą naktį nakvojusiais laukuose, vėl išgirskime Viešpaties angelo žinią: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2, 10).

Kalėdų žinios aidas toliau sklinda per pasaulio istoriją, kultūras ir tautas. Viešpaties Mesijo užgimimas, Jo misija, kryžiaus auka ir prisikėlimas įkvėpė nesuskaitomus būrius vyrų ir moterų šventam gyvenimui. Tikėjimo didvyrių turi ir mūsų Tėvynė. Šių metų gruodžio 1 d. popiežius Pranciškus dovanojo Lietuvai džiugią žinią. Jis pritarė Šventųjų skelbimo kongregacijos parengtam dokumentui, kuriuo pripažįstama arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kankinystė, taip atveriant kelią jo skelbimui palaimintuoju. Tad ateinančiais 2017 metais, pirmą kartą mūsų krašte bus švenčiama skelbimo palaimintuoju – beatifikacijos – iškilmių liturgija. Nors paskutinį kartą prieš 30 metų palaimintuoju buvo skelbiamas arkivyskupas Jurgis Matulaitis, tačiau tai vyko Romoje. Dabar visi turėsime galimybę dalyvauti šioje ypatingoje istorinėje iškilmėje Lietuvoje.

Ateinančius 2017 metus Lietuvos Ganytojai skelbia Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio metais. Jų šūkiu tebus Evangelijoje užrašyti Viešpaties žodžiai: „Tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32). Šis Jėzaus pažadas yra pasirinktas ir 2017 m. birželio 23–25 dieną Vilniuje vyksiančių Lietuvos jaunimo dienų tema. Garbingasis Teofilius Matulionis paliudijo šią tiesą savo gyvenimu. Jam Viešpats skyrė kankinio garbę. Tarsi ją nujausdamas, ganytojas savo vyskupiškuoju šūkiu pasirinko „Per crucem ad astra – Per kryžių į žvaigždes!“ Ištvėręs ilgus sovietinių kalėjimų ir lagerių metus, tačiau laisvas ir nepalaužtas, jis nesvyruodamas liudijo Kristaus evangelijos tiesą. Didžiuokimės, kad Viešpats Lietuvai dovanojo arkivyskupą Teofilių Matulionį. Popiežius Pijus XI 1936 m. audiencijoje Vatikane dalyvavusiai lietuvių maldininkų grupei pasakė: „Garbė lietuvių tautai, kuri davė tokį didvyrį!“

Garbingojo arkivyskupo ir kankinio Teofiliaus gyvenime atsiskleidžia ne tiek fizinė jėga, kiek galinga dvasios tvirtybė. Jo gyvenime Bažnyčia atpažino svarbiausius dalykus, kuriuos Dievas nori mums perteikti – ištikimybę Evangelijai, tarnavimą Bažnyčiai, artimo meilę ir rūpinimąsi tikėjimo skleidimu – misijomis. Suprasdamas, kad šių uždavinių įgyvendinimas pranoksta žmogaus jėgas, garbingasis Teofilius sėmėsi stiprybės maldoje. Jo iniciatyva 1940 metais Kauno Šv. Mikalojaus (seserų benediktinių) bažnyčioje buvo pradėta nuolatinė Švč. Sakramento adoracija. Malda ir pasivedimas Viešpaties valiai padėjo jam išgyventi sudėtingiausius išbandymus ir išlikti nepalaužtos dvasios iki galo liudijant, kokią jėgą trapiam žmogui suteikia krikščioniškas tikėjimas.

Tad dėkodami Dievui už arkivyskupą Teofilių Matulionį, melskime, kad ir mes būtume sustiprinti drąsos laisvai skelbti Kristaus tiesą. Melskime, kad visi būtume drąsūs krikščioniško gyvenimo liudytojai. Te įsikūnijusi Dievo malonė, kurią švenčiame Kalėdų iškilmėje, tampa regima ir mūsų gyvenime.

Šventoji Mergelė Marija, kurios pasirodymo Fatimoje šimtąsias metines 2017 metais švęsime, tegloboja mūsų kraštą ir mus visus, netrukus įžengsiančius į Naujuosius Viešpaties ir arkivyskupo Teofiliaus Matulionio metus!

Lietuvos vyskupai

Palikite savo mintis

Stovėjęs ten, kur daugelis palūždavo

matulionis_t

Dievo Tarnas arkivyskupas
Teofilius Matulionis

2012 m. rugpjūčio 20 dieną sukako 50 metų nuo Dievo Tarno Teofiliaus Matulionio mirties. Buvusio Kaišiadorių vyskupo mirties sukaktis paminėta vyskupijos Katedroje. Už arkivyskupo Matulionio paskelbimą palaimintuoju ir šventuoju buvo meldžiamasi ir Pivašiūnuose jau besibaigiančioje Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmės oktavoje. 

 Kaišiadorių Katedroje vykusį minėjimą pradėjo naujasis vyskupijos ganytojas vysk. Jonas Ivanauskas. Paskui dalyviai išklausė istoriko dr. Arūno Streikaus pranešimą „Arkivyskupas Teofilius Matulionis – Bažnyčios karys ir kankinys“. Vidudienį prasidėjo šv. Mišios, kurias koncelebravo Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ, Apaštalinis nuncijus Lietuvoje arkivyskupas Luigi Bonazzi, Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ, Vilniaus arkivyskupijos augziliaras vyskupas Arūnas Poniškaitis, Kaišiadorių vyskupas emeritas Juozas Matulaitis ir Vilkaviškio vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC bei Kaišiadorių vyskupijos kunigai, vadovavo Kaišiadorių vyskupas J. Ivanauskas. Homiliją pasakė Kauno arkivyskupas S. Tamkevičius. Jis teigė, kad būtų maža pasakyti, jog arkivyskupas T. Matulionis – neeilinė asmenybė. Popiežius Pijus XI jį aplankiusį vysk. Teofilių Matulionį pabučiavo ir pasakė: „Garbė lietuvių tautai, kuri davė tokį didvyrį“.

 Priminęs šv. Mišių metu skambėjusį Evangelijos skaitinį apie Jėzaus pokalbį su turtingu jaunuoliu, apie Jėzaus siūlymą jaunuoliui išdalinti visus savo turtus vargšams ir po to sekti Jėzų, arkivyskupas sakė, kad šiandien mūsų minimas herojiškas arkivyskupas Teofilius Matulionis, sugebėjo savo gyvenime padaryti tai, ko nesugebėjo anas evangelisto minimas jaunas vyras. Arkivyskupas Matulionis išsižadėjo visko, kas trukdo eiti paskui Jėzų. Kai jaunystėje jis išgirdo kvietimą pasišvęsti Dievui, nesvarstė, kiek atiduoti Dievui, o kiek pasilikti sau. Teofilis nenuėjo nuo Jėzaus kaip tas Evangelijoje minimas turtingas vyras, bet pasielgė pagal Jėzaus patarimą: „Kiekvienas, kas paliko namus, brolius, seseris, tėvą, motiną, vaikus, dirvas dėl manęs, gaus šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą“. Eiti paskui Kristų įmanoma tik su tokia aukos dvasia. Jei jos trūksta, tuomet nesvarbu, kas jie – kunigai, prelatai ar vyskupai – gyvenime atsiranda bėdos, problemos. Toliau homilijoje arkivyskupas S. Tamkevičius priminė pagrindinius kunigo T. Matulionio gyvenimo faktus. 1900 metais baigęs Dvasinę katalikų akademiją Sankt Peterburge, jis buvo įšventintas kunigu ir atliko tarnystę Latvijos parapijose, o nuo 1910 metų – Sankt Peterburge. Po spalio revoliucijos valdžią užėmus bolševikams, kunigų pastoracinis darbas buvo ypač sunkus. 1923 metais kun. T. Matulionis kartu su vyskupu Ciepliaku ir 15 kitų kunigų buvo teisiamas. Atlikęs trejų metų bausmę dvasininkas ir toliau liko tarnauti Petrapilio tikintiesiems. Galėjo išvykti į Lietuvą, bet neišvyko. Ką anuomet reiškė pasiryžimas dirbti sielovados darbą Stalino valdomoje Rusijoje? Tai buvo tolygu pasirašyti sau nuosprendį, kad teks ne kartą kalėti, o galbūt ir mirti kokiame nors Gulago salyne. 1929 metais kun. T. Matulionis slapta konsekruotas vyskupu, tačiau jo tarnystė labai trumpa. Felikso Dzeržinskio auklėtiniai bandė vysk. Matulionį užverbuoti.

 Šiam griežtai atsisakius, buvo nuteistas 10 metų kalėti griežto režimo lageryje ir ištremtas į Solovkų salas, kur jau buvo kalinami 34 kunigai. Čia nepaprastai sunkios sąlygos pakirto jo sveikatą. 1933 metais Lietuvos vyriausybei susiderėjus su sovietų valdžia dėl pasikeitimo kaliniais, paliegęs ir iškankintas vyskupas T. Matulionis grįžo į Lietuvą. Jei ne šis susitarimas, vysk. Matulionis į Lietuvą, tikriausiai, gyvas nebūtų grįžęs. Sugrįžus į Tėvynę vyskupo sveikata pasitaisė ir jis galėjo įsijungti į sielovados darbą. Kelis metus lankė lietuvių parapijas Amerikoje ir stiprino toli nuo Tėvynės gyvenančius tautiečius, o sugrįžęs į Lietuvą gyveno pas seseris benediktines, talkino Kauno arkivyskupui metropolitui Juozapui Skvireckui įvairiuose pastoraciniuose darbuose. 1940 metais paskiriamas Lietuvos kariuomenės kapelionu, o 1942 metais mirus Kaišiadorių vyskupui Juozapui Kuktai – Kaišiadorių vyskupu.

 Po karo į Lietuvą grįžus komunistų valdžiai kunigai atsidūrė radikalaus pasirinkimo akivaizdoje: leistis į kompromisus arba ištikimai tarnauti Dievui ir Bažnyčiai. Ne visi ano meto vyskupijų valdytojai sugebėjo taip tvirtai stovėti; kiti manė, kad reikia daryti kompromisus. Sovietiniai pareigūnai kūrė planą atsikratyti jiems netinkamais vyskupais, o visą Bažnyčios valdymą sutelkti į rankas tokio valdytojo, kuris būtų jiems visiškai paklusnus. Tokiu būdu vysk. Vincentas Borisevičius, vysk. Mečislovas Reinys, vysk. Pranciškus Ramanauskas ir vysk. Teofilius Matulionis buvo nuteisti. Pirmasis – sušaudytas, kiti – įkalinti. Darantieji kompromisus, pasak arkivyskupo S. Tamkevičiaus, manė apgausią velnią. Su tokia pagunda susiduriama visais laikais, taip pat ir šiandien. Bet iš tiesų laimėti galima tik vienu būdu: būti ištikimiems Kristaus Evangelijai, Bažnyčiai ir būti glaudžioje vienybėje su ją bet ką darant. Vysk. T. Matulionis gynė persekiojamą Bažnyčią, protestavo prieš kunigų suėmimus, reikalavo leisti dėstyti tikybą, kunigus drąsino ištikimai eiti savo pareigas. Tokiu savo elgesiu vyskupas vėl ruošė sau kelią į lagerį. Nepaklusęs komunistų valdžios reikalavimui kreiptis į partizanus, kad jie sudėtų ginklus, 1946 metais vysk. T. Matulionis buvo suimtas ir po metų tardymo buvo paskirta 7 metų bausmė, įkalinant ypatingojo režimo kalėjime Vladimire. Į Lietuvą grįžo tik 1956 metais, bet ir tuomet valdžia neleido jam valdyti vyskupijos. 1958 metais jis buvo ištremtas į Šeduvą, tačiau ir iš čia slapta nuo valdžios rūpinosi savo vyskupijos reikalais. 1962 metais Apaštalų Sostas „už pagirtiną tvirtumą einant gerojo ganytojo pareigas“ vysk. Teofiliui suteikė arkivyskupo titulą. Jis mirė po TSRS saugumo jo bute atliktos kratos ir nenustatytų vaistų injekcijos. „Sklaidant arkivyskupo Matulionio biografiją, – sakė homilijoje arkivyskupas S. Tamkevičius, – nejučiomis kyla klausimas: „Iš kur šis trapios sveikatos vyskupas sėmėsi jėgų išstovėti ten, kur daugelis palūždavo?“ Atsakymą duoda pats Jėzus. Kai jis kalbėjo apie būtinumą išsižadėti laikinų dalykų, turtų, mokiniai sumišę klausė: „Jeigu šitaip, tai kas galės būti išgelbėtas?“. Pažvelgęs į juos, Jėzus tarė: „Žmonėms tai negalimas dalykas, o Dievui viskas galima“. Štai ir atsakymas: „Su Dievu viskas galima!“ ir šį atsakymą reikia įsidėmėti visiems, o ypač mums, dvasininkams, kurie kartais būname gundomi atsiremti ne tiek į Dievą, ne tiek į ištikimybę Bažnyčiai, kiek į savo išmintį ir sugebėjimus. Ir šiandien melsdamiesi, prašydami, kad arkivyskupas Teofilius būtų iškeltas į altorių garbę, melskimės už dabar tarnaujančius vyskupus ir kunigus, kad jie visi būtų panašūs į Dievo tarną arkivyskupą Teofilių“.

Informacijos šaltinis: XXI amžius, 2012 m. rugsėjo 7 d. Nr. 33  (2008). http://www.xxiamzius.lt

Palikite savo mintis

Arkivyskupo, kankinio Teofiliaus Matulionio svarbiausios gyvenimo datos

arkiv_matulionis02_d

Arkivyskupas Teofilius Matulionis (1873-1962)

1873 m. birželio 22 d.  Alantos parapijoje (Molėtų r.) gimė Teofilius Matulionis

1900 m. baigė Dvasinę katalikų akademiją Sankt Peterburge, įšventintas kunigu. Kunigavo Latvijos parapijose, nuo 1910 m. Švč. Jėzaus Širdies parapijos Sankt Peterburge klebonas, čia pastatydino bažnyčią.

1923 m. atsisakęs valdžiai atiduoti brangius bažnytinius reikmenis su vyskupu J. Ciepliaku ir kitais 15 Petrogrado katalikų kunigų Maskvoje komunistų valdžios nuteistas 3 m. kalėti.

1925 m. amnestuotas, grįžo į parapiją Leningrade.

1929 m. nominuotas ir slapta konsekruotas tituliniu Matregos vyskupu, įgaliotas vadovauti Leningrado tikintiesiems. Už neva antitarybinę veiklą TSRS saugumo tardytas. 

1930 m. nuteistas 10 m. kalėti griežtojo režimo Solovkų lageryje.

1933 m. grąžintas į Lietuvą, gyveno Kaune, talkino Kauno arkivyskupui pastoracijos darbuose.

 1934 – 1936 m. gyveno JAV. 

Nuo 1937 m. benediktinių bažnyčios Kaune rektorius; čia įsteigė nuolatinę Švč. Sakramento adoraciją.

1940 m. paskirtas Lietuvos kariuomenės vyr. kapelionu.

Nuo 1942 m. Kaišiadorių vyskupas. Gynė Bažnyčios ir tikinčiųjų teises, aktyviai dalyvavo pasipriešinimo TSRS okupaciniam režimui veikloje, raštu protestavo prieš kunigų areštus, reikalavo leisti dėstyti tikybą mokyklose, buvo griežtas kunigų drausmės klausimais.

1946 m. TSRS okupacinės valdžios areštuotas, ne kartą tardytas.

1947 m. nuteistas 7 m. kalėti ypatingojo režimo kalėjime Vladimire. 

1953 m. kaip sunkus ligonis apgyvendintas Zubovo Polianos (Mordovija) neįgaliųjų namuose.

1956 m. grįžo į Lietuvą, bet tarybų valdžia jam neleido valdyti vyskupijos.

1957 m. Birštone slapta konsekravo vyskupu kanauniką kunigą V. Sladkevičių.

1958 m. tarybų valdžios ištremtas į Šeduvą, iš čia slapta nuo valdžios rūpinosi savo vyskupijos reikalais.

Nuo 1962 m. – arkivyskupas.

Arkivyskupas mirė 1962 m. rugpjūčio 20 d.  Šeduvoje po TSRS saugumo jo bute atliktos kratos ir nenustatytų vaistų injekcijos, palaidotas Kaišiadorių katedroje. 

1990 m. pradėta jo beatifikacijos byla.

2003 m. balandžio 25 d. apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. 

2006 m. birželio 7 d. apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi. 

2008 m. dokumentai įteikti Šventųjų skelbimo kongregacijai.

2016 m. gruodžio 1 d. popiežius Pranciškus pritarė Šventųjų skelbimo kongregacijos dokumentui, kuriuo pripažįstama Kaišiadorių vyskupo arkivysk. Teofiliaus Matulionio kankinystė.

—————————–

Palikite savo mintis

Teofilius Matulionis, arkivyskupas, kankinys (1873-1962)

e44f227a266ae0e05562dd9881d96e923ca9c9d3_article

Dievo tarnas Teofilius Matulionis

 Galime pagrįstai didžiuotis, kad greta palaimintojo Jurgio Matulaičio, Lietuva užaugino ir Dievo tarną Teofilių, kurio beatifikacijos byla šiuo metu perduota Vatikano institucijai, toliau tęsiančiai galimo asmens šventumo tyrimą. Dėl gerai suprantamų priežasčių tik nedaugelis artimiau pažįstame šį lietuvį, Katalikų Bažnyčios kunigą, arkivyskupą ir nepaprastai šiltą ir plačios širdies žmogų.

„Pavyzdingas visais atžvilgiais kunigas“, – apie Dievo tarną arkivyskupą Teofilių Matulionį (1873–1962), buvusį Kaišiadorių vyskupą, pasakė Peterburgo, Solovkų kalėjimo kolega diakonas Vasilijus savo prisiminų knygoje. Kviečiu pažvelgti į Dievo tarno Teofiliaus Matulionio asmenybę bei sudėtingą jo likimą. Ypač mažai žinomas arkivyskupo gyvenimas Rusijos laikotarpiu, todėl bandysiu užpildyti šią spragą, pasiremdama kankinystės laikotarpio dokumentais.

Teofilius gimė Aluntos apylinkėse, Kudoriškio vienkiemyje, kalbėjo gražia aukštaitiška tarme. Berniukas pradėjo mokytis skaityti savarankiškai, kiek vėliau jį mokė jaunuolis, pasirinkęs kunigo kelią. Daugpilio gimnazijoje ne visi mokslai Teofiliui buvo vienodai lengvi. Pavyzdžiui, per stojamąjį gimnazijos egzaminą gavo pataisą iš rusų kalbos, vėliau – V klasėje silpniau sekėsi prancūzų, vokiečių kalbos. Vis dėlto jaunasis Teofilius puikiai išmoko rusų kalbą, ir gyvenimo pabaigoje bičiuliams sakėsi, kad lengviau jam esą rašyti ne lietuviškai, o rusiškai.

Įdomus faktas Teofiliaus gyvenimo istorijoje – baigęs pirmąjį kursą 1893 m. suabejojo kunigystės pašaukimu ir išstojo iš Peterburgo kunigų seminarijos. Tačiau po trejų metų jaunasis Teofilius sugrįžo tęsti mokslų, ir 1900 m. kovo 4 d. vyskupas K. Niedzialkovskis suteikė jam kunigystės šventimus.

Arkivyskupo biografijose kun. S. Kiškis, prelatas P. Gaida mini, jog jaunas kunigas tikinčiųjų buvo itin mėgstamas nuodėmklausys. Kunigo T. Matulionio švenčiamas Sutaikinimo sakramentas trukdavo palyginti ilgai, 30 min., tačiau tikintieji vertino dvasinį tėvą už jo uolumą, išmintį, meilumą, gailestingą širdį ir neišsemiamą kantrybę. Dievo tarnui Teofiliui Atgailos sakramentas buvo ne paviršutiniškas formalumas, bet gilus ir intymus susitikimas su Kristumi. Tapęs Bykavos klebonu, Latvijoje subrendo kunigo tarnystėje, pagarsėjo kaip neeilinis sielų vadovas ir kartu statybos organizatorius. Jo asmenybė visu platumu išsiskleidė Sankt Peterburge, kur jis 1914 m. buvo paskirtas Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonu (iki 1929 m.). Parapijoje tuomet buvo įvairių tautybių 8000 parapijiečių.

Sielovadinis rūpinimasis tikinčiaisiais Rusijoje

a0d46b5e4b95d253ea6fd518ff2e78f58b9328ea_article_scale

Vyborgo bažnyčia Peterburge. Nugriauta XX a. IV dešimt.

Atlikęs bausmę dominikonų vienuolyne, prie Peterburgo šv. Kotrynos bažnyčios, kunigas buvo paskirtas rūpintis naujos tuometinės Rusijos imperijos sostinės Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios statyba. Nuo 1910 iki 1914 m. intensyviai rinko aukas bažnyčios statybai Mogiliovo vyskupijos bažnyčiose. Vieno sekmadienio per mėnesį rinkliava įvairiose bažnyčiose buvo skiriama šiam tikslui. Archyve yra dokumentas, jog Peterburgo Šv. Stanislovo bažnyčia atsisakė rinkti lėšas šios bažnyčios statybai. Siekdamas pritraukti aukų, kun. T. Matulionis išleido atviruką su bažnyčios paveikslu, vyskupijos kurija nuolat rėmė jauną parapiją, o sugrįžęs iš pirmojo kalinimo 1925 m., Teofilius porą kartų vyko į Lietuvos atstovybę Maskvoje, kur gavo iš Jurgio Baltrušaičio finansinę paramą.

Prelatas P. Gaida knygoje „Nemarus mirtingasis“ aprašo jaudinamą vaizdą: „Prie Vyborgo bažnyčios vartų atlaidų metu liepos mėnesį saule nudegusiu veidu, suskilusiomis nuo karščio lūpomis, apdulkėjusia sutana jis (kun. T. Matulionis) kartkartėmis skardžiu balsu prakalbėdavo į judančią minią, maldaudamas aukų Švč. Jėzaus Širdies bažnyčiai užbaigti.“

Peterburgo Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios statyba vyko sunkiai dėl lėšų stygiaus, tačiau iki 1917 m. buvo baigta. Nors ir uolus buvo Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonas, tačiau pateko į parapijiečių lenkų nemalonę. Pastarieji pasiskundė vyskupui, esą kun. T. Matulionis juos skriaudžia—traktuoja lygiai su lietuviais ir gudais, išleido paveikslėlį lietuvių kalba ir pan. Reaguodamas į skundą, kun. Matulionis pasiūlė atlikti parapijos surašymą: lenkams surašinėtojams surašyti lietuvius, lietuviams surašinėtojams — lenkus. Pasirodė, kad lietuvių parapijiečių buvo daugiau. Taip saliamoniškai buvo palaidotas lenkų skundas, kurio neteisingumas klebonui buvo neabejotinai skaudus.

Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonas Teofilius Matulionis 1922 m. Peterburgo miesto tarybai rašo pareiškimą, kuriame argumentuotai, remdamasis Bažnyčios kanonų teise, kritikuoja vietos valdžios tikintiesiems daromus suvaržymus: bažnyčių uždarinėjimą, reikalavimą klebonams pateikti valdžios cenzūrai sekmadienio pamokslo tekstą, draudimą jaunimo iki 18 metų mokyti tikėjimo pažinimo, reikalavimą parapijiečiams pasirašyti su valdžia naudojimosi bažnyčios pastatais sutartis. Tokį valdžios elgesį pavadina šiukščiausia tikinčiųjų sąžinėms taikoma prievarta, tikinčiųjų jausmų įžeidimu, keliančiu tarp žmonių sumaištį ir pareiškia, kad panašių reikalavimų tikintieji nevykdys. Kunigas Teofilius drąsiai apgynė savo parapijiečių ir drauge visų Peterburgo katalikų teisę į religijos išpažinimą, tačiau dėl to 1923 m. kovo 21–26 d. buvo teisiamas garsiajame Peterburgo kunigų teisme Maskvoje.

1285fc5dfe272432a819c6bf7b9e8b2151fabfa8_article_scale

Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia Peterburge.

Apie apsisprendimą likti su savo ganomaisiais, kalėdamas 1932–1933 m. Leningrade, Špalernios kalėjime, Matulionis kalbėjo su kun. V. Dainiu: „Ne kartą girdėjau, kad katalikai, netekę kunigų, nori juos turėti arti savęs, nors jie būtų ir kalėjime, bet ne užsienyje. Tikintieji jaustųsi esą dvasiniame kontakte su savo ganytojais ir nebūtų našlaičiai.“ Šie arkivyskupo Teofiliaus samprotavimai kalėjimo kameroje liudija jo kunigišką savimonę ir meilę tikintiesiems. Jis bičiulį ragina save atiduoti kunigo tarnystei ten, kur labiausiai reikia, ten, kur esi paskirtas tarnauti. Jis negalvoja apie save, apie palankesnę bei saugesnę pastoracijai aplinką. Nesirenka daugeliui būdingo kelio vykti į Tėvynę. Šie T. Matulionio keli sakiniai atskleidžia beribę nuoširdžią sielovadininko meilės tikintiesiems poziciją, kuri drauge yra regimas atspindys viduje degančios meilės Viešpačiui.

Nerono laikų dvasia Rusijoje

Laikotarpis tarp 1920–1929 m. kunigui T. Matulioniui ir kitiems Petrogrado kunigams buvo kratų, verbavimo tapti bolševikų bendradarbiais laikotarpis. Sunkias dienas išgyvenančius dvasininkus kiekvieną trečiadienį Mogiliovo vyskupas J. Maleckis kviesdavosi į pasitarimus. Buvo svarstomi Bažnyčios veiklos klausimai: kur kuriam kunigui vykti šv. Mišių aukoti, išpažinčių klausyti. Taip pat buvo keičiamasi nuomonėmis apie laikraščių straipsnius, ypač nukreiptus prieš religiją. Pasitarimų metu visų Peterburgo katalikų parapijų klebonai stiprino vieni kitus ir ieškojo pasipriešinimo sovietinės valdžios apribojimams būdų. Tačiau istoriko kun. K. Požarskio teigimu, 1922 m. gruodžio 5 d. buvo uždarytos ir užanspauduotos visos 9 Petrogrado katalikų bažnyčios ir koplyčios. Pamaldos buvo aukojamos ir sakramentai teikiami privačiuose namuose.

Leningrado (dabar Sankt Peterburgas, Rusija) Švč. Jėzaus parapijos klebonas kun. Teofilius už pasipriešinimą sovietų valdžiai drauge su kitais Peterburgo kunigais ir vyskupu J. Ciepliaku 1923 m. buvo teisiamas ir įkalintas dvejiems metams Butyrkų ir Sokolnikų kalėjimuose, Maskvoje. Aukščiausiojo Rusijos teismo teisėjas revoliucionierius Krylenka baigiamojoje kalboje viešame Leningrado kunigų teisme Maskvoje 1923 m. kovo mėn. 21 d. glaustai ir aštriai įvardija bolševikinės Rusijos politiką: „Visais laikais bažnyčia buvo ryški reakcinga jėga,[...] visa bažnyčios praeitis mums šaukia apie tai, kad dvasininkija yra mums užkeiktas priešas, tokia – tarybinės konstitucijos pozicija.“ Maskvos teismo procesą stebėjęs Francis Mac Cullaghas po metų Vakaruose išleistoje 1924 m. knygoje palygino ten sklendusią atmosferą su Nerono laikų dvasia. Jo žodžiais tariant, šis teismas buvo tarybų Rusijos „žygis prieš vieną šventą katalikų apaštalinę Bažnyčią, antikristo žygis prieš Kristaus Bažnyčią“.

Taigi, kunigo Teofilius Matulionio pastoracijos sąlygos išties prilygo pirmųjų krikščionybės amžių katakombų sąlygoms. Tačiau pastoracijos tikslai: mokyti ir skelbti Evangeliją, kad visi žmonės tikėjimu, krikštu ir įsakymų vykdymu pasiektų išganymą (LG 24) buvo vykdomi, nepaisant sunkių aplinkybių. 1929 m. kanauninkas Teofilius Matulionis Mogiliovo vyskupo Anatolijaus Maleckio slapta konsekruojamas vyskupu, bet tų pačių metų pabaigoje buvo suimtas ir įkalintas Leningrado kalėjime, o vėliau išsiųstas dešimčiai metų į Solovkų salų priverstinių darbų stovyklą.

Solovkai ir sielovada

Vyskupas Teofilius pateko į Solovkus po ilgo 11 mėn. tardymų laikotarpio 1930 m. gruodžio mėn. 8 d. Jis vykdamas dar su 3 kunigais į šią priverstinių darbų stovyklą neliūdėjo, nes žinojo, kad ten kali daugybė Rusijos kunigų. Į Solovkų lagerį patekę kunigai puikiai suprato laikmečio sunkumą ir vidujai džiūgavo, jog juos Dievas pakvietė bendradarbiauti Kristaus atperkančioje kančioje. Kunigai Solovkų lageryje buvo apgyvendinti nuošalioje Anzero saloje (maždaug 12 km atstumu nuo centrinės Solovkų salos). Taip kalėjimo vadovybė apribojo dvasininkų sielovadinį rūpinimąsi kaliniais ir stengėsi užkirsti kelią susitikimams su jais.

feb2900cb60122024f3226057f711de4cf04c684_article_scale

Solovkai – Anzer saloje

Peterburgo ir Archangelsko saugumo apklausų bylose užrašyta daugybė istorijų, iš kurių ryškėja vyskupo pastoracinė veikla. Tuo metu 32 katalikų kunigai gyveno glaudžioje kunigų bendruomenėje. Visus gaunamus siuntiniuose maisto davinius, pinigus jie laikė bendrai ir išleisdavo pagal bendrą visų sutarimą. Ūkvedžiu, kai išvyko iš Solovkų latvis vysk. B. Sloskans, 1930 m. buvo išrinktas vysk. Teofilius Matulionis. Kun. Pržembelio apklausos metu sužinome, kad Matulionis dažnai dėl ligų vykdavo į centrinę Solovkų salą, vadinamąjį Kremlių, kur vaistinėje dirbo Maskvos vyskupo Pijaus Neve ekonomė Pankevič. Jos dėka vyskupas Teofilius parveždavo į Anzero salą razinų liturginiam vynui pasigaminti. Iš tarpukario spaudos straipsnių sužinome, kad liturgijai buvo nuspręsta paskirti kiekvienam kunigui tik po 8 lašus vyno…

Vyskupui T. Matulioniui buvo svarbu puoselėti dorybes net ir nelaisvės sąlygomis. Iš kalinio Gasprinskio Š.T. apklausos medžiagos paaiškėja, jog vyskupas Solovkų kunigų bendruomenėje buvo atsakingas ne tik už ūkio reikalus, bet ir už „dvasinius patarnavimus“. Pranešime lagerio vadovybei kalinys Čiužbinovas pasakoja, jog katalikė Romanovska prašė jo suorganizuoti su Matulioniu susitikimą dėl išpažinties. Ji savo apklausoje vėliau patvirtins, jog Matulionis ją raginęs būti tvirta katalike. Diakonas Vasilijus savo knygoje, remdamasis to laiko liudininkų pasakojimais, atskleidžia kitą įdomų faktą, vykusį Solovkuose. 1931 m. T. Matulionis užjaučia naujai atvykusį į Anzero salą kalinį Tadą Chodyniaką. Vyskupas išklauso kalinio išpažinties ir prieš šv. Velykų šventes visiškai slaptai jam vienam suteikia Švč. Komuniją. Pasirodo, šis naujai atvykęs kalinys buvo užverbuotasis agentas, kurio užduotis buvo rinkti žinias apie kunigų gyvenimą ir informuoti lagerio vadovybę. 1932 m. liepos mėn. pranešime jis raštu išdėsto ataskaitą tyrėjui. Atsargumas reikalavo apie tokius sielovadinius patarnavimus net artimiausiems draugams nepasakoti. Taigi, šio įvykio nežinojo niekas, išskyrus jo dalyvius ir vėliau lagerio vadovybę.

Iš kataliko kalinio, kadaise buvusio vienos Peterburgo bažnyčios vargonininko, apklausos išryškėja drąsūs vyskupo Matulionio (ir vysk. Sloskano) kunigų ruošimo Solovkuose užmojai. Yra žinomi du katalikų kunigai, įšventinti Solovkų lageryje: D. Novickis ir Leningrado pogrindinės seminarijos klierikas Tysovskis bei vienas unitas Styslo V. V. Panašu, kad pastarąjį įšventino vysk. Teofilius Matulionis.

Patarimai ir padrąsinimai kolegoms

Kaišiadorių vyskupo Teofiliaus šūkis buvo pasirinktas „Per kryžių į žvaigždes“. Jis atspindi esminę ganytojo laikyseną – skelbti išganymo viltį per Išganytojo pasiaukojančią mirtį ir prisikėlimą. Galima drąsiai teigti, jog vyskupas Matulionis buvo vilties žmogus, kurio tarnystė buvo nešti viltį savo kaimenei net ir kalinimo, tremties vietose. Kalėdamas Leningrade 1933 m., kun. Vincentas Dainys, kartą grįžęs iš ilgo tardymo, jautėsi fiziškai ir morališkai palaužtas, graužėsi, kad ką neatsargaus pasakęs tardytojui. Pasipasakojo apie tai vysk. Matulioniui. Pastarasis tarė, cituodamas Evangelijos žodžius: „Nesirūpinkite, ką ir kaip sakysite, nes tą valandą bus jums duota, ką turite sakyti.“ Šie vyskupo ištarti žodžiai nuramino ilgam kun. V. Dainį

Tikėjimo kankinystės metu

0c70e4bd07d60760d5e9ba8fe4cd0284c08d7478_article_scale

Arkivyskupas T. Matulionis su kunigais Peterburge.

Kun. V. Dainys, pažinojęs vyskupą Teofilių nuo kalinimo Solovkuose laikų, prisiminimuose rašo: „Jis buvo ypatingai kilnaus charakterio, gilaus pamaldumo, nepaprastai draugiško nuoširdumo ir kunigiško solidarumo. Toks jis išliko ir toliau iki kankinio mirties, kuria jis pabrėžė savo ištikimybę didžiajai kunigystės idėjai. (…) Tokį jį darė ypač gilus dvasinis gyvenimas, kurį netrukus visi patyrė, taurumas ir amžius.“

Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio amžininkų, bendravusių su juo, atsiminimuose pažymima, kad iš vyskupo „asmens dvelkia vidinis gyvenimas, galingas tikėjimas, sudrausmintas kančioje“. Šį pagirtiną jo tvirtumą popiežius Paulius VI 1962 metais įvertino suteikdamas vyskupui arkivyskupo (asmeninį) titulą. Tikėjimas ir pasitikėjimas Viešpačiu arkivyskupui ypač kankinystės metu suteikė stiprybės ir vidinės ramybės. Arkivyskupas ramybės dovaną priskyrė Dievo gailestingumo malonei. Pasitikėjimo Dievu išraiška dažnai sutinkama vyskupo tremties laiškuose: „būk valia Tavo!“ Anot M. Buberio, jog Dievo valia besiremiantis žmogus išreiškia savo gilų tikėjimą, arba, kitaip sakant, tikintysis veikia Dievo tempu.

Vyskupas Teofilius apie tikėjimą rašė 1945 m Lietuvos TSR vyriausybei skirtame dokumente. Dėl šio dokumento vėliau vyskupas buvo suimtas: „Žmogaus tikėjimas yra Dievo malonės dovana, tačiau tikėjimui reikia ir geros valios, pasiruošimo, auklėjimo, ištvermės.(…) Kol tikintis žmogus gyvas, jam rūpi religiniai-dvasiniai reikalai. Negana to: sunkesniais gyvenimo momentais tie reikalai žmogui yra didžiausia paguoda ir atrama, padedanti nugalėti sunkumus.“ Arkivyskupą T. Matulionį pažinoję žmonės mini jo raginimą mylėti Dievą, Švč. Jėzaus Širdį. Ši vyskupo Teofiliaus meilė Išganytojo Širdžiai buvo viena iš pagrindinių pamaldumo apraiškų, prasidėjusi jo vaikystėje paklūstant Motinos žodiniam testamentui.

Šia meile Išganytojo Širdžiai vyskupas Teofilius ragina pasikliauti ir giminaičius bei bičiulius. Laiške iš Vladimiro kalėjimo 1948 m. vyskupas visus artimuosius paveda Švč. Išganytojo Širdžiai. Iš Potmos invalidų namų 1954 m. laiške savo sunkiai sergančiam broliui Juozui vyskupas rašo: ,,Prašau ir prašysiu Jėzaus širdį per Marijos užtarimą, kad sustiprėtų brolio sveikata (…).“ Rašydamas iš tremties Mordovijoje ir ilgėdamasis Tėvynės, prašo artimuosius melstis Švč. Jėzaus Širdžiai, kad jo svajonė apie palaidojimą Lietuvoje išsipildytų. (Arkivyskupas mirė 1962 m. rugpjūčio 20 d., palaidotas Kaišiadorių katedroje.)

Būdamas tremtyje, jis dėkoja Dievui, kad jam teko ši kančia. Laiške kalba apie savo džiaugimąsi Dievu, kuris ir nelaisvėje yra šalia: „Kai pamanai, koks geras ir gailestingas yra Viešpats: savuosius suranda miškuose , tundrose, vidurnaktį. Širdingai dėkui jam! Gerai sutvarkė Apvaizda, kad ir nos fratres sacerdotes (mus brolius kunigus) atsiuntė ten, kur fideles (tikintieji). Kur avys, ten ir ganytojai!“

Savo kančios kelyje, anot prelato P. Gaidos, arkivysk. T. Matulionis „kentėjo su entuziazmu: jautė skausmą, didelę fizinę naštą, persekiojimą, bet niekad nuo jo nebėgo, ramiai priėmė, nes savo gelmėje turėjo nesvyruojančią atramą — dieviškąją galią, kuri triumfavo ir sunkiausiais momentais ramiu, antgamtiniu pranašumu… Ši Dievo Tarno Teofiliaus laikysena tepaskatina mus rasti atsakymą į klausimą, kur slypi kentėjimų prasmė, ir sugebėti atrasti savy tą pirmapradį vidinį nusistatymą, kurį vadiname savo gyvenimo tikslo supratimu. Tuomet kančia taps galimybe pasireikšti geriausioms mūsų dvasios savybėms.

Dievas duoda kiekvienai epochai asmenybių – švyturių. Dievo tarnas arkivyskupas Teofilius Matulionis, XX a. tiesos skelbėjas ir liudytojas, yra lietuvių tautos ir visuotinės Bažnyčios moralinis švyturys.

Norintiems išsamiau susipažinti su Dievo tarnu Teofiliumi rekomenduojama perskaityti prel. Prano Gaidos, Lietuvos Katalikų mokslų akademijos išleistą, arkivyskupo Teofiliaus Matulionio biografinę studiją „Nemarus mirtingasis“ ar prel. Stanislovo Kiškio, Kaišiadorių vyskupijos kurijos leidyklos išleistą knygą „Arkivyskupas Teofilius Matulionis“ ir apsilankyti memorialinėje Dievo tarno T. Matulionio ekspozicijoje, Birštono sakraliniame muziejuje.

Straipsnio šaltinis:

Nerono laikų dvasia Rusijoje: in memoriam arkiv. T. Matulioniui / R. Zajančkauskienė //  http://www.bernardinai.lt .

——————————————

Malda prašant, kad arkivysk. Teofilius Matulionis būtų paskelbtas šventuoju

Visagali Dieve, mūsų prieglauda ir stiprybe! Tu stiprini visus tvirtai Tave tikinčius ir nuoširdžiai Tavo valią vykdančius. Tu stiprinai ir mūsų vyskupą Teofilių Matulionį, kai dėl Tavo vardojis net šešiolika metų kentėjo įvairiuose lageriuose ir liko Tau ištikimas. Suteik malonę, kad mes, kadaise turėję jį savo vyskupu, dabar galėtume turėti šventuoju ir užtarėju danguje. Prašome Tave, Viešpatie, per šio kankinio užtarimą malonių (galima pridėti savo intenciją), kurių karštai trokštame. Amen.

—————————–

Šiuo metu:

Dievo tarno Teofiliaus Matulionio bylos postulatorius Romoje - Kpt. bažn. t. dr. Mindaugas SABONIS
Vicepostulatorius Dievo tarno T. Matulionio beatifikacijos ir kanonizacijos byloje - Mons. dek. Rimvydas JURKEVIČIUS

——————————

Oficialios Dievo tarno T. Matulionio internetinės svetainės adresas: www.matulionis.info

—————————————-

 Kiti šaltiniai ir literatūra:

  • Nemarus mirtingasis arkivyskupas Teofilius Matulionis: ganytojas, kalinys, kankinys ir laimėtojas / Pranas Gaida. – Roma: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 1981. – 369 p.: iliustr.
  • Erzbischof Teofilius Matulionis: Hirte, Gefangener, Märtyrer / Pranas Gaida; aus dem Litauischen autorisiert übersetzt von Konstantin Gulbinas. – München: Schnell & Steiner, 1986. – 168 p.: iliustr.
  • Bispo, Prisionero e Martir do comunismo. – Sao Paulo, 1991.
  • Arkivyskupas Teofilius Matulionis, 1873–1962 (sud. Stanislovas Kiškis). – Kaišiadorys: Kaišiadorių vyskupijos kurijos leidykla, 1996. – 234 p.: iliustr. – ISBN 9986-549-04-3
  • Atlikę pareigą: vyskupai KGB (NKGB, MGB) kalėjimuose (sud. Vidas Spengla). – Vilnius: Katalikų pasaulis, 1997. – 205 p.: iliustr. – ISBN 9986-04-070-1
  • Undying mortal: Archbishop Teofilius Matulionis – shepherd, prisoner, martyr / Pranas Gaida; translated by Anthony A. Jurgelaitis. – Toronto: Lights of Homeland, 1997. – 176 p.: iliustr. – ISBN 0-9682427-0-7
  • Lietuvos vyskupai kankiniai sovietiniame teisme. Fontes historiae Lituaniae, vol 5. – Vilnius, 2000.
  • Šeduvių dovana arkivyskupui Teofiliui Matulioniui: eilėraščiai / Antanas Valantinas. – Vadaktai / Panevėžys: Panevėžio spaustuvė, 2002. – 43 p. – ISBN 9955-412-54-2
  • Arkivyskupas Teofilius Matulionis laiškuose ir dokumentuose / Lietuvių katalikų mokslo akademija (sud. Jonas Boruta, Elena Neniškytė, Algimantas Katilius). – Vilnius: Katalikų akademija, 2002. – 190 p.: portr. – ISBN 9986-592-37-2
  • Arkivyskupas Teofilius Matulionis (sud. Stanislovas Kiškis). – 2-asis leidimas. – Vilnius: Savastis, 2008. – 238 p.: iliustr. – ISBN 978-9986-420-74-3

 

 

Palikite savo mintis