Pranciškus Budrys (1882-1937), katalikų dvasininkas, kankinys, Dievo tarnas

Будрис_ФранцискPranciškus Budrys (1882 m. spalio 14 d. Rupeikiuose, Meškuičių parapijoje, Rusijos imperija – 1937 m. gruodžio 16 d. Ufoje, TSRS) – katalikų dvasininkas, kankinys, Dievo tarnas.

Gimė 1882 m. spalio 14 d. Rupeikiuose. 1907 m. baigė Peterburgo dvasinė akademiją. 19071909 m. kunigavo Irkutske. 1909 m. perkeltas į Tiumenę, kur skaitė pamokslus čia gyvenantiems lietuvių, lenkų kilmės katalikams, dėstė tikybą vietos mokykloje. 19191921 m. dirbo dekanu Permėje. Nuo 1921 m. skaitė pamokslus Čeliabinske, Kirove, Jekaterinburge, Tobolske, Zlatouste, Kurgane, Samaroje ir Kazanėje. 1930 m. uždarius visas katalikų bažnyčias, pamokslavo privačiuose butuose. 19341937 m. buvo vienintelis katalikų kunigas patarnaujantis tikintiesiems tarp Voglos ir Obės upių. 1937 m. birželio 17 d. suimtas apkaltinus šnipinėjimu, tardymo metu buvo kankinamas, 1937 m. lapkričio 11 d. nuteistas mirties bausme ir 1937 m. gruodžio 16 d. Ufoje sušaudytas, kartu su 168 katalikais. 1958 m. sausio 14 m. pripažintas nekaltu, 2003 m. gegužės 31 d. Romoje pradėtas Beatifikacijos bylos procesas ir paskelbtas Dievo Tarnu. Beatifikacijos bylos postulatoriumi paskirtas kun. Aleksejus Janduševas-Rumjancevas.

Palikite savo mintis

Ignacas Štachas, kunigas, blaivybės apaštalas (1796 – 1854)

Dievo Tarnas kun. Ignacas Stachas

1796 m. Varniuose gimęs, 1854 m. spalio 28 d. Šiauliuose palaidotas kunigas Dievo Tarnas Ignacas Štachas – pirmasis Blaivybės apaštalas Lietuvoje. 

Baigęs mokslus Varnių kunigų seminarijoje, kurį laiką buvo Varnių katedros vikaru, vėliau Žemaičių vyskupijos kancleriu. Pasižymėjo stropumu, gerai sutvarkė vyskupijos archyvus. Sumaniam ir energingam kunigui paskyrimas į Šiaulius buvo garbingas, nes vėliau Šiauliuose apsilankęs vyskupas Motiejus Valančius „Žemaičių vyskupystėje“ rašė, kad Šiaulių žmonės myli kunigus, o Šiaulių bažnyčią verta būti katedra.

Klebonas I. Štachas remontavo bažnyčią, tvarkė jos aplinką – 1848 metais šventoriuje pasodino pirmuosius dar tebeaugančius kaštonus, rūpinosi visais kitais reikalais  ir negalėjo taikstytis su neregėtai išplitusiu girtavimu.

Inteligentas, istorikas, švietėjas kun. Ignacas Štachas į blaivybę pastūmėjo ir vyskupą Motiejų Valančių, nors kai kurie autoriai to nepripažįsta.

Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebono, blaivybės pradininko kunigo I. Štacho laikotarpiu Lietuvoje sparčiai plito girtavimas, dvarininkai steigė smukles, karčiamas, valstiečiai buvo priversti pirkti degtinę. Jam tikriausiai buvo žinoma apie airių blaivybės kampaniją, kurią 1838 m. pradėjo airių kapucinas Teobaldas Metju. Tai Ignacą Štachą, kartu su Šiaulėnų parapijos klebonu Augustinu Kybartu (1795-1860 m.) paskatino steigti blaivybės brolijas. I. Štachas su bendraminčiais apie 1846 m. pradėjo registruoti parapijiečius, norinčius tapti blaivininkais ir įkūrė Blaivybės broliją. Veikla buvo vaisinga – per dešimtmetį Šiauliuose žymiai sumažėjo parduotuvių, prekiaujančiu alkoholiu. Šį I. Štacho pradėtą darbą toliau tęsė Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, 1858 m. paskelbęs savo garsųjį laišką ir pakvietęs visus į tautos išblaivinimo sąjūdį.

kun. Štacho paminklo užrašas

Blaivybės skleidėjo kun. Ignaco Štacho paminklo ant kapo užrašas Šiaulių senosiose kapinėse

Kunigas Ignacas Štachas buvo ne tik iškili, bet ir žmonių pagarbos bei meilės nusipelniusi asmenybė. Nors prabėgo pusantro šimtmečio nuo jo apaštalavimo laikų, neišdilo jo šviesus atminimas. Kapas tvarkingai prižiūrimas, kažkas vis pamerkia gėlių, uždega žvakelę. Yra išlikę pasakojimai, kad prie kunigo I. Štacho kapo pasimeldus už jo sielą, žmonės susilaukdavo įvairių malonių, išsipildo visi norai ir troškimai. Anksčiau prieš egzaminus čia lankydavosi gimnazistai ir studentai, keliais apie jo kapą eidavo įvairių skausmų ir nevilčių kankinami žmonės, ar paklydėliai, norintys sugrįžti į doros kelią. Legenda pasakoja, kad apie 1908 m. vienai moteriškei prisisapnavęs klebonas I. Štachas ir pataręs ant jo kapo uždegti tris žvakes, paskui jį apeiti keliais. Tai padės iš alkoholizmo liūno išbristi jos vyrui. Moteris padarė viską, kaip buvo liepta sapne ir stebuklas įvyko. Vyras nustojo gerti ir tapo pavyzdingu šeimos tėvu. Sakoma, jog ne vienas prie kapo yra išsimeldęs ypatingų malonių ir dvasios ramybės. Ar visiems prašantiems pagelbėjo kunigas I. Štachas niekas netyrinėjo, jokiuose šaltiniuose tai neužregistruota, bet ir be tyrinėjimų aišku – tikėjimas, viltis padeda visiems.

Informacijos šaltinis: Šiaulių vyskupija, 1997-2007 / [sudarytoja ir redaktorė Laimutė Zimkienė]. Šiauliai: Šiaulių vyskupijos kurija, 2007. P. 17.

Palikite savo mintis

Barbora Žagarietė, mergelė (1628-1648)

Dievo Tarnaitė Barbora Žagarietė

Remiantis istoriniais tyrimais, Barbora Žagarietė gimė XVI amžiaus antroje pusėje, pasižymėjo herojiškomis krikščioniškomis dorybėmis, mirė išsaugodama meilę Dievui ir artimui. Jos vardu pavadintas kalnelis, ant kurio stovi Senosios Žagarės bažnyčia.

Barboros Žagarietės istoriškumas

Remiantis istoriniais tyrimais, Barbora Žagarietė gimė XVI amžiaus antroje pusėje, pasižymėjo herojiškomis krikščioniškomis dorybėmis, mirė išsaugodama meilę Dievui ir artimui. Jos vardu pavadintas kalnelis, ant kurio stovi Senosios Žagarės bažnyčia.

Turimomis žiniomis, pirmasis apie Žagarės Mergelės tapatybę 1755 m. savo pranešime Šv. Sostui užsiminė Žemaičių vyskupas Antanas Tiškevičius. Jis rašė: „Manau esant verta paminėti vienos Dievui brangios mergelės palaikus, labai išgarsėjusius dėl daugybės stebuklų. Tarp gyvųjų nebėra nė vieno, kuriam būtų žinomas šios mergelės vardas ar kilmė, tik kai kuriems asmenims sapne pasirodžiusi ji pati pasivadino Barbora.“

Pasak iš lūpų į lūpas perduodamo pasakojimo, praėjus vos keleriems metams po Barboros mirties, vienas ypatingas įvykis davė pradžią jos, kaip tarpininkės ir užtarėjos pas Dievą, kultui. Tai susiję su švedų įsiveržimu į Lietuvą (XVII a. pr.): užpuolikai apiplėšė ir sudegino Senosios Žagarės bažnyčią ir jos kriptoje buvusius mirusiųjų palaikus, bet po gaisro pelenuose rastas Barboros kūnas buvo nesudegęs, tik pajuodęs.

Neabejodamas šio nepaprasto įvykio tikrumu, anksčiau minėtame pranešime Šv. Sostui  vyskupas Antanas Tiškevičius tęsė: „ … mirusiųjų pelenuose skendėjęs, šėlstančio laužo ugnies nepaliestas, neapdegus jokiai daliai, nė plaukams, nenukentėjęs skaisčiosios mergelės kūnas buvęs išimtas iš pelenų ir vėl pagarbiai paguldytas į karstą kaip tikras Dievo galybės ir jos nuopelnų liudijimas. Dar ir dabar jis tebėra nesugedęs, vien tik pajuodavęs.“ Tame pačiame dokumente Žemaičių vyskupas, prieš pradėdamas aprašyti aštuonis 1735–1748 metais Barboros užtarimu įvykusius stebuklus, pažymi: „Daugybė nelaimėlių, nepagydomų ligų prislėgtųjų prie mergelės karsto ieško priebėgos ir tuojau pat patiria pagalbą. Pasakojimas be galo išsiplėstų, jei pašalintas visų negales bent prabėgomis paliesčiau…“

Barboros Žagarietės gerbimo draudimai

1711 m. perkėlus Barboros palaikus į atstatytos Senosios Žagarės bažnyčios kriptą, prasidėjo viešas, kelis šimtmečius ir iki mūsų dienų tebesitęsiantis pamaldumas į Žagarės Mergelę, tikint, kad ji yra šventa.

1878 m., Lietuvai kenčiant carinės Rusijos priespaudą, Senosios Žagarės bažnyčios kriptoje esantys Barboros palaikai carinės valdžios įsakymu buvo užmūryti. Tačiau pastangos tokiu būdu susilpninti tikinčiųjų pasitikėjimą Dievu, užtariant Barborai, nebuvo vaisingos. Atvirkščiai, kai po 19 metų, remontuojant bažnyčią, Mergelės kūnas vėl buvo rastas sveikas, – pamaldumas Barborai dar labiau sustiprėjo ir  suaktyvėjo.

Barboros Žagarietės palaikų istorija

Barboros Žagarietės palaikai ilsėjosi įstiklintame karste bažnyčios rūsyje, po didžiuoju altoriumi. 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, puolimas prieš Barboros Žagarietės fenomeną nesiliovė. Ypač jis buvo jaučiamas 1957–1963 metais. 1963 m., okupacinės valdžios nurodymu uždarius bažnyčią, Barboros palaikai buvo nežinia kur išvežti. Dabar Mergelę primena tik toje pačioje bažnyčios kriptoje pastatytas simbolinis karstas ir ant kriptos durų esanti atminimo lentelė.

Siekiant kuo labiau įsigilinti į Barboros Žagarietės gyvenimą, toliau tęsiamos dokumentų paieškos archyvuose, atliekamos apklausos, registruojami nauji liudytojų parodymai. Pastarojo meto kasinėjimai, siekiant surasti galimą Barboros palaidojimo vietą, nedavė jokių rezultatų. 

Barboros Žagarietės stebuklų registracijos knyga

Praėjus 100 metų po pirmojo oficialaus Barboros paminėjimo XVIII a. viduryje, vyskupas Motiejus Valančius 1860 m. sausio 7 d. įpareigojo Senosios Žagarės bažnyčios kleboną S. Limaževičių registruoti Barboros užtarimu įvyksiančius stebuklus ar kitas gautas Dievo malones. Taip buvo pradėta vadinamoji Barboros Žagarietės stebuklų registracijos knyga, kurioje iki 1940 m. gruodžio 14 d. buvo  užrašyti 97 atvejai, bet nė vienas įvykis nebuvo kanoniškai ištirtas. Sovietmečiu kurį laiką manyta, kad Barboros Žagarietės stebuklų registracijos knyga dingo. Lietuvai 1990 m. atkūrus nepriklausomybę, Žagarės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas Boleslovas Babrauskas SJ pradėjo šios knygos paieškas ir 1994 m. ją atrado.

Šią neįkainojamos vertės stebuklų registracijos knygą išsaugojo kun. Pranciškus Ščepavičius, anuo sunkiu Lietuvos Bažnyčiai metu ėjęs  Senosios Žagarės bažnyčios klebono pareigas. Toji knyga, be jokių abejonių, geriausiai liudija stebukladarės Barboros šventumo garsą – fama sanctitatis, kuris, nepaisant įvairių politinių permainų ir okupacinių režimų, niekada nebuvo nutrūkęs.

Beatifikacijos – kanonizacijos bylos procesas

2005 m. gegužės 13 d. Šv. Sostas, atsakydamas į Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio 2004 m. lapkričio 11 d. prašymą Nr. 0376/04 pradėti Barboros Žagarietės beatifikacijos – kanonizacijos bylos procesą, informavo, kad, remiantis Šventųjų skelbimo kongregacijos 1983 m. vasario 7 d. aprobuotomis normomis, skirtomis šventųjų bylų tyrimą atliekantiems vyskupams, nėra kliūčių pradėti šį procesą.

Remdamasis aukščiau minėtu leidimu ir atsižvelgdamas į Šiaulių vyskupijos tikinčiųjų prašymą, vyskupas Eugenijus Bartulis 2005 m. rugsėjo 24 d. iškilmingai pradėjo Barboros Žagarietės beatifikacijos – kanonizacijos bylos procesą.

Bylai vesti paskirti šie tribunolo nariai: postulatorius – kun., teol. mgr. Marius Dyglys, teisingumo delegatas – kun., teol. lic. Egidijus Venckus, teisingumo gynėjas – kun., teol. lic. Saulius Paliūnas, notaras – kun., teol. lic. Tomas Kedušis.

Atminimo įamžinimas

  • 1979 m. Taujėnų Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčioje kun. Jono Voverio rūpesčiu nutapytas Barboros Žagarietės atvaizdas, kuriame Barbora vaizduojama stilizuotais tautiniais drabužiais.
  • 1988 m. Antanas Kmieliauskas Šiluvos koplyčioje nutapė paveikslą „Marija ir Lietuva“, kuriame vaizduojama Marija su Lietuvos istorinėmis asmenybėmis. Tarp jų viena klūpinti figūra, vilkinti tautinius drabužius, vaizduoja Barborą Žagarietę.
  • 1994 m. rugsėjo 24 d. Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ atšventino sovietmečiu nusavintą Senosios Žagarės bažnyčią, kurioje iš pradžių buvo įrengtas grūdų sandėlis, vėliau Šiaulių „Aušros“ muziejaus filialas kaimo buities reikmenims laikyti. Buvo sutvarkyta bažnyčios kripta ir joje atkurtas simbolinis Barboros Žagarietės karstas.
  • 2005 m. rugsėjo 24 d. 276-ių Žagarės gyventojų prašymu Šiaulių vyskupijoje pradėta Barboros beatifikacijos byla.
  • Alfonsas Lažinskas, būdamas dėkingas Dievo tarnaitei Barborai Žagarietei už sesers Sofijos išgydymą, 2006 m. Senosios Žagarės bažnyčios šventoriuje pastatė ąžuolinį koplystulpį (autorius – Rimantas Zinkevičius), kurį Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis pašventino 2006 m. rugpjūčio 6 d.
  • 20062008 m. Žiemgalos krašte vyko Dievo tarnaitės Barboros Žagarietės beatifikacijos bylai skirtos ekspedicijos.
  • 2007 m. Žagariečių rūpesčiu išleista speciali kompaktinė plokštelė su šiai mergelei skirtomis giesmėmis, kurias įrašė „Marijos radijas“. Projekto autorius – Joniškio meno mokyklos Žagarės filialo folklorinis ansamblis. Vadovė Irena Stripinienė.
  • 2007 m. birželio 20 d. Šiaulių vyskupijos dešimtmečiui skirtame renginyje, vykusiame Joniškyje, dvasininkai prisiminė Barborą Žagarietę, kuri galbūt taps pirmąją Lietuvos palaimintąja. Apie Barborą Žagarietę pasakojama ir specialiai vyskupijos dešimtmečiui sukurtame filme. Savo vadovaujamą teritoriją pristatęs Joniškio dekanas Eduardas Semaška pasakojo, kad Joniškio dekanato dvasiniu centru dabar tampa Žagarė, kurioje XVII amžiuje gyveno Barbora, vietinių vadinama tiesiog Barbora Žagariete. Jos gerus darbus žmonės prisimena iki šiol, perduodami iš kartos į kartą.
  • 2007 m. rugsėjo 30 d. Europos kultūros paveldo dienoms paminėti Joniškio istorijos ir kultūros muziejus, rajono savivaldybės Kraštotyros skyrius ir Kultūros centras Joniškio krašto piligrimystės tema suorganizavo konferenciją, kurioje ypač daug dėmesio buvo skirta Barborai Žagarietei.
  • 2009 m. gegužės 12–15 dienomis Lvovo religijų istorijos muziejus, pasitelkdamas kitas institucijas, suorganizavo XIX tarptautinę mokslinę konferenciją Religijų istorija Ukrainoje, kurioje nagrinėtos aktualios mokslo ir religijos temos. Dr. Aldona Vasiliauskienė perskaitė pranešimą „Barbora Žagarietė – liaudies pamaldumo išskirtinio reiškinio atspindys žiniasklaidoje (1990–2009)“. Šio pranešimu pagrindu buvo parengtas straipsnis, kuris buvo išspausdintas moksliniame leidinyje.
  • 2012 m. Rugsėjo 15 d. Žagarėje vyko renginiai, skirti Europos paveldo dienoms paminėti. Žagarės parapijos klebonas kunigas Marius Dyglys perskaitė istorinį pranešimą apie Dievo tarnaitę Barborą Žagarietę, vadovaujantis istoriniais dokumentais pristatė atkurtą Dievo tarnaitės Barboros Žagarietės atvaizdą.
  • 2013 m. liepos 5 d. Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio pritarimu Nr. 0107/2013, gegužės 25-oji diena Žagarės parapijoje paskirta Dievo Tarnaitės Barboros Žagarietės minėjimui.
  • 2014 m. vasario 23 – 26 d. Dievo Tarnaitės Barboros Žagarietės maldos grupė keliavo į Šventąją Žemę. Kelionės metu buvo meldžiamasi, kad Dievo Tarnaitė būtų paskelbta palaimintąja.
  • 2015 m. gegužės 5 d. – spalio 16 d. grupė Lietuvos piligrimų keliavo pėsčiomis su kryžiumi iš Žagarės į Santjago de Kompostelą, prašydami Dievo gailestingumo sau bei visam pasauliui.

Mokslo darbai

· Paulauskas A., Nepaskelbta lietuvių tautos šventoji, [religijos mokslų bakalauro darbas, vad. dr. kan. A. Kajackas]. Kauno tarpdiecezinė kunigų seminarija, Teologijos fakultetas. Kaunas, 1993. 36 p.

· Matulytė E., Barboros Žagarietės šventumo opinija ir garbinimas Žiemgaloje, [Religijos mokslų bakalauro darbas, vad. dr. A. Motuzas]. šv. Antano religijos studijų institutas. Kretinga, 1998. 37 p.

· Karoblytė E., Barboros Žagarietės užtarimu patirtos Dievo malonės, [Religijos mokslų bakalauro darbas, vad. dr. A. Motuzas]. šv. Antano religijos studijų institutas. Kretinga, 2001. 33 p.

· Stupelytė J., Dievo tarnaitės Barboros Žagarietės šventumo garsas Lietuvoje: tradicijos ir dabartis, [magistro darbas, vad. dr. A. Motuzas]. Vilniaus pedagoginis universitetas, Istorijos fakultetas, Katalikų tikybos katedra. Vilnius, 2007. 72 p.

· Dyglys M., Dievas Tarnaitės Barboros Žagarietės gerbimo istorija Žiemgaloje, [magistro darbas, vad. vysk. dr. Jonas Boruta SJ]. Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarija. Telšiai, 2008. 65 p.

           

Šaltiniai

· Archivum Secretum Apostol. Vaticanum, Congr. Concilio, Lib. litt. visit., (1752–1758), fol. 299 r-301 r. Relat. Dioec. 713, An. 1755 D. no Antonio Tiskevicius, Dioecesis Samogitiae, a. Vol. 64, fol. 220.

· Žemaičių vyskupo Antano Tiškevičiaus reliacija popiežiui Benediktui XIV 1755 m., – Relationes status diocesium in Magno Ducatu Lituania“ (Vol I. Dioceses Vilnensis et Samogitiae: Roma. Lietuvių katalikų mokslo akademija, 1971. P. 366–368, Serija: Fontes historiae Lituaniae). Šiuo dokumentu domėjosi, jį suredagavo ir 1971 m. išspausdino Romos Grigaliaus universitete dirbęs profesorius Paulius Rabikauskas SJ.

· Barboros Žagarietės užtarimu įvykusių stebuklų registracijos knyga, pradėta registruoti vyskupo M. Valančiaus įsakymu 1860 m. sausio 7 d. ir baigta registruoti 1940 m. gruodžio 14 d. (DTBŽ archyvas).

· 1876 m. liepos mėn. 9 d. Kauno vicegubernatoriaus Ryžkovo raštas Žemaičių vyskupui Aleksandrui Beresnevičiui. – LVIA. F.1671. Ap. 4. B.500. L.6, 6v., 7.

· Lietuvos Komunistų partijos Joniškio r. komiteto nutarimas Nr. 129-s, 1962.04.2. – LCVA. F. R-181. Ap. 3. B. 64. L. 147.

· Sovietinės Lietuvos TSR Ministrų tarybos nutarimas Nr. 172-s, 1963.03.19. – LCVA. F. R-181. Ap. 1 B. 142. L. 78.

· Juozas Markulis. Teismo medicinos tarnybos raida Lietuvoje (1795–1965). Medicinos mokslų daktaro disertacija. Vilniaus Valstybinis V. Kapsuko universitetas. Vilnius: 1966, psl. 323–334.

· Congregazione delle Cause Dei Santi, Prot. Nr. 2644 – 1 / 04, Romae, die 13 Maii A.D. 2005, Iosephus Card. Saraiva Martins, Praefectus, +Eduardus Nowak, Archiepiscopus tit. Lunensis a Secretis.

             MALDA PRAŠANT DIEVO TARNAITĖS BARBOROS ŽAGARIETĖS PALAIKŲ ATSIRADIMO

           VIEŠPATIE, Tu neleidai Mergelės Barboros kūnui sugesti, kad liudytum jame buvusią Tau patinkančią jos stiprią, mylinčią DIEVĄ ir žmones, dvasią. Tu leidai prie jos palaikų vykti nuostabiems pagijimams, tuo būdu stiprindamas tikėjimą. Leisk, VIEŠPATIE, jei tokia Tavo valia, kad tie palaikai, kurie išliko nepaliesti naikinančios ugnies ir nesudūlėjo užmūryti kriptoje, būtų sugrąžinti prieglobstin tos bažnyčios, kurioje buvo šimtus metų. Tegul jos užtarimas, VIEŠPATIE, ir toliau lydi visus, kurie maldaus jos pagalbos savo varguose ir negalėse. Amen.

            (Kun. Stasys Yla, maldynas „TIKIU DIEVĄ“, Čikaga, 1964-03-13)

            MALDA PRAŠANT DIEVO TARNAITEI BARBORAI ŽAGARIETEI ALTORIŲ GARBĖS

         Mus mylintis DIEVE, nuoširdžiai meldžiame, kad jauna mirusi Dievo Tarnaitė Barbora Žagarietė, gilaus tikėjimo įkvėpta uoliai globojusi vargšus ir keturis šimtus metų garsėjanti stebuklais bei gausiomis malonėmis, būtų Bažnyčios paskelbta palaimintąja. Jos užtarimu gautos malonės teskatina visus, ypač jaunus krikščionis, susiduriančius su šiandienos pasaulio išmėginimais, ugdyti savyje tvirtą tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

V. Dievo Tarnaite Barbora Žagariete,
R. Melski už mus!

TĖVE MŪSŲ, kuris esi danguje! Teesie šventas Tavo vardas, teateinie Tavo karalystė, teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.
SVEIKA, MARIJA, malonės pilnoji! Viešpats su Tavimi. Tu pagirta tarp moterų, ir pagirtas Tavo Sūnus Jėzus. Šventoji Marija, Dievo Motina, melsk už mus, nusidėjėlius, dabar ir mūsų mirties valandą. Amen.
GARBĖ DIEVUI – Tėvui ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai. Kaip buvo pradžioje, dabar ir visados, ir per amžius. Amen.

 

 

Apie gautąsias iš VIEŠPATIES malones DIEVO tarnaitės Barboros Žagarietės užtarimu prašome pranešti raštu šiuo adresu:

DTBŽbb, Šiaulių vyskupijos kurija

Tilžės g. 186,  LT-76296 Šiauliai, LIETUVA

arba elektroniniu paštu:

barbora.zagariete@gmail.com

Dėkojame Jums ir prašome, kad pranešdami liudijimus nurodytu adresu, taip pat parašytumėte savo tikslius kontaktinius duomenis.

 PASTABA

Radus naujų žinių apie Dievo Tarnaitės Barboros Žagarietės gyvenimą, šis tekstas bus tikslinamas.

 

NUORODOS

http://www.barbora-zagariete.lt/

https://lt.wikipedia.org/wiki/Barbora_%C5%BDagariet%C4%97

http://siauliuvyskupija.lt/apie-vyskupija-2/iskilios-asmenybes/

 

 

Palikite savo mintis

Adelė Dirsytė, pasaulietė, mokytoja, ateitininkė, tremtinė (1909-1955)

b965fd87d04d0ac7cec8452a4f17107f0490969f

Dievo Tarnaitė Adelė Dirsytė

Katalikė pasaulietė, mokytoja ateitininkė, tremtinė, pasaulyje žinomos Sibiro kalinių maldaknygės „Marija, gelbėk mus“ autorė Adelė Dirsytė gimė 1909 m. balandžio 15 d. Kėdainių apskrityje, Šėtos parapijoje, Promislavo vienkiemyje, ūkininkų Agotos Ragaišytės ir Antano Dirsės šeimoje.

Tėvas, būdamas labai darbštus, – mat susitaupęs pinigų nusipirko 30 ha ūkį ir įsikūrė Promislavo vienkiemyje, – prie darbo spaudė visus šešis vaikus: tris sūnus ir tris dukteris. Tačiau tris vaikus sugebėjo išmokslinti.

Šėtoje gyveno Antano Dirsės sesuo Mariukė, tad Adelė galėjo pas ją gyventi ir mokytis Šėtos progimnazijoje (nuo Šėtos iki Promislavo – 8 km). Čia ją mokė žymūs žmonės: poetas kunigas Jurgis Tilvytis (vienas Šėtos progimnazijos steigėjų), vikaras kun. Feliksas Kapočius (būsimasis Kauno Prisikėlimo bažnyčios statytojas), direktorius Jonas Misiūnas, mokytojai Uršulė Braškaitė, Stasys Jauniškis, Jonas Miežlaiškis, Jadvyga Tilvitytė, Jadvyga Sventeckienė, Paulina Zajauskaitė ir kt. Tuometinių moksleivių nuotaikas atspindi Adelės klasės draugės Agnietės Stašaitytės įrašai dienoraštyje.

Prieš trejetą metų išleistoje knygoje „Puslapiai iš dienoraščio“ ji rašė: „Tuo laiku jau pradėjome svarstyti apie tolesnį gyvenimo kelią. Šventadienių popiečiais su drauge, kuri gyveno kitame kaime, vaikščiodavome po tėviškės parapijos kapines, kalbėdavom, svajodavom, svarstydavom, kurdavom ateities planus, kaip gyventi ir kur, kad gyvenimas būtų prasmingesnis, naudingas kitiems ir pačios būtume geresnės. Kai tik būdavo galimybės, visada eidavom į bažnyčią“.

Baigusi Šėtos progimnaziją, 1924-1928 metais A.Dirsytė mokėsi Kėdainių gimnazijoje. Čia ją mokė žinomas matematikas Kėdainių gimnazijos direktorius G. Seliava, jau garsėjantis poezija ir apsakymais rašytojas Juozas Paukštelis, mokytojai J. Bliūmas, A. Karazytė, B. Valasčiūtė, K. Vaškevičius ir kt. Adelė domėjosi, ir jai gerai sekėsi, filosofijos propedeutika, istorija ir visuomenės mokslas. Jau gimnazijoje ji mokėsi trijų užsienio kalbų: vokiečių, anglų ir lotynų.

Baigusi Kėdainių gimnaziją, A.Dirsytė 1928 metais įstojo į Lietuvos universitetą, studijavo Teologijos-filosofijos fakultete germanistiką, lituanistiką ir pedagogiką bei psichologiją. Universitete ji klausė žymių profesorių paskaitų. Studijuodama universitete, įsitraukė į birutiečių veiklą.

Dar jaunystėje išryškėjo Adelės pedagoginis talentas. Savo artimuosius ji mokė žaidimų, vaidybos, gražaus elgesio. Nepaklususius pabardavo ir nubausdavo. Skaitydavo paskaitas, dalyvavo ateitininkų veikloje, į kurią įsitraukė dar mokydamasi gimnazijoje. Tarp jaunimo turėjo autoritetą: ja visi tikėjo ir pasitikėjo, klausė, mylėjo ir gerbė. Studijuodama per atostogas tėviškėje rengdavo Kalėdų bei Velykų vaidinimus, aiškindavo giminaičiams Lietuvos istoriją…

1932 metais A.Dirsytė išėjo iš universiteto, bet tik 1940 m. birželio 4 d. gavo VDU baigimo diplomą.

Išėjusi iš universiteto, Adelė toliau aktyviai dalyvavo ateitininkų veikloje. Skaitė paskaitas katalikiškų organizacijų renginiuose, priklausė Lietuvių katalikių moterų centro valdybai, vadovavo „Caritas“ draugijai, rūpinosi našlaičių ir vargšų šalpa. Jos straipsnių ir religinės poezijos galima rasti to meto katalikiškoje spaudoje: „Vaidilutėje“, „Moteryje“ ir kt. Čia ji kvietė jaunuoles ir jaunuolius pamiršti asmeninę naudą ir aukotis dėl svarbių idealų. Mokė, kaip tinkamai organizuoti renginį, aiškino, jog organizatoriaus gebėjimas pasireiškia ne tuo, kad jis vienas viską dirba, o tuo, kad sugeba tinkamai paskirstyti darbus ir juos pavesti atsakingiems žmonėms, moka jų darbą subtiliai kontroliuoti.

Prasidėjus sovietinei okupacijai, Adelė dirbo mokytoja mergaičių gimnazijoje Vilniuje.

Vokiečių okupacijos metais (1942-1944 m.) amatų mokykloje A.Dirsytė dėstė vokiečių kalbą, buvo 20 mergaičių klasės auklėtoja. Mergaitės buvo ruošiamos siuvėjomis. Auklėtinės prisimena, kad mokytojai labiausiai rūpėjo dvasinis mergaičių brendimas. Adelė siekė joms išaiškinti subtilybes, kad jos mylėtų tėvynę ir būtų patriotės. Kartu su kun. Alfonsu Lipniūnu Adelė organizavo šalpą ir jos dalijimą vargstantiems.

Nuo 1944 metų rudens A. Dirsytė pradėjo dirbti Vilniaus S. Nėries mergaičių vidurinėje mokykloje. Čia ji visiems, esantiems šalia, dalijo ne tik savo žinias, bet ir širdies turtus. Buvusi auklėtinė Marija Kibirkštienė prisimena, kad auklėtoja sunkiomis ekonominėmis sąlygomis savo auklėtinėms padovanojo po erškėtrožę. Kita auklėtinė pasakojo, kad mokytoja, rūpindamasi mergaičių dvasiniu brendimu, eidavo kartu su jomis į Šv. Kazimiero, Šv. Rapolo ir Šv. Teresės bažnyčias. Adelė taip pat įtaigiai skaitė šv. Teresėlės gyvenimo aprašymą, Marijos Pečkauskaitės raštus. Jai rūpėjo mergaičių dora ir išsilavinimas, tad aiškino įvairias subtilybes, siekė, kad mergaitės augtų tikros tėvynės patriotės.Tačiau sovietinei valdžiai didžiausi priešai buvo tie, kurie rūpinosi jaunimo dvasingumu.

Vilniuje, kur Trakų gatvės 11-ame name gyveno A. Dirsytė, rinkdavosi bendraminčiai. Domas Akstinas rašo, kad ten „gyveno mokytojas Česlovas Mačys, generolo K. Ladigos žmona Stefanija Ladigienė, neapsakomai geros širdies sena skalbėja ir kasdienių reikalų šeimininkė, visų vadinama teta, – Agnietė Stašaitytė, Adelės sesers Kotrynos sūnus Stupantų saugumo rankos pasiekė ir „Užpečkio“ bendraminčius“.

 Adelė Dirsytė – tikėjimo ir vilties šviesulys Sibiro gulaguose

 A. Dirsytė, kaltinama tėvynės išdavimu, 1947 m. paskutinį kartą atsisveikina su savo tėvyne, į kurią jau daugiau nebesugrįš. Čia amžinojo įšalo žemėje, Sibiro platybėse, prasideda jos kančios, aukos ir misijų kelias. Kaip ji pati rašo: Keista, atrodo, kad iki šiol tikrai nieko nemokėjau mylėti, tarsi kitoj šviesoj būtų Šv. Rašto mintys, kitaip žiūrėčiau į savą žmogų, į šeimas… Tiek daug švento mūsų krašte yra. Be šios vietos negalima to pajusti.

 Aštuoneri tremties metai, prasidėję Vorkutoje, tęsiasi Užpoliarėje, Ozerlage, Kolymoje…

 Čia, kur žmonės tėra tik darbo jėga tiesti geležinkelius per Uralą ir Abezę, statyti tiltus, kirsti medžius, čia yra be galo lengva palūžti, nužmogėti, pamiršti savo orumą.

 Mokytoja Adelė čia tampa vilties šviesuliu, ugdo susibūrusių mergaičių vidinį pasaulį. Nors pati yra silpnos sveikatos ir nepratusi prie sunkių darbų, niekad nesiskundžia, o išvargusias po dienos darbų mergaites ji išmoko ir įpratina praktinio dvasinio susikaupimo, aktyvaus religinio gyvenimo, dvasinės išpažinties. Mergaitės vakarais po gultais susikaupusios kalba iš duonos gabaliukų sudarytą rožinį. Lagery mokytoja atlieka tokį svarbų ir reikalingą kunigo darbą. Per Juozą Barauską ji suorganizuoja, kad mergaičių lagerį pasiektų Šv. komunija. Kaip didžiausią brangenybę Dirsytė dalija ją mergaitėms. V.Bagdonaitė prisimena nepaprastą Velykų dovaną, gautą iš Dirsytės – į baltą popieriaus skiautelę įsuktą Šv. komunijos gabalėlį.

Per 8 tremties metus mokytoja patiria didelių kančių. Šaltis, atšiauri Sibiro gamta vargina mokytoją. Dirsytė, kaip pavojinga sovietų sistemai, ji dažnai papuola į karcerį, kuris yra neapšildomas, čia neduodama maisto, atimami šilti rūbai. Mokytoja čia yra nuolat tardoma, mušama, kankinama.

Paminklas Adelei Dirsytei Šėtos bažnyčios šventoriuje.

 Po vieno tardymo ji ilgai spjaudo krauju, sutinęs visas veidas. Tik vėliau prisipažįsta, kad jai buvo išmušti dantys..

 Nepaisydama didelių vargų ir sunkumų, ji meldžiasi už savo kankintojus, ugdo savo mergaites, švenčia religines ir tautines šventes, rengia literatūrinius vakarus, moko mergaites vokiečių kalbos, kartu diskutuoja apie amžinąsias vertybes. Apie vyravusią bendrystės ir vienybes dvasią liudija Kūčių šventimas. Kaip pati Dirsytė rašo savo sūnėnui Stasiui Ivanauskui:„Kūčias atšventėm įspūdingai – šližikai iš džiovintos duonos, kisielius iš giros, nudažytas streptocidu. Saldi košė su aguonomis, tortas. Viršininkai irgi dalyvavo su mumis, laužė šventą kalėdaitį, traukė Kalėdų Senelio atsiųstus magiškus lapelius, buvo juoko. Kalnietės irgi džiaugėsi švenčių jaukumu“.

 Kaip dvasinė pergalė prieš blogį tampa Dirsytės renkamos ir leidžiamos maldaknygės, iš kurių žinomiausia ir išversta net į 8 kalbas – „Marija, gelbėki mus“, skirta Lietuvos nepriklausomybės 35-osioms metinėms. Mokytoja ragina mergaites prisiminti Mišių ir kitas maldeles ir jas užrašyti ant beržo tošies juostelių ar cemento maišelių skiaučių. Ragina kurti ir savo maldeles. Taip Sibiro platybėse iš didelės kančios gimsta maldos, kaip desperatiškas sielos šauksmas, kad Dievas pasigailėtų jų tremtinių ir lietuvių tautos. Mergaitės, išsklaidytos po kitus lagerius, kaip didžiausią brangenybę nešasi ir maldaknygę, kaip tikrą šviesos ginklą prieš blogio jėgas.

 Aštuntaisiais tremties metais su mokytoja Dirsyte yra žiauriai susidorojama. Ją tardo iki sąmonės netekimo, muša, nuplėšia dalį plaukų, kol galų gale jai aptemsta protas. Ją uždaro į lagerio psichinių ligų skyrių. Kaip tikra kankinė mokytoja miršta 1955 m. rugsėjo 26 d. Chabarovske, taip ir nesugrįžusi į savo išsvajotą Lietuvą. Jos kaulai iki šiol tebesiilsi Sibiro sniegynuose.

 Tačiau Dirsytės gyvenimas ir darbai kiekvienam šviečia idealo šviesa, o jos kankinystės ir aukos dvasia liudija pasauliui prisikėlusio Kristaus pergalę.

——————————————————————————————————–

Malda prašant Adelę Dirsytę paskelbti palaimintąja:

Viešpatie Dieve, tikėjimo, vilties ir ištvermės šaltini!

Tu palaikai ir stiprini pasitikinčius ir sekančius Tavimi.

Žiauriuose Sibiro lageriuose daugelį metų stiprinai mokytoją Adelę Dirsytę,

kad liktų ištikima Tavo valiai ir pamokančiu pavyzdžiu artimui.

Viešpatie, suteik malonę, kad mokiusi žodžiu ir savo gyvenimu,

o tikėjimą paliudijusi kankinyste, galėtų tapti mūsų užtarėja Danguje.

Amen.

——————————————————————————————————

 

 

Palikite savo mintis

Alfonsas Lipniūnas, kunigas, Štuthofo koncentracijos stovyklos kankinys (1905-1945)

lipniunas01

kun. Alfonsas Lipniūnas

        Kunigas visuomenininkas Alfonsas Lipniūnas (Lipnickas) gimė 1905 m. kovo 12 d. Talkonių k., Pumpėnų vls., Panevėžio aps., mirė 1945 m. kovo 28 d. Lenkijoje. Mokėsi Pumpėnų pradžios mokykloje, baigė Panevėžio gimnaziją 1925 m., Kauno kunigų  seminariją, bei Vytauto Didžiojo Universiteto teologijos – filosofijos fakultetą (1930); vėliau tame pačiame fakultete gavo teol. licenciato laipsnį. Sociologijos mokslus studijavo Prancūzijoje – Lilio univ. (1935—37) ir Paryžiaus katalikų institute (1937—1939). Kunigu įšventintas 1930 m., tuoj pat buvo paskirtas Panevėžio katedros vikaru ir vyskupijos jaunimo direktoriumi; šias pareigas ėjo ligi 1935 m. Po studijų, Prancūzijoje, 1939 m. balandžio mėn. paskirtas lektoriumi į Panevėžio pedagoginį institutą, o šiam 1939 m. persikėlus į Vilnių, tas pačias pareigas ėjo ten. Nuo 1942 dar  dėstė sociologiją ir pastoralinę teologiją Vilniaus kunigų seminarijoje, šalia to, ėjo Vilniaus univ. kapeliono pareigas.

Visuomeninę veiklą Lipniūnas pradėjo būdamas klierikas. Seminarijoj vadovavo klierikų abstinentų  draugijai. Atostogų metu keliaudavo per kaimus, skaitydamas paskaitas kaimo jaunimui – pavasarininkams. 1930 paskirtas Panevėžio vyskupijos jaunimo direktorium, juo tapo ne tik šiai vyskupijai, bet faktiškai kone visai Lietuvai. Beveik  nebuvo sekmadienio, kurį jis nebūtų išažiavęs kur nors dalyvauti kongresėlyje, šventėje ir kt. Jo pamokslai, paskaitos, pašnekesiai, asmeniniai kontaktai turėjo didelės įtakos to meto katalikų jaunimo sąjūdžiams (ateitininkams, pavasarininkams, angelaičiams). Kaip tik tuo metu uždraudus moksleiviams ateitininkams viešai mokyklose  veikti, Lipniūnas padėjo jiems susiorganizuoti tolimesnei veiklai pogrindy. Vykstant tuometinio režimo konfliktui su Lietuvos vyskupais dėl katalikiškosios akcijos, Lipniūnas drąsiai ir viešai gynė katalikiškuosius principus, nepaisydamas protokolų, tardymų, baudų. Vėliau tuo pačiu principingumu jis gynė lietuvybę abiejų okupacijų metais Vilniuje, kur jis buvo Šv. Jono bažnyčios ir Aušros Vartų pamokslininkas. Į jo pamokslus lietuviai rinkdavosi iš viso Vilniaus, dažnai net tie, kurie pačiai katalikybei buvo indiferentiški, šalia to, Lipniūnas Vilniuje organizavo Šalpą (1941 m. įsteigė Laisvės Fondą) ir atgaivino slaptą katalikų moksleivių ir studentų veiklą. 1943 m. kovo 17 vokiečių areštuotas su vilniečių inteligentų grupe ir išvežtas į Stutthofo koncentracijos stovyklą. Evakuacijos metu susirgęs dėmėtąja šiltine ir plaučių uždegimu, mirė ir buvo palaidotas Pucko kapinėse Lenkijoje.

Lipniūnas buvo reta socialinė asmenybė, kuri vaiko sielos tyrumą siejo su kovos vyro drąsa, mažą ūgį su dvasios didybe, žmogišką švelnumą bei jautrumą su besąlyginiu principingumu. Ryškiausias jo bruožas -  kitiems pasišventimas ir darbas be atvangos. Domėjosi įvairiomis gyvenimo sritimis, tačiau savo patirtį daugiausia  panaudojo asmeninei – žodinei ir organizacinei veiklai.

Raštu mažiau reiškėsi ir ne tiek ryškiai. Be poros vertimų (A. Huonder, Baltoji rožė 1935, B. Arens, Paskutinioji  pergalė, 1936), atskirai išleido kelionės įspūdžių  knygą Penkių valstybių sostinėse 1933 (tais metais jis dalyvavo Dublino eucharistiniame kongrese ir lankėsi JAV, kur buvo atvežęs pavasarininkų – vyčių vienybės aktą). Nuolat rašė periodinėje spaudoje: Ateityje, Pavasaryje, Jaunimo Vade, Ryte, Tiesos Kely, Panevėžio Garse.

Informacijos šaltinis: S. Vanagaitė – Petersonienė „Kunigas Alfonsas Lipniūnas“. Vilnius: Mintis, 1989.  

MALDA Į MARIJĄ

O Marija, Tu Dangaus išrinktoji dukra ir žemės palaimintoji Motina.

 Tu mums kaip saulė, praeinanti erdvėmis ir liečianti pilką mūsų žemę.

Mes girdime, lyg iš amžių glūdumos, Tavo balsą, tariantį „Fiat“,

mes matome Tavo auką, beglobiant Dangaus Kūdikį,

 mes regime Tavo kančią, pražydusią po kryžiumi Golgotoje.

Tu mums pasišventimo, aukos ir kančios Motina.

Tu Motina nekaltų kūdikių šypsnio, skaidrios jaunuolių meilės,

 lūžių ir nelaimių paliestųjų dejonių.

Tu Motina visų žemės vaikų, visų — ir tų, kurie sukniubę ant kelių,

kreipia į Tave savo maldaujančius žvilgsnius, ir tų,

 kurie nedrįsta į Tave ištiesti savo rankų.

Tu Motina ir tų, kurie suklaupę šiandien Aušros Vartuose,

Pažaisly, Šiluvoj, paprastose namų šventovėse kreipiasi į Tave,

ilgėdamiesi paguodos, laisvės ir ramybės.

Tu Motina ir mūsų, kurių širdys pagraužtos Tėvynės ilgesio ir kančios.

Suklaupę nūnai prie Tavo kojų, o Marija,

mes siunčiame Tau savo maldas, supintas iš gegužės žiedų,

 iš bundančio pavasario vėjelio, iš gilaus laisvės ilgesio.

Globok Tave mylinčius, guosk kenčiančius,

grąžink į savo Tėvynę išsklaidytus po pasaulį tremtinius,

 išmelsk laisvę tautoms ir taiką žmonijai. Amen.

(Ši malda yra parašyta a. a. kun. Alfonso Lipniūno Stutthof’o koncentracijos stovykloje 1944 m. gegužės mėnesį. Ją lietuviai kaliniai kasdien kalbėdavo)

            Sukurtas oficialus tinklalapis apie kun. Alfonsą Lipniūną: www.lipniunas.com

Palikite savo mintis

Elena Spirgevičiūtė, kankinė (1924-1944)

spirgeviciute01_d

Elena Spirgevičiūtė (1924-1944)

Elena Spirgevičiūtė gimė 1924 m. rugsėjo 22 d. Kaune. 1943 m. gegužės 1 d. įstojo į VDU Medicinos fakultetą. Pasak E. Spirgevičiūtę pažinojusiųjų vokiečių okupacijos metais, ji buvo protinga, akyla, pagarbi vyresniesiems, dėmesinga patarimams, susijusiems su kilniais gyvenimo uždaviniais.

1944 m. sausio 3-osios vakarą į Spirgevičių kiemo vartus (Kaunas, Tvirtovės al. 91) pabeldė keturi vyrai, pasivadinę policininkais. Vartelius atrakino tėvas – Stasys Spirgevičius. Vienas iš atvykėlių kalbėjo lietuviškai (kaip vėliau paaiškėjo – A. Čeponis, būsimasis Sovietų Sąjungos didvyris), kiti rusiškai. Įėję į kambarį vyrai ėmė puotauti, o apgirtę – siautėti. Motinos seseriai Stasei Žukaitei pavyko išbėgti iš namo, tačiau ją, beskubančią prašyti pagalbos pas turėjusius telefoną kaimynus, vienas iš įsibrovėlių pasivijęs nušovė. Po to banditai išsivedė Eleną Spirgevičiūtę. Sugrįžusios dukters tėvas paklausė, kur jie ją vedžiojęsi ir ko norėję. Mergina į tai susikrimtusi atsakė: „Ar nežinai, tėti, ko tokie vyrai gali norėti iš merginos? Bet aš jiems nepasiduosiu, geriau mirsiu“. Atėjūnai vėl ją išsivedė ir gąsdinimais bandė priversti pasiduoti jų norams, o priešingu atveju grasino nužudysią. Elena dar sykį sugrįžo, tik šįkart – atsisveikinti su tėvais. Sunerimusi motina dar paklausė: „Ar mus visus žudys?“ Mergina atsakė: „Mirsiu tik aš, jūs gyvensite“. Ir ji ramiai atsisveikino kryžiaus ženklu. Lietuviškai kalbantis jaunuolis pasišaukė merginą į gretimą kambarį ir nušovė. Šauta kiek žemiau dešiniosios akies; dešinė jos ranka buvus apdeginta paraku – tikriausiai ji norėjo dar paskutinį kartą persižegnoti.

Didžiojo Krikščionybės Jubiliejaus 2000 metų sausio 15 d. Kauno arkikatedroje bazilikoje iškilmingu Eucharistijos šventimu Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius oficialiai pradėjo Dievo Tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės beatifikacijos bylos procesą.

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius ad limina vizito metu rugsėjo pabaigoje lankydamasis Vatikane, Šventųjų skelbimo kongregacijoje, įteikė prašymą pradėti krikščionės pasaulietės Elenos Spirgevičiūtės (gim. 1924 m.) beatifikacijos arba kankinystės deklaravimo bylą. E. Spirgevičiūtė mylėdama Dievą gynė mergaitišką skaistumą ir 1944 m. buvo nužudyta budelių, pilnų neapykantos tikėjimui.

Lapkričio mėnesį Kauno arkivyskupijos kurija gavo minėtos kongregacijos prefekto arkivyskupo José Saraiva Martins bei kongregacijos sekretoriaus arkivyskupo Edwardo Nowak pasirašytą laišką. Jame pranešama: „<…> Reikalą ištyrus, malonu pranešti, jog Šventasis Sostas nemato esant kliūčių (nihil obstat), kad galėtų būti nagrinėjama Dievo Tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės beatifikacijos arba kankinystės deklaravimo byla <…>“.

Gavęs šį Vatikano pritarimą ir pats asmeniškai negalėdamas vadovauti Dievo Tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės šventumo ir kankinystės bylos procesui dėl savo pastoracinio užimtumo, arkivyskupas S. Tamkevičius šios bylos vedimui teisėju paskirė Kauno arkivyskupijos tribunolo oficiolą bažn. teis. lic. kun. Artūrą Jagelavičių, teisingumo gynėju bažn. teis. dr. kun. Adolfą Grušą, notaru kun. Petrą Meilų, o mons. prof. teol. dr. Pranciškų Tamulevičių – postuliatoriumi. Pirmosios teismo sesijos metu, kuri kaip tik ir vyko iškilmingų šv. Mišių pradžioje sausio 15 d. Kauno arkikatedroje bazilikoje, arkivyskupo S. Tamkevičiaus dekretu nominuoti tribunolo nariai prisiekė, kad ištikimai, laikydami tarnybinę paslaptį, vykdys savo pareigas. Po visų tribunolo narių priesaikos, šios bylos postulatorius – paskirtasis atstovauti tikinčiuosius Dievo Tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės beatifikacijos byloje – mons. Pr. Tamulevičius kreipėsi į arkivyskupą, prašydamas pradėti minėtą bylą, ir jam bei bylos teisėjui įteikė liudininkų sąrašą (kitų tribunolo sesijų metu pagal teisingumo gynėjo pateiktus klausimus, bus apklausinėjami liudininkai).

 Tai pirmoji beatifikacijos proceso byla Kauno arkivyskupijos istorijoje. Be to, Elena Spirgevičiūtė yra įtraukta į kurijos Vatikanui pateiktą Kauno arkivyskupijos XX-ojo amžiaus Kankinių sąrašą, kurį popiežius Jonas Paulius II iškilmingai paskelbė 2000 Krikščionybės Jubiliejaus metais, gegužės 7 d., Romos koliziejuje.

Anot arkivyskupo S. Tamkevičiaus: „Elenos Spirgevičiūtės beatifikacijos byla ypač svarbi šiandien, nes masinė kultūra per televiziją, žurnalus, diskotekas perša hedonistinį gyvenimo būdą, kuris sunaikina žmogaus orumą, iškreipia tikrą žmonių meilę ir palieka sunkiai gijančias dvasines žaizdas. Šiandien jaunimui yra sunku susiorientuoti, kaip reikia gyventi laisvėje ir kokias vertybes pasirinkti, kad nebūtų prarasta dvasinė jaunatvė ir Kūrėjo įdiegtas dvasinis kilnumas.“

Palikite savo mintis

Marija Kazimiera Kaupaitė, Šv. Kazimiero Seserų Kongregacijos (LSSC) įsteigėja, Garbingoji Dievo Tarnaitė (1880-1940)

Fotografija iš Pažaislio vienuolyno archyvo

Šv. Kazimiero seserų įkūrėja motina Marija (Kazimiera Kaupaitė). Fotografija iš Pažaislio vienuolyno archyvo.

Motina Marija Kazimiera Kaupaitė gimė 1880 m. sausio 6 d. Gudelių kaime, Ramygalos parapijoje. Ji buvo penkta iš vienuolikos vaikų Kaupų šeimoje. Kazimiera vaikystėje augo gilioje pamaldumo atmosferoje. Iš tėvo, kuris buvo bendro pamaldumo vadovas ne tik šeimoje, bet ir kaimynystėje, ji išmoko skatinti kitus siekti dvasinio gėrio. Kazimiera Kaupaitė, būsimoji Motina Marija, turėjo keliauti ilgą ir vingiuotą kelionę, iki galėjo įgyvendinti troškimą pasišvęsti Dievui kaip vienuolė.

Būdama septyniolikmetė, 1897 m. Kazimiera, kviečiama brolio kunigo Antano Kaupo, pirmą kartą išplaukė į transatlantinę kelionę. Tikslas – talkinti broliui Antanui, emigravusiam į JAV. Jis buvo pašventintas kunigu ir dirbo Šv. Juozapo lietuvių parapijoje Scrantone, Pensilvanijoje. Perėmusi šeimininkės atsakomybę ir ketvertą metų bebuvodama JAV, ji pirmą kartą pamatė vienuoles ir nuo tos dienos pasiryžo pasekti jomis apaštališkoje tarnyboje.

 Mirus tėvui, 1902 m. Kazimiera sugrįžo į Lietuvą, į gimtąjį Gudelių kaimą su rusenančia viltimi tapti mokytoja vienuole. Netrukus brolis Antanas bei kiti lietuviai kunigai parūpino galimybę Kazimierai mokytis kartu su Šventojo Kryžiaus Gailestingumo seserimis Šveicarijoje. Tenai Kazimiera kartu su keliomis draugėmis lietuvaitėmis pradėjo puoselėti viltį įkurti lietuvišką kongregaciją. Kartu su kitomis lietuvaitėmis Kazimiera vėl nuvyko į Ameriką, į tą patį Pensilvanijos Scrantono miestą. Ten vietos vyskupui sutikus buvo įkurta naujosios šv. Kazimiero vardu pavadintos kongregacijos užuomazga.

1907 metais įkurtąją vienuoliją patvirtino Šventasis Sostas. 1908 metais buvo atidaryta pirmoji seserų kazimieriečių mokykla. Kongregacijos pagrindinius namus nuspręsta atidaryti Čikagoje, kur gyveno didžiausia lietuvių kolonija. Sesuo Kazimiera Kaupaitė, pasirinkusi vienuolišką Marijos vardą, 1913 metais buvo išrinkta kongregacijos generaline vyresniąja.

 Atsikūrusiai nepriklausomai Lietuvai taip pat reikėjo religinio auklėjimo ir mokymo. 1920 metais kardinolas Mundeleinas iš Vatikano gavo Vienuolijų kongregacijos potvarkį, kad kelios Šv. Kazimiero vienuolijos seserys vyktų į Lietuvą ir ten pradėtų savo misionierišką veiklą. Šiai misijai motina Marija (Kazimiera Kaupaitė) paskyrė keturias seseris: Immaculatą Dvaranauskaitę, Aną Mariją Rakauskaitę, Angelą Braškaitę ir Katariną Balčaitytę. Tų pačių metų lapkričio 18 dieną seserys, lydimos motinos Marijos, atvyko į Lietuvą. Vykdamos į šią kelionę seserys gerai žinojo, kokios sąlygos buvo tuo metu Lietuvoje, bet, kaip motina Marija rašė savo užrašuose, keliavo į Lietuvą, dėkodamos Dievui už tą privilegiją, kad galės patarnauti lietuviams Tėvynėje. Lietuvoje joms buvo pasiūlytas Pažaislio vienuolynas. Po pirmojo Pasaulinio karo Pažaislis atrodė kraupiai – bažnyčia be stogo ir be langų, vidus apgriautas, gyvenamosios patalpos taip pat apleistos. Vis dėlto nuspręsta apsistoti Pažaislyje, o ne Kaune, „Saulės“ gimnazijoje. Motina Marija su keturiomis seserimis apsigyveno Pažaislyje, labai sunkiai dirbo tvarkydamos apleistą vienuolyną. Motina Marija čia išbuvo beveik dvejus metus.

kazimierakaupaite-e1361455110188

Šv. Kazimiero Seserų Kongregacijos (LSSC) įsteigėja, Garbingoji Dievo Tarnaitė, Motina Marija Kazimiera Kaupaitė

1940 m. balandžio 17 dieną Motina Marija, sulaukusi šešiasdešimties metų, po sunkios kaulų vėžio ligos mirė Čikagoje. Seserys liudijo, kad paskutiniais gyvenimo mėnesiais ji išliko kantrumo ir tyliai išgyvenamos kančios pavyzdžiu. Tai buvo jos žodžių: „Visada su tikėjimu, visada su viltimi ir visada su meile!“ gyvas įkūnijimas.

Sovietmečiu seserys kazimierietės buvo išblaškytos, bet ir toliau išlaikė duotus įžadus, meldėsi, teikė paguodą ligoniams. Svarbus istorinis įvykis buvo 1966 m. rugpjūčio 7 dieną popiežiaus Pauliaus VI vienuolijai suteiktas „Dekretum Laudis“ (Pagyrimo dekretas). Juo Bažnyčia oficialiai pripažino vienuoliją kaip apaštalinį institutą. Kartu Bažnyčia pareiškė, jog ji šventina ir laimina vienuolijos steigėjos Motinos Marijos darbą.

1986 metais buvo pradėta jos beatifikacijos byla.

Šiuo metu visa surinkta medžiaga apie jos gyvenimą ir veiklą, reikalinga beatifikacijos bylai tęsti, yra pristatyta Šventųjų paskelbimo kongregacijai. Motinos Marijos paskelbimui palaimintąja reikia, kad jos užtarimu įvyktų bent vienas stebuklas. Melskime Dievą, kad šito kuo greičiau sulauktume.

2010 m. liepos 1 d.  popiežius Benediktas XVI audiencijoje priėmęs Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektą arkivyskupą Angelo Amato pasirašė kongregacijos dekretą, pripažįstantį Motinai Marijai Kaupaitei herojiškas dorybes, jai suteiktas Garbingosios Dievo Tarnaitės titulas.

Atminimo įamžinimas

  • 2010 m. liepos 5 d. Ramygalos klebono Edmundo Rinkevičiaus rūpesčiu Gudelių kaime buvo pašventintas paminklinis akmuo skirtas atminti Marijai Kazimierai Kaupaitei. Paminko atidengime dalyvavo Pažaislio vienuolyno seserys kazimierietės, Panevėžio rajono valdžia, Ramygalos seniūnas, vietos gyventojai ir parapijiečiai. Giesmes giedojo Ramygalos parapijos Sumos choras.
Palikite savo mintis

Marija Rusteikaitė (1892-1949), Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos (DP) įsteigėja, Dievo Tarnaitė

rusteikaite74

Marijos Rusteikaitės portretas.
Dail. Stanislovas Petrauskas

       Marija Rusteikaitė Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės garsaus didiko ainė, gimė 1892 m. sausio 2 dieną Kybartų dvare, Kurtuvėnų valsčiuje, Šiaulių apskrityje. Mokėsi Šiaulių gimnazijoje, mokytojavo Kražiuose, Rusijoje įgijo farmacininkės specialybę. Marija ruošėsi tekėti, bet Dievo planai buvo kitokie. Žuvus sužadėtiniui, M. Rusteikaitė išgirdo Dievo kvietimą didžiajai misijai. Vietoje svajotos šeimos, ji gavo daug daugiau – didžiulę vargšų, ligonių, beglobių šeimą, tapo gerąja motinėle daugeliui.

         Panevėžyje buvo įsteigta šv. Vincento Pauliečio draugija. Visi vargšai buvo pavesti Dievo Apvaizdos globai. Susibūrė netekėjusių pranciškonių tretininkių būrelis, kurios ryžosi pašvęsti visą savo gyvenimą vargšų tarnystei. Šios merginos troško giliau Dievą pažinti ir tobuliau pagal Jo įsakymus gyventi. Pasitikėdamos Dievo globa, savo vyresniąja išsirinko Mariją Rusteikaitę. Ji tam geriausiai tiko, o ir vyskupas Kazimieras Paltarokas tuo metu ją įvertino kaip turinčią plačią bei gailestingą širdį ir švelnias rankas vargšams. Šios Dievo tarnaitės didžiausias rūpestis buvo kandidačių bei narių dvasinis augimas. Reikėjo projektuoti ir parašyti kongregacijai įstatus, maldas, pristatyti vyskupui ir Vidaus Reikalų ministerijai patvirtinti. Marija Rusteikaitė sakė: „Trokšte trokštu, kad mano ir seserų sunkus ir vargingas darbas nors mažiausia dalimi prisidėtų prie plėtimo Kristaus Karalystės žemėje“. Su visu nuoširdumu ir meile ji darbavosi, apaštalavo skleisdama Evangeliją savo aplinkoje. Marijos Rusteikaitės rašyti dokumentai, rūpinantis kongregacijos įsteigimu rodo, jog ji buvo atidi Dievo balsui ir Šventosios Dvasios įkvėpta, sugebėjo atsiliepti į tuo metu žmonijai iškilusius poreikius, o kongregacijos seserims rašė: „Dar kartą maldauju jus visas, neužmirškite, kad esate pašauktos siekti šventumo, o šventumas pasiekiamas tik kantrybe, savęs atsižadėjimu, pasiaukojimu kitiems, ypač Dievo ir artimo meile. Mylėkite ir darykite ką norite“. Jos žodžiai nesiskyrė nuo darbų. Ji buvo nuostabus įrankis Dievo rankose.

        1927 metais M. Rusteikaitė įsijungė į Panevėžyje įkurtą Šv. Vincento Pauliečio draugiją. Kun. Jurgis Tilvytis (MIC) ją pavedė Dievo Apvaizdos globai ir išmeldė Šv. Dvasios įkvėpimą. Per trejus metus susibūrė 30 pranciškonių tretininkių. M. Rusteikaitė, siekdama gilesnio Dievo pažinimo, tobulesnio sekimo Kristumi, tiesė pašventinto gyvenimo kelią. Ji parašė būsimos kongregacijos įstatus, kuriuos 1930 metais patvirtino vysk. Kazimieras Paltarokas. Jos apšviestos sielos troškimas, gyvenimo misija įrašyta kongregacijos Statute: „Būti gelbstinčios ir išganingos Dievo meilės įrankiu“. Be galo pasitikėdama Dievo Apvaizda M. Rusteikaitė patraukė kitus tobulėti, tarnauti artimui. Kiekviename žmoguje, net labai sužalotos sielos, ji matė Kristaus paveikslą. Ji nuolankiai globojo, glaudė dvasios ir kūno varguolius, užmiršdama save, būdama gyvos meilės pavyzdžiu. M. Rusteikaitė rašė seserims: „Trokšte trokštu, kad mano ir seserų sunkus ir vargingas darbas nors mažiausia dalimi prisidės prie plėtimo Kristaus karalystės žemėje“. Jai artimi buvo visų tautybių žmonės, „Veikimo plotas – visa Lietuva“. Dievas veikia per žmones. Dievas veikė per M. Rusteikaitę ir kongregaciją. Tokia buvo Jo valia.

        Vaiguvoje, Kelmės rajone, įsikūrusios seserys maitino, gydė, globojo našlaičius, vargšus, Evangelijos dvasia auklėjo, švietė jaunimą. M. Rusteikaitę galima vadinti „lietuviškąja Motina Terese“. Ji gyveno kartu su globotiniais. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, ji išgelbėjo penkiolikos žydų gyvybes (ir daugiau), visai nesirūpindama dėl savosios. Jos atminimą pagerbė žydų bendruomenė.

          Kaune sovietų buvo nužudytas M. Rusteikaitės pusbrolis, buvęs Kauno miesto burmistras, Vidaus Reikalų ministras Steponas Rusteika, Panevėžio kalėjime sušaudytas brolis teisininkas, bibliofilas, Kultūros paveldo tarybos narys Zigmas Rusteika, artimieji ištremti į Sibirą. M. Rusteikaitei grėsė areštas. Pavojuje atsidūrė kongregacija. Jos įkūrėją slėpė Vilniuje žydų šeimos. M. Rusteikaitė sielojosi dėl paliktos bendruomenės, kentėjo būdama toli nuo seserų. Sekmadienį, einančią iš bažnyčios ją ištiko insultas. Geroji motinėlė mirė 1949 metais, palaidota Antakalnyje. Liko jos darbai ir žodžiai: „Šventumas pasiekiamas tik kantrybe, savęs atsižadėjimu, pasiaukojimu kitiems, ypač Dievo ir artimo meile“.

Informacijos šaltinis: Gailestinga širdis ir švelnios rankos – artimui / Veronika Živilė Baltušnikaitė // XXI amžius, 2012 m. lapkričio 16 d.,  Nr. 43 (2018). http://www.xxiamzius.lt

Atminimo įamžinimas:

  •  1992 m. rugsėjo 22 d. apdovanota Žūstančiųjų Gelbėjimo kryžiumi. Dekretą pasirašė Vytautas Landsbergis. 
  •  1996 m. Izraelyje atminimo lentoje iškaltas Pasaulio teisuolės Marijos Rusteikaitės vardas, po mirties ji apdovanota medaliu. 

————————————————————————–

Malda užtariant Dievo tarnaitei Marijai Rusteikaitei

 Švč. Trejybe, dėkojame Tau už motiną 

Mariją Rusteikaitę, kuri, matydama didžiulę

vargšų šeimą, išgyveno pašaukimą būdama

Tavo gelbstinčios meilės įrankiu. Dėkojame

už jos pasitikėjimą Tavo Apvaizda, už viltį ir

mylinčią širdį vaikams, jaunimui ir šeimoms,

nepaisant jų įsitikinimų ir tautybės. Jos

gyvenimas, aukojantis Dievui ir artimui,

mus įkvepia ir skatina gyventi meile ir šiandien.

Švč. Trejybe, Marijai Rusteikaitei užtariant

Suteik mums malonę, kad taptume džiaugsmingais

Tavo gailestingos meilės liudytojais. Amen.

Imprimatur Panevėžio Vyskupas Jonas Kauneckas,

2012 rugpjūčio 08d. Nr. 269/12

 —————————————–

Apie gautas malones pranešti:

Dievo Apvaizdos seserys

Valančiaus g. 16

Panevėžys LT-35159

Tel. (845) 581358

————————————–

                

              

Palikite savo mintis

Mečislovas Reinys, arkivyskupas, kankinys (1884–1953)

Mecislovas_Reinys       Žymus pedagogas, visuomenininkas, ištikimas Bažnyčios ir tautos sūnus, teologijos ir filosofijos profesorius, diplomatas, politikas, Lietuvos užsienio reikalų ministras, SSRS politinis kalinys, kankinys, Dievo tarnas arkivyskupas Mečislovas Reinys gimė 1884 m. vasario 5 d. Utenos r. Daugailių parapijoje, Madagaskaro vienkiemyje.

 Tėvai – Jeronimas ir Julijona turėjo 32 ha ūkį.  Buvo jauniausias iš vienuolikos vaikų. Jaunėlis Mečislovas neatsimena tėvo. Motina rūpestingai prižiūrėjo vaikus ir ūkį. Darbštų ir gabų sūnų leido į mokyklą. Gimnaziją Rygoje baigė aukso medaliu 1900 m. ir kitais metais įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Ją baigęs 1905 m., studijas tęsė Sankt-Peterburgo Dvasinėje akademijoje, kurioje 1909 m. pelnė teologijos magistro laipsnį. Kunigu buvo įšventintas 1907 m.

1909–1912 m. studijas gilino Belgijos Filosofijos institute prie Liuveno universiteto. Studijavo filosofiją, teologiją, gamtos mokslus ir psichologiją, apgynė filosofijos mokslų daktaro laipsnį. 1913–1914 m. Strasbourgo universiteto Teologijos fakultete studijavo apologetiką. Atostogų metu keliavo po Europos valstybes, išmoko devynias kalbas. Danijoje dirbo sielovados darbą – darbininkams iš Lietuvos ir Lenkijos sakė pamokslus.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą kun. Reinys grįžo į Lietuvą. 1914–1915 m. vikaravo Šv. Jono bažnyčioje Vilniuje. Nuo 1915 iki 1922 metų buvo Vilniaus pedagoginių kursų ir lietuvių gimnazijos kapelionas bei mokytojas. 1916–1922 m. profesoriavo Vilniaus kunigų seminarijoje, dėstė filosofiją ir sociologiją. Vilniuje organizavo ateitininkų kuopelę, dalyvaudavo kaimo katalikų jaunimo sąjungos „Pavasaris“ renginiuose.

1915 m. įstojo į krikščionių demokratų partiją, kuriai priklausė iki 1926 m. Parašė naują LKDP programą, aktyviai veikė visuomeniniame ir politiniame gyvenime. 1919 m. vasario – liepos mėnesiais buvo bolševikų suimtas ir laikomas įkaitu. 1925–1926 m. ėjo Lietuvos užsienio reikalų ministro pareigas. Nuo 1924 m. dalyvavo Katalikų veikimo centro darbe.

1922 m., kuriantis Vytauto Didžiojo universitetui Kaune, pakviestas vadovauti Teologijos ir filosofijos fakulteto Psichologijos katedrai, kurioje iki 1940 m. dėstė bendrąją, lyginamąją ir pedagoginę psichologiją. Kun. Reinio paskaitas, skaitomas vaizdžiai, suprantamai, studentai mėgdavo ir gausiai lankydavo. 1922 m. dalyvavo įkuriant Lietuvos katalikų mokslo akademiją ir buvo jos pirmuoju sekretoriumi. Rašė filosofijos, religijos, pedagogikos, psichologijos, visuomenės gyvenimo, politikos bei kitomis temomis į kelias dešimtis periodinių leidinių, išvertė profesinių knygų.

1923 m. gavo prelato titulą. 1926 m. popiežius Pijus XI paskyrė Mečislovą Reinį tituliniu Tididos vyskupu ir Vilkaviškio vyskupo Antano Karoso koadjutoriumi, 1940 m. liepos 18 d. popiežius Pijus XII – tituliniu Cypselos arkivyskupu ir Vilniaus arkivyskupo Romualdo Jalbžykovskio padėjėju. Nuo 1942 m. – Vilniaus, Minsko ir Mogiliovo arkivyskupijų apaštališkasis administratorius. Atlikdamas šias pareigas patyrė daug sunkumų ir išbandymų, kuriuos priėmė kantriai, su gilia krikščioniška meile ir pasiaukojimu.

1941 m. į Sibirą buvo išvežta daug artimų arkiv. Mečislovo Reinio giminaičių: broliai Kazimieras ir Jonas, seserys Emilija ir Leokadija. Nuo pat antrosios sovietų okupacijos pradžios buvo bandoma arkivyskupą užverbuoti, šantažuojant į nelaisvę patekusių giminaičių likimu. Siekta, kad jis bažnytinės vyresnybės vardu pasirašytų kreipimąsi į miško brolius, kviečiantį juos legalizuotis. Arkiv. Reinys kategoriškai atsisakė, savo poelgį grįsdamas į politiką neleidžiančiais kištis Bažnyčios kanonais. Jo tardymų medžiaga liudija tiesius ir tvirtus atsakymus į okupantų siūlymus: „Kaip galima pasitikėti valdžia, kuri 1941 m. čiupo šimtus tūkstančių žmonių ir, nepateikdami kaltinimų, trėmė į Sibirą. Tai daroma ir dabar – taip pat vyksta masiniai areštai ir trėmimai į lagerius“.

Daugailiai_Reinys

Simbolinis arkivyskupo Mečislovo Reinio kapas Daugailių bažnyčios šventoriuje

1947 metų pradžioje arkiv. Mečislovas Reinys raštu sovietų valdžiai protestavo prieš Bažnys ir tikinčiųjų teisių varžymą. Tų pačių metų birželio 12 d. jis buvo sovietų valdžios suimtas, tardytas, o lapkritį Ypatingojo pasitarimo „už talkininkavimą tėvynės išdavikams, dalyvavimą antitarybinėje nacionalistinėje organizacijoje ir antitarybinę agitaciją“ nuteistas 8 metams ir įkalintas Vladimiro (Rusija) kalėjime. Nelaisvėje pasižymėjo nuoširdumu, kuklumu, gailestingumu, dosnumu. Mirė kalėjime 1953 m. lapkričio 8 d.

Daugailių parapijos šventoriuje saugoma po kapsulę žemių, pirmaisiais Atgimimo metais parvežtų iš Vladimiro kalėjimo kapinaičių.

1989 m. vasario 20 d. Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo teisminė baudžiamųjų bylų kolegija panaikino SSRS valstybės saugumo ministro 1947 m. lapkričio 15 d. Ypatingojo posėdžio nutarimą ir nutraukė M. Reinio baudžiamąją bylą nesant nusikaltimo sudėties. 1989 m. vasario 22 d. Aukščiausiojo Teismo pirmininko pavaduotojas Mykolas Ignotas pasirašė raštą dėl M. Reinio reabilitavimo (Nr.8k-12/89). Taigi nekaltai nuteistas, iškankintas ir toli nuo tėvynės numarintas arkivyskupas buvo reabilituotas.

 

Palikite savo mintis

Vincentas Borisevičius, vyskupas, kankinys (1887-1946)

Vincentas-Borisevicius

Vyskupas Vincentas Borisevičius

        Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius gimė 1887 m. lapkričio 23 d. Bebrininkuose, Paežerių valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje, gausioje  valstiečių  šeimoje. Tėvai pamaldūs katalikai Augustinas ir Marija (Rugieniūtė) šeimininkavo 40 ha ūkyje. Šeimoje užaugo 9 vaikai – keturi sūnūs ir penkios dukterys.  Du sūnūs, baigę Šusnkų pradžios mokyklą, išvyko į Peterburgą, kur kartu su kitais lietuviais mokėsi Šv. Kotrynos gimnazijoje. Tėvas svajojo, kad jo sūnūs pasirinktų kunigystės kelią. todėl leido jiems mokytis taip toli nuo namų, nes Peterburge esančios dvi Šv. Kotrynos gimnazijos – viena berniukams, kita mergaitėms – buvo vienintelės katalikiškos gimnazijos visoje tuometinėje carinės Rusijos imperijoje. Baigę 6 gimnazijos klases, 1903 m. broliai įstojo į Seinų kunigų seminariją.  Abu sūnūs tapo kunigais – Kazimieras (1884 – 1920) ir Vincentas, būsimas vyskupas.

Diakonas Vincentas Borisevičius 1908 m. buvo pasiųstas tęsti aukštojo mokslo į Friburgo katalikiškąjį universitetą. 1910 m. gegužės 29 d. Seinuose buvo įšventintas kunigu ir toliau mokėsi Friburge. Parašęs disertaciją nespėjo jos apginti, nes 1912 m. vyskupo Antano Karoso reikalavimu buvo iškviestas Lietuvon, paskirtas Kalvarijos vikaru bei kalėjimo kapelionu. 

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jaunasis vikaras 1915 m. buvo evakuotas į Minską, kur paskirtas rusų X armijos kapelionu. Ten organizavo lietuvių ratelį nukentėjusiems nuo karo šelpti.

Sugrįžęs į Lietuvą, 1918 – 1921 m. dėstė tikybą ir dirbo kapelionu Marijampolės gimnazijoje, susidurdamas su jaunimu, Rusijoje užsikrėtusiu ateizmo, socializmo, komunizmo idėjomis, labai priešišku religijai. 

1922 m. vyskupas A. Karosas paskyrė Vincentą Borisevičių Seinų (tada veikusią Gižuose) kunigų seminarijos dėstytoju.

1926 m. įsteigus Lietuvos bažnytinę provinciją, Telšių vyskupas Justinas Staugaitis jam pavedė kurijos kanclerio pareigas.

1927 – 1940 m. dirbo Telšių kunigų seminarijos profesoriumi ir rektoriumi. Tuo metu jis aktyviai dalyvavo ir Lietuvių katalikų mokslo akademijos veikloje. Mokėjo lotynų, lenkų, rusų ir vokiečių kalbas. Bendradarbiavo katalikiškoje spaudoje. Jo straipsniai išspausdinti „Ateityje“, „Tiesos kelyje“, „Žemaičių prietelyje“.

Beveik visų savo mokytų ir auklėtų kunigų atmintyje prel. V. Borisevičius išliko kaip šviesi asmenybė. Savo metu dirbęs kunigų seminarijoje, kun. dr. J. Mačernis apie jį yra pasakęs: „Man susidarė įspūdis, kad jeigu mūsų vyskupijoje yra šventas žmogus – juo yra V. Borisevičius. Jo šventumas nebuvo tik kontempliatyvinis, o greičiau veiklumo šventumas.“

1928 m. vasario 16 d. popiežius Pijus XI kun. V. Borisevičiui suteikė prelato titulą.

1940 m. prel. V. Borisevičius buvo pakeltas tituliniu Lizijos vyskupu ir paskirtas Telšių vyskupo pavaduotoju. Vyskupų konsekruotas 1940 m. kovo 10 d. Telšių katedroje. Jį konsekravo vyskupai: Justinas Staugaitis, Kazimieras Paltarokas ir Juozapas Kukta.

Mirus vysk. J. Staugaičiui, vysk. J. Borisevičius 1944 m. sausio 21 d. buvo paskirtas Telšių vyskupijos vyskupu ordinaru. O 1944 m. kovo 4-ąją iškilmingai perėmė vyskupijos valdymą.

Genocido metu prieš žydų persekiojimą protestavo ir pagalbą suteikė daug Lietuvos vyskupų, kunigų ir vienuolių. Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius rašė, kad jis kartu su kitais Lietuvos vyskupais įteikė vokiečių valdžiai protesto memorandumą dėl žydų žudynių. 1946 m. sausio 3 d. savo laiške Lietuvos SSR KGB V. Borisevičius mini konkrečius paramos faktus: Bet kokie pogromai ir neapykanta nesuderinama ne tik su mano asmeniniu charakteriu, bet visų pirma katalikų vyskupo padėtimi. Apie mano pagalbą idėjiniu atžvilgiu skirtingiems žmonėms liudija tokie faktai: išgelbėjau žydaitę, Telšių gydytojo dukterį; pamaitinau į nelaisvę patekusius rusų kareivius; daviau maisto ir tarybiniams piliečiams, kuriuos į Lietuvą atvežė vokiečiai. Su dabar jau mirusiu vyskupu [J. Staugaičiu] siųsdavome kunigus tarpininkauti, kad nebūtų šaudomi komunistai, iš kurių pavyko išgelbėti 5 žmones: Žutautą, Abramovičių ir kt. Aš pats prašiau, kad iš koncentracijos stovyklos būtų paleista Telšiuose gyvenusi Šaikūnų šeima.

1945 m. pradžioje Pašilės (Raseinių aps. Kražių vls.) klebonijoje padėjo pasislėpti buvusiam Lietuvos konsului ir Plungės burmistrui, Žemaičių legiono štabo ryšininkui Eduardui Misevičiui.

1945 m. pavasarį slapstė Žemaičių legiono štabo vado pavaduotoją Šarūną Jazdauską, įdarbindamas jį Lieplaukio (Telšių aps. Telšių vls.) klebonijos zakristijonu. Padėjo kunigams Pranui Gustaičiui ir Jonui Našlėnui slapstytis nuo NKGB, dažnai keitė jų parapijas.

Kodėl vyskupas 1944 metų rudenį nepasitraukė į Vakarus? Kodėl pasiliko Žemaitijoje? Juk aiškiai žinojo, kas jo laukia, pats gi išsamiai atskleidė bolševikų žiaurumus ganytojiškame laiške. Iliuzijų negalėjo turėti. Ir neturėjo. Laiške NKGB generolui rašė, kad jį labai sukrėtė Evangelijos pagal Joną žodžiai: „Geras ganytojas už avis guldo galvą“ (10,11). Vysk. V. Borisevičius, kaip kažkada apaštalas Petras, suprato savo pareigą Dievui ir Bažnyčiai, liko su savo vyskupijos žmonėmis dalydamasis su jais gyvenimu.

1945 m. pabaigoje ir 1946 m. pradžioje slapta gyveno pas kun. Kl. Rusecką Ilguvoje. Jis ištisas dienas praleisdavo klebonijoje. Tik anksti rytais nueidavo į bažnyčią laikyti šv. Mišių. Vieną dieną pas vyskupą iš Telšių į Ilguvą atvažiavo du kunigai ir šį įspėjo, kad Telšiuose enkavedistai pradėjo ieškoti iš ten išvykusio vyskupo. Visų klausinėjo, kur jis galėjo išvažiuoti. Kunigai patarė arba grįžti į Telšius, jei manąs, kad per daug komunistų valdžiai nėra nusikaltęs ir jo neareštuotų, arba labiau slapstytis, visiškai nesirodant žmonėms, kad niekas negalėtų susekti, kur gyvenąs. Vincentas Borisevičius nusprendė pasirinkti pirmąjį variantą ir grįžo į Telšius.

Kestutis_Grigaliunas_Vincentas_Borisevicius_470_315

Vyskupas Vincentas Borisevičius kalėjime

Tų pačių metų rugpjūčio 28 d. LSSR MVD kariuomenės karo tribunolas jį nuteisė pagal RSFSR BK 58-1 str. nubausti aukščiausia bausme – sušaudyti. Po tardymų bei kankinimų nuosprendis buvo įvykdytas 1946 m. lapkričio 18 d. LSSR NKGB–MGB vidaus kalėjime Vilniuje. Vysk. V. Borisevičiaus kūnas buvo išvežtas į Tuskulėnus ir užkastas greta kitų sušaudytų Lietuvos patriotų.

Vyskupo seseriai Marijonai buvo oficialiai pranešta, kad jos brolis mirė 1946 m. spalio 12 d. Tikroji mirties data ir vieta laikoma 1946 m. lapkričio 18 d.

20110927_III_01

Ekspozicija vyskupui Vincentui Borisevičiui Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse

Padvelkus gaiviems Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio vėjams, 1989 m. lapkričio 10 d., praėjus tik šiek tiek daugiau kaip 40 metų po vyskupo nužudymo, Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų kolegija Karo tribunolo nuosprendį panaikino, „nesant nusikaltimo sudėties“.

Vyskupas ir Ganytojas Vincentas Borisevičius nuo savo tikinčiųjų bendruomenės nepasitraukė, paliudijo tikėjimą, perėjo kančios kelią, kad tada ir dabar mums visiems eiti būtų lengviau.

—————————————–

 Malda

Dėkojame Tau, Dieve, dangiškasis Tėve, kad tikėjimo persekiojimo laikais stiprinai mūsų Vyskupą Vincentą tardymų ir kankinimų metu, suteikdamas jam jėgų sekti Tavo dangiškąjį Sūnų kančioje ir mirtyje.

 Nuolankiai maldaujame Tave, kad užtariant Kankinių Karalienei ir Bažnyčios Motinai Švenčiausiajai Mergelei Marijai, mūsų kankinys Vyskupas Vincentas būtų iškeltas į altorių garbę. To prašome per Kristų, mūsų viešpatį. Amen.

Imprimatur † J. Boruta SJ

Episcopus Telšensis 2005 05 28

——————————————————– 

Šiuo metu:

  • Dievo tarno vyskupo Vincento Borisevičiaus beatifikacijos ir kanonizacijos bylos postulatorius  – kan., relig. m. mgr., bažn. t. lic. Remigijus  Saunorius.
  • Dievo tarno vyskupo Vincento Borisevičiaus  beatifikacijos ir kanonizacijos byloje vicepostulatorius – kun., relig. m. mgr., teol. lic. Ramūnas Norkus.

                 ———————————- 

          Šaltiniai ir literatūra:

Palikite savo mintis