Teofilius Matulionis, arkivyskupas, kankinys, palaimintasis (1873-1962)

Palaimintasis Teofilius Matulionis. Kanoninis paveikslas (dail. Zbigniewas Gierczakas)

„Pavyzdingas visais atžvilgiais kunigas“, – apie arkivyskupą Teofilių Matulionį (1873–1962), buvusį Kaišiadorių vyskupą, pasakė Peterburgo, Solovkų kalėjimo kolega diakonas Vasilijus savo prisiminų knygoje. Kviečiu pažvelgti į Teofiliaus Matulionio asmenybę bei sudėtingą jo likimą. Ypač mažai žinomas arkivyskupo gyvenimas Rusijos laikotarpiu, todėl bandysiu užpildyti šią spragą, pasiremdama kankinystės laikotarpio dokumentais.

Teofilius gimė Aluntos apylinkėse, Kudoriškio vienkiemyje, kalbėjo gražia aukštaitiška tarme. Berniukas pradėjo mokytis skaityti savarankiškai, kiek vėliau jį mokė jaunuolis, pasirinkęs kunigo kelią. Daugpilio gimnazijoje ne visi mokslai Teofiliui buvo vienodai lengvi. Pavyzdžiui, per stojamąjį gimnazijos egzaminą gavo pataisą iš rusų kalbos, vėliau – V klasėje silpniau sekėsi prancūzų, vokiečių kalbos. Vis dėlto jaunasis Teofilius puikiai išmoko rusų kalbą, ir gyvenimo pabaigoje bičiuliams sakėsi, kad lengviau jam esą rašyti ne lietuviškai, o rusiškai.

Įdomus faktas Teofiliaus gyvenimo istorijoje – baigęs pirmąjį kursą 1893 m. suabejojo kunigystės pašaukimu ir išstojo iš Peterburgo kunigų seminarijos. Tačiau po trejų metų jaunasis Teofilius sugrįžo tęsti mokslų, ir 1900 m. kovo 4 d. vyskupas K. Niedzialkovskis suteikė jam kunigystės šventimus.

Arkivyskupo biografijose kun. S. Kiškis, prelatas P. Gaida mini, jog jaunas kunigas tikinčiųjų buvo itin mėgstamas nuodėmklausys. Kunigo T. Matulionio švenčiamas Sutaikinimo sakramentas trukdavo palyginti ilgai, 30 min., tačiau tikintieji vertino dvasinį tėvą už jo uolumą, išmintį, meilumą, gailestingą širdį ir neišsemiamą kantrybę. Teofiliui Atgailos sakramentas buvo ne paviršutiniškas formalumas, bet gilus ir intymus susitikimas su Kristumi. Tapęs Bykavos klebonu, Latvijoje subrendo kunigo tarnystėje, pagarsėjo kaip neeilinis sielų vadovas ir kartu statybos organizatorius. Jo asmenybė visu platumu išsiskleidė Sankt Peterburge, kur jis 1914 m. buvo paskirtas Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonu (iki 1929 m.). Parapijoje tuomet buvo įvairių tautybių 8000 parapijiečių.

Sielovadinis rūpinimasis tikinčiaisiais Rusijoje

a0d46b5e4b95d253ea6fd518ff2e78f58b9328ea_article_scale

Vyborgo bažnyčia Peterburge. Nugriauta XX a. IV dešimt.

Atlikęs bausmę dominikonų vienuolyne, prie Peterburgo šv. Kotrynos bažnyčios, kunigas buvo paskirtas rūpintis naujos tuometinės Rusijos imperijos sostinės Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios statyba. Nuo 1910 iki 1914 m. intensyviai rinko aukas bažnyčios statybai Mogiliovo vyskupijos bažnyčiose. Vieno sekmadienio per mėnesį rinkliava įvairiose bažnyčiose buvo skiriama šiam tikslui. Archyve yra dokumentas, jog Peterburgo Šv. Stanislovo bažnyčia atsisakė rinkti lėšas šios bažnyčios statybai. Siekdamas pritraukti aukų, kun. T. Matulionis išleido atviruką su bažnyčios paveikslu, vyskupijos kurija nuolat rėmė jauną parapiją, o sugrįžęs iš pirmojo kalinimo 1925 m., Teofilius porą kartų vyko į Lietuvos atstovybę Maskvoje, kur gavo iš Jurgio Baltrušaičio finansinę paramą.

Prelatas P. Gaida knygoje „Nemarus mirtingasis“ aprašo jaudinamą vaizdą: „Prie Vyborgo bažnyčios vartų atlaidų metu liepos mėnesį saule nudegusiu veidu, suskilusiomis nuo karščio lūpomis, apdulkėjusia sutana jis (kun. T. Matulionis) kartkartėmis skardžiu balsu prakalbėdavo į judančią minią, maldaudamas aukų Švč. Jėzaus Širdies bažnyčiai užbaigti.“

Peterburgo Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios statyba vyko sunkiai dėl lėšų stygiaus, tačiau iki 1917 m. buvo baigta. Nors ir uolus buvo Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonas, tačiau pateko į parapijiečių lenkų nemalonę. Pastarieji pasiskundė vyskupui, esą kun. T. Matulionis juos skriaudžia—traktuoja lygiai su lietuviais ir gudais, išleido paveikslėlį lietuvių kalba ir pan. Reaguodamas į skundą, kun. Matulionis pasiūlė atlikti parapijos surašymą: lenkams surašinėtojams surašyti lietuvius, lietuviams surašinėtojams — lenkus. Pasirodė, kad lietuvių parapijiečių buvo daugiau. Taip saliamoniškai buvo palaidotas lenkų skundas, kurio neteisingumas klebonui buvo neabejotinai skaudus.

Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonas Teofilius Matulionis 1922 m. Peterburgo miesto tarybai rašo pareiškimą, kuriame argumentuotai, remdamasis Bažnyčios kanonų teise, kritikuoja vietos valdžios tikintiesiems daromus suvaržymus: bažnyčių uždarinėjimą, reikalavimą klebonams pateikti valdžios cenzūrai sekmadienio pamokslo tekstą, draudimą jaunimo iki 18 metų mokyti tikėjimo pažinimo, reikalavimą parapijiečiams pasirašyti su valdžia naudojimosi bažnyčios pastatais sutartis. Tokį valdžios elgesį pavadina šiukščiausia tikinčiųjų sąžinėms taikoma prievarta, tikinčiųjų jausmų įžeidimu, keliančiu tarp žmonių sumaištį ir pareiškia, kad panašių reikalavimų tikintieji nevykdys. Kunigas Teofilius drąsiai apgynė savo parapijiečių ir drauge visų Peterburgo katalikų teisę į religijos išpažinimą, tačiau dėl to 1923 m. kovo 21–26 d. buvo teisiamas garsiajame Peterburgo kunigų teisme Maskvoje.

1285fc5dfe272432a819c6bf7b9e8b2151fabfa8_article_scale

Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia Peterburge

Apie apsisprendimą likti su savo ganomaisiais, kalėdamas 1932–1933 m. Leningrade, Špalernios kalėjime, Matulionis kalbėjo su kun. V. Dainiu: „Ne kartą girdėjau, kad katalikai, netekę kunigų, nori juos turėti arti savęs, nors jie būtų ir kalėjime, bet ne užsienyje. Tikintieji jaustųsi esą dvasiniame kontakte su savo ganytojais ir nebūtų našlaičiai.“ Šie arkivyskupo Teofiliaus samprotavimai kalėjimo kameroje liudija jo kunigišką savimonę ir meilę tikintiesiems. Jis bičiulį ragina save atiduoti kunigo tarnystei ten, kur labiausiai reikia, ten, kur esi paskirtas tarnauti. Jis negalvoja apie save, apie palankesnę bei saugesnę pastoracijai aplinką. Nesirenka daugeliui būdingo kelio vykti į Tėvynę. Šie T. Matulionio keli sakiniai atskleidžia beribę nuoširdžią sielovadininko meilės tikintiesiems poziciją, kuri drauge yra regimas atspindys viduje degančios meilės Viešpačiui.

Nerono laikų dvasia Rusijoje

Laikotarpis tarp 1920–1929 m. kunigui T. Matulioniui ir kitiems Petrogrado kunigams buvo kratų, verbavimo tapti bolševikų bendradarbiais laikotarpis. Sunkias dienas išgyvenančius dvasininkus kiekvieną trečiadienį Mogiliovo vyskupas J. Maleckis kviesdavosi į pasitarimus. Buvo svarstomi Bažnyčios veiklos klausimai: kur kuriam kunigui vykti šv. Mišių aukoti, išpažinčių klausyti. Taip pat buvo keičiamasi nuomonėmis apie laikraščių straipsnius, ypač nukreiptus prieš religiją. Pasitarimų metu visų Peterburgo katalikų parapijų klebonai stiprino vieni kitus ir ieškojo pasipriešinimo sovietinės valdžios apribojimams būdų. Tačiau istoriko kun. K. Požarskio teigimu, 1922 m. gruodžio 5 d. buvo uždarytos ir užanspauduotos visos 9 Petrogrado katalikų bažnyčios ir koplyčios. Pamaldos buvo aukojamos ir sakramentai teikiami privačiuose namuose.

Leningrado (dabar Sankt Peterburgas, Rusija) Švč. Jėzaus parapijos klebonas kun. Teofilius už pasipriešinimą sovietų valdžiai drauge su kitais Peterburgo kunigais ir vyskupu J. Ciepliaku 1923 m. buvo teisiamas ir įkalintas dvejiems metams Butyrkų ir Sokolnikų kalėjimuose, Maskvoje. Aukščiausiojo Rusijos teismo teisėjas revoliucionierius Krylenka baigiamojoje kalboje viešame Leningrado kunigų teisme Maskvoje 1923 m. kovo mėn. 21 d. glaustai ir aštriai įvardija bolševikinės Rusijos politiką: „Visais laikais bažnyčia buvo ryški reakcinga jėga,[...] visa bažnyčios praeitis mums šaukia apie tai, kad dvasininkija yra mums užkeiktas priešas, tokia – tarybinės konstitucijos pozicija.“ Maskvos teismo procesą stebėjęs Francis Mac Cullaghas po metų Vakaruose išleistoje 1924 m. knygoje palygino ten sklendusią atmosferą su Nerono laikų dvasia. Jo žodžiais tariant, šis teismas buvo tarybų Rusijos „žygis prieš vieną šventą katalikų apaštalinę Bažnyčią, antikristo žygis prieš Kristaus Bažnyčią“.

Taigi, kunigo Teofilius Matulionio pastoracijos sąlygos išties prilygo pirmųjų krikščionybės amžių katakombų sąlygoms. Tačiau pastoracijos tikslai: mokyti ir skelbti Evangeliją, kad visi žmonės tikėjimu, krikštu ir įsakymų vykdymu pasiektų išganymą (LG 24) buvo vykdomi, nepaisant sunkių aplinkybių. 1929 m. kanauninkas Teofilius Matulionis Mogiliovo vyskupo Anatolijaus Maleckio slapta konsekruojamas vyskupu, bet tų pačių metų pabaigoje buvo suimtas ir įkalintas Leningrado kalėjime, o vėliau išsiųstas dešimčiai metų į Solovkų salų priverstinių darbų stovyklą.

Solovkai ir sielovada

Vyskupas Teofilius pateko į Solovkus po ilgo 11 mėn. tardymų laikotarpio 1930 m. gruodžio mėn. 8 d. Jis vykdamas dar su 3 kunigais į šią priverstinių darbų stovyklą neliūdėjo, nes žinojo, kad ten kali daugybė Rusijos kunigų. Į Solovkų lagerį patekę kunigai puikiai suprato laikmečio sunkumą ir vidujai džiūgavo, jog juos Dievas pakvietė bendradarbiauti Kristaus atperkančioje kančioje. Kunigai Solovkų lageryje buvo apgyvendinti nuošalioje Anzero saloje (maždaug 12 km atstumu nuo centrinės Solovkų salos). Taip kalėjimo vadovybė apribojo dvasininkų sielovadinį rūpinimąsi kaliniais ir stengėsi užkirsti kelią susitikimams su jais.

feb2900cb60122024f3226057f711de4cf04c684_article_scale

Solovkai – Anzer saloje

Peterburgo ir Archangelsko saugumo apklausų bylose užrašyta daugybė istorijų, iš kurių ryškėja vyskupo pastoracinė veikla. Tuo metu 32 katalikų kunigai gyveno glaudžioje kunigų bendruomenėje. Visus gaunamus siuntiniuose maisto davinius, pinigus jie laikė bendrai ir išleisdavo pagal bendrą visų sutarimą. Ūkvedžiu, kai išvyko iš Solovkų latvis vysk. B. Sloskans, 1930 m. buvo išrinktas vysk. Teofilius Matulionis. Kun. Pržembelio apklausos metu sužinome, kad Matulionis dažnai dėl ligų vykdavo į centrinę Solovkų salą, vadinamąjį Kremlių, kur vaistinėje dirbo Maskvos vyskupo Pijaus Neve ekonomė Pankevič. Jos dėka vyskupas Teofilius parveždavo į Anzero salą razinų liturginiam vynui pasigaminti. Iš tarpukario spaudos straipsnių sužinome, kad liturgijai buvo nuspręsta paskirti kiekvienam kunigui tik po 8 lašus vyno…

Vyskupui T. Matulioniui buvo svarbu puoselėti dorybes net ir nelaisvės sąlygomis. Iš kalinio Gasprinskio Š.T. apklausos medžiagos paaiškėja, jog vyskupas Solovkų kunigų bendruomenėje buvo atsakingas ne tik už ūkio reikalus, bet ir už „dvasinius patarnavimus“. Pranešime lagerio vadovybei kalinys Čiužbinovas pasakoja, jog katalikė Romanovska prašė jo suorganizuoti su Matulioniu susitikimą dėl išpažinties. Ji savo apklausoje vėliau patvirtins, jog Matulionis ją raginęs būti tvirta katalike. Diakonas Vasilijus savo knygoje, remdamasis to laiko liudininkų pasakojimais, atskleidžia kitą įdomų faktą, vykusį Solovkuose. 1931 m. T. Matulionis užjaučia naujai atvykusį į Anzero salą kalinį Tadą Chodyniaką. Vyskupas išklauso kalinio išpažinties ir prieš šv. Velykų šventes visiškai slaptai jam vienam suteikia Švč. Komuniją. Pasirodo, šis naujai atvykęs kalinys buvo užverbuotasis agentas, kurio užduotis buvo rinkti žinias apie kunigų gyvenimą ir informuoti lagerio vadovybę. 1932 m. liepos mėn. pranešime jis raštu išdėsto ataskaitą tyrėjui. Atsargumas reikalavo apie tokius sielovadinius patarnavimus net artimiausiems draugams nepasakoti. Taigi, šio įvykio nežinojo niekas, išskyrus jo dalyvius ir vėliau lagerio vadovybę.

Iš kataliko kalinio, kadaise buvusio vienos Peterburgo bažnyčios vargonininko, apklausos išryškėja drąsūs vyskupo Matulionio (ir vysk. Sloskano) kunigų ruošimo Solovkuose užmojai. Yra žinomi du katalikų kunigai, įšventinti Solovkų lageryje: D. Novickis ir Leningrado pogrindinės seminarijos klierikas Tysovskis bei vienas unitas Styslo V. V. Panašu, kad pastarąjį įšventino vysk. Teofilius Matulionis.

Patarimai ir padrąsinimai kolegoms

Kaišiadorių vyskupo Teofiliaus šūkis buvo pasirinktas „Per kryžių į žvaigždes“. Jis atspindi esminę ganytojo laikyseną – skelbti išganymo viltį per Išganytojo pasiaukojančią mirtį ir prisikėlimą. Galima drąsiai teigti, jog vyskupas Matulionis buvo vilties žmogus, kurio tarnystė buvo nešti viltį savo kaimenei net ir kalinimo, tremties vietose. Kalėdamas Leningrade 1933 m., kun. Vincentas Dainys, kartą grįžęs iš ilgo tardymo, jautėsi fiziškai ir morališkai palaužtas, graužėsi, kad ką neatsargaus pasakęs tardytojui. Pasipasakojo apie tai vysk. Matulioniui. Pastarasis tarė, cituodamas Evangelijos žodžius: „Nesirūpinkite, ką ir kaip sakysite, nes tą valandą bus jums duota, ką turite sakyti.“ Šie vyskupo ištarti žodžiai nuramino ilgam kun. V. Dainį

Tikėjimo kankinystės metu

0c70e4bd07d60760d5e9ba8fe4cd0284c08d7478_article_scale

Arkivyskupas T. Matulionis su kunigais Peterburge

Kun. V. Dainys, pažinojęs vyskupą Teofilių nuo kalinimo Solovkuose laikų, prisiminimuose rašo: „Jis buvo ypatingai kilnaus charakterio, gilaus pamaldumo, nepaprastai draugiško nuoširdumo ir kunigiško solidarumo. Toks jis išliko ir toliau iki kankinio mirties, kuria jis pabrėžė savo ištikimybę didžiajai kunigystės idėjai. (…) Tokį jį darė ypač gilus dvasinis gyvenimas, kurį netrukus visi patyrė, taurumas ir amžius.“

Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio amžininkų, bendravusių su juo, atsiminimuose pažymima, kad iš vyskupo „asmens dvelkia vidinis gyvenimas, galingas tikėjimas, sudrausmintas kančioje“. Šį pagirtiną jo tvirtumą popiežius Paulius VI 1962 metais įvertino suteikdamas vyskupui arkivyskupo (asmeninį) titulą. Tikėjimas ir pasitikėjimas Viešpačiu arkivyskupui ypač kankinystės metu suteikė stiprybės ir vidinės ramybės. Arkivyskupas ramybės dovaną priskyrė Dievo gailestingumo malonei. Pasitikėjimo Dievu išraiška dažnai sutinkama vyskupo tremties laiškuose: „būk valia Tavo!“ Anot M. Buberio, jog Dievo valia besiremiantis žmogus išreiškia savo gilų tikėjimą, arba, kitaip sakant, tikintysis veikia Dievo tempu.

Vyskupas Teofilius apie tikėjimą rašė 1945 m Lietuvos TSR vyriausybei skirtame dokumente. Dėl šio dokumento vėliau vyskupas buvo suimtas: „Žmogaus tikėjimas yra Dievo malonės dovana, tačiau tikėjimui reikia ir geros valios, pasiruošimo, auklėjimo, ištvermės.(…) Kol tikintis žmogus gyvas, jam rūpi religiniai-dvasiniai reikalai. Negana to: sunkesniais gyvenimo momentais tie reikalai žmogui yra didžiausia paguoda ir atrama, padedanti nugalėti sunkumus.“ Arkivyskupą T. Matulionį pažinoję žmonės mini jo raginimą mylėti Dievą, Švč. Jėzaus Širdį. Ši vyskupo Teofiliaus meilė Išganytojo Širdžiai buvo viena iš pagrindinių pamaldumo apraiškų, prasidėjusi jo vaikystėje paklūstant Motinos žodiniam testamentui.

Šia meile Išganytojo Širdžiai vyskupas Teofilius ragina pasikliauti ir giminaičius bei bičiulius. Laiške iš Vladimiro kalėjimo 1948 m. vyskupas visus artimuosius paveda Švč. Išganytojo Širdžiai. Iš Potmos invalidų namų 1954 m. laiške savo sunkiai sergančiam broliui Juozui vyskupas rašo: ,,Prašau ir prašysiu Jėzaus širdį per Marijos užtarimą, kad sustiprėtų brolio sveikata (…).“ Rašydamas iš tremties Mordovijoje ir ilgėdamasis Tėvynės, prašo artimuosius melstis Švč. Jėzaus Širdžiai, kad jo svajonė apie palaidojimą Lietuvoje išsipildytų. (Arkivyskupas mirė 1962 m. rugpjūčio 20 d., palaidotas Kaišiadorių katedroje.)

Būdamas tremtyje, jis dėkoja Dievui, kad jam teko ši kančia. Laiške kalba apie savo džiaugimąsi Dievu, kuris ir nelaisvėje yra šalia: „Kai pamanai, koks geras ir gailestingas yra Viešpats: savuosius suranda miškuose , tundrose, vidurnaktį. Širdingai dėkui jam! Gerai sutvarkė Apvaizda, kad ir nos fratres sacerdotes (mus brolius kunigus) atsiuntė ten, kur fideles (tikintieji). Kur avys, ten ir ganytojai!“

Savo kančios kelyje, anot prelato P. Gaidos, arkivysk. T. Matulionis „kentėjo su entuziazmu: jautė skausmą, didelę fizinę naštą, persekiojimą, bet niekad nuo jo nebėgo, ramiai priėmė, nes savo gelmėje turėjo nesvyruojančią atramą — dieviškąją galią, kuri triumfavo ir sunkiausiais momentais ramiu, antgamtiniu pranašumu… Ši Dievo Tarno Teofiliaus laikysena tepaskatina mus rasti atsakymą į klausimą, kur slypi kentėjimų prasmė, ir sugebėti atrasti savy tą pirmapradį vidinį nusistatymą, kurį vadiname savo gyvenimo tikslo supratimu. Tuomet kančia taps galimybe pasireikšti geriausioms mūsų dvasios savybėms.

Dievas duoda kiekvienai epochai asmenybių – švyturių. Dievo tarnas arkivyskupas Teofilius Matulionis, XX a. tiesos skelbėjas ir liudytojas, yra lietuvių tautos ir visuotinės Bažnyčios moralinis švyturys.

Norintiems išsamiau susipažinti su Dievo tarnu Teofiliumi rekomenduojama perskaityti prel. Prano Gaidos, Lietuvos Katalikų mokslų akademijos išleistą, arkivyskupo Teofiliaus Matulionio biografinę studiją „Nemarus mirtingasis“ ar prel. Stanislovo Kiškio, Kaišiadorių vyskupijos kurijos leidyklos išleistą knygą „Arkivyskupas Teofilius Matulionis“ ir apsilankyti memorialinėje Dievo tarno T. Matulionio ekspozicijoje, Birštono sakraliniame muziejuje.

Straipsnio šaltinis:

Nerono laikų dvasia Rusijoje: in memoriam arkiv. T. Matulioniui / R. Zajančkauskienė //  http://www.bernardinai.lt .

——————————————

Malda prašant, kad arkivysk. Teofilius Matulionis būtų paskelbtas šventuoju

Visagali Dieve, mūsų prieglauda ir stiprybe! Tu stiprini visus tvirtai Tave tikinčius ir nuoširdžiai Tavo valią vykdančius. Tu stiprinai ir mūsų vyskupą Teofilių Matulionį, kai dėl Tavo vardojis net šešiolika metų kentėjo įvairiuose lageriuose ir liko Tau ištikimas. Suteik malonę, kad mes, kadaise turėję jį savo vyskupu, dabar galėtume turėti šventuoju ir užtarėju danguje. Prašome Tave, Viešpatie, per šio kankinio užtarimą malonių (galima pridėti savo intenciją), kurių karštai trokštame. Amen.

—————————–

Šiuo metu:

Teofiliaus Matulionio bylos postulatorius - Kpt. bažn. t. dr. Mindaugas SABONIS
Vicepostulatorius Dievo tarno T. Matulionio beatifikacijos ir kanonizacijos byloje - Mons. dek. Rimvydas JURKEVIČIUS

——————————

Oficialios Palaimintojo Teofilio Matulionio internetinės svetainės adresas: www.matulionis.info

—————————————-

 Kiti šaltiniai ir literatūra:

  • Nemarus mirtingasis arkivyskupas Teofilius Matulionis: ganytojas, kalinys, kankinys ir laimėtojas / Pranas Gaida. – Roma: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 1981. – 369 p.: iliustr.
  • Erzbischof Teofilius Matulionis: Hirte, Gefangener, Märtyrer / Pranas Gaida; aus dem Litauischen autorisiert übersetzt von Konstantin Gulbinas. – München: Schnell & Steiner, 1986. – 168 p.: iliustr.
  • Bispo, Prisionero e Martir do comunismo. – Sao Paulo, 1991.
  • Arkivyskupas Teofilius Matulionis, 1873–1962 (sud. Stanislovas Kiškis). – Kaišiadorys: Kaišiadorių vyskupijos kurijos leidykla, 1996. – 234 p.: iliustr. – ISBN 9986-549-04-3
  • Atlikę pareigą: vyskupai KGB (NKGB, MGB) kalėjimuose (sud. Vidas Spengla). – Vilnius: Katalikų pasaulis, 1997. – 205 p.: iliustr. – ISBN 9986-04-070-1
  • Undying mortal: Archbishop Teofilius Matulionis – shepherd, prisoner, martyr / Pranas Gaida; translated by Anthony A. Jurgelaitis. – Toronto: Lights of Homeland, 1997. – 176 p.: iliustr. – ISBN 0-9682427-0-7
  • Lietuvos vyskupai kankiniai sovietiniame teisme. Fontes historiae Lituaniae, vol 5. – Vilnius, 2000.
  • Šeduvių dovana arkivyskupui Teofiliui Matulioniui: eilėraščiai / Antanas Valantinas. – Vadaktai / Panevėžys: Panevėžio spaustuvė, 2002. – 43 p. – ISBN 9955-412-54-2
  • Arkivyskupas Teofilius Matulionis laiškuose ir dokumentuose / Lietuvių katalikų mokslo akademija (sud. Jonas Boruta, Elena Neniškytė, Algimantas Katilius). – Vilnius: Katalikų akademija, 2002. – 190 p.: portr. – ISBN 9986-592-37-2
  • Arkivyskupas Teofilius Matulionis (sud. Stanislovas Kiškis). – 2-asis leidimas. – Vilnius: Savastis, 2008. – 238 p.: iliustr. – ISBN 978-9986-420-74-3

 

 

Palikite savo mintis

Kard. Angelo Amato „Naujas kankinys mus kviečia sekti jo pavyzdžiu“

Visita_de_Cardenal_Angelo_Amato_-_17792469768_(cropped)Sekmadienį birželio 25 d Vilniuje palaimintuoju buvo paskelbtas Kaišiadorių arkivyskupas Teofilius Matulionis. Gimęs 1873 m., 1892 m. įstojo į Sankt Peterburgo seminariją, 1900 m. kovo 7 d. įšventintas į kunigus. 1943 m. tapo Kaišiadorių vyskupu, o 1962 m. arkivyskupu. Po kelių mėnesių, būdamas 89 metų amžiaus, 1962 m. rugpjūčio 20 d. mirė Šeduvoje. Jo mirtis laikoma kaip kankinystė kalėjime Martirium propter aerumnas carceris. Pasak kardinolo Angelo Amato, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefekto, ši formuluotė reiškia, kad mirtis sukelta kalėjime patirtų kančių. Ilgi ir skausmingi kentėjimai kalėjimuose, koncentracijos stovyklose, namų arešto sąlygomis žymėjo visą palaimintojo gyvenimą ir po truputį išsunkė tvirtas ganytojo jėgas. Tačiau kankinimai nepalaužė jo gėrio troškimo. Šiuo tamsiu metu tiesioms sąžinėms, nacistų ir komunistų priešiškumas neturėjo jokio racionalaus paaiškinimo ir buvo tik neapykantos Jėzaus Evangelijai ir Bažnyčiai vaisius.

Šiandien daug kalbama apie kankinius ir kankinystę, kartais nevisai tinkamai vartojant šį krikščioniškos kilmės terminą. Kas yra krikščioniška kankinystė? Krikščionių tradicijoje kankinystė tai tobulas Jėzaus, nekaltai mirusio ant kryžiaus, sekimas. Kristus dalyvauja kankinystėje ypatingu būdu suteikdamas kankiniui jėgų ir drąsos. Kankiniai žino Jėzaus mokiniams ištartus žodžius: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje“ (Mt 10, 28.32), sako kardinolas Amato, pridurdamas, kad palaimintajam kankinystė tęsėsi metai iš metų, tiek nacių tiek komunistų diktatūrų metu, kurios siekė sunaikinti Bažnyčią. Buvo mažinamos ir uždaromos seminarijos, bandyta įsteigti nacionalinę bažnyčią, uždaryti vienuolynai, uždrausti bet kokie ryšiai su Roma, užgniaužta katalikiška spauda. Bažnyčia priversta nutilti. Būtent – tylos Bažnyčia.

Kas suteikė kankiniui jėgų pakelti ilgo, neteisingo, nežmoniško įkalinimo žeminimus, nepatogumus? Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas sako, jog būtent Kristaus malonė Teofiliui Matulioniui suteikė jėgų ir drąsos atsilaikyti tikėjime. Jo ištikimybę Evangelijai liudijo daugelis, kurie matė jame „tikrą Dievo žmogų“ ir „šventąjį“. Koncentracijos stovykloje jis elgėsi pamaldžiai ir ramiai, visiškai atsidavęs Dieviškajai Apvaizdai. Persekiotojai matė jo didvyriškumą. Pavyzdžiui, kai rusų kalėjimo komendantas išgirdo apie jo mirtį, pasakė: „Jis buvo tikras žmogus!“. O represinės sovietinės valdžios atstovas sunerimęs pareiškė, kad „negalime atmesti galimybės, kad ateityje Vatikanas gali paskelbti jį „šventu“ ir tokiu būdu jo kapas taptų piligrimų lankoma vieta“. Ši prognozė pilnai išsipildė.

Kaip nutinka, kad žmogus, kuris didžiąją gyvenimo dalį praleido kalėjime, koncentracijos stovyklose, kuris iki gyvenimo pabaigos dėvėjo kalinio drabužius, niekad nejautė pagiežos priešų atžvilgiu? Atsakymas slypi jo krikščioniškame būde, kuris sutaurino jo sielą. Kaip Jėzus, kankinys Matulionis sugebėjo įžvelgti Dievo ir jo Apvaizdos gerumą net ir tuose žmonėse, kuriuose kiti matydavo tik blogį.  Jis siekė pagerbti dievišką žymę kiekviename asmenyje, net ir nedoriausiame. Jis buvo gailestingas kiekvienam žmogui, trapiam bet brangiam, nes kiekvienas sukurtas pagal Dievo atvaizdą. 

Pasak kardinolo Amato, Bažnyčioje ir šiandien yra kankinių. Jie ir šiandien mus kasdien moko Prisikėlimo. Pernai balandį, nekaltų egiptiečių krikščionių egzekucijos akistatoje, žvelgdama į Prisikėlusį Kristų, Bažnyčia garsiai pranešė atleidžianti žudikams ir meldžianti jų atsivertimo. Krikščioniui neapykanta turėtų būti tolygi kankinių kraujo išdavystei. Kankinys T. Matulionis moko mus kaip reikia gyventi, melstis, kentėti ir dirbti didesnei Dievo garbei ir sielų išganymui. Jo sieloje nebuvo pasidalijimo sienų. Jo širdyje gyveno meilė, neturinti ribų, užkrečiama ramybė, gailestingas gerumas. Naujas kankinys mus kviečia sekti jo pavyzdžiu.

Informacijos šaltinis: Vatikano radijas

Palikite savo mintis

Kard. Angelo Amato: „Mylėkite šiuolaikinę kultūrą, gyvenkite laisve, būkite šventi“

Liutauro Serapino nuotrauka

Kardinolas Angelo Amato šiomis dienomis lankėsi Lietuvoje, atstovaudamas popiežiui Pranciškui Teofiliaus Matulionio beatifikacijos iškilmėse. Šventųjų skelbimo kongregacijos vadovas birželio 24 d. surengė spaudos konferenciją nunciatūroje Vilniuje. Svečią kalbino „Marijos radijo“ programų direktorius kun. Povilas Narijauskas ir Bernardinai.lt religijos temų redaktorė Saulena Žiugždaitė.

Melskimės vieni už kitus. Aš meldžiuos už jus, už jūsų tėvynę, už Lietuvą – ypač už jos gerovę. Socialinę ir dvasinę gerovę. Kad Viešpats visada jums leistų gyventi laisvėje. Laisvė – tai didžiausia dovana, kurią žmonija gali gauti istorijos vyksme“, – užbaigdamas susitikimą sakė popiežiaus pasiuntinys.

Šventųjų skelbimo kongregacijos darbas ir santykis su šventaisiais

Šventųjų skelbimo kongregacija iš esmės yra tribunolas. Mes vertiname įrodymus, pateikiamus bylose, kuriomis siekiama įrodyti, jog konkretus asmuo yra arba kankinys, arba didvyriškai gyveno krikščioniškomis dorybėmis – tuomet yra vadinamas išpažinėju.

Prieš pradėdamas dabartines pareigas, buvau Tikėjimo doktrinos kongregacijos sekretorius, – dirbau su tuometiniu kard. Ratzingeriu. Tapęs popiežiumi, Benediktas XVI mane paskyrė Šventųjų kongregacijos vadovu. Tikėjimo doktrinos kongregacijoje pagrindiniai mūsų „klientai“ buvo, sakykime, problemiški žmonės: mes turėjome tikrinti jų elgesį, doktriną ir pan. Dabar visi mūsų klientai yra geri, pavyzdingi, visi šventi! Tad jaučiuosipuikiai. Mane labai ugdo tų asmenų gyvenimo šventumas – man tai nuostabi patirtis.

Mano santykis su šventaisiais labai išsiplėtė. Pats esu salezietis, ir mūsų steigėjas yra labai komunikabilus bei simpatiškas šventasis. Jis jaunimui sakydavo: esame pašaukti būti šventi. Būti šventiems, anot jo, labai paprasta. Pasakiau tai ir Lietuvos jaunimo dienų dalyviams. Pavyzdžiui, Dominykas Savio primėmė šį kvietimą ir juo gyveno iki kanonizacijos.

Mane kasdien įkvepia, ugdo tokios įvairios asmenybės: skirtingų tautų, kalbų, gyvenimo situacijų, jas visas sujungia du pamatiniai dalykai: Kristaus sekimas bei didvyriška ištikimybė Evangelijai.

Tai atskleidžia ne vien mums labiau įprasti Europos šventieji, bet ir kitų kontinentų atstovai.

Neseniai buvau Japonijoje, kur paskelbtas šventuoju samurajus Justus Takayama, gyvenęs 16–17 a amžiuje. Užaugęs krikščioniškoje feodalų šeimoje, vėliau buvo persekiotas dėl savo tikėjimo. Jo bičiulis aukšto rango pareigūnas, siekdamas išgelbėti Justo gyvybę, išsiuntė jį iš šalies į Manilą, kur jis netrukus mirė.

Šio vyro beatifikacija tapo ne vien religiniu, bet ir visumeninii renginiu, apie kurį daug kalbėjo vietos žiniasklaida. Osakoje yra didžiulis jam skirtas muziejus, kurį įrengė ne katalikai, ne vyskupai, o pats miestas.

Svarbu tai, kad Justus Takayama yra krikščionis, bet priklauso ir japonų civilizacijai. Jis liudija japonų ištikimybę Evangelijai, bet ir savo japoniškajai tapatybei. Būdamas tikras japonas (pavyzdžiui, nuolat atlikdavo garsiąją arbatos ceremoniją), gerbdamas savo tapatybę, buvo ir autentiškas krikščionis, gyveno Evangelija pažodžiui. Ir tai jį padarė didį.

Teofiliaus Matulionio asmenybės bruožas, nulėmęs jo šventumą

Ištikimybė. Ištikimybė Evangelijai. Ištvermė būti krikščioniu. Pasitikėjimas Dievo Apvaizda. Nepaisydamas kalėjimo sunkumų, trigubo įkalinimo, nepaisydamas nacistinės ir komunistinės doktrinos, persekiojimų, jis lieka ištikimas Evangelijai, kuri sako: reikia atleisti priešams ir juos mylėti. Jis taip ir darė.

Vilniaus arkivyskupijos nuotrauka. Autorius - Klaudijus Driskius

Mums yra svarbi Teofiliaus asmenybė, nes jis pateikia krikščionybės santrauką.

Krikščionybės esmė yra artimo meilė. Krikščionybės esmė nėra ideologija ar etika. Krikščionybės esmė yra meilė: meilė Dievui ir artimui.

Meilė artimui, kuri apima: priėmimą, pagarbą, pagalbą, brolytę, pasidalinimą ir atleidimą.

Atleidimą, atleidimą priešams.

Tad, kaip čia pasakius, Matulionis šiandien mums perteikia niekada nesenstančią žinią. Ji yra aktuali šiandien, ji bus aktuali ir rytoj, kaip buvo aktualu jo laikais.

Pažintis su Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorija bei ištikimybe

Esu skaitęs jūsų ambasadorės prie Šventojo Sosto Irenos Vaišvilaitės parengtą studiją, kuri publikuojama Grigaliaus universiteto išleistoje dviejų storų tomų knygoje, pristatančioje bažnyčių situaciją komunistiniuose kraštuose. Irenos Vaišvilaitės studija liečia Lietuvą.

Be to, susipažinau su Positio - dosjė apie Teofiliaus gyvenimą. Ji paliudijo, kaip šis žmogus patyrė persekiojimus visiškai neteisingai, neteisingai.

Tuo metu laisvė buvo neįmanoma, religinė laisvė buvo neįmanoma. Diktatūra turėjo antikatalikiškas nuostatas ir tai pagimdė dešimčių dešimtis kankinių.

Tačiau ne vien tarp katalikų. Pavyzdžiui, neseniai teko aplankyti Meeting di Rimini metu surengtoje parodoje apie Rusijos Ortodoksų Bažnyčios kankinius – ši Bažnyčia taip pat labai kentėjo.

Visoje Europoje netrūko persekiojimų: pavyzdžiui, Ispanijoje Franko revoliucijos metais (1936-1939 m.), kur katalikai buvo žudomi vien todėl, kad buvo katalikai, vien todėl, kad buvo vienuoliai, vien todėl, kad buvo kunigai ar seminaristai.

Praėjęs amžius Europai buvo tikra Apokalipsė. Tačiau, dėmesio – ne tik Europai. Meksikos respublika pagimdė daugybę kankinių; neseniai minėjome Armėnijos genocidą – armėnai buvo žudomi vien todėl, kad buvo krikščionys.

Kankinystės mozaika pildosi ir šiandien, Bažnyčia ir šiandien yra persekiojama.

Vienintelė Bažnyčios gynyba – perteikti Evangelijos tiesą. O Evangelijos tiesa yra vienintelis žodis:artimo meilė, nes meilė padeda įžvelgti bet kurio dalyko esmę, tikrovę, kokia ji yra.

Visuomenei, nors ši būtų netikinti ar ne krikščioniška, reikia artimo meilės, broliškumo, atleidimo, supratimo… Vienu žodžiu, krikščionybė įlieja į visuomenę dorybes, kurios visuomenę padaro žmogiškesne.

Ką daryti, kad Lietuvoje turėtume daugiau kanonizuotų šventųjų

Vyskupams Lietuvoje rekomenduočiau atkreipti dėmesį į asmenis, kurie integraliai ir pavyzdingai gyvena krikščionybe, yra krikščioniško gyvenimo pavyzdžiai. Tokie asmenys yra kunigai, Dievui pasišventę asmenys, jaunimas, vaikai…

Vilniaus arkivyskupijos nuotrauka. Autorė - Džoja Gunda Barysaitė

Vyskupas turi rūpintis ne vien katecheze ar seminaristų ugdymu, bet ir šventumo įžvelgimu savo vyskupijoje. Galima šito pasimokyti iš vienuolinių kongregacijų ir ordinų. Vienuolynai paprastai turi biurą, kuris tiria šventumo atvejus savo bendruomenėje.

Kiekvienai vyskupijai reikėtų turėti tokią įstaigą, kuri reguliuotų bylų pateikimą. Vyskupui derėtų kreipti dėmėsį ypač į dvi grupes: į pavyzdingus kunigus ir į pasauliečius. Jei vyskupai negalvoja apie tai, vargu, ar kas kitas pasirūpins.

Lietuvos Bažnyčiai siūlyčiau turėti bendrą postulatūros biurą, kuris padėtų visoms vyskupijoms vesti bylas, – nes šis darbas tikrai nėra lengvas, reikia išskirtinio bažnytinės teisės išmanymo.

Mūsų kongregacija šia tema yra išleidusi dokumentą „Sanctorum Mater“. Yra ir vadovėlis, kuris paaiškina, kaip paruošti eventualaus Dievo tarno ar kankinio dosjė.

Be to, Romoje galima dalyvauti postulatorių kursuose, kurie leidžia įgyti reikiamas kompetencijas bylai parengti. Kursus veda savo srities specialistai, universiteto profesoriai.

Popiežiaus žinia Lietuvai

Popiežius visiems rekomenduoja vieną dalyką: šventumas yra geriausias būdas Evangelijai skelbti. Šventieji yra svarbesni už pamokslus, už žodžius, nes šventieji kalba savo gyvenimu.

Palaimintasis Teofilius kalba gyvenimu, ne žodžiais. Aš kalbu žodžiais, bet ne jis! Štai kodėl verta skaityti šventųjų gyvenimus. Tai geriausia katechezė, kurią galime pasiūlyti tiek vaikams, tiek suaugusiesiems.

Vilniaus arkivyskupijos nuotrauka. Autorė - Laima Penekaitė

Šeštadienio popietę aplankiau Lietuvos saleziečius. Jie man pasakojo, kad atspausdino kai kurių šventųjų gyvenimus 30–40 tūkstančių tiražu ir visą laiką knygeles išgraibsto. Netiesa, kad jaunimas neskaito ir leidžia laiką vien prie kompiuterio. Jei pasiūlysi jaunam žmogui gražiai išleistą, patraukliai ir šiuolaikiškai parašytą istoriją, tikrai skaitys.

Tad popiežius kviečia šventumui. Vatikano II Susirinkimas apie tai kalbėjo teoriniu lygmeniu garsiojoje konstitucijoje Lumen Gentium. Tam skirtą skyrių pavadino „Visutonis pašaukimas į šventumą“. Tai reiškia, kad visi esame pašaukti į šventumą: pasauliečiai, šeimos, jaunimas… Visi esame pašaukti šventumui. Dėmesio – ne kanonizuotam šventumui. Kai kuriems skirta ir kanonizacija, tačiau procesas tikrai nėra būtinas… Juk pažįstame daugybę nuostabių žmonių: senelių, tėvų ir t. t., kurie yra šventi ir be kanonizacijos.

Padrąsinimas Lietuvos jaunimui: „Mylėkite savo kultūrą“

Manau, kad jaunimui Teofiliaus Matulionio beatifikacija gali suteikti drąsos ištverti savo jaunatviškoje tapatybėje ir mylint šiuolaikinę kultūrą. Netiesa, kad šiuolaikinė kultūra yra antikrikščioniška. Jaunimas turi mylėti savo kultūrą ir paliudyti jai krikščionišką gyvenimą.

Vilniaus arkivyskupijos nuotrauka. Autorė - Džoja Gunda Barysaitė

Jokia kultūra nėra nusistačiusi prieš krikščionybę. Tačiau jaunimas, ypač jaunimo ugdytojai turi pateikti šiuolaikinei kultūrai krikščonybės esmę. Kad jaunimas gyventų tiek savo kultūra, tiek ir krikščionybe.

Man labai patiko, kad jaunimas Siemens Arenoje šoko, dainavo, grojo visiškai šiuolaikiškai. Jiems tai jokia problema – jiems ta sunki, rimtinga muzika yra visiškai sava, ir niekaip netrukdo integraliai gyventi Evangelija.

Šiandienos jaunas žmogus yra lygiai toks pat kaip vakarykštis, toks pat, koks bus rytoj; jis turi gyventi, mylėti savo kultūrą ir perkeisti ją į krikščionišką tikrovę – per savo gyvenimo patirtį.

Palinkėjimas Lietuvos Bažnyčiai: „gyventi Dievo vaikų laisvėje“

Linkiu, kad ši beatifikacija pažadintų šventumui daugybę kitų sielų. Sielų, kurios gyvena šeimose, jauni žmonės, seni, vaikai… Žmonės, kurie savo visuomenėje, savo kultūroje priima Matulionio ištikimybės žinią, priima Jėzų Kristų, Jo Gailestingąją Širdį, tikėjimą – kaip normalų gyvenimą. Kad būtų geri piliečiai ir geri krikščionys. Kvietimas pažadinti sąžines iš snaudulio: šiandienos civilizacija nėra nukreipta prieš krikščionybę. Ne!

Laisvė yra Evangelijos dalis. O kai yra laisvė, Dievo malonė sklinda plačiai ir įveikia bet kokį sunkumą.

Mano linkėjimas: gyventi Dievo vaikų laisvėje ir nieko nebijoti. Kaip Matulionis nebijojo jokios diktatūros, jokios priešiškos ideologijos. Jis buvo persekiojamas, bet liko ištikimas sau, savo tikėjimo laisvei ir žmogaus laisvei.

Trumpai sakant, šventasis kalba kiekvienai epochai. Šventieji neišeina iš mados. Kadangi šventumas yra Evangelijos koncentratas, o Evangelija yra artimo meilė, meilė niekada neišeina iš mados. Taip sako apaštalas Paulius: Meilė – visada pasilieka.

Šv. Paulius – gyveno prieš 2000 metų, bet yra modernus, šv. Augustinas, Šv. Pranciškus, šv. Ignacas Lojola ir jo pratybos, šv. Jonas Bosko… Šventieji niekada neišeina iš mados. Štai kodėl šventumas – yra gerai ne tik Bažnyčiai, bet ir visuomenei, nes šventumas iš esmės reiškia – geras žmogiškumas.

Retai liečiama tema: atleidimas

Tuo tarpu Jėzus kalba apie atleidimą, maža to: apie priešų meilę – žinote, ką tai reiškia? Žmogiškai žiūrint, tas, kuris mums padarė bloga, gali tikėtis, jog jam bus atsilyginta antausiu, ne gėriu. Tuo tarpu Evangelija sako: Ne, atsuk kitą skruostą.

Čia glūdi visas Evangelijos sunkumas, ji keičia žmogišką logiką. Štai kodėl artimo meilė ir atleidimas yra didžiausios Evangelijos dovanos šiandienos žmonijai.

Štai islamistai žudo krikščinis. Koks yra krikščionių atsakas? Neapykanta? Ne, atleidimas. Būtent šitaip šiandien gyvena Bažnyčia Artimuosiuose Rytuose. Vargas mums, jei atsakytume priešingai, tai nebebūtų krikščionybė, tai yra sunku.

Popiežiaus reformos atgarsiai visuotinėje Bažnyčioje

Popiežius iš esmės skelbia Evangeliją. Pastarosiomis dienomis jis kalbėjo vien apie šventuosius, kvietė krikščionis į šventumą. Popiežius labai pabrėžia evangelinį nuoseklumą. Šventasis yra tas, kas ištikimas krikštui.

Popiežius nori, kad būtume ištikimi krikštui. Tad jo apaštalavimas, jo politika yra ištikimybė Evangelijai, ir tai reiškia – šventumas.

Dažnai tenka bendrauti su juo ir man atrodo, kad būtent ši kryptis yra svarbiausia šiam popiežiui, kaip, beje, ir visiems iki jo – tik kiekvienas ti išreiškė sau būdingu stiliumi.

Nesakyčiau, kad pasipriešinimas popiežiaus veikimui būtų toks jau didelis. Žinote, integralaus gėrio akivaizdoje visada kyla sunkumų. Jei žmogus tau sako: „reikia atleisti priešui“… Popiežius kalba aiškiai, labai aiškiai – kaip Evangelija.

Melskimės vieni už kitus. Aš meldžiuos už jus, už jūsų tėvynę, už Lietuvą – ypač už jos gerovę. Socialinę ir dvsainę gerovę. Kad Viešpats visada jums leistų gyventi lasivėje. Laisvė – tai didžiausia dovana, kurią žmonija gali gauti istorijos vyksme.

Parengė Saulena Žiugždaitė

Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt

Palikite savo mintis

Apaštalinis nuncijus Lietuvoje arkivyskupas Pedro Lopez Quintana „Artėjanti beatifikacija – svarbi kiekvienam Lietuvos žmogui, ne tik katalikams“

28241716ad6bff7c75028fd36ebc4509fa154e0dŠių metų gruodžio 1 d. popiežius Pranciškus dovanojo Lietuvai džiugią žinią. Jis pritarė Šventųjų skelbimo kongregacijos parengtam dokumentui, kuriuo pripažįstama arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kankinystė, taip atveriant kelią jo skelbimui palaimintuoju“, – tokiais žodžiais Lietuvos vyskupai kreipėsi į tikinčiuosius bendru kalėdiniu laišku, kuriuo šiuos 2017-uosius skelbė Teofiliaus Matulionio metais. Pirmą kartą Lietuvoje vyks skelbimo palaimintuoju – beatifikacijos – iškilmės.

Prieš 30 metų arkivyskupas Jurgis Matulaitis palaimintuoju buvo paskelbtas Romoje, kur dalyvavo tik nedidelė Lietuvos delegacija. Dabar visi turėsime galimybę dalyvauti šioje ypatingoje istorinėje iškilmėje. Ką šis faktas reiškia Lietuvos katalikams ir visai visuomenei? Kokius namų darbus turime atlikti, kad įvykis padarytų kuo didesnį ir lemiamą poveikį mums visiems, užuot tapęs dar vienu vienkartiniu festivaliu? Apie tai mintimis dalijasi apaštalinis nuncijus Lietuvoje arkivyskupas Pedro Lopez Quintana.

Tikriausiai buvote vienas pirmųjų, sužinojęs apie naujo Lietuvos palaimintojo paskelbimą. Kaip sutikote šią žinią?

Vos atvykęs į Lietuvą, iškart ėmiau domėtis, kokia yra galimų beatifikacijos ar kanonizacijos bylų situacija. Padaryta buvo ne itin daug. Tad stengiausi paraginti vyskupus bei patarti, kaip siekti juos pabaigti. Lietuvoje yra visas pluoštas tikrai puikių sovietinio laikotarpio tikėjimo liudytojų ir išpažinėjų bylų. Be galo džiaugiaus, kai vos atvykęs į Lietuvą, dalyvavau Birštone vyskupų susitikime, ir ten Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas man aprodė namus, kur gyveno Teofilius Matulionis, – ten dabar įrengtas nedidelis muziejus.

Vyskupas pasakojo, kad labai aktyviai domisi šios bylos eiga, ir man taip pat ji buvo svarbi. Ne kartą, lankydamasis Romoje, užsukdavau į Šventųjų skelbimo kongregaciją, norėdamas parodyti mūsų dėmesį. Tad žinia apie bylos užbaigimą ir teigiamą atsakymą man suteikė tikrai daug džiaugsmo. Tai buvo vyskupo Ivanausko darbo, pasišventimo vainikavimas. Per gana trumpą laiką pavyko užbaigti išties sudėtingą dalyką, nes Teofiliaus Matulionio kankinystės aplinkybės buvo labai neaiškios, buvo sudėtinga rasti liudininkų joms atskleisti.

Mano užduotis – skatinti vyskupus šį darbą toliau tęsti, nes kai kurios jau užvestos bylos, mano galva, yra netgi lengviau apginamos nei Matulionio atvejis – kalbu apie patį procesą. Visos šios bylos yra tikrai vertingos ir Apvaizda jomis rūpinasi, bet kai kurios, dėka turimos medžiagos, tikrai gana lengvai užbaigtinos. Tad tikrai reikia imtis darbo, kad Lietuvoje netrukus matytume dar daugiau pripažintų tikėjimo liudytojų.

Kodėl Bažnyčia įtraukia kai kuriuos asmenis į palaimintųjų ir šventųjų būrį? Kaip galėtume maksimaliai pasinaudoti mūsų brolių seserų – evangelinio gyvenimo liudytojų dovana?

Jie yra svarbūs visiems. Pirmiausia mums, tikintiesiems: matydami pavyzdžius žmonių, kurie sugebėjo išgyventi savo tikėjimą pilnai, paliudijo, kad Dievas palaiko, duoda jėgų sunkumuose, įsitikiname, kad Dievas niekada neapleidžia. Matome tų žmonių gyvenimus, sunkumus, o kartu ir ypatingą jėgą: jie yra pavyzdys, kaip gyventi savo tikėjimu.

Dabartiniu Lietuvos gyvenimo momentu, šie asmenys mums yra nuoseklumo, entuziazmo pavyzdžiai. Matulionis yra tikro ganytojo, kunigo pavyzdys, – jis liko su žmonėmis tremtyje, nors galėjo išsigelbėti, tapti laisvas, nes nuo pat pradžių pasišventė jiems.

Šie asmenys svarbūs ir kitiems, net ir netikintiems, nes atskleidžia nuoseklaus gyvenimo pavyzdį, parodo, kad žmogus sugeba likti ištikimas sau, savo įsitikinimams, nepaisydamas visko. Liudija žmogaus orumą, sąžinės laisvę, įsitikinimų laisvę. Juk dauguma jų buvo, ne tik religinio, bet ir ideologinio persekiojimo aukos, tad yra verti būti išryškinti.

Visada kartoju, ką popiežius Pijus XI pasakė apie Matulionį, kai šis aplankė jį Romoje: Lietuva privalo didžiuotis, turėdama tokio kalibro žmogų. Matulionis tuomet jau buvo išgyvenęs daug kančios po-revoliucinėje Rusijoje – sakė, ne „Bažnyčia“, bet – „Lietuva“.

Skelbdama palaimintuosius Bažnyčia visada siekia ne tiek išaukštinti asmenį, kiek pateikti pavyzdį. Tarsi sakytų: įmanoma, įmanoma nuosekliai gyventi savo tikėjimu, jeigu reikia, net iki kraujo mirties. Nereikia bijoti, Viešpats teikia jėgų. Nebijokime, gyvenkime savo tikėjimu, žinodami, kad Viešpats yra su mumis.

Lietuvai tai labai svarbu, nes primena išskirtinį istorijos laikotarpį. Ir verta jį prisiminti, nes dabartiniu periodu gal ne visi lietuviai aiškiai suvokia, kas tuomet įvyko, atsipalaiduoja savo tikėjime, o tuo tarpu dar ir šiandien reikia būti nuosekliais, nebijoti. Gal nebūsime įmesti į kalėjimą, bet esame spaudžiami kitais būdais: mums sakoma, kad esame atsilikę, senamadiški ir pan. – kitais būdais esame verčiami keisti savo nuomonę. Matulionis mus įkvepia likti tvirtais tikėjime, nes tai – mūsų gyvenimas.

Teofiliaus Matulionio istorijoje mane asmeniškai labai įkvėpė faktas, kad tie įvairių tautybių, taip pat ir lietuviai kunigai, jautė tarsi savotišką pašaukimą tarnauti Rusijos žmonėms.

Matulionis yra tikras kunigo pavyzdys – jis yra ganytojas, skirtas visiems, ne kažkokiai konkrečiai grupei. Jis suprato tikrą savo pašaukimo esmę: būti su savo kaimene bet kokiomis aplinkybėmis. Jis tarnavo kiekvienai bendruomenei: rusams, kai buvo Rusijoje, paskui baltarusiams jų parapijose; latviams – Latvijoje. Jis didžiavosi savo tapatybę, turėjo aiškią tapatybę, tačiau joje neužsidarė. Kartais pasitaiko kunigų, kurie užsidaro savo tapatybėje, atstumdami kitus: gal kalbančius kita kalba, kitos etninės grupės ar pan. Jis – priešingai, nepamiršdamas savo tapatybės, buvo atviras visiems, juk mes esame katalikai – visuotinės Bažnyčios nariai. Stengėsi išmokti tų žmonių kalbą, kad būtų arčiau jų. Toks yra kunigas, kokio Viešpats nori Katalikų Bažnyčioje.

Tad ir mes didžiuokimės savo tapatybe – reikia ją turėti – bet ir būkime atviri visiems, tarnaukime visiems. Ne tam, kad primestume save, bet kad priimtume.

Kartais kunigai tapatinasi su tam tikra socialine ar netgi politine grupe, tačiau taip nėra gerai. Kunigas gali turėti įsitikinimus, tačiau neprivalo jų viešai demonstruoti, jis turi būti ganytoju visiems.

Kokį gyvenimą galėtume vadinti tikrai pavykusiu krikščionio gyvenimu?

Gražų gyvenimą. Ištikimybėje Viešpačiui. Krikščionis turi aiškiai žinoti, kad Dievo jam siūlomas kelias yra gyvenimo pilnatvė, o ne kažkokie draudimai. Tad pavykęs gyvenimas, tai – asmens realizacija. Vidinis asmens nuoseklumas, ištikimybė tam, ką Dievas mums siūlo.

Kartais galvojame, kad tikėjimas mums primeta kažkokių atsisakymų. Taip, galbūt iš pradžių tie atsisakymai padeda stotis į tikrąsias vėžes, atmetant tai, kas mus žeidžia, kas kliudo. Labai svarbu gyventi nuosekliai įsiklausant į savo sąžinę. Tą sąžinę, kurią mums duoda Viešpats, gyventi pagal teisingą sąžinę.

Šiandienė ideologija pasaulyje sako, kad žmogus turi gyventi taip, kaip galvoja. Taip, bet pirmiausiai reikia teisingai „galvoti“. Jeigu ta sąžinė nėra suformuota, vargu ar pasieksime pilnatvę. Reikalingas sąmoningumas, siekimas įgyti Dievo duodamą sąžinę.

Kaip turėtume pasiruošti birželį įvyksiančiai beatifikacijai? Kokius „namų darbus“ turėtume būtinai atlikti?

Manau, kad pirmiausias dalykas – kuo labiau supažindinti žmones su Matulionio asmenybe. Mes gal kažkiek ir žinome kas jis toks, bet svarbu, kad visi jį pažintų – jis to vertas!

Kitas dalykas, ruošiantis renginiui ir savęs paklausti: Matulionis taip puikiai sugebėjo gyventi savo tikėjimu, o aš? Vertėtų rasti momentą ir padaryti sąžinės peržvalgą. Ar šis asmuo kažką svarbaus mums sako? Ar matome jį kaip pavyzdį, užtarėją, kad sektume juo?

Tiesa, bus ir įvairių materialinių darbų, kurių teks imtis, tačiau svarbiausia – pristatyti Matulionio gyvenimo pavyzdį, kuris reikšmingas visiems: tiek katalikams, tiek ne, tiek lietuviams – tiek ir visam pasauliui.

Beatifikacija – tai pirmas žingsnis, kai pripažįstama asmens reikšmė vietinei bendruomenei. Toliau seka kanonizacija – kai Šventasis Tėvas pristato šventojo asmenį visam pasauliui. Tačiau, kad tai įvyktų, prieš tai patys lietuviai privalo pažinti ir pamilti tą šventąjį, – priešingu atveju, kas paliudys, kas sugebės perteikti jo asmenybės svarbą visiems pasaulio katalikams? Tad mūsų atsakomybė yra didelė.

Šia prasme tikinčiųjų jausmas yra itin svarus byloje…

Žinoma! Be to, kankinystės atveju nėra reikalingas stebuklas, tačiau kanonizacijai reikės stebuklo, o kad jis būtų, pirmiausia reikalingi žmonės, kurie prašo palaimintojo užtarimo, pasitiki juo, kad Viešpats per jį galėtų padaryti ženklą.

Tą matome ir kitų bylų atveju – štai Jurgis Matulaitis jau palaimintasis, tačiau, kad būtų pripažintas šventuoju, reikalingas stebuklas, o tam reikia, kad į jį būtų kreipiamasi, kad pal. Jurgis būtų žmonėms artimas, pažįstamas. Tad turim dėti pastangas jį pristatyti, kad žmonės ypatingomis gyvenimo aplinkybėmis kreiptųsi į jį ir Dievas galėtų duoti ženklą, o Bažnyčia galėtų pripažinti, kad šis žmogus vertas būti pateiktas kaip šventumo pavyzdys.

Kiek realu, kad popiežius Pranciškus šia ar kita proga aplankys Lietuvą?

Šis klausimas jau seniai keliamas, jau kuris laikas išreiškiamas toks troškimas. Pernai Vilniuje lankydamasis kardinolas Pietro Parolinas mums perdavė žinią, kad popiežius nori aplankyti Lietuvą, o kartu ir visą Baltijos šalių regioną. Tiesiog reikia rasti tam tinkamą momentą.

Kaip žinia, popiežius jau turi paisyti savo amžiaus ir sveikatos, riboti kelionių skaičių, tačiau tikrai puoselėja tokią mintį. Atrodo, kad nori išlaikyti aiškų beatifikacijos ir kanonizacijos atskyrimą, tad tikriausiai jo vizitas neįvyks šį birželį. Tačiau visos reikiamos institucijos jau pateikė savo dokumentaciją, ir dabar laukiam, kol popiežius ras tą tinkamą momentą. Nenoriu sužadinti nepagrįstų lūkesčių, tačiau popiežius ne kartą yra sakęs, kad tikrai nori atvažiuoti.

Šių metų kelionės jau suplanuotos: vyks į Fatimą, jau paskelbta kelionė į Airiją, į tarptautinį šeimų susitikimą, nori vykti dar šiais metais ilgo vizito į Indiją ir Šri lanką.

Žinau, kad dėl Lietuvos jau domisi, klausė, kiek laiko būtų reikalinga, tikslinasi informaciją, tai liudija, kad rimtai mąsto apie galimybę.

Ar tai bus greit ar kiek vėliau? Reikia kantrybės ir maldos. Aš manau, kad tikrai jį pamatysime Lietuvoje. Ir prezidentė per susitikimą su ambasadoriais, man patvirtino, kad laukia popiežiaus, ir vyriausybė… Tai labai svarbus veiksnys. Visi Lietuvos valdžios žmonės, sveikindami popiežių Kalėdų proga, atnaujino savo kvietimą.

Lygiai kaip ir Latvija bei Estija. Tai sudaro ir šiokią tokią problemą, nes atvažiuotų tikrai dėl visų trijų kraštų, popiežius norėtų, kad vizitas tilptų į vieną dieną, tačiau tai nėra įmanoma – į kurią šalį derėtų važiuoti? Tad popiežius bando rasti kitą išeitį, panašiai kaip su Gruzija, Azerbaidžianu ir Armėnija: pirmiausia aplankė Gruziją, o po mėnesio – Azerbaidžianą ir Armėniją vieną po kitos. Svarbu pagalvoti ir koks metų laikas labiausiai tiktų, kad būtų garantuotas geras oras ir netektų žmonėms stovėti po lietumi, kaip nutiko per Jono Pauliaus II vizitą. Jeigu įmanoma, žinoma. Manau, gegužės, birželio mėnesiai yra patys tinkamiausi.

Kalbino Saulena Žiugždaitė

Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt

Palikite savo mintis

Arkivyskupas Gintaras Grušas „Per Teofilį Matulionį pripažįstama skaudi Lietuvos istorija“

th

Bažnyčiai rengiantis arkivyskupą Teofilių Matulionį paskelbti palaimintuoju, Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas sako, kad tai reiškia ir naują Lietuvos kankinių, šalies istorijos pripažinimą.

„Tai yra pasaulinio masto visuotinės bažnyčios šventė, ilgai lauktas tarptautinis pripažinimas ne tik Teofiliaus Matulionio, bet jo asmenyje ir mūsų Lietuvos istorijos, mūsų kankinių“, – per spaudos konferenciją ketvirtadienį Vilniuje sakė metropolitas G. Grušas.
Anot jo, T. Matulionio skelbimas palaimintuoju „iškelia ir visą Lietuvos praėjusio amžiaus skaudžią istoriją į pasaulinį lygmenį“.

T. Matulionio paskelbimo palaimintuoju iškilmės rengiamos sekmadienį Vilniaus Katedros aikštėje. Beatifikacijos – skelbimo palaimintuoju – iškilmės Lietuvoje vyks pirmą kartą.

Pasak G. Grušo, T. Matulionio paskelbimas palaimintuoju tikintiesiems reiškia galimybę per jį priartėti prie Dievo.

„T. Matulionio patirtis, jo buvimas mums, mūsų tautai, yra ypatingai svarbus. T. Matulionis savo laiku ragino žmones melstis šventajam Kazimierui, todėl kad jis, kaip mūsų tautietis, mus labiau supras ir galės labiau užtarti. Tie žodžiai dabar atsisuka atgal į T. Matulionį, kuris paskelbtas palaimintuoju tampa mūsų maldų objektas (…). Dabartinėje geopolitinėje padėtyje, kuri kelia nerimo kaip ir ankstyvesnieji metai, jis visa tai sugebėjo ramiai priimti, pasitikėdamas Dievo apvaizda, ir jis užtarėjas tampa mums, mūsų tautai“, – dėstė G. Grušas.

Anot jo, tam, kad T. Matulionis būtų kanonizuotas – paskelbtas šventuoju, – reikėtų įrodyti stebuklus, nutikusius per jį prašant Dievo malonių. Beatifikacijos byla Romoje rūpinęsis kunigas Mindaugas Sabonis sako, kad jau yra pranešimų apie tokius stebuklus.

„Buvo patirtos malonės saugant šeimą, patirtos malonės apsisprendžiant dėl gyvybės, patirtos malonės vaduojantis iš priklausomybių nuo psichotropinių medžiagų. Vienas labai gražus liudijimas jaunos šeimos – galbūt tai bus kanonizacijos pradžia: vaikelis, kuriam medikai nustatė smegenyse krešulį ar kažką, buvo nuspręsta, jog tą vaikelį reikės operuoti, skelti jo galvelę, žodžiu, laukė labai rimta operacija, pasak tų tėvelių, kurie meldėsi į Teofilių Matulionį, po mėnesio susirinkęs medikų konsiliumas nustatė, kad tas vaikutis sveikas“, – pasakojo dabar kariuomenės kapelionu dirbantis M. Sabonis.

Iškilmėse Vilniuje, Katedros aikštėje, sekmadienį laukiama iki 50 tūkst. žmonių, ceremonijoje dalyvaus ir kariuomenė, nes T. Matulionis yra buvęs Lietuvos kariuomenė vyriausiasis kapelionas.

„Sekmadienį taip pat matysite šiek tiek Lietuvos kariuomenės aikštėje, garbės sargyba neš relikvijorių. Gali kilti klausimas, kodėl čia tiek Lietuvos kariuomenės, tai Lietuvos kariuomenė gerbia savo buvusį vyriausiąjį kapelioną. Turėsime tarp svečių ir kitų kraštų kariuomenė ordinarų vyskupų“, – pasakojo G. Grušas.

T. Matulionio gyvenimą nagrinėjęs M. Sabonis, be kita ko, sakė, kad šis represijas patyręs dvasininkas buvo žmogiškas ir drąsus.

„T. Matulionis būtų geras pavyzdys tokios sveiko ir blaivaus šventumo apibrėžimo. Labai dažnai šventieji yra pristatomi kaip kažkokie teletabiai, kurie gyvena savo šalyje, dainuoja savo daineles ar džiaugiasi savo džiaugsmais, tiesiog kažkas ten, o mes esame čia (…). Tiesiog akivaizdu, kad T. Matulionis gyveno liesdamas žemę, jo šventumas nėra kažkokie paranormalūs reiškiniai ar kažkokia malonė, kuriai gauti nereikia stengtis, nereikia nuoširdžiai atsiverti Dievui. T. Matulionis, kaip ir kiekvienas iš mūsų, klausė savęs, ką aš darau, jis klausė savęs, koks teisingas kelias“, – kalbėjo M. Sabonis.

Anot jo, T. Matulionio pavyzdys rodo, kad nereikia bijoti rinktis sunkesnio kelio.

T. Matulionis, limis.lt/wikipedia nuotr.

„Džiugu, jos T. Matulionis šiandien gali būti pavyzdžiu mums visiems nebijoti rinktis tai, kas yra teisinga, nebijoti rinktis, to kelio, kuris yra, akivaizdu, sudėtingesnis, kuriame reikės kentėti. Kaip pasakoja jo giminaičiai, ateinant antrajai sovietų okupacijos bangai, T. Matulionis jau užsisakė šimtasiūlę, šiltus batus, nes jis buvo apsisprendęs likti Lietuvoje ir jisai žinojo, kas jo laukia“, – pasakojo M. Sabonis.

T. Matulionis gimė 1873 metais Kudoriškio kaime, Alantos parapijoje Molėtų rajone, mokėsi Daugpilio gimnazijoje ir Petrapilio kunigų seminarijoje. 1900 metais jis Petrapilyje buvo įšventintas kunigu, darbavosi Latvijoje – Varaklianų ir Bikavos parapijose, o nuo 1910 metų – Petrapilyje.

1923 metais kunigas buvo suimtas ir nuteistas kalėti trejus metus. Grįžusį iš kalėjimo 1929 metais Petrapilyje vyskupas Antonijus Maleckis T. Matulionį slapta įšventino vyskupu, bet tais pačiais metais jis vėl buvo suimtas ir išsiųstas dešimčiai metų į lagerį Solovkų salose Rusijoje. Į Lietuvą dvasininkas grįžo 1933 metais. 13 metų padirbęs dvasininko darbą, T. Matulionis išvežtas į Vladimiro kalėjimą, vėliau – į Mordoviją.

Į Lietuvą vyskupas grįžo 1956-aisiais, apsigyveno Birštone, nes sovietų valdžia neleido įsikurti Kaišiadoryse, kur dirbo iki tremties. Vėliau už Vincento Sladkevičiaus įšventinimą vyskupu jis ištremtas į Šeduvą.

Už ypatingą ištikimybę Bažnyčiai popiežius Jonas XXIII 1962 metais vyskupui T. Matulionui suteikė arkivyskupo titulą. Tų pačių metų rugpjūtį bute Šeduvoje darant kratą arkivyskupui suleista neaiškios sudėties injekcija. Praėjus trims dienoms, jis mirė.

Palikite savo mintis

Mons. dr. Algirdas Jurevičius „Palaimintojo Teofiliaus ikonografijos žinia“

Vilniaus arkivyskupijos nuotrauka. Autorė - Laima Penekaitė

Viena iš jausmingiausių beatifikacijos iškilmių akimirkų – iškilmingas palaimintojo relikvijų įnešimas ir paveikslo atidengimas. Tuomet suskamba varpai, sugaudžia trimitai, o tikinčiųjų minios savo džiaugsmą išreiškia ovacijomis. Palaimintojo Teofiliaus Matulionio beatifikacijoje tikintiesiems buvo pristatytas vadinamasis kanoninis naujojo palaimintojo paveikslas. Kanoniniu vadinamas todėl, kad jo tapyboje buvo vadovaujamasi tradiciniam krikščioniškam sakraliniam menui keliamais reikalavimais (gr. kanon – taisyklė, nuostata, norma).

Kanoninis Pal. Teofiliaus Matulionio paveikslas

Svarbiausias krikščioniško meno uždavinys – neįstrigti gėrintis tobulu idėjos raiškos būdu, bet visų pirma nešti žinią, pranokstančią šiapusybę. Filosofas pasakytų, jog tai menas, kreipiantis „žiūrovų“ žvilgsnį link transcendencijos. Tenka apgailestauti, kad čia visiškai netinka žiūrovo–kūrinio santykis, nes tikras ir pavykęs sakralinio meno kūrinys kelia maldingų minčių ir skatina melstis. Šis menas yra prakalbinantis ir perteikiantis konkretų krikščionišką turinį. Anot Rytų krikščionių, ikona kyla iš maldos ir veda į maldą: ikona išlaisvina iš juslių, kurios suvokia tik išorinumus ir nepastebi tikrovę nušviečiančios Dvasios, uždarumo.

Esama skirtumo tarp sakralinio (su liturgija susijusio, bažnyčios erdvei priklausančio) ir apskritai religinio meno. Anot Josepho Ratzingerio, „šventųjų paveikslai nėra nuotraukos, nes sakralių paveikslų paskirtis – išvesti už ribų to, kas apčiuopiama vien materialiai, pažadinti vidines jusles ir išmokyti naujo regėjimo, regimybėje įžiūrinčio neregimybę. Paveikslo sakralumo esmė ta, kad jis kyla iš vidinio regėjimo ir todėl prie vidinio regėjimo ir veda“ (Liturgijos dvasia, 104).

Vos pasklidus žiniai apie vyskupo ir kankinio Teofiliaus Matulionio beatifikaciją, Bažnyčia inicijavo keturių pal. Teofiliaus sakralinių paveikslų tapybą (tris Lietuvoje ir vieną užsienyje). Privačių iniciatyvų šioje srityje taip pat esama. Grįžkime prie pal. Teofiliaus  paveikslo, kuris buvo pristatytas Vilniaus Katedros aikštėje. Palaimintojo vaizdavimo maniera sukurta Krokuvoje profesoriaus Czesławo Dźwigajaus meno dirbtuvėse bendradarbiaujant su Kaišiadorių vyskupijos atstovais. Idėją realizavo dailininkas Zbigniewas Gierczakas (gim. 1972 m.).

Kokią žinią skelbia mums šis palaimintojo atvaizdas?

Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenimo žinovai tuoj pat atpažins, jog pagrindinis sakralinio paveikslo motyvas yra paimtas iš 1933 m. nuotraukos, kuri tapo didžiule sensacija ir puikavosi pirmuose laikraščių puslapiuose ne tik Lietuvoje. Nuotraukoje vaizduojamas kalinio drabužiais (šimtasiūle) iš Solovkų lagerio grįžęs ir kalėjime drožinėta lazdele pasirėmęs vyskupas. Lageryje nebuvo žinoma apie slaptą Teofiliaus įšventinimą vyskupu. Tad iš šio slaptumo gimė menininkų mintis vaizduoti pal. Teofilių vyskupo drabužiais, ant kurių – kalinio šimtasiūlė. Vyskupystė yra ne reprezentacinis drabužis, bet vidinė dvasios kokybė, asmens įšventinimas atsakingoms pareigoms Dievo tautoje. Tad ir pal. Teofilius kalėjime jautėsi ne tiek kalinys, kiek dvasininkas – vyskupas, atsakingas už jam pavestuosius. Net ir tuomet, kai kunigams buvo uždrausta klausyti kitų kalinių išpažinčių, Teofilius nepaisė šio draudimo, todėl buvo pakartotinai nubaustas ir įkalintas griežto režimo kalėjime. Vyskupo atsakomybė reiškėsi ir tuomet, kai atsirado galimybė keičiantis kaliniams sugrįžti į Lietuvą. Drauge įkalintieji negalėjo suprasti, ko Teofilius spyriojasi ir neskuba duoti sutikimo. Tikro ganytojo paveikslas Teofiliaus asmenyje buvo toks pat akivaizdus, kaip vyskupo sutana paveiksle.

Rankoje vyskupas laiko lazdą, kuri jam kartu yra ir pastoralas – ganytojo lazda. Joje išdrožinėti Kaišiadorių vyskupijos heraldikos fragmentai: Dievo Apvaizdos akis ir Avinėlis. Rašymas ant sienų, o esant galimybei ir drožinėjimas – neatsiejama kalinių kasdienybės dalis. Vyskupas laiko lazdą ne todėl, kad būtų silpnas ir norėtų ja pasiremti, – jis laiko lazdą kaip ganytojas. Pagrindinis jo ramstis – pasitikėjimas Dievo Apvaizda bei tikėjimas galutine Avinėlio pergale prieš blogį.

Paveiksle žvaigždėms tenka gan svarbus vaidmuo, nes ant medinių narų matomas peiliuku išdrožinėtas vyskupo šūkis Per crucem ad astra – Per kryžių į žvaigždes. Žvaigždėtas dangus iš Solovkų salyno Baltojoje jūroje buvo puikiai matomas, todėl žemės purvo ir žvaigždėto dangaus kontrastas ypač iškalbingas.Sunkią kalinio kasdienybę išduoda raišteliais užrišami batai ir iš po vyskupiškos sutanos matomi ant kojų užvynioti autai. Dailininkas sąmoningai nupiešė švarius batus, nes tame įžiūrėjo vidinio švarumo ženklą, kurio nepajėgus užgožti joks purvas.. Nors vyskupas stovi ant purvinos žemės, tačiau nuo pat paveikslo apačios iki viršaus driekiasi šviesūs spalviniai tonai. Ryškiausiai spindi Šiaurinė žvaigždė, kuri lietuvių dažnai yra vadinama Marių arba Jūreivių (Jūrų) žvaigžde, nes pagal ją orientavosi žvejai ir jūrininkai. Be to, Jūrų Žvaigžde (Stella Maris) tituluojama ir Švč. Mergelė Marija, audringoje gyvenimo jūroje nušviečianti kelią pas Kristų.

Pal. Teofilius stovi tarp narų, kuriuose galima įžiūrėti kryžiaus formą. Narai čia tampa kryžiaus simboliu, o išdrožinėtas vyskupo šūkis kviečia neapsistoti ties kančia ir kelti žvilgsnį į dangų, į žvaigždes. 1955 m. pal. Teofilius vienam savo bičiuliui, kunigui iš Potmos, atsiuntė nuotrauką, joje užrašydamas: „Laisvas kalinys.“ Šie žodžiai tobuliausiai atspindi Teofiliaus vidinę nuotaiką: įkalinamas tik kūnas, bet žmogaus dvasia ir mintis visuomet turi laisvės erdvę. Tai ryškiau, tai blankiau pasirodantis spygliuotos vielos motyvas neleidžia nutolti nuo minties, kad čia kalbame apie LAISVĄ, nors ir įkalintą žmogų. Rankoje laikydamas Rožinio vėrinį palaimintasis liudija apie sklindančią iš maldos paguodą.

Laisvo kalinio idėja plėtojama ir pal. Teofiliaus žvilgsnyje, kuris viltingai nukreiptas ne tiek į tolį, kiek į kiekvieną, kuris ateina melsti palaimintojo užtarimo. Čia pasinaudojama Rytų tradicijos ikonografijoje reikšmingu principu: ne tik maldininkas kreipia savo žvilgsnį į šventąjį, bet ir šventasis žvelgia į besimeldžiantįjį.

Narų šešėlyje nematome daugiau įkalintų žmonių, bet matome daug tradicinių lietuviškų kryžių, kurie yra tarsi išplaukę iš Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslų. Kryžiai čia tampa tremtinių ir politinių kalinių personifikacija. Kiekvienam – savas kryžius, savi rūpesčiai ir išgyvenimai. Nors paveiksle ir daug tamsos, tačiau žvaigždėto dangaus fone akylas maldininkas įžvelgs Gailestingojo Jėzaus paveikslo motyvus. Dangaus pašvaistė vaizduojama lygiai taip, kaip ir laiminančios Jėzaus rankos pagal šv. Faustinos regėjimus tapytame paveiksle. Laimingas Teofilius, nuolat jautęs tokį stiprų užnugarį!

2017 m. liepos–rugpjūčio „Artuma“

Publikuota Teofilius.lt

Artuma logotipas

Palikite savo mintis

Kunigas Julius Sasnauskas „Tokių, koks buvo T. Matulionis, nebeatsiranda net Bažnyčioje“

a71e5467096f6a00d370ae7e67daba7737f4e5fcŠventumas suteikia gražų pavyzdį, bet tokių pavyzdžių galima rasti ir skaitant „Pinokio nuotykius“, nebūtina išmanyti arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenimo. O šventieji skelbiami todėl, kad pripažįstamas nematomas jų veikimas. Taip LRT.lt sako kunigas ir pranciškonų vienuolis Julius Sasnauskas. Jo teigimu, tokių asmenybių, koks buvo T. Matulionis, kuris sekmadienį bus paskelbtas palaimintuoju, šiais laikais neatsiranda net Bažnyčioje, tačiau kopijuoti šventojo gyvenimo ir nereikia – galima dėkoti, melstis ir gerbti.

Šį sekmadienį Vilniaus Katedros aikštėje vyks T. Matulionio (1873–1962) skelbimo palaimintuoju iškilmės. Jas nuo 13.30 val. bus galima tiesiogiai stebėti per LRT TELEVIZIJĄ ir portale LRT.lt. T. Matulionis gimė Utenos apskrityje, mokėsi Sankt Peterburgo seminarijoje, dirbo kunigu Latvijoje, Rusijoje, Lietuvoje. 1943 m. popiežiaus Pijaus XII paskirtas Kaišiadorių vyskupu, o 1962 m. Šventasis Tėvas Jonas XXIII suteikė T. Matulioniui arkivyskupo titulą. T. Matulioniui teko kelis kartus kalėti, būti tremiamam, sekamam KGB agentų. 1962 m., praėjus trims dienoms nuo kratos jo namuose, T. Matulionis mirė.

 – T. Matulionio beatifikacija pristatoma kaip išskirtinis istorinis įvykis. Kuo ji svarbi Lietuvai?

– Tokie dalykai išskirtiniai tiek, kiek žmogus pajėgia priimti tą išskirtinumą. Tai vyksta ne Guinnesso rekordų knygos principu, bet dėl daugelio priežasčių. Galima pasakyti, kad tai būtent toks įvykis, nes mes neturime daug šventųjų, neturime tokio pamaldumo (ypač palyginus su Lenkija). Taip jau susiklostė aplinkybės, kad šventieji ir palaimintieji buvo skelbiami kitur.

– Kodėl atkreiptas dėmesys į T. Matulionį, nuspręsta jį beatifikuoti?

– Buvo pradėtos kelių asmenų bylos dėl šventumo pripažinimo. Tai matomi, vieši asmenys, į kuriuos buvo nukreiptas didžiausias įsiūtis ir priešiškumas, juk norėta sudoroti katalikų Bažnyčios vadovybę. Vadinamosios šventumo bylos buvo pradėtos Telšių vyskupui Vincentui Borisevičiui, kuris buvo sušaudytas, ir Mečislovui Reiniui, mirusiam Vilniaus kalėjime. T. Matulionis tarp jų atrodė pilkiausias, turintis mažiausiai galimybių, bet atsitiko priešingai.

Kodėl taip atsitiko? Nes T. Matulionio gyvenimas labai nuoseklus. Kalbant apie V. Borisevičių ir M. Reinį, yra politinių dalykų, įtampos. Su T. Matulioniu viskas nuoseklu – tiek du teismai iki karo, tiek teismas po karo, jo pozicija.

Jis buvo dvasininkas, atsidavęs ir pasiaukojęs žmonėms. T. Matulionis visiškai nekreipė dėmesio į savo asmenį. Žinomas ir jo kankinystės faktas – T. Matulionis buvo nunuodytas, jo mirtis pagreitinta. Be to, sekėsi bylos vedėjui, kuris buvo lietuvis. Jis įgijo pagalbininkų Romoje, tad visos aplinkybės buvo palankios.

– Kokias T. Matulionio savybes išskirtumėte?

– Dabar į tai galima žiūrėti su grauduliu, nes tokios Bažnyčios, kokia buvo, jau nėra. Skaitant pareiškimus apie T. Matulionio sprendimus, elgesį, akivaizdu, kad jis buvo gana kategoriškas, konservatyvus. Vienintelis likęs jo garso įrašas yra sveikinimas ir tuo pačiu – vyskupo kreipimasis. Ten jis kalba labai tradiciškai, kad šeimos turi eiti išpažinties, melstis…

Nieko ypatingo nėra, bet juntamas jo nuoseklumas, pasiaukojimas. Kodėl jis taip veržėsi į Rusiją? Jis buvo Mogiliovo arkivyskupijos kunigas. Vyskupijos teritorija gana didelė, su išmėtytomis katalikiškomis parapijomis, kurių nebuvo itin daug. T. Matulionis priklausė tai vyskupijai ir liko jai ištikimas. Vėliau jį paskyrė į Kaišiadoris, bet jis vis norėjo likti Mogiliovo vyskupijoje.

Šventumo pusės yra dvi. Viena – tai, kad dovanojamas pavyzdys, istorija ir žinia. Kita – nematomas šventumo veikimas. Žinoma, gražių pavyzdžių ir taip pilna – galima skaityti „Pinokio nuotykius“ ar pasakas ir to rasti, nebūtina išmanyti T. Matulionio gyvenimo. Krikščioniškų pavyzdžių turime ir daugelyje šeimų. Tačiau šventieji skelbiami dėl to, kad pripažįstamas nematomas jų veikimas ir užtarimas.

– Kokį pavyzdį iš T. Matulionio galima imti? Dauguma sakytų, kad šventiesiems prilygti neįmanoma, ir net nesistengtų.

– Aš, kaip kunigas, irgi toks niekada nebūsiu, neturiu tokių duomenų, tokio auklėjimo, oratoriaus savybių ir uždavinio gyvenime. Taip pat buvau kalėjime, bet kitokiomis sąlygomis. Tai ne tas pats, kas kalėjime sėdėti 1923 m.

Paprastiems žmonėms lieka užtarimas. Pripažįstama, kad T. Matulionis – Dievo artumoje, Bažnyčia tiki jo nuopelnais, lobynu, sukauptu per darbus ir maldas, kančias. Tai tarsi buhalterija, bet graži buhalterija. Žmonės neturi jaustis įsipareigoję kopijuoti tokį gyvenimą. Galima tiesiog dėkoti Dievui, melstis, prašyti užtarimo, gerbti.

– Ar beatifikacija svarbi tik kaip lokalus įvykis? Kokią reikšmę tai gali turėti pasaulinei Bažnyčiai?

– Bažnyčios teologija gali būti įvairi. Dabar popiežius Pranciškus remia Dievo tautos sampratą. Tai reiškia, kad nereikia visko suvienodinti, padaryti dirbtinio centro. Visi kartu – ir vyskupai, ir pasauliečiai, ir Bažnyčios – turi savo turtų. Visos Bažnyčios turi savo patirtį, ar ji būtų 300, ar 2000 metų.

Pavyzdžiui, kalbėdamas apie gamtosaugos reikalus, popiežius Pranciškus remiasi Filipinų vyskupų konferencijos dokumentais, cituoja juos ir pan. Tai parodo tos Bažnyčios įžvalgas ir mintis, tam tikrą poziciją.

Šis įvykis yra mūsų Bažnyčios, tuo mes gal ir nenustebinsime kitų. Rodos, 2001 m. popiežius Jonas Paulius II paskelbė kankinių sąrašą. Jame – keli tūkstančiai asmenų, bet lietuvių nėra daug. Kitaip nei, pavyzdžiui, meksikiečių, kur katalikai šaudyti vien todėl, kad buvo katalikai. Nesužaisime skaičiais ar pretenzijomis į išskirtinumą.

Tačiau mes turime savo žmonių, turime tokį turtą. Tai svarbu pamatyti. Galbūt kalbu su nostalgija, kadangi tos Bažnyčios jau nebebus, ji praėjo. Žmonių, tokių kaip T. Matulionis, neatsiranda net Bažnyčioje.

– Kodėl šiais laikais neatsiranda tokių asmenybių? Ar mūsų dienomis trūksta iššūkių?

– Aš ir pats svarsčiau. Gal dabar nėra dėl ko kovoti. Anksčiau gyvenimas, ypač kaime, buvo toks, kad kito tikslo ir neatsirasdavo – tik išgyventi. Buvo ir turtingų žmonių, tačiau didžioji dauguma – labai paprasti. Patį gyvenimą jie priimdavo kaip iššūkį, kovą, turėjo įtempti jėgas.

Išbandymų niekas nenori, bet kai jie pasibaigia, kai pagalvoji po kelerių metų, pamatai, kad jie tave ir suformavo, viską davė, užgrūdino. Šiandien man dar labiau nesinorėtų sėsti į kalėjimą nei būnant 20 metų. Juk jau žinai, kaip smagu gyventi, jau skauda kaulus. Tačiau žinau, kad tai kūrė mano vidų, vaizduotę ir pan.

Sunkiais laikais pranokstame save, atsiranda papildomas naratyvas – ne savęs saugojimo, o galvojimo apie kitus. Seniau to reikalauta iš dažno žmogaus, dabar – ne. Žinoma, šeimose ir draugystėse yra panašių situacijų. Tačiau aš mąstau apie tai, kas bus, kai nebeliks visų kunigų, išgyvenusių pokarį. Ir neturiu atsakymo. Nematau, kad tai būtų kaip nors kompensuojama.

Lėkštumo, paviršutiniškumo labai daug. Tik jei žmonės bus atviri kitų reikalams, istorijoms, gal kažkas ir bus. Dabar niekas nenori būti mėtomas kaip T. Matulionis, kuris gimė Lietuvoje, vėliau atsidūrė Sankt Peterburge, Latvijoje ir t. t. Dėl to jis niekada nesiskundė.

Šiandien žmonės to nepatiria, visi nori patogių sąlygų, dirbti Vilniuje ar Kaune, kur daug žmonių. Tokių asmenybių kaip T. Matulionis šie laikai nesukuria. Tačiau gal sukuria ką kita, yra kitų pliusų. Tarp jaunų seminaristų ir kunigų daug socialinio jautrumo. Svarbu, kad tų savybių jie nepaliktų nuošalyje.

O šventieji veiks, tik tai yra tikėjimo klausimas. Šventųjų kultas nėra one way street (vienos krypties gatvė), kai važiuoji ir važiuoji. Yra keitimasis, kai tu kreipiesi, kai vyksta tam tikras dialogas. Šventiesiems atsirasti reikalinga malda. Jei šventasis nėra kankinys, reikia stebuklo, o stebuklai – ilgai ir kantriai išprašyti.

– Kaip manote, ar susidomėjimas T. Matulioniu nedings ir tik augs?

– Tai Bažnyčios prestižo reikalas. Manau, kad greitai atsiras kokia nauja bažnyčia T. Matulionio vardu. Dabar T. Matulionis gali painiotis su Jurgiu Matulaičiu, jie abu arkivyskupai. J. Matulaičio bažnyčios yra kelios – tiek Kaune, tiek Vilniuje. Net Amerikoje vykdoma misija.

Pažįstu jaunų kunigų, ypač Kaišiadorių vyskupijoje, kurie duos regimus pamaldumo ženklus, matysime jų pastangas. O visa kita – kaip ir visur pasaulyje.

Informacijos šaltinis: Virginija SližauskaitėLRT.lt

Palikite savo mintis

Saulena Žiugždaitė „Apie žmogų, nepasiklydusį istorijoje. Pokalbis su T. Matulionio bylos postulatoriumi“

kun. Mindaugas SabonisBaigiantis metams buvo paskelbta žinia apie tai, kad 2017-siais Lietuva turės dar vieną palaimintąjį – tiesą sakant, mažai kam žinomą, buvusį Kaišiadorių arkivyskupą Teofilių Matulionį (1873 – 1962).

„Bernardinai.lt“ skaitytojai turėjo galimybę su juo kiek susipažinti iš dr. Romos Zajančkauskienės tekstų, pristatėme ir paties T. Matulionio minčių. Šįkart – pokalbis su vienu iš beatifikacijos bylos rengėjų bažnytinės teisės daktaru, kun. Mindaugu Saboniu, iš arčiau susipažinusiu su būsimo palaimintojo asmenybe. „Tarp manęs ir Matulionio nebuvo meilės iš pirmo žvilgsnio. Tikrai neapsidžiaugiau, kai sužinojau, jog šalia studijų Romoje dar turėsiu tvarkyti ir Teofilio Matulionio beatifikacijos bylos reikalus“, – atvirauja kunigas.

Ar galite mūsų skaitytojams paaiškinti, ką apskritai reiškia paskelbimas palaimintuoju? Kuo tai dar skiriasi nuo kanonizacijos – pripažinimo šventuoju? Kokias sąlygas kelia Bažnyčia galimam kandidatui?

Turbūt reikėtų pradėti nuo sąvokų ir terminų, kurie yra vartojami tokio pobūdžio bylose:

Kandidatas į šventumą: kiekvienas iš mūsų.

Dievo tarnas: kandidatas, kuriam Vatikanas leido pradėti beatifikacijos bylą.

Garbingasis: Dievo tarnas, kurio šventumui arba kankinystei, išnagrinėtiems Šventųjų skelbimo kongregacijoje, savo dekretu pritaria popiežius.

Positio: didelės apimties nuodugnus ir sintetiškas beatifikacijos bylos, Dievo tarno gyvenimo ir kankinystės (arba dorybių praktikavimo) Vatikano komisijoms pristatymas.

Palaimintasis: titulas, leidžiantis dalinėje Bažnyčioje garbingąjį garbinti viešu kultu.

Šventasis: titulas, leidžiantis visuotinėje Bažnyčioje palaimintąjį garbinti viešu kultu.

Kaip jau minėjau, beatifikacija ar skelbimas palaimintuoju – tai iškilmingas dekreto forma parašyto popiežiaus leidimo paskelbimas, kuriuo garbingajam yra suteikiamas palaimintojo titulas ir tam tikroje Bažnyčios dalyje (dalinėje Bažnyčioje) leidžiamas jo garbinimas viešu, palaimintiesiems skirtu, kultu. Dėl to skelbimas palaimintuoju dažniausiai vyksta dalinėje Bažnyčioje, o popiežiškąjį dekretą perskaito Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas. Svarbu pabrėžti, jog liturgijoje Švč. Mergelei Marijai taikomas palaimintosios titulas negali būti suprantamas bažnytinėje teisėje vartojamo šio termino prasme, t. y., jog Dievo Motina nėra (dar) Bažnyčios paskelbta šventąja.

Kai palaimintojo užtarimas yra patvirtinamas stebuklu ir šis stebuklas yra pripažįstamas šventųjų skelbimo kongregacijoje, popiežius palaimintajam suteikia šventojo titulą, t. y. jį kanonizuoja. Kanonizacija – tai iškilmingas Popiežius dekreto paskelbimas, kuriuo leidžiama, kad palaimintasis visoje Bažnyčioje (visuotinėje Bažnyčioje) būtų garbinamas viešu ir šventiesiems skirtu kultu. Kanonizacijos vyksta Vatikane, o dekretą perskaito pats popiežius.

Tiek beatifikacija, tiek kanonizacija yra aukštos teologinės kokybės Popiežiaus magisterinis aktas. Tuo ir galima paaiškinti, kodėl Katalikų Bažnyčioje šie procesai yra vedami taip kruopščiai ir skrupulingai. Kaip Vatikane yra įprasta sakyti: „Non santo subito, ma santo sicuro“ (ne greitas šventasis, bet tikras šventasis).

Savo tikintiesiems pristatydama sektiną tikėjimo modelį ir šventąjį, Bažnyčia nori būti tikra, jog kartu nepristato ir nuodėmės. Kitais žodžiais tariant, jog kandidatas į šventumą, Dievui padedant, įveikė savo žmogišką silpnumą, ydas ir susitvarkė su gyvenime iškilusiais iššūkiais ar sunkumais. Svarbu pabrėžti, jog beatifikacijos proceso metu, kai diecezinėje fazėje renkama įvairaus tipo medžiaga ir apklausiami liudininkai, o Romos fazėje visa tai analizuojama, sisteminama, vertinama ir suguldoma į Positio, yra svarbu ne slėpti kandidato žmogiškumą, bet kaip tik jį kuo labiau paryškinti.

Apibendrinant būtų galima teigti, jog beatifikacijos ir kanonizacijos procesų tikslai yra: kuo geriau pažinti būsimąjį šventąjį; leisti nūdienos žmogui jį atrasti ne kaip abstrakčią istorinę figūrą, bet kaip modelį, kuriuo galima sekti; pristatyti pas Viešpatį esantį mūsų užtarėją, kuris gali mums išmelsti malonių.

Šventuoju gali tapti kiekvienas tikintis katalikas. Pradedant beatifikacijos bylą, svarbu, kad kandidatas po mirties tikinčiųjų būtų žinomas ir mėgstamas, o pamaldumas į jį nebūtų dirbtinas (nebūtų vyskupų ar kunigų lieptas). Šventumo sąvoka bažnytinėje teisėje apima tiek gyvybės aukojimą dėl tikėjimo, tiek dorybių praktikavimą, todėl sąlygos, kurios byloje bus keliamos Dievo tarnui, priklausys nuo jo biografijos detalių. Kankinystės atveju svarbu, kad Dievo tarną persekiotojas būtų kankinęs dėl tikėjimo ar tikėjimo dorybės (odium fidei); kad persekiotojas tiesiogiai ar netiesiogiai sąlygotų Dievo Tarno mirtį; kad Dievo tarnas mirtį priimtų su tikėjimu. Romos fazėje beatifikacijos bylos sėkmė priklausys, kaip gerai bus pristatyti minėtieji momentai. Nesėkmės atveju atitinkamos Vatikano komisijos postulatoriui liepia nutraukti beatifikacijos procesą arba papildyti ir išaiškinti abejonių sukėlusius faktus ar liudijimus. Tokio pobūdžio byloms patvirtintas stebuklas nėra būtinas.

Kalbant apie praktikavusius dorybes kandidatus, svarbu, kad pastarieji būtų herojiškai praktikavę visas dorybes. Nesunku įsivaizduoti, jog tokio pobūdžio bylos, kuriose dorybių perspektyvoje reikia kuo nuodugniau ir detaliau išnagrinėti kiekvieną kandidato į šventumo biografijos vingį, savo apimtimi siekia kelis tūkstančius puslapių. Be to, tokiam beatifikacijos procesui pabaigti reikalingas Šventųjų skelbimo kongregacijos patvirtintas stebuklas.

Kaip nutiko, kad iš daugybės lietuvių kandidatų pirmenybė teko arkivyskupui Teofiliui Matulioniui? Popiežius pripažino jo kankinystę, ar tai nėra pakankamas motyvas iškart pripažinti ir asmens šventumą?

Reikia pripažinti, jog šį ir panašių klausimų man užduoda dažnai. Po gruodžio 1 d. teko girdėti įvairiausių versijų: kad Kaišiadorių vyskupija šią bylą nusipirko; jog buvo pasamdyti patys geriausi advokatai Vatikane; kad Šventųjų kongregacijai Matulionis patinka labiau nei kiti lietuvių kandidatai ir t. t. Šis `beatifikacinis neraštingumas` nestebina. Pas mus vis dar gajus tokio pobūdžio bylų šaržavimas ir mistifikavimas. Perskaičius kai kurių vyskupijų ar katalikiškos žiniasklaidos oficialiose svetainėse publikuojamą medžiagą neretai galima susidaryti įspūdį, jog beatifikacijos bylos – tai vyskupijose padrikai surinkti dokumentai ir liudininkų liudijimai, o Šventųjų skelbimo kongregacija Vatikane – kaprizingas namų darbų koreguotojas ar taisytojas.

Be abejo, medžiagos rinkimas ir šaltinių tikrinimas diecezinėje fazėje turi pamatinę reikšmę tokiose procesuose, tačiau, kaip ir buvo minėta aukščiau, pats darbas (vadinamosios Positio rašymas, kurį vertina Vatikano teologų ir kardinolų komisijos) vyksta Romoje, padedant Šventųjų kongregacijai. Kadangi beveik visi, kurie vertina šią Positio, yra žymesni Romos universitetų dėstytojai ar aukšti Romos kurijos tarnautojai, todėl paprastai tokiam darbui keliami reikalavimai yra aukšti. Pradedant kalbos kultūra (rašyti galima tik 8 oficialiomis kalbomis) ir baigiant apimtimi, metodologija, šaltiniais, tyrimų struktūra ir turinio pristatymu. Turiu liūdnai konstatuoti, jog Vatikane be Matulionio daugiau niekam iš lietuvių kandidatų šiuo metu nėra rašoma Positio. Tad reziumuojant ir kartu atsakant į Jūsų klausimą galima teigti, jog Vatikanas, net jei ir norėtų, neturėtų kam teikti pirmenybę lietuviškose bylose.

Kas dėl Matulionio šventumo, tai jau minėjau, jog, įrodžius šventųjų kankinystę ar herojišką dorybių praktikavimą, Dievo tarnai skelbiami palaimintaisiais. Šventumas – tai antrasis laiptelis, kurį palaimintieji užlipa kongregacijai patvirtinus stebuklą. Tokios jau šio žaidimo taisyklės, kurios galioja visiems. Be abejo, ši bažnytinės teisės nustatyta tvarka neturi nieko bendro su pačiu tikinčiųjų šventumu. Tai greičiau Bažnyčios tikrumo šventumu laipsniai. Kuo mes juos vadiname, skelbiame čia ir kokius procesus jų atžvilgiu vykdome – tai jiems amžinybėje jokios įtakos neturi ir jų likimo nekeičia. Nepažindami, nesekdami, ir jų užtarimo neprašydami, mes nuskriaudžiame save pačius, o ne šventuosius.

Kaip vyksta pati paskelbimo procedūra? Kam turime ruoštis? Kokius namų darbus atlikti?

Paprastai palaimintuoju skelbimo dekretas yra perskaitomas per šv. Mišias. Reikėtų nepamiršti, jog ši iš pirmo žvilgsnio kukli procedūra – tai visuotinės Bažnyčios dovana dalinei Bažnyčiai. Šventųjų Kongregacijos prefektas kard. Angelo Amato su džiaugsmu priėmė kvietimą birželį atvykti į Lietuvą ir popiežiaus vardu įteikti šią dovaną Lietuvos tikintiesiems. Tikiu, jog mokėsime šia dovana džiaugtis.

Organizacinių dalykų neišmanau. Galiu tik įsivaizduoti, kad suorganizuoti tokį renginį bus nemažas iššūkis visiems Lietuvos tikintiesiems. Sekant kitose šalyse palaimintųjų skelbimus į akis krenta jų masiškumas ir liturgijos grožis.

Kaip žinome, Matulionis – tai ne tik Kaišiadorių ar Lietuvos vyskupas. Savo didesnę gyvenimo dalį jis praleido svetur ir laisvai kalbėdamas latviškai, lenkiškai, baltarusiškai savo pastoraciniame darbe mokėjo būti visiems vienodai geras. Todėl, manau, kad vienas iš svarbiausių darbų mums bus pakviesti ir svetingai sutikti mūsų kaimynus latvius, lenkus, rusus, baltarusius.

Kuo jums asmeniškai labiausiai imponuoja būsimas palaimintasis? Kuo jo liudijimas svarbus Lietuvos žmonėms?

Nemeluosiu. Tarp manęs ir Matulionio nebuvo meilės iš pirmo žvilgsnio. Tikrai neapsidžiaugiau, kai sužinojau, jog šalia studijų Romoje dar turėsiu tvarkyti ir Teofilio Matulionio beatifikacijos bylos reikalus. Tuo metu Matulaitis ir Matulionis man skambėjo vienodai, o girdėti pasakojimai ir skambios deklaracijos apie pastarojo kankinystę ir tvirtumą man labai kvepėjo triumfalizmu ir patosu (kurio mūsų Bažnyčioje netrūksta).

Nereiktų stebėtis, jog pradžioje su tokiais nusistatymais ir ignoravimu turėjau vienintelį ir, kaip man atrodė, teisingą norą – įrodyti, kad Matulionis per daug sureikšmintas, o jo šventumo burbulas išpūstas. Kaip dabar atsimenu mintis, kurios piršosi į galvą pradėjus rašyti Positio ir ant stalo pasidėjus Matulionio raštus bei pamokslus (kai kurie jų buvo daugiau nei 80 m. senumo): Ką šis antikvarinis vyskupas gali man pasakyti šiandien? Juk mes, nūdienos katalikai, esame kitokie, esam modernūs ir t. t.? Tai laiko gaišimas... Kaip patys matote, šio švento vyskupo byla buvo pavesta tvarkyti nešventam postulatoriui.

Atrandant ir geriau pažįstant Matulionį, į akis krito, kad jo yra visur ir labai daug. Ir slaptuose KGB archyvuose, ir Mogiliovo vyskupijos kanceliarijoje, ir Romos apaštališkosios lietuvių kolegijos rektoriaus Tulabos asmeniniame archyve ir privačiose nuotraukų ar dokumentų kolekcijose… To nežinojau. Dabar išdrįsčiau teigti, kad, neieškodami šventųjų, mes tiesiog nepastebime kiek jų yra daug ir visur.

Kas mane, cinišką postulatorių, pakeitė – tai Matulionio nesuvaidintas pamaldumas, paprastumas ir svarbiausia – tėviškumas. Tėvas – tai žmogus, kuris nebijo; kuriam tu rūpi; kurio pavyzdžiu gali sekti… Toks buvo Matulionis. Arkivyskupas pirmosios sovietų okupacijos metu neišsigando represijų ir bauginimų (net ir tada, kai jo kolega, vyskupas Borisevičius, buvo sušaudytas). Politinei situacijai pasikeitus, jis nepuolė dėkoti ir šlovinti nacistinės valdžios. Grįžus sovietams, nebėgo ir kantriai laukė savo eilinio įkalinimo. Matulioniui buvo svetimi diplomatiniai reveransai ir pataikavimai. Tiek sovietų ar nacių režimo funkcionieriams, tiek savo ganomiesiems jis kalbėjo drąsiu, labai aiškiu ir reikliu tonu. Arkivyskupas nepasiklydo istorijoje.

Gyvenimo verpetuose nebijoti daryti tai, kas yra teisinga – tai, be abejo, didžiulė Dievo malonė. Manau, brangi dovana, kurią Matulionis paliko mums – tai konkretus ir apčiuopiamas pavyzdys, kaip teisingai reikia atsakyti į Dievo meilę. Meilę, kuri gali pasireikšti keistose, absurdiškose situacijose ir, atrodytų, toli nuo Dievo esančiose vietose. Šiandienos lietuvis, manau, tūrėtų įsižiūrėti į šį vyskupą, kuris niekada niekuo nesiskųsdavo. Matulionis – tai ne keršto, atpildo ar teisingumo persekiotojams, bet gailestingumo šauklys. Tokie ir yra tikri kankiniai.

Susirašinėjo Saulena Žiugždaitė

Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt

Palikite savo mintis

Prof. Paulius Subačius „Kiekvienas žmogus turėtų savęs paklausti, ar jis nori dalyvauti istorijoje“

082c7e4501ea5ff886cc785ba2d906abb4b85e1b2017 m. birželio 25 d. Lietuvoje įvyko tai, ko dar niekada mūsų šalyje nėra buvę – vyskupas Teofilius Matulionis buvo skelbiamas palaimintuoju. Vilniuje, Katedros aikštėje sulaukta kelių dešimčių tūkstančių žmonių, buvo nemažai svečių iš užsienio.

Vilniaus universiteto profesorius Paulius Subačius sako, kad šis įvykis Lietuvai – ne tik religinis, bet ir visuomeninis įvykis. Dalyvauti jame, ar ne kiekvienas turi apsispręsti sąmoningai, ne bandos jausmo vejamas. Profesorius taip pat ragina lietuvius plėsti savo mąstymą ir Teofiliaus Matulionio „nesisavinti“, bet „dalintis“ juo su visuotine Bažnyčia.

Jūsų manymu, kokia tikroji arkivyskupo Teofiliaus Matulionio skelbimo palaimintuoju reikšmė Lietuvai? Ar ji tik religinė, ar ir politinė?

Ne tik religinė. Jei kalbame apie politiškumą, – pirmiausia tai yra įvykis, kuris primena, kokiomis aplinkybėmis vyko ši kankinystė. Tai yra įvykis, kuris dar kartą pasauliui sako: XX-ąjame amžiuje žmonija, Vakarų civilizacija ir ne tik Vakarų civilizacija (nes tai buvo pasiekę Kiniją ir kitus Rytų kraštus) išgyveno du siaubingus totalitarizmus. Tie totalitarizmai nesiskaitė su žmogaus orumu, su jo įsitikinimais, jo prigimtimi. Remdamiesi šia beatifikacija, šiandienos politiniai lyderiai ir politikos komentatoriai turi progą dar kartą kalbėti apie tai, į ką mes neturėtume sugrįžti, apie tai, ko mes turėtumėm saugotis. Komunistinis ir fašistinis totalitarizmai sukėlė grėsmę visai civilizacijai, ne kuriai nors vienai šaliai ar kultūrai.

Beatifikacija gaivina mūsų pilietinę ir politinę atmintį. Valdžios institucijos dabar turi gerą progą prisiminti, kur veda netinkamas elgesys, kai nesiskaitoma su žmogumi, brutalia jėga bandoma pakeisti visuomenę, manipuliuojama teisiniais mechanizmais. Žmogaus orumo gynimas visada buvo krikščionybės ir Vakarų civilizacijos principas, to nevalia pamiršti, tuo reikia vadovautis.

Ne kartą teko išgirsti, kaip lietuviai džiaugiasi ir didžiuojasi, kad arkivyskupas Teofilius Matulionis buvo lietuvis, mūsų šalies sūnus. Ar „teisingai“ džiaugiasi?

Tai klaidinga interpretacija. Klaidinga manyti, kad tai „tautinis šventasis“. Reikia žvelgti plačiau ir „nesisavinti“ Teofiliaus Matulionio. Bažnyčia yra visuotinė, visi palaimintieji, šventieji ir kankiniai priklauso Visuotinei Bažnyčiai. Kiekviena šalis, miestas, bendruomenė ar šeima gali didžiuotis, kad jų krašte atsirado šventas žmogus, kuris pateikiamas visiems kaip pavyzdys ir dangiškasis užtarėjas, bet „savintis“ jo negalima.

Arkivyskupą Teofilių Matulionį sieti su tautiškumu, mano manymu, yra nesusipratimas. Tai gali daryti tik tie žmonės, kurie visiškai neskaitė jo biografijos. Drįsčiau teigti, kad šalia kitų lietuvių kandidatų į palaimintuosius ir šventuosius, arkivyskupas Teofilius Matulionis kaip tik reprezentuoja netautiškumą. Arkivyskupui Teofiliui tikėjimas, asmens orumas, pasipriešinimas totalitarinėms sistemoms buvo kur kas svarbesni už tautinius dalykus. Jis tarnavo daugelio tautų žmonėms: lietuviams, latviams, baltarusiams, rusams, ypač lageriuose, kur arkivyskupas kalėjo. Ten buvo didžiulė įvairovė visokių tautų žmonių. Arkivyskupas Teofilius Matulionis tikrąja šio žodžio prasme reprezentavo Visuotinės Bažnyčios kunigą, vyskupą. Jis – kankinys lietuvis, bet ne „lietuvių kankinys“.

Žinome, kad į arkivyskupo Teofiliaus skelbimo palaimintuoju iškilmes Vilniaus Katedros aikštėje atvyks labai daug žmonių. Ar tai reikšminga? Jei taip, tai kam reikšminga?

Svarbiausia yra teisingas kiekvieno žmogaus nusiteikimas vykstant į šią šventę. Šiuo veiksmu nereikia siekti niekam nieko pademonstruoti, įrodyti. Beatifikacijos iškilmė yra gera proga pažvelgti į savo vidų, pagalvoti apie dvasinius dalykus, apie savo tikėjimą. Kartu tai yra puiki proga paprašyti palaimintojo globos ir užtarimo, dalyvauti jo dangiškoje garbėje, prisiliesti prie jo. Žmogus turi suprasti, kad viso to reikia jam pačiam, ne kam nors kitam.

Beatifikacija kartu yra ir ypatingas istorinis įvykis, kuris artimoje aplinkoje gali pasitaikyti tik vieną kartą. Kiekvienas žmogus turėtų savęs paklausti: ar aš noriu dalyvauti istorijoje.

Istorikai dabar tyrinėja šaltinius, randa atsiminimų nuobirų, kaip viskas vyko, kai per Šventojo Kazimiero kanonizaciją (skelbimo šventuoju iškilmes) į Vilnių iš Romos buvo atgabenta pašventinta Šv. Kazimiero vėliava. Tuo metu kanonizacija vyko kitaip, nei dabar. Vėliava buvo nešama per visą Vilnių. Istoriniuose šaltiniuose pasakojama kas dalyvavo iškilmėse, kokios jos buvo. Pasirodo dalyvavo ir kitų tautybių, ir kitų tikėjimų žmonių, pavyzdžiui, eiseną stebėjo judėjų bendruomenė. Tai vyko prieš 400 metų, o žmonių atsiminimai yra svarbūs ir dabar.

Taigi, kiekvienas turi sau atsakyti: ką aš veiksiu per beatifikacijos iškilmes. Svarbiausia yra malda, o ji – pirmiausia asmenimis reikalas, tik paskui bendruomeninis. Bendruomeniškumas tokiuose renginiuose ir apskritai žmogaus gyvenime taip pat yra labai svarbus. Kartu būti, kartu melstis – prasminga ir svarbu. Kai vienu metu meldžiasi daug žmonių, malda turi didelę galią.

Pasirodė žinia, kad į beatifikacijos iškilmes Vilniuje organizuotai, specialiai užsakytu traukiniu atvyks apie 300 baltarusių. Ar tai reikšminga, ką tai rodo?

Teofiliaus Matulionio beatifikacija labai apsidžiaugė arkivyskupas Kondrusevičius (Minsko ir Mogiliavo (Baltarusija) arkivyskupas).

Lietuvos bažnytinių provincijų ribos šiuo metu sutampa su Lietuvos valstybės ribomis, Šventasis popiežius Jonas Paulius II-asis sutvarkė šį administravimą. Tačiau, jei mes žvelgiame plačiau istoriškai – Vilnius šiaip ar taip yra kur kas didesnės teritorijos religinis centras. Istoriškai Baltarusijos (Gudijos) didžiajai daliai teritorijos, kurioje gyvena katalikai, Vilnius yra centras. Tai ir beatifikacija Vilniuje jiems yra svarbi. Kita vertus, aš jau minėjau, kad arkivyskupas Teofilius Matulionis buvo visų šiame Europos regione gyvenančių tautų ganytojas.

Turiu pasakyti, kad šia prasme arkivyskupas Teofilius Matulionis turi dvasinių įpėdinių. Dabartiniai Baltarusijos katalikų dvasiniai vadovai yra baigę seminarijas Lietuvoje, ugdyti Lietuvoje, moka lietuviškai, jaučia stiprų ryšį su mūsų šalimi ir su vyresnės kartos mūsų dvasininkais, nes yra gerai pažįstami, kartu mokęsi, kartu kunigavę, ir legaliai, ir pogrindyje. Todėl ir arkivyskupo T. Kondrusevičiaus pasidžiaugimas, ir baltarusių važiavimas į beatifikacijos iškilmes Vilniuje, mano supratimu, yra natūralus ir istoriškai pagrįstas dalykas. Galime pasidžiaugti, nes tai rodo mūsų dvasinę giminystę, rodo, kad mūsų ryšiai su baltarusiais nėra nutrūkę, nors valstybės siena, kaip išorinė ES siena, NATO siena, šiuo metu gana uždara. Beatifikacija Vilniuje – puikus pavyzdys, kad Bažnyčiai sienų nėra, tikintiems žmonėms sienų nėra. Iš tiesų, tai Bažnyčia, tikintieji Vakarų civilizacijoje visada buvo vienas svarbiausių veiksnių, kad sienų liktų kuo mažiau, kad per sienas būtų galima laisvai keliauti. Piligrimystė iš Baltarusijos – puikus to liudijimas. Tikintieji rodo pavyzdį, kaip galima susišnekėti, kaip galima kartu melstis, turėti bendrų interesų.

Grįžkime prie Lietuvos. Raginote lietuvius nesisavinti arkivyskupo Teofiliaus Matulionio, bet visgi, ką paprastam Lietuvos žmogui reiškia šis įvykis?

Mes sakome, kad esame kankinių kraštas. Mūsų regioną JAV istorikas Timotis Sneideris pavadino „kruvinosiomis žemėmis“. Iš tikrųjų Lietuva patenka į tą juostą Europoje, kur nuo XX-ojo amžiaus totalitarizmų buvo daugiausiai nukentėjusių žmonių. Daug Lietuvos gyventojų turi šią skaudžią istorinę atmintį per savo šeimos, artimųjų, savo asmeninį gyvenimą.

Tai štai, asmuo, Bažnyčios skelbiamas kankiniu, palaimintuoju, tarsi simbolizuoja tą skaudžią istorinę patirtį. Šia prasme Teofilius Matulionis yra „mūsų“. Iš surinktos istorinės medžiagos žmonės turėtų suprasti, kad arkivyskupas Teofilius Matulionis buvo labai paprastas žmogus, ne pasikėlęs valdytojas, o artimas kiekvienam žmogui, rūpinęsis paprastais dalykais, kalėjęs lageriuose, pasitikėjęs žmonėmis ir iš jų sulaukęs pasitikėjimo. Teofilius Matulionis buvo labai paprastas nepaprastas žmogus.

Minėjote, kad Lietuva – kankinių kraštas, bet ne visi kankiniai yra skelbiami palaimintaisiais. Gal yra skirtingų kankinysčių?

Pirmiausia būtina pabrėžti, kad nepaskelbus žmogaus palaimintuoju ar šventuoju, neužvedus jam beatifikacijos bylos, neįtraukus jo į kokį nors kentėjusiųjų sąrašą, nepaneigiama jo kankinystė. Nuo pat ankstyvųjų krikščionybės amžių, nuo pirmųjų krikščionių persekiojimų per visą Bažnyčios istoriją perduodama ši mintis. Įvardijama, kad asmuo, kuris kažką paaukojo, o dažniausiai gyvybę, tikėjimui liudyti, su intencija, kad tai yra dėl Dievo, kiekvienas toks asmuo dalyvavo kankinystėje. Žmogaus atmintis yra ribota, ne visus gali įvardinti. Bet Dievo atmintis neribota ir Jis kiekvieno nuopelnus, pastangas ir geras intencijas įvertins. Toks yra mūsų tikėjimas.

Kuo skiriasi kentėjimas ir kankinystė?

Kankinystė yra pasirinktas dalykas. Tu nepasirenki situacijos, kurioje atsiduri, bet pasirenki toje situacijoje elgtis tam tikru būdu, nesiekti lengvesnio kelio, pasiryžti tarnauti kitam ir, ką sunkiau suvokti netikintiems žmonėms, pasirenki aukoti savo kentėjimą didesnei Dievo garbei. Taip teologiškai aiškinama kankinystė.

Arkivyskupas Teofilius Matulionis sąmoningai pasirinko savo auką skirti Dievo garbei. Jis nepasirinko pakliūti į kalėjimą, į tremtį. Tiesa, per revoliuciją jis galėjo bėgti iš Rusijos, ką darė kiti, bet jis pasirinko likti su savo tikinčiaisiais. Tačiau vykusių istorinių įvykių jis nepasirinko. Tai, kaip į šiuos įvykius reagavo ir kam savo kentėjimą dedikavo, kaip tai suprato ir vertino – tai jau sąmoningi sprendimai, kurie įrodo jo kankinystę. Arkivyskupas Teofilius Matulionis yra tik vienas iš šimtų ir tūkstančių neišsižadėjusių savo tikėjimo pavojaus akivaizdoje, jis nėra išimtis. Tačiau jo pagerbimas, iškėlimas į Altoriaus Garbę yra drauge ir visų kitų, pasirinkusių tokį pat kelią, pagerbimas.

Kalbino Viktorija Urbonaitė

Bernardinai.lt

Palikite savo mintis

Arūnas Streikus „Arkivyskupo Teofilio Matulionio asmenybės atspindžiai istoriniuose šaltiniuose“ (radijo paskaita)

Palaimintasis Teofilius Matulionis. Kanoninis paveikslas.Herojiškų tikėjimo liudijimų pavyzdžiai XX a., kai krikščionys susidūrė su totalitarinių režimų skleidžiama neapykanta, šiandien regimi kaip viena iš atramų, galinčių padėti pristabdyti dechristianizaciją postmodernioje visuomenėje. Didžiojo krikščionybės jubiliejaus proga 2000 m. gegužės 7 d. Romos koliziejuje popiežius Jonas Paulius II iškilmingai paskelbė XX a. Bažnyčios martirologą, kuriame tarp 30 tūkst. naujųjų tikėjimo kankinių yra įrašytos ir 114 lietuvių pavardės. Taip LRT KLASIKOS laidoje paskaitą apie arkivyskupą Teofilių Matulionį pradeda dr. Arūnas Streikus.

Naujosios kankinystės aktualumą patvirtina ir daugumoje Lietuvos vyskupijų iš karto po nepriklausomybės atkūrimo pradėtos, per pastarąjį dešimtmetį gerokai į priekį pasistūmėjusios okupacijų metais represuotų dvasininkų ir pasauliečių beatifikacijos bylos. Tai, kad šventųjų skelbimo kongregacija, siekdama išvengti kankinystės reiškinio devalvavimo, labai kruopščiai tikrina ir kritiškai vertina apie kandidatus į šventumą surinktą istorinę medžiagą, yra vienas iš faktorių, skatinančių naujosios Bažnyčios istorijos tyrimus. Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje taip pat parengta nemažai istorinių šaltinių rinkinių, akademinių studijų ir populiarių publikacijų, kurios atskleidžia vis naujus tikėjimo kankinių gyvenimų ir jų tragiškų atomazgų puslapius.
 Svarbus slenkstis beatifikuojant lietuvių tikėjimo kankinius, buvo peržengtas 2017 m. gruodžio 1 d., kai popiežiaus Pranciškaus įgaliota Šventųjų skelbimo kongregacija paskelbė dekretą, pripažįstantį Dievo tarno arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kankinystę ir taip atveriantį kelią jo paskelbimui palaimintuoju. Tai suteikia progą dar kartą pažvelgti į vysk. Matulionio gyvenimo ir kankinystės istoriją, apibendrinti sukauptus faktinius duomenis ir paryškinti mažiau žinomus šios istorijos aspektus. Istorikai sutaria, kad apie istorines asmenybes daugiausia pasako jų pačių palikti rašytiniai liudijimai, sukurti ne apmąstant įvykius iš laiko perspektyvos, o jiems tebesirutuliojant ir nežinant, kokia bus jų atomazga. Vertingiausiais tokio pobūdžio šaltiniais laikomi dienoraščiai ir privatūs laiškai.

Vysk. Matulionis nerašė dienoraščio, nepaliko jis ir įspūdingo publikuotų kūrinių sąrašo, t. y. tokių šaltinių, kurie padėtų detaliau rekonstruoti jo dvasinio ir intelektualinio gyvenimo biografiją. Vis dėlto ir šiuo atveju turime kelis unikalius šaltinius, leidžiančius geriau pažinti ne tik vysk. Matulionio ganytojišką veiklą, bet ir jo asmenybės bruožus, sužinoti, ką jis galvojo apie laikotarpio realijas. Kadangi minėti šaltiniai susiję su paskutiniu vysk. Matulionio žemiškojo gyvenimo etapu, t. y. laikotarpiu nuo paskutinio, jau trečiojo įkalinimo 1947 m. iki mirties 1962 m., paskaitos chronologiniai rėmai irgi sutaps su šiomis ribinėmis datomis.

Nemažai kituose šaltiniuose nefiksuotų, įdomių detalių būsimojo Palaimintojo autoportretui suteikia jo giminaičių išsaugotas nemažas laiškų, arkivyskupo iš įkalinimo vietų 1947–1956 m. siųstų broliams, brolienėms ir jų vaikams, pluoštas (apie 150 vnt.). Daugiausia tokių laiškų išsaugojo arkivyskupo pusseserės Uršulės Matulionytės sūnus Teofilius Pilka ir jo dukterėčia, brolio Jeronimo dukra Marija Matulionytė-Bendoraitienė. Pirmojoje kolekcijoje – arkivyskupo laiškai broliui Juozui Matulioniui, brolienei Michalinai ir kunigui Jonui Pilkai, rašyti iš Vladimiro kalėjimo ir invalidų lagerio Mordovijoje, antrojoje – laiškai arkivyskupo broliui Jeronimui, brolienei Emilijai, jų dukrai Marijai ir krikštasūniui Mindaugui.

e44f227a266ae0e05562dd9881d96e923ca9c9d3_article

Pirmieji artimuosius pasiekę vyskupo laiškai buvo parašyti dar Oršoje buvusiame kalinių perskirstymo punkte, kur vysk. Matulionis buvo išlaikytas beveik penkis mėnesius nuo 1947 m. gruodžio iki 1948 m. balandžio pabaigos. Jau laiškuose iš Oršos vyskupas reiškia savo gilią padėką už brolių jam teikiamą gyvybiškai svarbią materialinę paramą, tačiau kartu išsako ir kylantį nepatogumo jausmą, kad sunkiomis sąlygomis remdami jį broliai skriaudžia savo šeimas: ,,Aš esu Jums visokeriopai dėkingas už pagalbą siuntiniais, tačiau mane labai slegia ta mintis, kad aš esu Jums našta, kad aš nuskriaudžiu Jus, ypač šeimą, vaikus. Ar negalima būtų sutvarkyti taip, kad siųstų tik iš Kaišiadorių“ (1948 02 01 laiškas broliui Jeronimui).

Visi vyskupo laiškai iš Vladimiro kalėjimo jau rašyti rusų kalba. Tokia tvarka buvo nustatyta tam, kad laiškų turinį galėtų patikrinti įkalinimo įstaigų cenzoriai. Ne viename vyskupo laiške irgi galima rasti tikrintojo užtušuotų eilučių, kuriose vyskupas, spėtina, detaliau rašė apie kalinimo sąlygas. Ypatingojo kalėjimo kalinių komunikacija su išorės pasauliu buvo ypač sugriežtinta nuo 1949 m. kovo 1 d. Nuo šiol per metus kaliniai galėjo gauti ir siųsti tik po du laiškus per metus (iki tol buvo leidžiama gauti ir siųsti po du laiškus per mėnesį). Be to, buvo uždrausta kaliniams siųsti siuntinius su maisto produktais. Buvo leista siųsti tik pinigines perlaidas, iš kurių kaliniai galėjo apsipirkti kalėjimo parduotuvėje.

Nors dėl griežtos laiškų kontrolės vyskupas juose negalėjo laisvai reikšti savo minčių, atvirai rašyti apie savo dvasinę ir emocinę būklę, o juo labiau apie kalėjimo gyvenimą, iš juose esančių informacijos nuotrupų galima susidėlioti bent apytikrį vaizdą apie kalinio kasdienybę, jo dvasinę būseną. Visų pirma krinta į akis tai, kad nė viename laiške nesiskundžiama, nesielvartaujama dėl savo situacijos, patiriamų sunkumų. Apie save vyskupas dažniausiai parašo vienu ar puse sakinio (,,Gyvenu po senovei ir mano sveikata po senovei“), o visą kitą laiško turinį skiria padėkoms už gautus siuntinius, klausimams apie brolių ir jų šeimos narių sveikatą ir gyvenimo posūkius, taip pat perduoda linkėjimus jam svarbiems asmenims. Pavyzdžiui, viename pirmųjų jau iš Vladimiro rašytų laiškų jis džiaugiasi tuo, kad sūnėnas Jonas įstojo mokytis į geležinkelininkų mokyklą, teiraujasi apie Kauno kunigų seminarijoje studijavusį pusseserės sūnų Joną Pilką, siunčia linkėjimus seserims benediktinėms, o apie save rašo lakoniškai, tačiau su stebėtino optimizmo gaidele: ,,Laikausi po truputį. Nebe tokie jau mano metai, kad girtis sveikata, tačiau bet kokiu atveju, jeigu ji tokia bus ir ateityje, tai turbūt dar pasimatysime“ (laiškas broliui Jeronimui 1948 07 13).

Pirmosiomis 1949 m. dienomis rašytas vyskupo laiškas ne tik patvirtina gerą jo fizinę sveikatą, bet ir liudija puikią psichologinę būseną. Šiuo laišku vysk. Matulionis prašo brolio Jeronimo reguliariai siuntinėti laikraščius, taip pat atsiųsti jo turėtus vokiečių-rusų, prancūzų-rusų ir anglų-rusų kalbų žodynus bei tų kalbų savarankiško mokymosi vadovus. Matyt, daugybę laisvo laiko – Vladimiro kalėjimo kaliniai nebuvo varomi į darbus – vyskupas galvojo išnaudoti kalbų mokymuisi. Iš kelių užuominų vyskupo laiškuose galima pajusti, kad jam labai rūpėjo ir tai, kaip toliau klostosi vyskupijos likimas. Pavyzdžiui, 1949 m. pabaigoje rašytame laiške, išmaniai maskuodamas savo intenciją, klausia brolio Jeronimo patikslinimo: ,,Rašei apie vyskupijos mirtį, tačiau neparašei, kur palaidojo: Kaune ar kitoje vietoje?“ Šiuo atveju vyskupas akivaizdžiai norėjo išsiaiškinti, kuo pasibaigė režimo planai Kaišiadorių vyskupijos administravimą po prel. Bernardo Sužiedėlio suėmimo perduoti kurios nors kitos diecezijos valdytojui.

Laiškuose iš Vladimiro kalėjimo niekuomet nesiskundęs prasta savijauta, 1953 m. lapkričio pabaigoje, likus vos mėnesiui iki bausmės termino pabaigos, vysk. Matulionis sunkios būklės buvo paguldytas į kalėjimo ligoninę, kur apie pusmetį, iki 1954 m. gegužės pabaigos išgulėjo patale. Kadangi staigus vyskupo sveikatos būklės pablogėjimas buvo susijęs ne tik su bausmės pabaigos artėjimu, bet ir su perkėlimu į kamerą kitame kalėjimo aukšte, neatmestina prielaida, jog vyskupo sveikata buvo sutrikdyta dirbtinai. Mat, kaip liudija išlikę archyviniai dokumentai, sovietų Lietuvos valdžios institucijos anaiptol nebuvo suinteresuotos jo grįžimu. Iš 1955 m. gruodžio 10 d. LSSR KGB pirmininko Kazimiero Liaudžio rašto Antanui Sniečkui sužinome, kad jų pastangomis 1954 m. vyskupas iš Vladimiro kalėjimo ligoninės buvo perkeltas į Potmos invalidų namus Mordovijoje. Tame pat rašte Liaudis vėl prašė Sniečkų tarpininkauti, kad vysk. Matulioniui ir toliau nebūtų leidžiama grįžti į tėvynę, nes jo grįžimas „gali suaktyvinti priešišką reakcingai nusiteikusių kunigų veiklą ir pakeisti padėtį Kaišiadorių vyskupijos valdyme“.

Daugumą vysk. Matulionio laiškų, rašytų nuo 1954 m. pavasario iki 1956 m. vidurio, buvo išsaugoti Teofiliaus Pilkos, kuris 1956 m. jį ir parlydėjo į tėvynę. Šie laiškai jau rašyti lietuvių kalba ir yra gerokai informatyvesni nei rašyti kalėjime. Broliui Juozui ir jo žmonai Michalinai, taip pat kun. Jonui Pilkai rašytuose laiškuose, žinoma, dominuoja vyskupo išlaisvinimo ir jo grįžimo į Lietuvą tema. Iš laiškų sužinome, kad jų adresatai dėjo atkaklias, tačiau bergždžias pastangas gauti leidimą ganytojui grįžti į tėvynę. Net sunku suskaičiuoti, kiek kartų šiuo klausimu į įvairias sovietų valdžios įstaigas kreipėsi pats vysk. Matulionis, kun. Jonas Pilka ir brolienė Michalina, tai darydami tiek raštu, tiek bandydami asmeniškai pasikalbėti su sprendimus priimančiais pareigūnais (apeliuota į didelį politinį autoritetą turėjusius veikėjus Vorošilovą, Bulganiną, Žukovą).

Praradęs viltį sulaukti palankaus atsakymo, vysk. Matulionis nepuolė į rezignaciją ir nepradėjo dėl to kaltinti valdžios atstovų, tiesiog, kaip jam buvo būdinga iki tol, nuolankiai priėmė tai kaip dar vieną Dievo valios ženklą. Pasinaudodamas tuo, kad po Stalino mirties tokio tipo laisvės atėmimo vietose režimas buvo sąlygiškai švelnus, vyskupas gana aktyviai ėmėsi pastoracinio darbo tarp čia esančių įvairių tautybių katalikų: prieš šventes klausydavo jų išpažinčių ir teikdavo Atgailos sakramentą, dalydavosi su jais iš Lietuvos gautais ,,Dievo pyragais“ (taip jis laiškuose vadino Mišių komunikantus). Mišias aukojo ne tik pagal Jono Pilkos siunčiamas intencijas už mirusius, bet ir už savo dieceziją.

Net ir būdamas invalidų namuose-lageryje vysk. Matulionis praktiškai buvo izoliuotas nuo religinio gyvenimo Lietuvoje, nes ir toliau galėjo susirašinėti tik su giminėmis. Vienintelis jo informatorius buvo kun. Pilka, todėl vyskupas godžiai gaudė kiekvieną jo žinutę apie religinio gyvenimo būklę tėvynėje. Džiaugdamasis nemažėjančiu provincijos tikinčiųjų religiniu entuziazmu, vysk. Matulionis ypač domėjosi jaunimu (,,Įdomu kaip brangus mūsų jaunimas tuo atžvilgiu laikosi. Juk tai mūsų tautos ateitis“ – 1956 m. balandį teiravosi jis kun. Pilkos). Artimas jo santykis su jaunais žmonėmis aiškiai justi ir iš laiško krikštasūniui Mindaugui Teofiliui eilučių, kur jis ne tik reiškia pagarbą jauno žmogaus sprendimams, bet ir negaili praktiškų patarimų: ,,Labai džiugu, kad išsirinkai specialybę sulyg noro, tinkamą ir studijuoji su įdomumu ir malonumu. Ir aš kadaise mėgau ir sekėsi braižyti geometrijos braižinius. Vietoje treniruotis imtynėse patarčiau gimnastiką. Treniruotė neigiamai veikia ant širdies, o gimnastika, ypač sėdintį gyvenimą vedantiems, ne tik naudinga, bet būtina“ (1956 01 12).

Būdamas invalidų namuose, vysk. Matulionis nenustojo rūpintis ir giminaičių fizine bei dvasine sveikata. Tuometinė, kaip ir šiuolaikinė medicina toli gražu ne visuomet sugebėdavo rasti tinkamus gydymo metodus kai kurioms sunkioms ligoms, todėl vysk. Matulionis, kuris labai išgyveno dėl jam artimų žmonių ligų, stengėsi jiems padėti ne vien maldomis, bet ir siūlydamas netradicinius gydymo metodus. Antai viename laiške brolienei Emilijai jis rašo apie invalidų lageryje sutikto vaistininko iš Vilniaus jam pasiūlytą gervuogių antpilo receptą, kuris neva veiksmingai tirpdo inkstų ir tulžies akmenis. O štai 1954 m. pabaigoje rašytame laiške kun. Pilkai neslėpė savo įsitikinimo homeopatijos veiksmingumu, kurį grindė ne tik konkrečiais pavyzdžiais iš asmeninės patirties, bet ir bendresnio pobūdžio argumentais. Vis dėlto per laiškus artimiausiems jam žmonėms reiškiamą meilę artimui bendrai geriausiai atspindi įprasti vyskupo laiškų pabaigos žodžiai: ,,Su visa meile Kristuje“, ,,Visus jus mylintis“, o dažniausiai tiesiog trumpai tarmiškai ,,Milęs +Teofilius“.

Nepaisant daromų kliūčių, 1956 m. gegužės mėnesį vysk. Matulionis sugebėjo grįžti į Lietuvą. Čia jo santykiai su sovietų valdžia ir toliau buvo įtempti. Tai lėmė tiek jo siekis atgauti galimybę valdyti Kaišiadorių vyskupiją, tiek raginimai kunigams aktyviau kovoti už Bažnyčios ir tikinčiųjų teises suliberalėjusiomis režimo sąlygomis. Be to, vysk. Matulionis sugebėjo nelegaliai susisiekti su Šv. Sostu ir gauti jo pritarimą vyskupo, kuris turėjo tapti jo įpėdiniu Kaišiadorių vyskupijoje, pašventinimui. Vykdydamas Šv. Sosto valią, kuri neatitiko sovietų valdžios planų, vysk. Matulionis 1957 m. gruodžio 25 d. slapta pašventino į vyskupus Vincentą Sladkevičių.

Tokie veiksmai vertė sovietų valdžią vėl apsvarstyti jo ištrėmimo už LSSR ribų klausimą, tačiau tokios minties buvo atsisakyta, nes Lietuvos tikintieji vysk. Matulionį jau tuomet laikė tikėjimo kankiniu ir ketvirtas jo įkalinimas galėjo smarkiai kompromituoti sovietų valdžią. Šis klausimas buvo apsvarstytas LKP CK biuro posėdyje, kur nutarta, kad dėl garbaus amžiaus ir blogos sveikatos būklės Matulionį ištremti už Lietuvos SSR ribų yra neįmanoma. Vietoj to buvo pasirinktas mažiau skausmingas variantas: 1958 m. spalio mėnesį vyskupas buvo prievarta iškeldintas į mažą Šiaurės Lietuvos miestelį Šeduvą, kur budriai KGB prižiūrimas praleido savo paskutiniuosius gyvenimo metus. Paradoksalu, bet būtent šios priežiūros dėka mes šiandien turime dar vieną vertingą šaltinį, praveriantį langą į vysk. Matulionio asmenybės pasaulį. Turiu galvoje KGB vykdyto vyskupo buto pasiklausymo suvestines, kuriose fiksuojami visi įdomesni vyskupo pokalbiai su jį lankiusiais asmenimis.

Keturis kartus tremtas, bet nepalaužtas: vysk. Matulionis Šeduvoje. Paskutinė Kaišiadorių vyskupo tremtis sutapo su trumpo ,,atšilimo“ sovietų režimo ir Bažnyčios santykiuose pabaiga. Reaguojant į religinio gyvenimo atgijimą nuo 1958 m. rudens visoje Sovietų Sąjungoje vėl atnaujintas grubus Bažnyčios veiklos varžymas, vėliau pavadintas ,,buldozerinio ateizmo“ vardu. Vienas aktualiausių naujos antireliginės kampanijos uždavinių buvo atkurti ankstesniais metais pakrikusią Bažnyčios administravimo kontrolę ir likviduoti kontrolės stokos padarinius. Pirmiausia siekta sutramdyti drąsiau pasijutusius Bažnyčios hierarchus ir siaurus valdžios toleruojamo sielovadinio darbo rėmus peržengusius kunigus. Aktyviausi kunigai vėl buvo teisiami ir išsiunčiami į lagerius, o vyskupai nušalinami nuo savo pareigų.

Kita vertus, 1958 m. buvo svarbus slenkstis ir visuotinės Bažnyčios gyvenime. Tuo metu, kai vysk. Matulionis buvo vežamas į Šeduvą, Šventosios Romos katalikų Bažnyčios kardinolai jau rinkosi į konklavą, kurioje spalio 28 d. į Šv. Petro sostą išrinko būsimą šventąjį, popiežių Joną XXIII, greit smarkiai pakeisiantį Bažnyčios veidą. Žinią apie nuosekliai griežtą antikomunistinę poziciją reprezentavusio popiežiaus Pijaus XII ligą ir mirtį Maskva taip pat sutiko su viltimi, kad jo įpėdinis Šaltojo karo akivaizdoje užims neutralesnę poziciją. Visų pirma tikėtasi, kad naujasis popiežius susitaikys su komunistų valdomose šalyse Bažnyčiai primestomis veikimo sąlygomis ir aprobuos ten ne be režimo kišimosi suformuotą naują bažnytinę hierarchiją.

Sovietų režimas, nujausdamas galimas permainas Šv. Sosto Rytų politikoje, jau šeštojo dešimtmečio viduryje lojaliems Lietuvos dvasininkams leido atnaujinti kontroliuojamus ryšius su išeivijos kunigais ir Vatikano įstaigomis. Manipuliuojant jais tikėtasi lengviau pasiekti režimui naudingų Šv. Sosto sprendimų tvarkant Bažnyčios reikalus Lietuvoje. Didžiausias tokių žaidimų trikdis buvo įtakingų Lietuvos dvasininkų turėti alternatyvūs komunikacijos kanalai, todėl juos stengtasi kuo greičiau užgniaužti. Iš lagerio grįžęs ir slaptus ryšius su Šv. Kazimiero kolegija užmegzti sugebėjęs vysk. Matulionis dėl savo neginčijamo autoriteto išeivijos dvasininkams neabejotinai buvo svarbiausias alternatyvios informacijos šaltinis, o sovietų saugumui didžiausias galvos skausmas. Todėl iš anksto pasirūpinta sudaryti geresnes operatyvinio stebėjimo galimybes – vyskupo bute įdiegta slapto pasiklausymo įranga, tikrinama visa jo pašto korespondencija ir sutelkta informatorių grupė, – Šeduvoje vysk. Matulionį tikėtasi izoliuoti ne tik nuo tolesnio Kaišiadorių vyskupijos valdymo, bet ir nuo platesnio pasaulio.

Vis dėlto net ir praėjus daugiau nei trims mėnesiams po to, kai vysk. Matulionis buvo atvežtas į Šeduvą, KGB nesugebėjo perimti jo ryšių kontrolės. Antrosios valdybos viršininkas Juozas Obukauskas, susipažinęs su vyskupo buto pasiklausymo suvestinėmis, su aiškiu nepasitenkinimu pastebėjo: „Kaip matyti iš šitų suvestinių, Matulionis vykdo platų susirašinėjimą respublikoje ir su užsieniu, gauna siuntinius ir visa tai daroma be mūsų kontrolės. Prašau užsiimti šiuo reikalu ir man pranešti.“

Sunkiai sekėsi jį nušalinti ir nuo Kaišiadorių vyskupijos reikalų. Iš pradžių vysk. Matulionis tikėjosi galėsiąs ir iš Šeduvos administruoti dieceziją. Jį aplankiusiam Birštono parapijos komiteto pirmininkui jis pareiškė: ,,prieš valdžios politiką aš neinu, o Kaišiadoris kaip valdžiau taip ir valdysiu, kol būsiu gyvas, o dėl to, kad mane vežioja, jau penktą kartą veža, aš prie to jau pripratau ir man nebaisu“. Vykdydamas ganytojo pareigas vysk. Matulionis 1958 m. lapkričio 26 d. netgi išsiuntinėjo laišką dekanams su nurodymais dėl Mišių aukojimo tvarkos ir reikalavimu gruodžio 8 d. bažnyčiose paskelbti blaivybės metus, taip pažymint šimto metų sukaktį nuo vysk. Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdžio pradžios. Vis dėlto įsitikinęs, kad valdžia nesitaikstys su tokia padėtimi, vyskupas sutiko perduoti įgaliojimus kapitulai.

Kapitula 1959 m. vasario 18 d. Jiezne surengtame posėdyje valdytoju išrinko kan. Juozapą Meidų. Dėl to vysk. Matulionis kiek nutolo nuo diecezijos, tačiau anaiptol ne nuo Bažnyčios reikalų: jį gana dažnai lankė kunigai ir vienuolės iš Lietuvos ir Latvijos, iš Nemunėlio Radviliškio reguliariai atvažiuodavo vysk. Sladkevičius. Galima tvirtinti, kad paskutiniais savo žemiškojo gyvenimo metais Šeduvos tremtinys neoficialiai buvo pripažintas Bažnyčios Lietuvoje primu. Jo autoritetą smarkiai sustiprino ir nedviprasmiški Šv. Sosto gestai. Austrijoje mirus Kauno arkivyskupui metropolitui Juozapui Skvireckui, 1959 m. gruodžio 9 d. Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Tardini telegramą, kuria reiškiama popiežiaus užuojauta ir perduodamas apaštališkas palaiminimas Lietuvos vyskupams, vyskupijų valdytojams ir kapitulų nariams pasiuntė ne kam kitam, o vysk. Matulioniui. Kitų metų gegužės pabaigoje jam buvo suteiktas specialus Apaštalų Sosto vyskupo titulas, o 1962 m. vasario 9 d., t. y. suėjus lygiai 33 metams nuo vyskupo šventimų, pranešta apie asmeninio arkivyskupo titulo suteikimą.

Vysk. Matulionis nujautė, kad jo pokalbių yra klausomasi, todėl vengė viduje aptarinėti delikatesnius su Bažnyčios padėtimi Lietuvoje susijusius reikalus, tačiau gana atvirai dėstė savo nuomonę bendresniais klausimais. Pavyzdžiui, jis labai palankiai atsiliepia apie pirmuosius popiežiaus Jono XXIII žingsnius: „Sako, [kad tai] pirmasis šventas tėvas, kuris moka rusiškai, mat jis buvęs Rytuose. Ir pirmasis šventas tėvas, kuris aplankė ligoninę, vaikų prieglaudą, kalėjimą. Tai žmonės dėl to buvo sujaudinti ir patenkinti.“

Nuo ,,nematomų ausų“ vyskupas neslėpė ir savo tvirtos pozicijos tikėjimo laisvės klausimu. Pavyzdžiui, 1959 m. rugsėjį jis su kun. Vincentu Dvaranausku MIC kalbėjosi apie atsinaujinusį spaudimą Bažnyčiai ir būtinybę tam pasipriešinti. Pritardamas pašnekovo nuomonei, kad reikia organizuoti kokią nors vyskupijų valdytojų akciją, vysk. Matulionis pasigenda aktyvesnio pasauliečių veikimo, kuris, jo manymu, būtų efektyvesnis: ,,Kad visi tikintieji pradėtų prieštarauti, tai gerai būtų, galima būtų priversti. Lenkai katalikai kitokie, jie nepasiduoda, malačiai jie. O pas mus tragedija.“

Iš pasiklausymo suvestinėse ne visada tiksliai fiksuotų užuominų galima spręsti, kad vyskupui nebuvo svetima ekumeninė dvasia, ypač suartėjimas su ortodoksais. Palankiai vertindamas kvietimą kitų krikščionių Bažnyčių atstovams dalyvauti kaip stebėtojams Vatikano II Susirinkime, jis pareiškia: ,,Mano vienas troškimas, kad ką Fotijus I sugadino, kad pataisyti.“ Tai irgi netiesiogiai patvirtina, kad vysk. Matulioniui iki pat gyvenimo pabaigos ypač rūpėjo apašatalavimas Rusijoje, kur jis ištvermingai liudijo tikėjimą daugiau nei du dešimtmečius.

Taigi, trumpa skirtingos kilmės šaltinių analizė patvirtina, kad nuėjęs ilgą tikėjimo liudijimo itin nepalankiomis sąlygomis kelią, pertrauktą ne vienerių nelaisvės metų, vysk. Teofilius buvo visiškai atsparus bet kokiems naujiems išbandymams. Patirti persekiojimai užgrūdino jo valią nuosekliai ginti tikėjimo laisvę, tačiau neišdildė jo prigimtinio atvirumo paprastiems žmogiškiems klausimams ir gebėjimo liudyti Kristų kasdienybėje. Nors ir pasiramsčiuodamas lazdute, be kurios dėl kalėjimuose patirtų sužalojimų jis negalėjo žengti nei žingsnio, gyvenimo pilnatvėje jis liko tvirtas kaip uola, bet kartu švelnus ir prieinamas kiekvienam ganytojas.

Informacijos šaltinis: LRT KLASIKOS laida „Radijo paskaitos“LRT.lt

Palikite savo mintis

Arkivyskupas Teofilius Matulionis „Lenkai katalikai kitokie, jie nepasiduoda, malačiai jie. O pas mus tragedija“

Palaimintasis Teofilius Matulionis. Kanoninis paveikslas.

Herojiškų tikėjimo liudijimų pavyzdžiai XX a., kai krikščionys susidūrė su totalitarinių režimų skleidžiama neapykanta, šiandien regimi kaip viena iš atramų, galinčių padėti pristabdyti dechristianizaciją postmodernioje visuomenėje. Didžiojo krikščionybės jubiliejaus proga 2000 m. gegužės 7 d. Romos koliziejuje popiežius Jonas Paulius II iškilmingai paskelbė XX a. Bažnyčios martirologą, kuriame tarp 30 tūkst. naujųjų tikėjimo kankinių yra įrašytos ir 114 lietuvių pavardės. Taip LRT KLASIKOS laidoje paskaitą apie arkivyskupą Teofilių Matulionį pradeda dr. Arūnas Streikus. 

Naujosios kankinystės aktualumą patvirtina ir daugumoje Lietuvos vyskupijų iš karto po nepriklausomybės atkūrimo pradėtos, per pastarąjį dešimtmetį gerokai į priekį pasistūmėjusios okupacijų metais represuotų dvasininkų ir pasauliečių beatifikacijos bylos. Tai, kad šventųjų skelbimo kongregacija, siekdama išvengti kankinystės reiškinio devalvavimo, labai kruopščiai tikrina ir kritiškai vertina apie kandidatus į šventumą surinktą istorinę medžiagą, yra vienas iš faktorių, skatinančių naujosios Bažnyčios istorijos tyrimus. Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje taip pat parengta nemažai istorinių šaltinių rinkinių, akademinių studijų ir populiarių publikacijų, kurios atskleidžia vis naujus tikėjimo kankinių gyvenimų ir jų tragiškų atomazgų puslapius.
Rekordinis skaičius žmonių Katedros aikštėje tapo svarbaus įvykio liudininkais Svarbus slenkstis beatifikuojant lietuvių tikėjimo kankinius, buvo peržengtas 2016 m. gruodžio 1 d., kai popiežiaus Pranciškaus įgaliota Šventųjų skelbimo kongregacija paskelbė dekretą, pripažįstantį Dievo tarno arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kankinystę ir taip atveriantį kelią jo paskelbimui palaimintuoju. Tai suteikia progą dar kartą pažvelgti į vysk. Matulionio gyvenimo ir kankinystės istoriją, apibendrinti sukauptus faktinius duomenis ir paryškinti mažiau žinomus šios istorijos aspektus. Istorikai sutaria, kad apie istorines asmenybes daugiausia pasako jų pačių palikti rašytiniai liudijimai, sukurti ne apmąstant įvykius iš laiko perspektyvos, o jiems tebesirutuliojant ir nežinant, kokia bus jų atomazga. Vertingiausiais tokio pobūdžio šaltiniais laikomi dienoraščiai ir privatūs laiškai.

Vysk. Matulionis nerašė dienoraščio, nepaliko jis ir įspūdingo publikuotų kūrinių sąrašo, t. y. tokių šaltinių, kurie padėtų detaliau rekonstruoti jo dvasinio ir intelektualinio gyvenimo biografiją. Vis dėlto ir šiuo atveju turime kelis unikalius šaltinius, leidžiančius geriau pažinti ne tik vysk. Matulionio ganytojišką veiklą, bet ir jo asmenybės bruožus, sužinoti, ką jis galvojo apie laikotarpio realijas. Kadangi minėti šaltiniai susiję su paskutiniu vysk. Matulionio žemiškojo gyvenimo etapu, t. y. laikotarpiu nuo paskutinio, jau trečiojo įkalinimo 1947 m. iki mirties 1962 m., paskaitos chronologiniai rėmai irgi sutaps su šiomis ribinėmis datomis. Nemažai kituose šaltiniuose nefiksuotų, įdomių detalių būsimojo Palaimintojo autoportretui suteikia jo giminaičių išsaugotas nemažas laiškų, arkivyskupo iš įkalinimo vietų 1947–1956 m. siųstų broliams, brolienėms ir jų vaikams, pluoštas (apie 150 vnt.). Daugiausia tokių laiškų išsaugojo arkivyskupo pusseserės Uršulės Matulionytės sūnus Teofilius Pilka ir jo dukterėčia, brolio Jeronimo dukra Marija Matulionytė-Bendoraitienė. Pirmojoje kolekcijoje – arkivyskupo laiškai broliui Juozui Matulioniui, brolienei Michalinai ir kunigui Jonui Pilkai, rašyti iš Vladimiro kalėjimo ir invalidų lagerio Mordovijoje, antrojoje – laiškai arkivyskupo broliui Jeronimui, brolienei Emilijai, jų dukrai Marijai ir krikštasūniui Mindaugui. Pirmieji artimuosius pasiekę vyskupo laiškai buvo parašyti dar Oršoje buvusiame kalinių perskirstymo punkte, kur vysk. Matulionis buvo išlaikytas beveik penkis mėnesius nuo 1947 m. gruodžio iki 1948 m. balandžio pabaigos. Jau laiškuose iš Oršos vyskupas reiškia savo gilią padėką už brolių jam teikiamą gyvybiškai svarbią materialinę paramą, tačiau kartu išsako ir kylantį nepatogumo jausmą, kad sunkiomis sąlygomis remdami jį broliai skriaudžia savo šeimas: ,,Aš esu Jums visokeriopai dėkingas už pagalbą siuntiniais, tačiau mane labai slegia ta mintis, kad aš esu Jums našta, kad aš nuskriaudžiu Jus, ypač šeimą, vaikus. Ar negalima būtų sutvarkyti taip, kad siųstų tik iš Kaišiadorių“ (1948 02 01 laiškas broliui Jeronimui). Į Vilnių atvežtas tremtyje ir kalėjimuose kankinto Teofiliaus Matulionio sarkofagas Visi vyskupo laiškai iš Vladimiro kalėjimo jau rašyti rusų kalba. Tokia tvarka buvo nustatyta tam, kad laiškų turinį galėtų patikrinti įkalinimo įstaigų cenzoriai. Ne viename vyskupo laiške irgi galima rasti tikrintojo užtušuotų eilučių, kuriose vyskupas, spėtina, detaliau rašė apie kalinimo sąlygas. Ypatingojo kalėjimo kalinių komunikacija su išorės pasauliu buvo ypač sugriežtinta nuo 1949 m. kovo 1 d. Nuo šiol per metus kaliniai galėjo gauti ir siųsti tik po du laiškus per metus (iki tol buvo leidžiama gauti ir siųsti po du laiškus per mėnesį). Be to, buvo uždrausta kaliniams siųsti siuntinius su maisto produktais. Buvo leista siųsti tik pinigines perlaidas, iš kurių kaliniai galėjo apsipirkti kalėjimo parduotuvėje. Nors dėl griežtos laiškų kontrolės vyskupas juose negalėjo laisvai reikšti savo minčių, atvirai rašyti apie savo dvasinę ir emocinę būklę, o juo labiau apie kalėjimo gyvenimą, iš juose esančių informacijos nuotrupų galima susidėlioti bent apytikrį vaizdą apie kalinio kasdienybę, jo dvasinę būseną. Visų pirma krinta į akis tai, kad nė viename laiške nesiskundžiama, nesielvartaujama dėl savo situacijos, patiriamų sunkumų. Apie save vyskupas dažniausiai parašo vienu ar puse sakinio (,,Gyvenu po senovei ir mano sveikata po senovei“), o visą kitą laiško turinį skiria padėkoms už gautus siuntinius, klausimams apie brolių ir jų šeimos narių sveikatą ir gyvenimo posūkius, taip pat perduoda linkėjimus jam svarbiems asmenims. Pavyzdžiui, viename pirmųjų jau iš Vladimiro rašytų laiškų jis džiaugiasi tuo, kad sūnėnas Jonas įstojo mokytis į geležinkelininkų mokyklą, teiraujasi apie Kauno kunigų seminarijoje studijavusį pusseserės sūnų Joną Pilką, siunčia linkėjimus seserims benediktinėms, o apie save rašo lakoniškai, tačiau su stebėtino optimizmo gaidele: ,,Laikausi po truputį. Nebe tokie jau mano metai, kad girtis sveikata, tačiau bet kokiu atveju, jeigu ji tokia bus ir ateityje, tai turbūt dar pasimatysime“ (laiškas broliui Jeronimui 1948 07 13). Pirmosiomis 1949 m. dienomis rašytas vyskupo laiškas ne tik patvirtina gerą jo fizinę sveikatą, bet ir liudija puikią psichologinę būseną. Šiuo laišku vysk. Matulionis prašo brolio Jeronimo reguliariai siuntinėti laikraščius, taip pat atsiųsti jo turėtus vokiečių-rusų, prancūzų-rusų ir anglų-rusų kalbų žodynus bei tų kalbų savarankiško mokymosi vadovus. Matyt, daugybę laisvo laiko – Vladimiro kalėjimo kaliniai nebuvo varomi į darbus – vyskupas galvojo išnaudoti kalbų mokymuisi. Iš kelių užuominų vyskupo laiškuose galima pajusti, kad jam labai rūpėjo ir tai, kaip toliau klostosi vyskupijos likimas. Pavyzdžiui, 1949 m. pabaigoje rašytame laiške, išmaniai maskuodamas savo intenciją, klausia brolio Jeronimo patikslinimo: ,,Rašei apie vyskupijos mirtį, tačiau neparašei, kur palaidojo: Kaune ar kitoje vietoje?“ Šiuo atveju vyskupas akivaizdžiai norėjo išsiaiškinti, kuo pasibaigė režimo planai Kaišiadorių vyskupijos administravimą po prel. Bernardo Sužiedėlio suėmimo perduoti kurios nors kitos diecezijos valdytojui. Laiškuose iš Vladimiro kalėjimo niekuomet nesiskundęs prasta savijauta, 1953 m. lapkričio pabaigoje, likus vos mėnesiui iki bausmės termino pabaigos, vysk. Matulionis sunkios būklės buvo paguldytas į kalėjimo ligoninę, kur apie pusmetį, iki 1954 m. gegužės pabaigos išgulėjo patale. Kadangi staigus vyskupo sveikatos būklės pablogėjimas buvo susijęs ne tik su bausmės pabaigos artėjimu, bet ir su perkėlimu į kamerą kitame kalėjimo aukšte, neatmestina prielaida, jog vyskupo sveikata buvo sutrikdyta dirbtinai. Mat, kaip liudija išlikę archyviniai dokumentai, sovietų Lietuvos valdžios institucijos anaiptol nebuvo suinteresuotos jo grįžimu. Iš 1955 m. gruodžio 10 d. LSSR KGB pirmininko Kazimiero Liaudžio rašto Antanui Sniečkui sužinome, kad jų pastangomis 1954 m. vyskupas iš Vladimiro kalėjimo ligoninės buvo perkeltas į Potmos invalidų namus Mordovijoje. Tame pat rašte Liaudis vėl prašė Sniečkų tarpininkauti, kad vysk. Matulioniui ir toliau nebūtų leidžiama grįžti į tėvynę, nes jo grįžimas „gali suaktyvinti priešišką reakcingai nusiteikusių kunigų veiklą ir pakeisti padėtį Kaišiadorių vyskupijos valdyme“.

Daugumą vysk. Matulionio laiškų, rašytų nuo 1954 m. pavasario iki 1956 m. vidurio, buvo išsaugoti Teofiliaus Pilkos, kuris 1956 m. jį ir parlydėjo į tėvynę. Šie laiškai jau rašyti lietuvių kalba ir yra gerokai informatyvesni nei rašyti kalėjime. Broliui Juozui ir jo žmonai Michalinai, taip pat kun. Jonui Pilkai rašytuose laiškuose, žinoma, dominuoja vyskupo išlaisvinimo ir jo grįžimo į Lietuvą tema. Iš laiškų sužinome, kad jų adresatai dėjo atkaklias, tačiau bergždžias pastangas gauti leidimą ganytojui grįžti į tėvynę. Net sunku suskaičiuoti, kiek kartų šiuo klausimu į įvairias sovietų valdžios įstaigas kreipėsi pats vysk. Matulionis, kun. Jonas Pilka ir brolienė Michalina, tai darydami tiek raštu, tiek bandydami asmeniškai pasikalbėti su sprendimus priimančiais pareigūnais (apeliuota į didelį politinį autoritetą turėjusius veikėjus Vorošilovą, Bulganiną, Žukovą). Praradęs viltį sulaukti palankaus atsakymo, vysk. Matulionis nepuolė į rezignaciją ir nepradėjo dėl to kaltinti valdžios atstovų, tiesiog, kaip jam buvo būdinga iki tol, nuolankiai priėmė tai kaip dar vieną Dievo valios ženklą. Pasinaudodamas tuo, kad po Stalino mirties tokio tipo laisvės atėmimo vietose režimas buvo sąlygiškai švelnus, vyskupas gana aktyviai ėmėsi pastoracinio darbo tarp čia esančių įvairių tautybių katalikų: prieš šventes klausydavo jų išpažinčių ir teikdavo Atgailos sakramentą, dalydavosi su jais iš Lietuvos gautais ,,Dievo pyragais“ (taip jis laiškuose vadino Mišių komunikantus). Mišias aukojo ne tik pagal Jono Pilkos siunčiamas intencijas už mirusius, bet ir už savo dieceziją. Net ir būdamas invalidų namuose-lageryje vysk. Matulionis praktiškai buvo izoliuotas nuo religinio gyvenimo Lietuvoje, nes ir toliau galėjo susirašinėti tik su giminėmis. Vienintelis jo informatorius buvo kun. Pilka, todėl vyskupas godžiai gaudė kiekvieną jo žinutę apie religinio gyvenimo būklę tėvynėje. Džiaugdamasis nemažėjančiu provincijos tikinčiųjų religiniu entuziazmu, vysk. Matulionis ypač domėjosi jaunimu (,,Įdomu kaip brangus mūsų jaunimas tuo atžvilgiu laikosi. Juk tai mūsų tautos ateitis“ – 1956 m. balandį teiravosi jis kun. Pilkos). Artimas jo santykis su jaunais žmonėmis aiškiai justi ir iš laiško krikštasūniui Mindaugui Teofiliui eilučių, kur jis ne tik reiškia pagarbą jauno žmogaus sprendimams, bet ir negaili praktiškų patarimų: ,,Labai džiugu, kad išsirinkai specialybę sulyg noro, tinkamą ir studijuoji su įdomumu ir malonumu. Ir aš kadaise mėgau ir sekėsi braižyti geometrijos braižinius. Vietoje treniruotis imtynėse patarčiau gimnastiką. Treniruotė neigiamai veikia ant širdies, o gimnastika, ypač sėdintį gyvenimą vedantiems, ne tik naudinga, bet būtina“ (1956 01 12). Būdamas invalidų namuose, vysk. Matulionis nenustojo rūpintis ir giminaičių fizine bei dvasine sveikata. Tuometinė, kaip ir šiuolaikinė medicina toli gražu ne visuomet sugebėdavo rasti tinkamus gydymo metodus kai kurioms sunkioms ligoms, todėl vysk. Matulionis, kuris labai išgyveno dėl jam artimų žmonių ligų, stengėsi jiems padėti ne vien maldomis, bet ir siūlydamas netradicinius gydymo metodus. Antai viename laiške brolienei Emilijai jis rašo apie invalidų lageryje sutikto vaistininko iš Vilniaus jam pasiūlytą gervuogių antpilo receptą, kuris neva veiksmingai tirpdo inkstų ir tulžies akmenis. O štai 1954 m. pabaigoje rašytame laiške kun. Pilkai neslėpė savo įsitikinimo homeopatijos veiksmingumu, kurį grindė ne tik konkrečiais pavyzdžiais iš asmeninės patirties, bet ir bendresnio pobūdžio argumentais. Vis dėlto per laiškus artimiausiems jam žmonėms reiškiamą meilę artimui bendrai geriausiai atspindi įprasti vyskupo laiškų pabaigos žodžiai: ,,Su visa meile Kristuje“, ,,Visus jus mylintis“, o dažniausiai tiesiog trumpai tarmiškai ,,Milęs +Teofilius“. Nepaisant daromų kliūčių, 1956 m. gegužės mėnesį vysk. Matulionis sugebėjo grįžti į Lietuvą. Čia jo santykiai su sovietų valdžia ir toliau buvo įtempti. Tai lėmė tiek jo siekis atgauti galimybę valdyti Kaišiadorių vyskupiją, tiek raginimai kunigams aktyviau kovoti už Bažnyčios ir tikinčiųjų teises suliberalėjusiomis režimo sąlygomis. Be to, vysk. Matulionis sugebėjo nelegaliai susisiekti su Šv. Sostu ir gauti jo pritarimą vyskupo, kuris turėjo tapti jo įpėdiniu Kaišiadorių vyskupijoje, pašventinimui. Vykdydamas Šv. Sosto valią, kuri neatitiko sovietų valdžios planų, vysk. Matulionis 1957 m. gruodžio 25 d. slapta pašventino į vyskupus Vincentą Sladkevičių. Tokie veiksmai vertė sovietų valdžią vėl apsvarstyti jo ištrėmimo už LSSR ribų klausimą, tačiau tokios minties buvo atsisakyta, nes Lietuvos tikintieji vysk. Matulionį jau tuomet laikė tikėjimo kankiniu ir ketvirtas jo įkalinimas galėjo smarkiai kompromituoti sovietų valdžią. Šis klausimas buvo apsvarstytas LKP CK biuro posėdyje, kur nutarta, kad dėl garbaus amžiaus ir blogos sveikatos būklės Matulionį ištremti už Lietuvos SSR ribų yra neįmanoma. Vietoj to buvo pasirinktas mažiau skausmingas variantas: 1958 m. spalio mėnesį vyskupas buvo prievarta iškeldintas į mažą Šiaurės Lietuvos miestelį Šeduvą, kur budriai KGB prižiūrimas praleido savo paskutiniuosius gyvenimo metus. Paradoksalu, bet būtent šios priežiūros dėka mes šiandien turime dar vieną vertingą šaltinį, praveriantį langą į vysk. Matulionio asmenybės pasaulį. Turiu galvoje KGB vykdyto vyskupo buto pasiklausymo suvestines, kuriose fiksuojami visi įdomesni vyskupo pokalbiai su jį lankiusiais asmenimis.

Keturis kartus tremtas, bet nepalaužtas: vysk. Matulionis Šeduvoje. Paskutinė Kaišiadorių vyskupo tremtis sutapo su trumpo ,,atšilimo“ sovietų režimo ir Bažnyčios santykiuose pabaiga. Reaguojant į religinio gyvenimo atgijimą nuo 1958 m. rudens visoje Sovietų Sąjungoje vėl atnaujintas grubus Bažnyčios veiklos varžymas, vėliau pavadintas ,,buldozerinio ateizmo“ vardu. Vienas aktualiausių naujos antireliginės kampanijos uždavinių buvo atkurti ankstesniais metais pakrikusią Bažnyčios administravimo kontrolę ir likviduoti kontrolės stokos padarinius. Pirmiausia siekta sutramdyti drąsiau pasijutusius Bažnyčios hierarchus ir siaurus valdžios toleruojamo sielovadinio darbo rėmus peržengusius kunigus. Aktyviausi kunigai vėl buvo teisiami ir išsiunčiami į lagerius, o vyskupai nušalinami nuo savo pareigų. Kita vertus, 1958 m. buvo svarbus slenkstis ir visuotinės Bažnyčios gyvenime. Tuo metu, kai vysk. Matulionis buvo vežamas į Šeduvą, Šventosios Romos katalikų Bažnyčios kardinolai jau rinkosi į konklavą, kurioje spalio 28 d. į Šv. Petro sostą išrinko būsimą šventąjį, popiežių Joną XXIII, greit smarkiai pakeisiantį Bažnyčios veidą. Žinią apie nuosekliai griežtą antikomunistinę poziciją reprezentavusio popiežiaus Pijaus XII ligą ir mirtį Maskva taip pat sutiko su viltimi, kad jo įpėdinis Šaltojo karo akivaizdoje užims neutralesnę poziciją. Visų pirma tikėtasi, kad naujasis popiežius susitaikys su komunistų valdomose šalyse Bažnyčiai primestomis veikimo sąlygomis ir aprobuos ten ne be režimo kišimosi suformuotą naują bažnytinę hierarchiją. Sovietų režimas, nujausdamas galimas permainas Šv. Sosto Rytų politikoje, jau šeštojo dešimtmečio viduryje lojaliems Lietuvos dvasininkams leido atnaujinti kontroliuojamus ryšius su išeivijos kunigais ir Vatikano įstaigomis. Manipuliuojant jais tikėtasi lengviau pasiekti režimui naudingų Šv. Sosto sprendimų tvarkant Bažnyčios reikalus Lietuvoje. Didžiausias tokių žaidimų trikdis buvo įtakingų Lietuvos dvasininkų turėti alternatyvūs komunikacijos kanalai, todėl juos stengtasi kuo greičiau užgniaužti. Iš lagerio grįžęs ir slaptus ryšius su Šv. Kazimiero kolegija užmegzti sugebėjęs vysk. Matulionis dėl savo neginčijamo autoriteto išeivijos dvasininkams neabejotinai buvo svarbiausias alternatyvios informacijos šaltinis, o sovietų saugumui didžiausias galvos skausmas. Todėl iš anksto pasirūpinta sudaryti geresnes operatyvinio stebėjimo galimybes – vyskupo bute įdiegta slapto pasiklausymo įranga, tikrinama visa jo pašto korespondencija ir sutelkta informatorių grupė, – Šeduvoje vysk. Matulionį tikėtasi izoliuoti ne tik nuo tolesnio Kaišiadorių vyskupijos valdymo, bet ir nuo platesnio pasaulio.

Vis dėlto net ir praėjus daugiau nei trims mėnesiams po to, kai vysk. Matulionis buvo atvežtas į Šeduvą, KGB nesugebėjo perimti jo ryšių kontrolės. Antrosios valdybos viršininkas Juozas Obukauskas, susipažinęs su vyskupo buto pasiklausymo suvestinėmis, su aiškiu nepasitenkinimu pastebėjo: „Kaip matyti iš šitų suvestinių, Matulionis vykdo platų susirašinėjimą respublikoje ir su užsieniu, gauna siuntinius ir visa tai daroma be mūsų kontrolės. Prašau užsiimti šiuo reikalu ir man pranešti.“ Sunkiai sekėsi jį nušalinti ir nuo Kaišiadorių vyskupijos reikalų. Iš pradžių vysk. Matulionis tikėjosi galėsiąs ir iš Šeduvos administruoti dieceziją. Jį aplankiusiam Birštono parapijos komiteto pirmininkui jis pareiškė: ,,prieš valdžios politiką aš neinu, o Kaišiadoris kaip valdžiau taip ir valdysiu, kol būsiu gyvas, o dėl to, kad mane vežioja, jau penktą kartą veža, aš prie to jau pripratau ir man nebaisu“. Vykdydamas ganytojo pareigas vysk. Matulionis 1958 m. lapkričio 26 d. netgi išsiuntinėjo laišką dekanams su nurodymais dėl Mišių aukojimo tvarkos ir reikalavimu gruodžio 8 d. bažnyčiose paskelbti blaivybės metus, taip pažymint šimto metų sukaktį nuo vysk. Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdžio pradžios. Vis dėlto įsitikinęs, kad valdžia nesitaikstys su tokia padėtimi, vyskupas sutiko perduoti įgaliojimus kapitulai. Kapitula 1959 m. vasario 18 d. Jiezne surengtame posėdyje valdytoju išrinko kan. Juozapą Meidų. Dėl to vysk. Matulionis kiek nutolo nuo diecezijos, tačiau anaiptol ne nuo Bažnyčios reikalų: jį gana dažnai lankė kunigai ir vienuolės iš Lietuvos ir Latvijos, iš Nemunėlio Radviliškio reguliariai atvažiuodavo vysk. Sladkevičius. Galima tvirtinti, kad paskutiniais savo žemiškojo gyvenimo metais Šeduvos tremtinys neoficialiai buvo pripažintas Bažnyčios Lietuvoje primu. Jo autoritetą smarkiai sustiprino ir nedviprasmiški Šv. Sosto gestai. Austrijoje mirus Kauno arkivyskupui metropolitui Juozapui Skvireckui, 1959 m. gruodžio 9 d. Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Tardini telegramą, kuria reiškiama popiežiaus užuojauta ir perduodamas apaštališkas palaiminimas Lietuvos vyskupams, vyskupijų valdytojams ir kapitulų nariams pasiuntė ne kam kitam, o vysk. Matulioniui. Kitų metų gegužės pabaigoje jam buvo suteiktas specialus Apaštalų Sosto vyskupo titulas, o 1962 m. vasario 9 d., t. y. suėjus lygiai 33 metams nuo vyskupo šventimų, pranešta apie asmeninio arkivyskupo titulo suteikimą. Vysk. Matulionis nujautė, kad jo pokalbių yra klausomasi, todėl vengė viduje aptarinėti delikatesnius su Bažnyčios padėtimi Lietuvoje susijusius reikalus, tačiau gana atvirai dėstė savo nuomonę bendresniais klausimais. Pavyzdžiui, jis labai palankiai atsiliepia apie pirmuosius popiežiaus Jono XXIII žingsnius: „Sako, [kad tai] pirmasis šventas tėvas, kuris moka rusiškai, mat jis buvęs Rytuose. Ir pirmasis šventas tėvas, kuris aplankė ligoninę, vaikų prieglaudą, kalėjimą. Tai žmonės dėl to buvo sujaudinti ir patenkinti.“ Nuo ,,nematomų ausų“ vyskupas neslėpė ir savo tvirtos pozicijos tikėjimo laisvės klausimu. Pavyzdžiui, 1959 m. rugsėjį jis su kun. Vincentu Dvaranausku MIC kalbėjosi apie atsinaujinusį spaudimą Bažnyčiai ir būtinybę tam pasipriešinti. Pritardamas pašnekovo nuomonei, kad reikia organizuoti kokią nors vyskupijų valdytojų akciją, vysk. Matulionis pasigenda aktyvesnio pasauliečių veikimo, kuris, jo manymu, būtų efektyvesnis: ,,Kad visi tikintieji pradėtų prieštarauti, tai gerai būtų, galima būtų priversti. Lenkai katalikai kitokie, jie nepasiduoda, malačiai jie. O pas mus tragedija.“ Iš pasiklausymo suvestinėse ne visada tiksliai fiksuotų užuominų galima spręsti, kad vyskupui nebuvo svetima ekumeninė dvasia, ypač suartėjimas su ortodoksais. Palankiai vertindamas kvietimą kitų krikščionių Bažnyčių atstovams dalyvauti kaip stebėtojams Vatikano II Susirinkime, jis pareiškia: ,,Mano vienas troškimas, kad ką Fotijus I sugadino, kad pataisyti.“ Tai irgi netiesiogiai patvirtina, kad vysk. Matulioniui iki pat gyvenimo pabaigos ypač rūpėjo apašatalavimas Rusijoje, kur jis ištvermingai liudijo tikėjimą daugiau nei du dešimtmečius. Taigi, trumpa skirtingos kilmės šaltinių analizė patvirtina, kad nuėjęs ilgą tikėjimo liudijimo itin nepalankiomis sąlygomis kelią, pertrauktą ne vienerių nelaisvės metų, vysk. Teofilius buvo visiškai atsparus bet kokiems naujiems išbandymams. Patirti persekiojimai užgrūdino jo valią nuosekliai ginti tikėjimo laisvę, tačiau neišdildė jo prigimtinio atvirumo paprastiems žmogiškiems klausimams ir gebėjimo liudyti Kristų kasdienybėje. Nors ir pasiramsčiuodamas lazdute, be kurios dėl kalėjimuose patirtų sužalojimų jis negalėjo žengti nei žingsnio, gyvenimo pilnatvėje jis liko tvirtas kaip uola, bet kartu švelnus ir prieinamas kiekvienam ganytojas.

Informacijos šaltinis: Arūnas Streikus, LRT KLASIKOS laida „Radijo paskaitos“, LRT.lt

Palikite savo mintis

Irena Vaišvilaitė, Viktorija Urbonaitė „Teofilius Matulionis: tiesa, kurią skelbė ne žodžiais, bet savo gyvenimu“


Evgenios Levin nuotrauka

Birželio 30 dieną ambasadorė prie Šventojo Sosto Irena Vaišvilaitė baigia savo misiją ir atsisveikina su popiežiumi Pranciškumi. Jau šį sekmadienį, birželio 25 dieną, Vilniuje, Katedros aikštėje popiežiaus siunčiamas Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Angelo Amato lietuvį Teofilių Matulionį paskelbs palaimintuoju. Iškilmėse dalyvaus arti pusšimčio kardinolų ir vyskupų, keli šimtai kunigų, kelios dešimtys tūkstančių tikinčiųjų ir miesto svečių. Laukdami šio istorinio įvykio pakalbinome ambasadorę Ireną Vaišvilaitę – koks jos santykis su būsimu palaimintuoju Teofiliumi bei kokia šios šventės prasmė.

             Asmeninė pažintis su būsimu palaimintuoju

Apie vyskupą Teofilių Matulionį I.Vaišvilaitė išgirdo jau po jo mirties 1962 metais. „Apie jį sužinojau, iš pokalbių namuose. Nors mano tėvai iš Panevėžio vyskupijos, bet tais laikais sutrukdyto eiti pareigas vyskupo mirtis buvo įvykis. Gerokai vėliau perskaičiau Prano Gaidos knygą „Nemirtingas mirtingasis“. Ji man padarė labai didelį įspūdį. Dar vėliau susipažinau su KGB medžiaga apie arkivyskupą.“

Pašnekovei būsimas palaimintasis tapo artimas dėl keletos priežasčių. „Jis patraukė savo tikrumu, ištikimybe ir meile Dievo karalystei, labai aiškiu tikrovės suvokimu, konkretumu.  Tai, ko gero, labiausiai tuštybei svetimas asmuo, su kokiu kad ir netiesiogiai teko susidurti.“

           Istorinė įvykio reikšmė

Nuo pat ankstyvųjų amžių krikščionys tikėjo, jog kankinio kančia yra Kristaus kančia. Tikinčiojo patiriami persekiojimai ir kankinimai yra nukreipti į patį Kristų. Dėl to pirmieji krikščionys kankinius matė kaip ypatingus Kristaus tarpininkus. Krikščionys kankinyje matė Kristų ne tik tuo metu, kai šis atiduoda gyvybę, bet ir po jo mirties.

Teofilius Matulionis pabuvojo 11 kalėjimų ir praleido juose 16 metų, buvo 4 kartus teistas, naktimis tardytas, žiauriai muštas, nuodytas, kankinamas badu, dirbęs fiziškai nepakeliamus darbus siaubingomis sąlygomis, patyręs tremtinio dalią, atlaikęs kratas, nuolat persekiojamas ir šmeižiamas, netekęs sveikatos, galų gale nužudytas suleidžiant nežinomos kilmės injekciją.

„Tai antras lietuvis palaimintasis. Jau tai yra labai svarbu. Į altoriaus garbę pakeliamas bolševikinio komunizmo kankinys – tai irgi labai svarbu, nes šita šmėkla nėra galutinai išnykusi.  Palaimintojo Teofilio meilė Bažnyčiai ir ganytojiškas pasiaukojimas ganomiesiems pačiomis sunkiausiomis sąlygomis, tikiuosi, bus įkvepiantis pavyzdys jauniems vyrams, svarstantiems savo kunigišką pašaukimą, bet Teofilis Matulionis yra šviesulys visiems, ieškantiems gyvenimo prasmės“, – sako ambasadorė Irena Vaišvilaitė.

Paklausta, kokia yra toji XX–XXI amžiaus kankinystė bei kuo jis skiriasi nuo pirmųjų amžių krikščionių kankinystės, ambasadorė prie Šventojo Sosto teigia, jog skiriasi aplinkybės, bet esmė lieka ta pati. „Kankinystė liudija asmens tikėjimą, jog Jėzus Kristus yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Tas liudijimas savo paties gyvybe yra aukščiausias liudijimas, kokį asmuo gali pateikti. Kankinys nėra auka. Jis laisva valia atiduoda savo gyvenimą, savo gyvybę vardan ryšio su Jėzumi, kuris jam yra brangiau už viską pasaulyje.  Tai jau ne kelias į šventumą. Tai yra dalyvavimas Jėzaus šventume.“

Ambasadorė Irena Vaišvilaitė yra parašiusi mokslinę disertaciją apie Vatikano ir Kremliaus santykius XX a. antrojoje pusėje. Įdomu, koks šiame kontekste yra būsimas palaimintasis Teofilius Matulionis? „Jis nepakluso sovietinės valdžios norui kontroliuoti Bažnyčią, nepripažino Kremliaus noru nutraukti visus Sovietų Sąjungos teritorijoje atsidūrusios Katalikų Bažnyčios ryšius su popiežiumi ir be valdžios leidimo rūpinosi naujų vyskupų skyrimu bei įšventinimu. Tam reikėjo ir didžiulės drąsos, nes ką geba sovietinė valdžia jis puikiai žinojo, bet reikėjo ir praktiškumo – paprastu paštu į Vatikaną laiško juk nepasiųsi. Vis dėlto arkivyskupas su Vatikanu susisiekė.“

I. Vaišvilaitė yra dalyvavusi ne vienoje skelbimo palaimintuoju ar šventuoju šventėje. Smalsu, kuo tos šventės būna ypatingos, kodėl verta jose dalyvauti. Ambasadorė sako, jog beatifikacija yra skirta ne tik praktikuojantiems katalikams, bet visam pasauliui.

Nuostabi yra šventųjų ir palaimintųjų įvairovė – kiekvienas galime rasti sau artimą.

„Man šitos šventės visada byloja apie Dievo Dvasios veikimą ir vieno iš mūsų – tokių pat, kaip mes, žmonių gyvenimą, kai tie asmenys atsiveria Dvasiai. Nuostabi yra šventųjų ir palaimintųjų įvairovė – kiekvienas galime rasti sau artimą, suprantamą asmenį, galintį būti mums padrąsinimu, pašnekovu.

Birželio 25 d. Vilniuje Bažnyčia pripažins vieno lietuvio, kuris nebuvo nei itin gabus, nei kokios išskirtinės kilmės, nei ypatingos išvaizdos, išskirtinį gyvenimą. Ir vis dėlto jo gyvenimas buvo išskirtinis, nes arkivyskupas Teofilius leido šviesai, kurią jis pažinojo, per jį šviesti kitiems. Jis ėjo keliu, kurį atpažino kaip tikrą kelią, į jį kviesdamas kitus. Skelbė tiesą, kurią patyrė, pagal kurią gyveno. Jo skelbimas buvo ne žodžiais, o pačiu gyvenimu. Pasaulyje, kuriame labai daug žodžių, kur garbinamas įvaizdis ir regimybė, Bažnyčia mums parodo, kaip atrodo tikrumas.“

         Vatikano dėmesys Lietuvai

Į Teofiliaus Matulionio beatifikacijos iškilmes atvyksta pats Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Angelo Amato. „Šventųjų skelbimo kongregacija yra atsakinga, kaip ir sako jos pavadinimas, už pripažinimo palaimintaisiais ir šventaisiais bylas. Bažnyčia yra nustačiusi aiškias taisykles, kaip tai daroma, kokie yra kriterijai. Kongregacija prižiūri procesą, telkia ekspertus, su jų pagalba tikrina ir vertina pateikiamą medžiagą, konsultuoja bylų rengėjus.

Turint omenyje Katalikų Bažnyčios globalumą, tai didžiulės apimties darbas, reikalaujantis labai gero administravimo. Antra vertus, turint reikalą su šventumu, svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp nustatytų kriterijų, kuriais stengiamasi šventumą apibrėžti, ir Dvasios laisvo veikimo, pasireiškiančio visų tautų vyruose ir moteryse tokiu būdu, koks toje vietoje ir tuo metu yra labiausiai reikalingas Mistiniam Jėzaus Kristaus kūnui – Bažnyčiai.“ Pasaulyje, kuriame labai daug žodžių, kur garbinamas įvaizdis ir regimybė, Bažnyčia mums parodo, kaip atrodo tikrumas.

Buvo tikimasi, jog į šią šventę atvyks pats popiežius Pranciškus. „Tikrai buvo viliamasi, kad labai laukiama popiežiaus kelionė į Lietuvą sutaps su Teofiliaus Matulionio beatifikacija. Tačiau tiršta popiežiaus dienotvarkė ir įvairiausi labai karšti ir skausmingi įvykiai pasaulyje kreipia šitų metų Šventojo Tėvo maršrutus kitur. Tikėkimės, kad atkaklus Lietuvos Bažnyčios ir Lietuvos valdžios kvietimas, kurį popiežius puikiai atsimena ir vertina, visgi leis pamatyti Pranciškų Lietuvoje.“

Daugiau informacijos apie Teofiliaus Matulionio paskelbimą palaimintuoju: www.facebook.com/beatifikacija

Ireną Vaišvilaitę kalbino Viktorija Urbonaitė

Bernardinai.lt

Palikite savo mintis

Kun. Vytenis Vaškelis „Teofiliaus Matulionio gyvenimo pavyzdys ragina: nebėra priežasties delsti“


Kai pernai popiežiui Pranciškui paskelbus, jog ne tik Lietuva, bet ir visas katalikiškas pasaulis 2017 metų birželio 25 dieną bus pagerbtas didžia Bažnyčios dovana, – Vilniaus arkikatedroje įvyks garbingojo arkivysk. Teofiliaus Matulionio beatifikacijai skirtos iškilmės, apie būsimąjį Palaimintąjį įvairių žiniasklaidos priemonių, renginių bei konferencijų dėka sužinojome daug svarbių bei įdomių jo gyvenimo faktų. Jie patvirtino Biblijos tiesą – „po saule nieko nėra naujo!“ (Koh 1, 9). Juk tai, kas padeda mums tolydžio artėti prie Kristaus yra amžinai šiuolaikiška ir be galo aktualu. Bėga amžiai, bet bendražmogiškos vertybės nekinta, nes jos nuolat sau atsinaujinančios jėgos šviežumo, kuris yra tikroji pasaulio druska ir šviesa, semiasi iš neišsenkančio šaltinio – Dievo.

Arkivysk. Teofiliaus Matulionio gyvenimo pavyzdys – ne Kristaus poelgių kopijavimas. Jis savitu asmeninės raiškos būdu Jo charakterio atskleidimas ir karžygiškų dorybių išsiskleidimas, įvykęs toje žmogiškos prigimties orumą žeminančioje kasdienybėje, kai dėl tikėjimo į Jėzų ir autentiško liudijimo įkalintas jis prisiėmė ir savanoriškai nešė vos pakeliamą kagėbistų uždėtą neapykantos, paniekinimų bei patyčių kryžių, kuris, atrodė, Teofilių nuves iki tokio kraštutinio išsekimo, kad jis nebeištvers, palūš ir kapituliuos…

Argi ne panašiai velnias galvojo gundydamas Jėzų, kai Jis po didžiojo pasninko, būdamas fiziškai išsekęs, leidosi pastatomas ant šventyklos šelmens, turėjo klausytis jo nesąmonių, net Jam buvo liepiama pulti stačia galva žemyn?

Kai unikaliai Dievo sukurtas žmogus, sąmoningai savo tapatybės išgryninimo ieškodamas Jame leidžia dieviškajam Skulptoriui, pasinaudojant visais gyvenimo išmėginimais ir kančiomis, jautriai šalinti bei glūdinti jo mažus netobulumus ir silpnybes, kad jos visiškai netrukdytų įvykdyti visus Jo iš anksto numatytus planus, toks asmuo iš tiesų vertas pasigėrėjimo. Dievo bei žmonių akivaizdoje iškyla Teofilius Matulionis, kuris, sava kankinyste tapęs uoliuoju Nukryžiuotojo mokiniu bei jaunesniuoju Jo broliu, susilaukė išaukštinimo ne tik danguje, bet, išmušus palaimintos istorinės lemties valandai, yra skelbiamas palaimintuoju – visų mūsų globėju bei užtarėju Kristuje.

Nebėra priežasties delsti, eisiu pas Tą, kuris mane prie savo širdies priglaus.

Jis tampa plačiai žinomas net tiems tėvynainiams, kurie anksčiau dėl įvairių priežasčių buvo atitolę nuo Bažnyčios. Dabar jiems atsiveria puiki galimybė žengti drąsų žingsnį link jos ir savo išganymo, nes būtent šio palaimintojo asmenyje, veikiant Šventajai Dvasiai, išryškėja tikrasis Jėzaus atvaizdas, liudijantis, kad didžioji žmogaus gyvenimo prasmė ir palaimintos pomirtinės egzistencijos garantija glūdi vien tik begalinėje Dievo malonėje.

Šią malonę Jis dosniai teikia kiekvienam, kas, nepaisydamas savo a priori nepagrįstų ir perdėm subjektyvių nuogąstavimų, slegiamas nerimo ar priklausomybių naštos, ne kartą girdėjęs tendencingų žinių apie kai kuriuos suklydusius Bažnyčios tarnus, ima ir, giliau įsižiūrėjęs į kankinio Teofiliaus gyvenimą, taria: „Jei gailestingasis Viešpats arkivyks. Teofiliui kartais net jo žiauraus persekiojimo dienomis taip dosniai pagelbėdavo ir dėl to jis visas kančias ištvėrė, kai kiti, atsidūrę jo vietoje, būtų seniai palūžę, tuomet Jis ir nuo manęs, dar neseniai Dievą savaip ignoravusio žmogaus, tikiu, nenusigręš. Todėl nebėra priežasties delsti, eisiu pas Tą, kuris mane prie savo širdies priglaus, atleis, pamokys, ves, visados tik laimins, idant galėčiau patirti Jo išsipildančių pažadų malonę, kuri lydės ne tik šiame gyvenime…“

Teofilius Matulionis buvo aukšto rango dvasininkas, todėl jis pirmiausia yra sektinas pavyzdys kunigams bei pašvęstojo gyvenimo vienuolijų nariams, kurie kasdien susiduria su didėjančiais mūsų liberalioje ir nukrikščionėjusioje visuomenėje rafinuotų pseudovertybių plitimo iššūkiais. Pasak šv. popiežiaus Jono Pauliaus II, „mirties kultūros“ invazija tęsiasi, ir jos stabdymą pradedame nuo savęs.

Kardinolas Kristopas Šionbornas (Christoph Schonborn) kunigams rašė apie asmeniškos, vidinės tylos svarbą, kuri keičia jų santykį su Dievu, aplinkiniais ir savimi. Jis ir jaunimui, ir kunigams bylojo: „Vidinė malda yra tyla. Kova už tylą… Dažnai sakau: „Televizorius, kompiuteris ar iPhone turi nuostabų mygtuką, kur parašyta Off, ir kai paspaudi tą mygtuką, staiga stoja tyla. Kokia graži patirtis!“

Arkivysk. Teofilius po naktinių tardymų, grįžęs į savo kamerą dėl patirtų skaudžių išgyvenimų ir nemigo valandų kartais turbūt turėdavo mintyse paspausti vidinį mygtuką Off, kad į jo širdį pamažėle vėl sugrįžtų ramybė… Jei galėtų jis mums tartų: „Brangūs kunigai, branginkite ypač vakaro tylą, o kurie jos stokojate, atraskite jos gydantį, stiprinantį ir naujų jėgų kūrybingiau dirbti sielovadoje teikiantį poveikį. Pamilę tylą išsaugosite įžvalgos jausmą ir bijosite triukšmo, kuris naikina jautrumą dėmesingam Dievo žodžio apmąstymui…“ Pasak šv. Kryžiaus Jono, „atlygis už savęs atsižadėjimą – vienybė, kurios Dievas teikia tiek, kiek jie savęs atsižada“.

Ištikimasis Dievo tarne ir išaukštintas amžinybėje, Teofiliau, galinga savo malda užtark mus pas Viešpatį, kad artėjančio naujo gyvenimo aušroje būtume laimingi girdėdami: „Ne veltui bėgote“ (plg. Fil 2, 16). 

Bernardinai.lt

Palikite savo mintis

Kun. Vytenis Vaškelis „Į Naujuosius metus – su iškiliuoju kankiniu“


Laiko tėkmė paradoksali. Kai pagalvojame, kiek mes jau turime metų ir kiek trumpai gali gyventi tas kūdikėlis, kurio gyvybė dėl gimimo komplikacijų kabo ant plauko, tada pradedame giliau suvokti Dievo žodį, bylojantį, kad „viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų – kaip viena diena“ (2 Pt 3, 8). Viena senolė sakė: „Kai pasižiūriu atgal, atrodo, kad viskas taip greitai prabėgo lyg nebūčiau gyvenusi, o kažkur sapne pabuvojusi…“

Ši garbinga senjorė, pamačiusi savo raukšlių išvagotą veidą veidrodyje, liudijantį apie buvusius išgyvenimus, ir palyginusi su savo atvaizdu išblukusioje fotografijoje, kuri buvo daryta ankstyvoje jaunystėje, suvokia, kaip ne tik jos kūno išorė keičiasi… Būdama tikinti, ji neabejoja, kad Dievo žodžio tiesa visada išsipildo, todėl žmonijos Gelbėtojas po mirties iki begalybės pratęs jos naująją egzistenciją savo artumoje, ir ji nesiliaus Juo žavėjusis… Jis ten esančiuosius taip stebins savo neišsenkančio kūrybingumo grožiu, jog būtų nesuprantamas dalykas, jei žmonės, gyvendami žemėje, nesiruoštų susitikti su pačiu įsikūnijusiu Nemirtingumu – Dievo Sūnumi.

Mūsų dienos tam tikra prasme yra piktos (Ef 5, 16), nes jos, kaip nekviestos viešnios ateina ir, su mumis neatsisveikinusios, tyliai, negrįžtamai ir, klastingai sukeldamos tariamos ramybės ratilus, dingsta. Pavyzdžiui, ne tik paaugliams nesunku prarasti laiko nuovoką, užsimiršti, ir, iki ausų pasinėrus į interneto pasaulio įdomybes bei žaidimus, išeikvojus daugybę valandų, ilgainiui gyvenimo realybę iškeisti į asmenybės charakterį žlugdančią virtualybę, kuri kaip aštuonkojo čiuptuvai priklausomybėmis bei nepasotinamu egoizmu apraizgo kiekvieną, kas tik leidžiasi jos suviliojamas… Vienas rašytojas rašė: „Kam rūpi, kas rodoma per realybės šou, jei Jūsų realybė tuo metu slenka pro šalį? Laikas – kažkas, ko niekada nebesugrąžinsite – nešvaistykite jo televizijai.“

Dievo žodis mus įspėja, kad turime kasdien save stebėti, kaip mes elgiamės, kad būtume išmintingi, gerai naudojantys laiką (Ef 5, 15–16). Į Lietuvos krikščioniškos literatūros aukso fondą reikėtų įtraukti 2016 metais Katalikų pasaulio leidyklos išleistą leidinį – Timočio M. Galagerio OMV (Timothy M. Gallagher OMV) knygą „Sąžinės tyrimo malda“. Autorius, pasinaudodamas šv. Ignaco Lojolos dvasine patirtimi, remdamasis žmonių liudijimais bei pavyzdžiais, išsamiai nagrinėja penkis sąžinės tyrimo žingsnius. Sumanus šios knygos pamokančių patarimų bei įžvalgų pritaikymas – kasdienis bei maldingas savo minčių ir veiksmų stebėjimas, kai Dievo akivaizdoje gailimės dėl savo klaidų, uoliau taisome savo įpročius ir dėkojame Jam už gautas malones bei suteiktus netikėtus Šventosios Dvasios įkvėpimus, kuriais vadovaudamiesi ne tik rytoj mažiau klysime nei šiandien, bet nuoširdžiau, sumaniau bei kantriau patarnausime tiems, su kuriais mus suveda Visažinanti Apvaizda…

Tai – šventėjimo Viešpatyje kelias, kuriuo eidami, malonei veikiant, peržengsime Naujųjų metų slenkstį dar geriau suprasdami, kad liepsnojanti Jo bei Dievo Motinos meilė yra ne tik mūsų dabartinio laiko pašventintoja, bet ir tikroji bei vienintelė mūsų širdžių vienybės ir ramybės ugdytoja. Kai, atrodo, kad pasaulyje siaučiančios kai kurių šalių vadovų beprotiškos godulystės aistros gali užtemdyti jų paskutinę sveiko protavimo dalį, ir daugelis gali tapti kai kurių diktatorių visiškai neprognozuojamų veiksmų įkaitais, tikintieji nesutrinka, nes žino, kad viską, kas įvyksta gyvenime, leidžia Viešpats, ir Jis išklauso jų maldas, kad pasaulis nenugarmėtų į prarają.


2016 metų pabaigoje gavome ypatingą popiežiaus Pranciškaus dovaną – kitų metų birželio mėnesio pabaigoje sulauksime garbingojo kankinio arkivyskupo Teofiliaus Matulionio paskelbimo palaimintuoju. Daug kartų Teofiliaus Matulionio kunigiškąją tarnystę lydėjo caro ir ypač sovietinės valdžios represiniai persekiojimai, kuriuos jis priėmė, kaip Dievo leistą kančią (kartais KGB ir MGB kalėjimų rūsiuose vos ištveriamą), kurią aukojo už savo priešų atsivertimą. Kai 1934 metais jį priėmė popiežius Pijus XI, atsiklaupė prieš vysk. T. Matulionį ir tarė: „Esi kankinys. Privalai pirmas mane palaiminti.“ Šitaip išskirtinai prasmingai buvo pagerbta vyskupo Teofiliaus kankinystė, kuri yra visos Bažnyčios dvasinis lobis, nes pagal Dievo valią su nepalaužiama kantrybe priimti užgauliausius GPU tardytojų paniekinimus, patyčias ir kitus dvasinio teroro veiksmus – tinkamiausias Dievui bei žmonėms atsidavimo įrodymas ir herojiškų dorybių liudijimas, tai – su Jėzumi kybojimas ant kryžiaus ir todėl tobuliausio panašėjimo į Jį dovana.

Dievo Gimdytoja, 2017 metais padėk mums tinkamai pasirengti arkiv. Teofiliaus Matulionio beatifikacijai, kad, labiau susipažinę su jo gyvenimo faktais, galėtume sakyti: „Testiprina mus šio švento gyvenimo žmogaus kankinystės pavyzdys su nauju tikėjimo ryžtu priimti tuos neišvengiamus išmėginimus, kuriuos yra numatęs Viešpats didesnei mūsų laimei.“ 

Palikite savo mintis

Kun. Marius Talutis „Teofiliaus Matulionio beatifikacijos šventė kaip Baltijos kelias“

         maxresdefaultBirželio 25-ąją Vilniuje, Katedros aikštėje, arkivyskupas ir kankinys Teofilius Matulionis buvo paskelbtas palaimintuoju. Kankinamas, tremiamas, bauginamas jis neprarado drąsos, tvirtumo, liko ištikimas Lietuvai ir Bažnyčiai. Tokio istorinio įvykio pažiūrėti susirinks tūkstančiai žmonių. Kunigas Marius Talutis dalijasi savo įžvalgomis apie šią ypatingą asmenybę – T. Matulionį, mėgusį greitį, humorą, staigmenas, jaunatvišką ir giedrą iki pat mirties.

Kada pirmą kartą išgirdote apie Teofilių Matulionį? Kokia buvo judviejų „pažintis“? Kuo jis jus patraukė, atkreipė jūsų dėmesį?

Man teko laimė augti Molėtų rajone, kuris yra labai „teofiliškas“, nes to krašto aukštaičiai tikrai pamaldūs, taip pat  ir Teofilius Matulionis ten yra savas. Jo mama ir tėtis kilę iš Molėtų rajono, Alantos

seniūnijos. Nuo 1990 metų, kai pradėjau patarnauti šv. Mišiose, kone kasdien mindžiau bažnyčios slenkstį. Tada man, vaikui, pirmiausia į akis krito vyskupo Teofiliaus portretas, kuris kabojo kaimiškose rajono bažnytėlių zakristijose. 

 

Neiškęsdavau nepaklausęs, kas gi yra šis žmogus, tokiu skvarbiu žvilgsniu ir šiek tiek užsisvajojusiu veidu žvelgiantis iš nuotraukos. Tada ir sužinojau, kad tai mūsų kraštietis, kankinys, šventasis.

Vėliau su didžiausiu įdomumu ne kartą skaičiau Stanislovo Kiškio biografinę knygą apie Teofilių Matulionį. Man tada jo gyvenimas pasirodė kaip tikras nuotykis, kuriame Dievas žmogų vedė per didžiausius išbandymus, bet iš visur jis sugebėjo išeiti nepalūžęs. Kažkuo tikrai priminė biblinį Jobą, kuris, ir visko netekęs, neprarado pasitikėjimo Dievu. Jo istorija mano gyvenime tapo herojišku pasakojimu.

Stanislovo Kiškio knygoje perskaičiau, kad Teofilius, baigdamas penktą klasę, iš geometrijos turėjo neigiamą pažymį ir per egzaminą gavo dvejetą, todėl turėjo palikti mokyklą ir mokytis privačiai. Aš pats trečioje klasėje buvau paliktas už rašybą sėdėti antrus metus, tad skaitydamas tą knygą suradau draugą, kuriam galėjau pasiguosti.

Nepaprastai didelį įspūdį paliko Česlovo Stonio režisuota, aktorių trio atliekama literatūrinė kompozicija, kurią mes, mokiniai, žiūrėjome Molėtų kultūros namų salėje 1997 metais. Tada manyje kažkas įvyko: skambančios patriotinės dainos, arkivyskupo gyvenimo pasakojimas padarė didžiulį emocinį poveikį, tam tikra prasme įsimylėjau T.Matulionį kaip asmenybę, kuri labai gražiai atskleidžia meilę Dievui, Tėvynei ir žmogui. Tai asmenybė, kuria negali nusivilti, nes ji neturi jokių vertybių išdavimo drumzlių.

Vėliau, kai per Mišias pradėjau skaityti skaitinius ir visuotinę maldą, vis įdėdavau Kaišiadorių vyskupo patvirtintą invokaciją „Suteik malonę, kad mūsų vyskupas Teofilius būtų paskelbtas šventuoju“. Tiesiog buvo gera jį prisiminti, nors ir nelabai tikėjau, kad taip greitai ims ir išauš beatifikacijos diena. Tačiau kas, jei ne malda, palaiko viltį? 2009 metais Kaišiadorių vyskupas įgaliojo mane padėti atsikuriančiai vyskupijos Gyvojo Rožančiaus draugijai, kurios vienas iš uždavinių buvo melstis prašant beatifikacijos malonės ir padėti geriau pažinti arkivyskupo asmenybę. Tada turėjau progų savo kukliomis jėgomis prisidėti organizuojant paskaitėles, piligrimines keliones, susibūrimus prie Teofiliaus kapo Kaišiadoryse.

Kuo jums asmeniškai artimas ir brangus Teofilius?

Didelį įspūdį paliko Teofiliaus balsas. Kai pirmą kartą išgirdau, negalėjau patikėti, kad tai jo balsas. Klausydamas jo tembro jauti, koks tai nepaprastai geras žmogus, švelnus ir tėviškas, negirdėti jokio gyvenimo nuovargio, jokios prislėgtumo natos. O kalbą dar puošia ir išlikusi aukštaitiška tarmė.

Apskritai Teofilius parodo visai kitokį kankinystės paveikslą, negu kai kurie klaidingai įsivaizduoja kankinius, tokius išsikamavusius ir prislėgtus. Mane jo asmenybė įkvepia nesiskųsti, neverkšlenti ir nemurmėti. Tiesiog nesusenti dvasia, nes sieloje jis išliko jaunas net ir išgyvenęs neeilines gyvenimo patirtis, tiesiog įkopęs į kančių Everestą. Jo jaunatviška siela atsiskleisdavo ne tik per pomėgį greitai važiuoti, bet ir per sugebėjimą nustebti, nors atrodytų, kad tiek mačiusio žmogaus jau niekuo nenustebinsi. Jis iki mirties troško vis ką nors naujo sužinoti, išmokti. Jei šiandien Teofilius gyventų, tikrai turėtų savo tviterio, feisbuko paskyras, panašiai, kaip kai kurie mūsų vyskupai jas turi ir sėkmingai prabyla savo ganomiesiems skaitmeninėse erdvėse.

Ar Teofiliaus asmuo, jo kunigiška, vyskupiška patirtis padeda kunigo tarnystėje ir kaip?

Teofilius labai mylėjo kunigystę, o meilė juk nesibaigia su mirtimi. Ypač globojo jaunus kunigus, klierikus. Viename iš pokalbių Šeduvoje užfiksuota, kaip jis būgštavo, kad sutanoms gautą medžiagą senesnieji kunigai išsidalys ir klierikams neduos. Tad šiandien jis man yra mokytojas ir globėjas.

Mane asmeniškai jis moko daugelio dalykų. Pavyzdžiui, stropumo, tvarkingumo, pareigingumo. Vien tik į jo rašyseną pasižiūrėjęs gali matyti tvarkingumą ir kruopštumą. Aš dažnai pagalvoju: „O ką kunigas Teofilius darytų?“ Netgi pasidėjau jo paveikslėlį klausykloje. Prašau jo pagalbos klausyti išpažinčių su didesniu atidumu, tėvišku dvasiniu vedimu, taip pat susikaupimo šv. Mišių aukos metu, stiprybės kovoje už tyrumą. Prisimenu jo kuklų gyvenimą, neturtą, ir tai mane sugrąžina ant žemės, jei, spalvingų reklamų apsvaigintas, užsisvajoju apie prabangą ir nepelnytus patogumus.

Mane taip pat žavi, kad Teofilius Matulionis niekada nesiekė aukštų postų, geresnių vietų, neatliko jokių žygių ir neieškojo svarbių pažinčių, kad gautų paaukštinimą. Bažnytinę hierarchiją labai gerbė ir buvo jai klusnus, tačiau į jos gretas jėga nesiveržė. Mylėjo kunigystę ir į ją su didžiausiu rimtumu žvelgė kaip į malonę perteikiant gyvąjį Kristų, bet ne kaip į lengvesnį gyvenimą ar galimybę daryti karjerą. Prisimenu jo kuklų gyvenimą, neturtą, ir tai mane sugrąžina ant žemės, jei, spalvingų reklamų apsvaigintas, užsisvajoju apie prabangą ir nepelnytus patogumus.

Man patinka, kad arkivyskupas turėjo puikų skonį ir rūpinosi grožiu. Jis tą labai dažnai pabrėždavo kalbėdamas viešai, netgi jo paskutiniajame vyskupiškame laiške rašoma: „Šventadieniais gausiai rinkotės į bažnyčias, daugiausia gražiai išpuoštas, gražiai užlaikomas, šventų Mišių, pamokslų klausėte, šventomis skambiomis giesmėmis Dievą garbinote.“ Manau, kad reikia iš naujo atrasti grožio prasmę ir svarbą, nes ši tema šiek tiek nustumta į šoną.

Šiandien arkivyskupas Matulionis aktualus ir dėl misionieriško pašaukimo. Jis ne tik rūpinosi misijomis, bet ir buvo pats tikriausias misionierius, tiesiog degantis misijų liepsnele. Nuo misijų Rusijoje jo niekas negalėjo sustabdyti – nei bolševikų grasinimai, nei kvietimas pasilikti ramesniam gyvenimui Amerikoje. Net ir tapęs Kaišiadorių vyskupijos ordinaru, jis nesiliovė rūpintis misijomis ir popiežiui Pijui XII rašė, kad neatsisako kiekvieno akmens išjudinti, žadindamas misionierišką veiklą savo vyskupijoje. Šiandien misionieriškoji tarnystė ir iš savo kiemo išeinanti kunigystė būtina. Apie tai dažnai kalba ir savo pavyzdžiu rodo popiežius Pranciškus. Arkivyskupo Matulionio tarnystė gražiai atskleidžia abi pamatines Katalikų Bažnyčios kolonas – ganytojiškąją apaštalo Petro ir misionieriškąją apaštalo Pauliaus dvasią.

Ar įžvelgiate skirtumų tarp ano meto, kai kunigavo Teofilius, ir šiandienos kunigo tarnystės? Kokie jie?

Skirtumų tikrai daug. Stipriai pasikeitė pats žmonių gyvenimo būdas, nes technologijos padarė poveikį žmonių gyvenimui, bendravimui. Pasikeitė religingumas, sumažėjo jautrumas aplinkai ir, nors technologijos žadėjo palengvinti žmogaus gyvenimą, vis dėlto žmogus dažnai jaučiasi labai apkrautas ir įtrauktas kažkur kitur, bet ne į savo vidų, todėl vis mažiau laiko atranda maldai. Pasikeitė pamaldumas, pagarba šventiems dalykams. Kai kurie dalykai šių laikų žmogui tapo tiesiog nebeiškalbingi. Tačiau sielos troškulys niekur nedingo.

Matulionio gyventu laikotarpiu pamaldose dalyvaudavo daug žmonių, nes Bažnyčia buvo laikoma laisvės balsu, o šiandien dažnai norima parodyti, kad Bažnyčia yra vos ne atsilikimo, progreso stabdymo balsas. Nors yra žmonių, kurie sugeba atsirinkti ir atskirti, kur yra tiesos žodis, o kur tiesiog reitingų brakonieriavimas. Gyvenimas pasikeitė ir dėl drastiškai sumažėjusio gyventojų skaičiaus kaime, kuriame ilgus amžius telkėsi mūsų tautos išlikimo syvai.

Garbingasis Teofilius ir visas jo gyvenimas yra tik susitikimo tiltas, vedantis mus Dievo artumo link. Vis dėlto kunigystė savo reikalingumo ir grožio neprarado. Sunkumų visais laikais buvo ir bus. Šioje žemėje nėra nei tobulos vietos, nei tobulo laiko. Kiekvienam laikui savi iššūkiai, tačiau duodama reikalinga malonė ir asmenybės. Pamatinės gyvenimo vertybės nepakito, pagrindiniai žmogaus troškuliai irgi išliko, pasikeitė tik priemonės, sąlygos, tačiau kova už gėrį ir toliau vyksta žmogaus širdyje. Šioje kovoje Kristaus Evangelija ir šventieji sakramentai yra stiprybės šaltinis visais laikais, todėl gerų kunigų visuomet reikės.

Birželio 25-ąją arkivyskupas ir kankinys Teofilius bus paskelbtas palaimintuoju. Kokia šio įvykio reikšmė Lietuvai ir visai Bažnyčiai? Kodėl toji diena bus istorinė?

Tai ne tik istorinis, bet ir antgamtinis įvykis. Man norisi perfrazuoti visą Velykinį šlovinimą Exultet ir vietoj nakties giedoti apie dieną – tikrai šioji diena palaiminga: joje dangus su žeme, Dievas su žmonija suartėja. Tai mūsų suartėjimo su Dievu diena.

Garbingasis Teofilius ir visas jo gyvenimas yra tik susitikimo tiltas, vedantis mus Dievo artumo link. Ši beatifikacija bus tarsi mūsų tautos Pirmoji Komunija, kai reikia ruoštis priimti kažką labai švento, stengtis būti geram, apsivalyti ir daryti pasiryžimus. Pats Teofilius, gyvendamas Šeduvoje, per vieną pokalbį gyrėsi ir džiaugėsi, jog suskaičiavo 11 Lietuvos kandidatų į šventuosius. Jam buvo svarbu, kad Lietuva turėtų savo šventųjų. Jis tikrai nori mus užtarti.

Beje, kai kurie sako, kad ši beatifikacija užklupo labai netikėtai, staiga ir nepasiruošus. Bet čia toks Teofiliaus stilius, staigmenos jam nebuvo naujiena. Ne sykį gyvenime atsirasdavo labai netikėtai ir nelauktai padarydavo esminių darbų. Pavyzdžiui, 1933 m. niekas nesitikėjo, kad tarp grįžtančių kalinių yra ir vyskupas. Jo pasirodymas buvo tikra staigmena. Tačiau, atėjus okupacijų metui, jo išgyventa bolševikų priespaudos patirtis pastatė jį į pirmąsias gretas. Didelis netikėtumas buvo ir jo grįžimas 1956 m. iš Vladimiro kalėjimo ir Potmos invalidų namų. Daug žmonių galvojo, kad jis jau miręs, net meldėsi kaip už mirusį. Ir vėl per tuos 6 gyvenimo metus Lietuvoje jis tapo didžiausiu persekiojamos Bažnyčios autoritetu ir nuveikė svarbių darbų.

Taigi, jis lyg feniksas, vis iškylantis iš užmaršties pelenų. Šis jo netikėtas iškilimas yra nepaprastai didelė Dievo dovana mūsų tautai. Teofilius savo gyvenimo pavyzdžiu taip pat mus moko su meile priimti vieniems kitus, siekti vienybės, nekerštauti ir nesiskųsti vienam kitu.

Teofilius savo gyvenimo pavyzdžiu mus moko su meile priimti vieniems kitus, siekti vienybės, nekerštauti ir nesiskųsti vienam kitu. Beatifikacijos šventėje pamatysime, kad Teofilius nutiesė draugystės ir pasitikėjimo tiltus su visais mūsų šalies kaimynais. Atvyks svečių iš Latvijos, Baltarusijos, Lenkijos ir Rusijos, kadangi jis dirbo tų tautų žmonėms, laimėjo jų pagarbą bei pasitikėjimą, nes Evangeliją iškėlė aukščiau už kitus interesus.

Kaip manote, ar beatifikacijos šventė yra skirta tik praktikuojantiems katalikams ir kodėl?

1990 metais kovo 11 dieną, likus kelioms minutėms iki Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo, į Aukščiausiosios Tarybos tribūną atsistojo Sibiro lagerių moteris, politinė kalinė Jadvyga Bieliauskienė ir pradėjo drąsinti Laisvąjį Parlamentą, kalbėdama apie kankinius: „Mes esame stiprūs, apie mus, prieš mus ir šalia mūsų yra nesuskaitoma galybė mūsų kankinių, mūsų didvyrių kovotojų, kurie krauju atpirko mūsų laisvę. Jie netikintiems pavyzdys, tikintiems – didelė mistinė galia. Jie mūsų talkininkai, budintys ant mūsų laisvės kelio, jie padės mums būti vieningiems, nugalėti didžiausius sunkumus. Būkime vieningi, taurūs ir būsime laisvi.“

Tarp tų kankinių arkivyskupas T. Matulionis stovi pirmose gretose – pabuvojęs apie 11 kalėjimų ir praleidęs juose 16 metų, 4 kartus teistas, naktimis tardytas, muštas, nuodytas, badavęs, sunkiai dirbęs, sėdėjęs karceryje, 4 metus gyvenęs tremtyje, atlaikęs kratas ir šmeižtus, netekęs sveikatos. Įdomu, kad kritiniu Lietuvos laisvės laiku, 1991 m. sausio mėnesį, Lietuvos Nepriklausomybės Kovo 11-osios akto originalas buvo paslėptas Kaune pas kardinolą Vincentą Sladkevičių, arkivyskupo Teofiliaus Matulionio įpėdinį, jo slapta konsekruotą vyskupu.

Beatifikacijos šventė skirta visiems, tai nėra tik įvykis, tai daugiau dvasia – palaiminimo dvasia. Per palaimintąjį ateis palaiminimas visai mūsų šaliai. Ji savo visuotinumu panaši į Sąjūdžio mitingus ar Baltijos kelią, kurių labai trūksta šiame valstybės gyvenimo etape. Kankinio Teofiliaus asmenyje pagerbiame daugybę kitų mūsų žmonių, tapusių nacizmo ir bolševizmo ideologijų aukomis.

Nekantraudamas laukiu tos dienos, kai galėsiu garsiai melstis: „Palaimintasis kankiny Teofiliau, melski už mus“ ir pabučiuoti jo šventą relikviją.

Palikite savo mintis

Kun. Marius Talutis „Teofilius Matulionis ir Vilnius“

Birželio 25-ąją Vilnius sulauks daugybės piligrimų, atvykstančių į istorinę ir pirmąją beatifikaciją Baltijos šalyse. Arkivyskupas Teofilius Matulionis, kadaise mėginęs įstoti į Vilniaus kunigų seminariją, bet negalėjęs dėl lotynų kalbos trūkumo atestate, tądien popiežiaus pasiuntinio kardinolo Angelo Amato lūpomis, skambant tai pačiai lotynų kalbai, bus paskelbtas Visuotinės Bažnyčios kankiniu ir palaimintuoju. Kiti mūsų tautos šventieji – šv. Kazimieras Jogailaitis ir pal. Jurgis Matulaitis – labai artimai susiję su Vilniumi, jis buvo svarbi jų gyvenimo stotelė. Nebūtų jie savimi be Vilniaus, ir Vilnius nebūtų toks patrauklus be šventųjų. Arkivyskupas Teofilius Vilniuje irgi ne prašalaitis. Nors ir neteko jam ilgėliau šiuo miestu pasidžiaugti, Vilniaus dvasia juntama jo šventume.


Kun. Marius Talutis

Ilgiausiai, beveik metus, Vilniuje garbingajam kankiniui Teofiliui teko gyventi ne klebonijoje ar vyskupo namuose, bet KGB vidaus kalėjime, tamsiame rūsyje, uždarytam mažai vėdinamoje kameroje su daugeliu nuteistųjų prie Lukiškių aikštės. 1946 m. gruodžio 18 d. suimtas Kaišiadoryse ir įkalintas Vilniuje, jis buvo aršiai ir vos ne kasdien tardomas vyr. leitenanto Nikolajaus Golicyno, kol 1947 m. spalio 17 d. gautas įsakas išvežti Matulionį iš Vilniaus į Vladimiro kalėjimą Rusijoje.

Vilniaus KGB rūmai – vienintelis kalėjimas Lietuvoje, kuriame Teofiliui teko kalėti ir liudyti tikėjimą, visi kiti – apie 10 jo praeitų kalėjimų ir lagerių – buvo Rusijoje ir Baltarusijoje. Tad Vilniaus miestas Teofiliui Matulioniui buvo jo kankinystės liudijimo miestas. Simboliška, jog vyskupo herbe vaizduojami trys kryžiai, turėję reikšti jo mokslus, kunigystę ir vyskupystę, vėliau tapo trijų įkalinimų ženklu. Pačiame Vilniaus centre, ant vienos iš aukščiausių viršukalnių, iš tolo šviečia Trys Kryžiai, menantys pranciškonų kankinystės vietą. Taigi Trys Kryžiai yra ir Vilniaus, ir Teofiliaus simbolis. Ši beatifikacija bus pagarbos ženklas ne tik Teofiliui, bet ir visiems mūsų kankiniams ir ypač XX amžiaus ideologijų aukoms – Panerių ir Tuskulėnų kankiniams, kuriems gražusis Vilnius tapo kančių vieta.

Nuo seno Vilnius vadinamas daugelio kultūrų, religijų ir tautų miestu-kryžkele. Jis buvo vokiečių, žydų, rusų, gudų, lenkų, lietuvių sugyvenimo, kūrybingo bendrabūvio pavyzdys. Tokiu atvirumu kitiems ir darniu sugyvenimu pasižymėjo ir arkivyskupas Teofilius, kuriam teko tarnauti skirtingų tautų tikintiesiems, bet pavyko išvengti tautinių ar ideologinių ginčų norint primesti savo viršenybę. Jis gerbė ir uoliai gynė prigimtines žmogaus teises, gebėjo ugdyti krikščionišką laisvę, nes pats buvo laisvas, todėl ir pavojingas sovietinei santvarkai. Į prievartą ar neteisingumą savo atžvilgiu jis atsakydavo kryžiaus, o ne kalavijo kalba: per crucem ad astra – per kryžių į žvaigždes.

Gražūs ryšiai Teofilių siejo su Vilniuje gyvenusiais šventaisiais. Šventuoju Kazimieru jis žavėjosi, ypač skleidė ir pats puoselėjo jo brangintą skaistumo, tyrumo dorybę, kvietė lietuvius melstis šventajam Kazimierui, nes, anot Matulionio, jis savo tautiečius geriau išklauso. Ne kartą lankėsi Vilniaus katedroje, meldėsi prie šventojo karalaičio karsto, aukojo šv. Mišias. Šventojo karalaičio Kazimiero iškilmėje 1900 m. kovo 4 d. Peterburge Teofilius buvo įšventintas kunigu – įšventintas to paties vyskupo Karolio Niedziałkowskio, kuris suteikė kunigystės šventimus ir Jurgiui Matulaičiui.

Vilniaus arkikatedroje amžinojo poilsio yra atgulęs ir Teofiliaus Matulionio Peterburgo laikų bendražygis, nominuotasis Vilniaus arkivyskupas Janas Cieplakas, kuris, kaip ir Teofilius, daugel metų darbavosi Rusijos sostinėje Peterburge ir vadovavo vyskupijai pačiame bolševikų revoliucijos įkarštyje, nepasidavė valdžios spaudimui kurti parapijų valdymo komitetus bei atiduoti bolševikams bažnytinį inventorių, mat revoliucijai įvykdyti reikėję materialinių išteklių. Galima teigti, jog vyskupas Cieplakas buvo Teofiliaus mokytojas ir pavyzdys, kaip elgtis bolševikų prievartos ir kvailybės atžvilgiu. Jiedu drauge su kitais Rusijos kunigais buvo viešai teisiami Maskvoje 1923 m. kovą. Tąsyk vyskupui Cieplakui paskirta mirties bausmė, ir tik įsikišus tarptautinei bendruomenei jis išsiųstas iš Rusijos; trumpai pabuvęs Lenkijoje, išvyko į JAV lankyti emigrantų bendruomenių, apšviesti išeivijos, koks blogis siautėja Sovietų Sąjungoje. 1926 m. JAV persišaldęs mirė, prieš tai 1925 m. nominuotas Vilniaus arkivyskupu metropolitu, tačiau vyskupijos perimti nespėjęs. Palaidotas Vilniaus arkikatedroje, 1952 m. pradėta arkivyskupo beatifikacijos byla.

Su palaimintuoju Vilniaus vyskupu Jurgiu Matulaičiu vyskupas Teofilius greičiausiai buvo asmeniškai susitikęs ir bendravęs Peterburge, nors to nėra užfiksuota prisiminimuose. XX a. pradžioje kunigas Jurgis darbavosi Peterburgo dvasinės akademijos profesoriumi, vicerektoriumi, o kunigas Teofilius – Šv. Kotrynos bažnyčios vikaru, rūpinosi darbininkų sielovada. Vienas kitą tikrai turėjo pažinoti, mat kunigas Pranas Bučys savo laiške Jurgiui Matulaičiui mini kunigą Matulionį, daug nepasakodamas apie jį. Šių šventų vyrų ne tik pavardės, bet, svarbiausia, tikslai buvo panašūs, ypač meilė kryžiui ir rūpestis dėl socialinių problemų.

Negalima nepaminėti ir nuoširdžios vyskupų Teofiliaus Matulionio ir Mečislovo Reinio draugystės. Taip, draugystės, nes, pavyzdžiui, 1944 m. vasario 5 d. vyskupas Matulionis dalyvavo Mečislovo Reinio 60-mečio gimtadienyje Vilniuje. Juos sieja daug panašumų… Pirmiausia abu jungia kankinystė dėl Kristaus, tardymai ir kalėjimas Vilniaus KGB vidaus kalėjime, Vladimiro kalėjimas, iš kurio arkivyskupas Reinys gyvas nesugrįžo. Abu buvo susiję ir su Daugailių parapija, nes arkivyskupas Reinys iš ten kilęs, o Matulionis vėliau atsikraustė, tačiau ten subrendo jo pašaukimas, ten žengė pirmuosius kunigystės žingsnius. Abu juos jungia ir Dievo Gailestingumo pamaldumo sklaida.

Garbingasis Teofilius Matulionis gali būti pagrįstai laikomas Dievo Gailestingumo pamaldumo platintoju. Dar būdamas Kaune jis užsakė vieną pirmųjų Vilniaus Dievo Gailestingumo paveikslo kopijų su lietuvišku užrašu „Jėzau, pasitikiu Tavimi“. Šis paveikslas vėliau kabojo jo asmeninėje koplyčioje Kaišiadorių kurijoje, prie jo melsdavosi ir aukodavo šv. Mišias. Vėliau, areštavus arkivyskupą, paveikslas pateko į Kaišiadorių katedrą. 2016 m. švenčiant Gailestingumo jubiliejų ir įrengus Gailestingumo koplyčią paveikslas išstatytas pagrindiniame koplyčios altoriuje. Labai tikėtina, jog Matulionis buvo asmeniškai susitikęs su pal. Mykolu Sopočka, nes tuometinis Kaišiadorių vyskupijos generalvikaras prelatas Juozapas Labukas buvo šio kunigo bendramokslis Vilniaus seminarijoje ir bendradarbis Vilnijos krašte. 1943 m. birželio 6 d. vyskupas Matulionis, iš Kaišiadorių rašydamas nuoširdų laišką savo draugui kunigui Vincui Dainiui, įdėjo Dievo Gailestingumo paveikslėlį, platindamas šį pamaldumą: Siunčiu Jums Viešpaties Gailestingumo paveikslėlį – šaukitės į Dievo Gailestingumą, kuris Jus apsaugos.

Vilniaus grožis ir dvasia savo giliausiomis šaknimis remiasi į Aušros Vartų Gailestingumo Motinos paveikslą, kurį taip mylėjo ir myli tūkstančiai vilniečių, kurį eilėmis vainikavo poetai Adomas Mickevičius ir Maironis. Aušros Vartų paveikslą savo pirmojoje enciklikoje minėjo popiežius Pijus XI, didis lietuvių draugas, kuris 1929 m. kanauninką Teofilių paskyrė vyskupu, o vėliau susitikęs pavadino jį didvyriu. Pats vyskupas Teofilius ypač brangino Marijos Gailestingumo Motinos titulą ir netgi laiškuose platino Dievo Gailestingumo Motinos noveną. Ne kartą vyskupas meldėsi prie stebuklingojo paveikslo, bet ypač jautrus apsilankymas Aušros Vartuose įvyko 1956 m. gegužės 6 d. Po 10 metų, praleistų Rusijos Vladimiro kalėjime ir Potmos neįgaliųjų namuose, praradęs sveikatą ir išsiilgęs Lietuvos, jis traukiniu iš Maskvos grįžo į Vilnių ir pirmiausia iš stoties nukeliavo į Aušros Vartus. Šv. Mišių dėl nusilpusios sveikatos negalėjo aukoti, tačiau paprašė vietinį kunigą išklausyti jo išpažinties. Tik pasisveikinęs su Motina Marija, padėkojęs jai ir atlikęs išpažintį, jis įžengė į naują savo gyvenimo kelionės etapą.

Tad Vilniuje Teofilius tikrai yra savas ir nesiliaujantis stebinti, kaip ir pats Vilnius. Gražu ir prasminga, kad Vilniaus mieste, kur du kartus buvo skelbiama Lietuvos laisvė, už kurią paguldė gyvybę daugelis mūsų piliečių, birželio 25-ąją sulauksime kiek kitokio skelbimo. Palaimintuoju ir kankiniu bus skelbiamas tasai, kurio gyvenimas mums padeda vertinti laisvės dovaną, ne tik valstybės, bet ypač Dievo vaikų laisvės dovaną.

Informacijos šaltinis: www.artuma.lt

Palikite savo mintis

Kun. Marius Talutis „Palaimintasis aukštaitis“

maxresdefaultMolėtų kraštas turi svarbią vietą ir kankinio, arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenime, jo aukštaitiškoje prigimtyje. Jei liktume ties dabartinėmis rajono teritorijos ribomis, matytume jog iš šio rajono buvo kilę abu Teofiliaus tėveliai. Mama Ona Juočepytė (1851-1877), Gabrieliaus Juočepio ir Onos Strazdaitės dukra iš Bajorų kaimo šalia Alantos ir tėtis Jurgis Matulionis (1833-1911), Marcijono Matuliono ir Ievos Telksnytės sūnus iš Žibėčių kaimo, esančio netoli Kaniūkų kaimo. Beje, iš  ten kilęs ir paskutinysis Lietuvos partizanas Antanas Kraujelis.  Arkivyskupo gimtasis Kudoriškio vienkiemis ir čia paminėti kaimai tuo metu priklausė Aluntos valsčiui, kuris, deja, 1950 metais buvo panaikintas. Alanta, Kudoriškis, Bajorai, Žibėčiai – šios vietos visuomet išliko brangios arkivyskupui. Su gilia pagarba jis ištardavo jų pavadinimą, nes žmogui, kuriam gyvenime teko būti mėtomam iš vienos vietos į kitą, iš kalėjimų ir vėl į kalėjimus – gimtosios vaikystės vietos kalba apie reikalingumą, švelnumą ir namų jaukumą. Alantos bažnyčioje susituokė Teofiliaus tėveliai. Joje jis buvo pakrikštytas. Prie bažnyčios esančiose kapinėse, senų medžių paunksmėje, palaidota arkivyskupo mama Ona Juočepytė-Matulionienė. Ant jos kapo atnaujintas kuklus paminklas. Mūsų krašte Teofilius gyveno septynerius pirmuosius gyvenimo metus, dažnai lankydavosi pas močiutę Žibėčių kaime. Alantos krašte jis praleido gražiausius gyvenimo metus, čia jis buvo mirštančios motinos paaukotas Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai.

Ne tik vieta, bet ir Molėtų krašto dvasia labiausiai atsispindi šio didžio Ganytojo asmenybėje. Jis visą gyvenimą išliko tikrų tikriausias aukštaitis. Po daugybės metų, pragyventų ne Aukštaitijoje, sugebėjo išsaugoti švarią, tyrą gimtąją aluntiškių-molėtiškių tarmę, kurios saldus skambėjimas panašus į dainavimą. Nors puikiai mokėjo rusų, latvių, lenkų kalbas, skaitė lotyniškai, prancūziškai, vokiškai ir net sulaukęs 80 metų mokėsi anglų kalbos, tačiau gimtoji tarmė išliko tokia pat ryški, atspindinti gimtųjų namų dvasią.

Būtinai reikėtų pamatyti Molėtų bažnyčioje arkivyskupo Teofiliaus Matulionio vitražą, esantį lange šalia didžiojo altoriaus. Jis įdomus tuo, jog arkivyskupas jame vaizduojamas su aureole, kuri paprastai dedama šventiesiems. Buvęs Molėtų klebonas Vilnis V. Cukuras, dar prieš 20 metų iki beatifikacijos, pranašiškai numatė, kad Matulionis tikrai bus iškeltas į altoriaus garbę ir būtinai liepė uždėti aureolę, kad ateities klebonams nereikėtų perdaryti vitražo. Taigi, Molėtai turi pirmąjį palaimintojo Teofiliaus atvaizdą su aureole.

Palikite savo mintis

Kun. Marius Talutis „Garbingojo Teofiliaus keliais“


Kelionmaišis, vyskupo lazda ir pijusė - nuolatiniai tremties palydovai. Birštono sakralinio muziejaus ekspozicija. www.teofilius.lt nuotrauka

Prieš keletą metų Kaišiadorių vyskupijos Gyvojo rožančiaus draugijos nariai paprašė manęs kartu keliauti arkivyskupo Teofilio Matulionio keliais ir netgi leido pamėginti pabūti gidu ir piligriminės kelionės dvasiniu vadovu. Ir taip netikėtai radosi šešios kelionės po Lietuvą ir Latviją, padėjusios geriau susipažinti su T. Matulionio gyvenimu. Tai buvo puiki proga drauge melstis prašant beatifikacijos malonės.

Sulaukę žinios apie būsimą beatifikaciją, Lietuvos vyskupai 2017-uosius paskelbė arkivyskupo Teofilio Matulionio metais ir kviečia geriau susipažinti su šia iškilia asmenybe ne tik skaitant knygas, bet ir aplankant su jo gyvenimu susijusias vietoves. Tai puikus pasiūlymas parapijų bendruomenėms, maldų grupelių nariams, bendraminčiams, kraštotyrininkams, žygeiviams ir kt. surengti piligrimines, pažintines keliones. Juk ir taip nedrąsiai šiais metais prasidėjęs šiltasis metų laikotarpis primena mums apie atostogas ir keliones, kurių metu tikrai verta pakeliauti ir geriau pažinti kankinį arkivyskupą Teofilių bei praturtinti žinias ir įspūdį apie mūsų gražiąją ir įdomiąją Lietuvą.

Šis kuklus sąrašas tebūna maža pagalba pajudėti pasirinktų tikslų link ir tesustiprina keliavimo džiaugsmą. Vietoves, kur arkivyskupas gyveno ilgėliau – paryškinau juodesniu šriftu, atsiprašymas likusių nepažymėtų, tačiau tikrai lankyti vertų vietų. Sąrašą surašiau abėcėlės tvarka, nesudarymas platesnių maršrutų, nes Lietuva tokia turtinga, jog kone kas kilometrą galima sustoti ir kažką įdomaus pamatyti. Didesnei Dievo garbei tebus šios kelionės atgaiva ir naujai patiriamas džiaugsmas drauge su vyskupu Teofiliumi!

Kelionės po Lietuvą

1. Alanta (Molėtų r.). Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia – arkivyskupo tėvų Jurgio ir Onos Juočepytės santuokos (1870 02 01) bei Teofilio krikšto (1873 07 01) vieta. Šalia bažnyčios esančiose kapinėse yra Teofilio mamos Onos Matulionienės kapas.

2. Antalieptė (Zarasų r.). Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia. Buvęs karmelitų vienuolynas ir mokykla, kur Teofilius lankė pradžios mokyklą.  Grįžęs iš Solovkų 1934 metais drauge su kitais kunigais ten ilsėjosi.

3. Aukštoji Panemunė (Kaunas). Švč. M. Marijos Vardo bažnyčia ir kapinės. Panemunėje vyskupas Teofilius apsistodavo pas giminaičius Pušų ir J. Staugaičio gatvėse. Iš viso ten praleido apie metus.  Kapinėse yra pamotės Onos Savickaitės-Matulionienės, brolių Juozo, Jeronimo, sesers Grasildos ir kitų giminaičių kapai.

4. Birštonas. Šv. Antano Paduviečio bažnyčia. Klebonijoje, kurioje vyskupas Teofilius gyveno nuo 1956 m. iki 1958 spalio mėn., veikia muziejus, ten 1957 m. Kalėdų naktį vyskupu slapta konsekravo Vincentą Sladkevičių.  Birštone vyskupas Matulionis 1957-11-14 perėmė vyskupijos valdymą.  Muziejus įkurtas 2000 m. Bažnyčios bokšte yra varpas vardu „Teofiliui Matulioniui altoriaus garbės išmelsti“.

5. Daugailiai (Utenos r.). Šv. Antano Paduviečio bažnyčia.  Šalia Daugailių Purviniškių km. – Teofilius su šeima čia gyveno 1880–1890 metais (10 metų). Deja, sodybos jau nėra.  Daugailiuose subręsta pašaukimas į kunigystę. Kapinėse palaidotas kunigas Kazimieras Kiršinas (1865–1940) – pašaukimų ugdytojas, klierikų rėmėjas, padėjęs ir Teofiliui.  1900 m. po kunigystės šventimų Garnių kaimo vaikus mokė katekizmo, atgavo sveikatą po seminarijos.

6. Dusetos (Zarasų r.). Švč. Trejybės bažnyčia. Dusetų kapinėse yra Teofilio tėvo Jurgio Matulionio kapas. Netoli Dusetų Baraukos vienkiemyje nuo 1890 metų gyveno Matulionių šeima. Sodybos jau nėra.

7. Guronys (Kaišiadorių r.). Kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškė. Rožančiaus kelias ir koplyčia su Teofilio Matulionio kančios atvaizdais. Prof. Antano Kmieliausko tapyba ir skulptūra.


T. Matulionis prie Kaišiadorių vyskupijos kurijos. www.teofilius.lt nuotrauka

8. Kaišiadorys. Kristaus Atsimainymo katedra. Dievo Gailestingumo koplyčia, kurioje kabo vyskupo Teofilio užsakytas Gailestingojo Jėzaus paveikslas su lietuvišku užrašu. Katedroje ilsisi Teofilio palaikai, nuostabaus grožio vyskupo sostas, priešais katedrą yra puikus Arkivyskupo bronzinis paminklas aikštėje. Netoliese – Kaišiadorių vyskupijos kurija, kurioje arkivyskupas gyveno nuo 1943 m. balandžio iki 1946 m. gruodžio mėn.

9. Kauno šv. Mikalojaus bažnyčia, benediktinių vienuolynas. Namelyje prie bažnyčios vyskupas Teofilius gyveno nuo 1936 iki 1943 m. 1938 m. pradėjo nuolatinę Švč. Sakramento adoraciją, organizavo bažnyčios remontą ir altoriaus statybą, parvežė iš Vokietijos vitražus.

Tarp benediktinių. www.teofilius.lt nuotrauka

10. Kryžių kalnas (Šiaulių r.). Tautos simbolis, arkivyskupas ten lankęsis.

11. Kudoriškis (Anykščių r.). Gimimo vieta, tėvelis pirko ir pragyveno Teofilius 7 metus. 1873–1880 m. Stovi kryžius su įrašu. Ten mirdama motina pavedė savo vaikus Švč. Jėzaus Širdies globai.

12. Molėtai, Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. Bažnyčios presbiterijoje yra vitražas su Teofilio Matulionio atvaizdu. Vitražas pagamintas apie 1998 m.

13. Skudutiškis (Molėtų r.). Švč. Trejybės bažnyčia. Kapinėse ilsisi nemažai Matulionių giminės atstovų, bažnyčioje yra stebuklingas Marijos Sopulingosios paveikslas, taip pat Marijos koplytėlė prie šaltinėlio, laukuose. Garsūs Švč. Trejybės atlaidai.

14. Šeduva (Radviliškio r.). Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia ir joje esančios Kryžiaus kelio stotys, kurias vyskupas dažnai maldingai apmąstydavo.  Šalia bažnyčios yra namelis (špitolė), kur vyskupas gyveno nuo 1958 spalio–1962 rugpjūčio mėn., ten jis ir mirė. Šventoriuje – arkivyskupo draugo ir vyskupo konsekracijos liudininko kun. Augustino Pranckiečio kapas.

15. Šiluva (Raseinių r.). Tautos Švč. M. Marijos šventovė, arkivyskupas siūlė sujungti baziliką ir koplyčią į vientisą erdvę.

16. Vepriai (Ukmergės r.). Švč. M. Marijos Rožančinės bažnyčia. Arkivyskupo konsekruota 1936 m., atstatytos bolševikų sugriautos Veprių Kalvarijos.

17. Vilniaus Aušros vartai. 1956 m. gegužės 6 dieną grįžęs iš lagerių meldėsi prie Gailestingumo Motinos paveikslo, dėkojo, kad sugrįžo į Tėvynę, atliko išpažintį, tačiau Mišių dar nepajėgė aukoti.

18. Vilniaus KGB rūmai (prie Lukiškių aikštės). KGB muziejus, įmanoma patekti į patalpas rūsyje, kur vyskupas Matulionis kalėjo kameroje ir buvo tardomas nuo 1946 m. gruodžio 18 iki 1947 m. lapkričio mėn.


Birštone prie klebonijos. www.teofilius.lt nuotrauka

Kelionės po Latviją

1. Agluona (Latvija). Svarbiausioji Mergelės Marijos šventovė Latvijoje.

2. Bikava (Gaigalava). (Latvija, Rezeknes rajonas) Švč. Jėzaus širdies bažnyčia. Bikavoje kunigas Matulionis 9 metus kunigavo, darė didelius remontus, išdidino bažnyčią, atnaujino altorius. Klausykla, kur jis nenuilsdamas klausė išpažinčių.
Adresas: Miera iela 2, Gaigalava.

3. Daugpilis (Latvija). Gimnazija, kurioje jis studijavo 1887–1892, 1893–1895. Adresas: Ģimnāzijas 32, Daugavpils.

4. Rezeknė (Latvija). Rezeknės Švč. Jėzaus Širdies katedra. Rezeknės apskrities teismas, kur 1909 m. pirmą kartą teko kunigui Teofiliui susitikti su teismais už mišrios santuokos kūdikio krikštą. Adresas: Dārzu iela 24, Rēzekne.
Rezekneje palaidotas kunigas Vitas Urbelis – Teofilio geras draugas.

5. Varaklianai (Latvija). Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia. Pirmoji kunigystės parapija, šalia Varaklianų yra nuostabus dvaras.


Kun. T. Matulionio padidinta Bikavos Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia. www.teofilius.lt nuotrauka

Kelionės po Baltarusiją

1. Orša. Buvęs kalinių paskirstymo punktas. Nuo 1947 m. lapkričio iki 1948 m. balandžio praleido kalinių paskirstymo punkte, gulėjo ligoninėje.

2. Mogiliovas. Mogiliovo katedra. Kunigas Teofilius Matulionis buvo pavaldus Mogiliovo arkivyskupijai, priklausė Mogiliovo katedros kanauninkų kapitulai.

T. Matulionis Butyrkų kalėjime. www.teofilius.lt nuotrauka

Kelionės po Rusiją

1. Lodeinoje pole – Staraja Sloboda, 230 km nuo Peterburgo. 1931 m. įkurtas slaptasis masinio naikinimo baudžiamasis izoliatorius Svirlag. Kaliniai statė elektrinę, tampė rąstus. Šiandien Staraja Sloboda miestelyje yra ortodoksų vyrų vienuolynai. Vyskupas buvo nuo 1933 m. gegužės – keturis mėnesius.

2. Maskvos kalėjimai: Butyrkų kalėjimas, Lubianka (tardymo kalėjimas), Sokolninkų pataisos namai, ligoninės, Lietuvos atstovybė. Kalėjo nuo 1923 m. kovo iki 1925 m. vasario mėn. Sokolninkų pataisos namuose. 1933 m. rugpjūtį prieš išleidžiant į Lietuvą mėnesį gulėjo ligoninėje, kurį laiką buvo Butyrkuose, Lubiankos KGB rūmuose. Taip pat lankėsi Lietuvos atstovybėje, bendravo su Jurgiu Baltrušaičiu.

3. Potmos Zubovo-Poliankij invalidų namai, Mordovija, 450 km į rytus nuo Maskvos, arba 1500 km nuo Kauno. Čia išbuvo vyskupas beveik 2 metus.

4. Sankt Peterburgo Špalernaja kalėjimas. Prieš Solovkų salas ir po jų teko kalėti, iškentėti tardymus. Šlapernaje kalėjime arkivyskupas atsimindavo, kad teko būti tame kabinete, kur buvo tardomas Leninas.

5. Sankt Peterburgo kunigų seminarija. Mokėsi nuo 1892–1893, 1895–1900 m. Koplyčioje buvo pirmosios Mišios. Adresas: 1-ya Krasnoarmeyskaya ul., 11

6. Sankt Peterburgo šv. kankinės Kotrynos bažnyčia. Viena iš gražiausių bažnyčių Peterburge, prie kurios pusę metų Teofiliaus atliko bausmę buvusiame vienuolyne už vaiko iš mišrios šeimos krištą 1909 m., o nuo 1910 metų iki 1918 metų vykdė parapijos vikaro pareigas. Adresas: 32-34 Nevsky Prospekt.

7. Sankt Peterburgo Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia. Nuo 1911 metų iki 1923 metų (12 metų) darbavosi, iš pradžių kaip vikaras, o nuo 1918 m. – klebonas. Pabaigė statybas. Patarnavo lietuviams, rusams, lenkams, latviams. Adresas: ul. Babushkina, 57

8. Solovkų salos. Archangelsko sritis, Baltosios jūros salynas, Anzero sala (47 kv. km) Beveik 900 km. į šiaurę nuo Sankt Peterburgo, arba 1700 km nuo Kauno. Arkivyskupas ten išbuvo nuo 1930 m. gruodžio iki 1933 m. gegužės.

9. Vladimiro centrinis kalėjimas. 180 km į rytus nuo Maskvos. 1948 m. balandžio iki 1954 m. gegužės m. Kalėjo Reinys, Mironas, Stulginskis etc.


Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia-Peterburge. www.teofilius.lt nuotrauka

Keliaujantiems į Izraelį

1. Jeruzalė. Alyvų kalne, „Pater noster“ bažnyčioje, 1940 m. Teofiliaus Matulionio pasiūlymu buvo pakabintas Tėve mūsų maldos tekstas lietuvių kalba.

Keliaujantiems į JAV

1. Čikaga. 1935 metais Čikagos Marquette parke vyskupas Matulionis pašventino Dariaus ir Girėno skrydžio paminklą.

Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt

Palikite savo mintis

Vaidotas Žukas „Milęs Tave Teofilius“: vyskupo Matulionio laiškai iš tremties

Vyskupo Teofiliaus Matulionio laiškai – bene tikriausias ir jautriausias būdas pajusti žmogaus dvasinę ir fizinę būseną tremtyje. Net ir pasibaigus kalinimo laikui Vladimiro kalėjime ir jau gavus leidimą laiškus rašyti lietuvių kalba, vyskupas Teofilius dar trejus metus laikomas Ypatingosios paskirties įstaigoje prie Potmos geležinkelio stoties, į kurią buvo siunčiami ligoti sovietinių lagerių kaliniai ar tremtiniai. Net ir po Stalino mirties buvo sąmoningai vilkinama pabaltijiečių amnestija ir būtent jie buvo paleisti vėliausiai.

Šie rašytiniai dokumentai dabar rodomi Gyvenimo ir tikėjimo institute Perkūno name (Aleksoto g. 6) Kaune, parodoje „Teofilius Matulionis – beginklė tiesa: fotografijos, laiškai, vyskupo daiktai iš sovietinių kalėjimų“.

Tai keturi vyskupo T. Matulionio laiškai iš mums prieinamų 180 vienetų, kuriuos išsaugojo ir leido skaitmenizuoti vyskupo artimieji. Laiškai rašyti 1955 m. iš tremties Mordovijos ASSR Invalidų namų, pasiųsti į Kauną brolienei Michalinai Matulionienei (brolio Juozo žmonai) ir pusseserės sūnui kunigui Jonui Pilkai (tuo metu – Butrimonių klebonui).

Laiškų savininkas – vyskupo sūnėnas Teofilis Pilka, nuvykęs pas dėdę į Mordoviją 1955 m., pats fotografavęs vyskupą, o vėliau, 1956 m., pagelbėjęs parvykti į Lietuvą.

Siekdami atskleisti autentišką vyskupo T. Matulionio kalbą ir raštą, paprašėme tekstus rinkusios istorikės Monikos Pocienės nieko nekeisti, net ir tų vietų, kurios redaktorių būtų taisomos kaip prasilenkiančios su normine kalba (nieko nėra patrauklesnio už švento žmogaus stilių!). Išnašose – istoriko dr. Arūno Streikaus komentarai (2017).

 

Garbė Jezui Kristui.
Brangi ir Milima Brolienė Michalina!

Laišką iš 4. IV. 55 gavau Kuoširdingiausiai dekuoju už sveikinimą ir malonus linkejimus Šv. Velykų progga. Duok Dieve, kad Brolienės linkejimai įvyktu, kad grįščia į Tėvyne ir galečia a. a. Mylimo Juozapo1 kapą aplankyti. Kasdien savo maldose atsimenu Jį ir meldžiuosi, kad Aukščiausis kuograičiau priimtu Jį į amžinas linksmybės. 19. IV. 55. mintimi su Jumis buvau, kalbejau šv. Ražančių už a. a. Juozapo velę.

Ilgus metus kasdien čielą Ražančių kalbejo. Ražančius laiptai į Dangų. Milejo Mariją ir Viešpats pašaukė pas save dienoje Marijos garbei Katalikų bažnyčioje paskirtoje – Šeštadienyje, 12 valandoje, dienos metu. Prašau Brolienę nesirupinti, kad iš brolio Antano ir Pauliukaites Magdalienos sužinojau apie a. a. Juozapo mirtį. Buvote tokiame prislegtame stovyje, kad pati to jokiu budu negalejote padaryti. Kasdien atsimenu Brolienę savo maldose. Prašau Aukščiausįjį, kad guostų liudesyje, duotų ramybės. Su sveikata, ačiū Dievui, laikaus po biškį. Su Dievu. Viso kuogeriausio. Milęs ir gerbiąs + Teofilius.

Invalidų Namai.
1955. 15. IV.
p. s. Sveikinu ir linkiu kuogeriausio p. Povilui.
P. Mykolas sveikina p. Brolienę ir linki viso kuogeriausio. Tas pats.

1 Jaunesnysis Teofiliaus brolis Juozapas su šeima gyveno Aukštojoje Panemunėje, mirė 1955 m. vasario 26 d. Jo žmona Michalina, kuriai laiškas adresuotas, dėjo daug pastangų, kad vyskupui būtų leista grįžti į Lietuvą. 

 

1956/ II – 7

Garbė Jezui Kristui.
Brangi ir Milima
Broliene Michalina!

Laišką iš 29. I. gavau 3. II. Širdingai dekui. Noriu priminti, kad aš, kad ir malonų butu, nebutinai veržiuos į Kauną patekti, sutikčiau važiuoti ir į kitą vietą, paviždžiui, į Šiluvą, arba net kur į kolchozą kokį, paviždžiui, į Spečiunus. Gal tuomet butų kiek važiavimui į Lietuvą minkštesnis. Aš neseniai gavau laiškus iš Rigos nuo tryjų Viriausių ten Tėvelių Dvasiškų1, ir iš Bykavą nuo pirmos parapijos, nuo parapiječių buvusių. Bykava taip pat Latvijoje. Vieni ir kiti kviečia į Latvija, važiuoti gyventi jei neliaidžia į Lietuvą, o leistu į Latviją. Žada stengtis aprupinti butinus pragyvenymui. Bykavi buvau 9 metus ir jau 47 metai kai perkele į Petrapilį. Ikišiol dar, pasirodo, neužmiršo. Geri Bykaviečiai buvo parapiječiai. Bykavi gyvena pas mani a. a. Tevelis, a. a. Jonas ir a. a. Juozapas. Jei visai į Lietuvą neįsileistu, o leistu į Latviją, katalikišką Latgaliją, važiuočiau. Aš jiems maždaug tai ir parašiau. Dabartiniu laiku laukiu atsakymo nuo dr. Vorošylovo ir Generalio SSSR Prokuroro į kuriuos prieš pusmetį kraipiaus. Ga ir iš čia bus neigiamas atsakymas. Kad ponas Antanas prieš kokias trys sąvaitės parašęs negavo nieko nuostabaus. Juk ten gaunama, reikia manyti, iš viso SSSR, visai nemažai. Jei galima prašau perduoti Jam mano nuoširdų sveikinymą ir nuoširdus linkejimus viso gero – sveikatos ir Dievo Apveizdos Jo reikaluose. Jei negalima, neišeina kaip tai, prašam nutileti.

Šiamet žiema pas mus gan šalta, šiandien –38, o tokių dienų po –25, –30 nemažai buvo. Šilma negalima pasidžiaugti.

 

 

Ištikrųjų arteja 26. II., metai, kaip a. a. brangus ir mylimas Juozapas persikelė į amžinastį pas Dievą. Kasdien laiky Nekruvinos Aukos ir

 

šiaip prisiminu, o per metines pasistengsiu atnašauti už amžiną atilsį Jo gražią velę.

Su Dievu, buk sveika, viso geriausio. + Teofilius.

Invalidų Namai.
1956 m. 7. II.
p. s. Prašau priimti mano sveikinimą ir viso geriausio Gerb. P. Povilai, gražų laiškų Rašytojas. Dekui labai. Tas pats.
Davanokitė kad taip daug pataisų, prierašų. Neturi laiko perrašyti.

Matyt, turimi galvoje Rygos arkivyskupijos vyskupai: ordinaras Antonijus Springovičius ir 1947 m. slapta pašventinti augziliarai Peteris Strodsas ir Kazimieras Dulbinskis. Tiesa, pastarasis tuomet dar nebuvo grįžęs iš lagerio

 

1955/ X – 8

Garbė Jezui Kristui per amžius.
Brangi Broliene Michalina!

Dekui nors ir liudnų žinių – mirtį a. a. Prelato profesoro Aleksandro Grigaičio1. 

Baigia kėltis į amžinastį senosios kartos žymus asmenys. A. a. Prelatą pažinojau nuo Petrapilio laikų, kad Jis buvo Dvasinės Akademijos Profesorium. Grįžes iš Rusijos gavau iš a. a. Nabašninko gražų žeminį paltą, kurįs atlidejo mane net į Potmą. 5. X. atlaikiau už Jo velę šv. Nekruviną Auką. Tegul ilsisis ramybeje. Prašau Brolienę Michalina perdoti mano užuojautą Prelato Seserei del mirties a. a. Jos Brolio Kun. Profesoriaus Prelato. Gražios laidotuvės liudija kokio Lietuva neteko sunaus o Viešpaties Vyninas – Bažnyčia Kunigo.

Gražus Brolienes pasirižymas – patarti ir duoti dalį savo daiktų, kurių Kun. Jonui trukstą. Laikrodį pasisekė vargais–negalais suremontuoti – išvalyti ir dabar labai gerai kaip ir pirma tiksliai eina. 

Remontas kaina – suliginamai nebrangiai. Labai dėkui Brolienei už laikrodį. Pas mus nieko naujo. Del amnestijos iš musų namų niekas nepasiliuosavo dar. Per Potmą kasdien pulkai grįžta namo. Su sveikata, ačiu Dievui, laikaus, jei ne visai gerai, tai visgi pakenčiamai. Su Dievu. Viso geriausio. Dekingas + Teofilius.

Invalidų Namai.
1955 m. 8. X.
p. s. Prašau p. Povilą priimti mano nuoširdų sveikinimą ir ačiu už gražus laiškus. Idem.

1 Prel. Aleksandras Grigaitis (1877-1955) – Peterburgo dvasinės akademijos (1909-1916) ir VDU Teologijos-filosofijos fakulteto (1922-1940) profesorius, tuo metu Lietuvoje buvo stipriausias biblistas, Senojo Testamento žinovas. Šeštojo dešimtmečio pradžioje sovietų valdžios reikalavimu atleistas iš Kauno kunigų seminarijos dėstytojų, paskutinius gyvenimo metus praleido Aukštojoje Panemunėje, kurios parapijoje dirbo beveik du dešimtmečius.

 

Garbė Jezui Kristui

Brangus ir Milimas Kunigė Jonai!

Siuntinį čelybejė ir pilnoje tvarkoje gavau 17. II. 55. Kuoširdingiausiai dekuoju už atsiųstus: sviestą, surius, lašinius, medauninkus, Brevijorio pars verna, paveikslelius, Dievo piragus ir pecuniam – 250 – pro decem intentiones, antea acceptas. Dieve užmokek. Pecuniam įteikiau Patri Vendelinui1. Jis nuoširdžiai dekuoja ir sakė, kad 31. I – 9. II. rite absolvit. Jis darė pastangų ir tiki, kad šiomis dienomis paims į Saranską akies kataraktai operuoti, nes ta akimi visai neregi. Dievas žino kaip operacija pasiseks. Šiandien p. Sutkaus, b. banko direktoriaus, kalejimi apakusio, sesuo atvažiavo parsivežti namo į Tėvynę ir rytoi, sekmadieni 8 v. r. išvažiuoja. Dievė padek, laimingos kelionės! Iš Pušų 15 rašė, kad iš Maskvos rašė, kad Jujų pareiškymas nusiųstas į Saranską peržiureti bylą ir iš ten laukti atsakymo. Vakar pas mus buvo komisija iš Maskvos ir Saransko. Paklausus kokioje padetyje byla Saransko atstovas sakė, kad byla bus persvarstyta. Koks bus rezultatas kol kas nėra žinios, bet graičiausia neigiamas, nes jau vieną kartą jau buvo neigiamas. Fiat Voluntas Tua. Visada prašau Visagalį: grąžink, jei nėra priešinga Tavo paredymui, o duok kantrybės jei Tavo Valė kad palikčiau svetur ir toliau.

 

 

 

Šiomis dienomis buvau pas gydytoją, jaučiau galvos svaigumą (matyt nuo skleroza, nes давление крови 140/ 100). Gydytojas prirašė:

 

 

 1) Глюкоза таблеткая (galima ir в порошке, regis), 2) поливитамины, 3) Адонизит, 4) кардиомин (2 бутылочки) и иод гиперсол. ir каплемер – pipetka. Pas mus nėra, Zubovo vaistineje ir, nebuvo. Taigi jei neapsunkins – prašau prie progos atsiųsti, busiu labai dekingas. Nors nepatogu rašyti, bet pranešu, kad labiau pageidaujama gauti sviesto, taukų lydytų ar lašynių (perkam bulves i smožijam), surio (naminio ar pirkto), medaus, žodžiu visa ką atsiunčiate, visa gera, naudinga, pageidaujama ir už visą labai dekuoju. Prašam rašant Prelatui Bernardui laišką visada pasiųsti nuo manęs pasveikinimą – salutem ir linkejimus viso kuogeriausio. Aš visuomet atsimenu Jį į Memento. Prie progos perduokite mano salutem Mamytei ir Broliukui su Sesute. Sveikinu Prelato sesutę ir linkiu viso kuogeriausio. Salutatio omnibus confratribus. Su Dievu. Viso kuogeriausio. Dekuoju už orationes. Milęs Tave + Teofilius.

Invalidų Namai. p. s. p. Mykolas siunčia širdingą pasveikinimą
1955 m. 21. II. ir dekuoja už salutem.

1 Vendelinas Javorka SJ (1882-1966) – žymus slovakų kilmės misionierius, pirmasis popiežiškosios kolegijos Russicum rektorius (1929-1934). 1944 m. buvo suimtas sovietų reokupuotoje Bukovinoje ir nuteistas 10 metų lagerio už ,,šnipinėjimą Vatikano naudai“. Pasibaigus bausmės laikui perkeltas į Potmos invalidų namus, iš kur buvo paleistas ir grįžo į gimtąją Slovakiją 1955 m. balandžio mėn.

Bernardinai.lt
Palikite savo mintis

Vaidotas Žukas „T. Matulionis – vyskupas sovietinėje mėsmalėje“

2016 metų pabaigoje popiežius Pranciškus pritarė Šventųjų skelbimo kongregacijos parengtam dokumentui, kuriuo pripažįstama Kaišiadorių vyskupo Teofiliaus Matulionio (1873-1962) kankinystė. Toks Vatikano sprendimas skelbia, kad netrukus įvyks šio žmogaus, neparsidavusio bolševikinei sistemai, beatifikacija ir aukštaitis iš Alantos krašto T. Matulionis bus paskelbtas palaimintuoju.

Teofilius Matulionis bolševikinės Rusijos tremtyje
© Nuotrauka iš knygos „Molėtai 625 – žmonės, istorija, gamta“

Visas T. Matulionio gyvenimas buvo žmogiško tvirtumo ir krikščioniškos ištikimybės liudijimas. 1962 m. rugpjūčio 17 dieną jo bute Šeduvoje KGB atliko paskutinę kratą, kurios metu vyskupui buvo suleista neaiškios sudėties injekcija. Praėjus trims dienoms T. Matulionis mirė. Toliau – skyrius iš knygos „Molėtai 625 – žmonės, istorija, gamta“ (2012):

„T. Matulionis gimė 1873 m. Alantos parapijoje, Kudoriškių vienkiemyje. Išaugęs gausioje šeimoje, Teofilius mokėsi Daugpilio gimnazijoje, 1892 m. Petrapilyje įstojo į kunigų seminariją, bet netrukus pasitraukė – susilpnėjo sveikata ir suabejojo pašaukimu. Po kelerių metų baigė gimnaziją ir vėl įstojo į tą pačią seminariją, 1900 m. aukojo pirmąsias mišias. Paskirtas Varsklianų parapijos (Latgalijoje) vikaru, ėjo Bikavos klebono pareigas. 1909 m. už mišrios santuokos kūdikio pakrikštijimą apskrities teismas jį atleido iš Bikavos klebono pareigų. Perkeltas į Petrapilį, organizavo parapiją už Nevos vartų, tęsė Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios statybą. 1918 m. čia paskirtas klebonu.

Vyskupas Teofilius  Matulionis (1935)

Vyskupas Teofilius Matulionis (1935)
© Nuotrauka iš knygos „Molėtai 625 – žmonės, istorija, gamta“

Po Spalio revoliucijos Rusijoje bažnyčios buvo uždarinėjamos, turtas konfiskuojamas. Vieną 1923 m. kovo naktį visiems Petrogrado katalikų dvasininkams buvo įsakyta atvykti į Maskvą. Teismo metu jie buvo kaltinami kontrrevoliucine veikla. Prokuroras keturiems teisiamiesiems reikalavo mirties bausmės. Prelatas K. Budkevičius sušaudytas Lubiankoje, o vyskupas J. Ciepliakas, metus išbuvęs Butyrkų kalėjime, ištremtas iš Sovietų Sajungos. Šeši kunigai gavo po 10 metų, T. Matulioniui ir dar septyniems kunigams — po 3 metus (ne griežto režimo). T. Matulionis buvo uždarytas Butyrkų kalėjime, po to perkeltas į Sokolnikų pataisos darbų stovyklą, dirbo daržuose. Išbuvęs Maskvos kalėjimuose dvejus metus, grįžo į savo parapiją prie Nevos.

Nuncijus Eugenio Pacellis (vėliau Pijus XII) gavo slaptą Šv. Sosto misiją – pašventinti penkis naujus vyskupus. 1929 m. vasarį tarp jų buvo konsekruotas ir T. Matulionis. Tų metų rudenį vyskupą vėl areštavo, uždarė metams į kalėjimo vienutę – tą pačią, kurioje kadaise buvo uždarytas Vladimiras Leninas. Tardė naktimis, kaltino šnipinėjimu Lietuvos naudai. Žadėjo paleisti į laisvę, jei sutiks sovietiniam saugumui teikti žinių, bet kalinys atsisakė.

Teofilius Matulionis, grįžęs iš Rusijos lagerio (1933)

Teofilius Matulionis, grįžęs iš Rusijos lagerio (1933)
© Nuotrauka iš knygos „Molėtai 625 – žmonės, istorija, gamta“

Vyskupas buvo dešimčiai metų (atvežtas 1930 m.) ištremtas į sovietų koncentracijos stovyklas Solovkų salose. Jau anksčiau į Solovkus buvo išvežta 24 kunigų grupė, iš kurių liko gyvas tik vienas – vyskupas Boleslavas Sloskanas.

1933 m. vysk. T. Matulionis ir 10 kitų Rusijos kalėjimuose buvusių lietuvių kunigų buvo iškeisti į Lietuvos kalėjimuose sėdėjusius 24 bolševikus. Iškeistųjų grupėje buvo Antanas Sniečkus, Juozas Garelis, Kazys Preikšas, Simonas Kaganas, Zalmanas Rachmanas ir kt.

Grįžęs į Kaišiadorių vyskupiją, T. Matulionis nuvyko į Romą, vėliau į JAV, Egiptą, Palestiną. Kai 1944 m. prie Lietuvos vėl priartėjo Raudonoji Armija, jis nurodė savo kunigams nesitraukti iš krašto. Todėl iš Kaišiadorių vyskupijoje dirbusių 111 kunigų į Vakarus išvyko tik penki.

T. Matulionis (sėdi centre) su kitais kunigais, iškeistais į 24 bolševikų veikėjus: Antaną Sniečkų ir kitus (1933)

T. Matulionis (sėdi centre) su kitais kunigais, iškeistais į 24 bolševikų veikėjus: Antaną Sniečkų ir kitus (1933)
© Nuotrauka iš knygos „Molėtai 625 – žmonės, istorija, gamta“

1945 m. birželį LSSR Liaudies komisarų tarybos pirmininkas Mečislovas Gedvilas pasiūlė populiariam vyskupui kviesti partizanus nutraukti kovą, legalizuoti „banditus“, žadėdamas atleisti juos nuo bausmių, o Bažnyčiai už paslaugą – suteikti kai kurių lengvatų. Tačiau vyskupas atmetė pasiūlymą, pareiškęs, kad banditų Lietuvoje nėra, o tik laisvę ginantys vyrai. Grįžęs jis paskelbė memorandumą, deklaravo, kad ne Bažnyčia kalta dėl tėvynėje vykstančio kraujo praliejimo.

1946 m. pabaigoje vyskupas vėl buvo suimtas ir devynis mėnesius išlaikytas KGB rūsyje Vilniuje. Be teismo buvo paskirti septyneri metai kalėjimo – Oršoje, Vladimire, po to išvežtas į invalidų namus Mordovijoje. 1956 m. grįžo į sovietinę Lietuvą, priverstinai gyveno provincijos miesteliuose, o jo namuose nuolat vyko kratos.“

Palikite savo mintis

Sigito Birgelio pokalbis su dr. Jonu Malinausku apie arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikaciją

„Žmogiška murmėti, kritikuoti, ieškoti tikrų ar įsivaizduojamų priešų, bet nusidedame nedėkingumo nuodėme, jei nematome skirtumo tarp to, kas yra, ir to, kas buvo tais laikais, kai buvo persekiojami arkivyskupas Matulionis ir kiti to meto kankiniai“, – sako Vatikano radijo lietuviškų laidų skyriaus vedėjas punskietis dr. Jonas Malinauskas.

 Dr. Joną Malinauską kalbina portalo punskas.pl vyr. redaktorius Sigitas Birgelis.

2016 m. gruodžio 1 d. popiežius Pranciškus pritarė Šventųjų skelbimo kongregacijos dokumentui, kuriuo pripažįstama Kaišiadorių vyskupo arkivysk. Teofiliaus Matulionio kankinystė. Ar tai reiškia, kad netrukus galime tikėtis antrojo lietuvio, pakelto į altorių garbę?

teofilius-matulionis-58417d736a52f

Taip, oficialus pripažinimas, kad arkivysk. Teofilius Matulionis – kankinys, reiškia, kad baigiamas jo skelbimo šventuoju bylos beatifikacijos etapas ir kad artimiausiu metu jis bus skelbiamas palaimintuoju. Kada tai įvyks, dar nežinoma. Paprastai prireikia keleto mėnesių, kol susitariama dėl datos ir vietos. Beatifikacijos, t. y. skelbimo palaimintaisiais, iškilmės paprastai vyksta ten, kur buvo pradėta byla. Arkivysk. Matulionio bylą pradėjo Kaišiadorių vyskupija, tad greičiausiai Kaišiadoryse ir vyks beatifikacijos iškilmės.

Žinoma, Lietuvos Bažnyčiai tai bus nepaprastai svarbus įvykis, nes nuo paskutinės beatifikacijos (Jurgio Matulaičio) praėjo jau beveik 30 metų. Nors, antra vertus, kai kalbame apie šventuosius, jų tautybė neturėtų būti per daug sureikšminta. Arkivysk. Matulionis tarnavo ne tik lietuviams, bet ir lenkams, rusams, latviams, baltarusiams, panašiai kaip ir palaimintojo Jurgio Matulaičio veikla siekė kur kas plačiau nei Lietuva. Nėra nacionalinių šventųjų; yra Katalikų Bažnyčios šventieji.

Kaip ilgai truko arkivysk. Teofiliaus Matulionio byla, kaip ji buvo vykdoma?

Bylą Kaišiadorių vyskupija pradėjo 1987 m., t. y. dar komunistų valdymo laikais, bet jau prasidėjus laisvėjimui. Pagal šiuo metu Katalikų Bažnyčioje galiojančią šventųjų skelbimo tvarką, jei kandidatas į palaimintuosius ir šventuosius nebuvo už tikėjimą ir Kristų miręs kankinys, o „išpažinėjas“, t. y. švento gyvenimo pavyzdį palikęs krikščionis, tuomet beatifikacijos byloje yra du etapai – pirmiausia turi būti patvirtinta, kad jis iš tiesų herojiškai savo gyvenime liudijo Evangelijos vertybes, o po to dar reikia sulaukti kandidato į palaimintuosius užtarimu įvykusio stebuklo, t. y. jam tarpininkaujant išmelsto ypatingo Dievo malonės ženklo. Kankinių bylose stebuklo nereikalaujama. Pakanka fakto, kad buvo paaukota gyvybė už Kristų. Taip buvo ir arkivysk. Teofiliaus Matulionio atveju. Pripažinus kankinystę, skelbimo palaimintuoju etapas, galima sakyti, jau baigtas. Po beatifikacijos byla dar gali būti tęsiama iki kanonizacijos, paskelbimo visoje Bažnyčioje minimu šventuoju.

Kuo ypatingas buvo arkivysk. Teofiliaus Matulionio gyvenimas ir kankinystė? Ko mes iš šios asmenybės galėtume pasimokyti?

Arkivysk. Matulionis paliko herojiškos ištikimybės tikėjimui persekiojimų laikais liudijimą. Nuo kitų Lietuvoje komunistų persekiotų krikščionių jo atvejis skiriasi tuo, kad su persekiojimais jis susidūrė gerokai anksčiau, tarnaudamas katalikams Rusijoje. Du kartus buvo įkalintas: vieną kartą uždarytas į kalėjimą, antrą – pasiųstas į tragiškai pagarsėjusį Solovkų salų lagerį. Iš ten turbūt nebūtų niekada sugrįžęs, jei ne Sovietų Sąjungos ir Lietuvos susitarimas pasikeisti kaliniais. Kai komunistai užėmė Lietuvą, jis vėl atsidūrė lagery. Galiausiai kai jau senatvės sulaukusiam vyskupui popiežius Jonas XXIII suteikė asmeninį arkivyskupo titulą ir pakvietė dalyvauti Vatikano II Susirinkime, sovietinis saugumas pagreitino jo mirtį. Be herojiškos laikysenos tragiškomis sovietų valdymo ir komunizmo ideologijos nulemtomis aplinkybėmis, arkivysk. Matulionis paliko ir švento gyvenimo liudijimą tiek Rusijoje, tiek vėliau Lietuvoje. Ko mes galėtume pasimokyti? Manau, kad arkivysk. Matulionio, kaip ir visų mūsų kankinių, pavyzdys pirmiausia mums turėtų padėti matyti fundamentalų skirtumą tarp gyvenimo laisvėje ir svetimųjų valdymo, religijos persekiojimo, minties ir žodžio laisvės nebuvimo sąlygomis. Net jei šiandien negalime būti visiškai ramūs dėl ateities, net jei yra nelabai gerų ženklų, pripažinkime, kad Lietuvoje, Lenkijoje, kitose mūsų regiono šalyse dar niekada nebuvo tiek laisvės ir gerovės kaip šiandien. Aišku, žmogiška murmėti, kritikuoti, ieškoti tikrų ar įsivaizduojamų priešų, bet nusidedame nedėkingumo nuodėme, jei nematome skirtumo tarp to, kas yra, ir to, kas buvo tais laikais, kai buvo persekiojami arkivysk. Matulionis ir kiti to meto kankiniai. Tai, ką šiandien turime, turime ir jų aukos dėka.

Arkivysk. Teofiliaus Matulionio pakėlimas į altorius gal yra tik pirmas žingsnis į šventumą?

 Po paskelbimo palaimintuoju gali įvykti ir paskelbimas šventuoju. Beatifikacija ir kanonizacija tai to paties proceso dalys. Tačiau tai nereiškia, kad šventasis yra „šventesnis“ už palaimintąjį. Skiriasi ne šventumas, bet gerbimo Bažnyčioje mastai. Palaimintieji yra įrašyti tik į vietinį (vyskupijos, vienuolijos, šalies) liturginį kalendorių, o šventuosius liturgijoje mini Bažnyčia visame pasaulyje.

Ar yra kitų lietuvių, kurie gali būti paskelbti palaimintaisiais?

Atgavus nepriklausomybę ir religijos laisvę, Lietuvoje buvo pradėtos kelios skelbimo šventaisiais bylos. Kandidatai į palaimintuosius ir šventuosius tai visų pirma komunistų valdymo laikotarpio kankiniai – Vilniuje sušaudytas Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius ir Rusijoje kalėjime miręs Vilniaus arkivyskupo pagalbininkas arkivysk. Mečislovas Reinys, Sibire mirusi Adelė Dirsytė ir Lietuvoje nužudyta Elena Spirgevičiūtė, nacių konclagerio kalinys kun. Alfonsas Lipniūnas. Šiaulių vyskupijoje pradėtos dvi ankstesnių laikų švento gyvenimo krikščionių bylos – Barboros Žagarietės ir kun. Ignaco Štacho. Seserų kazimieriečių kongregacija yra pradėjusi savo steigėjos ses. Marijos Kazimieros Kaupaitės bylą. Taigi anksčiau ar vėliau turėtume sulaukti ir daugiau palaimintųjų ar šventųjų. Žinoma, gali ir užtrukti, nes šventųjų skelbimo bylos tai gana sudėtingi procesai, reikalaujantys daug darbo, labai kruopštaus tyrimo, liudijimų, archyvų studijavimo. Tačiau svarbiausia – reikia, kad būtų gyvas šventumo garsas. Tais atvejais, kai bylai užbaigti reikia įrodyti stebuklą, nėra kito būdo kaip malda. Jei žmonės prašo užtarimo, tuomet sulaukus to ypatingo ženklo, jis yra ir malonė prašančiajam, ir įrodymas skelbimo šventuoju byloje.

 Dėkoju už pokalbį.

Sigitas Birgelis, punskas.pl

Palikite savo mintis

Dr. Roma Zajančkauskienė „Garbingasis Teofilius Matulionis ir Sankt Peterburgas“

Birštono muziejaus struktūrinio padalinio vadovė dr. R. Zajančkauskienė 2017 m. balandžio 20-22 dalyvavo Sankt Peterburge Benjamino Jofės (1938-2002) fondo rengiamoje 15-toje tarptautinėje konferencijoje „Teisė į vardą: biografika 20 amžiuje“. Konferencijos metu pranešime buvo pristatyta šiais metais skelbiamo palaimintuoju lietuvio arkivyskupo Teofiliaus Matulionio asmenybė ir gyvenimo istorija, kuri dvidešimt penkerius metus buvo susijusi su Sankt Peterburgu.

 

Atvirukas renkant aukas bažnyčios statybai

Po paskaitos specialistai prašė muziejaus darbuotoją sudaryti arkivyskupo Teofiliaus Matulionio Sankt Peterburge žemėlapį, kur atsispindėtų vyskupo Teofiliaus mokslo, gyvenimo ir darbo bei kalinimo vietos. Ši išvyka buvo labai produktyvi, nes pranešimo metu arkivyskupo asmenybė buvo pristatyta istorikams tyrinėtojams, tikintiesiems bei lietuvių draugijos Peterburge atstovams. Taip pat įsigyta istorinės literatūros, kuri padėjo nustatyti buvusį Peterburgo kunigų seminarijos pastatą bei Teofiliaus kunigystės šventimų koplyčios vietą. Populiarioje internetinėje enciklopedijoje Vikipedija publikuojama klaidinga informacija, esą kunigas Teofilius mokėsi Peterburgo dvasinėje akademijoje. Jau kai kurie žurnalistai pasinaudojo šia informacija ir publikuotuose straipsniuose ją platina. Taigi, pateikiame jums garbingojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenimo stoteles Sankt Peterburge:

 

  1. 1892-1893, 1896-1900 m. arkivyskupas Teofilius Matulionis mokėsi pirmojoje Mogiliovo arkivyskupijos kunigų seminarijoje, kuri nuo 1879 m. veikė Sankt Peterburge (Rimskio-Korsakovo pr. 49). Tiesa, 1902 m. seminarija persikėlė į naujai pastatytą erdvesnį pastatą, kuriame šiuo metu taip pat yra atkurtoji seminarija (1-aja Krasnoarmeyskaya g. 11). 1879-1917 m. seminarijoje mokėsi 997 klierikai.
  2. 1900 m. kovo 4 d. Katalikų dvasinės akademijos rektorius ir Mogiliovo vyskupo padėjėjas vyskupas Karolis Antonis Nedzialkovskis įšventino diakoną Teofilių kunigu Akademijos Viešpaties Atsimainymo bažnyčioje (Vasilyevsky Ostrov, 1-oji linija, Nr. 50).
  3. 1910-1914 m. – Kun. Teofilius buvo šv. Kotrynos bazilikos vikaras (Nevos pr. 32).
  4. 1910-1923, 1925-1929 m. statė Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią ir buvo parapijos klebonas (Babuškina g. 57). Po amnestijos 1925 m. grįžo į šią  parapiją. Taip pat buvo parapijos Kolpine administratorius.
  5. Leningrado srities vyskupo augziljaras Antonijus Maleckis 1929 m. vasario mėn. 9 d. Švč. M. Marijos Širdies koplyčioje slapta konsekruoja kanauninką Teofilių Matulionį tituliniu Matregos vyskupu (Kirilovskaja g. 19).
  6. 1929 m. lapkričio 24 d. įkalintas „Špalernia“ kalėjime (Špalernaja g. 25). 1930 m. spalio 2 d. ištremiamas į Solovkų koncentracijos lagerį dešimčiai metų.
  7. 1932 m. liepos mėn. pradžioje vėl teisiamas ir perkeliamas kalinimui iš Solovkų lagerio į Leningrado izoliatorių (Kresty– Rusijos kalėjimas Sankt Peterburge, Arsenalo krantinėje).
  8. 1933 m. išsiunčiamas į Lodenoje pole esantį Svirlag lagerį iki tų pačių metų rugpjūčio mėnesio.

 

T. Matulionio pastatyta bažnyčia, 2017 m.

Atvykęs į Sankt Peterburgą 1910 m. kunigas Teofilius paskiriamas statyti neogotikinę Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią fabrikų rajone vietovėje, vadinamoje Už Nevos vartų. Nuo 1910 iki 1914 m. buvo sparčiai renkamos aukos statybai. Mogiliovo arkivyskupijos kurija rėmė darbus, paskirdama statybos išlaidoms padengti visų Peterburgo bažnyčių mėnesio vieno sekmadienio rinkliavą. Aukų pritraukimui kun. T. Matulionis išleidžia atvirukus su Švč. Jėzaus Širdies paveikslu ir bažnyčios projektiniu piešiniu. P. Gaida knygoje aprašo ir paties klebono asmenišką aukų rinkimą: “prie Vyborgo bažnyčios šventoriaus vartų liepos mėnesį atlaidų metu saulėje nudegusiu veidu, suskilusiomis nuo karščio lūpomis, apdulkėjusia sutana jis karts nuo karto skardžiu balsu prakalbėdavo į judančią minią, maldaudamas aukų Švč. Jėzaus Širdies bažnyčiai užbaigti.”  Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonu dirbdamas kun. Teofilius pateko į tautinių mažumų mišinį. Kun. T. Matulionis be gimtosios lietuvių mokėjo  rusų, lenkų, latvių, vokiečių, lotynų, graikų kalbas, jas vartojo sielovadoje. Parapijoje buvo iki 17 tūkstančių tikinčiųjų, tačiau po revoliucijos liko tik apie 7 tūkstančius. Tai rodo, kad gyvenimo ir darbo sąlygos žmonėms ženkliai pasikeitė, dauguma rinkosi sugrįžimą į savo šalis.

 Apie sudėtingą sielovadinį darbą pasikeitusiomis Rusijos valstybėje sąlygomis liudija išlikę archyvuose dokumentai. 1922 m. Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonas Teofilius Matulionis Peterburgo miesto vykdomajai tarybai rašo pareiškimą, kuriame argumentuotai, remdamasis Bažnyčios kanonų teise, kritikuoja vietos valdžios tikintiesiems daromus suvaržymus: bažnyčių uždarinėjimą, reikalavimą klebonams pateikti valdžios cenzūrai sekmadienio pamokslo tekstą, draudimą jaunimui iki 18 metų mokytis tikėjimo tiesų, reikalavimą parapijiečiams pasirašyti su valdžia naudojimosi bažnyčios pastatais sutartis. Tokį valdžios elgesį pavadina grubiausia tikinčiųjų sąžinėms taikoma prievarta, tikinčiųjų jausmų įžeidimu, keliančiu tarp žmonių sumaištį ir pareiškia, kad panašių reikalavimų tikintieji nevykdys. Kunigas T. Matulionis gynė savo parapijiečių teisę į tikėjimo išpažinimą. Už šią klebono veiklą sekė pasekmės. Maskvoje 1923 m. kovo 21-26 d. buvo parodomasis viešas Peterburgo kunigų teismas, į kurį kunigas T. Matulionis buvo iškviestas drauge su kitais 14 dvasininkų. Jam buvo paskirta sąlyginai nedidelė 3 metų įkalinimo bausmė, lyginant su Peterburgo dekano R. K. Budkievič ir vysk. J. Cepliako bausme (nors abu buvo nuteisti mirties bausme, įsikišus Lenkijai, vysk. J. Cepliakas buvo deportuotas iš Rusijos).

Sugrįžo iš įkalinimo Maskvoje kunigas T. Matulionis į Leningradą 1925 m. vasario pabaigoje. Tęsė dvasios tėvo pareigas

Pirmosios Mogiliovo seminarijos pastatas

ne tik Peterburge, bet buvo paskirtas administratoriumi Kolpino parapijai, nutolusioje 26 kilometrus nuo Leningrado. Nuo 1925 iki 1929 m. kunigas, nepaisydamas kratų ir suvaržymų, uoliai darbuojasi. 1922 m. gruodžio 5 d. buvo uždarytos ir užantspauduotos visos tuo metu veikusios 9 katalikų bažnyčios ir keliolika koplyčių Petrograde. Pamaldos buvo organizuojamos ir sakramentai teikiami privačiuose namuose. Vysk. T. Matulionis pasakojo, jog dirbti tikinčiųjų sielovados srityje buvę itin sudėtinga, todėl pas vyskupą A. Maleckį Leningrade tarnaujantys kunigai rinkdavosi pasitarimams kiekvieną trečiadienį. Buvo svarstomi bažnyčios veiklos klausimai: kur kuriam kunigui vykti šv. Mišių aukoti, išpažinčių klausyti. Taip pat buvo diskutuojama kaip atsilaikyti prieš valdžios vykdomus Bažnyčios gyvenimo suvaržymus, keičiamasi nuomonėmis apie straipsnius laikraščiuose, ypač nukreiptus prieš religiją. Pasitarimų metu visų Peterburgo katalikų parapijų klebonai stiprino vieni kitus ir ieškojo būdų kaip priešintis sovietinės valdžios apribojimams.

 Taigi, kun. Teofilius Matulionio pastoracijos sąlygos, išties, prilygo pirmųjų krikščionybės amžių katakombų sąlygoms. 1929 m. lapkričio 24 d. Teofilius Matulionis, jau slapta įšventintas tituliniu Matregos vyskupu, suimamas ir įkalinamas Leningrade. Vienuolika mėnesių vyksta tardymas. Apklausų metu vyskupas T. Matulionis pasisako, kad jis pats asmeniškai ruošia vaikus sakramentams, nes vaikų religinį švietimą jis vertino kaip atsakomybę tampriai susijusią su kunigo pašaukimu.

Apie kunigo Teofiliaus apsisprendimą likti Rusijoje ir darbuotis ten, kur dvasininkai bei tikintieji suimami ir įkalinami kalėjimuose, jis pats pasakojo savo bičiuliui kun. Vincentui Dainiui: “Ne kartą girdėjau, kad katalikai, netekę kunigų, nori juos turėti arti savęs, nors jie būtų ir kalėjime, bet ne užsienyje. Tikintieji jaustųsi esą dvasiniame kontakte su savo ganytojais ir nebūtų našlaičiai“. 

Šie garbingojo Teofiliaus samprotavimai, pasakyti kalėjime, leidžia suprasti apie jo kunigišką savimonę ir meilę tikintiesiems, kuri drauge yra regimas atspindys viduje degančios meilės Viešpačiui. Daugelis po 1917 m. perversmo Rusijoje, pasirinko grįžimą į Tėvynę. Vyskupas Teofilius suprato kunigo tarnystės svarbą tikintiesiems. Jis negalvojo apie sau palankesnę bei saugesnę pastoracijai aplinką, bet drąsiai ryžosi ir darbavosi ten, kur ypatingai buvo reikalingas.

Kunigas Vincentas Dainys savo atsiminimuose apie arkivysk. T. Matulionį rašo: “ jis buvo ypatingai kilnaus charakterio, gilaus pamaldumo, nepaprastai draugiško nuoširdumo ir kunigiško solidarumo. Toks jis išliko ir toliau iki kankinio mirties, kuria jis pabrėžė savo ištikimybę didžiajai kunigystės idėjai. (…) Tokiu jį darė ypač gilus dvasinis gyvenimas, kurį netrukus visi patyrė, taurumas ir amžius.”

Palikite savo mintis

Arkivysk. Teofilius Matulionis: Ganytojinis laiškas apie kovą su girtavimu

Dievo Gailestingumu ir Apaštalų Sosto malone Kaišiadorių vyskupas

Vyskupijos broliams Kunigams, Vienuoliams ir Vienuolėms ir visiems tikintiesiems siunčia ganytojo pasveikinimą ir laiminimą.

Dabartinis karas padarė ir tebedaro daug nuostolių: milijonai užmuštų, sužeistų, invalidų, našlaičių; o kiek su žeme sulyginta, sudeginta, sugriauta miestų, miestelių, kaimų, ūkių su visu turtu, su gražiausiomis bažnyčiomis ir meno paminklais; o žemė patvinusi krauju ir ašaromis. Ne mažiau šis karas yra padaręs žmonijai moralinės žalos ir įnešęs dvasinio pakrikimo: atbuko žmonių jausmai, sukietėjo širdys, dingo tarpusavio meilė; mažai bepaisomi Dievo ir Bažnyčios įsakymai, o žudynės, banditizmas, plėšikavimai, spekuliacija – tai kasdieniniai reiškiniai; rečiau užtinkami tvirti, pavyzdingi šeimų židiniai, bet užtat padaugėjo susimetėlių, pasimetėlių skaičius; šventadieniais apytuštės bažnyčios, mažai bematoma, ypač vyrų, prie klausyklų atgailaujančių už savo kaltes, mažai einančių prie Dievo stalo – ten tuščia ir tylu… Jei Jeremijas pranašas gyventų mūsų laikais, taip pat šauktų, kaip Babilono nelaisvės laikais kad Šaukė: „Teriote nuteriota visa žemė, nes nėra nė vieno, kuris imtų tai į širdį“ (Jer 12,11).

Dar yra viena šių laikų blogybė, galima sakyti, dabartinio karo padarinys, o mūsų tautos gėda ir nelaimė – tai samagono gaminimas ir jo besaikis vartojimas – girtuoklystė. Retas kaimas, o gal jau nedaug Lietuvoje liko ir šeimų, kur nebūtų gaminamas ir geriamas samagonas. Raistai ir pakrūmės nustatytos samagono aparatais, kurie naktimis tūkstančius centnerių grūdų paverčia samagono nuodų skystimu. Ir tuos nuodus, samagoną, geria ir nuodijąs vyrai, moterys, jaunuoliai(-ės) ir net vaikai; ir kas liūdniausia, atsiranda nemaža inteligentų, kurie užuot švietę pavyzdžiu tautiečiams, girtavimais ir netikusiu elgesiu piktina juos. Samagonas geriamas įvairiomis progomis: atsisveikinant ir susitikus; šąlant, kad sušiltų; kai šilta, kad atvėstų; rūpesčiai samagone skandinami, o džiaugsmai juo laistomi; visi šeimos linksmi bei liūdni įvykiai – krikštynos, vestuvės, vardinės, talkos, svečių pobūviai, net metinės šventės, atlaidai – visa tai paverčiama girtavimo dienomis, o namai, tie šventi šeimų židiniai, – girtavimo vietomis, karčemomis. Prieita prie to, kad neretai įstaigose, įmonėse sunku susikalbėti be samagono. Kiekvienoje parapijoje, daugelyje kaimų atsiranda tokių, kurie ne tik samagoną gamina ir jį geria, bet juo prekiauja, padarydami iš samagono savo rūšies verslą, profesiją…

Brangūs Dieceziečiai, visa tai prisiminus, su dideliu širdies skausmu ir liūdesiu reikia pripažinti, kad einama ir dideliais šuoliais artėjama prie to, kad visa mūsų mylima Tėvynė Lietuva, kadaise vadinta Šventąja Lietuva, o Šv. Tėvo Pijaus XI – Marijos žeme, liks girtuoklių šalis ir mūsų negausi, bet iki šiol fiziškai ir moraliai sveika tauta prieis prie medžiaginio skurdo, visiško moralinio pakrikimo ir išsigimimo. Gydytojų ištirta ir mokslo nustatyta, kad visi svaiginamieji gėrimai, kaip antai: samagonas, degtinė, konjakas, vynas, alus ir kiti, turi daugiau ar mažiau vadinamojo alkoholio, o tas alkoholis yra ne kas kita, kaip tikri, nors slapti, nuodai. Todėl svaiginamųjų gėralų vartojimas yra lėtas, bet tikras nuodijimasis. Kaip tik tų alkoholio nuodų labai daug yra samagone, daugiau kaip paprastoje degtinėje, nes iš degtinės, pervarytos bravore per mašinas, nuodai šiek tiek išvalomi. Ir dėl to samagono gėrimas yra ypač žalingas. Kai alkoholio nuodai su svaiginamaisiais gėrimais patenka į žmogaus organizmą, kraujas tuoj išnešioja juos po visą kūną, užnuodija jį ir pradeda savo žalingą ardomąjį darbą. Pirmiausia pradeda veikti jautriausias kūno dalis – smegenis. Kai tik alkoholis, ypač didesnis jo kiekis, patenka į smegenis, tuoj mūsų sąmonė sumenkėja, mažiau besuvokiame – žmogus pasidaro plepesnis, dažniausiai šneka nesąmones, plūstasi, blevyzgoja, šūkauja, įžeidinėja, rankomis mostaguoja, ant kojų nesilaiko, kitam į plaukus kimba, žodžiu, keletui valandų praranda protą – pasidaro tikras beprotis. Teisingai sako Šventasis Raštas: „Vynas ir girtuokliavimas atima protą“ (Oz 4,11). Girtas sukelia blaiviam žmogui pasibjaurėjimą ir užuojautą. Suprantama, dėl ko senovės Spartos gyventojai, norėdami savo vaikus atgrasyti nuo girtuokliavimo, rodydavo jiems pasigėrusius vergus.

Alkoholis taip pat neigiamai veikia ir žmogaus nervus: pradžioje juos išjudina, nuo to jaučiamas lyg sustiprėjimas, bet, apsvaigimui praėjus, būna nuvargimas, kuris jaučiamas trečią ir ketvirtą dieną. Teisybę apie alkoholio veikimą yra pasakęs pranašas Izaijas: „Vynas sumažina stiprybę“ (plg. Iz 24,20). Kas dažniau girtauja, to nervai visai sugenda. Tokių žmonių rankos dreba, galva kruta.

Nuo alkoholio genda ne tik nervai, bet ir kitos svarbiosios kūno dalys: viduriai, kepenys, širdis. Todėl nuolatiniai girtuoklio palydovai – skilvio ir žarnų sloga, vėžio liga, reumatizmas, smegenų suminkštėjimas, paralyžius, net pamišimas… Alkoholis smarkiai silpnina organizmo atsparumą. Todėl girtuokliai greičiau užsikrečia, pvz., šiltine, cholera, ir jie sunkiau pagydomi.

Be to, atsiminkime visus iŠ girtuoklystės kylančius nelaimingus atsitikimus: užmušimus, sužeidimus javus kuliant ar linus minant, netikėtą mirtį kur griovyje, gaisrus, nelaimes fabrikuose, vagystes, plėšimus, nesantaikas šeimose ir visus kitus nusikaltimus, kurių priežastis yra samagonas ir kiti svaigalai. Alkoholis kenkia ne tik girtuokliui, bet kelia pavojų jo šeimai ir jo ainijai. Girtuoklio vaikai gimsta silpni, paaugę jie esti išblyškusiais veidais, apstulbusiomis akimis, kvaila išraiška; jų organizmas neatsparus ligoms, o vėliau – polinkiui į pikta. Girtuoklių vaikai dažniausiai patys esti girtuokliai, neretai net bepročiai ar epileptikai. Didelė atsakomybė tenka girtuoklio tėvo sąžinei už tai, kad jo vargšai vaikai nelaimingi ateina į pasaulį. Čia žodis į žodį pildosi žmonių posakis: „Už tėvų klaidas kenčia vaikai“.

Gydytojų ir auklėtojų požiūriu, laikotarpis tarp 14-18 metų yra pats kritiškiausias ir svarbiausias žmogaus gyvenime. Šiame amžiuje organizmas vystosi nuostabiai greitai. Su kūno brendimu eina ir dvasinis pasikeitimas, kuris atneša didelių sielos sukrėtimų. Šiame brendimo amžiuje alkoholio vartojimas – tai tikra jaunimo savižudybė, nes tuomet alkoholis naikina jaunuolio(-ės) raumenis, nervus, smegenis, dvasinius gabumus, žalingai veikia dvasinę energiją, valią, visą jaunuolio charakterį – būdą; jis mažina sugebėjimą blaiviai ir rimtai galvoti, užkuria aistras. Todėl lengva suprasti tą liūdną reiškinį, kad daugelis jaunuolių – berniukų ir mergaičių – smaližiauja nekaltybės vainiku, nusižengia skaistybei, būdami neblaivūs. Teisingai pagonys romėnai sakydavo: „Kur vieši vyno dievaitis Bachas, ten atvyksta ir ištvirkimo deivė Venera“. O Šventasis Raštas sako: „Vynas gimdo paleistuvystę“ (Pat 20,1). Nereiktų tėvams taip dažnai skųstis vaikų ištvirkavimu, mažiau būtų prasiradusių dukterų, jei svaigalai rečiau viešėtų jų namuose.

Tuo dar nesibaigia samagono – alkoholio nelaimės. Apleisti laukai, sunykę gyvuliai, išklerę padargai, apdriskę stogai, kreivos sąsparos, tušti aruodai, namuose nuolatiniai barniai, žmonos ir vaikų akys visuomet užverktos – tai taip atrodo girtuoklio ūkis ir šeima.

Alkoholis yra baisus žmonijos priešas: jis prikemša pilnas prieglaudas, kalėjimus ir pamišėlių namus, milijonus į nuodėmes pastumia, skatina nepadorias orgijas, pripildo kapines, ištuština lopšius, išardo šeimas, pražudo ir išniekina ištisas tautas.

Nenuostabu, kad Šv. Povilas apaštalas girtuoklystę priskiria prie didžiųjų nuodėmių ir grūmoja girtuokliams, kad jie neįeis į dangaus karalystę: „Neklyskite, nei paleistuviai, nei stabų garbintojai, nei svetimoteriai, nei begėdžiai, nei vaikų darkytojai, nei vagys, nei godūs, nei girtuokliai, nei piktžodžiautojai, nei plėšikai nepaveldės dangaus karalystės“ (1 Kor 5,9-10). Ir tas pats apaštalas, nepaisydamas viso savo meilumo, ragina Korinto krikščionis nesusidėti su girtuokliais: „Jei tas, kuris vadinasi brolis, tačiau yra paleistuvis, ar svetimų stabų garbintojas, ar keiksmininkas, ar girtuoklis, ar plėšikas, su tokiu nevalgykite“ (1 Kor 5,11).

O Šv. Bazilijus labai aštriais žodžiais smerkia girtuoklystę: „Girtavimas – tai prakeikta motina, kuri gimdo vargą, skurdą, ligas, kuri ardo jėgas, kuri atkviečia pirm laiko senatvę ir mirtį. Girtuoklis vadintinas savavaliu velniu, nes po nusigėrimo taip bjaurius dalykus papildo, lyg būtų velnias ar net daugiau negu velnias“.

Vyskupo Motiejaus Valančiaus laikais Lietuva visame pasaulyje buvo viena blaiviausių tautų. Dar ir prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą Kauno gubernija buvo antroje vietoje tarp blaiviausių gubernijų visoje Rusijoje. Bet, deja, tie gražūs laikai jau dingo praeityje. O dabar… Dabar Lietuva skęsta samagone… Apskaičiuota, kad, pvz., 1938 m. degtinės ir spirito buvo parduota iš viso 5 922 000 litrų už 34 328 500 litų. Kokia milžiniška suma! Be to, tais pačiais metais pagaminta 22 213 400 litrų alaus, 61300 litrų vyno, 38 700 litrų likerio ir dar įvežta vynų ir spirito 54 tonos. Supylus visa tai į vieną vietą, pasidarytų nemažas ežeras. Argi mes iš tikrųjų nepradedame skęsti svaigaluose? Kadaise pranašas Izaijas skausmo pilna širdimi šaukė į savo tautiečius: „Vargas jums, kurie rytą atsikeliate, kad užsiimtumėte girtuoklyste ir gertumėte iki vakarui <…>, todėl mano tauta vedama nelaisvėn <…>, jos garbingieji badu miršta ir jos daugybė džiūsta iš troškulio“ (Iz 5,11-13). Brangūs broliai Kunigai ir mylimieji Dieceziečiai! Argi nematome, kad daugybė mūsų brolių ir seserų panašiai kaip pranašo Izaijo tautiečiai elgiasi? Nuo ryto iki vakaro, per kiauras naktis girtuokliauja, gamina samagoną… Bet taip pat argi nejaučiame, kad ir panaši bausmė palietė mus, mūsų Tėvynę, mūsų tautą. Dešimtys tūkstančių mūsų brolių ir seserų išvežti nelaisvėn į Sibirą ar išblaškyti po kitus kraštus, kur gal tikrai badu miršta, o nuo ilgesio savųjų, savo gimtojo krašto džiūte džiūsta. O ką dar gali rytojus atnešti?

Juk, matyt, karas artėja prie sprendžiamojo momento, o kartu artėja daugelio tautų, taip pat ir mūsų tautos, likimo sprendimas: Lietuva laisva ir nepriklausoma, ar pranašo Izaijo žodžiais tariant: „vedama nelaisvėn“ (Iz 5,11). Žiūrėkite, mylimieji, kad tuomet, kai mūsų tautos likimas ir jos ateitis bus sprendžiami, mes – pranaše žodžiais tariant – nebūtume panašūs į tuos, „kurie rytą atsikelia, kad užsiimtų girtuoklyste ir gertų iki vakarui“ (Iz 5,11).

Todėl pranašo Joelio žodžiais kreipiuosi į jus, degtindariai, samagono gamintojai, ir į jus, dieceziečiai girtuokliai: „Pabuskite, girtuokliai, ir verkite“ (Joel 1,5). Žinokite, kad jūs esate mūsų tautos, mūsų Tėvynės didžiausi priešai, kenkėjai, nenaudėliai, mūsų Tėvynės duobkasiai: jūs ją stumiate į skurdą, ištvirkavimą, ištižimą, išigimimą, o gal – saugok, Viešpatie – ir į galutinę pražūtį. Jūs naikinate Lietuvos duonos grūdus, o tautai gaminate nuodus; patys nuodijatės ir nuodijate kitus. Jei nenorite užsitraukti ant savęs, savo vaikų, savo namų Dievo rūstybės ir bausmės, o žmonių prakeikimo, tučtuojau liaukitės gaminę ir gėrę samagoną. Verkite ir atgailaukite dėl nuodėmių, kurias per girtuoklystę patys papildėte ir kad daugeliui buvote tikrų nelaimių priežastis.

O į visus Jus, mylimieji Dieceziečiai, kreipiuosi Šv. Petro apaštalo žodžiais: „Broliai, būkite blaivūs“ (Campl. Dom.). Pasižadėkite bent iki karo pabaigos, kol atgausime Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę, visai nevartoti samagono, pašalinkime iš savo tarpo girtuoklystę ant visados. Į kovą už blaivią Lietuvą kviečiu Jus, broliai Kunigai. Pavyzdžiu, para ginimais, malda išblaivinkite savo parapijiečius. Jūs, tėvai, motinos, šeimininkai, pašalinkite iš savo namų pastogių samagoną, saugokite vaikus nuo girtavimo, padarykite savo šeimas blaivias. Tu, mūsų tautos žiede ir viltie, brangus jaunime, būk blaivus, skaistus, pamaldus. Su jaunuoliška energija vaduok Tėvynę nuo samagono. Jus, mokytojai, pareigūnai, tvarkos prižiūrėtojai, šviesuomene, kviečiu į talką – padėkite mums, kunigams, išblaivinti mūsų visų taip mylimą Tėvynę Lietuvą. Atsiminkime visi, kad tauta, kuri skęsta alkoholyje ir nekovoja su juo, pasmerkta žūti.

Norėdamas atkurti neužmirštamus vyskupo Motiejaus Valančiaus darbus Kaišiadorių vyskupijoje, pavedu:

  1. Visose bažnyčiose surengti Blaivybės dieną, kurią kviečiu visus dieceziečius padaryti iškilmingą pasižadėjimą negaminti, nepardavinėti ir į burną neimti samagono; palaikyti blaivybę, vengti girtuoklystės bent iki karo pabaigos.
  2. Kiekvienoje parapijoje kanoniškai įsteigti Blaivybės broliją ir neatidėliojant pradėti griežtą kovą su girtavimu.
  3. Visus prašau ir kviečiu, ypač jus, nekalti vaikučiai, nuolat karštai melstis už mūsų diecezijos ir visos Lietuvos blaivumą. Nes, kaip sako Išganytojas: „Be manęs jūs nieko negalite padaryti“ (Jon 15,5).

Atlikę Atgailos dieną, pasiaukoję Saldžiausiajai Jėzaus ir Nekalčiausiajai Marijos širdims, melsdamiesi už Taiką ir Tėvynę, o dabar atsižadėję samagono ir girtavimo ir tapę blaivi tauta, galėsime su viltimi žiūrėti į ateitį ir pasitikėti Dievo gailestingumu, Jėzaus ir Marijos Širdžių globa, Šv. Juozapo, Šv. Kazimiero ir visų mūsų Šventųjų tautiečių užtarimu, kad visi mūsų priešų pikti sumanymai prieš mus, mūsų Tautą ir Tėvynę nueis niekais ir mes sulauksime laisvos ir Nepriklausomos Lietuvos. Visiems mylimiems dieceziečiams teikiu savo ganytojiškąjį palaiminimą.

Kaišiadorys, Šv. Dvasios Atsiuntimo šventėje, 1944 metų gegužės mėn. 28 dieną. 
† Teofilius, Kaišiadorių vyskupas
Palikite savo mintis

Sekmadienio pasišnekėjimai apie Arkivyskupą Teofilių Matulionį. II Gavėnios sekmadienis

2017matulionio-metai_knKiekvienos gavėnios antrąjį sekmadienį esame kviečiami užkopti ant Taboro kalno, kad pamatytume Dievą iš arčiau, pajustume, kaip gera būti šalia Jo, kad jo artumo nesinorėtų prarasti. Gavėnios tikslas yra mus atgaivinti, atverti mūsų širdis džiaugsmui, kad Dievo buvimas šalia būtų akivaizdus ir jį realiai patirtų kiekvienas, kurį sutinkame savo kasdienybėje.

1936 m. lankydamasis Šventojoje Žemėje vyskupas Teofilius Matulionis aukojo šv. Mišias Kristaus kapo bazilikoje. Kaip anuo metu, taip ir šiandien daugybei krikščionių apsilankymas Jėzaus gimtinėje yra viena įspūdingiausių patirčių, leidžiančių pajusti realų Išganytojo artumą. Po kelionės vyskupas Teofilius rašė:

„Teko lankytis ir Šventojoje Žemėje, Palestinoje. Ten visa krikščionims brangu. Palestinoje yra Kristaus kapo bažnyčia. Joje ant sienų keturiasdešimčia kalbų ištašyta „Tėve mūsų“ malda. Pavyko sutvarkyti, kad ši malda ten būtų užrašyta ir lietuvių kalba. Mums, lietuviams, tai malonu žinoti“[1].

Neseniai iš Jeruzalės grįžę piligrimai džiūgaudami pasakojo, kad „ten „Tėve mūsų“ ir lietuviškai užrašyta“! Lageriai, kalėjimai, persekiojimai garbingajam Teofiliui išugdė įgūdžius, būtinus ekstremaliam išgyvenimui. Bet kurioje situacijoje jis gebėjo išlikti ramus, šalto proto, viską pastebintis ir praktiškas. Šiuos savo įgūdžius vyskupas Teofilius parodė net lankydamasis prie Kristaus kapo – jis pasirūpino, kad „Tėve mūsų“ malda būtų užrašyta  lietuviškai.

 

Po atsimainymo Jėzus su mokiniais nusileido nuo kalno. Nusileido pas kitus mokinius, pas paguodos ir sustiprinimo laukiančius žmones:

„Didžiausias Bažnyčios darbas – tai mokymas, palaikymas ir ugdymas žmonėse doros: sąžiningumo pareigose, tvarkingumo šeimoje, būti nesavanaudžiu santykiuose su kitais, valdyti savo aistras, aukotis už kilnius idealus, gerbti gyvybę ir turtą – tai keletas dorybių, kurios yra taip naudingos kiekvienai visuomenei ir ypač valstybei (Vyskupo Teofiliaus Matulionio Memorandumas Lietuvos TSR Komisarų Tarybai, 1945 m. birželis)“.

Bažnyčia esame mes. Pasak vyskupo Matulionio, kiekvieno iš mūsų „darbas – mokyti, palaikyti, ugdyti“. Kitaip tariant, pažinę Kristų, pamatę jo nušvitusį veidą, turime skelbti, nešti, parodyti jį žmonėms. Niekaip kitaip to padaryti negalime, tik savo asmeniniu liudijimu, savo darbais ir pavyzdžiu. Krikščionio šventumas – tai išvydus nušvitusį Dievo veidą nusileisti į pilką kasdienybę papasakoti žmonėms, kaip Viešpats atrodo, kaip gera su juo būti ir, kaip Kristus, pasiimti kitą žmogų į kelionę ant kalno, į Dievo artumą.

 

 

 

Daugiau informacijos apie garbingąjį Teofilių Matulionį – www.teofilius.lt



[1] Prel. Stanislovas Kiškis, Arkivyskupas Teofilius Matulionis, Savastis, Vilnius 2008, 70 psl.

Palikite savo mintis

Sekmadienio pasišnekėjimai apie Arkivyskupą Teofilių Matulionį. III Gavėnios sekmadienis

2017matulionio-metai_knŠio sekmadienio Evangelijoje pasakojama, kaip Jėzus užsuka į Samariją, Sicharą. Kadaise šis kraštas buvo šlovingas klestinčios Izraelio Šiaurinės karalystės centras, tačiau 722 m. pr. Kr. asirai jį sulygino su žeme. Padorus žydas į tą kraštą neužsukdavo, nes, jo akimis, ten gyveno „nešvarūs“ žmonės, amoralūs, išpažįstantys kitą tikėjimą ir dėl jų neverta stengtis. Su tokiais galima tik keliu einant saugiu atstumu prasilenkti.

Evangelijose aprašyti Jėzaus poelgiai yra pavyzdys kiekvienam krikščioniui. Tai, ką Jėzus darė prieš daugelį metų, aš turiu daryti dabar. Teofilius Matulionis tai puikiai suprato ir stengėsi taip gyventi. 1911–1918 m. jis vadovavo Švč. Jėzaus Širdies parapijai už Nevos vartų, Rusijoje. Tai buvo darbininkų rajonas, toli gražu ne pats geriausias, nepasižymintis aukšta morale. Parapijiečių daugumą sudarė trijų tautybių tikintieji: lietuviai, lenkai ir latviai. Kunigas Teofilius su visais kalbėjosi jų gimtąja kalba, „kiekvienai grupei jis laikydavo pridedamąsias pamaldas jų kalba, nors tai buvo labai nelengvas darbas“, – rašo prel. Kiškis. Kunigas stengėsi, kad tikėjimas kiekvienam būtų kuo prieinamesnis, kad melstis būtų lengva ir miela, kad Dievo žodis giliau į širdį gultų.

1943 m. tapęs Kaišiadorių vyskupu Teofilius besąlyginio atsidavimo tarnystei reikalavo ir iš savo kunigų. Pats lankė parapijas, domėjosi sielovada, atsižvelgdavo į tikinčiųjų poreikius. Apie vyskupo reiklumą ir šiandien kunigai pasakoja girdėję iš savo klebonų, kaip pamačius atvažiuojantį raudoną moskvičių juos „išpildavo prakaitas“. Ne tiek iš baimės, kiek dėl nepatogių klausimų. Vyskupas visai nepiktai, bet tiesiai paklausdavo, kodėl to ar kito nepadarei. Panašiai kaip mokytojas klausia mokinio, kodėl šis nepadarė namų darbų. Dažnam klebonui belikdavo tik paraudus galvą nuleisti.

Iš lūpų į lūpas pasklidęs pasakojimas, kaip vyskupas Teofilius pasikvietė vieną kleboną, norėdamas jį paskirti į kitą parapiją. Klebonai tais laikais augindavo gyvulius, dirbdavo žemę, žodžiu – ūkininkavo. Labai nepatogus laikas kraustytis su visais gyvuliais kitur tam klebonui pasirodė. Visaip jis stengėsi paskyrimo išvengti bent laikinai, o gal ir visiškai, prisidengdamas bažnyčios remontu ir panašiai. Vyskupas suprato, kad kunigas išsisukinėja, leido jam pasilikti toje parapijoje, o atsisveikindamas, pastarajam paprašius palaiminimo, atsakė: „Eik! Tegu tavo karvės tave laimina.“

Šie pasakojimai, prisiminimai, daugiau ar mažiau tikslūs, išryškina labai svarbų arkivyskupo Teofiliaus bruožą: jam besąlygiškai rūpėjo tarnystė Bažnyčiai, kiekvienam žmogui, nepaisant nei jo tautybės, nei kalbos. Šito jis reikalavo ir iš kitų. Galima sakyti, kad Teofilius nesibodėjo eiti į savo laikų Samariją skelbti Evangelijos, kaip tai darė Jėzus. Jo pavyzdys yra kvietimas kiekvienam krikščioniui visada ir visur savo pavyzdžiu ir buvimu skelbti Evangeliją.

 

Daugiau informacijos apie garbingąjį Teofilių Matulionį – www.teofilius.lt

Palikite savo mintis

Sekmadienio pasišnekėjimai apie Arkivyskupą Teofilių Matulionį. IV Gavėnios sekmadienis

2017matulionio-metai_knŠio sekmadienio Evangelijos pasakojimo centre – aklojo pagydymo įvykis. Pranašas iš Nazareto atvėrė aklo gimusio žmogaus akis. Nusiprausęs Siloamo tvenkinyje ir praregėjęs šis žmogus galėjo pamatyti, kaip ir mes, kad gyvena arba tarp aklų, arba iškreiptai ir labai ribotai realybę matančių žmonių. Matantys akimis, bet akli širdimis pasirodė esą Jėzaus mokiniai, kuriems buvo įdomus ne pats kenčiantis žmogus, o kuo jis ar jo tėvai nusidėjo, kad šis gimė neregys. Ar mes, šiandienos krikščionys, nesame dažnai panašūs į anų laikų Viešpaties mokinius? Šimtmečiai nelabai pakeitė žmonių širdis…

Galima įžvelgti analogiją tarp ano meto „veikliojo elito“ (apaštalų, fariziejų, tikinčiųjų) ir paskutiniųjų laikų režimų, pasaulėžiūrų ar savęs pačių. Dievo tarnas Teofilius Matulionis kaip tas Evangelijos neregys savo kailiu patyrė šiurkščią atstumtojo dalią: sėdi – reiškia kaltas, kenti – reiškia nusipelnei. Kalėdamas jis buvo tapęs vardu sąraše, tačiau net ir jį tardančių šaltų funkcionierių širdyse giliai paslėptas ruseno žmogiškumas, kurį vyskupui kartais pavykdavo įžiebti. Vyskupas Teofilius savo bičiuliams pasakodavo vieną tremties metų epizodą nepatikslindamas nei kada, nei kur jis vyko:

„Patekau vienam iš griežčiausių tardytojų, – pasakojo vyskupas. –Tardoma buvo naktimis ir ilgai. Tardytojas – gan griežtas, bet aš neturėjau ko slėpti nei jam ko nors naudinga pasakyti. Taip prabėgo daug naktų. Vieną kartą užsiminiau, kad dėl manęs jie turi tiek vargti… Matyti, tas pasakymas buvo toks paprastas ir kartu nuoširdus, kad pataikė į to žmogaus kietą širdį. Kitą naktį jis išsiėmė iš portfelio sumuštinį ir man duodamas pasakė:

–        Užkąsk! Juk dažnai esi alkanas!

Tais laikais ne tik kaliniai, bet ir miesto gyventojai badavo. Tas tardytojo gestas sugraudino mane iki ašarų ir yra vienas jautriausių išgyvenimų… Visi moka jausti, tik reikia paliesti atitinkamą stygą…“

Atstumtąjį neregį pagydė Jėzus, o čia atstumtasis kalinys „gydo“ kietą tardytojo širdį. Gyvas, tikras tikėjimas, kad Kristus yra kartu, duoda žmogui jėgų ne tik nepalūžti sunkiausiuose išbandymuose, bet įgalina kartu su Jėzumi daryti nuostabius darbus – atverti neregiui akis paliečiant tinkamą širdies stygą. Paprasta, bet tikra vyskupo Teofiliaus Matulionio šventumo pamoka – vėl įžiebti prigesusią širdį, padėti prisiminti žmogiškumą.

 

 

 

Daugiau informacijos – www.teofilius.lt

Palikite savo mintis

Sekmadienio pasišnekėjimai apie arkivyskupą Teofilių Matulionį. V Gavėnios sekmadienis

2017matulionio-metai_knPasakodamas Lozoriaus prikėlimo iš numirusių istoriją, evangelistas Jonas kaip visada paliečia daug temų. Pirmiausia į akis krinta tai, kad niekas iš šio įvykio liudininkų aprišalais apvynioto, smirdinčio ir gendančio kūno prikėlimo nevadina stebuklu. Kai Jėzus pagydė neregį, emocijos liejosi per kraštus, visi aptarinėjo ir ginčijosi, o kai jis prikėlė mirusįjį, prieš tai graudinęsi ir verkę „daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo jį“ (Jn 11, 45).

Kad ir koks stiprus būtų tikėjimas, mirčiai nė vienas nėra abejingas. Nei kito, nei savo. Jėzus irgi „susigraudinęs atėjo pas kapą“ (Jn 11, 38), nes „mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių“ (Jn 11, 5). Nuoširdi žmogiška draugystė siejo Jėzų su Betanijos šeima. Prisimindamas arkivyskupo Teofiliaus laidotuves, kanauninkas Petras Rauda pasakoja, kad panašus ryšys siejo tikinčiuosius su vyskupu: „Visi dalyviai – kunigai ir pasauliečiai – susikaupę, giliai išgyvendami atsisveikino su savo vyskupu, kuris tarsi žvaigždė visiems švietė, kartu primindamas – nieko nėra kilnesnio ir vertingesnio, kaip ištverti ištikimybėje Aukščiausiajam, nepaisant aplinkybių.“

Santykis su kitu žmogų daro žmogumi, krikščionio santykis su kitu yra paženklintas meile ir atsidavimu. Štai vienas prisiminimas: „Teklė Juknevičiūtė, kilusi iš Bikavos parapijos, 1913 metais, būdama dar visai jaunutė, atvyko į Petrapilį ieškoti darbo. Šv. Kotrynos bažnyčioje ji eidavo išpažinties pas kun. Teofilių. Šis, matydamas, kokie dideli pavojai gresia neprityrusiai jaunai mergaitei tokiame dideliame, nedorybių pilname jūrininkų mieste, stengėsi įkalbėti, kad tuojau grįžtų į namus. Kai mergina atsisakė, buvo pasirengęs rašyti jos tėvui, kad dukterį pasiimtų. Nenurimo nė tada, kai ji sakėsi gavusi darbą ir žadėjo visai paklusti nuodėmklausiui. Jis reikalavo, kad vengtų gatvėse pasivaikščiojimų, draugautų tik su katalikais, kad nuoširdžiai darbuotųsi, visada su savimi nešiotų škaplierius, kuriuos turėjusi gauti prie statomos bažnyčios už Nevos Vartų. Kai mergina visa tai įvykdė ir atliko išpažintį, priėmė ją su tikru nuoširdumu ir davė tris rublius kelionei. Ir vėliau, kiek kartų pas jį apsilankydavo, visada patirdavo kunigo nuostabų gerumą, nors gerai žinojo, kad jam pakanka kitokių rūpesčių ir darbų. [...] Mergaitė prisipažįsta, kad kun. Teofiliaus vadovaujama, nors ir didmiestyje gyvendama, išlaikiusi tikėjimą ir neiškrypusi iš doros kelio.“

Ne šiaip buvimas, o gebėjimas būti arti, padėti ir palaikyti įsirėžia žmonių širdyse. Arkivyskupo Teofiliaus, uoliai vykdančio Jėzaus meilės įsakymą, pavyzdys tepaskatina ir mus šalia esantį pakelti, pagydyti, pastiprinti, suteikti vilties.

 

 

Daugiau informacijos – www.teofilius.lt

Palikite savo mintis

Sekmadienio pasišnekėjimai apie arkivyskupą Teofilių Matulionį. VI Velykų sekmadienis

2017matulionio-metai_knPrelatas Stanislovas Kiškis savo knygoje apie arkivyskupą Teofilių rašo: „Turtingas Dievu“ arkiv. T. Matulionis drąsos tarnauti nestokojo. Jis tarnavo žmonėms klierikaudamas, vikaraudamas, kalėjimuose būdamas ir vyskupaudamas. Tai darė jis ne kaip profesionalas, teikiąs savo paslaugas už atlyginimą, bet kaip žmogus, kuriam rūpi kitiems padėti. Tarsi skatinamas vidinio balso, jis stengėsi būti paslaugus net ir kentėdamas. Jam kančia nebuvo tik fizinė negalia ar moralinis sukrėtimas, bet dieviškojo prado skleidimasis, kristinis pašaukimas, ėjimas Kryžiaus keliu“ (p. 216–217).

Mąstant apskritai apie visus tikrus kankinius, stebina jų stiprybė ir ramybė. Tos savybės išlieka ir išgyvenant labai nežmoniškas, netgi žiaurias situacijas. Rašoma, kad būtent tokiomis aplinkybėmis pats Kristus beveik fiziškai, juntamai padeda tikinčiajam, palaiko jį tiesiog pats dalyvaudamas kančioje ir duodamas jėgų. Kitaip būtų sunku suvokti, kaip gali žmogus neišprotėti gyvendamas vienutėje beveik septynerius metus nuolat alkanas, neturėdamas su kuo persimesti bent pora žodžių, reguliariai tardomas, niekinamas, ignoruojamas. Juk būtent taip buvo elgiamasi su Teofiliumi Matulioniu.

Vyskupas buvo „turtingas Dievu“ ir kančia jį ne tik smukdė, bet ir buvo „dieviškojo prado skleidimasis“. Visada norisi gilesnio, brandesnio tikėjimo, bet niekas nenorėtų jo stiprinti tokiu būdu, koks teko Teofiliui Matulioniui. Šio sekmadienio Evangelijos pagal Joną ištraukoje Jėzus savo vadinamajame testamente žada atsiųsti mokiniams Globėją – Šventąją Dvasią. Per šeštines Jėzus žengs į Dangų pas savo ir mūsų visų dangiškąjį Tėvą, o Sekminių dieną atsiųs mums Šventąją Dvasią – Užtarėją, Guodėją.

Apaštalas Jonas užrašė Evangeliją graikiškai. Graikų kalba Šventoji Dvasia vadinama „parakletos“. Taip buvo vadinamas advokatas, teismo procese ginantis nukentėjusįjį. Ši Dvasia – Gynėja, Užtarėja ir Globėja – siunčiama visiems tikintiems Kristų ir su jais pasilieka, jei tik žmogus atsiliepia į kvietimą su ja bendradarbiauti. Teofilius Matulionis atsiliepė ir Viešpaties padedamas ne tik ištvėrė didžiulius sunkumus, bet jų ištiktas sugebėjo rūpintis ir kitais žmonėmis. Belieka pritarti prel. Kiškio žodžiams ir pripažinti, kad tikrai arkivyskupas buvo „turtingas Dievu“. Visiems ir sau norisi linkėti darytis vis turtingesniems Dievu.

 

Daugiau informacijos – www.teofilius.lt

Palikite savo mintis

Sekmadienio pasišnekėjimai apie arkivyskupą Teofilių Matulionį. Atvelykis

2017matulionio-metai_kn

„Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“ (Jn 20, 25). Dėl šių savo žodžių, ištartų antrąjį Velykų sekmadienį visų dešimties mokinių akivaizdoje, apaštalas Tomas, rodos, dar ir šiandien turėtų gailėtis. Liaudis seniai jį paženklino „netikėlio“ įdagu ir nepanašu, kad kam nors rūpėtų šį ištikimą Kristaus sekėją reabilituoti. Mąstome maždaug taip: Tomas, va, buvo netikėlis, o mes geresni – švenčiam Velykas tikėdami, mums nereikia paliesti Kristaus žaizdų, kad būtume tikintys!

Vis dėlto Tomas buvo ir yra beveik kiekvieno šiandienos tikinčiojo atvaizdas. Ir ne tik Tomas, bet ir kiti mokiniai. Tas, kuris per vieną naktį tris kartus Jėzaus išsižadėjo, tie, kurie norėjo sėdėti Kristaus kairėje ir dešinėje, arba tie, kurie aptarinėjo, kuris bus vyriausias po to, kai Jėzus iškeliaus pas Tėvą, – kiekvienas iš mūsų bent truputį esame kaip tie mokiniai. Garbingasis Teofilius irgi abejojo, dvejojo, dėjo daug pastangų prisiimdamas pareigas. Pavyzdžiui, laikydamas rankose vyskupišką kryžių, jis sakė: „Iš visų kryžių šis sunkiausias!“

Žvelgiant į arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenimą akivaizdu, kad jo tikėjimas buvo paremtas Jėzaus žodžiais: „Tikėkite darbais, kad pažintumėte ir suprastumėte, jog Tėvas manyje ir aš jame“ (Jn 10, 38). Kaip Tomas palietė Kristaus žaizdas ir įtikėjo, taip garbingasis Teofilius drąsiai ir su begaliniu atsidavimu lietė ir stengėsi gydyti Kristaus Kūno – Bažnyčios žaizdas. Visas jo gyvenimas buvo Bažnyčia ir Bažnyčioje, kalėdamas jis rūpinosi žmogumi, net netikinčiu ar grubiu tardytoju. Rodomo dėmesio spektras liudija apie tikėjimą, realūs veiksmai tą tikėjimą pagrindžia. Teofilius rūpinosi ir jauna mergina, kad ji neprapultų Petrapilio darbininkų rajonuose, ir vyskupijos bendruomene, dėl kurios rašė memorandumus TSR Komisarų tarybai, ir visuotinės Katalikų Bažnyčios tikėjimo laisve, ir galiausiai visokiais „žulikais“, kaip pats juos vadino, kurie prašydavo išmaldos ir ją gaudavo

Arkivyskupas, kaip ir apaštalas Tomas, tikėjo, nes matė. Abu jie mums turi būti pavyzdžiais, kad tikėti ir liesti Kristaus žaizdas yra beveik tas pats. Darbais, elgesiu, kasdienybe pasireiškia tikėjimas, nes „tikėjimas be darbų negyvas“ (Jok 2, 26). Apaštalas Tomas kartu su vyskupu Teofiliumi šiandien kviečia ir mus paliesti Kristaus žaizdas, kurias nešioja Jo Kūno – Bažnyčios nariai.

Daugiau informacijos – www.teofilius.lt

Palikite savo mintis

Irena Petraitienė „Per crucem ad astra“(1): Teofilius Matulionis – gimnazijos ir seminarijos metai“


Teofilius Matulionis – seminaristas, apie 1899 m.

2017-uųjų Lietuvos ganytojų paskelbtų arkivyskupo Teofiliaus Matulionio metų šūkis – Evangelijoje užrašyti Viešpaties žodžiai: „Tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32). 

„Jo gyvenime Bažnyčia atpažino svarbiausius dalykus, kuriuos Dievas nori mums perteikti – ištikimybę Evangelijai, tarnavimą Bažnyčiai, artimo meilę ir rūpinimąsi tikėjimo skleidimu – misijomis.“

Straipsnių cikle pasakojama apie Garbingojo arkivyskupo ir kankinio Teofiliaus gyvenimą, kuriame atsiskleidžia ne tiek fizinė jėga, kiek galinga dvasios tvirtybė.

Ant kalno tamsoje šviečiantis žiburys

Lyg į dangų iškėltos rankos Kudoriškyje esantis didelių medžių guotas, sakytum, kviečia irtis lauko takeliu, kuris atsiremia į medine tvorele aptvertą kryžių. Prikaltoje lentelėje išraižyta: „Arkivyskupo kankinio Teofiliaus Matulionio (1873–1962) tėviškei atminti.“ XIX amžių menantis viensėdis: seno mūro pamatai, sienojai, žemiau langų užsilikę senoviški medžio raižiniai. Matyt, jog trijų valakų (per 60 ha) Kudoriškio viensėdį įsigijęs ūkininkas Jurgis Matulionis buvo užsimojęs susiręsti vėjų neužpustomą dvarelį.

Pro šalį brikelėje bildėdamas Alantos parapijos (aukštaičiai sakydavo Aluntos) klebonas Antanas Poborcevičius mėgdavo su trisdešimtmetį perkopusiu darbščiu parapijiečiu Matulioniu pasišnekučiuoti, užsimenant, kad lyg ant mielių augančiam ūkiui gaspadinės reiktų, antai netolimo Bajorų kaimo devyniolikmetė Ona Juočepytė tvarkinga, pamaldi mergina…

Po Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčioje paskelbtų trijų užsakų 1870 m. vasario 1 d. įvyko kun. A. Poborcevičiaus palaimintos Jurgio Matulionio ir Onos Juočepytės sutuoktuvės. Kaip retos kurios tapo įsimintinu parapijos įvykiu, senoji medinė bažnyčia buvo sausakimša, o prie altoriaus išsirikiavęs pulkas liudininkų kaip vienas pasirašė Metrikų knygoje: Domininkas Stripeikis, Kazimieras Juočepys, Antanas Karvelis, Jonas Lasys, Antanas Umbrasas ir Juozapas Barauskas.
1871 m. Kudoriškio viensėdį pasveikino pirmagimis Jonas, 1873 m. birželio 22-ąją gimė Teofilius, 1875 m. – Juozas.

Trimis sūneliais džiaugdamiesi Matulioniai mintyse jiems klojo gražią ateitį. Bet 1877 m. gegužės 9 d. šeimą apgaubė gedulas. Ketverių metukų Teofiliaus atmintin įsirėžė nepamirštamas vaizdas: karste šalia mylimos mamos padėtas mažas ryšulėlis su jos negyvu kūdikėliu, liūdnas tėvas, artimųjų rauda.

„Savo tris berniukus palieku Švenčiausiosios Jėzaus Širdies globai“, – močiutė ūgtelėjusiam Teofiliui papasakojo, ką paskutinįkart atsikvėpdama ištarė mama Ona Matulionienė. Vėlesnis jo gyvenimas parodė, kad Visagalis Dievas išklausė mirštančios motinos prašymą, ir, pasak atsiminimus užrašiusio kan. Stanislovo Kiškio, nenuostabu, kad jis gyvai jautė Dievo Apvaizdos vedančią ranką…
Likęs našliu su trimis mažamečiais sūneliais Jurgis Matulionis vedė antrą žmoną iš Leliūnų parapijos, Ažugirio kaimo kilusią Oną Savickaitę, su kuria susilaukė septynių vaikų. Kudoriškyje gimus pirmajai dukteriai Grasildai, krikšto motina buvo senoji Juočepienė, pirmosios žmonos motina. Vėliau Jurgis Matulionis pardavė Kudoriškį Karveliui ir nusipirko mažesnį ūkį Purviniškių kaime. Norėdamas dešimtį paaugusių atžalų pamokyti, apie 1890 m. pardavė Purviniškį ir išsinuomojo pradžioje Latviškių vienkiemį, paskui neilgam Merkio ūkį ir pagaliau Baraukos vienkiemį, prie pačių Dusetų.

Besistiebiantį Teofilių traukte traukė tėvelio tėviškė – Žibėčiai, kur gyveno Marcijonas ir Ieva Matulioniai. Senelių pasakojimai apie seną, šimtą metų Žibėčiuose gyvuojančią Matulionių giminę, atsiminimai, senoje sodyboje tvyrojusi jaukuma, širdies šiluma aukštyn kėlė jautraus bernioko mintis. Iš lūpų į lūpas ėjusios legendos, įspūdingas pasakojimas apie ant iš toli matomo Dirvės kalno tamsiomis rudens naktimis šviečiantį žiburį, iš ko kilo Žibėčių kaimo pavadinimas, augančiam Teofiliui žadino žinių troškulį. Nei lietuviškos mokyklos, nei mokytojų arti nebuvo, todėl skaityti, dedant lenkišką raidę prie raidės, jį mokė pats lenkų kalbos gerai nemokėdamas Juozas Barisa iš kaimyninio Žadavainių kaimo.

Džiaugsmas užliejo, kai Daugailių Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje susipažino su vyresniu, Liepojos gimnazijos keturias klases baigusiu parapijiečiu Juozu Pakalniu. Teofilius, tėveliui papasakojęs, jog rado tikrą mokytoją, labai prašė leistį pas jį mokytis. Pirmoji lietuvių kalba parašyta knygelė, iš kurios Juozas Pakalnis mokė ir kurią stropiam mokinukui padovanojo, buvo 1873, Teofiliaus gimimo metais, J. Zvadskio knygyne išleista kun. Jono Bosko biografija, jaunimui ir suaugusiems skirtas dvasinis vadovėlis „Norėčiau tau pasakyti vieną žodį“. Galima įsivaizduoti, kokį didelį įspūdį Teofiliaus sieloje paliko jaunuomenės mylėtojas ir auklėtojas kun. J. Boskas… Tačiau J. Pakalniui išvykus į Vilniaus kunigų seminariją (jis paskui ir kunigavo Vilniaus vyskupijoje),  vaikinukas liko be mokytojo. Tėvas norėjo leisti į rusų pradinę mokyklą, tačiau sūnus jos purtėsi. Sužinojęs, kad Antalieptės cerkvės „diačiokas“ moko vaikus privačiai, buvo kreiptasi į jį.

Tačiau nedaug ir čia laimėta: „diačokas“ dirbo be jokios sistemos ir mokė ne to, kas reikalingiausia. Daug laiko sugaišta veltui. Pagaliau buvo nutarta Teofilių leisti mokytis į Daugpilio realinę gimnaziją. Pasirodė, kad trylikametis paauglys jau yra peraugęs stoti į pirmąją gimnazijos klasę. Reikėjo, pasamdžius VI klasės mokinį, ruoštis į antrąją. 1887 m. Teofilius per egzaminus gavo rusų kalbos pataisą, kurią reikėjo laikyti rudenį. Ją išlaikęs, jis buvo priimtas į antrąją klasę ir galėjo užsidėti gimnazisto kepuraitę su ženkliuku.

Tos pačios Daugailių parapijos Velaikių kaime gyvenęs kun. Juozas Čepėnas atsiminimuose apie T. Matulionį rašė: „Buvo švelnaus būdo, draugiškas, nuoširdus; ragino mane stoti į kunigų seminariją. O kai jis dar mokėsi Dinaburgo (Daugpilio) gimnazijoje, man, vaikui, labai patikdavo žvaigždė jo kepurėje. Aš prašiau tėtį, kad ir man tokią nupirktų. Tėtis įsegė į mano kepurę segtuką iš marškinių rankogalio ir sakė: „Še, ir tavo kepurė graži, kaip Matulioniuko!“

Daugailių bažnyčios šventoriuje gimnazistas Teofilius, per atostogas susitikęs savo pirmąjį mokytoją klieriką Juozą, pasakodamas, kokia įspūdinga Daugpilyje ant Šventovių kalvos stūksanti Švč. Mergelės Marijos Romos katalikų bažnyčia, iš vyresnio bičiulio akių spindesio bandydavo įspėti kunigystės paslaptį. Jurgis Matulionis, supratęs aštuoniolikmečio sūnaus užsidegimą mokytis Kunigų seminarijoje, jį drąsino: „Važiuok.“ 1891 m. liepos 1 d. seniūnas Kazimieras Sabaliauskas sukvietė ūkininkų sueigą, kurioje 169 dalyviai nutarė atleisti Teofilių Matulionį nuo visų visuomeninių prievolių bei mokesčių ir nedaryti kliūčių. Teofiliui stojant į Vilniaus kunigų seminariją, vis dėlto atsirado nenumatyta kliūtis jo pažymėjime nebuvo lotynų kalbos. O Petrapilio kunigų seminarijoje visai nežiūrima į tai, kokį pažymėjimą turi kandidatas – realinės ar klasikinės gimnazijos. Vadinasi, kelias veda ten.

1892 m. rudenį Teofilius buvo primtas į pirmąjį Petrapilio kunigų seminarijos kursą. Seminarija buvo netoli Šv. Stanislovo Romos katalikų šventovės. Jaunasis klierikas akių negalėdavo atitraukti  nuo didžiajame altoriuje Pranciškaus Smuglevičiaus tapyto paveikslo, kuriame vaizduojamas dėl pavojų Lenkijos karalių Boleslovą Narsųjį įspėjantis  šv. Stanislovas. Švenčių dienomis seminaristų, gimnazistų, įvairių tautybių katalikų būriai traukdavo į Šv. Kotrynos katedrą, kuri XIX a. tapo reprezentacinė: čia būdavo rengiamos valstybinės ir tautinės iškilmės, čia šventimus gaudavo vyskupai visai plačiajai Rusijai, tarp jų Žemaičių didysis vyskupas Motiejus Valančius, pavyskupis Antanas Baranauskas, vėliau Pranciškus Karevičius, Antanas Karosas. Sekmadieniais šimtams gimnazistų giedant „Missam de Augelis“, klieriką Teofilių lyg kokia širdgėla apimdavo, lyg slegiantis savo menkumo jausmas… Galbūt todėl, 1893 m. baigus seminarijos pirmąjį kursą ir gavus pažymėjimą, kad keliamas į antrąjį kursą, jis prašėsi iš seminarijos atleidžiamas. Peterburgo kunigų seminarijos bendramokslis kun. Vitas Modestas Urbelis yra pasakojęs: „Teofilius Matulionis kaip klierikas mokėsi neblogai, buvo labai paprastas ir draugiškas, visiems malonus. Iš seminarijos buvo išstojęs, bet apie tai pats nekalbėdavo. Iš draugų esu girdėjęs, kad buvo „scrupulosus“…

Iš didelio atsakomybės jausmo ir gilios pagarbos kunigystei palikęs seminariją, Teofilius, kaip vėliau pasakojo kan.S. Kiškiui, pasaulyje nerado savo dvasiai ramybės ir pasiryžo, jau daugiau patyręs ir subrendęs, grįžti į seminariją, tęsti ten filosofijos bei teologijos studijas ir siekti kunigystės. Bet seminarijos rektorius kun. Vytautas Erdmanas įtarė, kad T. Matulionis nori seminarijos rūmuose pasislėpti nuo karinės prievolės, todėl tik po trejų beldimosi metų, kai buvo įsitikinta kandidatą turint gryniausią intenciją, Teofilius vėl buvo priimtas į Petrapilio kunigų seminariją. Rektorius dėstė kanonų ir civilinę teisę. Inspektorius buvo kun. Pranciškus Karevičius (1914–1926 m. Žemaičių vyskupas, arkivyskupas), jis dėstė filosofiją. Lietuvis kun. Ignas Baltrušis buvo laikomas vienu geriausių profesorių. Dvasios tėvas buvo kun. Zigmas Losinskis, dogmatikos, apeigų ir giedojimo profesorius.

Teologijos magistras Przyrembelis dėstė istoriją, o kun. Stanislovas Ptašyckis (geras katalikas) - rusų kalbą ir literatūrą. „Esu didžiausios pasaulyje vyskupijos arkivyskupas! Jums teks reikalų turėti su įvairių tautų ir papročių žmonėmis tokioje imperijoje!“ – sakydavo seminarijos penktą kursą lankydavęs Mogiliavo arkivyskupas Boleslovas Jeronimas Klopotovskis. Klierikams buvo draudžiama skaityti laikraščius, nebent kartis zakristijonas Zauka katedroje pakišdavo lietuvišką numerį. Lietuviai klierikai kartais susibūrę ir padainuodavo, bet už tai nuo rektoriaus gaudavo barti.

Seminarijoje Teofiliui mokslas sekėsi gerai ir jau artėjo prie pabaigos. 1899 m. gegužės 27 d., per Šeštines, jį įšventino diakonu. Sušlubavus Teofiliaus sveikatai, dvasinė vyresnybė paskubino jam kunigystės šventimų suteikimą: 1900 m. kovo 4 d., per šv. Kazimierą, vyskupas sufraganas Karolis Antanas Nedzialkovskis įšventino jį kunigu. O kitą prisimintiną šv. Tomo Akviniečio dieną, kovo 7, seminarijos koplyčioje kunigas Teofilius Matiulionis aukojo pirmąsias šv. Mišias.

Po ilgų studijų jaunasis kunigas išvažiavo pailsėti į savo tėviškę Lietuvon. Gyveno kurį laiką pas savo pusseserę Anastaziją Balaišienę Spiečiūnų kaime. Jos klėtelėje laikydavo gegužines pamaldas. Garnių kaime ir kitur katekizuodavo vaikus, ruošdamas juos pirmajai išpažinčiai ir šv. Komunijai. Daugailiuose klebonavęs kun. Kazimieras Kiršinas rūpinosi parapijiečių švietimu, tėviškai globojo iš parapijos kilusius klierikus, tarp jų ir Teofilių Matulionį. (Kun. K. Kiršinas, sulaukęs senyvo amžiaus, mirė Daugailiuose ir ten palaidotas 1940 m. Jo laidotuvėse dalyvavo vyskupas Teofilius.)

Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt

Palikite savo mintis

Irena Petraitienė „Arkivyskupas Teofilius Matulionis (2). Pakeitęs Bikavos parapijos veidą“

Kunigas Teofilius Matulionis

„Tamsta visą mūsų šeimą išmokei garbinti Jėzaus Širdį“, – susipažinęs su kun. Teofiliu Matulioniu kalbėjo Varaklianuose gimęs vyskupas Boleslovas Sloskans. Ir kiti Varaklianų senesnieji parapijiečiai minėjo kun. Teofiliaus uolumą, jo nepaprastą meilumą bei mandagumą, nors vikarauti čia jam teko truputį daugiau nei vienus metus. Latgalijoje tais laikais parapijos gyvenime daug reiškė sulenkėję bajorai ir aristokratai. Ir Bikavoje, kur 1902 m. vasario 9 d. klebonu buvo paskirtas kun. T. Matulionis, senutė kunigaikštienė Radvilienė buvo nepatenkinta nauju klebonu: ji gailėjo senojo, kuris su aristokratais geriau buvo susigyvenęs, mėgdavo pas juos buvoti ir neatsisakydavo sėstis prie kortų staliuko. Kunigui Teofiliui atėjus pas Radvilienę su vizitu, jam į akis pasakė: „Mes kunigo nenorime!“ Būdinga, kad ji tai sakė visų vardu „Mes“! Jaunasis klebonas į tai atsakė: „Mane čia paskyrė vyskupas, todėl ir atvykau. O jeigu jūs nenorite, kad aš čia būčiau, tai prašau rašyti vyskupui skundą. Jei nežinote adreso, tai galiu jums jį duoti!“ Kunigaikštienė skundo nerašė.

Švč. Jėzaus Širdies klasikinio stiliaus mūrinė bažnyčia buvo statyta 1825 m. Stanislavos Benislavskienės lėšomis; 1896 m. vyskupo Pranciškaus Symono konsekruota. Kun. Teofilius Matulionis ėmė kurti planus, kaip Bikavos bažnyčią padidinti ir išpuošti. Jo mintyje formavosi trys dalykai: bažnyčią paaukštinti, pailginti fasadinę dalį perstatant du bokštus (ten būtų ir chorai), ir klasikinį stilių pakeisti į gotiškąjį, kuris jo širdžiai buvo mielesnis. Vienas, Vilniaus architekto A. Kleino 1906–1907 m. šventovės perstatymo projektas iš kitų išsiskyrė savo didingumu, tačiau jam realizuoti būtų reikėję daug lėšų. Uolusis klebonas, lankydamas parapiją ir kitomis progomis susitikdamas su žmonėmis, nuolat kalbėjo apie bažnyčios perstatymą, skatino vyrus ir jaunimą prisidėti prie to gražaus ir švento sumanymo, kol pagaliau visi parapijiečiai tvirtai pasiryžo perstatyti, padidinti ir išgražinti Dievo namus ! Tam reikalui paskiriamos tokios prievolės: kiekvienas pilnas ūkis savanoriškai įmokės 50 rublių, atveš tris kubus akmenų iš Bikavos ar Dricanų (13–15 km), rąstų iš valdiško miško (14 km) ir t. t. Be to, visų kaimų vyrai, jaunimas ir moterys nustatyta tvarka ateis padirbėti prie bažnyčios statybos. Tarp talkininkų dažnai buvo galima matyti ir patį kleboną Matulionį, kuris ne tik gyvu žodžiu, bet ir savo vyriška fizine jėga palaikydavo jų nuotaiką. Darbams vykdyti iš Kraslavo pakviestas Juozas Luginskas padarė nepakankamai gilius ir plačius pamatus, todėl ant jų statomi bokštai atsiskyrė nuo fasado. Tik iš Petrapilio atvykęs žymus architektas sugebėjo pašalinti gresiantį pavojų ir bokštai nenugriuvo.

Variaklanų ir Bikavos parapijų klebonas

Bažnyčios didysis altorius buvo papuoštas Švč. Jėzaus Širdies statula. Ant altoriaus padėtos iš Romos atvežtos šventųjų relikvijos. Procesijų progoms klebono rūpesčiu buvo įsigytas puošnus baldakimas ir brangus nešiojamas altorėlis su Švč. Jėzaus Širdies ir šv. Juozapo paveikslais. Prie didesnių kelių ir kryžkelių parapijoje klebono iniciatyva buvo statomi puošnūs kryžiai, kartu butelyje toje vietoje būdavo užkasamas atitinkamas dokumentas (vienas tokių dokumentų laikomas Bikavos šventovės archyve; rastas kryžiaus duobėje).

xxx

Bikavos klebonas kun. Matulionis, reguliariai lankydamas parapijas, nuolat aiškino, skatino, ragino geriau ir plačiau pažinti tikėjimo bei dorovės pagrindus. Ne tik vaikus, bet ir jaunimą, suaugusiuosius, net senius egzaminuodavo iš katekizmo. Sakoma, kad dalis vyrų kartais dėl to vengdavo su klebonu susitikti… Vargonininko lydimas užėjęs su kalenda į namus, jis užgiedodavo: „Jesu, Tibi sit gloria!“ ir, pašlakstęs susirinkusiuosius švęstu vandeniu, pasukdavo prie paruošto staliuko. Prasidėdavo laisvas pokalbis ir katekizmo žinių tikrinimas. Ir keliasdešimčiai metų praėjus po tų pasikalbėjimų, parapijiečiai prisimindavo jų turinį. Klebonas, pvz., klausė senelį: „Kuris sakramentas išganymui būtinai reikalingas?“ Tas atsakė: „Moterystė“! Vienuolikametę mergaitę klausė: „Kuris tikėjimas yra tikras?“ Toji atsakė: „Mūsų!“ Ir čia pat kunigas paaiškino visiems: „Bet kuris klaidatikis taip pat sakys „mūsų“. Į mano klausimą reikia taip atsakyti: „Tikras tikėjimas yra katalikų!“

„Turėjau laimę pažinti vyskupą Teofilių Matulionį, – atsiminimuose rašė vyskupas Jesups Rancans. – Tuomet jis buvo Bikavos klebonu ir uoliai lankydavosi mano tėviškėje Nautreni-Rogovkoje atlaidų proga, čia jis turėjo daug savo dvasinių pasekėjų. Tūkstančiai pamaldžių latvių atidžiai klausydavo ugningų jo pamokslų. Ypač jis buvo mėgstamas kaip nuodėmklausys. Jo klausykla nuolat būdavo apgulta žmonių. Savo darbą šventovėje jis pradėdavo pirmasis labai anksti rytą ir baigdavo paskutinis vėlyvą popietę. Ne tik Bikavoje, bet ir kitose kaimyninėse parapijose vyskupas Matulionis buvo mylimas ir gerbiamas kaip tikrai malonus ir pasiaukojęs Dievo tarnas.“ Savo asketinio gyvenimo aštrumus kun. Teofilius taip mokėjo slėpti nuo savo draugų ir parapijiečių, kad šie nepastebėdavo jame nieko ypatingo. Tačiau Bronislava Grisulytė pasakojo, jog 1901–1910 m. laikotarpiu kun. Teofilius kartais atvykdavo pas Dricanų kleboną padėti sielovados darbe ir ten nakvodavo. Kad ir išvargęs ilgoje kelionėje (iki Rezeknės 34 km, važiuodavo paprastu arkliniu vežimu), jis visada miegodavo ant plataus, viena paklode pridengto medinio suolo, o pagalvės vieton pasidėdavo du akmeniu. Keldavosi labai anksti apie trečią valandą ir skubėdavo į gana toli nuo klebonijos esančią bažnyčią pasimelsti.

Kunigas Teofilius stengėsi įkvėpti, kad ir vaikai, ir suaugusieji įprastų labiau gerbti ir vertinti Atgailos sakramentą. Jis dažnai primindavo, kad savo nuodėmes išpažįstame pačiam Jėzui Kristui per kunigą. Jei kartais neįmanoma kunigo prisišaukti, kaip, pvz., mirties pavojuje, karo ar revoliucijos metu, negalima išpažinties atidėlioti: paėmus į rankas kryželį reikia pačiam Jėzui Kristui su gailesčiu išpažinti savo nuodėmes ir prašyti atleidimo. (Petrapilyje yra buvę atsitikimų, kai kunigas, atvykęs pas mirštantį, jau netekusį žado, iš kitų patirdavo, jog ligonis, kol galėjo kalbėti, atliko išpažintį su kryželiu rankoje, kaip mokė kun. Teofilius. Dabar ligonis gaudavo iš kunigo išrišimą.) Dalis kunigų ir net tikinčiųjų papeikdavo kun. Teofilių už smulkmeniškumą ir lėtumą klausant išpažinčių. Neretai atsitikdavo, kad per visą dieną jis atleisdavo vos kelis atgailotojus, gi sekmadieniais ir šventėmis vėlai vakare būrys žmonių eidavo nuo jo klausyklos į namus, nespėję atlikti išpažinties. Todėl jaunimas ir vyrai ėmė vengti jo klausyklos, ieškodami „greitesnių nuodėmklausių.“

Kun. T. Matulionio padidinta Bikavos Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia

Kun. Teofilius, kan. S. Kiškio nuomone, nebuvo flegmatikas, o atvirkščiai, turėjo gyvą ir aktyvų protą, ryžtingą valią ir be galo jautrią, karštą širdį. Negalima jam prikišti nė sąžinės bailumo… Tiesa, kaip jo draugai pastebėjo jau seminarijoje, kunigo sąžinė buvo itin jautri ir švelni. Jis nuoširdžiai gerbė ir pačią kunigystę, ir visa, kas šventa. Tas jo jautrumas ir didelė pagarba Atgailos sakramentui, dvasios tvirtumas ir suvokimas, kokia rimta yra padėtis, privertė susidaryti išpažinčių klausymo „savąjį“ metodą. Uoliam ganytojui tekdavo dažnai taisyti anksčiau netinkamai atliktas išpažintis arba pamokyti, kaip atlikti viso gyvenimo išpažintį. Jam rūpėjo nuraminti baikščias sielas, apšviesti ir uždegti apsileidusius, uolesniems nurodyti tikrą tobulumo kelią. Tad nenuostabu, kad į jo klausyklą plaukė būriai žmonių net iš tolimų parapijų – juos traukė kunigo uolumas, išmintis, meilumas, gera, gailestinga širdis ir neišsemiama kantrybė. Pasak kan. S. Kiškio, galima sakyti, kad visa, kas Bikavos parapijos dvasioje buvo susikaupę ir vėliau pražydo krikščioniškojo gyvenimo dorybėmis, savo šaknimis siekė kun. Teofiliaus klausyklos. Daugelis mirties patale prisipažindavo, kad, atlikęs pas kun. Teofilių išpažintį, niekad nebuvo praradę sąžinės ramybės ir išganymo vilties. Atgailotojai atvykdavo pas jį net iš tolimesnių parapijų. Tai liudija ir vysk. B. Sloskans, kurio sesuo buvo didelė kun. Teofiliaus gerbėja. Ji buvo mokytoja ir nuo 16 metų amžiaus domėjosi kun. Teofiliaus asmeniu, kuris jai padaręs tiek įtakos, kad ji tai laiko atsivertimu. Būdama mokytoja, ji dalyvavo įvairiuose susirinkimuose, ypač jaunimo, ir su užsidegimu skleidė religinę dvasią, einančią iš kun. Teofiliaus. Be to, ir pats kun. B. Sloskans eidavęs išpažinties pas kun. Teofilių Matulionį.

Kun. Teofilius, gerbdamas Dievo namų šventumą ir sakramentų kilnumą, labai žiūrėjo žmonių laikysenos šventovėje. Jis panaikino paprotį, pagal kurį vyrai ir moterys stovėdavo susimaišę. Ne tik sekmadieniais, bet kartais ir paprastomis dienomis nuo vidurnakčio žmonių būriai stoviniuodavo prie dar uždaros bažnyčios, kad pirmiau prieitų prie klausyklos. Kartais savo teisėms apginti kai kas pavartodavo ir fizinę jėgą. Anksti atėjęs kun. Teofilius nuramindavo minią, o įleidęs ją į bažnyčią, vyrus surikiuodavo klausyklos dešinėje, moteris — kairėje (toji tvarka ilgai laikėsi). Tuos, kurie skubėdami užimti vietą prie klausyklos nepriklaupdavo prieš Švenčiausiąjį, perspėdavo ir liepdavo sugrįžus priklaupti. Kartais, pakilęs iš klausyklos, dideliu taktu ir kantrumu malšindavo minią ir apvaldydavo jos bangavimą.

xxx

Dricanų parapijos tikybiniu požiūriu mišri šeima – motina ortodoksė, tėvas katalikas – paprašė Bikavos parapijos kleboną kun. T. Matulionį pakrikštyti jų silpną kūdikį. Caro įstatymai tokiais atvejais griežtai draudė katalikų kunigams krikštyti vaikus – tai turėjo padaryti ortodoksų kunigas. Kun. Teofilius, matyt, manydamas, kad Dievo reikia labiau klausyti nei caro, slaptai kūdikį pakrikštijo. Tėvai, matyt, neišlaikė paslapties, nes apie tai sužinojo rusų popas misionierius ir 1909 m. apskundė kun. Teofilių Rezeknės apskrities (Latvijoje) teismui .

Vitebsko gubernijos teisėjas Dementjevas teisme klausė kaltinamąjį: „Ar prisipažįsti nusikaltęs įstatymui?“ Tas atsakė: „Kas apie mane skunde parašyta, viskas yra tiesa.“ „Ar žinojai, kad kūdikio motina yra ortodoksų tikėjimo?“ „Žinojau, bet taip pat žinojau, kad kūdikis yra silpnas ir kad mano pareiga Dievui buvo pasirūpinti, kad jis nemirtų be krikšto! „Petrapilio Teismo Rūmų 1909 m. balandžio 16 sprendimu buvo nubaustas 50 rublių ir trims mėnesiams nušalintas nuo bažnytinių pareigų. Šitas teismas iš dalies atidengė kun. Teofiliaus dvasios turtus: ten sužibo jo gyvas ir tvirtas tikėjimas, tiesos meilė, nesudrumsta išmintis ir dvasios pusiausvyra. Šiomis dvasios savybėmis jis pelnė net savo teisėjo palankumą, nors buvo ištremtas iš katalikiškos Latgalijos. Tesimo nubaustas kunigas net savųjų buvo laikomas ne tik netekusiu garbės, bet ir kaltinamas „per dideliu uolumu“ ar netaktu. O juk kunigui, pasak kan. S. Kiškio, be galo sunku jaustis „kaltam“ ne tik valdžios, bet dar labiau dvasininkų akyse: „Matyt, Dievo Apvaizda norėjo, kad kun. Teofilius paragautų kartumo ir iš šios taurės, nes jo dvasia turėjo pasiruošti daug skaudesniems išbandymams. Čia buvo tik nedidelė repeticija.“

Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt

Palikite savo mintis

Irena Petraitienė „Arkivyskupas Teofilius Matulionis (3). Statant Švč. Jėzaus Širdies šventovę už Nevos Vartų“


Būti prie Šv. Kotrynos bažnyčios“, – toks, 1910 m. sausio 5 d. atskriejęs Mogiliavo arkivyskupijos valdytojo prel. Stepono Denisevičiaus nurodymas kun. Teofiliaus Matulionio nenustebino. Prie Jekaterinos II laikais statytos Šv. Kotrynos šventovės buvusiame jėzuitų, vėliau dominikonų vienuolyne bausmes atlikdavo carinės valdžios nubaustieji kunigai. Panašiai kaip būdavo Lietuvoje – Kretingos pranciškonų, Latvijoje – Agluonos dominikonų vienuolynuose.

Būti, vadinasi, stoti ant to laiptelio, kurį Viešpats rodo, kaip valdytojo rašte pažymėta, „iki naujo potvarkio“. Bet pirmiausia teko atlikti oficialų pavedimą – Prelės bažnyčios vikarui kun. Miškiniui perduoti Bikavo Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios pradėto ir nebaigto remonto darbus ir visos parapijos reikalus. Ramiai, atidžiai, skaičiuojant, dėliojant, atsidūstant… Įkopus į bažnyčios antrąjį aukštą, kur atnaujinimo, deja, nespėjo sulaukti seni, labai vertingi vargonai, ir, palietus ranka tarsi jų atsiprašant, ištarti: „Priverstas palikti.“ Dėl vadinamos bausmės atlikimo, kun. Teofiliaus bičiulis kun. Vitas Urbelis laikėsi tokios nuomonės : iš tolimos provincijos perkėlimą į imperijos sostinę nulėmė jo nenuilstamas uolumas, perstatant Bikavos bažnyčią ir taip retos tikrojo ganytojo savybės. Atsiminimus užrašinėjęs kun. dr. Juozapas Stakauskas pastebėjo: „Bet argi tie visi išoriniai gyvenimo reiškiniai eina sava vaga, išslydę iš Apvaizdos rankų? Ar šioje vietoje netinka pakartoti: „O felix culpa!’ (O laimingoji kaltė).

Kun. Teofilius, mokėdamas kelias kalbas, buvo nepamainomas kitų Sankt Peterburgo parapijų kunigų talkininkas. Ypač dažnai buvo kviečiamas už Nevos Vartų, kur reikėjo trikalbio kunigo, nes joje gyvenę lietuviai, latviai ir lenkai kūrė naują parapiją ir statė Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią. Pasibaigus „bausmės“ laikui, pasikvietė jį vyskupijos valdytojas prel. S. Denisevičius: „Ar grįši į Bikavą, ar važiuosi į Ludzę dekanu?“ Kun. Teofilius nuolankiai padėkojo už pasiūlymą: „Aš nesirinksiu. Kur skirsite, ten važiuosiu. Visur yra sunkumų.“ 1911 m. valdytojas, žinodamas darbininkų prašymą jiems duoti „nubaustąjį“ Šv. Kotrynos bažnyčios vikarą, paskyrė jį administruoti naujai kuriamą parapiją ir tęsti už Nevos Vartų Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios statybą.

Buvo tik pradžia: pradėtos statyti bažnyčios pamatai ir didelis tikinčiųjų ryžtas. Bet, kaip rašė Liepojos ordinaras, vyskupas Antanas Urbšas: „Jo pasišventimo, uolumo ir elgetavimo dėka (jis pats vaikščiojo iš namų į namus Petrapilyje) iškilo milžiniška mūrinė šventovė.“ Ką tekdavo patirti, vykdant pavestą uždavinį, liudija to meto vieno žmogaus atminti įsirėžęs vaizdas. Prie  Peterburgo priemiesčio Vyborgo bažnyčios, kur yra katalikų kapinės, šventoriaus vartų stovi darbų nuvargintas kun. Teofilius: saule nudegusiu veidu, suskilusiomis nuo karščio lūpomis, apdulkėjusia sutana jis kartkartėmis skardžiu balsu prakalba į judančią minią, maldaudamas aukų Švč. Jėzaus Širdies šventovei užbaigti.


Petrapilyje, Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonas

„Buvo statoma nauja, didelė, mūrinė šventovė. Jos šventorius buvo pilnas sukrautų raudonų plytų ir kitos statybinės medžiagos. Pamaldos buvo laikomos laikinoje medinėje koplyčioje, kuri man, kaip vaikui, atrodė labai ilga ir didelė, – atsiminimais dalijosi Irena Kamanatauskienė. – Statyba ėjo labai lėtai ir dėl to klebonas buvo labai susirūpinęs. Mums, vaikams, būdavo labai geras, malonus, ypač tada, kai ruošdavo mus Pirmajai Komunijai. Katekizmo pamokos vykdavo lenkų kalba. Į katekizmo pamokas ėjome drauge su sesute (Elena Kučinskiene) dvejus metus. Prisiartinusios prie klebono, pabučiuodavom ranką ir sakydavom lietuviškai: „Garbė Jėzui Kristui, dvasiškas Tėveli“. „Per amžius“, – atsakydavo jis ir čia pat paklausdavo: „Tai ką, ar jau išmokot kalbėti lietuviškai?“ „Dar ne, bet jau viską suprantam.“

Kylantis bažnyčios mūras: akmuo prie akmens, žmogus prie žmogaus, širdies prie širdies – kun. Teofiliaus kasdieninio rūpesčio ir pastoracinio darbo lauke pro akis nepraslysdavo nė vienas, su juo susitikęs asmuo. Iš Bikavos parapijos kilusi Teklė Juknevičiūtė, 1913 m., būdama dar visai jaunutė, atvyko į Petrapilį, ieškodama darbo. Šv. Kotrynos šventovėje ji eidavo išpažinties pas kun. Teofilių. Matydamas, kokie pavojai tyko tokiame dideliame, nedorybių pilname jūrininkų mieste, stengėsi ją įkalbėti, kad grįžtų namo, net buvo pasirengęs rašyti laišką jos tėvui, kad dukterį pasiimtų. Nenurimo ir tada, kai mergaitė sakėsi gavusi darbą ir žadėjusi visai paklusti nuodėmklausiui. Jis reikalavo, kad nevaikštinėtų gatvėmis, nedraugautų su rusais, o tik su katalikais, kad nuoširdžiai darbuotųsi, kad visada su savim nešiotų škaplierius, kuriuos turėjusi gauti prie statomos šventovės už Nevos Vartų.„Kai visa tai išpildžiau ir atlikau išpažintį, kun. Teofilius įteikė tris rublius kelionei. Visada patirdavau nuostabų kunigo gerumą, nors gerai žinojau, kad jam pakanka kitokių rūpesčių ir darbų. Kun. Teofiliaus globa, gyvenant didmiestyje, padėjo išlaikyti tikėjimą.“ Domicėlė Jankūnienė iš Krivonių pasakojo: „Didžiojo karo metu atsidūriau Petrapilyje, čia mane surado kun. T. Matulionis ir priprašė giedoti bažnytiniame chore. Kai karas baigėsi, aš dar nenorėjau sugrįžti į Lietuvą, nes man patiko didmiestis. Kun. T. Matulionis daug kartų prašė, kad važiuočiau į Lietuvą. Pagaliau jis parūpino dokumentus, ir aš turėjau važiuoti. Kai T. Matulionis, jau vyskupas, atvažiavo į Krivonis, mane pažino ir labai džiaugėsi, kad aš dar vis tebegiedu bažnytiniame chore.“

Iš vieno Latgalių kaimo kilęs Ksaveras Jurovas Pirmojo pasaulinio karo pradžioje gyveno ir dirbo Petrapilyje. Mobilizacijai gresiant, jis buvo kankinamas abejonių dėl praėjusio gyvenimo ir nuo pat vaikystės atliktųjų išpažinčių. Kažkas jam patarė kreiptis į šventąjį kunigą Teofilių, tą didįjį sielų gelbėtoją, charizmatinį nuodėmklausį. Paprastą savaitės dieną atlikęs ilgoką kelionę iki naujai Petrapilyje už Nevos Vartų statomos šventovės pėsčias, Ksaveras rado kunigą, besirengiantį laikyti šv. Mišias. Kunigas, parodęs didžiausią palankumą, draugiškai paprašė, kad malonėtų kiek palaukti po šv. Mišių, kol jis atleis kitus, jo laukiančius. Paskui, pasikvietęs prie savo klausyklos, su didžiausiu kantrumu, gailestingumu ir tėvišku gerumu ilgai klausinėjo apie visas nuodėmes ir praeito gyvenimo išpažintis. Ksaveras jautėsi esąs akivaizdoje švento vyro, kurio žvilgsnis kiaurai perskrodė jo sielą ir sąžinę. Pagaliau žmogus atgavo pilną ramybę ir sąžinės tikrumą: kunigas jį užtikrino, kad po išpažinties jis bus toks švarus, koks yra buvęs tuoj po Krikšto. Po to Ksaverui niekada nekildavo abejonių dėl šių žodžių tikrumo.

Visus žavėjo jo nuolankumas, nepalaužiamas uolumas sielos reikaluose ir nenuilstamas darbas, statant Švč. Jėzaus Širdies šventovę. Lankydamas savo parapijiečius – turtingus ir vargšus, uoliuosius ir apsileidėlius, ligonius jų namuose ir miesto ligoninėse, neišskiriant bepročių, jis susilaukė didžiausios pagarbos. Lietuvis, lenkas ir latvis, kiekvienas Švč. Jėzaus Širdies parapijos tikintysis kun. Teofiliaus skelbiamą Dievo žodį girdėdavo savo gimtąja kalba. „Kam vargini save, kiekvienos tautos tikintiesiems pamaldas atlikinėdamas jų kalba? Užtenka lenkiškai…“ – sakydavo lenkai kunigai. Ką atsakydavo kun. Teofilius? Akimis šypsodavosi. „Toji nepaprasta šypsena! – rašė kun. dr. J. Stakauskas. – Ji rodo, kad protas mato trūkumą, klaidą, net ydą, o gera širdis neleidžia apie tai užsiminti ir moka džiaugtis tais gėrio trupiniais, be kurių neapsieina nė viena siela. Iš to kyla maloni šypsena – gerumo ir atlaidumo ženklas!.. Teofilius mokėjo giliai vertinti dievišką kunigo charakterį ir kartu būti meilingai atlaidus tam moliniam indui, į kurį Kristus sudėjo savo brangenybes. Todėl ir nupuolęs kunigas randa pagarbos bei tėviškos užuojautos. Jo širdžiai artimiausi žmonės kunigai!“


Darbininkiškoje parapijoje už Nevos Vartų kun. T.Matulionio statyta Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia

Tai pripažino artimi jo bičiuliai, 1917 m. Petrapilyje kartu tarnavę kunigai Augustinas Pronckietis ir Mykolas Bugenis, kuris atsiminimuose rašė: „… Šv. Mišias laikydavo ilgai, skaitytas iki 40 min., ir nusiskųsdavo negalįs greičiau… Buvo nepaprastai preciziškas iki pedantiškumo, draugiškas ir labai vaišingas. Pas jį, kaip ir pas kun. Maleckį, mielai susirinkdavo būrelis kunigų. Buvo giliai dievotas ir net linkęs į skrupulus. Kartą teko susiginčyti – jis, krikštydamas, po klausimų gimtąja kalba pakartodavo juos ir lotyniškai. Aš tai pavadinau „rabinizmu“. Kun. Paškevičius, būdamas Petrapilio kunigų seminarijos klierikas, atostogų metu lankėsi kun. Teofiliaus klebonijoje. Po varginančių vienos dienos darbų kun. Teofilius kalbėjo brevijorių, stovėdamas ir atsirėmęs į pulpitą, kad neužmigtų. Staiga kažkas pliumptelėjo. Klierikas Paškevičius atbėgo pažiūrėti į tą kambarį ir rado kun. Teofilių pargriuvusį aukštielninką ant grindų. Pakėlė jį, padėjo atsistoti. Kun. Teofilius persižegnojo ir pradėjo kalbėti brevijorių iš naujo. Daugiau nebegriuvo, nes miegas liko nuvaikytas.

Vyskupas Boleslovas Sloskanas pasakojo, kad Didžiojo karo metu kun. Teofilius jį pakvietė latviams vesti rekolekcijas. Petrapilyje siaučiant badui, klebonas kun. Teofilius padarė svečiui nepaprastą staigmeną – ant stalo padėjo puikių valgių. Tai buvo tikra retenybė tokiomis sąlygomis. Paklaustas, iš kur visa tai, atsakė: „Dievo Apvaizda parūpino.“

Vyskupas B. Sloskanas savo atsiminimus baigia pažymėdamas: „Jis buvo labai svetingas, ir tai čia pat galėjai jausti, kad tai sklido ne iš natūralios laikysenos, o iš dvasinės charizmos. Kalbant apie jo dorybes, galima pasakyti, kad vysk. Matulionis buvo labai kuklus, labai nuolankus. Jo veikla buvo rami, be jokio triukšmo. Dideli jo projektai nebuvo matomi, o tik jų padariniai. Jis buvo ne tik pamaldus kunigas, bet ir tikras homo Dei (Dievo žmogus). Didelis Švenčiausiosios Jėzaus Širdies garbintojas. Galima sakyti, kad dvasinis jo gyvenimas sruveno iš šios misterijos. Pastatydino jis šventovę, dedikuotą Švenčiausiajai Širdžiai, bet kartu pastatydino daug dvasinių Švenčiausios Širdies šventovių žmonių sielose. Aš pažįstu sielas, kurios jo dėka atsivertė iš kasdieninio gyvenimo į tikrą šventumą, net herojišką. Tos sielos (žmonės) man tvirtino, kad už savo atsivertimą ir meilę Švenčiausiajai Širdžiai jie esą dėkingi vyskupui Matulioniui.“

Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt

Palikite savo mintis

Irena Petraitienė „Arkivyskupas Teofilius Matulionis (4): „Rusijos revoliucijos akivaizdoje“


Arkivyskupas T. Matulionis su kunigais Peterburge.

Bręstančios revoliucinės bangos ūžesys Petrapilyje gyvenantiems lietuviams žadino nepriklausomybės viltį, skatino organizuotis politinei veiklai, kuriai pradžią davė tuo metu čia gyvenę kunigai.

Kun. dr. Kazimieras Rėklaitis MIC (J.Matulaičio beatifikacijos postulatorius) rašė: „Lietuvių kunigų susirinkimus mano bute pradėjome šaukti 1916 m. Seminarijos name, kairiajame sparne, už katedros, visai nuošaliai, buvo lengva susirinkti, neatkreipiant kitų nereikalingo dėmesio. Tarėmės, kaip organizuoti katalikus inteligentus ir šviesuomenę, darbininkus, jaunimą.“

Tarp dešimties penkiolikos – nuolatinių dalyvių buvo Dvasinės akademijos profesoriai P. Būčys MIC, B. Čėsnys, A. Grigaitis, J. Naujokas, kun. J. Laukaitis, Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonas kun. T. Matulionis. Kun. Teofilius artimai bendravo su katalikiškos veiklos lyderiu, „Vado“ laikraščio redaktoriumi kun. Juozu Vailokaičiu, kuris, pasak jo, „buvo didelio proto žmogus, labai geros ir jautrios širdies artimui, šviesi asmenybė, paruošusi projektą organizacijos, kurion būtų galima sutelkti plačias neorganizuotas lietuvių katalikų mases.“

1917 m. kovo pradžioje buvo įkurta „Liaudies sąjunga“, kultūrinė organizacija su ryškiai pabrėžtu tautiniu (lietuvybė) ir religiniu (katalikybė) charakteriu, turinti tikslą: reikalauti Lietuvai pilnos nepriklausomybės, skleisti liaudies švietimą bei katalikybe grindžiamą socialinį solidarumą. Katalikiškai organizacijai įsteigti reikėjo gauti vietos vyskupo leidimą.

Kun. K. Rėklaitis su keliais atstovais su į lenkų kalbą verstu statutu nuėjo pas Mogiliavo vyskupą Janą Ciepliaką, kuris maloniai juos priėmė, palaimino, palinkėjo sėkmės ir dar pridėjo 25 rublius sąjungos reikmėms.

Darbininkiškame Už Nevos vartų rajone, kur klebonavo kun. Matulionis , būdavo organizuojami mitingai, kuriuose su komunistuojančiaisiais net tekdavo susikibti. Kartą, kalbant kun. J. Vailokaičiui, kai kurie mitingo dalyviai ėmė grasinti, rodydami savo peilius. „Nežinia, kas mums būtų atistikę, jei nebūtų įsikišęs Karolis Dineika,– atsiminimuose rašė prof. Balys Vitkus. – Jis pareiškė mudu gerai pažįstąs, ir kad mudu nesame buržujai, bet nuoširdūs darbo žmonių draugai.“

1917 m. gegužės 27 d. Petrapilyje aštuonias dienas vykusiame visos Rusijos lietuvių seime dalyvavęs kun. Teofilius atidžiai sekė kairiųjų ir dešiniųjų karštą diskusiją Lietuvos ateities klausimu.

Po spalio mėnesį įvykusio perversmo valdžia atiteko bolševikams. Maisto atsargoms išsekus ir pairus transportui, badas žiūrėjo į akis. Mieste buvo galima nusipirkti tiktai rūgščių kopūstų ir sūdytos žuvies „voblos“. Duonos davinys kortelėmis buvo sumažintas iki aštuntosios kilogramo dalies („vosmuška“). Kunigai duonos kortelių negaudavo.Kas tik galėjo, stengėsi bėgti iš alkano Petrapilio.


Revoliucijos aidai

Tada ir lietuviai grupėmis legaliai ir slaptai keliavo vokiečių užimton Lietuvon. Stebėdamas tą masinį bėgimą iš raudonojo Petrapilio, kun. Teofilius ryžosi ten pasilikti iki mirties. „Jis norėjo būti apaštalu ten, kur iš kūdikio sielos raunami gražiausi Dievo meilės žiedai,– rašė kun. St. Kiškis .- Jis ryžosi pasilikti, kad savo paties auka palaikytų vis labiau gesinamą ugnelę, kad būtų kelrodžiu ieškantiems tiesos.“

Rusijos revoliuciją Petrapilyje kun. Teofilius praleido, palyginti, ramiai, komunistai jo nelietė, buvo visų gerbiamas, net darbininkai tramvajuje užleisdavo jam savo vietą. Toliau rūpinosi Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios statyba, viename didelės klebonijos kambaryje krikštydavo vaikus, kitame buvo klebono įsteigta lietuviška mokykla. Parapijietė Janina Petkelytė-Judina pasakojo:

„Aš dažnai būdavau klebonijoje, ten gaudavau ir užvalgyti. O kai kada pavaduodavau šeimininkę, paruošdavau arbatos. Mane, našlaitę, jis šelpdavo: duodavo pinigų drabužiams ir batukams nusipirkti.“

1918 m. Mogiliavo arkivyskupijos sostą Petrapilyje užėmė iš Vilniaus 1907 m. ištremtas Eduardas von Roppas (vyskupo J. Matulaičio pirmtakas), dėjęs pastangas Lietuvoje ir Baltarusijoje suorganizuoti konstitucinę katalikų partiją. Naujasis arkivyskupas, įvertindamas uolaus klebono kun. T. Matulionio tarnystę, pakėlė jį į Mogiliavo kapitulos garbės kanauninkus. 1918 m. sausio 23 d. Lenino dekretu Bendrija (Bažnyčia) buvo atskirta nuo valstybės ir mokykla nuo Bendrijos. Katalikus, kurių daugumą Rusijoje sudarė tautinių mažumų atstovai, naujoji valdžia vertino itin nepalankiai. 1919 m. pavasarį arkiv. Roppas ir visi miesto kunigai staiga buvo suimti ir susodinti į kalėjimą.

Vysk. J. Ciepliakas pasislėpė pas Šv. Kotrynos gimnazijos direktorių S. Cibulskį. Laisvas liko tik visų jauniausias kun. Boleslovas Sloskans (vėliau vyskupas). Artimiausią po suėmimo sekmadienį, gegužės 25-ąją, kai įaudrintos tikinčiųjų minios iš viso miesto pripildė Šv. Kotrynos šventovę, jis, pamaldoms pasibaigus, iš sakyklos suteikė sakramentinį nuodėmių atleidimą visiems šventovėje esantiesiems.

Po to visa tikinčiųjų minia procesine tvarka, su kryžiumi priešakyje, giedodama suplikacijas, nužygiavo miesto gatvėmis į garsųjį kalėjimą Gorochovaja 2, kur buvo laikomas arkivyskupas ir kunigai, tarp jų ir kan. Teofilius Matulionis.Tris kartus pabeldę kryžiumi į kalėjimo duris, atėjusieji pareikalavo paleisti suimtuosius. Greitu laiku suimtieji buvo paleisti. Arkivyskupas Roppas buvo perkeltas į Maskvos kalėjimą, o paskui mainais išleistas į Lenkiją.

1922 m. vasario 23 d. sovietinė vyriausybė dekretu neva badaujančiųjų šalpai suvalstybino bažnyčių brangenybes auksą, sidabrą ir pan. Jau ir anksčiau maldos namai ir bet koks jų turtas (namai, žemė, inventorius) buvo laikomi valstybės nuosavybe. Prie šventovių turėjo susidaryti 20 asmenų komitetai, kuriems valdžia pagal nustatytas sąlygas ir pasirašytą sutartį galės nuomon atiduoti pastatus ir jų inventorių. Visi kunigai su vyskupu J. Ciepliaku priešakyje tvirtai laikėsi tokio nusistatymo: sutarčių dėl šventovių  išnuomojimo visai nepasirašinėti, profaniškiems reikalams neduoti liturginių indų kaip skirtų Dievo kultui, ir toliau mokyti vaikus bei suaugusius religijos tiesų (katekizuoti).


Vilniaus vyskupas Eduardas von Roppas

Jau 1922 m. pradžioje vysk. J. Ciepliakas buvo išleidęs raštą kunigams, primindamas, kad visi valdžios reikalavimai yra neteisėti. Ir kai Jaroslavlio klebonas kun. Rutkauskas telegrama užklausė, ar duoti valdžios atstovams inventoriaus sąrašą, gavo vyskupo atsakymą:  „Reikalavimas neteisėtas! Inventoriaus neduoti!“

Šv. Stanislovo šventovės klebonas kun. Junevičius, pamatęs šventovėje GPU agentus, suriko: „Išeikit lauk!“ Minios apsuptas, jis laikė pamaldas iki vakaro, o paskui kažkur dingo už altoriaus (tai įvyko 1922 m. birželio 22 d.). Šv. Kotrynos šventovėje kun. P. Chodnevičius neleido GPU agentui apžiūrėti ant altoriaus esančios „spintelės “ (tabernakulio) ,jis pareiškė : „Tik per mano lavoną galėsi prieiti! „Šventovėje buvę žmonės meldėsi ir gynė Švenčiausiąjį (1922 m. birželio 24 d.). Pirmosios Rotos šventovėje, kur buvo kunigų seminarija, 1922 m. gruodžio 5 d. GPU rado apie 30 asmenų su kunigais – Pronckiečiu, Rutkausku ir Chviedzko. Milicija visus pašalino ir šventovę uždarė.

1922 m. spalio 28 d. įvyko Vyborgo parapijiečių susirinkimas, niekas nesutiko pasirašyti sutarties. Panašiai buvo ir kitur: Nekalto Prasidėjimo šventovėje (kun. A. Vasilevskis), Šv. Pranciškaus (kun. Janukovičius), Nekalčiausios Marijos Širdies (kun. Maleckis), Šv. Bonifaco (prel. K. Budkevičius), Šventosios Dvasios (kun.Feodorovas) ir Švč. Jėzaus Širdies, kur klebonu buvo kanauninkas Teofilius Matulionis.

1922 m., uždarinėjant visas Petrapilio katalikų bažnyčias, atėjo eilė ir Švč. Jėzaus


Teofilius Matulionis – kanauninkas

Širdies šventovei. Tačiau 1922 m. gruodžio 5 d. bažnyčios, esančios iškilioje ir atviroje vietoje, atvykusi komisija uždaryti nesiryžo dėl didelio, itin smarkavusio vėjo … Švč. Jėzaus Širdies, kun. T. Matulionio statyta bažnyčia buvo uždaryta gruodžio 7 d., uždarymo pagrindas – sutarties dėl naudojimosi ja ir jos turtu nepasirašymas. Grupei besimeldžiančių moterų, atsisakius pasirašyti sutartį, buvo pasiūlyta išeiti iš šventovės. Su kūdikiu atėjusi mergina nuėjo į klebono butą, kad ten pakrikštytų atneštąjį kūdikį. Paskui buvo uždarytos ir užantspauduotos ketverios šventovės durys. Raktai ir antspaudai , o taip pat uždarymo akto nuorašas palikti saugoti kan. T. Matulioniui.

Paėmę į savo rankas valdžią, bolševikai Petrapilyje apkarpė gyvenamąjį žmonių plotą. Ir kan. Teofiliui teko gyventi viename bute su ortodoksų kunigu. Kiekvienam buvo atskiras kambarys, bet vienas šalia kito. Gražiai sugyvendamas su juo, kan. Teofilius savo kambario nakčiai paprastai nerakindavo, tačiau kažkodėl vieną kartą buvo užsirakinęs. Naktį išgirdo, kad kažkas bando į jo kambarį įsibrauti. Dėjosi negirdįs…

„Tiek išvargau, kad nutariau tave nužudyti ir tokiu būdu atsikratyti tokios kankinančios pareigos!“… Dabar buvo susitarta, kad tuos pranešimus redaguos abu kartu, o į tam tikrą dėžutę juos nešios kas dvi savaitės vienas…

Bernardinai.lt

Palikite savo mintis

Irena Petraitienė „Arkivyskupas Teofilius Matulionis (5): Maskvoje – parodomajame arkiv. J. Ciepliako ir kunigų teisme“

 Reikia būtent dabar pamokyti šią publiką…“

„Nesijaudinkite! Neverkite! Ramybės!“ – 1923 m. kovo 10-ąją sklido Mogiliavo arkivyskupo Jano Ciepliako žodžiai, kuriuos stūgaujantys vėjo gūsiai nešiojo po visą Nikolajevsko geležinkelio stoties peroną. Būriais besibūriuojanti Leningrado katalikų parapijų tikinčiųjų minia ganytoją su kunigais į Maskvoje vyksiantį jų teismą išleido malda, rauda ir viltį reiškiančiu sveikinimų šūksniu. „Tiesa nugalės“, – vienas kitą stiprino trijų tautybių ašarojantys katalikai, tarpusavyje aptarinėdami neseniai pasibaigusį ortodoksų patriarcho N. Tichono teismą. Po patriarcho priverstinės atgailos, jo viešai paskelbto Bažnyčios apolitiškumo principo, paskirtas mirties bausmės nuosprendis nebuvo įvykdytas. (1923 m. nušalintas nuo patriarcho pareigų apsigyveno Maskvos Dono vienuolyne, kur 1925 m. mirė).

Traukiniui Maskvos link pajudėjus, arkiv. J. Ciepliakas pro langą dar tebelaimino išlydinčiuosius, dar žmonės žegnojosi, klaupėsi, pagarbiai lenkėsi. Tarp jų kanauninkas Teofilius Matulionis dar spėjo pamatyti vieną kitą saviškio, Švč. Jėzaus Širdies parapijiečio, veidą. Bažnyčia uždaryta, klebonas areštuotas, kur jie, „nabagai“, dvasinės paguodos ieškantieji, dabar prisiglaus? Į viena plakėsi mintys ir jausmai.

Ką byloja ramus arkivyskupo Jano veidas ir į toli įbestas žvilgsnis. Gal ir jam dabar, kaip kan. Teofiliui, prieš akis – 1918-ųjų gegužės 30-oji, Petrograde pirmą kartą Rusijoje vykusi arkivyskupo E. Roppo vadovauta Dievo Kūno iškilminga procesija – visuotinis tikinčiųjų dvasinis pakilimas. Labai reikšmingas, žinant, jog tais pačiais, 1918 m., sausio 23 d. buvo paskelbtas Lenino dekretas apie bolševikinės valstybės santykius su religija ir Bažnyčia. Apžvelgęs visus arkiv. J. Ciepliako byloje kaltinamaisiais pripažintus Leningrado katalikų kunigus, kan. Teofilius mintyse suskaičiavo, jog tarp 1919 m. pavasarį suimtųjų nėra arkiv. Roppo, jau buvo Lenkijoje, kunigai Juodvalkis, Borovskis ir Ivickis buvo išvykę į užsienį, kunigai Baltušis ir Čajevskis jau buvo mirę. Į teisiamųjų sąrašą pateko Trojgo ir Tvanovas, o iš pasauliečių 17 metų studentas Jokūbas Šernas. Visi kiti kvietimus („paviestkas“) gavo kovo pradžioje, o kan. T. Matulionis tik išvykimo, kovo 10 d., rytą. Keista buvo, kad ir kvietimas parašytas ant prasto plono popiergalio, sena rašomosios mašinėlės juostele, be kertinio antspaudo. Kviečiamojo pavardė ir dar vienas kitas žodis įrašyta ne mašinėle, bet ranka ir raudonu rašalu.

…Pavarskaja gatvėje, Maskvos pirklių namuose, kur gyveno Lietuvos specialiosios misijos vadovas, 1922–1939 m. Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras rašytojas Jurgis Baltrušaitis, buvo įkurta Lietuvos atstovybė. Savaitėlei prieglobstį, jaukumą čia radęs kan. Teofilius Latvijoje klebonaujančiam bičiuliui kun. V. Urbeliui skubėjo pranešti, jog viskas gerai, Maskva pasiekta, teismo dienos laukiama su Viešpaties valia susitaikius. O kad bičiulis kun. Vitas neliūdėtų, juokaudamas „gyrėsi“ „kad nei ligoniai, nei kitos pareigos nedrumsčia ramybės“.

Tuo tarpu apie Maskvoje rengiamą teisminį procesą sužinojo Europos spauda. Šv. Romos kardinolas Pietro Gasparri dėl šių įvykių neoficialiai kreipėsi į Sovietų Sąjungos atstovą Romoje Vaclavą Vorovskį. (1923 m. rugpjūtį Šveicarijoje jis buvo nužudytas.) Diplomatas nuramino, kad suimtiesiems negresiąs joks pavojus. Savo pasipiktinimą reiškė ne vienas Bažnyčios hierarchas. Didžiosios Britanijos darbininkų (leiboristų) partijos vadovai buvo įsitikinę, jog protestą dėl neteisėto Rusijos katalikų dvasininkų teismo geriausia būtų nusiųsti Tarybų Rusijos karo tarybos pirmininkui Levui Trockiui (tikrasis vardas Leiba Davidovičius Bronšteinas). Tam pačiam Trockiui, kuris pasiūlė bažnytinių vertybių nusavinimo planą, kurio antireliginės veiklos metodams karštai pritarė V. Leninas, 1922 m. kovo 19 d. laiške Rusijos komunistų partijos politiniam biurui rašęs: „Kuo daugiau reakcingos dvasininkijos ir buržuazijos atstovų šiuo pretekstu mums pavyks sušaudyti, tuo geriau. Reikia būtent dabar pamokyti šią publiką taip, kad jie keletą dešimtmečių nedrįstų nė pagalvoti apie kokį nors pasipriešinimą.“

„Joks popas iš Vatikano jūsų neišgelbės!..“

1923 m. kovo 21-oji, trečiadienis. Maskva.1815 m. statyti puošnūs Spaudos sąjungos namai „Goluboj zal“ – Mėlynoji salė. Į pirmą kartą vykstantį parodomąjį teismą, kur turėjo būti „demaskuota kontrrevoliucinė katalikų hierarchijos veikla“, renkasi visi, kuriems šis reikalas ypač svarbus. Teismo salėje vietą surado popiežiškosios misijos badaujantiems šelpti šefas amerikietis jėzuitas kun. E. Walshas, kuris buvo įgaliotas su atitinkamomis sovietų įstaigomis aiškintis ir kitokius Bažnyčios padėties Rusijoje reikalus. Paskui kitus teismo dalyvius įslinko 1922 m. Sovietų Rusijoje pradėto leisti laikraščio „Bedievis“ (rus. „Безбожник“) redaktorius Minėjus Izraljevičius Gubelmanus. Teismui pirmininkavo buvęs popas, ortodoksų šventikas Galkinas, dėstęs ateizmą mokytojų seminarijoje.

Teismo pirmąją dieną kan. Teofilius Matulionis, kaip ir visi kaltinamieji, aiškiai ir tvirtai prisipažino: visomis progomis jie mokė ne tik suaugusiuosius, bet ir vaikus tikėjimo tiesų (katekizmo); uždarius mieste šventoves, visi laikydavo šv. Mišias savo butuose ir pas žmones; į tas pamaldas sueidavo kartais net iki 100 ir net 150 žmonių. Visi žinojo dekretą apie brangenybių konfiskavimą, tačiau nė vienas nedavė nei liturginių indų, nei kitokio turto, laikydami tokį reikalavimą neteisėtu. Visi prisipažino, kad, ir žinodami valdžios reikalavimus, jų nesilaikė, nes taip daryti liepusi jų sąžinė.

Labiau už kitus puolamas buvo generalvikaras prel. K. Budkevičius, perskaityti keli jo laiškai ir telegrama Lenkijos konsului Maskvoje tos įstaigos atidarymo proga. Šalia arkiv. Roppo ir kun. Zielinskio, telegramą buvo pasirašęs ir prel. K. Budkevičius. Be to, jis buvo kaltinamas užsienyje ieškojęs finansinės paramos Šv. Kotrynos šventovei. Iš jo rankų čekistai buvo atėmę miesto kunigų pasitarimų protokolus… Teisme didelio dėmesio susilaukė egzarchas Fiodorovas. Tikras rusas, virėjo sūnus, po tėvo mirties paveldėjęs 3 tūkst.rublių, už kuriuos galėjo mokytis užsienyje, Šveicarijoje 1902 m. tapo kataliku. Caro laikais atsėdėjo pustrečių metų Tobolsko kalėjime… Dar 1918 m. valdžios kvietimu Fiodorovas kartu su arkiv. Roppu buvo parengęs „Vykdomųjų taisyklių“ projektą prie dekreto apie atskyrimą Bendrijos (Bažnyčios) nuo valstybės. Tačiau viešumoje pasirodžiusios taisyklės visai nesiderino su dekretu, netgi jam prieštaravo. „Kaip visada, šv. Mišias laikysiu, – sakė Fiodorovas, – vaikus mokysiu tikėjimo tiesų… Jei mums duota sąžinės laisvė, tai neturi mūsų ant laužo deginti!“ L. Fiodorovas, savo laiku mėginęs jungti katalikus su ortodoksais bendrai akcijai, išgirdo tokį prokuroro sakinį: „Bausmė jam ne tik už tai, ką jis jau padarė, bet ir už tai, ką galėtų padaryti!“

Kan. Matulionis, pritaręs kun. Chedzko, kad vaikų grupės mokymas katekizmo privačiame bute nėra „mokykla“ Lenino dekreto prasme, me pareiškė, jog jo statomoje Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje nerasta jokių brangenybių, nes parapiją sudarė paprasti darbininkai. Ir šventovės uždarymo metu nebuvo jokių nesusipratimų. Kan Teofilius prisipažino mokęs vaikus savo bute. Šv. Mišių reikmenys buvę jo asmeninė nuosavybė. Ir po bažnyčios uždarymo jis laikydavęs šv. Mišias savo ir kitų butuose.

Prokuroras Krylenka, kurio kalba buvo pilna neapykantos ir grasinimų, pareiškė nuomonę, kad, neturint valdžios leidimo, Mišių laikyti neleistina: „Joks popas iš Vatikano jūsų neišgelbės!.. Nėra kitos, o tik viena sovietinė teisė, ir todėl gausite mirties nuosprendį, – griaudėjo kaltintojo balsas. – Aš spjaunu į jūsų ir į visas religijas!.. Šeši šimtai Putilovo fabriko darbininkų buvo sukurstyti pasirašyti peticiją… Visi būsite baudžiami pagal 63 ir 119 str. (priklausymas organizacijai kontrrevoliucijos tikslu, panaudojant religinius prietarus).

Abu gynėjai laikėsi vienos minties: jei Katalikų Bendrija yra kontrrevoliucinė organizacija su centru už valstybės ribų, tai lieka tik viena priemonė tai blogybei pašalinti – surengti naują Baltramiejaus naktį!..

„Kalėjimas ir bausmės tapo daugelio katalikų sėkla“

Iš nuovargio vos ant kojų besilaikydamas kovo 22 d. dešimtos valandos vakarą tardomas arkiv. J. Ciepliakas patvirtino savo ganytojinį laišką, kuriuo draudimą vaikus katekizuoti skelbė esant neteisėtą, kuris draudė kunigams atiduoti liturginę nuosavybę. Kitą dieną jis ilgai dėstė, kas yra kanonų teisė ir kokie jos nuopelnai Europos kultūrai. Kan. Teofilius, atidžiai klausydamas ganytojo kalbos, stebėjo teisiančiųjų elgseną. Prokuroras Krylenka rankose vartė naujausią kanonų teisės kodeksą, kiti tesimo pareigūnai, išgirdę apie Vatikano ir Maskvos vedamas derybas, gūžteldavo pečiais – nieko nežinoma. Viskas, matė kan. Teofilius, argumentai, faktai, komentarai lyg akmenys krinta į juodą bedugnę…

Kovo 25-oji, Verbų sekmadienis. Sausakimša Maskvos Spaudos rūmų Mėlynoji salė. Parodomojo dramatiško katalikų dvasininkų teismo proceso baigiamoji stadija. Kokią ją matė vienas iš kaltinamųjų kan. Teofilius Matulionis? „Teisėjai ir visi buvusieji salėje ateistai gavo išklausyti gerų pamokslų, o apie vieną aukštą pareigūną sklido kalbos, kad tas teismas padaręs jį įsitikinusiu kataliku… Vyskupas J. Ciepliakas, pajutęs stovįs ant mirties slenksčio, kažkaip atjaunėjo, išsitiesė, jo akys sublizgo ir veidai paraudo. Paskutiniame savo žodyje jis paneigė priklausymą slaptai organizacijai ir bet kokią priešrevoliucinę veiklą… „Visa mano viltis, – sakė ganytojas, – žemiškasis teismas man bus teisingas, o dangiškasis Teisėjas bus gailestingas!“

Buvo paskelbtas teismo sprendimas : arkiv. J. Ciepliakui ir prel. K. Budkevičiui – mirties bausmė, kitiems – po dešimt metų, o kun. Teofilius, kun. A. Pronckietis ir dar šeši kunigai nuteisti trejiems metams „be griežtos izoliacijos“, J. Šernas lygtinai išteisintas.

Balandžio 1-ąją, naktį prieš Velykas, prel. K. Budkevičius Lubiankoje buvo sušaudytas. Europos spauda plačiai rašė apie katalikų dvasininkų teismą Maskvoje. Vienas teismo liudytojų McCullaghas jį aprašė anglų kalba išleistoje knygoje „Rusų bolševizmas persekioja krikščionybę“, 1924 m. pasirodė tos knygos lenkiškasis vertimas. Ir Apaštalų Sostas atidžiai sekė kunigų teismą Maskvoje. Šv. Tėvas Pijus XI 1923 m. gegužės 23 d. kardinolų grupei kalbėjo: „…Dar skaudesnių ir liūdnesnių dalykų mums paruošė Rusija. Tuo tarpu, kai Katalikų Bendrijos Galvos įgaliotiniai ir atstovai, verti visokio pagyrimo ir savo veikla bei pasiaukojimu sukėlę visų nusistebėjimą, teikia kenčiantiems ir badaujantiems didžiosios Rusijos vaikams paramą, – katalikų religijos atstovai teisiami, smerkiami sunkiam kalėjimui, o vienas jų nužudomas… Norėdami juos pagerbti, visus išvardijame… Kokią reikšmę ir vertę beteiktume visiems kitiems kaliniams, lyginant su arkiv. J. Ciepliaku ir jo bausmės draugais, o ypač su sušaudytuoju kun. K. Budkevičiumi, savo skausme Mes jaučiame neišreiškiamą pagarbą, kurios tie didvyriai verti, dėl mūsų šventos religijos ir Dievo; taip pat ir todėl, kad turime tikriausią viltį, jog kalėjimas ir bausmės, o labiausiai kraujas, tapo daugelio katalikų sėkla, kaip tai buvo ir pirmaisiais krikščionybės amžiais.“

Vysk. J. Ciepliakas, Butyrkų kalėjime išbuvęs metus vienutėje, buvo perkeltas į Lubianką, o iš čia 1924 m. kovo mėn. pabaigoje iš Sovietų Sąįungos ištremtas. „Apsigyvenau pas tėvus rezurekcionistus S. Sebastianello, 11, – 1925 m. rugpjūčio 6 d. atvykęs į Romą rašė Jurgis Matulaitis. Radau ten ir arkivyskupą Ciepliaką. Apie tai, kad aš iš Vilniaus jau paliuosuotas, dar čia nieks nieko nežino…“ Niekas – ir vyskupas Jurgis nežinojo, kad vienuolyne sutiktas buvęs kolega Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje prof. arkiv. J. Ciepliakas taps jo įpėdiniu. 1925 m. gruodžio 14 d. Pijaus XI buvo paskirtas Vilniaus arkivyskupu. Ši žinia arkiv. Ciepliaką pasiekė Amerikoj, kur buvo nuvykęs lankyti lenkų parapijų. Vilniaus arkivyskupo sostą turėjo užimti kovo 25 (1926), bet susirgo plaučių uždegimu ir mirė Naujajame Džersyje vasario 17 d., į Vilniaus katedrą parvežtas tik palaidoti. 

Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt

Palikite savo mintis

Irena Petraitienė „Arkivyskupas Teofilius Matulionis (6): vyskupas „In Partibus Infidelium“"

 


1929 m. įvyko pirmasis „Bedievių sąjungos” suvažiavimas.

Dienos Butyrkų ir Sokolnikų kalėjimuose

Imperatorės Jekaterinos II valdymo laikais, Sankt Peterburge kylant Šv. Kotrynos šventovės ir vienuolyno sienoms, Maskvoje buvo renčiama Butyrkų kalėjimo tvirtovė. Per ją į Sibiro katorgą ir tremtį būdavo siunčiami kaliniai, 1863 m. sukilimo dalyviai, „narodovolcai“. Kai 1923 m. balandžio 21-osios ankstų rytą Butyrkų kalėjimo kieme suburzgė sunkvežimis, kylanti saulė jau buvo nutvieskusi jo laukiantį kunigų būrelį. Vienas paskui kitą į mašiną įlipo keturiasdešimtmečiai Ivanovas, Trojgo, Rutkovskis.

Augustinas Pronckietis tiesė pagalbos ranką vyresniam pašaukimo broliui Teofiliui Matulioniui, šis – Antonijui Maleckiui, šešiasdešimtmetį Janukovičių globojo Valevskis. Kelią į Sokolnikus, kur buvo pataisos darbų kolonija, lydėjo spygliuočių miško juosta ir važiuojančiųjų mintys. Visiems kovo 25 d. nuteistiems kunigams buvo paskirta viena bendra 16-oji kamera. Vadinasi, vėl viena bendra rytinė malda ir bendras sunkus darbas kolonijos daržuose, ir vakarinis mintijimas, ir įsisukęs pašnekesys. Dažniausiai apie pašaukimą, kunigystę, gimtuosius namus. Petrapilyje gimusio A. Malevskio tėvai ir protėviai buvo kilę iš Lietuvos, Spitrėnuose prie Utenos valdė buvo Maleckių giminės dvarą.

Kun. A. Maleckis papasakojo, kai jis, dar 12 metų vaikas, buvo pavadinęs seną tarną „durnium“, tėvas, liepęs prieš įžeistąjį atsiklaupti, pabučiuoti ranką ir atsiprašyti… „Tas įvykis jį padaręs kunigu, įkvėpęs pagarbos kiekvienam žmogui ir paskatinęs gelbėti žmogų, patekusį į bet kokį vargą“, – vėliau atsiminimuose pasakojo T. Matulionis, su kuriuo pasak kun. dr. Stakausko: „ Bendrauti ne tik lengva, bet ir malonu: atsigauni ir pailsi, nors ir negalėtum pasakyti kodėl. Neturėjo to išpūsto, dirbtinio mandagumo: jautei, kad jo palankumas ir gerumas reiškiasi natūraliai, iš vidaus.“


Maskva po revoliucijos

Kun. A. Maleckiui pasakojant, kaip jis kun. Jono Bosko pavyzdžiu Petrapilyje organizavo, auklėjo ir amatų mokė lenkų neturtinguosius, kaip miesto pakraštyje įsteigė Švč. Marijos Širdies koplyčią, 16-ąją, kunigų, kamerą užplūsdavo vienas bendras rūpestis: kokia padėtis parapijose. Žmonės nerimo, laukė, rašė prašymus. Švč. Jėzaus Širdies parapijos darbininkai 1923 m. birželio 28 d. kreipėsi į patį M. Kalininą, Rusijos komunistų partijos centro komiteto pirmininką, kuris žadėjo peržiūrėti bylą. Nesulaukę savo kunigo kan. Teofiliaus Matulionio, jie liepos 22 d. įteikė prašymą su 129 parašais, kuriame apeliavo į Kalinino „gerą ir jautrią širdį“: be kunigo nėra kam rūpintis tikinčiųjų dvasiniais reikalais. Matyt, ir kitų parapijų tikintieji – darbininkai atakavo valdžios bei partijos įstaigas, kad CK vykdomasis komitetas įsakė pranešti visiems kovo 25 d. nuteistiesiems, jog Petrapilio tikinčiųjų prašymas atleisti juos nuo bausmės yra atmestas.

Kalinių likimu buvo susirūpinusi ir Lenkijos „Raudonojo kryžiaus“ organizacija, taip pat gavusi gavo vidaus reikalų komisariato pranešimą, kad prašymas perkelti kunigus kalinius (tarp jų ir kan. Teofilių) į besitaisančiųjų kategoriją yra atmestas. Vyriausioji kalėjimų valdyba ant kun. Teofiliaus ir kitų kunigų prašymų dėdavo rezoliuciją „atmesti“ (otklonit), o vyriausiasis teismas pranešdavo kaliniams, kad jų prašymas nepatenkinamas.


Butyrkų kalėjimas

1923 m. pabaigoje, prasidėjus neoficialioms Vatikano atstovų deryboms dėl katalikų padėties Sovietų Sąjungoje, iš Butyrkų kalėjimo buvo paleistas ir iš Sąjungos išsiųstas arkiv. J. Ciepliakas. 1924 m. gruodžio 11 d. RKP(b) CK iš esmės pripažino ir Katalikų Bažnyčios hierarchinę struktūrą, pritarė „Pagrindinių katalikų padėties TSRS nuostatų projektui“, kurio pirmasis punktas skelbė: „Atsižvelgiant į tai, kad dauguma tikinčiųjų katalikų dėl savo religinės organizacijos, kurios centriniai organai yra už Sąjungos ribų, ypatumų savo bažnytinę hierarchiją faktiškai sudaro ne rinkimų būdu, jie gali turėti kulto tarnautojus, paskirtus iš Vatikano, tačiau visuomet tik pritarus tarybinei Vyriausybei.“

1924 m. gruodžio 20 d. Leningrado katalikų komitetų komisija – Mackevičius, Budzevičius ir Jurkevičiaus – įteikė vyriausiajai kalėjimų valdybai septynių kunigų prašymą (tarp jų kan. T. Matulionio ir kun. A. Pronckiečio) paleisti „pirm laiko“. „Jau 22 mėnesiai Leningrado darbininkai neturi savo dvasios ganytojų; iš to kyląs nepasitenkinimas ir apkartimas. Kunigai yra labai reikalingi darbo žmonėms jų religinių reikalų aprūpinimui“, – rašyta katalikų komisijos pareiškime. 1925 m. vasario 25 d. kun. Teofilius, Maskvos kalėjimuose išbuvęs dvejus metus ir 15 dienų, atgavo laisvę.

Septyniose parapijose aidėjęs: „ Kas bus toliau?“

… Vasario pūgai vejantis Leningrado traukinį, kan. Teofilius, pro langą skaičiuodamas į pusnį subridusius laukų berželius, mintimis grimzdo į savojo gyvenimo ir didžiojo pašaukimo apmąstymus. 1923 m. liepą Sokolnikuose tyliai paminėjo savo gyvenimo penkiasdešimtmetį, 1925-ieji – kunigystės dvidešimtpenkmetis. Išskyrus pirmuosius metus Variaklianuose ir Bikavoj, viskas iki mažiausio esaties siūlelio atiteko Petrapiliui – Sant Peterburgui- Petrogradui-Leningradui. Švč. Jėzaus Širdies šventovės statybai, gyvosios parapijos auginimui. Artėja valanda, kai jis, parapijos klebonas, peržengs tvirtai suręstos klebonijos slenkstį… Tai, kad nudžiugs vargonininkas Antanas, tai, kad delnais pliaušktels geroji namų šeimininkė Ona. Parapijiečiai iš visos širdies sveikins lauktą ir pamiltą ganytoją kan. Teofiliu Matulionį, išgyvenimais dalinsis, aptarinės bažnyčios statybos planus. Bet pirmiausia kanauninkas prisistatys tuometiniam Mogiliavo vyskupijos metropolijos valdytojui prel. Przyrembeliui.

1925 m. kovo 20 d. gavo įpareigojimą kartu su savąja parapija aptarnauti ir Kolpino katalikus. Trūkstant kunigų, kan. Teofiliui kartais tekdavo aprūpinti net septynias miesto šventoves ir pasiekti tolimą provinciją – Pskovą, Novgorodą, vokiečių ir latvių kolonijas … „Žmonėms atsidavęs ganytojas,– rašė kun. dr. Stakauskas, – nenusiminė, matydamas tikinčiųjų atsidavimą ir jų ištvermę, uolų pamaldų lankymą, nors ne vienam teko už tai kalėjime sėdėti. Jie iš savo sunkiai uždirbtų skatikų kas mėnesį išmokėdavo vieną tūkstantį rublių mokesčių už savo šventovę.“

Leidinio „Bedievis“ iniciatyva 1925 m. įsteigus „Bedievių sąjungą“, įžūlumui ir psichologiniam tikinčiųjų spaudimui nebuvo ribų. Tai kasdien matydami, dar vis lietuvišku Petrapiliu vadinto miesto katalikai ir dėl nuolatinių areštų akyse tirpstantis kunigų būrelis gyveno vienu klausimu, o kas toliau! Šis reikalas dar labiau rūpėjo Šv. Tėvui. Rytų politikos misijai vykdyti Pijus XI pakvietė prancūzą jėzuitą kun. Michel d’Herbigny, Vatikano Rytų Studijų instituto prezidentą. 1925 m. spalį, pirmą kartą atvykęs, vadovavo akcijai, skirtai badaujantiems Rusijos vaikams šelpti. Pakeliui 1926 m. kovo 29 d. Berlyne, nuncijus arkiv. Eugenijus Pacelli (vėliau Pijaus XII) nunciatūros koplyčioje vyskupu konsekravo M. D’Herbigny. Oficialusis t. d’Herbigny antros kelionės į Rusiją tikslas buvęs Maskvoje diplomatinėse atstovybėse dirbančių katalikų sielovados reikalai Velykų švenčių proga, faktinis – slaptai įšventinti kelis naujus Vatikano numatytus vyskupus , išlaikyti Sovietų Rusijoje katalikų hierarchiją. 1926 m. pavasarį jis įvykdė Šv. Sosto sprendimus : Rusija buvo suskirstyta į keletą valdomų apaštalinių administratorių valdomų vyskupijų. Minskui buvo paskirtas mons. B. Sloskans ir įšventintas vyskupu, Maskvai – mons. Neveu, Leningradui — mons.A. Maleckis. Kazansko-Samaros – Simbirsko – kun. Mykolas Juodokas,lietuvis; Charkovo — kun. Vincentas Ilginas.

Trečiasis tėvo M. d’Herbigny JS vizitas buvo viešas ir skambus. 1926m. rugpjūčio 15d., per Žolinę, Maskvos Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje, jau neslėpdamas savo vyskupystės M. d’Herbigny aukojo pontifikalines šv. Mišias. Iš įvairių Rusijos kampų Maskvą užplūdo ne tik katalikų, bet ir stačiatikių minios. Rugsėjo 4d. vyskupui M.d’Herbigny buvo oficialiai pranešta, kad jis Rusijoje yra persona non grata ir per 24 valandas privalo išvykti iš Rusijos. Šv. Sosto skirtą misiją atlikęs dvasininkas dėl to nei nustebo, nei nusiminė. Rugpjūčio 12 d. Leningrade spėjo slapta įšventinti vyskupą Maleckį, o rugsėjo 4 d. jis dar spėjo sulaukti Maskvon atvykstant slapta įšventinto vyskupo Pijaus Neveu, apaštalinio administratoriaus Maskvai, kuriam įteikė Pijaus XI specialius įgaliojimus. Reikalui esant, skirti apaštalinius administratorius, taip pat aiškintis su valdžia Bažnyčios padėtį, rūpintis į katalikybę atsivertusiais stačiatikių dvasininkais, globoti rytų apeigų katalikų egzarchą.

Vyskupas „in partibus infidelium“

Konsekracijos proga artimą bičiulį vyskupą Antonijų Maleckį pirmasis pasveikino kan. Teofilius Matulionis, širdyje davęs priesaiką visada būti kartu, kaip kartu buvo Maskvos revoliucinio tribunolo teisme, Butyrkų ir Sokolnikų kalėjimų kamerose. O iššūkio ilgai laukti nereikėjo: 1926 m. pabaigoje OGPU (Jungtinė valstybinė politinė valdyba prie TSRS Liaudies komisarų tarybos) vysk. A. Maleckiui siūlė panašų į po kelių mėnesių su Rusijos Stačiatikių Bažnyčios hierarchais sudarytą sandėrį: sukviesti slapta pašventintų vyskupų – apaštalinių administratorių pasitarimą, kuris deklaruotų lojalumą sovietų valdžiai ir paneigtų Katalikų Bažnyčios persekiojimo faktus.


1929 m. vasario 9 d. konsekruotas vyskupu

Paneigti akivaizdžią tiesą? Ką daryti? Toks klausimas nei vyskupui Antonijui, nei jo pagalbininkams, ir ypač kan. Teofiliui, nekilo. Atsakymas aiškus – toliau laikytis tvirtos Apaštalų Sosto linijos. Kai 1927-aisiais ortodoksų patriarchas Sergijus Stragorodskis išleido visuotinį kreipimąsi į tikinčiuosius, kuriame skatino visus būti lojaliais Sovietų Sąjungos piliečiais, gegužės mėnesį vysk. A. Maleckis, buvo priverstas pasirašyti dokumentą, kad vykstąs „ dobrovolne“( savo noru) ir ištremtas į Archangelską. Leningrado tikintieji po kelių mėnesių išdrįso OGPU pasiteirauti, kodėl buvo suimtas jų vyskupas. „Jis nebuvo suimtas, savo noru išvyko į Archangelską“,– išgirdo paaiškinimą.

Apie tai sužinojęs 1928 m. vysk. Maleckis sugrįžo į Leningradą ir vėl ėmė eiti savo pareigas. OGPU, aišku, buvo nustebinta, tačiau kokį nors sprendimą priimti kol kas delsė. Tačiau vysk. A. Maleckis, suprasdamas, kaip svarbu Rusijoje išlaikyti katalikų hierarchiją, matydamas, kad režimo slaptosios tarnybos nepaliks jo ramybėje, pasirūpino gauti Šv. Sosto sutikimą slapta pašventinti sau padėjėją ir įpėdinį, tarp galimų kandidatų pirmuoju nurodydamas kan. T. Matulionį. 1928 m. gruodžio 8 d. raštu Pijus XI kun. Matulioniui suteikė Matregos vyskupo titulą ir paskyrė jį Leningrado apaštalinio administratoriaus pagalbininku cum jure succesionis (su paveldėjimo teise).

Vysk. M. d’Herbigny per prancūzų parapijos Notre-Dame de France kleboną kun. J. M. Amoudru atsiuntė mažo, plono popieriaus raštelį. Jo turinys buvo toks: perskaityti jį prie dviejų liudytojų kunigų, o jei tokių nebūtų – prie pasauliečių; perskaičius tuojau sunaikinti. Pranešta, kad kun. Teofilius Matulionis yra paskirtas vyskupu „in partibus infidelium“ su titulu Matrega (tai vietovė Chersonese, Sovietų Sąjungoje; senais laikais romėnai čia tremdavo krikščionis, iš kurių ir susidarė vyskupija). Pažymėta: „Konsekruoti gali ir vienas vyskupas, kad tik būtų vienybėje su Roma.“

1929 m. vasario 9-ąją Leningrado Švč. Marijos Širdies šventovėje („Na Peskach“), dalyvaujant dviem liudytojams – kun. Augustinui Pronckiečiui ir prancūzui vienuoliui kun. Mauricijui Amoudru, Antonijus Maleckis vyskupu konsekravo Teofilių Matulionį. „Dievo Apvaizda, pašaukdama vyskupą Matulionį į didžią Katalikų Bendrijos kunigaikščio garbę, uždėjo ant jo sunkų kryžių, – vėliau rašė latvių vyskupas Antanas Urbšas. – Tai buvo nuolankus kunigas, diskretus, labai geras, labai pamaldus ir labai mylintis savo tėvynę Lietuvą“,– sakė t. dominikonas Mauricijus Amoudru, pažymėjęs, jog vyskupo Teofiliaus konsekracija vyko ypač sunkiomis sąlygomis: – Katalikų bendrija policijos buvo laikoma kontrrevoliucininkų lizdu ir pagal tai traktuojama. Kunigai ekonominio gyvenimo tvarkytojų buvo įrikiuoti žemiausion kategorijon, būtent, parazitų. GPU laikė juos nepataisomais politiniais ligoniais…„

1929 m. pabaigoje vieno iš Maskvos laikraščių korespondentas rašė: „Kiekvienas dvasininkas yra antirevoliucionierius, kiekvienas religinis aktas yra antitarybinis, kiekvienas, einantis į cerkvę, išduoda revoliuciją ir jos principus.“

 

Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt

 

Palikite savo mintis

Irena Petraitienė „Arkivyskupas Teofilius Matulionis (7): Erškėčiuotas vyskupo kelias“

1929-ieji – atšiaurios ganytojavimo sąlygos

„…Atsimenu, kaip puikiai atrodė klebonas, kai atnašaudavo iškilmingas Mišias – Sumą. Jis man tada atrodė toks iškilmingas ir gražus, tik negalėjau suprasti, kodėl, jam įšilus, ant abiejų skruostų pražysdavo dvi raudonos rožės su dviem viduriukais?“ Apie vaikystėje patirtus įspūdžius tik pradėtoje statyti Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje Už Nevos vartų rašiusi Irena Kamantauskienė kartu su kitais parapijiečiais meldėsi ir 1929-ųjų vasario vidurio Sumoje. Vyskupas Teofilius Matulionis prie altoriaus žengė be mitros, be ganytojiškos lazdos – niekas nežinojo apie vasario 9 d. vykusią slaptą konsekraciją. Paslaptis rūpestingai buvo saugojama, net artimiausi įšventinto vyskupo draugai to nežinojo. „Aš gi neturėjau teisės sakyti“,– vėliau teisinosi konsekracijos liudininku buvęs kun. Augustinas Pronckietis.

Vyskupas Teofilius buvo paskirtas padėjėju vyskupui A. Maleckiui cum jure successionis (su paveldėjimo teise) Leningrado sričiai. O toji sritis buvo didelė: be Leningrado ji apėmė į šiaurę visą buvusią Archangelsko guberniją, į pietus siekė Pskovo ir Sebežo, o į vakarus - Baltijos jūrą. Ir vyskupu tapęs Teofilius sekmadieniais darbavosi  Leningrado šventovėse, o šiokiomis dienomis važiuodavo į provinciją.  Be kitų kalbų dar mokėdamas vokiečių ir latvių kalbas, jis aptarnaudavo visų tautybių katalikus.

Atšiaurias ganytojavimo sąlygas sunkino Visos Rusijos centrinio vykdomojo komiteto 1929 m. balandžio 8 d. priimtas religinių susivienijimų įstatymas. Uždrausta religijos sklaida, visos tikinčiųjų organizuoto bendravimo formos, įvesta privaloma dvasininkų ir tikin­čiųjų bendruomenių registracija. Viename iš radikaliausių ateistinių leidinių, „Bezbožnik u stanka“( „Bedievis prie staklių“), buvo skelbta: „1930 m. mes turime paversti mūsų raudonąją sostinę bedieviška Maskva, mūsų kaimus – bedieviškais kolūkiais. Naujajam kaimui cerkvė nereikalinga.“ Per platų, įstatymais ir atšiaurumu lyg minomis užminuotą pastoracijos lauką vyskupas Teofilius atkakliai yrėsi pirmyn, kaip rašė kun. dr. J. Stakauskas:„ Jautei, kad kalba ir veikia apaštalo dvasia. Kančia Kristaus vardu, kančia už Jo Bendrijos gerovę pripildė žmogiškąją širdį iš dangaus krintančiais malonės lašais ; kukliame paprastume slėpėsi didybė žmogaus, kuris kitus labiau mylėjo nei save.“ Mūru stojo už kiekvieną kataliką ir ypač už savo bendradarbį. Kai Saugumo organai, nežinoję, kad T. Matulionis yra vyskupas, bet laikydami jį autoritetingu kunigu, pasikvietę klausinėjo apie Petrapilyje ir Gatčinoje dirbusį kunigą Čegį, jis tiesiai paklausė:„   Ar jūs laikote mane savo agentu, kad klausinėjate apie kunigus ?“ Tada valdininkas kalbą pakreipė kita linkme. Kvietė pas jį ateiti už poros savaičių.

Nors OGPU nežinojo apie T. Matulionio pašventinimą vyskupu, jis tapo viena pirmųjų naujos represijų bangos aukų. 1929 m. lapkričio 24 d. vyskupas Teofilius Saugume buvo išlaikytas visą dieną. Vakare saugumiečiai jį atsiprašė, kad negalėjo priimti ir prašė atvykti rytojaus dieną, tai yra lapkričio 25, kai Šv. Kotrynos šventovėje buvo didžiausi atlaidai. Ta diena buvo švenčiama ir už Nevos Vartų. Vyskupas mėgino prašyti, kad paskirtų ankstyvesnę ar vėlyvesnę valandą, tačiau viršininkas nesutiko ir įsakė būtinai atvykti 10 valandą.Rytojaus dieną, skirtą valandą, vyskupas buvo Saugumo įstaigoje. Jį ten išlaikė visą dieną, o vakare tas pats viršininkas pasikvietė vyskupą į savo kabinetą, kur buvo dar kažkoks jaunas vyras. Tada tasai iškilmingai pareiškė : „SSSR vardu skelbiu, kad Tamsta suimtas !“ „Spasibo! “(dėkoju!) — atsakė suimtasis. Kareivis nuvedė vyskupą į atskirą kambarį ir, įleidęs vidun, liepė ten sėdėti. Kambaryje buvo sofa. Suimtasis ant jos nuvirto ir greit užmigo … Atėjęs kitas valdininkas ir pamatęs ant sofos išsitiesusį kalinį, nustebo; reikšdamas nepasitenkinimą, jis tik pasakė: „Kas tai? Tamsta miegi?!“


Solovkų buvęs stačiatikių vienuolynas.

Padaręs kratą, jis nuvedė suimtąjį į kalėjimo vienutę, kurioje 1895 m. už revoliucinę veiklą sėdėjo Vladimiras Uljanovas Leninas, t liudijo ant sienos su atitinkamu įrašu pakabintas jo portretas. Apie ką mąstė vyskupas Teofilius, nuotraukoje matydamas įdėmias savo amžininko akis ? Gal prisiminė šiuos Lenino žodžius: „Mes netikime į amžiną dorovę ir mes atmetame moralę kaip pasakas. Tas yra mums morališka, kas padeda proletariato klasės kovai“. O gal vyskupui prieš akis iškilo XIX a. pabaigos vaizdas, kai Uljanovas- Leninas, sužinojęs, kad jo brolis Aleksandras už pasikėsinimą nužudyti carą, žuvo kartuvėse, taręs garsiąją frazę; „ Eisime kitu keliu“, nusiėmė nuo kaklo kryželį ir nusviedė…

Už „Kresty“ kalėjimo sienų

Pasigedę savo klebono Švč. Jėzaus Širdies už Nevos vartų parapijiečiai puolę jo ieškoti, rado Arsenalo krantinėje „ Kresty“ kalėjime, kur buvo kalinimi politiniai kaliniai ir dvasininkai. Katalikų Bendrijai, kaip ir visoms kitoms konfesijoms Sovietų Sąjungoje, labai dramatiški buvo 1929-1931 metai: suimti 142 katalikų dvasininkai, tarp jų antrą kartą vyskupas Teofilius Matulionis. Tardymui jis buvo šaukiamas, kaip įprasta, naktimis, kartais po du po tris kartus ; dieną pailsėti ar prigulti nebuvo leidžiama. Tardytojai, norėdami kalinį palenkti savo tikslams, naudodavo įvairius būdus. Vienas jų – tardomojo suniekinimas ir bandymas išgauti norimų žinių. Tikriausiai ir vysk. T. Matulionis to neišvengė. Labai vaizdžiai tokio pobūdžio tardymą yra aprašęs jo artimas bičiulis latvių vysk. Boleslovas Sloskans, 1926 m. gegužės10 d. paskirtas Mogiliavo vyskupijos apaštaliniu adminsitartoriumi, o 1928 m. suimtas. Dienoraštyje rašoma; „Vos pradėjęs snausti išgirdau atidaromų durų triukšmą. Kažkas įėjo, klausia: „Kas įšventino vyskupu?“  „Šv. Sosto atstovas vyskupas D’Herbigny, lankęsis pernai ir užmezgęs ryšius su vyriausybe.“„Koks iš jo vyskupas… „Ar žinote kas yra juodasis Katalikų Bendrijos popiežius?“  „Ne, nežinau.“ „Argi nežinote, kad jėzuitų generolas, vadinamas juoduoju popiežiumi, skiria vyskupus ir veda savo politiką nepriklausomai nuo Katalikų Bendrijos šefo ir kad popiežius tėra įrankis jo rankose?“ „  Galiu Jus užtikrinti, kad tame Jūsų tvirtinime nėra nė krislo tiesos…“


„Kresty“ kalėjimas Leningrade.

Panašiu būdu tardomas vyskupas Teofilius pagal pokalbio temą, toną, tardytojo nuotaiką nuspėdavo, kokia yra politinio gyvenimo temperatūra. 1930 m. vasario 9 d. „L’osservatore Romano“ išspausdino popiežiaus Pijaus XI laišką, kuriame buvo smerkiamas Sovietų Sąjungoje prasidėjęs masinis teroras prieš religines organizacijas ir kviečiama melstis už persekiojamuosius. Šis dokumentas sovietų režimui sukėlė nepalankią pasaulio vie­šosios nuomonės reakciją. Daugumos tyrėjų manymu, būtent popiežiaus protestas buvo viena iš svarbių priežasčių, dėl kurios J. Stalinas buvo laikinai sulėtinęs religijos persekiojimo tempą. 1930 m. kovo 2 d., t. y. nepraėjus nė mėnesiui po popiežiaus kreipimosi, laikraštyje „Pravda“ pasirodė J. Stalino straipsnis „Sėkmės svaigulys“, kur, be kita ko, buvo pašiepiamai apibūdinti entuziastai, kurti kolūkį pradedantys nuo cerkvės uždarymo ir varpų nukabinimo…Nuskambėjus švelnesnei natai viršūnėse, pasigirdo aidas ir „ Kresty“ kalėjime. Tą patį 1930 m. kovą vyskupas Matulionis buvo pašauktas tardymui dienos metu, netgi rytą. Pasak jo: „Tai jau didelė retenybė, naujiena, kuri sužadindavo neramų permainų laukimą.“ Viršininkas klausė kalinį: „Ko čia sėdi ?“ „Juokingas klausimas, -atsakė vyskupas, – pasodinote, tai ir sėdžiu !“  „ Jei panorėtum, šiandien galėtum būti laisvas !“  „ Įdomu, kokiu gi būdu ? – klausė vyskupas, dėdamasis nesuprantąs reikalo.„  Labai paprastas dalykas: dėk parašą, kad pranešinėsi apie kunigus ir parapijiečius !“„   Dabar labai nepatogu, -aiškino vyskupas, -iš kalėjimo paleistąjį parapijiečiai labai įtars, kad jau užverbuotas …“ „Tai mes galime iš karto paleisti kelis asmenis, kurių skaičiuje bus ir neužverbuotų … Tada žmonės to nepastebės !“Vyskupas pareiškė, kad iš to nieko nebus ir griežtai, kaip to reikalauja jo sąžinė,atsisakė pasirašyti.

Po beveik metus trukusių tardymų buvo sufabrikuota byla, pagal kurią jis kaltintas šnipinėjimu užsienio valstybių naudai. 1930 m. rugsėjo 13 d. OGPU kolegijos sprendimu vysk. T.Matulionis buvo nuteistas 10 metų lagerio ir išsiųstas atlikti bausmės į Solovkų salas (Soloveckije ostrova) vakarinėje Baltosios jūros dalyje. Garsusis Solovkų lageris, 1923 m. įkurtas buvusių stačiatikių vienuolynų komplekso pastatuose, tyrinėtojų laikomas sovietinės priverčiamojo darbo sistemos formavimosi pradžia. Čia kalinta ir dauguma tuo metu represuotų dvasininkų, kurie buvo apgyvendinti atskirame barake Anzero saloje.

Solovkuose, Anzero saloje

1930 metų rudenį vieną vakarą gausioje kunigų kalinių grupėje, kuri buvo apgyvendinta kadaise buvusioje žvejų pirkioje, paverstoje kalėjimu Anzero saloje, vienoje iš Solovecko salyno zonoje, pasklido žinia, kad netrukus atvyks naujas katalikų kunigų transportas. Pagaliau, 1930 m. gruodžio 8 d.,per Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventę, atvyko lauktasis transportas, lydimas ginkluotų GPU vyrų. Daugelis negalėjo nuslėpti jaudulio, kai iš nepažįstamų kunigų būrio išniro gerai pažįstama liekna kanauninko Teofiliaus Matulionio figūra. Kai kurie jį pažinojo dar kaip klieriką, vėliau Švenčiausios Jėzaus Širdies šventovės kleboną Petrapilyje. „Ir koks buvo jo likimas !- atsiminimuose apie vysk. Teofilių rašė vysk. BB. Sloskans.- Naujasis vyskupas, užuot kopęs į vyskupišką sostą, turėjo vykti kalėjiman, vėliau – koncentracijos stovyklon į Solovkus prie Baltosios jūros. Ten jis tapo mano įpėdiniu ne vyskupiškame soste, o priverstinių darbų stovykloje.“ Niekas neklausinėjo kanauninko už ką jį čia atsiuntė, kuo kaltina, nes visi puikiai žinojo iš savo patirties, kad visiem kunigam be išimties taikomas 58 paragrafas, būtent, kontrrevoliucija arba šnipinėjimas. Tuo būdu buvo siekiama teikti kunigo veiklai politinio ir priešvalstybinio nusikaltimo pobūdį.

Vėliau atsiminimuose kun. dr. J. Stakauskui vysk. T. Matuliionis pasakojo, jog kaliniai Solovkų salose turėdavo atlikti skirtą užduotį, pvz. per dieną išgrįsti 50 metrų kelio, skirto arklių vežimams; prikirsti šakų, jas iškloti ir apiberti žemėmis, kurių miške tarp šakų sunku gauti; sunešti iš miško tam tikrą malkų kiekį. Darbas vyko klampiose vietose. Jų uždavinys – vilkti nukirstus rąstus ant klampaus kelio ir kloti ant dumblo. Kai viena eilė nuslūgdavo, turėdavo kloti antrą, trečią ir t.t. Kai jau būdavo įmanoma pervažiuoti, pildavo akmenis ir žvyrą. Nekartą silpnesnieji kaliniai įsmukdavo į gilų dumblą kartu su medžiais ir ten paskęsdavo, nes niekas negelbėdavo (budėdavo GPU prižiūrėtojai).


Solovkai - Anzer saloje, kur buvo ištremtas arkivyskupas Teofilius Matulionis.

Solovkų salose mirė vyskupo Teofiliaus geras pažįstamas kun. Šukelis, artimas bičiulis o kun. Gronskis buvo paleistas iš kalėjimo „na golodnuju smert“ (mirti badu, nes ne kalinys negauna kalėjimo maisto, o visoje saloje jo nėra ; kitur neįmanoma nuvykti -aplink vanduo). „Visi, kurie anksčiau pažinojo kunigą T. Matulionį arba susipažino dabar kalėjime, tvirtino, kad jis buvo ypatingai kilnaus charakterio, gilaus pamaldumo, nepaprastai draugiško nuoširdumo ir kunigiško solidarumo, – atsiminimuose rašė kun. Vincas Dainys.- Iš karto, be jokių įžangų įsijungė jis į labai glaudžią brolių kunigų bendruomenę ir su ja visai sutapo kaip vienas pranašių jos narių. Tokiu jį darė ypač gilus dvasinis gyvenimas, kurį netrukus visi patyrė, taurumas ir amžius.“ Nors ir lageryje niekas nežinojo, kad Matulionis yra vyskupas, jis tapo neoficialiu šios bendruomenės, kunigų komunos, lyderiu. Tą komuną sudarė apie 60 asmenų, į ją buvo priimami ir rusų popai, ir padoresni pasauliečiai. neatsižvelgiant į tai, kas, kiek ir ką gavo. Turimo maisto ekonomu ir jo paskirstytoju buvo išrinktas kanauninkas Matulionis. „Reikėjo stebėtis skrupulingu jo sąžiningumu maisto skirstyme,– rašė kun. V. Dainys.- Jisai svėrė, matavo paskirus davinius, pridėdinėjo, atėminėjo, kad niekas nebūtų nuskriaustas ir kad kiekvienas gautų jam priklausančią dalį.“ Vysk. Teofiliaus pareiga buvo taipo gi pasirūpinti Mišių vynu ir ostijomis, jam padėjo kunigų grupės virėjas kun. Kazimieras Sivickis. Vyną gamino iš razinų, kurių rasdavo gaunamuose maisto siuntiniuose. Niekas iš siuntėjų nežinojo, kam reikalingos kunigams razinos, kurių ne vienas maldavo savo parapijiečius. Ostijas kepė specialioje keptuvėje, kurią slaptai padarė kalinys kalvis.“

Kun. Pržembelio apklausos metu sužinota, kad Matulionis dažnai dėl ligų vykdavo į centrinę Solovkų salą, vadinamąjį Kremlių, kur vaistinėje dirbo Maskvos vyskupo Pijaus Neve ekonomė Pankevič. Jos dėka vyskupas Teofilius parveždavo į Anzero salą razinų liturginiam vynui pasigaminti. Iš tarpukario spaudos straipsnių sužinome, kad liturgijai buvo nuspręsta paskirti kiekvienam kunigui tik po 8 lašus vyno…
Vyskupas Teofilius Solovkų kunigų bendruomenėje buvo atsakingas ne tik už ūkio reikalus, bet ir už dvasinius patarnavimus. Pranešime lagerio vadovybei kalinys Čiužbinovas pasakoja, jog katalikė Romanovska prašė jo suorganizuoti su Matulioniu susitikimą dėl išpažinties. Ji savo apklausoje vėliau patvirtino, jog Matulionis ją raginęs būti tvirta katalike. Diakonas Vasilijus savo knygoje, remdamasis to laiko liudininkų pasakojimais, atskleidžia kitą įdomų faktą, vykusį Solovkuose.

1931 m. T. Matulionis užjaučia naujai atvykusį į Anzero salą kalinį Tadą Chodyniaką. Vyskupas išklauso kalinio išpažinties ir prieš šv. Velykų šventes visiškai slaptai jam vienam suteikia Švč. Komuniją. Pasirodo, šis naujai atvykęs kalinys buvo užverbuotasis agentas, kurio užduotis buvo rinkti žinias apie kunigų gyvenimą ir informuoti lagerio vadovybę. 1932 m. liepos mėn. pranešime jis raštu išdėsto ataskaitą tyrėjui. Atsargumas reikalavo apie tokius sielovadinius patarnavimus net artimiausiems draugams nepasakoti. Taigi, šio įvykio nežinojo niekas, išskyrus jo dalyvius ir vėliau lagerio vadovybę.

Šv. Mišios buvo atnašaujamos palėpėje, kur gyveno tiktai barako kunigai, naktį 1-5 val. ryto. Vienas iš kunigų grupės budėjo žemai, kad galėtų perspėti celebruojantį, jei užeitų patikrinti kalinių sargybiniai. Paprastai atnašaudavo Šventąją Auką iš karto trys kunigai, kiekvienas savo apeigomis, dažnai, dėl vietos stokos, tik atsiklaupus. Dėl atsargumo ir dėl liturginių rūbų stokos buvo vartojama tiktai stula. „Vietoj altoriaus – paprasta dėžutė arba lagaminas, apdengtas švaria servetėle,– rašė kun. V. Dainys.- Mažas relikvinis kryželis atstojo portatilį. Degantis žvakigalis buvo visa šviesa. Išskyrus vieną tikrą kieliką su patena ir mišiolėlį, kitus reikmenis pasigamino čia patys kunigai. Kanauninkas kiekvienam išdalindavo po šlakelį vyno, kurio turėjo užtekti ilgesniam laikui, vartojant vienerioms Mišioms po 8-10 lašų. Tokiose tad primityviose sąlygose buvo tur būt pirmą kartą atnašaujama Švenčiausioji tolimuose šiaurės plotuose.“

Baimindamasi solidaraus dvasininkų veikimo netgi nelaisvėje, lagerio administracija 1932 m. nusprendė išardyti šią religinę komuną. Aktyviausi jos nariai, tarp jų ir vysk. T.Matulionis, buvo apkaltinti tuo, kad sudarė „antitarybinę grupuotę, kuri vykdė antitarybinę agitaciją, slapta vykdė teologines ir religines apeigas, palaikė nelegalius ryšius su laisve tam, kad galėtų į užsienį perduoti šnipinėjimo pobūdžio duomenis…“

Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt

Palikite savo mintis

Irena Petraitienė „Arkivyskupas Teofilius Matulionis: po tremties“

Sukanka 80 metų, kai 1933 m. po intensyvių derybų įvyko Lietuvos ir Rusijos kalinių mainai. Iš kalėjimo išlaisvintas Dievo tarnas vysk. Teofilius Matulionis (1873–1962) kartu su kitais kaliniais, tarp kurių buvo 10 kunigų, grįžo į Lietuvą. Sukanka 70 m. kai 1943 m. paskirtas Kaišiadorių vyskupu.

Sutiktuvės

Vakaro violetu gaubiamas Kauno geležinkelio stoties peronas 1933-iųjų spalio 19-ąją alsuote alsavo laukimu.„Bukietų bukietai žydi minioje“, – rašė „Šaltinio“ laikraščio korespondentas St. Daunys (kun. St.Yla). Pagaliau iš tunelio išnyra traukinys. Karo invalidų orkestras užgroja džiaugsmo maršą. „Valio“, – šaukia dvidešimtūkstantinė mina, ore sukasi iškeltos kepurės, ant vagonų krinta žiedai: „Štai pasirodo, senas, išvargęs, daug kančių matęs vysk. Matulionis, kunigai, kiti kaliniai. Ašarodami atvykėliai bučiavo gimtąją žemelę.“ Sveikinimo kalbą pasakęs kan. Povilas Dogelis sugrįžusius kalinius nuvežė į Šv. Zitos viešbutį. Vyskupą Teofilių svetingai priėmė Kunigų seminarija. Kauno metropolitas arkivyskupas Juozapas Skvireckas pakvietė pas save, kaip brangų asmeninį svečią.


Padėkos vizito atėjusį vysk. T. Matulionį mielai priėmė prezidentas A. Smetona. Tarp Lietuvos vyriausybės ir jos atstovo Maskvoje Jurgio Baltrušaičio vyko intensyvus susirašinėjimas dėl Rusijoje kalinamų kunigų, kelių pasauliečių ir Lietuvoje kalinamų komunistų pasikeitimo. 1933 m. rugsėjo 5 d. Lietuvos pasiuntinybės prie Šv. Sosto atstovas dr. Kazys Graužinis sulaukė Lietuvos užsienio reikalų ministerijos politikos departamento St. Lozoraičio pasirašyto pranešimo apie išvaduotinų asmenų grąžinimo Lietuvon derybas. Lietuvos vyriausybės sąraše svarbiausias kalinys buvo Teofilius Matulionis, tuo metu niekas iš valdžios žmonių nežinojo, kad jis yra slaptas vyskupas. Sovietiniame sąraše tarp pirmųjų buvo A. Sniečkus, Komunistų partijos veikėjas. (Ne be jo iniciatyvos 1946 m. vysk. T. Matulionis vėl buvo suimtas.)

Po trumpo poilsio beveik visa išlaisvintųjų kunigų grupė kartu su vysk. Matulioniu atvyko į Rygą, norėdami pareikšti nuoširdžią padėką ir pagarbą broliams, latvių katalikų dvasininkams. Rygos arkivyskupas metropolitas Antanas Springovičius buvo įpareigojęs pagarbiai prie Latvijos sienos sutikti iš Rusijos atgabenamus lietuvius, jiems užsakyti specialų vagoną. Latvijos vyriausybė buvo pranešusi vyskupui Juzepui Rancansui, kada traukinys su kaliniais pasieks Indros stotį. Apaštalinis nuncijus arkiv. Antonio Zechini atsiuntė žinių apie kun. Matulionį, o svarbiausia – apie jo vyskupystę.

Pasienio stotyje, Indroje, vysk. Rancansas rado jau anksčiau atvykusį kun. V. Mielešką, Kauno Karmelitų Šv. Kryžiaus bažnyčios kleboną, kuris buvo deleguotas pasveikinti grįžtančius Lietuvos vardu ir juos lydėti iki Kauno. „Ilgokai palaukus, atriedėjo sovietinis traukinys, – rašė sutiktuvių dalyvis, latvių vysk. Antanas Urbšas.- Išlipo iš jo sulysusios kunigų figūros. Apsirengę buvo skudurais. Skurdžiausiai atrodė vyskupas Matulionis, ant galvos kepurė su skylėtu dugnu…“ Po pasveikinimo vysk. Rancansas, išėmęs iš lagamino violetinę pijusę, priėjo prie Teofiliaus Matulionio, uždėjo ant galvos ir pasveikino kaip vyskupą. Bendrakaliniai apstulbo iš nustebimo… 1902 m. kun. Matulionis paskirtas Bikavos klebonu atlaidų progomis lankydavosi vysk. Rancanso tėviškėje Nautreni – Rogovkoje, kur turėjo daug savo dvasinių pasekėjų, tarp jų buvo ir jaunasis Juzepas, kuris 1933 m. lapkritį džiaugėsi: „Aš dabar galėjau jį laisvoje Latvijos žemėje pirmą kartą pasveikinti kaip vyskupas ir kaip to paties pašaukimo brolis.“

Daugėjant dvasininkų areštams, rūpinantis, kad Sovietų Sąjungoje būtų išlaikyta katalikų hierarchija, tuometinis nuncijus E.Pacelli (būsimasis popiežius Pijus XII) gavo labai svarbią ir slaptą Šv. Sosto misiją – parinkti penkis ištikimuosius kunigus, slaptai juos konsekruoti vyskupais ir įpareigoti juos apaštališkųjų administratorių teisėmis valdyti katalikų vyskupijas: Mogiliovo, Leningrado, Kazanės – Samaros – Simbirsko ir Charkovo. Didelės Leningrado vyskupijos vyskupu augziliaru (padėjėju)1928 m. gruodžio 8 d. buvo nominuotas kun. Teofilius Matulionis, kurį 1929 m. vasario 9 d. Kirilovskajos koplyčioje konsekravo. vysk. Antanas Maleckis. „Užuot kopęs į vyskupišką sostą, – rašė Solovkuose kalėjęs vysk. B. Sloskans, – turėjo vykti kalėjiman, vėliau koncentracijos stovyklon į Solovkus, prie Baltosios jūros. Ten jis tapo mano įpėdiniu ne vyskupiškame soste, o priverstinių darbų stovykloje.“

Liudijimai

Klūpodami geležinkelio stoties perone, į Lietuvą grįžtančius kalinius kunigus pasitiko Dotnuvos Žemės ūkio akademijos studentai. Čia vyskupas T. Matulionis pirmą kartą iš džiaugsmo apsiverkė. Vėliau „Šaltinio“ korespondentui kalbėjo, kad, palyginti su Rusija, Lietuvos jaunimas pilnas entuziazmo, malonus ir sveikas.

Beveik visi didesnieji Lietuvos miestai, norėdami pamatyti buvusį kalinį vyskupą, jį kvietė ir rengė labai iškilmingus sutikimus. „Šaltinis“ rašė apie 1933 m. lapkričio 22 d. Marijampolėje vykusį vyskupo Teofiliaus vizitą, kuris į geležinkelio stotį sukvietė minias marijampoliečių. Po atviru žvaigždėtu dangumi klaupėsi kankinio rankos laiminami žmonės, skambėjo burmistro, kan. J. Stakausko ir kitų jaudinamos kalbos. Ekscelenciją atlydėjus į marijonų vienuolyną, suskambo „Gratulamur Tibi“, brolių choro atliekama giesmė. Tarp laukiančiųjų garbingojo vyskupo marijonų gimnazijoje buvo ten mokęsis kun. Pranas Račiūnas MIC, atsiminimuose jis rašė, kad vyskupas įėjo tyliai. Veidas sudžiūvęs, iškankintas. Kalbėjo ramiai. Jo balse nesijautė jokios neapykantos jį varginusiems tikėjimo priešams.

„Pajutau, kad iš vyskupo sklinda kažkokie spinduliai, ir buvo nuostabiai gera, norėjosi vien tik žiūrėti į garbingą asmenį, – atsiminimuose rašė kan. Petras Rauda. – Taigi, jei Dievo malonė gyvena žmoguje, kaip ją beslėptum, ji veikia aplinką. Visi tai pajutome. Susikaupėme ir mus apgaubė nepaprastas ramumas ir palaima. Tarsi būtume pasinėrę į saulės spindulius. Kalbėjo nedaug – ramiai, paprastai, be patoso. Matyt, tas įspūdis buvo toks gilus, kad per pamokas, kai tekdavo paliudyti, kas yra šventumas ar didingumas, mokiniams pasakodavau apie susitikimą su vyskupu T. Matulioniu Antalieptėje.“

„Tik iš vyskupo Matulionio išmokau, kaip lageryje reikia gyventi“, – pasakojo mons. Eduardas Simaška, patyręs Sibiro lagerį ir tremtį. O 1933 m. jis buvo vienas iš Kauno kunigų seminarijos klierikų, kuris įsimintiname susitikime godžiai gaudė kiekvieną garbingojo vyskupo žodį. Paklaustas apie pirmąjį 1923 m. areštą, svečias pasakojo, kad, paėmę į savo rankas valdžią, bolševikai Petrapilyje apkarpė gyvenamąjį žmonių plotą. Todėl ir jam, Švč. Jėzaus Širdies šventovės klebonui, teko gyventi kaimynystėje su stačiatikių šventiku. Abu turėjo po kambarį. Nors kun. Teofilius retai kada rakindavo duris, bet tą vakarą raktą pasuko. Naktį išgirdo prie durų krebždesį. Paklausus, kas, atsiliepęs popas prašėsi įleidžiamas – reikia pasikalbėti. „Ateikite rytoj“, – pasiūlė kaimynas. Rytojaus dieną popas prisipažino:„Gerai padarei, kad manęs naktį neįsileidai. Juk aš norėjau tave, tėve, papjauti. Mano nervai jau nebeišlaiko: GPU įpareigojo mane apie tave pranešinėti raštu. Taip išvargau, kad nutariau tave nužudyti ir tokiu būdu atsikratyti tokios kankinančios pareigos.“ Kun. Teofilių, matyt, sujaudino toks prisipažinimas, pagailo to paties pašaukimo brolio, ir jis pasiūlė tuos pranešimus redaguoti abiem kartu. O į tam tikrą dėžutę juos kas dvi savaitės, kad nekiltų koks įtarimas, tegul nešioja jis vienas, popas. Tokiu būdu palengvinęs kaimyno sąžinės naštą, deja, pats kun. Teofilius arešto neišvengė.

Įdomu, kad 1923 m. kovo 21 d. Maskvoje prasidėjusiam kunigų teismo procesui pirmininkavo buvęs popas Galkinas. Tarp teisiamųjų buvo ir vysk. J. Ciepliakas(1925 m. Pijaus XI buvo paskirtas Vilniaus vyskupu). Dvasininkų teismas buvo parodomasis.Visi teisiamieji buvo kaltinami kontrrevoliucine veikla. Prokuroro kalba buvo pilna neapykantos ir grasinimų: „Joks popas iš Vatikano jūsų neišgelbės… Aš spjaunu į jūsų ir į visas religijas…“ Europos spauda plačiai rašė apie šį teismą, buvo kilusi protestų banga.

Teismo sprendimu kun. T. Matulionis gavęs 3 metus kalėjimo, po dvejų metų amnestuotas grįžo į savo parapiją. Tačiau 1929 m. lapkričio 25 d., beveik devynis mėnesius slapta ėjęs vyskupo pareigas, Ekscelencija Teofilius vėl buvo areštuotas. Leningrado kalėjimo vienutėje, kurioje kadaise buvo uždarytas V. Leninas (apie tai bylojo atitinkamas įrašas ant sienos), vysk. T. Matulionis išsėdėjo be teismo apie metus. Tardė naktimis (iš viso 24 kartus). Be kita ko, kaltino šnipinėjimu Lietuvos naudai. Žadėjo paleisti į laisvę, jeigu saugumui teiks reikalingų žinių. Griežtai atsisakius bendradarbiauti su saugumu, 1930 m. gruodžio mėn. dešimčiai metų buvo ištremtas į Solovkų salose XV a. ortodoksų vienuolyne įsteigtą koncentracijos stovyklą. Pagrindiniame kalinių darbe – miško kirtime – tarp kunigų vyravo graži harmonija ir tikras draugiškas solidarumas.Solovkų lageryje kalėję kunigai, popai, padoresni pasauliečiai, apie 60 asmenų, vyskupą Teofilių buvo išrinkę slaptos bendruomenės-komunos vedėju. Deja, vadinamieji „stukačiai“ (kaliniai šnipai) įdavė valdžiai. Susilaukta didelės rūstybės.

Iš Solovkų į Leningrado kalėjimą atvežto vysk. Teofiliaus laukė ne tik vergiškas, garbaus amžiaus žmogui nepakeliamas darbas, bet dar sunkesni baudžiamajame izoliatoriuje naktimis vykę ilgi tardymai. „Patekau vienam griežčiausių tardytojų, – pasakojo vyskupas. – Aš neturėjau ko slėpti, nei jam ką nors naudingo pasakyti. Vieną kartą pasakiau, kad dėl manęs jis turi tiek vargti. Matyt, tas pasakymas pataikė į to žmogaus kietą širdį. Kitą naktį jis išsiėmė iš portfelio sumuštinį ir man paduodamas tarė: „Užkąsk. Juk dažnai būni alkanas.“ Tas tardytojo mostas išspaudė man ašarą ir buvo vienas jautriausių mano išgyvenimų.“

Vyskupo Teofiliaus liudijimai, pasakojo mons. E. Simaška, seminaristus tiesiog pribloškė. Daugeliui atsivėrė akys: čia pat, kaimyninėje Rusijoje, naikinami tikėjimo išpažinėjai. Kas būtų, bolševizmo bangai užliejus Lietuvą? Todėl tuometinis klierikas Eduardas (1936 m. gavęs kunigo šventimus buvo Ekscelencijos pagalbininkas Šv. Mikalojaus bažnyčioje) giliai dėjosi į širdį vyskupo pasakojimą, kaip kaliniai kunigai švęsdavo Eucharistiją. Mišių vyną gamino iš maisto siuntiniuose rastų razinų. Niekas iš siuntėjų nežinojo, kam reikalingos kunigams razinos, kurių ne vienas maldavo savo parapijiečius. Ostijas kepė specialioje keptuvėje, kurią slaptai padarė kalinys kalvis. Šv. Mišios buvo atnašaujamos palėpėje, kur gyveno tiktai barako kunigai, naktį 1–5 val. ryto. Vienas iš kunigų grupės budėjo žemai, kad galėtų perspėti celebruojantįjį, jei užeitų patikrinti kalinių sargybiniai. Vietoje altoriaus – paprasta dėžutė arba lagaminas, apdengtas švaria servetėle. Mažas relikvinis kryželis atstojo portatilį. Degantis žvakigalis buvo visa šviesa…

Palaiminimas

„L’ Osservatore Romano“, Vatikano dienraštyje, išsamus straipsnis apie išlaisvintus kunigus buvo iliustruotas iškalbingu dviejų nuotraukų montažu: kalinio drabužiais apsirengęs vyskupas T. Matulionis ir šalia diktatorius Stalinas…

Kardinolo Eugenio Pacelli vardu vysk. Teofiliaus nusiųstoje telegramoje buvo reiškiama visų išlaisvintų kunigų sūniška meilė ir pagarba pop.Pijui XI. 1934 m. kovo 23 d. vysk. T. Matulionis atvyko į Romą, kur jį pasitiko Šv. Tėvo ir Lietuvos atstovybės tarnautojai. Kitą dieną, kovo 24-ąją, vysk. Teofilius buvo priimtas pusvalandį trukusioje popiežiaus Pijaus XI audiencijoje. Vyskupui priklupus, Šv. Tėvas jį pakėlė, atsiklaupė pats ir tarė: „Esi kankinys. Privalai pirmas mane palaiminti.“ Labai gerbdamas Šv. Tėvą ir visada būdamas absoliučiai klusnus, vysk. Teofilius ir šį kartą išpildė nelengvą jam prašymą – uždėjo ant Šventojo Tėvo galvos drebančias rankas ir virpančiu balsu ištarė palaiminimo žodžius. Pasak ten dalyvavusio saleziečio t. J. Gusto, vaizdas graudus: visos Bažnyčios Galva klūpo prieš kuklų, suvargusį vyskupą… Ne vienas apsiašarojo. Po palaiminimo vyskupas atsiklaupė prie popiežiaus kojų… Apaštalų Sostas atidžiai sekė 1923 m. Maskvoje vykusį kunigų teismą, popiežius Pijus XI, norėdamas pagerbti teisiamuosius, tarp jų ir kun. T. Matulionį, kardinolams kiekvieną atskirai išvardijo.(Pijus XI – Achile Ratti, kaip Vatikano apaštalinis nuncijus Varšuvoje, kelis kartus vizitavo Vilnių,o 1921 m. – Kauną, buvo pal.arkiv. J. Matulaičio bičiulis, 1926 m. pasirašė Lietuvos Katalikų Bažnyčios provincijos steigimo bulę.)).

Viešnagės metu, per 1934 m. Velykas, vyko pal. Jono Bosko kanonizacija, todėl vysk. Teofilius kartu su atvykusiais saleziečiais važiavo aplankyti šventojo gimtinės. Išvykos dalyvis t. Gustas liudijo: „Torino mieste vienas vietinis kunigaikštis pasiūlė vyskupui savo lengvąją mašiną ir pats vairavo. Kai priartėjome prie kun. J. Bosko gimtinės, gal už pusės kilometro ar daugiau išgirdome skambančius bažnyčios varpus – taip buvo reiškiama pagarba vyskupui – kankiniui. „1934 m. balandžio 3 d. specialioje audiencijoje Šv. Tėvas, priėmęs iš Lietuvos atvykusią Ekscelencijos Matulionio vadovaujamą 78 maldininkų grupę, ją palaiminęs, pažymėjo, jog vyskupo Teofiliaus asmenyje matąs ne tik žydinčio tikėjimo žmogų, bet ir to tikėjimo drąsų išpažinėją – kankinį.

1934 m. spalio 5 d. vysk. T.Matulionis, priėmęs JAV lietuvių kvietimą, kartu su jį lydinčiu kun. D. Mikšiu „Kungsnolm“ laivu pasiekė Niujorką, kur jį sutiko gausybė dvasininkų ir pasauliečių: Kunigų vienybės pirmininkas kun. K. Vasys, kun. A. Milukas, kiti žinomi išeivijos veikėjai. Amerikoje vysk. T. Matulionis lankė lietuvių kolonijas. 1935 m. liepos 28 d. Čikagoje pašventino paminklą Atlantą perskridusiems lietuvių lakūnams S. Dariui ir S. Girėnui. Klivlende aplankė Kultūros centrą, kur pastatytas paminklas dr. J. Basanavičiui. Rugpjūčio mėn. viešėjo apaštališkoje Vašingtono delegatūroje, kalbėjosi su kardinolu A. G. Cicognani, kuris vėlai atsiminimuose rašė: „Mano prašomas, jis papasakojo savo nepaprastus išgyvenimus Sovietų Rusijos plotuose per vertėją mons. Juozą Končių. Turėjau progos atidžiai stebėti savo pokalbininką, tirti jo nusiteikimą ir pajusti gilius jausmus, kurie virpėjo toje sieloje. Jis man padarė jaudinamą įspūdį. Ryškiai jaučiausi esąs šventojo akivaizdoje, įsitikinusio evangelinio žodžio liudininko artumoje.“

Grįždamas iš Amerikos, vysk. T. Matulionis dviem savaitėms užsuko į Egiptą, po to nukeliavo į Palestiną, kur aplankė biblines vietas: Karmelio kalną, Genezareto ežerą, Narazetą, Betliejų Jeruzalėje. Kristaus karsto bazilikoje aukojo šv. Mišias. Lankėsi Alyvų kalno bažnyčioje, kur apie 50 kalbų ant sienos išrašytas „Tėve mūsų“ tekstas, bet nebuvo jo lietuvių kalba. Vyskupo T. Matulionio iniciatyva jis ten buvo įrašytas. Po mėnesio viešnagės Palestinoje vysk. T. Matulionis dar kartą aplankė Romą, kur vėl buvo priimtas popiežiaus Pijaus XI. Gražų įspūdį vyskupui paliko ir tuo metu Romoje surengta tarptautinė spaudos paroda, kurioje buvo gausu eksponatų ir iš Lietuvos.

Dvasios tėvas

Kaunas laukė grįžtančio vysk. Teofiliaus. Ypač seminaristai, kurių nuodėmklausys buvo Kunigų seminarijoje. Laukė ir arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas, suradęs tvirtą paramą savo bendraamžio ir daugeliu atžvilgių bendraminčio asmenyje. 1933 m., vos sugrįžęs iš Rusijos, vysk. Matulionis pašventino Dominikonų koplyčią Raseiniuose, aplankė Švč. Jėzaus Širdies seserų kongregaciją, vėliau arkivyskupo prašomas vizitavo Veliuonos ir Krakių dekanatų parapijas, konsekravo Seredžiaus ir Juodaičių šventoves. Grįžęs iš Šventosios Žemės lankė Kėdainių, Žeimių, Kauno, Raseinių ir Veliuonos parapijas.

1936 m.rudenį arkivyskupas J. Skvireckas prašė, kad vyskupas Teofilius savo globoje laikytų Šv. Mikalojaus šventovę ir suteikė jam reikalingus įgaliojimus rūpintis seserų benediktinių dvasios reikalais. „Mes, tai sužinojusios, iš džiaugsmo ir nustebimo tiesiog kvapo netekome, – atsiminimuose rašė ses. Agnietė OSB. – Ekscelencija pas mus?! Ar gali būti?“ Tas didelis džiaugsmas pynėsi mūsų maldose, darbuose ir kalbose. Vyskupo sutiktuvių iškilmėse dalyvavo nemažas būrelis dvasininkų ir visų vienuolynų atstovai. Mūsų vienuolyno gyvenime tai buvo didi palaimos diena. Visos dėkojom, kad sutiko mus globoti. Bet Jo Ekscelencija buvo lyg susirūpinęs, neramus. Kodėl? Kreipdamasis į visus tarp kitko pareiškė: „Aš labai noriu padėti seselėms, bet kartu ir bijau – niekad nebuvau vienuolyno kapelionu. Buvau tik paprastas parapijos kunigas. Galbūt nesugebėsiu būti joms naudingas. Pasimelskite už mane visi, kad Dievas man padėtų.“ Išgirdus tokį nuolankų Jo Ekscelencijos žodį, daugelio akyse pasirodė ašaros, o mumyse kilo dar didesnė pagarba bei atsidavimas savo Ganytojui.“

Vysk. J. Matulionio iniciatyva, kuris buvo didelis Švenčiausiojo Sakramento garbintojas, 1938 m. buvo sudarytas jo vadovaujamas komitetas, kuris į visuomenę išleistame atsišaukime rašė: „Katalikiškos Lietuvos 550 metų ir laisvos Tėvynės 20 metų sukaktims paminėti kilo mintis pastatyti šventą paminklą, malonų Dievui ir brangų Tėvynei, iš kurio plauktų dangaus palaima mūsų šaliai. Tuo tikslu įvedama Amžinoji Švenčiausiojo Sakramento adoracija laikinojoje sostinėje Kaune, senutėje Šv. Mikalojaus benediktinių bažnyčioje.“ Visai Lietuvai gyvai atsiliepus į šį kvietimą, per keletą metų benediktinių šventovėje buvo įrengtas centrinis šildymas, bažnyčia suremontuota, išgražinta ir pritaikyta Amžinajai Švč. Sakramento adoracijai. Vyskupą, atsiminimuose rašė kun. Pr. Račiūnas MIC, dažnai tekdavo matyti ramiai susitelkusį, bekalbantį rožančių ar brevijorių, bet kuriuo metu patarnaujantį norintiems prieiti išpažinties. Su maloniu šypsniu sutikdavo einantįjį adoruoti. Buvo Vyrų apaštalavimo centro dvasios vadas.

Benediktinių vienuolyne vysk. Teofilius gyveno kartu su konclagerio draugu kun. Mykolu Bugeniu, jis pasakojo: „Neleisdavo neplautomis rankomis liesti liturginių drabužių, dėl šio reikalavimo sesuo Juzefa net apsiverkdavo. Buvo giliai dievotas ir net linkęs į skrupulus. Kartą teko susiginčyti – jis, krikštydamas po klausimų gimtąja kalba, tą patį pakartodavo ir lotyniškai. Aš tai pavadinau „rabinizmu“. 1939 m. rugsėjį mirus J. Tūbeliui, kan. F. Kapočius prašė vyskupą Teofilių, kad palaidotų buvusį ministrą pirmininką. Jis jau buvo sutikęs, tačiau sužinojęs, kad Tūbelis buvęs masonas, atsisakė ir už tą perspėjimą labai dėkojo…“ Pasak kun. dr.J. Stakausko, buvo linkęs tikėti kitų apreiškimais, pranašystėmis, vizijomis ir net iš dalies sapnais. Savo jautria ir kilnia siela matė Dievo gerumo ir Apvaizdos reiškinių, kur kiti to nepastebėdavo.

1938 m. gegužės 25–29 d. Budapešte buvo rengiamas tarptautinis Eucharistinis kongresas. Ir iš Lietuvos rengėsi vykti maldininkų grupė. Kongreso pasirengimo komitetui ir grupei vadovauti buvo pakviestas vysk. Teofilius, nariai dr. L. Bistras, kun. V. Mieleška. Komitetas, laikydamas Eucharistinį kongresą atsvara ateistinei propagandai, populiarino šią idėją Lietuvoje. Todėl buvo pageidauta, kad 1938 m. gegužės mėn. pamokslai būtų sakomi marijologinėmis eucharistinėmis temomis, kad būtų meldžiamasi kongreso intencija. Budapešto Eucharistinio kongreso komitetas, sužinojęs, kad dalyvaus lietuvių grupė su vysk. J. Matulioniu priešakyje, labai prašė Ekscelenciją būti gegužės 28 d. sesijoje, vadinamoje „Union Oriental“ ir kartu su Rytų apeigų vysk. P. Būčiu MIC paruošti pranešimą. Tame komiteto rašte vysk. Teofilius vadinamas „herojiško tikėjimo išpažinėju.“

1938 m. spalio 1 d. vysk. Matulionis buvo paskirtas Kauno arkivyskupijos oficiolu, o 1940 m. balandžio 19 d. – vyriausiuoju kariuomenės kapelionu. Kilus Antrajam pasauliniam karui, frontui slenkant į Rytus, atsivėrė keliai į Mogiliovą, Vitebską, Polocką ir visą Gudiją, kur gyventojai buvo ištroškę religinės ir moralinės pagalbos. Natūralu, kad mesijinio kunigų sąjūdžio vadžias į savo rankas paėmė vysk. T. Matulionis. Pasitaręs su arkiv. J. Skvirecku ir gavęs jo pritarimą, 1941 m.rugsėjo 22 d. rašė Šv. Tėvui, prašydamas, „jei atrodytų būtina ir naudinga“, leisti jam grįžti į savo darbą Rusijoje. Susirašinėjimai su Vatikanu teikė vilties. „Viena visuomeninė įstaiga pranešė, kad galbūt pavyks išsirūpinti leidimą įvažiuoti į Gudiją, – laiške kun. V. Dainiui 1942 m. rašė vysk. Teofilius. – Jei pavyks, pranešiu, o tada visi važiuosime atgal. Tada ir Jūs, tėvai Vincentai, atvažiuokite. Darbo pakaks visiems. Kauno seminarijoje įsteigtos dvi stipendijos klierikams, norintiems važiuoti pas mus.“ Deja, 1942 m. kovo 14 d. vysk. T. Matulionis raštu pranešė Šv. Tėvui, kad jam ir kunigams dėl apaštalavimo Rusijoje okupacinė vokiečių valdžia daro didelių kliūčių.

1942 m. birželio 16 d. mirus Kaišiadorių pirmajam vyskupui J. Kuktai, iškilo jo įpėdinio klausimas. Jau per laidotuves kaišiadoriškiai, pasikvietę pokalbio Kauno arkivyskupo pagalbininką vysk. V. Brizgį, išdėstė, kad pageidautų vysk. T. Matulionio. Arkiv. J. Skvireckas pasiūlė vysk. Matulionio kandidatūrą per nunciatūrą Berlyne, ir 1943 m. sausio 11 d. raštu Vatikano valstybės sekretorius kardinolas A. Maglione pavedė Kauno arkivyskupui metropolitui pasiklausti vysk. T. Matulionį, ar jis sutiktų priimti Kaišiadorių vyskupijos valdymą. Jeigu sutiks, tai, nelaukiant bulės – paskyrimo rašto iš Apaštalų sosto, jį prisaikdinti, ir jis gali tuojau perimti Kaišiadorių vyskupiją. Balandžio 20 d. savo privačioje koplyčioje Kaune arkivyskupas metropolitas iš vysk. T. Matulionio priėmė reikalingas priesaikas. Šioje apeigoje taip pat dalyvavo vysk. V. Brizgys, prel. K. Šaulys ir kan. St. Ūsoris. Rūpėjo vyskupui naujoji Kaišiadorių vyskupija, bet ne mažiau rūpėjo ir Rusija. Vysk. V. Brizgys nuramino, paaiškindamas, kad, jei atsiras galimybė, Kaišiadorių vyskupijos valdymas nebus kliūtis grįžti Rusijon. O kai su J. Skvirecku pasidalijo nerimu, ar pakels vyskupijos valdymo naštą, gal atsisakyti ir prašyti Šv. Tėvą atleisti nuo pareigų, arkivyskupas abejones išsklaidė tvirtu savo žodžiu: „Dabar yra sunkūs laikai. Reikia su tuo sutikti.“

„Mes turėjome Tėvą, kuris mus mylėjo kaip savo vaikus, rašė ses. Agnietė OSB. – Ir mes Jo Ekscelenciją mylėjome kaip vaikai, ypač už dvasinius pamokymus, kuriuos visuomet lydėjo jo paties gyvenimo pavyzdys.

Deja, ir mums, kaip apaštalams, pamačiusiems Išganytoją visame grožyje bei ištarusiems „gera mums čia būti“, debesis viską paslėpė nuo jų akių, – taip ir mums pranešta žinia, jog vyskupas T. Matulionis paskirtas Kaišiadorių ordinaru, lyg tamsus debesis apsiautė ramų mūsų gyvenimą. Sunku buvo susigyventi su ta mintimi, kad netrukus Jo Ekscelencijos nebus tarp mūsų. Mes bijojom tą žodį net balsiai ištarti, nes taip baisiai, taip skaudžiai skambėjo…“

Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt

Palikite savo mintis

Irena Petraitienė „Arkivyskupas Teofilius Matulionis (8): Niekados tų dienų nepamiršiu“

Himnas Kūrėjui „Te Deum“

1932 m. liepos vidury griausmingu balsu iš viso GPU ginkluoto būrio išsiskyręs Augustas Paukeris plyšojo, jog kunigų komunai atėjo galas. Švaistydamiesi bjauriausiais keiksmažodžiais, įsakė kaliniams išsirikiuoti. „Kas atsitiko? – žvalgėsi vienas į kitą. – Išdavystė?” Vorele žingsniuojantys salos pakraštin lyg viena virve buvo bendru rūpesčiu susieti: „Kas bus?” „Buvome pasiruošę net pačiam blogiausiam atvejui… Išklausėm vienas kito išpažinties, – atsiminimuose rašė kun. V.Dainys.– Didelė kanauninko Teofiliaus dvasinė ramybė ir rezignacija veikė mane raminamai. Kai vieną kartą iš daugelio tardymų, pilnų klastos, melo ir kankinimų, grįžo jis vienutėn, jaučiausi labai prislėgtas. Mintis, kad tardymo metu aš privalėjau ginti savo kolegas, mane labai kankino… Tai pasakiau kanauninkui ir papasakojau visą tardymo eigą. „Tėve Vincentai, būki visiškai ramus, atsakei gerai ir taikliai… Nesirūpinkite, ką ir kaip sakysite, nes tą valandą bus jums duota ką turite sakyti, – priminė jis Evangelijos tekstą. Kanauninko žodžiai grąžino ramybę iškankintai mano sielai ir daugiau nebegalvojau, ką ir kaip sakiau tardymo metu.”

Jį tardė tas pats, į Anzero salą įsiveržusios gaujos vadas Paukeris. Arogantiškas, sarkastiškas, visažinis. Bandė demonstruoti teologinę išmintį, liepdamas aiškinti kai kurias šv. Alfonso moralinės teologijos tezes, komentuoti šv. Tomo „Summos” atskiras pastraipas. Piktdžiuga degė Pauerio akys, kad salos kunigų komuna visdėlto neišlaikė paslapaties. Replika skaudžiai smigtelėjo vysk.Teofiliaus Matulionio širdin, mat komuną išdavęs vienas popas, anksčiau buvo jo parapijietis, visai dar jaunas vyras…


Šaurinis Ladogos ežero krantas.

Po tardymo ginkluotas sargybinis vyskupą vesdavo į kamerą, Solovkų salos buvusio vienuolyno svečių namo požemį. Ten, „akmeniniame maiše”, jo nekantriai laukdavo kun. Vincentas: broliška akimirka pasidalydami, pasiguosdami, pasimelsdami šalin nuvydavo juodą slogutį. Po dešimties dienų gulėjimo ant plikų narų ir daugelio naktinių tardymų pagaliau atsivėrė kalėjimo vienučių durys. Kun. V. Dainys savo atsiminimuose pažymėjęs, kad broliai kunigai nuoširdžiai sveikinosi, neslėpė ir visus užliejusio liūdesio, nes kai kurių kunigų, komunos dalyvių, uoste kartu nebuvo. Kur jie? „Laimei, kanauninkas buvo drauge su mumis.” Atplukdyti į Kemą, kalinių apgyvendintą vietovę, kunigai buvo išskirstyti po vienutes arba sugrūsti į celes kartu su žemiausio lygio kriminaliniais nusikaltėliais. Praslinkusi sunkių minčių kamuojama savaitė atrodė kaip ištisas šimtmetis. Kai suburzgė sunkvežimis, rašė kun. V. Dainys: „Ne vienas iš bendrabrolių savo širdyje pasivedė Dievui, nes manė, kad veža pražūtin, ir tyliai vienas kitam davė išrišimą. Laimei, pasirodė, kad toji baimė buvo nepagrįsta. Jie buvo gabenami į geležinkelio stotį. Atgabentieji buvo suvaryti į tamsų, be langų, pilną mėšlo pastatą ir užrakinti. Taip ir vėl buvome visi kartu. Nė vieno netrūko. Buvome laimingi ir patenkinti, kad jautėme vienas kitą, girdėjome pažįstamus balsus, nors vienas kito nematėm.”

Leningrado „Oktiabersko” (seniau „Nikolajevsko”) geležinkelio stotyje gerai pažįstamas engėjas Paukeris, kaip paprastai, mėtydamas piktas replikas, visus atvykusius varė į tamsią kalėjimo mašiną, vadinamą „juoduoju varnu”. Ten vyskupas Teofilius ir kun. Vincentas tik žvilgsniu vienas su kitu galėjo pasisveikinti ir mintimis palinkėti tolesnės ištvermės. Špalernės kalėjime kiekvienas tuoj pat buvo nuvestas į jam skirtą vienutę. Apie tvyrojusią atmosferą kun. V. Dainys taip rašė: „Griežčiausia izoliacija, badas, nuolatiniai naktiniai tardymai, mirties grėsmė padarė mane tikru lavonu. Meldžiausi už kanauninką kaip mirusį, nes vieno tardymo metu man buvo pasakyta, kad jo nebėra gyvo – buvo likviduotas.” Tuo tarpu vyskupas T. Matulionis, apkaltintas tuo, kad sudarė „antitarybinę grupuotę, kuri vykdė antitarybinę agitaciją, slapta vykdė teologines ir religines apeigas, palaikė nelegalius ryšius su laisve tam, kad galėtų į užsienį perduoti šnipinėjimo pobūdžio duomenis apie katalikų padėtį SSRS“, nešė tardymų kryžių. „Patekau vienam iš griežčiausių tardytojų, – pasakojo vyskupas Teofilius. – Tardymai vykdavo naktimis ir ilgai trukdavo. Tardytojas buvo gan kietas, bet aš neturėjau ko slėpti, nei jam ką nors naudingo pasakyti. Taip prabėgo eilė naktų. Vieną kartą pasakiau, kad dėl manęs jis turi tiek vargti. Matyt, tas pasakymas pataikė į to žmogaus kietą širdį. Kitą naktį jis išsiėmė iš portfelio sumuštinį ir man paduodamas tarė: „Užkąsk! Juk dažnai esi alkanas!” Tais laikais ne tik kaliniai, bet ir laisvieji miesto gyventojai badavo. Tas tardytojo mostas išspaudė man ašarą ir buvo vienas jautriausių mano išgyvenimų … Visi moka jausti, tik reikia paliesti atitinkamą stygą.”


Gulago kaliniai.

1933 m. balandžio pabaigoje kun. V. Dainiui buvo įsakyta iš kameros išeiti „su utėlėmis “ (su savo daiktais) ir žygiuoti lydimam sargybinio. „Vedė mane ne žemyn prie išėjimo, kaip buvau manęs, bet aukštyn (vienu aukštu) tame pačiame kalėjime! Kai atidarė duris tos vienutės, kurioje turėjau apsigyventi, pastebėjau, kad ji nėra tuščia. Joje stovėjo vyras su nepaprastai didele, nešukuota barzda, savo pečiais dengiąs aukštą grotuotą langelį. Sustojau apstulbęs, nežinodamas, ką daryti. Tiktai gerai pažįstamas balsas pažadino mane iš apstulbimo. Prieš mane stovėjo kanauninkas Matulionis. Metėmės vienas kitam į glėbį ir verkėm iš susijaudinimo. Nors ir aš turėjau didelę barzdą ir nebuvau į save panašus, tačiau kanauninkas iš karto mane atpažino, nes pro langelį krintanti šviesa ant manęs įgalino jį pastebėti mano veido bruožus. Iš mūsų džiaugsmo sklidinos krūtinės prasiveržė dėkingumo himnas Kūrėjui Te Deum.”

Fiat voluntas Dei

Staiga plykstelėjusi šviesa – netikėtai pagerėjusi buitis, davė knygą, leido trumpam bendrai pasivaikščioti, padidino maisto davinį bičiulius, buvo signalas, kad pro Špalernės kalėjimo sienas sunkiasi gera žinia. (Buvo prasidėjusios Lietuvos ir Sovietų Sąjungos derybos dėl pasikeitimo kaliniais.) Vyskupas Teofilius su kun. Vincentu gyveno laukimu ir buvo patenkinti, galėdami būti drauge. Pokalbius, maldas, skaitymus, diskusijas keitė mintys apie laisvės dieną, ateitį. Kartą vysk. Teofilius paklausė savo bičiulio kun. V. Dainio, ką darytų, jei leistų grįžti Tėvynėn: „Ogi važiuočiau, – atsakiau nė kiek nemikčiodamas. „Aš nevažiuočiau, rimtai bei ryžtingu balsu pareiškė kanauninkas… Todėl, kad Tėvynė turi kunigą, o Rusija neturi… Gal kada išleis iš kalėjimo, o tada būsiu čia reikalingas. „Sutinku su Jumis, kanauninke, tačiau labai abejoju, ar leis čia Jums darbuotis. Jei būtum bent vyskupu, galėtum ką nors parinkti, paruošti ir įšventinti, bet dabar kaip kanauninkas…“ „O vis dėlto pasilikčiau. Ne kartą girdėjau, kad katalikai, netekę kunigų, nori turėti juos arti savęs, kad ir kalėjime, bet ne užsienyje. Tikintieji tada jaustųsi esą dvasiniame kontakte su savo ganytojais ir nebūtų našlaičiai.”


Solovkų kalėjimo vienutė „akmeninis maišas“.

Iki birželio pabaigos bičiuliai gyveno viltimi. Išaušus kalėjimo durų atsivėrimo dienai, kun. Vincentas tikėjosi , jog kelias vingiuos į pietus, Tėvynės link. Deja, vežė vėl į šiaurę … Prie jų prisidėjo dar vienas kunigas Pavelas Chomičius ir klierikas Kazimieras Tysovskis. Visaa tas ketvertas buvo išlaipintas Ladogos ežero šiauriniame krante „Ledenoje Pole“ („Ledo lauko”) stotyje, iš kur pasiekė prie Sviro upės miškais ir durpynais apsupą stovyklą. Štai ką vėliau kunigams J. Stakauskui ir S. Kiškiui pasakojo pats vysk. Teofilius: „Niekados tų dienų nepamiršiu. Su kalinio uniforma, vyžotom kojom, per pečius persimetę virvę vilkdavome malkas rogėmis. Daugiausia man teko dirbti prie miško darbų. Mes turėjome parūpinti sijų naujai vedamam keliui. Buvo tokių parų, kai per šakas ir akmenis turėdavome iš miško į kelią (šimtą ir daugiau metrų) ant pečių išnešti po 12 kubinių metrų malkų. Dirbdavome nuo 6–7 v. ryto iki vakaro. Jei padarydavai normą, vakare gaudavai duonos, o jei neįstengdavai – pasilikdavai visiškai alkanas… Nešami medžiai pragrauždavo mums nugaras, pečius. Vėliau teko vandens atplukdytus rąstus vilkti iš jūros į krantą, o išvilkus reikėdavo susikinkyti keliems ir vežti juos 2–3 km. Nuo to pasidariau invalidas. Tada gavau įsakymą tvarkyti kalinių apgyvendintą baraką.”

O tie barakai buvo be langų, tamsūs, nešvarūs, pilni blakių ir kitokių parazitų. Baisi tvankuma, nemalonūs kvapai, keiksmai, barniai, peštynės, vagystės, pasak kun. V. Dainio, sudarė vaizdą tikro pragaro žemėje, kurio velniais buvo žmogiško pavidalo būtybės. Tai truko iki 1933 m. rugpjūčio pusės. Vieną dieną į mišką atėjo specialus pasiuntinys ir pranešė, kad kanauninkas T. Matulionis ir jo draugas kun. V. Dainys tuojau turi grįžti stovyklon. Čia jiems buvo pranešta ruoštis kelionei. Kur? Nepasakė. Tik iš puse lūpų ištartų žodžių ir raštinės tarnautojų pasakymų jiedu galėjo padaryti išvadą, kad viltis turbūt artėja. Vadinasi, sėkmingai vyksta Lietuvos atstovo J. Baltrušaičio vedamos derybos. 1933 m. liepos 28 d. slaptame rašte LR Kariuomenės teismo valstybės gynėjui Lietuvos užsienio reikalų ministerijos politikos departamento direktorius S. Lozoraitis informavo, kad „LRV pasiuntinys Maskvoje, turėdamas LRV sutikimą, susitarė su SSRS Vyriausybe dėl abipusio apsikeitimo kaliniais.”

Maskvoje, Butyrkų kalėjime, vysk. Teofilius ir kun. Vincentas susitiko kitus iš Solovkų ir kitų kacetų suvežtus pažįstamus kunigus. Buvęs Omsko klebonas kun. Mykolas Bugenis taip pasakojo apie tuos paskutiniuosius mėnesius ir savaites Maskvos kalėjimuose: „Iš Solovkų mus atvežė į Butyrkų kalėjimą. Kun. V. Paškevičius pakėlė triukšmą, reikalaudamas, kad greičiau iš čia išvežtų. Dėl to buvo padaryta krata. Mus suvarė į buvusią cerkvę, kur puolė mus milijonai blakių… Kaip seniūnas, parašiau skundą, ir mus perkėlė kitur. Ten radau kan. Teofilių. Jis turėjo iš Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus vadinamąjį „političeskij pajok“ (davinys) ir maistu dalijosi su visais, supjaustydamas vieną bulvę į 10 dalių… Vėl skundėmės, ir mums maistą padidino dvigubai. Vėliau maistą siuntė Lietuvos atstovas Jurgis Baltrušaitis. Visi kalbėdavome Rožinį, o vadovavo vis Teofilius. Lubiankoje buvome 1933 m. rugpjūčio 28, šv. Augustino dieną.”


Solovkų vienuolyno vartai.

Vysk. Teofilius, dirbdamas sunkius darbus pelkėtose, drėgnose ir šaltose vietose, buvo visiškai netekęs sveikatos. Į Maskvą jis atvažiavo sutinusiomis kojomis, todėl ligoninėje gydėsi visą mėnesį. Kiek sustiprėjęs buvo nugabentas į Lubiankos kalėjimą, kur viename kabinete valdininkas paklausė: „Ar sutinki važiuoti į Lietuvą, kai bus keičiamasi kaliniais?” Vyskupas Teofilius prieš atsakydamas į šį klausimą, norėjo susisiekti su Lietuvos atstovybe, paskui prašė pusvalandžio pagalvoti ir pagaliau tarė: „Iš tikrųjų nevažiuosiu.” Po kiek laiko kitas valdininkas pašaukė vyskupą, nuvedė jį į atskirą kambarį ir ėmė daryti kratą, kaip pas juos įprasta. Vyskupas manė, kad jį vėl kažin kur veš, taigi pateks į bendrą kamerą, kur jį apvogs. Todėl prašė valdininką, kad paimtų jo daiktus apsaugai. „Kodėl?“ – „Kai nuvesite į bendrą kamerą, mane apvogs!“ Ne, atsakė, nuvesiu į gerą kamerą, ten neapvogs! Tikrai, jį nuvedė į didelę kamerą su dviem langais. Iš toli jis pamatė žmones, bet nežinojo, kas jie. Įėjęs į kamerą, jis su jais pasisveikino rusiškai:„Zdrastvujte, tovarišči!” (Sveiki draugai).„O kur taip ilgai buvai,– gyvai jaudinosi kaliniai, mes seniai tavęs laukiame ir niekaip negalime sulaukti!” Ten jau buvo 15 draugų, paruoštų grįžti į Lietuvą. Šiai kamerai jau buvo leista pasimatyti su Lietuvos atstovu Maskvoje Jurgiu Baltrušaičiu. (P. Gaida „Nemarusis mirtingasis arkivyskupas Teofilius Matulionis”)

„Ministeris, – rašyta kun. V. Dainio atsiminimuose, – pranešė, kad maždaug po savaitės prasidės kelionė Lietuvon, nuo rytdienos visi gaus iš pasiuntinybės maisto: sviesto, sūrio, baltos duonos, cigarečių ir t. t .Visi buvo kuo geriausiai nusiteikę ir vienas kitam linkėjo laimės, kuri jiems taip netikėtai nušvito. Tiktai kanauninkas Matulionis stovėjo tylus, nes sakėsi nedavęs sutikimo grįžti Tėvynėn ir pareiškęs norą čia pasilikti. Išgirdę tokį „dictum“ visi draugai nustebo, ėmė netgi prikaišioti jam lengvapėdiškumą ir peikti jį už tai, nors sieloje vertino jo kilnumą bei pasiaukojimą, kuris buvo daugiau nei herojiškas. Kiekvienas gerai suprato kanauninko mintį ir slaptą intenciją.”

Praėjo savaitė. Kiekvienas įtemptais nervais laukė Lietuvos pasiuntinio žadėto išvykimo momento. Vieną dieną įgriuvo vienutėn GPU agentas, perskaitė pavardes turinčiųjų išvykti Lietuvon ir liepė visiems tuojau pat pasiruošti kelionei. Tarp suminėtų pavardžių buvo ir kanauninko Matulionio pavardė. „Džiaugsmu ėmė plakti visų širdys. Sveikino kanauninką, kad važiuoja kartu. Jis gi nuleido akis ir kukliai tarė: Fiat voluntas Dei (tebūnie Dievo valia). Taigi į kanauninko atsisakymą nebuvo atsižvelgta, jis buvo įrašytas Lietuvon išsiunčiamųjų sąrašan, nepaisant jo valios.”

Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt

Palikite savo mintis

Irena Petraitienė „Arkivyskupas Teofilius Matulionis (9): Kelionė į Lietuvą: Triumfo stotys“

Kauno geležinkelio stotis prieškariu

Vagone sveikinimai kaip katedroje

…1933 m.spalio 18-ąją vyskupo Teofiliaus Matulionio ausis pasiekė tuščio perono tylą suardęs pūškuojančio garvežio švilpukas. Artėja valanda, kai po „labai ypatingos asmeninės ir lagaminų revizijos“ vienuolikos kunigų būrys į laisvę žengs pro Maskvos Baltarusijos–Baltijos geležinkelio stoties duris. Kunigai Augustinas, Vladas, Kazimieras – visi iš eilės atsisveikindami ir už rūpestį dėkodami tvirtai dešinę spaudžia atvykusiam palydėti Lietuvos atstovybės Rusijoje patarėjui diplomatui Henrikui Rabinovičiui. Jam, kaip ir ministrui Jurgiui Baltrušaičiui, Lietuvos vyriausybės inicijuotos derybos su Kremliumi buvo vienas ryškiausių diplomatinių žygių. Dvišalių derybų grandinę neoficialiai pratęsė Šventasis Sostas, su kuriuo buvo derinami keičiamų asmenų (kunigų) sąrašai. Nurodymus iš Vatikano gaudavusi Kauno metropolijos kurija savo ruožtu juos perduodavo vykdyti LR URM Politikos departamento direktoriui Stasiui Lozoraičiui. Antai bendromis pastangomis buvo rastas būdas įvykdyti kunigų Vinco Ilgino ir Vitoldo Paškevičiaus norą „kuo greičiau grįžti į savo tėvynę, nes buvo kilę iš Latvijos, ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą ten gyveno“. Žinant, jog šie du kunigai į keičiamųjų sąrašą buvo įtraukti Marijampolės marijonų vienuolyje gyvenusiam arkivyskupui Pranciškui Karevičiui MIC prašant, matyt, kaip atidžiai buvo sekamas derybų pulsas. „Į Lietuvą mus vežė Stolypino vagone (prekinis vagonas su narais iš lentų), – rašė kun. Mykolas Bugenis. – Ten pat už pertvaros buvo Ona Gineitienė, pakliuvusi už Rožinį, ir agronomas Steziblys su vargonininku Jasenausku.“

Rygos arkivyskupas metropolitas Antanas Springovičius buvo įpareigojęs pagarbiai prie Latvijos sienos sutikti iš Rusijos atgabenamus lietuvius, jiems užsakyti specialų vagoną. Latvijos vyriausybė buvo pranešusi vyskupui Juzepui Rancanui, kada traukinys su kaliniais pasieks Indros stotį. Apaštalinis nuncijus arkiv. Antonio Zechini atsiuntė žinias apie kun. Matulionį, o svarbiausia apie jo vyskupystę. Vysk. J. Rancanas telegramavo Latvijos pasienio geležinkelio stočių – Kraslavos, Užvaldės, Juozapinės ir kitų parapijų klebonams apie laukiamus svečius. Daugpilio klebonui Adomui Vyzuliui pavedė stotyje užsakyti jiems pietus.

1933 m. grįžę kaliniai kunigai iš kairės: A. Pronckietis, K. Juršėnas, V. Čegis, V. Paškevičius, V. Ilginis, vysk. T. Matulionis, M. Bugenis. J. Paulavičius, V. Dainys, J. Ladyga

„Ilgokai palaukus, atriedėjo sovietinis traukinys, – rašė sutiktuvių dalyvis, latvių vysk. Antanas Urbšas. – Išlipo iš jo sulysusios kunigų figūros. Apsirengę buvo skudurais. Skurdžiausiai atrodė vyskupas Matulionis, ant galvos kepurė su skylėtu dugnu…“ Latvijos pasienio Indros stotyje Kauno arkivyskupo metropolito J. Skvirecko deleguotas kun. Vincentas Mieleška, Karmelitų bažnyčios klebonas, Lietuvos Steigiamojo, I ir II Seimų narys, bažnytinių jaunimo organizacijų dvasios vadas, pasveikino kalinius ir čia pat, perone, didelės minios akivaizdoje, perteikė Šv. Tėvo palaiminimą. „Aš turėjau garbę ir džiaugsmą pasveikinti tuos išpažinėjus – kunigus Indroje – prie Rusijos–Latvijos sienos. Jaudinantis ir graudus buvo šis senų draugų pasimatymas bei pirmas pasikalbėjimas“, – atsiminimuose rašė vysk. J. Rancanas, Rygos arkivyskupo padėjėjas vysk. Juzupas Rancanas, Latvijos Seimo viceprezidentas, iki 1917 m. buvęs Kunigų seminarijos profesoriumi Petrapilyje.

Su juo kartu atvykusiuosius sveikinęs Rygos kunigų seminarijos inspektorius prof. kun. Aleksandras Novickis pažymėjo: „Išlaisvintųjų susijaudinimas buvo neapsakomas. Ką tik buvę belaisviai, beteisiai, visų skriaudžiami štai atsidūrė vyskupo ir bendrabrolių glėbyje laisvame nuo teroro krašte.“ Įspūdžius apie kitas netikėtas ir įsimintinas akimirkas atsiminimuose yra palikęs kun. Vincentas Dainys. Patikrinęs visų dokumentus, vyskupas J. Rancanas pasikvietė juos į ministerišką Latvijos vagoną ir ten kiekvienam nurodė vietas. Mons. A. Novickis kiekvieną patikrino bažnytiniu požiūriu. „Kai paklausė Teofilių Matulionį, ar jis yra vyskupas, kada ir kieno konsekruotas, gavo teigiamą atsakymą ir paskelbė jo pareiškimą esant tikrą. Po to, sukvietęs visus arčiau, vyskupas J. Rancanas iškilmingai uždėjo jam ant galvos vyskupišką pijusę … „Tuo būdu aš galėjau jį laisvoje Latvijos žemėje pirmą kartą pasveikinti kaip vyskupas ir to paties pašaukimo brolis.“ Tik dabar pasirodė, kad per savo nusižeminimą ir klusnumą vyskupas Teofilius visą laiką sugebėjo taip stropiai saugoti savo vyskupiškąjį orumą, kad tik vienas kun. A. Pronckietis žinojo tą paslaptį, nes dalyvavo konsekracijos apeigose. Jis nustebusiems bendro likimo draugams pareiškė, kad kanauninkas ne nuo šiandien yra vyskupas, bet nuo 1929 metų. Juo buvo jau prieš suėmimą, juo buvo Solovkuose, juo buvo kalėjimo vienutėje. Dabar visiems buvo aišku, kodėl kanauninkas nenorėjo grįžti Lietuvon. Dar prieš tai sklido gandas tarp bendrabrolių, kad kai kurie iš kunigų Rusijoje buvo slaptai įšventinti vyskupais, tačiau niekas nežinojo, kuris yra slaptas vyskupas ir kur gyveno. Dabar visi reiškė savo sveikinimus vyskupui Matulioniui vagone, kaip kokioje katedroje.“

Sutiktuvės

Tolimesnė kelionė į Daugpilį, kaip rašė kun. V. Dainys, buvo ištisas triumfas, kiekvienoje stotyje pravažiuojančiuosius sveikino gausūs tikinčiųjų būriai su savo ganytojais. „ Štai jau ir Daugpilis, čia dar didesnė minia tikinčiųjų pasitiko pravažiuojančius.“ Daugpilyje, kur vyskupui Teofiliui teko lankyti realinę gimnaziją, buvę kaliniai, miesto gatvėmis žygiavo į Šv. Petro šventovę. „Žmonių minia, iš visų pusių apsupusi, lydėjo tą keistą procesiją ir pripildė erdvią bažnyčią, – rašė kan. S. Kiškis. – Pirmoje gretoje žygiavo du vyskupai (J. Rancanas ir T. Matulionis). Vienas vilkėjo kalinio rūbais, siaurais autkojais (bintais) apvyniotomis blauzdomis ir raudona kepuraite ant galvos…“ Paskui gausios prakalbos, gėlės, nuotraukos. Išlaisvintųjų grupės vardu dėkoja vyskupas Matulionis. Po to – iškilmingi pietūs pirmos klasės bufete. Pasak vysk. J. Rancano: „Priėmimo dalyvių akyse žėrėjo džiaugsmo ašaros, bet kartu ir užuojauta tiems, kurie liko kentėti rusų priverstinio darbo stovyklose bei kalėjimuose…Tuo pat laiku nuo Lietuvos pasienio atėjo žinia, kad ten atvykstančių kunigų išpažinėjų laukia katalikų delegacijos, norinčios pasveikinti juos laisvoje tėvynėje. Daugpilio geležinkelio stotyje atsisveikinom su broliais kunigais ir vyskupu išpažinėju Teofilių Matulioniu.“

Obelių pasienio stotis prieškariu

Pirmoje – Obelių – geležinkelio stotyje stovėjo Sovietų Sąjungon mainais už išlaisvintus kunigus ir pasauliečius gabenamų 24 komunistų grupė. Tarp jų buvo ir Antanas Sniečkus, ilgametis LKP vadovas.

Angelaičiai, pavasarininkai, šauliai, skautai, studentai ateitininkai, brolijos, tikinčiųjų būriai ateidavo iškilmingai pasitikti grįžtančiųjų. Dotnuvos žemės ūkio akademijos studentai, traukiniui pajudėjus, užtraukė jaudinančią Rusijos tremtinių dainą „Leiskit į tėvynę, leiskit pas savus, ten pradžiugs krūtinė, atgaivins jausmus. Svetimoj padangėj nemalonu, ne, tėviškėlę brangią vis regiu sapne…“ Čia vyskupas T. Matulionis pirmą kartą iš džiaugsmo apsiverkė. Vėliau „Šaltinio“ korespondentui kalbėjo, kad, lyginant su Rusija, Lietuvos jaunimas pilnas entuziazmo, malonus ir sveikas.

Vakaro violetu gaubiamas Kauno geležinkelio stoties peronas 1933-ųjų spalio 19-ąją alsuote alsavo laukimu. „Bukietų bukietai žydi minioje“, – rašė „Šaltinio“ laikraščio korespondentas S. Daunys (kun. S. Yla). Pagaliau iš tunelio išnyra traukinys. Karo invalidų orkestras užgroja džiaugsmo maršą. „Valio“, – šaukia dvidešimtūkstantinė mina, ore sukasi iškeltos kepurės, ant vagonų krinta žiedai: „Štai pasirodo senas, išvargęs, daug kančių matęs vysk. Matulionis, kunigai, kiti kaliniai. Ašarodami atvykėliai bučiavo gimtąją žemelę.“ Sveikinimo žodį taręs kan. Povilas Dogelis sugrįžusius kalinius nuvežė į Šv. Zitos viešbutį. Vyskupą Teofilių svetingai priėmė Kunigų seminarija. Kauno metropolitas arkivyskupas Juozapas Skvireckas pakvietė pas save kaip brangų asmeninį svečią. Padėkos vizito atėjusį vysk. T. Matulionį mielai priėmė prezidentas A. Smetona.

„Vyskupą kankinį Teofilių Matulionį pažinau tada, kai jis atvyko Lietuvon iš sovietų konclagerio iškeistas su kitais į lietuvius komunistus. Dėl nuovargio, kankinimų bei išgyvenimų konclageryje vyskupo kankinio, kaip ir kitų grįžusių, išvaizda išspaudė kiekvieno juos mačiusio graudžią ašarą. Jų visų išvaizda buvo matyti nuotraukoje, padarytoje Kauno geležinkelio stotyje. Visi stengėmės vysk. T. Matulionį guosti, pamylėti, kad greičiau pamirštų žiaurų bei skausmingą konclagery išgyventą laiką, – rašė generolas Vincas Grigaliūnas-Glovackis. – Man teko būti su Ganytoju drauge keletą kartų. Jis buvo dvasios vadas, o aš – Vyrų Apaštalavimo centro valdybos vicepirmininkas. Vargu ar galima sutikti kuklesnį, tylesnį žmogų už Ganytoją. Jis tik skelbė Dievo žodį, aiškino tikėjimo tiesas. Savo išgyventus skausmus, vargus Sovietuose jis nutylėdavo, o klausiamas stengėsi meiliai nukreipti kalbą į šalį. Beveik kiekvieną šventadienį Ganytojas buvo kviečiamas, maloniai prašomas atvykti į kurią nors vietovę. Reikėjo nustatyti lankymo eilę, nes susidarė labai daug kvietimų.“

„Šaltinis“ rašė apie 1933 m. lapkričio 22 d. Marijampolėje vykusį vyskupo Teofiliaus vizitą, į geležinkelio stotį sukvietusį minias marijampoliečių. Po atviru žvaigždėtu dangumi klaupėsi kankinio rankos laiminamos minios, skambėjo miesto burmistro ir kan. dr. J. Stakausko, kitų jaudinamos kalbos. Ekscelenciją atlydėjus į marijonų vienuolyną, suskambo „Gratulamur Tibi“, brolių choro atliekama giesmė. Tarp laukiančiųjų garbingojo vyskupo marijonų gimnazijoje buvo ten mokęsis kun. Pranas Račiūnas MIC, atsiminimuose rašęs, kad vyskupas įėjo tyliai. Veidas sudžiūvęs, iškankintas. Kalbėjo ramiai. Jo balse nesijautė jokios neapykantos jį varginusiems tikėjimo priešams.

Grįžusieji 1933-siais iš lagerių kunigiškais drabužiais

Atvykęs į kurią nors vietovę, vysk. T. Matulionis laikydavo pamaldas, kalbėjo minioms, jaunimui, teikė palaiminimą ir stiprino savo tautiečius būti ištvermingus savo tikėjime. Pranas Gaida veikale „Nemarusis mirtingasis arkivyskupas Teofilius Matulionis“ rašė, jog atskiro dėmesio susilaukė vysk. T. Matulionio lazda, paprasta, bet įdomaus darbo lazda, kuria, būdamas koncentracijos stovyklose, pasiramsčiuodavo. Panevėžiečiamas paprašius palikti ją kaip suvenyrą miestui, vysk. T. Matulionis sutiko, nors ta lazda jam buvo kartu ir ganytojo simbolis. Lazda buvo perduota miesto muziejui. Kai 1940 m. Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga ir miestų valdymą ėmė tvarkyti komunistų pareigūnai, vedėjas J. Elisonas turėjo daug sunkumų dėl tos vyskupo lazdos. Jis buvo kaltinamas už „priešsovietinę“ dvasią, už „agitaciją prieš darbo liaudį“ muziejuje. Kratų metu muziejuje buvo sunaikinta daug tautotyrinės medžiagos. Todėl nežinoma, koks buvo tolesnis tos suvenyrinės lazdos likimas.

Palaiminimas

Į Lietuvą sugrįžusių vyskupo ir kunigų pirmasis rūpestis buvo pranešti apie tai Šv. Tėvui Pijui XI ir padėkoti už globą, rūpestį, maldas ir palaiminimą. Vyskupas Teofilius kardinolo Eugenio Pacelli vardu pasiuntė šio turinio telegramą: „Vyskupas Matulionis ir dešimt kunigų, buvusių bolševikų kalėjimuose ir ištrėmime, vakar laimingai grįžę į Lietuvą, sudeda prie Šventojo Tėvo kojų sūniškos meilės bei pagarbos jausmus ir visa širdimi Jam dėkoja už maldas, tėvišką palankumą Rusijos krikščionims, o ypač per nunciatūrą mums suteiktą apaštališkąjį palaiminimą. Esame visuomet pasiryžę grįžti į pirmykščius darbus, kai tik į juos pašauks Šventasis Sostas.“

Kiek atsigavęs nuo sovietiniuose lageriuose patirtų kančių, vysk. Matulionis kartu su iš Sovietų Sąjungos irgi grįžusiu buvusiu Vakarų Sibiro apaštalinio vikariato administratoriumi kun. Julijonu Gronskiu 1934 m. kovą išvyko į Romą pasimatyti su popiežiumi. Romos geležinkelio stotyje pasitiko Šv. Tėvo atstovas mons. Caccia Dominioni ir pasveikino popiežiaus vardu. Vysk. Teofilių Romoje pasveikino artimas bičiulis vysk. B. Sloskanas, mons Gioppe, Lietuvos atstovybės prie Vatikano reikalų veikėjas dr. K. Graužinis, būrys lietuvių ir rusų kunigų.

Kitą dieną, kovo 24-ąją vysk. Teofilius buvo priimtas pusvalandį trukusioje popiežiaus Pijaus XI audiencijoje. (Apie tą jaudinantį susitikimą rašė kan. S. Kiškis.) Vyskupui priklaupus, Šv. Tėvas jį pakėlė, atsiklaupė pats ir tarė: „Esi kankinys. Privalai pirmas mane palaiminti.“ Labai gerbdamas Šv. Tėvą ir visada būdamas absoliučiai klusnus, vysk. Teofilius ir šį kartą išpildė nelengvą jam prašymą: uždėjo ant Šventojo Tėvo galvos drebančias rankas ir virpančiu balsu ištarė palaiminimo žodžius. Pasak ten dalyvavusio saleziečio t. J. Gusto: „Vaizdas graudus: visos Bažnyčios Galva klūpo prieš kuklų, suvargusį vyskupą…Ne vienas apsiašarojo. Po palaiminimo vyskupas atsiklaupė prie Popiežiaus kojų…“

1934 m. balandžio 11 d. prel. Domenico Tardini Šv. Sosto atstovą Lietuvoje Antonino Aratą informavo: „Jo Šventenybė vis dėlto pabrėžė, kad J. E. Monsinjorai Sloskans ir Matulionis, o ir Mons. Gronskis sutartinai pareiškė, jog jeigu jiems būtų leista pasirinkti, jie būtų labiau linkę likti kalėjime, nei išvykti iš Rusijos: toks pareiškimas ne tik teikia didžiulę garbę minėtų tikėjimo liudytojų uolumui ir pasiaukojimo dvasiai, bet ir rodo, kokie gilūs yra herojiškiausių kalintų dvasininkų jausmai.“

Viešnagės metu, per 1934 m. Velykas, vyko pal. Jono Bosko kanonizacija, todėl vysk. Teofilius kartu su atvykusiais saleziečiais važiavo aplankyti šventojo gimtinės. Išvykos dalyvis t. Gustas liudijo: „Torino mieste vienas vietinis kunigaikštis pasiūlė vyskupui savo lengvąją mašiną ir pats vairavo. Kai priartėjome prie kun. J. Bosko gimtinės, gal už pusės kilometro ar daugiau išgirdome skambančius bažnyčios varpus, taip buvo reiškiama pagarba vyskupui – kankiniui.“1934 m. balandžio 3d. specialioje audiencijoje Šv. Tėvas priėmęs iš Lietuvos atvykusią Ekscelencijos Matulionio vadovaujamą 78 maldininkų grupę, ją palaiminęs, pažymėjo, jog vyskupo Teofiliaus asmenyje matąs ne tik žydinčio tikėjimo žmogų, bet ir to tikėjimo drąsų išpažinėją – kankinį.

Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt

Palikite savo mintis

Irena Petraitienė „Arkivyskupas Teofilius Matulionis (10): Tarp Amerikos lietuvių“


„Jis buvo panašus į evangelistą…“

„Brangieji! Laimingai, nesirgęs atvykau Geteborgan, Švedijon. Šiandien, rugsėjo 26-ąją 11 val. ryto, išplaukiam tiesiog Amerikon. Laivas puikus, aptarnavimas taip pat geras. Oras gražus. Neužmirškit savo maldose! Dėkui už palydėjimą!“, – vyskupo Teofiliaus laiškas skriejo į Kauną, Pušų gatvėje gyvenančiam Juozui Matulioniui, dvejais metais jaunesniam broliui. Iš Rusijos grįžęs Alantos kapinėse melsdamasis prie mamos Onos Matulionienės kapo, Teofilius Matulionis mintį kreipė ir 1920 m. vasario 16 d. Vilniaus Rasų kapinėse atgulusio vyriausiojo brolio Jono link: „Sesuo Grasilda (kitos motinos) laikė jį geriausiu broliu ir negailėjo jam pagyrų. Jis buvo aukšto ūgio, plačiapetis, su didele barzda…“

Suūžus „Kungsholm“ laivo motorui, tolstant pietvakariniams Švedijos krantams, ant denio buvo matyti tebestovinčių keleivių. Tarp jų du, nuo vėjo skrybėles prilaikantys vyrai. Lietuviai, aukštaičiai, bendraamžiai katalikų dvasininkai. Nuo pirmos pažinties dienos su jį Amerikon lydėjusiu kunigu Dominyku Mikšiu vyskupą Teofilių, galima sakyti, neapleido viską apimantis broliškumo jausmas. Toks suprantamas jam buvo kun. Dominyko apsisprendimas savanoriu stoti į carinės Rusijos kariuomenę, kad padėtų Mandžiūrijos fronte tarnavusiems lietuviams. Šaunuolis. Dvejus metus gyveno Amerikoje, buvo Čikagos šv. Kryžiaus bažnyčios klebonas asistentas. O dabar Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo ir Raudonojo Kryžiaus kapelionas kun. Dominykas Mikšys (pirmasis Kulautuvos parapijos 1940–1954 m. klebonas), visais įmanomais kanalais gaudęs informaciją apie daug kentėjusį ir šventą žmogų, su dideliu džiaugsmu ir asmenine atsakomybe tapo jo kelionės palydovu. Atlanto platybėse gimtųjų namų spingsule žibėjo dviejų lietuvių dvasininkų įsižiebusi bičiulystė.

Kitame vandenyno krante aukštaitis, iš Pasvalio krašto kilęs kun. Magnus Kazėnas, Pitsburgo šv. Kazimiero parapijos klebonas, pranciškonių vienuolyno steigėjas, Amerikos lietuvių katalikų federacijos valdybos iždininkas, taip pat degė troškimu susipažinti su kraštiečiu Sibiro kankiniu, išgirsti gyvą jo žodį. Ir iškėlęs mintį Amerikon pasikviesti vyskupą T. Matulionį, įkūrė gražiai suliepsnojusį organizacinį laužą. Federacijos centro valdyba kartu su Amerikos lietuvių „Kunigų vienybės“ sąjunga paruošė didesnių lietuvių kolonijų, lankymo ir susitikimų programą. Naujojo Džersio Harisono parapijos klebonas kun. Leonas Vaicekauskas vysk. T. Matulioniui atsiuntė „laivakortę“.


Tarp lietuvių kunigų Broktone. Iš kairės sėdi kun. J. Valantiejus, kun. K. Urbonavičius, vysk. T. Matulionis, kun. J. Švagždys, kun. Pr. Juškaitis, stovi kun. Pr. Juras, kun. Pr. Virmauskas, kun. D. Mikšys.

Marijos Kalneliuose, Marias Hills vietovėje, 1926 m. liepą Tarptautiniame Eucharistiniame kongrese dalyvavęs arkivysk. Jurgis Matulaitis MIC įsteigė pirmąją Amerikos Lietuvių kolegiją, rektoriumi paskyręs kun. dr. Joną Navicką MIC. Marianapolyje apsistojusiam vyskupui Teofiliui tėvas Jonas papasakojo apie marijonų kolegijos tikslą: „Apsaugoti lietuvių išeiviją nuo ištautėjimo, paruošti tikybiškai nusistačiusios jaunuomenės.“ Vorčesterio Aušros Vartų lietuvių parapijos klebono, aktyvaus lietuvių visuomenės veikėjo trečiai kadencijai išrinkto „Kunigų vienybės“ sąjungos pirmininko prel. Konstantino Vasio-Vasiliausko sveikinimo kalba, kaip sakytų Seinų seminarijos bendramokslis prel. Mykolas Krupavičius, buvo „trumpa, šilta, simpatinga, patriotiška“.

„Nekantriai laukiau tos valandos, kada teks pamatyti atvykusį Amerikon vyskupą kankinį T. Matulionį, –„Tiesos kelyje“ rašė prel. Kazimieras Urbonavičius-Jonas Kmitas, rašytojas, „Darbininko“ vyr. redaktorius. – Pagaliau sulaukiau. Tai įvyko spalio 16 d. „Kunigų Vienybės“ seime, Marianapolio kolegijoje, Thompsone. Vyskupas laikė pontifikalines Mišias. Kolegijos koplyčia buvo pilna studentų ir Seiman atvykusių kunigų. Visi domėjosi vyskupo išvaizda ir nusiteikimu, sekė kiekvieną jo judesį, gaudė kiekvieną žodį… Reikia stebėtis, kad daug kentėjęs ir sunkenybių išgyvenęs vyskupas išliko ne tik gyvas, bet ir gyvybingas, ir fiziškai stiprus. Kiek ten dvasinės jėgos ir uolaus, viršžmogiško įkvėpimo! Tas dvasios pajėgumas stiprino kankinio sveikatą ir sutaupė fizines jėgas…

Jautėsi, kad vidinė dvasios galybė veržiasi iš jo ir užkrečia visus kažkokia nepaprasta, nenusakoma nuotaika

Kokį įspūdį mums padarė vyskupas Matulionis? Žavintį! Rodėsi, kad tai asmuo, atvykęs iš kito „nežemiško“ pasaulio. Jautėsi, kad vidinė dvasios galybė veržiasi iš jo ir užkrečia visus kažkokia nepaprasta, nenusakoma nuotaika. Sakyti, kad jis malonus, kuklus, nusižeminęs, pilnas meilės ir nuolaidumo – per maža… Išsyk susidaro įspūdis, jog vyskupas Matulionis pirmiausia yra kuklus ir kantrus. Išsiugdyti pastarąją dorybę jam daug padėjo išsilavinti bolševikai!

Stebėtina, kad budelis gali tapti tobulybės ugdytoju! Bet apie savo išgyventas kankynes vyskupas Matulionis kalba labai nenoriai. Iš tiesų jis savo programoje užsibrėžęs kaip tik apie tai nekalbėti… Ir nors Ekscelencija aiškiai varžėsi, bet žmonių prašomas šį bei tą papasakojo… Ir kaip pasakojo! Be jokio įtūžimo, be mažiausio keršto požymio. Jo žodžiai plaukė taip ramiai ir natūraliai, tartum būtų atpasakojęs paprasčiausius gyvenimo įvykius.

Santūriai apibūdino Bažnyčios padėtį Sovietuose, prisiminė vieną kitą asmeninį nuotykį. Jis niekad neužsipuldinėjo savo kalboje sovietinės vyriausybės. Priešingai, kartais netgi teisino rusų valdininkus, sakydamas, kad jiems teko prisitaikyti prie žiaurių įstatymų…

Agitacijos ir propagandos stoka teikė vyskupo žodžiams begalinės svarbos.

Ta agitacijos ir propagandos stoka teikė vyskupo žodžiams begalinės svarbos. Jis buvo panašus į evangelistą, atpasakojantį tragiškiausius įvykius paprasčiausio liudininko tonu. Nereikia nė minėti, kad žmonės viso to klausėsi tiesiog sulaikę kvapą ir įtemptai susikaupę. Ganytojas atliko tikrą misiją, nes labai daug žmonių išėjo iš svetainės susidarę visai kitokią nuomonę apie „darbininkų tėvynę“. Niekam iš jų nė mintis neatėjo abejoti liudininko sąžiningumu.“

„Kalbėtojo kuklumas, džentelmeniškumas, nenoras smerkti…“

„Iš karto buvo nepalankūs: net proklamacijas išmėtė, skelbdami, kad aš šnipas. Tačiau ilgainiui nurimo ir net ateidavo į mano paskaitas.“ Taip vysk. T. Matulionis atsakė į kun. Juozo Prunskio, „Mūsų laikraščio“ redaktoriaus klausimą, kaip komunistai laikėsi Ekscelencijos atžvilgiu.

1934 m. lapkričio 3 d. vysk. T. Matulionis atvyko į Bostoną, vieną didžiųjų lietuvių kolonijų, kur veikė katalikiškos ir kitokios organizacijos, leidžiami laikraščiai. „Keleivis“ tuo metu buvo kovingas socialistinių idėjų skleidėjas, aštriai puolęs apie „Darbininką“ besitelkiančius katalikiškos nuostatos veikėjus, sukėlė tikrą triukšmą: prispausdino šmeižikiškų lapelių, skaudžiai juodinančių vyskupo asmenį. Jis buvo vadinamas šnipu, norėjusiu bolševikus parduoti Pilsudskiui ir Smetonai…

Suprantama, rašė prel. K. Urbonavičius-Jonas Kmita, kad nemažai komunistų sugarmėjo pasiklausyti tariamųjų šmeižtų. „Bet kokia buvo nuostaba, kad vietoj karštos, smerkiančios kalbos išgirdo ramų, objektyvų jau žinomų faktų išdėstymą. Kalbėtojo kuklumas, džentelmeniškumas, nenoras smerkti ir aiškus siekimas kitus asmenis, kur tik galima, pateisinti – visa tai rodyte rodė susirinkusiems komunistams, kad čia yra teisybė, kad pačiam kalbėtojui tartum koktu dėl tokio žmogaus sužvėrėjimo, kokį teko patirti. Vyskupas tyčia ar ne nejučiomis prakalbo į juos kaip į žmones, ir prabudę žmogiški jausmai privertė juos parausti. Išėję iš svetainės komunistai pradėjo smarkiai spjaudytis: „Ką jie pliauškia apie kokius šmeižtus. Jis sakė teisybę…“

„Darbininko“ laikraštis, rašydamas apie susitikimą taip pažymėjo: „Susidarė įspūdis, kad žmogui kančia reikalinga, nes jį taurina, jei tik žmogus pasiduoda vedamas meilingosios Apvaizdos rankos. O įstatymai, kalėjimai, jų viršininkai, kaliniai-draugai, atliekami darbai, negalavimai ir ligos, – visa tai medžiaga Apvaizdos rankose, tarytum šachmatų lenta, kurioje figūras perstato Dievo ranka. Visas vyskupo pasakojimas buvo himnas Apvaizdai, kuri turi savo planų ir dažnai mums nesuprantamu būdu juos realizuoja.“

Vyskupas tyčia ar ne nejučiomis prakalbo į juos kaip į žmones, ir prabudę žmogiški jausmai privertė juos parausti. 

Čikagos socialistinės linkmės, kunigus įpratęs pulti dienraštis „Naujienos“, svečio vyskupo T. Matulionio nepuolė, tik jo lankymosi Čikagoje proga pakritikavo klebonus dėl, jų manymu, nesirūpinimo lietuviškumu: „Todėl, didžiai gerbiamas ganytojau, neapleisk Chicagos, neatsteigęs lietuvių kalbos lietuvių Rymo Katalikų bažnyčiose, užkirsk kelią nutautinimui ir hoodluminimui Amerikos lietuvių jaunimo. Hoodlumėjimas be grynai lietuvių dvasios mūsų Rymo Katalikų bažnyčiose ir mūsų mokyklose, be grynai lietuviškų draugijų ir organizacijų lietuvių jaunimas nutausta, nutolsta nuo religijos ir lietuvybės, hoodlumėja.“ (Kalba netaisyta.)

Broktonas, pasak prel. M. Krupavčiaus, lietuviškų šiaučių ir dzūkų centras. Daug medinių namų. Parapijos klebonas kun. Jonas Švagždys garsėjo savo pamokslais, parapijoje rengė Lietuvos istorijos, kalbos paskaitų ciklus. Vienu metu vadovavo Tautos fondui, pirmininkavo Lietuvių darbininkų sąjungai.

„Gerojo Švagždžio“ vardą kunigas pelnė neatsitiktinai. Savaitę Broktone viešėjęs vyskupas Teofilius, nors susitikimų būta nemažai, tarytum pailsėjo, atsigavo, atsiskleidė nauji pasakojimo bruožai, išryškėjo humoro jausmas, šmaikščiai pasakojant, pvz.: „Senas rusas, iš kurio komunistai buvo atėmę paskutinę ožkelę, nebegalėdamas pragyventi, sumanė parašyti Dievui laišką. Kadangi buvo beraštis, pasikvietė mokantį rašyti berniuką, kuris ir surašė laišką pagal senuko norą: „Dievuli, Tu esi visagalis, gailestingas, neapleidi vargo žmonių, neapleisk ir manęs – pasigailėk ir grąžink man ožkytę, be kurios sunku man senukui išsimaitinti.“ Nunešė senukas laišką į paštą, kurio tarnautojai, perskaitę adresą „Dievui danguje“, nežinojo ką daryti. Nutarė perduoti jį politiniams komisarams. Jie įsakė senukui ateiti į tardymą. Čia vienas jų ėmė barti senuką už jo tamsumą, neišmanymą. Kitas gi tarė: „Kam tu tą vargšą kamuoji! Imkim geriau ir sudėkim jam keletą rublių – tegu nusiperka sau ožką.“ Sudėjo komisarai 25 rublius. Senukas, gavęs tuos pinigus, buvo dėkingas, bet ožkos pirkti negalėjo, nes reikėjo dar kita tiek pinigų. Rašo senukas per tą patį berniuką kitą laišką Dievui: „Geras esi, visagali Dieve, davei man dovanų, tikiu, kad duosi jų ir daugiau. Man dar gerokai trūksta iki 50 rublių – tiek kainuoja ožkytė. Tik nesiųsk daugiau per komisarus, nes jie pusę man siųstų pinigų sau pasiliko!“

Arba štai kitas mielas vysk. Teofiliaus viešnagės Broktone epizodas. Kartą pastebėjo, kad vietinis vikaras kun. J. Petrauskas laiko Mišias laiko be patarnautojo. Atėjo svečias vyskupas ir patarnavo jam per ištisas Mišias. Kun. J. Petrauskas po to didžiavosi, sakydamas savo kolegoms kunigams: „Esu vienintelis vikaras pasaulyje, kuriam per Mišias tarnavo vyskupas.“

„Ačiuokite Aukščiausiam už suteikimą laimės gyventi laisvėje. Nes laisvės vertę gali pilnai įkainuoti tiktai tas, kuriam teko būti nelaisvėje“, – vysk. T. Matulionis kalbėjo Klivlendo lietuviams. Ir čia jis neniekino nei Rusijos, nei ją valdančių bolševikų, o tiktai visus ragino melstis, sakydamas: „Pasaulio Sutvėrėjau, gelbėk Rusiją!“

Pagaliau vysk. T. Matulionis pasiekė išeivijos lietuvių sostinę Čikagą. Priėmimas ir čia buvo ne tiktai nuoširdus, bet ir didingas. Važiavo jis iš vienos parapijos į kitą, stengdamasis aplankyti visas. O jų čia buvo daugiau kaip tuzinas. Priėmimai jose buvo maždaug panašūs. 1935 m. lapkričio 17 d. seserų kazimieriečių akademijos auditorijoje vysk. T. Matulionis kalbėjo: „Kaip vyskupas, aš džiaugiuos Amerikos lietuvių religingumu. Džiaugiuosi, kad senesnioji karta, atvykusi iš Lietuvos, neužmiršo Dievo. O labiausiai mane džiugina jūsų jaunimas, kuris neapleidžia bažnyčios ir taip dažnai artinasi prie šv. Sakramentų. Tai – kunigų, pasauliečių veikėjų ir seselių nuopelnas. Kaip lietuvis, aš džiaugiuos, kad Amerikos lietuviai išlaikė savo tautybę. Patėmijau, kad ne tik senesnieji, bet ir jaunimas rūpinasi tautos reikalais.“

Visus ragino melstis, sakydamas: „Pasaulio Sutvėrėjau, gelbėk Rusiją!“

„Pas mus įsiviešpatavusi nuomonė, kad amerikiečiai tai biznieriai, kad gilesni dalykai jiems nerūpi. Aš pastebėjau visai ką kita: bažnyčios pilnos žmonių, dažnai eina prie komunijos. Ypač pasižymi savo dosnumu švietimo ir labdarybės reikalams. Dėl viso to katalikai laikomi ypatingoj pagarboj. Amerikos lietuviai pasižymi savo religingumu, – duodamas interviu kun. J. Prunskui kalbėjo vysk.T. Matulionis. – Amerikiečių lietuvių jaunimas paprastas, kuklus, padorus. Amerikoj gerbiami dvasiškiai. Nuėjau kartą pas gydytoją, net nekataliką – masoną. Jis ne tik nepaėmė pinigų, bet dar padovanojo akinius.“ Paklaustas, ar visada laimingai sekėsi kelionės, atsakė: „Nieko, gerai. Kartą vos vos sunkiai nesužeidė: bevažiuojant iš Čikagos į Omahą susidūrė automobiliai. Mūsų automobilį gerokai apdaužė, man kiek sužeidė smilkinį, bet didesnių sužeidimų nebuvo.“

1935 m. rugpjūtį Vašingtono nuncijus kardinolas Amleto Cigognani (Vatikano valstybės sekretorius) vysk. T. Matulionį pakvietęs pasisvečiuoti delegatūroje, vėliau pateikė liudijimą: „Pokalbio metu turėjau progos atidžiai stebėti savo pokalbininką, tirti jo nusiteikimą ir pajusti gilius jausmus, kurie virpėjo toje sieloje. Jis man padarė jaudinantį įspūdį. Arkivyskupas Matulionis aiškiai buvo kilni asmenybė, vedama aukštų idealų, stipraus ir tiesaus charakterio. Iš jo kalbos sklido nuoširdus nuolankumas ir labai šviesus tikėjimas. Ryškiai jaučiausi esąs šventojo akivaizdoje, įsitikinusio evangelinio žodžio liudininko artumoje. Turiu prisipažinti, jog per tą didelės atsakomybės laikotarpį dažnai maldoje kreipiausi į arkivyskupą Matulionį, kad per jo tarpininkavimą, sekdamas šio Šventojo Ganytojo pavyzdžiu, gaučiau uolaus pasiaukojimo Kristaus Bendrijai dovaną ir dvasinės ramybės malonę net ir sunkiausiais atvejais. Tiksliai atsimenu, jis man sakė, jog visada, net ir sunkiausio darbo bei didžiausių kančių metu, savyje išlaikė ir giliausią pasitikėjimą Viešpačiu. Jis tą ramybės dovaną priskyrė Dievo gailestingumo malonei.“

Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt

Palikite savo mintis

Irena Petraitienė „Arkivyskupas Teofilius Matulionis (11): Piligrimystė Šventojoje Žemėje“

Niujorkas – Egiptas – Jeruzalė

Plast – vyskupas Teofilius pakėlė akis į staiga nuo stiebo nėrusį baltą paukštį. Tolumoje boluoja kalnagūbriais raižytas Šventosios Žemės krantas. Neužilgo Jaffos, arkos po didžiojo potvynio statytojo Nojaus sūnaus garbei pavadintas uostas, piligrimams atkels vartus ir jie su kun. Dominyku Mikšiu pagaliau žengs žingsnį…

Viduržiemio jūros toliuose nutolo Egipto žemė, Aleksandrija, Kairas, kur 1936-ųjų kovo vidury iš Niujorko atplaukusius du lietuvių dvasininkus kelias savaites nuoširdžiai globojo Egipte Lenkijos konsulo pareigas ėjęs Rusijos lenkų katalikas. Viešnagė buvo labai turininga, jam padedant, aplankytos tik svajonėse regėtos su senąja bibline praeitimi susijusios vietos. Vysk. Teofilius šyptelėjo, prisiminęs vienoje Aleksandrijos mokykloje sutiktą išpūstomis akimis vaikiuką, tvirtinusį: „Aš lietuvis“. Pasirodo, kad lietuvė buvo jo už arabo ištekėjusi motina.

Balandžio 5-osios rytas, laivui prisišvartavus Jaffos uoste, buvo skaidrus lyg daugiabalsis tylus skambėjimas. Gal Šventoji Žemė šitap sveikinasi su ją išvysti troškusias piligrimais, gal taip iš džiaugsmo spurda jų širdys? Dar valandėlė, kita ir atsivers Jeruzalė. Iš Evangelijos žinoma, kad nuo Jeruzalės į pietus iki Ain-Karim Marijai pas Elzbietą teko keliauti per derlingą Esdrelono lygumą, per gražius Judėjos kalnus, per gražiausių vaizdų ir ramių bei religingų gyventojų šalį.

„Patarčiau visiems, kas tik gali, aplankyti Šventąją Žemę Matai tas vietas, kur vaikščiojo ir gyveno Išganytojas“

Ain Karime netoli šaltinio, kur įvyko Marijos ir Elzbietos susitikimas, pastatyta puošni „Apsilankymo“ bažnyčia, kurioje meldėsi atvykęs vysk.T. Matulionis ir jo palydovas kun. D. Mikšys. Abu jie, Švč. M. Marijos Širdies garbintojai, iš Niujorko į Egiptą plaukusiame dideliame laive vakarais visiems kartu keliavusiems katalikams prie specialiai įrengto altoriaus aukodavo šv. Mišias. Maldas ir litanijas skaitė iš XIX a. parengto maldyno „ Aukso altorius.“ Litanijai „apie Paną švenčiausią“ tardamas kreipnius vadovavo vysk. Teofilius: „ …Pana išmintinga… Pana Garbės gadna… Pana Pašlovinta… Pana daug galinti… Pana Loskavoji… Pana Viernoji… Zelkore Teisybės… Stalyčia Išmintybės… Priežastie mūsų linksmybės…“

„Apsilankymo“ bažnyčios šventoriuje jiedu, išgyvendami Marijos nuolankumą, jos išmintį ir tikėjimą Dievu, skaitė ant specialių plokščių daugeliu kalbų, tarp jų ir lietuviškai, pagal seną vertimą užrašytą Marijos giesmę „Magnificat“: „Mano siela garbina Viešpatį. Ir mano dvasia džiaugiasi Dievuje, mano Išganytojuje, nes Jis pažvelgė į savo tarnaitės žemumą. Štai dabar visos kartos vadins mane palaiminta. Nes didelių dalykų padarė man Galingasis, kurio vardas šventas. Jo gailestingumas iš kartos į kartą tiems, kurie Jo bijo. Jis parodo savo peties galybę, išsklaido tuos, kurie puikūs savo širdies mintyje. Jis numeta nuo sosto galiūnus ir išaukština žemuosius. Alkstančius jis pripildo gėrybių, o turtuolius paleidžia tuščius. Jis palaikė savo tarną Izraėlį, atsimindamas savo gailestingumą. Taip kaip buvo kalbėjęs mūsų tėvams ir jų vaikų vaikams per amžius.“

Vysk. Teofilius pažymėjo, kad Šventojoj Žemėj jaučiama ypatinga ramybė tose vietose, kurios Šv. Motiną primena, Nazarete, Karmely. „Patarčiau visiems, kas tik gali, aplankyti Šventąją Žemę Matai tas vietas, kur vaikščiojo ir gyveno Išganytojas, – sakė vysk. Teofilius,– kvėpuoji tuo pačiu oru, sieloje sukyla ypačiai stiprūs išgyvenimai…“

„Alyvų daržely yra dar užsilikę 8 medžiai. Sakoma, kad jie nuo Kristaus laikų, bet gi tai atžalos Kristaus laikais augusių medžių.“

Betliejuje, pastebėjo vysk. Teofilius, labai prasmingas žemas siauras įėjimas į „Jėzaus Gimimo“ baziliką. Jis simbolizuoja tai, kad ten, kur Dievas nusižemino tapdamas vienu iš mūsų, žmogus turi įžengti su nuolankumu, kurį išoriškai išreiškia pasilenkdamas. Po presbiterija esančioje grotoje yra altorius, kur sidabrinė žvaigždė lotyniškai skelbia: „Čia iš Mergelės Marijos gimė Jėzus Kristus“.

Kristaus kapas Jeruzalės Kristaus kapo bazilikoje

Apie Kristaus kančios vietas – Golgotos arba Kalvarijos kalną ir Kristaus Karsto šventovę vysk. T. Matulionis taip pasakojo: „Dabar tas kalnas ir pakalnėj grabas yra bažnyčios viduj – pastatyta bažnyčia apgaubia kalną ir karstą. Prie grabo pirmą Velykų dieną laikiau šv. Mišias. Tebėra dar urvas, kur Kristus buvo palaidotas. Ant laidojimo vietos laikomos šv. Mišios. Naktį iš Didžiojo Ketvirtadienio į Penktadienį ėjome melsdamiesi tomis vietomis, kur Kristus iš Paskutinės vakarienės kambario ėjo į alyvų darželį. Toje vietoje, kur Kristus prakaitavo besimelsdamas, dabar yra bažnyčia. Alyvų daržely yra dar užsilikę 8 medžiai. Sakoma, kad jie nuo Kristaus laikų, bet gi tai atžalos Kristaus laikais augusių medžių.“

Visa anuometė Palestina, pasak prel. Pr. Gaidos-Gaidamavičiaus, vysk. Teofiliui buvo Kristaus žemė, kalbanti apie kančios ir pasaulio atpirkimo misteriją. Tačiau „Kristaus Karsto“ bazilika, Golgota, dvelkė ypatingu šventumu: „Ten Kristaus kančios pėdsakai kalbėte kalbėjo jam, Kristaus mokiniui bei Jo kančios dalininkui, aukos kalba. Ta aukos dvasia vysk. T. Matulionis gyveno ir Sibire, bet čia ji prabilo nuostabiu artumu. Jo širdyje ryškėjo kančios džiaugsmas, nes artimas dalyvavimas Kristaus kančioje veda ir į triumfuojantį Prisikėlimą, kuriame sušvinta slėpiningoji kančios prasmė.“

 „Jeruzalėj lietuviams būtinai reikėtų savo kampelio ir savo atstovybės.“

Lankydamas Alyvų kalne esančioje bazilikoje „Pater „Noster“ („Tėve mūsų“) vysk. Teofilius tarp 47 pasaulio kalbų, kuriomis užrašyta ši Viešpaties malda, pasigedo lietuviško užrašo. O vietos dar yra, nebrangiai kainuotų — kokius 200 dolerių. Taip vysk. Matulionio iniciatyva šventovėje atsirado ir lietuviškas „Tėve mūsų “ maldos tekstas. Rūpėjo jam ir platesnio masto dalykai, būtent, lietuvių tautos atstovavimas Šv. Žemėj. Jau lankydamasis Amerikoje susidūrė su mintimi Jeruzalėje steigti lietuvišką vienuolyną ar šventovę. Buvodamas Šv. Žemėj pats pamatė, kad to labai trūksta. Be to, ir jo palydovas kun. D. Mikšys tam pritarė.

Grįžęs į Lietuvą, vysk. T. Matulionis pareiškė: „Jeruzalėj lietuviams būtinai reikėtų savo kampelio ir savo atstovybės. Ten veik visos tautos turi savo užeigos namus, neturi tik vieni lietuviai. O jei ten būtų kokios sesutės vienuolės, tai, prireikus, būtų pas ką sustoti, kur gauti patarimų, nurodymų. O ir šiaip būtų daug mieliau savą žmogų suėjus negu turėti reikalų su svetimaisiais. Amerikos lietuviai iškėlė mintį, kad reikėtų Jeruzalėje lietuviams nusipirkti žemės sklypą ir pasistatyti nuosavą vienuolyną ar bažnytėlę. Amerikos lietuviai katalikai tam sumanymui karštai pritaria. Pastatymas tokio nedidučio būsto, kad sesers galėtų išgyventi ir laikyti turistams kelis kambarius, kaip išskaičiavus pasirodė, atsieitų, palyginti, nelabai brangiai — koki 20-25tūkst.dol. Tat labai svarbus dalykas, reikėtų kam nors jį, susižinojus su amerikiečiais, įvykdyti“.

Kitam korespondentui vysk. T. Matulionis prasitarė, kad to sumanymo vykdymas tiek pasistūmėjęs, jog vienas inžinierius net planą sudarė, kaip ten galėtų įsikurti maža lietuvių kolonija.Tam reikalui vysk. T. Matulionis Amerikoje buvo gavęs ir aukų. Pasak kun. M. Urbonavičiaus, MIC, liudijimo prel. Pr. Gaidai-Gaidamavičiui, kai kurie Amerikos lietuviai, sužinoję apie tokį pakeitimą, pareiškė nepasitenkinimą. Vysk. T. Matulionis, atsiliepdamas į tokią pastabą, paskelbė viešą laišką, kuriame atsiprašė aukotojų ir pažadėjo grąžinti lėšas tiems, kurie to pageidaus. Esą jis rinksiąs lėšas Lietuvoje ir grąžinsiąs amerikiečiams, aukojusiems kitam projektui. Niekas betgi iš anų aukotojų nesikreipė ir grąžinti neprašė.

Taip ir liko anas lietuvių atstovybės planas Šv. Žemėj neįvykdytas, tačiau paskirų tautiečių joje visuomet buvo. Po Antrojo Pasaulinio karo Jeruzalėje, pranciškonų vienuolyne, ilgą laiką gyveno brolis Jeronimas Petrauskis, OFM, ir kun. Tarcizijus Garbukas, OFM. Pastarasis keletą metų dirbo kaip Kristaus Karsto ir Alyvų kalno šventovės lankytojų vadovas. Jiedu gana daug pasitarnavo savo tautiečiams, atvykstantiems lankyti Šv. Žemės.

Grįžtant – pas Šventąjį Tėvą

Grįždamas iš svajotos piligriminės kelionės vysk. Teofilius aplankė Apaštalų Sostą:„Romoje gavau privatinį priėmimą pas Šv. Tėvą, o vėliau dar teko dalyvauti dviejuose bendruose priėmimuose. Šv. Tėvas atrodo labai išvargęs. Žiemą buvo peršalęs. Dar vis neatsigauna. Nors gyvumo netrūksta – prakalbas sakė po valandą, pabrėždamas reikalą katalikams būti vieningiems, budėti, nes atėjo laikai, kada žmonės, prisidengdami katalikais, skelbia nekatalikiškas mintis. Ypač perspėjo saugotis komunizmo. Liepė sugrįžus perduot visiems sveikinimus ir linkėjimus, ypač jaunimui ir vaikams“.

Tuo metu Romoje buvo surengta tarptautinė spaudos paroda. Vysk. T. Matulionis džiaugdamasis, kad Šv. Tėvas parodė didelį palankumą lietuviams ir pats lietuvių skyrių atidarė, pasakojo: „Parodoj yra apie 30 lietuvių spaudos darbininkų fotografijų. Iš jų sudaryta Gedimino stulpai su kryžiumi ant viršaus. Viena siena išklijuota katalikiškų laikraščių pirmaisiais puslapiais. Jie visi nudažyti švelniomis trimis tautinėmis spalvomis (raidės permatomos). Sienoje yra žemėlapių, kur pažymėtas ir Vilnius. Nuo žemėlapiuose pažymėtų miestų eina siūlais iki tame mieste leidžiamų laikraščių, sudėtų čia pat ant stalo. Lenkai, kiek girdėjau, vis dėlto nepatenkinti lietuvių skyriumi, kad žemėlapiuose yra ir Vilniaus kraštas, su pažymėtais jame leidžiamais lietuviškais laikraščiais…“

Visoje toje kelionėje, Pr. Gaidos-Gaidamavičiaus nuomone, vysk. T. Matulionis pasireiškė kaip krikščionis piligrimas ir lietuvis, kuriam rūpi ne tiktai misteriškoji Kristaus viešpatija, bet ir krikščioniškąja dvasia gyvenanti kasdienybė.

Bernardinai.lt

Palikite savo mintis

Irena Petraitienė „Arkivyskupas Teofilius Matulionis (12): „Mes turėjome tėvą“

Kauno Šv. Mikalojaus (benediktinių) bažnyčia.

Susitikimai žaliojoje auloje

Atokvėpio valandėlei kartų kartas kvietusi Kunigų seminarijos sodo vešli žaluma ir vyskupui Teofiliui Matulioniui karštą 1936 m. liepos vidudienį buvo tikra palaima. „Mūsų laikraščio“ redaktorius kun. Juozas Prunskus, norėdamas pakalbinti iš didelės kelionės į Kauną sugrįžusį vyskupą, skubėjo net dūsaudamas: „Įslinkau į sodelį. Visiška tyla ir ramybė. Sodelio krašte ant suolelio atradau besėdintį Ekscelenciją. Atrodo gerai, saule įdegęs.“

Galėtum pridurti: vidinės šviesos nutviekstas ir žvalumo kupinas stojęs į atsivėrusios vyskupiškosios tarnystės vieškelį. 1933 m., vos grįžęs iš Rusijos ir kiek atsigavęs, arkivyskupo metropolito Juozapo Skvirecko prašomas jis pašventino domininkonų koplyčią Raseiniuose, kėlė mintį apie Šiluvos šventovės atnaujinimą įrengiant čia sakralią aikštę. Dalyvavo Lietuvos I eucharistiniame kongrese, šventinant Kristaus Prisikėlimo bažnyčios kertinį akmenį, kartu su kitais dvasininkais pasirašė Lietuvos paaukojimo Švč. Jėzaus Širdžiai aktą, kurį planuota įdėti į altorių naujai pastatytoje tautos šventovėje.

1934 m. tik grįžęs iš Romos, Kauno arkivyskupo metropolito prašomas, vysk. T. Matulionis lankė Veliuonos ir Krakių dekanatų parapijas, konsekravo Seredžiaus ir Juodaičių šventoves. Grįžęs iš Šventosios Žemės vėlgi su arkivyskupu tarėsi, kuriuos dekanatus galės aplankyti, kokiu būdu greičiau įsitraukti į plačius pastoracijos dirvonus. Amžininkai teigė, kad Kauno visuomenė greitai suprato ir pamilo iš Rusijos grįžusį vyskupą kankinį: jo paprastumas, nuoširdus dėmesys kiekvienam žmogui, atlaidumo šypsnys, netgi aukštaitiškoji alantiškė tarmė („sasuo“, „praajo“) žavėjo ir traukė pašnekovą.

Žaliojoje auloje – seminarijos sodelyje – nuodėmklausiui vysk. T. Matulioniui pro šalį praeidami iš tolo pagarbiai linktelėdavo klierikai. Seminarijos profesorius apaštališkasis protonotaras dr. Aleksandras Grigaitis grįždamas į Aukštąją Panemunę visada užsukdavo į sodelį, bene pamatys…

„Tėveli“, – staiga pasigirsta vysk. Teofiliaus, kuris visus kunigus tėveliais vadindavo, džiugus balsas: nors valandėlę vėl pasikalbės su Jeruzalės Biblijos akademijoje studijavusiu prof. A. Grigaičiu, mintimis vėl sugrįš į brangias Šventosios Žemės vietas.

1934 m. balandį vysk. T. Matulioniui ruošiantis su padėkos vizitu aplankyti popiežių Pijų XI Kauno dvasininkai broliškai juo rūpinosi. Katedros klebonas kan. Povilas Dogelis padėjo tvarkyti įvairius oficialius reikalus, lydėjo į fotoateljė, prot. A. Grigaitis atnešęs savo paltą prašė pasimatuoti. Tinka? Tik vieną žodį „dovanoju“ taręs palinkėjo geros kloties.

Kunigų seminarijos sode.

Aukštojoje Panemunėje, kur 1926 m. pakeitęs vysk. J. Staugaitį A. Grigaitis klebonavo, vysk. Teofilius arčiau susipažinęs su Vilkaviškio vyskupu Antanu Karosu suprato jo nuosaikesnę laikyseną tautininkų valdžios atžvilgiu: konflikto su valdžia didinimas gali destabilizuoti šalies politinę padėtį, o tuo pasinaudotų Maskvos finansuojami vietos komunistai.

Karmelitų Šv. Kryžiaus parapijos klebonas kun. Vincentas Mieleška 1933 m. spalio 17-ąją Indrajos geležinkelio stotyje laukdamas Maskvos traukinio perskaitė šv. Tėvo apaštalinį palaiminimą ir perdavė arkivyskupo J. Skvirecko sveikinimą, taip pat žinojo, kur pamiltojo ganytojo ieškoti.

Vysk. Teofilių ir kun. Vincentą labiausiai suartino rūpinimasis jaunimo krikščioniškuoju ugdymu. Brolijos, draugijos, organizacijos ir jų veikimo būdai buvo pati aktualiausia tema. Arba šv. Don Bosko, kuris jiems, kaip ir daugeliui devynioliktojo amžiaus antrosios pusės jaunuolių, buvo kelrodė žvaigždė. Išgirdęs, kad Vytėnuose saleziečio kun. Antano Skelčio įkurtas saleziečių institutas per kelerius metus pelnė „Vytėnų pasakos“ vardą, vysk. Teofilius, kun. Vincento Mieleškos lydimas, patraukė Jurbarko kryptimi. Būta didelio abipusio džiaugsmo…

Lietuvos Krikšto jubiliejaus intencija

Artėjo 1936 m. rugsėjo 8-oji, seserų benediktinių įvilktuvių ir įžadų diena. Visoms, kaip atsiminimuose rašė vienuolyno tuometinė vyresnioji sesuo Agnietė Čyžaitė OSB, būtų malonu, jei dalyvautų JE vysk. T. Matulionis. Bet kaip jo to prašyti? Lyg nedrąsu, nes visų laikomas nepaprastu, šventu vyskupu.

„Visos norim, tai reikia eiti ir prašyti. Nuėjom. Jo Ekscelencija Kauno kunigų seminarijos sodelyje kalba brevijorių. Vadinasi, turime palaukti. Laukiam, o širdis dreba: kaip čia geriau pradėti reikalą? Atėjo Jo Ekscelencija – ramus, paprastas, tėviškas. Jam ištarus keletą žodžių, dingo visa mūsų baimė. Pareiškėm savo norą ir gavom tokį atsakymą: „Taip, seselės, mielai aplankysiu jus brangioje jūsų šventėje.“ Labai patenkintos išėjome. Eidama galvojau, kad mažiausiai reikia varžytis šventų žmonių, nes buvimas kartu su jais sudaro savotiškai malonią nuotaiką ir dvasiškai praturtina.“

1936 m. rudenį atleidęs kun. J. Meškauską iš Šv. Mikalojaus bažnyčios rektoriaus pareigų, arkivyskupas J. Skvireckas prašė, kad tą bažnyčią globotų vyskupas T. Matulionis, ir suteikė jam visus įgaliojimus rūpintis seserų benediktinių dvasiniais reikalais. Metropolito prašomas, vyskupas 1938 m. rugpjūčio 8 d. priėmė novicijas į šv. Benedikto regulą. Taigi jis tapo tikruoju Kauno Šv. Mikalojaus (benediktinių) bažnyčios šeimininku.

Tarp benediktinių.

„Ekscelencija, pas mus?! Ar gali būti? Tas didelis džiaugsmas pynėsi mūsų maldose, darbuose ir kalbose. Su nuoširdžia, pakilusia nuotaika rengėmės priimti Jo Ekscelenciją į savo namus“, – vienuolių džiaugsmą ses. Agnietė išliejo savo dienoraštyje.

Atėjo lauktoji diena. Kuklios Jo Ekscelencijos sutiktuvių iškilmės. Dalyvavo nemažas būrelis dvasininkų ir visų vienuolynų atstovai bei atstovės. Mūsų vienuolyno gyvenime tai buvo didi palaimos diena. Sveikinimo kalbose visi džiaugėsi kartu su mumis.

Visos dėkojom, kad sutiko mus globoti. Bet Jo Ekscelencija buvo lyg susirūpinęs, neramus. Kodėl? Tai paaiškėjo iš jo kalbos, kurioje kreipdamasis į visus svečius ir į mus, be kita ko, pareiškė: „Aš labai noriu padėti seselėms, bet kartu ir bijau – niekad nebuvau vienuolyno kapelionas. Buvau tik paprastas parapijos kunigas. Galbūt nesugebėsiu būti joms naudingas. Pasimelskite už mane visi, kad Dievas man padėtų.“ Išgirdus tokį nuolankų Jo Ekscelencijos žodį, daugelio akyse pasirodė ašaros, o mumyse kilo dar didesnė pagarba ir atsidavimas savo Ganytojui.“

1937 m. Lietuvos krikšto 550-osioms metinėms paminėti buvo numatyta Kėdainiuose surengti Kauno arkivyskupijos Eucharistinį kongresą. Tam reikalui sudaryti du komitetai: vienas Kėdainiuose (pirm. kan. A. Pranckietis), kitas – Kaune, kuriam arkivyskupo J. Skvirecko prašomas pirmininkavo vysk. Teofilius. Komiteto darbe dalyvavę Katalikių moterų draugijos pirmininkė M. Galdikienė, VDU prof. J. Eretas, kun. S. Ūsoris, prof. Pr. Dielininkaitis, kompozitorius K. Kaveckas ir kun. V. Byla taip pat pritarė vysk. Teofiliaus idėjai – Krikšto jubiliejaus proga Šv. Mikalojaus (benediktinių) bažnyčioje įvesti amžinąją Švč. Sakramento adoraciją. Sudarytas vysk. T. Matulionio vadovaujamas komitetas išleido katalikiškajai Lietuvos visuomenei skirtą atsišaukimą: „550 metų katalikiškos Lietuvos ir 20 metų Laisvos Tėvynės sukaktims įamžinti kilo mintis pastatyti šventą paminklą, malonų Dievui ir brangų Tėvynei, iš kurio plauktų dangaus palaima mūsų šaliai. Tuo tikslu įvedama Amžinoji Švč. Sakramento Adoracija laikinojoje sostinėje Kaune, senutėje Šv. Mikalojaus (benediktinių) bažnyčioje, kuri turi geriausias tam reikalui sąlygas: yra arti miesto centro ir toli nuo miesto triukšmo. Kad ši bažnyčia būtų pritaikyta tokiam kilniam tikslui, reikia ją tinkamai suremontuoti – papuošti, įvesti šildymą ir t. t. Specialistų inžinierių skaičiavimu, tam reikalinga apie 90 000 litų.“ Visa Lietuva gyvai atsiliepė į šį kvietimą, ir per keletą metų benediktinių šventovėje buvo įrengtas centrinis šildymas, pati bažnyčia suremontuota, išgražinta ir pritaikyta amžinajai Švč. Sakramento adoracijai.

Vizitacijoje.

Laiške savo artimam bičiuliui kun. Vincentui Dainiui vysk. Teofilius rašė: „Norėčiau užbaigti šventovės atnaujinimą, kur vyksta perpetua adoratio Sanctissimi Sacramenti (Amžinoji Švč. Sakramento adoracija). Lietuvoje kol kas tai vienintelė vieta, kur prieš išstatytą Švč. Sakramentą nuo 6 val. ryto iki 8.30 val. vakaro lietuvių tautos vardu meldžiame Išganytoją: kad Jėzus Kristus būtų geriau pažintas, pagarbintas ir mylimas; kad būtų galima satisfacere pro commissis iniuriis (atlyginti už padarytus įžeidimus); kad būtų padėkota Švenčiausiajai Išganytojo Širdžiai už Jo globą mūsų tėvynei ir kad išprašytume daugiau šventumo mūsų tautai. Kiekvieną dieną vakarais kalbame vieną šv. Rožinio dalį už tėvynę. Mūsų laikais reikia kuo daugiau ir uoliau melstis.“

„Mes turėjome Tėvą“

„Didelis buvo Jo Ekscelencijos nuopelnas, kad neilgai trukus mūsų šventovė tapo mylimiausia visame Kaune, uoliai lankoma įvairaus luomo, amžiaus ir profesijos žmonių“, – rašė ses. Agnietė. Kun. Pranui Račiūnui MIC įsiminė: „Dažnai tekdavo jį matyti ramiai susitelkusį, kalbantį rožinį ar brevijorių, bet kuriuo metu patarnaujantį norintiesiems prieiti išpažinties. Su maloniu šypsniu sutikdavo einantį adoruoti…“

Visi ėjo garbinti Švenčiausiojo, bet uoliausias lankytojas buvo pats vyskupas T. Matulionis. Ištisą dieną užimtas įvairiais reikalais, daugelio trukdomas, vis dėlto rasdavo laiko dažnai aplankyti Jėzų Švenčiausiajame Sakramente. Ses. Agnietė atsiminimuose pažymėjo: „Dažnai žmonių žvilgsniai krypdavo į besimeldžiantį vyskupą. Žiūrint į jį stiprėjo noras melstis, melstis taip, kaip jis meldžiasi. Tos kilnios ir patraukiančios Jo Ekscelencijos sielos būsenos nesugebėsiu atvaizduoti, todėl ir nebandau. Tik tiek galiu pasakyti, kad jo maldoje nesimatė ypatingų gestų ar garsių atodūsių, tačiau kiekvienas stebintysis jautė, kad rami ir gili meilė Išganytojui daro jį laimingiausią kaip tik čia, šalia Jo altoriaus.

Šventės akimirka.

Jo Ekscelencija ir už šventovės sienų buvo mielas visiems. Jis maloniai prašnekindavo nedrąsų vaiką, suvargusią senelę, nuskurusį vargšą taip, kaip ir didžiuosius Bažnyčios bei tautos vyrus. Jis nežiūrėjo luomų skirtumų, dėl to be skirtumo visų buvo mylimas. Daugelis mums sakydavo: „Laimingos jūs, seselės, kad turite šventąjį pas save!“ Mes tai gyvai jautėme ir iš tikro buvome laimingos. Per tuos porą metų, kuriuos Jo Ekscelencija praleido pas mus, pajutome, kad mūsų vienuolyno dvasia stiprėja ir mūsų skaičius didėja. Jis mokėjo mus surišti Dievo ir artimo meilės ryšiu. Jam rūpėjo mūsų dvasinis ir medžiaginis gyvenimas. Nė vienas įvykis mūsų vienuolyne, skaudus ar džiaugsmingas, neliko Jo Ekscelencijos nepastebėtas ir neatjaustas. Mes turėjome Tėvą, kuris mus mylėjo kaip savo vaikus. Ir mes Jo Ekscelenciją mylėjome kaip vaikai, ypač už dvasinius pamokymus, kuriuos visuomet lydėjo jo paties gyvenimo pavyzdys.“

1938 m. gegužės 25–29 d. Budapešte buvo rengiamas 34-asis tarptautinis Eucharistinis kongresas. Ir iš Lietuvos rengėsi vykti maldininkų grupė. Kongreso pasirengimo komitetui ir grupei vadovauti buvo pakviestas vysk. Teofilius, nariai dr. L. Bistras, kun. V. Mieleška. Komitetas, laikydamas Eucharistinį kongresą atsvara ateistinei propagandai, populiarino šią idėją Lietuvoje. Todėl buvo pageidauta, kad 1938 m. gegužės mėn. pamokslai būtų sakomi marijologinėmis eucharistinėmis temomis, kad būtų meldžiamasi kongreso intencija. Budapešto Eucharistinio kongreso komitetas, sužinojęs, kad dalyvaus lietuvių grupė su vysk. J. Matulioniu priešakyje, labai prašė Ekscelenciją būti gegužės 28 d. sesijoje, vadinamoje „Union Oriental“, ir kartu su Rytų apeigų vysk. P. Būčiu MIC parengti pranešimą.

Paskutiniame prieš Antrąjį pasaulinį karą Tarptautiniame Eucharistiniame kongrese, kurio šūkis buvo „Eucharistija – meilės ryšys“, Šv. Tėvui atstovavo kardinolas Eugenio Pacelli, kitais metais tapęs popiežiumi Pijumi XII. Į šį kongresą suvažiavo per 100 000 žmonių iš viso pasaulio, išskyrus vokiečius, kuriems išvykti iš šalies buvo uždraudęs Hitleris. Tarp dvasininkų čia buvo 15 kardinolų, 33 vyskupai. Tarp jų Lietuvos maldininkų grupei vadovavęs vyskupas Teofilius Matulionis Budapešto organizacinio komiteto rašte buvo vadintas „herojiško tikėjimo išpažinėju.“

Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt

Palikite savo mintis

Irena Petraitienė „Arkivyskupas Teofilius Matulionis (13): „Artėjant Lietuvos okupacijoms“

„…Norėjosi vien tik žiūrėti į garbingą asmenį“

Kelias iki Antalieptės, kur Šventosios upės slėnyje yra Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia ir buvęs basųjų karmelitų vienuolynas, būdavo nusėtas vyskupo Teofiliaus mintimis, maldomis ir atsimininais. 1933 m. kartu iš Rusijos grįžusių kunigų lydimas pirmiausia apsilankė gimtojoje Alantos parapijoje. Naujoje, 1921 m. žemaičių vyskupo Pranciškaus Karevičiaus konsekruotoje Šv. Jokūbo apaštalo bažnyčioje aukojo šv. Mišias, meldėsi prie mamos amžino poilsio vietos, ir išvažiavo į Dusetas. Sūnų širdis atvedė prie kapinėse esančio paminklinio kryžiaus su misingine lentele „ Jurgis Matulionis, 1833–1911.“

Netolimame Baraukos vienkiemyje sergantį tėvą dar spėjo aplankyti, tačiau laidotuvių dieną, deja, kunigas Teofilius, kaip įsakyta, privalėjo būt prie Petrapilio šv. Kotrynos bažnyčios vienuolyno…

Tame pačiame Zarasų krašte, prie kelio Dusetos–Daugailiai išsitiesusi Antalieptė. Ten į kunigų rekolekcijas kvietęs vyskupo laukia parapijos klebonas kun. Antanas Kripaitis ir 1924 m. čia atsikėlę Švč. Jėzaus Širdies kongregacijos seserys. Senojo vienuolyno mūrą pavertusios tikru mokymo centru: po vienu stogu glaudėsi ir naujokynas, ir prieglauda, ir vaikų darželis, ir vidurinė, ir žemės ūkio mokyklos.

Vizitacijoje, tarp seserų širdiečių.

Buvo įrenga koplyčia, kur vyskupui aukojant šv. Mišias, mokiniai giedodavo naujas išmoktas giesmes. Kartą paklaustas, ar patiko šv.Mišių giemės, Eksclencija taip atsakė: „Tų jūsų giesmių gražūs žodžiai, pamaldžios melodijos, gal ir giedate taisyklingai ir gražiai. Bet čia turite pagalbinių priemonių: ir gaidų lapeliai, ir fisharmonija, ir choro vadovas.Kai gyvenau tokiose vietose, kur tų pagalbinių priemonių nebuvo, visi mūsų tautiečiai-tikintys ir netikintys– darniai giedodavo „Pulkim ant kelių“, „Prieš taip Didį’„ „ Jėzau, pas mane ateiki“„ Šventas, Šventas“, „ Dievas– mūsų prieglauda“.Jų reikia išmokyt vaikučius, ruošiamus pirmajai išpažinčiai ir šv. Komunijai.“

Antalieptėje vasaromis vienuolyne rengiamose rekolekcijose dalyvaudavo apie 80 Panevėžio vyskupijos kunigų. „Apie vyskupą-kankinį žinojau iš spaudos ir girdėjau apie jo pietizmą, – atsiminimuose rašė kan. Petras Rauda. – Įėjęs pasisveikino ir sukalbėjo maldą. Pajutau, iš vyskupo emanuoja kažkokie spinduliai. Buvo nuostabiai gera, norėjosi vien tik žiūrėti į garbingą asmenį. Taigi, jei Dievo malonė gyvena žmoguje, kaip ją beslėptumei, ji spinduliuoja į aplinką. Visi tai pajutome. Kalbėjo nedaug – lygiai, paprastai, be jokio patoso. Norėjosi, kad pietūs nesibaigtų greit, kad ilgiau pabūtume su tuo nuostabiu svečiu…

Matyt, tas įspūdis buvo tiek gilus manyje, kad ir pamokose, kai tekdavo kalbėti apie šventumą ar didingumą, mokiniams papasakodavau susitikimą su vyskupu T. Matulioniu Antalieptėje.“

Kauno kunigų seminarija prieškariu.

Vyskupas Teofilius keletą kartų viešėjo Telšių vyskupojoje. „ 1938 m. Telšiuose jis man suteikė subdjakonatą, – pasakojo kun. Valentinas Šikšnys. – Buvo malonus, nuolankus ir visai nepanašus į vyskupą Staugaitį. Rektoriaus kun.prof. Vincento Borisevičiaus kviečiamas aplankė Telšių kunigų seminariją. Jis kalbėjo paprastai ir atsargiai – jam tekę būti virėju, kirsti medžius miške. Mums, kitų paklausus, kodėl vyskupas kalba taip atsargiai, atsakė – gal reikės grįžti į Rusiją…“

Klausimai, kaip pagelbėti didelei Rusijai, kad žengtų į ją Kristus lyg žvitrios kregždės sklandydavo diskutuojant su artimu bičiuliu, tikru pašaukimo ir lemties broliu kun. Mykolu Bugeniu. Su juo Peterburge atlaikytos 1917 m. revoliucijos audros, pareiti „butyrkai,“„ sokolnikai“, „solovkai“… Ir gyvenant Kaune benediktinių vienuolyne, kai 1938 m. vysk. T. Matulionis iš prel. St. Jokūbauskio perėmė Kunigų misijoms remti sąjungos pirmininko vairą, kun. M. Bugenis buvo ištikimas pagalbininkas ir, žinoma, bendramintis. Buvo Kauno Švč. Trejybės bažnyčios vikaras, dirbo Kauno rusų gimnazijoje tikybos dėstytoju, 1934–1936 m. ėjo ir šios gimnazijos kapeliono pareigas,  buvo Kauno kunigų seminarijos dėstytojas.

„Būkime pasiryžę bolševizmą patirti tokį, kokį atsimename iš Rusijos“

1940- ieji. Lietuva sykiais net sulaikiusi kvapą klausėsi prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo dundesio, gaudė iš Rytų grėsme srūvančias žinias. Ką rytojus žada nepriklausomai Lietuvai?

Balandžio 19 d. vyskupas Teofilius Matulionis kviečiamas užimti Lietuvos kariuomenės vyriausiojo kapeliono pareigas.Generolas A. Raštikis atsiminimuose pažymi, jog tomis sudėtingomis dienomis šis faktą jį asmeniškai pradžiugino.Kariuomenės vyriausiais kapelionais buvo tokie iškilūs ir nusipelnę Lietuvai kunigai kaip Antanas Palubinskas (1919–1929), Nepriklausomybės akto signataras kun.Vladas Mironas, ėjęs šias pareigas 1929-1938 m. brigados generolo teisėmis. Vyriausiąjį kariuomenės kapelioną kun. Vladą Mironą 1938 m. paskyrus ministru pirmininku, šias pareigas perėmė kun. Adolfas Sabaliauskas, poetas ir rašytojas Žalia Rūta, žinomas visuomenės veikėjas.

Ketvirtas ir prieškariu paskutinis vyriausias karo kaprlionas – vyskupas Teofilius, didelę sielovadinės tarnystės patirtį įgijęs dar Pirmojo paaulinio karo metais, Už Nevos Vartų jo statomoje Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje į frontą išleisdamas mobilizuotus karius:„ Ksaveras jautėsi esąs akivaizdoje švento vyro, kurio žvilgsnis kiaurai perskrodė jo sielą ir sąžinę. Pagaliau žmogus atgavo pilną ramybę ir sąžinės tikrumą: kunigas jį užtikrino, kad po išpažinties jis bus toks švarus, koks yra buvęs tuoj po Krikšto. Po to Ksaverui niekada nekildavo abejonių dėl šių žodžų tikrumo. Tai patyrė ne tik šie du liudytojai, bet ir šimtai kitų.“

Apaštalinį muncijų arkiv. A. Centozą išlydint. Iš kairės pirmoje eilėje: prel. K. Šaulys, vysk. V. Padolskis, vysk. T. Matulionis, arkiv. J. Skvireckas, nuncijus arkiv. A. Centoza, vysk. V. Brizgys. 1940 m. rugpjūčio 24 d.

1940 m. gegužės 19 d. vysk. T. Matulionis dalyvavo Kauno arkikatedroje vykusiose vyskupo Vincento Brizgio konsekracijos iškilmės. Apaštaliniam nuncijui arkivyskupui Aloizio Centozai, kaip įprasta tokiais atvejais, palinkėjus tapti pirmuoju nepriklausomos Lietuvos kardinolu, buvo nusiritęs komentarų šnaresys, tačiau greitai juos nušlavė atūžusi kruvina istorijos banga – sovietų okupacija. Trečią dieną po rusų invazijos į Lietuvą, birželio 18 d. pas arkivyskupą metropolitą susirinko visi Kauno kapitulos, kurijos ir seminarijos dvasininkai pasitarti, kaip vertinti naują situaciją ir kaip joje orientuotis. Kiekvienas laisvai reiškė savo nuomonę, buvo manančiųjų, jog reikia tikėtis humaniškesnio režimo ir elgesio. Vyskupas Teofilius pritarė, kiti posėdžio dalyviai taip pat neprieštaravo arkivyskupo J. Skvirecko pareikštai pozicijai: „Kol bolševizmas vadinasi senu vardu, būkime pasiryžę jį patirti tokį, kokį atsimename iš Rusijos.“

Praėjus vos dešimčiai dienų nuo okupacijos, birželio 25 d. paskelbtas dekretas, kad Bažnyčia atskiriama nuo valstybės. Pasak vysk. V.Brizgio, komunistams šis žodis reiškia, kad valstybė savo žinion paima visus religinius reikalus. Liepos 6 d. vysk. T. Matuliuonis gavo žinią, kad panaikinta jo vadovaujama karo vyriausiojo kapeliono institucija. Liepos 2-3 dienomis Kaune įvyko Lietuvos vyskupų konferencija, kurioje paskutinį kartą, prieš nutraukiant konkordatą, dalyvavo nuncijus arkiv. A. Centoza. Jis tą pačią dieną ilga telegrama Vatikanui pranešė apie esamą Bažnyčios Lietuvoje padėtį, perdavė vyskupų ištikimybės pareiškimą Šv. Tėvui ir prašymą, kad neužmirštų Lietuvos ją ištikusioje nelaimėje. Apie reikalus, kurių liudininku buvo vyskupas Teofilius, vysk.V. Brizgys atsiminimuose rašė: „Apaštališkasis Nuncijus, pakartotinai valdžios spaudžiamas apleisti rezidenciją, pagaliau kreipėsi į arkivyskupą J. Skvirecką pagalbos.

Pasitarę jam pasiūlėme užleisti kunigų seminarijos rektoriaus kan. Prano Penkausko butą. Nuncijus patyrė daug vargo, kol gavo komunistų valdžios leidimą išsivežti iš buto savo asmeninį inventorių ir archyvus. Komunistai norėjo išvaryti jį į gatvę tuščiomis rankomis, kaip netrukus pradėjo elgtis su Lietuvos gyventojais. Banke buvęs nunciatūros indėlis buvo sekvestruotas ir, nors diplomatiniam atstovui, valdžia neleido to indėlio išimti.“

Arkivyskupas J.Skvireckas, vyskupai V.Brizgys, T. Matulionis, V. Padolskis su grupe kitų miesto dvasininkų rugpiūčio 24 dieną susirinko į Kunigų seminariją atsisveikinti su Lietuvą paliekančiu apaštališkuoju nuncijumi arkivysk. Aloizu Centoza.„Iš pasaulinės valdžios žmonių niekas nepasirodė, išskyrus kelis seklius civiliniais rūbais. Jie visą laiką sukinėjosi seminarijos kieme, prie vartų.“ Taip atsiminimuose rašęs vysk. Vincentas Brizgys, visada sulaukdavo vyskupo Teofiliaus dvasinio pastiprinimo: „Aš gyvenau su juo per pirmąją rusų okupaciją Lietuvoje 1940-41. Jis visuomet buvo drąsus, perspėjantis savo žmones, ypač jaunimą, saugotis komunizmo. Visiems Europoje, net ir Rusijoje, jis buvo stiprybės simbolis ginant tikėjimą nuo komunistų.“

Institutum Russsicum

„Taip, ačiū Dievui, visi mūsiškiai likome gyvi, sveiki ir gyvename senose vietose. Bet, jei per vieną kitą savaitę nebūtų atėjusi vokiečių kariuomenė, būtume neišvengę pavojaus – daugelis mūsų buvo įrašyti į sąrašus ištremti arba net ir gyvybės netekti. Aš rašiau į Romą, kad esu pasiruošęs grįžti į Rusiją dirbti, jeigu, žinoma, tai matys reikalinga…, –“  vyskupas Teofilius rašė į Vokietiją emigravusiam, Solovkų lageryje sutiktam draugui kun. Vincentui Dainiui. Pasitaręs su arkiv. J. Skvirecku ir gavęs jo pritarimą, 1941 m. rugsėjo 22 d. rašė Šv. Tėvui, prašydamas leisti jam grįžti į savo darbą Rusijoje; paminėjo tris kunigus Lietuvoje iš Leningrado srities (M. Bugenį, V. Čegį ir A. Pronckietį) ; pridėjo sąrašą per 20 kunigų, anksčiau dirbusių Rusijoje, o dabar esančių Lietuvoje ; kėlė mintį, kad gal rastųsi šiam misijų darbui kunigų iš pačių rusų.„

Su vysk. Teofiliumi Į Rusiją apaštalauti pasiryžę grįžti kunigai A. Pronskietis, M. Bugenis, V. Čiegis.

„Nors mano amžius jau silpsta, tačiau, kiek leidžia jėgos, esu pasirengęs imtis apaštalavimo Rusijoje, kur iki tremties praleidau savo jaunystę ir brandą. Aš kiekvieną akimirką esu pasirengęs grįžti prie savo ankstesnių pareigų. Jeigu Tavo Šventenybei atrodys, kad mano sugrįžimas reikalingas ir naudingas, meldžiu, kad galėčiau grįžti. Tavo Šventenybei už tai nuolatos dėkosiu.’’

1941 m. spalio 4 d. Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Luigi Maglione vysk.T. Matulioniui atsiuntė atsakymą: Apaštalų Sostas sutinka, kad būtų organizuojamas misijų darbas tose srityse, kurios prieš 1939 m.priklausė Sovietų sąjungai: Šventasis Tėvas prašo iš kunigų, kadaise dirbusių Rusijoje ir dabar norinčių ten sugrįžti, imti tik tuos, „kurie teikia vilčių, kad savo kunigiškąsias pareigas atliks vertai ir vaisingai.“ Visiems tokiems kunigams suteikiamos ypatingosios teisės (jos surašytos ant atskiro lapo). Apie savo darbą Rusijoje Apaštalų Sostas prašo informuoti ir palaikyti ryšį laiškais. „Gavau Jo Šventenybės sutikimą ir palaiminimą. Bet nelaimė yra ta, kad Leningrado vikariatas, išskyrus Pskovą ir Sebežą, dar bolševikų rankose. Be to, Pskovas dar yra karo zonoje, pašaliniams įvažiavimas uždraustas“, – pasidalijo žinia laiške kun. Vincentui . 
Lietuvos episkopatui pritariant, vysk. T. Matulionis parengęs Rusijos misijų programą, išdėstė savo 1941 m. spalio mėn. išsiuntinėtame laiške.

Panevėžio vyskupui K. Paltarokui rašė: „Apvaizdai lemiant, nelaimingai rusų tautai po ilgų kančių ateina šviesesni laikai. Vokiečių vyresnybei leidžiant, į narsiosios Reicho kariuomenės užimtąsias teritorijas pradeda vykti katalikų kunigai (…). Jau išmušė valanda pradėti didįjį darbą – vienon avidėn po vieno Ganytojo valdžia burti gausias Rusijos tautas .“ Paremdamas vysk. T. Matuliono iniciatyvą, vysk. K. Paltarokas kreipėsi raštu į savo vyskupijos dekanus, prašydamas atsiųsti vyskupijos kurijai atliekamus liturginius rūbus, indus, knygas, surengti sekmadienines rinkliavas misijų reikalui ir paraginti parapijiečius kalbėti maldas už Sovietų Sąjungos sugrįžimą prie krikščionybės. O laiške vysk. Teofiliui pranešė turįs keturis kunigus iš Rusijos, kurių vienas neseniai ežere nuskendęs ; kunigų prieauglis esąs labai mažas (tais metais tik 2), todėl apgailestaudamas pareiškė: „Gelbėdami nuo pagonizmo kitas tautas, galime susilaukti mūsų žmonių pagonėjimo. Todėl šiandien kiekvieną jėgą reikia labai produktyviai naudoti“.

Kauno arkivyskupo vardu uoliam Rusijos apaštalui atsakė kun. prof.J. Ūsoris: „Dėl kai kurių aplinkybių perdaug skubėti negalima. Grįžusių iš Rusijos į Lietuvą kunigų sąrašas yra atspausdintas „ Elenche“. Su jais reikia tartis … Šiaip ordinariatas nedarys kliūčių tiems, kurie norės vykti, jei tik bus tinkami“.

1942 m. pradžioje vysk. Matulionis nesėkmingai mėgino gauti leidimus vykti į nacių užimtas Sovietų Sąjungas sritis iš įvairių nacių okupacinės valdžios institucijų, apie ką rašė kun. V. Dainiui: „ Į prašymą grįžti į Rusiją ir iš Rygos, ir iš Minsko, kur kreipiausi leidimo, gavau neigiamą atsakymą. Tenka laukti. Paskutiniu laiku viena visuomeninė įstaiga pranešė, kad gal būt pavyks išsirūpinti leidimą įvažiuoti į Gudiją. Jei pavyks, pranešiu, o tada visi važiuosime atgal. Tada ir Jūs, Tėve Vincentai, atvažiuokite. Darbo pakaks visiems.“ Pasak dr. kun. Juozapo Stakausko, ne idėja, bet didelis rūpestis užgulė jo sielą – kaip pagelbėti didelei Rusijai, kad žengtų į ją Kristus. Tam tikslui jis rūpestingai rinko senus arnotus, katekizmus, maldas rusų kalba. Iš suaukoto sidabro paruošė keliasdešimt taurių, komuninių ir monstrancijų; neužmiršo ampulių, tacelių ir skambučių … „Jis nežinojo, ar bus galima pradėti apaštalauti Rusijoje, bet jo žvilgsnis neskyrė ateities vizijos nuo tikrovės …“

1942 m. sausio 12 d. vysk. T. Matulionio vadovaujamos Misijoms remti sąjungos iniciatyva, arkivyskupui J. Skvireckui leidžiant, Kauno kunigų seminarijoje buvo įsteigtas „Institutum Russicum “, kurio pirmininku buvo paskirtas prof. dr. Jonas Gutauskas, iždininku tapo seminarijos dėstytojas kun. Mykolas Bugenis. Karo metų seminaristas mons. Alfonsas Svarinskas atsiminimuose rašė:„Vyskupas Teofilis Matulionis buvo mūsų dvasinis vadovas. Orientalistų būrelis nagrinėjo Rytų bažnyčios doktriną, santvarką, esamąją būklę, liturgiją.Mokėmės rusų kalbos, ruošėmės į misijas ir daug kas užsirašė į jas važiuoti. Kai gestapas vėliau apie tai sužinojo, bijant jų įsikišimo, viskas nurimo. Atsimenu, kad visi užsirašiusieji į misijas buvo suimti ir nuteisti. Taigi, turėjo progos nuvažiuoti į misijas…“

1942 m. liepos pradžioje Vilnijai remti komitetas prašė vyskupus T. Matulionį ir V. Brizgį, taip pat tėvus jėzuitus ir marijonus, kad  į Gudiją atsiųstų kunigų. Deja, teko parašyti, jog negalįs nieko padaryti, nes vokiečiai kunigų į Rytus neišleidžia. O laiške kun. Vincentui Dainiui suskambo tokios vyskupo Teofiliaus mintys:„Laukiame ir nesulaukiame, kada bus galima važiuoti dirbti į senas vietas. Laikas bėga – ko gero, žiūrėk, niekur nenuvažiuosi. Mūsų krašte daugelyje vietų, ypač Žemaitijoje, pražydo karklo šakelės. Žiedas panašus į lauko rožių žiedą – šiek tiek didesnis už dobilo žiedą. Ką tai reiškia, nežinoma, bet kiekvienu atveju tai nepaprastas gamtos reiškinys – pražydo karklo šakelės, kurios niekuomet nežydi, ir, be to, žiemą. Nenorėjau tikėti, bet pats mačiau karklo šakelę su trimis žiedais.“

Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt

Palikite savo mintis

Irena Petraitienė „Arkivyskupas Teofilius Matulionis (14): Kaišiadorių vyskupijos antrasis ganytojas“

Kaišiadorių katedros siluetas.

Tęsiame palaimintojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenimo istoriją.

„Paskyrimas man buvo visiškai nelauktas“

„..Ir mums, kaip apaštalams, pamačiusiems Išganytoją visame grožyje bei ištarusiems: „ Gera mums čia būti“, debesis viską paslėpė nuo jų akių, – taip ir mums pranešta žinia, jog vyskupas T. Matulionis paskirtas Kaišiadorių ordinaru, lyg tamsus debesis apsiautė ramų mūsų gyvenimą. Sunku buvo susigyventi su ta mintimi, kad netrukus Jo Ekscelencijos tarp mūsų nebus. Mes bijojom tą žodį net balsiai ištarti, nes taip baisiai, taip skaudžiai skambėjo… Didelė malonė buvo suteikta mūsų vienuolynui Jo Ekscelencijos asmenyje, kuri tapo dideliu Dievo siųstu bandymu jo netenkant“, – atsiminimuose skaidrią širdgėlą liejo sesuo bendiktinė Agnietė.

Lietuvos atstovas prie Šv. Sosto St. Girdvainis, sužinojęs apie vysk. Matulionio paskyrimą į Kaišiadorius, šią žinią, pasak vieno jo bendradarbio, priėmė su džiaugsmo ašaromis akyse. „Šv. Tėvas, gerai dalyką apsvarstęs, nusprendė į pernai birželio mėnesį mirusio vyskupo J. Kuktos vietą Kaišiadorių vyskupu paskirti Teofilių Matulionį. Kauno metropolitui pavedama pasiteirautiti, ar vyskupas Teofilius sutinka priimti šias pareigas. Jei taip, tai kartu jis laikomas nominuotu Kaišiadorių vyskupijai ir, nelaukdamas bulės, turi pasirūpinti greitu laiku perimti vyskupijos valdymą“. Per Berlyno nunciatūrą 1943 m. sausio 15 d. siųstą šį Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo A. Maglione raštą Kauno arkivyskupas J. Skvireckas gavo tik po trijų mėnesių.

Balandžio atnešta žinia Ekscelencijai Teofiliui priminė žiemą matytą pražydusią karklo šakelę, apie kurią laiške buvo rašęs kun. Vincentui Dainiui. Ar laikas, ar ne laikas, kas tą pasakys, tačiau sukrautas pumpuras skleidžiasi. Tokia Aukščiausiojo valia, ir vyskupas ją priėmė. O vakarinę, nuoširdaus pokalbio su vysk. Vincentu Brizgiu valandėlę, apgailestaujant, kad Leningrade jo statyta Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia už Nevos Vartų sudegė, visdėlto aštriu smaigaliu smigo grįžimo į Rusiją tema. „Ekscelencija, būkit ramus. Kaišiadorių vyskupijos valdymas nebus kliūtis grįžti Rusijon, jei atsiras galimybė, nes Vatikanui nesunku bus paskirti naują vyskupą Kaišiadorims“ – paguodė artimu bičiuliu tapęs vysk. Vincentas Brizgys, į Lietuvą du – filosofijos ir bažnytinės teisės daktaratus parvežęs profesorius, sovietų ir nacių okupacijos metais buvęs pagrindinis hierarchų atstovas, sprendęs aktualius Bažnyčios teisių varžymo, žydų gelbėjimo reikalus. „Dabar yra sunkūs laikai. Reikia su tuo sutikti“, – abejonėms tašką padėjo ir tvirtas metropolito žodis.

Artimas bičiulis vysk. V. Brizgys

1943 m. balandžio 20 d. arkiv. J. Skvireckas Kaišiadorių vyskupijos kapitulai raštu pranešė, kad balandžio 20 d. savo privačioje koplyčioje Kaune, dalyvaujant vysk. V. Brizgiui,  prel. K. Šauliui ir kan. S. Ūsoriui, iš vyskupo T. Matulionio yra priėmęs „Juramentum“ – reikalingą priesaiką.

Sveikindamas Kaišiadorių kapitulą, metropolitas pareiškė : „Neabejoju, kad jūs, vyskupijos kunigai ir tikintieji, turėsite nemažą džiaugsmą gavę iš Šventojo Tėvo tikrai vertą a.a.vysk.J.Kuktos įpėdinį, tiek nusipelniusį Katalikų Bažnyčiai vyrą, kokiu yra vyskupas Teofilius Matulionis.“

O į Vokietiją tuo metu skriejo kun. V. Dainiui rašytas vysk. Teofiliaus laiškas: „Paskyrimas man buvo visiškai nelauktas; kas nors panašaus niekad nė į galvą neateidavo. Visą laiką, ypač nuo karo pradžios, svajojau ir palengva ruošiausi grįžti į Rusiją, į Leningradą, ir staiga atsidūriau Kaišiadoryse. Matyt, tokia Viešpaties valia. Nežinau, kaip man Viešpats padės susidoroti su nelengva našta. Brangus Tėve Vincentai, padėkite man savo šventomis maldomis.“

„Pavesta būti jūsų ir tėvu, ir vadu…“

Gegužės 23-ioji. Kaišiadorių vyskupijos antrojo ganytojo Teofiliaus Matulionio ingreso diena. Iškilminga. Skambanti. Įsimintina. Kristaus Atsimainymo katedros didžiajame altoriuje išstatytos 1936 m. konsekracijos proga popiežiaus Pijaus XI dovanotos monstracijjos spinduliai tarsi sujungė dabarties ir praeities krantus:1906 m. Kaišiadorių parapiją įkūręs Vilniaus vyskupas von. E. Roppas,1918 m. būdamas Mogiliovo arkivyskupu kun. T. Matulionį pakėlęs kanauninku; 1920 m. du kartus pakeliui į Kauną Kaišiadoris aplankęs nuncijus arkiv.Achile Ratti – pop. Pijus XI, 1928 m. gruodžio 8 d. nominavęs kan. T. Matulionį vyskupu ir vėliau akcentavęs, kad jo asmenyje matąs ne tik žydinčio tikėjimo žmogų, bet ir to tikėjimo drąsų išpažinėją – kankinį…

Arkivyskupas J. Skvireckas

„Dievo Apvaizdos sprendimu ir Kristaus Vietininko, Šventojo Tėvo Pijaus XII pavedimu uždėta man nelengva ir atsakinga pareiga vadovauti Kaišiadorių vyskupijai, būti jūsų Ganytoju. Man pavesta rūpintis amžinuoju jūsų, brangūs broliai kunigai ir mylimieji dieceziečiai, išganymu, pavesta būti jūsų ir tėvu ir vadu šioje vargingoje kelionėje į amžinosios laimės dangaus karalystę“, sakoma pirmajame ganytojiškame rašte, kurį ingrese perskaitė katedros pirmas ilgametis klebonas kan. Alfonsas Varnas.

Vaizdžiai nupiešęs išgyvento bolševikmečio baisybes, ateistų pastangas sugriauti tautos tikėjimą, vyskupas prašo pirmiausia kunigų, o paskui visų tikinčiųjų paramos, linki neišsigąsti ir nenusiminti dėl neaiškios ateities, bet atgailaujaunt melstis ir palaikyti ramumą.„Toliau šaukimės Švenčiausiosios Jėzaus Širdies, taip mūsų tautai artimos. Juk per Pirmąjį Tautinį Eucharistinį Kongresą Kaune, 1934 m. liepos 1 dieną iškilmingai pasiaukojome Jėzaus Širdžiai ir Jos globai pavedėme save ir mūsų Tėvynę Lietuvą. Toji Širdis, kuri iš meilės žmonijai praliejo savo kraują iki paskutinio lašo, kuri Švenčiausiame Altoriaus Sakramente ta pačia meile mums plaka, laukia mūsų maldų ir nori mus išklausyti, mūsų maldavimus patenkinti.

Antruoju malonių Teikėju yra Švenčiausioji Pana Marija, paties Kristaus nuo Kryžiaus paskirta būti mūsų Motina, Tarpininkė ir Globėja. Seniau nebuvo lietuvio kataliko, kuris nenešiotų Marijos škaplierio ir Jos rožančiaus. Ilgais žiemos vakarais po namus skambėjo Marijos garbei „ Kas nori Panai Marijai tarnauti“, o šventadieniais anksti rytais ištisos šeimos giedodavo Rožančių ir Marijos Valandas. Šiluvoje apsireikšdama Marija išgelbėjo Lietuvą nuo kalvinizmo, Aušros Vartuose garbinama kaip Gailestingumo Motina – išsaugojo nuo stačiatikybės ir surusėjimo.“ Toliau ganytojas prašo kreiptis į vyskupijis globėją šv. Juozapą, taip pat į šv. Kazimnierą ir kitus tautiečius, esančius pas Dievą, nes jie „ jautriau išklauso savo tautiečių maldų…“

Kaišiadorių pirmasis vyskupas J. Kukta

Ingreso iškilmėse arkidjakonu buvo kan. M. Cijūnaitis, dijakonu kun.J.Jaruševičius, subdijakonu kun.J. Kamarauskas, asistentais -Mogiliovo vyskupijos, kartu iš Rusijios grįžę kunigai St. Švėgžda ir B. Rutenis. Šventė vyko pagal iš anksto kanclerio kun. St.Kiškio atsakingai parengtą programą. O iš ataskaitos matyti, jog tinkamai įtemtos stygos skambėjo, suskaičiuota, kad jungtiniame chore buvo 18 sopranų, 20 altų, 13 tenorų ir 21 bosas, iš viso 74 asmenys, neskaitant vargonininko ir dirigento. Marijonų provincijolo vardu ilgą sveikinimo kalbą pasakė kun. J. Stakauskas, Palomenės klebonas. Toliau sveikino Kaišiadorių gimnazijos abiturientai (12-kos vardu Pranė Subačiūtė) ir visos gimnazijos vardu -vienas berniukas ir viena mergaitė. Visa moksleivių nemaža grupė (jų buvo iki 70) gražiai sugiedojo giesmę „Petro laivas“.

Studentų vardu kalbą pasakė A. Velička, padarydamas vyskupui ir svečiams puikų įspūdį…“ Protokolo skaitymą, pristatant kalbėtojus, būtų galima tęsti, tačiau mintys veda į 1929 m. vasario 9-ąją, kada Leningrado Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje Teofilius Matulionis slapta buvo konsekruotas vyskupu. Be iškilmių, be viešo ganytojiško prisistatymo tikintiesiems. Ir tik praėjus keturiolikai metų, 1943 m. gegužės 23-iąją, skambant Kristaus Atsimainymo katedros seniesiems varpams, pagal Bažnyčios tradiciją įžengė į vyskupo sostą, sakydamas: „Visi mes sudarome vieną katalikų šeimą. Melskitės už mane,o aš melsiuos už jus. Kiek kartų šv. Mišių gale mano ranka laimins šv. Mišių dalyvius, žinokite, kad kiekvieną kartą ji laimina visos vyskupijos gyventojus.“

„Prašiau suorganizuoti Atgailos Dieną“

„…Mobilizacija nėra Bažnyčios reikalas. Yra bolševikų armija ir yra bolševizmo dvasia. Jūsų reikalas yra sumušti bolševikų armiją, o mūsų reikalas  – sumušti bolševizmo dvasią“, – 1943 m. vasario 20 d. Kauno arkivyskupijos kurijoje apsilankiusiems majorui Šmitzui ir korporalui Muleriui tvirtą žodį tarė arkivyskupas J. Skvireckas. „Pasikalbėjimas vyko ne arkivyskupo, o mano kambaryje, man esant liudininku,– atsiminimnuise rašė vysk. V. Brizgys. – Vokiečiai kalbėjo apie reikalą sumušti Rusijos bolševizmą ir baigė prašymu, kad arkivyskupas parašytų ganytojišką laišką, raginantį vyrus registruotis į SS legioną.“ Keršydama už legiono mobilizacijos boikotavimą ir už katalikų hierarchijos laikyseną, vokiečių okupacinė valdžia 1943 m. kovo 15 d. suėmė 46 žymius Lietuvos inteligentus. Prasidėjo žmonių gaudymas ir vežimas darbams į Vokietiją.

Žiežmarių šv. Jokūbo apaštalo bažnyčia

Žiežmarių šv. apaštalo Jokūbo bažnyčioje kasmet būdavo rengiamos 40 valandų pamaldos. Ir 1943 m. rugsėjo 10 d. skubėjo daug jaunimo. Staiga įsiveržę ginkluoti vokiečiai žmones ėmė varyti į šventorių, kur stovėjo sunkvežimis. Kaišiadoryse jaunimą išlaipino pradžios mokyloje, prie plento, priešais vyskupo rūmus, čia jie buvo laikomi kaip suimti – pastatyta ginkluota sargyba. Kurijos kancleris kun. St. Kiškis, sužinojęs apie šį įvykį, pareikalavo budintį karininką, kad įleistų jį pas suimtuosius kaip vietinį kunigą. Įėjęs į erdvią salę, jis rado apie 20 jaunų vaikinų ir dar daugiau mergaičių. „Buvo nepaprastas susijaudinimas – vieni garsiai raudojo, kiti sukritę ant grindų rausėsi siaubo apimti…“ Prie mokyklos stovėjo būrys iš Žiežmarių atskubėjusių motinų… Vieną rytą į kanclerio duris Kaišiadoryse pasibeldė dvi mergaitės, ištrūkusios iš vokiečių rankų: „Mus išgelbėjo mūsų broliai! “ – šaukė jos sveikindamosios ir papasakojo, kad jau važiuojant į Vakarus, keliems vyrams padedant, pavyko iš vagono iššokti…

Nuncijaus A. Ratti įrašas katedros svečių knygoje

Apie Žiežmarių įvykius prel. Bernardas Sužiedėlis, kaip vietos klebonas, oficialiu raštu pranešė vyskupui T. Matulioniui, kuriuos vokiečių valdžiai Kaune pateikė aštraus protesto raštą: kaltino bažnyčios įžeidimu, neleistinu grobimu net nepilnamečių mergaičių neaiškiems tikslams. To nesą darę nė bolševikai. Vysk. V. Brizgys savo atsinimnuose rašė: „Įsižeidę vokiečiai buvę nutarę suimti patį vyskupą, bet iš jų pačių tarpo kai kurie pareiškė mintį: kuo nugąsdinsi tą vyskupą, kuris, tiek metų išbuvęs bolševikų kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose, nepalūžo.“

Buvo areštuotas ir uždarytas į Kauno kalėjimą uždarytas pats prelatas Sužiedėlis už tai, kad apie įvykį pranešęs vyskupui. Vysk.V.Brizgio nuomone, įkalindami prel. Sužiedelį ir generalkomisaras, ir gestapas jautėsi nepatogiai. Niekieno neprašyti, patys parašė vyskupui T. Matulioniui, kad prelatą paleis, jeigu vyskupas jį nubaus. „Žinoma, jie nebūtų tyrinėję, kaip vyskupas jį nubaudė, būtų užtekę pažado.“ Nekaltų kunigų jis nebaudžia, o prelatas atlikęs savo pareigą, todėl reikalauja prelatą paleisti ir nubausti anos avantiūros kaltininkus ˜– toks buvo vyskupo atsakymas.

Tada atėjo naujas generalkomisariato raštas: jeigu vyskupas pasirašys pridėtą atsiprašymo tekstą už aną savo protesto raštą, tai prelatas bus paleistas. Apie tai atsiminimuose rašęs vysk. V.Brizgys pažymėjo: „Vyskupas tačiau ano rašto nepasirašė, o parašė savo, kad, nors ir nesijaučiąs kaltu, bet kadangi keliama tokia sąlyga nekalto kunigo išlaisvinimui, tai jis generalkomisarą atsiprašąs, jeigu jis tuo jo raštu įsižeidė. Vyskupui atsisakius toliau bet kokį raštą tuo reikalu rašyti, prelatas buvo paliktas Kauno kalėjime. Tačiau vyskupui, prelato giminėms, parapiečiams nesiliaujant daryti žygių generalkomisariate, po kelių mėnesių prelatas Sužiedėlis buvo paleistas.“

1943 m. rugsėjo 16 d. antrajame ganytojiškame laiške vysk. T. Matulionis kvietė visus, ypač jaunimą ir „malonius vaikučius“, iki karo pabaigos atgailauti už savo ir viso pasaulio nuodėmes, melstis už taiką ir tėvynę! „Prašiau suorganizuoti Atgailos Dieną visose parapijose, tą dieną laikyti Mišias coram Sanctissimo su Visų Šventųjų litanija, popiežiaus Urbono VIII psalme (Przed oczy Twoje … Prieš Tavo akis), visiem atlikti išpažintį, priimti šv. Komuniją, pasninkauti, neimant jokio maisto“, – rašė laiške kun. V. Dainiui. O ganytojiškas laiškas baigiamas paraginimu: „Karštai maldaukime Viešpatį, kad ir šiam karui pasibaigus lietuviai vėl rastųsi Vakarų Europos kultūringų tautų žinioje, kaip laisva ir nepriklausoma tauta“.

Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt

Palikite savo mintis

Irena Petraitienė „Arkivyskupas Teofilius Matulionis (15): Karo metų sielovados sėklos“

Vysk. Teofilius su kunigų seminarijos klierikais

„Jam pirmiausia rūpi Dievo balsas“

„…Siunčiu Jums Viešpaties Gailestingumo paveikslėlį – šaukitės į Dievo Gailestingumą, kuris Jus apsaugos“, – apie Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje pradėjusį sklisti pamaldumą žinią nešė kun. Vincentui Dainiui rašytas laiškas. Vyskupas Teofilius, įsigilinęs į kan. Juozapo Matulaičio-Labuko mokslo draugo Vilniaus kunigų seminarijoje kun. Mykolo Sapočkos (palaimintasis), pagal ses. Faustinos (šventoji) regėjimus parengtą brošiūrą „Dievo Gailestingumas“, tapo šio pamaldumo šalininkas. Nuoširdi malda „Jėzau, pasitikiu Tavimi“ jam buvo Švč. Jėzaus Širdies garbinimo tąsa ir troškimas, kad Jėzaus karalystė viešpatautų kiekvieno atskiro asmens širdyje. „Taigi pirmučiausia šaukimės Dievo gailestingumo, – ragino vyskupijos tikinčiuosius.– Bet atsiminkime, kad būtina sąlyga laimėti Dievo gailestingumą – pirma susitaikinti su Dievu per atgailos sakramentą, nebegrįžti į savo senas nuodėmes, pradėti naują gyvenimą ir tuomet – būkime tikri – nieko blogo mums neatsitiks.“

Girkalnio apylinkės

„Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu ant rankų apsireiškimų Girkalnio šventovėje kurijai buvo pranešta iš viso penki, – tuo pačiu metu kun. V. Dainiui laiške pranešama apie sklindančias kalbas apie regėjimą. – Šiuo reikalu metropolito kurija greitai numato pasiųsti tyrinėtojų komisiją. Arčiau susipažinti su šiuo dalyku jungiu priedą, parašytą rašomąja mašinėle. Jei gausite, parašykite, tada pasiųsiu daugiau žinių. Apie bažnytinės komisijos pažiūrą šiuo reikalu, kai sužinosiu, pranešiu. Jei visa tai būtų tikras Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas, kokia didelė laimė ir Dievo palaima mūsų tėvynei!“;

Tai, pasak P. Gaidos, būdingos eilutės, rodančios didelį vysk. T. Matulionio jautrumą ir palankumą antgamtiniams dalykams: „Jis domisi jais, ieško tikrumo, yra pasiruošęs nusilenkti autentiško autoriteto sprendimui, bet niekad netampa racionalistu, bandančiu apsiriboti protine įžvalga ir atsiriboti nuo antgamtinio pasaulio. Jo gyvenimo centre yra moralinių vertybių pasaulis, kitaip tariant, Dievo pasaulis, kurin pakyla žmogus asmeninės aukos sparnais. Į tokią gyvenimo plotmę nepakyla racionalistas, nes jis nepajėgia aukotis. Jisai sugeba viską gerai apskaičiuoti, naudos mastu matuoti, bet aukos dvasia jam lieka svetima. Dėl to herojinių pasiryžėlių tarpe nėra racionalistų, nes tai ne jų sritis. Ir vysk. T. Matulionis nėra iš jų eilių. Jam pirmoje eilėje rūpi Dievo balsas. Išgirdęs jį savo širdyje, ryžtasi eiti ta linkme, nors dėl to reikia ir daug kentėti.“

„Ateinančiais metais į Eucharistinį kongresą, aišku, jei įvyks, pasistenk būtinai atvykti“, – laiške kvietė savo bičiulį kun. Vincentą. 1943 m. gruodžio 9 d. trečiajame vysk. T. Matulionio laiške tikintiesiems aiškinta, kad 1944 m. numatytas kongresas minės dešimtmetį nuo tokio pat Eucharistinio kongreso, įvykusio Kaune 1934 m. birželio 29 – liepos 1 d. „Anuomet, dalyvaujant 100 tūkst. žmonių, mūsų tauta pasiaukojo Švč. Jėzaus Širdžiai ir nuo tos dienos mes galime vadintis Jėzaus Širdies tauta, nes, mes visi esame Jo, o Jis – mūsų! Mūsų tautinė vėliava šalia kitų yra padėta Paray-le-Monial Švč. Jėzaus Širdies šventovėje, kur šv. Marija Margarita Alakok buvo gavusi apreiškimus.“

Per vieną iš apreiškimų Marijai Margaritai buvo parodyta Švč. Širdis liepsnose. Širdį juosė erškėčių vainikas, ant jos buvo uždėtas kryžius. Pagal šią viziją Marija Margarita nupiešė atvaizdą, kurį Bažnyčia garbina iki šiolei. O tuo tarpu vyskupas pavedė aukotis Švč. Jėzaus Širdžiai – Jai pavesti šeimas, mokyklas, įstaigas, parapijas (vad. intronizacija), puošti aikštes ir viešąsias vietas gražiais lietuviškais kryžiais (senuosius atnaujinti), melstis kongreso intencija.

1944 m. vasario 2 d. vysk. T. Matulionio ketvirtasis laiškas dėstė apie Švč. Mergelės Marijos apsireiškimus Fatimoje, kuriuos Katalikų Bažnyčia laikanti tikrais, o Šv. Tėvas Pijus XII 1942 m. yra paaukojęs Nekalčiausiai Marijos Širdžiai visą pasaulį. Fatimoje apsireiškusios Marijos reikalavimai vykdomi: aukojamasi Nekalčiausiai Marijos Širdžiai, švenčiami penki pirmieji šeštadieniai, Fatimoje pastatyta šventovė. Laukiama atsivertimo vienos tautos, „kurios gyventojų gryčiose pagarboje laikomi Marijos paveikslai, šiandien gal paslėpti, laukiant geresnių laikų“ (iš Pijaus XII maldos). Vyskupas pavedė pamaldose už taiką ir tėvynę pridėti Šv.Tėvo Pijaus XII maldą, ją kalbėti gegužės ir spalio mėn., kasdien kalbėti dalį rožinio, praktikuoti penkis maldingumo šeštadienius, aukoti šeimas ir parapijas Nekalčiausiai Marijos Širdžiai.

„Aš lieku vietoje“

„… Šis karas yra padaręs žmonijai moralinės žalos ir įnešęs dorinio pakrikimo: atbuko žmonių jausmai, sukietėjo širdys, dingo tarpusavio meilė… padaugėjo susimetėlių, pasimetėlių skaičius; šventadieniais apytuštės šventovės… mažai einančių prie Dievo stalo – ten tuščia ir tylu… Dar yra viena šių dienų blogybė, galima sakyti, dabartinio karo padarinys, o mūsų tautos gėda ir nelaimė – tai samagono (naminės degtinės) gaminimas ir jo besaikis vartojimas …“ Šitaip per 1944 m. Sekmines Kaišiadorių vyskupijos ganytojas savo raštu kreipėsi į tikinčiuosius, kviesdamas į kovą su girtuokliavimu Lietuvoje.

Vysk. T. Matulionis su kunigais prieš pamaldas

Kun. Igno Urbonavičiaus-Urbono atsiminimuose pažymima, kad vysk. T. Matulionis rašė nuostabiai gražius ganytojinius laiškus. Visi stebėjosi. Iš ko tas gražumas kyla?

Iš gilaus troškimo žmones vaduoti iš blogio, iš nuoširdaus susirūpinimo ir noro tiesos žodį kaip vinį kiekvienam įkalti. Gal todėl kaip Motiejus Valančius vysk.Teofilius degtindariams rėžia: „Žinokite, kad jūs esate mūsų tautos ir Tėvynės didžiausi priešai, kenkėjai, nenaudėliai, mūsų Tėvynės duobkasiai… Jei nenorite užsitraukti ant savęs, savo vaikų, savo namų Dievo rūstybės ir bausmės, o žmonių prakeikimo, tučtuojaus liaukitės gaminę ir gėrę samagoną! „Prie šio laiško buvo išleista instrukcija, kurioje smulkiai nurodyta, kaip, kada ir kokiu būdu organizuoti akciją prieš samagoną. Ant atskiro lapo duodamas projektas viešo pasižadėjimo „negerti, nepardavinėti, niekam nesiūlyti ir visai į burną neimti samagono ir kitų stipriųjų svaigalų.“ Taip pat pridedama formulė priimti nariams į Blaivybės Draugiją (Modus adscribendi Confraternitati Temperantiae).

„Nors buvau tuo metu jaunas kunigas, bet vyskupas mane sutikdavo kaip tėvas mylimą sūnų“, – atsiminimuose rašė kun. Pranas Račiūnas MIC, 1944–45 m. Varėnos I vikaras. Prie Varėnos buvo aerodromas ir lakūnų mokykla. Vietos mergaitės susipažindavo su kariškiais ir prašydavo, kad kunigas jas sutuoktų. Tačiau kun. Pranas neskubėjo, bet nuvykęs pas vyskupą prašė jo patarimo. Vyskupas atsakė: „Tokių mergaičių netuok! Kariškiai, frontui pasitraukus, jas paliks. Jei bus nesutuoktos ir paliktos, galės susituokti su kitais. O jei bus sutuoktos ir pamestos, visam laikui jų gyvenimas bus suardytas! Gali surasti įvairių kliūčių tokioms sutuoktuvėms, pvz., pareikalauti, kad pristatytų pulko vado sutikimą kariškiui tuoktis šventovėje. Galima manyti, kad sovietinis pulko vadas niekada tokio leidimo neduos…“

Čiobiškio šv. Jono Krikštytojo parapijos klebono kun. Liudo Puzono vienas kaimynas buvo kviečiamas atvykti į Kaišiadoris dėl kažkokio skundo. „Su juo nuvažiavau ir aš. Mano kaimynui pasikalbėjus akis į akį su vyskupu, buvome abu pakviesti pietų. Ir nuostabu! Vyskupo laikysena buvo švelni ir mandagi; jei nežinotum, negalėtum įtarti, kad mano draugas atėjo pietauti po labai jam skaudaus pasikalbėjimo. Paėmęs jo lėkštę, vyskupas pirmiausia jam pripylė sriubos!.. Išeidamas iš to apsilankymo, pats sau pasakiau: na, tokio vyskupo negalima nepaklausyti!“.

„Kunigo asmuo, – rašė kun. dr. J. Stakauskas, – visada sukeldavo žmonių aistrų: vieni pro dievišką pradą nematė jame žmogiškų negalių ar lengvai jas dovanodavo, kiti pro žmogišką tikrovę nematė jame dieviško prado! Iš čia meilė ir pagarba kunigui iki heroizmo arba neapykanta iki satanizmo! Teofilius mokėjo giliai vertinti dievišką kunigo charakterį ir kartu būti meilingai atlaidus tam moliniam indui, į kurį Kristus sudėjo savo brangenybes. Todėl ir nupuolęs kunigas randa pagarbos bei tėviškos užuojautos. Jo širdžiai artimiausi žmonės – kunigai! Būdamas už grotų ir ištrėmime, jis stiprino kunigus savo laiškais. Tam reikalui negailėjo nei laiko, nei silpnų jėgų – guodė juos daugybe žinelių iš Tėvynės, prirašydamas ištisus lapus drebančia ranka… Jis atlikdavo išpažintį pas eilinį pripuolamą kunigą, kartais paprastą vikarą, duodamas gražiausio nuolankumo pavyzdį…“

Prel. St. Jokubauskis, Kauno arkivyskupijos valdytojas

Dažnai Kaišiadoryse lankydamasis Aukštadvario ūkio mokyklos ir progimnazijos kapelionas kun. Ignas Urbanavičius-Urbonas negalėjo atsistebėti, koks didelio nusižeminimo žmogus buvo jų ganytojas. „Kunigus laikė savo broliais, visus apsilankiusius išbučiuodavo, nuoširdžiai pasikalbėdavo, pasitardavo, išleisdamas palydėdavo. Panašiai elgdavosi ir su kitais žmonėmis. Kitus laikė aukštesniais, o pats jautėsi mažesniu. Mieste, kur gyveno, su kiekvienu žmogeliu draugiškiausiai pasišnekėdavo.“ Prieš pasitraukdamas iš Lietuvos kun. Igno aplankytas ganytojas klausė jo nuomonės: ar ateis bolševikai? Atsakė: „Jau ateina! Ekscelencija, ir aš manau bėgti.“ Bėgti? Kodėl? Kunigas prisipažino: „Bijau mirties.“ Vyskupas nusijuokė ir tarė: „O aš visai nebijau mirties. Reikia melstis…“

Benediktinių vienuolyne talkinęs, kunigų seminarijoje dėstęs, „Instituto Rusio“ idėją palaikęs ir Kaišiadoryse kapelionu buvęs kun. Mykolas Bugenis pasitraukė Vokietijon. „O Ganytojas, – atsiminimuose rašė generolas V. Glovackis, pasiliko, nors puikiausiai žinojo, kas jo laukia. Jis pasiliko ištikimas Dievo valiai ir savo, kaip Ganytojo, pareigoms.“ „Rusams artėjant į Lietuvą, paprašė jam nupirkti veltinius, vatines kelnes, šimtasiūlę, nes žinojo kas jo laukia – jis buvo pasiryžęs iš Lietuvos niekur nesitraukti…, – pasakojo vyskupo brolienė Antanina Matulionienė.

1944 m. liepos mėnesį karo frontui artėjant prie Vilniaus, vysk. T. Matulionis dekanams išsiuntė tokią telegramą: „Aš lieku vietoje. Įsakau ir visiems parapijų klebonams pasilikti savo vietose.“ Taip pat raštu pateikė nurodymus, kaip jie turi laikytis frontui priartėjus. Pagrindinė nuostata – pasilikti su žmonėmis! Pasitraukti galės tik tie, kuriems grėstų tikras pavojus, ir tai tik su vyskupo leidimu. Iš šimto Kaišiadorių vyskupijos kunigų į Vakarus pasitraukė penki. Tą pačią 1944 m. liepos 3 dieną vysk. T. Matulionis vyskupijos kunigams pranešė: „Atsižvelgiant į dabartinį momentą prašau, kviečiu ir pavedu parapijų klebonams ir bažnyčių rektoriams visose vyskupijos bažnyčiose suruošti 3 (tris) Permaldavimo dienas. Prašau ta proga paraginti, kad tikintieji pavieniai ir šeimos kasdien kalbėtų po dalį Rožančiaus. Pasitikėkime Švč. Jėzaus Širdies gailestingumu, Dievo Motinos Marijos globa, šv. Juozapo ir šv. Kazimiero užtarimu!“

„Pačiam spinduliuojant Evangelijos dvasia“

„Liepos 24 dieną atvykęs GESTAPO valdininkas pareiškė, kad Rytų Krašto komisaro Lohse yra jiems įsakyta evakuoti vyskupus iš tų vietų, kurias gali užimti rusai. Vilnius ir Kaišiadorys buvo jau rusų pusėje, Panevėžio nebuvo galima iš Kauno pasiekti. Telšiai ir Vilkaviškis dar nebuvo laikomi pavojuje. Arkivyskupui ir man davė dvi dienas pasiruošti, ir turėsime iš Kauno išvykti“, – atsiminimuose rašė vysk.Vincentas Brizgys, per 1944 m. vasaros įvykių sumaištį ir skubėjimą su vysk. Teofiliumi nespėjęs asmeniškai atsisveikinti.

Arkivyskupijos reikalus tvarkyti Kaune likę prelatai Stanislovas Jokubauskis, Povilas Januševičius dažniausiai tardavosi su Kaišiadorių vyskupu T. Matulioniu. Mokslo metams artėjant, slėgė du dideli rūpesčiai: ką daryti, kad 1944 m. rudenį savo darbą galėtų pradėti Kauno kunigų seminarija, ir kaip katekizuoti be kapelionų likusį mokyklinį jaunimą.

Vysk. T. Matulionio pavedimu kancleris kan. S. Kiškis Kaune tuo reikalu kalbėjosi su prel. S. Jokūbauskiu, matėsi su Vilkaviškio atstovu kun. J. Šalčium, pagaliau nuvyko į Panevėžį pas vysk. K.Paltaroką ir įteikė savo, Kaišiadorių, vyskupo laišką. Grįždamas iš Panevėžio, kan. S. Kiškis susitarė su Ukmergės klebonu kun. J. Dagiliu, kad skirtu laiku priimtų vyskupus ir jų atstovus kaip savo svečius. Vilniaus arkivyskupui M. Reiniui apie tai, jog Ukmergėje organizuojama vyskupų konferencija, vysk. Teofilius pranešė specialiu laišku.

Vos atvykusį į Ukmergę vysk. M. Reinį vietinė sovietų valdžia sulaikė, tardė ir paleido tik vakarop, todėl ir vysk. T. Matulionio pirmininkaujama konferencija prasidėjo tik vakare. Buvo paskirta nauja Kauno kunigų seminarijos vadovybė: rektorius kun. prof. S. Gruodis, SJ, vicerektorius kan. P. Rauda, prefektas kun. J. Meidus.

Tą pačią dieną kleboną kun. J. Dagilį iškvietęs saugumas jį smarkiai puolė už tai, kad vyskupus priėmė, neturėdamas specialaus leidimo. Į Ukmergę paprastu, arkliais traukiamu vežimu vyskupą Teofilių lydėjęs kancleris kun. S. Kiškis rašė: „Išlaikytas visą naktį ir rytą grįžęs jis tik maldavo susirinkusius greičiau išsiskirstyti. Apie popietę atvyko karinis dalinys, ir kiekvienam konferencijos dalyviui pranešė komendantūros įsakymą konferenciją nutraukti ir tuoj išsiskirstyti; kiekvienas turėjo pasirašyti, kad tą įsakymą vykdys.“

Iš Kaišiadorių vysk. Teofilius važiuodavo į Kauną teikti klierikams šventimų. Kun. K. Balčys, pats mažuosius šventimus gavęs Kaune, pasakojo, kad vysk. T. Matulionis Kauno kunigų seminarijoje klierikams gana atvirai kalbėdavo apie savo veiklą Petrapilyje panašiose sąlygose, kad reikia ruoštis katakombiniam kunigų paruošimui. Taip esą buvo daroma Petrapilyje: kunigai parinkdavo kandidatus parapijose ir pogrindyje juos ruošdavo kunigystei.

Seminarijos vicerektorius kan. Petras Rauda taip pat džiaugdavosi matydamas atvykusį vysk. Teofilių: „Vakarienės prel. S. Jokubauskis pakvietė kartu ir mus. Tai buvo dvasios puota: vyskupas valgė kukliai, bet lengvai įsitraukė į pokalbį… Prisiminė vyskupas, kad viešėdamas Amerikoje Pitsburgo vienuolyne susipažino su lietuvaite vienuole, paprasta darbininke, vos raštinga. Ji išklostė vyskupui, kad Europoje prasidės karas, Lietuva bus pačiame karo sūkuryje, bet Mergelės Marijos apsiaustu bus pridengta, todėl ji mažiau nukentės… Vyskupo kalbos norėjome klausyti ir klausyti. Padėkojęs išėjau į savo kambarius ir svarsčiau – kokia milžiniška jėga slypi vyskupo sieloje, kad ji sugeba kiekvieną patraukti. Tą jėgą galima išsisugdyti, bet tik per ilgesnį lauką pačiam spinduliuojant Evangelijos dvasia.“

Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt

Palikite savo mintis

Irena Petraitienė „Arkivyskupas Teofilius Matulionis (16): Tvirta laikysena komunistinių galiūnų atžvilgiu“

Kaišiadorių katedra karo metais

Irena Petraitienė toliau sklaido vingiuotos Teofiliaus Matulionio biografijos puslapius.

Vysk. T. Matulionis prie kurijos

Atlaikius kurijos, vyskupo rūmų, puolimą

Į juodą dangų kylant gaisrų pašvaistėms, griaudėjant patrankoms ir griuvėsiais virstant aplinkiniams miesteliams, Kaišiadorių vyskupas Teofilius Matulionis nutarė Švč. Sakramentą iš katedros atnešti į kuriją. Buvo saugojamas rūmų požemyje, kur naktimis budėdavo seselė vienuolė. Kunigai, kaip buvo susitarta, iš miesto kuriam laikui išsiskirstė.

Kartu su vyskupu ketinęs pasilikti generalvikaras kan. J.Matulaitis-Labukas, pasikinkęs arkliuką, per raistą patraukė į Kalvius. „Pasilieku“, – tarė kancleris kun. Stanislovas Kiškis, kurį vyskupas Teofilius „iš džiaugsmo karštai išbučiavo“. Juos abu siejo ne tik dvasininko tarnystė. Peterburge gimęs kun. Stanislovas buvo pakrikštytas Kunigų seminarijos Šv. Stanislovo bažnyčioje, kurioje melsdavosi klierikas Teofilius; 1913 m. mokėsi prie Šv. Kotrynos bažnyčios buvusioje gimnazijoje,1915 m. Amžinybėn iškeliavusi jo motina palaidota Vyborgo kapinėse. Šie kanclerio, labai inteligentiško žmogaus, buvusio Merkinės gimnazijos direktoriaus kan. S. Kiškio gyvenimo faktai, iki skausmo pažįstamos vietos gildė vyskupo Teofiliaus širdį. Jiedu dažnai kalbėdavosi, tardavosi, vyskupijos reikalus matė kaip vienas…

Kaip kurija atsilaikė, pragariškai bombarduojant Kaišiadoris? Kan. S. Kiškio atsiminimuose rašoma, jog vyskupas, kancleris, seserys, keletas miesto gyventojų ir trys išsigandę kariškiai vokiečiai suėjo į žemiausią rūmų koridorių. Vyskupas garsiai kalbėjo rožinį. Pro durų plyšius prasiverždavo ugnies atšvaitai.,, Nebuvo abejonės, kad norima pataikyti į vyskupo rūmus, kurie didingai stovėjo miesto pakrašty, prie ilgo ir gana plataus durpyno. Keli sviediniai krito čia pat: liepsnojo ūkiniai pastatai, degė medinės tvoros. Vienas drąsus vyskupijos darbininkas nubėgęs atidarė tvartus ir išleido gyvulius…”

Vyskupas pirmas išgirdo klegesį ant kelio prie mokyklos ir, išskyręs kelis rusiškus keiksmažodžius, paliudijo, kad raudonieji sugrįžo… Tai buvo 1944 m. liepos 13-oji diena. Kariškių grandinė per rugius apsupo vyskupo rūmus. Vienas kareivėlis su automatu rankose stovėjo prieš langą, netoli priekinio įėjimo. Kan. S. Kiškis nustebo, pamatęs į virtuvę nuskubėjusį vyskupą, kuris po minutės, pravėręs langą, pasiūlė kareivėliui užvalgyti. Tas apsidairė, nedrąsiai paėmė iš vyskupo rankų sumuštinį ir su apetitu jį sutašė.

Kitą dieną į katedros zakristiją su dviem ginkluotais palydovais atėjo raudonosios valdžios galva Kaišiadoryse „draugas“ Gruodis. Garantavo ramybę ir saugumą tiems piliečiams, kurie nebuvo susitepę žudymais (turėjo galvoje žydų naikinimą). 1941 m. įvykdytus lietuvių masinius išvežimus į Rusiją jis pavadino „kenkėjų darbu“ ir kanclerį kvietė ateiti į pirmąjį vykdomojo komiteto posėdį.

Kaišiadorių kurijoje, vadinamuose vyskupo rūmuose, pirmąjį vizitą dviejų kareivių su automatais lydimas padarė kažkoks kariškis. Jam darant kratą, šalia turėjo šalia būti ir pats šeimininkas vyskupas, kuriam vos pavyko karininką iš sandėlių atitraukti ir kaip svečią pasodinti prie stalo. Kas buvo tasai paslaptingasis? Ogi Raudonosios armijos kariškiu apsimetęs pats Lietuvos NKGB komisaras Aleksandras Guzevičius, turėjęs tikslą ištirti vysk. Matulionio politines nuostatas ir ketinimus. Pranešime-ataskaitoje A. Guzevičius rašė, kad „savo priešiškumą vos įstengdamas slėpti po mandagumo kauke“, vysk. T. Matulionis pareiškė, kad jie „norėtų kitokios, t. y. nepriklausomos, Lietuvos, bet…“

Kan. Stanislovas Kiškis

Toliau kan. S. Kiškio atsiminimuose pasakojama apie „draugo“ Martavičiaus apsilankymą. Apžiūrėjo rūmus, susipažino su vyskupu, sakėsi atsiųstas ištirti, ar kareiviai tikrai buvo apiplėšę Palomenės bažnyčią, prašė paties fakto neskelbti. Jaunas, 24 m. iš Švenčionėlių kilęs Leonardas Martavičius, atvykdamas į Kaišiadoris, atsivežė ir plika akimi nematomą didelę pasirinktos veiklos patirtį: buvo gyventojų trėmimo operatyvinio trejeto narys, NKVD ir Gynybos liaudies komisariato spec. lagerių tardytojas, LSSR valstybės saugumo ministro pavaduotojas, pulkininkas, vėliau vadovavęs Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio, LLKS ginkluotųjų pajėgų vado Adolfo Ramanausko ir kitų partizanų vadų paieškoms, suėmimui, juos tardė. Antrą kartą kan. S. KiškisMartavičių buvo susitikęs1945 m. saugumo požemiuose, kai „per tardymą su bizūnu rankoje liepė kancleriui prisiminti tą jo apsilankymą Kaišiadoryse“.

„Rusai ėmė spraustis į vyskupo rūmus, kažkokio karinio dalinio štabas norėjo užimti patalpas“, – rašoma kan. S. Kiškio atsiminimuose. Vysk. T. Matulionis liepė laikyti užrakintas visas kambarių duris. Ir tikrai, ne kartą bandė įeiti į kambarius, bet vis rasdavo užrakintas duris. Supykę jie grasindavo: „Sulaužysime užraktus!“ „Jeigu bandysite laužtis per jėgą, tuojau kreipsiuosi į aukštesnę valdžią Vilniuje, pranešdamas, kad mane užpuolė plėšikai…“ Ir taip, kelis kartus jam pasipriešinus, patalpos liko neužimtos.

Vienas pagrindinių sekimo bylos „Vatikan“ objektų

Vokiečiams pasitraukus, sovietų valdžios atstovai ir vysk. T. Matulioniui pakišo pasirašyti padėkos adresą Stalinui „Už Lietuvos išvadavimą“. Tačiau vyskupas jo nepasirašė, pabrėždamas, kad tai „politinis dalykas, aš gi jokia politika neužsiimu!“ Toks atsisakymas labai nustebino bolševikus, ir jie, kan. S. Kiškio nuomone, neigiamai nusiteikė vyskupo asmens atžvilgiu. 1944 m. rugpjūčio 5 d. į Vilnių grįžo 1942 m. Marijampolės marijonų vienuolyne buvęs vokiečių internuotas arkivyskupas Romualdas Jalbžykovskis, kurį su vyskupu T. Matulioniu karo pradžioje siejo bendras rūpestis steigti Rusijos misiją, į frontą siunčiant kapelionus. Sakydamas pamokslą arkikatedroje, arkiv. Jalbžykovskis nepamiršo už išlaisvinimą padėkoti Raudonajai armijai, kas, pasak enkavedistų, padarė „teigiamą įspūdį“ pasveikinti grįžusio ganytojo gausiai susirinkusiems tikintiesiems. Ir vis dėlto SSRS NKVD ypatingojo pasitarimo sprendimu 1945 m. birželio mėn. arkivysk. R. Jalbžykovskiui buvo atimta SSRS pilietybė, ir jis turėjo išvykti į Lenkiją.

1944 m. rugsėjo 7 d.RKRT vadovas I. Polianskis nurodė LSSR saugumo organams ypač atidžiai stebėti „vieno iš Vatikano agentūros SSRS vadovų“ – vysk. T. Matulionio veiklą. Savo susirūpinimą Leningrado katalikų reikalais, kartu ir sovietų valdžios nuogąstavimus vysk. T. Matulionis patvirtino jau pirmomis antrosios sovietų okupacijos dienomis.1944 m. lapkričio 28 d. jis kreipėsi į RKRT įgaliotinį Lietuvoje, prašydamas padėti pasiųsti į Leningradą keletą kunigų iš Lietuvos, kurie galėtų aptarnauti ten gyvenančius katalikus. Nors sovietinio saugumo organai buvo linkę pasinaudoti šia galimybe, kad galėtų pasiųsti savo agentą ir per jį kontroliuoti vysk. T. Matulionio ryšius su šio miesto katalikų bendruomene, nugalėjo RKRT pirmininko I. Polianskio požiūris, kad Leningrade iš viso nesą jokios katalikų bendruomenės.

Visi prieš karą SSRS teritorijoje dirbę katalikų dvasininkai sovietų valdžios buvo laikomi Vatikano ar kitų užsienio valstybių agentais, nes dauguma jų buvo ne rusų tautybės. Šis įsitikinimas buvo toks stiprus, kad ir po karo vysk. T. Matulionis labiausiai įtarinėtas ryšių su Vatikanu palaikymu. Jis buvo vienas pagrindinių Leningradosrities NKGB valdybos agentūrinio sekimo bylos „Vatikan“ objektų, todėl pas jį 1945 m. birželio mėnesį iš Leningrado buvo komandiruotas agentas „Vichr“ su užduotimi nustatyti: Katalikų Bažnyčios planus, plečiant savo veiklą Leningrado ir kitose SSRS srityse; duomenis apie dvasininkus, Vatikano atsiųstus į SSRS žvalgybinei ir misionieriškai veiklai“.

LSSR NKGB šefas Aleksandras Guzevičius jau 1945 m. kovo 4 d. teiravosi Maskvoje, ar vysk. Matulionis, 1933 m. iškeičiant jį į Lietuvos komunistus, buvo amnestuotas ir ar negalima būtų jį sugrąžinti pabaigti bausmę, nes jis esą aktyvina savo veiklą…

„Gelbės negelbės, o nevalia tylėti – reikia savo padaryti!“

Ne mažiau susierzinęs, pasak dr. A. Streikaus, buvo ir RKRT įgaliotinis Alfonsas Gailevičius, ataskaitoje pažymėjęs, kad vysk. T.Matulionio įvairūs pareiškimai iš esmės skiriasi nuo visų kitų. Juose matyti, kad nepripažįstamas Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės, taip pat aiškiai rodo antisovietines jo nuotaikas. 1944 m. rugsėjo mėn. vyskupas ragino kunigus, kad šie rašytų ir siųstų raštus Švietimo ministerijai, reikalaudami leisti dėstyti tikybą mokyklose. Kunigams įsakė rinkti vaikus ir mokyti bažnyčiose, o dekanams – kontroliuoti, kaip kunigai tai atlieka. Tokią žinią pateikė agentas „Patriotas“ (atrodo, jog kunigas), vėliau pranešęs: vysk. T. Matulionis kunigams žodžiu nurodė, kad iš sakyklų gyventojų neragintų vykdyti valstybei prievoles – tiekti pieną, ruošti mišką, neskelbti įvyksiančių sovietinių mitingų ir neraginti žmonių į juos rinktis. Agentas „Žalgiris“ praneša, jog vysk. T. Matulionis įsitikinęs, kad bręsta gyventojų nepasitenkinimas sovietine valdžia, kad partizanai nesą jokie „banditai“, o „žaliukai“. Pasak agento „Patrioto“ pranešimų, vyskupas palaiko ryšius su „nacionalistiniu pogrindžiu“ ir žino visus jo vadovybės nutarimus. Kunigus, kurie sutinka bendradarbiauti su sovietine valdžia, kviečia pas save ir grasina suspensa (draudimu eiti kunigo pareigas).

1945 m. balandžio 14 d. vysk. T. Matulionis raštu kreipėsi į religinių kultų įgaliotinį ir švietimo ministrą, protestuodamas, kad vaikai apgaule ir smurtu traukiami į bedieviškas pionierių ir komjaunimo organizacijas, nes tai yra tikinčių vaikų ir tėvų teisių pažeidimas. Kunigams S. Kiškiui, M. Petkevičiui ir J. Gyliui davė nurodymą Kaišiadorių katedroje apie tai paaiškinti. Po šių pamokslų daug moksleivių išstojo iš pionierių ir komjaunimo.

Tokia ryžtinga vyskupo laikysena užrūstino sovietinius valdovus. Net kai kurie kunigai stebėjosi savo vyskupo drąsa. Kaišiadorių kurijos žmonės, kaip prel. J. Labukas, kan. M. Cijūnaitis, laikėsi nuomonės, kad tai nediplomatiška laikysena, kad reikia švelnesnės linijos. Buvo kunigų, kurie sakė: „Kam taip rašyti, vis tiek negelbės!“ O vyskupas atsakydavo: „Gelbės negelbės, o nevalia tylėti – reikia savo padaryti! Kas yra prieš mūsų nuostatus, reikia valdžiai pasakyti. Aš pats žinau, kad tai nieko nepadės!“ Tokią vyskupo laikyseną ypač rėmė jaunesni kunigai.

Ypač energingą vyskupo pasipriešinimą sukėlė įsakymas uždaryti Čiobiškio vaikų prieglaudos ir Strėvininkų invalidų namų koplyčias, kurias tvarkė vienuolės. Kadangi vyskupas atsisakė paklusti tokiam reikalavimui, buvo panaudota prievarta. Atvyko rajono pareigūnai, koplyčią išdraskė, išnešė visus įrengimus, išėmė iš tabernakulio komuninę su Švenčiausiuoju ir norėjo išmesti pro langą, bet paskutiniu momentu susilaikė ir atidavė vienai tarnautojai  – vienuolei. Vyskupo kurija išvystė protesto akciją – siuntinėjo raštus bei telegramas sovietinei valdžiai Vilniuje ir Maskvoje dėl Švč. Sakramento išniekinimo. Viena protesto telegrama buvo pasiųsta net pačiam Stalinui. Panašių atvejų buvo ir daugiau. Kiekvieną kartą, kai sovietai šiurkščiai pažeisdavo tikinčiųjų teises, iš vyskupijos kurijos plaukė protestai į visas puses. Ar jie pasiekdavo valdžios viršūnes, galima abejoti, bet kad jie pasiekdavo NKVD centrą, tikras dalykas.

„Kaišiadorių vyskupas T. Matulionis, – rašė J. Aničas, vienas iš sovietinės propagandos šulų, – savo vyskupijos kunigams liepė atiduoti du trečdalius iš tikinčiųjų surinktų pinigų, kurie buvo skiriami už antitarybinę veiklą nukentėjusiems dvasininkams bei jų giminėms remti. Šią savo „iniciatyvą“ vyskupas T. Matulionis motyvavo „artimo meile“.

Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt

Palikite savo mintis

Irena Petraitienė „Arkivyskupas Teofilius Matulionis (17): Pokario išbandymai“

Partizanai, antras iš kairės J. Žemaitis-Vytautas

Irena Petraitienė tęsia pasakojimą apie palaimintojo Teofiliaus Matulionio  gyvenimo kelią.

Atsisveikinant su arkivyskupu Pranciškumi Karevičiumi

Aštriu dūriu į Kaišiadoris atliūliavo žinia – 1945 m. gegužės 30 d. Marijampolėje Amžinybėn iškeliavo paskutinis žemaičių vyskupas, nuo 1926 m. arkivyskupas Pranciškus Karevičius MIC. Tarp Peterburgo kunigų seminarijos dėstytojų tuometiniam klierikui Teofiliui Matulioniui neužmirštamą įspūdį paliko filosofijos profesorius Karevičius. Pasak kun. Mykolo Vaitkaus, romėnų senatoriaus veido, plačios erudicijos, iškili asmenybė.1914 m. gegužės 17 d. Peterburgo šv. Kotrynos bažnyčioje vykusiose vyskupo konsekracijos iškilmėse dalyvavo ir Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonas kun. T. Matulionis.

Konsekravo Mogiliovo arkivyskupas Vincentas Kliučinskis, asistuojant Seinų vyskupui Antanui Karosui ir Mogiliovo vyskupui Janui Ciepliakui. Su šiuo dvasininku vysk. Teofilių siejo bendras 1923 m. kovo 21–25 dienomis Maskvoje vykęs parodomasis teisminis procesas. Žinoma, kad jį iš Kauno stebėjo vysk. Pranciškaus „aštrios blizgančios akys“. O 1933 m. spalį, kai vyko Rusijoje nuteistų kunigų grąžinimo Lietuvon procedūra, galima sakyti, kad arkivyskupas Pr. Karevičius „nenuleido akių“, palaikė ryšį su Vatikanu ir, aišku, vaikščiodamas po tėvų marijonų sodą meldėsi. Tik sužinojęs, kad traukinys su grįžtančiais kunigais jau Kaune, organizavo vyskupo Teofiliaus vizitą Marijampolėje.

Visą kelią iki Kauno arkivyskupijos kurijos, kur buvo pašarvotas arkivyskupas Pranciškus, riedėjo mintys, atsiminimai, atsidūsėjimai: Rusijos katalikų dvasininkams sunkus buvo porevoliucinis laikotarpis, ne lengvesnis ir pokarinis Lietuvoje. „Pasijutome dvigubi našlaičiai. Bazilika neturi ordinaro, ir perspektyvų nematyt, – atsiminimuose rašė kan. Petras Rauda, tuometinis Kunigų seminarijos vicerektorius. – Arkivyskupas šiai bazilikai grąžino lietuvių kalbą. Nuo jo ingreso dienos per sumą buvo sakomi lietuviški pamokslai. Buvo labai tėviškas, paprastas. Judresnius kunigus siųsdavo administruoti didesnes parapijas. Po „Libera ir Castrum doloris“ prasidėjo eisena į poilsio vietą . Procesija iš bazilikos per šventorių priėjo prie žemaičių vyskupų kriptos. Dabar ilsėsis su vysk. Motiejumi Valančiumi, laukdami archangelo trimito, kviečiančio į Paskutinįjį Teismą…“

Kelyje vyskupas buvo visai ramus – kalbėjo brevijorių

Prabėgus kelioms savaitėms po arkiv. P. Karevičiaus laidotuvių,1945 m. birželio 16 d. vysk. T. Matulionis gavo raštišką kvietimą atvykti į Vilnių pas komisarų tarybos pirmininką M. Gedvilą. Tam reikalui buvo atsiųstas ir automobilis. Vyskupas pasiūlė kancleriui kun. S. Kiškiui, kuris viską pažodžiui užrašė, jį lydėti. Buvo spėjama, kad vyriausybė norės iš vyskupo išgauti partizanams likviduoti atsišaukimą, kokį buvo pasirašęs prel. Stanislovas Jokūbauskis. „Kelyje vyskupas buvo visai ramus – kalbėjo brevijorių. Buvo matyti, kad jis nė kiek nesvyravo dėl linijos, kurios manė laikytis pasikalbėjime“, – šitaip pastebėjo kun. S. Kiškis.

Arkivysk. Pranciškus Karevičius

Kartu su komisarų tarybos pirmininku M. Gedvilu buvo ir A. Gailevičius, religinių kultų reikalams tarybos įgaliotinis. Nupiešęs nenormalią būklę Lietuvoje dėl veikiančių partizanų ir apgailestavęs, kad su Bažnyčia nėra gerų santykių, M. Gedvilas pasiūlė vyskupui T. Matulioniui išdėstyti, kokie būtų jo pageidavimai vyriausybei.

Vyskupo buvo taip atsakyta: „Reikia leisti mokyklų patalpose ne pamokų metu dėstyti religiją tiems mokiniams, kurių tėvai ir jie patys pageidaus; leisti aprūpinti dvasinius reikalus karių, esančių armijoje, panašiai kaip kad yra Lenkijoje ir kitur; leisti bent vieną katalikų laikraštį ar žurnalą ir apskritai naudotis spauda; laisvai, be jokių kliūčių ir tarpininkų, susisiekti su Apaštalų Sostu“… M. Gedvilas atsakė: „Būtų galima kai ką iš tų pageidavimų išpildyti. Vyriausybės gi štai koks būtų noras – vyskupas turėtų raštu kreiptis į partizanus, kad jie padėtų ginklus ir paklustų vyriausybei.“ Vyskupas Teofilius atsakė: „Šito padaryti negalėsiu, nes tai ne mano kompetencija. Tokia gi būklė yra susidariusi dėl valdžios vedamos politikos krašto viduje!“ – „Betgi tai žmonių žudymas! Kaip galite tai leisti?“ – „Dievo draudimas šaudyti ar žudyti įpareigoja visus žmones, o ne vien partizanus.“

Vedant diskusiją toliau ir M. Gedvilui nurodžius, kad rusų dvasininkija padedanti vyriausybei nugalėti vidaus priešus, vyskupo buvo trumpai atsakyta: „Mes nesame pravoslavų popai!“ M. Gedvilas pareiškė, kad gal teks gailėtis dėl tokio atsisakymo ir tuo pasikalbėjimas pasibaigė. Nuo pasiūlyto viešbučio ir pietų vyskupas atsisakė ir tuo pačiu valdžios automobiliu nuvažiavo pas Vilniaus arkivyskupą Mečislovą Reinį, kuris buvo skaudžiai paliestas suėmus kelis jo artimiausius gimines. Į pavakarę vysk. T. Matulionis su savo kancleriu sugrįžo į Kaišiadoris. Buvo aišku, kad valdžia nedovanos.1945 m. birželio 24 d. Kaišiadoryse buvo suimtas kurijos kancleris kun. S. Kiškis.

„Tarp Valstybės ir Bažnyčios turėtų būti panašus ryšys, kaip tarp sielos ir kūno“

Drąsiausiai savo ir Bažnyčios poziciją išdėstė vysk. T.Matulionis, kuris po susitikimo su LSSR MT pirmininku M.Gedvilu (įvykusio 1945 m. birželio 16 d.) parašė išsamų memorandumą. Jo esmę nusako du teiginiai: 1) Bažnyčia sugyvena su įvairiomis valdymo formomis, jei tik nėra trukdoma atlikti jai pavestąją misiją žmonijoje, tačiau ji niekada nesutiks būti pasaulietinės valdžios įrankiu; 2) valdžia nežabotomis represijomis pati sukėlė ginkluotą pasipriešinimą, o draudimas žudyti įpareigoja visus žmones, ne tik partizanus.

„Keliant Bažnyčios santykių klausimą su Tarybų Vyriausybe, turiu pastebėti, kad principiniai Bažnyčia yra priešiška visiškam Bažnyčios atskyrimui nuo Valstybės dėl šių motyvų: būdama tolima anarchizmui, ji laikosi nuomonės, kad žmonių bendruomenė gali normaliai vystytis, kultūrėti ir tobulėti tik būdama suorganizuota į valstybę su valdžia priešakyje; todėl Bažnyčia pripažįsta Valstybei – einant prigimtąja teise – suverenumą savo tikslų ribose, t. y. siekiant visuomenės gerovės. Iš kitos pusės, Bažnyčia turi suverenines teises dvasios srityje. O kadangi tie patys valstybės piliečiai yra ir Bažnyčios nariai (kaip tikintieji), tai normalinėje tvarkoje tarp Valstybės ir Bažnyčios turėtų būti panašus ryšys, kaip tarp sielos ir kūno žmoguje.

Išeidama iš visų paminėtų principų, Bažnyčia su pasitenkinimu priėmė žinią apie įsteigimą prie LTSR (Komisarų Tarybos) įgaliotinio įstaigos, kuriai pavesta palaikyti kontaktą su ja. Katalikų Bažnyčia Lietuvoje konstatuoja faktą, kad Tarybų Vyriausybės laikysena jos atžvilgiu 1944–45 metais yra žymiai kitokia, negu 1940–41 metais, ir tai į gerąją pusę. Nemažiau teigiamai ji norėtų vertinti ir kontaktą su vyriausybės vadovaujančiais asmenimis, kaip aukščiau paminėta. Visa tai leidžia man tikėtis, kad ir šis raštas bus priimtas kaip atviras žodis patarnauti bendram reikalui.

Katalikų Bažnyčia nėra kaip kitos tautinės bažnyčios, kurios, atskilusios nuo Petro uolos, pateko į tokią pasaulinės valdžios priklausomybę ir globą, kad neteko jėgų atlikti religinei misijai savo tautoje. Todėl griuvus režimui, jos užsitraukė masių neapykantą ir buvo revoliucijos numestos. Katalikų gi Bažnyčia sugyvena su įvairiomis valdymo formomis, jei tik nėra trukdoma atlikti jai pavestąją misiją žmonijoje, tačiau niekad ji nesutiks būti pasaulinės valdžios įrankiu. Šitokią poziciją ji lengviau gali išlaikyti todėl, kad ji nėra nacionalinė (kaip žydų sinagoga), valstybinė (kaip anglikonų), bet pasaulinė – tarptautinė su stipriu ir autoritetingu centru.

Jeigu 1944–45 metais ginkluotuose būriuose žmonių skaičius žymiai padidėjo ir jų aktyvumas sustiprėjo, tai tam yra daug priežasčių politinio ir socialinio pobūdžio: netinkamas aprūpinimas kareivių maistu, patekusių į Raud. Armiją, išvežimas apmokymui iš Lietuvos ribų, maišymas lietuvių su kitataučiais skatino jų dezertyravimą. Suėmimai net visai nekaltų žmonių, netinkamas elgesys su suimtaisiais (neleidimas pasimatyti, nei maisto įteikimas), išvežimas kalinių iš Lietuvos, reikia manyti, taip pat paskatino visus, kurie save laikė kandidatais į kalėjimus, sprukti į mišką. Dažnai beatodairiškas gyvenamųjų plotų valymas su pasitaikančiomis nekaltų žmonių aukomis.

Savo pasikalbėjime buvau pažymėjęs, kad Bažnyčia jokiu būdu nepateisina savavališkų žudymų pareigūnų, įtariamų asmenų ir kitų. Ji skelbia principą, kad privačia iniciatyva nieko negalima nužudyti, netgi ir valdžia negali žudyti nekalto. Kaltė turi būti neabejotinai nustatyta ir tai teismine procedūra. Todėl Bažnyčia, smerkdama visokį neleistiną žudymą, Tamsta tarp kito ko buvai paminėjęs, esą, ginkluotuose būriuose dalyvauja ir kunigai. Bažnyčios įstatymai ir gyvenimo praktika griežtai draudžia kunigui užsiimti grynai politine veikla, juo labiau su ginklu rankoje. Aš būčiau dėkingas, jei man, Tamsta Pirmininke, būtų pateikta konkretūs daviniai kaip medžiaga, galinti patvirtinti šį teigimą. Kiek man yra žinoma, nė vieno kunigo Kaišiadorių vyskupijoje nėra pasislėpusio.

Bažnyčia supranta Vyriausybės susirūpinimą geruoju likviduoti ginkluotus būrius miškuose, tačiau vien iškilmingo pažado dovanoti bausmę (amnestijos) neužtenka tam, kad sužadinus pasitikėjimą. Netolima praeitis ir šiurpi dabartis turi savo kalbą: lietuvių masinis išvežimas 1941 metais ir nesugrąžinimas jų į tėvynę (bent nekaltų, patekusių per nesusipratimą, kaip Tamsta išsireiškei), nuolatiniai suiminėjimai ir ryšium su tuo visus apėmęs netikrumo jausmas dėl savo rytojaus — juk tie dalykai neįkvėps pasitikėjimo Vyriausybe. Gali būti, kad vyriausybė duotus pažadus ištesės, bet argi tam reikalinga Bažnyčios garantija?

Man asmeniškai, kaip katalikų vyskupui ir lietuviui, sąžinė neleidžia imti ant savęs „amnestuotųjų“ miškuose besislapstančiųjų saugumą. Nubausti, kad ir kitu titulu, jie priekaištaus man juos apvylusiam. Bažnyčia pirmiausia atsako už savo veiksmus; kadangi ne ji sudarė sąlygas ginkluotiems būriams atsirasti, tai ne ji ir atsakys už jų likvidavimo padarinius.

Tamsta sakai, kad jeigu tektų imtis žiaurių priemonių ginkluotiems būriams likviduoti ir nukentėtų daug nekaltųjų, tai Bažnyčiai tektų už visa tai atsakyti. Bažnyčia pirmiausia atsako už savo veiksmus; kadangi ne ji sudarė sąlygas ginkluotiems būriams atsirasti, tai ne ji ir atsakys už jų likvidavimo padarinius. Bet klausimas, ar Bažnyčia negalėtų sulaikyti tautą nuo nelaimės, jeigu įsikištų į šį dalyką savo autoritetu ir padrąsintų žmones pasitikėti vyriausybe? Esu tikras, kad toks Bažnyčios įsikišimas ne į savo reikalą sukeltų tik nepasitikėjimą ja pačia: būtų manoma, kad jos pareiškimas išgautas apgaulingu būdu ar per prievartą. Iš kitos pusės, esu tikras, kad vyriausybė kiekvienu atveju imsis tokių priemonių, kurios jai atrodys tinkamesnės, visai nežiūrint Bažnyčios.

Būdamas ne tik vyskupas, bet ir lietuvis, aš labai vertinu Tamstos patriotinius jausmus, kurie paskatino Tamstą šiuo sunkiu mūsų tautai momentu kreiptis į mane, kaip Bažnyčios atstovą. Deja, mūsų tauta yra patekusi į tokį sūkurį, iš kurio ją gali išvesti tik Dievo Apvaizda. Esu giliai įsitikinęs, kad visos tautos pastangos ginti lietuvių tautą ir ją apsaugoti nuo nelaimių susilauks Viešpaties palaimos.“

Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt

Palikite savo mintis

Irena Petraitienė „Arkivyskupas Teofilius Matulionis (18): Kur avys, ten ganytojai“

Tęsiame ciklą, pasakojantį apie Teofiliaus Matulionio gyvenimo kelią. 

Istorinėje Oršoje

Oršoje, Dniepro ir Oršicos upių santakoje, nuo XIV a. pabaigos iki XVII a. vidurio stovėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mūrinė pilis. 1514 m. Oršos apylinkėse vykęs pergalingas mūšis prieš Maskvą buvo vienas didžiausių Lietuvos karybos istorijoje. Oršoje, per kurią vedė Vitebsko–Mogiliovo traktas, ėjo Smolensko–Brastos geležinkelio linija, buvo įsteigtas kalinių persiuntimo punktas. „Miestas sugriautas, o kalėjimas likęs. Kaliniai rusai juokavo, kad vokiečiai bendradarbiavo su bolševikais ir paliko kalėjimus bolševikų prašomi, kad rusai galėtų savus areštuoti ir turėtų kur juos patalpinti“, – šitaip apie Oršos kalėjimą rašė čia 1947 m. patekęs Vilniaus vyskupijos dvasininkas, buvęs Trakų mokytojų seminarijos kapelionas kun. Kazimieras Pukėnas, kaltintas, jog ragino bažnyčioje giedoti lietuvių tautinį himną, „kuris absoliučiai neturi nieko bendra su religija“. Atsiminimuose aprašęs žmonių tiesiog „prikimštą“ kamerą, pažymi: „Pro langą kalėjimo pasivaikščiojimo aikštėje atpažinau vyskupą Teofilį Matulionį.“

Vladimiro-kalėjimas1947m. lapkričio 19 d. Matulioniui teko Vilniaus geležinkelio stotyje stovėjo kalinius vežantis specialus traukinys. Ilgoje kelionėje ir vyskupui T. „susipažinti“ su draugais vagimis, kurie su lydinčių kareivių pritarimu nuolat „kratydavo“ vagono bendrakeleivius, atiminėdami iš jų maistą ir geresnius daiktus. Viską kaip „nusikaltėlių grobį“, nenuskriausdami, aišku, ir savęs, atiduodavo kareiviams palydovams. „Traukinio palydovai, – vėliau pasakojo vysk. Teofilius, – kartkartėmis užsilipę ant vagono stogo dideliais mediniais kūjais daužydavo vagono stogą ir jo šonus, neva tikrindami, ar nedaroma kokių išsilaužimų pabėgti, nors iš tikrųjų norėdami vežamiems sudaryti siaubingą nuotaiką…“

Po ilgos ir varginančios kelionės vysk. T. Matulionis 1947 m. lapkričio 27 d. jau Oršos persiunčiamajame punkte žvilgsniu lydėjo vorele surikiuotus kalinius. Gal pažįstamą kunigą pamatys. Ar tik tas jaunas, blyškaus veido žmogus ne „kaišiadorensis“ bus? Vyskupas Teofilius atpažino Stirniuose ir Paparčiuose klebonavusį partizanų uolųjį nuodėmklausį kun. Kazimierą Pivariūną. 1936 m. gegužės 31d. Kaišiadoryse vyskupo J. Kuktos įšventintas kun. Pivariūnas buvo paskirtas į Žaslius. Jis, Šv. Jurgio bažnyčios vikaras, kun. Pivariūnas buvo pirmasis, kuriam parapijietis, iš Guronių kaimo kilęs šešiolikmetis jėzuitų gimnazijos mokinys Vincentas Sladkevičius (vėliau vyskupas tremtinys, kardinolas), patikėjo savo mintis apie kunigystę.

„Mokykis gerai, kad Tėvynė ir tėvai susilauktų iš tavęs gero lietuvio ir sūnaus“, – iš Oršos skriejo vyskupo Teofiliaus trikampis laiškelis krikštasūniui, brolio Jeronimo sūnui. Jam rūpėjo, kaip auga dar visai nedidukė Jeronimo duktė Marytė, prašė atsiųsti jos nuotrauką ir klausė, ar nepamiršta pasimelsti už savo dėdę… Laimė, kad Oršos persiunčiamajame punkte buvo gera gydytoja: ji 1948 m. kovo 13 d. negalios apimtą vyskupą perkėlė į ligoninę, kur vienoje palatoje gydėsi kartu su kun. Mykolu Kuliavu. Oršos kalėjimo felčeris, sužinojęs, jog kan. Petras Rauda yra lietuvis ir dar kunigas, papasakojo, kad prieš kelerius metus čia buvęs vyskupas Matulionis. „Tai nepaprastas žmogus! – sakė jis. – Jį ne tik visi gerbė, bet ir jo klausė.“

Susitikimai Vladimiro kalėjime

„…Nei medelio, nei žolelės, nei gyvos dvasios, išskyrus sargybą“, – rašydamas laišką prel. Juozapui Matulaičiui-Labukui atsiduso vyskupas Teofilius. 1948 m. balandžio 25 d. kartu su kitais buvo atvežtas į Vladimiro mieste esantį, dar Jekaterinos Didžiosios valdymo metais statytą ypatingojo režimo kalėjimą, kur buvo apie pustrečio tūkstančio kalinių. Tarp 40 lietuvių buvo septyni kunigai ir vienas, 1948 m. sausio 20 dieną, kaip įsakyta, „ypatingu konvojumi, atskiroje vagonėlio kameroje, griežtai izoliuotas nuo kitų areštuotųjų“ į Vladimiro kalėjimą buvo atvežtas arkivyskupas Mečislovas Reinys. Viltis nors iš toli jį pamatyti virsdavo gilia vyskupo Teofiliaus malda. Kaip paukščio plunksną pagavęs nors kokią nors bent viltimi švystelėjusią žinutę ir, norėdamas bičiulį pradžiuginti, siųsdavo ją toliau. Prel. J.Matulaičiui-Labukui laiške praneša: „Vyskupas Ramanauskas rašė, kad neseniai vienas konfratras sutikęs žmogų, kuris sakęs, jog 1950 m. Kazachstane invalidų namuose neva tai matęs Vincentą (vyskupą Borisevičių). Nors tai sunkiai patikima žinia, bet viskas galima. Būtų nepaprastai džiugu, jei Dievas būtų jį išsaugojęs…“

O kunigo marijono Viktoro Šauklio viltis Vladimiro kalėjimo kieme susitikti vysk. T. Matulionį išsipildė. Ekscelencija pažino 1933 m. įšventintą ir „Šaltinio“ redaktoriumi paskirtą kun. Viktorą, kuris apie jo lapkričio 22 d. viešnagę Marijampolėje rašė: „Po atviru žvaigždėtu nakties dangumi klaupiasi kankinio rankos laiminamos minios…“ Ar tik ne kun. V. Šaulys MIC ir buvo tas pirmasis korespondentas, parengęs pokalbį su Lietuvon grįžusiu vyskupu T. Matulioniu?

„Vienutėje buvo ir du nauji atvykėliai, kurie tapo mano draugais iki pat galo ar beveik iki pat galo. Vienas jų buvo lietuvis kunigas Janulaitis. Jis buvo 78 metų amžiaus, panašus, į Biblijos paveikslą; sakyčiau, panašus į Dievą. Antrasis buvo vyskupas Matulionis, Teofilius Matulionis iš Kaišiadorių, – rašė kartu kalėjęs anglų kariuomenės grandinis Frankas Kelly, 1954 m. išleidęs savo atsiminimų knygą. – Jis taip pat buvo labai senas. Tačiau abudu buvo nuostabūs žmonės. Jiedu buvo nuteisti aštuoneriems metams kalėjimo ir jau keletą metų buvo atsėdėję Vladimire. Atrodė, kad jiedviem ten nėra ateities. Jiedu buvo taikūs, kantrūs, labai malonūs. Ramu būti su jais. Iš jų vidaus dvelkė kažkokia ramybė, kuri buvo pagauli. Jiedu buvo ypatingai maloniai sutikti. Mat abu turėjo didokus ryšuliukus tabako ir nė vienas nerūkė.“

Kun. Pranciškus Janulaitis, 1946 m. gruodžio 19 d. suimtas kaip Žemaičių apygardos partizanų ryšininkas ir nuteistas 5 metams nelaisvės, dar Žemaičių kunigų seminarijoje įsitraukė į knygnešystę. Brolis Augustinas taip pat buvo knygnešys, teisininkas, sesuo Julija Janulaitytė-Biliūnienė-Matjošaitienė, gydytoja odontologė, visuomenininkė, buvo rašytojo Jono Biliūno žmona, sesuo Veronika Janulaitytė-Alseikienė – mokslininkė, gydytoja oftalmologė.

Tuo metu, kai kun. T. Matulionis gyveno Už Nevos Vartų Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios statybos reikalais, jo bendraamžis kun. Pranciškus Janulaitis, nuo 1906 m. sausio tarnavęs Betygalos šv. Mikalojaus parapijoje, ėmėsi Pirmojo pasaulinio karo metais sudegusios medinės bažnyčios vietoje statyti naują. Tik kameros draugas vyskupas Teofilius galėjo įsivaizduoti, kokio masto buvo šitas darbas, kokį džiaugsmą parapijiečiams atnešė Betygaloje kun. Janulaičio įveistas didžiulį sodas, jo atidarytas knygynas, švietėjiška veikla. „Tie du seni kunigai labai gražiai įsiderino į vienutės gyvenimą, kalbėjo savo maldas rytais ir vakarais, bet niekam nekliudė, – rašė F. Kelly. –Kiekvienas mūsų ko nors mokėsi, o vyskupas man nurodė, kaip jį mokyti anglų kalbos. Jis mokė mane dirbti, skaityti ir nepasiduoti. Ir tikrai per tą laiką aš dariau pažangą rusų kalboje. Jau galėjau ginčytis rusiškai, kaip ir visi kiti.“

Vyskupas Teofilius kelerius metus iš eilės nesiskundė savo sveikata. Net kalėjimo gydytojai sakydavo kitiems: „Imkite iš jo pavyzdį! Matote, kaip jis gražiai atrodo! „Viename laiškų jis rašė: „Baigiu 80 metus, bet visoje pilnybėje nejaučiu jų sunkumo!“ Visur jis turėjo gerų draugų –geri buvo katalikai ir nekatalikai, tik vienas žydas bolševikas iš Prancūzijos buvo nepalankus.

Kun. V. Mironas

Italų kunigas, jėzuitas, buvęs karių kapelionas A„Vysk. T.lagiani, rašydamas apie Vladimiro kalėjime praleistus metus, paskleidė tokią žinią:  Matulionį nuolat persekiojęs kitas kalinys žydas, visaip niekindavęs, net spjaudydavęs. Kartą prausykloje vyskupas, susitikęs tą žydą ir norėdamas nuo jo pasišalinti, ėjęs į kitą prausyklos galą, paslydęs ir trenkęs galvą į akmenines grindis. Miręs kalėjimo ligoninėje.“ Ir tai buvo netiesa.

1953 metų vasario 18-ąją, kai kalėti buvo likę vos metai, mirė kartu su vyskupu Teofiliumi vienoje kameroje buvęs Nepriklausomybės akto signataras, 1939 m. ministras pirmininkas kun. Vladas Mironas. Paskutiniąsias kunigo gyvenimo akimirkas aprašė Frankas Kelly: „Vanduo buvo šaltas, akmeninės grindys taip pat labai slidžios ir šaltos. Staiga kažkas smarkiai subildėjo: kunigas Mironas nugriuvo ant akmeninių grindų, ir kraujas tekėjo iš pramuštos galvos. Jis, matyt, paslydo ant slidžių grindų akmenų. Jis gulėjo ir nekalbėjo, bet mačiau, kad pažino mane. Man atrodo, kad Mironas mirė per minutę ar dvi.“

Baigdamas savo atsiminimų knygą, F. Kelly sako: „Jeigu ne tie metai Vladimire, aš niekad nebūčiau sutikęs tokių draugų kaip vyskupas Matulionis, kunigas Mironas, senas profesorius Klaubergas. Jie buvo mano draugai, vieninteliai tikri bei ištikimi draugai, kokius kada nors turėjau. Aš branginu jų atminimą. Jų dėka aš niekad nebebūsiu toks, koks buvau prieš patekdamas į kalėjimą.“

„Namo kelias užpustytas“

„Parodykime Dievui meilę tuo, kuo galime“,– Vladimiro kalėjime kameros draugus raginęs arkivyskupas Mečislovas Reinys mirė 1953 metų lapkričio 8 dieną. Skaudi žinia vyskupą Teofilių pasiekė tomis dienomis, kai mintys vedė namolio… 1953 m. gruodžio 18 d. pasibaigė septynerių metų kalėjimo bausmė, ir jis raštu kreipėsi į generalinį prokurorą ir SSSR vidaus reikalų ministeriją, kad leistų grįžti į Lietuvą. Raštą parengė gydydamasis kalėjimo ligoninėje, kur pateko, praėjus 12 dienų nuo arkiv. M. Reinio mirties.

Perkeltas iš antro į trečio aukšto kamerą, staiga susirgo: jautėsi taip blogai, kad po pasivaikščiojimo pats vienas nebegalėdavo užkopti į trečiąjį aukštą: „Aš visą laiką jaučiausi visai sveikas, bet maždaug nuo 1953 m. lapkričio susirgau ir 20 dieną atsiguliau į ligoninę. Išsiderino širdis, ištino visas kūnas, kankino nemiga, netekau apetito, žodžiu, jaučiausi labai blogai. Gydytojai ir aš pats netekau vilties pasveikti…“ Galbūt, kaip svarstė vysk. T. Matulionio bylos archyvą tyrinėjęs Vidas Spengla (A. Žilinskas), toji trečio aukšto kamera buvo skirta vyskupui sunaikinti?..

1954 m. gegužės 28 d. vysk. T. Matulionis, medicinos sesers ir vieno vyriškio lydimas, išvažiavo iš Vladimiro kalėjimo per Maskvą, tačiau ne į Kauną, kaip buvo žadėta, bet į Mordoviją, į Zubovo-Polianos invalidų namus. „Čia esame 7 lietuviai: prelatas Pukys, gydytojas, aklas inteligentas, buvęs ūkininkas iš Kaišiadorių apylinkių ir du buvę geležinkeliečiai inteligentai… – laiške rašė vyskupas Teofilius. – Mes, invalidų namų gyventojai, esame laisvi žmonės, laisvai susirašinėjame, tik mus laiko, kaip ir visus invalidus, savo žinioje – priežiūroje. Apranga ir pilnas išlaikymas – valstybiniai. Apranga – padori, iš gan geros medžiagos, maistas gana gerai paruoštas, o kas turi pinigų ir gauna siuntinius, pilnai pakankamas.“

1954 m. liepos 29 d. fiziškai atsigavusiam vyskupui komendantas pareiškė: „Jums išvažiuoti į Lietuvą uždrausta.“ Pranešdamas artimiesiems šią žinią, laiškuose rašo: „Būk valia Tavo.“ „Ačiū Dievui, susidarė aplinkybės, ir aš į pabaigą aštuntų metų atnašauju. Širdingai dėkui Jam! Gerai sutvarkė Apvaizda, kad ir nors fratres sacerdotes (mus brolius kunigus) atsiuntė ten, kur fideles (tikintieji). Kur avys, ten ir ganytojai.“

Kaip teigė kun. dr. J. Stakauskas, vyskupo Teofiliaus širdžiai artimiausi žmonės – kunigai! Žinojo, kad apie 40 kunigų iš Kaišiadorių vyskupijos perėjo per kalėjimus ir lagerius (tai sudaro 50 proc. darbingų kunigų). Vieni jų ten ir mirė, kiti grįžo invalidais, be sveikatos. Būdamas už grotų ir ištrėmime, vyskupas stiprino kunigus savo laiškais. Pasak dr. kun. J. Stakausko, tam reikalui negailėjo nei laiko, nei silpnų jėgų – guodė juos daugybe žinelių iš Tėvynės, prirašydamas ištisus lapus drebančia ranka… Dėkojo kan. R. Jukniui už Kietaviškių šventovės atnaujinimą; sugrįžusiam iš lagerių kun. J. Čaplikui jubiliatui suteikė taip jo laukiamą garbės kanauninko titulą; apsilankiusį pas jį iš lagerių paleistą kun. Z. Neciunską apdovanojo puikiu parkeriu ir prašė šelpti Sibiran patekusias lietuvių šeimas; gavęs sąrašą mirusių 1946–1955 metais Kaišiadorių vyskupijos kunigų, už kiekvieną jų atlaikė šv. Mišias.

Kun. K. Pivariūnas

„Labai džiugu, jog grįždamas į Rygą apsilankė vyskupas Kazimieras Dulbinskis. Jis gyveno drau ir kitge su mūsų kun. Neziunsku, kun. Želviuais lietuviais kunigais, – rašė kun. Jonui Kaušylai. Sveikindamas giminaitį kun. Joną Pilką, atvykus į Butrimonius, rašo: „Su laiku apsiprasite, o ganomieji, pajutę Jūsų rūpestį jųjų dvasios reikalais, prisiriš (pamils) prie naujo dvasios tėvo. Duok Dieve užtektinai jėgų ir pasisekimo. Prie progos parašykite, ar turite padėjėją, kaip toli Butrimonys nuo Žiežmarių, koks susisiekimas. Ar tik prelatas Juozas Labukas ne iš Butrimonių parapijos kilęs?“

Ganytojišku tėvišku rūpesčiu persmelktuose laiškuose buvusiam generalvikarui prel. J. Matulaičiui-Labukui apžvelgiama Kaišiadorių vyskupijos padėtis. Praneša, kad į Žiežmarius atvyko kun. Dzekonskis iš Malėtų (Molėtų). Kun. Milžinas (N. Švogžlys) iš savo senos vietos (buvo Kaune Įgulos bažnyčios klebonu) dabar esąs mažiausioje Kaišiadorių padangės parapijoje. Kun. Stakauskas – Gelvonyse. Susirašinėja su kun. Liudviku Puzonu, kuris, susikūrus Didžiosios Kovos rinktinei (DKR), buvo jos štabo nariu, ryšių mazgo organizatoriumi, klausydavo partizanų išpažinčių, laimino jų kovą, taip pat su DKR 3-iojo bataliono partizanų kapelionu kun. Jonu Žviniu. Džiugindavo vysk. Pranciškaus Ramanausko laiškai.

„Vakar liūdną gavau žinią, – dalijosi laiške prel. J. Labukui, – mirė a. a. kanauninkas Matas Cijūnaitis Žasliuose 1955 m. rugsėjo 6 d. vakare. Laidotuvėse dalyvavo 28 kunigai, jųjų tarpe 8 jo auklėtiniai. Iškilmingas pamaldas laikė kan. R. Juknys, pamokslą sakė Vievio klebonas dek. kun. P. Šiugžda. Kunigai auklėtiniai nunešė į ramybės vietą ir šventoriuje prie koplytėlės, šalia kun. Kibelio, palaidojo. Prie duobės žodį pasakė prof. kun. Vincentas Sladkevičius ir padėkos žodį nuo tikinčiųjų – kun. Nikodemas Švogžlys-Milžinas (Bijutiškio klebonas). Žmonių buvo daug, kaip atlaiduose. Valdytojas kan. dr. Stankevičius nedalyvavo laidotuvėse, nes buvo tuo laiku skubiai iššauktas į Maskvą. Ir dar neteko vieno nario Kaišiadorių kapitula.“

Nors 1949 m. jau buvo sugrįžęs iš kalėjimo vyskupo T. Matulionio įgaliotas kan. M. Cijūnaitis, tačiau, religijos reikalų įgaliotiniui B. Pušiniui reikalaujant, kapitula buvo priversta „išrinkti“ valdytoju kan. J. Stankevičių. Bet kunigai ir toliau vyskupijos valdytoju laikė kan. M. Cijūnaitį – į jį kreipdavosi visais reikalais, ir jis turėjo tik aprobuoti nekanoniškai paskirto valdyti kan. J. Stankevičiaus aktus.“ Tais pačiais 1955 m. rugsėjo 17 d. buvo paskelbta amnestija. Mordovijos vidaus reikalų ministerija metų pabaigoje atsakė, kad vysk.

Teofiliaus ši amnestija neliečianti… „Reiškia, sėdėk sveikas, kaip sėdėjęs, – rašė vyskupas. – Būk valia Tavo! Neleidžia prarasti vilties sugrįžti ir užlaiko ramybėje. Matyti, kas tai yra Vilniuje – nenori, kad sugrįžčiau.“

1955 m. gruodžio 10 d. LSSR KGB pirmininkas K. Liaudis rašte LKP CK pirmajam sekretoriui A. Sniečkui teigė, kad jų pastangomis 1954 m. vyskupas buvo perkeltas į Zubovo Polianos invalidų namus Mordovijoje. Tame pačiame rašte K. Liaudis vėl prašė A. Sniečkų tarpininkauti, kad vysk. T. Matulioniui ir toliau nebūtų leidžiama grįžti į tėvynę, nes jo grįžimas „gali suaktyvinti priešišką reakcingai nusiteikusių kunigų veiklą ir pakeisti padėtį Kaišiadorių vyskupijos valdyme“.

Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikite savo mintis

Irena Petraitienė „Arkivyskupas Teofilius Matulionis (19): Kur avys, ten ganytojai“

Oršos geležinkelio stotis

Tęsiame ciklą, pasakojantį apie Teofiliaus Matulionio gyvenimo kelią. 

Istorinėje Oršoje

Oršoje, Dniepro ir Oršicos upių santakoje, nuo XIV a. pabaigos iki XVII a. vidurio stovėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mūrinė pilis. 1514 m. Oršos apylinkėse vykęs pergalingas mūšis prieš Maskvą buvo vienas didžiausių Lietuvos karybos istorijoje. Oršoje, per kurią vedė Vitebsko–Mogiliovo traktas, ėjo Smolensko–Brastos geležinkelio linija, buvo įsteigtas kalinių persiuntimo punktas. „Miestas sugriautas, o kalėjimas likęs. Kaliniai rusai juokavo, kad vokiečiai bendradarbiavo su bolševikais ir paliko kalėjimus bolševikų prašomi, kad rusai galėtų savus areštuoti ir turėtų kur juos patalpinti“, – šitaip apie Oršos kalėjimą rašė čia 1947 m. patekęs Vilniaus vyskupijos dvasininkas, buvęs Trakų mokytojų seminarijos kapelionas kun. Kazimieras Pukėnas, kaltintas, jog ragino bažnyčioje giedoti lietuvių tautinį himną, „kuris absoliučiai neturi nieko bendra su religija“. Atsiminimuose aprašęs žmonių tiesiog „prikimštą“ kamerą, pažymi: „Pro langą kalėjimo pasivaikščiojimo aikštėje atpažinau vyskupą Teofilį Matulionį.“

1947 m. lapkričio 19 d. Vilniaus geležinkelio stotyje stovėjo kalinius vežantis specialus traukinys. Ilgoje kelionėje ir vyskupui T. Matulioniui teko „susipažinti“ su draugais vagimis, kurie su lydinčių kareivių pritarimu nuolat „kratydavo“ vagono bendrakeleivius, atiminėdami iš jų maistą ir geresnius daiktus. Viską kaip „nusikaltėlių grobį“, nenuskriausdami, aišku, ir savęs, atiduodavo kareiviams palydovams. „Traukinio palydovai, – vėliau pasakojo vysk. Teofilius, – kartkartėmis užsilipę ant vagono stogo dideliais mediniais kūjais daužydavo vagono stogą ir jo šonus, neva tikrindami, ar nedaroma kokių išsilaužimų pabėgti, nors iš tikrųjų norėdami vežamiems sudaryti siaubingą nuotaiką…“

Po ilgos ir varginančios kelionės vysk. T. Matulionis 1947 m. lapkričio 27 d. jau Oršos persiunčiamajame punkte žvilgsniu lydėjo vorele surikiuotus kalinius. Gal pažįstamą kunigą pamatys. Ar tik tas jaunas, blyškaus veido žmogus ne „kaišiadorensis“ bus? Vyskupas Teofilius atpažino Stirniuose ir Paparčiuose klebonavusį partizanų uolųjį nuodėmklausį kun. Kazimierą Pivariūną. 1936 m. gegužės 31d. Kaišiadoryse vyskupo J. Kuktos įšventintas kun. Pivariūnas buvo paskirtas į Žaslius. Jis, Šv. Jurgio bažnyčios vikaras, kun. Pivariūnas buvo pirmasis, kuriam parapijietis, iš Guronių kaimo kilęs šešiolikmetis jėzuitų gimnazijos mokinys Vincentas Sladkevičius (vėliau vyskupas tremtinys, kardinolas), patikėjo savo mintis apie kunigystę.

Vladimiro kalėjimas

„Mokykis gerai, kad Tėvynė ir tėvai susilauktų iš tavęs gero lietuvio ir sūnaus“, – iš Oršos skriejo vyskupo Teofiliaus trikampis laiškelis krikštasūniui, brolio Jeronimo sūnui. Jam rūpėjo, kaip auga dar visai nedidukė Jeronimo duktė Marytė, prašė atsiųsti jos nuotrauką ir klausė, ar nepamiršta pasimelsti už savo dėdę… Laimė, kad Oršos persiunčiamajame punkte buvo gera gydytoja: ji 1948 m. kovo 13 d. negalios apimtą vyskupą perkėlė į ligoninę, kur vienoje palatoje gydėsi kartu su kun. Mykolu Kuliavu. Oršos kalėjimo felčeris, sužinojęs, jog kan. Petras Rauda yra lietuvis ir dar kunigas, papasakojo, kad prieš kelerius metus čia buvęs vyskupas Matulionis. „Tai nepaprastas žmogus! – sakė jis. – Jį ne tik visi gerbė, bet ir jo klausė.“

Susitikimai Vladimiro kalėjime

„…Nei medelio, nei žolelės, nei gyvos dvasios, išskyrus sargybą“, – rašydamas laišką prel. Juozapui Matulaičiui-Labukui atsiduso vyskupas Teofilius. 1948 m. balandžio 25 d. kartu su kitais buvo atvežtas į Vladimiro mieste esantį, dar Jekaterinos Didžiosios valdymo metais statytą ypatingojo režimo kalėjimą, kur buvo apie pustrečio tūkstančio kalinių. Tarp 40 lietuvių buvo septyni kunigai ir vienas, 1948 m. sausio 20 dieną, kaip įsakyta, „ypatingu konvojumi, atskiroje vagonėlio kameroje, griežtai izoliuotas nuo kitų areštuotųjų“ į Vladimiro kalėjimą buvo atvežtas arkivyskupas Mečislovas Reinys. Viltis nors iš toli jį pamatyti virsdavo gilia vyskupo Teofiliaus malda. Kaip paukščio plunksną pagavęs nors kokią nors bent viltimi švystelėjusią žinutę ir, norėdamas bičiulį pradžiuginti, siųsdavo ją toliau. Prel. J.Matulaičiui-Labukui laiške praneša: „Vyskupas Ramanauskas rašė, kad neseniai vienas konfratras sutikęs žmogų, kuris sakęs, jog 1950 m. Kazachstane invalidų namuose neva tai matęs Vincentą (vyskupą Borisevičių). Nors tai sunkiai patikima žinia, bet viskas galima. Būtų nepaprastai džiugu, jei Dievas būtų jį išsaugojęs…“

kun. P. Janulaitis

O kunigo marijono Viktoro Šauklio viltis Vladimiro kalėjimo kieme susitikti vysk. T. Matulionį išsipildė. Ekscelencija pažino 1933 m. įšventintą ir „Šaltinio“ redaktoriumi paskirtą kun. Viktorą, kuris apie jo lapkričio 22 d. viešnagę Marijampolėje rašė: „Po atviru žvaigždėtu nakties dangumi klaupiasi kankinio rankos laiminamos kminios…“ Ar tik ne kun. V. Šaulys MIC ir buvo tas pirmasis korespondentas, parengęs pokalbį su Lietuvon grįžusiu vyskupu T. Matulioniu?

„Vienutėje buvo ir du nauji atvykėliai, kurie tapo mano draugais iki pat galo ar beveik iki pat galo. Vienas jų buvo lietuvis kunigas Janulaitis. Jis buvo 78 metų amžiaus, panašus, į Biblijos paveikslą; sakyčiau, panašus į Dievą. Antrasis buvo vyskupas Matulionis, Teofilius Matulionis iš Kaišiadorių, – rašė kartu kalėjęs anglų kariuomenės grandinis Frankas Kelly, 1954 m. išleidęs savo atsiminimų knygą. – Jis taip pat buvo labai senas. Tačiau abudu buvo nuostabūs žmonės. Jiedu buvo nuteisti aštuoneriems metams kalėjimo ir jau keletą metų buvo atsėdėję Vladimire. Atrodė, kad jiedviem ten nėra ateities. Jiedu buvo taikūs, kantrūs, labai malonūs. Ramu būti su jais. Iš jų vidaus dvelkė kažkokia ramybė, kuri buvo pagauli. Jiedu buvo ypatingai maloniai sutikti. Mat abu turėjo didokus ryšuliukus tabako ir nė vienas nerūkė.“

Kun. Pranciškus Janulaitis, 1946 m. gruodžio 19 d. suimtas kaip Žemaičių apygardos partizanų ryšininkas ir nuteistas 5 metams nelaisvės, dar Žemaičių kunigų seminarijoje įsitraukė į knygnešystę. Brolis Augustinas taip pat buvo knygnešys, teisininkas, sesuo Julija Janulaitytė-Biliūnienė-Matjošaitienė, gydytoja odontologė, visuomenininkė, buvo rašytojo Jono Biliūno žmona, sesuo Veronika Janulaitytė-Alseikienė – mokslininkė, gydytoja oftalmologė.

Tuo metu, kai kun. T. Matulionis gyveno Už Nevos Vartų Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios statybos reikalais, jo bendraamžis kun. Pranciškus Janulaitis, nuo 1906 m. sausio tarnavęs Betygalos šv. Mikalojaus parapijoje, ėmėsi Pirmojo pasaulinio karo metais sudegusios medinės bažnyčios vietoje statyti naują. Tik kameros draugas vyskupas Teofilius galėjo įsivaizduoti, kokio masto buvo šitas darbas, kokį džiaugsmą parapijiečiams atnešė Betygaloje kun. Janulaičio įveistas didžiulį sodas, jo atidarytas knygynas, švietėjiška veikla. „Tie du seni kunigai labai gražiai įsiderino į vienutės gyvenimą, kalbėjo savo maldas rytais ir vakarais, bet niekam nekliudė, – rašė F. Kelly. –Kiekvienas mūsų ko nors mokėsi, o vyskupas man nurodė, kaip jį mokyti anglų kalbos. Jis mokė mane dirbti, skaityti ir nepasiduoti. Ir tikrai per tą laiką aš dariau pažangą rusų kalboje. Jau galėjau ginčytis rusiškai, kaip ir visi kiti.“

Vyskupas Teofilius kelerius metus iš eilės nesiskundė savo sveikata. Net kalėjimo gydytojai sakydavo kitiems: „Imkite iš jo pavyzdį! Matote, kaip jis gražiai atrodo! „Viename laiškų jis rašė: „Baigiu 80 metus, bet visoje pilnybėje nejaučiu jų sunkumo!“ Visur jis turėjo gerų draugų –geri buvo katalikai ir nekatalikai, tik vienas žydas bolševikas iš Prancūzijos buvo nepalankus.

Kun. V. Mironas

Italų kunigas, jėzuitas, buvęs karių kapelionas Alagiani, rašydamas apie Vladimiro kalėjime praleistus metus, paskleidė tokią žinią: „Vysk. T. Matulionį nuolat persekiojęs kitas kalinys žydas, visaip niekindavęs, net spjaudydavęs. Kartą prausykloje vyskupas, susitikęs tą žydą ir norėdamas nuo jo pasišalinti, ėjęs į kitą prausyklos galą, paslydęs ir trenkęs galvą į akmenines grindis. Miręs kalėjimo ligoninėje.“ Ir tai buvo netiesa.

1953 metų vasario 18-ąją, kai kalėti buvo likę vos metai, mirė kartu su vyskupu Teofiliumi vienoje kameroje buvęs Nepriklausomybės akto signataras, 1939 m. ministras pirmininkas kun. Vladas Mironas. Paskutiniąsias kunigo gyvenimo akimirkas aprašė Frankas Kelly: „Vanduo buvo šaltas, akmeninės grindys taip pat labai slidžios ir šaltos. Staiga kažkas smarkiai subildėjo: kunigas Mironas nugriuvo ant akmeninių grindų, ir kraujas tekėjo iš pramuštos galvos. Jis, matyt, paslydo ant slidžių grindų akmenų. Jis gulėjo ir nekalbėjo, bet mačiau, kad pažino mane. Man atrodo, kad Mironas mirė per minutę ar dvi.“

Baigdamas savo atsiminimų knygą, F. Kelly sako: „Jeigu ne tie metai Vladimire, aš niekad nebūčiau sutikęs tokių draugų kaip vyskupas Matulionis, kunigas Mironas, senas profesorius Klaubergas. Jie buvo mano draugai, vieninteliai tikri bei ištikimi draugai, kokius kada nors turėjau. Aš branginu jų atminimą. Jų dėka aš niekad nebebūsiu toks, koks buvau prieš patekdamas į kalėjimą.“

„Namo kelias užpustytas“

„Parodykime Dievui meilę tuo, kuo galime“,– Vladimiro kalėjime kameros draugus raginęs arkivyskupas Mečislovas Reinys mirė 1953 metų lapkričio 8 dieną. Skaudi žinia vyskupą Teofilių pasiekė tomis dienomis, kai mintys vedė namolio… 1953 m. gruodžio 18 d. pasibaigė septynerių metų kalėjimo bausmė, ir jis raštu kreipėsi į generalinį prokurorą ir SSSR vidaus reikalų ministeriją, kad leistų grįžti į Lietuvą. Raštą parengė gydydamasis kalėjimo ligoninėje, kur pateko, praėjus 12 dienų nuo arkiv. M. Reinio mirties.

Kan. M. Cijūnaitis.

Perkeltas iš antro į trečio aukšto kamerą, staiga susirgo: jautėsi taip blogai, kad po pasivaikščiojimo pats vienas nebegalėdavo užkopti į trečiąjį aukštą: „Aš visą laiką jaučiausi visai sveikas, bet maždaug nuo 1953 m. lapkričio susirgau ir 20 dieną atsiguliau į ligoninę. Išsiderino širdis, ištino visas kūnas, kankino nemiga, netekau apetito, žodžiu, jaučiausi labai blogai. Gydytojai ir aš pats netekau vilties pasveikti…“ Galbūt, kaip svarstė vysk. T. Matulionio bylos archyvą tyrinėjęs Vidas Spengla (A. Žilinskas), toji trečio aukšto kamera buvo skirta vyskupui sunaikinti?..

1954 m. gegužės 28 d. vysk. T. Matulionis, medicinos sesers ir vieno vyriškio lydimas, išvažiavo iš Vladimiro kalėjimo per Maskvą, tačiau ne į Kauną, kaip buvo žadėta, bet į Mordoviją, į Zubovo-Polianos invalidų namus. „Čia esame 7 lietuviai: prelatas Pukys, gydytojas, aklas inteligentas, buvęs ūkininkas iš Kaišiadorių apylinkių ir du buvę geležinkeliečiai inteligentai… – laiške rašė vyskupas Teofilius. – Mes, invalidų namų gyventojai, esame laisvi žmonės, laisvai susirašinėjame, tik mus laiko, kaip ir visus invalidus, savo žinioje – priežiūroje. Apranga ir pilnas išlaikymas – valstybiniai. Apranga – padori, iš gan geros medžiagos, maistas gana gerai paruoštas, o kas turi pinigų ir gauna siuntinius, pilnai pakankamas.“

1954 m. liepos 29 d. fiziškai atsigavusiam vyskupui komendantas pareiškė: „Jums išvažiuoti į Lietuvą uždrausta.“ Pranešdamas artimiesiems šią žinią, laiškuose rašo: „Būk valia Tavo.“ „Ačiū Dievui, susidarė aplinkybės, ir aš į pabaigą aštuntų metų atnašauju. Širdingai dėkui Jam! Gerai sutvarkė Apvaizda, kad ir nors fratres sacerdotes (mus brolius kunigus) atsiuntė ten, kur fideles (tikintieji). Kur avys, ten ir ganytojai.“

Kaip teigė kun. dr. J. Stakauskas, vyskupo Teofiliaus širdžiai artimiausi žmonės – kunigai! Žinojo, kad apie 40 kunigų iš Kaišiadorių vyskupijos perėjo per kalėjimus ir lagerius (tai sudaro 50 proc. darbingų kunigų). Vieni jų ten ir mirė, kiti grįžo invalidais, be sveikatos. Būdamas už grotų ir ištrėmime, vyskupas stiprino kunigus savo laiškais. Pasak dr. kun. J. Stakausko, tam reikalui negailėjo nei laiko, nei silpnų jėgų – guodė juos daugybe žinelių iš Tėvynės, prirašydamas ištisus lapus drebančia ranka… Dėkojo kan. R. Jukniui už Kietaviškių šventovės atnaujinimą; sugrįžusiam iš lagerių kun. J. Čaplikui jubiliatui suteikė taip jo laukiamą garbės kanauninko titulą; apsilankiusį pas jį iš lagerių paleistą kun. Z. Neciunską apdovanojo puikiu parkeriu ir prašė šelpti Sibiran patekusias lietuvių šeimas; gavęs sąrašą mirusių 1946–1955 metais Kaišiadorių vyskupijos kunigų, už kiekvieną jų atlaikė šv. Mišias.

Kun. K. Pivariūnas

„Labai džiugu, jog grįždamas į Rygą apsilankė vyskupas Kazimieras Dulbinskis. Jis gyveno drauge su mūsų kun. Neziunsku, kun. Želviu ir kitais lietuviais kunigais, – rašė kun. Jonui Kaušylai. Sveikindamas giminaitį kun. Joną Pilką, atvykus į Butrimonius, rašo: „Su laiku apsiprasite, o ganomieji, pajutę Jūsų rūpestį jųjų dvasios reikalais, prisiriš (pamils) prie naujo dvasios tėvo. Duok Dieve užtektinai jėgų ir pasisekimo. Prie progos parašykite, ar turite padėjėją, kaip toli Butrimonys nuo Žiežmarių, koks susisiekimas. Ar tik prelatas Juozas Labukas ne iš Butrimonių parapijos kilęs?“

Ganytojišku tėvišku rūpesčiu persmelktuose laiškuose buvusiam generalvikarui prel. J. Matulaičiui-Labukui apžvelgiama Kaišiadorių vyskupijos padėtis. Praneša, kad į Žiežmarius atvyko kun. Dzekonskis iš Malėtų (Molėtų). Kun. Milžinas (N. Švogžlys) iš savo senos vietos (buvo Kaune Įgulos bažnyčios klebonu) dabar esąs mažiausioje Kaišiadorių padangės parapijoje. Kun. Stakauskas – Gelvonyse. Susirašinėja su kun. Liudviku Puzonu, kuris, susikūrus Didžiosios Kovos rinktinei (DKR), buvo jos štabo nariu, ryšių mazgo organizatoriumi, klausydavo partizanų išpažinčių, laimino jų kovą, taip pat su DKR 3-iojo bataliono partizanų kapelionu kun. Jonu Žviniu. Džiugindavo vysk. Pranciškaus Ramanausko laiškai.

„Vakar liūdną gavau žinią, – dalijosi laiške prel. J. Labukui, – mirė a. a. kanauninkas Matas Cijūnaitis Žasliuose 1955 m. rugsėjo 6 d. vakare. Laidotuvėse dalyvavo 28 kunigai, jųjų tarpe 8 jo auklėtiniai. Iškilmingas pamaldas laikė kan. R. Juknys, pamokslą sakė Vievio klebonas dek. kun. P. Šiugžda. Kunigai auklėtiniai nunešė į ramybės vietą ir šventoriuje prie koplytėlės, šalia kun. Kibelio, palaidojo. Prie duobės žodį pasakė prof. kun. Vincentas Sladkevičius ir padėkos žodį nuo tikinčiųjų – kun. Nikodemas Švogžlys-Milžinas (Bijutiškio klebonas). Žmonių buvo daug, kaip atlaiduose. Valdytojas kan. dr. Stankevičius nedalyvavo laidotuvėse, nes buvo tuo laiku skubiai iššauktas į Maskvą. Ir dar neteko vieno nario Kaišiadorių kapitula.“

Vyskupas Teofilius Polianos invalidų namuose

Nors 1949 m. jau buvo sugrįžęs iš kalėjimo vyskupo T. Matulionio įgaliotas kan. M. Cijūnaitis, tačiau, religijos reikalų įgaliotiniui B. Pušiniui reikalaujant, kapitula buvo priversta „išrinkti“ valdytoju kan. J. Stankevičių. Bet kunigai ir toliau vyskupijos valdytoju laikė kan. M. Cijūnaitį – į jį kreipdavosi visais reikalais, ir jis turėjo tik aprobuoti nekanoniškai paskirto valdyti kan. J. Stankevičiaus aktus.“ Tais pačiais 1955 m. rugsėjo 17 d. buvo paskelbta amnestija. Mordovijos vidaus reikalų ministerija metų pabaigoje atsakė, kad vysk.

Teofiliaus ši amnestija neliečianti… „Reiškia, sėdėk sveikas, kaip sėdėjęs, – rašė vyskupas. – Būk valia Tavo! Neleidžia prarasti vilties sugrįžti ir užlaiko ramybėje. Matyti, kas tai yra Vilniuje – nenori, kad sugrįžčiau.“

1955 m. gruodžio 10 d. LSSR KGB pirmininkas K. Liaudis rašte LKP CK pirmajam sekretoriui A. Sniečkui teigė, kad jų pastangomis 1954 m. vyskupas buvo perkeltas į Zubovo Polianos invalidų namus Mordovijoje. Tame pačiame rašte K. Liaudis vėl prašė A. Sniečkų tarpininkauti, kad vysk. T. Matulioniui ir toliau nebūtų leidžiama grįžti į tėvynę, nes jo grįžimas „gali suaktyvinti priešišką reakcingai nusiteikusių kunigų veiklą ir pakeisti padėtį Kaišiadorių vyskupijos valdyme“.

Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt

Palikite savo mintis

Irena Petraitienė „Arkivyskupas Teofilius Matulionis (20): Proveržis į laisvę“

„Būk valia Tavo“

Kryžių kalnas, 1966 m. (LCVA VGDS)

Rugpjūčiui slenkant rudeniop, Butrimonių Išganytojo bažnyčios klebonas kun. Jonas Pilka, vieną dieną iš toli pamatęs dviračiu minantį paštininką, pagalvojo: „Ar tik ne iš Mordovijos žinia?“

„…Prašau Jėzaus Širdį per Motinos Švenčiausios užtarimą, jei nėra Dievo valiai priešinga, sustiprinti sveikatą, kad nepasikartotų tinimas… Ačiū Dievui, su atsivežta iš Vladimiro liga išsiskyriau, pasveikau“, – aiškia vyskupo Teofiliaus rašysena išvedžioti žodžiai šildė kun. Jono krūtinę. Juk neseniai, 1954 m. gegužę, jam kartu su vyskupo broliene, Juozo žmona Mikalina Matulioniene į Zubovo Polianos invalidų namus atvykus, lyg žaibas kirto gydytojos išvados: ligonio padėtis kritiška, kone beviltiška. Galbūt todėl giminaičiams buvo leista jį slaugyti.

Valandų valandas budėjo kun. Jonas Pilka. Jam, tėvo Jurgio Matulionio, vyriausiojo brolio Jono, už Mykolo Pilkos ištekėjusios dukters Uršulės sūnui, vyskupas Teofilius perdavė žodinį savo testamentą. „Vysk. Teofilius ragino savo gimines statyti kryžius prie namų ir važiuodavo jų šventinti. Išrašydavo giminėms katalikišką spaudą:„Žvaigždę“, „Misijas“, „Mūsų Laikraštį“, „Žvaigždutę“ ir kt. Pageidavo ir linkėjo, kad šeimoje vienas sūnus būtų kunigas, duktė vienuolė“, – rašyta jo atsiminimuose.

Iš Rusijos į Lietuvą sugrįžęs ir plačią Matulionių giminę aplankęs vysk. Teofilius, galima sakyti, kaip tikrą sūnų, ėmėsi globoti pamaldų jaunuolį. 1936 m. jo patartas Jonas mokėsi saleziečių vienuolyne Vytėnuose, vėliau vyskupo pakviestas zakristijonavo Šv. Mikalojaus bažnyčioje. 1943 metais Jonas Pilka įstojo į Kauno kunigų seminariją; ją baigęs, 1948 m. spalio 31 d. Panevėžio vyskupo K. Paltaroko buvo įšventintas kunigu.

„Butrimonys panašūs į Bikavą, pirmąją parapiją Latvijoje, kur buvau klebonu 9 metus: žmonės geri, pamaldūs, bažnyčia

 irgi gan graži, – taip vysk. Teofilius komentavo ką tik klebonu paskirto kun. J. Pilkos atsiųstą Išganytojo bažnyčios nuotrauką. – Pagyvensite, apsiprasite, atsiras daugiau karštų mylėtojų Jėzaus Eucharistijoje esančio. Juk qualis pastor, tales et oves (koks ganytojas, tokios avys.) Sėdžiu su lietuviu, kuris gerai žino Butrimonis…“

Parašęs laišką kun. Jonui, vysk. Teofilius mintimis ir maldomis nusikeldavo į Kauną, Pušų gatvę, kur sunki liga kamavo jaunesnįjį brolį Juozą Matulionį. Siųsdamas gautą „naminių vaistų“ receptą, iš visos širdies pridėdavo ir dvasinių patarimų: „…O antras dalykas – ruoštis laimingam susitikimui ant visados aname pasaulyje, ruoštis laimingai kelionei į aną pasaulį pas Išganytoją, maldauti laimingos mirties, atlikus šv. išpažintį, vertai priėmus Švenčiausiąjį Sakramentą, Paskutinį Patepimą, turint rankoje uždegtą Grabnyčią. To viso sau ir Tau kasdien meldžiu Jėzaus ir Marijos gailestingų ir nekaltų Širdžių…“

„Osvoboždion“ (Išlaisvintas)

Zubovo Polianoje „vladyka“ vadintas vysk. Teofilius kūrendavo krosnis, o naktimis sėdėdamas laikydavo šv. Mišias. Jam patarnaudavo viename kambaryje metus su juo gyvenęs Juozas Juršanas: „Pas vyskupą dažnai lankydavosi „svečiai“ iš Maskvos ir įkalbinėdavo jį pasirašyti prieš popiežių, su jais bendradarbiauti, tai tuojau galėtų būti laisvas. Vyskupas su tokiais siūlymais jokiu būdu nesutikdavo, todėl jo iš lagerio ir neleido, nors daug kartų buvo rašęs ir prašęs paleisti.“ (1949–1950 m. Maskvos religinių kultų įstaiga, vadovaujama I. Polianskio, vertė Lietuvos kunigus pasirašyti popiežių Pijų XII smerkiantį atsišaukimą, tačiau ši akcija nepasisekė.)

Nors kreipimaisi į aukščiausiojo lygio instancijas likdavo be atsako, galiojo invalidų namų komendanto pareiškimas: „Jums išvažiuoti į Lietuvą uždrausta“, tačiau vysk. Matulionis rankų nenuleido. 1955 m. liepos 16 d. jis vėl rašo ilgą laišką SSRS generaliniam prokurorui, o rugpjūčio 1 d. – pakartotinį užklausimą, rugpjūčio 5 d. – SSRS Aukščiausiosios tarybos prezidiumo pirmininkui K. Vorošilovui, reikalaudamas peržiūrėti jo bylą ir iš invalidų namų paleisti.

„Tik „būk valia Tavo“ dėka laikaus ramus ir laukiu naujo smarkesnio vėjo, – tuo metu rašyta kun. Jonui Pilkai. Laukiant atsakymo, viltis subanguodavo, išgirdus, anot vysk. Teofiliaus, paleistą žinią, kad visi, kas turi žmonių, kas juos priima visam išlaikymui, bus „paliuosuoti“ namo. Tik, deja, ar nepasiliks tik gandas?. „Ir žinok tu žmogus, kas čia darosi: tai atsakyta, tai iki Naujųjų metų mažai kas beliks invalidų namuose. Atrodo, kad iš pažadų nėra ko džiaugtis, gavus neigiamą atsakymą nėra ko liūdėti, o su teisiuoju Jobu sakyti: Dievas davė kryžių, Dievas duos ir jėgų nešti jį; atėjus laikui, paims jį, ar dar trumpiau: būk valia Tavo“, – laiške rašė kun. Jonui Pilkai.

1955 m. balandžio mėn. Sikstas Riauka, buvęs I ir II Seimų krikščionių demokratų bloko atstovas, Kaune gyvenęs netoli Šv. Mikalojaus bažnyčios, pažinojęs vysk. T. Matuliuonį, kartu su žmona parūpino oficialų dokumentą, kad jie apsiima vyskupą priimti, jį pilnai išlaikyti ir gydyti. Vyskupas, pareiškęs susirūpinimą, kad ši akcija nepakenktų pačiam Sikstui, gavo tokį atsakymą: „… Man jau nėra kaip ir bepakenkti! Mes Tamstą su lova ar su kėde parvešime į Lietuvą – jei ne gyvą, tai palaikus! Lietuvių tauta niekados neužmirš Tamstos!“.

1956 m. balandžio 26 d. Pabaltijo karinės apygardos karo prokuroras, peržiūrėjęs T. Matulionio bylą, pagaliau oficialiai nusprendė ją nutraukti. „Osvoboždion“ (Išlaisvintas),– tą pačią dieną mielajam Sikstui nusiųstoje telegramoje buvo tik vienas vysk. Teofiliaus žodis.

Valanda su vysk. Kazimieru Paltaroku

Vilniuje prie Aušros Vartų nuo amžių suplaukdavo minios žmonių. Kaip „didi apgynėja Gedimino miesto“, „sostinėje reziduojančioji Išminties Skrynia“, „Lietuvos kunigaikštienė“, giesmėse buvo garbinama Marija. Dievo Motinos stebuklingas paveikslas buvo iškilmingai, popiežiaus Pijaus XI vardu ir įgaliojimu vainikuotas 1927 metų liepos 2 dieną. Vilniaus lenkai norėjo jį vainikuoti „Lenkų Karalienės“ vardu, tačiau Pijus XI savo dekrete leido jį vainikuoti „Švč. Mergelės Marijos – Gailestingumo Motinos“ titulu.

Čia, Aušros Vartuose, gegužės 7-osios rytą vyskupas Teofilius Matulionis klojo iš gilybių giliausių plaukiančias maldas. „Vyskupą atlydėjau iš Mordovijos į Vilnių 1956 metais. Atvažiavome gegužės 6 d. apie 10 val. vakaro ir nakvojome netoli Šv. Jono bažnyčios esančiame viešbutėlyje. Kitą dieną vyskupas nuėjo prie Aušros Vartų; šv. Mišių nelaikė, bet atliko išpažintį. Pietų buvo pas vyskupą K. Paltaroką“, – atsiminimuose rašė kun. Jono brolis Teofilius Pilka.

Iki L. Giros gatvės, kur buvo Vilniaus ir Panevėžio vyskupijų kurija, vysk. Teofilius žingsniavo pėsčiomis, mąstydamas apie dešimties metų tarpsnį, skyrusį nuo paskutinio susitikimo su vysk. Kazimieru Paltaroku. Neretai jį prisimindavo, prel. J. Matulaičiui-Labukui laiške rašė: „Rygoje buvo konsekruoti du vyskupai. Vienas iš jųjų, buvęs seminarijos rektorius Kazimieras Dulbinskis, ištremtas į Abezą. Negirdėti, bet ir Lietuvoje, be + Kazimiero (Paltaroko), reikia manyti, turbūt yra daugiau, tik kol kas incogniti, kaip kadais buvo Rusijoje.“

„Reikia vengti viešais pareiškimais ir šiurkščiais veiksmais kelti tikinčiųjų nepasitenkinimą, religines institucijas geriau griauti iš vidaus, užmaskuotais būdais“, – 1949 m. gegužės 13 d. „pamokė“ J. Stalinas. Vadinasi, ir Lietuvos religinių kultų įgaliotinis B. Pušinis, 1950 m. pranašavęs, kad po dvejų metų iš Bažnyčios Lietuvoje liksią tik „ragučiai ir nagučiai“, buvo įpareigotas ieškoti „minkštesnių formų“. 1949 m. spalio 10 d. į Vilnių atvykęs RKRT pirmininko pavaduotojas J. Sadovskis taip pat pažymėjo, kad RKRT įgaliotinis turėtų ne tiesiogiai diktuoti dvasininkams, o laukti jų pačių iniciatyvų, kurias „sufleruoti“ kartais turėtų MGB.

1950 m. Maskvoje vykusioje antrojoje sąjunginėje taikos šalininkų konferencijoje visi Lietuvos kunigai pasirašė Pasaulinio taikos šalininkų kongreso Stokholmo konferencijos kreipimąsi. Vysk. K. Paltarokas, stengdamasis remtis tik esminiais krikščioniškojo mokymo principais, 1950 m. atsisakė savo pirmoje kalboje sovietiniam radijui konkrečiai įvardyti anglus ir amerikiečius kaip karo kurstytojus. Jo nuomone, tai būtų neleistinas Bažnyčios kišimasis į politiką: „Jis esąs prieš visus karo kurstytojus, ar tai būtų kinai, įžengę į Tibetą, ar Šiaurės Korėjos gyventojai, pradėję P. Korėjos puolimą.“

Vysk. K. Paltarokas dalyvavo 1951 m. rugsėjo mėn. vykusioje respublikinėje taikos šalininkų konferencijoje, o tų pačių metų gruodžio mėn. „atstovavo“ Lietuvos Katalikų Bažnyčiai trečiojoje sąjunginėje taikos šalininkų konferencijoje, nors nei vienur, nei kitur kalbėti jam ir nebuvo leista.

Butrimonių Išganytojo bažnyčia

1952 m. gegužės mėn. vysk. K. Paltarokas, kun. J. Stankevičius ir kan. P. Maželis Zagorske dalyvavo RSB patriarcho suorganizuotoje visų SSRS teritorijoje veikusių konfesijų taikos konferencijoje. Be to, kunigai dažnai sakydavo pamokslus taikos tema, kalbėdavo per radiją, jų straipsniai spausdinti laikraščiuose. Valdžios pageidavimu 1951 m. pabaigoje vykusi Kauno, Kaišiadorių ir Vilkaviškio vyskupijų dekanų konferencija netgi nusprendė pakoreguoti suplikacijų tekstą: vietoj „visai krikščionijai taiką ir vienybę duoti teikis“ – „visai žmonijai“.

1951 m. B. Pušinis aiškinosi vysk. K. Paltaroko nuomonę dėl naujų vyskupų pašventinimo, tačiau tąkart vyskupas tokia idėja per daug nesusižavėjo. Tų pačių metų gruodžio mėn. nuvykęs į Maskvą dalyvauti sąjunginėje taikos šalininkų konferencijoje, jis prašė RKRT pirmininką I. Polianskį tarpininkauti, kad nuteisti Lietuvos vyskupai T. Matulionis, P. Ramanauskas, arkiv. M. Reinys būtų paleisti į laisvę.

1954 m. KGB vykdė operaciją „Apostoly“, kurios tikslas – padėti kun. J. Stankevičiui ir kun. P. Maželiui tapti vyskupais. Vysk. K. Paltarokas pareiškė abejonę, ar pavyks gauti popiežiaus leidimą šventinti naujus vyskupus, nes Vatikanas pripažįsta ir negalinčius atlikti savo pareigų ordinarus, t. y. tuos, kurie pasitraukė į Vakarus arba tuo metu buvo sovietų kalėjimuose. 1955 m. sausio mėn. pabaigoje vysk. K. Paltarokas vis dėlto išsiuntė popiežiui Pijui XII laišką. Atsakydamas į vysk. K. Paltaroko prašymą, Vatikanas vyskupais nominavo J. Steponavičių ir P. Maželį.

„Nemažai man sveikatos sugraužė“, – papasakojęs apie svarbiausius su Bažnyčia susijusius reikalus prisipažino vysk. Kazimieras, patardamas vysk. T. Matulioniui vis dėlto nueiti pas įgaliotinį B. Pušinį.

Kiekvienas kunigas – tėvelis

„…Teofiliuje nebuvo nė krislo aklo užsispyrimo, kokį galima buvo matyti pas kitus, nė krislelio tos gudrios diplomatijos, kuri moka panaudoti kito neapsižiūrėjimą, silpnumą ar klaidą. Jis gerai žinojo, kad nėra tobulo žmogaus, kad kiekvienam tenka suklysti, apsirikti. Jis nesidžiaugė kitų klaidomis, neišnaudodavo susidariusios iš to situacijos.“ Taip apie vyskupo T. Matulionio pasiryžimą peržengti įgaliotinio įstaigos slenkstį rašė dr. kun. J. Stakauskas.

Vysk. T. Matulionio pasirodymas Vilniuje, pasak Pušinio, visiems jo draugams buvo nelaukta staigmena. Kauno arkivyskupijos valdytojui kan. J. Stankevičiui įgaliotinis pranešė telefonu, kad grįžęs vysk. T. Matulionis jokiu būdu negalės gyventi Kaišiadoryse ar bet kur savo vyskupijoje, pataręs apsigyventi kur nors netoli Kauno (Paštuvoje). Iš Vilniaus per Vievį, kur sustojo aplankyti ir padėkoti jį šelpusiam kun. Petrui Šiugždai, vyskupas Teofilius pasuko į Butrimonis pas kun. Joną Pilką. Čia, atvykus prel. B. Sužiedėliui ir kun. J. Joniui, buvo sutarta, kad vyskupas apsigyvens Birštone pas kleboną, o tuo tarpu nuvyks pas brolienę Mikaliną į Aukštąją Panemunę.

1956 m. birželio 9 d. vysk. T. Matulionis Kauno, Vilkaviškio ir Kaišiadorių vyskupijų valdytoją kan. J. Stankevičių raštu kuriam laikui paskyrė savo generalvikaru tokiomis teisėmis, kokios yra kanonų nustatytos. Kunigų skyrimai ir kilnojimai gali būti daromi tik gavus vyskupo sutikimą. Vyskupas sutiko, kad 1955 m. pabaigoje iš lagerių sugrįžęs prel. J. Labukas apsigyventų Raseiniuose, tačiau neleido, kad buvęs kancleris kun. S. Kiškis važiuotų į Pašvitinį altaristu. Šis buvo paskirtas į Semeliškes savo vyskupijoje.

Vysk. T. Matulionis iš savo generalvikaro kan. J. Stankevičiaus reikalavo, jog, teikdamas Kaišiadorių vyskupijoje Sutvirtinimo sakramentą, visada perspėtų tikinčiuosius, kad tai darąs vyskupo įgaliotas ir kad atlikdamas apeigas nedėvėtų mitros.

Birštono klebonas kun. Jonas Jonys, suremontavęs ir praplėtęs savo butą, vieną kambarį paskyrė vyskupui Teofiliui. Namuose jis visada būdavo su sutana, o per pamaldas bažnyčioje pasirodydavo su visomis vyskupo insignijomis. Visada skaitydavo brevijorių ir dargi be akinių. „Mano viena akis mato toli, o kita arti!“ – sakydavo vyskupas. Ir jo klausa buvo labai gera. Kalbėdavo nedaug, bet visada neskubėdamas, trumpai ir aiškiai.

„Birštone gyvenantį vyskupą T. Matulionį aplankydavo svečiai, Kaišiadorių ir kitų vyskupijų dvasininkai, – pasakojo kan. Jonas Jonys, tuometinis Birštono klebonas. – Kai kada atvažiuodavo valdytojas kan. J. Stankevičius, prel. J. Labukas ir kiti.“ Sveikatai kiek sustiprėjus, vysk. T. Matulionis rūpinosi papildyti kapitulą. 1956 m. liepos 19 dieną suteikė garbės kanauninko titulą šiems kunigams: Juozui Jaruševičiui, Romualdui Stundžiai, Kazimierui Miknevičiui, Jonui Pilkai, Jonui Joniui, Petrui Laskauskui, Jonui Mintaučkiui, Jonui Vaišnorui, Vincentui Sladkevičiui, Česlovui Krivaičiui ir Povilui Bakšiui.

Gyvendamas Birštone, mėgdavęs pavažinėti, aplankyti bažnyčias ir kunigus. Nepamainomas palydovas šiose kelionėse buvo pats Birštono klebonas kan. J. Jonys. Ryte, po šv. Mišių, klausdavo klebono: „Ar, Tėveli, šiandien nebūsi užimtas?“ (Kiekvieną kunigą jis vadindavo tėveliu.) Jei ne, tai „pasikinkę“ „Moskvičių“ abu išvykdavo pasivažinėti. Kelionėje vyskupas grožėdavosi bažnyčiomis, aplinka, gamta, gyvenvietėmis; kur sustojus, užeidavo į bažnyčią pasimelsti, domėdavosi vidaus įrengimu, švara ir tvarka.

Didžiąją savaitę lankydavo Kristaus Karstą. Mėgdavo greitai važiuoti ir nebijodavo prastų kelių. Mašinoje turėjo pasikabinęs šv. Kristoforą. Kartą, važiuojant į Aluntą, pasitaikė slidus kelias, Ukmergėje mašina paslydo ir atrodė, kad užkabins cementinį stulpą. Vairuotojas kan. Jonas Jonys išsigando, o vyskupas nė kiek… Jis, parodęs į šv. Kristoforą, tarė: „Kogi jis čia sėdi? Ar ne tam, kad mes saugiai važiuotume?“

Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikite savo mintis