Kun. Juozas Šalčius „Mūsų tautos dvasios milžinai“

1bd0d5cdab0c59a1774523a8bd5ad66dc15cc4cf_article_scale

Julijonas Steponavičius gimė 1911 m. spalio 18 d. Miciūnų kaime, Gervėčių parapijoje, Vilniaus-Trakų apskrityje. Pirmasis Juliuko mokytojas buvo jo tėvas Karolis Steponavičius. Pradžios mokyklą Gervėčiuose lankė vos 2 mėnesius. Į gimnaziją jį rengė Gervėčių klebonas kun. Ambraziejus Jakavonis, o aritmetikos mokė pats tėvas.

1921 m. rudenį tėvas arkliuku atvežė Julių į Vilnių. Jis buvo priimtas į Vytauto Didžiojo gimnazijos prieklasę ir apgyvendintas Subačiaus g. Nr. 16, Didžiojoje lietuvių prieglaudoje. Pirmieji mokslo metai gimnazijoje Juliui buvo labai sunkūs, nes teko su ryšuliais keliskart keisti gyvenamąją vietą. Spalio 1 d. lenkų valdžia atėmė Lietuvių Vytauto Didžiojo gimnazijos (kur dabar yra įsikūrusi Valstybinė konservatorija) patalpas. Į gatvę išmestą lietuvių gimnaziją priglaudė žydai. Teko mokytis popietinėmis valandomis žydų gimnazijos patalpose Arklių gatvėje. Vilniaus visuomenei įsigijus ir suremontavus namą Šventųjų Pilypo ir Jokūbo gatvėje, Vytauto Didžiojo gimnazija įsikūrė tenai ir prasidėjo normalus mokslo darbas.

Tų pačių metų spalio 5-6 d. lenkų valdžia išmetė į gatvę Didžiosios lietuvių prieglaudos vaikus ir mokinius. Nuskriaustuosius priglaudė Aušros Vartų mergaičių bendrabutis. 1922 m. dalis nukentėjusių mokinių buvo apgyvendinta Filaretų g. Nr. 17, dalis – Subačiaus g. Nr. 23. Čia pateko ir busimasis vyskupas Steponavičius.

1926 m. lenkams pagailo namų Subačiaus gatvėje ir jie išvaikė lietuvių mokinius. Juliui teko dvejus metus nuomoti kambarį. Maistą gabenosi iš namų. Rūpestingas tėvas dažnai lankydavo savo sūnų vargdamas 3-4 paras, kol arkliuku sukardavo 70 km į vieną ir tiek pat į kitą pusę.

1928 10 05 lenkų valdžia likvidavo Vilniaus mokytojų seminariją. Jos mokiniai turėjo palikti Vilnių. Atsirado laisvų vietų Filaretų g. Nr. 17 bendrabutyje. Čia ir apsigyveno Julijonas Steponavičius. 1930 m. jis baigė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją ir tų pačių metų rudenį įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, kurią baigė 1936 06 21 magistro laipsniu, parengęs ir apgynęs mokslinį darbą. Primicijos buvo Gervėčiuose 1936 07 05. Pagal arkivysk. Romualdo Jalbžykovskio pasakymą, jaunas kunigas Julijonas Steponavičius turėjo būti paskirtas vikaru į Valkininkus, bet lenkų civilinė valdžia užprotestavo, nes Valkininkai ir Miciūnų kaimas buvo toje pačioje Vilniaus-Trakų apskrityje, kur gyveno „aršus“ lietuvis – kunigo Julijono tėvas.

Pirmoji pastoracinė kun. Julijono Steponavičiaus vieta buvo Rodūnia. Jis ten išbuvo vikaru vos dvi savaites. Rodūnios parapijoje buvo nemažai už savo teises kovojančių lietuvių. jauną lietuvį kunigą jie iškart pamilo. Lenkams tai buvo nepakenčiama, ir 1936 m. rugsėjo mėn. kun. J. Steponavičius skiriamas į sulenkintą Gardiną Bernardinių 7-metės mergaičių mokyklos kapelionu.

1939 m. prasidėjus karui ir žlugus Lenkijos valstybei, Gardino faros [parapinės bažnyčios] klebonas norėjo pasilikti kun. Julijoną Steponavičių pas save vikaru. Tačiau šis paprašė arkivysk. Jalbžykovskį skirti jį į lietuvišką parapiją. Tuo metu buvo laisva Palūšė, ten jam ir pasiūlė. Gavęs skiriamuosius dokumentus, 1939 m. rugsėjo mėnesį kun. Steponavičius atvyko į Palūšės parapiją. Palūšiečiai jį mini kaip tvarkingą kleboną, gerą administratorių ir pavyzdingą sielų ganytoją.

1941 m. vasario mėnesį kun. Steponavičius tapo Naujojo Daugėliškio klebonu. Daugėliškiečiai – žmonės pamaldūs, gerbiantys Bažnyčią ir kunigą, – su jais jaunas kunigas greit rado bendrą kalbą. Tik čia atsirado naujų sunkumų – karas ir jo pasekmės. Vokiečių okupacijos metu Daugėliškio apylinkėse veikė lenkų baltieji ir sovietų raudonieji partizanai, be to, spaudė hitlerinis režimas. Visi daug reikalavo iš gyventojų ir kunigo, visų reikėjo bijoti. Žuvo daug nekaltų žmonių. Kun. J. Steponavičius, ramaus būdo žmogus, linkęs tik gera daryti, nesivėlė į politinę veiklą, kantriai viską pakėlė ir laimingai išgyveno visus sunkumus.

1946 m. pasidarė aktualūs Adutiškio parapijos, o vėliau ir Švenčionių dekano postai. Arkivysk. Mečislovas Reinys numatė šioms sunkioms pareigoms kun. J. Steponavičių. Nors ir nenoromis, bet nuolankiai paklusdamas savo Ganytojo sprendimui, 1946 04 23 kun. Julijonas paliko ramią lietuvišką Daugėliškio parapiją ir persikėlė į mišrią lietuvių-lenkų Adutiškio parapiją, kuri ribojasi su Baltarusijos respublika, o ten Bažnyčios, kunigų ir tikinčiųjų padėtis darėsi vis liūdnesnė. Adutiškyje kun. Steponavičius rado jau senokai remontuotą bažnyčią, karo metu nukentėjusią kleboniją. Parapijiečiai daugiausia lietuviai; lenkai, nors jų mažuma, išlaikę prieškarinių lenkų ponų ambiciją ir reikalavimus. Pamaldas vieną sekmadienį gieda lietuviai, o kitą – lenkai. Pamokslai kas sekmadienį ir vieniems, ir kitiems, aiškiai skriaudžiant lietuvių daugumą. Jaunatviškos kunigo energijos ir geros parapijiečjų valios dėka visi remonto darbai buvo sėkmingai užbaigti; suderinta pamaldų tvarka, kuri nepakeista iki šiolei.

Adutiškio parapija didelė, taigi Adutiškio klebonui ir Švenčionių dekanui buvo ypač daug pastoracinio darbo. Be to, dažnai tekdavo arkliu važinėti po 30-40 km į Baltarusiją. Civilinė valdžia pradėjo drausti kunigams važinėti į atlaidus kaimynams patalkininkauti. Tik dekanui buvo leidžiama vykti į visas savo dekanato parapijas. O tų parapijų – per 20. Vidutiniškai kiekvieną mėnesį tekdavo nebūti namie po porą sekmadienių. Gerai, kad dekanas turėjo darbščius ir klusnius vikarus (kun. Juozas Juodagalvis, kun. Pijus Jankus ir kt.).

1955 m. dekaną kun. J. Steponavičių užgulė nauji rūpesčiai. Jis sužinojo, kad vysk. Kazimieras Paltarokas pateikė popiežiui 3 kandidatus į vyskupus: kun. Juozapą Stankevičių, kun. Petrą Maželį ir dekaną kun. Julijoną Steponavičių. Popiežius Pijus XII nominavo vyskupais kun. H Maželį ir kun. J. Steponavičių. Pastarasis buvo nominuotas Antarado tituliniu vyskupu ir paskirtas vysk. K. Paltaroko padėjėju.

Teko rimtai apsispręsti – vyskupo pareigų imtis buvo labai rizikinga. Kunigų maža. Visai Lietuvai palikta tik viena seminarija Kaune. Klierikų skaičius labai apribotas. Valdžios remiama ateistų veikla labai agresyvi. Kun. J. Steponavičius dienas naktis malda ir atgaila prašė Dievą šviesos. Vilniaus kunigai prof. Vincas Taškūnas, Juozas Vaičiūnas ir Stanislovas Valiukėnas, sužinoję apie kun. Steponavičiaus dvejones, nuvyko į Adutiškį jo paguosti ir pastiprinti. Pagaliau, susitaikęs su Dievo valia, vadovaujamas t. Karolio Garucko SJ Kabeliuose atlikęs 8 dienų rekolekcijas, kun. Julijonas Steponavičius drauge su kun. Petru Maželiu 1955 m. rugsėjo 11 d. buvo konsekruotas vyskupu. Iškilmės vyko Panevėžio katedroje, konsekravo vysk. Kazimieras Paltarokas.

1955 m. lapkričio mėnesį Vilniaus miesto valdžia vysk. Julijonui Steponavičiui davė butą Melnikaitės gatvėje, ir jis persikėlė į sostinę. Šv. Rapolo bažnyčioje (ji buvo arčiausia) vyskupas darbo dienomis ir sekmadieniais aukodavo šv. Mišias ir sakydavo pamokslus Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, koplyčioje. Du mėnesius per metus (liepą ir rugpjūtį) jis teikdavo Sutvirtinimo sakramentą Vilniaus ir Panevėžio vyskupijose (1956-1960 m. sutvirtino 106 367 tikinčiuosius).

1957 m. gruodžio mėn. vysk. K. Paltarokas gavo Šventojo Sosto raštą, kuriuo po jo mirties vysk. J. Steponavičius bus skiriamas Vilniaus arkivyskupijos ir Panevėžio vyskupijos Apaštaliniu administratoriumi. 1958 m. sausio 3 d. mirė vysk. Kazimieras Paltarokas, ir vysk. Julijonas Steponavičius pradėjo eiti Apaštalinio administratoriaus pareigas. Kadangi Bažnyčiai atsidavusius ir veiklesnius kunigus jis stengėsi skirti į atsakingus postus, ateistinei valdžiai nepatiko. Pradėta reikalauti, kad vysk. Julijonas uždraustų jaunimui patarnauti šv. Mišioms, dalyvauti procesijose, choruose. Įgaliotinis religiniams reikalams Rugienis, numatęs į vyskupo postą dirbantį Vilniuje Kaišiadorių vyskupijos kunigą Česlovą Krivaitį, stengėsi sudaryti vysk. Julijonui nepakenčiamas sąlygas. Pagaliau 1961 01 18 Vilniaus m. milicija pareikalavo, kad vyskupas išvyktų iš Vilniaus į Žagarę.

Būdamas tremtyje vysk. Julijonas neužmiršta savo ganomųjų: už juos meldžiasi, kartkartėmis aplanko, taria raminamą žodį, pasako pamokslą. Aplankė Druskininkus, Marcinkonis, Kabelius, Ceikinius, Adutiškį, Daugėliškį, Palūšę, Švenčionėlius, Vilnių ir kt.

Tikintieji myli ir gerbia savo Ganytoją, prašo Dievą, kad greičiau leistų jam grįžti į savo pareigas Vilniuje. Dieve, padėk!

Jz.[kun. Juozas Šalčius]

Palikite savo mintis

Kardinolas V. Sladkevičius „Pradėkime dangų žemėje“

sladkevicius1999-ųjų rugpjūčio 8-osios popietė. Po Arkikatedros šventoriaus kuplia liepa atsiveria mediniai tvoros varteliai: kiemelis, žydi rožės, saulėje spalvas maino mūro sieną apsiviję vijokliai, ant sukalto stalo užverstas brevijorius. Kardinolas Vincentas Sladkevičius, išvydęs atėjusią viešnią, nudžiugo tarsi būtų seniai laukta pažįstama… Rugpjūtis buvo šiltas, tad kone kasdien po pietų kardinolą, sutikusį pasidalyti savo atsiminimais, buvo galima rasti jo sodelyje. Vartelius dažnai atverdavo Janina Sladkevičiūtė-Lukavičienė, brolio Jono Sladkevičiaus dukra. Janinos profesija – inžinierė-technologė, tačiau, atėjus nedarbo laikams, ji tapo savo dėdės šeimininke, nors niekada negirdėjau, kad taip jį vadintų. Visada tik Eminencija, atsisveikindama pabučiuodavo kardinolo žiedą. Janinos šeimininkavimas kardinolui labai tiko, nes ji virė valgį taip, kaip jo mama Uršulė Sladkevičienė, skaniai, paprastai, be mandrybių. 

„Užaugau Guronyse, gimtajame mūsų giminės kaime, močiutės, mano tėvo mamos Uršulės Sladkevičienės globojama. Močiutė buvo labai geros širdies, pamaldi, kukli, vaikus ir anūkus mylinti moteris. Niekada nepamiršiu, kaip ji man vakarais šildydavo kojas, glausdavo prie širdies, mokydavo maldų ir giesmių. Rytais, išleisdama mane į mokyklą, kietai supindavo dvi kaseles ir būtinai palaimindavo. Kokia buvo mūsų močiutė? Kiekvieną kartą išgirdusi šį klausimą, susimąstau, nes žodžiais sunku išreikšti jos kilnų būdą. Būdavo gražu žiūrėt, kaip ji tykiai, mažais žingsneliais tipena į Žaslių bažnyčią. Jeigu niekas pakely neužkalbina, tai nesidairydama į šalis bėga mažu keliuku. Atsimenu tą dieną, kai močiutė į bažnyčią išėjo apsigobusi nauja gėlėta skarele. Stebėjomės, kodėl ji namo grįžo tokia susikrimtusi. Pasirodo, jog bažnyčioje moterys grožėjosi jos skarele, bet dėl tokio dėmesio jai buvo labai nesmagu. „Geriau būti nepastebimai, nematomai“, – sakydavo močiutė. Visi kartu gyvenome tol, kol ji neišvažiavo pas savo sūnų vyskupą Vincentą į Nemunėlio Radviliškį. Mes, jo brolio Jono vaikai, labai gerbėme savo garbingą giminaitį, jį vadinome tik Ekscelencija, o vėliau – Eminencija. Vasaros atostogų metu ar šiaip kokiam reikalui iškilus, į Nemunėlio Radviliškį važiuodavome visi iš eilės. Mano brolis Jonas netgi buvo susilaukęs nemalonumų darbe dėl to, kad lanko vyskupą tremtinį.“

Dažną sekmadienį brolį lankydavo sesuo Emilija Sladkevičiūtė-Červokienė su dukterimi Veronika: „Labai gerai įsiminė pirmoji brolio, Kaišiadorių vyskupo, kelionė į Vatikaną. Mačiau, kad jis vienu metu ir džiaugiasi, ir jaudinasi, bet žodžiais savo būsenos neišreiškė. Man užteko to, kad paprašė, jog tas dienas, kol bus išvykęs, pagyvenčiau jo namuose. Ir kitais kartais to prašydavo. Mūsų šeimoje nebuvo mados daug ir gražiai kalbėti. Ramiai ir paprastai vienas kitam padėdavome. Kaip sugebėdavome, kaip tuo metu reikėdavo. Antai mano duktė Verutė, būdavo, aplankiusi vieną dėdę, tėvo brolį kunigą Zigmą Červoką, važiuoja Nemunėlio Radviliškin pas kitą – mano brolį vyskupą Vincentą. Tai darželį išravi, tai virtuvėje apsisuka – vis šeimininkaujančiai seselei Teresėlei lengviau. Vėliau, broliui išsikėlus gyventi į Pabiržę, kai Teresėlės, Šv. Šeimynos kongregacijos sesers, akys ėmė silpti, aš nuvažiavau ten pašeimininkauti. Tada buvau stipresnė, laisvesnė, ūkelį Guronyse pardavusi ir dalis išdalijusi dukterims, gyvenau Kaune pas Verutę. Dukters gautame kooperatiniame bute lankydavosi ir Kaune viešėdamas vyskupas. Kartais pas mus nakvodavo, vakarais laikydavo šv. Mišias, buvo atsivežęs mažą „kelioninį kieliką“, mūsų namuose buvo palikęs ir didesnę Mišių taurę.“

Tarp Jo Eminencijos namiškių kasdien buvo daug metų jį vežiojęs vairuotojas Antanas Vaitkauskas: „Visi ganytojai, kuriuos teko vežioti, man buvo geri, bet kardinolas tapo ypač brangiu žmogumi. 1989 metais sergantį arkiv. L. Povilonį rytais nuveždavau į Kleboniškį arba Kulautuvą pakvėpuoti grynu oru, o antroje dienos pusėje į Kaišiadoris veždavau kardinolą Sladkevičių. Pradėjęs ten lankytis, pamačiau, jog kai kur reikia vyriškos rankos: paremontavau vartelius ir tvorą, nudažiau medinį kardinolo namą, dirbau kitus ūkio darbus. Man jie buvo nesunkūs, net malonūs. Atsimenu, kai pirmą kartą prie pietų stalo mane pakvietė, jaudinausi, jaučiausi nepatogiai. Kaip čia aš, paprastas vairuotojas, su kardinolu prie vieno stalo. O jis: „Ateik, Antanėli, valgyk.“ Visą laiką mane vadino Antanėliu. Būdavo, vaikštom po jo sodą, tariamės, ką sutvarkyt reikėtų. Kardinolas randa nukritusį obuolį – tuoj jį laužia per pusę. Viską perpus su manimi dalydavosi, nebandyk spyriotis. Vyšnią, būdavo, nuskina ir tą per pusę. Šalia tokio žmogaus tik būk ir būk, valandos, dienos neprailgsta. Važiuodami sustodavome pakelyje. Išlipęs iš mašinos, žiūrėk, džiaugiasi kokia žolike, man rodo, sako, kad vaistažolės. Aš nelabai supratau tų žolelių vertingumo, o jis kaip iš rašto, viską žinodavo. Pats rinkdavo rūgštynes, dilgėles, kitokias žoles ir kitiems patardavo jas vartoti. Begonijas augino ir baltus jų žiedus valgydavo, sakydavo, jog labai sveika, suteikia žvalumo. Gali būti, nesiginčydavau, tik pagalvodavau, jog tokio žmogaus dar nebuvau sutikęs.

O labiausiai kardinolas mėgo sieninį senovinį laikrodį, kurį jam Utenos klebonas kun. Petravičius buvo padovanojęs. Paskutiniais gyvenimo metais nebūdavo tokios dienos, kad apie laikrodį būtų žodžio nepasakęs. Suradau Garliavoje laikrodininką, jo suremontuotas laikrodis dvejus metus tiksėjo. Būdavo, tą laikrodį nuimu nuo sienos, pats jį apžiūri, kokia vielute sraigtelį užsuka, klauso, ar tiksi. Džiaugiasi, kad laikrodį susitaisė. Bet tik per naktį laikrodis eidavo, dieną, žiūrėk, vėl sustojęs. Man kartais atrodydavo, kad jis nelabai ir norėjo, kad tas mėgstamas laikrodis būtų suremontuotas, jam pačiam rūpėdavo jį paknebinėti. Paskutiniais metais, kai sirgo, kai aš naktimis budėdavau jo namuose, liepdavo uždaryt duris ir palikt jį vieną. Galvodavau, ką jis ten iki išnaktų veikia. Ogi laikrodį taiso. Sieninis kardinolo laikrodis buvo lyg gyvas gyventojas… Daiktų ar pinigų nevertindavo, bet žmogus, jo nusiteikimas, jo mintys, jo valia jam buvo už viską svarbiau. Apie tai kalbėdavomės važiuodami į atlaidus, į Šiluvą, Pivašiūnus, Žemaičių Kalvariją, Šiaulius. „Turi būti viena gryna širdis“, – mėgdavo sakyti. Man labai įsiminė Kairiuose, netoli Šiaulių, sakytas jo pamokslas, kad Lietuvoje tada viskas bus gerai, kai bus viena širdis…“

Mūsų pasikalbėjimai priminė nuo kalno riedančius akmenėlius: kas atsirita iš atminties, tas įdomu, tas gerai. Be to, kardinolas prisipažino išankstinių klausimų nemėgstąs. Atsiminimai apie pirmuosius kunigystės metus primindavo noveles, negalėdavau atsistebėti pasakojimo nuoseklumu, vaizdingumu. Žavėdavausi tiksliai parinkta detale, spalvingu žmogaus ar vietovės apibūdinimu. Veidas, būdavo, švyti, balso tembras tai kyla, tai leidžiasi, tai suvirpa juoko bangelėmis.

Buvo 1999-ųjų Žolinė. Jo Eminencija tądien prisipažino nežinąs, ką daryti, kur geriau važiuoti. Kaišiadorių vyskupas Juozapas Matulaitis kvietė į atlaidus Pivašiūnuose, bet jo atvažiuojant laukė ir Nemunėlio Radviliškio, tremties vietos, žmonės. Malonu būtų aplankyti širdžiai malonias vietas, bet kelias tolimas, profesorius Jurgis Danys, jį globojantis gydytojas, nepatarė leistis tolimon kelionėn. Kelias savaites kardinolą matant žvalų, šnekų, nė minties apie sunkią ligą nebuvo, tačiau ji tūnojo…

„Tada, 1999 metų rugpjūčio 15-ąją, į Nemunėlio Radviliškį teko važiuoti man, –pasakoja monsinjoras Vincentas Jalinskas, – apylinkės seniūnas į Kauną buvo atsiuntęs automobilį kardinolui parsivežti. Aš žinojau, kad to krašto žmonės myli jį, bet neįsivaizdavau, kad taip ypatingai. Kalbėdami apie jį, man lenkdavosi, todėl turėdavau priminti, kad ne aš jų mylimas asmuo. Tapęs emeritu 1996 metais jis mane pasikvietė ir paprašė būti kartu, globoti jį. Atsakyti negalėjau, be to, norėjau palengvinti jo ligos kamuojamas dienas. Mylėjau kaip žmogų, kaip mokytoją. Mačiau, kad jis kančios žmogus, kad kantriai visą gyvenimą nešė savo kryžių. Kiekvieną dieną, rytais ir vakarais, lankydavau. Kalbėdavomės apie Bažnyčios reikalus. Iki paskutinių dienų jis domėjosi jos gyvenimu. Sakydavo: „Sėsk, Vinceli, ir pasakok.“ Būdavo tokių dienų, kai Jo Eminenciją slėgdavo melancholinės mintys. Tokiomis minutėmis jis prašydavo pabūti jo nuodėmklausiu. Man tai buvo didelė malonė. Daug kur mūsų mintys sutapdavo, o ypač Mergelės Marijos garbinimo tema. Atsimenu, kartą Eminencija paklausė: „Vinceli, ką kalbėjai Motinos dienos proga?“ Aš jam papasakojau apie jauną moterį, sirgusią kraujo vėžiu, kuriai jos trylikametė dukra parašė paguodos laišką. Buvau labai sujaudintas, kai staiga lyg mažas vaikas giliai susigraudino: „Aš neparašiau mamai laiško, nieko neparašiau. O reikėjo parašyt. Visada reikia mamai parašyti – net ir tada, kai negali.“

„Kardinolą aplankydavau Kaune įvairiom progom, kartais dviese su Gražina, – pasakojo prof. V. Landsbergis. Aplankydavau, bet ne taip dažnai, kaip būčiau norėjęs; gal trukdė gausybė reikalų, o gal nuojauta, kad rečiau – tai ypatingi susitikimai. Ligi šiol matau jį besišypsantį, šviečiantį, išskėstom rankom, tiesiog laimingą. Kartą man jį sveikinant gimtadienio proga atvažiavo su svita Algirdas Brazauskas, tikriausiai, tuometinis prezidentas. Čia vėl buvo nepamirštamas kardinolo džiaugsmas, kad gali, sykiu fotografuojantis, jungti mus rankomis, tiesiog fiziškai pabrėždamas, kaip jam svarbu, gal ne tik jam, kad būtume kartu, eitume išvien…

1988 metai, Sąjūdis, iniciatyvinė grupė, pirmasis didysis mitingas Katedros aikštėje. Atrodo, iškart po to iniciatyvinėje grupėje kalbėjom (galbūt Julius Juzeliūnas), kad reikia aukšto kontakto su Bažnyčia, taigi aplankyti kardinolą Vincentą Sladkevičių. Atrinko ar pavedė mudviem su profesoriumi J. Juzeliūnu tą ypatingą misiją. Nuvažiavom, atradom Kaišiadoryse mažą medinį namelį (taip dabar atsimenu) ir jį jau laukiantį, žinantį ir nušvitusį – viską žinantį! – lyg būtume seniausiai pažįstami. Jis džiaugėsi Sąjūdžio pasireiškimu ir pasakė ligi gyvenimo pabaigos nepamirštamus žodžius: „Jūs – Apvaizdos vaikai.“ Nebūtų buvę galima ir susapnuoti didesnio ir paprastesnio palaiminimo pradėtam laisvės darbui. Be abejo, kalbėjom apie siekius ir principus, o tarp jų – apie nesmurtinę politinę kovą, jeigu pavyks sukelti plačią žmonių paramą. Tikėjomės jos ir iš dvasininkų, o Lietuvos Katalikų Bažnyčios galva – reiktų sakyti, širdis – šypsojosi, švietė, džiaugėsi ir džiaugėsi visa esybe. Turbūt buvo numatęs, meldęs ir laukęs, kada ateis Lietuvos kėlimosi diena, ir dabar ji atėjo. Ką jam reiškė Sąjūdis, geroji žinia, – o kardinolas jautė, mąstė ir pasakydavo ne tik savo vardu, – išsprūdo su dar vienu posakiu, širdies atodūsiu, kurio taip pat nepamiršiu, kol gyvas būsiu. „O mums atrodė, kad mes jau paskutiniai.“ Netikėta buvo ir iš jo lūpų, ir kad taip susisiejo su ne vienu pamąstymu, kurie būtent reiškėsi pastarojo sovietinio dešimtmečio lietuviškoje laisviau besireiškiančioje kultūroje.

Įsiminė Žolinės, kai Lietuvos kardinolas paskutinį sykį džiaugėsi dalyvaudamas Pivašiūnų Dievo Motinos Dangun ėmimo atlaiduose. Jis ir džiaugėsi, ir graudinosi, kalbėdamas žmonių jūrai, užsiminė apie atsisveikinimą. Net lyg ir nusiskundė kiek – jau nebereikalingas esąs ar panašiai, – ir tai buvo netikėta ir graudu girdėti iš tokio tvirto asmens lūpų. Žinoma, fiziškai jis vis atrodydavo nestiprus seneliukas, bet koks tai kontrastas buvo su jo raiškiai, tvirtai paskelbiama moraline, sykiu ir politine mintimi, o juolab kai taip skambiai, tokiu jaunu balsu užgiedodavo! Ir Pivašiūnuose jis giedojo, giedojom kartu…“

Bėgo malonios pažinties su kardinolu dienos, atverdamos iškilaus aukšto katalikų dvasininko kasdienybės vartus. Pokalbius pradėdavome aptardami dienos įspūdžius: kas viešėjo, kas laišką atsiuntė, ką rašo katalikiški lenkų laikraščiai ir pan. Iš Jo Eminencijos akių spindesio galėdavai suprasti, kokia jo savijauta ar nuotaika. Jo veidas švytėjo, kai pasakojo, kokia maloni buvo iš Romos atvykusio prelato Lado Tulabos viešnagė. Svečią į kardinolo namus tada palydėjo dr. doc. Joana Misevičienė: ,,Kylant laiptais į antrąjį aukštą mačiau, jog prel. Tulaba truputį jaudinasi. Svetainėje brangaus svečio laukė rankas iškėlęs kardinolas. Prelatą jis priėmė bibliotekoje. Prabėgo valanda, ėmė slinkti kita… Atsivėrė durys, ir staiga pamačiau jaudinantį vaizdą: prelatas Ladas Tulaba klūpi, o kardinolas jį laimina. Teko matyti, kaip Jo Eminencija laimina žmones, tačiau šįsyk jaudulį kėlė tai, kad susitiko mokytojas ir mokinys (prel. L. Tulaba karo metais buvo Kunigų seminarijos dėstytojas, o kardinolas V. Sladkevičius – klierikas).“

Patenkintas būdavo tėvo Vaclovo Aliulio MIC, tėvo Stanislovo Dobrovolskio, su kuriuo mokėsi ir Jėzuitų gimnazijoje, ir Kunigų seminarijoje, mons. Alfonso Svarinsko apsilankymu. Džiaugdavosi dr. Mindaugo Bloznelio viešnage: ,,Su kardinolu Vincentu Sladkevičiumi arčiau susipažinau Katalikų mokslų akademijos atkūrimo laikotarpiu. Jam pristačiau viešėjusią vokiečių katalikų mokslininkų grupę. O 1994 metais, kai Kaune vyko KMA 16-asis suvažiavimas, su kardinolu derinau kai kuriuos kontroversiškus dalykus, aptarinėdavome netgi personalijų klausimus. Jam pritarus, suvažiavimo darbe dalyvavo dr.V. Skuodis ir tėvas Stanislovas. Teologijos sekcijai vadovavo iš Romos atvykęs prel. Ladas Tulaba. Stebindavo kardinolo interesų platumas, gera atmintis, džiugindavo jo asmenybės žavesys. Eidamas lankyti prisikraudavau krepšį raudonų savo sode augintų obuolių. Žinojau, kad juos mėgsta, kad bus patenkintas. Dažniausiai mudu kalbėdavomės jo mažame kambarėlyje prie darbo stalo.“

,,Pasijautėme lyg būtume rekolekcijose“, – aplankę sergantį kardinolą kalbėjo mons. A. Jagelavičius ir prof. prel. Vytautas Steponas Vaičiūnas, vėliau pasakojęs: ,,… Atsikūrus Vytauto Didžiojo universitetui, Teologijos fakulteto dekanu buvo paskirtas kun. prof. V. Butkus, o Kunigų seminarijos dekano pareigos atiteko man. 1993 metų vasarą mirus kun. prof. Butkui, universiteto rektorius prof. Vaškelis ir universiteto didysis kancleris kardinolas V. Sladkevičius paprašė perimti VDU Teologijos fakulteto vadovavimą. Mačiau, kokia didelė našta laukia, žinojau, nelengva bus vadovauti dviem fakultetams, tačiau paklusau Jo Eminencijos prašymui. Kūrėsi sudėtingas mechanizmas, Teologijos fakultetą reikėjo taip sutvarkyti, kad jis atitiktų Vatikano reikalavimus. Šį procesą lengvino kardinolo geranoriškumas, pasitikėjimas savo bendradarbiais, todėl organizaciniai reikalai klojosi palyginti lengvai, niekada nejutau diktatoriško oficialumo ar šiaip kokio nepasitenkinimo. Jo Eminencija visada būdavo tėviškas, maloniai nusiteikęs. Drauge su juo, Didžiuoju fakulteto kancleriu, parengėme statutą, kurį patvirtino Vatikano katalikiškųjų studijų kongregacija. Taip tapau vieno bendro – seminarijos ir universiteto – Katalikų teologijos fakulteto dekanu. Eidamas tvarkyti kokio tarnybinio oficialaus reikalo, jausdavausi lyg eičiau pas tėvą. Net iškilus nenumatytiems skubiems reikalams, Jo Eminencija niekada nepasakė neturįs laiko ar negalįs spręsti klausimus. Kardinolas atidžiai išklausydavo reiškiamą nuomonę, mokėdavo mus paskatint, pastiprint. Kartais norėdavome įvykių eigą paspartinti, nes būta gražių užsidegimų, bet jis buvo linkęs viską gerai apmąstyti, palaukti, kad reikalas būtų sutvarkytas tinkamai ir vėliau nereikėtų klaidų taisyti. Šventumo dalykas yra protingai išlaukti.“

Tikra aukso valandėlė būdavo tada, kai Jo Eminencija paprašydavo ką nors gražaus ar iš Tagorės, ar iš J. Marcinkevičiaus poezijos tomelio paskaityti. Kardinolas mokėdavo džiaugtis dovanomis, o labiausiai jam malonių žmonių susitikimu. Taip nebūdavo, kad po vakarinių šv. Mišių jų dalyviai, nors būtų tik keli žmonės, kas sau išsiskirstytų. Niekada. „Duokite jam valgyt“, – sakydavo prie stalo sodindamas dr. kun. Arvydą Žygą. ,,Visas mano diakonystės laikotarpis praėjo prie Jo Eminencijos, – pasakojo kunigas Arvydas, – buvau jo prieglobstyje, prie jo rankų. Dažnai ateidavau patarnauti Mišioms. Buvo sunkus laikotarpis: intensyvios teologijos studijos, jaunesnių brolių klierikų auklėjimas. Kartais drauge kviesdavausi ir seminaristus, nes norėjau, kad kardinolas jaustų, kaip labai jis mums reikalingas. Kardinolas niekada nekūrė regimybės, jog yra labai reikšmingas asmuo, tačiau dėl savo paprastumo, pagarbos žmonėms toks tapo. Tokia jo laikysena, pagarbus elgesys kito žmogaus atžvilgiu yra gilaus tikėjimo požymis.“

Monsinjoras Vincentas Jalinskas papasakodavo ką nors įdomaus iš seminarijos laikų, kai dvasios tėvu ir prefektu buvo kunigas Vincentas Sladkevičius, besirūpinęs ir dvasine, ir psichologine klierikų savijauta, žmogišku jų brendimu. Jis atgaivino seną seminarijos tradiciją, gyvavusią jo mokymosi laikais, – broliškus perspėjimus. Vieno kitam rašomos broliškos, bičiuliškos pastabos padėdavo spręsti bendravimo problemas, išvengti nesusipratimų. Juk daugeliu atžvilgių buvo sunkūs laikai, nes po seminariją šmižinėjo saugumiečiai, norėdami ką nors išpešt, užverbuot.

Įsiminė vakaras viešint arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui. Tąkart pažiro įdomių praėjusio laiko detalių: ,,Į Kunigų seminariją įstojau 1955 metais. Prefektas tada buvo kun. V. Sladkevičius. Ten, kur dabar valgomasis, buvo gyvenamasis kambarys, kuriame tilpdavo 25 klierikai. Mūsų kurso prepozitu buvo paskirtas aukštesnio kurso klierikas Vincentas Jalinskas, o viceprepozitu – Petras Dumbliauskas. Pirmi mokslo metai buvo labai geri. Kiekvieno šeštadienio vakarais prefektas vesdavo konferencijas, gerą pusvalandį kalbėdavo be jokio rašto, logiškai, taikliai. Gyvenime nedaug teko sutikti žmonių, kurie mokėjo taip įtaigiai kalbėti. Atrodė, kad kiekvieną žodį jis tarsi vinį įkaldavo. Būdavo matyti, jog kunigas Vincentas iš tikrųjų gyvena tuo, apie ką kalba. Mums, klierikams, jis buvo labai geras pavyzdys. Jautėme jo gilų dvasingumą ir tvirtą ranką, labai gerbėme, kai kurie klierikai net truputį prisibijojo. Ir tais laikais jauni klierikai susirasdavo kokių nors pramogų. Atsimenu, kartą per pietus ateina prefektas ir pradeda kalbėti, jog Kauno spauda paprastai informuoja apie įvairius naujus dalykus. Mes visi suklusome, kas čia bus, kodėl jis taip sako. Girdim: „Spauda nerašė, bet seminarijoje atidarytas pliažas.“ Pasirodo, jog ant seminarijos bažnyčios zakristijos plokščio stogo kai kurie klierikai įsigudrino užsilipę saulėje pasikaitinti. Iš kiemo to stogo nesimato, tik iš Rotušės aikštės pusės. Prefektas Švč. Trejybės bažnyčioje melsdavosi. Kartą vienas klierikas nušokęs žemėn išdygo tiesiai prieš akis į bažnyčią einančiam kun. V. Sladkevičiui. Taip viskas ir paaiškėjo.

1957-aisiais, pasibaigus mokslo metams, vasarą atostogavau Paparčiuose, kur klebonavo kun. Albinas Dumbliauskas, ir nuvažiavau į kaimyninėje Žaslių parapijoje vykusius atlaidus. Juose dalyvavo ir kun. V. Sladkevičius. Vėliau sužinojau, kad ten yra jo tėviškė. Žaslių klebonas kun. Kaušyla paprašė, kad jį savaitei kun. Vincentas pavaduotų. Atlaiduose mane pamatęs prefektas pasiūlė savaitei pasilikti Žasliuose, atsimenu, kalbėjo: „Lik savaitei, kartu pagyvensim.“ Pasilikau. Tada jis nusivedė mane į savo tėviškę, netoli esantį Guronių kaimą. Pirmą kartą pamačiau, kur mūsų mylimas kunigas gyvena. Prie Žaslių ežero aš jį nufotografavau. Išliko įdomi nuotrauka. Tą savaitę kun. Vincentui talkinant Žaslių bažnyčioje ir su juo artimai bendraujant, jis užsiminė nežinąs, ar rudenį besugrįš į seminariją. Ir iš tiesų, rudenį atvykęs į seminariją mokytis, prefekto kun. V. Sladkevičiaus jau neradau. Tų pačių metų gruodžio pradžioje mane paėmė į kariuomenę. Neilgai trukus gavau iš pažįstamų klierikų laišką, kuriame buvo parašyta, jog prefektas tapo vyskupu…“

Vieną gruodžio vakarą, baigiantis Mišioms, su paskutiniais giesmės akordais staiga pasigirdo naujas balsas. Kardinolas sukluso stengdamasis jį atpažinti. Mes tylime, nesakome, kas. Tik kai svečias šalia Jo Eminencijos suklupo, šis iš džiaugsmo šūktelėjo: „O, vyskupas Eugenijus!“ Džiugi susitikimo akimirka buvo apipinta gražiausių giesmių pyne. Namai skambėjo nuo įkvėpto, darnaus vyskupo Eugenijaus Bartulio ir kardinolo giedojimo. Paskui jie darbo kambaryje draugiškai šnekučiavosi. Kitą dieną aptarinėjant vyskupo Eugenijaus vizito įspūdžius, Jo Eminencija apie savo buvusį kanclerį kalbėjo kaip apie mylimą sūnų. Vysk.Eugenijus pasakojo: ,,Kardinolas, įpratęs visą gyvenimą gyventi nedideliuose nameliuose, manė, kad jam čia (M. Valančiaus g. 6) bus per daug vietos, darbui ir poilsiui pasirinko patį mažiausią vidurinį kambarį. Jis džiaugėsi, jog kambariai šviesūs, saulėti, langai į katedros pusę. Už bibliotekos buvo įkurta svetainė, svečių priimamasis, apstatytas iš Vilniaus gatvės atvežtais baldais. Vakarais likęs vienas mėgdavo savaip perstatinėti baldus. Atsimenu, kartą anksti ryte svetainėje išvydau pribirusių stiklų. „Kas atsitiko?” – klausiu. Eminencija parodė, kaip jis nesėkmingai pakėlė vieną sekcijos spintą. Tada abu pasijuokėme, bet vėliau, kai pasiskųsdavo silpna sveikata, jam primindavau, kad dar nelabai seniai spintas kilnodavęs.

Darbo dieną pradėdavome šv. Mišiomis šalia svetainės esančioje koplyčioje. Eminencija džiaugėsi jos įrengimu, ypač mėgo staliaus dailiai sukaltą klauptą. Koplyčią papuošėme kardinolui dovanota Fatimos Marijos statula. Po Mišių abu pusryčiaudavome, pats gamindavo valgį, dažniausiai kepdavo kiaušinienę (vėliau šeimininkauti pakviečiau savo seserį Jeronę, vienuolę pranciškonę). Po pusryčių prasidėdavo intensyvi darbo diena, nes plaukdavo srautai žmonių. Tuo metu kardinolą lankydavo įvairių visuomenės sluoksnių atstovai, neretai politikai. Visus jis priimdavo džiugiai, maloniai. Pasikalbėję žmonės švytėdavo džiaugsmu, sakydavo, kad jis šventas žmogus…“

Kiekvienas malonus vizitas atsispindėdavo Jo Eminencijos veide. Jeigu altorius papuoštas naujomis baltomis azalijomis, o ant valgomojo stalo pūpso šviežias šakotis, žinok, seserys vienuolės buvo apsilankiusios. Širdietės, kazimierietės, eucharistietės, – ištikimos kardinolo pagalbininkės – religinės, valstybinės ar asmeninės šventės proga ateidavo aplankyti savo mylimo ir gerbiamo dvasios tėvo. ,,Seselės“, – šį žodį kardinolas ištardavo ypač švelniai.

,,Mane visuomet stebindavo jo žvilgsnis ir veido išraiška, – atsimena Eucharistinio Jėzaus kongregacijos sesuo Gema Stanelytė. – Atrodydavo, kad jis kiaurai mato ir dangų, ir pragarą. Jei kalbėdavome apie džiugius, šventus dalykus, jo akys spinduliuodavo, o veidas nušvisdavo tokia giedra, šilta šypsena, kad fiziškai pajusdavau sklindančią šilumą. O jeigu kalba pasisukdavo priešinga kryptimi, apie Bažnyčios ir Tėvynės dvasines žaizdas, jo žvilgsnis nuklysdavo kažkur be galo toli, o veide atsispindėdavo toks sielvartas, jog tapdavo netgi nejauku, nes pajusdavai ne tik dvasinį, bet ir fizinį jo skausmą. Visam gyvenimui įsiminė kardinolo, tuo metu vyskupo, Vincento, žodžiai, kai ruošiausi vykti misijoms į Gruziją, Mordovą. Kai kurie Lietuvos kunigai teisindavosi, kad negali vykti misijoms, nes ir gimtoje šalyje trūksta kunigų. O kardinolas taip kalbėjo: ,,Reikia dalintis. Jeigu būtų tik vienas kunigas, reikėtų jį padalinti pusiau. Grūdas laikomas saujoje neneš vaisiaus, o mestas į žemę subrandins varpas. Tik duodami augame. O kunigų visada trūks, visada jų mažai, ir tai gerai, taip turi būti. Jeigu kunigas uolus, tai jo ganomųjų dvasiniai poreikiai auga ir gilėja, taigi ir reikia daugiau kunigų, tarsi grandininė reakcija.“ Dažnai vyskupą Sladkevičių lankydavau tremtyje Nemunėlio Radviliškyje. Kartą jis prisipažino: ,,Aš čia tarsi nieko neveikiu, esu nenaudingas, bet nenusimenu. Juk Viešpats gali pritaikyti mano auką kam nors toli esančiam Afrikoje, kur niekada nebūsiu ir nesužinosiu. Kai buvo pakeltas kardinolu ir mes jį sutikome Kauno geležinkelio stotyje, kažkas iš minios padavė jam trispalvę. Kardinolas paėmė, pagarbiai ją pabučiavo ir išvažiavo į savo rūmus su trispalve rankose (o buvo tik „atšilimo“ pradžia).“

„Išsilaisvinusioje ir besikeičiančioje Bažnyčioje įvairios naujienos nieko per daug nebestebino, – kalbėjo karmelitė Švč. Jėzaus Širdies sesers Teresė. – Atsikuriančios bendruomenės, įsisteigiančios naujos institucijos tapo vos ne kasdienybe. Karmelio įsikūrimo Lietuvoje klausimas buvo mums brangus, vis dėlto aiškiai supratome, kaip nerealu tai atrodė iš pirmo žvilgsnio. Tad pokalbio su Eminencija galėjome tikėtis ir ne visai sėkmingo. Pasistengiau kuo trumpiau išdėstyti visą mūsų troškimo istoriją bei motyvus ir baigdama pridūriau, jog gal kardinolui visa tai pasirodys nerimta, ir mums geriau būtų pasiieškoti vietos ir pritarimo kitoje vyskupijoje. Bet jis, džiaugsmingai šypsodamasis, sumišusią entuziastę padrąsino žodžiais: „Būkite, būkite pas mus!“ Ta trumputė frazė ir visiškas pasitikėjimas, kad šita nežymi pradžia yra Dievo dovana, pribloškė ir mus pačias: vadinasi, šita užuomazga – iš tiesų Viešpaties darbas. Jokios kliūtys nebeatrodė didelės.

…1994 metais, po kardinolo auksinio kunigystės jubiliejaus iškilmių, vėlų vakarą praeidama pro jo koplytėlę pamačiau jį betvarkantį dovanų gautas gėlių puokštes. Pasisiūliau padėti. Jis džiugiai mano pasiūlymą priėmė, nešiojo vazas, pylė vandenį. Paklaustas, kur norėtų statyti sumerktas gėles, jis su švelniu atidumu pasakė paduodamas žirkles: „Išlaisvinkite jas, išlaisvinkite, nes jos netarnaus…“ Vadavau jubiliejinius žiedus iš plastmasinių pančių, galvodama apie sunkų jo kunigystės kelią, tremtį, kankinančias tarnystės aplinkybes. Viskas išsilydė atlaidumo žaizdre, liko tik jautriu rūpestingumu išlaisvinantis meilės gerumo žvilgsnis: „Fac mecum signum in bonum…“ („Padaryk mane gerumo ženklu“ – kardinolo pasirinktas devizas herbe – red.).

Balandžio saulė, kaip reta tokiu laiku, pažėrė pluoštą skaidrių spindulių. Kardinolas džiaugdavosi jam atneštais pavasariniais žiedais, juos pabučiuodavo, tačiau užsiminus, jog netrukus išeisime į jo mėgstamą sodelį pasėdėti saulės atokaitoje, tik liūdnai šypteldavo, o gilus atsidūsėjimas išduodavo jo tikrą būklę. „Kam daug duota, iš to bus daug pareikalauta“, – sakydavo artimiems jį slaugiusiems žmonėms, tačiau dažnam apsilankiusiam svečiui tvirtindavo esąs sveikas.

Velykų ankstų rytą kardinolas buvo brolio Jono anūkų ir proanūkių apsuptas. Dukterėčia Janina Lukavičienė pravėrė langą, kad būtų galima girdėti, ką Arkikatedroje per pamokslą sako arkivyskupas S. Tamkevičius. „Melskimės už kardinolo Vincento Sladkevičiaus sveikatą“, – išgirdome jo žodžius. „Ačiū“, – ištaręs Jo Eminencija visus šiltai apžvelgė. „Ačiū, gerai, gražu“, – paskutiniaisiais gyvenimo metais buvo nuolat kardinolo tariami žodžiai.

Gegužės viduryje Jo Eminenciją aplankė nuncijus Josefas Enderis su Lietuvos vyskupais. Tuo metu Bažnyčia intensyviai rengėsi II Eucharistiniam kongresui. „Aš turbūt jame dalyvauti negalėsiu“, – linkėdamas sėkmės rengiantis kongresui kalbėjo kardinolas.

Gegužės 28-osios 22 val. už lango pakilo vėjas, staiga plykstelėjo žaibas. Kardinolo Vincento Sladkevičiaus akių žvilgsnis sustingo – iškeliavo į Amžinuosius Tėvo namus.

Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt

IRENA PETRAITIENĖ

Palikite savo mintis

Merkelis Giedraitis, Žemaičių vyskupas (1536-1609)

Melchijor_Giedrojc._Мэльхіёр_Гедройц

Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis

         Per didįjį bažnyčios jubiliejų, 1900-aisiais, JAV lietuviai kreipėsi lotyniškai ir lietuviškai spausdintu raštu (redagavo A. Dambrauskas) „Balsas Amerikos lietuvių” į Šv. Tėvą Leoną XIII, kad į šventųjų skaičių būtų įrašyti vysk. Merkelis Giedraitis ir jėzuitas Andrius Rudamina SJ.

Merkelis Giedraitis (apie 1536-1609 06 06 Varniuose) buvo Medininkų (Žemaičių) vyskupas, lietuviškų knygų pradininkas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, laikomas antruoju Žemaitijos krikštytoju.

Giedraitis buvo kunigaikščio Mato ir kunigaikštytės Onos Krošinskaitės sūnus. Keliolikos metų laikotarpyje jis studijavo keturiuose protestantiškuose universitetuose. 1550 02 12 su broliu Kasparu buvo įmatrikuliuotas Karaliaučiuje. Visą dešimtmetį paskui jis praleido Lietuvoje, ir turėjo dvarų mokytojų (jų tarpe ir Jurgio Zablockio) toliau lavinamas. 1560 02 14 vėl žiemos semestrui jis įsirašė Wittenbergo universitete. Po pusmečio jis atvyko į Tubingeną ir čia rugpjūčio 14 d. įsimatrikuliavo pirmuoju („Melchior Gedrotius”) mokytojo J. Zablockio atlydėtoje devynių Lietuvos didikų grupėje. Ją per Mikalojų Radvilą Juodąjį į Tubingeną buvo išraginęs uolus protestantizmo skleidėjas P. Vergerijus, kuris du kartus lankėsi Vilniuje. Su trumpa pertrauka Merkelis studijavo Tubingene trejus metus. 1563 m. pabaigoje kartu su Pr. Skuminu (Tiškevičiumi) ir dviem broliais Valavičiais jis išvyko studijų į Leipcigą. Kaip paprastai darė užsienyje studijavę Lietuvos didikai, ir jis neįgijo akademinio laipsnio.

Ar Merkelis, kaip didelė dauguma jo amžininkų kilmingųjų Lietuvoje, buvo perėjęs į protestantizmą, užtenkamai nėra įrodymų. Apie kokį jo formalų vėlesnį pasivertimą katalikybėn neužsiminė jokie šaltiniai, kai pavyzdžiui apie tuo pat metu (1575) Vilniaus vyskupijai skiriamą koadjutorių Jurgį Radvilą archyve tos rūšies žinių yra daug. Uoli globa P. Vergerijaus, kuris iš visos lietuvių studentų grupės Tubingene sėkmingai studijuojantį Giedraitį buvo labiausiai pamėgęs, įrodo, kad šis studentaudamas neabejotinai šliejosi prie protestantų. Jis turėjo ne vėliau kaip Mikalojus Radvilas Našlaitėlis vėl apsispręsti už Romos tikėjimą (1567). 1571 m. jis tapo kunigu. 1572 m. vasario 8 d. buvo įvestas į vyskupo Valerijono Protasevičiaus kapitulą prelatu-kustošiumi, kuriam buvo pavesta bažnytinių turtų ir liturginių dalykų priežiūra. Dažnai buvo klaidingai rašyta, kad jau 1573 Merkelis vykęs į Paryžių pas pirmąjį elekcinį karalių Henriką Valois sau nominacijos į Žemaičių vyskupus gauti. Betgi Medininkų vyskupas Jurgis Petkūnas (Petkevičius) mirė tik 1574 metų vidurvasaryje, ir dėl vakuojančios vietos Medininkuose dramatiškos varžybos prasidėjo tarp Gniezno primo, arkivyskupo Jokūbo Uchanskio proteguojančio seserėno, kanauninko Jokūbo Voroneckio, ir Giedraičio tik nuo 1574 m. pabaigos. Vilniaus prelatą palaikė Varnių kapitula, Vilniaus vyskupas, Lietuvos luomai, konvertitas Radvilas Našlaitėlis ir Vilniaus Jėzuitai.

 Betgi Voroneckio kandidatūrą į Žemaičių vyskupus, primo prašomas, uoliai rėmė pats popiežius Grigalius XIII nuncijus, V. Laureo. Tik karaliui priklausomos kandidato nominacijos klausimas buvo likęs neaiškus, kai Henrikas pabėgo į Paryžių. Varžybos užtruko. Lietuvai, kuri kratėsi Voroneckio, reikėjo už Giedraitį toliau kovoti, nes Medininkai vakavo iki 1575 m. pabaigos. Nors karalius Voroneckiui nominaciją buvo žadėjęs, tačiau Giedraitis užbėgo konkurentui už akių: 1575 m. balandžio pabaigoje nuskubėjo į Paryžių ir gavo iš Henriko formalią nominaciją. Betgi galutinai nulėmė į katalikybę grįžusiųjų Radvilų (Našlaitėlio ir į Romon studijuoti atvykusio jo brolio Jurgio) ir Vilniaus jėzuitų pastangos. Uchanskio ir Laureo nusivylimui popiežius Grigalius XIII apsisprendė už naujo vyskupo paskyrimą, nebenorėdamas laikyti vyskupijos be vyskupo, kai Voroneckis vis dar tikėjosi reikalingos nominacijos iš būsimo išrinkto valdovo. Penkiuose raštuose, kurie nuėjo į Romą, vis buvo pabrėžiamas faktas, kad Giedraitis sklandžiai moka gimtąją „žemaičių kalbą”, reikalingą sielovadai. Bet jis „taip nepatinka tiems, kurie nemoka žemaičių kalbos” (Varnių kapitulos raštas 1575 07 23). Su stipriais įrodymais, kad Giedraitis moka lietuviškai, į Romą ėjo taip pat Vilniaus vyskupo ir ypač jėzuitų prašymai. O šių antireformacinėse misijose jau buvo paaiškėję, kad liaudies kalbos nemokėjimas buvo viena iš žmonių religinio tamsumo priežasčių. 1576 01 16 paskirtas Medininkų vyskupu, Velykomis Vilniuje įšventintas ir iš vyskupo Protasevičiaus gavęs keletą lietuviškai mokančių kunigų, su jėzuitu Mikalojumi Sedkovskiu jis vasarą apvažiavo sunykusią vyskupiją. Joje bebuvo likę 18-20 kunigų (klaidingai nuo seno kartojama ana įspūdingoji legenda apie likusius tik „septynis kunigus”), kuriuos beveik visus galima atsekti pagal pavardes. Kunigų trūkumas buvo didžiausias, ypač liaudies kalbą mokančių. Tad naujų kunigų rengimas buvo vienas iš svarbiausių Giedraičio rūpesčių. Iš pradžių jis pats kandidatus mokė Alsėdžiuose, o katedros mokykloje Varniuose buvo teikiamas pradžios mokslas. Jis jau 1577 m. kvietė Vilniaus jėzuitus atvykti vesti diecezinės seminarijos. Betgi ją tebuvo įstengta įkurti tik po jo mirties. Tad vyskupas Giedraitis turėjo tenkintis 12 klierikų, juos savo lėšomis išlaikydamas Vilniuje.

 Giedraitis nuotal ieškojo tada išpopuliarėjusių jėzuitų talkos. 1582 m. jis padėjo įkurdinti jėzuitus Rygoje, ir ten per Verbas (balandžio mėn. 7 d.) karaliaus Stepono Batoro akivaizdoje iškilmingai pašventino jėzuitams paskirtą Šv. Jokūbo bažnyčią. Nesitenkindamas atsitiktinėmis Rygos jėzuitų misijomis, kuriomis jie po 1583 m. buvo ėmę lankyti šiaurinę vyskupijos dalį, Giedraitis 1587 m. pats rašė jėzuitų generolui į Romą ir labai vaizdingai išdėstė liūdną vyskupijos būklę, ir prašė atsiųsti keletą jėzuitų pastovioms misijoms. Gavęs du jėzuitus (Motiejų Galminą ir Merkelį Daugėlą), juos įkurdino Kražiuose, bet jėzuitų kolegija ten buvo įkurta tik praėjus šešeriems metams po jo mirties. Ir Karžiuose, ir Vilniaus srityje Giedraitis užrašė jėzuitams žemių.

 Iki Giedraičio Žemaičiuose nebuvo nė vieno vienuolyno. 1603 m. Jonas Karolis Chodkevičius įkurdino bernardinus (pranciškonus observantus) Kretingoje, kur dar prie Giedraičio galvos buvo pastatytas mūrinis vienuolynas. 1558 m. gegužės 28 d. jis buvo iškilmingai pašventinęs kertinį akmenį bernardinų vienuolynui Radvilų Nesvyžiuje. Giedraitis buvo pirmasis ganytojas apaštalas. Jis dažnai lankydavo parapijas, sakydavo lietuviškus pamokslus, pats klausydavo išpažinčių, pamokęs katekizmo, dalydavo dovanų, ypač pagardus (Jėz. Arch. Polonia 75 f. 305). Jo prašomas nuncijus Caligari atsiuntė savo apklausinėtoją (auditorių) Tarkvinijų Pekulą. Šis atliko 1579 m. Medininkų vyskupijos vizitaciją. Pekulo surašytas protokolas apie parapijas, kartu su M. Sedkovskio laiškais, betarpiškai liudija, kokią visais atžvilgiais suirusią vyskupiją radęs Giedraitis. Ne tik žmonių tamsumas, bet ir pačių kunigų drausmės kritimas, bažnytinių žemių išgrobstymas, liturginių daiktų ir rūbų trūkumai buvo vis sutinkami reiškiniai.

 Giedraitis rūpinosi įgyvendinti žinomus, 1563 m. pasibaigusio Tridento susirinkimo nutarimus. Tad visos reformos, darytos jo vyskupijoje, vyko „Tridentinum” ženkle. Siųsdamas savo kandidatus į Vilnių, pats juos įšventindamas, Giedraitis išsiaugino eilę aktyvių talkininkų: lietuviškais pamokslais išgarsėjusį vyskupą Merkelį Geišą, pavyskupį Joną Kazakevičių. Giedraičio bendradarbiais ar jo paties parengtais sielovados darbininkais buvo ir jo įpėdinių kapitulos nariai: Jonas Višemirskis (vėliau pavyskupis), Mikalojus Daukša, Mikalojus Pavietra, Matas Babinauskas, Kristupas Dirvoniškis, Juozapas Gardiškis, Petras Petkūnas. Tarp klebonų paminėtini: Baltrus Krešinskis (Kaunas), Kristupas Sukšta (Šiaulių), Matas Kobilinskis (Josvainių), Andrius Burčakas, Jurgis Kelpša ir kiti.

 Iš Tridento nuostatų gana svarbi buvo tikinčiųjų katechizacija, ir čia Giedraitis turėjo trejopą uždavinį:

 a) atversti į protestantizmą pakliuvusius,

 b) labiau apšviesti silpnai pažįstančius tikėjimo tiesas,

 c) ištraukti dar užsilikusius pagonybėje.

 Jo rūpesčiu Medininkų vyskupijai M. Daukša išvertė jėzuito Ledesmos Katekizmą. Ar ką nors bendra Giedraitis yra turėjęs su 1585 Vilniuje spausdintu Kanizijaus Katekizmo vertimu, kurio nė vieno egzemplioriaus iki šiol nėra surasta, lieka atviras klausimas. Turbūt Kanizijų išvertė koks lietuvis jėzuitas. O Giedraitis pats tėra parašęs, studentaudamas Tubingene, vieną proginę lotynišką knygutę (1561 m.), kai mirė jo studijų draugo Viesolovskio motina (Estreicher, Bibl. Pol. 18, 133). Daugiau jo knygų nežinoma, ir greičiausiai jis nieko neberašė, nes visą gyvenimą buvo veiklos žmogus. Jam rūpinantis ir duodant lėšas, buvo išleista Daukšos ir kt. išverstoji Jokūbo Vujeko Postilla Catholicka, kuri yra dedikuota pačiam Giedraičiui. Apie tai, kad Medininkų vyskupas tą stambų leidinį savo pinigais apmokėjo, yra išlikusi įdomi Vilniaus jėzuitų korespondencija (Comm. Balt. I. 1954. 61-67). Anas įspūdingas Postilės įvadas apie lietuvių kalbos branginimą galėjo būti paties Giedraičio inspiruotas, nes jis visai atitiko jo nusistatymą. Nuo pat jo vyskupavimo pradžios buvo imtas kelti reikalas neniekinti liaudies kalbos. Taip darė ir jo įpėdinis Mikalojus Pacas. Šitaip Giedraitis tapo vienu iš pradininkų lietuviškų knygų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje vien todėl, kad jis skatino ir sudarė sąlygas knygai liaudies kalba pasirodyti.

 Radęs didelių trūkumų kunigų gyvenime, Giedraitis taikė Tridento nuostatus, kietai kovodamas prieš bažnytinių vietų (beneficijų) telkimą vienose rankose, ir čia jis nemaloniai susidurdavo su ateiviais iš Lenkijos. Jis uoliai tvarkė ir nekanoniškas santuokas, atliktas ne pagal formalų moterystės sakramentą. Ir srityje pačių pamaldų, kurios parapijose buvo sunykusios, jis įvedinėjo Tridento susirinkimo reikalaujamą tvarką. Jis sustiprino liturginį ir iki aukšto laipsnio išvystė bažnytinį liaudies giedojimą. Su savo giesmininkais jis, kai Vilniuje nuo 1591 m. vis nebuvo vyskupo, atvykdavo aptarnauti sostinės katedros. Su jais jis 1597 m. atliko Didžiosios savaitės liturginius giedojimus.

 Jam kėlė didelio rūpesčio per protestantizmo dešimtmečius pairusių ar visai žuvusių parapijų sutvarkymas ir jų atnaujinimas. Giedraičio prašomi, valdovai Steponas Batoras (1578 08 01), kuriam Medininkų vyskupystė Vilniuje po sėkmingų žygių prieš Maskvos Joną IV uždėjo popiežiaus atsiųstą specialų šalmą, ir Žygimantas Vaza (1592 04 02) raštu davė įsakymus sugrąžinti ir atlyginti už neteisingai užgrobtas ir valdytas bažnytines žemes. Reikėdavo ir bylinėtis. Šalia tokių iš kalvinų ir liuteronų per teismus atkovotų buvusių katalikų bažnyčių bei užgrobtų parapijų žemių Giedraitis pats statė ar statydino naujas bažnyčias, kūrė naujas parapijas. Nepilnose Valančiaus Žemaičių Vyskupystės „Toblicėse” galima surankioti Giedraičio vyskupavimui (1576-1609) dvylika naujai pastatytų bažnyčių, kurių fundatoriais buvo karalius, didikai ir pats Giedraitis. Bažnyčių buvo pastatyta ir Mažosios Lietuvo bei Kuršo pasienyje, kad ten būtų atsvara prieš protestantus. Giedraičio mirties metais, kaip rodo autentiški liudijimai, Medininkų vyskupijoje buvo rasta 50 parapijų. Vyskupas Giedraitis ne tik buvo atgavęs didelę dalį senų parapijų (XVI a. viduryje jų buvo 38), bet jis suorganizavo ir naujų, paruošdamas 20 kunigų. 1587 m. jis pirmasis padalijo vyskupiją į tris dekanatus (Virbalio, arba Užnemunės, Viduklės ir Luokės). Nėra jokių pėdsakų, kad Giedraitis būtų sušaukęs Tridento susirinkimo reikalaujamą kunigų sinodą. Sujauktoje vyskupijoje jis ir be organizuotų metinių sinodų tvarkė savo kunigų būrį.

 Jaunas būdamas, jis kartu su broliu Kasparu buvo parašą padėję po Liublino aktu. Tapęs vyskupu, visur sąmoningai pabrėžė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos valstybingumą. Kovoje dėl Vilniaus vyskupijos sosto (1592-1600) Giedraitis šalia kanclerio Leono Sapiegos buvo vienas iš žymiausių lietuvių tezės palaikytojų: mitrą sostinėje galėjo nešioti Lietuvos pilietis, valdovo nominuotas ne Lenkijos, o Lietuvos kanclerio antspaudu. Giedraičiui buvo siūloma iš Varnių užkampio persikelti į žymiai turtingesnę sostinės vyskupiją. Kai tik vakuodavo Vilniaus vyskupo sostas, Medininkų vyskupai visada ten išskubėdavo persikelti. Tačiau jis iš Medininkų nesijudino ir Lietuvos teises sostinės vyskupijoje toliau gynė.

 Įkūrus Vilniaus Akademiją (1579 m.), kuriai Giedraitis užrašė žemių Riešėje, teko jam Akademijos protektoriaus titulas. Kaip vyskupas priklausė jis respublikos senatui, ir turėjo įvairių valstybinių pareigų. Eilę metų js buvo komisijos narys Žemaičių ir Kuršo sienoms nusmaigstyti. Iš tos jo veiklos Karaliaučiaus archyve yra įdomios medžiagos ir originalių laiškų.

 1601 m. Giedraitis sėkmingai išsprendė aštrius Radvilų ir Chodkevičių vaidus, galėjusius baigtis naminiu karu. Eilė faktų rodo jo religinę toleranciją iki pat gyvenimo pabaigos. Giedraitis mirė Varniuose 1609 04 06 ir buvo katedros rūsyje tik po mėnesio iškilmingai palaidotas (gegužės 11 d.). Apie tai laidotuvių dieną rašė į Romą šeši kapitulos kanauninkai. 1909 m. E. Volteris prelatą A. Dambrauską suklaidino, mirties datą laikydamas gegužės 11 d. Giedraičių bažnyčioje stikliniame inde buvo laikoma išbalzamuoto Giedraičio išimta širdis. Nuo XVII a. ėjo garsas jį laikyti švento gyvenimo vyru, ir jėzuitai buvo pirmieji, kurie tai skleidė (Jėz. Arch. Polonia 75 f. 305). Giedraičio auklėtiniui žemaičiui J. Kazakevičiui 1638 m. Medininkų kapitula buvo pavedusi parašyti jo biografiją. Bet, tapęs koadjutoriumi, Kazakevičius neatliko to darbo, bent jis liko nežinomas. Per didįjį bažnyčios jubiliejų, 1900-aisiais, JAV lietuviai kreipėsi lotyniškai ir lietuviškai spausdintu raštu (redagavo A. Dambrauskas) „Balsas Amerikos lietuvių” į Šv. Tėvą Leoną XIII, kad į šventųjų skaičių būtų įrašyti Merkelis Giedraitis ir jėzuitas Andrius Rudamina. Švęstoji jo mirties 300 metų sukaktis (1909 m.) buvo iškilmingai pažymėta Žemaičių vyskupijos bažnyčiose. Be to, vyko eilė minėjimų, paskaitų-vakarų. Lietuvių spaudoje („Draugija”, „Vadovas”, „Šaltinis” ir kt.) buvo prirašyta nemažai straipsnių.

 Visą Giedraičio veikimą Lietuvos Didžiojoje kunigaikštijoje charakterizuoja lietuviškoji linija, pradedant nuo jo anų varžybų laimėjimo, kadangi jis lietuviškai mokėjo. Giedraičio lietuvių kalbos branginimas, jo lietuviški pamokslai ir visas apaštalavimas liaudies kalba, jo paties lėšomis išleistos lietuviškos knygos ir jo kova už Lietuvos valstybingumą Medininkuose buvo sukūrusi naują lietuvišką dvasią, kurios palaikytojai ar tęsėjai buvo M. Daukša, M. Pacas, Geišas, Kazakevičius ir kt. XVII a. viduryje ši Giedraitinė dvasia nusilpo. Naujajai Lietuvai Giedraičio asmuo tapo brangus, nes daugelis jo veikimo pastangų sutapo su atgimusios Lietuvos idealais.

 (Panaudoti tekstai iš Zenono Ivinskio Rinktinių raštų, t. 4, „Krikščionybė Lietuvoje”. Roma, 1987)

 Šaltiniai ir literatūra:

  •  Ivinskis Z. Merkelis Giedraitis arba Lietuva dviejų amžių sąvartoje // Rinktiniai raštai. — T. 4. — Roma, 1987.
  • Boruta J. Didysis Žemaičių ganytojas Merkelis Giedraitis // Mikalojaus Daukšos «Katekizmui». — Klaipėda, 1995. — P. 15—23.
  • Ulčinaitė E. Merkelis Giedraitis — vyskupas, mecenatas, poetas // Naujasis židinys. — Nr. 9/10. — 1999. — P. 444—453.
  • Rabikauskas P. Krikščioniškoji Lietuva. — Vilnius, 2002. — P. 157—159.
Palikite savo mintis

Andrius Rudamina SJ, jėzuitų misionierius Kinijoje (1596–1631)

Andrej_Rudamina._Андрэй_Рудаміна_(XVII)

Jėzuitų misionierius Kinijoje Andrius Rudamina SJ

         Lietuvą ir Kiniją skiria tūkstančiai kilometrų, bet jų istoriniai ryšiai siekia gilią praeitį, negu galėtume galvoti. Pirmasis Kinijoje Mingų dinastijos laikais (17 a.) lankėsi Andrius Rudamina, Vilniaus burmistro sūnus. Jis gyveno Fuzhou mieste, ten mirė ir buvo palaidotas. Manoma, kad Rudamina išmoko kinų kalbą ir net parašė dvi knygas. Jo veikaluose kalbama apie teleskopą ir klavikordą; kai kurie mano, jog jis ir atgabeno tuos instrumentus į Kiniją.

Andrius Rudamina (1596–1631) – lietuvių jėzuitų misionierius Kinijoje. Louis Pfister‘ui (1833-1891) sudarytame per 450 misionierių, per 200 m. vykusių į Kiniją, sąraše A. Rudamina yra 55-as.

Gimė 1596 m. Senajame Daugėliškyje (dab. Ignalinos raj.) seniūno šeimoje. Liko našlaičiu, nes anksti mirė motina. Šiek tiek pasimokęs namuose, įstojo į jėzuitų kolegiją prie Vilniaus universiteto. Patyręs mistinį regėjimą, pajunta norą vykti į Indiją, tačiau tėvas pyksta ir 1614 m. siunčia mokytis į užsienį. Baigęs filosofijos studijas (tikriausiai viename iš Vokietijos universitetų), A. Rudamina 1617 m. įstojo į Liuveno universitetą studijuoti civilinę teisę. Čia mokėsi ir daugiau Lietuvos didikų, pvz., etmono Leono Sapiegos, vaikų. Čia A. Rudamina susižavėjo Lježo kanauninko Jean de Choquier 1611 m. Romoje išleista knyga „Thesaurus politicorum aphorismorum“, kur teigiama, kad visų valstybių, net pačių galingiausių, santvarka laikina, o jų žemiškieji valdovai mirtingi. Prasminga tėra rūpintis amžinaisiais dalykais ir tik tada, kai atsižvelgiama į Dievo valią, tautos gerovę. Šis A.Rudaminos į lenkų kalbą išvertas J. Choquiero veikalas du kartus (1652 m. ir 1738 m.) spausdintas Vilniaus akademijos spaustuvėje.

Sunkiai susirgus tėvui, Rudamina grįžo į Lietuvą, tarnauja pas savo bičiulį vyskupą Ė. Valavičių. Šio sesuo Felicija buvo ištekėjusi už Andriaus pusbrolio Lauryno. Po tėvo mirties 1618 m. gegužės 31 d. įstojo į jėzuitų noviciatą (naujokyną) Vilniuje. Jėzuitams užrašydamas ir du dvarus – Rastinėnus ir Geležius. Po 2 m. padaręs pirmuosius įžadus, studijavo teologiją Vilniaus universitete. Čia susipažino su poetu Kazimieru M. Sarbievijumi, kurio draugu išlieka visą gyvenimą, kuris vėliau atsisveikindamas anam išvykstant į Indiją parašo odę „Ad Andream Rudaminum“. Dar po 2-jų studijų metų Lietuvos jėzuitų provincijolas A. Rudaminą, kaip gabų studentą, kartu su poetu Motiejumi K. Sarbievijumi ir Mikalojumi Zaviša (netrukus mirusio nuo drugio), išsiuntė tolesnėms studijoms į Romą. Per 1623 m. Sekmines jis gavo kunigystės įšventinimus, po to dar metus studijavo teologiją Romoje. 1624 m. rudenį išvyko į Lisaboną, iš kur kitais metais išplaukė į Indiją. Kelionė truko beveik 6 mėnesius ir jos metus jis pasižymėjo kaip ligonių ir nusilpusių slaugytojas. Atvykęs į Goa miestą vakarų Indijoje (kur savo misijų veiklą pradėjo šv. Pranciškus Ksaveras ir kuri garsėjo kaip portugalų centras Indijoje), Andrius ėmėsi misionieriaus darbo ligoninėse, kalėjimuose, laivuose, tačiau netrukus jis susirgo maliarija. Vyresnieji, tikėdamiesi, jog žemyninis klimatas bus palankesnis sveikatai, išsiuntė jį į Makao uostą, esantį netoli Kinijos, o vėliau dar toliau į šiaurę, į Kiniją (Hančou). Čia Rudamina pasveiko nuo maliarijos, bet susirgo tuberkulioze ir buvo perkeltas į Fudziano (Fukieno) provinciją, nes ten švelnesnis klimatas.

01. rudamina2

Andrius Rudamina XVII a. freskoje Vilniaus jėzuitų noviciate

Matyt A. Rudamina buvo panašus į kitus misionierius, nesugebėjusius kinų kalba savarankiškai išleisti knygą. Po diskusijų su išsilavinusiu kinų mandarinu, šis, gerai mokantis gimtąją kalbą, ir parašydavo tokią knygą. Pavyzdžiui, taip nutiko lenkui Janui Mykolui Smoguleckiui (1610-1656), kurio mokinys kinas parašė knygą apie logaritmus.

Beje, L. Phister‘is teigia matęs du A. Rudaminos parašytus rankraščius, kurių vienas apie 10-ies paveikslėlių seką, kurie minimi ir „Pasikalbėjime su kunigu“, o kitame aptariami 20-mt paveikslėlių. Tie paveikslėliai atspausdinti Antverpene 1605 m., o kai kurie (bet prastos kokybės) yra Rudaminai priskirtoje knygoje.

Kinijoje Andrius gavo ir naują vardą – Lou Ngan tee pan she. Dėl ligos Rudamina negalėjo leistis į tolimas keliones. Jis apaštalavo vietoje, aiškindamas tikėjimo tiesas, klausydamas išpažinčių, lankydamas ligonius. Jo darbą Kinijoje, paskutiniąsias dienas ir, atseit, mirtį lydėjusius antgamtinius reiškinius aprašė tėvas Benediktas de Matos knygoje „Vita et mors P. Andree Rudomina ex litteris p. Benedicti de Matos socii eiusdem in missione sinensi“. Apie jį Jonas Levickis rašė – ais: „kinai [jį] laiko vos ne šventuoju, dar ir dabar eina prie jo kapo, kreipiasi į jį su vargais ir gauna paguodos“.

Čia reiktų palyginti, kuo skyrėsi jėzuitai nuo kitų misionierių. Į Kiniją bandė vykti ir dominikonai, ir pranciškonai, tačiau jie nemokėjo prisitaikyti prie kinų tvarkos ir gyvenimo būdo, nedovanojo brangių dovanų, nerodė deramos pagarbos aukštiems kinų pareigūnams. Ką galėjo sudominti basi ir virve persijuosę pranciškonai, kai pakako ir vietinių vargšų. Jėzuitai buvo geriau pasirengę ir jų dovanos darė įspūdį net imperatoriui, nes Didžiąją siena atsitvėrusi Kinija 17-e amžiuje buvo atsilikusi nuo Europos. Siekiant įrodyti europietiško mokslo pranašumą, buvo pasitelkiami įvairūs prietaisai, tame tarpe ir naudojami astronomijoje. Tai stebino vietinius, nes astronomija buvo išimtinė imperatoriaus dvaro privilegija.

Tarkim J. Aleni, kurio asistentu Kinijoje buvo A. Rudamina, specialiai rengėsi kelionei – lankė specialius geografijos, matematikos, astronomijos kursus Romos Collegium Romanum. Juk dar Matteo Ricci (1552-1610) rašė: siųskite į Kiniją išsilavinusius moksluose gerai paruoštus žmones. Vykstantys per Lisaboną ir laukdami tinkamo laivo, papildomų žinių apie Kiniją gaudavo ir čia, kur veikė didelė jėzuitų kolegija, kurioje buvo dėstomi specifiniai, misionieriams skirti dalykai. O ilgai plaukiant laivu irgi nemažai ką buvo galima sužinoti – kartais laive vienas jėzuitų vesdavo matematikos kursus, mokė naudotis įvairiais prietaisais. Ar taip buvo ir plaukiant A. Rudaminai – nežinia.

Ten, kur rašoma apie astronomiją, sakiniai trumpi [ten, kur Rudamina kalba apie mokslą, jis nėra labai iškalbingas], bet kur kalba pakrypsta apie teologiją, religiją yra vietų, kurios nuostabiai gražiai parašytos, – matyt, tai Rudaminos žodžiai. Stebina ir kinų smalsumas bei dėmesys: Rudamina pasikviečia leidinio redaktorių ir sako parodysiąs jam tam tikrus paveikslus, mat redaktorius ruošėsi keliauti. Rodo dešimtis paveikslų vieną po kito, aiškina, kas juose vaizduojama. Kinas grįžta iš susitikimo su Rudamina ir iš atminties labai tiksliai užrašo, ką girdėjo.

Rudaminos kinams rodyti paveikslėliai buvo didaktinio pobūdžio. Apie dorą ir nedorą žmogų – ištisas dešimties paveikslėlių ciklas. Aiškindamas Rudamina parodo, kaip doras žmogus atsikrato velnio, o nedorieji, aišku, patenka į pragarą. Kinai žiūri į tuos paveikslėlius, o Rudamina turi parengęs standartinę prakalbą, kurią buvo kartojęs kokį šimtą kartų.

Jėzuitai XVII a. Europoje garsėjo kaip nepralenkti mokyklinio teatro kūrėjai ir propaguotojai. Per teatrą jie skelbė savo idėjas, teatras buvo jų mokomojo proceso dalis. Štai tie paveikslėliai vaizdavo kažkokį dramos veiksmą. Kai kuriuos dalykus kinai matė pirmą kartą ir negalėjo suprasti, kas ten rodoma. Kad ir mėginimas paaiškinti Šventos Trejybės sąvoką. Net ir katalikams tai nelengvai išaiškinamas dalykas. Be to, paveikslėliuose buvo pavaizduotas velnio trišakis, kokio kinai niekada nebuvo matę. Jie mėgina rasti tam daiktui apibūdinimą savo kalba, tačiau tai nėra paprasta.

Poterius galima iškalti mintinai, bet diskutuoti teologinėmis temomis nėra paprasta, o Rudamina sugebėjo. Ypač kalbant apie substancijas, dvasinius dalykus. Tačiau viena yra kalbėti, o visai kas kita mokėti tai parašyti.

Gal Rudamina su kinais ir kalbėjosi apie teleskopo veikimo principą, bet kinai tokių dalykų rašyti negali, jiems uždrausta. Tai tik imperatoriaus, bet ne paprasto kino teisė – domėtis astronomija. Visiškai suprantama, kodėl Rudaminos klausytojas toks atsargus, kai kalba apie astronomiją ir teleskopą.

Ką Rudamina pasako apie teleskopą? Žiūrėdami pro vieną galą kinai mato padidintą vaizdą, pro kitą – sumažintą. Išgirsta Rudaminos pamokymą: kai kalbi apie kitus – paaukštink juos, kai apie save – nusižemink, susimažink. Taip veik, kaip teleskopas.

Kodėl Rudamina pasidaro staiga toks lakoniškas? Tiek Rudaminai, tiek jo pašnekovui grėsė mirties bausmė. Imperatorius buvo laikomas Dangaus Sūnumi, lyg tarpininkas tarp Dangaus ir jo žemiškų pavaldinių. Jeigu imperatorius valdo gerai ar blogai, tai dangus rodys visokiais ženklais. Ženklai už blogą valdymą galėjo pakenkti imperatoriui, galėjo sukelti riaušes ir net dinastijos žlugimą. Astronomija buvo uždrausta pasauliečiams ir tik imperatoriaus dvare oficialūs astronomai nuolat stebėjo dangų. Iš tikro kinų astronomai užfiksavo didžiausių astronominių įvykių skaičių iki pat XVI amžiaus – kometų, saulės ir mėnulio užtemimų, novų ir supernovų, tai yra naujų žvaigždžių pasirodymus. Dvaro astronomų užduotis buvo išaiškinti tuos dangaus ženklus, kad jie nepakenktų imperatoriaus valdžiai.

Taip pat astronomai turėjo paruošti oficialų kalendorių, kurį imperatorius paskelbdavo kasmet. Ten buvo paskelbtos prognozės – saulės ir mėnulio užtemimai – ir jei neįvykdavo arba būdavo užtemimų visai neprognozuotų, tai vargšai astronomai galėjo žiauriai nukentėti.

Visa tai mane beveik įtikina, kad po 5-erių buvimo metų Kinijoje A. Rudamina su vietos žmonėmis galėjo bendrauti, sakyti pamokslus kinų kalba. Vieno pamokslo metu buvo labai šalta. Įėjo Rudamina ir kreipėsi į klausytojus: ar nešalta šiandien? Visi suošė: o taip… Rudamina tęsė savo bendravimą su auditorija: baisiai šalta šiandien. Publika lingavo: labai, labai šalta.

Tokius įžanginius dalykus jis mokėjo gerai pasakyti. Tada seka pamokslas Evangelijos tema, o jį tikrai būtų galėjęs kinų kalba pasakoti A. Rudamina.

 Atminimo įamžinimas

1900 m. Amerikos lietuviai įteikė popiežiui Leonui XIII prašymą paskelbti Rudaminą palaimintuoju. Tarpukario laikotarpiu beatifikacija rūpinosi jėzuitai Benediktas Andruška ir Jonas Bružikas. Pokario metais Amerikos lietuvių leistose maldaknygėse išspausdinta kun. St. Ylos malda tėvo Rudaminos beatifikacijai išmelsti. 1987 m. Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejaus proga daug Lietuvos kunigų kreipėsi į popiežių ir Lietuvos vyskupus dėl Rudaminos beatifikacijos. Šių laiškų tekstai išspausdinti „LKB kronikoje”. Iki šiol Rudaminos beatifikacijos byla nėra oficialiai pradėta nei tose vyskupijose, kur jis gyveno ir mirė, nei Romoje.

 

Šaltiniai ir literatūra:

  • Andrius Rudamina: tarp legendos ir tikrovės : [pokalbis su mokslo istoriku prof. Romualdu Šviedriu / užrašė] Gediminas Zemlickas // Mokslo Lietuva. – 2009, birž. 25, p. 8-9;  2009, liep. 9, p. 10-11; liep. 23, p. 10-11; rugs. 17, p. 10-11.
  • XVII a. pr. krikščionių Horacijus ir mūsų dienų Lietuva / Jonas Boruta // Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. – T. 10, p. 174-182.
  • Andrius Rudamina – XVII a. Lietuvos religinės kultūros atstovas / Eglė Sadzevičiūtė // Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. – T. 13, p. 239-339, įklija tarp p. 240-241.
  • Tėvo Andriaus Rudaminos pašaukimas į misijas : iš knygos „Vilniaus akademija ir Lietuvos jėzuitai“ / T. Paulius Rabikauskas, SJ // Laiškai bičiuliams. – 2010, Nr. 1, p. 9-11.
  • Tėvas Andrius Rudamina S.J. : (biografija) / spaudai parengė kun. B. Andruška S.J. – Šiauliai, 1933. – 64 p., [3] iliustr. lap.
  • Balsas amerikiečių lietuvių į Tėvą Šventąjį Leoną XIII ir Gyvenimai dviejų didžių Dievo tarnų lietuvių: kun. Andriaus Rudaminos, jezavito, ir kunigaikščio Merkelio Giedraičio, Žemaičių vyskupo… : [kreipimasis dėl paskelbimo šventaisiais]. – Tilžeje, 1907. – 30 p., 1 portr. lap.
Palikite savo mintis

Jurgis Pabrėža, Mažesniųjų brolių ordino (OFM) kunigas, vienuolis (1771 – 1849)

394px-Kretinga_Center

Paminklas Jurgiui Pabrėžai prieš Kretingos bažnyčią

Tėvas Jurgis Ambrozijus (Ambraziejus) Pabrėža OFM gimė 1771 m. sausio 15 d. Večių kaime, Lenkimų parapijoje ir buvo pakrikštytas Jurgio vardu. Jo tėvai, Jonas Pabrėža ir Rožė Baužins-kaitė, turėjo 30 ha žemės ūkį ir, atrodo, buvo laisvi nuo baudžiavos. Jurgis Pabrėža bajorystę, tur būt, įsigijo stodamas į Vilniaus universitetą. Pabrėžų šeima buvo gausi, nes užaugino 7 vaikus: 3 sūnus ir 4 dukteris. Jurgis augo apsuptas laukų žalumos, tėvų, brolių ir seserų meilės; buvo linksmas, gabus ir kuklus. Gražūs tėvų pamokymai ir pavyzdžiai teigiamai veikė jo protą bei širdį ir padėjo formuoti jo kilnią asmenybę.

Kiek pamokę namuose, tėvai Jurgį 1785 nuvežė į Kretingos mokyklą ir apgyvendino pranciš-konų-bernardinų bendrabutyje. Iš turimų duomenų atrodo, kad jis Kretingoje mokėsi 7 metus. Kretingos mokykla buvo triklasė, bet vienos klasės kursas buvo išeinamas per dvejus metus. Gi mokyklą pradedantiems buvo dar parengiamoji vienerių metų klasė. Pabrėža mokykloje ir bendrabutyje gražiai elgėsi ir gerai mokėsi, nes 1791 mokyklos vizitatorius rekomendavo jį atžymėti aukso medaliu. Jurgis mokyklą baigė 1792 ir buvo pasirengęs aukštesnėms studijoms.

P. Ruškio duomenimis, kurie yra labiau pagrįsti už V. Biržiškos, Jurgis Pabrėža į Aukštąją Lietuvos mokyklą Vilniuje įstojo 1792 ir studijavo iki 1794. Vadinasi, jis studijavo dvejus metus — ne vienerius, kaip įrodinėja V. Biržiška. Kokius dalykus Pabrėža studijavo, mums pasako M. Valančius. Jis rašo, kad „Pabrėža, nuvažiavęs į Vilniaus Akademiją, mokėsi istorijos, anatomijos, botanikos, chemijos, chirurgijos, fizikos, prigimtų įstatymų, teologijos ir išguldymo Šv. Rašto“. Iš to matyti, kad Pabrėža domėjosi ir moraliniais mokslais, nors kunigu jis tada nesiruošė būti. Daugelis autorių teigia, ir jis pats prisipažįsta, jog botaniką pasirinkęs todėl, kad iš mažens prie jos buvo linkęs. Sakoma, kad Pabrėža gamtos mokslus ir mediciną studijavęs su ypatingu atsidėjimu, nes norėjęs „iš gamtos ir medicinos mokslų įgytomis žiniomis patarnauti sveikiems ir sergantiems savo krašto žmonėms“.

Tačiau jam nebuvo lemta baigti studijų, nes kaip tik 1793 įvyko antrasis Lietuvos ir Lenkijos padalinimas. Jauni studentai, o su jais ir J. Pabrėža, kaip savo laiške tėvams pranešė, 1794 stojo į Tado Kosciuškos organizuojamą sukilimą. Sukilimui nepasisekus, J. Pabrėža į Vilnių nebegrįžo, bet 1794 rugpiūčio 1 įstojo į kunigų seminariją Varniuose. Seminarijoje mokėsi nepilnus dvejus metus. 1796 sausio 26 vysk. Steponas Giedraitis jį įšventino kunigu. Kunigu buvo taip greitai įšventintas todėl, kad dvejus metus jau Aukštojoje Lietuvos mokykloje buvo studijavęs teisę, teologiją ir Šv. Raštą.

Kunigas pasaulietis Tuoj po šventimų kun. J. Pabrėža buvo paskirtas Šiluvos vikaru, kur darbavosi iki 1797 galo. Šiluva yra garsi Marijos apsireiškimu, jos stebuklingu paveikslu ir atlaidais. Nuo 1650 Šiluvos bažnyčioje 4 kunigai kas dieną giedodavo Marijos valandas. Kun. J. Pabrėžai vikaraujant, klebonu buvo prepozitas, prelatas impulatas Simonas Giedraitis. Jaunas kunigas pateko į vieną iš geriausių Žemaičių vyskupijos parapijų, turinčią apie 4500 tikinčiųjų, kuriuos aptarnavo 5 kunigai. Kadangi klebonas mažai bedirbo parapijoj, o kiti senyvo amžiaus kunigai, pragyvendami iš fundatorysčių ir nustatytu laiku giedodami Marijos valandas, nedaug padėjo pastoracijos darbe, tai jaunam kun. J. Pabrėžai teko nelengva parapinio darbo našta. Negana to, kun. J. Pabrėža, vikaraudamas Šiluvoje, pradėjo sakyti pamokslus ir kaimyninėse parapijose. Pirmasis, iki šiol išlikęs, jo pamokslas yra sakytas Mosėdyje 1796 apie Švč. Sakramento įsteigimą. Be sielovados darbų, kun. J. Pabrėža vedė griežtą asketinį gyvenimą, kaip tai matome iš jo Šiluvoje darytų pasiryžimų.

Vos metus išbuvęs Šiluvoje vikaru, kun. J. Pabrėža 1798 pradžioje buvo paskirtas Raudėnų parapijos administratorium. Raudėnuose jį užgulė pastoraciniai rūpesčiai ir ūkio tvarkymas. Jausdamas didelę pastoracinę atsakomybę, vos atvykęs į parapiją, tuoj pastebėjo, kas joje negera ir taisytina. Dėl to jau pirmame pamoksle iškėlė parapiečių ydas bei nuodėmes ir savo rūpestį jų išganymu, kartu atskleisdamas jiems savo darbo planą ir prašydamas bendradarbiavimo.
Norėdamas pataisyti kitus, pats sau nusistatė griežtą maldos ir apaštalavimo dienotvarkę, o savo dvasiniam gyvenimui pasirašė labai griežtus pasiryžimus. Ūkio reikalams jis taip pat skyrė daug dėmesio. Savo dienotvarkėje buvo įsirašęs: „Ryte po šv. mišių ir dvasinio skaitymo rūpintis ūkio reikalais ir vakare, atkalbėjus brevioriaus maldas, apžiūrėti ūkį“. Nėra žinoma, kodėl kun. J. Pabrėža, išbuvęs dvejus metus Raudėnų administratorium, nuo tų pareigų atsisakė. Greičiausiai dėl to, kad jis nemėgo administracinio darbo, nes iš prigimties buvo dvasinio gyvenimo ir mokslo žmogus. Verta pastebėti, kad iš jo raštų Raudėnuose tėra išlikęs pirmasis pamokslas, dienotvarkė ir dvasinio gyvenimo pasiryžimai.
Vyskupas, išklausęs kun. J. Pabrėžos prašymo, 1799 gale perkėlė jį į Tverų parapiją vikaru. Tveruose, kaip sužinome iš jo pasiryžimų, jis uoliai dirbo eilinius vikaro sielovados darbus ir vedė griežtą dvasinį gyvenimą. Iš jo raštų Tveruose yra išlikę trys pamokslai: apie artimo šlovės nuplėšimo atitaisymą, apie Dievo buvimą ir neklaidingumą ir apie Dievo teismą. Be to, yra išlikę jo dvasinio gyvenimo pasiryžimai.

Neilgai kun. J. Pabrėža gyveno ir Tveruose — 1802 buvo iškeltas į Plungę, kur išsilaikė penkerius metus. Plungėje vikaraudamas, kaip P. Ruškys rašo: „jis labai daug dirbo ir labai pagarsėjo kaip uolus ir išmintingas išpažinčių klausytojas bei pamokslininkas. Prie jo klausyklos penitentai veržte veržėsi. Jo pamokslų klausė didžiulės minios“. Iš Plungėje sakytų pamokslų yra išlikę 7. Plungėje jam buvo pavesta rūpintis ir senelių prieglauda, kuriai jis parašė: „Pariedims diel Obagu Szpytolys Plungiys“. Taip pat Plungėje vikaraudamas, kun. J. Pabrėža 1803 parašė pirmąją platesnės apimties (113 psl.) religinio turinio knygą: „Grieszniks Primosyts“. Be to, savo dvasinio gyvenimo pažangai ugdyti ir čia pasirašė daugelį gana griežtų pasiryžimų.

Įtemptas parapinis darbas išsėmė kun. J. Pabrėžos jėgas. Jis pradėjo ilgėtis ramesnio gyvenimo, kad daugiau laiko galėtų skirti dvasiniam susikaupimui ir mokslui. Mat, jis nuo pat pirmųjų kunigystės dienų dirbo tokiose parapijose, kurių klebonai buvo prelatai ar kanauninkai ir, savo parapijose negyvendami, visą pastoracinį darbą buvo užkrovę ant vikaro pečių. Nelauktai atsiradus altarijos fundatoriui Pr. Šaulevičiui, kun. J. Pabrėža 1807 pradėjo rūpintis savo altarijos įkūrimu. Gavęs Kartenos klebono sutikimą ir vyskupo leidimą, nors minėtasis Šaulevičius, įmokėjęs žadėtosios sumos dalį, atsimetė, kun. J. Pabrėža savo pastangomis pajėgė įkurti trečiąją Kartenos altariją ir kiek vėliau sudarė altaristo pragyvenimui fondą. Tiesa, tai ilgai užtruko, nes altarija formaliai buvo įsteigta tik 1812, ir tik tada kun. J Pabrėža, paskirtas altaristų, persikėlę į dar nepilnai pabaigtas altarijos patalpas.

Gyvendamas Kartenoje (1807-1817), jis ypatingą dėmesį kreipė į pamokslus. Vien Kartenoje sakytų pamokslų yra išlikę 36. Tada jis pamokslus sakė ir tolimesnėse parapijose: Kalnalyje, Kretingoje, Plungėje, Jokūbave, Budriuose, Veiviržėnuose ir Vėžaičiuose. Tokių pamokslų yra išlikę 13. Šalia to, kaip matome iš garsių, Kartenoje darytų pasiryžimų, jis vedė ir gana griežtą asketinį gyvenimą.
Kartenoje, o gal jau ir anksčiau, kun. J. Pabrėža pradėjo rinkti žoles, tyrinėti jų gydomąsias galias ir jomis gydyti. Čia 1813 jis išvertė ir knygelę: „Spasabs kayp reyk apsyeyte so Lygonays kor niera Daktaru“. Gi 1814 jis parašė pirmąjį savo veikalą lenkiškai: „Skutki lekarskie niektorych rošlin“. Tuo pačiu metu įsigijo ir praktinės medicinos veikalų, nes 1814 testamente tarp kitų knygų paminėtas žodynas: „Dykcyonarz potoszechny mediki, chiruurgii“. Tačiau, kaip patiriame iš jo užrašų, kunigo orumas dar neleido jam tyrinėti ir gydyti moterų ligų.

Trečiojo ordino pranciškonas Kun. J. Pabrėža su pranciškonais buvo susirišęs nuo pat kūdikystės. Jo dėdė Aleksandras Pabrėža buvo pranciškonas. Jis pats mokėsi Kretingoje ir gyveno pranciškonų bendrabutyje, stebėjo jų gyvenimą, susipažino su šv. Pranciškaus dvasia ir daug ką iš jos pasisavino. Dar Raudėnuose jis, kaip šv. Pranciškus Alvernos kalne, pasižadėjo apmąstyti žodžius: „Kas Tu, Viešpatie, ir kas aš?“ Be to, jam dažnai ateidavo mintis stoti į vienuolyną, dėl to Plungėje 1802 jis pasiryžta: „Pašalinti norą dėl stojimo į vienuolyną. Visa tai — pagunda“. Bet ta pagunda jo nepaliko, kol jis jai pagaliau nepasidavė.

Ilgai galvojęs Pabrėža apsisprendė. Gavęs vyskupo leidimą, pranciškonų provincijolo Henriko Skačiovskio priimtas, 1816 gruodžio 8 įstojo į Kretingos pranciškonų vienuolyną tretininku, gaudamas Ambroziejaus vardą, ir Kartenoje pradėjo noviciatą. Mat, dar nebuvo pilnai sutvarkęs altarijos reikalų. Juos sutvarkęs ir altariją perleidęs kun. M. Filipavičiui, atvyko į Kretingą, kur, baigęs noviciatą, 1817 gruodžio 9 padarė įžadus. Juos priėmė Tėv. Adjutas Paulauskis, Kretingos gvardijonas.

paminklas_pabreza

Paminklas Jurgiui Pabrėžai prieš Kretingos bažnyčią

Kodėl kun. J. Pabrėža į vienuolyną stojo tik tretininku, mums iki šiol nežinoma. Greičiausiai jis pats taip norėjo, kad turėtų daugiau laisvės savo pamėgtoms botanikos studijoms ir žmonėms gydyti. Pagal pranciškonų konstitucijas vienuoliai tretininkai, kaip ir pirmojo ordino vienuoliai, dėvėjo pranciškonišką habitą ir įstodami gaudavo naują vardą. Įžadus jie darė tik tretininkų, dėl to buvo laisvesni neturto atžvilgiu. Jie laikydavosi vienuolinės tvarkos ir naudojosi visomis dvasinėmis malonėmis bei privilegijomis, bet neturėjo teisės rinkti viršininkų ir būti jais renkami. Tada suprantama, kodėl Pabrėža, įstodamas tretininku, anot M. Valančiaus, galėjo išsiderėti, „kad zokono vyresnybė per visą amžį niekur jo nekilnotų“, nes, stodamas į pirmąjį ordiną, jis jau nebūtų galėjęs derėtis. Taip pat ir visus savo turtus būtų turėjęs sutvarkyti prieš įžadus, ir jam nebūtų tekę net du kartus rašyti testamentus esant vienuolyne. Jis nebūtų galėjęs ir pasirašinėti kun. Jurgis Pabrėža, bet kaip tuo metu buvo priimta — Tėv. Ambrozie-jus Pabrėža, O.F.M.Obs. Tačiau jis, būdamas tretininku, uoliai atliko visas vienuolio pareigas.
Tuo metu, kai Pabrėža įstojo į vienuolyną, Lietuvos pranciškonų provincijos gyvenimas, nors jau rusų valdžios varžomas, dar buvo kone pačiame žydėjime. Šiame laikotarpyje, 1818, Valožyno kapitulos žiniomis, ji turėjo 43 vienuolynus, daug mokytų vienuolių, savo vienuoliams auklėti gramatikos, filosofijos bei teologijos studijas ir kelias viešas mokyklas, neskaitant parapinių mokyklų prie vienuolynų. Beveik visi Tėv. A. Pabrėžos laikų (1817-1849) provincijolai ir Kretingos gvardijonai buvo mokyti vyrai: lektoriai ar mokslo daktarai. Tuo metu Kretingos gvardijonas buvo ir Tėv. Simonas Grosas, parašęs „Kalbrieda Liežuwe Žemaytyszka“. Vienuolinėj šeimoj gyveno 15-20 vienuolių. Tokioje aplinkoje Tėv. A. Pabrėža turėjo jaukiai jaustis, nes buvo sąlygos, su kuo bendrauti, melstis, tobulintis, apaštalauti, rašyti dvasinio turinio knygas ir botanikos bei medicinos mokslų veikalus.

Savęs tobulinimas vienuolyne Dar Plungėje vikaraudamas, kun. J. Pabrėža pajuto norą tapti šventu. Įstojęs į vienuolyną, jis uoliai siekė šventumo. Dievo meilės skatinamas, darė pasiryžimus dvasioje susijungti su Dievu, visuomet jaustis jo akivaizdoje ir turėti gryną intenciją. Jis ryžosi nieko neveikti pirma dvasios akimis nepažvelgęs į Dievą; kiekvieną veiksmą pradėdamas, tęsdamas ir baigdamas, ryžosi turėti vienintelį tikslą — Dievo pamėgimą. Glaudesniems santykiams su Viešpačiu palaikyti jis, didžiai susitelkęs, atliko mąstymus, kalbėjo breviorių ir laikė mišias. Išpažinčiai taip gerai ruošdavosi ir su tokiu gailesčiu ją atlikdavo, lyg tai būtų paskutinis kartas. Tolimesniuose savo pasiryžimuose Pabrėža nutarė kiekvienu metu visiškai persiimti tikėjimo, vilties ir meilės dorybėmis. Jis norėjo — „tikėjimą laikyti gyvą aukščiausioje savo proto dalyje, — dvasios viršūnėje, kad apreikštas tiesas bent miglotai pažintų, tvirtai tikėtų ir visą gyvenimą pagal tikėjimo dėsnius tvarkytų, ugdydamas viltį, meilę bei kitas dorybes, kaip Dievo garbinimą, nuolankumą, skaitumą, klusnumą ir artimo meilę“.

Saugodamasis nuodėmių ir siekdamas dorybių, jis dar Raudėnuose pradėjo daryti įvairius apsimarinimus ir kovoti su ydomis. Savo pasiryžimuose 1799 įsirašė vengti pasilinksminimų. Būdamas Plungėje, ryžosi visai negerti alaus bei degtinės ir nevalgyti vakarienės. Įstojęs į vienuolyną, nusprendė kovoti su puikybe ir sau pataikavimu valgyje, atseit, nesiskonėti valgiais. „Valgyti tik su abejingumu, kaip šiaudus į maišą kemšant, kad širdis visuomet išliktų pakelta aukštyn. Valgant turėti mintyje kokią tikėjimo tiesą ir visą skonį nuo savęs atstumti.“

Tėv. A. Pabrėža buvo labai darbštus. Apie jo darbštumą M. Valančius raip rašo: „Be galo darbus tas zokonikas niekuomet nespėja. Vos atkalbėjęs poterius ir kitus apėjęs žygius, diena iš dienos rašo.“ Jis kruopščiai ruošėsi pamokslams ir daugelyje parapijų juos sakė. Daugelis tikinčiųjų jį buvo pasirinkę dvasios vadu. Jis valandų valandas klausė išpažinčių, bet rado laiko rinkti ir tyrinėti augalus, rašyti botanikos ir medicinos veikalus, gydyti žmones ir lankyti ligonius. Tai galėjo padaryti dėl to, kad buvo labai tvarkingas, laiko veltui neleido ir žemaitišku užsispyrimu laikėsi darbo sistemos.

Tobulybės siekti ir didelius darbus nuveikti jam padėjo ir nuolatinis savęs kontroliavimas, sąžinės sąskaita, mėnesinės bei savaitinės rekolekcijos ir dažna išpažintis. Jei, darydamas sąžinės sąskaitą, atrasdavo prasižengimų, pagal jų didumą užsikraudavo įvairias bausmes. Savo dvasiniam gyvenimui kontroliuoti, pasaulyje būdamas, atlikdavo mėnesines rekolekcijas, o įstojęs į vienuolyną, jas atlikdavo kas savaitę. Tokių rekolekcijų metu ne tik darydavo mąstymus pasirinkta tema, bet ir atidžiai perskaitydavo savo pasiryžimus, sužadindavo gailestį už prasižengimus ir atsinaujindavo dvasia. Sielai tobulinti, daug padėjo ir dažna išpažintis. Vienuolyne darytuose pasiryžimuose randame, kad jis, pastebėjęs nusikaltimą kuriai nors dorybei, tuoj pat atlikdavo išpažintį. Išpažintyje jis ryžosi „nenutylėti jokio, net ir mažiausio dalykėlio, net tai, kas iš tikrųjų nėra nuodėmė, kad blogio pradžią pastebėtų ir jam pasipriešintų“.

Tėv. A. Pabrėža nepasitikėjo vien savo jėgomis. Jis šaukėsi Dievo pagalbos maldoje. Įstojęs į vienuolyną, pasiryžo su didžiausiu susitelkimu atlikti mąstymus, kalbėti brevioriaus maldas ir laikyti mišias, kad mirties valandą dėl pasitaikiusių trūkumų neturėtų sąžinės graužimo. Tumo-Vaižganto žiniomis, Pabrėža ir gydydamas ligonius nepraleisdavo ilgų maldų: „Atėjus tam tikram laikui, palikęs svečius pypkiauti, eidavęs į antrą kambarį ir, kiaurai per tris valandas klūpodamas prieš Prikryžiuotąjį, meditavęs. Tik pabaigęs savo dieviškąją praktiką, beišeidavęs pas ligonius ir lankytojus.“

Pranciškoniškosios dvasios pasisavinimas Pabrėža, stodamas į vienuolyną, pasirinko šv. Pranciškaus Mažesniųjų Brolių ordiną, nes jis labiausiai atitiko jo dvasios polėkius. Pranciškoniškosios dvasios kryptis yra kristocentrinė — savo pagrindan statanti Kristų. Jos esmė glūdi Kristaus pažinime, jo meilėje ir su juo sutapime. Jai pagrindus davė šv. Pranciškus, o sistemon suvedė pranciškonai teologai — šv. Bonaventūra, Jonas Duns Scotas ir kt. Evangelijoje pažinęs Kristų, Pranciškus daugiau niekuo nesirūpino, kaip tik tapti į jį panašiu. Kaip valios ir širdies žmogų, jį labiau žavėjo Kristaus žmogystė, nes ji prieinama be didelių studijų. Ne taip patraukė Pranciškų Kristus mokytojas, kaip bejėgis kūdikėlis, ne taip pasotino jį duonos padauginimas, kaip Eucharistija (iš čia kilo jo meilė Švč. Sakramentui ir pagarba kunigams), ne taip jį žavėjo Kristus, persimainydamas ant Taboro kalno, kaip prikaltas ant kryžiaus. Jei prieš Pranciškų ypatingai buvo gerbiama Kristaus dievystė, tai nuo Pranciškaus laikų daugiau kreipiama dėmesio į jo žmogystę.

Ši Pranciškaus meilė Kristui šv. Pauliaus mokslo šviesoje, pranciškonų teologų dėka, patį Kristų pastatė ryškesnėje šviesoje. Jų Kristus iškeliamas kaip visų kūrinių pirmgimis, nuo kurio viskas priklauso ir kuriuo viskas remiasi, dėl to ir Kristaus įsikūnijimo paslaptis logiškoje Dievo veiksmų eigoje buvo nuspręsta ir numatyta pirma bet kurio kito kūrinio. Visi kiti kūriniai yra Kristui, per Kristų ir Kristuje sukurti, jo palaikomi ir amžinajam gėriui grąžinami. Šio mokslo šviesoje labiausiai iškyla Kristaus primatas ir jo karališkumas.

Pranciškoniškoje teologijoje ir pamaldume pirmą vietą po Kristaus užima jo motina Marija. Šį riterišką Marijos kultą ordinui įkvėpė jo įkūrėjas, dėl to yra įsigalėjęs posakis: „Jei tik protas gali pateisinti bet kurią Marijos privilegiją, tai ją Dievas Marijai ir yra suteikęs, nes nieko nėra jai perdaug“. Šiuo dėsniu remdamiesi, pranciškonai per šešis šimtmečius kovojo dėl Marijos nekalto prasidėjimo, kol Pijus IX paskelbė tai tikėjimo dogma. Šios tikėjimo tiesos šviesoje pranciškonų yra ginamos ir kitos Marijos privilegijos: dangun paėmimas (jau paskelbta tikėjimo tiesa), dalyvavimas atpirkime, tarpininkavimas malonių teikime ir visatos karalienės teisės.

Pranciškoniškoje Kristaus sampratoje pilniau suvokiamas ir žmogus. Jei viskas sukurta Kristui ir viskas juo laikosi, tai jis visur turi atsispindėti. Šv. Pranciškus sako: „Dvasia mes esame sukurti panašūs į Dievą, o kūnu esame sukurti panašūs į Kristaus kūną“. Iš to išplaukia, kad kiekvienas žmogus yra Kristaus paveikslas, todėl jį reikia mylėti kaip Kristų. Jei kiekviename žmoguje Kūrėjas skirtingu būdu įliejo amžinąjį gėrį ir skirtingu būdu jį atžymėjo Kristaus žmogiškąja prigimtimi, tai pranciškoniškoji meilė kiekviename žmoguje įsižiebia skirtingai ir kiekviename stengiasi paliesti skirtingą jo prigimties dalį, kad tuo pagrindu patį žmogų sėkmingiau pakeltų į antgamtį. Ši Kristaus samprata atskleidžia ir šv. Pranciškaus gamtos meilės paslaptį, nes, jei per Kristų viskas sukurta, tai kiekviename kūrinyje yra įspaustos jo žmogiškosios prigimties žymės. Kaip tik dėl šių Kristaus prigimties žymių gamtoje ji taip labai ir buvo mylima šv. Pranciškaus. Pranciškoniškai sielai visi tvariniai padeda pažinti Kristų, bet ji myli juos dėl Kūrėjo ir šv. Pranciškaus pavyzdžiu ragina juos jį garbinti.

Po šios trumpos apžvalgos, jei tik atidžiau pažvelgsime į Tėv. A. Pabrėžos dvasinį gyvenimą ir žmonių bei gamtos meilę, tuoj atrasime visus šios dvasios požymius. Jo pamoksluose pastebime tradicinį pranciškonišką kristocentrinį mokslą, o dvasioje — šv. Pranciškaus pamiltą kenčiančią Kristaus žmogystę. Jis seka kenčiantį Kristų ir iš jo mokosi. Dar Tveruose stengėsi „nuolatos prieš akis turėti tylintį Viešpatį: akis į žemę nuleidusį, kryžių nešantį“. Gilinosi į nuostabų Kristaus nusižeminimą: jo gimimą, gyvenimą neturte, o ypatingai mirtį ant kryžiaus. Dažnai mąstė apie Kristaus kantrumą, tylumą ir švelnumą. Kartenoje jau ryžosi — „Kristaus kryžių nuolat nešti kankindamas savo kūną“. Vienuolyne nutarė „visuose savo kentėjimuose ir pažeminimuose, ligose, nelaimėse, nesmagumuose, persekiojimuose ir pagundose tuoj vidujiniai žvelgti į Nukryžiuotąjį, kad, kur tik galima, taptų į jį panašiu“.

Tėv. A. Pabrėžos meilė eucharistiškajam Kristui ryški visame jo gyvenime. Jis pats kaip kunigas gerai suprato ir įvertino mišių auką. Dar pasauliniu kunigu būdamas, jis jau iš vakaro ruošdavosi ir rytą labai pamaldžiai laikydavo mišias. Kaip iš pasiryžimų matome, Pabrėža nuo pirmųjų dienų labai vertino kunigo pašaukimą ir saugojosi viso to, kas kunigui netinka, kad jo kunigystė, kaip nori šv. Pranciškus, būtų žmonių gerbiama. Jis rašė: „Kunigo šventumas reikalauja ne tik būti be žymaus nusikaltimo, bet ir be mažiausio. Kunigui reikia turėti gerą vardą. Kartu jautriai ir stropiai jį saugoti, nes blogas kunigo vardas užmuša sielas“. Negana to, „kunigas privalo turėti savo širdyje Dievo ir artimo meilę, kad šventu uolumu bei stropumu galėtų žadinti ją žmonių širdyse; būti visiems bendrai ir kiekvienam atskirai tėvu ir broliu. Pirmiausia rūpintis jų sielų išganymu, bet kartu padėti ir kūno reikaluose“. Tokiu kunigu jis stengėsi būti, kad neliktų peiktinas.
Jau minėjome, kad Marijos meilę savo broliams įkvėpė šv. Pranciškus, nes ji pagimdė Kristų — mūsų brolį. Tą meilę Dievo Motinai nuo pat kūdikystės turėjo ir būsimasis šv. Pranciškaus dvasios sūnus — Pabrėža. Iki mūsų dienų yra išlikęs jo pieštas Marijos Nekalto Prasidėjimo paveikslas, kurį jis laikė savo kambaryje; jam mirus, jį išsaugojo giminės. Būdamas Raudėnuose, į savo pasiryžimus įrašė: „Pasirenku švč. Dievo Motiną savo globėja ir saugotoja“. Tveruose pasiryžta „prieš kiekvieną svarbesnį darbą atsidūsėti į Dievą ir švč. Dievo Motiną, dažnai prisiminti savo pasižadėjimą ištikimai tarnauti Dievo Motinai“.

Iš viso to matome, kad Tėv. A. Pabrėža buvo tikras šv. Pranciškaus dvasios sūnus. Jo gyvenimas ir darbai atitinka tą dvasią visuose pagrindiniuose punktuose. Ji dar labiau išryškėtų, jei čia būtų galima plačiai išnagrinėti Pabrėžos meilę žmogui, savo kraštui, jo kalbai, augmenijai ir poezijai. Darbai vienuolyne
Įstojęs į vienuolyną, Tėv. A. Pabrėža tuoj buvo įjungtas į vienuolinį gyvenimą ir apaštalavimą.

Paeiliui su kitais tėvais jis turėjo vadovauti vienuolių maldoms, nustatytu laiku jas atlikti, mąstyti, laikyti mišias, sakyti pamokslus, klausyti išpažinčių, teikti sakramentus ir lankyti ligonius. Tai buvo kasdieninis Pabrėžos darbas vienuolyne.
Kadangi jis gerai mokėjo lotynų kalbą ir buvo gamtos mokslų, ypač botanikos, žinovas, vienuolyno vadovybė paskyrė jį Kretingos pranciškonų mokyklos mokytoju ir kapelionu. Jis dėstė lotynų kalbą ir bedėstydamas parašė trumpą lotynų kalbos vadovėlį: „De praeceptis prosodiae et de licentia poetica et necessitate metrica“ (in 8°, 95 psl.). Iš mokinių užsilikusių rašomųjų darbų matyti, kad jis lotynų kalbą dėstė praktiškai, mokydamas lotyniškai išreikšti savo kasdieninio gyvenimo reikalus. Su dideliu pamėgimu Pabrėža dėstė ir gamtos mokslus — ne tik klasėje, bet ir pačioje gamtoje. Labai dažnai, kaip rašo Vaižgantas, pasiėmęs mokinių būrĮ, braidydavo po pievas, landžiodavo po miškus, rinkdavo ir apžiūrinėdavo kiekvieną augalą, pradedant šimtamečiu medžiu ir baigiant smulkiausiu kirminėliu. Jo gamtos, ypač botanikos, pamokos turėjo būti labai įdomios ir daug žinių teikiančios, nes jis buvo žymiausias žemaičių floristas, mokąs savo žinias perduoti ir gamtos mokslo meilę įkvėpti.

Tėv. A. Pabrėža Kretingos mokykloje taip pat dėstė geografiją ir parašė trumpą visų penkių žemynų fizinės ir politinės geografijos vadovėlį: „Įžę-gis Geograpyje (Žemiuraszts) ira apraszims žemys“ (166 psl.). Mokytojas J. Tarvydas pastebi, kad ši Pabrėžos Geograpyje, kaip ir kiti jo veikalai, įdomi kalbos atžvilgiu, nes ji rašyta laikantis šnekamosios šiaurės žemaičių tarmės. Ji yra patikimas tos tarmės šaltinis. Šiuo vadovėliu remiantis, atrodo, kad Pabrėža geografiją dėstė žemaitiškai, nes kitaip nebūtų buvę prasmės rašyti žemaitiškai. Tuo skynė jis lietuvių kalbai kelią į aukštesniąsias mokyklas.

Iš ypatingų Tėv. Pabrėžos ryšių su mokiniais matome, kad jis buvo ir mokyklos kapelionas. Tai patvirtina ir mokinių rašytos išpažinties atlikimo ir komunijos priėmimo kortelės, išlikusios tarp Pabrėžos raštų. Graudus ir pamokantis buvo jo atsisveikinimas su mokiniais, kai 1821 ordino vadovybė atleido jį iš mokytojo pareigų ir paskyrė vienuolyno pamokslininku.

Pabrėža, dar pasauliniu kunigu būdamas, buvo pagarsėjęs pamokslais. Jis turėjo visas gero pamokslininko savybes: aštrų protą, stiprią valią, jautrią širdį, gerą atmintį, lakią vaizduotę ir pakankamą išsilavinimą. Matyt, į tai atsižvelgdama, pranciškonų vadovybė jį ir paskyrė Kretingos vienuolyno pamokslininku. Manyta, kad šiose pareigose jis bus naudingesnis, ypač Didžiojo Jubiliejaus — 1825 metais.

Paskirtas pamokslininku, rūpinosi, kad jo pamokslai būtų aktualūs ir naudingi žmonėms pataisyti, kaip reikalauja šv. Pranciškus. Jis kėlė netinkamus anų laikų žemaičių papročius ir ydas. Iš likusių Pabrėžos pamokslų rinkinių matome, kad jis jiems medžiagą rinko iš Šv. Rašto, Tridento susirinkimo nutarimų, Romos katekizmo, šventųjų Bažnyčios tėvų ir daktarų raštų. Naudojosi taip pat garsių teologų ir dvasinio gyvenimo mokytojų bei savo laikų įžymių pamokslininkų raštais. Jam nesvetimi buvo net garsiojo to laiko italų pamokslininko Segneri pamokslai.

Visi Pabrėžos pamokslai, laikantis iškalbos mokslo taisyklių, yra ištisai parašyti. Jie labai planingi, gilūs, vaizdingi ir ilgi. Taip paruošti pamokslai turėjo didelį pasisekėmą. M. Valančius apie Pabrėžos pamokslus rašo: „Žmonės jo pamokslų kaip kokio apaštalo su didžia atidžia klauso ir nemaž gauna peno išganingo“. Pabrėža savo pamokslus jungė į rinkinius. Jų buvo sudaręs 11, kurių keli yra išlikę iki mūsų dienų. Pamokslininko pareigose jis išbuvo iki 1827. Vėliau jam buvo leista gilintis ir rašyti mokslo veikalus botanikos ir medicinos srityse, bet tai jau išeina iš mūsų temos ribų.

Būdamas vienuolyne, gavęs viršininkų leidimą, jis gydė ir žmones. P. Ruškys rašo: „Jis turėjo daug žinių medicinos srityje. Turėdamas didelį patyrimą, rūpinosi patarnauti žmonėms ir kūno reikaluose. Sergantiems duodavo patarimus ir juos gydydavo. Daugiausia vaistus gamindavo iš surinktų žolelių. Vyrams buvo leidžiama ateiti į jo kambarį. Moterys pasilikdavo svetainėje. Atėjus maldos laikui, jis išeidavo melstis. Tik pabaigęs maldas, sugrįždavo pas ligonius ir jiems patarnaudavo.“

Susipratęs lietuvis — žemaitis Pabrėža ir tėvynės meile buvo panašus į šv. Pranciškų. Pranciškus jaunystėje mylėjo savo gimtąjį miestą Asyžių ir, kai grėsė jam pavojus netekti laisvės, šventasis kartu su kitais asyžiečiais kovojo su Perugijos miestiečiais. Asyžiečiams pralaimėjus, Pranciškus pateko nelaisvėn, kurioje išbuvo metus. Grįžęs iš nelaisvės, jis pamažu pradėjo keistis ir tapo uoliu Kristaus sekėju ir Mažesniųjų Brolių ordino įsteigėju. Taip pat ir Pabrėža jaunystėje, mylėdamas savo tėvynę ir matydamas jai laisvės praradimo pavojų, palikęs studijas, įsijungė į Tado Kosciuškos sukilimą. Sukilimui nepasisekus, ir jis pasuko dvasinio gyvenimo keliu: įstojo į seminariją, tapo uoliu kunigu ir pagaliau pavyzdingu vienuoliu pranciškonu.

Pabrėža priklausė tai susipratusių žemaičių grupei, kurią XVII a. gale išauklėjo Aukščiausioji Lietuvos mokykla Vilniuje. Jis ne tik kalbėjo, bet ir mokė, pamokslus sakė, botanikos ir medicinos veikalus rašė kretingiškių žemaičių tarme. Vienas jo draugas lenkas ar sulenkėjęs lietuvis jam kartą pastebėjęs, kad nesą prasmės gaišinti laiką rašant lietuviškai medicinos ir botanikos veikalus, nes daug esą puikios šios srities literatūros lenkų kalba. Pabrėža jam taip atsakęs: „Kam tie lenkai gaišina laiką ir rašo lenkiškai: juk tiek daug yra puikios tos rūšies literatūros vokiečių ir kitomis kalbomis.“

Iš Pabrėžos susirašinėjimo su Simanu Daukantu ir Motiejum Valančium matome, kaip labai jie sielojosi žemaičių kalbos rašyba ir jos tobulinimu, kad ji taptų literatūrine kalba. Jis apgailestavo, jog iki šiol dar nėra žemaičių kalbos gramatikos. Rašydamas veikalus ir neturėdamas gramatikos, jis žodžius rašė taip, kaip jie buvo tariami kasdieninėje kalboje. Savo botanikos „Žolininke“ augalus, neturinčius žemaitiškų vardų, pavadino mitologiniais lietuvių dievų vardais.
Šv. Pranciškus buvo poetas. Jo sukurtoji nuostabi „Saulės arba kūrinių giesmė Aukščiausiajam“ yra pirmasis literatūros paminklas italų kalba, nes iki tol literatūroje buvo naudojama lotynų kalba. Pabrėža taip pat bandė rašyti eiles žemaitiškai. Liaudyje yra paplitę du jo eilėraščiai: „Esu sau žmogelis“ ir „Apie pypkininką“. Yra ir daugiau išlikusių jo eilėraščių, kurie paskutiniais metais buvo atspausdinti. Žiūrint šių dienų literatūros kritiko akim, tie eilėraščiai nėra aukšto lygio, bet, jei juos palyginame su kitų to meto autorių eilėraščiais, tai pabrėžiniai jiems prilygsta.

Mirtis ir garsas po mirties Tėv. A. Pabrėža mirė 1849 spalio 30 po ligonių priėmimo valandų, besimelsdamas savo kambarėlyje, kaip buvo įpratęs. Jį rado vienuoliai parimusį ir mirusį ant savo klauptuvėlio. Kita jo mirties versija, kurią pateikia Tėv. J. Pečkaitis, yra kiek kitokia. „Jo patarnautojas, Kazys Valuckis, atradęs jį gulintį sudėtomis rankomis, laikančiomis kryžiuką, ant staliuko — degančią žvakę, o patsai Tėvas jau miegojęs amžinu miegu“. Žemaičių vyskupijos valdytojas Gintila apie jo mirtį specialiu raštu pranešė visiems vyskupijos kunigams. Pabrėža palaidojo vienuoliai senose Kretingos kapinėse ir ant jo kapo pastatė akmeninį kryžių su iškaltu jo vardu ir pavarde, gimimo ir mirties data. 1933 Kretingos vienuolyno gvardijonas Tėv. Augustinas Dirvelė ant jo kapo pastatė gražią koplytėlę.

Pabrėžos šventumo garsas, dar jam gyvam esant, buvo plačiai pasklidęs. Jis, gydęs vargšus gyvas būdamas, tebegydo juos ir miręs. Jo kapą lankė ir tebelanko maldininkai — uždega žvakeles ir meldžiasi, prašydami malonių. Gautos per Tėv. A. Pabrėžą malonės nepriklausomos Lietuvos laikais būdavo užrašomos atitinkamoje knygoje. Tai dar vienas mūsų tautos šventasis, tikras šv. Pranciškaus dvasios sūnus, laukiąs oficialios beatifikacijos ir kanonizacijos.

Autorius VIKTORAS GIDŽIŪNAS
ŠV. AMBROZIEJUS PABRĖŽA — ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS SŪNUS („Aidai“, 1976 8 lapkritis)

Atminimo įamžinimas

Daugelis Kretingos miesto gyventojų laiko tėvą Ambraziejų šventuoju, lanko jo kapą, meldžia jo užtarimo nuo ligų ir nelaimių. Broliai pranciškonai dar prieš karą ant kunigo kapo pastatė koplytėlę ir pradėjo rinkti medžiagą J. Pabrėžos beatifikacijai. 1993 m. išleista pranciškono Tėvo Viktoro Gidžiūno parašyta monografija „Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771–1849)“. Tais pačiais metais priešais vienuolyną ir bažnyčią iškilo paminklas, kurio autorius – skulptorius A. Bosas. Žymaus kunigo vardu pavadinta gimnazija Kretingoje, prie jos stovi medžio paminklas, mieste yra jo vardo gatvė.

Palikite savo mintis

Motiejus Valančius, Žemaičių vyskupas (1801 – 1875)

Valancius_varniai-museum.lt_

Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius

 Motiejus Valančius – ganytojas, o gal ir šventasis

 Vysk. Jonas Boruta, SJ

 2001 06 29

 Varnių katedra, Vysk. M.Valančiaus minėjimas

 Šioje garbingoje senosios Žemaičių vyskupijos katedroje šiandien, kaip ir prieš pusantro šimto metų, kai čia ganytojavo vyskupas Motiejus Valančius, švenčiame didžiųjų apaštalų Petro ir Pauliaus šventę – šios bažnyčios titulo šventę.

 Prisimenam didžiuosius apaštalus ir minime didžiojo apaštalų įpėdinio vyskupo Motiejaus 200-jų metų jubiliejų.

 Klausomės Dievo Žodžio ir mėginame išsiaiškinti, kuo reikšmingi visų laikų Bažnyčiai, jos vaikams, visiems jos tikintiesiems apaštalai ir jų įpėdiniai.

 Įsijaučiame į Viešpaties žodžius. „Tu esi Petras – Uola, ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“. Prisimename Apreiškimo Šventajam Jonui viziją: „Aš regėjau naują dangų ir naują žemę. Išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo… Ji apjuosta dideliu aukštu mūru… Miesto mūrai turi dvylika pamatų, ant kurių užrašyti dvylikos Avinėlio apaštalų vardai“ (Apr. 21,1-2. 12. 14).

 Prisimenu apaštalo Pauliaus žodžius iš laiško Efezo tikintiesiems ir visų laikų krikščionims: „Jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai, užstatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turinys kertiniu akmeniu patį Jėzų Kristų, ant kurio darniai auga visas pastatytas, tampantis šventove Viešpatyje, ant kurio ir jūs esate drauge statomi, kaip Dievo būstinė Dvasioje“ (Ef 2,19-22)

 Galima būtų ir daugiau vietų iš Šventojo Rašto parinkti, kur išsakomos panašios mintys… Mintys, primenančios, kuo kiekvienam iš mūsų yra (ar bent turėtų būti) apaštalai ir jų įpėdiniai (kaip vysk. M.Valančius). Popiežius Jonas Paulius II-sis 1987 m. laiške Lietuvos vyskupams, švenčiant lietuvių tautos krikšto 600 metų Jubiliejų – vysk. M.Valančių įrikiuoja į mūsų krašto šventųjų eilę tarp šv.Kazimiero, vysk. Merkelio Giedraičio ir palaimintojo Jurgio Matulaičio. Jonas Paulius II rašė:

 „Šeši krikščioniškojo gyvenimo šimtmečiai Lietuvoje yra kupini ženklų to nenutrūkstamo Šv.Dvasios veikimo, kuris jūsų Bažnyčią išpuošė savo dvasiniais vaisiais (plg. Gal. 5,22), pažadindamas būrius vyrų ir moterų, kurie yra verti, kad būtų pripažinti tikrais Kristaus mokiniais. Norėčiau drauge su jumis prisiminti kai kuriuos Lietuvos sūnus, kurie tautos širdyje paliko neišdildomą savo dorybių ir savo apaštališkojo uolumo ženklą.

 Pirmiausia mūsų mintys ir malda krypsta į šv.Kazimierą, kurį jau 1636 metais popiežius Urbonas VIII paskelbė Lietuvos globėju.

 Nuostabus tyrumo ir žmonių meilės, nuolankumo ir paslaugumo broliams pavyzdys šv.Kazimieras labiausiai mylėjo Kristų ir visai nupelnytai iš savo amžininkų gavo „vargšų gynėjo“ titulą. Popiežius Pijus XII šv. Kazimierą paskyrė ypatingu Lietuvos jaunimo globėju, jo „kilnų pavyzdį“ nurodydamas toms kartoms, kurios auga tarp daugybės prieštaravimų ir pinklių.

 Prisiminkime ir Žemaičių vyskupą M.Giedraitį, kuris buvo tikras Tridento susirinkimo reformų apaštalas. Minint jo mirties 350-ąsias metines, mano pirmtakas Jonas XXIII panorėjo šio ganytojo pavyzdį priminti Lietuvos vyskupams. Būdamas kupinas maldingumo ir kunigiškų dorybių, vyskupas M.Giedraitis savo uoliu apaštalavimu parodė, „ką reiškia kovoti už katalikų tikėjimą ir jį ginti savo jėgomis“.

 Vyskupo M.Giedraičio pramintu keliu praėjusiame šimtmetyje ėjo jo įpėdinis Žemaičių vyskupijoje vyskupas M. Valančius. Jo vyskupavimas sutapo su liūdnu laikotarpiu. Lietuvių tautai, kada iškilo pavojus net jos tautinei bei religinei tapatybei. Toje sunkioje ir pavojingoje padėtyje vyskupas Valančius buvo ne tik rūpestingas ir išmintingas tikinčiųjų ganytojas bet ir tikras moralinis savo tautos vadovas. Plačiai pagarsėjo jo energingi kreipimaisi į kunigus ir krikščionis tėvus, kad visiškai suprastų savo atsakomybę perduoti jaunosioms kartoms drauge su tėvų tikėjimu visą kultūrinių bei religinių tautos tradicijų turtą.

 Tuo pačiu metu vyskupas M. Valančius įsipareigojo atlikti sunkų ir labai svarbų religinės tautos sąmonės atnaujinimo darbą, slapta ir su didele rizika organizuodamas katekizacijos ir švietimo tinklą. Šalia savo motinų vaikai tada išmokdavo skaityti ir rašyti, katekizmo tekstą panaudodami kaip elementorių. Vyskupo Valančiaus išminties ir didelės žmonių meilės, su kuria nuoširdžiai ir drąsiai bendradarbiavo jūsų tėvai, dėka ir tais sunkiais laikais nežuvo Dievo žodžio sėkla, apie kurią vieningai telkėsi visa tauta.“ /p. 12-15/

 Istoriko Antano Kulakausko nuomonė visai sutampa su mūsų laikų Vyriausio Bažnyčios Ganytojo nuomone. A.Kulakauskas rašo: „Vyskupą Motiejų Valančių aš laikau didžiausia XIX a. istorine asmenybe, labiausiai įtakojusia visuomeninius procesus Lietuvoje. Žinoma, nebūdamas vyskupu, tokios įtakos jis nebūtų galėjęs padaryti, tačiau juk ne bet kas ir vyskupu tampa…

 Dabartinis istorinės sociologijos mokslas S.Daukanto tautinio atgimimo idėjas priskirtų prie modernaus nacionalizmo atmainų. M.Valančiaus vis dėlto prie nacionalistų nepriskirsi. Pirmiausia jis yra Katalikų Bažnyčios veikėjas, Bažnyčią supratęs kaip dieviškosios prigimties instituciją, kuri tarnauja visuomenei, atlikdama ganytojišką misiją. Valančius kitaip traktavo savo laikmetį, suvokė, kad viskas kinta, ir ta visuomenė bei jos sąranga, kuri tuo metu buvo Lietuvoje, ilgai neišliks. Tad jis nematė reikalo tam priešintis, ką darė daugelis jo ar aukštojo luomo žmonių, kuriems atrodė, kad viskas griūva, nes pradeda įsivyrauti kažkokios mužikiškos idėjos. M.Valančius suvokė, kad liaudis, lietuviškai kalbanti valstietija, turi įgyti visas žmonių ar, kaip dabar sakytume, piliečių teises. Kitaip tariant, visuomenėje bent jau teisine prasme žmonės turi būti lygūs. Tačiau tokios idėjos, kurios M.Valančiui buvo savaime suprantamos, sunkiai skynėsi kelią į gyvenimą. Užimdamas aukštą padėtį visuomenėje, tokios nuostatos jis laikėsi pakankamai išmintingai – diegė ją per švietimą, kultūrą, net per Bažnyčios kadrų politiką, tvirtindamas, kad lietuviams, žemaičiams valstiečiams reikalingas išsilavinimas, kad žemaičių ir lietuvių kalbų pagrindu gali egzistuoti aukštoji kultūra. Nebūtinai kaip alternatyva tuo metu krašte gyvavusiai lenkiškai kultūrai, kurios iš karto nebuvo įmanoma pakeisti, tačiau, Žemaičių vyskupystės“ – mokslinės knygos – pasirodymas lietuvių kalba daug ką šokiravo.“

 Tėvas Vaclovas Aliulis panašiai rašo: “ Manau, Valančiaus asmenybė ir veikla yra didžiulis unikumas, kokio kito veltui ieškotume poros trejeto pastarųjų šimtmečių Lietuvos istorijoje. Esu įsitikinęs, jog tikrai nėra kito žmogaus, kuris tiek daug būtų nuveikęs savo tautos tikėjimui, dorai, švietimui, tautiniam atsparumui, kartu būdamas žymus, stiprus religinis vadovas, kaip M.Valančius. Didi Dievo dovana Tautai ir Bažnyčiai.

 Įdomus reiškinys, kad nemažai, net dauguma, vysk. M.Valančiaus ganytojiškų laiškų yra adresuoti ne visai vyskupijai, o atskiroms parapijoms. Vyskupas giria už blaivystę, drąsina statyti ar atstatyti bažnyčią, paskui rašo padėką: „Dėkoju jūsų klebonui, kad pastatė jums naują bažnyčią Bet ką jis būt padaręs be prisidėjimo jūsų? Iš tikro nieko, Jūs sudėjot pinigus, su prakaitu savo uždirbtus, jūs akmenis vežėt, jūs plytas deginot, jūs darbavotės, todėl esate nauji fundatoriai. Daugeliui tokių pasižymėjusių vienos parapijos parapijiečių buvo netgi išsiuntinėtas paties ranka pasirašytas ir dedikuotas vyskupo portretas.

 Vyskupas Motiejus aniems laikams derama forma skatino ir tai, ką dabar vadiname pasauliečių apaštalavimu; kaimuose rinkti ar klebono skirti bažnyčios „maršalkos“ padėdavo klebonui prižiūrėti, kaip vykdomos blaivybės priesaikos ir kita parapinė drausmė.

 Ieškodami paralelių su nesenais laikais, galėtume pasakyti, kad „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ bei sovietmečio religinė ir patriotinė knygnešystė sėmėsi pavyzdį iš vysk. M.Valančiaus. Jis 1868m. parašė religinio-politinio pobūdžio rašinį „Apie sielvartus Bažnyčios šventos“. Jis buvo anonimiškai slapta išspausdintas ir platinamas. Rašinyje vyskupas juo įspėjo, jog maskolių vyriausybė nori visus katalikus nuo popiežiaus atskirti ir į schizmą įtraukti. Mat ir maskolių laikraščiai skelbė, jog vyriausybė turinti visus savo valdinius pervesti į maskolius: tai reiškia prispirti visus katalikus lenkus, lietuvius ir žemaičius, kad priimtų maskolišką kalbą, tikėjimą ir pasielgimą. Taip susijungė tikėjimo gynimas ir tautinės sąmonės žadinimas bei stiprinimas.“ /LKMA Metraštis.- T.18, Vilnius, 2001/

 Manyčiau, kad vysk. M.Valančius visu savo dvasingumu ir sielovadinio darbo stiliumi – tikėjimo ir proto blaivumu, dėmesiu ir meile paprastam liaudies žmogui – labai artimas tos pačios Šviečiamosios epochos formuotam vyskupui Šventajam Alfonsui Liguoriui (1696-1787); „šv. Alfonsas Liguoris yra Švietimo amžiaus šventasis. Jo išsilavinimas visapusiškas: jis išmano literatūrą, matematiką, fiziką, astronomiją ir filosofiją. Alfonsas rašo poemas, talentingai piešia“. Popiežius Jonas Paulius II savo 1987 m. rugpjūčio 1 d. Apaštaliniame laiške Spiritus Domini apie jį rašė: „Šv.Alfonsas buvo didelis žmonių draugas – paprastų žmonių ir skurdžiausių Neapolio kvartalų, vargdienių, amatininkų ir ypač valstiečių. Gebėjimas suprasti paprastą žmogų apibūdina visą Alfonso – misionieriaus vyskupo, ordino įkūrėjo, rašytojo gyvenimą.

 Kaip misionierius, jis ieškojo kaimuose bei gyvenvietėse tamsių ir labiausiai apleistų sielų, kreipėsi į jas pačiu tikriausiu ir nuoširdžiausiu būdu.

 Iš Bažnyčios istorijos bei žmonių pamaldumą liudijančių dokumentų matyti, kad šv. Alfonso raštai visada bus aktualūs“.

 „Kaip kadaise apaštalas Paulius Atėnuose, šv.Justinas Romoje, šv.Irenėjus Lijone, Origenas Aleksandrijoje, kaip ir Alfonsas XVIII a. padėjo Vakarų Bažnyčiai „paplisti tarp XVIII a. barbarų“. Šviečiamajame amžiuje Alfonsas nežiūrėjo į protą kaip į grėsmę, bet optimistiškai teigė, kad jis turi tarnauti tikinčiajam ir kiekvienam žmogui“.

 Visos šios charakteristikos gali būti pagrįstai adresuotos ir vysk. M.Valančiui. Toks šių dviejų Šviečiamojo amžiaus ganytojų dvasinis panašumas gali patvirtinti mūsų nurodytą atsakymą, koks yra tikrasis M.Valančiaus dvasinis veidas.

 Šviečiamojo amžiaus idealų formuotas Katalikų Bažnyčios vyskupas gyveno sudėtingais ir tamsiais laikais, kai katalikišką Lietuvą slėgė caro Rusijos religinė ir tautinė priespauda.“

 „Žemės druskos“ redaktorė klausė istoriką A.Kulakauską:

 „Tad ar dar ne per mažai yra suvokta visa M.Valančiaus didybė net ir pačioje Bažnyčioje? Vienas užsienyje gyvenantis kunigas, lankęsis mūsų redakcijoje, kalbėjo, jog M.Valančius yra vertas altoriaus garbės. Atsakymas skambėjo maždaug taip: „Nesiimčiau spręsti, ar M.Valančių galima būtų skelbti šventuoju, tačiau, kad jis yra labai nusipelnęs Bažnyčiai, – nėra jokios abejonės. Šventaisiais dažniausiai skelbiami dėl savo tikėjimo kentėję žmonės. Valančius, žinoma, irgi pakankamai prisikentėjo, tačiau kankinystė nebuvo jo kelias. Visų pirma jis buvo didis Bažnyčios, kaip institucijos, o per Bažnyčią ir visuomenės veikėjas, mokėjęs išnaudoti visas galimybes nepalankiausiomis sąlygomis, stengęsis ne sau naudos, ko pasitaikydavo ir tarp Bažnyčios vadovų, bet dirbti žmonių labui.

 O į panašų žurnalisto klausimą tėvas Vaclovas Aliulis atsakė taip: „Kartkartėmis iškyla klausimas, kodėl nesirūpinama, kad vyskupas M.Valančius būtų paskelbtas šventuoju. Yra objektyvių ir subjektyvių priežasčių. Objektyvu: nebuvo sąlygų pradėti ir atlikti beatifikacijos bylos formalumus nei carizmo, nei sovietiniais metais. Subjektyvu: mes, lietuviai, apskritai esame nerangūs pagerbti savo didžiuosius žmones ir iškelti savo šventuosius. Manau, kokioje Italijoje, Ispanijoje, Lenkijoje tokios asmenybės, kaip žemaičių vyskupai M. Giedraitis ir M.Valančius, tikrai būtų iškelti į šventuosius, nes ne tik pasiaukojama jų veikla, bet ir asmeninis gyvenimo pavyzdys buvo labai taurus. Tačiau reikia asmeninio žmonių ryšio su tais garbiais Dievo tarnais, reikia, kad lankytų jų kapus, melstų Dievą ypatingų malonių, jų užtarimu: Ar daugelis stabteli prie Kauno Arkikatedros Bazilikos kriptos su atodūsiu į vyskupą Motiejų?!

 Yra pradėtos trijų vyskupų, sovietmečio kankinių, beatifikacijos bylos. Juos daug lengviau pripažinti palaimintaisiais ir šventaisiais – mažiau tyrimo, mažiau formalumų; pakanka įrodyti jų ištikimybę Bažnyčiai ir gyvybę kainavusio: skaudaus nukentėjimo fakto. O kas nėra akivaizdžiai gyvybės paaukojęs – privalomi labai dideli tyrimai ir svarbiausia, kad būtų tarp tikinčiųjų pasklidęs įsitikinimas asmeniniu to žmogaus šventumu.

 Lig šiol labai gerbėme M.Valančiaus kultūrinius bei tautinius nuopelnus, bet mažiau domėjomės jo asmeniniu šventumu – dorybėmis, pamaldumu ir t.t. Kol nėra paplitusio plačiuosiuose tikinčiųjų visuomenės sluoksniuose įsitikinimo ir potraukio melsti Dievą pagalbos vysk. M.Valančiaus užtarimu, tol tas reikalas negali pajudėti iš vietos.“

 Kun. Stasys Yla 1964 m. išleistame maldyne „Tikiu Dievą“ įdėjo tokią maldą, prašant vysk. M.Valančiaus paskelbimo šventuoju. Tuo mes galime baigti šį savo pamokslą, pasvarstymą, kokia šviesa nušvito apaštalų įpėdinis vyskupas M.Valančius, praėjus 200 metų nuo gimimo ir 125 metams nuo jo mirties, šiuose jo jubiliejinių metų minėjimuose:

 „Tu pašaukei mums, Viešpatie, ganytoją iš paprastų žmonių ir pastatei jį, kad gintų tavo Bažnyčią nuo pavergėjų ir persekiotojų, stiprintų žmonių ištikimybę Kristui, mokytų tiesos, kantrybės, santūraus gyvenimo. Jis išaugo dvasios milžinu, vesdamas savo kaimenę ir mirdamas paliko, tokį neužmirštamą uolumo, budrumo ir apaštalinės išminties pavyzdį, jog ligi dabar jau pats jo vardas skleidžia šilumą, gaivina drąsą tavo kuniguose ir tautos tikinčiuosiuose.

 Viešpatie, argi šis tavo tarnas ir mūsų ganytojas nebuvo arti tavęs čia žemėje? Ar ne tavo malonės ir Šv.Dvasios jis buvo vedamas? Duok, kad jo darbai, aukos, maldos ir pavyzdys sušvistų vieną kartą, mums meldžiant, akivaizdžiais švento užtarimo ženklais. Per Kristų, mūsų Viešpatį.“

 Pabandykime šiais ar panašiais žodžiais melsti, kai gundo vidutinybė ir pesimizmas, ragina liautis dirbti, kurti, kovoti dėl šviesesnės laikinosios ir amžinosios ateities.

 Norisi matyti savo laikmečio tik sunkiąsias ir tamsiąsias puses. Sunkumų ir tamsos buvo visais laikais, bet buvo ir šviesos bei vilties nešėjų ir skleidėjų, kaip vysk. M.Valančius.

 Amen.

 Penktadienio Žemaitis, 2001 07 13.-Nr. 28.

Palikite savo mintis

Benediktas Andriuška SJ, kunigas, jėzuitas (1884-1951)

Andriuska

Tėvas Benediktas Andriuška SJ

       Tėvas Benediktas Andriuška gimė 1884 m. kovo 30 d. Vilkaičiuose, Plungės rajone, ūkininkų šeimoje. Lankė Lieplaukės rusišką pradinę mokyklą. 1901 m., baigęs Palangos progimnaziją, įstojo į Kauno kunigų seminariją. Po pusantrų metų ją baigęs, slapta nuo tėvų jis perėjo Rusijos – Austrijos sieną ir 1903 m. kovo 3 d. įstojo į Alicijos jėzuitų naujokyną, esantį Staraviezs mieste. Pabaigęs naujokyną ir padaręs pirmuosius įžadus studijavo senąsias kalbas, ruošėsi filosofijos studijoms, vadovavo klierikų chorui. Po dviejų metų persikėlė į Nawy Sačs miestelį netoli Čekoslovakijos ir 1908 m. rudenį pradėjo studijuoti filosofiją. Nuo 1911 m. tris metus mokytojavo Jėzuitų gimnazijoje Chyrow mieste, prižiūrėjo ligonius. Iki 1913 m. dėstė rusų kalbą ir liturginį giedojimą Chirovo (Austrija) didžiojoje jėzuitų gimnazijoje. 1913 – 1917 m. studijavo teologiją Lione, Prancūzijos Jėzuitų teologate. 1915 m. įšventintas į kunigus. Iki 1918 m. Kenterbūryje mokėsi asketizmo. 1919 m. atvyko į Londoną, specializavosi filosofijoje, ruošė religinę literatūrą lietuvių kalba. 1920 m. jis sugrįžo į Lietuvą. Kauno kunigų seminarijoje dėstė filosofiją, fiziką, liturginį giedojimą. Kaune norėjo steigti Jėzuitų gimnaziją, tačiau 1920 m. rudenį dar tebevyko karas su lenkais, todėl buvo nutarta gimnazijos steigimą atidėti vėlesniam laikui, o pats išvyko į Krokuvą padėti lenkams jėzuitams spaudos darbe.

1920 m. išvyko į Belgiją, kur Antverpene, Aukštosios komercijos mokyklos internate dirbo auklėtoju, dėstė rusų kalbą. Gavęs iš jėzuitų Generolo ir T. Bley nelauktą žinią – įpareigojimą, kartu su Vakarų Vokietijos provincija, atkurti Lietuvos jėzuitų provinciją, 1923 m. gegužės mėnesį Tėvas Andriuška grįžo į Lietuvą. Kauno kunigų seminarijoje jis dėstė bažnyčios istoriją ir lotynų kalbą, redagavo „Žvaigždę“ (nuo 1926 m. iki 1927 m. vasario mėn.), T. B. Andriuška parašė bei išvertė 34 knygas bei brošiūras, sukūrė porą vaidinimų ir muzikinių kūrinių. Iki 1930 m. profesoriavo Kauno kunigų seminarijoje, dėstė lotynų k., pasaulinę istoriją.

1926 m. arkivyskupo Juozapo Skvirecko buvo paskirtas Maldos Apaštalavimo ir Kunigų sąjungos direktoriumi. Norėdami greičiau atkurti Lietuvos jėzuitų provinciją, 1929 m. vokiečių okupacijos metais tėvai jėzuitai Pagryžuvyje atidarė naujokyną. Trečio vienuolyno steigimo uždavinys buvo pavestas Tėvui Andruškai. Nuo 1930 m. Tėvas Benediktas Andriuška dirbo Šiaulių šv. Ignaco bažnyčios rektoriumi. 1930 m. birželio 15 d. T. B. Andriuška nuvyko į Šiaulius ir kanauninko St. Sarapo bei Dr. Domininko Jasaičio pagalba rado tinkamus namus vienuolynui. 1930 m. liepos 1 dieną Kaune buvo pasirašyta sutartis, pagal kurią tėvai jėzuitai įgijo Šiauliuose Boleslovo Stankaus nuosavybę, esančią Vilniaus gatvėje 245. Nuosavybė kainavo 100 000 litų. Didelę dalį sumos T. B. Andriuška pasiskolino iš gerų žmonių. Savo rezidencijoje T. Andriuška pradėjo kurtis tik rugpjūčio 4 dieną. Jam į pagalbą atvyko brolis Valerijonas Šimkus. Rugpjūčio 20 d. kanauninkas St. Sarapas pašventino koplyčią, kurioje susirinkdavo iki 500 žmonių. T. B. Andruška susiorganizavo chorą, parašė daug giesmių, kurias 1937 m. išleido atskiru leidiniu. Kad turėtų iš ko pragyventi, gavo religijos pamokų pradžios mokykloje.

1931 m. iš Paryžiaus jam padėti atvyko Tėvas Pranas Masilionis SJ. Matydamas daug žadančią ateitį, 1933 m. vasario 3 d. T. B. Andriuška nupirko Marijos Janulevičiūtės nuosavybę. Jis manė, kad Šiauliuose bus galima pastatyti bažnyčią ir gimnaziją. 1935 m., geradarių iš Amerikos Bružikų padedamas, susilaukė 10 000 dolerių ir pradėjo statyti bažnyčią. Vėliau, jo nuomone, toji bažnyčia būtų virtusi gimnazijos sale. 1936 m. pradžioje jėzuitų Generolas pranešė, kad kovo 25 d. bus paskelbtas Lietuvos jėzuitų viceprovincijos steigimo dekretas. T. Andriuška tapo viceprovincijolu. Lietuvos jėzuitų provincija buvo visiškai atskirta nuo Vokietijos. 1936 m. pradžioje jėzuitų Generolas pranešė, kad kovo 25 d. bus paskelbtas Lietuvos jėzuitų viceprovincijos steigimo dekretas. T. Andriuška tapo viceprovincijolu. Lietuvos jėzuitų provincija buvo visiškai atskirta nuo Vokietijos.

1938 m. T. B. Andriuška atstovavo viceprovincijai Romoje, kur vyko tėvų jėzuitų suvažiavimas. Pakeliui į suvažiavimą jis sustojo Insbruke ir aplankė ten studijuojančius lietuvius klierikus, rūpinosi pas Romos provincijolus, kad lietuvių klierikai būtų priimti mokytis nemokamai, nes finansinė Lietuvos viceprovincijos padėtis buvo silpna: daug klierikų ir brolių naujokų mokėsi (48), o kunigų buvo mažai (15). Eidamas viceprovincijolo pareigas T. B. Andriuška daug ko keisti negalėjo, nes darbai buvo nusistovėję, o darbininkų pasirinkimas mažas. Iš Amerikos jis pasikvietė Tėvą Praną Aukštikalnį.

Pavaldęs viceprovinciją trejetą metų T. B. Andriuška paprašė T. Generolą atleisti jį iš viceprovincijolo pareigų. Atėjus rusams, T. B. Andriuška kurį laiką gyveno pas savo draugą Kaišiadorių vyskupijoje. Paskui savo pareigas perdavė Stasiui Gruodžiui. Užėmus Lietuvą vokiečiams jis persikėlė į Pagryžuvį ir dėstė filosofiją jėzuitams klierikams. Nuo 1944 m. vėl Šiaulių šv. Ignaco bažnyčios rektorius. Vėliau pasitraukė į nuošalesnę vietą – Varlaukį, Tauragės apskrityje. Čia 1949 m. vasario 21 d. buvo suimtas ir nubaustas kalėti 10 metų. Mirė 1951 m. vasario 6 d. Verchni – Uralske, Čeliabinsko srityje. Apie tai liudija suomis Herald Hjelt su Tėvu Andruška sėdėjęs vienoje celėje. Pasak suomio, Tėvas Andriuška negalėjęs laikyti šv. Mišių, bet celėje laikydavęs pamaldas ir komponuodavęs dainas ant rūkomojo popieriaus. Persišaldęs ir gavęs širdies smūgį jis mirė. Apie Tėvo Andriuškos mirtį laisvajame pasaulyje gyveną lietuviai sužinojo tik 1954 metais.

 Veikla

Tėvas Benediktas Andriuška mokėjo lotynų, lenkų, vokiečių, rusų, prancūzų ir anglų kalbas. Įvairiais būdais bandė kelti žmonių religinį sąmoningumą. 1919 m. kartu su prel. Januškevičium atgaivino jau mirusią Lietuvoje organizaciją – šv. Vincento Pauliečio konferenciją. Jos tikslas: teikti materialinę ir moralinę pagalbą ligoniams ir vargstantiems. Nuo 1923 m. į šią organizaciją įsijungė daug kunigų ir jos veikla plačiai išplito.

1923 m. Tėvas Benediktas Andriuška atnaujino Maldos Apaštalavimo sąjungą ir jai vadovavo iki 1930 m. Sąjunga labai išaugo, jai priklausė 100 tūkstančių narių. 1926 – 1927 metais Tėvas Benediktas Andriuška redagavo religinį žurnalą „Žvaigždė“. 1925 m. kartu su prof. Pr. Venckum įsteigė naują apaštališką kunigų sąjungą Unio Apostolica ir jai vadovavo iki 1936 m. Šiai sąjungai priklausydavo 20 – 40 kunigų.

Tėvas Benediktas Andriuška daug rašė. Jo paties parašyta 20 knygų ir tiek pat išversta iš anglų, prancūzų ir vokiečių kalbų. Mėgo muziką, giesmes, dainas. Giedodavo tenoru, turėjo muzikinių gabumų. Rašė giesmių tekstus ir kūrė muziką, grojo vargonais.

Patekęs į kalėjimą, tėvas Benediktas buvo kameros siela. Visus ramindavo, guosdavo. Gavęs siuntinį, dalydavosi su kitais, ypač su tais, kurie nieko negaudavo. Kai būdavo ypač sunku, juokaudavo, pasakodavo anekdotus, kad išblaškytų nuotaiką, mokydavo užsienio kalbų. Nežiūrint silpnos sveikatos, jis dirbo kartu su visais anglies kasyklose iki pat mirties.

 Atminimo įamžinimas

  • 1992 m. Šiaulių Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios rektoriumi dirbęs kunigas Stanislovas Kazėnas ir buvusios 5-osios vidurinės mokyklos (Didždvario gimnazijos) administracija, jėzuitų bendruomenei priklausančiose patalpose, bendromis pastangomis įkuria Šiaulių Tėvo Benedikto Andruškos katalikiškąją pradinę mokyklą.
  • 2000 m. gegužės 7 d. Romos Koliziejuje buvo iškilmingai paskelbti naujieji kankiniai, tarp jų ir Kauno arkivyskupijos pasiūlytas kunigas Benediktas Andriuška.

 

Literatūra

  • Mūsų švyturiai: trumpos biografijos – nekrologai / Vilkaviškio vyskupijos bažnytinių reikmenų bendrovė. – Vilnius: Valst. leidybos centras, 1992. P. 8.
Palikite savo mintis

Petras Perkumas, vienuolis salezietis (1916 – 1937)

336px-Petras_Perkumas

Šalia Darbėnų bažnyčios pastatyta Petro Perkumo skulptūra

Jauniausias sūnus Antano ir Barboros Perkumų šeimoje. Tėvas buvo prasilavinęs ūkininkas.
1928–1932 m. mokėsi Darbėnų pradžios mokykloje.

1932 susižavėjo saleziečių gyvenimu ir išvyko į Italiją.
1932–1933 m. mokėsi lietuvių saleziečių įstaigoje „Perosa Argentina“. 1933 m. pradėjo mokytis teologiją, užsienio kalbas ir siuvėjo amatą Torino misijų aspirantams skirtoje mokykloje „Conti Rebaudengo“. Mokydamasis buvo „Švenčiausiojo sakramento“ saleziečių draugijos narys, draugijos patarėjas, sekcijos vedėjas. Ketvirtaisiais mokslo metais įstojo į „Nekaltai pradėtosios“ draugiją.
Dėl pablogėjusios sveikatos mokslus nutraukė. Iki pat mirties Petras Perkumas nuoširdžiai meldėsi ir to mokė savo draugus.

Atminimo įamžinimas

  • Petro Perkumo neprikaištingas gyvenimas ir šventa mirtis sukėlė saleziečių susidomėjimą. 1938 metais, buves jo mokytojas, kunigas Igino Muraro SBD parašė knygą „Pietro Perkumas“ (italų kalba), kuri greitai buvo išversta į kitas užsienio kalbas. 1979 metais ji buvo išleista lietuviškai.
  • 1982 metais dr. Vytautas Dambrava parašė knygelę „Širdies giesmė Petriukui“, kuri buvo išversta į portugalų, ispanų ir anglų kalbas.
  • 1997 metais Perkumų gimtinės buvusioje sodybvietėje buvo pastatytas ir pašventintas kryžius su užrašu „1910 ir 1917 m. čia gimė vienuoliai saleziečiai Antanas ir Petras Perkumai“. Tais pačiais metais, skverelyje šalia Darbėnų bažnyčios vienuoliai saleziečiai, vadovaujami kunigo Prano Gavėno, pastatė Petro Perkumo skulptūrą, įamžinančią jo atminimą.

Bibliografija:

STONCELIS, Adomas. Petriukas iš Darbėnų. Švyturys, 1997, balandžio 5 , p. 3
STONCELIS, Adomas. Petriukas parkeliauja į Darbėnus. Švyturys, 1997, gegužės 14, p. 2.
VASILIAUSKIENĖ, Aldona Petro Perkumo įamžinimas gimtuosiuose Darbėnuose. Pajūrio naujienos, 1997, birželio 6, p. 4.
Šventųjų lygyje [Petro Perkumo portreto reprodukcija], Klaipėda, 1998, spalio 28, p. 29.

 

Palikite savo mintis

Karolis Garuckas, kunigas, jėzuitas (1908-1979)

imagesLietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje užfiksuoti faktai, įvykiai, apginti žmonės yra tautos istorijos gyvi atspaudai. Pogrindyje 17 metų ėjusio leidinio 40-osios metinės skatina jį vėl skaityti, gilintis, apmąstyti.

„Esame pratę didelių žmonių ieškoti knygose, toli Prancūzijoje ar Italijoje, bet dažnai nepastebime, kad tie didieji žmonės yra čia pat, tarp mūsų, su mumis kalbasi, dirba, su mumis kuria Bažnyčios ir Tautos ateitį. Vienas iš tų didelių, neužmirštamų žmonių buvo ir tebėra tėvas Karolis. Kas jis buvo?“ –1980 m. balandžio mėnesį Ceikiniuose, minint kun. K. Garucko SJ (1908–1979) mirties metines kalbėjo to meto Kybartų klebonas, LKB kronikos redaktorius kun. Sigitas Tamkevičius SJ. Po kelerių metų saugumiečių padaryto šio pamokslo įrašas buvo vienas iš įkalčių LKB kronikos redaktoriaus arešto byloje.

Tas netoli Druskininkų esantis užkampis ir neįtarė, kad 1956-ųjų rugpjūtį Kabelių klebonijoje gyvenęs žmogus yra Vilniaus vyskupas Julijonas Steponavičius. Tada, kai Švenčionių dekaną, Adutiškio kleboną kun. J. Steponavičių užgulė atsakomybės našta, sužinojus, jog nominuotas vyskupu, jis prieš konsekraciją rekolekcijų išvažiavo į Kabelius, pas tėvą Karolį Garucką. Jie, abu Vilniaus arkivyskupijos dvasininkai, bendraamžiai ir bendraminčiai, artimą bičiulystę išlaikė visą gyvenimą. Kun. K. Garuckas tremtinį vyskupą J. Steponavičių lankydavo Žagarėje, dėjo dideles pastangas, kad būrų sugrąžintas į Vilnių, rašydavo vienas kitam laiškus, dalydavosi išgyvenimais: „Galbūt žmogui sunku, kad gyvenime daug kas žūsta. Bet krikščionio gyvenime taip nėra. Jeigu mes ką nors aukojame, sėjame Dievo malonėje su gera intencija, tai vieną kartą pasirodys vaisiai, nesvarbu, kad mes patys jų nematysime.“

xxx

Mažutė Ignalinos rajone esanti Ceikinių parapija, kur po blaškymų 1963 m. buvo atkeltas kun. K. Garuckas. Tačiau kova dėl tikinčiųjų teisių čia buvo smarki. 1965 m. nebuvo leidžiama įsivesti bažnyčion elektros, buvo atjungta trifazė srovė, kad nebesuktų vargonų motorėlio. Tais pačiais metais Ceikiniuose rajono valdžia nuvertė mūrinį kryžių, kun. Garucką nubaudė už senų supuvusių beržų iškirtimą kapinėse. Per šv. Petro šventę kolūkio pirmininkas visaip plūdo kleboną „vadino jį banditu, kurį reikia sušaudyti“. Galbūt todėl tada tėvo Karolio dienoraštyje atsirado toks įrašas: 1965 m. Ceikiniai. „Man nieko nestinga, tačiau mano siela nerami ir nuliūdus: viskas jai įgriso ir šioje žemėje nebemiela. Man Tavęs, o Dieve, reikia, Tavęs visa širdimi ilgiuosi… Sugrįžti pas Tave buvo visų šventųjų svajonė ir ilgesys, bet aš ne šventasis, aš toks suvargęs vargeta, bet vis tiek noriu pas Tave sugrįžti. Kitaip kur aš galiu pasidėti? Aš silpnas, o Tu galingas. Aš Tavimi pasitikiu ir nebūsiu sugėdintas per amžius. Tavo Karolis.“

Kovos dvasia neleido pasiduoti, susitaikyti, kovos dvasia skatino teisumu uždegti žmonių širdis. Nuostabu tai, kad tokioje mažoje Ceikinių parapijoje skundą dėl draudimo perstatyti parapinį pastatą pasirašė 1709 tikintieji – beveik visi parapijiečiai. 1964–1972 m. iš Ceikinių vienuolika raštų dėl draudimo katechizuoti vaikus, tikinčiųjų reikalų nepaisymo, įvairių persekiojimų siųsta Vilniun Ministrų Tarybai, Švietimo ministerijai, religijos reikalų įgaliotiniui. Tėvo Karolio dienoraščio puslapiuose suskambo tokie žodžiai: „Dėl Dievo viską galima paaukoti – niekada nebus per daug. Tad ko svyruoji ar abejoji, tarsi nežinotum, ką pasirinkti kiekvieną savo gyvenimo dieną ir valandą?“

Ir atmintiname kun. S. Tamkevičiaus 1980 m. pasakytame pamoksle pažymėta: „Matydamas dabartinę sunkią Bažnyčios padėtį, matydamas prievartą, suvedžiojamus vaikelius ir jaunimą, girdėdamas melą tėvas Karolis negalėjo vien tik melstis, negalėjo galvoti tik apie savo gyvenimą ir mirtį, jis nerimo, širdyje degė ugnis, jis ieškojo kelių, ką būtų galima padaryti, pakeisti.“

„Jeigu mes, kunigai, tylėsime, tai žmonės ir toliau bus klaidinami ir pagaliau nebežinos, kas jie yra ir kur jie eina. Argi apaštalas nesakė: „Skelbk žodį laiku ir ne laiku.“ Ši mintis dienoraštyje pažymėta 1971 m., kai buvo matyti, kad nuolankus paklusnumas valdžiai, siekiančiai Bažnyčios sunaikinimo, gresia virsti Bažnyčios slopinimu savo pačių rankomis. Tada kun. K. Garuckas parašė Kauno ir Vilkaviškio vyskupijų valdytojui vyskupui Juozui Labukui laišką, kuriame, be kita ko, akcentuota: „Ekscelencija, reikėtų ginti tikėjimą, remiantis valstybės įstatymais, kurie daug ką mums bent žodžiu garantuoja, ir pasipriešinti visokiems rajono valdininkų savavaliavimams. Kodėl vienose bažnyčiose vaikai šv. Mišioms tarnauja, procesijose dalyvauja, o kitur, ypač miestuose, jų nėra? Ar tai priklauso tiktai nuo rajono? Pvz.,1964 m. Ceikiniuose nepilnamečiai pradėjo šv. Mišioms patarnauti. Už tai aš buvau kelis kartus į rajoną ir į Vilnių šauktas, grasino man net kalėjimu. Rugienis (religijos reikalų tarybos įgaliotinis) sakė, kad rajonas reikalauja mane iš Ceikinių iškelti.1968 m. kovo 25 d. Ceikinių bažnytinis komitetas paprašė Rugienio nurodyti įstatymus, kurie draustų vaikams aktyviai dalyvauti pamaldose. Jokio atsakymo nesulaukė. Vaikai ir toliau pasiliko tarnauti.1968 m. gegužės 11 d. Vilniaus arkivyskupijos valdytojas man rašė, kad „susidarius neišvengiamoms aplinkybėms“ esu perkeliamas į Linkmenis klebonu.1968 m. pradžioje už vaikus iškėlė Švenčionėlių kleboną kun. J. Laurinavičių ir tuo pačiu pranyko vaikai nuo altoriaus. Todėl aš atsisakiau iš Ceikinių važiuoti ir net du kartus grąžinau kurijai paskyrimo raštus. Manęs su milicija niekas iš Ceikinių nemetė, o vaikai dar ir dabar tebetarnauja ir taip pat daug kur kitur. Kodėl net tame pačiame rajone vienoje parapijoje vienaip – yra vaikų, o kitoje – kitaip?(…) Vysk. Sladkevičiui šiemet pasakyta, kad už vaikus byla nebus keliama, nes „Tamsta populiarus čia ir užsienyje“. Nebūtų patogu ir vysk. Labuką nušalinti kur nors į Žagarę. Be to, kiek čia laiko beliko mums gyventi, ko čia drebėti dėl metų kitų, kada niekas iš tikrųjų negali mums užtikrinti net dienų kelių.(…) Kartu atsiprašau Ekscelenciją ir visus, jeigu rašydamas kur suklydau. Bet blogos valios aš neturėjau. Su tikra pagarba ir nuoširdžia meile. Kun. Karolis Garuckas. Ceikiniai. 1971 m. spalio 20 d.

Šis tėvo Karolio laiškas atspindėjo daugelio jo bendraminčių, uoliųjų kunigų pasirinktą poziciją, o pateikti pavyzdžiai, tikri faktai tarsi grindė kelią būsimai LKB kronikai. Leidinio redaktorius kun. S. Tamkevičius, minint tėvo Karolio mirties metines, pamoksle pažymėjo: „…Tuo metu, kai daugelis bailiai tylėjo ir lenkėsi prievartai, melui, tėvas Karolis stovėjo nepajudinamas kaip ąžuolas ir kalbėjo tiesą. Tikriausiai ir jis giliai išgyvendavo baimę, nerimą, bet rasdavo savyje jėgų tai vidinei baimei ir nerimui pasipriešinti ir stovėti drąsiai, aukštai laikant iškėlus Kristaus vėliavą… Dabartinė Bažnyčios ir tautos padėtis reikalauja, kad mes būtume drąsūs ir tvirti. Baimė ir bėgimas nuo sunkumų nieko gero nežada. Ir neatsižvelgiant į tai, kad ir ką kalbėtų ir galvotų kunigai ir tikintieji, kurie bando užimti diplomatinę poziciją ir save pateisina, sakydami, kad kartais protinga patylėti, kad tyliai veikiant galima daugiau padaryti, šiandien mes visiems aiškiai sakome: tai baisi klaida.“

Tiesus žodis, tvirta, aiški pozicija dažnai susilaukia nepasitenkinimo. Apie tai tėvas Karolis žinojo, matyt, išgyveno, bet rėmėsi Aukščiausiojo valia: „Kaip sunku kitus kritikuoti, teisti. O tačiau jaučiu, kad turiu pareigą kitiems kai ką pasakyti. Kitiems ką nors sakydamas, pirmiausia pats sau pasisakai. Kitus paragindamas ir padrąsindamas, pats save padrąsini. Padėk man skelbti tik Tavo, Dieve, valią. Pagaliau Tu pats prakalbėk į kitus. Į kitų širdis ir pakviesk eiti tiesiu keliu.”

xxx

1975-ųjų pavasarį Ceikinių klebonas kun. K. Garuckas atsisakė paklusti kviečiamas atvykti į Vilniaus saugumo komitetą. Tada į Ignaliną atvažiavę patys saugumiečiai tėvą Karolį „švietė“ apie LKB kronikos daromą žalą. 1976 m. tame pačiame kabinete Ignalinoje buvo gąsdinama, jog už Didžiasalio kaimo tikinčiųjų lankymą kun. Garuckui trejus metus bus draudžiama kunigauti. Bet tėvo Karolio pateiktas pareiškimas religijos reikalų įgaliotiniui saugumiečius kiek apramino.1977 m. spalio 7 d. kažkas pasibeldė į kun. K. Garucko duris. Į kambarį įėjęs stambokas vyras šiurkščiu tonu pasilabinęs, pagriebė ant stalo buvusius laiškus, o pamatęs rašomąją mašinėlę, puolė tikrinti: „Gal Kronikai rašai?“

Ne tik į kun. K. Garucko duris dažnai beldėsi saugumiečiai, pradėjus eiti LKB kronikai. KGB akiratyje buvo daugelis leidinio bendradarbių, rėmėjų, platintojų.1975 m. balandžio mėn. LKB kronikoje pasirodė ypač drąsus kun. K. Garucko su kitais penkiais Vilniaus arkivyskupijos kunigais pasirašytas pareiškimas. Jame protestuojama prieš neteisingą nuosprendį P. Plumpos, P. Petronio, J. Stašaičio byloje, primenamas ankstesnis J. Gražio nuteisimas ir rengimas bylos jau įkalintai ses. N. Sadūnaitei. Represavimas dėl LKB kronikos skelbiamas neteisingu, kaip prieštaraujantis ir pačios sovietinės Lietuvos konstitucijai, ir Visuotinei Žmogaus Teisių Deklaracijai. Pabrėžiama, kad LKB kronika yra tikrų faktų leidinys. Labai taikliai atsakoma jos persekiotojams: „Kai nebus įvairių tikinčiųjų persekiojimo, tada nebus įvairių tikinčiųjų pareiškimų bei skundų, o kartu nebus LKB kronikos. Dabartinėmis sąlygomis ji yra kenčiančiųjų Katalikų Bažnyčios vaikų pagalba.“

 xxx

„Prisimenu ir aš Vilniuje Šv. Jono bažnyčią pilnutėlę tik vien jaunimo, – Bažnyčios persekiojimo metais dienoraštyje rašė kun. Karolis Garuckas SJ. – 1945 m. per rekolekcijas išdalinome 1800 komunijų. Būdavo, įlipi pamokslą sakyti, pamatai visų spindinčius veidus. Visi ištroškę laukia kunigo žodžių ir minčių, netrukus, žiūrėk, daugelio prasiveria net burna, kad tik kiekvieną mintį sugautų, vienas kitas, žiūrėk, traukiasi bloknotėlį pamokslo mintims ar citatai užsirašyti. Ir kaip tada būdavo lengva kalbėti Šv. Jono ar Aušros Vartuose, arba Kalvarijas belankant. Jaunimas tave tada įkvėpdavo, o tos mintys nuo kunigo kaip nuo kokio veidrodžio vėl į juos pačius sugrįždavo…“

Šv. Jonų bažnyčioje pamokslus sakydavęs arkivyskupas Mečislovas Reinys į pamainą didelį autoritetą turėjusiems katalikų dvasininkams Alfonui Lipniūnui, Antanui Šeškevičiui paskyrė Vokietijos jėzuitų namuose, prie Miuncheno, filosofiją studijavusį, Olandijos Valkenburgo jėzuitų mokykloje teologijos mokslą išėjusį kun. Karolį Garucką SJ. Panevėžio mokytojų seminarijos auklėtinį, buvusį mokytoją, karo metų Kauno jėzuitų gimnazijos kapelioną. Asmenį, pasak jį rekomendavusio tėvo S.Gruodžio SJ, visapusiškai tinkantį akademinio jaunimo sielovadai. Ir ši tarnystė, matyt, iš tėvo Karolio užrašų, jam buvo įpareigojanti, didįjį pašaukimą atitinkanti, turėjusi grįžtamąjį ryšį, „auginusi sparnus“, deja, trumpa.

1948 m. Šv. Jonų bažnyčia buvo uždaryta. Su Vilniumi atsisveikinta. O su čia likusiais bičiuliais – universiteto profesoriais, buvusiu Panevėžio mokytojų seminarijos direktoriumi, kalbininku Juozu Balčikoniu ir bendramoksliu, klasikinės literatūros tyrinėtoju Jurgiu Lebedžiu – susitarta, kad ir kas būtų, laikytis tautos dvasios minties. To meto kun. K. Garucko dienoraštyje įrašyta: „Reikia kitą ne nešti, bet išmokyti jį savomis kojomis vaikščioti, išmokyti po padanges skrajoti, laisvę pamilti. Taip pat nereikia leisti, kad ir pačiam kas nors iš sparnų po vieną plunksnelę pešiotų ir paskui jau nebegalėtum aukščiau nuo žemės pakilti.“

Rieškutėnai, paskui Kabeliai, Vilniaus arkivyskupijos pietinės dalies užkampis. XX a. pradžioje statyta medinė bažnyčia, kiti bažnytiniai pastatai nusavinti, geraširdžiai dzūkuojantys kaimiečiai, jų vaikai smalsiomis akelėmis, todėl ir čia: „Mylėdami teisybę ir tiesą galime būti naudingi visai Bažnyčiai, visam pasauliui, net ateinančioms kartoms. Mūsų geras darbas kaip jūroje sukelta banga.“ Tačiau… Kokios buvo sąlygos Kabeliuose, tėvas Karolis pats aprašys, 1972 m. pavasarį pradėjus eiti LKB kronikai: „Valdžia vargino visokiais būdais, liepdama kuo greičiau išsikraustyti iš buto. Klebonijos palangėje įsteigė fermą. Kartą, man nesant namie, išlaužė prieangio duris… Kitą kartą Kabelių mokyklos direktorius G. J. išlaužė klebonijos langus net su rėmais. Vėl kitą kartą Kabelių mokyklos mokytojas P. G. pastojo kelią, ėmė prie manęs visaip kibti. Man kiek paėjus, šovė pro šalį.“ Apgailėtini, deja, tikri XX a. vidurio faktai.

Nors areštų grėsmė tykojo už kiekvieno kampo, tačiau LKB kronika ėjo toliau. „Dievas laimino pradžią, laimins ir pabaigą“, – laiške jos redaktoriui kun. S. Tamkevičiui tėvo Karolio parašyti žodžiai buvo tarsi atsakymas į nuolatines grėsmes. Dvasinės paguodos kupini jo žodžiai skrisdavo į lagerius, tremties vietas. Štai ką rašė ses. Nijolė Sadūnaitė, ištremta į Krasnojarsko krašto Bogučanų kaimą, laiškas spausdintas LKB kronikoje: „Vartau a. a. kun. Karolio Garucko laiškus – tai brangios relikvijos. Jo šventos rankos lietė tuos lapus, rašė kilnius žodžius, nešė į tolimą Sibirą savo širdies šilumą, Kristaus žodžių šviesą, kilnų paraginimą: „Tegul kiekvienas žmogus, kurį jūs sutiksite, nueina nuo jūsų geresnis. O kad jūs būtumėte lyg kryžkelės užrašas, kuris kitiems, o ypač jaunoms širdims, parodytų kelią į tikrąją laimę…Tegul nepritrūksta jums jėgų aukotis ir toliau, kol auka bus atbaigta, kaip Kristaus ant kryžiaus. Tada visos kančios gyvenimas atrodys kaip sapnas, gal ir labai baisus, bet trumpas, palyginus su nesibaigiančia amžinybe.“

2c84676af17968f862ec59d7774ef1c42d504d79_article_scale

Kun. K. Garucko amžino poilsio vieta Ceikinių bažnyčios šventoriuje. Kauno arkivyskupijos kurijos archyvas

Nors kun. K. Garuckui nei nuteistam, nei į Sibirą ištremtam neteko būti, tačiau ką reiškia 7 valandos tardymo jis žinojo. 1978 m. gegužės 6 d. Vilniuje saugumo rūmuose tardytojas Lazarevičius, baigęs tardymą, pareiškė: „Jūs būsite sukompromituotas. Kunigai jus pasmerks.“ Už ką? „Tada, kai sužinojo, kad Lietuvoje kuriasi lietuviškoji Helsinkio grupė, pirmas į ją įstojo, buvo vienas iš jos kūrėjų, –1980 m. pamoksle sakė kun. S. Tamkevičius. – Ši grupė pirmutinė oficialiai pasisakė, reikalaudama, kad Bažnyčia, tikėjimas Lietuvoje turėtų pilną laisvę, kokią šiandien turi valdiški bedieviai. Jei jiems skiriama tonos popieriaus išleisti ateistinėms brošiūroms, tai lygiai tiek pat tonų turėtų būti skiriama ir katalikams; jei ateistus remia valstybė, tai lygiai taip valstybė, laikydama tikinčiuosius savais piliečiais, lygiateisiais piliečiais, turėtų remti ir tikinčiuosius – padėti ir leisti jiems skleisti savo idėjas. Šiandien mes prieš tėvą Karolį lenkiame galvas.”

xxx

Iš kun. Karolio Garucko SJ dienoraščio, 1978 m.: „… Viešpatie, aš iškeliauju namo, bet Tu nepalik žmonių, pas kuriuos buvau siųstas dirbti, našlaičius. Pašauk naujų, gerų kunigų, kurie rodytų kelią visiems į Tave. Ką aš sugadinau dirbdamas, Tu atitaisyk. Pasigailėk mūsų visų, pasigailėk mūsų Tėvynės, pasigailėk viso pasaulio, mes visi vieną kartą turime pas Tave sugrįžti ir amžinai pas Tave būti. Jeigu ką nors papiktinau visų, visų atsiprašau, tik vienas Dievas šventas. Aš savo asmeniškų priešų, rodos, neturėjau, kur buvau, kur gyvenau, su viskuo sutikau, iš visų patyriau gerumo, taigi visiems už viską dėkoju. Ypatingai jaunimui, vaikams, kad jie į Bažnyčią atėjo, šv. Mišioms tarnavo, giedodavo… Dėkoju seneliams ir ligoniams, ir visiems kenčiantiems, kad jie savo kančiomis mano žodžius ir darbus parėmė, o už tai Viešpats palaimino.“

Informacijos šaltinis:

Irena Petraitienė. LKB kronikos puslapiuose – kunigas Karolis Garuckas SJ

Bernardinai.lt

Palikite savo mintis

Pranciškus Masilionis SJ, kunigas, jėzuitas (1902-1980)

atmi_01

Kun. Pranciškus Masilionis, SJ,
(1902 02 26 – 1980 10 14)

       Kun. Pranciškus Masilionis SJ (1902–1980), vienas didžiausių XX a. dvasinių autoritetų, Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos, Eucharistinio kunigų sąjūdžio kūrėjas, Eucharistijos bičiulių sąjūdžio globėjas. Pasak Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ, „prieš totalitarinę sistemą drebėjo net pasaulio galingieji, tačiau tėvas P. Masilionis visada liko ramus, nes gyveno prisikėlimo viltimi.“

Pranciškus Masilionis gimė 1902 m. vasario 26 d. Pažosų sodžiuje, Joniškėlio parapijoje, Jono ir Viktorijos Masilionių devynių vaikų šeimoje. Pranciškus mokėsi Pušaloto ir Joniškėlio pradžios mokyklose, vėliau – Panevėžio realinėje gimnazijoje. Ją baigęs, 1922 metais įstojo į Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą, o 1923 metais pradėjo mokytis Kauno kunigų seminarijoje. 1927-aisiais vyskupo K. Paltaroko buvo įšventintas kunigu. Jis vikaravo Panevėžio Katedroje, dirbo kancleriu vyskupijos kurijoje, amatų mokyklos kapelionu. Nuo vaikystės besižavintį vienuolių pasiaukojimu ir gyvenimu kun. P.Masilionį patraukė vienuolio tarnyba. 1929 m. rugsėjo 15 d. Kaune jis įstoja į Jėzaus draugiją. Baigęs naujokyną, 1930–1931 m. ir 1937–1938 m. kun. P. Masilionis studijavo teologiją ir filosofiją Jėzuitų kolegijoje Insbruke, Austrijoje. Po studijų grįžo į Lietuvą. 1933–1937 m. Kauno arkivyskupijos Maldos ir vyrų apaštalavimo sąjungos direktorius. Nuo 1939 m. dirbo Šiaulių Šv. Ignaco Lojolos (jėzuitų) bažnyčioje, kurią 1949-aisiais TSRS valdžiai uždarius, prasideda šio kunigo kilnojimas iš vienos atkampios parapijos į kitą. Iki 1952 m. Karsakiškio Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčios administratorius. 1953–1960 m. atstatė Palėvenės Šv. Domininko bažnyčią, 1960–1967 m. Saločių Šv. Juozapo bažnyčios kunigas, 1967–1969 m. Vyžuonų Šv. Jurgio bažnyčios, 1969–1977 m. Kriklinių bažnyčios kunigas, nuo 1977 m. dirbo Sidabrave ir Dapšioniuose (Radviliškio raj.).

_______________________________________________________________________________

T. Pranciškaus Masilionio SJ mėgta malda „Eucharistinis credo“
Tikiu Tave, Švenčiausias Jėzau Kristau, šiame altoriuj, Eucharistijoj!
Nemato akys, neapčiuopia rankos, o aš tikiu labiau, tikiu gyviau,
Negu Tave matyčiau ar apčiuopčiau.
Man Tu sakai, pati Tiesa ir Meilė! Tai sako man neklystanti Bažnyčia!
Man to gana! Tikiu: Tu čia esi, o Meilės Dieve, Sužadėtini, visatos Dieviškasis Kūrėjau, Betliejaus Kūdiki, Kalėdų Džiaugsme, Tylusis Nazareto Darbininke, Kalvarijos gyvoji kryžiaus Auka, Velykų rytmečio Meiliausias Dieve,
Tikrasis Vynmedi, Gyvybės Duona, bekrašte dieviškų vertybių Jūra!
O Meilės Kankiny, o Meilės Meile, Tave aš šlovinu, Tave gerbiu,
Neišmatuojamasis Majestote, šioje beribėj Ostijos menkystėj!
O, ačiū Tau už dievišką gerumą. O, ačiū Tau už nepaprastą dosnumą.
Tave aš myliu, o beribe Meile, save aukoju Tau, o Meilės Meile!
_______________________________________________________________________________

Literatūra

Straipsniai

Palikite savo mintis

Juozas Zdebskis, kunigas (1929–1986)

Kun. Juozo Zdebskio portretas

Kun. Juozo Zdebskio portretas. Aut. Linas Linkevičius

Juozas Zdebskis gimė 1929 m. gegužės 10 d. Marijampolės aps. Krosnos vls. Naujienos k., ūkininkų šeimoje. Mokėsi Naujienos ir Krosnos pradžios mokykloje, Kalvarijos gimnazijoje. 1948 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1952 m. rugsėjo 21 d. vyskupas Kazimieras Paltarokas jam suteikė kunigystės šventimus. Kunigavo Šiluvoje, Raseiniuose, Šiupyliuose, Vilijampolės ir Įgulos parapijose Kaune, Šakiuose ir Gudeliuose.

Rūpinosi jaunimo dvasiniu ugdymu: skaitė paskaitas, skatinančias domėtis filosofija ir religija, organizavo religinės literatūros spausdinimą, platino Lietuvoje nelegaliai perspausdintus užsienio lietuvių filosofų darbus. 

1964 m. už vaikų katekizaciją suimtas, nuteistas vienus metus kalėti. Bausmę atliko Vilniuje: Lukiškių kalėjime ir Rasų gatvės pataisos darbų kolonijoje. Po to darbavosi Alytuje, Leipalingyje, Kapčiamiestyje, Valakbūdyje.

Nuo 1966 m. kun. Juozas Zdebskis vesdavo rekolekcijas vaikams ir jaunimui, inteligentams, pasauliečiams, vienuolėms ir kunigams. Nuo 1969 m. vykdė misijų keliones į Pavolgį, Kazachstaną, Moldovą ir kitas Sovietų Sąjungos vietoves, lankydamas vietinius katalikus, o taip pat kalinius, tremtinius, kariuomenėje tarnaujančius lietuvius.

1969 m. stengdamiesi sulaikyti aktyvią kun. Juozo Zdebskio veiklą, už SSRS Ministrų Tarybos pirmininkui parašytą pareiškimą dėl padėties Kauno kunigų seminarijoje ir kunigų trūkumo metams neteko teisės eiti kunigo pareigų. Valdžios organai atėmė iš jo kunigo registracijos pažymėjimą. 1969 m., Kartu su panašiai nubaustu kun. Sigitu Tamkevičiumi, įsidarbino melioracijos darbininku Prienuose.

1971 m. Prienuose vėl areštuotas už vaikų katekizavimą. Vienų metų laisvės atėmimo bausmę atliko Lukiškių kalėjime ir Pravieniškių bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Vienuolika metų klebonavo Šlavantuose, o metai prieš mirtį perkeltas į Rudaminos parapiją.

Ypač didelį autoritetą kunigas J. Zdebskis turėjo tarp jaunimo. Kartu su bendraminčiais organizavo jaunimo, dalyvaujančio Eucharistijos bičiulių judėjime, stovyklas, žygius pėsčiomis į Šiluvą, Kryžių kalną, Vasario 16-osios minėjimus. Jo pastangomis buvo suorganizuota pogrindinė kunigų seminarija jaunuoliams, kuriems valdžia neleido studijuoti oficialiai veikusiojoje. Nors po poros metų seminarija iširo, valdžios monopolis rengiant dvasininkus, nors ir trumpam, buvo sugriautas.

Kunigą J. Zdebskį jaudino katalikų padėtis ir kitose Sovietų Sąjungos vietose. Kaip misionierius jis aplankė Pavolgio vokiečius, Altajaus kraštą, Armėniją, Gruziją, Kazachstaną. Iš pradžių vienas, vėliau – su kitais kunigais ir vienuolėmis lankė lietuvius tremtinius ir politinius kalinius, materialiai padėjo jų giminaičiams nuvykti į tolimus Sibiro kampelius aplankyti artimųjų. Kelionėse surinkta informacija buvo spausdinama „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikoje“, prie kurios leidimo jis ir pats aktyviai prisidėjo.

1978 m. kartu su kitais kunigais Alfonsu Svarinsku, Sigitu Tamkevičiumi, Jonu Kaunecku ir Vincu Vėlavičiumi, J. Zdebskis įkūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą (TTGKK), pasirašė daugumą jo dokumentų, adresuotų įvairioms tarptautinėms organizacijoms ir sovietų valdžios institucijoms. Represijomis sovietų valdžiai pavyko sustabdyti TTGKK darbą, tačiau kaip tik J. Zdebskio pastangomis nuo 1984 m. pradžios veiklą tęsė pogrindinis komitetas. J. Zdebskis palaikė glaudžius ryšius su Sovietų Sąjungos disidentais Sergejumi Kovaliovu, Andrejumi Sacharovu, Tatjana Velikanova ir kitais, padėjusiais dažniausiai jo į Maskvą atvežtą „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“ persiųsti į užsienį.

KGB aktyviai persekiojo J. Zdebskį: archyvų duomenimis, jį sekė per 115 agentų. Dėl nepalaužiamo ir tiesaus būdo KGB dokumentuose kunigas buvo įvardijamas Akiplėšos slapyvardžiu. Ne kartą bandyta jį sukompromituoti (KGB vertė gydytojus žaizdas nurodyti esant venerinių ligų kilmės), o 1980 m., panaudojus „spec. priemonę“, jis buvo nudegintas cheminėmis medžiagomis. Matyt, nebetekus vilties palaužti nenuolankų ir pavojingą kunigą, buvo imtasi drastiškų veiksmų. 1986 m. vasario 5 d. 14 val. 30 min. Šalčininkų r. kelyje Kalesninkai – Eišiškės, ties posūkiu į Valkininkus, įvyko avarija, kurios metu susidūrė automobilis „Žiguliai“ ir pienovežis GAZ-53. Avarijos metu žuvo lengvuoju automobiliu važiavęs aktyvus kovotojas už tikinčiųjų teises, TTGKK steigėjas kun. J. Zdebskis.

Palaidotas 1986 m. vasario 10 d. paskutinėje savo tarnystės vietoje – Rudaminoje (Lazdijų r.), Švč. Trejybės bažnyčios šventoriuje.

———————————–

Atminimo įamžinimas:

  • 1996 m. birželio 15 d., kai Lietuva minėjo okupacijos ir tremties dieną Dzūkijos pakraštyje, Šlavantuose, vyko iškilmės – buvo atidengtas ir pašventintas paminklas J. Zdebskiui.
  • 1998 m. rugpjūčio 21 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu J. Zdebskis (po mirties) buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius).
  • 1999 m. kun. J. Zdebskio gimtinėje, Marijampolės aps., Krosnos parapijoje, Naujienos kaime buvo pastatytas koplytstulpis.
  • 2007 m. kovo 30 d. kun. J. Zdebskiui buvo suteiktas Laisvės kovų dalyvio teisinis statusas (po mirties).
  • Birštono sakralinis muziejus, paminėdamas kunigo Juozo Zdebskio 25-ąsias žūties metines, jo atminimui surengė parodą, kuriai eksponatus iš kun. J.Zdebskiui skirto memorialinio kambario paskolino Prienų krašto muziejus. Po parodos pristatymo Birštono parapijos Carito bendruomenės namuose vyko minėjimas, kuriame dalyvavo kunigo J.Zdebskio bičiuliai, bendražygiai, žmonės, artimai jį pažinoję ir kartu dirbę, kiti garbūs svečiai.

———————————————————————–

 Leidiniai ir išleistos knygos:

  •      Menas gyventi. Pamokslų metmenys. 2 knyga / Juozas Zdebskis; [parengė ir redagavo Loreta Teresė Paulavičiūtė]. Vilnius: LUMEN l-kla, 1998, -384 p. – ISSN: 9986-410-35-5.
  •      Mylėti artimą: liudijimai apie kunigą Juozą Zdebskį pagal dokumentinio filmo videomedžiagą/videomedžiagą rinko Andrius Gudauskas, Juozas Sabolius; sudarė, parengė ir redagavo Loreta Paulavičiūtė; įvadiniai paaiškinimai ir epilogas Vido Spenglos. Vilnius: „Katalikų akademijos“ l-kla, 1998. – 304 p., iliustr. – ISBN 9986-04-084-1.
  •       Bažnyčios riteris: knyga skirta 625-osioms Lietuvos Krikšto metinėms, prisimenant kunigą Juozą Zdebskį. Vilnius: Petro ofsetas, 2012. – 240 p.: iliustr., faks. – ISBN 978 – 609 – 420 – 244 – 5.
  •       „Akiplėša“ : KGB kova prieš bažnyčią : pagal kunigo Juozo Zdebskio sekimo bylą / Vidas Spengla. – Vilnius, 1996. – 183 p. – ISBN 9986-410-21-5.
  •       Kunigo Zdebskio malda / [sudarė, parengė ir redagavo Loreta Teresė Paulavičiūtė. - Vilnius, 1999. - 166, [1] p. – ISBN 9986-592-25-9.
  •       Gražiausios krikščionybės maldos / [sudarė Rita Babianskaitė]. – Vilnius, [2004]. – 69, [3] p. – (Žodžiai iš meilės). – ISBN 9955-545-13-5.

 ———————————————————————

 Straipsniai apie kunigą Juozą Zdebskį internete:

  •  Kas slepia kunigo Juozo Zdebskio žudikus? / Rasa Kalinauskaitė // Lietuvos žinios. – 2012-03-13. www.alfa.lt.
  • LKB kronikos puslapiuose – kun. Juozo Zdebskio byla / Irena Petraitienė // Voruta. – 2012-08-21. www.voruta.lt.
  • Prašymas D. Valiui: pradėti tyrimą dėl kun. J. Zdebskio žūties ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn A. Paulauską / Autorius: kun. Vytautas Vaičiūnas, kun. Alfonsas Svarinskas, sesuo Nijolė Sadūnaitė //ekspertai.eu paskelbta: 2013-05-10. www.ekspertai.eu

           ————————————————————————————————————–

           Marijos Radijo laida: Kalba kun. Juozas Zdebskis. Šeštadienis, 2013-02-02 21:45.

           Mokymo tema: „Melstis ir nepaliauti“. Klausytis paspaudus ant nuorodos: Marijos radijas.

           ——————————————————————————-

           Daliaus Ramanausko filmas „Prisimenant kun. Juozą Zdebskį“ skirtas 25-osioms jo žūties metinėms

Komentarai negalimi

Vincentas Sladkevičius MIC, Lietuvos kardinolas (1920-2000)

sladkevicius

Kardinolas Vincentas Sladkevičius MIC (1920-2000)

Kardinolas Vincentas Sladkevičius gimė 1920 metais rugpjūčio 20 dieną dabartiniame Kaišiadorių rajone, Žaslių parapijoje, Guronių kaime. Jis buvo jauniausias vaikas šeimoje. Dar būdamas 9 metų amžiaus būsimasis kardinolas neteko tėvo. Mokėsi Žaslių pradinėje mokykloje, o 1932 metais įstojo į Kaišiadorių gimnaziją. 1933 metais perėjo į Kaišiadoryse įsteigtą katalikišką gimnaziją, o 1934 metais įstojo į Kauno jėzuitų gimnaziją. Ją baigęs, 1939 metais įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Kunigo šventimai Vincentui Sladkevičiui buvo suteikti 1944 metų kovo 25 dieną. Pirmąsias šv. Mišias – primicijas kun. Vincentas Sladkevičius aukojo Žaslių parapijos bažnyčioje 1944 metų balandžio 10 dieną.

Pirmoji kunigo Vincento Sladkevičiaus darbo vieta buvo Kietaviškių parapija, kurioje jis buvo paskirtas eiti vikaro pareigas. Praėjus vos trim mėnesiams buvo perkeltas vikaro ir kapeliono pareigoms į Merkinę. 1946 metais tapo Aukštadvario parapijos klebonu. Tais audringais laikais ilgai neužsibuvęs Aukštadvaryje, jaunas kunigas buvo paskirtas Kaišiadorių gimnazijos kapelionu. Tiesa, jam nebuvo leidžiama įkelti kojos į gimnaziją, todėl jaunasis kapelionas su mokiniais susitikdavo katedros zakristijoje. Gresiant areštui, kunigas Vincentas Sladkevičius pasitraukė iš Kaišiadorių, kurį laiką gyveno Čiobiškio parapijoje, vėliau Nedzingėje, kol galiausiai buvo paskirtas Šešuolių parapijos klebonu. 1948 metų rugpjūčio mėnesį kunigas Vincentas Sladkevičius buvo paskirtas Kuktiškių parapijos klebonu, tačiau jau po mėnesio perkeltas į Inturkę, kur klebonavo iki 1952 metų.

1952 metais kunigas Vincentas Sladkevičius tapo Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos prefektu. Greitai jis užėmė ir seminarijos dvasios tėvo pareigas. Laikai buvo neramūs, nuolat buvo jaučiama nepalanki oficialiosios valdžios atstovų nuotaika, siekianti išnaikinti tikėjimą. Šioje sunkioje situacijoje kunigo Vincento Sladkevičiaus ryžtingas atkaklumas ir nuoširdus prisirišimas prie tikrųjų tikėjimo vertybių buvo gaivinanti atrama kunigų seminarijos auklėtiniams.

1956 metais Kaišiadorių vyskupas Teofilius Matulionis suteikė kunigui Vincentui Sladkevičiui garbės kanauninko titulą.

1957 metų gruodžio 2 dieną kanauninką Vincentą Sladkevičių popiežius Pijus XII paskyrė Kaišiadorių vyskupo sosto augziliaru sedi datus. Atsižvelgiant į tuo metu susiklosčiusią nepalankią situaciją, Kaišiadorių vyskupas Teofilius Matulionis konsekravo Vincentą Sladkevičių vyskupu 1957 metų gruodžio 25 dieną Birštono klebonijoje.

Tuometinis religijų reikalų įgaliotinis neleido vyskupui Vincentui Sladkevičiui eiti vyskupo pareigų. Iki 1959 metų vyskupas Vincentas Sladkevičius gyveno Kaune privačiame bute. Jis buvo atleistas taip pat ir iš seminarijos, nuolat varginamas kvietimais į sovietinį saugumą, kuris stengėsi savo pusėn palenkti jau spėjusį įgyti tarp tikinčiųjų autoritetą vyskupą.

1959 metų pavasarį vyskupas Vincentas Sladkevičius buvo ištremtas į Nemunėlio Radviliškį Biržų rajone. Šioje nuošalioje Šiaurės Lietuvos parapijoje vyskupas išgyveno iki 1976 metų. Nuo 1970 metų ėjo Nemunėlio Radviliškio ir Suosto parapijų klebono pareigas. 1972 metais Nemunėlio Radviliškyje, atsiklausus vyskupo Vincento Sladkevičiaus nuomonės, buvo pritarta leisti Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką, kurią pristatė kunigas Sigitas Tamkevičius. Darbuojantis Nemunėlio Radviliškyje užsimezgė ir vyskupo Vincento Sladkevičiaus ryšiai su pogrindine kunigų seminarija, kurios daugelį absolventų jis pats ir įšventino kunigais.

1972 metais vyskupas Vincentas Sladkevičius davė laikinuosius įžadus marijonų kongregacijoje, o 1975 metais padarė amžinuosius įžadus.

1976 metais vyskupas buvo civilinės valdžios perkeltas į Pabiržę, kur gyveno iki 1982 metų.

1982 metais vyskupas Vincentas Sladkevičius galiausiai tapo Kaišiadorių vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi. Į Kaišiadorių katedrą jis iškilmingai įžengė 1982 metų rugpjūčio 6 dieną.

1988 metų pavasarį vyskupas Vincentas Sladkevičius buvo paskirtas Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininku. Tais pačiais metais jis pirmą kartą išvyko į Romą su vizitu ad limina drauge su kitais Lietuvos vyskupais.

1988 metų gegužės 29 dieną vyskupas Vincentas Sladkevičius buvo paskirtas Šventosios Romos Bažnyčios kardinolu. Vėliau, kalbėdamas apie šį paskyrimą, Jo Eminencija jį įvertino ne kaip skirtą jo asmeniui, bet kaip atlyginimą visai lietuvių tautai už parodytą tvirtumą priespaudos metais.

1989 metų vasario 7 dieną kardinolas Vincentas Sladkevičius buvo paskirtas Kauno arkivyskupu. 1991 metais jis pats konsekravo savo įpėdinį Kauno arkivyskupijoje dabartinį arkivyskupą Sigitą Tamkevičių, su kuriuo Jo Eminenciją siejo pasipriešinimo veikla sovietinės ateistinės priespaudos metais.

1993 metais kardinolas Vincentas Sladkevičius dar kartą su visais Lietuvos vyskupais lankėsi Romoje su vizitu ad limina, o tų pačių metų rugsėjo mėnesį, kaip Vyskupų Konferencijos pirmininkas priėmė su apaštališkuoju vizitu Lietuvoje besilankantį popiežių Joną Paulių II.

1995 metais, laikydamasis bažnytinės teisės nuostatų, kardinolas Vincentas Sladkevičius atsistatydino iš Kauno arkivyskupo pareigų. Liko gyventi Kaune kaip emeritas. Jį jau seniau varginusi liga reiškėsi vis labiau. Nežiūrint skausmų, kiek galėdamas dar kurį laiką dalyvaudavo pamaldose Kauno arkikatedroje, mielai vykdavo į Šiluvą, kur kiekvieno mėnesio 13 dieną renkasi tikintieji. Dar labiau nusilpus sveikatai, sirgdamas visiems rodė kantrumo ir nuoširdaus pasitikėjimo Dievo Apvaizda pavyzdį.

Kardinolas, Kauno arkivyskupas, emeritas, Vincentas Sladkevičius po ilgos ir sunkios ligos mirė 2000 metų gegužės 28 dieną, eidamas 80 -ius metus.  Palaidotas 2000 metų birželio 1 dieną 11 valandą Kauno arkikatedroje bazilikoje.

Informacijos šaltinis: http://www.lcn.lt/kaunas/kardinolas/kardinolas.html

 

Palikite savo mintis

Kazimieras Vasiliauskas, monsinjoras (1922-2001)

Mons. K.Vasiliauskas -2

Mons. Kazimieras Vasiliauskas

R.Sakalauskaitė. Monsinjoras K. Vasiliauskas – kunigas lyg versmė

„Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote,
buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte,
buvau keleivis, ir mane priglaudėte,
buvau nuogas – mane aprengėte,
ligonis – mane aplankėte,
kalinys – atėjote pas mane.“

Šie žodžiai iš Biblijos (Mt 25, 31–40) primena tautos mylimą monsinjorą Kazimierą Vasiliauską. Spalio 14 dieną sukanka 10 metų kai jis iškeliavo Anapilin. Ant jo kapo Antakalnio menininkų kalnelyje Algirdo Brazausko vyriausybės skirtomis lėšomis pastatytas paminklinis akmuo, ant namo Pylimo gatvėje, kur gyveno, atidengta atminimo lenta, prie sostinės Šv. Rapolo bažnyčios, kur jis dirbo prieš paskiriamas Arkikatedros klebonu, žmonių suaukotomis lėšomis pastatytas riedulys. Išleista daug knygų, sukurtas jį pažinojusių asmenų atsiminimais pagrįstas dokumentinis filmas „Laimingi buvę jo akivaizdoje“.

Net praėjus dešimčiai metų po mirties monsinjoro K. Vasiliausko vardas padeda sutaikyti priešus ir įneša jaukumo į aklavietėje atsiradusį pokalbį. Jis buvo toji uola, ant kurios buvo statoma Žmonių bažnyčia.

Paklaustas, kaip gyvena, monsinjoras atsakydavo: „stengiamės šventai, bet neišeina”. Nevengė valgyti prie bendro stalo su nusidėjėliais ir kaliniais, nes savo gyvenimu galėjo liudyti teisingumą ir rodyti gailestingumą. Buvo ir liko versmė, iš kurios kiekvienas norintis gali atsigerti.

Profesorė Viktorija Daujotytė K. Vasiliauską vadina vaikščiojančia meile ir paskutinės Rytų Europos idealistų kartos atstovu. Gimęs tais pačiais metais su Jonu Pauliumi II, tais pačiais 1946 m. abu įšventinti į kunigus. Baisų laiką ir didžiulius išbandymus patyrusiems dvasininkams būdinga nesuvaidinta užuojauta, mažutėlių, skriaudžiamųjų gynimas.

Gyvenimo universitetai lageryje, kasant anglį, meldžiantis naktį ant gultų ugdė pasipriešinančią blogiui asmenybę. Tremtyje sutikti geriausi draugai, čia sukalbėtos karščiausios maldos. Tremtyje į kraują įaugusi savita rusiška leksika, kurią perėmė iš Fiodoro Dostojevskio knygų. Save jis vadindavo „tiuremščiku“, „prestupniku“. Nemėgo „činovnikų“ (valdininkų) ir besielių, rusiškai vadinamų „bezdušnikų“. F. Dostojevskio knygos „Broliai Karamazovai“ personažas Alioša buvo jo mėgstamiausias. Toks pasirinkimas atskleidžia ir jautrią, purią, visą sugeriančią K. Vasiliausko prigimtį, paveldėtą iš mamos, ir jo meilę spausdintam žodžiui.

Jo draugijoje nusidėjėliai tapdavo geresni. Apie trūkumus jis kalbėjo taip, kad žmogus po pokalbio norėdavo keistis ir tobulėti.

Dažnas iš lagerių sugrįžęs dvasiškis susirgdavo kerštu ir norėdavo suvesti sąskaitas. Monsinjoras tam nepasidavė ir pakluso nuostatai: „atėjau ne teisti pasaulio, bet gelbėti“. Atvira širdimi su visais bendravo, net jeigu juo bandydavo pasinaudoti.

Dvasine šiluma spinduliavęs kunigas, kuris išpažinčių klausydavo nežvilgčiodamas į laikrodį, neklausė, kur dirbi, kiek uždirbi ir už kurią partiją balsuosi. Kiekvienas žmogus jam buvo didelis ir nesuprastas pasaulis, vertas meilės ir pagarbos. Su kiekvienu ieškodavo tai, kas jungia, ne to, kas skiria.

Turbūt nenuostabu, kad paprastumą ir nepiktą humorą skleidęs kunigas buvo mėgstamas ir prezidentų, ir nusikaltėlių, kuriuos lankė kalėjimuose ir per metines šventes, pašnekovas. Jis guodė ir politikus, ir meile nusivylusius jaunus, ir gyvenimo pusiaukelėje prasmių ieškančius žmones. Jis artino Dievą prie žmonių paprastu ir kasdieniu elgesiu, taigi statė Žmonių bažnyčią.
Ko verta istorija, paskatinusi prie sostinės Šv. Rapolo bažnyčios pastatyti riedulį ir atminimo lentą! Atsiminimų knygoje „Širdies neatskiriamasis” Zita Žemaitytė rašė, kai K. Vasiliauskas, atskėlęs iš Varėnos, keletą metų dirbo vikaru Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčioje. Gyveno aukštai, bažnyčios palėpėje įrengtame kambarėlyje su prikabintu balkonėliu. Kartą Monsinjoras skaitė naktį, girdi – kažkas krebžda už lango. Atidaro, o ten – žmogus, įsikibęs į atbrailą, stengiasi įlipti į balkoną. Tikslas aiškus – apiplėšti. Ir ką daro K. Vasiliauskas? Ištiesia vargšui rankas, kad tas nenukristų. Vagis įsikepurnėja pro balkoną, o Monsinjoras greitai jam verda arbatą, duoda šiltus drabužius, nes „svečias” sušalęs ir varganas. Tokių dalykų, kurie atsitiko Vilniuje, Šv. Rapolo bažnyčioje, gal ir niekur pasaulyje nėra buvę.

Arba jo sprendimas 1993 m. vasarį Arkikatedroje surengti pirmojo atkurtos valstybės vadovo Algirdo Mykolo Brazausko inauguraciją? Ne paslaptis, kad tuometinė Katalikų bažnyčios vadovybė, protestuodama prieš kairiųjų lyderio išrinkimą Lietuvos prezidentu, išvyko į Romą. Ką būtų daręs kitas Arkikatedros klebonas? Greičiausiai pasekęs vadovybės pavyzdžiu ir užtrenkęs duris. Elgtis taip skatino prie tautos šventovės susirinkę radikalūs karingai nusiteikę protestuotojai.

Būdamas Arkikatedros klebonu K. Vasiliauskas parodė deramą Bažnyčios pagarbą valstybės vadovui. Vengdamas konflikto K. Vasiliauskas prezidentą atlydėjo prie šoninių Arkikatedros durų, per kurias įėjo ir Lietuvos globėjo švento Kazimiero koplyčioje surengė inauguraciją.

Kai Arkikatedros klebono pareigos buvo patikėtos kitokiam kunigui, į paskutinę kelionę išsiruošusiam Lietuvos vadovui, kaip ir Tautos poetui, durys šventovės buvo užtrenktos.

Profesorei V. Daujotytei K. Vasiliauskas primena Biblijos sėjėją: „Kai sėja grūdą, vienur jis sudygsta, kitur sunyksta. Sėjėjas juk nesirūpina. Ne jo reikalas, ar ten sėkla dygsta, ar ne. Ar ji kris ant akmens, ar į sielą, kur niekada neprasikals. Taip man Monsinjoras – sėjėjo figūra. Kai jis šventina bankus, dalyvauja nežinia kur ir nežinia su kuo. Jeigu sudarytume sąrašą, kur lankėsi Monsinjoras, būtų įspūdingas. Jis nesidomėjo nei vardais, nei pavardėmis. Kiekvieną akimirką buvo pasiruošęs kalbėti su kiekvienu lyg būtų seni pažįstami. Jis sėja ir sėja, ir sėja. Man tas išaiškino jo prigimtį – dosnią ir sėjančią.“

Tas Biblijos sėjėjo vaidmuo lydėjo jį iki paskutinio atodūsio. Iš lovos Raudonojo kryžiaus mirtininkų palatoje jis pabėgdavo tai medžių sodinti, tai ką nors šventinti ar kokiame renginyje dalyvauti. Sakydavo: arba dabar, arba niekad. Profesorė Viktorija Daujotytė yra sakiusi, kad jai neteko sutikti kito tokio žmogaus, kuris taip laisvai, šypsodamasis, su tokiu tikrumu galėjo sakyti: „grožis”, „gražu”, taigi skatino žmones būti „šviesos vaikais“. Monsinjoras stengėsi nepraleisti Rašytojų sąjungos vakarų ir vadino save nesamos Rašytojų parapijos klebonu. Daugelį rašytojų, ypač tų, kurie retai lankė bažnyčią, bet išpažino Dievą, lydėjo kunigą į paskutinę kelionę.

Kunigas K. Vasiliauskas buvo lyderis iš tikro pašaukimo, kuriam nereikia nei valdžios, nei gausių palydų. Vis dažniau kanonų tiesas išpažįstančioje Katalikų bažnyčioje jis buvo balta varna. Toje mažumos grupelėje buvo kardinolas Vincentas Sladkevičius, tėvas Stanislovas, Ričardas Mikutavičius. Visiems jiems būdingas bendras vardiklis – jie kūrė Žmonių bažnyčią.

Sostinėje galėtų atsirasti Kazimiero Vasiliausko gatvė. Juolab, kad jis buvo Vilniaus garbės pilietis. Gulėdamas mirtininkų palatoje rūpinosi, kad prie seniausios sostinės Šv. Mikalojaus bažnyčios įėjimo nebūtų statomi šiukšlių konteineriai.

Ką pasakytų Monsinjoras šiandien? Išklausęs skaudančių ir užgautų širdžių prisimintų vieną mėgstamų poetą, gal Jurgį Baltrušaitį, kurio posmo eilutė „Yra šviesos ir tamsoje“ iškalta ir ant monsinjoro paminklinio akmens Antakalnio kapinėse.

Informacijos šaltinis: www.delfi.lt

Atminimo įamžinimas: 

  • 1994 m. apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu.
  • 1997 m., atkūrus Lietuvai pagražinti draugiją, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas buvo išrinktas jos garbės pirmininku.
  • 2001 m. – Vilniaus miesto garbės pilietis.
  • 2009 m. – tarp 100 Lietuvos asmenybių, per tūkstantmetį labiausiai nusipelniusių Lietuvai, įamžintų Tado Gutausko granitinėje skulptūroje „Vienybės medis”, paminėtas ir Kazimieras Vasiliauskas.
  • 2011 m. vasario 19 d. Kazimierui Vasiliauskui (po mirties) suteiktas Biržų rajono savivaldybės garbės piliečio vardas
Palikite savo mintis

Pranciškus Tamulevičius, kunigas, monsinjoras (1923 – 2006)

Untitled-8jpg61

mons. Pranciškus Tamulevičius

Monsinjoras Pranciškus Tamulevičius gimė 1923 m. sausio 29 d. Kaune. 1929 – 1932 metais mokėsi pradžios mokykloje, o 1933-iaisiais įstojo į Kauno jėzuitų gimnaziją, kurią baigė 1941 m. birželio 21 d. Tais pačiais metais P.Tamulevičius įstojo į Kauno konservatoriją, kurioje mokėsi iki 1943 metų. Jausdamas pašaukimą tapti kunigu 1943 metais savo noru paliko konservatoriją ir įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją.

Kunigų seminarijos rektoriaus išduotoje charakteristikoje prieš priimant šventimus klierikas P. Tamulevičius apibūdinamas, kaip labai geras studentas, tiesa, nedrąsus, tačiau pasižymintis nuoširdumu, darbštumu, mėgstantis aukotis. Iš tiesų šias savo charakterio savybes jis išlaikė iki pat mirties.

1947 m. liepos 9 d., dar iki galo nebaigus viso seminarijos kurso, P.Tamulevičius buvo įšventintas diakonu ir tuojau pat paskirtas Kauno Švč. Trejybės parapijos vikaru. 1947 m. gruodžio 20 d. Kauno Arkikatedros koplyčioje vyskupas Kazimieras Paltarokas diakoną P.Tamulevičių įšventino kunigu.

1948 m. sausio 2 d. kun. P.Tamulevičius buvo paskirtas Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos bažnytinio giedojimo dėstytoju ir choro vadovu. Be šių pareigų, 1948 m. kovo 13 d. buvo paskirtas Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) parapijos vikaru, o 1950 m. birželio 24 d. – tos bažnyčios klebonu. 1953 m. lapkričio 12 d. iš klebono pareigų atleistas, paliekant vien dėstytojo darbą seminarijoje bei vikaro pareigas Kauno Arkikatedroje. Šioje bažnyčioje jis dirbo iki mirties.

Slenkant laikui ir trūkstant dėstytojų seminarijoje, be giedojimo, kun. P. Tamulevičius pradėjo dėstyti ir kitus dalykus: filosofiją, teologiją, graikų ir lotynų kalbas. 1962 m. birželio 6 d. buvo paskirtas seminarijos dvasios tėvu. Šias pareigas ėjo iki 1972 metų ir 1980-1981 metais. 1970 m. sausio 21 d. kun. P. Tamulevičiui suteiktas docento vardas.

1991 m. gegužės 22 d. popiežius Jonas Paulius II kun. P. Tamulevičių paskyrė savo kapelionu (monsinjoru).

1992 metais mons. P. Tamulevičius, šalia kitų pareigų, pradėjo dėstyti dar ir Kauno aukštesniojoje neakivaizdinėje katechetų mokykloje, o 1993 metais buvo paskirtas Kauno kunigų seminarijos rektoriumi. Nuo 1994 metų rudens pradėjo dėstyti ir Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultete. Tais pačiais metais jam buvo suteiktas teologijos licenciato laipsnis, o 1995 m. gruodžio 14 d. mons. P. Tamulevičius tapo teologijos daktaru. 1996 metais, silpnėjant sveikatai, buvo atleistas iš kunigų seminarijos rektoriaus pareigų, tačiau ir toliau dėstė seminarijoje bei universitete, visą laiką buvo kunigų seminarijos nuodėmklausiu. Taip pat labai uoliai tarnavo ir tikintiesiems Arkikatedroje, ypač daug laiko skirdamas išpažintims klausyti. Net ir tada, kai jėgos visiškai nusilpo, dar stengdavosi bent trumpam nueiti į klausyklą, kad galėtų patarnauti žmonėms. Labai gerai išmanė liturgiją, rūpinosi, kad visos apeigos būtų atliekamos kuo tiksliau. Visus žavėjo monsinjoro pamaldumas ir paprastumas, su kuriuo jis atliko savo pareigas ir sudėjo savo gyvenimo auką į Viešpaties rankas. Savo pavyzdingu kunigišku gyvenimu jis skatino ir kitus kunigus ištikimai laikytis savojo pašaukimo.

Aprūpintas Ligonių sakramentu, liepos 4 dienos vakare iškeliavo pas Viešpatį.

Šv. Mišioms Arkikatedroje Bazilikoje liepos 7 dieną bei laidotuvių apeigoms vadovavo Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, koncelebravo arkivyskupo augziliaras vyskupas Jonas Ivanauskas, Kaišiadorių vyskupas Juozapas Matulaitis, Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, vyskupai emeritai Romualdas Krikščiūnas ir Juozas Preikšas, šimtas vienuolika kunigų iš visos Lietuvos. Pamaldų pradžioje egzekvijas skaitė prel. doc. dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas, OFS, ir prel. Vytautas Gustaitis, o mons. Adolfas Grušas perskaitė apaštališkojo nuncijaus arkivyskupo Peterio Stephano Zurbriggeno laišką, kuriame jis pareiškė užuojautą arkivyskupijos ganytojams bei vienybę maldoje už šviesaus atminimo mons. P. Tamulevičių.

Prie kapo duobės atsisveikinimo žodį tarė vysk. J. Ivanauskas, pavadinęs velionį mons. P. Tamulevičių „Dievo žmogumi, tėvu, mokytoju, dvasios vadu“, gyvai liudijusiu pagrindinį Dekalogo įsakymą – Dievo ir artimo meilę. Pasak vyskupo, šios laidotuvės yra istorinės, atskleidžiančios, koks brangus daugeliui buvo tėvelis Pranciškus, o tai, kad į paskutiniąją kelionę jį palydėti susirinko tiek daug kunigų iš visos Lietuvos – tai aiškiai paliudija. Kunigų vardu kalbėjęs prel. doc. dr. V.S.Vaičiūnas, OFS, pabrėžė, jog mons. P. Tamulevičius „Kristaus pavyzdį įkūnijo savo gyvenime, liudijo, kad viskas jame vyksta Dievo valia“.

 Mons. P. Tamulevičius palaidotas liepos 7 dieną Kauno Arkikatedros šventoriuje.

Palikite savo mintis