Šventumo ir kankinystės reikšmė Bažnyčiai

Šventasis Jonas Paulius II apaštališkajame laiške Novo millennio ineunte rašo: „Garsių popiežių ir paprastų pasauliečių bei vienuolių šventumas labiau negu kada nors anksčiau išryškėjo kaip matmuo, geriausiai išreiškiantis Bažnyčios slėpinį. Kaip iškalbinga žinia, kuriai nebūtini žodžiai, jis gyvai perteikia Kristaus veidą.“ Šie popiežiaus žodžiai ypač tinka garbingajam arkivyskupui Teofiliui Matulioniui, kuris savo gyvenimu ir veikla paliudijo ir perteikė Kristaus veidą. Apie garbingojo Teofiliaus gyvenimą daugiau ar mažiau žinome, todėl norėčiau panagrinėti šventumo ir kankinystės reikšmę Bažnyčiai.
 
Pirmojo ir antrojo amžiaus krikščionys neturėjo galimybės išsiskirti iš tos aplinkos, kurioje gyveno. Jie priėmė kasdienę socialinio gyvenimo praktiką pamažu keisdami ją nauju turiniu. Tai svarbu kalbant ir apie krikščioniškos pagarbos kankiniams pradžią. Kankinių kultas Bažnyčioje atsirado iš mirusiųjų kulto, kitaip sakant – iš mirusiųjų kulto sutaurinimo, kuris buvo inspiruotas kankinystės garbingumo.
 
1. Mirusiųjų kultas Antikos Romoje
 
Antikos Romoje itin buvo išpuoselėtas mirusiųjų kultas. Po mirties prasidėdavo pasiruošimas laidotuvėms. Kūnas būdavo numazgojamas, ištepamas aliejais, apvelkamas brangiais drabužiais, paguldomas į gėlėmis išpuoštą lovą. Po paros kūną perkeldavo į laidojimo vietą.
 
Imperijos laikotarpiu aristokratų šeimos savo mirusiuosius degindavo, o pelenai būdavo padedami į kapą, bet paprasta liaudis laidodavo įprastai. Pagal romėnų įstatymus kapinės turėjo būti už miesto vartų, kad artimieji galėtų lengvai lankyti mirusiuosius. Po trijų dienų artimieji grįždavo prie kapo ir valgydavo laidotuvių vakarienę mirusiojo garbei.
 
Romoje laidotuvių šventimas trukdavo devynias dienas, jos vadintos novendiale, ir baigdavosi aukomis dievams bei laidotuvių puota. Artimieji ir giminės per metus kartais aplankydavo savo artimųjų kapus, bet klasikinė mirusiojo prisiminimo diena būdavo jo gimimo diena. Tą dieną mirusįjį pagerbdavo puota, išgertuvėmis, gėlėmis. Romėnai kapines saugodavo nuo profanacijos labai griežtais įstatymais. Tai buvo religinė vieta (locus religiosus), priklausanti imperatoriaus jurisdikcijai.
 
2. Mirusiųjų kultas pirmųjų amžių krikščionybėje
 
Pirmieji krikščionys savo mirusiuosius pagerbdavo pagal to meto visuomenės praktiką. Jie savo mirusiuosius laidodavo, bet nedegindavo, kadangi manė, jog tai nesuderinama su judėjų – krikščionių tradicija. Kaip ir pagonys, krikščionys savo mirusiuosius laidodavo už miesto vartų, savo kapinėse (katakombose). Į laidotuvių puotą būdavo kviečiami vargšai.
 
Skirtingai nuo pagonių, krikščionys mirusiuosius prisimindavo ne jų gimimo, bet mirimo dieną, kurią pavadino gimimo dangui diena. Iš antikinės krikščionių literatūros žinome, kad krikščionys prisimindavo savo mirusiuosius švęsdami įvairias gimimo dangui sukaktis. Šv. Ambraziejus, minėdamas imperatoriaus Teodozijaus keturiasdešimtą dieną po mirties, užsimena, jog kai kurie prisimena mirusiuosius trečią, kiti septintą, dar kiti trisdešimtą ar keturiasdešimtą dieną po mirties. Kaip matome, krikščionys buvo prisitaikę prie to meto papročių, bet į juos įdėjo naują turinį, kylantį iš krikščioniškojo tikėjimo.
 
3. Kankinių kultas ankstyvojoje Bažnyčioje
 
Anot Popiežiškojo Grigaliaus universiteto profesoriaus L. Hertlingo, imperatorių Nerono ir Diokleciano persekiojimų metu buvo nužudyta apie šimtą tūkstančių krikščionių. Kiti autoriai priskaičiuoja jų net apie milijoną.
 
Iki II a. vidurio neturime patikimų liudijimų apie ypatingą kankinių pagerbimą. To meto kankiniai (šv.Steponas, apaštalai, Pergamo bei Bitinijos kankiniai) būdavo pagerbiami kaip ir visi mirusieji. Tačiau II a. antroje pusėje šioje srityje pastebimi pokyčiai. Giminių ir artimųjų, pagerbiančių savo mirusiuosius, būrys pamažu didėjo, nes jį papildė bažnytinė bendruomenė. Stiprėjo įsitikinimas, kad už tikėjimą kovoję kankiniai priklauso visai bažnytinei bendruomenei. Krikščionių susirinkimai prie kankinių kapų nebuvo vien tik privatūs vizitai, jie tapo oficialiais susirinkimais, kuriuose būdavo prisimenamos kankinystės metinės. Kankinių pagerbimas vykdavo prie jų kapų.
 
Pats seniausias hagiografinis dokumentas Martyrium Polycarpi (apie 155–156 m.) mini Smirnos bendruomenę, nusprendusią švęsti savo vyskupo Polikarpo kankinystės metines prie jo palaikų. Romos Bažnyčia IV a. viduryje turėjo sudariusi kankinių švenčių sąrašą (Depositio Martyrum). Iš negausiai išlikusių liudijimų galime bendrais bruožais apibūdinti kankinystės metinių paminėjimą:
 
– Pagonių pasaulyje praktikuota puota prie kapo buvo pakeista Eucharistijos liturgija, kuri tampa kankinystės minėjimo centru. Kankinio vardas būdavo dažnai skelbiamas Eucharistijos maldoje.
 
– Krikščioniškuose kankinių paminėjimuose būdavo siekiama ne priminti mirusiųjų kultą, bet veikiau dėkojama Dievui už kankinių liudijimą, todėl minėjimas liudijo kankinių pergalę prieš tikėjimo priešus.
 
Po 313 metų, kuomet krikščionybei buvo pripažinta laisvė, be kankinių pagerbimo prie jų kapo, atsirado ir kitų kankinių pagerbimo būdų: kiekviena vietinė Bažnyčia godžiai ieškojo savo kankinių, kad galėtų juos įrašyti į vietinius kankinių sąrašus. Taip vyko Romoje, Kartaginoje bei kituose imperijos miestuose. Krikščionys ieškojo kankinių palaidojimo vietų, kurios dėl persekiojimų nebuvo žinomos. Taip atsirado naujos kulto vietos.
 
Tikintieji norėdavo būti palaidoti šalia kankinių, kad jie juos globotų po mirties. Kankinių kapai buvo gausiai lankomi piligrimų, kurie plaukdavo prie kankinių kapų trokšdami kūno ir sielos sveikatos. Nuo IV a. kankinių kultas praranda vietinį pobūdį ir tampa visuotiniu – kankiniai priklauso ne vien tik vietinei Bažnyčiai, bet ir visam krikščioniškam pasauliui.
 
Krikščionių bendruomenė gerbė savo vyskupą, kuris kartu kentėjo Kristaus pavyzdžiu tarnaudamas bendruomenei. Vyskupo palaidojimo data ir vieta būdavo atmenama ir įrašoma į Bažnyčios metraštį. Romoje tas sąrašas prasideda nuo III a. ir buvo vadinamas Depositio Episcoporum. Jis labai artimas kankinių sąrašui (Depositio Martyrum).
 
Žodžiu martire antikinėje krikščionybėje buvo įvardijami ne tik tie, kurie praliejo kraują už tikėjimą, bet ir tie, kurie mirė kalėjime, tremtyje arba grįžę iš tremties. Tokie asmenys buvo vadinami išpažinėjais (confesori). IV a. hagiografai pabrėždavo, kad jie nėra žemesni už kankinius. Taip kilo kultas tų šventų asmenų, kurie herojiškai praktikavo dorybes, atgailą, maldą. Rytuose prie jų priskirtini šv. Antanas (†356), šv. Ilarionas (†372), šv. Atanazas (†373), Vakaruose – šv. Silvestras popiežius (†335), šv. Martynas iš Tūro (†597), šv. Augustinas (†431) ir kiti. Paskelbimas šventaisiais vykdavo spontaniškai: pati Dievo tauta kanonizuodavo savo šventuosius atsižvelgdama į su tuo asmeniu susijusį šventumo garsą (fama sanctitatis).
 
4. Kankinystė kaip Kristaus galybės stebuklas ir ženklas
 
Pirmoji kanonizuota šventumo forma yra kankinystė. Vatikano II Susirinkimas tvirtina: „kankinystę, kuria mokinys pasidaro panašus į Mokytoją, laisvai priimantį mirtį pasaulio išganymo dėlei, ir sutampa su jo kraujo praliejimu, Bažnyčia laiko ypatinga dovana ir aukščiausiu meilės išmėginimu“ (LG, 42). Antikinėje bažnytinėje tradicijoje visuomet buvo nurodoma, kad tai yra aukščiausia įmanoma kūrinijos šventumo viršūnė. Todėl Origenas šventųjų hierarchijoje po apaštalų visuomet išvardija kankinius, kurie turi ypatingą Kristaus pažinimo meilę.
 
Bažnyčios tradicijoje yra du neatskiriami elementai, kurie sudaro krikščioniškos kankinystės sąvoką: viešas Kristaus paliudijimas ir laisvai prisiimta mirtis už Jį. Liudijimo objektas turi būti Kristus, o ne kas nors kita. Taip, kaip mes sakome išpažindami tikėjimą: „Tikiu į vieną Viešpatį Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų, prieš visus amžius gimusį iš Tėvo.“ Šv. Augustinas atkreipia dėmesį, kad ne mirties bausmė, bet jos priežastis padaro asmenį krikščionių kankiniu.
 
Bažnytine prasme kankinys miršta ne už ideologiją, pažiūras ar kokias kitas vertybes, bet už Jėzų Kristų, gyvenantį Bažnyčioje. Gyvojo Jėzaus buvimas yra esminis krikščionybės faktas. Jei kankinystė už Jėzų Kristų apima tikėjimo išpažinimą, kurį mes išpažįstame, tai apima ir viską, kas su tikėjimu integraliai susiję: moralę, dorybes, artimo meilę kaip tikėjimo išraišką.
 
Tarp kankinio ir Kristaus užsimezga ypatingas ryšys, tarp kankinio kančios ir Kristaus kančios. Kankinystė pirmųjų amžių Bažnyčioje buvo laikoma pačia didžiausia charizmine patirtimi, kurią krikščionis gali priimti, todėl pirmykštė Bažnyčia kankinius laikė privilegijuotais užtarėjais pas Kristų. Ši kankinystės idėja yra gyva nuo Bažnyčios pradžios ir sudaro vieną kankinystės sąvoką, kuri, pripažinta kaip autentiška, yra kiekvieno kanonizuoto šventumo Bažnyčioje paradigma.
 
5. Moralinis aiškumas nesenose kankinystės paskelbimo bylose
 
Kalbant apie beatifikacijos ar kanonizacijos bylas reikalaujama moralinio aiškumo dėl paties kankinystės fakto. Kaip kankinystės sąvoka yra suprantama mūsų dienomis pagal galiojančias normas? Bažnyčioje išsikristalizavo apibrėžimas, jog kankinystė yra laisvai prisiimta mirtis už krikščionių tikėjimą arba mirtis praktikuojant kitą su tikėjimu glaudžiai susijusią dorybę. Tad kankinystės bylose būtina įrodyti tris faktus:
 
  • Dievo tarno mirtis realiai įvyko;
  • ji įvyko dėl neapykantos tikėjimui;
  • ji buvo priimta iš meilės tikėjimui.
Reikėtų atkreipti dėmesį, kad skirtingai nuo ankstyvosios krikščionybės laikų, kuomet mirties egzekucija vykdyta viešai, XX amžiuje kankinystės mirtys buvo slaptos, netgi stengtasi nepalikti jokių pėdsakų. Pasitaikė nedaug atvejų, kada kankinystės bylų procese buvo galima remtis liudininkais, tiesiogiai mačiusiais kankinio mirtį.
 
Nors kankinystė įvyko slapčia ir neaiškiomis aplinkybėse, tai jokiu būdu nereiškia, kad atleidžiama nuo įrodymų, norint pasiekti moralinį aiškumą apie pačią kankinystę, tiksliau sakant, apie mirtį, kad ji buvo įvykdyta dėl neapykantos tikėjimui, o priimta iš meilės tikėjimui. Ten, kur toks moralinis aiškumas nepasiekiamas, Dievo tarnas yra kankiniu tiktai Dievo (coram Deo), bet ne Bažnyčios (coram Ecclesia) akivaizdoje.
 
Daugeliu atvejų XX a. kankinystėms trūksta liudininkų. Kai nėra liudininkų arba kitų patikimų kankinystės įrodymų, būtinas moralinis aiškumas apie valios ryžtą išlikti iki galo. Tikrumą gali suteikti ankstesnis Dievo tarno gyvenimas, iš kurio akivaizdu, jog Dievo tarnas buvo pasiruošęs atiduoti savo gyvybę už tikėjimą.
 
Kalbant konkrečiai apie garbingąjį arkivyskupą T. Matulionį, šį kriterijų jam galima visiškai pritaikyti. Pirmą kartą garbingasis arkiv. T. Matulionis buvo nuteistas 1923-čiaisiais trejiems metams už tai, kad atsisakė atiduoti valdžiai bažnytinį turtą – liturginius indus, drabužius ir kt. T. Matulionis nuteistas visiškai neteisėtai, nes jo dar tik statomoje bažnyčioje jokių brangenybių nebuvo. Praėjus dvejiems metams po amnestijos daugelis kunigų pasinaudojo galimybe išvykti į Lenkiją, o garbingasis Teofilius, nors galėjo išvykti į Lietuvą, pasiliko toliau tarnauti toje pačioje parapijoje, nors puikiai suprato, kas jo laukia. 1929 metais antrą kartą areštuojamas ir nuteisiamas 10 metų kalėti pataisos darbų lageryje. Bausmę atlikti paskirta garsiajame Solovkų lageryje, Baltojoje jūroje. 1933 metais arkiv. T. Matulioniui ir kitiems lietuviams kunigams kaliniams buvo pasiūlyta grįžti į Lietuvą, iškeičiant juos į Lietuvoje kalinčius komunistus. Arkivyskupas T. Matulionis po kelių valandų svarstymo pareiškė atsisakąs vykti, tačiau jo pasirinkimo niekas nepaisė, ir jis grįžo į Lietuvą. Teofilius galėjo pasirinkti lengvesnį kelią, bet gyvybei gresiančių pavojų akivaizdoje jis liko kartu su savo ganomaisiais.
 
6. Odium fidei iš persekiotojų pusės
 
„Martyres non facit poena, sed causa“ – ši lotyniška frazė skelbia, jog kankiniu tampama ne dėl kančios, bet dėl jos priežasties. Kitaip tariant, kankinio akivaizdus tikėjimo išpažinimas sukelia persekiotojų neapykantą dėl tikėjimo (odium fidei).
 
Pripažinto religinio persekiojimo egzistavimas atleidžia nuo įrodymų, kad egzistavo visuotinis persekiojimas, bet neatleidžia nuo būtinumo įrodyti ryšį tarp persekiojimo ir vieno asmens ar grupės asmenų mirties. Taip pat negalime tvirtinti, kad visi persekiojimo metu nužudyti asmenys prarado gyvybę dėl odium fidei. Juk kai kuriais atvejais galėjo būti ir kiti nužudymo motyvai, pvz., politiniai, socialiniai ar asmeniniai.
 
Odium fidei objektas yra ne abstraktus tikėjimas, bet tikėjimo tiesų kompleksas bei tikėjimo dorybių praktikavimas. Popiežius Benediktas XIV taip apibūdino odium fidei: tai yra gero darbo darymas siekiant kokiu nors būdu propaguoti, ginti ir parodyti tikėjimą, kuris yra uždraustas neteisingų žmogiškų įstatymų.
 
Konkrečiai kalbant apie garbingąjį arkivyskupą T. Matulionį, buvusiame SSRS KGB Lietuvos padalinio archyve yra išlikusi baudžiamoji byla, iš kurios aiškiai matyti jo ganytojiškos veiklos kelias ne tik antrosios bolševikinės okupacijos metais (po 1944 m.), bet ir vokiečių okupacijos laikotarpiu bei anksčiau. Iš visų šių dokumentų atsiskleidžia be galo principinga jo pozicija vardan sielų gelbėjimo ginant Bažnyčios interesus bei turinčio patirtį sovietinių lagerių katorgininko laikysena tardymų metu, kai reikėjo nuo represijų išsaugoti kuo daugiau kunigų ir tikinčiųjų. Pavyzdžiui, 1945 m. balandžio 14 d. arkivyskupas raštu kreipėsi į religinių kultų įgaliotinį ir LSSR švietimo ministrą protestuodamas, kad vaikai apgaule ir smurtu traukiami į bedieviškas pionierių ir komjaunimo organizacijas, nes tai yra tikinčių vaikų ir tėvų teisių pažeidimas. Jis davė nurodymą kunigams S. Kiškiui, M. Petkevičiui ir J. Gyliui Kaišiadorių katedroje per pamokslus apie tai paaiškinti. Po šių pamokslų daug Kaišiadorių mokinių išstojo iš pionierių ir komjaunimo. Taigi garbingasis arkivyskupas Teofilius aiškiai gynė tikėjimą bei žmones nuo neteisingų valdžios suvaržymų.
 
7. Beatifikacijos bei kanonizacijos procesų reikšmė Bažnyčiai
 
Šventųjų skelbimo kongregacijoje yra daug nagrinėjamų bylų iš įvairių šalių. Kokia šių bylų reikšmė Bažnyčiai? Šv. Jonas Paulius II ypač pabrėžė XX amžiaus kankinių svarbą: „Kaip nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus liudininkų Bažnyčia negali pamiršti, kad XX a. Europos žemyne subrendo gausybė kankinių, galbūt daugiau negu pirmaisiais krikščionybės amžiais. Žinome, jog Bažnyčia gimė iš šios evangelinės pjūties: sanguis martyrum semen christianorum. Tai buvo pirmųjų amžių martirologijos įsitikinimas. Ar mes, XX a. ganytojai, neprivalome prie pirmųjų amžių kankinių prijungti ir šiuolaikinių kankinių, juk daugelis pastarųjų yra iš įvairių Bažnyčių ir skirtingų kraštų“ (1).
 
Šventasis popiežius akcentuoja ir ekumeninę kankinių reikšmę: „Antrojo tūkstantmečio pabaigoje Bažnyčia vėl tapo kankinių Bažnyčia. Tikinčiųjų – kunigų, vienuolių ir pasauliečių – persekiojimai įvairiose pasaulio šalyse atnešė gausią kankinių sėją. <…> To liudijimo negalima pamiršti. Pirmųjų amžių Bažnyčia, nors ir patirdama rimtų organizacinių sunkumų, sugebėjo kankinių liudijimus įamžinti atitinkamuose martirologuose. Mūsų amžiuje vėl atsirado kankinių – tai dažnai neįvardyti, beveik „nežinomi kariai“, kovoję už didį Dievo reikalą. Kiek įmanoma, jų liudijimas Bažnyčioje neturi būti prarastas. Kaip pasiūlė Konsistorija, vietinėms Bažnyčioms dera padaryti viską, kad kankiniai nebūtų pamiršti, – būtina surinkti visą įmanomą dokumentaciją. Tai bus iškalbingas ekumeninis liudijimas. Šventųjų kankinių ekumenizmas labai įtikinamas. Communio sanctorum balsas yra garsesnis už susiskaldymų keliamą triukšmą. Pirmųjų šimtmečių martyrologium buvo šventųjų kulto pagrindas. Skelbdama ir gerbdama savo sūnų ir dukterų šventumą, Bažnyčia aukštino Dievo garbę; gerbdama kankinius, ji gerbė Kristų, jų kankinystės ir šventumo šaltinį“ (2).
 
Beatifikacijai ir kanonizacijai yra būtinas bendras Dievo tautos, jos galvos ir ganytojų sutarimas. Kankinystės garsas (fama martyrii) yra bendra nuomonė apie asmens mirtį už tikėjimą į Kristų arba už dorybes, susietas su tikėjimu. Svarbu yra žmonių liudijimai apie dorybes, kankinystę, patvirtinti kompetentingų hierarchinių instancijų, taip pat ir Dievo liudijimas, apsireiškiantis per stebuklus užtariant Dievo tarnams.
 
Daugumoje bylų, kurios yra pradėtos Rytų Europos kraštuose, o kai kurios iš jų jau pasiekė ir Šventųjų skelbimo kongregaciją, dažniausiai tiesioginė fizinė prievarta buvo pakeista psichologinėmis kančiomis siekiant palaužti asmens valią. Šiuo atveju kankinystės konstatavimas reikalauja kruopštaus įrodymų ištyrimo.
 
Kuomet į Šventųjų skelbimo kongregaciją yra atsiunčiamas vyskupijoje atliktas tyrimas, kai byla baigiama vyskupijos lygmeniu, patikrinama, ar byla yra galiojanti, t. y. ar tyrimas atliktas pagal galiojančias normas. Jei tai patvirtinama, byla perduodama Kongregacijos paskirtam relatoriui, kuris kartu su Romoje reziduojančiu postulatoriumi paruošia Positio (3). Ji pradžioje pateikiama teologams konsultoriams, po to Kongregacijos kardinolų ir vyskupų komisijai, kurių sprendimas nepaprastai svarbus. Jei teologų ir Kongregacijos narių nuomonė yra pozityvi, byla pristatoma popiežiui, kuris įgalioja Kongregacijos prefektą paskelbti dekretą apie Dievo tarno herojiškas dorybes arba apie kankinystę. Po šio dekreto paskelbimo beatifikacijai (jei ne kankinys) reikalaujama vieno stebuklo užtariant Dievo tarnui, o kanonizacijai – dar vieno stebuklo. Kankinystės atveju beatifikacijai stebuklo nereikalaujama.
 
8. Pašaukimo į šventumą pagrindai
 
Anot teologijos klasiko šv. Tomo Akviniečio, šventumą sudaro pažinimas ir Dievo meilė. Bet pažinimas ir meilė ateina per malonę ir per tikėjimą. Kuomet mes Dievą pažįstame ir mylime, tuomet Jis yra mūsų gyvenimo tikslas, bet tai įvyksta tik per Dievo malonę. Tas pats Tomas Akvinietis yra pasakęs, „kad malonė nenaikina, bet patobulina prigimtį“ – šią mintį cituoja ir garbingasis Teofilius ganytojiškuose laiškuose. Tapti šventam nereiškia atitolti nuo žmogiškumo, bet kuo labiau artėti prie tobulumo, o tam ir sukurta žmogaus prigimtis. Tai primena ir Vatikano II Susirinkimas kalbėdamas apie visuotinį pašaukimą į šventumą: „Tad kiekvienam aišku, jog Kristaus tikintieji, kad ir kokia būtų jų užimama vieta ar luomas, šaukiami siekti krikščioniško gyvenimo pilnatvės ir meilės tobulybės“ (LG, 40). „Kiekvienas pagal savo gabumus ir pareigas privalo nedelsdamas žengti pirmyn gyvo tikėjimo, žadinančio viltį ir veikiančio meile, keliu“ (LG, 41).
 
Šventieji yra mūsų užtarėjai pas Dievą. Užtarimas yra tuo veiksmingesnis, kuo glaudesnis ryšys tarp užtarėjo ir Dievo. Kas daugiau myli Dievą, tuo daugiau jo veiksmai turi vertę Dievo akyse, tuo jo nuopelnai yra svarbesni. Tai aiškiai suprato pirmųjų amžių krikščionys, kurie itin gerbė kankinius, nes jie mirė už Kristų, už tikėjimą. „Bažnyčia visuomet tikėjo, kad Kristaus apaštalai ir kankiniai, savo pralietu krauju įvykdę aukščiausią tikėjimo ir meilės liudijimą, yra itin glaudžiai sujungti su mumis Kristuje, su ypatingu jautrumu juos gerbė drauge su palaimintąja Mergele Marija bei šventaisiais angelais ir meldė jų užtarimo bei pagalbos“ (LG, 50).
 
9. Šventųjų pavyzdys
 
Šventieji yra ne tik užtarėjai pas Dievą, bet ir mums visiems pavyzdys. „Gyvenimas tų, kurie ištikimai sekė Kristumi, mums yra naujas akstinas ieškoti būsimosios buveinės ir drauge nurodo saugiausią kelią, kuriuo kiekvienas pagal savo padėtį ir sąlygas, nepaisydami šio pasaulio nepastovumų, galime pasiekti tobulą vienybę su Kristumi, arba šventumą“ (LG, 50). Garbingojo arkivyskupo Teofiliaus gyvenimas parodo, kad net pačiomis sudėtingiausiomis socialinėmis ar politinėmis sąlygomis įmanoma sekti Kristumi, būti ištikimam savo pašaukimo pareigoms, gyventi meilėje, turėti gyvą tikėjimą. Tremtyje, lageriuose bei kalėjimuose jis išsaugojo meilę žmonėms ir Dievui.
 
Nuorodos
 
(1) Kalba, pasakyta posinodiniame  susitikime su Europos vyskupų konferencijos pirmininkais specialioje metinėje Europos vyskupų Sinodo asamblėjoje: Insegnamenti di Giovanni Paolo II 15/2 (1992), p. 973.
 
(2) JONAS PAULIUS II, Apaštališkasis laiškas Trečiajam tūkstantmečiui artėjant, 37.
 
(3) Positio yra dokumentiškai išdėstytas, chronologine tvarka, Dievo tarno gyvenimas, liudininkų parodymai apie šventumą. Pozicijos pagrindinės dalys yra šios: informacija, Dievo tarno veikla ir gyvenimas, kankinystės garsas, ištraukos iš liudininkų parodymų. Kankinystės bylose yra svarbu kankinystės įrodymas, kad mirtis įvyko dėl neapykantos tikėjimui.
 
Kun. dr. Robertas Rumšas
Pranešimas Kaišiadorių vyskupijos kunigams 2004 m.
„Bažnyčios žinios“ 2017/2
Palikite savo mintis

Nuncijus Lietuvai: „Artėjanti beatifikacija – svarbi kiekvienam Lietuvos žmogui, ne tik katalikams“


Evgenios Levin nuotrauka

Šių metų gruodžio 1 d. popiežius Pranciškus dovanojo Lietuvai džiugią žinią. Jis pritarė Šventųjų skelbimo kongregacijos parengtam dokumentui, kuriuo pripažįstama arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kankinystė, taip atveriant kelią jo skelbimui palaimintuoju“, – tokiais žodžiais Lietuvos vyskupai kreipėsi į tikinčiuosius bendru kalėdiniu laišku, kuriuo šiuos 2017-uosius skelbė Teofiliaus Matulionio metais. Pirmą kartą Lietuvoje vyks skelbimo palaimintuoju – beatifikacijos – iškilmės.

Prieš 30 metų arkivyskupas Jurgis Matulaitis palaimintuoju buvo paskelbtas Romoje, kur dalyvavo tik nedidelė Lietuvos delegacija. Dabar visi turėsime galimybę dalyvauti šioje ypatingoje istorinėje iškilmėje. Ką šis faktas reiškia Lietuvos katalikams ir visai visuomenei? Kokius namų darbus turime atlikti, kad įvykis padarytų kuo didesnį ir lemiamą poveikį mums visiems, užuot tapęs dar vienu vienkartiniu festivaliu? Apie tai mintimis dalijasi apaštalinis nuncijus Lietuvoje arkivyskupas Pedro Lopez Quintana.

Tikriausiai buvote vienas pirmųjų, sužinojęs apie naujo Lietuvos palaimintojo paskelbimą. Kaip sutikote šią žinią?

Vos atvykęs į Lietuvą, iškart ėmiau domėtis, kokia yra galimų beatifikacijos ar kanonizacijos bylų situacija. Padaryta buvo ne itin daug. Tad stengiausi paraginti vyskupus bei patarti, kaip siekti juos pabaigti. Lietuvoje yra visas pluoštas tikrai puikių sovietinio laikotarpio tikėjimo liudytojų ir išpažinėjų bylų. Be galo džiaugiaus, kai vos atvykęs į Lietuvą, dalyvavau Birštone vyskupų susitikime, ir ten Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas man aprodė namus, kur gyveno Teofilius Matulionis, – ten dabar įrengtas nedidelis muziejus.

Vyskupas pasakojo, kad labai aktyviai domisi šios bylos eiga, ir man taip pat ji buvo svarbi. Ne kartą, lankydamasis Romoje, užsukdavau į Šventųjų skelbimo kongregaciją, norėdamas parodyti mūsų dėmesį. Tad žinia apie bylos užbaigimą ir teigiamą atsakymą man suteikė tikrai daug džiaugsmo. Tai buvo vyskupo Ivanausko darbo, pasišventimo vainikavimas. Per gana trumpą laiką pavyko užbaigti išties sudėtingą dalyką, nes Teofiliaus Matulionio kankinystės aplinkybės buvo labai neaiškios, buvo sudėtinga rasti liudininkų joms atskleisti.

Mano užduotis – skatinti vyskupus šį darbą toliau tęsti, nes kai kurios jau užvestos bylos, mano galva, yra netgi lengviau apginamos nei Matulionio atvejis – kalbu apie patį procesą. Visos šios bylos yra tikrai vertingos ir Apvaizda jomis rūpinasi, bet kai kurios, dėka turimos medžiagos, tikrai gana lengvai užbaigtinos. Tad tikrai reikia imtis darbo, kad Lietuvoje netrukus matytume dar daugiau pripažintų tikėjimo liudytojų.

Kodėl Bažnyčia įtraukia kai kuriuos asmenis į palaimintųjų ir šventųjų būrį? Kaip galėtume maksimaliai pasinaudoti mūsų brolių seserų – evangelinio gyvenimo liudytojų dovana?

Jie yra svarbūs visiems. Pirmiausia mums, tikintiesiems: matydami pavyzdžius žmonių, kurie sugebėjo išgyventi savo tikėjimą pilnai, paliudijo, kad Dievas palaiko, duoda jėgų sunkumuose, įsitikiname, kad Dievas niekada neapleidžia. Matome tų žmonių gyvenimus, sunkumus, o kartu ir ypatingą jėgą: jie yra pavyzdys, kaip gyventi savo tikėjimu.

Dabartiniu Lietuvos gyvenimo momentu, šie asmenys mums yra nuoseklumo, entuziazmo pavyzdžiai. Matulionis yra tikro ganytojo, kunigo pavyzdys, – jis liko su žmonėmis tremtyje, nors galėjo išsigelbėti, tapti laisvas, nes nuo pat pradžių pasišventė jiems.

Šie asmenys svarbūs ir kitiems, net ir netikintiems, nes atskleidžia nuoseklaus gyvenimo pavyzdį, parodo, kad žmogus sugeba likti ištikimas sau, savo įsitikinimams, nepaisydamas visko. Liudija žmogaus orumą, sąžinės laisvę, įsitikinimų laisvę. Juk dauguma jų buvo, ne tik religinio, bet ir ideologinio persekiojimo aukos, tad yra verti būti išryškinti.

Visada kartoju, ką popiežius Pijus XI pasakė apie Matulionį, kai šis aplankė jį Romoje: Lietuva privalo didžiuotis, turėdama tokio kalibro žmogų. Matulionis tuomet jau buvo išgyvenęs daug kančios po-revoliucinėje Rusijoje – sakė, ne „Bažnyčia“, bet – „Lietuva“.

Skelbdama palaimintuosius Bažnyčia visada siekia ne tiek išaukštinti asmenį, kiek pateikti pavyzdį. Tarsi sakytų: įmanoma, įmanoma nuosekliai gyventi savo tikėjimu, jeigu reikia, net iki kraujo mirties. Nereikia bijoti, Viešpats teikia jėgų. Nebijokime, gyvenkime savo tikėjimu, žinodami, kad Viešpats yra su mumis.

Lietuvai tai labai svarbu, nes primena išskirtinį istorijos laikotarpį. Ir verta jį prisiminti, nes dabartiniu periodu gal ne visi lietuviai aiškiai suvokia, kas tuomet įvyko, atsipalaiduoja savo tikėjime, o tuo tarpu dar ir šiandien reikia būti nuosekliais, nebijoti. Gal nebūsime įmesti į kalėjimą, bet esame spaudžiami kitais būdais: mums sakoma, kad esame atsilikę, senamadiški ir pan. – kitais būdais esame verčiami keisti savo nuomonę. Matulionis mus įkvepia likti tvirtais tikėjime, nes tai – mūsų gyvenimas.

Teofiliaus Matulionio istorijoje mane asmeniškai labai įkvėpė faktas, kad tie įvairių tautybių, taip pat ir lietuviai kunigai, jautė tarsi savotišką pašaukimą tarnauti Rusijos žmonėms.

Matulionis yra tikras kunigo pavyzdys – jis yra ganytojas, skirtas visiems, ne kažkokiai konkrečiai grupei. Jis suprato tikrą savo pašaukimo esmę: būti su savo kaimene bet kokiomis aplinkybėmis. Jis tarnavo kiekvienai bendruomenei: rusams, kai buvo Rusijoje, paskui baltarusiams jų parapijose; latviams – Latvijoje. Jis didžiavosi savo tapatybę, turėjo aiškią tapatybę, tačiau joje neužsidarė. Kartais pasitaiko kunigų, kurie užsidaro savo tapatybėje, atstumdami kitus: gal kalbančius kita kalba, kitos etninės grupės ar pan. Jis – priešingai, nepamiršdamas savo tapatybės, buvo atviras visiems, juk mes esame katalikai – visuotinės Bažnyčios nariai. Stengėsi išmokti tų žmonių kalbą, kad būtų arčiau jų. Toks yra kunigas, kokio Viešpats nori Katalikų Bažnyčioje.

Tad ir mes didžiuokimės savo tapatybe – reikia ją turėti – bet ir būkime atviri visiems, tarnaukime visiems. Ne tam, kad primestume save, bet kad priimtume.

Kartais kunigai tapatinasi su tam tikra socialine ar netgi politine grupe, tačiau taip nėra gerai. Kunigas gali turėti įsitikinimus, tačiau neprivalo jų viešai demonstruoti, jis turi būti ganytoju visiems.

Kokį gyvenimą galėtume vadinti tikrai pavykusiu krikščionio gyvenimu?

Gražų gyvenimą. Ištikimybėje Viešpačiui. Krikščionis turi aiškiai žinoti, kad Dievo jam siūlomas kelias yra gyvenimo pilnatvė, o ne kažkokie draudimai. Tad pavykęs gyvenimas, tai – asmens realizacija. Vidinis asmens nuoseklumas, ištikimybė tam, ką Dievas mums siūlo.

Kartais galvojame, kad tikėjimas mums primeta kažkokių atsisakymų. Taip, galbūt iš pradžių tie atsisakymai padeda stotis į tikrąsias vėžes, atmetant tai, kas mus žeidžia, kas kliudo. Labai svarbu gyventi nuosekliai įsiklausant į savo sąžinę. Tą sąžinę, kurią mums duoda Viešpats, gyventi pagal teisingą sąžinę.

Šiandienė ideologija pasaulyje sako, kad žmogus turi gyventi taip, kaip galvoja. Taip, bet pirmiausiai reikia teisingai „galvoti“. Jeigu ta sąžinė nėra suformuota, vargu ar pasieksime pilnatvę. Reikalingas sąmoningumas, siekimas įgyti Dievo duodamą sąžinę.

Kaip turėtume pasiruošti birželį įvyksiančiai beatifikacijai? Kokius „namų darbus“ turėtume būtinai atlikti?

Manau, kad pirmiausias dalykas – kuo labiau supažindinti žmones su Matulionio asmenybe. Mes gal kažkiek ir žinome kas jis toks, bet svarbu, kad visi jį pažintų – jis to vertas!

Kitas dalykas, ruošiantis renginiui ir savęs paklausti: Matulionis taip puikiai sugebėjo gyventi savo tikėjimu, o aš? Vertėtų rasti momentą ir padaryti sąžinės peržvalgą. Ar šis asmuo kažką svarbaus mums sako? Ar matome jį kaip pavyzdį, užtarėją, kad sektume juo?

Tiesa, bus ir įvairių materialinių darbų, kurių teks imtis, tačiau svarbiausia – pristatyti Matulionio gyvenimo pavyzdį, kuris reikšmingas visiems: tiek katalikams, tiek ne, tiek lietuviams – tiek ir visam pasauliui.

Beatifikacija – tai pirmas žingsnis, kai pripažįstama asmens reikšmė vietinei bendruomenei. Toliau seka kanonizacija – kai Šventasis Tėvas pristato šventojo asmenį visam pasauliui. Tačiau, kad tai įvyktų, prieš tai patys lietuviai privalo pažinti ir pamilti tą šventąjį, – priešingu atveju, kas paliudys, kas sugebės perteikti jo asmenybės svarbą visiems pasaulio katalikams? Tad mūsų atsakomybė yra didelė.

Šia prasme tikinčiųjų jausmas yra itin svarus byloje…

Žinoma! Be to, kankinystės atveju nėra reikalingas stebuklas, tačiau kanonizacijai reikės stebuklo, o kad jis būtų, pirmiausia reikalingi žmonės, kurie prašo palaimintojo užtarimo, pasitiki juo, kad Viešpats per jį galėtų padaryti ženklą.

Tą matome ir kitų bylų atveju – štai Jurgis Matulaitis jau palaimintasis, tačiau, kad būtų pripažintas šventuoju, reikalingas stebuklas, o tam reikia, kad į jį būtų kreipiamasi, kad pal. Jurgis būtų žmonėms artimas, pažįstamas. Tad turim dėti pastangas jį pristatyti, kad žmonės ypatingomis gyvenimo aplinkybėmis kreiptųsi į jį ir Dievas galėtų duoti ženklą, o Bažnyčia galėtų pripažinti, kad šis žmogus vertas būti pateiktas kaip šventumo pavyzdys.

Kiek realu, kad popiežius Pranciškus šia ar kita proga aplankys Lietuvą?

Šis klausimas jau seniai keliamas, jau kuris laikas išreiškiamas toks troškimas. Pernai Vilniuje lankydamasis kardinolas Pietro Parolinas mums perdavė žinią, kad popiežius nori aplankyti Lietuvą, o kartu ir visą Baltijos šalių regioną. Tiesiog reikia rasti tam tinkamą momentą.

Kaip žinia, popiežius jau turi paisyti savo amžiaus ir sveikatos, riboti kelionių skaičių, tačiau tikrai puoselėja tokią mintį. Atrodo, kad nori išlaikyti aiškų beatifikacijos ir kanonizacijos atskyrimą, tad tikriausiai jo vizitas neįvyks šį birželį. Tačiau visos reikiamos institucijos jau pateikė savo dokumentaciją, ir dabar laukiam, kol popiežius ras tą tinkamą momentą. Nenoriu sužadinti nepagrįstų lūkesčių, tačiau popiežius ne kartą yra sakęs, kad tikrai nori atvažiuoti.

Šių metų kelionės jau suplanuotos: vyks į Fatimą, jau paskelbta kelionė į Airiją, į tarptautinį šeimų susitikimą, nori vykti dar šiais metais ilgo vizito į Indiją ir Šri lanką.

Žinau, kad dėl Lietuvos jau domisi, klausė, kiek laiko būtų reikalinga, tikslinasi informaciją, tai liudija, kad rimtai mąsto apie galimybę.

Ar tai bus greit ar kiek vėliau? Reikia kantrybės ir maldos. Aš manau, kad tikrai jį pamatysime Lietuvoje. Ir prezidentė per susitikimą su ambasadoriais, man patvirtino, kad laukia popiežiaus, ir vyriausybė… Tai labai svarbus veiksnys. Visi Lietuvos valdžios žmonės, sveikindami popiežių Kalėdų proga, atnaujino savo kvietimą.

Lygiai kaip ir Latvija bei Estija. Tai sudaro ir šiokią tokią problemą, nes atvažiuotų tikrai dėl visų trijų kraštų, popiežius norėtų, kad vizitas tilptų į vieną dieną, tačiau tai nėra įmanoma – į kurią šalį derėtų važiuoti? Tad popiežius bando rasti kitą išeitį, panašiai kaip su Gruzija, Azerbaidžianu ir Armėnija: pirmiausia aplankė Gruziją, o po mėnesio – Azerbaidžianą ir Armėniją vieną po kitos. Svarbu pagalvoti ir koks metų laikas labiausiai tiktų, kad būtų garantuotas geras oras ir netektų žmonėms stovėti po lietumi, kaip nutiko per Jono Pauliaus II vizitą. Jeigu įmanoma, žinoma. Manau, gegužės, birželio mėnesiai yra patys tinkamiausi.

Kalbino Saulena Žiugždaitė

Palikite savo mintis

Kun. Mindaugas Sabonis „Paprastai šventieji stebuklų nedaro, jei jų neprašome“

b4334b48c28d9eeeca280cba73ac21322e760491

Kunigas Mindaugas Sabonis

Nors Lietuvos Bažnyčios istorijoje būta daugybė švento gyvenimo vyrų ir moterų, iki šiol teturime vieną Visuotinės Bažnyčios oficialiai patvirtintą šventąjį globėją – karalaitį Kazimierą. Kodėl lig šiol nėra daugiau paskelbtų šventųjų, kurios Dievo tarnų bylos yra labiausiai pasistūmėjusios ir ko reikia, kad artimiausiu metu būtų paskelbta daugiau lietuvių šventųjų, atsako Kaišiadorių vyskupijos kunigas, kanoninės teisės daktaras Mindaugas Sabonis, 2001 m. paskirtas postulatoriumi arkivyskupo Teofiliaus Matulionio byloje.

Kovo 4 d. minime vienintelį oficialų Lietuvos šventąjį – karalaitį Kazimierą. Kaip įvardytumėte, dėl kokių priežasčių iki šiol neturime daugiau šventųjų?

Šventųjų skelbimo byla – ilgas ir įvairialypis procesas. Diecezinė šios bylos stadija panaši į mums įprastą procesinę-teisminę bylą, kur yra ieškovai, atsakovai, liudytojų apklausa, medžiagos rinkimas ir t. t. Šioje stadijoje gerai ir kruopščiai surinkta medžiaga Romoje padeda rašant kandidato į šventuosius positio. Šiame 500–1000 p. veikale, kuris savo pobūdžiu niekuo nesiskiria nuo mokslinės disertacijos, reikalinga gera istorikų, teologų, kanoninės teisės žinovų komanda. Pati svarbiausiapositio vieta – tai pamaldumo į Dievo tarną pristatymas. Atsakydamas į klausimą, kodėl neturime šventųjų, galėčiau nurodyti būtent šiuos veiksnius: dirbančių specialistų stygius ir pamaldumo į Dievo tarnus nepraktikavimas ir nepropagavimas. Kad ir kaip būtų liūdna – Lietuvos tikinčiojo pozicija dažnai yra tokia: „Kai paskelbs, tada ir melsiuos.“ Ši nuostata yra klaidinga.

Kokioje stadijoje yra pal. Jurgio Matulaičio byla? Ko trūksta, kad Visuotinė Bažnyčia paskelbtų jį šventuoju?

Su pal. Jurgio Matulaičio byla nesu gerai susipažinęs. Žinau, kad ji, kaip ir šv. Kazimiero byla, buvo nagrinėjama vadinamuoju „dorybių“ pagrindu. Pagal dabar galiojančias normas, dorybiniu pagrindu šventumui paskelbti reikalingi du patvirtinti stebuklai. Šioje „šventojoje aritmetikoje“ pal. Jurgiui Matulaičiui trūksta vieno stebuklo. Kada jis bus, sunku pasakyti. Paprastai šventieji stebuklų nedaro, kai jų neprašome.

Ar galėtumėte pristatyti kitus Dievo tarnus: Teofilių Matulionį, Mečislovą Reinį, Vincentą Borisevičių? Kuo grindžiamas jų šventumas, ko trūksta jų byloms ir ar galima tikėtis, jog greitu laiku Lietuva turės daugiau palaimintųjų? Ar pradėta byla kunigui Juozui Zdebskiui?

Iš visų išvardytų kankinių, geriausiai pažįstu arkivyskupo Teofilio Matulionio bylą, nes jau 4 metus dirbu jos postulatoriumi (kitaip tariant, rašau Romoje minėtą positio). Mūsų positio jau beveik paruoštas spausdinti. Liko parašyti kelis paaiškinimus, „nušlifuoti“ metodologiją ir tada visus 800 mūsų darbo puslapius duosim skaityti Vatikano šventųjų skelbimo kongregacijos teologų komisijai.

Sunku atsakyti, kodėl iki dabar visos lietuviškos bylos, išskyrus arkiv. T. Matulionio, nepasiekia Romos. Kaip jau minėjau – diecezinėje fazėje yra svarbu kuo išsamiau apklausti liudininkus, surinkti visą reikalingą medžiagą, istorikų ir teologų komentarus. Prarandama daug laiko ir lėšų, kai bylos medžiaga nusiunčiama į Romą, ir iš ten postulatoriui reikia nuolat dairytis į Lietuvą, lankyti netikrintus archyvus ar ieškoti neapklaustų liudininkų. Čia galioja taisyklė – geriau lėčiau, bet tvarkingai.

Dėl kun. Zdebskio bylos dar neteko girdėti. Bylai pradėti yra kompetentingas tos vyskupijos vyskupas, kurioje mirė (buvo nužudytas) kandidatas į šventumą. Šiuo atveju tai būtų Vilniaus arkivyskupija.

Na, o bendrai galiu pasakyti, jog vyskupų Matulionio, Borisevičiaus, Reinio ir kunigo Zdebskio likimai yra panašus – dėl savo principingos ir tvirtos pozicijos sovietmečiu jie buvo „eliminuoti“. Vyskupas Borisevičius ir kunigas Zdebskis – nužudyti. Vyskupai Matulionis ir Reinys – mirė nelaisvėje. Šių kandidatų į šventumą bylas galima nagrinėti „kankinystės“ pagrindu (o ne „dorybių“, kaip minėjau anksčiau). Kankinystės byloms nėra reikalingi stebuklai, todėl jų tvarkymas trunka trumpiau. Vėl pasikartosiu – nesant tikinčiųjų pamaldumo, net ir greitai sutvarkius „popierinius“ dalykus, byla stovės vietoje. Šventumo bylose šalia greitai ir gerai dirbančių postulatorių, ne mažiau svarbūs yra aktyvūs, energingi ir besimeldžiantys tikintieji.

Lietuvos okupaciją ir sovietmetį galima laikyti šventųjų spindėjimo laikotarpiu. Daugelis kunigų ir pasauliečių parodė kilnų pasiaukojimo pavyzdį, paliudijo tikėjimą iki galo per kankinystę. Kokiais ženklais remiantis į altoriaus garbę iškeliami konkretūs asmenys?

Visų pirma reiktų pabrėžti, jog šie ilgi procesiniai (kryžiaus) keliai, kuriuos reikia nueiti šventųjų skelbimo bylose, neturi nieko bendro su šventumu. Kitaip tariant, šie procesai nelemia šventų ir dorų žmonių likimo amžinybėje. Bažnyčia šį sudėtingą ir daug kruopštaus darbo reikalaujantį teisinį „mechanizmą“ naudoja tiesai surasti, išgryninti, užtvirtinti. Niekas neabejoja, jog visi per kankinystę paliudiję tikėjimą dvasininkai ar pasauliečiai džiaugiasi dangaus laime.

O patį šventumo skelbimą supaprastinus būtų galima apibrėžti parafrazuojant patarlę vox populi, vox Dei. Tai procesas, kuriame liudija tiek žmogus, tiek Dievas. Dievo tarnų šventumas ar kankinystė negali būti nematomi, todėl turi atsirasti liudininkų („dorybių“ šventumo bylose reikalaujama, kad būtų apie 50, kankinystės – apie 30 žmonių), kurie galėtų tai patvirtinti. Jei šventasis yra pas Viešpatį, mūsų prašomas ir mums esant vertiems jis gali užtarti ir padėti. Todėl Dievas šventumo bylose „liudija“ suteikdamas malonių ir darydamas stebuklus besimeldžiantiems į Dievo tarnus („dorybių“ šventumo bylose reikalaujama, kad būtų 2 patvirtinti stebuklai, kankinystės bylose užtenka, jei yra žmonių, kurie per Dievo tarno užtarimą patyrė malonių). Abu minėti liudijimai – žmogiškasis ir dieviškasis – yra vienodai svarbūs ir be jų šventuoju ar palaimintuoju Vatikanas neskelbia.

Kadangi vyskupo Matulionio šventumo byla remiasi „kankinystės“ pagrindu, apie kokias patirtas malones liudija tikintieji?Beveik visos Kaišiadorių vyskupijos bažnyčios turi arkivysk. Matulionio paveikslą su šalia esančia malonių knyga. Įrašai šiose knygose įvairaus pobūdžio – kai kurie anonimiški, kai kurie nemini Teofiliaus, bet dėkoja Viešpačiui, Mergelei Marijai ar kitiems šventiesiems, kai kurie neįvardija gautų malonių, o tik linki, kad beatifikacijos procesas kuo greičiau pasibaigtų ir t. t. Dažniausiai žmonės Dievo Tarnui dėkoja už:

- atsivertimo malonę;

- pagalbą sunkioje finansinėje padėtyje;

- pagalbą sunkioje gyvenimo situacijoje;

- šeimos susitaikymą;

- greitą pagijimą;

- pagijimą iš ligos, kuriai reikėjo chirurgų intervencijos;

- išsivadavimą nuo priklausomybių ir t. t.

Ypač džiaugiamės vienos jaunos šeimos liudijimu, kurį galima prilyginti stebuklui. Jų mažo vaikelio išgijimas net visko mačiusiems gydytojams buvo sunkiai paaiškinamas.

Ar, Jūsų nuomone, Lietuvos tikintieji pakankamai susipažinę su mūsų tikėjimo pavyzdžiais ir yra suinteresuoti, kad Bažnyčia pripažintų jų šventumą?

Pas mus dažnai tenka girdėti: „Mes turim Jėzų, Mariją, ko mums dar reikia?..“ Tikiu, jog tai yra gilaus lietuviško pamaldumo į mūsų Išganytoją ir į Jo dangiškąją Motiną, o ne teologinio siaurumo ir trumparegiškumo išdava. Lietuvoje tenka susidurti su užburtu ratu: tikintieji nesidomi ir į Dievo tarnus nesimeldžia, nes laukia, kol jie bus oficialiai paskelbti. Bažnyčia, savo ruožtu, neskelbia šventaisiais tol, kol kandidatai į šventumą dabarties žmogui netampa reikalingi ir aktualūs, o pasilieka būti muziejiniais eksponatais.

Reikia pripažinti, jog parapijos lygmeniu dažnai apčiuopiamas turbūt iš sovietmečio užsilikęs mąstymas – kol neliepė, kol neužrėkė, tol ir nedarysiu. Dažnai parapija, vyskupija, Bažnyčia yra matoma ano meto šviesoje, kai bet kokia privati piliečio iniciatyva turėjo atitikti vadovaujančios nomenklatūros ar elito kaprizams ar užgaidoms. Tikinčiuosius norėčiau padrąsinti ir paraginti – patys svariausi ir vertingiausi liudijimai šventumo bylose yra privatūs ir spontaniški. Susirasti savo likimu ar savo kryžiumi artimą šventąjį ar kankinį, išmelsti malonių ir kartu padėti postulatoriams jūs galite nebūtinai raginami ar liepiami klebonų ir vyskupų. Pastarieji, prasidėjus šventumo bylai, turi pasirašyti specialią deklaraciją „declaratio de non cultu“, kurioje užtikrina tikinčiųjų pamaldumo į Dievo tarną ar tarnaitę spontaniškumą ir privatumą.

Susidaro įspūdis, kad lietuviai nesimeldžia į Dievo tarnus, nes nelabai apie juos žino… Kur žmonės gali geriau susipažinti su Dievo tarnų gyvenimu? Ar yra pakankamas viešinimas?

Manau, turime užtektinai informacijos apie Dievo tarnus ir šventuosius. Tereikia noro ir nusiteikimo. Lygiai kaip Šv. Raštas, taip pat ir šventųjų liudijimai gali būti ne daugiau nei gražūs komiksai. Ne mažiau klaidinga būtų ieškoti efektyviai ir efektingai mano įgeidžius tenkinančių šventųjų, neleidžiant jiems tapti gyvenimo pavyzdžiais ar mokytojais. Bet kuriuo atveju pažintis su šventaisiais yra labai maloni. Pasakysiu atvirai – iki arkivyskupo Matulionio nebuvau didelis šventųjų garbintojas, o bylą tvarkyti ėmiausi vien todėl, kad buvau baigęs kanoninę teisę. T. Matulioniui ir kitiems jo likimo broliams tapau neabejingas, kai pamačiau, jog jie toli gražu nebuvo raudonskruosčiai pasakų herojai. Visi jie gyveno realų gyvenimą, su realiomis problemomis, baimėmis ir kryžiumi. Visi jie neabejotinai buvo stiprinami realios Dievo malonės, ypač kai reikėjo nebijoti mirties ir paliudyti tikėjimą ateistinio giganto akivaizdoje. Manau, jog ir tarp skaitytojų yra ne vienas, kuris ieško ir suradęs gėrisi šventųjų mokėjimu nebijoti tiesos; mokėjimu tvarkytis su savim pačiu; mokėjimu nepasiduoti, net kai gyvenimas tampa itin sudėtingas; mokėjimu pripažinti suklydus ir t. t. Šie šventųjų gyvenimo „stebuklai“, manau, daugeliui mūsų yra artimesni ir stebuklingesni nei gvazdikėlių lietus ar patekėjusi mėlynos spalvos saulė…

Parengė Monika Midverytė OFS

Informacijos šaltinis: bernardinai.lt

Palikite savo mintis

Viltis ir šventieji. Nesame vieni krikščioniškame gyvenime

2017 m. birželio 21 d. bendrosios trečiadienio audiencijos pradžioje buvo perskaityta trumpa ištrauka iš laiško Žydams: „Broliai, Dievas geresniuosius dalykus buvo numatęs mums, kad jie ne be mūsų pasiektų tobulumą. Todėl ir mes, šitokio debesies liudytojų apsupti, nusimeskime visas naštas bei nuodėmės pinkles ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų“.

Remdamasis šiuo skaitiniu popiežius Pranciškus tęsė savo katechezių ciklą apie viltį, šį kartą apie tai, kaip mums liudija ir viltyje palydi šventieji.

Mūsų krikšto dieną, priminė Šventasis Tėvas, dėl mūsų buvo kreipiamasi į šventuosius. Daug iš mūsų tuo metu buvo vaikai, nešami ant tėvų rankų. Kunigas, prieš patepant Katechumenų aliejumi, Dievo galios kovoje prieš blogį simboliu, pakvietė visus susirinkusius melstis už gaunantį krikštą, melsdamas šventųjų užtarimo. Tai buvo pirmas kartas, kai mūsų gyvenime mums buvo padovanota mūsų „didžiųjų“ brolių ir seserų draugystė. Jie ėjo tuo pačiu keliu, pažino tuos pačius vargus ir visam laikui gyvena Dievo glėbyje. Laiškas Žydams šią mus supančią draugija pavadina „liudytojų debesimi“. Tokie yra šventieji – debesis liudytojų.

Krikščionys, kovoje prieš blogį, nenusivilia. Krikščionybė puoselėja „nepagydomą pasitikėjimą“: netiki, kad neigiamos ir ardančios jėgos gali laimėti. Paskutinis žodis žmogaus istorijoje nėra neapykanta, nėra mirtis, nėra karas. Kiekvienu gyvenimo momentu mums padeda Dievo ranka ir santūri palyda visų tų, kurie prieš mus gyveno tikėjimu. Jų egzistencija mums sako, kad krikščioniškas gyvenimas nėra nepasiekiamas idealas. Ir tuo pat metu paguodžia: nesame vieni, Bažnyčia yra sudaryta iš nesuskaičiuojamų brolių, dažnai bevardžių, kurie gyveno prieš mus ir kurie per Šventosios Dvasios veikimą yra įtraukti į gyvenimus tų, kurie gyvena dar čia.

Ne vien krikšto metu kreipiamasi į šventuosius. Kai du sužadėtiniai pašvenčia savo meilę Santuokos sakramente, iš naujo prašoma jiems, kaip porai, šventųjų užtarimo. Šis kvietimas yra pasitikėjimo šaltinis dviem jauniem žmonėm, kurie leidžiasi į santuokinio gyvenimo „kelionę“. Kas myli iš tiesų, tas nori ir išdrįsta pasakyti „visam laikui“, bet žino, kad tam reikia Kristaus malonės ir šventųjų pagalbos. Todėl santuokos liturgijoje prašoma jų, šventųjų draugijos. Sunkiais momentais reikia turėti drąsos pakelti akis į dangų, galvojant apie daugybę krikščionių, kurie perėjo per išbandymus ir išsaugojo baltus krikšto rūbus, išplautus Avinėlio krauju, kaip sakoma Apreiškimo knygoje. Dievas mūsų niekada neapleidžia: kiekvieną kartą, kai prireiks, ateis jo angelas mus pakelti ir paguosti. Kartais šie „angelai“ turi žmogaus veidą ir širdį, nes Dievo šventieji visada čia, pasislėpę tarp mūsų. Tai nėra lengva suprasti ar įsivaizduoti, tačiau šventieji yra mūsų gyvenime. Ir kai kas nors kreipiasi į šventąjį ar šventąją, tai todėl, kad jie yra arti mūsų.

Taip pat ir kunigai saugoja kreipimosi į šventuosius dėl jų atsiminimą. Tai vienas iš labiausiai jaudinančių momentų šventimų liturgijoje. Kandidatai parkniumba ant žemės, veidu į grindis. Ir visi susirinkę, vadovaujami vyskupo, prašo šventųjų užtarimo. Žmogus liktų sutraiškytas jam patikėtos misijos svorio, bet jausdamas, kad už jo nugaros yra visas rojus, kad nepritrūks Dievo malonės, nes Jėzus yra ištikimas, gali imtis darbo ramus ir užtikrintas. Nesame vieni.

Kas mes esame? Esame dulkės, kurios trokšta dangaus. Mūsų jėgos yra silpnos, tačiau galingas malonės slėpinys, kuris glūdi krikščionių gyvenime. Esame ištikimi šiai žemei, kurią Jėzus mylėjo kiekvieną savo gyvenimo akimirką, bet žinome ir norime viltis dėl pasaulio perkeitimo, dėl jo galutinio išbaigimo, kai pagaliau nebebus ašarų, piktumo ir kančios.

Tegu Viešpats mums visiems duoda viltį būti šventais, – sakė popiežius ir tęsė: – bet kas nors galėtų manęs paklausti – „tėve, ar galima būti šventu kiekvienos dienos gyvenime?“. Taip, galima. „Ar tai reiškia, kad turiu melstis visą dieną?“. Ne, tai reiškia, kad turi išpildyti savo pareigą per visą dieną: melstis, eiti į darbą, rūpintis vaikais. Ir viską daryti Dievui atvira širdimi, trokštant, kad tas darbas,  ta liga, ta kančia, tie sunkumai būtų atviri Dievui. Ir taip tapsime šventais. Tai įmanoma. Tegu Dievas mums suteikia viltį būti šventais. Mes tai galime. Mes manome, kad tai sunku, kad lengviau būti nusikaltėliu nei šventuoju. Ne, galime būti šventais, nes mums padeda Viešpats. Jis mums padeda.

Ir tai yra didelė dovana, kurią kiekvienas iš mūsų gali duoti pasauliui. Tegu Viešpats mums duoda malonę tikėti taip giliai Juo, kad taptume Kristaus paveikslais šiame pasaulyje. Mūsų istorijai reikia „mistikų“: žmonių, kurie atmeta kiekvieną vergovę. Siekia meilės ir brolybės. Vyrų ir moterų, kurie gyvena priimdami kančios dalį, nes prisiima kitų vargus. Be tokių vyrų ir moterų pasaulis neturėtų vilties. „Todėl linkiu jums – ir sau pačiam – kad Viešpats mums duotų, dovanotų viltį būti šventais“, – pakartojo popiežius Pranciškus.

*

Pasveikinęs įvairias piligrimų grupes bendrosios trečiadienio audiencijos pabaigoje popiežius Pranciškus pridūrė, kad minint Jungtinių Tautų pasaulinę pabėgėlio dieną pirmadienį jis susitiko su pabėgėlių atstovais, kuriuos priglaudė Romos parapijos ir vienuolijos. Pasinaudodamas šia proga jis išreiškė paramą Italijos Caritas, Migrantes fundacijai ir kitų katalikiškų organizacijų iniciatyvoms dėl migrantų bei pabėgėlių.

Informacijos šaltinis: Vatikano radijas

Palikite savo mintis

Apie šventuosius, palaimintuosius ir sudėtingus bažnytinius procesus

 

„Bažnyčioje į šventumą pašaukti visi krikštytieji, ne tik kunigai ar vienuoliai!“. Šiais žodžiais Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas užbaigė ataskaitinį pranešimą apie kanonizacijos bylų procedūras pastarajame dešimtmetyje. Kardinolas Angelo Amato pristatė statistinius duomenis apie kongregacijos darbą, naujus palaimintuosius ir šventuosius Šventųjų skelbimo kongregacijos mokslinėje konferencijoje, sausio 9 dieną, Popiežiškajame Urbono universitete. Kardinolo pranešimo tema: „Šventumas ir sudėtingi bažnytiniai procesai“.

Pasak kardinolo Amato, beatifikacijos ir kanonizacijos yra su kongregacija bendradarbiaujančių postulatorių ilgo dalykiško ir sunkaus darbo vaisius. Tiek beatifikacijų, tiek kanonizacijų pagrindą sudaro kandidato į šventuosius pristatymo dosjė „positio“, išsamiai aptariantis kandidato herojiškas dorybes, kankinystę ir stebuklus.351 positio nuo 2006 iki 2016 metų

Per pastarąjį dešimtmetį nuo 2006 iki 2016 metų Šventųjų skelbimo kongregacija gavo 351 positio iš visų Bažnyčios vietovių. Kardinolo pristatyme paminėta ir Lietuva tarp penkiolikos kraštų Bažnyčių, kurios minėtame laikotarpyje Kongregacijai pristatė po vieną positio: devyni kraštai pristatė po du, septyni kraštai po tris. Daugiau nei tris pristatė Filipinai (4); Portugalija (6), JAV, Kolumbija, Meksika, Vengrija ir Vokietija (7), Indija (8), Prancūzija (10), Brazilija (13), Lenkija (22), Ispanija (60) ir Italija (139).

Iš minėtųjų 351 dosjė, 293 buvo dėl išskirtinų krikščioniškų vertybių ir 58 dėl kankinystės. Tarp jų – dvi Lietuvos katalikų bendruomenei reikšmingos bylos:

Popiežius Pranciškus 2016 m. gruodžio 1 dieną įgaliojo kardinolą Angelo Amato paskelbti kongregacijos dekretą dėl Kaišiadorių arkivyskupo Teofiliaus Matulionio (1873-1962), nužudyto iš neapykantos tikėjimui, kankinystės. Dekretas atvėrė kankinio, Garbingojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kelią į palaimintuosius. Lietuvos vyskupai 2017-sius paskelbė kankinio, Garbingojo arkivyskupo T. Matulionio metais Lietuvoje. Lietuvos ganytojai kvietė didžiuotis, kad Viešpats Lietuvai dovanojo arkivyskupą Teofilių Matulionį.

Kita su Lietuva susijusi byla pradėta JAV, Čikagos arkivyskupijoje, dėl Kazimieriečių seserų vienuolijos steigėjos s. Marijos Kazimieros Kaupaitės (Kaupas) beatifikacijos. Popiežius Benediktas XVI pripažino s. Mariją Kazimierą Kaupaitę Garbingąja: dekretas dėl jos herojiškų dorybių paskelbtas 2010 metais. Garbingoji s. Marija Kazimiera Kaupaitė gimė Ramygaloje 1880 ir mirė JAV 1940 metais.

Kardinolas Angelo Amato ataskaitiniame pranešime apie palaimintuosius ir šventuosius atkreipė dėmesį į tai, jog be minėtųjų 351 dosjė (positio), buvo parengti kiti šeši positio dėl ekvivalentinių kanonizacijų (2012 metais: Hildegardos Bingenietės; 2013 metais: Angelės Folinietės ir Petro Faberio; 2014 metais: s. Įsikūnijimo Marijos, Pranciškaus de Laval ir Juozapo Ančietos) ir trys dosjė dėl trijų Bažnyčios mokytojų paskelbimo: 2010 metais – Jono Aviliečio; 2012 metais – Hildegardos Bingenietės ir 2014 metais: Grigaliaus Narekiečio.

2016 metų šventieji ir palaimintieji

Vien tik 2016 metais įvyko dešimt kanonizacijų. Nauji šventieji kilę iš aštuonių kraštų: Albanijos, Argentinos, Italijos, Lenkijos, Meksikos, Prancūzijos, Ispanijos ir Švedijos. Tarp jų yra vienas vyskupas (Emanuelis González García) ir keturi kunigai: (Gabrielius Brochero, Jonas Papczyńskis, Liudvikas Pavoni ir Alfonsas Marija Fusco), iš kurių trys buvo vienuolijų steigėjai, prancūzas kankinys Saliamonas Leclercq, trys vienuolės, vienuolijų steigėjos Kalkutos Motina Teresė ir Elžbieta Hesseslblad bei karmelitė Trejybės Elžbieta, ir jaunas pasaulietis iš Meksikos, Juozas Sánchez del Río.

2016 metais įvyko keturiolika beatifikacijų septyniuose kraštuose: Albanijoje, Argentinoje, Italijoje, Kazachstane, Laose, Prancūzijoje ir Vokietijoje. Iš viso surengtos 69 kankinių beatifikacijos, įskaitant kunigų, pašvęstųjų ir pasauliečių, ir septynios išpažinėjų – keturių moterų ir trijų vyrų.

Iš šių sausų statistinių duomenų trykšta gausiai ir neužtvenkiamai, tarsi šaltinio vanduo dykumoje, gyvybiška šventumo sula, kuri įsiveržia į pasaulį tam, kad jį apvaisintų gerumu, kad tarnautų žmonijos visapusiškam vystymuisi, kaip kad liudija misionierių apaštalavimas skurdžiausiose planetos vietovėse, pasakė kardinolas Amato.

Lietuvos vyskupijose neužbaigtos beatifikacijos bylos

Katalikų žinyne 2016 pateikiama žinių apie kitas septynias neužbaigtas beatifikacijos bylas Lietuvos vyskupijose: 1991 metais pradėta vysk. Vincento Borisevičiaus byla (Telšių vyskupija); 1998 – arkivysk. Mečislovo Reinio (Vilniaus arkivyskupija); 2000 – pasauliečių Adelės Dirsytės ir Elenos Spirgevičiūtės (Kauno arkivyskupija); 2005 – Barboros Žagarietės (Šiaulių vyskupija); 2006 – kun. Alfonso Lipniūno (Panevėžio vyskupija); 2011 – Apvaizdiečių steigėjos s. Marijos Rusteikaitės (Dievo Apvaizdos seserų kongregacija/Panevėžio vyskupija). Šiaulių vyskupija 2016 metais pradėjo kun. Ignaco Štacho beatifikacijos bylą.

Dar kita Šventųjų skelbimo kongregacijos spendžiama Lietuvos Bažnyčiai reikšminga Krokuvos arkivyskupijos byla dėl XV amžiuje gyvenusio „vadinamojo palaimintojo“ Mykolo Giedraičio beatifikacijos. Dievo tarnas kunigaikštis Mykolas Giedraitis, Atgailos kanauninkas, buvo šv. Kazimiero amžininkas, gyveno Krokuvoje, kur mirė 1485 metų gegužės 4 dieną. Jis tituluojamas „vadinamuoju palaimintuoju“, nes neaptikta istorinių dokumentų apie įvykusią beatifikaciją. Įvairiose Lietuvos vietovėse gegužės 4-ąją minima palaimintojo Mykolo Giedraičio diena. Vilčių atgaivinti Dievo Tarno Mykolo Giedraičio šventumo bylą suteikė Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kard. Angelo Amato, aplankęs Dievo tarno Mykolo Giedraičio kapą ir prie jo pasimeldęs šv. Morkaus bažnyčioje Krokuvoje 2016 metų gruodį, lydimas bylos postulatoriaus ir Krokuvos arkivyskupo.

(Vatikano radijas)

Palikite savo mintis

Vysk. J. Boruta SJ „Šventųjų skelbimo procesas nėra paprastas“

Jubiliejiniais metais bus paskelbtas 20-ojo amžiaus Tikėjimo kankinių sąrašas. Apie tai „Bažnyčios žinių” skaitytojams pasakoja Lietuvos Vyskupų Konferencijos sekretorius vyskupas Jonas Boruta SJ.

Žinia, pirmaisiais krikščionybės amžiais kiekviena vietinė Bažnyčia spręsdavo, ar jų mirę nariai atitinka šventiesiems keliamus reikalavimus. Pirmieji pirmųjų krikščionybės amžių šventieji buvo kankiniai, tais persekiojimų metais savo gyvybes atidavę už Kristų ir Bažnyčią. Vėliau šventaisiais buvo skelbiami ir ne kankinių mirtimi mirę krikščionys, tačiau, prieš pripažįstant juos dangiškaisiais užtarėjais, buvo pradedamas jų žemiškojo gyvenimo tyrimas. Nuo vėlyvųjų viduramžių šių tyrinėjimų teisę ir teisę skelbti visuotinės Bažnyčios šventuosius perėmė Apaštalų sostas. Nuo tų laikų šventojo pripažinimas yra dviejų pakopų: beatifikacija ir kanonizacija. Taigi prieš pripažinimą tyrinėjamas žmogaus gyvenimas ir jis skelbiamas palaimintuoju, o vėliau, sulaukus Dievo ženklų (vadinamųjų stebuklų), ir dar kartą įvertinus asmens gyvenimo kelią, žmogus jau skelbiamas šventuoju.

Palaimintasis lotyniškai beatus, todėl ši šventumo skelbimo pakopa vadinama beatifikacija, o galutinis pripažinimas šventuoju – kanonizacija (šventasis pripažįstamas kanoniškai).

Šis procesas nėra paprastas, nes reikia labai gerai ištyrinėti asmenį, jo gyvenimo atitikimą Evangelijai bei dorybių herojiškumą. Byla tiriama dviem pakopom. Tačiau reikia pažymėti, kad jeigu šventuoju skelbiamas kankinio už tikėjimą mirtimi miręs asmuo, Dangaus ženklų (stebuklų) laukti nereikia. Tuo tarpu stebuklai dažniausiai pastebimi išgijimų pavidalu. Tačiau ir šiuo atveju neužtenka paprasto liudijimo. Išgijimo faktą turi konstatuoti autoritetingų medikų komisija, susipažinusi su ligos istorija ir įsitikinusi faktu, kad prieš išgijimą nebuvo jokios vilties pasveikti. Tik po to faktas dar kartą peržiūrimas Šventųjų skelbimo kongregacijos, o tada galutinį sprendimą priima popiežius. Tokia tvarka šventaisiais skelbiami vadinamieji išpažinėjai arba ne kankinio mirtimi mirę. Kiti, kankiniai, seniau vadinti martyris (martyr – gr. liudytojas), dabartine kalba būtų „liudytojas savo kankinyste”, skelbiami šventaisiais ar palaimintaisiais nelaukiant stebuklų. Pats kankinystės faktas, kai žmogus, nepaisydamas savo biologinės prigimties išsaugoti gyvybę, paaukoja ją už tikėjimą ir Bažnyčią savo noru – jau savaime laikomas stebuklu.
Na, o artėjant 2000-ųjų jubiliejui, popiežius labai primygtinai kreipėsi į visus kraštus (tarp jų ir komunistų prievartą patyrusias šalis), siūlydamas surinkti faktus apie 20-ojo amžiaus kankinius, kad žmonija išgirstų apie jų gyvenimą, biografijas, tikėjimo liudijimus. Tenka pripažinti, kad ir šiame amžiuje tų kankinių buvo ne taip mažai, kad ir šiais laikais krikščionys už savo tikėjimą ir meilę Kristui, deja, mokėjo kraujo ir gyvybės kaina. Atsiliepiant į šią Šventojo Tėvo iniciatyvą, visuose kraštuose buvo renkami faktai, biografiniai duomenys, sudarinėjami sąrašai, o visa tai patikrinus vyskupijų ordinarams medžiaga pasiųsta į Romą.

Iš Lietuvos kankinių reikalavimus atitiko ir į Romą buvo išsiųstas 115 žmonių sąrašas. Kitų metų gegužės 9 d. Šventasis Tėvas prie Romos koliziejaus (toje pat vietoje, kur pirmieji krikščionys atiduodavo savo gyvybes už Kristų) šį 20-ojo amžiaus kankinių sąrašą pristatys pasauliui. Tikimės, kad iš 115-os Lietuvos kandidatų į šį sąrašą pateks dauguma. Trims iš šio sąrašo popiežius yra jau leidęs pradėti beatifikacijos (paskelbimo palaimintaisiais) bylas. Tai vyskupai kankiniai – Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius, Kaišiadorių arkivyskupas Teofilius Matulionis ir Vilniaus arkivyskupas Mečislovas Reinys. Dar priminsiu, jog įrodant kankinystės faktą, neužtenka to, kad žmogus labai daug kentėjo (tarkim, kalėjime). Jis turi būti Kristaus liudytojas, neatsisakęs savo tikėjimo mirties akivaizdoje, t. y. paaukojęs gyvybę dėl Kristaus tiesiogine prasme. Ir nereikėtų, kaip dažnai pasitaiko, tikėjimo kankinių painioti su tautos laisvės kankiniais. Tai ne mažiau garbinga mirtis, bet religine prasme jie nėra šventieji. Tai ne aukos paniekinimas, o atsiejimas. Na, o grįžtant prie trijų kankinių mirtimi mirusių vyskupų, reikia pasakyti, kad jų kankinystės faktas yra akivaizdžiausias. Gal kiek daugiau abejonių buvo iškilę dėl a. a. arkivyskupo T. Matulionio. Mat jis buvo kalintas net tris kartus, o mirė laisvėje labai paslaptingomis aplinkybėmis. Tačiau visa surinkta medžiaga leidžia nedviprasmiškai teigti, kad arkivyskupas T. Matulionis taip pat gyvybę paaukojo už tikėjimą. 1962 08 17 KGB darė kratą arkivyskupo namuose, jos metu ganytojui buvo suleisti kažkokie vaistai, greičiausiai nuo kurių ligi kratos sveikata ypatingai nesiskundęs arkivyskupas jau neatsigavo ir po trijų dienų 1962 08 20 mirė. Sovietų valdžia labai bijojo T. Matulionio. Mat tų pačių 1962-ųjų vasario mėnesį jis popiežiaus buvo paskelbtas ir tapo vieninteliu Lietuvos arkivyskupu, kuris, beje, buvo pakviestas ir į Vatikano II Susirinkimą. Sovietų ideologai labai nenorėjo T. Matulionio ten išleisti (kad neprabiltų apie sąžinės laisvės varžymus), tad, matyt, su šiuo dideliu Bažnyčios autoritetu susidorojo tokiu baisiu būdu. Taigi ir arkivyskupas T. Matulionis gyvybę paaukojo už Bažnyčią.

Visi Naujųjų laikų kankiniai gyveno mūsų amžiuje. Vadinasi, dar yra nemažai juos pažinojusių ir su jais bendravusių žmonių. Ar Lietuvos Vyskupų Konferecijai, vyskupijų ordinarams su jais pavyko pabendrauti?

Taip. Patys ieškom liudininkų, kurių apklausa vyksta dar ir dabar. Jau apklausta maždaug po keliasdešimt liudytojų dėl kiekvieno kankinio. Šia proga norėčiau paprašyti liudininkus atsiliepti ir kreiptis į savo vyskupijų ordinarus. Neužtenka (nors tai irgi svarbu renkant istorinę medžiagą) parašyti laišką ar apie kankinį paskelbti savo atsiminimus laikraštyje. Juk beatifikacija ir kanonizacija yra teisinis procesas, speciali byla ir liudininkas turi būti apklaustas asmeniškai specialaus Beatifikacijos tribunolo. Jį sudaro ir pirmininkas, ir vadinamasis Teisingumo gynėjas, kuris mėgina „prikibti”, kad liudijimas būtų objektyviai įvertintas kartu atliekant ir priesaiką. Tik tuomet surašomas protokolas, liudijimai verčiami į italų kalbą ir siunčiami Šventųjų skelbimo kongregacijai.

Ar į 115-os Lietuvos kankinių sąrašą įtraukti tik katalikai ir ar tai Lietuvai baisiausio meto – pokario aukų dauguma?

Ne, tai viso šimtmečio žmonės – pasauliečiai, kunigai, vienuoliai. Pats popiežius pageidavo, kad į kraštų sąrašus būtų įtraukti ne vien katalikai, bet ir kitų krikščioniškųjų konfesijų atstovai. Todėl tarp 115-os Lietuvos kankinių yra stačiatikis Levas Karsavinas. Jis, beje, buvo labai artimas katalikybei ir lageryje mirė aprūpintas katalikų kunigo suteiktais sakramentais. Taigi stengėmės surinkti visus represuotus ir nužudytus už krikščioniškąjį tikėjimą.

Ligi šiol paslaptis gaubia ir iškilaus kovotojo sovietmečiu už tikinčiųjų teises a. a. kun. J. Zdebskio mirtį. Ar šis žmogus, kuris, regis, taip pat paaukojo gyvybę už Kristaus mokslą, yra tarp 115-os kankinių?

Taip, kun. J. Zdebskis yra šiame sąraše. Nors galutinių įrodymų dėl jo nužudymo nėra, skaitydami KGB paskutiniuosius dokumentus, galime matyti, kad KGB prieš kun. J. Zdebskio mirtį vykdė kažkokią ypatingą operaciją. Tai irgi ženklas, jog a. a. kun. J. Zdebskis yra kankinys, nužudytas už tikėjimą ir religinę veiklą.

Taip pat malonu pranešti, kad Krokuvos arkivyskupijoje yra baigtas diecezinis procesas dėl Mykolo Giedraičio, vadinamo palaimintuoju, kanonizacijos.

M. Giedraitis yra lietuvis, gimęs pirmajame Lietuvos krikščionybės šimtmetyje, kilęs iš kilmingos šeimos. Buvo įstojęs į augustionų vienuolyną Bistryčioje (dabar Baltarusija), vėliau ordino vadovybės perkeltas į Krokuvą, kur buvo Šv. Morkaus bažnyčios zakristijonu. Mirė 1486 m. Ir Lietuvoje, ir Lenkijoje liaudis jį laikė palaimintuoju, nors Bažnyčios oficialiai nepaskelbtas. Dar sovietmečiu, 1986 m., minint 500-ąsias jo mirties metines, apie M. Giedraitį daug rašė pogrindžio spauda, buvo organizuotos iškilmingos pamaldos Giedraičių bažnyčioje (Molėtų raj.) ir t. t. Apie M. Giedraitį daug ir įspūdingai praėjusiame šimtmetyje yra rašęs vysk. M. Valančius. Prie M. Giedraičio kapo dažnai lankydavosi ir jam melsdavosi ir dabartinis popiežius Jonas Paulius II. Taigi byla baigta nagrinėti, remiantį bylą raštą pasirašė ir visi Lietuvos vyskupai. Krokuvos arkivyskupija pranešė, kad visi dokumentai jau persiųsti į Romą, tad belieka laukti, kad Bažnyčia greitai oficialiai M. Giedraitį paskelbs šventuoju.

Kalbėjosi Artūras Matusas

http://www.lcn.lt/bzinios/bz9915/915int.html

Palikite savo mintis

Kelias į šventumą: kaip vyksta Beatifikacija ir Kanonizacija?

Švento žmogaus gyvenimo ir dorybių dokumentavimas pradedamas ne anksčiau kaip 5 metai po mirties. Šis laikotarpis užtikrina, kad asmuo turi išliekančią šventojo reputaciją tarp tikinčiųjų.

Šv.Teresė

Popiežius turi teisę šio laikotarpio atsisakyti arba sutrumpinti ir taip buvo padaryta pora išskirtinių progų. Popiežius Jonas Paulius II trimis metais sutrumpino šį laikotarpį motinos Teresės iš Kalkutos atveju, o popiežius Benediktas XVI atsisakė visų penkerių metų ir iškart pradėjo savo pirmtako, Jono Pauliaus II beatifikacijos procesą.

f6b9865665cfa9d91e9430606360978c

Kai baigiasi penkeri metai arba mažiau, jei laikotarpis buvo sutrumpintas, vyskupijos, kurioje mirė asmuo, vyskupas gali pateikti prašymą Šventajam sostui, kad būtų užvesta to žmogaus beatifikacijos ir kanonizacijos byla. Jeigu nėra prieštaravimų iš Romos kurijos, ypač Tikėjimo doktrinos kongregacijos, vyskupui pranešama, kad suteikiamas leidimas pradėti tyrimą.

Dievo tarnas

Nuo tada, kai užvedama byla, žmogus imamas vadinti Dievo tarnu.

AndrewBertie237

Vyskupijos tribunolas: informacinis procesas

Pirmame etape vyskupija arba religinis institutas išleidžia Postulatą skatinti žmones teikti liudijimus apie Dievo tarno gyvenimą ir dorybes. Renkami ir tikrinami vieši ir privatūs to asmens raštai.

Ši fazė gali užtrukti daug metų ir pasibaigia vyskupijos tribunolo sprendimu bei galutiniu vyskupo nuosprendžiu, kuriuo patvirtinamos arba nepatvirtinamos herojiškos Dievo tarno dorybės. Rezultatai kartu su surinktais dokumentais yra nusiunčiami Šventųjų skelbimo kongregacijai.

Šventųjų skelbimo kongregacija: Positio

Dokumentų rinkinys iš pirmojo etapo yra pavedamas Kongregacijos pranešėjui (Relatoriui), paskiriamam iš Kongregacijos pranešėjų kolegijos, kurio užduotis – prižiūrėti Dievo tarno bylos eigą likusio proceso metu.

Dirbdamas su Kongregacijos įkurta teologine komisija, pranešėjas užtikrina, kad asmens gyvenimo ir dorybių apibendrinimas, Positio, būtų teisingai paruoštas. Kai Positio pabaigiamas, teologinė komisija balsuoja teigiamai arba neigiamai.

St.Bernadette

Ši rekomendacija perduodama Kongregacijai priklausantiems kardinolui, arkivyskupui ir vyskupui, kurių eilė balsuoti. Jų balsas sprendžia, ar byla toliau tiriama, ar nutraukiama. Jeigu jie balsuoja teigiamai, dekreto apie herojiškas dorybes rekomendacija nusiunčiama Šventajam Tėvui, kuris taria paskutinį žodį.

Garbingas

Nuo tada, kai popiežius patvirtina asmens dorybes, jis pradedamas vadinti „Garbinguoju Dievo tarnu“.

Vyskupija: teikiamas pirmasis stebuklas, įvykęs asmens užtarimu

Likęs žingsnis iki asmens paskelbimo palaimintuoju yra patvirtintas stebuklas, kuris įvyko Garbingojo Dievo tarno užtarimu, įrodantis jo vienybę su Dievu po mirties. Pranešantys apie stebuklą daro tai toje vyskupijoje, kurioje jis įvyko, o ne toje, kurioje užvesta byla, nebent jos sutampa.

Saint John Chrysostom

Vyskupija, kurioje pranešama apie galimą stebuklą, paveda jo tyrimą vietiniam moksliniam ir teologiniam tribunolams.

Mokslinė komisija vadovaudamasi patvirtintais moksliniais kriterijais turi nuspręsti, ar nėra natūralaus paaiškinimo pateiktam stebuklui. Nors stebuklai gali būti bet kokio tipo, dažniausiai pranešama apie fizinius išgydymus. Jie privalo būti gerai dokumentuoti, aprašyta ligos istorija ir gydymas bei ilgalaikis išgijimas.

Šv.Pijus

Kol mokslinė komisija sprendžia, ar išgydymas įvyko be natūralaus paaiškinimo, teologinė komisija turi nutarti, ar išgijimas buvo stebuklas griežtąja prasme, t.y. kuris savo prigimtimi gali būti priskiriamas tik Dievo veikimui.

Kad išvengtų klausimų apie išgijimą dėl natūralių priežasčių ar netgi dėl neatpažinto terapinio priežastinio ryšio, teologai pirmenybę teikia išgydymui iš tokių ligų, iš kurių medicina neduoda jokių vilčių pasveikti, ir tokiems pagijimams, kurie įvyksta staiga.

Pavyzdžiui, staigus piktybinio naviko išnykimas arba staigus ligonio pagijimas iš ligos, kuriam natūraliai reikia daug laiko. Nors piktoji dvasia gali išprovokuoti ligą savo varginimais ir imituoti išgydymą atsiimdama susirgimą, jis negalėtų būti staigus, nei įvykti per dieną.

Tačiau piktoji dvasia vargiai gali iš nieko atkurti žmogaus audinius. Todėl staigių pagijimų atvejams teikiama pirmenybė, nes jie aiškiai rodo, kad jų priežastis – Dievo įsikišimas.

Šv. Pranciškus iš Asyžiaus

Teologinė komisija taip pat turi nuspręsti, ar stebuklas tikrai įvyko šio konkretaus Garbingojo Dievo tarnu užtarimu. Jeigu šeimos nariai ir draugai nepaliaujamai meldėsi išskirtinai Dievo tarnui, stebuklas įrodomas.

Tačiau, jeigu artimieji meldėsi ir Dievo tarnui, ir Mergelei Marijai, ir šv. Juozapui bei kitiems, Dievo tarno indėlis tampa nebeaiškus ir stebuklas greičiausiai nebus įrodytas.

Taigi teologinės komisijos užduotis yra dviguba – įvertinti, ar įvyko tikras Dievo stebuklas ir ar tą stebuklą lėmė Dievo tarno užtarimas. Sprendimas siunčiamas Šventųjų skelbimo kongregacijai į Romą.

Kongregacija: teikiamas pirmasis stebuklas bylai paremti

Kaip ir vyskupijos lygmenyje, Šventųjų skelbimo kongregacija bylai tirti įsteigia mokslinę ir teologinę komisijas. Stebuklus patvirtinantis balsavimas perduodamas generaliniam Kongregacijos kardinolų ir vyskupų susitikimui, kurių teigiamas įvertinimas pateikiamas popiežiui.

St. Penegrine

Svarbu pažymėti, kad kankinių atvejais reikalaujamų stebuklų beatifikacijai gali būti atsisakyta – kankinystė suprantama kaip malonės stebuklas. Tokiu atveju Kongregacija balsavimu patvirtina, kad Dievo tarno mirtis buvo tikra kankinystė, ir Šventasis Tėvas paskelbia kankinio dekretą.

Kai popiežius dekretu patvirtina stebuklo tikrumą, Garbingasis Dievo tarnas gali būti skelbiamas palaimintuoju, beatifikuojamas.

Beatifikacija

Po beatifikacijos apeigų, kurioms vadovauja popiežius, Garbingasis Dievo tarnas paskelbiamas palaimintuoju.

AndrewBertie248

Palaimintieji gali būti viešai pagerbiami vietiniu ir regioniniu lygiu, paprastai tik tose vyskupijose, kurios artimai siejasi su asmens gyvenimu. Terminas „viešas garbinimas“ nereiškia, kad tai daroma viešai.

Tai labiau veiksmas, kurį atlieka kunigija ir deleguoti pasauliečiai Bažnyčios vardu (Šv. Mišios, Valandų liturgija, atvaizdai bažnyčiose ir t.t.), net jei daro tai privačiai. Kitavertus „privatus garbinimas“ reiškia, kad pavieniai žmonės ar jų grupės veikia savo vardu, net jei atlieka tai viešai.

Nors Bažnyčia riboja viešą palaimintųjų garbinimą, katalikai yra laisvi privačiai jiems melstis.

AndrewBertie265

Šio ribojimo priežastis ta, kad beatifikacija nėra laikoma neklystamu popiežiaus aktu, todėl dar nėra tinkama, kad visa Bažnyčia imtų liturgiškai pagerbti palaimintąjį. Galbūt tam, kad sustiprintų šį atskyrimą, popiežius Benediktas XVI atstatė ankstesnę praktiką, gyvavusią iki popiežiaus Pauliaus VI, turėti beatifikacijai vadovaujantį Kongregacijos prefektą, o ne pačiam popiežiui tą daryti. Tiesa, savo pirmtako Jono Pauliaus II beatifikacijai Benediktas XVI vadovavo pats.

AndrewBertie185

Palaimintojo Jono Pauliaus II atveju Šventasis Sostas specialiu dekretu, kuriuo apibrėžiamas jo kultas, nurodė, kad viešas Jono Pauliaus II garbinimas galimas Romos vyskupijoje ir Lenkijoje. Kitos šalys, vyskupijos ir religiniai institutai galėjo kreiptis į Kulto ir sakramentų kongregaciją prašydami leidimo pradėti viešą palaimintojo kultą. Be leidimo viešas kultas yra neteisėtas ir netgi kenkia palaimintojo kanonizacijos procesui.

Vyskupija: antras stebuklas, įvykęs šventojo užtarimu

Po beatifikacijos Bažnyčia laukia antrojo stebuklo, kad galėtų pradėti kanonizacijos procesą. Visa tyrimo eiga tokia pati, kaip ir prieš beatifikaciją. Pateiktą stebuklą tikrina mokslinė ir teologinė komisijos toje vyskupijoje, kur jis įvyko.

AndrewBertie277

Kongregacija: antrasis stebuklas bylai paremti

Kai baigiasi tyrimo vyskupijoje procesas, stebuklą toliau vertina Šventųjų skelbimo kongregacijos įsteigtos mokslinė ir teologinė komisijos. Pastarosios komisijos balsavimas perduodamas Kongregacijos vyskupų kolegijai, kurių pritarimas pateikiamas popiežiui. Kai jis sutinka su Kongregacijos rezultatais stebuklą patvirtinančiu dekretu, palaimintąjį galima kanonizuoti.

AndrewBertie275

Šventasis tėvas: kanonizacija

Kanonizacijos ritu popiežius iškelia asmenį Visuotinės Bažnyčios garbinimui. Laikoma, kad Šventoji Dvasia apsaugo šį popiežiaus veiksmą nuo klaidos.

069dbf63ecba3efa0f6e5bec6f4a3672

Kanonizuodamas popiežius nepadaro asmens šventu – jis patvirtina, kad asmuo yra vienybėje su Dievu ir yra sekimo Kristumi pavyzdys, kuriuo vadovautis gali tikintieji. Šv. Mišios, Valandų liturgija ir kiti šventojo pagerbimo veiksmai dabar jau leidžiami Visuotinės Bažnyčios mastu.

Jei šventasis turi pasaulinį žinomumą ir patrauklumą, jo diena gali būti įtraukta į dabartinį liturginį Bažnyčios kalendorių kaip minėjimas arba laisvas minėjimas. Jeigu šventojo kultas labiau paplitęs konkrečiame pasaulio regione arba religiniame judėjime, šventasis gali būti įtrauktas į nacionalinius arba religinių kongregacijų liturginius kalendorius.

Parengė Monika Midverytė OFS

Palikite savo mintis

Popiežius Jonas Paulius II „Didžiausia dovana Bažnyčiai yra šventumas“

JPII

Sekmadienį Jonas Paulius II skelbiamas šventuoju, kartu su savo pirmtaku Jonu XXIII. Vatikano II Susirinkimas mokė, kad šventumas nėra rezervuotas keliems asmenims, vienuoliams ar kunigams, bet yra krikščioniško gyvenimo vidinis poreikis. Tačiau ką tai reiškia? Štai kelios mintys iš paties Jono Paulius II kalbų ar raštų. „Pati didžiausia dovana, kurią galite duoti Bažnyčiai, yra šventumas“, – sakė popiežius 2004 metų rugsėjo 5-ąją, jau savo pontifikato pabaigoje, lankydamasis Loreto šventovėje Italijoje. 2001 metų dokumente Novo Milennio Ineunte Jonas Paulius taip aprašė šventumo siekimo esmę: „mūsų išgelbėjimas nėra formulėje, tačiau asmenyje. Tai mūsų santykis su Kristumi, tai gyvenimas Jo gyvenimu, kuris yra mums duotas per Dievo Žodį ir sakramentus. Jei Jis yra Dievo Sūnus tapęs žmogumi, tai mūsų siekis gali būti tik vienybė, supanašėjimas su Kristumi“. 1990 metų lapkričio 1 Jonas Paulius II sakė: „šventieji mokėjo įžvelgti specialų Kristaus buvimą skurde ir kančioje, romume ir gailestingume, kraštutiniame teisingumo poreikyje ir širdies tyrume. Šiose situacijose, kurios atitinka įvairius Jėzaus gyvenimo epizodus, šventieji priėmė Jo mokymą, įsitikinę, kad Palaiminimai liečia visus, kurie nori tapti Viešpaties mokiniais“. Popiežius sakė jaunuoliams 1989 metų rugsėjo 23-iąją dienos susitikime, jog „šventieji, kurie kiekvienoje istorijos epochoje atspindėjo pasaulyje Dievo šviesą, yra regimi paslaptingo Bažnyčios šventumo liudytojai“. 1989 metų balandžio 23 dienos homilijoje Jonas Paulius II kalbėjo, jog „iš tiesų, šventuosiuose ypatingu būdu spindi gyvojo Dievo šlovė. Jie visu savo gyvenimu, Dieve, skelbia Tavo galią, kalba apie šlovę Tavo Karalystės, (…) augančios iš Kristaus velykinio slėpinio“. 1987 birželio 10-ąją Jonas Paulius klausė – „ar šventieji nėra tam, kad mus sutrikdytų? Taip, jie gali būti ir tam. Kartais toks išganingas sutrikdymas yra būtinas, kad pamatytume žmogų visoje tiesoje. Yra būtinas, kad atrastume teisingą vertybių hierarchiją“. 980 metų birželio 2 homilijoje Jonas Paulius pabrėžė, jog „šventieji praktiškai niekada nepasensta. Jie visada išlieka Bažnyčios jaunystės liudytojais. Jie niekada netampa praeities personažais, „vakarykščiais“ moterimis ir vyrais. Priešingai, jie visada yra „rytojaus“ vyrai ir moterys, evangelinės žmogaus ir Bažnyčios ateities žmonės, būsimo pasaulio liudytojai“. 1992 metais, prieš lapkričio 1 dienos „Viešpaties Angelo“ maldą, popiežius sakė: „pasauliui skubiai reikia šventumo pavasario, lydinčio naująjį evangelizavimą, pasiūlančio mūsų dienų žmogui, dažnai nuviltam tuščių pažadų ir gundomam prarasti drąsą, prasmės kryptį ir atnaujintos vilties motyvą. Bažnyčios vaikai yra kviečiami šiai užduočiai per rimtą ir kasdienį savęs šventinimo įsipareigojimą, savo gyvenimo pareigose ir aplinkybėse, visiems parodant meilę, kuria Dievas pamilo pasaulį“. 1983 metų sausio 30 dienos homilijoje Jonas Paulius maldininkams sakė, kad „šventumas yra meilėje, tikroje meilėje. Yra meilėje, apie kurią rašė apaštalas Paulius ir kurią aptinkame tiekos Bažnyčios šventųjų gyvenimuose. Meilėje susivienija ir pasireiškia visos dorybės. Ji visas jas apkabina, turi savyje ir tuo pat metu yra didžiausia iš jų“. „Šventumas yra sąmoningumas būti „saugojamais“. Saugojamais Dievo. Šventasis labai gerai žino savo trapumą, savo egzistencijos ir savo sugebėjimų ribotumą. Tačiau neišsigąsta, jaučiasi vienodai saugus. Jis pasitiki Dievu“. „Šventieji, nepaisant tiesos tamsos, kurią aptinka savyje, jaučiasi skirti Tiesai, Dievui: kuris yra Tiesa. Ir todėl šiai Tiesai skiria vis daugiau vietos savo gyvenime. Iš čia kyla juos išskiriantis tvirtumas; kai kiti svyruoja, jie atsilaiko. Kai kiti abejoja, jie įžvelgia tiesą“, – 1986 metų spalio 19 dienos vizite Florencijoje sakė būsimas šventasis.

 Vatikano radijas

Palikite savo mintis

Popiežius Pranciškus „Šventumas – kelionė Dievo akivaizdoje“

Antradienio rytą pradėdamas Šv. Mortos namų koplyčioje aukotas Mišias, popiežius priminė, kad šią dieną, gegužės 24-ąją, kasmet ypatingai meldžiamasi už katalikus Kinijoje. „Aukoju šias Mišias už visus kinus, už tą didžiąją šalį, kad Viešpats laimintų Kiniją“, sakė Pranciškus.

Pirmajame Mišių skaitinyje šiandien girdėjome apaštalo šv. Petro pirmojo laiško ištrauką: „Šventas yra tasai, kuris jus pašaukė, tad ir jūs patys tapkite šventi visu savo elgesiu“. Komentuodamas šią mintį Mišių homilijoje, popiežius sakė, kad eiti šventumo keliu reikia drąsos, reikia pasiryžimo, mūsų pastangų, bet taip pat reikia ir vilties, o labiau už viską reikia Dievo malonės.

„Kelionė. Šventumas tai kelias, – sakė popiežius. Šventumo neįmanoma nei nusipirkti, nei parduoti. Neįmanoma jo ir padovanoti. Šventumas tai kelias Dievo akivaizdoje, kuriuo aš turiu eiti. Niekas kitas negali juo eiti mano vardu. Aš galiu melstis už kitą žmogų, kad jis būtų šventas, tačiau eiti šventumo keliu turi jis pats, ne kas kitas. Reikia keliauti Dievo akivaizdoje ir būti nepriekaištingam“.

„Šventumo negalime pasiekti vien savo jėgomis, – sakė popiežius. Šventumas  yra malonė. Turime Dievą prašyti malonės būti gerais žmonėmis, būti šventais, žingsnis po žingsnio eiti pirmyn šventumo keliu. Turime drąsiai eiti šventumo keliu. Šioje kelionėje reikalinga drąsa, reikalinga viltis, reikalingas mūsų atvirumas malonei. Kelionėje reikia vilties. Labai gražiai apie tai kalbama Laiško žydams vienuoliktajame skyriuje. Pasiskaitykite. Ten kalbama apie mūsų protėvių kelionę. Apie tai kaip Dievas juos pirmus pašaukė ir kaip jie keliavo pirmyn. Apie mūsų tėvą Abraomą sakoma, kad jis išėjo nežinodamas, kur eina, bet ėjo su viltimi.“

Popiežius Pranciškus atkreipė dėmesį į vieną antradienio Mišių pirmajame skaitinyje girdėtos šv. Petro pirmojo laiško ištraukos detalę. Petras ragina „nepasiduoti savo neišmaningumo laikų aistroms“, keisti širdį, atsiversti.

„Atsiversti kiekvieną dieną. ‘Bet, tėve, atsivertimas tai atgaila, tai savęs plakimas’. Ne, ne. Reikia mažų atsivertimų. Jei tu sugebėsi blogai nekalbėti apie kitą žmogų, jau būsi kelyje, vedančiame į šventumą. Reikia mažų dalykų. Kai nori kritikuoti kaimyną ar bendradarbį, prisikąsk liežuvį. Liežuvis tau galbūt ištins, bet tavo siela bus šventesnė, eis šventumo keliu. Iš tiesų tai juk nieko didelio, jokių didelių apsimarinimų, paprasti dalykai. Niekada negrįžk atgalios, visada eik pirmyn. Tvirtai.“ (Vatikano radijas)

Palikite savo mintis

Enzo Bianchi „Ar sugebame klausytis šventųjų „kvailelių“ juoko?

8c216d76b3f20a3864717fe34a9dd7b852a97a57

Monasticizmo istorijoje būta vyrų ir moterų, kurių asketinis gyvenimo būdas pasireiškė išsižadant „normalybės“, o tai jų amžininkų akyse atrodė kaip kvailybė. Savo elgesiu jie nesiekė ekscentriškai išsiskirti iš kitų, tačiau priešpriešinti kryžiaus kvailybę tiems, kurie šį kryžių pavertė norma, triumfo vėliava, Bažnyčios vadovavimo pasauliui emblema.

Kartais Bažnyčioje, kurią sudaro išminčiai, intelektualai, valdovai, sutvarkytos institucijos, nebelikdavo vietos liudyti „kryžiaus kvailybę“, apie kurią kalba apaštalas Paulius, kitaip jei ne pasirenkant „beprotybės“, kraštutinumų, nenormalybės formas. Tokie liudytojai mėgo apibūdinti save kaip „prasčiokus, neišprususius, pamišėlius“, kad suglumintų „tai, kas laikoma kažin kuo“ per silpnumą „to, kas pasaulio akims paniekinta, ko nėra“ (plg. 1 Kor 1, 28), vedami beprotiškos meilės Nukryžiuotajam, Paniekintajam, Atstumtajam iki mirties ir iki kryžiaus mirties.

Šių vyrų ir moterų kūnai, „brolis asilas“, pasirinkęs „kvailybės“ formą, tapo veiksmingu ženklu, kuris suglumina žmogišką išmintį: kartais jis išsirengia nuogai, kartais elgiasi įžūliai ar susideda su tais, kurie nesilaiko nustatytos tvarkos, susidraugauja su žvėrimis, bendrauja su nusidėjėliais, renkasi veikiau viešųjų namų draugiją, nei glaudžiasi tarp kolonų bažnyčiose, kur galima sutikti net veidmainiaujančių ar formalių krikščionių.

Tai, ką kiti įsimylėję į Kristų perdavė broliams per raštus ir pamokslaudami, šie įspaudė savo kūnuose, kurdami gyvenimo dramą ir sugebėdami kūno gestais perduoti veiksmingą žinią. Nuo IV amžiaus Sirijos dykumoje pasirodo kvaileliaistilitai, atsiskyrėliai, apsigyvenę stulpų viršūnėse, ar dendritai, kurie gyveno simbiozėje su medžiais, kaip jų šakos stiebdamiesi dangaus link. Bizantijos pasaulis pažino „Dievo pamišėlius“, o rusų pasaulis po šimtmečių vėliau matė atsirandant „kvailelius“: kaip Nukryžiuotojo atvaizdai, klajūnai, pamirštantys save, paprastų žmonių niekinami, jie priminė „kryžiaus kvailybę“ Bažnyčiai, gerai įsiterpusiai tarp šio pasaulio galingųjų ir išmintingųjų. Tačiau ir Vakaruose, nepaisant Romos teisės ir bažnytinės teisės, kuri kliovėsi „tikrovės principu ir sveiku protu“, netrūko Dievo kvailelių: ši evangelinė beprotybė paveikė tokius šventuosius kaip Ignacas Lojola, kuris vadino savo draugiją „kvailių draugija“, jau nekalbant apie Pranciškų Asyžietį, kuris nuolat patvirtindavo savo kaip pamišusio dėl Kristaus, paprasto ir neišprususio kelią.

Tačiau krikščioniškuose Rytuose Dievo kvaileliai buvo toks dažnas reiškinys, kad net buvo išskirtas kaip tikra šventumo forma: šios asmenybės liturginiuose kalendoriuose apibūdinamos kaip „tie, kurie Dievo ir artimo meilės įkvėpti, priėmė krikščioniško maldingumo formą, kuri vadinasi kvailybė dėl Kristaus meilės“. Jie savanoriškai atsižadėjo ne tik patogumų ir žemiškojo gyvenimo gėrybių, socialinio gyvenimo privalumų, tačiau pasiryžo priimti pamišėlio išvaizdą, kuris nepripažįsta bendrų sugyvenimo taisyklių ir kuklumo, dažnai elgdamasis skandalingai. Jie nebijo šio pasaulio galingiesiems sakyti tiesos, apkaltindami tuos, kurie pamiršo Dievo teisingumą, ir guosdami kitų niekinamus, tačiau nuolankius, dievobaimingus žmones. Negalima nepaminėti Bazilijaus, kuris beprotiškai protestavo prieš Ivano Rūsčiojo žiaurumą. Per gavėnią jis pasiūlė carui žalios mėsos patiekalą, o sulaukęs pasipiktinusio atsisakymo, Dievo kvailelis paklausė caro, kaip gali piktintis tokiu mėsos valgymu per gavėnią būtent jis, kuris visais metų laikais nedvejodamas siuntė myriop krikščionis ir nekaltus žmones. Pakanka perskaityti Dostojevskio „Idiotą“ ar Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“, kad suprastume, kaip šventieji kvaileliai paveikė visą rusų kultūrą.

Šiam ypatingam šventumui netrūkta ir nuorodų į biblinius asmenis: karalius Dovydas ne tik apsimetė bepročiu dainuodamas: „Esu kvailas Viešpatyje, kuris nuolankiai klauso ir džiaugiasi…“, tačiau nešant Viešpaties skrynią jis apsinuoginęs iš visų jėgų šoko, apimtas beprotiško džiaugsmo dėl Dievo. Net ir Jėzų jo šeimynykščiai laikė „kaip galvos netekusiu“ ir norėjo sustabdyti jo pamokslavimą: šis buvo „nepatogus“ dėl to, kad patraukė minias (plg. Mk 3, 20–21). O ką jau kalbėti apie šv. Paulių, kuris ne kartą ragino Korinto krikščionis palaikyti jo kvailybę ir laikyti jį bepročiu, kol pats atvirai prisipažino: „Tapau kvailu.“

Šalia dogmatinių patvirtinimų ir tikėjimo išpažinimų, padiktuotų nepriekaištingo proto, šie žmonės išgyveno ypatingą tikėjimo patirtį, būdami nuolatos atsigręžę į Nukryžiuotąjį Kristų, vienintelį „išminčių“, kurį šiame gyvenime norėjo pažinti. Protiškai pasiligoję? Galbūt. Tikrai susirgę Dievu. Ibn Arabi, žymus sufijų mistikas, pasakė – galbūt todėl, kad buvo sutikęs vieną tų Dievo kvailelių: „Tas, kuris serga Jėzumi, niekada nebepasveiks!“ Ar Jėzus nesakė, kad „atėjo įžiebti žemėje ugnies“?Šventieji kvaileliai leidosi šios ugnies sudeginami, kad sunaikintų nuosaikią išmintį tų, kurie laikė save išmintingais. Ar mes sugebame klausytis jų perspėjančio juoko?

Pagal „La Stampa“ parengė D. Žemaitytė

Bernardinai.lt

Palikite savo mintis

Kun. Marius Talutis „Ar kaltas lietuvių santūrumas?“

Punsko parapijos vikarą kun. Marių Talutį kalbina portalo punskas.pl vyr. redaktorius Sigitas Birgelis.
 
Sigitas Birgelis: Kodėl tiek mažai mūsų tautiečių Katalikų Bažnyčia yra iškėlusi į altorių garbę? Ar kaltas tik lietuvių santūrumas? Gal neįvertiname tų mūsų tautos brolių ir seserų, kurie per gyvenimą ėjo kankinystės ir šventumo keliu, nesekame jų pavyzdžiu, neieškome jų užtarimo ir bendrystės? Per mažai meldžiamės?
 
Kun. Marius Talutis: Kadangi temą pats pakreipėte lietuvybės link, tai šiek tiek samprotavimų apie tai. Pirmiausia nepamirškime, kad dar visai neseniai esame tapę krikščioniška šalimi. Oficialioji Lietuvos krikšto data – 1387 metai. Katekizmas lietuvių kalba pasirodė po 200 metų – 1595-aisiais, išleido Varnių kanauninkas Mikalojus Daukša. Pirmasis katalikiškas giesmynas pasirodė 1646 metais, jį parengė Saliamonas Slavočinskis. Pirmoji lietuviška maldaknygė išleista po 300 metų nuo Krikšto – 1681-aisiais, išleido dominikonas vienuolis Jurgis Kasakauskis iš Žemaitijos. O tik 1816 metais Vilniuje pasirodė vyskupo Juozapo Arnulfo Giedraičio atliktas viso Naujojo Testamento vertimas. Tiesa, prieš tai buvo dar 1647 metais parengtas Jono Jaknavičiaus sekmadienio evangelijų vertimas, tačiau ne visas Naujojo Testamento tekstas. Gana vėlai išaugo savarankiška katalikybė Lietuvoje, nesusieta su Vokietijos, Lenkijos vadovavimu ir tradicijomis. Taip pat svarbu, kad per šiuos Krikšto metus ilgą laiką nebuvome savarankiški, teko valgyti karčią okupanto duoną, kovojome už išlikimą, už kalbą, už savo žemę. Tokios dažnos okupacijos, viena vertus, ragino mus veikti dėl išlikimo, o kita vertus – jaučiamas tam tikras nepilnavertiškumas, menkumas ar gėda kitų tautų akyse, kad buvome silpni, užkariauti, tiek metų okupuoti didesnių valstybių. Todėl per mažai didžiuojamės tuo, kas esame ir ką turime.
 
Dievo malonė, kad turime šv. Kazimierą, Visuotinės Bažnyčios pripažintą šventąjį. Jis – pamaldus, išmintingas, skaistus, dosnios širdies, išsilavinęs karalaitis, Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos sūnus, kunigaikščio Gedimino proproanūkis. Šių dinastijų simboliai – Gediminaičių stulpai ir dvigubas Vyčio kryžius – mūsų valstybingumo simboliai. Lietuvos karališkoji dinastija dovanojo visai Bažnyčiai didį šventąjį, kuriame atsispindi tauriausi mūsų tautos vaikų bruožai. Kalbant apie lietuvių santūrumą – irgi įmanomas dalykas. Šio reiškinio priežasčių reiktų ieškoti mūsų mitologijoje ir lietuviškosios tapatybės studijose. Esame daugiau pavyzdžio ir darbo, o ne kalbėjimo ar užkariavimo tauta. Taip pat mūsų tautosakoje kitaip yra suprantamas heroizmas. Pastebėkite, kad mes neturime konkrečių vardų, mitologinių veikėjų, ateinančių iš gilios senovės, turinčių dievų ir žmonių savybių, apie kuriuos kalbėdami kaip apie herojus svajotume būti panašūs į juos, trokštume pakartoti jų žygius. Mūsų dainose apdainuota saulė, dangus, meilė, šeima, darbas, medžiai ir gyvūnai. Mūsų pasakose gausu požemio karalystės veikėjų, aitvarų ir laumių, bet nėra legendomis apipinto konkretaus veikėjo. Mūs broliai latviai ir estai turi herojinį epą, o mes neturime. Tiesa, XVI a. pasirodė lotyniškai parašyta „Radviliada“, šlovinanti lietuvių pergales kare, tačiau pats kūrinys žmonių širdžių neužkariavo. Mūsų heroizmas tuo ir įdomus, kad jis ne vieno konkretaus asmens, o tam tikros grupės bruožas. Todėl mums įprasta herojais vadinti kunigaikščius, partizanus, signatarus, sukilėlius, sportininkus, knygnešius, kryždirbius ir pan. Be to, dar įdomi savybė – kad beveik visus savo kandidatus į herojus mes sukritikuojame. Atsiranda įvairaus plauko istorikų, kuriems profesionalumo sąlyga tampa tautos didvyrių menkinimas.
 
Mūsų tauta turi daug altoriaus garbės vertų šventųjų. Esu girdėjęs kalbą, kad stigmas patyręs šventasis vienuolis Tėvas Pijus iš Pietrelčinos, turėjęs stiprią pranašavimo dovaną, išgirdęs apie Lietuvą, pasakė, jog mūsų šalis turi labai daug kankinių ir šventųjų, kurie mus globoja. Šventasis – tai žmogus, kuris sekė Jėzumi ir priartino Jėzų savo laikmečiu. Šventasis – tai žmogus, kuris spinduliavo Jėzumi ir gyvenimo kelionę pabaigęs susitiko su Juo, jau yra danguje. Jie gali būti skirtingų laikmečių ir skirtingų pašaukimų, tačiau visiems bendra – buvimas su Jėzumi. Kalbant apie paskelbimą šventaisiais, man labai patinka ir tie šventieji, kuriuos mes patys nujaučiame esančius danguje pas Dievą, bet jų šventumo bylos nekeliamos, nors gyvenimai tikrai spinduliuoja. Man pačiam „nepaskelbti šventieji“ yra vyskupas Motiejus Valančius, kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas, dainorėlis-giesmininkas Petras Zalanskas, prelatas Antanas Rubšys, politkalinė Jadvyga Bieliauskienė, partizanas ir Kovo 11-osios akto signataras Liudvikas Simutis bei Vasario 16-osios akto signataras, kankinys Pranas Dovydaitis.
 
Grįžtant prie kanonizacijos klausimo yra toks svarbus lotyniškas terminas – fama sanctitatis – šventumo garsas. Būtent nuo jo dažniausiai ir prasideda šventumo byla. Tikinčioji Dievo tauta turi šventumo pojūtį ir pajutusi Dievo artumo ženklus šventojo gyvenime pati ima kelti šventumo pripažinimo klausimą. Teisinga, kad paminėjote maldą. Būtent malda ir su ja susijusios kitos religinės praktikos – relikvijų pagerbimas, netgi prisilietimas prie jų, piligriminės kelionės, šventojo gyvenimo pažinimas ir jo žygdarbių ar kankinystės skleidimas, stebuklo prašymai ir stebuklo atpažinimas – skleidžia jau mano minėtąjį šventumo garsą.
 
Kyla labai aktualus klausimas, kodėl Palaimintasis Jurgis Matulaitis iki šiolei dar nepaskelbtas šventuoju. Jei Jis būtų lenkas, tikriausiai Jo kanonizacijos procesas būtų seniai baigtas.
 
Turbūt nerastume vieno atsakymo, kodėl Jurgis Matulaitis vis dar nėra pripažintas šventuoju Visuotinėje Bažnyčioje. 1987 metais paskelbimas palaimintuoju buvo tikras stebuklas okupuotoje Lietuvoje. Po metų, 1988-ųjų liepos 12 d., nesuskaitomos minios Marijampolėje drauge su kardinolu Vincentu Sladkevičiumi dėkojo Dievui už dvi dovanas tėvynei – palaimintojo paskelbimą ir kardinolo titulą. Beje, reikia paminėti, kad dėl sovietų okupacijos visas paskelbimo palaimintuoju procesas vyko ne Lietuvoje, o Romoje, ir daugiausia tuo rūpinosi užsienio lietuviai bei Lenkijos dvasininkija. Atgavus Lietuvai Nepriklausomybę, katalikų bendruomenės laukė naujos užduotys ir darbų gausa. Nors sovietų okupuotoje valstybėje Bažnyčia nepalaužta, tačiau nukritus pančiams reikėjo prisiderinti prie naujų gyvenimo iššūkių. Daugelis dalykų buvo pradėti iš naujo – seminarijų atidarymas ir profesūros parengimas, uždarytų bažnyčių ir vienuolynų remontai, liturginės reformos įvedimas, bažnytinių draugijų atgaivinimas arba naujų įsteigimas, būtiniausios literatūros vertimas ir spausdinimas, labdaros bei katechetinės veiklos formavimas, Šeimų ir Jaunimo centrų steigimas. Svarbu pažymėti, kad per tuos 25 laisvės metus vėlgi pasikeitė daugelis dalykų, kai kas netgi radikaliai. Tuomet seminarijas atidarinėjo, dabar realybė tokia, kad būtini sprendimai dėl seminarijų jungimo. Tokia darbų gausybė reikalauja laiko, todėl, pavyzdžiui, tik 2012 metais buvo oficialiai išleistas Kanonų teisės kodeksas – dokumentai, reguliuojantys Bažnytinės bendruomenės tvarką, nors pats kodeksas Visuotinėje bažnyčioje įsigaliojęs nuo 1983 metų. Tik šiais metais žadama galutinai išleisti visus kunigų brevijoriaus tomus. Visgi Jurgio Matulaičio kanonizacija nėra pamiršta. Palaimintojo atminimo sklaida rūpinasi jo įkurtos vyrų Marijonų ir moterų Vargdienių seserų vienuolijos bei Vilkaviškio vyskupija, nes arkivyskupas gimė šalia Marijampolės, ten mokėsi, ten kūrė vienuoliją, ten ir palaidotas. Didelė dovana Lietuvai buvo 2012 metai – juos Lietuvos Vyskupų Konferencija paskelbė palaimintojo Jurgio metais, buvo daug renginių, padažnėjo piligrimysčių, įsikūrė maldos grupės, plačiau buvo kalbama apie šį tikrai šventą žmogų.
 
O lyginti lietuvių ir lenkų katalikų niekaip negalima, nes visai kitokie resursai. Pirmiausia socialistinėje Lenkijoje Bažnyčia nebuvo taip persekiojama kaip sovietų okupuotoje Lietuvoje. Turėjo daug platesnes galimybes visokiai veiklai. Be to, Lenkijos skaičiai iš tiesų įspūdingi – visko gausu: parapijų, vyskupijų, seminarijų, vienuolynų, pašaukimų ir pan. Puikiai organizuota visa Lenkijos vyskupų konferencijos veikla, pasiskirstymas atsakomybėmis. O dar reiktų nepamiršti, kad mūs ir būdas kitoks. Mes kitaip išreiškiame save, kitaip ir savo didvyrius mylime – nestatome tiek paminklų ir taip gausiai nelankome jų kapų.
 
Mūsų laikais sunku sutikti su teiginiu, kad Jurgio Matulaičio beatifikacijos ir kanonizacijos procesas nėra užsitęsęs. Esame pripratę prie „greitų“ beatifikacijos bylų. Pavyzdžiui, Motinos Teresės beatifikacija truko 6-erius metus (Ją į altorių garbę iškėlė 2003 m. popiežius Jonas Paulius II). Arkivyskupas Jurgis palaimintuoju buvo paskelbtas praėjus „vos“ 60 metų po mirties, o beatifikacijos byla truko „tik“ 34 metus. Žinoma, seniau šie procesai vykdavo ilgai. Antai šv. Kazimiero beatifikacija ir kanonizacija užtruko beveik 100 metų, o Stanislovo Papčinskio beatifikacijos byla – 240 metų.
 
Abejoju, ar mes, lietuviai, taip imsime greitinti šiuos procesus. Esame santūrūs, atsargūs, lėti ir susikaustę. Tai jaučiama, kai bažnyčioje giedame, šv. Mišių atsakymus sakome. Netgi kai šv. Mišiose meldžiasi artimiausi kaimynai lenkai – girdimas balsingas ir vieningas atsakinėjimas, skambus giedojimas. Jau nekalbu apie pietiečių šalis. Tiesa, vyresni žmonės pasakoja, kad seniau Punske žmonės nebuvo tokie susikaustę, bažnyčioje visi vieningai, garsiai giedojo, balsiai atsakinėjo. Tačiau pastaruoju metu kažkas pasikeitė. Tai matyti ne tik bažnyčioje, bet ir pačiame miestelyje, kaimuose: nebeeina lalauninkai per Velykas, nebesigirdi dainų per Petrines, kai kurių didžiųjų kaimų žmonės nebeįstengia susirinkti ir nupinti Žolinės vainikų… Prieš komunizmo ideologiją pavyzdingai atsilaikęs Punskas turbūt nebeatpažįsta kapitalizmo vartotojiškumo ir Europoje viešpataujančio liberalizmo-genderizmo apgaulingos grėsmės. Grįžtant prie Jūsų paminėtų Jono Pauliaus II ir Motinos Teresės reikia nepamiršti, jog jie buvo pasaulinės įžymybės. Jų gyvenimais žavėjosi milijonai žmonių, netgi tie, kurie nepriklauso Katalikų Bažnyčiai. Jau per Jono Pauliaus II laidotuves žmonės laikė rankose plakatus su užrašu, raginančiu greičiau skelbti jį šventuoju. Dėl jų žinomumo buvo ir daugiau maldų, įvyko stebuklai. Bet gali būti ir atvirkščiai, kai žinomas yra šventumo garsas, tačiau vienos ar kitos kliūtys atsirado pakeliui į Bažnyčios kanonizaciją. Taip atsitikę vienuolio Mykolo Giedraičio (1420–1485), gimusio Molėtų krašte, gyvenusio ir mirusio Krokuvoje, bei mergelės Barboros Umiastauskaitės-Žagarietės (1628–1648), garsėjusios stebuklais ir negendančiais palaikais Žagarėje, atveju. Pavyzdžiui, kai Mykolo Giedraičio byla jau buvo pabaigta ir paruošta vežti į Romą – vienuolyną ištiko gaisras ir sudegė dokumentai. Bet tai ne atsitiktinumas. Sakoma, kad Mykolas Giedraitis buvo labai nuolankus ir kuklus, todėl ir altoriaus garbė jam per didelė. Barboros Žagarietės negendantį kūną bolševikai 1963 metais kažkur išvežė iš Žagarės bažnyčios, tačiau šventumo garsas ir pamaldumas išliko iki šių dienų.
 
Dėl Jurgio Matulaičio – svarbu, kad ir Lietuvos žmonės būtų tam priaugę. Šventasis negali būti primestas iš viršaus, šventąjį turi iškelti pati Dievo tauta. Žinoma, turi būti tam tikra veiksmų strategija, kaip platinti palaimintojo kultą, kaip jį garsinti. Taip pat turi būti ir žmogus Romoje, kuris bendradarbiautų su šventųjų kongregacija, rūpintųsi bylos reikalais. Punsko parapija irgi meldžia ir laukia Jurgio Matulaičio stebuklo. Mūsų parapijos Vidugirių koplyčia iš pradžių buvo vadinama šv. Kazimiero vardu, o po 1987 m. pervadinta palaimintojo Jurgio Matulaičio vardu. Taigi galima sakyti, kad koplyčia turi du globėjus. Vykdydami darbus, ieškodami pagalbos Vidugirių žmonės atliko piligrimystę prie Jurgio Matulaičio kapo Marijampolės bazilikoje, taip pat uoliai meldžiasi prašydami jo užtarimo, koplyčioje kabo jo paveikslas. Vidugirių koplyčios darbų pabaiga bus tikras šio palaimintojo stebuklas, nes ši koplyčia, kaip ir palaimintojo Jurgio asmenybė, buvo tapusi lenkų ir lietuvių nesutarimų objektu.
 
Ar Arkivyskupo Jurgio paskelbimas šventuoju priklauso tik nuo mūsų pačių, mūsų tikėjimo ir pasitikėjimo? Ar nesame šiuo klausimu pernelyg „santūrūs“ ir „pasyvūs“, nepakankamai sąmoningi tikėjime?
 
Susimąstę turėtume pirmiausia kiekvienas sau atsakyti: ką esu anksčiau padaręs, ką galiu padaryti dabar ir ką padarysiu ateityje, kad Jurgio Matulaičio asmenybės turtai būtų plačiau paskleisti? Kiekvienas galime prie to prisidėti. Iš bendresnių darbų, mano manymu, reikalinga būtų arkivyskupo kūno relikvijos piligrimystė po Lietuvos parapijas, vienuolynus, kalėjimus, prieglaudas. Tai stiprus religinis išgyvenimas. Prisimenu šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės ir šv. kun. Jono Bosko relikvijų kelionę. Prisimenu, kokią gausą dvasinių vaisių tai atnešė. Juk šventųjų kultas kilo iš to, kad jau pirmieji krikščionys tikėjo mirusiųjų prisikėlimu. Jie nedegino savo artimųjų kūnų ir vis melsdavosi, vaišindavosi prie kapų, ko nedarė pagonys. Jie rinkdavosi prie savo kankinių kapų ir ten melsdavosi. Šventųjų kapai, relikvijos tapo savotišku tiltu, jungiančiu dangų su žeme, nes šventojo kūnas štai čia, žemėje, laukia prisikėlimo, o siela – jau danguje regi Viešpatį. Todėl prisiliesti prie šventojo kūno, tai prisiliesti prie antgamtinio slėpinio.
 
Grįžtant prie Jurgio Matulaičio kulto sklaidos, prasminga būtų ligoninėse platinti maldas prašant sveikatos – ne vienam sužibtų viltis pasveikti, nes jau yra pagijimų stebuklų. Pats buvęs silpnos sveikatos žemėje, Jurgis Matulaitis yra jautrus sveikatos prašymams danguje. Jei mokyklos vadovėliuose rastųsi daugiau dėmesio Jurgio asmeniui, būtų skaitomos jo dienoraščio ištraukos, susipažįstama su jo spalvinga biografija – tai padarytų jį žinomesnį. Jei turėtume gerą dokumentinį arba meninį, ar animacinį filmą apie jį – būtų didelis pasiekimas. Leidybos prašosi maldų tekstai – šv. Rožančiaus paslapčių apmąstymai, Kryžiaus kelio apmąstymai pagal Jurgio Matulaičio mintis. Taip pat rekolekcijos remiantis jo dvasingumu. Labai džiugu, kad mūs parapijoje jau yra, o kitose parapijose vis randasi Jurgio Matulaičio maldos grupės. Kiekvienais metais galėtų būti Jurgio Matulaičio sekmadienis, pvz., paskutinis sausio sekmadienis, švenčiamas visoje Lietuvoje, su tam tikru pamaldumu (litanija, visuotinė malda) ir specialiai tai dienai visose parapijose pritaikytu pamokslu iš palaimintojo minčių. Galėtų atsirasti daugiau giesmių bei vartomas stalo kalendorius su J. Matulaičio mintimis. Jau parapijose nėra paveiksliukų su palaimintojo drabužio relikvija, o tai reikalinga, nes veiksminga, prisilietimas turi didelę galią.
 
Kokią palaimą atneštų Lietuvai Arkivyskupo Jurgio paskelbimas šventuoju?
 
Pirmiausia mus įpareigotų tinkamai priimti šią dovaną. Susimąstyti apie šventumą, siekti apsivalymo. Keisti klaidingą šventumo įsivaizdavimą, jog šventieji toli nuo mūsų gyvenimo patirties. Šventieji – tarsi Dievo atspindys mūsų gyvenime. Paskelbus Matulaitį šventuoju lietuviai jaustų padrąsinimą ir priminimą, kad turi puikų draugą ir globėją danguje, kuriuo galima labai pasikliauti net sudėtingiausiose gyvenimo situacijose. Beje, reiktų nepamiršti, kad su Lietuva yra susiję daug šventųjų: šv. Faustina Kovalska, pal. Mykolas Sopočko, šv. Andriejus Bobola SJ, šv. Juozapatas Kuncevičius, 1863 metų sukilimo dalyvis šv. Rapolas Kalinauskas, palaimintieji kankiniai, vienuoliai Piotras Bonifacas Žukovskis ir Eugenijus Bajevskis OFM Conv. O džiaugsmingiausia, kad didelė pažanga jau padaryta kankinio, arkivyskupo Teofilio Matulionio (1873–1962) šventumo byloje ir galbūt greitai priimsime naujai paskelbtą Bažnyčios kankinį. Šventumo paskelbimo reikalais uoliai rūpinasi Kaišiadorių vyskupija.
 
Kuo Arkivyskupas Jurgis Matulaitis gali būti įdomus Lietuvos visuomenei, katalikų pasauliui?
 
Arkivyskupas Jurgis labai mylėjo Bažnyčią, kartais savo tekstuose ją vadina mažybiniais vardais, tarsi mylimosios vardą sakydamas. Meilė Bažnyčiai yra visos jo gyvenimo veiklos ir charizmos supratimo raktas. Tą meilę jis išgyveno labai plačiai ir aistringai. Jis buvo pasiruošęs dėl Bažnyčios suliepsnoti kaip žvakė, troško tapti skuduru, kuriuo valomas purvas. Vėliau kaip nereikalingas jis numetamas. Jis nebijo eiti ten, kur kiti nenori, kad tik galėtų pasitarnauti kitiems. Tokia jo gyvenimo laikysena nebuvo tik romantizmo epochos įkvėptos kalbos, tai buvo labai tikra ir dažnai skausminga. To meto tautiniuose, politiniuose, kariniuose debatuose paskendę žmonės dažnai negalėdavo suprasti tokios meilės Bažnyčiai. O Matulaičiui Bažnyčia ir buvo tikroji tautų taikintoja, ramybės nešėja, pirmiausia nešanti Kristaus ramybę. Jis skaudžiai išgyveno, kai ji nesąžiningai buvo paverčiama vienos ar kitos tautinės įtakos priemone, matė, kad tokie žmonės iš tiesų nemyli Bažnyčios, o tik naudojasi prisidengdami jos autoritetu. Jis sielojosi dėl vis didėjančios bedievystės ir Bažnyčią menkinančios kritikos, suprasdamas, jog taip daro žmonės, kurie nesistengia įžvelgti Bažnyčios esmės. Taigi mums, lietuviams, taip pat visai Bažnyčiai, Matulaitis yra reikalingas suprasti, pažinti ir pamilti Bažnyčią. Matulaitis mums atskleidžia, kad neįmanoma mylėti Kristaus, nemylint Bažnyčios, kaip ir neįmanoma būti kataliku, nesekant Kristumi. Pasitaiko, kad žmonėms priklausymas Bažnyčiai reiškia tik labai formalius dalykus arba jie Bažnyčią supranta tik galvodami pasaulietinėmis sąvokomis. Tuo tarpu Jurgis Matulaitis mus veda link Bažnyčios kaip Prisikėlusio Kristaus asmens susitikimo ir džiaugsmo dalyvaujant dvasiniame, mistiniame jos gyvenime. Jis duoda mums labai aiškias pamokas, kad Bažnyčia yra Dievo norėta ir kurta žmonijos išganymo plane, per Bažnyčią mes gyvename antgamtinį gyvenimą ir Bažnyčioje žmogus gali surasti laimę ir tikrąją laisvę, Dievo pažinimo džiaugsmą.
 
Nors pagrindinė palaimintojo Jurgio gyvenimo gija buvo meilė Bažnyčiai, pagal savo veiklą jis buvo daugiaveidė asmenybė. Genijus ir šventasis. Tokių nebuvo daug. Tai gilus mistikas, mokslininkas, profesorius, poliglotas, aukščiausio lygio diplomatas, vienuolijų įkūrėjas ir atnaujintojas, socialinės veiklos organizatorius, tėviškas ganytojas. Labiausiai jis pasižymėjo nuolankumu ir kantrybe, kurios jam daug reikėjo kenčiant dėl visą gyvenimą užsitęsusios kaulų džiovos ligos bei tautinių, politinių kivirčų tiek Vilniaus Soste, tiek diplomatinėje tarnyboje Kaune. Žvelgdami į Lietuvos valstybės kūrimąsi XIX a. pab. – XX a. pr. regime du didžiuosius lyderius – Jurgį Matulaitį ir Joną Basanavičių. Jie abu kažkuo labai panašūs: abu buvo neeilinių gabumų žmonės, abu kilę iš to paties krašto ir mokėsi toje pačioje gimnazijoje, abu užsiiminėjo įvairia veikla, abu buvo tikri lyderiai, tačiau nekovojo dėl savo postų, abu visą gyvenimą kentėjo dėl silpnos sveikatos, abiem teko patirti tautinių nesantaikų skaudulių ir abu mirė tais pačiais metais, tą pačią žiemą. Matulaitis ir Basanavičius ne sykį buvo susitikę, jautė vienas kitam didelę pagarbą. Reikia pripažinti, kad abiem Vilnius buvo išbandymų vieta, tačiau po šiai dienai Vilniuje jiems neatiduota reikiama pagarba. Lietuva 25 metus nepriklausoma ir vis dar nesugebėjo pastatyti solidaus ir garbingo paminklo nei Basanavičiui, nei Matulaičiui. Netgi namas Pilies gatvėje, kuriame gyveno Vilniaus vyskupas, nepaženklintas jokia atminimo lenta. Gaila, kad pažįstame tik mažą Jurgio Matulaičio rašytinio palikimo dalį. Dar vis laukia vertimų, publikacijų jo susirašinėjimai, pamokslai, rekolekcijų užrašai.
 
Informacijos šaltinis: punskas.pl
Palikite savo mintis

Hans Urs von Balthasar „Šventųjų humoras“

0daff0d8ef0f79982677b76c56c8af95c4669956_articleŠventieji tikrai nė iš tolo neprimena sugižusių senmergių tetulių, kurios tik ir ieško priekabių ir neturi nė lašo humoro jausmo. (Negalima tokiu laikyti nė Karlo Bartho, kuris taip mylėjo ir suprato Mozarto muziką.)

Nes humoras yra slėpininga, tačiau aiškiai matoma charizma, neatsiejama nuo katalikų tikėjimo, ir nei „progresistai”, nei „integralistai” neįstengia jo pasisavinti – pastarieji netgi mažiau už pirmuosius.

Abi šios srovės truputį linkusios ieškoti priekabių, tai pagiežingi satyrikai, bambekliai, niurzglūs kritikai, pilni kandžios paniekos, visažiniai, manantys, jog turi neklaidingo sprendimo monopolį; savo pačių pripažinti pranašai – trumpai tariant, fanatikai. (Šis žodis kilęs iš žodžio fanum, reiškiančio „šventą vietą”, t.y. juo apibūdinami šventyklos slenksčio sergėtojai, kuriuos Dievybė įvesdavo į transą. Jie yra prastai nusiteikę, koks buvo visas jansenizmas, ištisus šimtmečius lyg amaras graužęs Prancūzijos dvasinį gyvenimą. Ko gero, Claudeliui ir Bernanosui pirmiesiems pavyko jo visiškai atsikratyti.) Savaime suprantama, kad pirmiausia jie puola viską kritikuoti.

Nuodugniai sukritikavus grynąjį ir praktinį protą bei sprendimo galią, iš proto nebelieka nieko, išskyrus pačią kritiką, tikrąjį „daiktą savyje”, kuris sumala į miltus viską, kas patenka tarp jo girnų, – visos mintys apie Dievą, kalba, kuria tos mintys išreiškiamos, kiekvienas gerosios naujienos skelbimo būdas (Fichtė pradėjo karjerą, mėgindamas kritiškai ištirti visą apreiškimą) ir kiekvienas atpažįstamas pačios Bažnyčios bruožas tampa loginiu prieštaravimu. Tai, kas yra, neturėtų taip būti arba turėtų būti kitaip; „pakeisti pasaulį” – toks yra slaptas šių nesišypsančių griežto kurso šalininkų slaptažodis.

Jie yra sustingę, tuo tarpu katalikas yra lankstus, prisitaikantis, nuolaidus, nes jo tvirtumas remiasi ne juo pačiu ir jo nuomone, bet Dievu, kuris „visada yra didesnis”.

Jie yra arba fanatiški „pilnamečiai” (progresistai), arba fanatiški nebrendylos (integralistai, triukšmingai reikalaujantys apčiuopiamai vykdyti popiežiaus valdžią ir iškelti į dogmos statusą dalykus, kurie nėra dogma, pavyzdžiui, Komunijos dalijimą į burną, visus Dievo Motinos apsireiškimus ir pan.). Lygiai kaip fanatikai, beatodairiškai įsikibę Reformacijos soli (kad nuteisinimas pasiekiamas tik malone arba tik gerais darbais), geležinio istorijos filosofijos dėsnio buvo pasmerkti duoti priešingų rezultatų, negu patys troško, ir tokiu būdu tapti dialektikos šizofrenijos aukomis, taip ir šiandien kraštutiniuose katalikybės taškuose veikiantys elementai – progresyvizmas ir integralizmas – amžinai virsta vienas kitu, dialektiškai vienas kitą išprovokuodami naujiems pavidalams.

Tikra tiesa, kad ne visi Katalikų Bažnyčioje yra tokie, kokie turėtų būti: šventi. Ir ne visi pasižymi pusiausvyra, kurią minėjome, kalbėdami apie humorą.

Tai, kad Katalikų Bažnyčia, kuri nuo Bažnyčios Tėvų laikų per aukštosios scholastikos ir moderniojo humanizmo laikus visada stengėsi sugerti į save ir integruoti antikos ir netgi visų nekrikščioniškų religijų paveldą, į Reformaciją reaguoja kaip bavariškojo baroko angelėliai, išduoda jai nesvetimą humoro jausmą. Ir neabejotinai humoristinis yra Chestertono, to „nesąmonės, nusižeminimo, pigių žurnalų ir kitų niekinamų dalykų” gynėjo, atsakymas žvėriškai rimtoms ir beviltiškai optimistiškoms šiuolaikinio pasaulio pažiūroms – kurios visada susivienija prieš Romą – pasakymas, kad tik katalikiška forma užtikrina stebuklingą būties kokybę, laisvę, vaikiškumo, nuotykių jausmą, lankstų ir jėgų teikiantį būties paradoksą:

„Paukštis aktyvus, nes jis minkštas. Akmuo bejėgis, nes jis kietas. Akmens prigimtis jį traukia žemyn, nes kietumas – tai silpnybė. Paukščio prigimtis leidžia jam kilti, nes trapumas – tai jėga. Tobuloje jėgoje yra tam tikro lengvabūdiškumo, lengvumo, kuris išsilaiko ore. …angelai gali skristi, nes jie atsikratę rimto, sunkaus požiūrio į save. Tą visada instinktyviai suvokė krikščionybė… Puikybė visa tempia žemyn, prislegia paprasčiausiu iškilmingumu. Galima ‚įsitaisyti’ egoistiškame rimtume; tačiau iki linksmos savimaršos reikia pakilti. Žmogus ‚nusėda’ medžiu išmuštame kabinete, tačiau jis veržiasi į mėlyną dangų. Rimtumas – ne dorybė. …Rimtumas – dėl natūralaus polinkio ar neapsižiūrėjimo ištikęs noras rimtai žvelgti į save, nes tai lengviausia. Daug lengviau parašyti gerą Times vedamąjį negu gerą sąmojį, kurį spausdintų Punch. Rimtumas iš žmogaus sklinda natūraliai, bet juokas – tai šuolis. Būti sunkiasvoriam paprasta, lengvam – sunku. Šėtonas nupuolė, traukiamas sunkio jėgos”.

„Gal žiūrėjimą į dalykus iš [Zarathustros kalno] aukštybių ir galima pavadinti maloniu užsiėmimu, tačiau žvelgiant į juos iš oro baliono, iš tikrųjų nesimato nieko, pradedant kalnu ir baigiant kopūstu… tą akimirką, kai mėginame vertinti dalykus taip, kaip juos derėtų vertinti… Trokšdami pajusti gėrio apstybę visuose dalykuose, mes iš tikrųjų išgyvename protinės askezės procesą, visos būties kastraciją”.

Kol kas dar niekas neparašė knygos apie šventųjų humorą. Trumpą ištrauką pateikė Goethe savo knygoje „Pilypas Neris, šventasis humoristas”, kuriame aprašė ir pastarojo anaiptol ne pagarbų susirašinėjimą su popiežiumi Klemensu VIII. Tačiau koks smagumas apima skaitant tokių ankstyvųjų autorių kaip Ireniejaus raštus, kur jis sprogdina tviskančius gnostinių pasaulio sistemų burbulus! Ir Klemensą Aleksandrietį, kuris lyg koks cirko artistas žongliruoja šiomis sistemomis.

O kokia berniokiška nuotykių dvasia trykšta Bonaventūros „Žemėlapis sielos kelionei į Dievą”! Kokie humoro blyksniai (kurių veltui ieškotume rimtuose reformatų veiduose) žaižaruoja Ignaco Lojolos ir Teresės Avilietės raštuose! O arčiau mūsų laikų, kokia žavinga eibininkė yra mažoji Teresėlė, jau nekalbant apie jaukų Claudelio kvatojimą (pro aistros ašaras).

Kokia nerūpestinga didybe alsuoja Peguy, atverdamas savo krikščionišką sielą visoms žydų ir pagonių vertybėms, ir tik tam, kad šypsodamasis išdėliotų šiuos lobius prie prakartėlės (savo poemoje Ieva); kokia meili ir pakanti visiems krikščionių trūkumams buvo Madeleine Delbrel, troškusi, kad krikščionys būtų liepsnojantys žibintai.

Ir aš sau leidžiu ramia sąžine priskirti katalikams humorą C.S. Lewiso (kurio pasakos yra gražesnės už Brentano), ir Leskovo, kuriam gyvenimas su visomis jo baisybėmis išliko vientisas paradoksiškų kupinas stebuklas. Tada yra dar Kierkegaardas, ilgesingai žvelgiantis anapus savo melancholiškos religijos ribų į katalikišką rojų, kuriame, nepaisant viso jo rimtumo, galima būti „truputėlį šelmiškam”, kur „visa, kas yra vaikiška, pasikartoja vienu, tegu ir kiek perdėtu pavidalu, kaip brandus naivumas, paprastumas, nuostaba, humoras”.

Galutinės Peguy kategorijos yra „lanksti moralė” ir „nelanksti moralė” – lankstus, prisitaikantis požiūris į gyvenimą prieš sustingusį požiūrį, kuris irgi sutinkamas tarp krikščionių. Jam lankstumas anaiptol nereiškė silpnumo: atvirkščiai, lankstumas užkrauna didesnių reikalavimų žmogui ir jo meilei negu bet koks patogus griežtumas.

Šioje vietoje būtų pravartu apžvelgti popiežiaus valdžią pasauliniame kontekste: popiežiaus valdžia ir diplomatija, popiežiaus valdžia ir humanizmas (pradedant Damazijumi, Grigaliumi I, Grigaliumi XVI iki pat Pauliaus VI raštų), popiežiaus valdžia, kuri neima į galvą neesminių dalykų, tačiau yra nepalenkiama net ir menkiausių nukrypimų – vienintelės raidelės (homoousios vietoj homoiousios) atžvilgiu, nes tas menkutis nukrypimas reiškia paslėpto ledkalnio viršūnėlę, ant kurio užlipusi visa Bažnyčia subyrėtų į gabalus.

Dažniausia visa, ko reikia, – kad retkartčiais vairą lengvai palytėtų vairininko ranka. Net jei ir ne visiems popiežiams sekėsi vykdyti šią savo pašaukimo dalį, ypač kai Petro sostą užgoždavo valstybinės valdžios šešėlis, – vis dar galima sakyti, kad tai yra pati jų pasiuntinybės esmė.

Pagal „Communio“ parengė  R.T.

Palikite savo mintis

Kun. Guido Pettinati „Šventieji – kas jie“

marija-1

Švč. M. Marija su visais šventaisiais laukia mūsų Danguje

Dažnai žmonės svarsto, kaip Bažnyčia skelbia kai kuriuos asmenis šventaisiais. Ilga dviejų tūkstančių istorija. Įvairūs keliai, tačiau vienintelis tikslas – sekti Kristumi.

Katalikų teologijai yra būdinga ypatinga šventojo ir šventumo samprata ir jos raida. Pirmaisiais krikščionybės amžiais šventuoju buvo laikomas kiekvienas pakrikštytasis, kaip skaistus ir atsižadėjęs visko, kas netyra ir nedora. Antai ir žydų tauta laikė save šventa lyginant su visomis kitomis tautomis, nes išmintingiausiąja Dievo valia ji buvo išrinkta atnešti išganymą visam pasauliui. Vėliau šventaisiais buvo vadinami tik tie krikščionys, kurie dorybingai gyveno ir džiaugiasi amžinąja laime. Galiausiai ypatingas šventojo titulas imtas skirti tiems, kuriuos Bažnyčia nori šioje žemėje gerbti viešu kultu.

Kankinių kultas

Katalikų Bažnyčia nuo pat savo ištakų kankinystę laikė aukščiausia tikėjimo išraiška ir didžiausiu meilės įrodymu. Taigi tuos, kurie buvo nužudyti dėl Evangelijos, ji garbino kaip pačius artimiausius Dievo bičiulius ir galingiausius užtarėjus pas Dievą. Savo kančia ir mirtimi paliudyti Jėzaus Kristaus dievystę krikščioniui yra pati didžiausia garbė (plg. Mt 5,11).

Šį faktą krikščionybės gynėjai pateikia kaip įrodymą, kad krikščionybė yra vienintelė tikra religija. Ne veltui Tertulianas kalbėjo pagonims: „Kuo daugiau jūs mus persekiojate, tuo labiau mes augame, nes kankinių kraujas – tai vaisinga naujųjų krikščionių sėkla“. Po daug šimtmečių Paskalis (†1662) rašys: „Aš mielai priimu tikėjimą, kurio liudytojai leidžiasi nužudomi“.

Jau nuo III a. daugelyje vietų imta po truputį sudarinėti pirmuosius kankinystės aprašymų rinkinius – tai buvo notarų redaguoti pranešimai apie krikščionių pasmerkimą myriop, iš kurių išsivystė pačios pirmosios martirologijos. Jos patvirtina, kartu su liturgija, epigrafika, laidojimo papročiais, su kokia pagarba krikščionys prisimindavo savo brolius, mirusius ramybėje, tai yra Kristuje, ir su kokiu polėkiu praktikuodavo ypatingą kultą, skirtą kankiniams pagerbti. Kankinystės metinių dieną, kuri buvo vadinama dies natalis – gimimas dangui, tikintieji susirinkdavo aplink kankinio kapą ir jo bei kitų kankinių atminimo vardan džiugiai švęsdavo liturgiją, kad pasisemtų stiprybės, drąsos sekti jų pavyzdžiu. Ant kankinio kapo, dažnai triumfo arkos formos, būdavo aukojamos šv. Mišios, po kurių vykdavo broliška agapė, skirta pagelbėti vargšams. Ant kankinių kapų buvo statomos koplyčios ir didingos bazilikos, kaip antai Romoje ant apaštalų Petro ir Pauliaus, Lauryno, Sebastijono, Agnietės, Cecilijos, Suzanos ir kitų kankinių kapų. Nuo 313 m., kai imperatorius Konstantinas Didysis (†337) suteikė Bažnyčiai laisvę išpažinti savo tikėjimą, kankinių gerbimas plačiai išplito.

Nuo katakombų iki bažnyčių

Rytų paprotys garbingai perkelti relikvijas ar jas padalyti į dalis paplito ir Vakaruose, taigi sykiu daugėjo relikvijų kulto vietų. Nuo V iki XI a. Bažnyčiose buvo perlaidota daugybė kankinių kūnų, kad jie taptų šventovių lobiu ir kad šios relikvijos būtų apsaugotos nuo barbarų puldinėjimų bei saracėnų plėšikavimų. Kankinių kultą ir tikėjimą jų užtarimu patvirtina antkapių užrašai, Mišių kanonas, įvairūs senoviniai įrašai (grafitai), kankinių garbei sakomos iškilmingos šlovinimo kalbos, daugybės tikinčiųjų troškimas būti palaidotiems šalia kankinio kapo. Iškilmingas liturginis kankinių kultas buvo savaiminio ir dėsningo proceso, kuris rėmėsi kankinystės žinomumu bei akivaizdžiu nukankintojo panašumu į Kristų, vaisius. Dabartinė liturgija tęsia šią seniausiųjų laikų tradiciją, iškilmingai ir džiugiai gerbdama visų laikų bei tautų kankinius.

Kanonizacijos vyskupijose

Bažnyčios persekiojimams dar nesibaigus tikintieji pradėjo gerbti tikėjimo išpažinėjus, tai yra tuos krikščionis, kurie buvo didžiai vertinami dėl savo tikėjimo, nors ir nepatyrė kankinystės arba po kankinimų išgyveno. Imperatoriui Konstantinui paskelbus taiką, Dievo Bažnyčioje ypač įsigalėjo asketizmo ir vienuolystės praktika. Šventasis Atanazas savo dažnų tremties kelionių metu visur pristatydavo atsiskyrėlį šv. Antaną (t 356), apie kurio gyvenimą parašė garsų veikalą. Jis lygino šv. Antaną su senaisiais kankiniais ne dėl išlieto kraujo, bet dėl nuolatinių didžiulių pastangų, kurių reikalavo kova su demonais ir tobulumo siekimas (žr. Gyvenimas, c. 47). Taigi atsirado paprotys, vėliau tapęs visuotiniu, tikėjimo išpažinėjais vadinti tuos žmones, kuriems nors ir neteko kentėti dėl tikėjimo ar krikščionybės idėjų, tačiau jie liudijo tikėjimą visu savo gyvenimu, kupinu atgailos bei maldos. Taip buvo pradėti gerbti didieji asketai, įžymūs vienuoliai, uolūs vyskupai. Prie jų kapų dažnai iškildavo šventovės, kurios pritraukdavo minias piligrimų, jų relikvijos buvo ieškomos ir gerbiamos, o per mirties metines švęsta iškilminga liturgija.

Nuo V iki IX a. daugybė šventųjų nekankinių buvo įtraukti į Romos kalendorius, jų vardais amžinajame mieste buvo vadinamos koplyčios ir bažnyčios su greta įsikūrusiais vienuolynais. Šį kultą didžiąja dalimi skatino neromietiškos kilmės popiežiai, iš Rytų į Vakarus atkeliavę vienuoliai, keitimasis relikvijomis ir plačiai paplitę pasakojimai – dažnai keliantys neapsakomą nuostabą ir susižavėjimą – apie kankinių bei išpažinėjų patirtas kančias.

Europos kūrimasis

VI-X a., kai Rytai vis labiau stengėsi atsiskirti nuo Vakarų, Vakarų Romos imperijos žlugimas ir barbarų genčių atsikraustymas bei būtinybė atversti juos į katalikų tikėjimą iškėlė Bažnyčiai naujų sudėtingų uždavinių. Tai iškilių vyskupų, vienuolių misionierių, atsivertusių karalių, kurie net pa-siskirdavo vienuolystei, karalienių ir princesių, steigusių vienuolynus, o vėliau tapusių abatėmis ar vienuolėmis, atsiskyrėlių ir piligrimų epocha. Šio laikotarpio pasaulis – gyvybingas, augantis, kupinas kontrastų tarp smurto ir šventumo; tai jaunų tautų, turinčių nežabotą vaizduotę, užsidegūsių naujuoju tikėjimu, susižavėjusių artimo meilės bei evangelinių dorybių didvyriais, laikai. Šiame laikotarpyje be šventųjų kankinių kulto naujojo sužydėjimo daugybėje vietų atsiranda nauji šventųjų kultai.

Tautai pakakdavo žinoti, kad kuris nors asmuo gyveno didžiai atgailaudamas, įsteigė vienuolyną ir užsiiminėjo gerais darbais, šelpė vargšus, galbūt mirė smurtine mirtimi, nebūtinai dėl tikėjimo, o ypač – kad darė stebuklus, kad gimtų naujas kultas: liaudyje pasklidęs garsas apie šventą gyvenimą ir tikėjimas stebuklais – tai du pagrindiniai ankstyviesiems viduramžiams būdingi motyvai pradėti gerbti naują šventąjį.

Siekis suvienodinti tvarką

Remiantis įvairiais šaltiniais galima teigti, kad minėtais laikais formavosi daugiau ar mažiau panaši naujo kulto įvedimo praktika. Viskas prasidėdavo nuo liaudyje pasklidusio garso, vox populi, o tuomet iš karto po Dievo tarno mirties buvo skubama prie jo kapo, prašoma užtarimo ir skelbiama, kad įvyko stebuklas. Vyskupijos sinodo metu, dalyvaujant vyskupui, buvo skaitomas mirusiojo gyvenimo aprašymas ir ypač stebuklų istorija (būsimų beatifikacijos bylų pagrindas), o vėliau, patvirtinus šventumą, būdavo ekshumuojamas kūnas ir perlaidojamas garbingoje vietoje – elevatio Neretai būdavo žengiamas ir kitas žingsnis – translatio, tai yra šventojo kūnas būdavo patalpinamas priešais, šalia, virš arba po altoriumi, pavadintu šio šventojo vardu, o kartais visa bažnyčia būdavo išplečiama, perstatoma ir dedikuojama būtent tam šventajam, kurio palaikai joje ilsisi.

Šventojo kūną perkėlus į garbingą vietą (elevatio ar translatio), būdavo reguliariai švenčiama liturginė šventė, dažnai labai iškilmingai, ir ne tik šventajam dedikuotoje bažnyčioje ar prie jo altoriaus, bet visoje vyskupijoje, regione, provincijoje arba visuose vienuolinei šeimai priklausančiuose namuose.

Žvelgiant į Romą

Daugiau nei penkis ar šešis šimtmečius (VI—XII a.) asmenys šventaisiais būdavo skelbiami vyskupijose, ir tai buvo vienintelis kanonizavimo kelias Romos Bažnyčioje. Prireikė daug laiko ir ilgo doktrininio bei kanonų teisės aiškinimo, kol šią viduramžiais įsigalėjusią tvarką galutinai pakeitė popiežiaus vykdoma kanonizacija. Perėjimas nuo kanonizacijos vyskupijose prie popiežiškosios kanonizacijos iš pradžių buvo beveik nejuntamas. Ankstyvaisiais viduramžiais asmens kanonizacija nebuvo laikoma aukščiausiu ir ypač reikšmingu visuotinės Bažnyčios aktu. Tačiau akivaizdu, kad popiežiaus atliekamas kanonizacijos aktas buvo svaresnis, todėl vėlesniais laikais rasdavosi’ vis daugiau prašymų, kad asmenį šventuoju paskelbtų popiežius.

Šiuo atveju procesas būdavo toks pat kaip vyskupijose. Dažniausiai popiežius apsiribodavo tik duodamas savo sutikimą, o vyskupijose buvo iškilmingai gerbiamas šventojo kūnas bei pradedamas viešas naujo šventojo kultas. XI—XII a. vykusios popiežių kelionės suteikė jiems progą patiems asmeniškai dalyvauti šventųjų kūnų gerbimo apeigose (elevatio). Pamažu popiežiškoji kanonizacija tapo vis įtaigesnė ir įgijo kanoninę vertę, formavosi griežtesnė procedūra, o galiausiai ji tapo vienintele teisėta kanonizacija. Popiežiškosios kanonizacijos

1588 m. popiežius Sikstas V apaštališkąja konstitucija Immensa aeterni Dei įsteigė Šventąją apeigų kongregaciją, kuri ėmė rūpintis beatifikacijos ir kanonizacijos bylomis. 1969 m. popiežius Paulius VI šią kongregaciją padalijo į dvi: taip atsirado Šventųjų bylų kongregacija ir Dieviškojo kulto kongregacija. Beatifikacijos ir kanoni-zacijos bylų procedūra buvo atnaujinta popiežiaus Pauliaus VI motuproprio Sanctitas clarior (1969 m. kovo 19 d.) ir Jono Pauliaus II apaštališkąja konstitucija Divinus perfectionis magister (1983 m. sausio 25 d.). Abu iki šių dienų galiojantys procesai – diecezinis ir apaštališkasis – skirti išnagrinėti kankinystės ar šventumo bylą, prasideda vyskupo prašymu tirti bylą, kai vyskupas tai daro remdamasis ne tik savo, bet ir jam suteiktu apaštališkuoju autoritetu.

Popiežiškoji kanonizacija yra galutinis aktas ar sprendimas, kuriuo pontifikas nurodo, kad Dievo tarnas, paskelbtas palaimintuoju, yra įtraukiamas į Šventųjų katalogą ir turi būti gerbiamas visuotinėje Bažnyčioje.

Vienas būdingiausių Katalikų Bažnyčios ženklų yra šventumas. Šventas yra pats jos steigėjas, šventa yra Bažnyčios doktrina, šventas yra jos siekiamas tikslas, šventi yra Bažnyčios nariai dėl vandens, kraujo ar krikšto troškimo. Šio šventumo teisėjas – tik popiežius. Teisė paskelbti, kas turi būti laikomas šventuoju ir atitinkamai gerbiamas, priklauso tik jam. Teologai beveik vienbalsiai teigia, kad šventųjų kanonizacija būtinai reikalinga popiežiaus neklystamumo. Teologijos kalba kalbant, nėra įmanoma, kad popiežius skatintų gerbti kurį nors asmenį kaip šventąjį, kuris nėra pasiekęs Dangaus garbės. Nepaisant to, kad pontifikas, vykdydamas aukščiausiąjį magisteriumą, yra apšviestas ir įkvėptas Šventosios Dvasios, turime nepamiršti, jog Dievo tarnų gyvenimas, veikla, raštai ir dorybės yra taip kruopščiai, detaliai tiriami bei tikrinami kompetentingų asmenų, kad praktiškai kanonizacijos byloje suklysti neįmanoma. Be to, prieš iškilmingai skelbiant palaimintąjį šventuoju, yra prašoma, kad Dievas padarytų stebuklų, kuriuos tiria ne tik autoritetingi gydytojai, bet ir kardinolų bei Šventųjų bylų kongregacijos konsultantų komisijos; paskutiniam komisijos susirinkimui vadovauja popiežius.

Trys konsistorijos

Patvirtinus įvykusius stebuklus ir išleidus dekretą, kuriuo nurodoma, kad galima patikimai siekti kanonizacijos, šį klausimą viena po kitos tiria trys konsistorijos:

1)            Slaptoji konsistorija, kurioje kardinolai, reziduojantys Romoje, įsigilinę į bylos dokumentus apie palaimintojo gyvenimą, aukščiausiajam pontifikui atsako: Placet ar Non placet.

2)            Viešoji, iškilmingoji konsistorija, kurioje dalyvauja taip pat Romoje esantys vyskupai bei prie Šventojo Sosto akredituotieji katalikiškų valstybių ambasadoriai. Vienas iš konsistorijos advokatų pristato palaimintojo gyvenimą bei stebuklus ir prašo jį skelbti šventuoju. Popiežiaus kanceliarijos sekretorius jam atsako popiežiaus vardu; jis paragina dalyvaujančiuosius pasninku ir malda prašyti dieviškojo apšvietimo, prieš kardinolams ir vyskupams išreiškiant savo poziciją.

3)            Šiuo tikslu yra sušaukiama pu-siau vieša konsistorija, kurioje dalyvauja Romoje reziduojantys kardinolai ir vyskupai. Perskaitę medžiagos apie palaimintojo gyvenimą ir veiklą santrauką, jie balsuoja. Ši paskutinė konsistorija pradedama ir baigiama trumpa popiežiaus kalba, kurioje pontifikas nurodo, kurią dieną Šv. Petro bazilikoje paskelbs, pagal nustatytą iškilmingą ceremonialą, palaimintąjį šventuoju. Nuo to momento naujas šventasis galės būti gerbiamas visoje Bažnyčioje šv. Mišių metu, jo garbei galės būti statomos bažnyčios ir altoriai, taip pat jis galės būti vaizduojamas su aureole virš galvos.

Pirmoji istoriškai tikra popiežiaus atlikta kanonizacija įvyko 993 m. sausio 31 d.: popiežius Jonas XV Laterane vykusio sinodo metu šventuoju paskelbė Augusto vyskupą Ulderiką.

Daugelis žmonių yra įsitikinę, kad šventųjų yra tūkstančių tūkstančiai. Tačiau iš tiesų yra kitaip, nes tikras, herojiškas šventumas – reta dovana. Iki 1990 m. aukščiausiųjų pontifikų formaliai kanonizuotų šventųjų buvo per 544: iš jų 123 italai, 96 vietnamiečiai, 93 iš Pietų Korėjos, 91 prancūzas, 61 ispanas, 54 anglai ir galai, 22 ugandiečiai, 20 olandų, 17 japonų, 15 vokiečių, 8 airiai, 7 lenkai, 4 portugalai, 2 belgai, 2 šveicarai irt. t.

Kanonizuotų šventųjų, kilusių iš kilmingų šeimų, yra per šimtą. Tai nemažas skaičius, turint galvoje tai, kaip sunku atsižadėti medžiaginių turtų iš meilės Dangaus karalystei.

Kanonizuotų moterų yra vos 80.

Pagal statistiką nuo 1860 iki 1890 m. popiežius Pijus IX į altoriaus garbę iškėlė 52 asmenis; popiežius Leonas XIII – 18 asmenų; popiežius Pijus X – 5; popiežius Benediktas XV – 2; popiežius Pijus XI – 33; popiežius Pijus XII – 33; popiežius Jonas XXIII – 11; popiežius Paulius VI – 83; popiežius Jonas Paulius II – per 482; popiežius Benediktas XVI iki dabar – 28.

Ką nuveikė šventieji

Visi, pasiekę altoriaus garbę, tobulai įgyvendino evangelinius patarimus ir heroiškai praktikavo dorybes, ypač tikėjimą, viltį ir meilę. Kiekvienas šventasis išsiskyrė kokia nors ypatinga dorybe. Tačiau visi jie yra panašūs trimis pagrindiniais asketinio – mistinio gyvenimo aspektais:

1)            Visų pirmiausia šventieji buvo nuolatinės maldos žmonės. Jie tobulai suprato ir vykdė apaštalo Pauliaus raginimą: Būkite atsidėję maldai, budėkite su ja dėkodami (Kol 4, 2). Dėl maldos gyvenimo daugelis atsižadėdavo kūno patogumų. Jie gyveno nuolatos pasinėrę Dievuje.

2)            Visi šventieji visiškai priėmė Dievo valią ir kantriai kentė ne tik gyvenimo kryžius. Kaip apaštalas Paulius, įkvėpti Šventosios Dvasios ir palaikomi Viešpaties malonės, be kurios nieko negalima nuveikti, jie jautė nenumaldomą troškimą papildyti savo kūno kentėjimais, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia (Kol 1, 24).

3)            Visi šventieji karštai mylėjo vargšus, ligonius, našlaičius, visuomenės atstumtuosius, nusidėjėlius ir stengėsi jiems kaip įmanoma padėti.

Tiesa ir legendos

Šv. Pranciškus Salezas buvo teisus, ragindamas Bourges arkivyskupą monsinjorą Andrea Frėmyot pamoksluose pateikti šventųjų gyvenimo pavyzdžių. 1604 m. spalio 5 d. jis rašė: „Kas yra šventųjų gyvenimai, jei ne praktiškai įgyvendinta Evangelija?“ Tačiau šiais laikais, kupinais prieštaravimų ir kritiškumo, daugelis žmonių sako įstabiais pasakojimais apie šventųjų gyvenimus netikį.

Ar tikrai esama rimtų priežasčių abejoti daugybės šventųjų gyvenimams būdingais stebuklo žyme paženklintais įvykiais? Ne, nes šie faktai yra patvirtinti daugybės to meto dokumentų, o panašių antgamtinių reiškinių yra nutikę skirtingais laikais ir skirtingose vietose gyvenusių vyrų bei moterų gyvenimuose. Pavyzdžiui, jei piktasis įvairiai vargino šv. Joną M. Vianėjų, šv. Joną Boską, šv. Gemą Galgani, kodėl netikėti, kad tai vyko ir su dykumoje gyvenusiu abatu šv. Antanu, apie kurį rašo Atanazas? Kartais abejojama šventųjų gyvenimuose vykusiais stebuklais. Tačiau kodėl laikyti legendomis stebuklus, kuriuos nuo amžių Viešpats daro per savo ištikimuosius, kuriems patikėjo ypatingą misiją Bažnyčios ir žmonijos gerovės vardan?

Reikia pripažinti, kad apie šventųjų gyvenimus rašę rašytojai neretai pasiduodavo perdėtam jausmingumui ir vaizduodavo savo herojų kaip nerealų asmenį, visiškai atitrukusį nuo gyvenamosios tikrovės, neturėjusį jokių – nė mažiausių silpnybių. Tačiau tiems, kurie moka skaityti, nebus sunku atskirti, kas yra fantazijos padarinys, o kas – istorinė tiesa ir Dievo malonės vaisius.

Visais amžiais, kad ir kokie neramūs jie būtų, atsirasdavo iš įvairių visuomenės sluoksnių kilusių šventųjų. Vatikano II Susirinkimo dogminėje konstitucijoje Lumen Gentium teigiama, jog Bažnyčioje visi žmonės, tiek priklausantys hierarchijai, tiek jos valdomi, yra pašaukti šventumui (nr. 39), krikščioniškojo gyvenimo pilnatvei ir artimo meilės tobulumui (nr. 40, b). Taip pat Susirinkimas moko, kad įvairiais gyvenimo būdais ir pareigomis visi siekia vieno šventumo. Jo siekia visi, kurie, Dvasios vedami ir klusnūs Tėvo balsui, garbindami Dievą Tėvą dvasia ir tiesa, seka vargdieniu ir kryžių nešančiu Kristumi, idant taptų verti būti jo garbės dalininkais. Kiekvienas pagal savo gabumus ir pareigas privalo nedelsdamas žengti pirmyn gyvo tikėjimo, žadinančio viltį ir veikiančio meile, keliu (nr. 41). Šias tiesas uoliai įgyvendino visi, kurie vėliau buvo pakelti į altoriaus garbę.

Turime juos pažinti ir jais sekti

Tai nuolatos kartojo Jonas Paulius II savo kalbose Dievo tautai palaimintųjų ir šventųjų pagerbimo progomis. 1980 m. gegužę lankydamasis Lizjė, prie šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės kapo jis sakė: „Šventieji niekada nepasensta, jiems negalioja senaties terminas. Jie visuomet lieka Bažnyčios jaunystės liudytojais. Jie niekuomet netampa praeities veikėjais, vakardienos vyrais ir moterimis. Atvirkščiai: jie visuomet yra rytojaus vyrai ir moterys, evangelinės žmogaus ir Bažnyčios ateities, būsimo pasaulio liudytojai“.

Informacijos šaltinis: Kun. Guido Pettinati, „Saleziečių žinios“, 2012 m. rugpjūtis – spalis, Nr. 3 (148). P. 11 – 15.

Palikite savo mintis

Donatas Puslys „Šventieji – istorijoje sužibusios Betliejaus žvaigždės“

b439d2468034e991859bbaefef486d070fe79d35_articleTuo metu, kai rašau šį tekstą, Bažnyčios liturginis kalendorius mini šv. Pijų X – popiežių, kurio pagrindiniai darbai, pradedant Kanonų teisės reformavimu ir baigiant modernybei skirta kritika, buvo skirti tam, kad viskas galiausiai būtų atnaujinta Kristuje. Šiandien, kai tekstas jau išvydo dienos šviesą, minima ir šv. Monika – moteris, kuri ketvirtajame mūsų eros amžiuje ištekėjo už pagonio ir savo tikėjimo stiprumu atvertė jį į krikščionybę. Galiausiai karštos motinos maldos lėmė ir jos sūnaus Augustino, kuris vėliau tapo viena iškiliausių Bažnyčios asmenybių ir taip pat buvo paskelbtas šventuoju, atsivertimą. Tačiau kiek svarbūs mums, ypač jaunimui, šiandien yra šie ir kiti šventieji? Ar jie tėra tik nepasiekiamas idealas, o gal kvietimas visiems žengti šventumo keliu? Trumpai tariant, ar šių šventųjų biografijos ir tekstai vis dar geba mus supurtyti, priversti sustoti susimąstyti apie savąjį kelią, savąjį pašaukimą ir santykį su Dievu, ar tiesiog skaitome jas kaip įdomų literatūrinį kūrinį, atskleidžiantį kokių didžių, tačiau jau per šviesmečius nutolusių žmonių kadaise gyventa. O gal apskritai šiame sekuliariame pasaulyje jau manome, kad šventieji, kurių dauguma praleisdavo valandų valandas melsdamiesi, padėdami atstumtiesiems ir net dėl jų aukodamiesi, buvo kvaileliai, kurie iššvaistė savo laiką dėl kažkokios įsivaizduojamos anapusybės užuot bandę susikurti gerovę čia ir dabar? Tad kodėl gi šventieji vis dar yra svarbūs?

Prieš aptariant šį klausimą, leiskite šiek tiek nuklysti ir papasakoti dvi istorijas. Pirmąją jų, aprašytą Evangelijoje pagal Matą, visi puikiai žinote ir joje kalbama apie tai, kaip trys Rytų išminčiai atkeliauja pagarbinti Betliejaus tvartelyje gimusio Jėzaus pamatę užtekant jo žvaigždę. Tuo tarpu antrosios istorijos veiksmas vyksta jau po pusantro tūkstančio metų dabartinėje Ispanijos teritorijoje. Pagrindinis šios istorijos herojus, vadinantis save tiesiog piligrimu, pasakoja iki 26 metų buvęs pasaulio tuštybėms atsidavęs žmogus – ypač mėgęs mankštintis su ginklais ir degęs didžiuliu ir tuščiu garbės troškimu. Viskas apsiverčia aukštyn kojomis, kai nuo prancūzų apgulties gindamas Pamplonos tvirtovę piligrimas yra sunkiai sužeidžiamas. Sveikdamas piligrimas vietoje savo mėgstamų riterių romanų, kurių tuose namuose paprasčiausiai nebuvo, gauna skaityti knygas apie Jėzų ir Šventųjų gyvenimus. Būtent tada piligrimui ir iškyla klausimas, kreipsiantis visą tolimesnį jo gyvenimą: „Kas būtų, jei aš padaryčiau tai, ką padarė Šv. Pranciškus, ar tai, ką darė Šv. Dominykas?“ Šis dvasinis užsidegimas ir paskatino piligrimą dirbti didesnei Dievo garbei. Tas piligrimas – Jėzuitų ordino įkūrėjas ir dvasinių pratybų autorius Šv. Ignacas Lojola.

Veikiausiai neperdėsiu teigdamas, kad tiek šv. Pranciškus, tiek šv. Dominykas Ignacui buvo tarsi ta Betliejaus žvaigždė, įkvėpusi žygiui ir galiausiai atvedusi prie lopšio to, kuris, kaip teigiama Evangelijoje pagal Joną, yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“. Būtent šventieji padeda geriau pažinti Evangelijos žodį ir patį Jėzų, kurio mokymui jie visa savo esybe stengėsi atsiduoti. Gali skambėti keistai, tačiau šventieji iš tikro yra žvaigždės. Tiesa, jie nė iš tolo neprimena tų egocentriškų žvaigždučių, kurios padarys bet ką, kad gautų vietą ant populiaraus žurnalo viršelio ar sulauktų bent penkių minučių dėmesio paskalas aptarinėjančioje televizijos laidoje. Štai ir brolis Motiejus iš nuostabos klausia brolio Pranciškaus: „Aš klausiu, kodėl visas pasaulis, rodos, bėga paskui tave ir kiekvienas trokšta pamatyti tave, išgirsti tavo žodį, paklusti tau? Tu nesi gražus vyras, nei didžiai mokslingas, nei aukštos kilmės. Tad kodėl visas pasaulis seka paskui tave?“

Taigi prie šventųjų mus traukia ne jų grožis, žavėjimasis jų išmintimi ir skvarbiu protu, galų gale net socialinis statusas ir noras pataikauti tam, kas šiuo metu turi daugiau galios ir gali pamaloninti jam besilankstančius materialinėmis gėrybėmis. Tad kas gi yra tos traukos šaltinis? Galbūt žavėjimasis tuo, kad jie nepasirinko lengviausio kelio, nes mums, nors ir trokštantiems tuo keliu žengti, neretai pritrūksta valios ir ryžto visa tai įgyvendinti ir todėl reikia, kad kažkas padrąsintų, paskatintų ir palydėtų? Galbūt tai benediktiniškas šūkis „Ora et labora“, visiems darboholikams ir nuo įvairiausių reikalų pabėgti negalintiesiems primenantis, kad pirma yra Dievas, o tik po to darbas? Tai tarsi paskatinimas bent trumpam atitrūkti nuo kasdien mus supančio triukšmo ir šurmulio bei eiti į savo kambarėlį, kur tyloje ir maldoje mūsų laukia susitikimas su savo siela ir Dievu. Galbūt tiesos troškimas, kurio sausrą jaučiame šiame nihilizmo ir reliatyvizmo paženklintame amžiuje? Juk šv. Augustinas teigė, kad nebūtinai tas yra draugas, kas su tavimi gražiai elgiasi. Tai reiškia, kad nebūtinai tas yra draugas, kuris mums kalba malonius ir saldžius dalykus, tačiau vengia tiesos.

 Galbūt tai yra drąsus visuomeninių stereotipų ir hedonistinių normų laužymas, kai nesibodima apkabinti visų atstumto ir visuomenės užribyje palikto raupsuotojo ar laisva valia prisiimti neturtą taip aiškiai parodant, kad galima išsivaduoti nuo neretai našta tampančio materialinių gėrybių vaikymosi? Juk kartais žvelgiant į šventųjų gyvenimus atrodo, kad juose mums iš pažiūros įprasti dalykai yra apverčiami aukštyn kojomis. Štai ir nuostabioje Niko Kazantzakio knygoje „Dievo neturtėlis“ apie pirmuosius brolius su nuostaba rašoma: „Tavo broliai iš didelės meilės išprotėjo, vaike mano; pažiūrėk į juos: svaigsta be vyno, veda be nuotakos; nuo alkio prisivalgo; nuo skurdo praturtėja; peržengia, vaike mano, žmogaus ribas; greitai virs angelais.“ Argi šventieji nekviečia mūsų stengtis peržengti savo ribas ir nuolatos siekti kažko daugiau? Tas kažkas daugiau gali būti ir savo artimo atpažinimas nuskriaustųjų ir atstumtųjų, t.y. broliško apkabinimo ir šilumos laukiančių šios dienos „raupuotųjų“, gretose – priklausomybės ligomis sergančiųjų, benamių, našlaičių ir t.t.

O galbūt šventieji traukia mus savo skelbiama meilės žinia, teigiančia, kad net ir pikčiausią Gubijaus vilką galima nugalėti ne ginklu, tačiau meile, kaip kad tą padarė šv. Pranciškus. Juk ne veltui šv. Augustinas sako: „mylėk ir daryk, ką nori“, o šv. Ignacas Lojola savo maldoje Dievui atiduoda visą savo laisvę, atmintį, supratimą ir valią, kurias kaip dovaną yra gavęs, ir teprašo Dievo suteikti savo meilę ir gailestingumą, nes to visiškai užtenka. Galiausiai ir šv. Dominykas, įkūręs „dievo šunyčių“ (domini canes) broliją, skirtą Dievo avelėms ganyti, Viešpaties nuolatos prašydavo suteikti jam tikrą ir veiksmingą artimo meilę, nes tik taip, o ne prievarta galima užauginti ir nuskinti gausų sielų derlių. „Savo gyvenimo Vakarą būsite teisiami ne pagal neturtą, o pagal meilę“ – skelbiama Carlo Carretto knygoje „Aš, Pranciškus“. Tad net ir neturtas, neapgaubtas ir nesutaurintas artimo meilės, toli gražu nėra pakankamas, veikiau priešingai – virsta į pavydą ir neapykantą daugiau turintiems, dirbtinį lygiavos siekį. Meilė artimui, kuris kaip ir kiekvienas mūsų yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą, ir apreikštai Tiesai – vienintelis krikščionio vertas kelias, kuriuo mus veda šventieji. Ir priešingai, kaip moko šv. Pranciškus, neapykanta savo artimui yra širdyje susikaupęs nuodas, per kurį patenkame į priešo rankas. Čia pravartu prisiminti pal. Motinos Teresės pamokymą, kad nedera leisti, jog po susitikimo su tavimi žmogus netaptų laimingesnis. O laimingą jį galime padaryti tik parodydami savo meilę, o ne neapykantą.

Taigi šventųjų tikslas nėra dėmesys sau, savo asmenybei ar pasiekimams. Šventųjų tikslas yra per save parodyti tą siaurą kelią, vedantį išganymo link. Jie patys savaime nėra tikslas, kurį reikia imituoti ir stengtis aklai atkartoti, jie veikiau yra nuorodos, kelio ženklai, padedantys mums nepasiklysti savo pačių piligriminiame žygyje. „Viešpats liepia pasakyti broliui Pranciškui štai ką: Jis pašaukė Pranciškų tapti tuo, kuo yra, ne vien dėl savęs, bet kad galėtų surinkti sielų derlių ir kad daugelis per jį būtų išgelbėti“ – štai toks šv. Pranciškaus pašaukimas atskleidžiamas jo gyvenimą aprašančioje knygoje „Šventojo Pranciškaus žiedeliai“. Šventajam neužtenka vien rūpintis savo išganymu, jis turi siekti kuo didesnio sielų derliaus. Kitaip tariant, jis tarsi ta kelrodė žvaigždė rodo kelią visiems, norintiems eiti ir kaip ir tie Rytų išminčiai pagarbinti Išganytoją.

Šventieji mus kviečia, nes kiekvienas esame pašauktas šventumui. Tačiau kaipgi atsakyti į tą kvietimą? Nupasakodamas savo dvasinės piligrimystės kelią, šv. Ignacas teigia, kad vien išorinio šventųjų gyvenimų pamėgdžiojimo neužtenka. „Kai prisimindavo kokią nors šventųjų praktikuotą atgailą, ryždavosi daryti tokią pat ir dar didesnę. Šios mintys jam buvo didžiausia paguoda. Jis dar visiškai nekreipė dėmesio į vidinius dalykus, nežinojo, kas yra nusižeminimas, meilė, kantrybė nei šias dorybes tinkamai tvarkantis ir matą nustatantis saikingumas. Vien tik siekė atlikti išorinius dalykus, nes šventieji juos Dievo garbei darė, ir visai nekreipė dėmesio į išorines aplinkybes“, – rašoma dvasinėje šv. Ignaco autobiografijoje. Ne viskas priklauso nuo griežtumo ir tas, kuris atlieka griežčiausią atgailą, nebūtinai yra švenčiausias. Svarbu ne tik išoriniai darbai, tačiau ir dvasios ugdymas suvokiant pagrindinių dorybių reikšmę ir nuolatinės dvasinės pastangos jas praktikuoti. Trumpai tariant, kaip mums atskleidžia šv. Ignacas, ne išore, o dvasia turime tapti panašūs į šventuosius.

Laiške Koimbros studentams Ignacas rašė, kad tas, kuris nori būti geras kitiems, tenebūna blogas pats sau. Pernelyg didelis griežtumas ir savęs baudimas už anksčiau padarytas nuodėmes neretai veda į nepageidaujamus kraštutinumus. Tad dvasiniuose dalykuose taip pat būtinas saikas. Juk kraštutinumai, kaip rašo C. Carretto, yra represinės kultūros ir nebrandaus tikėjimo žymė.

 Galiausiai pabaigai norėčiau pasidalinti dar viena ištrauka iš N. Kazantzakio knygos. Šv. Pranciškaus lūpose nuskamba šis jaudinantis liudijimas: „Apie savo tėvą ir motiną, broli Leonai. Visą gyvenimą jiedu manyje grumiasi; tai žinok, mano gyvenimo kova; galbūt jie turi skirtingus vardus – Šėtonas ir Dievas, siela ir kūnas, blogis ir gėris, šviesa ir tamsa, tačiau jie visados pasirodo mano motinos ir tėvo pavidalais. Tėvas rėkia: „Užsidirbk, pralobk, daugink auksą, pirk namus, pasidaryk ponas; tik turtingieji didikai gyvena pilnavertį gyvenimą. Nebūk geraširdis, prapulsi; vieną dantį išmuš ir visas žandikaulis sutrupės; nelauk kitų meilės, žiūrėk, kad tavęs bijotų; neatleisk, šveisk atgal!“ O motina… virpa manyje jos balsas, ji kalba tyliai, baugščiai, kad ponas negirdėtų: „Svarbiausia būk geras žmogus, Pranciškau, laiminu tave; mylėk vargšus, pažemintus ir skriaudžiamuosius; ką nors bloga tau padarė? Atleisk!“ Manyje kaunasi motina ir tėvas ir visą gyvenimą bandau juos sutaikyti: nesusitaiko; netinka jie vienas kitam, broli Leonai, todėl ir kankinuosi“.

Veikiausiai neperdėsiu teigdamas, kad ir mumyse vyksta ši dvasinė kova tarp noro dominuoti ir nuolankumo, troškimo atkeršyti už pažeminimą ir atleidimo, turtų vaikymosi ir siekio neapsiriboti vien materialiniais dalykais. Šventieji, laimėję šią sunkią dvasinę kovą, suteikia mums stiprybės nepasiduoti ir siekti ne tamsos, o Šviesos triumfo. Tas pats šv. Pranciškus mums primena, kad „trumpos yra šio pasaulio linksmybės, bet jas lydinčios kančios yra amžinos“. Tačiau „nedidelės yra šio pasaulio kančios, bet amžinojo gyvenimo garbė begalinė“.

Skiriama „Tertio Millenio“ seminaro bičiuliams Krokuvoje, su kuriais ne viena brangi minutė buvo praleista diskutuojant apie šventųjų vaidmenį šiandien.

Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt, 2012-08-27.

Palikite savo mintis

Donatas Puslys „Apie sekimą šventaisiais šiandien“

a7f8b6c907453a4016685a84937ac5210c587be3_article_scale

Jean-François Millet „Šv. Antano gundymas“

Ar šventieji mums nepasiekiami?

„Nutilau. Ką gi man sakyti? Gyvendamas su Pranciškumi vis aiškiau supratau štai ką: du keliai veda Dievo link; vienas lygus, žmogaus kelias – kai patenki pas Dievą vedęs, su vaikais, tvarkingas, pavalgęs ir su vyno aromatu ant lūpų; kitas kelias – šventojo įkalnė, ir tada ateini pas Dievą kaip driskius, vien kaulų ir plaukų veltinukas, dvoki prakaitu ir žeme“, – štai taip kalba Niko Kazantzakio knygos „Dievo neturtėlis“ veikėjas brolis Leonas, dalį savo gyvenimo ištikimai sekęs paskui šv. Pranciškų. Ši trumputė ištraukėlė iškelia nemažai svarbių klausimų. Kodėl kai kuriems žmonėms neužtenka to pirmojo kelio, ir jie išgirsta kvietimą bei užsidega troškimu išsivaduoti nuo visų šio pasaulio pančių, kad visa širdimi, visa savo siela galėtų tarnauti vien tik Viešpačiui? Taip pat norisi paklausti: kuo mums, siekiantiems Dievo karalystės pasaulietiniu keliu, yra svarbūs šventieji? Ko galime iš jų pasimokyti? O gal tie šventieji paprastam žmogui yra tokie pat tolimi, kaip ir vaiskiame nakties danguje spindinčios žvaigždės – tu jas matai, jomis grožiesi, tačiau kartu supranti, kad jos tau vis dėlto nepasiekiamos?

Pamenu, jog ilgą laiką turėjau susidaręs gana klaidingą vaizdinį apie šventuosius, kurių vardus girdėdavau tariamus litanijose, veidus regėdavau ant bažnytinių procesijų vėliavų ar ant šventovių sienų. Atrodė, kad jie yra kažkokie stebuklingi, kone antžmogiai, kurie nuo pat jaunumės buvo apdovanoti ypatinga Dievo meile ir globa, tad visas jų gyvenimas prabėgo labai lengvai ir sklandžiai būnant Dievo artumoje ir atsiduodant Aukščiausiojo garbinimui. Ir tada tikrai galvodavau, kad jie yra tarsi iš kito, nepasiekiamo pasaulio. Maniau, jog galiu kreiptis į juos malda su savo prašymais, tačiau kasdieniame gyvenime jų pavyzdys yra tik kažkoks nepasiekiamas idealas.

Pasirodo, smarkiai klydau. Klydau viską supaprastindamas ir išleisdamas iš akių svarbias šventųjų biografijos detales, bylojančias apie tai, kad jų kelias jokiu būdu nebuvo vien tik raudonu kilimu klotas. Tik ilgainiui suvokiau, kokių tiek moralinių, tiek fizinių išbandymų šie žmonės turėjo įveikti, kad pasiektų Dievo artumą. Ne visi jie galų gale nuo pat mažumės buvo artimi Dievui – vieni sielos tuštumą stengdavosi užpildyti dvikovomis ar merginomis, kiti šiaip mėgavosi lengvu ir nerūpestingu gyvenimu ir Dievui laiko skirdavo geriausiu atveju sekmadienį. Niekas jų gyvenime nebuvo garantuota, ne kartą jie balansavo ant ribos, patirdami gundymų ir stengdamiesi jiems atsispirti.

Pažvelkime kad ir į Mathiso Gotharto Nitharto nutapytą altorių, vaizduojantį šv. Antano gundymą, patirtą dykumoje. Įtampos kupiname darbe vaizduojama gausybė demonų, išbandančių šventojo tikėjimą ir pasiryžimą sekti Kristumi. Tik atsispyręs visoms pagundoms, nepasidavęs piktojo vilionėms, šv. Antanas tampa tuo tikėjimu, ramybe, meile spinduliuojančiu šventuoju, pritraukiančiu į dykumą daugybę tikinčiųjų ir kreipiančiu jų širdis Dievo link. Žvelgiu ir į freską, kurioje vaizduojama, kaip vienas nelabasis, pagriebęs už abito brolį benediktiną, gundo jį ir trukdo pastarajam melstis. Visa tai kaip C. S. Lewiso knyga „Kipšo laiškai“, kurioje atskleidžiami nelabojo keliai siekiant atitolinti žmogų nuo Dievo, šiandieniame pasaulyje, dažnai tiesiog atmetančiame anapusybę, gali atrodyti keistai ir nesuprantamai.

Juk postmodernizmo išminčiai žmogui neva nori padėti ne vesdami jį prie tikėjimo, ne ragindami jį įsiklausyti į savo sąžinės balsą, atgailauti už nuodėmes, tačiau paprasčiausiai siekdami panaikinti pačią nuodėmės sąvoką. Suprask, žmogus bus išlaisvintas, kai jo sielos daugiau nebeslėgs jokie svarstymai apie gėrį ir blogį, apie teisingą pasirinkimą. Nėra Dievo, nėra ir nelabojo, viskas reliatyvu, o į ankstesnių kartų palikimą, įskaitant ir minėtus paveikslus, vaizduojančius didžią žmogaus sieloje vykstančią gėrio ir blogio kovą, šiandien jau žvelgiame geriausiu atveju tik kaip į nieko nebebylojantį istorinį paveldą, savotiškus iš praeities mus pasiekusius komiksus, pasakas. Tos pasakos esą atspindi to meto žmonių pasaulėžiūrą, tačiau nieko nebyloja apie tikrovę, žmogaus prigimtį ir jo pašaukimą. Liekame nebylūs.

Šventųjų kelias nėra lengvas

Patirti gundymai, tykantys klystkeliai jokiu būdu nesumenkina šventųjų, o kaip tik juos išaukština kaip nugalėtojus, savo didžiu tikėjimu ir valia užkariavusius Dievo karalystę. Čia išryškėja ir šventųjų svarba mums, Dievo karalystės link žengiantiems paprastesniu, tačiau taip pat išbandymų nestokojančiu keliu. Šventieji mums primena, jog turime būti budrūs savo kelyje, kad ant lūpų tvyrantis vyno aromatas, šeima, darbai, pomėgiai neišmuštų mūsų iš kelio ir neužgožtų pašaukimo – būti mokiniais To, Kuris yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Kaip ir kelionėse neužtenka vien tik puikiai žinoti kelią, turėti gerą žemėlapį, taip ir tikėjime nepakanka vien tik būti išstudijavus Šventąjį Raštą. Pastarasis yra tarsi žemėlapis, kuris mus ragina ne tik skaityti, tačiau ir leistis į tikėjimo kelionę, kad Biblijos tiesa įsikūnytų mūsų gyvenime, mūsų kasdienybėje. Kaip savo knygoje apie šv. Dominyką atskleidžia Jeanas-Rene Bouchetas, nė vienas įvykis pats savaime dar nereiškia Dievo valios. Visa tai veikiau tėra iššūkiai, į kuriuos turime atsakyti. Ir nuo to atsakymo priklauso mūsų tolesnis kelias. Būtent čia mums labai svarbi šventųjų patirtis. Svarbi dėl to, kad jų gyvenimai puikiausiai įkūnija sekimą Jėzumi ir gali mums padėti nepaklysti, gali mus įkvėpti įveikti iššūkius, gundymus, kai esame skatinami rinktis ne sunkesnį, tačiau žmogaus pašaukimo vertą kelią, o trumpesnį – galiausiai užsibaigiantį aklaviete.

Pažvelkime į šv. Benedikto pavyzdį, kaip šis šventasis įveikė nelabojo jam spęstas pinkles – gundymus puikybe, geidulingumu ir rūstybe. Apmąsčiau šiuos gundymus lankydamasis Subiako vienuolyne, kurio grotoje ir prasidėjo šio šventojo vienuoliškasis gyvenimas ir kurio bažnyčioje esančios freskos pasakoja šv. Benedikto istoriją. Verta pradėti nuo to, kai šv. Benediktas atsidūrė Subiake. Jis gelbėjosi nuo puikybės nuodėmės. Žindyvei sudaužius pasiskolintą daiktą, jis maldos galia padaro taip, kad tas daiktas vėl taptų sveikas. Netrukus apie šį darbą jau sklinda gandai, ir žmonių minios nori pamatyti tą, kurį jau vadina šventuoju. Tačiau šv. Benedikto šlovė ne tik kad nedomina, jis nuo jos bėga bijodamas, jog visa tai gali pastūmėti jį į puikybę.

Keistas tipelis, pasakytų ne vienas šiuolaikinis žmogus. Juk dabartinis pasaulis yra paremtas noru būti matomam, žinomam. Kiekvienas poelgis, kiekvienas didesnis darbas tuoj išviešinamas socialiniuose tinkluose, tūkstančiai žmonių verčiasi per galvą, kad patektų į žurnalą ar televiziją. Neriamės iš kailio, kad tik atkreiptume dėmesį į save, o tai jau yra kelio į puikybę pradžia. O puikybė susiaurina žmogaus akiratį, nes visur regime tik save, tik savo norus, įgeidžius. Mūsų ego išsiplečia tiek, kad nebelieka vietos netgi Dievui. Tampame kaip tas fariziejus, kuris melsdamasis tesugeba aukštinti save teigdamas: „Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba kaip šis va muitininkas“ (Lk 18, 11). Puikybė sukietina širdį, paverčia tikėjimą ideologija, skirta patvirtinti ir išaukštinti savo gyvenimo būdą. Viso to vengdamas, šv. Benediktas pabėga į Subiaką, kur, padedamas vienuolio Romano, užsidaro oloje ir atsideda maldai bei ryšio su Dievu stiprinimui. Šv. Benediktas nusižemina, kad vėliau būtų ne savęs paties, ne savo pasekėjų, o paties Dievo išaukštintas.

Antras išbandymas – šv. Benediktas patiria kūniškų gundymų. Nelabasis nerimsta. Pagrindinis jo tikslas – sutraukyti žmogaus saitus su Kūrėju, pasiūlyti jam lengvesnį, tačiau klaidingą, kelią, panardinantį nuodėmėje. Jis siekia įtikinti mus iškeisti amžinybės džiaugsmą į trumpalaikį malonumą. Kūniškai graži moteris sudirgina šv. Benedikto jausmus, ir štai į jo sielą jau skverbiasi nežaboti geismai. Kaip į tai atsako pats šventasis? Žvelgiu į XVI amžiaus pabaigoje Alessandro Allorio tapytą darbą „Šv. Benedikto gundymas“. Jame regimas jaunuolis, parkritęs į dilgėles ir žvelgiantis į atverstą Šventąjį Raštą. Sielą užplūdusius geismus šv. Benediktas bando nuvyti kūnišku skausmu. Jau geriau tegu kenčia kūnas, tačiau siela lieka sveika ir nepaklydusi. Meilė moteriai nėra blogas dalykas, jei tu esi pašauktas šeimos gyvenimui, pratęsti giminę. Tačiau šv. Benedikto pašaukimas buvo visai kitas, tad užplūdę geiduliai buvo paprasčiausias gundymas mesti tikrąjį savo pašaukimą ir ne Dievo artumos paieškoms, o kūniškiems malonumams. Galvodamas apie šią istoriją meldžiu, kad Dievas leistų kiekvienam iš mūsų aiškiai suvokti savąjį pašaukimą, savąją tarnystę ir stiprintų mus kaip šv. Benediktą, neleisdamas mesti kelio dėl takelio.

Įveikęs kūniškąjį aistros gundymą, šventasis galiausiai susidūrė su rūstybės išbandymu, patikrinusiu jo meilę artimui.

Kiekvienas puikiai pamename, kad Kristus iš mūsų reikalauja mylėti ne tik savo draugus ar gimines, t. y. tuos, kurie mums yra savi ar atrodo patrauklūs, tačiau ir savo priešus bei tuos, kurie mums atrodo atstumiantys dėl vienokių ar kitokių priežasčių. Markas Aurelijus kadaise teigė, kad didžiausias kerštas priešui yra netapti panašiam į jį patį. Tačiau Jėzus savo mokyme priduria, jog vien to neužtenka. Neužtenka vien nesivadovauti tais pačiais metodais kaip tavo priešas, neužtenka nepersismelkti neapykanta, reikia savo priešą dar ir mylėti. O tam reikia labai daug dvasinių pastangų. Atminkime, kad ir šv. Pranciškui, aplink save skleidusiam tiek meilės, nebuvo lengva apkabinti raupsuotąjį. Tuo tarpu šv. Benediktui reikėjo atleisti tiems, kurie mėgino kėsintis į jo gyvybę. Pirmą kartą tai nutiko, kai šventąjį mėgino nunuodyti į Vikovaro vienuolyną jį vadovauti pasikvietę netikę vienuoliai. Pasakojama, kad šv. Benediktas peržegnojo ąsotį su užnuodytu vynu, ir šis paprasčiausiai sudužo. O antrą kartą į šventojo gyvybę kėsinosi vienas pavydus kunigas, pasiuntęs šv. Benediktui užnuodytos duonos. Šią iš šventojo rankų pastvėrė ir į nepasiekiamą vietą nunešė jo prisijaukintas varnas. Šie pasikėsinimai nepaskatino šv. Benedikto piktuoju atsilyginti tiems, kurie linkėjo jam blogo. Priešingai, išgirdęs apie minėtojo kunigo mirtį, jis neprapliupo džiaugsmu, o apraudojo nelaimingąjį. Šv. Benedikto, įveikusio puikybę, dėmesys yra sutelktas ne į save, ne į savo poreikius. Savo širdyje įkurdinęs artimojo meilę, jis visų pirma aprauda tuos, kurie savo veiksmais veda savo sielą į pražūtį.

Nepaklysti laisvėje

Pabaigoje vėl norėčiau grįžti prie teksto pradžioje jau sutikto brolio Leono – ištikimojo šv. Pranciškaus palydovo. Vieno gundymo metu brolis Leonas išgirsta štai tokius žodžius: „Daryk, ką tik nori: esi laisvas; net į pragarą gali eiti laisvai.“ Tad laisvė žmogui kartu yra ir dovana, ir išbandymas. Ar sugebėsime ta mums dovanota laisve tinkamai pasinaudoti, ar nepasitelksime jos tam, kad suteiktume gausybę malonumų savo laikinajam kūnui, tačiau pražudytume sielą? Visa tai puikiai suvokė ir šv. Benediktas, nuolatine malda grūdinęs sielą tam, kad ši taptų pajėgi atsispirti įvairiausioms pagundoms. Kiek kartų per savo gyvenimą esame gundomi ištarti šiuos žodžius, kuriuos nevilties valandą kartojo ir brolis Leonas: „Žmogus gi esu, nusibodo keliauti, badauti, šalti, belstis į dangaus vartus, kai jie man neatsiveria.“ Būtent tada, kai mus apninka abejonės, kai suprantame esantys silpni, mums prireikia šventųjų, tų didžių tikėjimo žmonių, pavyzdžio, pakylėjančio mus Dievop ir atskleidžiančio, kad kiekvienas išbandymas mums nėra duodamas veltui, jog Dangus yra užsitarnaujamas tik sunkiomis pastangomis ir kad net tamsiausią naktį tikintysis gali įžvelgti šviesą, vedančią Amžinojo gyvenimo link.

Visa tai regime įsikūnijus šv. Benedikto asmenyje. Jis pasiekė nusižeminimą, tačiau buvo išaukštintas, įveikė kūniškus geidulius, kad vykdytų savo pašaukimą būti dvasios tėvu visiems Dievo išsiilgusiems žmonėms. Galiausiai jis su Dievo pagalba nugalėjo ir neapykantą bei kerštą, kad jo viduje triumfuotų artimojo meilė. Tad lai šv. Benediktas mums pasitarnauja kaip nepaliaujamas įkvėpimas ir savo kasdieniame gyvenime vadovautis Kristaus skelbtu žodžiu. Lai šv.Benediktas net ir sunkiausiomis akimirkomis išlieka mums kelrode žvaigžde, žyminčia kelią Amžinųjų namų link ir sustiprina mūsų pasiryžimą vadovautis ne šių laikų madomis, ne ideologinėmis paruoštukėmis, o Evangelijos tiesa. Jei tik sugebėtume bent šiek tiek persiimti šv. Benedikto dvasia, kiek pasaulyje sumažėtų egoizmo, ginčų, nesutarimų, neapykantos, palaidumo. Pasaulis taptų erdvesnis, t. y. toks, kuriame užtektų vietos ne tik man su savo didžiuliu nepatenkintų ambicijų bagažu, bet ir kitiems tokiems pat dėmesio bei meilės vertiems žmonėms.

Informacijos šaltinis: Žurnalas „Kelionė su Bernardinai.lt“, 2013-05-29.

Palikite savo mintis

Popiežius Benediktas XVI „Ką reiškia šventumas?“

popiezius

Popiežius Benediktas XVI

      Trečiadienio bendrojoje audiencijoje dalyvavusiems maldininkams popiežius Benediktas XVI visų pirma priminė savo trumpą apsilankymą Turine praėjusį sekmadienį ir maldą prie išstatytos Turino drobulės, o po to tęsė katechezę, skirtą jau besibaigiantiems Kunigų metams. Prieš tris savaites pradėtame katechezių cikle, popiežius kalbėjo apie vieną iš trijų pagrindinių kunigo pašaukimo funkcijų – Dievo tautos mokymą – „munus docendi“. Šį kartą katechezės tema buvo antroji kunigystės funkcija – „munus sanctificandi“, tai yra pašaukimas pašventinti Dievo tautą, vesti ją į šventumą.

Pirmiausia dera paklausti: ką reiškia „šventumas“? – kalbėjo popiežius audiencijos dalyviams. Šventumas tai visų pirma Dievo savybė. Tik Dievas yra absoliuti tiesa, gerumas, meilė, grožis, šviesa. Tad „pašventinti“ asmenį, reiškia padėti žmogui užmegzti ryšį su Dievu.

Žinoma, toks ryšys turi įtakos žmogui, jį perkeičia. Senovėje žmonės buvo įsitikinę, kad pamačius Dievą neįmanoma likti gyvam, kad jo tiesa ir šviesa per stipri; žmogus žūtų, jie prisiliestų prie tos absoliučios srovės. Antra vertus, buvo taip pat savaime suprantama, kad neįmanoma gyventi ir be ryšio su Dievu. Tad ir buvo keliamas klausimas: kaip užmegzti žmogui būtiną ryšį su Dievu, bet nežūti susidūrus su Dievo didybe?

Į šį klausima Bažnyčios tikėjimas atsako, jog tai pats Dievas užmezga ryšį su žmogumi. Būtent čia ir glūdi kunigo užduotis „pašventinti“ žmogų, vesti jį į šventumą. Tačiau ir kunigas pats iš savęs negalėtų padėti kitiems žmonėms bendrauti su Dievu, jei pats Dievas jam neskirtų tokios užduoties. Esminė kunigystės dalis yra malonė, kurią kunigas gauna išskirtinio pašaukimo dėka.

Pastaraisiais dešimtmečiais, – tęsė popiežius, – buvo įsivyravusios tendencijos pirmumą skirti mokymo misijai, atskiriant ją nuo pašventinimo misijos. Būta netgi kalbų apie sakramentinės sielovados nereikalingumą. Bet ką gi reiškia mokymo pirmumas?

Iš Evangelijų juk žinome, kad Jėzus Dievo Karalystės skelbimo nesuprato tik kaip pareigos apie ją „kalbėti“. Apie Jėzaus skelbtą priartėjusią Dievo Karalystę bylojo ne tik jo žodžiai, bet ir visi jo darbai, stebuklai ir kiti ženklai, o visų pirma jo gyvybės auka, jo mirtis ir prisikėlimas. Tas pat galioja ir Bažnyčioje vykdomai kunigystės misijai. Kunigas atstovauja Tėvo siųstajam Kristui. Kunigas tęsia jo misiją „žodžiais“ ir „sakramentais“.

Tad kas išgano pasaulį? Vienintelis atsakymas į šį klausimą yra toks: Pasaulį išgano Jėzus Nazaretietis, Viešpats ir Atpirkėjas, nukryžiuotas ir prisikėlęs.

 Kur aktualizuojamas tas išganingas Kristaus mirties ir prisikėlimo slėpinys? Kristaus buvime Bažnyčioje, ypač Eucharistijos sakramente, kuriame sudabartinama jo atperkančioji auka; Susitaikinimo sakramente, kurio dėka iš mirties grįžtama į naują gyvenimą, o taip pat visuose kituose žmogų pašventinančiuose sakramentuose.

Tad svarbu, – sakė popiežius prieš katechezės pabaigą, – padėti tikintiesiems deramai suprasti sakramentų svarbą, o dar svarbiau – Arso klebono pavyzdžiu, būti visada pasiruošusiems dosniai aukotis broliams ir dalinti jiems tas nepaprastais malones, kurias Dievas sudėjo į kunigų rankas.

Brangieji kunigai, – kreipėsi popiežius į konfratrus, – džiugiai išgyvenkite liturgiją, nes per ją pats Prisikėlusysis, Šventosios Dvasios galia veikia mumyse, su mumis ir mums.

Brangieji bičiuliai, – kreipėsi popiežius į visus tikinčiuosius, – branginkite Bažnyčiai suteiktą kunigystės dovaną, nes per kunigų tarnystę Viešpats tęsia žmonijos išganymo darbą. Dėkokite Dievui už kunigus, lydėkite kunigus savo malda, palaikykite juos ypač sunkumuose, kad jie sugebėtų visada būti kunigai pagal Dievo širdį.

Informacijos šaltinis: Popiežiaus bendroji audiencija: Kunigo „munus sanctificandi“. 2010-05-05;  http://lt.radiovaticana.va

           

Palikite savo mintis

Popiežius Benediktas XVI „Apie šventumą“

b6-herbas_sp

Popiežiaus Benedikto XVI herbas

2011 m. balandžio 13 d.

Brangūs broliai ir seserys!

Per pastarųjų dvejų metų bendrąsias audiencijas mus lydėjo daugybė šventųjų: išmokome juos artimiau pažinti ir suvokėme, kad visa Bažnyčios istorija paženklinta vyrų ir moterų, kurie savo tikėjimu, savo meile ir savo gyvenimu buvo švyturiai kartų kartoms, lygiai kaip dabar yra ir mums. Šventieji įvairiais būdais rodė galingą ir perkeičiantį Prisikėlusiojo buvimą čia ir dabar. Jie leido Jėzui taip užvaldyti savo gyvenimą, kad kartu su Pauliumi galėjo pasakyti: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, bet gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20). Sekdami jų pavyzdžiu, prašydami jų užtarimo, palaikydami artimą ryšį su šventaisiais, esame dar labiau suartinami su Kristumi, iš kurio „kaip Versmės ir Galvos trykšta kiekviena malonė ir pačios Dievo tautos gyvybė“ (plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 50). Baigdamas šį katechezių ciklą, norėčiau pasidalyti keliomis mintimis apie tai, kas yra šventumas.

Ką reiškia būti šventam? Kas vadinamas šventu? Dažnai linkstame manyti, jog šventumas – keliems išrinktiesiems rezervuotas tikslas. Šv. Paulius, priešingai, kalbėdamas apie Dievo didįjį planą, sako: „…mus išsirinkdamas (Dievas) jame (Kristuje) prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje“ (Ef 1, 4). O jis galvoje turėjo mus visus. Dieviškojo plano centre yra Kristus, kuriame Dievas parodo savo Veidą: amžiais buvęs paslėptas slėpinys pilnatviškai apreiškiamas kūnu tapusiame Žodyje. O paskui Paulius dar priduria: „Dievas panorėjo jame apgyvendinti visą pilnatvę“ (Kol 1, 19). Kristuje gyvasis Dievas padarė save artimą, regimą, girdimą ir palytimą, kad kiekvienas galėtume semti iš jo malonės ir tiesos pilnatvės (plg. Jn 1, 14–16). Todėl krikščioniškasis gyvenimas pažįsta vieną vienintelį aukščiausią įstatymą, kurį šv. Paulius išreiškia formule, pasikartojančia visuose jo raštuose: tai – Jėzus Kristus. Šventumo, krikščioniškojo gyvenimo pilnatvės, esmė ne nepaprasti darbai, bet susivienijimas su Kristumi, gyvenant jo slėpiniais, persiimant jo nuostatomis, mintimis, elgsena. Šventumas matuojamas pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką mumyse, pagal tai, kokiu mastu Šventosios Dvasios galia statydiname savo gyvenimą remdamiesi juo. Tai, pasak Pauliaus, buvimas panašiam į jį: „O kuriuos jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į jo Sūnaus pavidalą“ (Rom 8, 29). O šv. Augustinas sušuko: „Mano gyvenimas bus tikras gyvenimas, kai visas bus pilnas tavęs“ (Confessiones, 10, XXVIII). Vatikano II Susirinkimas dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią aiškiai kalba apie visų pašaukimą į šventumą, teigdamas, kad nė vienas nėra iš to pašaukimo išskirtas: „Įvairiais gyvenimo būdais ir pareigomis visi siekia vieno šventumo. Jo siekia visi, kurie, Dvasios vedami, seka vargdieniu ir kryžių nešančiu Kristumi, idant taptų verti būti jo garbės dalininkais“ (Lumen gentium, 4).

Vis dėlto klausimas išlieka: kaip žengti šventumo keliu, atsiliepti į šį pašaukimą? Ar tai galiu daryti savo iniciatyva? Atsakymas aiškus. Šventas gyvenimas nėra pirmiausia mūsų pastangų, veiksmų vaisius, nes būtent Dievas, triskart Šventas (plg. Iz 6, 3), mus šventina, būtent Šventosios Dvasios veikimas gaivina mus iš vidaus, būtent pats mums perteikiamas prisikėlusio Kristaus gyvenimas perkeičia mus. Pasakykime tai dar kartą Vatikano II Susirinkimo žodžiais: „Kristaus sekėjai yra Dievo pašaukti ne dėl savo darbų, bet pagal jo paties planą bei jo malone ir yra nuteisinti Viešpatyje Jėzuje bei tikėjimo krikštu tikrai tapę Dievo vaikais ir dieviškosios prigimties dalininkais, todėl iš tikrųjų tapę šventi. Tą iš Dievo gautąjį šventumą jie privalo išlaikyti ir tobulinti savo gyvenimu“ (ten pat, 40). Tad giliausia šventumo šaknis yra krikšto malonė, buvimas įskiepytam į velykinį Kristaus slėpinį, kuriuo mums perteikiama jo Dvasia, jo kaip Prisikėlusiojo gyvenimas. Šv. Paulius primygtinai pabrėžia krikšto malonės žmoguje įgyvendinamą perkeitimą ir, vartodamas „su“, net kaldina naują terminologiją: „mirę su“, „palaidoti su“, „prikelti su“, „atgaivinti su“ Kristumi. „Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, – rašo jis, – kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių <…>, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 4). Tačiau Dievas visada gerbia mūsų laisvę ir prašo priimti šią dovaną bei su ja susijusius reikalavimus, prašo mūsų leisti save perkeisti Šventosios Dvasios veikimu, mūsų valiai tampant panašiai į Dievo valią.

 Kaip mūsų mąstysena ir veiksmai gali tapti mąstymu ir elgesiu su Kristumi ir Kristaus? Kas yra šventumo siela? Vatikano II Susirinkimas paaiškina dar kartą, pasako, kad krikščioniškasis šventumas yra ne kas kita, kaip pilnatviškai įgyvendinama meilė. „Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame“ (1 Jn 4, 16). Savo meilę Dievas įliejo į mūsų širdis per Šventąją Dvasią, kurią mums yra davęs (plg. Rom 5, 5); todėl pirmoji ir būtiniausioji dovana yra meilė, kuria mylime Dievą labiau už visa, o artimą – dėl jo. Idant meilė, kaip gera sėkla, sieloje augtų ir neštų vaisių, kiekvienas tikintysis turi noriai klausytis Dievo žodžio ir, malonės padedamas, darbais vykdyti jo valią, dažnai priimti sakramentus, ypač Eucharistiją, ir dalyvauti šventosiose pamaldose, nuolat atsiduoti maldai, savęs išsižadėjimui, veikliai broliškai tarnybai ir visų dorybių puoselėjimui savyje. Mat meilė, kaip tobulybės ryšys ir įstatymo pilnatvė (plg. Kol 3, 14; Rom 13, 10), valdo, įpavidalina bei veda į tikslą visas pašventinimo priemones“ (Lumen gentium, 42). Galbūt ši Vatikano II Susirinkimo kalbėsena mums šiek tiek per iškilminga, galbūt turėtume tai pasakyti dar paprasčiau. Kas esminga? Esminga visada sekmadienį susitikti su prisikėlusiu Kristumi Eucharistijoje; tai ne papildoma našta, bet šviesa visai savaitei. Esminga niekada nepradėti ir niekada nepabaigti dienos bent be trumpo ryšio su Dievu. O mūsų gyvenimo kelyje esminga vadovautis „kelrodžiais“, Dievo perteiktais Dešimčia įsakymų, paaiškintų Kristaus, ir vien parodančiais, kas yra meilė konkrečiose situacijose. Mano akimis, švento gyvenimo tikrąjį paprastumą ir didingumą sudaro štai kas: susitikti su Prisikėlusiuoju sekmadienį; palaikyti ryšį su Dievu dienos pradžioje ir pabaigoje; priimant sprendimus vadovautis Dievo mums suteiktais „kelrodžiais“, kurie tėra meilės formos. „Todėl tiek Dievo, tiek artimo meilė yra tikro Kristaus mokinio žymė“ (Lumen gentium, 42). Štai šitai yra krikščioniškojo gyvenimo, buvimo šventam tikrasis paprastumas, tikroji didybė ir gelmė.

Štai kodėl šventasis Augustinas, komentuodamas Jono pirmojo laiško ketvirtąjį skyrių, galėjo drąsiai pareikšti: „Dilige et fac quod vis – Mylėk ir daryk, ką nori.“ Toliau jis tęsė: „Jei tyli, tylėk iš meilės; jei kalbi, kalbėk iš meilės; jei taisai, taisyk iš meilės; jei atleidi, atleisk iš meilės; leisk meilei tavyje įsišaknyti, ir iš tų šaknų išaugs tik gera“ (7, 8: PL 35). Kurie vadovaujasi meile, pilnatviškai gyvena meile, tuos veda Dievas, nes Dievas yra meilė. Štai kodėl šie didūs žodžiai teisingi: Dilige et fac quod vis.

Galime savęs paklausti: ar, būdami riboti, silpni, galime siekti tokių aukštų tikslų? Per liturginius metus Bažnyčia kviečia mus paminėti daugybę šventųjų, tų, kurie pilnatviškai gyveno meile, mokėjo mylėti ir sekti Kristumi savo kasdieniame gyvenime. Jie mums sako, kad kiekvienam įmanoma eiti tuo keliu. Šventųjų būta visose Bažnyčios istorijos epochose, visose pasaulio žemėlapio platumose, jie priklauso įvairiausioms amžiaus grupėms ir gyvenimo luomams, jie yra iš kiekvienos etninės grupės, kalbos ir tautos. Ir labai skirtingų charakterių. Norėčiau pridurti, kad ir mano asmeniniam tikėjimui daug šventųjų, ne visi, yra tikros žvaigždės istorijos dangaus skliaute. Ir norėčiau pridurti, man „kelrodžiai“ yra ne tik keli didieji šventieji, kuriuos myliu ir gerai pažįstu, bet būtent ir paprasti šventieji, tai yra geri žmonės, kuriuos matau savo gyvenime ir kurie niekada nebus paskelbti šventaisiais. Jie, taip sakant, yra paprasti žmonės, neišsiskiriantys į akis krintančiu didvyriškumu, tačiau jų kasdieniame gerume aš įžvelgiu tikėjimo tiesą. Tas gerumas, kurį jie išsiugdo laikydamiesi Bažnyčios tikėjimo, man yra patikimiausia krikščionybės apologija ir ženklas, kur glūdi tiesa.

Šventųjų, kanonizuotų ir nekanonizuotų, bendrystėje, kuria Bažnyčia gyvena dėl Kristaus buvimo visuose jos nariuose, džiaugiamės jų artumu bei draugija ir puoselėjame tvirtą viltį, kad gebėsime sekti jų pėdomis ir vieną dieną dalysimės tuo pačiu palaimingu gyvenimu, amžinuoju gyvenimu.

Brangūs bičiuliai, koks didus, gražus ir kartu paprastas krikščioniškasis pašaukimas atrodo šioje šviesoje! Esame pašaukti į šventumą: tai tikrasis krikščioniškojo gyvenimo matas. Dar kartą tai karštai išreiškia šv. Paulius rašydamas: „Kiekvienam mūsų duota malonė pagal Kristaus dovanos mastą. <…> Tai jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, kad padarytų šventuosius tinkamus tarnystės darbui, Kristaus kūno ugdymui, kol mes visi kaip vienas tikėdami ir pažindami Dievo Sūnų tapsime tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką” (Ef 4, 7, 11–13). Visus kviečiu atsiverti mūsų gyvenimą perkeičiančios Šventosios Dvasios veikimui, tapkime maži akmenėliai tos Dievo istorijoje kuriamos didingos šventumo mozaikos, kad Kristaus veidas švytėtų visu savo spindesiu. Nebijokime aukštų siekių, Dievo aukštumų, nebijokime, kad Dievas paprašys iš mūsų per daug, bet vadovaukimės jo žodžiu kasdienėje veikloje, net jausdamiesi esą vargšai, netikę, nusidėjėliai: jis perkeis mus pagal savo meilę. Dėkoju.

Informacijos šaltinis: Bažnyčios žinios,  2011 gegužės 16. Nr. 9 (369). P. 6 – 8; http://www.baznycioszinios.lt

Palikite savo mintis

Mindaugas Buika „Altoriaus garbė – tikro šventumo patvirtinimas“

tutti_santi

Dievo sūnus Jėzus Kristus, Švč. Mergelė Marija Visų Šventųjų apsuptyje

Tikėjimas pasirinkto kelio teisingumu 

Simboliška ir prasminga, kad, popiežiui Benediktui XVI nuolat skatinant vienuolijų misijinę veiklą ir patikimą Evangelijos liudijimą, nauju Bažnyčios palaimintuoju paskelbtas žymus Brazilijos misionierius, olandų kilmės kunigas Eustachijus van Lishutas (1890-1943), priklausęs Jėzaus ir Marijos Šventųjų Širdžių (Sacrorum Cordium, sscc) bendruomenei. Jis pasižymėjo ypatingu apaštališkojo gyvenimo asketiškumu, nepaliaujamai skleidė Evangeliją, Dievo palaiminimus ir gailestingumą, pavyzdingai celebravo Eucharistiją. Kun. E.Lishuto beatifikacijos apeigoms birželio 15 dieną, per Devintinių iškilmes, Belu Orizontės bazilikoje, Brazilijoje, vadovavo Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Žozė Saraiva Martinšas.

Umbertas (toks buvo naujojo palaimintojo pasaulietinis vardas) van Lishutas gimė 1890 m. lapkričio 3 d. Hertogenbošo (Olandija) vyskupijos Arlės Rikstelio vietovėje ir tą pačią dieną buvo pakrikštytas. Augo gausioje, vienuolika vaikų turėjusioje, pamaldžioje valstiečių šeimoje, kurioje kasdien buvo kalbamas rožinis ir malda „Viešpaties angelas“. Nors gyvenimas buvo nelengvas, ši šeima buvo darni ir vieninga, tai buvo geras dvasinio ugdymo pagrindas, nes šeima yra pirmoji „namų Bažnyčia“. Tam pasitarnavo ir seserų vienuolių vadovaujama pradinė mokykla, akcentavusi religinį švietimą.

Umbertas jau nuo vaikystės buvo labai pamaldus ir kelis kartus per savaitę dalyvaudavo šv. Mišiose. Tuo pačiu jis buvo linksmas, komunikabilus, mėgstamas namiškių ir draugų. Todėl, kai jis pareiškė norįs tapti kunigu, jo mokytojai abejojo šiuo jo pašaukimu. Tėvas taip pat buvo linkęs, kad vaikas liktų darbuotis ūkyje, o ne tęstų studijas. Bet Umbertas buvo atkaklus ir jam pavyko įtikinti, kad pasirinkimas yra teisingas.

Perskaitęs palaimintojo kunigo Damiano Viostero biografiją ir susižavėjęs šio žymaus prancūzų misionieriaus veikla, penkiolikmetis jaunuolis nusprendžia stoti į Šventųjų Širdžių vienuoliją. Nuo 1905 metų tęsia mokslus šiai kongregacijai priklausančioje Gravės apaštalinėje mokykloje. Valstiečių vaikui mokytis, ypač kalbų, buvo nelengva, tačiau jį palaikė ryžtas tapti misionieriumi ir išmintingų auklėtojų paskatos.

Baigęs vidurinę mokyklą, 1913 m. rugsėjo 23 d. buvo priimtas į noviciatą, esantį Tremelo mieste Belgijoje. Jis pasirinko vienuolišką Eustachijaus vardą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Belgiją okupavo vokiečiai, ir tolesnės studijos buvo neįmanomos. Grįžęs į Olandiją, Eustachijus tęsė noviciatą. 1915 m. sausio 27 d. jis davė laikinuosius, o 1918-ųjų kovo 18 d. – amžinuosius įžadus. Po teologijos studijų Ginekene, kurios jam taip pat buvo nelengvos, Eustachijus 1919 m. rugpjūčio 10 d. gavo kunigystės šventimus. Matydamas sūnų, celebruojantį prie altoriaus, labiausiai džiaugėsi tėvas, kuris iš pradžių nenorėjo pritarti tokiam sūnaus pasirinkimui.

Pasiaukojanti misijinė veikla

Pirmuosius penkerius pastoracinio darbo metus kun. E.Lishutas praleido savo tėvynėje Olandijoje. Jis padėjo ugdyti vienuolijos naujokus, buvo dėl karo į Olandiją pasitraukusių belgų imigrantų sielovadininkas. Šie pabėgėliai buvo valoniečiai, tai yra iš prancūziškai kalbančios Belgijos dalies, kuri Olandijoje nėra labai mėgstama, nes tarp Belgijos prancūziškai kalbančio Valonijos regiono ir olandiškosios Flandrijos visada vyko tam tikrų ambicijų kova – kas pranašesnis? Tačiau kun. E.Lishutas valoniečius labai globojo, visaip jiems padėdavo. Už tai Belgijos valstybė jį apdovanojo garbingu Šv. Leopoldo ordinu.

Jis kurį laiką mokėsi kalbų Ispanijoje. Ir visą laiką norėjo darbuotis misijose. 1925 metų pavasarį kun. E.Lishutas kartu su kitais trimis olandų dvasininkais, priklausančiais Šventųjų Širdžių kongregacijai, atvyko į Braziliją. Buvo paskirtas Agva Sužos parapijos, esančios Uberabos diecezijoje, klebonu. Čia dauguma tikinčiųjų buvo į šias vietas atklydę aukso ieškotojai. Toli gražu ne visada jiems pavykdavo rasti daug į atogrąžų upių krantus išplauto aukso, todėl gyventojų ekonominė, socialinė ir moralinė padėtis buvo labai nestabili. E.Lishutas iš karto kibo į pastoracinę ir karitatyvinę veiklą, stengėsi žmonėms padėti tiek dvasiškai, tiek ir materialiai, ir po dešimties jo apaštalavimo metų šių žmonių gyvenimo lygis ir kokybė labai pagerėjo.

Visiškai atsidavęs vargšų reikalams, jis stengėsi padėti ir ligoniams. Taip atsiskleidė jam suteikta malonė gydyti Dievo palaiminimu. Kun. E.Lishuto populiarumas ir autoritetas tarp vietos gyventojų buvo toks didelis, kad jie nenorėjo jo išleisti, kai jis 1935 metų vasarį buvo perkeltas į naują Poa parapiją, esančią netoli San Paulo didmiesčio.

Kai 1935 metų vasarį kun. E.Lishutas atvyko į šią Lurdo Dievo Motinai dedikuotą parapiją, joje problemų buvo ne mažiau nei ankstyvesniojoje: daugelis žmonių buvo visai abejingi savajam katalikų tikėjimui, todėl plito įvairios sektos. Iš pradžių čia nebuvo netgi parapinės bažnyčios, ir tėvas Eustachijus tuoj ėmė rūpintis jos statyba. Jis buvo uolus sielovadininkas: stengėsi aplankyti kiekvieną tikinčiųjų šeimą, ypač globojo ligonius, vargšus, vaikus, stengėsi paremti ir stiprinti parapijos organizacines struktūras.

Čia irgi labai aiškiai pasireiškė kun. E.Lishuto gauta išgydymo malonė prašant šv. Juozapo užtarimo. Ši jo veikla padėjo stiprinti parapijiečių tikėjimą, padėjo jiems vaduotis iš sektų įtakos, atsikratyti paplitusių prietarų. Tėvas Eustachijus savo turima malone gydyti palaiminimais ir ypatingu nuodėmklausio talentu išgarsėjo toli už parapijos ribų. Atvykdavo žmonių iš visos šalies, norinčių jį pamatyti ir gauti jo dvasinę paramą, palaiminimą, pajusti išgydymo jėgą. Tūkstantinės minios užplūdo Poa miestelį, netrukus tapusį svarbiu piligrimystės centru.

Populiarumas, įgytas išgydymo malone

Šis reiškinys ir atsivertimų gausa kėlė Bažnyčiai didelį džiaugsmą, bet kartu ir naujų rūpesčių. Plūdo vis daugiau dvasininkų, ir jiems pradėjo trūkti transporto priemonių, geležinkelio linijose stiprėjo chaosas. Nesant galimybių apgyvendinti tiek daug maldininkų, susidarė antisanitarinės sąlygos. Prekeiviai atvykėliams už didelę kainą pardavinėjo prastos kokybės maistą, daugėjo plėšikavimų ir vagysčių. Nebegalėdamos susitvarkyti, Brazilijos civilinė valdžia ir policija pareikalavo, kad vienuolijos vyresnieji iškeltų tėvą Eustachijų iš Poa, ką jie ir padarė 1941 metų gegužę.

Tačiau kad ir kur kun. E.Lishutas buvo nukeliamas, jį sekė tūkstantinės minios žmonių, norinčių gauti dvasinę paramą, patarimų ir gydančių palaiminimų. Pernelyg nesidžiaugdamas tokiu populiarumu, jis netgi keitė savo vardą, kad galėtų turėti daugiau laiko susitelkti ir ramiai dirbti parapijoje, tačiau toks „slapukavimas“ netrukus paaiškėdavo. Netgi kunigai ir vyskupai vykdavo pas jį gauti palaiminimo ir paramos susirgus, ką tėvas Eustachijus neatsisakydavo padaryti iš anksto gavęs savo vyresniųjų leidimą.

Tik Šventųjų Širdžių kongregacijai paskirtoje Santo Domingo parapijoje Belu Orizontės mieste šiaip taip pavyko tinkamai organizuoti sielovadinius reikalus. Čia kun. E.Lishutas atvyko 1942 metų balandį. Be įprastų parapijos darbų ir naujos bažnyčios statybos, kiekvieną dieną jis išklausydavo iki keturiasdešimt išpažinčių. Norint pas jį patekti, reikėjo iš anksto užsirašyti į eilę ir įsigyti specialų bilietą. Taip pavyko išvengti didelių maldininkų minių, o tėvas Eustachijus netgi galėdavo apsilankyti ir kitose parapijose, kur jis buvo dažnai kviečiamas lankyti ligonių. Tėvas Eustachijus įgijo tikrai švento misionieriaus reputaciją.

Nors jis atsidavęs rūpinosi ligoniais, deja, pats tapo sunkios ligos auka – 1943 metų rugpjūtį užsikrėtė dėmėtąja šiltine. Iš pradžių buvo nustatyta klaidinga diagnozė ir liga sparčiai progresavo. Supratęs, kad artėja mirtis, – kuri jį ištiko po kelių dienų, – tėvas Eustachijus pamaldžiai, su būdinga dvasios stiprybe rengėsi išėjimui iš žemiškojo gyvenimo, priėmė visus reikalingus sakramentus. Tėvas Eustachijus mirė 1943 m. rugpjūčio 30 d. Jo palaikus iki palaidojimo lankė dar didesnės minios žmonių, dieną naktį budėjusių vietos parapijos bažnyčioje. Jo kapas tebėra lankomas iki šiol, nesumažėjo ir garsas apie jo šventumą. Šventųjų skelbimo kongregacijos dekretą, patvirtinusį stebuklingą išgijimą užtarus E.Lishutui, popiežius Benediktas XVI patvirtino 2005 m. gruodžio 20 d., taip atverdamas kelią jo beatifikacijai.

Skatinama dalyvauti ir vietines Bažnyčias

Tęsdamas Jono Pauliaus II ir kitų pirmtakų tradiciją, popiežius Benediktas XVI toliau skatina šventų ir katalikybei nusipelniusių asmenų iškėlimą į Bažnyčios altorių garbę, šiame procese prisilaikant atitinkamų kanoninių reikalavimų. Štai balandžio pabaigoje jis patvirtino kitus 22 Šventųjų skelbimo kongregacijos dekretus, pripažinusius būsimų šventųjų ir palaimintųjų užtarimu įvykusius stebuklus, kankinystę bei herojiškas gyvenimo dorybes. Taip pat nuo gegužės pradžios Italijoje, Indijoje, Portugalijoje, Olandijoje, Brazilijoje buvo paskelbti nauji septyni palaimintieji – kunigai ir vienuolės, kurių bylos buvo atidžiai ištirtos.

Be to, Šventasis Tėvas, atsižvelgdamas į II Vatikano Susirinkimo mokymą apie vyskupų kolegialumą bei norėdamas gaivinti senąją Bažnyčios tradiciją, įvedė nedidelių kanoninių pataisų, kuriomis siekiama išryškinti esminį skirtumą tarp beatifikacijos vietinio pobūdžio ir kanonizacijos visuotinumo. Todėl nuo šiol palaimintuosius, Popiežiui patvirtinus, gali skelbti vietinėse diecezijose jo deleguoti Bažnyčios hierarchai, tuo tarpu šventųjų skelbimo apeigos vyksta Romoje ir jas gali atlikti tik Popiežius. Taigi, kaip Benediktas XVI pabrėžė svarbiame laiške Šventųjų skelbimo kongregacijos nariams, susirinkusiems į plenarinę asamblėją balandžio 24-26 dienomis, šitaip siekiama labiau įtraukti vietines Bažnyčias į patį beatifikacijos ir kanonizacijos procesą.

Tame laiške priminęs ankstesnius šiam reikalui skirtus Vatikano dokumentus, Šventasis Tėvas pranešė, kad minėta kongregacija rengia naują „Instrukciją dėl šventųjų skelbimo bylų diecezinio tyrimo“. Ta proga popiežius Benediktas XVI pabrėžia, kad pirmiausia diecezijų vyskupai turi užtikrinti tinkamą šių bylų tyrimą; turi būti gerai apsvarstytos ir tų Dievo tarnų gyvenimo vertybės, ir jų kankinystė, arba jiems užtarus įvykę stebuklai. Šventasis Tėvas nurodo, kad negalima pradėti kanonizacijos arba beatifikacijos bylos, jeigu nėra liudijimais patvirtinta ir įrodytas kandidato šventumo garsas, „net jeigu tas asmuo išsiskyrė evangeline darna arba ypatingais bažnytiniais ir socialiniais nuopelnais“.

Katalikiška žiniasklaida ta proga primena, jog popiežius Benediktas XVI, dar būdamas Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektu kardinolu Jozefu Ratcingeriu, reiškė susirūpinimą dėl kanonizacijų ir beatifikacijų gausos praėjusio pontifikato metu, kai ne visada buvo vieningai patvirtintas kandidatų šventumo garsas. Štai 2002 metais, vykstant paskutiniojo Austrijos imperatoriaus Franco Jozefo beatifikacijai, netgi austrų žiniasklaidoje pasirodė prieštaringų nuomonių apie buvusio valdovo šventumo garso patvirtinimą, nors jo doros, evangelinėmis vertybėmis paremtas šeimos gyvenimas bei palankumas Bažnyčiai buvo akivaizdus.

Svarbūs stebuklų ir kankinystės aspektai

Kitas dalykas, kurį Šventasis Tėvas analizuoja savo laiške, – tai klausimas dėl stebuklo, įvykusio užtarus Dievo tarnui. Toks patvirtintas stebuklas reikalingas norint skelbti asmenį palaimintuoju (išskyrus kankinystės atvejus) arba šventuoju. Įvykę stebuklai ne tik įrodo, kad Dievo tarnas tikrai „gyvena danguje bendrystėje su Dievu“, bet taip pat yra „dieviškasis patvirtinimas to vertinimo dėl jo vertybinio gyvenimo, kurį išreiškė bažnytinis autoritetas“. Popiežius Benediktas XVI taip pat nurodė, kad Katalikų Bažnyčioje toliau turi būti tęsiama nenutrūkstama praktika, kai beatifikacijai arba kanonizacijai yra reikalingas būtent „fizinis stebuklas“, ir kad vadinamojo „moralinio stebuklo“ čia nepakankama. Šitaip Šventasis Tėvas atmetė kai kurių teologų siūlymus, jog nagrinėjant beatifikacijos bylą gali pakakti ir „moralinio stebuklo“, tai yra didelio nusidėjėlio ar nusidėjėlės dramatiško atsivertimo susipažinus su kandidato į šventuosius mokymu jo raštuose.

 Aptardamas trečiąjį diskusijų objektą – kankinystę, kaip „Dvasios dovaną“, Popiežius primena savo pirmtako Jono Pauliaus II pastebėjimą, kad XX amžiuje Katalikų Bažnyčia vėl buvo tapusi „kankinių Bažnyčia“ ir kad jų liudijimo niekada negalima prarasti. Nurodydamas tuos kriterijus, pagal kuriuos pripažįstama kankinystė, Šventasis Tėvas sakė, jog kankiniai yra asmenys, kurie paaukojo savo gyvenimą, praliedami kraują „laisvai ir sąmoningai, kaip aukščiausią meilės aktą, liudydami ištikimybę Kristui, Evangelijai ir Bažnyčiai“. Benediktas XVI pastebėjo, kad kankinystės motyvai nėra pasikeitę, nes „Kristus yra jų šaltinis ir pavyzdys“, tuo tarpu kultūrinis kontekstas ir persekiotojų strategijos vis keičiasi. 

Ypač pastaruoju metu tikinčiųjų persekiotojai stengiasi nuslėpti savo neapykantą krikščionybei arba gyvenimui, kai prisilaikoma tikėjimo vertybių, ir vykdomą diskriminaciją bando teisinti politinių arba socialinių nuostatų gynimu.

Šventasis Tėvas pabrėžė, kad beatifikacijos arba kanonizacijos bylai „privalu nustatyti pasirengimo kankinystei nepaneigiamą patvirtinimą“, ypač kai kalbama apie aukos kraujo praliejimą. Be to, taip pat būtina nustatyti persekiotojo „odium Fidei“ (neapykantą tikėjimui), kuri gali būti tiesiogiai arba netiesiogiai, bet visada moraliniu atžvilgiu neabejotina. „Nesant šio elemento, nebus ir tikros kankinystės, kaip ji suprantama pagal Bažnyčios nekintantį teologinį ir juridinį mokymą“, – aiškino popiežius Benediktas XVI. Neretai, tiriant dešiniųjų autoritarinių režimų, pavyzdžiui, Lotynų Amerikoje (kurie formaliai nėra priešiški katalikybei), aukų kanonizacijos bylas, yra nelengva nustatyti skirtumą tarp politinės žmogžudystės ir kankinystės dėl tikėjimo.

Informacijos šaltinis: XXI amžius, 2006 birželio 16 d. Nr.46 (1446). http://www.xxiamzius.lt

Palikite savo mintis

Cindy Wooden „Kuo beatifikacija skiriasi nuo kanonizacijos?“

79367713ca8a2a78f98741513ba7d90712e46022_article_200

Vestminsterio abatijos (Londonas) vakarinės durys. Keturi 20 a. kankiniai: Šv. Elžbieta Romanova, Martinas Lutheris Kingas, Arkiv. Oscar A. Romero ir pastorius Dietrichas Bonhoefferis.

Skirtumai tarp beatifikacijos ir kanonizacijos yra tokie nedideli, kad jų lengva nepastebėti, ypač kai vienas popiežius beatifikuoja kitą. Likus vos kelioms dienoms iki to laiko, kai Benediktas XVI paskelbs palaimintuoju Joną Paulių II dieviškųjų sakramentų ir kulto kongregacija paskelbė dekretą, kurio tikslas yra iš dalies palaikyti minėtą skirtumą.

Dekrete aptariamas vienas iš trijų pagrindinių skirtumų – skaičius ir vieta vyskupijų, galinčių kasmet švęsti liturginę iškilmę, skirtą šventojo garbei. Kiti du skirtumai yra mažiau pastebimi – tai klausimas, kas per ceremoniją kreipiasi į popiežių su prašymu paskelbti palaimintąjį, ir kiek pats skelbimas susijęs su popiežiaus autoritetu.

Beatifikacijos iškilmių metu tos vyskupijos, kurioje asmuo mirė, vyskupas prašo, kad kandidatas būtų paskelbtas palaimintuoju.

Per kanonizaciją šventumo bylų kongrgacijos prefektas kalba visos Bažnyčios vardu ir prašo paskelbti kandidatą šventuoju.

Dar mažiau matomas, bet kur kas svarbesnis yra faktas, jog, skelbiant asmenį šventuoju, pats procesas yra susijęs su popiežiaus neklaidingumu, sakė popiežiškasis vikaras Romos miestui, kardinolas Agostinas Vallinis. Beatifikacija yra administracinio pobūdžio veiksmas, kuriuo popiežius leidžia viešai gerbti kandidatą į šventumą tose vietose, kurios yra glaudžiai susijusios su jo arba jos gyvenimu bei tarnyste. Tokia vieta gali būti tik miestas, nors dažniausiai tai būna visa vyskupija, kurioje asmuo gyveno arba mirė. Popiežiaus Jono Pauliaus II atveju spalio 22-oji, jo liturginė šventė, automatiškai įtraukiama į Romos vyskupijos ir visų jo gimtosios Lenkijos vyskupijų liturginius kalendorius.

Tuo tarpu kanonizacija yra formalus popiežiaus dekretas, skelbiantis, jog kandidatas buvo šventas ir dabar yra danguje, pas Dievą. Dekretas leidžia viešai minėti šventąjį liturgijų metu visoje Bažnyčioje. Be to, tai reiškia, kad Bažnyčios gali būti pašvęstos šventojo garbei ir be specialaus Vatikano leidimo.

Beatifikacijos tapo įprastu reiškiniu tik XVII a. pradžioje, po to, kai Vatikanas centralizavo šventumo bylos procesą. Centralizuotas procesas reiškia, jog iki tol vyskupijos laukdavo metų metus ar net dešimtmečius, kol galės gerbti kokį nors asmenį kaip savo šventąjį. Taigi, norėdami pripažinti vietinio pobūdžio gerbimą, popiežiai kandidatui suteikdavo palaimintojo titulą ir leisdavo ribotą pamaldumą jo garbei.

Daugybę šimtmečių akivaizdžiausią skirtumą tarp kanonizacijos ir beatifikacijos sudarė faktas, kad popiežius asmeniškai vadovaudavo tik kanonizacijos Mišioms.

Tokie griežti skirtumai pamažu ėmė blukti valdant popiežiui Pauliui VI, kuris 1971 m. nusprendė švęsti lenko pranciškono Maksimiliono Kolbės, nukankinto nacių konslageryje, paskelbimą palaimintuoju. Šią praktiką tęsė popiežius Jonas Paulius II asmeniškai vadovavęs ir beatifikacijoms, ir kanonizacijoms. Ir darė tai šimtus kartų įvairiose pasaulio vietose.

Popiežius Benediktas XVI, atsiliepdamas į kai kurių Vatikano pareigūnų, vyskupų bei teologų prašymus, pamėgino žmonėms padėti iš tiesų suvokti skirtumą tarp beatifikacijos bei kanonizacijos, ir pats asmeniškai dalyvauja tik tada, kai skelbiamas naujas šventasis. Tokios praktikos jis laikėsi penkerius metus, tačiau rugsėjo mėnesį Anglijoje padarė išimtį ir vadovavo kardinolo Johno Henry Newmano beatifikacijos Mišioms. Antroji beatifikacija per jo pontifikatą bus Jono Pauliaus II paskelbimas palaimintuoju.

Procedūrų prasme, norint palaimintąjį paskelbti šventuoju, reikia, kad įvyktų stebuklas. Beatifikacijai Vatikanas reikalauja įrodymo, kad kandidato užtarimu įvyko stebuklas, nebent kandidatas buvo nukankintas dėl tikėjimo. Antrasis stebuklas, reikalingas kanonizacijai, privalo įvykti po beatifikacijos iškilmių ir yra laikomas galutiniu Dievo pritarimo antspaudu Bažnyčios skelbimui.

Prieš penkerius metus popiežius Benediktas XVI savo kalboje šventumo bylų kongregacijos nariams sakė: „Stebuklai ne tik užtikrina tai, kad Dievo tarnas gyvena danguje bendrystėje su Dievu, bet yra ir dieviškasis patvirtinimas Bažnyčios vadovų sprendimo, jog kandidatas gyveno dorybingą gyvenimą.“

Vertė Rūta Tumėnaitė

Informacijos šaltinis: Katalikų radijo „Mažoji studija“ ir bernardinai.lt. 2011-04-28.

 

Palikite savo mintis

Kun. Marius Dyglys „Beatifikacijos bylų vedimo tradicija“

30Svarbu atkreipti dėmesį į beatifikacijos ir kanonizacijos bylų terminus. Anot vysk. Jono Borutos SJ, beatifikacija Katalikų Bažnyčioje [lot. beatificatio < beatifico – darau laimingą] reiškia mirusio asmens pripažinimą palaimintuoju. Ji baigiasi, kai pilnai yra ištiriamas kandidato gyvenimas, veikla ir šventumas. Galutinai užbaigiama popiežiui iškilmingu aktu paskelbus kandidatą palaimintuoju ir paskelbus jo viešo kulto teisę. „Juo patvirtinama, kad palaimintasis pasižymėjo išskirtinėmis dorybėmis ir tikintiesiems yra krikščioniško gyvenimo pavyzdys. Palaimintąjį garbinti leidžiama tam tikroje bendruomenėje [vienuolijoje, vyskupijoje], išimtiniais atvejais – visame krašte. Apaštalų sostui leidus, jo vardas suteikiamas bažnyčiai; palaimintieji negali būti skiriami krašto ar vyskupijos globėjais. Vėliau gali būti kanonizuoti – paskelbti šventaisiais. Palaimintieji vaizduojami su glorija [šviesiu lanku apie galvą]“.[1]

Svarbu prisiminti, kokiu būdu susiformavo beatifikacijos bylų rengimų ir tyrimų vieninga sistema. Yra žinoma, kad iki XII a. teisę skelbti šventuosius turėdavo ir vyskupai. Tuo metu užtekdavo, kad krikščionių bendruomenėje kas nors pasižymėtų savo atgailos darbais, įkurtų vienuolyną, pastatytų bažnyčią, vykdytų labdaros darbus, rūpintųsi vargšais, būtų nužudytas. Jei prie tokių asmenų kapų rinkdavosi tikintieji melstis, gaudavo malonių, įvykdavo stebuklų, Bažnyčia pripažindavo juos šventaisiais. Tuo metu buvo du pagrindiniai argumentai viešam paskelbimui: tai tikinčiųjų tarpe pasklidęs šventumo garsas ir jų užtarimu Dievo malonių buvimas. Anot prof. J. Vaišnoros MIC Vakarų Europos lietuvių sielovados kunigų ir pasauliečių suvažiavimui skirtos paskaitų medžiagos, beatifikacijos bylose „visų pirma būdavo atsižvelgiama į kandidato šventumo garsą [vox populi] – kuris raudonu siūlu tęsiasi visais laikais, visuose šventųjų skelbimo perioduose“.[2]

Į šventųjų sąrašus įtraukdavo taipogi ir naujų vyskupijų steigėjus – vyskupus, vienuolius misionierius, apsikrikštijusius karalius, karalienes, kunigaikščius, vienuolynų įkūrėjus. Būdavo aprašomi jų gyvenimai, jų garbei statomos bažnyčios, kuriose būdavo laikomi būsimų šventųjų žemiškieji palaikai. Pamažu vis daugėdavo kandidatų į šventuosius, kurie būdavo žmonių opinijos skelbiami bei gerbiami, todėl Bažnyčios vadovai ėmė riboti savaimingai atsirandančių šventųjų praktiką. Palaipsniui įvairiuose vyskupijų sinoduose įsivyravo tradicija vyskupo akivaizdoje skaityti kandidato į šventuosius gyvenimo ir jo darbų aprašymus, per jo užtarimą patirtų stebuklų sąrašą. Įtikinus vyskupą, kad pateiktoji medžiaga įrodo kandidato šventumą, buvo gaunamas leidimas perkelti jo kūną į bažnyčią, pastatyti jam altorių, koplyčią, atskirai atvejais net statyti naują bažnyčią ir paskirti vyskupijai privalomą šventę.

Laikui bėgant teisė priimti sprendimą dėl autoritetingo kandidato į altoriaus garbę paskelbimo, kad jis yra vertas palaimintojo vardo, atiteko tik popiežiui, kuris pats apsilankydavo ar siųsdavo savo delegatą į tą vyskupiją, kurioje kandidatas į šventuosius gyveno, į jo mirties ir palaidojimo vietą ir atlikdavo anksčiau vyskupams priklausančią procedūrą. „Delegatas, pagal Romoje gautą medžiagą, vietoje apklausinėdavo liudininkus apie kandidato gyvenimą, mirtį, stebuklus, aprašydavo kandidato gyvenimą ir įvykusius stebuklus. Surinktąją medžiagą jis pristatydavo popiežiui, kuris skirdavo kardinolų komisiją medžiagai peržiūrėti ir popiežiaus sprendimui pristatyti“.[3]

Anot kun. A. Bulotos ir L. Benio, dėl vieningos sistemos sudarymo ir pagrindinio sprendžiamojo balso atitekimo popiežiams viena iš priežasčių buvo „supratimas, kad dėl įvairių piktnaudžiavimų ankstesnioji laisva, neoficiali kanonizacijos procedūra yra netinkama“.[4]

Katalikų Bažnyčios istorijoje žinoma, kad pirmasis šventųjų bylų vedimo normas savo raštuose sukūrė popiežius Aleksandras III, tačiau praktiškai pritaikė popiežius Inocentas III. Tik tuomet, jei būdavo įrodomas kandidato į šventuosius šventas gyvenimas, pradedamos nagrinėti jo užtarimu patiriamos Dievo malonės.

1588 m. popiežius Sikstas V, pertvarkydamas Romos kuriją ir įsteigdamas keturiolika kongregacijų, vieną iš jų pavadino Šventąja apeigų kongregacija [Congregatio Sacrorum Ritum], kurios įkūrimu buvo siekiama sutvarkyti Katalikų Bažnyčios liturgiją ir centralizuoti šventųjų skelbimą bei jų kulto nustatymą. Pirmuoju šventuoju, kurio bylą svarstė ir prižiūrėjo naujoji kongregacija, buvo paskelbtas lenkų kilmės Dievo Tarnas Hiacintas, kurį 1594 m. kanonizavo popiežius Klemensas VIII. Laikui bėgant nustatytos normos buvo papildomos naujais nuostatais. Popiežius Urbonas VIII pačioje savo pontifikato pradžioje, 1623 m., ėmėsi tolesnių šventųjų ir palaimintųjų skelbimo normų tvarkymo. Ypač minėtinas jo apaštališkas laiškas Caelestis Hierusalem Cives, kuriame galutinai aptarta ir nustatyta Šventųjų kanonizacijos ir beatifikacijos tvarka. Tokiu būdu buvo pereinama nuo viduramžiškos šventųjų skelbimo tvarkos prie modernios, disciplinuotos. Šventųjų ir palaimintųjų bylų tyrimas ir vedimas tapo pagrindine kongregacijos veiklos sritimi. „Barnabito Bartolomeo Gavati patariamas jis [popiežius] Apeigų kongregacijoje subūrė išsilavinusių kunigų ir vienuolių grupę, turėjusią parengti tikslesnius kanonizacijos nuostatus. Buvo įvesti šventumo šlovėje mirusiojo gerbimo suvaržymai, buvo uždrausta be vietos vyskupo žinios skelbti patirtų malonių ar stebuklų aprašymus“.[5] Įvestas šimtą metų iki popiežiaus 1634 m. brevės Caelestis Hierusalem Cives paskelbimo dienos šventųjų kėlimo į altoriaus garbę apribojimų laikotarpis, kuriuo buvo siekiama suvaldyti stichines kanonizacijas. Buvo uždrausta pradėti beatifikacijos bylas tiems asmenims, nuo 1534 m. turėjusiems viešą kultą. Jeigu Dievo Tarno herojiškos dorybės būdavo patvirtintos patikimų istorikų ir jomis tikėdavo liaudis, tada popiežius savo sprendimu, be proceso, kanonizuodavo tokį asmenį. „Beatifikacijos ir kanonizacijos sutvarkymas XVI a. pabaigoje – XVII a. pirmoje pusėje Katalikų Bažnyčioje galutinai įtvirtino „ortodoksinį“, tai yra, Bažnyčios normas atitinkantį šventumą, apvalytą nuo liaudiškojo religingumo. Beatifikacijos ir kanonizacijos bylose išryškėjo autentiško dokumentiškumo siekis“.[6] Galutinę kanonizavimo procedūrą 1734 – 1738 m. nustatė popiežius Benediktas XIV savo veikalu „De Servorum Dei beatificatione et beatorum canonizatione“. Oficialiame procese dalyvauja teisingumo gynėjas, kitaip dar vadinamas „velnio advokatas“, bandantis įrodyti, kad kandidatas nevertas paskelbimo šventuoju. Taip pat peržiūrimi kanonizuojamojo veikalai, naudojamasi gyvais jo gyvenimo liudininkais. Galiausiai esminės taisyklės iš šių nuostatų įtrauktos į 1917 m. paskelbtą Kanonų teisės kodeksą.[7]

1930 m. vasario 6 d. popiežius Pijus XI Šventojoje apeigų kongregacijoje įsteigė Istorijos skyrių [Sectio historica] ir pavedė jam studijuoti „istorines“ bylas. Anot prof. J. Vaišnoros MIC, jos „remiasi tik istoriniais dokumentais, nes nėra liudininkų, kurie pasisakytų dėl kandidato šventumo. Pakanka fakto, kad prieš kelis šimtus metų mirusio kandidato šventumo garsas [opinio sanctitatis] iki dabar yra išlikęs: žmonės gerbia jo kapą, jo užtarimu vyksta stebuklai. Įrodžius šį faktą, lieka kandidato gyvenimą pagrįsti istoriniais dokumentais. Yra atvejų, kai kandidato beatifikacijos byla niekas nesirūpino. Kartais kliudė ir politinės aplinkybės“.[8]

Šie marijonų vienuolio J. Vaišnoros MIC pastebėjimai gana artimi ir Dievo Tarnaitės Barboros Žagarietės gerbimo istorijai, kuri prasidėjo jai mirus ir tebesitęsia iki šių dienų. Jos gerbimą visokeriopais būdais bandė sustabdyti tiek caro valdžios pareigūnai, tiek sovietų valdžios paskirti asmenys.

 Informacijos šaltinis: Marius Dyglys, Dievas Tarnaitės Barboros Žagarietės gerbimo istorija Žiemgaloje, [magistro darbas, vad. vysk. dr. Jonas Boruta SJ]. Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarija. Telšiai, 2008. P. 12 – 14.


[1] Vysk. J. Boruta SJ, Beatifikacija, – Visuotinė Lietuvos Enciklopedija. T. 2. Vilnius: Mokslo ir Enciklopedijų leidybos institutas, 2002. P. 755.

[2] J. Vaišnora, MIC, Palaimintųjų ir šventųjų skelbimas, – Vakarų Europos Lietuvių Sielovados kunigų ir pasauliečių suvažiavimo pora paskaitų. Vakarų Europos Lietuvių Sielovados Centras, 1979. P. 22 – 31.

[3] J. Vaišnora MIC, Palaimintųjų ir šventųjų……. P. 22 – 23.

[4] A. Bulota, L. Benys, Šventųjų gyvenimai. Lietuvos katalikų kalendorius. Kaunas: Alytaus Angelų sargų bažn. relig. bendruomenės leidykla, 1994. P. 9.

[5] I. Vaišvilaitė, Šventųjų kultas XVI a. antroje – XVII a. pirmoje pusėje, – Šventieji vyrai, šventosios moterys. Šventųjų garbinimas LDK XV – XVII a., sud. M. Paknys. Vilnius: Aidai, 2005. P. 116.

[6] I. Vaišvilaitė, Šventųjų kultas…. P. 118.

[7] CIC, De causis beaticicationis Servorum Dei et canonizationis Beatorum, Can. 1999 – 2141. Roma: Typis Polyglottis Vaticanis, MCMXXXIV. P. 642 – 669.

[8] Popiežiaus Benedikto XIV veikalas „De Servorum Dei beatificatione et beatorum canonizatione“, [vienas jo egzempliorius saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje]; Benedicto XIV P. O. M., Doctrinam de Servorum dei beatificatione et beatorum canonizatione redactam in synopsim sacrorum rituum Scola Auctori suo magistro, ac patrono D. D. Romae MDCCXLIX.

Palikite savo mintis

Kun. Marius Dyglys „Šiandieniniai beatifikacijos bylų vedimo reikalavimai“

IMG_47951983 m. sausio 25 d. popiežius Jonas Paulius II, vykdydamas Vatikano II Susirinkimo nutarimus, patvirtino apaštališkąją konstituciją „Divinus Perfectionis Magister“. Nuo jos paskelbimo dienos buvo panaikinti visi bet kokio pobūdžio įstatymai, susiję su beatifikacijos bylomis, ir nurodyta nuo šiol laikytis šių nuostatų: „Norime, kad šie nuostatai ir nurodymai dabar ir ateityje tvirtai ir veiksmingai galiotų, tokia apimtimi, kokia būtina, nepaisant jiems prieštaraujančių visų mūsų pirmtakų paskelbtų apaštališkųjų konstitucijų ir potvarkių, taip pat kitokių nurodymų, įskaitant vertus ypatingo paminėjimo ir atšaukimo“.[1]

Pirmojoje konstitucijos dalyje „Dėl vyskupų atliktinų tyrimų“ rašoma, kad vyskupams priklauso teisė tirti Dievo Tarno, kurio kanonizacijos siekiama, gyvenimą, dorybes ar kankinystę, jo šventumo ar kankinystės garsą, numanomus stebuklus ir nuo seno gyvuojantį jo kultą. Atlikdamas šiuos tyrimus, vyskupas turi vadovautis Šventųjų skelbimo kongregacijos paskelbtinais ypatingaisiais nuostatais ir laikytis tvarkos, kad postulatorius surinktų tikslių žinių apie Dievo Tarno gyvenimą, taip pat pateiktų motyvų, liudijančių kanonizacijos bylos naudai. Jei Dievo Tarnas yra paskelbęs kokių nors raštų, vyskupas turi pasirūpinti, kad juos patikrintų teologijos cenzoriai. Jei tuose raštuose nebus aptikta nieko, kas prieštarautų tikėjimui ar dorovei, vyskupas turi liepti tinkamiems asmenims ištirti kitus, neskelbtus raštus, taip pat visus kitus dokumentus, kaip nors susijusius su byla; sąžiningai atlikę šią užduotį, šie asmenys turi parengti pranešimą apie atliktus tyrimus. Prie jų vyskupas prideda pareiškimą dėl kulto nebuvimo laikymąsi. 

Antroje konstitucijos dalyje „Dėl Šventųjų skelbimo kongregacijos“ rašoma, kad Šventųjų skelbimo kongregacijos, kuriai vadovauja kardinolas prefektas, užduotis yra rūpintis su Dievo Tarnų kanonizacija susijusiais dalykais, tiek patariant ir pamokant vyskupus dėl bylų rengimo, tiek iš pagrindų studijuojant bylas, tiek apie jas atsiliepiant. Šiai kongregacijai taip pat tenka pareiga spręsti dėl visko, kas susiję su relikvijų autentiškumu ir išlaikymu. Sekretoriaus pareiga yra rūpintis santykiais su asmenimis už kongregacijos ribų, pirmiausia, su bylas rengiančiais vyskupais, dalyvauti diskusijose dėl bylos reikšmės ir pateikti savo atsiliepimą tėvų kardinolų ir vyskupų kongregacijoje, parengti popiežiui įteiktiną pranešimą apie kardinolų ir vyskupų balsavimą. Už bylų studijavimą Šventųjų skelbimo kongregacijoje atsakinga pranešėjų kolegija, vadovaujama vyriausiojo pranešėjo. Kiekvienas pranešėjas privalo kartu su bendradarbiais iš šalies studijuoti jiems pateiktas bylas ir rengti nutarimus dėl dorybių ar kankinystės. Vienas iš pranešėjų turi būti paskirtas parengti nutarimui dėl stebuklų. Jis turėtų dalyvauti gydytojų posėdžiuose ir teologų susirinkimuose. Vyriausiajam pranešėjui, vadovaujančiam istorijos konsultorių posėdžiui, studijuoti padeda keletas padėjėjų. Šventumo byloms nagrinėti turi būti kviečiami visų sričių konsultoriai, išmanantys tiek istoriją, tiek teologiją ir ypač dvasinę teologiją. Išgijimams, teikiamiems kaip stebuklams, tikrinti Šventųjų skelbimo kongregacijoje turi būti medicinos ekspertų grupė.

Trečiojoje konstitucijos dalyje „Dėl procedūros Šventųjų skelbimo kongregacijoje“ nurodoma, kokie Šventųjų skelbimo kongregacijoje turi būti atliekami veiksmai vyskupui atsiuntus į Romą visus su byla susijusius aktus bei dokumentus,. Pirmiausia pasekretoris patikrina, ar vyskupo atliktuose tyrimuose visada laikytasi įstatymo nuostatų ir su savo tyrimo išvadomis supažindina paprastąjį susirinkimą. Senose ir naujose bylose, kurių pobūdis vyriausiojo pranešėjo akimis ypatingas, reikalaujama spausdintą nutarimą pateikti tikrinti šią sritį išmanantiems konsultoriams, idant šie galėtų atsiliepti dėl jo mokslinės vertės ir to, ar pakankamai nuodugniai jis parengtas. Kiekvienu atveju Šventųjų skelbimo kongregacija gali pateikti nutarimą tikrinti mokslininkams, nepriklausantiems konsultorių grupei. Nutarimas pateikiamas teologijos konsultoriams, ir šie balsuoja dėl bylos reikšmės; kartu su tikėjimo gynėju jie privalo taip išstudijuoti bylą, kad prieš svarstant nutarimą ypatingajame susirinkime, būtų nuodugniai patikrinti prieštaringi, jei tokių esama, teologijos klausimai. 

1983 m. sausio 25 d. popiežiaus Jono Pauliaus II apaštališkąja konstitucija „Divinus perfectionis Magister“ nustatyta šventumo bylose vyskupų atliktinų tyrimų procedūra ir Šventųjų skelbimo kongregacijai pavesta šiuo klausimu paskelbti ypatinguosius nuostatus.[2]  Audiencijoje, 1983 m. vasario 7 d. suteiktoje šios kongregacijos prefektui, kardinolui Pietro Palazzini, popiežius Jonas Paulius II, pritarė šiems nuostatams ir kardinolas juos patvirtino, liepdamas, kad jie būtų paskelbti ir nuo šios dienos įsigaliotų, o visi kanonizacijos bylas rengiantys vyskupai ir kiti su tuo susiję asmenys deramai ir sąžiningai jų laikytųsi, nepaisydami visa ko, kas tam prieštarauja, įskaitant tai, kas verta specialaus paminėjimo.

Nuostatuose nurodoma, kad kanonizacijos bylą kelia ieškovas, kuris veikia per teisėtai paskirtą postulatorių. Jais gali būti kunigai, pašvęstojo gyvenimo institutų nariai ir pasauliečiai. Visi jie turi būti kompetentingi teologijoje, kanonų teisėje ir istorijoje, taip pat susipažinę su Šventųjų skelbimo kongregacijos veikla. Postulatorius turi ištirti Dievo Tarno gyvenimą, kad būtų galima įvertinti jo šventumo garsą bei bylos bažnytinę reikšmę, ir informuoti apie tai vyskupą. Kanonizacijos bylos rengimo kompetencija priklauso tam vyskupui, kurio teritorijoje Dievo Tarnas mirė. Visi byloje dalyvaujantys pareigūnai privalo prisiekti sąžiningai atliksią pareigas ir saugosią paslaptį. Bylos skirstomos į dvi grupes: naujos arba senos. Nauja ji vadinama tada, kai Dievo Tarno kankinystę ar dorybes gali žodžiu paliudyti tiesioginiai liudytojai; sena – kai kankinystės ar dorybių įrodymų galima rasti tik rašytiniuose šaltiniuose. Naujai bylai užvesti reikia pateikti prašymą ne anksčiau, negu praėjus penkeriems metams po Dievo Tarno mirties. Tiek naujose, tiek senose bylose postulatorius turi pateikti istoriškai reikšmingą Dievo Tarno biografiją, jei tokios esama, arba, jei jos nesama, tikslų chronologinį pranešimą apie Dievo Tarno gyvenimą ir darbus, jo dorybes ar kankinystę, jo šventumo ir stebuklų garsą, nepraleidžiant to, kas, kaip atrodo, prieštarauja ar nelabai palanku bylai. Taip pat reikalaujama pateikti visų skelbtų Dievo Tarno raštų autentiškus egzempliorius. Jei iš gautos informacijos iškiltų kokia nors svarbi kliūtis bylai, vyskupas turi apie tai pranešti postulatoriui, idant tas, jei tai įmanoma, galėtų ją pašalinti. Jei kliūties pašalinti neįmanoma ir todėl vyskupas nusprendžia, jog byla nepriimtina, jis turi apie tai perspėti postulatorių, nurodydamas savo sprendimo motyvus. Jei vyskupas ketina pradėti bylą, jis turi gauti dviejų teologijos cenzorių atsiliepimus apie skelbtus Dievo Tarno raštus; šie turi pranešti vyskupui, ar tuose raštuose esama ko nors, kas prieštarautų tikėjimui ir dorovei. Jei teologijos cenzorių nuomonė palanki, vyskupas turi liepti surinkti visus dar neskelbtus Dievo Tarno raštus, taip pat visus su byla susijusius istorinius dokumentus, tiek rankraštinius, tiek spausdintus. 

Atliekant šią paiešką, ypač senose bylose, pasitelktini istorijos ir archyvistikos specialistai. Senose bylose klausimynai rengiami, kad tinkamai būtų ieškoma ir randama tiesa apie Dievo Tarno gyvenimą, dorybes ar kankinystę, jo šventumo ar kankinystės garsą. Po to vyskupas ar jo įgaliotinis turi apklausti postulatoriaus pasiūlytus liudytojus ir kitus apklaustinus asmenis, dalyvaujant notarui, kuris užrašys liudytojo žodžius ir pabaigoje duos jam juos patvirtinti. 

Liudytojų apklausose turi dalyvauti teisingumo gynėjas; jei jis nedalyvauja, aktai vėliau turi būti pateikti jam peržiūrėti, idant jis galėtų į ką nors atkreipti dėmesį ir ką nors pasiūlyti, kas, jo akimis, būtina ir derama. Liudytojais kviestini ekspertai, atlikę dokumentų paiešką bei parengę apie tai pranešimą ir, duodami priesaiką, pareiškę, kad, jie ištyrė ir surinko visa, kas susiję su byla, nesuklastojo ir nesugadino nė vieno dokumento ar teksto. Stebuklingų išgijimų atvejais liudytojais kviestini gydantieji gydytojai. 

Visas liudytojų perduotas žinias, vyskupas ar jo įgaliotinis turi savo parašu ir antspaudu visada patvirtinti jų autentiškumą. Vyskupas ar jo įgaliotinis turi suvokti, kad sėkminga bylos baigtis labai priklauso nuo gero jos rengimo ir uoliai ir stropiai rūpintis, kad, renkant įrodymus, nebūtų praleista nieko, kas kaip nors susiję su šia byla. Prieš baigdamas tyrimą, vyskupas ar jo įgaliotinis turi rūpestingai apžiūrėti Dievo Tarno kapą, kambarį, kuriame jis gyveno ar mirė, ir, jei tokių būtų, kitas vietas, kuriose galima aptikti jo garbei teikiamo kulto ženklų, ir parengti pareiškimą dėl kulto nebuvimo laikymąsi.

Užbaigęs bylos rengimo aktus, vyskupas ar jo įgaliotinis priima sprendimą padaryti jų nuorašus, perrašant originalius aktus dviem egzemplioriais. Atliktas nuorašas turi būti palygintas su originalu, ir kiekvieną puslapį notaras turi bent pasirašyti ir antspauduoti savo antspaudu. Supakuotas ir antspauduotas originalas turi būti paliktas saugoti kurijos archyve. Tyrimo nuorašas ir pridedami dokumentai dviem egzemplioriais, tinkamai supakuoti ir antspauduoti, turi būti siunčiami Šventajai kongregacijai, o kartu su jais – teologijos cenzorių patikrinti Dievo Tarno knygų egzemplioriai ir jų įvertinimas. Kol Dievo Tarnų gyvenimo šventumas tebėra teisiškai tikrinamas, bažnyčiose draudžiamos bet kokios jų iškilmės ir liaupsinimo prakalbos. Tačiau ir už bažnyčios sienų susilaikytina nuo veiksmų, kuriais tikintieji galėtų būti paskatinti klaidingai manyti, jog vyskupo atliekamas Dievo Tarno gyvenimo ir dorybių ar kankinystės tyrimas tikrai baigsis to Dievo Tarno kanonizacija.

Tęsdamas Jono Pauliaus II ir kitų pirmtakų tradiciją, popiežius Benediktas XVI toliau skatina šventų ir katalikybei nusipelniusių asmenų iškėlimą į Bažnyčios altorių garbę, šiame procese prisilaikant atitinkamų kanoninių reikalavimų, tiriant būsimų šventųjų ir palaimintųjų užtarimu įvykusius stebuklus, kankinystę bei herojiškas gyvenimo dorybes. Be to, Šventasis Tėvas, atsižvelgdamas į Vatikano II Susirinkimo mokymą apie vyskupų kolegialumą bei norėdamas gaivinti senąją Bažnyčios tradiciją, įvedė nedidelių kanoninių pataisų, kuriomis siekiama išryškinti esminį skirtumą tarp beatifikacijos vietinio pobūdžio ir kanonizacijos visuotinumo. Todėl nuo šiol palaimintuosius, popiežiui patvirtinus, gali skelbti vietinėse diecezijose jo deleguoti Bažnyčios hierarchai, tuo tarpu šventųjų skelbimo apeigos vyksta Romoje ir jas gali atlikti tik popiežius.

2006 m. balandžio 24 d. popiežius Benediktas XVI, rašydamas laišką kongregacijos prefektui Jose Saraiva Martins‘ui, pasveikino Šventųjų skelbimo kongregacijos narius, susirinkusius balandžio 24 – 26 dienomis į plenarinę sesiją ir visiems padėkojo už tarnystę Bažnyčiai, svarstant šventumo skelbimo bylas. Šiame laiške popiežius pabrėžia, kad pirmiausia diecezijų vyskupai turi užtikrinti tinkamą šių bylų tyrimą; turi būti gerai apsvarstytos ir tų Dievo Tarnų gyvenimo vertybės, ir jų kankinystė, arba jiems užtarus įvykę stebuklai. Šventasis Tėvas nurodo, kad negalima pradėti kanonizacijos arba beatifikacijos bylos, jeigu nėra liudijimais patvirtinta ir įrodytas kandidato šventumo garsas, „net jeigu tas asmuo išsiskyrė evangeline darna arba ypatingais bažnytiniais ir socialiniais nuopelnais“. Kitas dalykas, kurį Šventasis Tėvas analizuoja savo laiške, – tai klausimas dėl stebuklo, įvykusio, užtarus Dievo Tarnui. Toks patvirtintas stebuklas reikalingas norint skelbti asmenį palaimintuoju (išskyrus kankinystės atvejus) arba šventuoju. Įvykę stebuklai ne tik įrodo, kad Dievo Tarnas tikrai „gyvena danguje bendrystėje su Dievu“, bet taip pat yra „dieviškasis patvirtinimas to vertinimo dėl jo vertybinio gyvenimo, kurį išreiškė bažnytinis autoritetas“.[3] 

Popiežius Benediktas XVI taip pat nurodė, kad Katalikų Bažnyčioje toliau turi būti tęsiama nenutrūkstama praktika, kai beatifikacijai arba kanonizacijai yra reikalingas būtent „fizinis stebuklas“, ir kad vadinamojo „moralinio stebuklo“ čia nepakankama. Aptardamas trečiąjį diskusijų objektą – kankinystę, kaip „Dvasios dovaną“, popiežius primena savo pirmtako Jono Pauliaus II pastebėjimą, kad XX amžiuje Katalikų Bažnyčia vėl buvo tapusi „kankinių Bažnyčia“ ir kad jų liudijimo niekada negalima prarasti. Nurodydamas tuos kriterijus, pagal kuriuos pripažįstama kankinystė, Šventasis Tėvas sakė, jog kankiniai yra asmenys, kurie paaukojo savo gyvenimą, praliedami kraują „laisvai ir sąmoningai, kaip aukščiausią meilės aktą, liudydami ištikimybę Kristui, Evangelijai ir Bažnyčiai“. Benediktas XVI pastebėjo, kad kankinystės motyvai nėra pasikeitę, nes „Kristus yra jų šaltinis ir pavyzdys“ .

 2008 m. vasario 18 dieną Vatikano spaudos salėje buvo pristatyta prieš tai viso pasaulio vyskupams išsiųsta Šventųjų skelbimo kongregacijos instrukcija „Sanctorum Mater“, primenanti pagrindines normas, kurių privaloma laikytis pradedant ir vykdant diecezinį beatifikacijos bylų etapą.[4] Dokumentą spaudos salėje pristatęs Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Jose Saraiva Martins visų pirma pažymėjo, kad ši instrukcija neturi įstatymo galios, o tik aiškina šioje srityje galiojančių juridinių dokumentų vykdymo praktiką. Šiuo metu Bažnyčioje galiojančią šventųjų skelbimo tvarką nustato popiežiaus Jono Pauliaus II prieš ketvirtį amžiaus paskelbti dokumentai, kurie šiame darbe jau buvo pristatyti: 1983 metų sausio 25 dieną paskelbta apaštališkoji konstitucija Divinus perfectionis magister ir jos vykdymo normos – „Normae Servandae“, paskelbtos tų pačių metų vasario 7 dieną. Šie du dokumentai šiandien tebegalioja ir nebuvo ketinama jų keisti. O instrukcijos „Sanctorum Mater“ tikslas – atkreipti vyskupų dėmesį į tuos šventųjų skelbimo praktikos ypatumus, kurie, remiantis pastarųjų dvidešimt penkerių metų patirtimi, reikalauja patikslinimų ir paaiškinimų. 

Instrukcija susideda iš šešių dalių. Pirmojoje dalyje kalbama apie šventumo garsą, kaip esminį kriterijų, kuriuo vadovaujantis pradedamos beatifikacijos bylos. Taip pat yra kalbama apie diecezinio vyskupo vaidmenį, nes pradedant beatifikacijos bylos pirmąjį etapą, vykstantį vietiniu vyskupijos lygiu, sprendžiamąjį balsą turi vietos ordinaras. Primenami postulatoriaus skyrimo kriterijai ir aiškinamas jo vaidmuo. Antroji instrukcijos dalis pristato diecezinės bylos pradžios suderinimo su Šventųjų skelbimo kongregacija procedūrą, nes dieceziniam bylos etapui pradėti reikalingas kongregacijos susitikimas. Trečioji dokumento dalis nurodo liturginius, vietinės bendruomenės maldos aspektus, susijusius su bylos pradžia ir eiga. Ketvirtojoje instrukcijos dalyje kalbama apie dokumentų, susijusių su kandidato į palaimintuosius ir šventuosius kaupimo metodologiją. Penktoji dalis aiškina liudijimų kaupimo tvarką. Pastarajame dokumento skyriuje aprašytas taip pat techninių instrumentų – kompiuterio, garso ir vaizdo įrašymo aparatūros naudojimas. Galiausiai šeštoji instrukcijos dalis kalba apie diecezinio bylos etapo užbaigimo ir bylos perdavimo Šventųjų skelbimo kongregacijai procedūrą. Pagrindinis dalykas, kurį norėta patikslinti skelbiant šią instrukciją, – tai šventumo garso svarbos priminimas.  Pradedant beatifikacijos bylą, vietinėje bendruomenėje turi būti plačiai paplitęs autentiškas šventumo garsas [Fama sanctitatis] apie skelbti šventuoju siūlomą kandidatą.

Informacijos šaltinis: Marius Dyglys, Dievas Tarnaitės Barboros Žagarietės gerbimo istorija Žiemgaloje, [magistro darbas, vad. vysk. dr. Jonas Boruta SJ]. Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarija. Telšiai, 2008. P. 15 – 20.


[1] Popiežiaus Jono Pauliaus II apaštališkoji konstitucija Divinus Perfectionis Magister; – F. Veraja, Le cause di canonizzazione dei santi. Citta del Vaticano: Libreria Editrice Vaticano, 1992. P. 190. Konstitucija Vatikano internetinėje svetainėje publikuojama šešiomis kalbomis: anglų, italų, lotynų, vokiečių, ispanų ir portugalų. Pateikiama nuoroda anglų kalba: http://www.vatican.va/holy_father/john_paul_ii/apost_constitutions/documents/hf_jp-ii_apc_25011983_divinus-perfectionis-magister_en.html

[2] Šventųjų skelbimo kongregacijos beatifikacijos bylų vykdymo normos – Normae Servandae, – F. Veraja, Le cause di canonizzazione dei santi. Vatikanas: Libreria Editrice Vaticano, 1992. P. 164 – 177. Beatifikacijos bylų vykdymo normos Vatikano internetinėje svetainėje publikuojamos keturiomis kalbomis: anglų, italų, lotynų ir portugalų. Pateikiama nuoroda anglų kalba: http://www.vatican.va/roman_curia/congregations/csaints/documents/rc_con_csaints_doc_07021983_norme_en.html

[3] Plg. Vatikano radijo informacija, prieiga per internetą: www.radiovaticana.org/lit/Articolo.asp?c=187738 ; P. G. Accornero, Nuove direttive per le cause dei santi. // Vita Pastorale, 2008, Nr. 3. P. 64; M. Buika, Griežtinamas šventųjų skelbimo procesas. // XXI amžius, 2008 vasario 22, Nr. 15. P. 2; KAP, Paskelbtos skelbimo palaimintaisiais gairės. // Bažnyčios žinios, 2008, Nr. 4 (292). P. 23, 24.

[4] Congregatio De Causis Sanctorum, instructio Sanctorum Mater. Romae: Tipografia Nova Res sri, 2007.

Palikite savo mintis

Kun. Marius Dyglys „Kankinystė, kaip vienas iš pagrindinių motyvų siekiant šventumo pripažinimo“

kankinystė 001

 2007 m. gruodžio 26 d. Šv. Petro aikštėje susirinkusiems tikintiesiems Viešpaties angelo maldos metu popiežius Benediktas XVI pabrėžė krikščionių kankinystės ypatingumą, kaip vieną iš pagrindinių šventumo skelbimo motyvų. 

Kankinystę krikščionys apibūdindavo vienu graikišku žodžiu μαρτάριον, kuris lietuvių kalba reiškia liudijimą, įrodymą. Romos imperijoje prasidėję krikščionių persekiojimai leido graikų kalboje atsirasti naujadarui – μάρτυς, μαρτάς – nusakančiam žmogų, kuris krikščioniško tikėjimo brandumą paliudijo atiduodamas savo gyvybę. Patristinės literatūros tyrinėtojai konstatuoja, kad Hermo veikale „Ganytojas“, parašytame apie II a. vidurį, krikščionims kankiniams pažymėti yra vartojamas graikiškas terminas παθόντες, o šv. Polikarpo kankinystės aprašyme pirmą kartą pavartotas terminas μάρτυς, reiškiantis kraujo liudytoją, krikščionių kankinį.[1] Šis terminas, dažnai sutinkamas graikiškame Senojo Testamento vertime, nors yra vartojamas ir  Naujajame Testamente, savo dabartinę prasmę įgavo persekiojimų metais. Netrukus ši sąvoka persikėlė ir į lotynų kalbą. Žodis martyr, martyrus, Kazimiero Kuzavinio „Lotynų – lietuvių kalbų žodyne“, reiškia kankinį, o martyrium – kankinio dalią, kančių kelią; kita prasme kankinio kapą; kankiniui skirtą bažnyčią.[2] Žodyno sudarytojas pažymi, kad lotynizuodamasis šis žodis prarado pirminę reikšmę – būti liudytoju – ir įgavo kraštutinę – kankinystės reikšmę, kuri graikiškajame žodyje galėjo būti tik nuspėjama. Iki pat XX a. lot. martyrium buvo vartojamas tik kalbant apie buvusius ar esamus Bažnyčios persekiojimus.

Herbert‘o Vorgrimber‘io sudarytame „Naujajame teologijos žodyne“ kankinystė yra apibūdinama kaip „mirtis dėl krikščioniškojo tikėjimo ar krikščioniškosios gyvensenos. Kankinių kultu krikščionybės erdvėje prasidėjo šventųjų kultas; jie laikyti Jėzaus mokiniais ir mokinėmis, autentiškai juo sekusiais kančia ir kryžiaus nešimu. Teologijos akimis, kankiniška mirtis nedviprasmiškai atsiskleidžia kaip krikščioniškojo tikėjimo ir meilės Dievui aktas. Kankinystei priskiriama tokia pat nuteisinanti, nuodėmes nuplaunanti galia, kaip ir krikštui“.[3] Neveltui kankinystė vadinama kraujo krikštu.

Vienas iš „Religijotyros žodyno“ sudarytojų Vytautas Ališauskas terminą kankiniai apibūdina labiau iš istorinės pusės. Tai krikščionys: „atsisakę dalyvauti Romos imperatorių kulto apeigose, jie būdavo kaltinami liaudies įžeidimu, dalyvavimu slaptose draugijose ir už tai baudžiami kankinio mirtimi“. Dažniausiai tokius krikščionis „apmaudavo žvėrių kailiais ir užpjudydavo šunimis arba įmesdavo žvėrims sudraskyti, arba prikaldavo gyvus prie kryžiaus ir padegdavo“. Ankstesniuose šaltiniuose jau minėtas apibūdinimas, kad kankiniai — tai Viešpaties kovotojai, kuriuos „stebi Dievas ir angelai, o senieji tekstai dažnai liudija apie kankinystę lydinčius mistinius reiškinius“. Toliau V. Ališauskas šią savoką pratęsia komentaru, kad „tai ir tikrieji Kristaus mokiniai, einantys iki galo Mokytojo keliu ir susivienijantys su kentėjusiu ir prisikėlusiu Viešpačiu“.[4] Vatikano II Susirinkimas dogminėje konstitucijoje Lumen Gentium kankinystę apibrėžia kaip „liudijimą visų žmonių ir ypač persekiotojų akivaizdoje“, tačiau akcentuojama, kad „ji suteikiama tik nedaugeliui, visi turi būti pasirengę išpažinti Kristų prieš žmones ir sekti juo kryžiaus keliu, supami persekiojimų, kurių Bažnyčiai niekuomet netrūksta“.[5] Dekrete Ad Gentes misionieriai yra apibūdinami, kaip pasirengę liudyti „Viešpatį tikrai evangeliniu gyvenimu, didžia kantrybe, ištverme, švelnumu, neveidmaininga meile, esant reikalui, pasirengusius net pralieti savo kraują“.[6] Bažnyčios istorijoje žinoma, kad nemažai į misijas išvykusių krikščionių laukdavo kankinystės kelias, todėl šios eilutės misionieriams primena apie esamą galimybę pasirinkti šį kelią ir tokiu būdu pelnyti Kristaus vainiką.

2007 m. gruodžio 26 d. popiežius Benediktas XVI Šv. Petro aikštėje susirinkusiems tikintiesiems Viešpaties angelo maldos metu kalbėdamas apie krikščioniškosios kankinystės skiriamąjį bruožą akcentavo, kad tai yra meilės Dievui ir žmonėms, taip pat ir persekiotojams, aktas. Popiežius minėjo pasaulyje persekiojamus krikščionis, apgailestaudamas, kad ir šiandien daugelis misionierių, vyskupų, kunigų, vienuolių, ir pasauliečių dėl tikėjimo persekiojami, kalinami ir kankinami. Benediktas XVI taip pat pridūrė, jog žmonėms tenka kentėti dėl bendrystės su visuotine Bažnyčia ir ištikimybės popiežiui. Jis priminė, kad krikščionims nedera pasilikti kalėdinėje idilijoje, bet šv. Stepono pavyzdžiu turime tapti misionieriais. Krikščioniškoji kankinystė yra meilės pergalė prieš neapykantą ir mirtį. Tikintieji savo priešams turi priešpriešinti beginklę tiesos ir meilės galią.[7]

Prelatas hab. dr. Henryk‘as Misztal‘as, kankinystę apibūdina kaip istorijos, filosofijos, sociologijos ir ypač teologijos tyrimų objektą, liudijantį Kristų. Anot profesoriaus: „Kankinystė yra teologinė tikrovė, bet kanonų teisė nustato tikslias ribas, kada šią antgamtinę tikrovę derėtų laikyti „kanonizuotinu šventumu“, t. y. tokiu, kurį Bažnyčiai derėtų paskelbti beatifikacijos ar kanonizacijos aktu. Vertindamas kankinystę kanoniniu aspektu teisėjas privalo turėti moralinį tikrumą dėl kanoninių kankinystės elementų: fizinės kankinio mirties, persekiotojo rodytos neapykantos dėl tikėjimo ir kankinio prisiėmimo mirties iš meilės Kristui. Teisei kyla naujos sunkiai ištiriamos situacijos: kankinio meilė tikėjimui, kartais susidurianti su didžiuliais sunkumais, ir persekiotojo neapykanta dėl tikėjimo“.[8]

Remiantis Popiežinės kultūros tarybos prezidento kardinolo Paul Poupard’o 1996 metais žurnale „Esprit et Vie“ išspausdintu pranešimu, „kankinystė yra tvirtumo, kaip moralinės dorybės, aktas, kuriuo krikščionis savanoriškai pasirenka mirtį, liudydamas savo tikėjimą, arba kokią nors kitą su tikėjimu susijusią dorybę“ . Ją kardinolas susieja su trimis krikščioniškomis dorybėmis. Pirmoji dorybė įvardijama kaip tvirtumas, kuris laikomas pagrindiniu dorybės aktu ir kuriam ji suteikia aukščiausią pasipriešinimo blogiui laipsnį. Antroji dorybė, tai tikėjimas, dėl kurio prisiimama kančia, net ir tuo atveju, kai ginamos kitos dorybės: kankinys visada yra tikėjimo liudytojas, atiduodantis už jį savo gyvenimą. Trečioji dorybė, tai meilė, kuri įgalina kentėti iš meilės Dievui ir Kristui ir be kurios kankinystės dorybė nebūtų girtina.[9]

Viduramžiais Katalikų Bažnyčioje nusistovėjo normos kankinystės formas skirti pagal spalvas. Raudona spalva reikšdavo kraujo praliejimą, balta – askezę ir nekaltybę, žalia – atgailą arba tremtį. Kad būtum tikras kankinys, neužtenka trokšti kančios ar ją priimti, tačiau reikalauja tam tikrų esminių kankinystės, dėl priimtos kūno mirties, sąlygų. Šv. Bernardas savo raštuose išskiria tris kankinystės rūšis: veiksmo ir valios (šv. Stepono atvejis); valios, bet ne veiksmo (šv. Jono atvejis); veiksmo be valios (Nekaltųjų vaikelių atvejis). Formalioji kankinystėje pirmiausiai atsižvelgiama į persekiotoją. Apie tai šv. Augustinas, kad „ne kančia, bet priežastis  padaro kankiniu”, todėl visoje krikščionybės istorijoje kankiniai būdavo vienareikšmiškai pasmerkiami mirčiai, dėl buvimo krikščionimis priežasties ir jų kančios motyvas dažniausiai būdavo tikėjimas. Kankinystės aktas privalo būti antgamtinis, ne filantropinis, nes kankinys mirtį priima savanoriškai ir laisvai, Kristaus pavyzdžiu pasirengęs liudyti žmonėms savo tikėjimą ir savo meilę Dievui iki didžiausios – savosios gyvybės – aukos. 

Popiežius Jonas Paulius II, 1994 metais paskelbdamas apaštališkąjį laišką Tertio millenio adveniente, kvietė ruoštis 2000 metų jubiliejui ir kreipdamasis į visus kraštus, o ypatingai į komunistų prievartą patyrusias šalis, paskatino sudaryti visos Bažnyčios XX amžiaus kankinių martyrologiją. Jame jis rašo: „Pirmojo tūkstantmečio Bažnyčia gimė iš kankinių kraujo: „Sanguis martynim – semen christianorum.“ Antrojo tūkstantmečio pabaigoje Bažnyčia vėl tapo kankinių Bažnyčia. Tikinčiųjų – kunigų, vienuolių ir pasauliečių – persekiojimai įvairiose pasaulio šalyse atnešė gausią kankinių sėją“.[10] Pagrindinis šio laiško eilučių tikslas: „kad žmonija išgirstų apie jų gyvenimą, biografijas, tikėjimo liudijimus. Tenka pripažinti, kad ir šiame amžiuje tų kankinių buvo ne taip mažai, kad ir šiais laikais krikščionys už savo tikėjimą ir meilę Kristui, deja mokėjo kraujo ir gyvybės kaina“.[11] Praėjęs XX amžius yra tarsi I tūkstantmečio tąsa. Tertulijonas yra sakęs, kad nužudytųjų krikščionių kraujas esąs sėkla, iš kurios dar daugiau jų dygsta. Šventumo paveldas ir kankinių sėkla charakterizuoja pirmąsias krikščionių tautas. Praėjusio amžiaus įvykiuose iš naujo atgyja kankinių Bažnyčia. Popiežius Jonas Paulius II siūlydamas surinkti faktus apie XX amžiaus kankinius, tikėjosi, kad žmonija išgirdusi apie jų gyvenimą, biografijas, tikėjimo liudijimus, tinkamai įvertins padarytą žalą ir atsigręš į Kristaus mokslą. Atsiliepiant į šią Šventojo Tėvo iniciatyvą, visuose kraštuose buvo renkami faktai, biografiniai duomenys, sudarinėjami sąrašai, o visa tai patikrinus vyskupijų ordinarams medžiaga išsiųsta į Romą. Tais pačiais metais Centrinis 2000 metų jubiliejaus komitetas įsteigė komisiją „Naujieji kankiniai“, kuriai buvo pavesta rinkti informaciją apie šiame amžiuje už tikėjimą žuvusius krikščionis. Iš Lietuvos kankinių reikalavimus atitiko ir į Romą buvo išsiųstas 114 žmonių sąrašas, kuris buvo įjungtas į bendrą 12 tūkstančių sąrašą. 2000 jubiliejiniais metais gegužės 7 d. Šventasis Tėvas Romos Koliziejuje, toje pat vietoje, kurioje pirmieji krikščionys atiduodavo savo gyvybes už Kristų, perskaitė šį 20-ojo amžiaus kankinių sąrašą ir pristatė pasauliui. Anot popiežiaus Jono Pauliaus II, šventieji niekada nesensta. Jie visada yra Bažnyčios jaunystės liudytojai. Tie anų laikų vyrai ir moterys niekada netampa praeities personažais. Priešingai, jie visada yra ateities pasaulio liudytojai, . Ši, jau palaimintojo, mintis nori priminti pasauliui, jog mes visi esame pašaukti į šventumą ir parodyti šventųjų gyvenimo pavyzdį. Jam ypač rūpėjo, kad būtų paskelbti šventieji iš įvairių luomų ir tautų: pasauliečių, vyrų ir moterų, kurie pasiekė šventumą gyvendami kasdienį gyvenimą, savo profesijoje ar šeimoje. Todėl ypatingai svarbu pilnai pažinti ir domėtis Lietuvos Katalikų bažnyčios paveldu ir jį puoselėti.

Informacijos šaltinis: Marius Dyglys, Dievas Tarnaitės Barboros Žagarietės gerbimo istorija Žiemgaloje, [magistro darbas, vad. vysk. dr. Jonas Boruta SJ]. Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarija. Telšiai, 2008. P. 21 – 24.


[1] Plg. A. Jurevičius, Kankinystė ir tikėjimo liudijimas neatskiriami! // Naujasis Židinys – Aidai, 2004, Nr. 4. P. 169.

[2] Plg. K. Kuzavinis, Martyr, martyrus, – Lotynų kalbos žodynas. Dictionarium Latino – Lituanicum. Vilnius: Mokslų ir enciklopedijų leidykla, 1996. P. 516.

[3] H. Vorgrimber, Kankinystė, – Naujasis teologijos žodynas. Kaunas: Katalikų interneto tarnyba, 2003. P. 86.

[4] V. Ališauskas, Kankiniai, – Religijotyros žodynas. Vilnius: Mintis, 1991. P. 178.

[5] Vatikano II Susirinkimo Nutarimai. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen Gentium, Nr. 42. Vilnius: Aidai, 2001. P. 62 – 63.

[6] Ten pat. Dekretas dėl Bažnyčios misijinės veiklos Ad Gentes, Nr. 24. P. 319

[7] KAP, KAI, Popiežius XVI pabrėžė krikščionių kankinystės ypatingumą. // Bažnyčios žinios, 2008, Nr. 1. P. 27.

[8] H. Misztal, Bažnytinis kankinystės paskelbimas. // Soter, Nr. 14 (42). Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2004. P. 7.

[9] P. Poupard, Kankinystė vakar, šiandien, rytoj. // Bažnyčios žinios, 1996 spalio 15, Nr. 19. P. 15.

[10] Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II Apaštalinis laiškas Tertio millenio adveniente: vyskupams, kunigams ir tikintiesiems apie pasirengimą 2000 metų Jubiliejui, Nr. 37. Vilnius: Katalikų pasaulis, 1996. P. 37.

[11] Plg. P. Subačius, Sovietmečio martyrologija. // Naujasis Židinys, 1994, Nr. 12. P. 61.

 

Palikite savo mintis

Kardinolas Paul Poupard „Kankinystė vakar, šiandien, rytoj“

images

Kardinolas Paul Poupard

Kas yra kankinystė? “Kankinystės” terminas kilęs iš graikiškų žodžių to marturion, liudijimas, ir ho martus, liudytojas. Juridiniame kontekste taip vadinamas liudijimas su priesaika. Šis terminas, dažnai sutinkamas graikiškame Senojo Testamento vertime, vartojamas ir Naujajame Testamente, savo dabartinę prasmę įgavo persekiojimų metais.

Kankinystė yra tvirtumo, kaip moralinės dorybės, aktas, kuriuo krikščionis savanoriškai pasirenka mirtį, liudydamas savo tikėjimą, arba kokią nors kitą su tikėjimu susijusią dorybę. Taigi ji siejasi su trimis krikščioniškomis dorybėmis: tvirtumu, kurio pagrindiniu aktu ji yra, ir kuriam ji suteikia aukščiausią pasipriešinimo blogiui laipsnį; tikėjimu, galutine dorybe, dėl kurios kančia priimama, net ir tuo atveju, kai ginamos kitos dorybės: kankinys visada yra tikėjimo liudytojas, atiduodantis už jį savo gyvenimą; pagaliau, meile, varomąja dorybe, kuri įgalina kentėti iš meilės Dievui ir Kristui ir be kurios kankinystės dorybė nebūtų girtina. Kankinystė yra didžiausias meilės aktas, galimas atlikti savo gyvenime: “Nėra didesnės meilės kaip gyvybę už draugus atiduoti” (Jn 15,13).

Konkrečios ir pragmatinės kankinystės sąlygos aiškiai apibrėžtos 1734 m. išleistame monumentaliame popiežiaus Benedikto XIV veikale”Opus de Servorum Dei Beatificatione et Beatorum Canonizatione”: “Kankinys savanoriškai pasirenka arba priima mirtį dėl tikėjimo į Kristų arba dėl kito dorybės akto, susijusio su Dievu” (III, 18,2). Šis apibrėžimas nurodo tris sąlygas: mirtį arba veiksmą, sąlygojantį mirtį; mirtį, kurios priežastis neapykanta tikėjimui ar kokiai nors krikščioniškai dorybei; kantriai iškentėtą mirtį. Teologai taip pat skiria materialiąją kankinystę, t. y. pačią mirtį, ir formaliąją kankinystę, t. y. persekiotojo tikslą ir kankinio tikslą.

Kankinystė vadinama materialiaja, kai kankinys nužudomas arba persekiotojas daro tai, kas neišvengiamai tampa kankinio mirties priežastimi. Tokia kankinyste gali būti laikoma ir mirtis koncentracijos stovyklos aukos, paleistos iš įkalinimo vietos, tačiau vėliau mirusios dėl ten patirto blogo elgesio (Tai abato Karlo Leisnerio, mirusio sanatorijoje po savo išlaisvinimo iš Dachau koncentracijos stovyklos, atvejis. Popiežius Jonas Paulius II jį kanonizavo pastoracinės kelionės į Berlyną metu 1996 m. birželio 22 d.).

Taigi, kad būtum tikras kankinys, neužtenka trokšti kančios ar ją priimti: savanoriškai priimta kūno mirtis sudaro vieną iš esminių kankinystės sąlygų. Tačiau kaip paaiškinti, kad, kreipdamiesi į Dievo Motiną, Loreto litanijoje vadiname ją Kankinių Karaliene, Regina martyrum. Atsakymą duoda šv. Bernardas, skiriantis tris kankinystės rūšis: veiksmo ir valios (šv. Stepono atvejis); valios, bet ne veiksmo ( šv. Jono atvejis); veiksmo be valios (Nekaltųjų vaikelių atvejis). Šv. Bernardas savo “Dvylikos žvaigždžių pamoksle” (Signum magnum 14-15) sušunka: “Ne veltui, Marija, mes skelbiame Tave daugiau negu kankine, nes Tavyje užuojautos skausmas viršijo kūno kančią. Jėzus galėjo mirti kūno mirtimi, o jūs manote, kad Marija nebus širdimi mirusi drauge su juo?” Šv. Tomas kaip teologas patikslina: Marija yra kankinė analogiškai, per quaedam similitudinem (STh.) Viduramžiai kankinystės formas skiria pagal spalvas: raudona spalva reiškia kraujo praliejimą, balta – askezę ir nekaltybę, žalia – atgailą arba tremtį į svetimą šalį liudyti tikėjimo.

Kas yra formalioji kankinystė? Čia pirmiausiai atsižvelgiama į persekiotoją. Šv. Augustinas sako: martyres non facit poena, sed causa (“ne kančia, bet priežastis padaro kankiniu”). Persekiotoją motyvuoja neapykanta tikėjimui arba tikėjimui priskiriamam veiksmui. Kankinys vienareikšmiškai pasmerkiamas myriop, nes yra krikščionis arba dėl to, kad jis atsisako atlikti tikėjimui prieštaraujantį arba tikėjimo draudžiamą veiksmą, taip pat religijai kenkiantį veiksmą arba daro gerą, bet neteisingo įstatymo uždraustą veiksmą.

Kalbant apie kankinį, jo kančios motyvas tikrai turi būti tikėjimas. Tai antgamtinis, ne filantropinis aktas. Kankinys mirtį priima savanoriškai ir laisvai. Toks vidinis nusistatymas yra pirminis. Tačiau kankinys, kaip ir bet kuris tikintysis, sykiu pašauktas sąmoningai priimti kraštutinius savo įsipareigojimo per krikštą padarinius. Kristaus pavyzdžiu krikščionis pasirengęs liudyti žmonėms savo tikėjimą ir savo meilę Dievui iki didžiausios – savosios gyvybės – aukos. Jis tai daro remdamasis Dievo malone, bet ne savo žmogiškosiomis jėgomis, nes, kaip sako Jėzus, “tai Tiesos Dvasia, kuri liudija apie mane” (Jn 15,26).

Vatikano II Susirinkimas apibrėžia kankinystę kaip “didžiausią meilės liudijimą visų, ypač persekiotojų akivaizdoje”. “Todėl kankinystė, kuria mokinys tampa panašus į Mokytoją, laisvai prisiėmusį mirtį už pasaulio išganymą, Bažnyčios yra vertinama kaip nepaprasta malonė ir aukščiausios meilės įrodymas” (Lumen gentium, Nr. 42b).

Ši pastraipa verta komentarų ir apmąstymų. Reikšmingas kiekvienas žodis. Pradžia kristologiška: “Kai Jėzus, Dievo Sūnus, apreiškė savo meilę, atiduodamas gyvybę už mus, tai niekas neturi didesnės meilės už duodantį savo gyvybę už jį ir už visus brolius” (Lumen gentium, 42b). Kankinystė yra malonė, nepaprasta Dievo dovana, eximium donum. Liudijimą patvirtina Šventoji Dvasia: “Tada jau nebe jūs kalbėsite, o jūsų Tėvo Dvasia kalbės Jūsų lūpomis” (Mt 10,20), ir: “Kai ateis Globėjas, kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo, Tiesos Dvasia, kuri eina iš Tėvo, jis toliau liudys apie mane” (Jn 15,26).

Kalbama apie realų pašaukimą kankinystei. Kankinys prilyginamas Mokytojui, su kuriuo jis supanašėja per kraujo praliejimą. Vidinė motyvacija yra aiški: už pasaulio išganymą, taigi glaudžioje vienybėje su Kryžiaus auka. Tai aukščiausias meilės įrodymas. Kalbama ne apie neaiškią natūralią ir filantropinę meilę, ne apie Evangelijos philein ir lotynišką dilectio, dar mažiau apie kūnišką meilę eros, bet apie meilę agape, caritas: “Petrai, ar myli mane?” Kankiniai yra didžiausi šios meilės liudytojai, maximum amoris testimonium. “Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dievuje ir Dievas pasilieka jame” (1 Jn 4,16; Lumen gentium, 42a). Kankinystė išgyvenama Bažnyčioje.

Jei Susirinkimas ir “Lumen gentium”, atrodo, kalba tik apie meilę, Katalikų Bažnyčios Katekizmas (Nr. 243) ypač pabrėžia tikėjimo aspektą: “Kankinystė yra aukščiausias tikėjimo tiesos liudijimas: ji nurodo liudytoją, kuris ištikimas iki mirties. Kankinys liudija mirusį ir prisikėlusį Kristų, su kuriuo jis susivienijęs per meilę. Jis liudija tikėjimo ir krikščioniškos doktrinos tiesą. Tvirtumo aktu jis pakelia mirtį.”

Tuo norima pasakyti, kad dvi sudėtinės dalys – tikėjimas ir meilė – yra lygiavertės. Jau šv. Tomas kankinystėje be tvirtumo dorybės ir tikėjimo liudijimo įžvelgė aukščiausią meilės liudijimą: demonstrat perfectionem charitatis. Mirties prisiėmimas rodo, kad krikščionis dėl Kristaus gali atsisakyti absoliučiai visko: “kankinys teigia visą meilės didybę” (Paulius VI; Doc. cath., 1986, 1745). Kankinys yra tikėjimo ir meilės liudytojas. Susirinkimas tai pabrėžia kitoje vietoje: “Kankiniai, davę tikėjimo ir meilės aukščiausią liudijimą”: supremus fidei et caritatis testimonium (Lumen gentium, 50a).

Šioje perspektyvoje, beje, galima kalbėti apie kankinystę tikinčiųjų, priklausančių bendruomenėms, kurios nėra visiškoje vienybėje su Katalikų Bažnyčia. Gavusieji galiojantį krikštą yra netobuloje vienybėje su Bažnyčia, bet teisėtai vadinami “krikščionimis”, jei miršta dėl savo krikščioniškų įsipareigojimų ir iš ištikimybės savo krikštui. Tada jie irgi nusipelno kankinių vardo (Lumen gentium, 15). Žinoma, kad popiežius Paulius VI, kanonizuodamas Ugandos kankinius, tarp jų įtraukė ir anglikonus, kurie irgi buvo nužudyti dėl savo tikėjimo į Kristų (Doc. Cath., 1964, 1348).

Išsamumo dėlei čia vertėtų pacituoti ir per draugiškus pokalbius su Andre Frossard’u Jono Pauliaus II ištartus žodžius, kuriais jis ,rodos, išplečia kankinystės apibrėžimą. Popiežiui bet koks totalitarizmas iš prigimties yra kankinystės šaltinis. Visos nacių koncentracijos stovyklų aukos, pasak jo, buvo tokioje pat situacijoje, kaip ir pirmieji krikščionys, atsisakę garbinti Cezario stabą: visi savo mirtimi paliudijo neatimamą asmenybės vertę. Tad visi jie turį teisę į kankinio vardą ir verti kanonizacijos. Jei tikėtume Frossard’u, kuris stebėjosi tokia greita 6 milijonų žmonių kanonizacija, popiežius nė kiek nesvyravo.

 Kankinystė vakar

Bažnyčia, prieš tapdama “kankinių Bažnyčia”, buvo “Bažnyčia kankinė”. Iš istorijos sužinome, kad Bažnyčiai niekada netrūko persekiojimų (Lumen gentium, 42b). Argi galėjo būti kitaip po Jėzaus persekiojimų? “Pasaulis jūsų nekenčia, kadangi jūs nesat iš pasaulio” (Jn15, 18-19). Pradedant šv. Steponu ir pirmuoju kruvinu persekiojimu, iš pradžių žydai – anot Tertuliano, sinagogae Iudeorum, fontes perseutionum, (Scorpiace, 10) -, paskui, kai krikščionių religija pasirodė pretenduojanti į visuotinumą ir atmetanti imperatoriaus kultą, ėmėsi didelių valymų. Trajanui šie valymai (111 – 112) reiškė bausti įskųstus krikščionis, bet jų neieškoti, nekreipti dėmesio į anoniminius skundus ir išteisinti tuos, kurie sutinka atsižadėti savo tikėjimo. Imperatoriumi tapus Decijui (250), padėtis radikaliai pakinta, prasideda visuotiniai ir sistemingi persekiojimai. Visi piliečiai verčiami viešu garbinimu įrodyti savo lojalumą valstybei ir imperatoriui. Krikščionims tenka laukti imperatoriaus Galero, išleidusio pirmąjį tolerancijos Ediktą Rytų imperijai (311 m.) ir Konstantino visuotinės tolerancijos triumfo 324 metais.

Bažnyčia visuomet labai gerbė Kristaus kankinius. Ji rūpestingiausiai surinko prisiminimus apie tuos, kurie, liudydami tikėjimą, ėjo iki galo. Tai “Kankinių darbai”. Šis kankinių kultas išoriškai ėmė plisti valdant Konstantinui. Anksčiau slaptas, bet toks pat realus, jis liudijo pirmųjų krikščionių pagarbą savo kankiniams. 156-ajame “Polikarpo kankinystės” tekste pasakojama apie Smirnos vyskupo ir 11 jo draugų auką. Šis pirmasis neginčijamas liudijimas rodo, kokia reikšmė buvo teikiama kankinio palaikams: “Mes paėmėme jo palaikus, brangesnius už brangakmenius ir vertingesnius už auksą, kad perkeltume juos į tinkamą vietą. Čia mes susirenkame, jei tik įmanoma, jo kančios dieną”. Prie kapo susirenkama ne žemiškojo gimimo dieną, kaip buvo priimta tarp senovės pagonių, bet kankinio mirties dieną, kuri žymi jo įžengimą į dangų. Mirties diena, o kartais net valanda, rūpestingai įsimenamos. Džiaugdamasi susirenka visa bendruomenė. Eucharistija švenčiama didesnei bendrystei su kankiniu pasiekti, nes “jis nuo šiol garbina Dievą su apaštalais ir teisiaisiais”. Tokios iškilmės turėjo labai didelį pedagoginį poveikį, rengiant būsimuosius tikėjimo išpažinėjus. Pagaliau krikščionys kreipdavosi į kankinius ir malda, ką liudija šv. Sebastijono katakombų užrašai, datuojami III a. pabaiga: “Paule et Petre petite pro Victore”.

Nuo imperatoriaus Konstantino valdymo metų kankinių kultas vystėsi laisviau ir ramiau. Panašiai kaip Palestinos šventovės, pastatytos didžiųjų teofanijų vietose, tokiu pat vardu martyria pavadinami pastatai, iškylantys ant kankinių kapų, tarsi primindami apie Viešpaties buvimą savo tarnuose. Atsiranda nauji garbinimo elementai: piligriminės kelionės, pasakojimų apie stebuklus aprašymai. Tikintieji vis labiau ima garbinti relikvijas. Jie dėl jų net ginčijasi ir plėšia jas vieni kitiems iš rankų. Šv. Bazilijus rašo: “Tas, kuris paliečia kankinio kaulus, dalyvauja ten glūdinčiame šventume ir malonėje”. Medžiagos skiautelės, lietusios kūną, paplinta taip pat, kaip ir palaikų perkėlimas. Pagaliau tikintieji prašosi palaidojami prie kankinių kapų, o krikščionys savo vaikams duoda šventųjų kankinių vardus. Kai šis kultas puolamas, jį gina teologai, kaip kad šv. Jeronimas, kritikavęs Vigilancijų, XVI a. kivirčų pranašą.

Šiame kankinių garbinime kapui tenka svarbus vaidmuo. Tarp žydų buvęs privačiu dalyku, tarp krikščionių šis garbinimas tampa bendruomeniniu. Priešingai racionalistinės kritikos tvirtinimui, kankinių įkūnytas idealas nėra antikinių ir pagoniškų herojų idealas. Svarbu pažymėti, kad kankiniai visada buvo garbinami ne kaip dievai ar pusdieviai, bet kaip “mirtingieji, kentėję dėl Kristaus”. Čia kalbama apie stiprų ir gyvybingą įsitikinimą, kurį maitina tikėjimas “šventųjų bendravimu”, šiuo centriniu Mistinio Kūno, kurio galva yra Kristus, slėpiniu. Tai iš tikėjimo kylantis įsitikinimas: krikščioniui, likusiam ištikimam Dievui kančiose ir iki mirties, Dievas atlygins. Jau Klemensas iš Romos primena Senojo Testamento kankinių pavyzdžius. Kankinio kančia prilygsta kraujo arba antrajam krikštui: ji yra išperkamoji. Kankiniai užima privilegijuotą vietą šalia Dievo. Tai žymi labai stiprų tikėjimą sielos nemirtingumu ir kūno prisikėlimu, bet ir sykiu tai, kad kankinys gauna ir greitą atlygį. Kankinystė taip pat prilyginama “eucharistinei” aukai. Šią nuostatą išreiškia paskutinieji Polikarpo žodžiai ant laužo: “Tėve, aš šlovinu tave, nes tu per savo Kristaus taurę padarei mane vertu tapti kankiniu.” Galiausiai būtent Kristus kenčia ir triumfuoja savo kankiniuose. Kankiniai yra garbinami kaip Šventosios Dvasios nešėjai (Hyppolyte, “Traditio apostolica”, 9). Krikščionių bendruomenė neapleidžia kenčiančiųjų, bet lanko juos ir guodžia nuo suėmimo iki kapo. Čia pakanka prisiminti nuostabų jaunojo Origeno uolumą.

Visas šis kankinystės kultas remiasi “gilia, veiklia meile, kai didesniam mūsų bei Bažnyčios labui pas šventuosius ieškome jų gyvenimo pavyzdžio, dalios jų bendravime, jų užtarimo pagalbos” (Lumen gentium, 51a). Tai šventųjų bendravimo paslaptis, kuri kaip tik ir yra Bažnyčia, kai “visi tikintieji sudaro vieną kūną, vieni su kitais dalydamiesi visomis gėrybėmis” (Šv. Tomas, “In symbolo X”).

 Kankinystė šiandien

Bažnyčiai niekada netrūko persekiojimų. Pirmojo tūkstantmečio Bažnyčia gimė iš kankinių kraujo. Baigiantis antrajam tūkstantmečiui, Bažnyčia vėl tapo kankinių Bažnyčia. Mūsų amžiuje kankiniai dažnai neįvardyti, beveik “nežinomi kariai” (Jonas Paulius II, “Trečiajam tūkstantmečiui artėjant”, Nr. 37).

Šiandienos krikščionis visada yra Nukryžiuotojo mokinys. Jis neturi kitos programos kaip tą , kurią jam paliko mokytojas, miręs ant kryžiaus, kad išgelbėtų visus žmones. Jis stato Dievo Miestą žmonių miesto širdyje, dažnai prieštaraudamas viešpataujančios kultūros nuomonei. Krikščionis visuomet truputį pasidalijęs tarp abiejų miestų, bet supranta, kad tik religija yra nepajudinamas visuomenės, šeimos, žmogaus ir gyvenimo ramstis. Tikroji krikščioniška laisvė nesuderinama su jakobiniškąja pseudotolerancija. Šaukdama “Nėra laisvės laisvės priešams”, pastaroji atskleidžia savo prieštaringą ir sektantišką pobūdį. Ji suvokia laisvę kaip revoliucijos vaisių. Krikščionis ją supranta ir išgyvena giliai viduje kaip “Dvasios vaisių”. Jis nemokėtų būti tikrai laisvas, jeigu elgtųsi priešingai teisingumui ir tvarkai, ir neišgyventų tikrosios gerovės jausmo, nusižengdamas teisei ir moralei. Tik su tikėjimu ateina tikrasis teisingumas ir teisė. Kankinystė yra tobulo “žmogiškumo” išaukštinimas (Jonas Paulius II, “Veritatis splendor”, Nr. 92).

Mūsų dienomis “žodžiai, kurie gina moralines vertybes, ir ypač gyvybės paaukojimas už jas liudija tiesą” (“Veritatis splendor”, Nr. 94). Jau antikoje poetas Juvenalis sakė: “Laikyk tai didžiausiu nusikaltimu, kai kas nors savo gyvybei teikia pirmenybę prieš garbę ir iš meilės kūno gyvybei praranda gyvenimo pagrindą” (Satirae VII, 83-84). Vatikano II Susirinkimas patvirtina : “Ne Kristaus valia Katalikų Bažnyčia yra tiesos mokytoja, ir jos pareiga skelbti ir autentiškai mokyti tiesos, kuri yra pats Kristus, ir kartu skelbti bei tvirtinti moralinės tvarkos principus, išplaukiančius iš pačios žmogaus prigimties. Be to, krikščionys, patys gyvendami išmintingai, privalo esantiems už Bažnyčios ribų ‘Šventąją Dvasia ir nevaidmaininga meile, tiesos žodžiu’ (2 Kor 6, 6-7), visu pasitikėjimu ir apaštališka drąsa, net ligi kraujo praliejimo, stengtis paskleisti gyvenimo šviesą” (Dignitatis humanae, 14). Krikščionis tiesa laiko tai, kas yra bet kokios veiklos kelrodis, be ko visuomenė nugrimzta į “bevertę demokratiją” (Jonas Paulius II, “Centesimus annus”, Nr. 28). Krikščionis atmeta nenatūralią sąjungą tarp demokratijos ir etinio reliatyvizmo. Demokratijos vertingumas auga ar smunka drauge su vertybėmis, kurias ji įkūnija ir skatina (“Evangelium vitae”, Nr.70).

 Jonas Paulius II 1982 metais kanonizavo Maksimilijaną Kolbę kaip “kankinį”. Nacių ideologija išties prieštaravo krikščioniškajai etikai, ir šis pranciškonas buvo įkalintas iš neapykantos tikėjimui. Jo paskutinioji auka labai ryški: jis siūlosi mirti vietoj šeimos tėvo, “nes aš esu katalikų kunigas”. Šitaip jis gauna raudoną karūną, kurią jam dar vaikui buvo parodžiusi Dievo Motina. “Argi jo mirtis nėra nuostabus Jėzaus žodžių įvykdymas: nėra didesnės meilės” (Jn 15,13). Čia kalbama apie ypač autentišką Bažnyčios liudijimą dabartiniam pasauliui (Jonas Paulius II). Šv. Maksimilijanas savo kankinyste patvirtina neliečiamą žmogiškos asmenybės vertę. Minėti tėvą Kolbę reiškia prisiminti gausų kankinių būrį, atsiradusį dėka karų bei koncentracijos stovyklų, liūdnai paženklinusių mūsų XX amžių. “Tylos Bažnyčia” su savo drąsiais liudytojais, šauniais protokankinių varžovais, paaukojusiais savo laisvę ar gyvybę už tiesą, yra iškalbingesnė negu kurtinantis dabartinių visuomenės informavimo priemonių triukšmas.

Nesuskaičiuojami šiandienos kankiniai gyvai ir dramatiškai liudija, kokie aktualūs dalykai tebėra religinė priespauda ir persekiojimas moderniame pasaulyje, laikančiame save laisvu ir gerbiančiu žmogaus teises. “Laisve, laisve, kiek nusikaltimų daroma tavo vardu!”

 Kankinystė rytoj

Rytdienos kankinystė… Po tragiškos ir siaubingos fašizmo, nacizmo, marksizmo, leninizmo ir ateistinio komunizmo patirties, po negailestingų diktatūrų sukeltų kančių, galėtume tikėtis ir tikėti, kad brolžudiško karo era jau baigėsi ir prasidėjo taikos tarp tautų epocha. “Niekada nebereikia karo!” – sakė Paulius VI Jungtinėms Tautoms. Ar jis buvo išgirstas?

Ar pasikeitė žmogaus širdis, kad toji viltis išsipildytų? Ar išnyko gimtoji nuodėmė, jos sąlygojami polinkiai? Faktai mus grąžina į atšiaurią tikrovę. Asmeninis atsivertimas yra kasdienis darbas, niekada nesibaigiantis, kartais pergalingas, dažnai kompromisinis. Pakanka prisiminti keletą televizijos vaizdų apie žudynes Ruandoje, buvusioje Jugoslavijoje. Kiek krikščionių įtrauktų į šiuos brolžudiškus konfliktus? Pabrėžtinas ir jaudinantis kvietimas naujojon evangelizacijon tampa visiškai pateisinamas.

O argi mūsų visuomenė apsaugota nuo tokių baisybių? Ar taip seniai buvo Aušvicas, Gulagas? Gausėja priemonių, nukreiptų į žmogaus gyvybės sunaikinimą. Mažėja pagarba silpnesniesiems. Kaip nesibaiminti, kad vis gausesni ir nebaudžiamesni pasikėsinimai į gyvybę nelems vis didesnio žmogaus prasmės praradimo? Šiandien grėsmė iškilusi pačiam žmogaus orumui. Jei, pasak šv. Irenėjaus, “Dievo šlovė yra gyvas žmogus”, tai bet koks pasikėsinimas į žmogų yra pasikėsinimas į patį Dievą. Žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą. Gadinti paveikslą reiškia įžeidinėti kūrėją.

Nereikia būti pranašu, kad pasakytum, jog Bažnyčiai niekada netrūks persekiojimų. Bažnyčia eina tuo pačiu keliu, kaip ir jos dieviškasis Mokytojas: tai Kalvarijos ir Kryžiaus kelias. Kito kelio ji nežino ir neieško: mokinys nėra didesnis už Mokytoją. Mokiniui užtenka, kad jis taptų toks, kaip jo Mokytojas (Mt 10, 24). Vatikano II Susirinkimo tėvai tai iš naujo patvirtino dogminėje konstitucijoje “Lumen gentium” (Nr. 42). Bažnyčiai niekada netrūksta persekiojimų. Jau Pijus XI savo garsioje kalboje paminėjo ir penktąjį Kristaus Bažnyčios apibūdinimą – persecutata. “Viena, šventa, katalikiška, apaštališka ir persekiojama”.

Pabaiga

Pasak garsaus mūsų laikų teologo Hanso Urso von Balthazaro, persekiojimas yra normali Bažnyčios pasaulyje būsena, o kankinystė yra normali krikščionio profesinė būsena.

Visiškai nepakartojama Bažnyčios istorija būtų nepaaiškinama be kankinystės, be įtakos visų, kurie kruvinu ar nekruvinu būdu su meile paaukojo savo gyvenimą už tikėjimo liudijimą. Šventieji ir kankiniai yra tobuliausia Kristaus Evangelijos, Gerosios Naujienos, inkultūracija. Šventumas yra evangelizacijos pabaiga ir viršūnė. Kaip pabrėžia Susirinkimas, nors kankinystė “ne daug kam duodama, tačiau visi privalo būti pasirengę Kristų išpažinti žmonių akivaizdoje ir jį sekti kryžiaus keliu, persekiojimų, kurių niekuomet netrūksta Bažnyčiai, atveju” (Lumen gentium, 42b). Kankinystė, kaip vidinis nusiteikimas, svarbi mums visiems. Mūsų kelias nėra platus vieškelis, bet siauras kalvarijos takelis. Kryžiaus kelias yra tikėjimo kelias. Tai ne liūdesio, bet džiaugsmo kelias. Ir būtent kankiniai guodžia tuos, kurie juos pragyvens, nors jiems galbūt patiems labiau reikėtų paguodos. Kiek daug šventųjų troško tapti kankiniais! Iš tiesų, “Martyrologas” nėra dulkėta praeities knyga, bet nuostabiai jaunas ir gyvybingas kūrinys, į kurį Bažnyčia su motinišku rūpesčiu renka “kraujo raidėmis parašytus Tiesos archyvus” (Katalikų Bažnyčios Katekizmas, Nr. 2474).

“Kokia brangi Viešpaties akyse šventųjų mirtis! Joks žiaurumas nepajėgus sunaikinti krikščionių religijos, pagrįstos Viešpaties Kryžiaus paslaptimi. Persekiojama Bažnyčia ne mažėja, bet, priešingai, nepaliaujamai auga. Viešpaties lauke nuimamas gausesnis derlius tada, kai kviečio grūdas, nukritęs į dirvą vienišas, atgimsta padaugintas” (Šv. Leonas Didysis).

Pagal Popiežinės kultūros tarybos prezidento kardinolo Paul Pourpard’o pranešimą (Esprit et Vie, 1996, Nr.34-35-36) parengė Vilma Rimavičiūtė.

Straipsnio šaltinis: Bažnyčios žinios. 1996 spalio 15. Nr. 19. P. 15 – 19;

Pagal Popiežinės kultūros tarybos prezidento kardinolo Paul Pourpard’o pranešimą (Esprit et Vie, 1996, Nr.34-35-36) parengė Vilma Rimavičiūtė. http://www.lcn.lt/bzinios/bz9619/619str1.html

Palikite savo mintis

Kun. Robert P. Malony „Šventumo modeliai“

all_saints_fra_angelico

Visi šventieji ir kankiniai danguje
Fra Angelico – 1428-30, Tempera ant lentos / 31,9 x 63,5 cm / Nacionalinė Londono Galerija

Mūsų tradicija išskyrė iš šventųjų gyvenimų tam tikrus modelius. Modeliai yra konkretūs įvaizdžiai. Jie nėra metaforos, kaip, pavyzdžiui, posakiai “lipti tobulumo laiptais” ar “kilti į dvasinį kalną”. Priešingai, jie padeda aiškiai, glaustai įžvelgti konkrečią šventumo realybę bei įsisąmoninti su ja susijusius įsipareigojimus. Jie yra savotiškos Evangelijos “ikonos”, krikščioniškojo savęs atidavimo simboliai. Modeliai neaprėpia visos realybės, bet tėra daliniai jos atvaizdai. Jie vienas kitą ne šalina, bet papildo. Kaip simboliai jie sykiu žadina teigiamą mūsų atsaką, skatindami mus siekti šventumo. 

Kankinys

Krikščionių bendruomenė pasiūlė šį modelį tikintiesiems jau iš pat pradžių, dramatiškomis spalvomis pateikdama jį evangelijose. Jėzus atiduoda “gyvybę už draugus” (plg. Jn 15,13). Visi keturi evangelistai savo pasakojimus kreipia į kulminacinę Jėzaus kančios ir mirties istoriją, kurią lydi jo prisikėlimo triumfas. Nuo to laiko mirštančio Jėzaus meilė buvo nesuskaičiuojamų kankinių tvirtybės šaltinis.

Šio modelio privalumas yra pritrenkiantis aiškumas bei paprastumas. Jis įkvepia, kelia susižavėjimą, žadina mūsų širdyse giliai glūdintį troškimą dosniai save dovanoti. Kankinys iš meilės atsisako brangiausios dovanos – gyvybės. Kai kurių šventųjų, pavyzdžiui, Polikarpo, atveju kankinystė vainikavo jau stulbinančiai šventą gyvenimą. “Tarnavau Kristui 86 metus, – sakė Polikarpas savo kalintojams. – Kaip gi dabar galėčiau išsižadėti savo karaliaus ir gelbėtojo?” Kitiems kankinystė buvo daugiau “antrasis krikštas”, nuplaunantis jų (netgi gana ryškias) nuodėmes Avinėlio krauju.

Mūsų laikais teologai, pavyzdžiui, Karlas Rahneris, neretai siūlė išplėsti kankinystės sampratą. Kankinystė tradiciškai apibrėžiama kaip sutikimas mirti “už tikėjimą”. Marijos Goretti kanonizacijos 1950 m. atveju “tikėjimas” apėmė ir krikščioniškąją moralę. Dar daugiau, 1982 m. Bažnyčia kankiniu pripažino Maksimilianą Kolbę OFM, atidavusį gyvybę už kitą. Galima viltis, jog ši samprata bus panašiai praplėsta ir daugelio kankiniu pripažįstamo, bet dar nekanonizuoto arkivyskupo Oscaro Romero atveju, kuris neteko gyvybės dėl solidarumo su vargšais, kovojusiais už teisingumą. Tą patį galima pasakyti, pavyzdžiui, ir apie Rutilio Grande, jėzuitų kunigą, kartu su dviem palydovais nušautą Salvadore 1977 metais.

Vis dėlto, “kankinio” modelis turi tam tikrų trūkumų. Kankinių esama palyginti retai. Tik nedaugeliui iš mūsų teks eiti šiuo keliu. Sekti Kristumi daugeliui mūsų reikš kantriai bei ištikimai diena dienon nešti kryžių visą ilgą gyvenimą. Vienas senas išmintingas misionierius kartą yra pasakęs: “Gyventi už Kristų neretai būna sunkiau, negu už jį mirti”. Be to, “kankinio” modelis kartais gali skatinti fanatizmą.

Asketas

Pasibaigus ankstyvojo laikotarpio persekiojimams ir krikščionims įsisąmoninus, kad palyginti nedaugeliui skirta kankinystės karūna, daugiau dėmesio imta skirti kitam modeliui – asketo. “Asketizmas” reiškia pratybas arba savitvardą. Asketas dažnai praktikuoja pasninkavimą, lytinį susilaikymą ir griežtą ar paprastą gyvenimo būdą. Tokiomis asketinėmis praktikomis norima ne “atsisakyti” objektų, bet perkurti save, tapti nauju asmeniu. Kitaip tariant, bet kokio savęs išsižadėjimo tikslas yra augimas meile. Nekaltybė ir celibatas ištisus amžius laikėsi viršutinėje asketinių kopėčių dalyje liudydami, kad krikščionių bendruomenė itin vertino auką, susijusią su lytinio artumo atsižadėjimu.

Asketinis modelis pasižymi daugeliu privalumų. Jis davė daug šventųjų, nes įgalino visą energiją skirti Viešpaties reikalams. Iš tiesų, sekimas Kristumi visada susijęs su savitvarda kasdien nešant “savo kryžių” (plg. Lk 9,23). Kalbant apie asketus bei didžiuosius kryžiaus mylėtojus, prieš akis išsyk stoja Pranciškus Asyžietis, kurio gyvenimas žavėjo nesuskaičiuojamą daugybę krikščionių. Jis gyveno nuostabiai paprastai, atsižadėjęs šeimos, turto, santuokos ir galios, bet sykiu aiškiai ir nepaprastai mylėdamas kūriniją.

Paprastas gyvenimo būdas, celibatas dėl Dievo Karalystės, nuolankus bei paklusnus jautrumas vargšų poreikiams yra galingas Karalystės ženklas. Asketo modelis, nors ir nelabai madingas šiandien, yra nepaprastai svarbus šiuolaikinei visuomenei, pasižyminčiai neteisingu turto paskirstymu, pasilinksminimo kultūra, troškimu nedelsiant pasitenkinti ir išnaudotojiškais lytiniais bei galios santykiais.

Tačiau, kita vertus, asketus visada lydi pelagianizmo grėsmė, tendencija manyti, jog pakankamai gerai “treniruojantis” lenktynės bus laimėtos. Asketai gali imti didžiuotis savo “darbais”, tapti pernelyg griežti kitiems, ne taip disciplinuotiems. Šventumas galiausiai nėra asketinis pasiekimas, bet Dievo dovana, kurią gali gauti tiktai nuolankieji.

Kontempliuojantysis

Jėzaus malda evangelijose yra įspūdinga. Krikščionis visada žavėjo jo vienybė su Dievu, kurį jis vadino Tėvu. Nuo pat ankstyvųjų laikų kai kurie krikščionys, kaip Jėzus, eidavo melstis į dykumą. Pamažu bendruomenės tapo organizuotos, ir pagaliau susiklostė ištisa vienuoliškojo gyvenimo tradicija, kurios pagrindines taisykles nustatė šv. Benediktas.

Kaip dažnai atkreipdavo dėmesį Tomas Mertonas, kontempliacija būdinga ne vien vienuoliams. Kaip pavyzdį, galima paminėti palaimintąją Oną Mariją Taidži, XIX amžiuje Romoje gyvenusią ištekėjusią moterį, kuri, augindama septynis savo bei prižiūrėdama šešis našle tapusios savo dukters vaikus, sykiu garsėjo savo darbais vargšams ir kontempliatyvia vienybe su Dievu. Asmenys, rimtai siekdavę šventumo vienu ar kitu būdu, nuosekliai pripažindavo susivienijimo su Dievu poreikį tam tikra maldos forma. Tačiau vienuoliškoje tradicijoje kontempliatyvusis gyvenimo matmuo išsiskiria itin ryškiai. Asmuo pasitraukia iš visuomenės, idant išgirstų slapčiausius tikrovės balsus – Dievo žodį ir kenčiančios žmonijos šauksmus.

Kontempliuojančiojo modelis turi nuostabių privalumų. Jis labai aiškiai iškelia prieš akis vieną iš pagrindinių Naujojo Testamento dvasingumo elementų – vienybę su Dievu Kristuje. Kontempliuojantysis paskiria savo gyvenimą Dievo žodžio apmąstymui, Dievo šlovinimui ir kartais “bežodiškam” susivienijimui, dažnai vadinamam “kontempliatyviąja malda”.

Šio modelio pavojai yra “bėgimas nuo tikrovės” ir “angelizmas”. Kontempliuotojo pasitraukimas iš pasaulio, kaip neretai savo skaitytojams primena Tomas Mertonas, turėtų padėti jam išgirsti gyvenimo slapčiausius balsus.

Tarnas

Išorėn besiskleidžianti artimo meilė yra sekimo Kristumi šerdis. “Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus” (Jn 13, 35). Milijonai individų pasišvęsdavo tarnauti vargstantiems, nekalbant apie daugybę bendruomenių, įsteigtų būtent šiuo tikslu. Šventieji, kaip Vincentas Paulietis, bendruomenės, kaip Gailestingosios Meilės dukterys, ir nesuskaičiuojamos pasauliečių grupės, siekiančios padėti vargstantiems, yra įspūdingas ženklas, liudijantis pasauliui Dievo buvimo Gerąją Naujieną.

Didžiausias šio modelio privalumas yra galimybė įgyvendinti jį labai įvairiomis aplinkybėmis. Misionieriai, sutuoktiniai, mokytojai, teisinininkai, gydytojai, medicinos seserys – visi gali grįsti savo gyvenimą Evangelijos kvietimu tarnauti. Kiekvienam įmanoma tam tikru būdu susitapatinti su tarno vaidmeniu, nes šis evangelinis tarnavimas nebūtinai turi būti dramatiškas, bet gali reikštis ir tokiais paprastais poelgiais kaip ištroškusiam paduoti “taurę šalto vandens” (plg. Mt 10, 42).

Didžiausias galimas šio modelio pavojus yra aktyvizmas. Jei kontempliuojantysis gali imti mėginti gyventi kaip angelas, tai tarnui gali kilti pagunda tapti mesiju, ant savo pečių užsiversti visas pasaulio problemas. Jei pirmasis aktyviai veikia per mažai, tai antrasis, norėdamas nuveikti per daug, save išsekina ir baigia gyvenimą nusivylęs bei kupinas kartėlio.

Šie keturi modeliai atveria mums daug galimybių. Kankinys sako, jog esama dalykų, dėl kurių verta mirti. Svarbiausias iš jų yra tikėjimas Kristumi. Asketas primena mokinystės kainą: neįmanoma sekti Kristumi neišsižadant savęs ir kasdien nenešant kryžiaus. Kontempliuojantysis akcentuoja tai, kas transcendentiška, kviesdamas vienybėn su Dievu maldoje. Tarnas moko, kad kasdieninė praktinė meilė sudaro Naujojo Testamento dvasingumo šerdį ir yra vienintelis, tikrai įtikinantis ženklas, rodantis, kad asmuo myli Dievą ir savo artimą.

“Šventosios poros”

Šie modeliai vienas kitą papildo. Daugelis – jei ne visi – šventųjų, kurių gyvenimas įkūnija tarno modelį, sykiu buvo labai pamaldūs. Vincento Pauliečio, vieno iš aktyviausių artimo meilės šventųjų, amžininkai laikė jį kontempliuojančiuoju. Jo pasekėjai netgi vadinami “veikliais kontempliuotojais ir maldos apaštalais”. Panašiai daugelis asketų buvo kilniadvasiai tarnai (pvz., Arso Klebonas), o daugelis kontempliuotojų – dideli asketai (kaip šv. Antanas dykumoje). Kankiniai irgi yra pateikę įspūdingų visų kitų modelių pavyzdžių.

Tačiau nors kiekvienas iš modelių gali būti veiksminga atrama pradedant kelionę šventumo link, ypač tada, kai jį papildo kiti modeliai, visiems jiems trūksta bendruomeniškumo dvelksmo. Amžiuje, kai ieškant šventumo pabrėžiamas bendruomenės vaidmuo (per Krikštą esame įvesdinami į Bažnyčią; švenčiame liturgiją kaip bendruomenė), visi keturi modeliai labai daug dėmesio skiria individui.

Būtų galima pasiūlyti dar vieną modelį, kurio nėra klasikiniame krikščioniškosios tradicijos sąraše, bet kuris galbūt bus įtrauktas ten ateityje. Pavadinkime jį “pora”. Susituokdami asmenys, kaip mes tikime, sudaro sandorą drauge siekti savo šventumo. Jie turi mylėti vienas kitą taip, kaip Kristus mylėjo Bažnyčią, tai yra meile, kuri būtų pasiaukojanti, atleidžianti, tarnaujanti ir išikima ligi mirties.

Iš tiesų, istorijoje būta daug šventų sutuoktinių porų iš įvairių visuomenės sluoksnių. Pirmieji sąraše – Marija ir Juozapas, kilęs iš amatininkų aplinkos. Priska ir Akvilas, abu laikomi šventaisiais, pragyvendavo iš palapinių gaminimo. Justinianas (482 – 565) ir Teodora, ortodoksų šventieji, buvo imperatorius ir imperatorienė. Šv. Steponas ir palaimintoji Gizela (XI amžius) buvo pirmieji Vengrijos karalius ir karalienė. Izidoras Madridietis ir Marija de la Cabeza (XII amžius) buvo valstiečiai.

Poros modelis pasižymi dviem svariais privalumais. Pirma, jį galima plačiai taikyti. Daugelis žmonių tuokiasi. Būtent santuokiniame gyvenime šventumu auga arba ne daugiausia krikščionių. Argi nebūtų nuostabu pateikti šiandienos krikščionių bendruomenei keletą įspūdingų šiuolaikinio švento santuokinio gyvenimo pavyzdžių, kai abu sutuoktiniai būtų kanonizuoti? Šie šventieji tikrai būtų naudojęsi kitais modeliais (nes visi modeliai vienas kitą papildo), mokęsi atiduoti save iš kankinio, išsižadėti savęs iš asketo, melstis iš kontempliuojančiojo ir veikti iš tarno. Tačiau poros piligriminė kelionė ir patsai mokymasis būtų buvęs bendras projektas.

Antrasis šio modelio privalumas būtų jo bendruomeniškumas, visuomeniškumas. Pora pasižada atspindėti Kristaus ir jo Bažnyčios vienybę, drauge siekti savo šventumo. Bendruomeniškasis šio modelio matmuo atitiktų sekimo Kristumi tikrovę, nes tai visada vyksta kartu su kitais.

Kalbant apie trūkumus, būtų galima atkreipti dėmesį, jog poros modelis nuvertina individo atsakomybę, kurios žmogaus asmeniui niekada nevalia vengti. Tai, be abejo, pagrįsta pastaba. Tačiau šiandien, vis dėlto, reikėtų labiau pabrėžti kitą pusę, būtent tai, kad santuoka yra šventumo sandora, į kurią vyrai ir žmonos įžengia drauge.

Ar trečiasis tūkstantmetis padovanos mums “šventųjų porų” kanonizacijų? Tikėkimės.

————————————————————————————————–

Straipsnio šaltinis: Parengta pagal Robert P. Malony „Models of Being Holy“. Bažnyčios žinios, 1997 rugpjūčio 30, Nr. 16. P. 19; http://www.baznycioszinios.lt 

 

Palikite savo mintis

bernardinai.tv laida „Gydyti pasaulį šventumu“

fra_angelico_angelLaidą žiūrėkite nuorodoje:

Bernardinai.lt

Įprasta manyti, kad šventumo tema nėra populiari. Juk tai – toks tolimas ir utopiškas idealas. Europoje smarkiai mažėja krikščionių, Bažnyčios rūbe, rodos, daug ryškesnės nuodėmių dėmės, nei Evangelijos gyvenimo spindesys, vis geriau pažįstame žmogaus trapumą, nusiviliame idealais.

Kita vertus, milijonų žmonių dėmesį prikaustė popiežiaus Jono Pauliaus II laidotuvės, o vėliau – jo beatifikacijos iškilmės. Mūsų dienomis pirmą kartą istorijoje šventaisiais paskelbta ir pirmoji sutuoktinių pora, politikas, žurnalistas… Gal būtent naktį žvaigždės tampa ryškesnės? Dokumente „Christifideles laici“ Jonas Paulius II rašė: „Visada sunkiausiais Bažnyčios istorijos momentais šventieji ir šventosios būdavo jos atsinaujinimo šaltinis ir pradžia.“ Tad kas gi yra šventumas? Ir kaip Banyčia paskelbia palaimintaisiais bei šventaisiais kai kuriuos savo narius?

Apie šiuos ir kitus svarbius klausimus mintimis dalijasi kun. Mindaugas Malinauskas SJ, kun. Kęstutis Žemaitis bei katalikų jaunimo atstovai.

Laidą parengė Saulena Žiugždaitė ir Gediminas Šulcas.

Laidą „Gydyti pasaulį šventumu“ iš ciklo Katalikų Bažnyčios ABC remia Lietuvių katalikų religinė šalpa. 

Palikite savo mintis

Advento pokalbiai: Kas yra šventumas?

Pokalbis su GIEDRIUMI JOKUBAUSKU, Vilniaus universiteto orientalistikos (arabistikos) II kurso studentu.

 **

Visi esame pašaukti į šventumą, šventėti, būti Kristaus bendradarbiais. Kiekvienas kad ir mažiausias žingsnelis gali vesti šventumo link. Kaip tu supranti, įsivaizduoji šventumą arba kelią į jį?

 Visada, pradedat kalbėtis kuria nors abstrakčia ir nutolusia nuo visiems žmonėms bendrų, bazinių patirčių tema, iškyla grėsmė kurti grynai teorinius samprotavimus ir negyvus minčių konstruktus. Šiuo atžvilgiu mūsų pokalbis turėtų būti itin „pavojingas“, nes jau pati tema suponuoja ne kalbėjimą iš patirties, o apmąstymą ar greičiau įsivaizdavimą to, kas galėtų (ar turėtų) būti įvardijama žodžiu „šventumas“. Taigi toks pokalbis būtų prasmingas tiek, kiek mes sugebėsime apibrėžti, bet neįvardyti šventumą, neapribodami jo kuria nors viena siaura samprata. Kitaip tariant, šventumo (pačia giliausia ir plačiausia prasme), mano nuomone, jau iš principo neįmanoma įvardyti, nes jis atsiveria kaip anapus visų žmogaus reprezentacijų esanti galia, t.y. forma, kuri neįtikėtinu ir nesuvokiamu būdu leidžia žmogui veikti jau ne tiek per jo instinktyviąją – bazinę – prigimtį, bendrą absoliučiai mums visiems, o tam tikra prasme gyventi ir veikti iš amžinybės pozicijų. Kaip tik dėl to labai sudėtinga kalbėti apie šventumą, šventus žmones, nes mums beveik nesuvokiamas tas pagrindas, giluminė inspiracija, iš kurios kyla ši nuostabi galia. Mes regime tos galios apraiškas, šventųjų žmonių pavyzdžius, tačiau neturime galimybės suvokti šio stebuklo iš pačių jo gelmių, todėl ir šventumo apraiškas kiekvienas suvokia labai skirtingai – vieni tiki ir žavisi, kiti mėgina racionalizuoti arba apskritai sumenkinti ir nekreipti į jas jokio dėmesio.

Ar būti šventu skirta tik „privilegijuotiems“ asmenims? Juk Jėzus yra pasakęs: „Daug pašauktų, bet maža išrinktų“ (Mt 22, 14).

 Ši citata, manau, kaip tik ir nurodo kryptį, kur būtų galima mėginti ieškoti šventumo šaknų. Mintis, jog „daug pašauktų, maža išrinktų“, leidžia priartėti prie suvokimo, jog bet kuris pašaukimas, taip pat ir šventumui, yra Dievo malonė, kurią gauname kiekvienas. Tačiau tiktai nuo mūsų laisvos valios, atsakingo ir savarankiško pasirinkimo priklauso, ar tą pašaukimą pripažinsime ir eisime Dievo siūlomu keliu, ar ne.

 Bendradarbiavimas su Dievu, kylantis iš mūsų laisvo pasirinkimo, tampa kiekvieno pašaukimo ištakomis. Tačiau aiškiai suvokiame, kad šventumas yra tikrai daugiau nei vien pašaukimas ar įsiklausymas į jį. Jei bet kuris kitas pašaukimas implikuoja gyvenimo būdo, vertybių ir veiksmų įvertinimą tam tikroje, specifinėje šviesoje, tai kiekvienas žingsnis šventumo link kyla ne iš sąmoningo ir racionalaus sprendimo kaip veiksmo priežasties, o greičiau iš principinio sprendimo nieko nespręsti, o totaliai atsiduoti Dievo valiai ir veikti per Viešpaties sprendimą. Taigi nors pamatinė idėja, jog turi egzistuoti Dievo ir žmogaus „bendradarbiavimas“, kad taptum „išrinktuoju“, svarstant šventumo klausimą išlieka nepaprastai svarbi. Šis bendradarbiavimas turi kiek kitokį kokybinį lygmenį. Juk niekas nenusprendžia tapti šventu ir neiškelia šio tikslo kaip absoliutaus, kurio siekiant galima daryti tik tai, kas žmogų nuskaidrina, ir vengti viso, kas gali būti pavojinga ar net pakenktų aukščiausiai siekiamybei. Toks kelias būtų kiek absurdiškas. Prasmingiau būtų tai priimti ne kaip racionalų sprendimą, nes tokiu būdu būtų kliudoma atsiskleisti pačiai šventumo esmei, o kaip absoliutų ir nesuvaldomą troškimą, perkeliantį visas žmogaus intencijas aukščiau jo paties ir atveriantį kelią Dievo valiai bei veikimui.

Kokia būtų šventumo esmė? Tai susiję tik su tobulumu, begaliniu troškimu šventėti ar ir su mūsų ydomis, bejėgiškumu?

 Be abejo, šventumas ar jo siekis (tai, manyčiau, visada yra siekis, o ne galutinis tikslas) neatsietinas nuo visų absoliučiai žmogiškų savybių – ydų, silpnumo, bejėgiškumo, etc. Į jas galima žvelgti dvejopai: viena vertus, silpnybėms galima pasiduoti ir sakyti, koks aš esu menkas ir beviltiškas, niekam tikęs, viską tik gadinantis ir todėl Dievui nereikalingas, bet galimas ir visiškai priešingas suvokimas – esu menkas ir galintis nedaug, tačiau GALINTIS. Esminis skirtumas, manyčiau, kaip tik ir būtų tas, kad žvelgdami iš to paties taško galime patirti ir suvokti visiškai skirtingus tikslus. Galbūt tai yra Dievo veikimas ir Jo malonė. Visgi savęs suvokimas kaip menko ir todėl absoliučiai atsiduodančio Dievo malonei žmogaus, leidžia siekti savo ydų ir silpnybių minimalizacijos. Turbūt per tą troškimą – minimalizacijos veiksmą – atsiveria galimybė perkeisti save ir savo aplinką, veikti iš savo silpnybių ir ydų, išgydytų Dieve.

Kadangi prakalbome apie žmogaus silpnumą ir visa perkeičiančią Dievo malonę, kaip pakomentuotum tokį pasakymą: „pašventinti savo buvimą, laiką“?

 Pirmiausias žodis, šovęs į galvą, – „įprasminimas“. Tikslo ir troškimo turėjimas, jo siekis per savo santykį su Dievu – vienas iš milijono galimų atsakymų. Pačia bendriausia prasme galėtume sakyti, jog Dievas suteikia mums gyvenimą ir tam tikrą laiko atkarpą šiame pasaulyje. Jis turi viltį, jog įvykdysime Jo troškimą(us), dėl kurių čia ir esame. Taigi mėginimas ir siekis tą Dievo troškimą ir viltį suprasti yra didžiausias gyvenimo įprasminimas ir laiko pašventinimas.

Ar užtenka tik BŪTI – ir jau atviras kelias į šventumą, ar reikia ir kažko daugiau?

 Tikriausiai būtų galima pamėginti išskirti dvi esmingiausias bendrybes: savęs suvokimas kaip silpno, bet trokštančio šventumo, ir siekis veikti per Dievą. Taigi dvi komponentės – troškimas ir veikimas iš Dievo. Krikščioniui BŪTI jau savaime reiškia mėginti suvokti Dievo valią. Viena vertus, tai kryptis, tačiau kartu reikalingas ir veikimas, nes pats valios suvokimas nėra tikslas ir vertybė. Jis gali atsiskleisti tik santykyje su kitu asmeniu – nebūtinai tiesioginiu. Tas santykis gali būti malda ir pan.

Priartėjome prie M. Buberio filosofijos, kur viena pamatinių idėjų ir yra dialogo, santykio principas. Koks santykis atsiveria mąstant apie šventuosius? Kokių šventųjų pavyzdžiai labiausiai įkvepia, patraukia?

 Man asmeniškai svarbūs gyvenę skirtingais laikais, tačiau nuostabiai panašūs šventieji – šventasis Pranciškus Asyžietis ir palaimintoji Motina Teresė. Gali pasirodyti, jog jų gretinimas nėra labai tikslus ar išvis neįmanomas, tačiau giluminės sąsajos – tikėjimo šaltinis ir savęs apribojimas, atsidavimas Dievui, siekis išsivaduoti iš silpnybių, jas pripažįstant ir jų neneigiant – šiuos šventus žmones padaro man itin artimus. Nors ir artimi, tačiau jaučiu begalinį skirtumą bei atotrūkį tarp jų ir savo galimybių. Iš to atotrūkio gimsta ryžtas ir stiprybė, o tai itin svarbu.

Neretai mene šventieji yra pernelyg stilizuoti, idealizuoti, vaizduojami su švytinčiomis aureolėmis virš galvų. O kaip tu įsivaizduoji šventąjį? Koks jis turėtų būti?

 Iš tiesų krikščioniškasis menas yra nepaprastai subtilus ir simboliškas. Tai leidžia jam būti amžinu tikėjimo įkvėpimo šaltiniu ir jo liudytoju. Niekada negaliu atsisakyti silpnybės įėjęs į bažnyčią pirmiausia „susipažinti“ su joje esančiais šventaisiais. Man nuo pat vaikystės be galo įdomu stengtis atpažinti šventuosius pagal jų ikonografinius simbolius, kanoninį vaizdavimą. Atrodytų paprasti ir besikartojantys atributai, aureolės ir pabrėžtinai dvasingi žvilgsniai visus šventuosius suvienodina. Tačiau kartu tai yra nepaprastai reikšmingas dalykas: juk visi žmonės, nors ir šventi, yra lygūs bei priklausantys tik Dievui, o pagal tam tikras griežtas taisykles per amžius vaizduoti šventieji leidžia pajusti Bažnyčios vienybę ir bendrystę. Šios idėjos akcentavimas krikščioniškąją ikonografiją padeda suprasti kur kas giliau. Idealas visada turi būti šiek tiek pakylėtas, tačiau kad būtų prasmingas, savo esme ir prigimtimi turėtų nesiskirti nuo mūsų. Kaip tik tai ir liudija krikščioniškasis menas: šventųjų istorijas pasakoja daiktai, drabužiai, etc. paimti iš kasdienės aplinkos. Įgiję simbolinę, perkeltinę prasmę, jie tampa ženklais, į ką turėtume orientuotis.

Ar mūsų dienomis esama šventųjų (galbūt neatpažintų, neįvardintų)?

 Žmogaus esmė nesikeičia. Jo prigimtis visada išlieka ta pati. Gyvendami šiame pasaulyje visais amžiais sprendžiame tuos pačius klausimus, narpliojame tas pačias problemas. Giliausi žmogaus tikslai taip pat išlieka tie patys, tik jie galbūt kitaip įvardijami. Taigi kodėl šiandien turėtų nebūti šventųjų? Žmogaus valia ir esmingiausi troškimai nėra apribojami ar lemiami jo gyvenamo laiko ar aplinkos. Aplinka ir laikas juos gali tik išryškinti ar padėti užspausti.

Apskritai ar šiuolaikinei technizuotai, modernizuotai visuomenei reikalingi šventieji, šventumas? Galbūt tai jau seniai atgyvenę?

 Šiuolaikiškumas savaime nėra kliūtis šventėti ar kažkas antgamtiško, kas kompensuotų tą troškimą. Galbūt problema yra ta, jog šiandienė kultūra yra linkusi įtikinėti esant kitas vertybes ir kitus tikslus – labiau apčiuopiamus, duodančius konkrečių rezultatų. Dėl to kartais pasidaro sunkiau atrasti pačius pamatinius troškimus. Tai liudija kasdien pateikiama kraupių įvykių ir procesų statistika – savižudybių, skyrybų ir pan. Kitas galimas sunkumas – tai visiškas visuomenės palaikymo nebuvimas, tačiau jis gali būti svarbus tik formuojant savo pasirinkimą, o ne jo siekiant. Taigi akivaizdu, jog šventumas ir šiandien nenustojo savo reikšmės o galbūt yra dar aktualesnis.

Kuri Evangelijos vieta ar asmuo labiausiai tau kalba apie šventumą?

 Esama išties gausybė vietų ir asmenų, kurie tikrai vadintini šventais. Tačiau Petro pavyzdys man atrodo bene prasmingiausias. Jame atsiskleidžia visa šventumo įvairovė: žmogiškos silpnybės, kurias nugali meilė Dievui ir Dievo meilė žmogui; žmogaus pasiaukojimas veikti dėl Jo ir per Jį bei pasitikėjimas Viešpačiu.

Šv. tėvas Pijus apie šventumą yra pasakęs, kad tai „šuns dalia“. Kokių minčių tau sukelia šis šventojo pastebėjimas?

 Įdomi mintis. Pažvelgus daugelio vakariečių akimis, toks šventojo apibūdinimas idealiai tiktų – idiotas, veikiantis ne dėl savęs, o dėl kito, tarnaujantis šeimininkui ir jam vienam tepriklausantis. Kur čia individo laisvė? Kur laimė? Kur mėgavimasis gyvenimu? Kur visų gyvenimo teikiamų malonumų ir galimybių išnaudojimas? Galiausiai kur tokio gyvenimo prasmė? Bet argi šuo kada nors kelia sau tokius klausimus? Ar šuo, gyvendamas pas dosnų ir mylintį šeimininką, būna nelaimingas? Taip, tai tikrai šuniškas gyvenimas.

Kalbėjosi Kristina Janušaitė

Pokalbio šaltinis: www.skrynia.lt

Palikite savo mintis

T. Fabio Ciardi OMI „Iš kur atsiranda šventieji?“

IMG_5083        Kai sakome, kad Bažnyčia ką nors paskelbė šventuoju, norime paprasčiausiai pasakyti, jog ji pripažįsta, kad tas asmuo yra šventas. O kas jį padarė šventu? Ne Bažnyčia. Šventu jį padarė Dievas. Būti šventais – reiškia būti viena su Dievu, būti meile, kaip Jis yra Meilė, ir gyventi Jo gyvenimą, gyventi meilėje.

       O kas gali mus išmokyti gyventi kaip Dievas ir kas duoda sugebėjimą ir jėgų mylėti kaip Jis myli? Tik Jėzus, kuris yra viena su Tėvu ir kuris atėjo iš dangaus į žemę, gali padėti mums pažinti tikrąją meilės prasmę. Todėl ir kviečia mus sekti Juo, būti su Juo, savo gyvybę teikiančiais žodžiais moko mus gyventi taip, kaip gyvena Tėvas, kuris myli pirmas, myli visus, atleidžia visada… Jėzus nori, kad mes būtume tokie tobuli meilėje, kaip Tėvas, kaip Dievas, kuris yra Meilė.

        Bet ar mes galime iš tikrųjų tapti viena su Jėzumi taip, kad būtume kaip Jis ir Jame viena su Tėvu, tai yra, gyventume meilėje? Taip, dėka Šventosios Dvasios, kuri lieja į mūsų širdis meilę. Tad net ir mūsų meilės atsiliepimas į Dievo meilę yra Dievo dovana. Krikščionis yra šventas, kadangi Tėvas per Jėzų Šventojoje Dvasioje teikia jam savo gyvybę. Todėl Šventasis Paulius savo laiškuose vadina “šventaisiais” visus krikščionis.

       Bažnyčia nedaro šventųjų, ji apsiriboja tuo, kad pripažįsta žmones šventaisiais ir pasiūlo juos kaip sektiną pavyzdį. Ir vis dėlto yra tiesa, kad Bažnyčia kuria šventuosius, turint galvoje, kad visa krikščionių bendruomenė padeda tapti šventais. Jei būti šventu reiškia būti meile, kaip Dievas, kuris yra Meilė, negalime pamiršti, kad Dievas yra Meilė todėl, kad tarp Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios cirkuliuoja meilė; kiekvienas iš jų Trijų gyvena tarpusavio meile ir negali būti “šventas” be kitų.

      Tad vienintelis būdas, kaip gyventi Dievui būdinga meile, yra palaikyti glaudžius savitarpio ryšius, eiti kartu paskui Jėzų. Iš to kyla nesiliaujantys Šventojo Pauliaus raginimai padėti vieni kitiems, nešioti vieni kitų naštas, atleisti vieni kitiems, melstis vieni už kitus… Sakydamas: “Esate šventi”, jis taip pat labai aiškiai kviečia: “Būkite šventi”, kitaip tariant, tinkamai elkitės su meilės dovana, kurią gavote. Būtent taip tampama šventais, tampama tuo, kuo esama, kartu su visa krikščionių bendruomene. Šventaisiais netampama po vieną. Mūsų tarpe, kaip ir Trejybėje, viskas remiasi santykiu “vieni kitus”.

       Informacijos šaltinis: T. Fabio Ciardi, OMI / http://www.vitaconsecrata.lt/is-kur-atsiranda-sventieji

Palikite savo mintis

Andrius Navickas „Ar politikai reikia šventųjų?“

a9202583d73f7ec7541053578b3622a656195eca_articleGyveno kartą žmogelis, kuriam atrodė, jog visus kitus Dievas myli kur kas labiau nei jį. Ypač jis pavydėjo politikams ir verslininkams. Jie esą gyvena be rūpesčių, maudosi turtuose, sprendžia kitų žmonių likimus, o štai jis, paprastas darbininkas, esą tempia ant pečių sunkų gyvenimo kryžių. Daugelį vakarų šis žmogelis savo nuoskaudas dėstė Dievui, vis pasvajodamas – ak, jei jam turtai ar galia atitektų, gyventų ir vargo nematytų.

Eilinį kartą jam tokias mintis bedėstant, pasirodė Dievo siųstas angelas ir tarė: „Atkaklus esi. Įkyrėjo tavo skundai Viešpačiui, ir Jis nutarė tau leisti pačiam pasirinkti naują gyvenimo kryžių.“ Žmogelis pradžioje labai nustebo ir išsigando, tačiau, išgirdęs angelo žodžius, iš karto pralinksmėjo.

Po akimirkos jis pamatė, jog stovi jiedu su angelu plyname lauke, kurio viduryje guli trys kryžiai: vienas auksu tviska, kitas – sidabru, o trečias – paprastas aptręšęs medinis. Angelui paraginus rinktis, žmogelis puolė prie auksinio kryžiaus, tačiau jo nė iš vietos negalėjo pajudinti, kad ir kaip stengėsi.

„Tai politikų kryžius“, – paaiškino angelas.

Tada žmogelis puolė prie sidabrinio, pakėlė jį nuo žemės, bet ir vėl pajuto, kad jėgų trūksta, ir tas kryžius prie žemės jį spaudžia.

„Tai verslininko kryžius“, – vėl paaiškino Viešpaties pasiuntinys.

Kiek sutrikęs žmogelis pripuolė prie aptręšusio medinio kryžiaus ir nesunkiai užsikėlė jį ant pečių. Po pirmųjų dviejų bandymų šis kryžius jam atrodė mielas ir patogus nešti. Jis klausiamai sužiuro į angelą, o šis šypsodamas ir sako: „O tai ir yra tas kryžius, kurį iki šiol per gyvenimą nešei ir vis skundeisi, kad nori sunkesnio, nori daugiau išbandymų…“

 Nežinau, kas yra tikrasis šios istorijos autorius. Aš ją perskaičiau vieno ortodoksų teologo knygoje, tačiau ten buvo rašoma, kad šią istoriją jis išgirdęs iš savo Dvasios Tėvo ir nežinia, kur anas ją perskaitė.

Man istorija pasirodė labai tinkama mūsų laikams, kai kito kryžius ir naštos taip dažnai kelia pavydą ir pamirštame, kad kiekvienam Dievas duoda lygiai tiek, kiek geriausia. Pamirštame ir tai, jog tikrasis valdovas yra visų tarnas – iš to, kad daug duota, iš to bus daug ir pareikalauta.

Taip pat ir evangelistai mums perduoda Jėzaus žodžius, jog lengviau kupranugariui pralįsti pro rakto skylutę, nei turtuoliui patekti į Dangaus Karalystę. Viešpats mažiau myli turtinguosius ir galinguosius? Veikiau pastarieji paprastai svaigsta nuo iliuzijos, kad yra reikšmingesni už kitus, kad yra savo paties viešpačiai, kad jiems nereikia dangiškojo Gydytojo.

Ko mes tikimės iš politikų? Juk būtent mūsų lūkesčiai ir yra tas kryžiaus, kurį tenka nešti politikams, svoris. Kiek mes padedame jiems įveikti pagundas bent jau savo maldomis? O gal mums paprasčiausiai patinka jaustis politikų neva išduotais, aukomis, paversti juos „atpirkimo ožiais“ už visus mūsų gyvenimo sunkumus?

Padėti politikams – jokiu būdu nereiškia, juos liaupsinti ir jiems pataikauti. Neretai pati didžiausia pagalba – priminimas, kad per Paskutinį Teismą jie turės atsiskaityti Dievui, o ne žiniasklaidai; priminimas, kad politikai gal net labiau nei bet kuriai kitai sričiai reikalingi šventieji, t. y. tie, kurie nepamiršta, jog kiekvienoje situacijoje Dievo klausyti reikia labiau nei žmonių.

2000 metais popiežius Jonas Paulius II paskelbė šventąjį Thomą More‘ą, kurį liturginiame kalendoriuje kasmet minime birželio 22 dieną, politikų globėju.

Iš prigimties ramus ir taikus, garsėjęs puikiu išsilavinimu bei išmintimi, Humanizmo epochos mąstytojas buvo labai populiarus to meto veikėjas, ėjo vienas svarbiausių pareigų Anglijoje – buvo lordas kancleris. Teigiama, kad jis nuveikė labai daug svarbių darbų žmonių labui, svajojo apie svarbias reformas, tačiau, kai pasipriešino karaliaus Henriko VIII siekiui atsiskirti nuo savo teisėtos žmonos ir vesti Aną Bolein, pateko monarcho nemalonėn.

Spėju, dauguma šių laikų politikų tik palinguotų galva, kad lordas kancleris, galėjęs dar tiek daug gero nuveikti savo valstybei, užsispyrė esą dėl tokios smulkmenos. Tačiau Thomui More‘ui sąžinė ir tikėjimas buvo tas pamatas, kurio padorus žmogus negali atsisakyti net ir dėl tiek kilniai atrodančio tikslo. Viename iš laiškų, rašytų jau iš kalėjimo dukrai, jis teigė, kad negalima sukurti nieko kilnaus ir vertingo, jei atsitrauki nuo sąžinės.

Kita vertus, juk, nepaisant kanclerio protestų, karalius pasielgė savo nuožiūra. Henrikas VIII ne tik vedė Aną Bolein, bet ir pasiskelbė aukščiausiu Bažnyčios vadovu Anglijoje. Dar vienas iššūkis Thomui More‘ui. Jam buvo pademonstruota, kad karalius elgsis kaip tinkamas, ir iškilo dilema, ar pasirašyti priesaką karaliui, pripažįstant jo prisiimtą religinį titulą, ar ir toliau demonstruoti savo poziciją ir elgtis pagal sąžinę. Pirmuoju atveju Thomas More‘as galėjo susigrąžinti turėtą politinę įtaką. Eidamas atsakingas pareigas, išmintingas ir kilnus politikas galėjo labai palengvinti daugelio gyvenimą. Tačiau, jei jis atmes karaliaus reikalavimą, tai neabejotinai jo laukia Tauerio kalėjimas ir mirtis.

Thomas More‘as pasirinko sąžinę ir mirtį. Šiandien jis būtų pavadintas nepraktišku, nors jis pats būtų su tuo karštai ginčijęsis ir sakęs, kad didžiausias pragmatizmas yra toks, kai įsitikinimas ir gyvenimas dera tarpusavyje, kai savo darbus kloji ant tikėjimo pagrindo, o didžiausia kvailystė – rūpintis trumpalaike sėkme, spindesiu, kurie neišvengiamai sunyks.

1535 metų liepos 6 dieną Thomas More‘as buvo nukirsdintas. Kaip teigiama, ir prieš pat mirtį jis dar kartą pakartojo savo poziciją, jog gerbia karalių ir lieka jam lojalus, tačiau myli Dievą ir yra pasiryžęs Jo klausyti labiau.

Paradoksalus pavyzdys politikams, ar ne? Juk mes esame įpratę kur kas labiau vertinti Vytautą Didįjį, kuris buvo išplėtęs valstybę iki Juodosios jūros, nei, pavyzdžiui, šventąjį Kazimierą, kuriam maldos gyvenimas buvo svarbiau nei karaliaus sostas. Esame įpratę manyti, jog pergalė rinkimuose ar įtakingi politiniai postai yra svarbiau nei drąsa sakyti tiesą net tada, kai ji labai nepatogi.

Politikos globėjas T. More’as turėtų įkvėpti kiekvieną krikščionį politiką lavintis ir skirti daug dėmesio teisingesnės visuomenės siekiui, tačiau svarbiausia, jog kiekvienas krikščionis, kad ir kur darbuotųsi, kad ir kokias pareigas eitų, nepamirštų, jog svarbiausias mūsų tikslas ne karjera, materialinė gerovė, bet Viešpaties valios vykdymas čia ir dabar. Kaip skelbia Evangelijos: kas iš to, kad mes laimėsime, užkariausime visą pasaulį, jei mes prarasime savo sielą? Nebaisu pralaimėti rinkimus ar neturėti pakankamai poltinių jėgų priimti svarbų įstatymą. Turime padaryti tiek, kiek galime čia ir dabar, o visa kita palikti Viešpaties veikimui. Tačiau net ir tarsi išmintingi ir reikalingi įstatymai, dauguma parlamente  bus pralaimėjimas, jei tai bus pasiekta, nusisukant nuo to gyvenimo kelio, kurį kiekvienam yra paruošęs mums Viešpats.

Baigdamas noriu grįžti prie pasakojimo, nuo kurio pradėjau. Tiksliau – prie sunkiai pakeliamo auksinio kryžiaus, kurį tenka nešti politikui. Jis per sunkus žmogaus pečiams, ir todėl politiniame gyvenime matome tiek besiblaškančių žmogelių, kurie paliko savo kryžių ir tapo tik gailestį keliančiomis marionetėmis. Politiko kryžių nešti gali tik tas, kuris tą naštą dalinasi su kitais, ir pirmiausia – su Viešpačiu. Šventasis yra ne tas, kuris pakelia daugiau nei kiti. Bet tas, kuris nuosekliai eina tik jam skirtu keliu, nebijodamas priimti kiekvieną naštą iš Viešpaties, nes prireikus Jis visada paima mus ant rankų.

Tekstas skelbtas žurnale „Ateitis“

Palikite savo mintis

Virginija Adomonytė „Šventieji laukia“

IMG_4871

Stiprybės ieškodama atsiremiu į save pačią, į kitą žmogų. Ir dar – norėčiau atsiremti į Dangaus šventuosius. Į visus Bažnyčios paminėtus ir į visus nežinomus, į jų ištisus pasaulius, susirinkusius į Dievo karalystės buveinę – toks mažas žmogus ir toks didelis jo šventumas, pasiekiantis Dievo artumą.

Šventumas, kai niekas netrukdo girdėti, jausti Dievą, kai niekas Jo neužstoja. Jau žemėje mokausi būti nebyli pasaulio erzeliui, begalinis noras patirti palaimą skatina sekti šventaisiais – viliuosi išgyventi jų patirtis ir žinau, jog privalau tikėti – dabartinis jų gyvenimas yra mano ateitis. Tai ištarti reikia drąsos. Bet tuo tik ir turiu gyventi, brangindama savo gyvenimą ir save pačią. Nenumanau, kaip tai padaryti savo silpnomis jėgomis ir dėl besikartojančių nupuolimų visai prarasčiau viltį, todėl visą darbą palieku Dievui ir su pasitikėjimu kreipiuosi į nugyvenusius gyvenimą žmones, kurie dabar turi kitą vardą – šventieji Danguje.

Tikėdama savuoju tikėjimu einu nuo šventojo prie šventojo rodydama jiems savo ribotumą, silpnybes ir beslepianti savo bekyšančias savo nuodėmes – kad būčiau priimta ir išklausyta. Ir kaskart nustembu. Esu prašoma kalbėti. Esu prašoma prašyti. Esu prašoma dalyvauti jų slėpininguosiuose gyvenimuose. Esu kviečiama panašėti – sekti šventaisiais kaip pavyzdžiu. Atsiverti pašnekesiui su jais. Pamažu įprantu prie žemiškajam gyvenimui menkai suprantamo kalbinimo būdo – stoka, maži ar dideli nesusipratimai, praradimai ir netektys – visa tai turėtų būti dialogo su šventaisiais pradžia. Bet tada dažniausiai įskaudinta išdidžiai nusisuku. O jie laukia, kad pagelbėtų, pasakytų, jog žemiškasis, jų jau nueitas gyvenimas, yra taip pažįstamas, kad neturėčiau slėptis savo šešėlyje. Bet labiausiai žmogus kitu džiaugiasi, kai pastarasis susiranda jį savo laimėje. O ar mums šventieji nebereikalingi, kai esame laimingi, nieko nestokojantys, gyvenantys džiaugsme? Ar tada nebeturiu ką pasakyti? Nuo gerumo pertekliaus būsiu užmiršusi kažką labai svarbaus. Kai susivokiu, tariu:

– Šventieji, gyvenantys man nepažįstamose ir neprieinamose erdvėse, šventieji, išgyvenantys tokias patirtis, apie kurias tik randu aprašytas knygose, prieinu prie jūsų arčiau, kad pajausčiau dabartinį žavesį, kuriuo esate apsupti, prieinu arčiau, norėdama per jus pakalbinti Dievą. Paimkite mano darbus, nuotaikas, mano maldas ir mano žemiškumą, pridėkite savo nuopelnus ir nuneškite visa tai Dievui kaip padėką, kaip garbinimą, kaip patį iškalbingiausią tylėjimą. Bet pirma teeina jūsų nuopelnai, nes taip kur kas drąsiau, patikimiau – lyg būtumėte apsauga, tas kokybės ženklas ant manojo vardo, nuveiktų darbų, iškalbėtų sakinių ir begimstančių minčių. Man labai svarbus jūsų stovėjimas greta, jūsų užtarimas. Jūsų palydėjimas. Tiesa, prisipažįstu, kad dažnai jūsų nepajėgiu suprasti, nes ir žemėje gyvendami jūs stovėjote ne pasaulio, bet Dievo akivaizdoje.

Šventieji gyveno atokiai nuo taip dažnai pabrėžiamo realaus pasaulio. Kuo jis realus? Savo chaosu? Gal ir realus, bet tokia tikrovė manęs nevilioja. Nuo tokios tikrovės noriu bėgti, kodėl turėčiau likti joje, jei ji mane žeidžia, žemina. Ir žvelgiu aukštyn. Tikrovę išgyventi viliuosi žiūrėdama į jus, šventieji. Tikrovę tikėjimo akimis – taip žvelgdama pamatau visai kitokį pasaulio vaizdą, nepastebėtus niuansus, permąstau savo pasirinktų vertybių svarbą ir tampu daug stipresnė. Šventųjų atsakymas iš gausos balsų yra vienu sakiniu į visus klausimus. Tik dar neišskiriu, koks tai sakinys: galbūt pažinimas ir vykdymas Dievo valios? O gal kyla būtent ta mintis, kuri šiuo metu pati svarbiausia.

Dar patyliu, kad apgalvojusi pratęsčiau:

– Šventieji, atpažįstu jus besikartojančiose litanijų maldose, jūs visi panašūs savo galiomis užtarti, panašūs savo šventumu, nes visi panašėjate į Viešpatį. Kaip tai suprantu čia, žemėje? Panašumas tai ne vienodumas. Dievo apšviesti Dangaus gyventojai įgyja kiekvienas savitą veidą, nes Jo veidas yra nesikartojantis.

Jeigu aš nesilygiuoju į šventuosius, jeigu net nebandau žengti toliau savo tiktai žemiškų siekių, negaliu pasiekti tą, atrodytų, neįmanomą, į ką kviečia evangelinė tiesa. Tik tikėjimas gali paakinti nepasitikėti vien tik savo jėgomis, tik tikėjimas leidžia šventuosius laikyti mūsų globėjais, palydovais ir pavyzdžiais. Apaštalų tikėjimo išpažinime meldžiamės „tikiu … šventųjų bendravimą“, kas leidžia man tikėtis antgamtiško įsikišimo ir pagalbos, patarimo ar paguodos. Tikėjimas Dievu, tikėjimas šventaisiais, amžinybe yra kiekvieno mūsų itin asmeniškas slėpinys, jis gyvena mano dvasios slaptoje ir tie visi slėpiningieji ryšiai, užsimezgę dvasinėje plotmėje yra atsvara pasaulietiškų ryšių nepastovumui, trapumui ir laikinumui. O užmezgusi ryšį su šventaisiais maldoje ar mąstymuose, prisiliečiu prie slėpiningosios amžinybės ir išgyvenu labai subtilią, asmenišką, neapčiuopiamą patirtį, kuri patikrinama praėjus tam tikram laikui išsisprendus klausimui arba problemai, ar pasisukus visai kita linkme situacijai, kai dažniausiai sakoma: „laikas parodys“. Niekur nesu tokia asmeniška, kokia esu su Dievu ir visais Jo Dangaus šventaisiais. Su niekuo nesu taip atsvėrusi ir kartu tokia pasitikinti ir įsidrąsinusi, kaip su jais. Viliuosi būti suprasta bet kokiu atveju, kad ir koks būtų prašymas ar garbinimo malda, kad ir kaip naiviai mano būtų suprasta jų gyvenimo tikrovė. Ne suprasti iš manęs prašoma, o tikėti.

Dievo laikas, šventųjų laikas yra kiekviena mūsų gyvenimo akimirka, kalbinanti mane ir meldžiuosi, kad sugebėčiau ją išgirsti. Nutylu, kad išgirsčiau šventuosius, Danguje besimeldžiančius už mus.

Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt  2009-10-30

Palikite savo mintis

Arnoldas Aleksandravičius „Lietuviai turi tiek pat palaimintųjų, kiek ir čigonai“

visi-sventieji-50b1ddefe1598

          Pirmiau reikėjo sutaisyti Bažnyčios pamatus

„Viena iš priežasčių, kodėl neturime naujų palaimintųjų ir aukščiausio krikščionių dvasinio lygmens asmenų (šventųjų) – tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, vos prieš 20 metų, mūsų Bažnyčia galėjo Vatikano Šventųjų skelbimo kongregacijai siūlyti kandidatūras. Sovietų okupacijos laikais apie tai net neįmanoma buvo pagalvoti, 1940-1990 metais ryšiai su Vatikanu nutrūko. Per Nepriklausomybės dvidešimtmetį Lietuvos Katalikų bažnyčia turėjo pirmiausia užkamšyti skyles, kurias jos pamatuose pramušė sovietmetis: ugdyti naujus kunigus, susigrąžinti Bažnyčios turtą, steigti kunigų seminarijas”, – priminė Telšių Vincento Borisevičiaus gimnazijos istorijos mokytoja ir Žemaitijos kolegijos Telšių fakulteto filosofijos dėstytoja J. Bucevičiūtė. Pasak istorikės, iki sovietų okupacijos jau galvota apie XVIII a. pabaigoje -XIX a. pradžioje gyvenusio Kretingos vienuolio pranciškono, garsaus botaniko Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos, XVII a. Žagarės miesto globėjos, maldomis žmones gydžiusios Barboros Umiastauskaitės beatifikaciją (lot. beatus – laimingasis, Dievo tarnas). Kai Lietuva neteko laisvės, viskas sustojo, dingo dauguma beatifikacijos dokumentų. 1963 m. sovietai tiesiog išnešė ir nežinia kur pradangino B. Umiastauskaitės palaikus, kurie ilsėjosi stikliniame karste po Žagarės bažnyčios didžiuoju altoriumi.

 Nėra nei jėgų, nei lėšų

Anot J. Bucevičiūtės, beatifikacijos procesas nėra toks paprastas dalykas. Vyskupijose reikia rinkti liudijimus apie kandidatus į palaimintuosius, išvertus į italų kalbą siųsti į Vatikaną duomenis, patvirtinančius Dievo tarno kankinystę, pasiaukojimą, ištikimybę Bažnyčiai iki mirties. „Ne mažiau svarbu tokį asmenį populiarinti ir Lietuvoje. Tačiau Lietuvos Katalikų Bažnyčia neturi įtakingos žiniasklaidos, vyskupijų kurijos labai mažos, jų spaudos tarnybos apsivertusios kasdieniais darbais, tad kelionėms į Romą, dorų, kilnių, gūdžiausiais karingųjų bedievių siautėjimo laikais nepabūgusių viešai išpažinti savo tikėjimo katalikų gyvenimo aprašymams ir pristatymams Vatikane nėra nei jėgų, nei lėšų“, – apgailestavo J. Bucevičiūtė.

Nesinori įkyrėti Vatikanui?

Be to, istorikės nuomone, lietuvių beatifikacijos procesus galbūt lėtina ir nelemtas mūsų tautinis bruožas: perdėtas kuklumas, polinkis slapstytis kitų tautų šešėlyje. „Ne vienam Lietuvoje, matyt, atrodo – V. Borisevičius, M. Reinys buvo kilnūs, dvasingi žmonės, žuvę dėl Dievo ir tėvynės, bet kam įkyrėti Vatikanui, kad juos paskelbtų šventaisiais, nereikia to oficialaus įrašo…O lenkai, kupini bajoriškos savimeilės, niekuomet nepraleis progos Romos katalikų šventųjų sąrašą papildyti saviškiu“, – mano J.Bucevičiūtė.

Gimė Lietuvoje, garbinami Lenkijoje

Kaip teigia istorikė ir pedagogė J.Bucevičiūtė, rusai stačiatikių šventaisiais yra paskelbę, kiek oficialiai žinoma, bent du lietuvių kilmės asmenis. Keletas kanonizuotų dvasininkų, kurie garbinami Lenkijoje, taip pat gimė ar apaštalavo dabartinėse Lietuvos žemėse. Pavyzdžiui, Rapolas Juozas Kalinauskas (Rafał Józef Kalinowski), vienas iš 1863-1864 metų sukilimo prieš carinę imperiją žymesniųjų vadų, vos išvengęs rusų kartuvių, vėliau tapęs basųjų karmelitų vienuoliu. „Sunku pasakyti, kodėl Lietuvos Katalikų Bažnyčia jiems neskiria ypatingesnio dėmesio”, – stebėjosi istorikė J. Bucevičiūtė.

Beatifikavimo ir kanonizavimo rekordininkas

Jonas Paulius II per 27-erius apaštalavimo metus palaimintaisiais paskelbė 1340 katalikų ir kanonizavo 483 šventuosius – daugiau nei visi ankstesnieji popiežiai kartu sudėjus. Tik per vieną dieną, 1999 m. birželio 13-ąją, Jonas Paulius II beatifikavo 108 savo tautiečius lenkus (3 vyskupus, taip pat daug kunigų, vienuolių, seminaristų ir pasauliečių) – Antrojo pasaulinio karo kankinius, užtroškusius Vokietijos nacionalsocialistų pastatytose dujų kamerose, sušaudytus ir nukirsdintus gestapo rūsiuose.

Vienas palaimintasis ir 5 kandidatai

1978 – 2005 metais, kai Romos Katalikų Bažnyčiai vadovavo buvęs Krokuvos arkivyskupas, palaimintojo titulas suteiktas vos vienam lietuviui – Vilniaus vyskupui (1918-1925 metais) Jurgiui Matulaičiui (Lietuvos krikšto 600-ųjų metinių proga 1987 m. Jono Pauliaus II paskelbtuose beatifikaciniuose raštuose J. Matulaitis vadinamas Jerzy Matulewicz, o šiaurės Lenkijos Paslenko mieste yra palaimintojo Jerzy Bolesławo Matulewicziaus bažnyčia). Be to, Šventasis sostas pranešė neprieštaraująs („nihil obstat“), kad beatifikacijos bylos būtų pradėtos dar penkiems lietuviams: arkivyskupams M. Reiniui, Teofiliui Matulioniui, vyskupui V. Borisevičiui, už religinius įsitikinimus ir jaunimo katalikišką bei patriotinį auklėjimą 1955 m. tremtyje Chabarovske (Rusija) nužudytai pasaulietei mokytojai Adelei Dirsytei, taip pat pasaulietei studentei Elenai Spirgevičiūtei, kurią 1944 m. Kaune bandė išprievartauti, o nepasisekus nušovė Sovietų Sąjungos didvyris Alfonsas („Alfa“) Čeponis.

Vyskupas liko su tauta

Telšietė istorikė J. Bucevičiūtė, suprantama, daugiausia gali papasakoti apie savo krašto apaštalinį ganytoją, pirmąjį Telšių kunigų seminarijos rektorių V. Borisevičių. „Jo beatifikacijos byla buvo pradėta dar 1991-aisiais. Telšių vyskupas ordinaras (1989 -2001 metais) Antanas Vaičius paprašė, kad atidžiau išnagrinėčiau V. Borisevičiaus biografiją“, – prisiminė J. Bucevičiūtė. Vokietijos nacionalsocialistams 1941 m. okupavus Lietuvą, vyskupas V. Borisevičius slėpė žydus, gelbėjo nuo bado rusų kareivius, patekusius į vokiečių nelaisvę. Kai į Lietuvą 1944-aisiais vėl įsiveržė raudonoji armija, vyskupas 1946 m. sausio 3 d. parašė stulbinamai drąsų atvirą laišką, ironiškai pavadintą „Piliečiui NKGB generolui Vilniuje“. V. Borisevičius tvirtino, kad nepasitraukė į Vakarus, liko su pavergta tauta, nes vadovavosi Evangelijos pagal Joną žodžiais: „Geras ganytojas už avis guldo galvą“. Vyskupas viešai atsisakė bendradarbiauti su sovietų valdžia ir išdavinėti juo labai pasitikėjusius lietuvių partizanus. 

Užtenka šventumo įrodymų

1946 m. lapkričio 18 d. vos gyvą nuo kankinimų vyskupą V. Borisevičių Vilniaus NKGB–MGB vidaus kalėjime (Aukų g. 2a) šūviu į galvą nužudė specialiojo sovietų saugumo būrio galvažudžiai. Kokių dar įrodymų reikia V. Borisevičiaus šventumui patvirtinti?.. Kuo lietuvių vyskupo kankinio V. Borisevičiaus gyvenimas skiriasi nuo lenkų pranciškono Maksimilijono Kolbės, 1941 m. savo noru nuėjusio į hitlerininkų Aušvico naikinimo stovyklos mirties bunkerį vietoj kito kalinio, daugiavaikės šeimos tėvo, ar tame pačiame Aušvice 1942 m. nužudytos žydų kilmės vienuolės karmelitės Edith Stein likimų? M. Kolbė šventuoju paskelbtas 1982 m., E.Stein kanonizuota 1998-aisiais.

Dvigubi standartai

„Nacionalsocializmo ideologiją, kaip žinote, 1946 m. pasmerkė ir nuteisė Niurnbergo tarptautinis tribunolas. Stalinizmas niekada oficialiai nebuvo pasmerktas. Todėl visiškai teisėta pasvarstyti, ar tokie dvigubi standartai nedaro įtakos ir dvasiniam gyvenimui, beatifikacijos procesams“, – „Ūkininko patarėjui“ paklausus, kodėl šventaisiais lengviau paskelbiami hitlerininkų nužudyti kunigai ir tikintieji, negu sovietų nukankinti vyskupai ir kunigai, atsakė J. Bucevičiūtė. Ji priminė, kad Panevėžio vyskupija 2006 m. pradėjo nacionalsocialistų Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinio kunigo Alfonso Lipniūno beatifikacijos bylą. Tačiau neatrodo, kad Roma pastebės bent šį dvasininką, pamokslais, maldomis, dvasinėmis praktikomis 1943-1945 metais padėjusį kitiems kaliniams ištverti Štuthofo pragarą ir mirusį nuo dėmėtosios šiltinės bei plaučių uždegimo sovietams pagaliau užėmus tą nacionalsocialistų priverstinių darbų stovyklą prie Baltijos jūros…

Pasaulio romų dangiškasis globėjas

Airiai turi šimtus šventųjų, ypač iš ankstyvųjų viduramžių. Kroatų, čekų, vengrų kanonizuota ir beatifikuota taip pat gerokai daugiau negu lietuvių. 1997 m. popiežius Jonas Paulius II palaimintuoju paskelbė Ispanijos čigoną Zeferiną Chimenesą Malją (Ceferino Giménez Malla), pramintą „El Pelé“ („Drąsuoliu“). Jis buvo beraštis, prekiavo arkliais, 1936 m. per Ispanijos pilietinį karą bandė apginti anarchistų spardomą kunigą, pats už tai buvo sumuštas ir apieškotas, o kai komunistai jo kišenėje surado maldaknygę ir rožinį – sušaudytas dar su dvylika kitų katalikų. Teigiama, kad prieš mirtį čigonas El Pelé sušuko: „Tegyvuoja Kristus Karalius!”. Dabar El Pelé yra visų pasaulio romų (taigi ir tų, kurie gyvena Vilniaus Kirtimų tabore) dangiškasis globėjas.

Teks laukti šimtą metų?

„Šiandien Lietuva, kaip ir visas pasaulis, išgyvena tikėjimo krizę. Nemažai mūsų šalies žmonių savęs netapatina su Katalikų Bažnyčia. Po gyventojų surašymo paaiškės, kiek tokių „atšalusiųjų” yra. Naujas lietuvis palaimintasis ar šventasis jiems nieko nereikštų. Daliai piliečių galbūt toji žinia sužadintų patriotinius jausmus. Giliai tikintiems katalikams tai tikriausiai būtų dangiškasis atlyginimas už lietuvių tautos kančias, pasipriešinimą pavergėjams, kovą dėl tikėjimo. Galbūt ir simboliškas ženklas, kad kiekvienas žmogus yra pašauktas į šventumą”, – tvirtino J. Bucevičiūtė, „Ūkininko patarėjui“ pasiteiravus, kaip ir kada galėtų baigtis lietuviški beatifikacijos procesai. Anot J. Bucevičiūtės, gali atsirasti ir naujų kandidatų į palaimintuosius – kažkada būta minčių, kad rašytoja Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana verta tokios garbės, bet ilgainiui šie svarstymai nuslopo.

Vis dėlto, spėja istorikė J. Bucevičiūtė, naujų lietuvių palaimintųjų teks laukti mažiausiai 20-50 metų, o šventųjų – galbūt ištisą šimtmetį.

Straipsnio šaltinis: „Ūkininko patarėjas“, 2011-04-23, Nr. 48 (2700); http://www.up.lt

Palikite savo mintis

Kunigų simpoziume kalbėta apie lietuvių kanonizacijos bylas

IMG_4864      2003 m. gegužės 15 dieną vykusiame Vilkaviškio vyskupijos kunigų simpoziume kalbėta apie šventųjų paskelbimo principus ir dabartines lietuviškas kanonizacijos bylas. Pagrindinis pranešėjas – Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ iki paskyrimo į šias pareigas buvo arkivyskupų Teofiliaus Matulionio, Mečislovo Reinio ir vyskupo Vincento Borisevičiaus kanonizacijos bylų postulatoriumi.

Vyskupas Jonas Boruta SJ priminė paskelbimo šventuoju prasmę ir pagrindinius principus, paneigdamas kartais nuskambančią nuomonę, kad dėl oficialiai pripažintų šventųjų stokos yra kalti Bažnyčios tame krašte vadovai. Vyskupas pabrėžė, kad patiems mirusiems teisiesiems, besidžiaugiantiems Dievo regėjimu veidas į veidą, beatifikacija ar kanonizacija nieko neprideda. Šios ištarmės reikalingos mums, nes pristato tokiu būdu pagerbtą asmenį kaip Evangelijos įgyvendinimo konkrečiame laikmetyje pavyzdį. Bėgant laikui, keičiantis aplinkybėms, mažėja kai kurių šventųjų aktualumas, bet ne jų laimė danguje.

Dėl šio aktualumo svarbos kanonizacijos byla apskritai gali būti pradėta tik tam mirusiajam, kuris jau patraukia tikinčios liaudies dėmesį. Kaip pavyzdį vyskupas Jonas Boruta SJ paminėjo, kad palaimintojo Jurgio Matulaičio įpėdiniui beatifikacijos byla sustabdyta ne dėl abejonių jo kilnumu, bet todėl, kad dėl įvairių istorinių aplinkybių šio žmogaus atminimas stipriai išsitrynė iš liaudies sąmonės.

Paprastai reikia maždaug 30-ties liudytojų parodymų, nors svarbiau yra ne skaičius, o žinių tikslumas. Liudytojas jų tikrumą patvirtina priesaika. Visi kandidato raštai verčiami į lotynų arba kurią nors prieinamą užsienio kalbą – anglų, italų, prancūzų – ir išsiunčiami į Vatikaną ekspertams. Visa tai kai kada gan ilgai užtrunka dėl medžiagos kiekio: pavyzdžiui, arkivyskupo Mečislovo Reinio vien publikacijų yra apie 2000.

Po bendros apžvalgos vyskupas Jonas Boruta SJ pristatė kai kuriuos epizodus iš trijų lietuvių vyskupų kanonizacijos bylų proceso. Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio atveju nemažų įtarimų kėlė jo mirtis. Po pakvietimo dalyvauti Vatikano II Susirinkime valdžia jo namuose atliko kratą, kurios metu arkivyskupui padaryta neaiški injekcija. Praėjus dar trims dienoms, ganytojas mirė. Įtarimas, kad jis buvo nunuodytas, paskatino 1999 metais įvykdyti ekshumaciją: tada palaikuose rastas didelis kiekis sidabro ir chromo, ypač galvoje. Šis faktas neatmeta galimybės, kad arkivyskupas Teofilius Matulionis buvo nunuodytas. Panašiu būdu komunistinis režimas nužudė vieną vyskupą Jugoslavijoje. Tai įgalino arkivyskupą Teofilių Matulionį laikyti kankiniu ir perkvalifikuoti jo kanonizacijos bylą.

Vyskupo Vincento Borisevičiaus kanonizacijos byloje buvo iškilę sunkumų bandant nustatyti tikrąją jo sušaudymo Vilniuje 1946 metais priežastį. Abejota, kad mirties bausmę išprovokavo ne tiek vyskupo religiniai įsitikinimai, kiek jo patriotinė laikysena. Šiuo atžvilgiu labai vertingas buvo tų laikų Lietuvos laisvės armijos organizacinio skyriaus viršininko pavaduotojo liudijimas, kad Vincentas Borisevičius jokioje partizaninėje veikloje nedalyvavo ir atrodė nenorįs veltis į politiką. Iš tiesų vyskupas vykdė artimo meilę, šelpdamas idėjiškai skirtingus žmones, ir nesileido užverbuojamas, nes tai nesuderinama su jo, kaip ganytojo, pašaukimu. Gerai žinodamas, kad už tokį atsisakymą laukia mirties bausmė, paskutiniame laiške vyskupijos žmonėms Vincentas Borisevičius karštai kalbėjo apie priešų meilę. Vladimiro kalėjime mirusiam arkivyskupui Mečislovui Reiniui buvo mėginama priklijuoti „žydšaudžio“ etiketę, bet nuodugnesni tyrinėjimai parodė šį asmenį priešingoje šviesoje – kaip žydų gelbėtoją.

 Seminarijos rektorius kan. Kęstutis Žemaitis supažindino su palaimintojo Jurgio Matulaičio kanonizacijos bylos eiga. Čia ir toliau reikia žmonių dėmesio, pamaldumo, taip pat – patvirtinto stebuklo. Yra daug įvairių pranešimų apie gautas malones, bet stebuklo kol kas trūksta. Tiesa, užfiksuotas vienos trejų metų mergaitės pagijimas iš sunkios kepenų ligos, prašant palaimintojo Jurgio užtarimo. Tai patvirtinta gydytojų ir išsiųsta į Romą nepriklausomai analizei.

Vyskupas Rimantas Norvila trumpai informavo, kad nagrinėjant kitas dvi – Adelės Dirsytės ir Elenos Spirgevičiūtės – kanonizacijos bylas tebevyksta liudytojų apklausa.

Informacijos šaltinis: „Bažnyčios žinios“. 2003 gegužės 27, Nr. 10. P. 7 – 8.

Palikite savo mintis

bernardinai.tv laida „Relikvijos ir relikvijoriai: užmiršta tradicija“

8edce89ad762120ce9bdb7f28acb67f785e04636_article

Bernardinai.lt

Laidą žiūrėkite nuorodoje:

Bernardinai.lt

Relikvijos ir jų gerbimas šiandien mums – viena didžiausių mįslių. Kodėl žmonės ištisus šimtemčius taip brangino ir saugojo jiems svarbių žmonių, Dievo draugų, tai yra šventųjų palaikus?

Šioje laidoje menotyrininkė ir Vilniaus arkivyskupijos Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė dr. Sigita Maslauskaitė padeda rasti raktą į šį tolimą ir pamirštą pamaldumą.

Pirmaisiais krikščionybės amžiais pradėję formuotis šventųjų relikvijų gerbimo papročiai ilgainiui tapo viena svarbiausių šventųjų kulto praktikų, teigia pašnekovė.

Šimtmečiais plėtojama tradicija lėmė relikvijoms laikyti ir demonstruoti skirtų relikvijorių formų įvairovę, kuri pristatoma Vilniaus arkivyskupijos Bažnytinio paveldo muziejaus laikinoje ekspozicijoje.

Palikite savo mintis

Relikvijos – tikėjimo liudytojų regimo artumo ženklai

be89f0514af6e4de3b4ea1627c852fa999de330a_article

Jūsų dėmesiui – ištraukos iš naujausiose „Saleziečių žiniose“ spausdinto straipsnio apie šv. Jono Bosko relikvijų apsilankymą Lietuvoje ir šventųjų relikvijų prasmę Katalikų Bažnyčioje.

Minint 150-ies metų saleziečių kongregacijos steigimo sukaktį, 2009 m. balandžio 25 d. iš Marijos Krikščionių Pagalbos bazilikos Turine iškeliavo urna su įžymiomis šv. Jono Bosko relikvijomis. Ji pradėjo savo piligrimystę per 130 pasaulio šalių, kuriose gyvuoja saleziečių charizma. Pirmasis piligrimystės etapas – Lazio regionas Italijoje ir Roma. Šiame mieste relikvijos buvo saugomos du mėnesius. Po to urna keliavo per vandenyną ir pasiekė Čilę bei Argentiną, o vėliau buvo gabenama per visą Amerikos žemyną, Aziją, Okeaniją ir Afriką. Po maždaug dvejų metų ji grįžo į Europą ir čia toliau tęsia savo kelionę. 2014 m. relikvijos atkeliaus ir į Lietuvą. Piligrimystė pasibaigs 2015 m. rugpjūčio 16 d., kuomet bus švenčiamas kun. J. Bosko dviejų šimtų metų gimimo jubiliejus – didžiulė šventė visiems šio jaunimo šventojo gerbėjams ir bičiuliams.

Kankinių relikvijų kultas: šv. Petras ir šv. Polikarpas

Tarp pirmųjų kankinių, kurie atidavė gyvybę gindami Evangeliją, ypač iškyla šv. Petro liudijimas. Jis buvo palaidotas šiandien visiems atvirame nekropolyje ant Vatikano kalvos. 1952 m. po dabartiniu popiežiškuoju altoriumi Šv .Petro bazilikoje buvo atnaujinti kasinėjimai. Kasinėjimų rezultatai mums padeda suprasti, kaip svarbu pirmiesiems krikščionims buvo gerbti kankinių kapus, kuriuose saugomos jų relikvijos.

Tąkart rasta laidotuvių koplytėlė, atsirėmusi į I a. po Kr. statytą sieną, pavadintą „raudonąja“ dėl savo spalvos ir labai vertinga dėl daugybės joje padarytų įrašų. Įrašus iššifravo puikiai pasirengę mokslininkai. Visi įrašai – tai kreipiniai į šv. Petrą. Kartais prie jo vardo yra minimi Kristus ir Marija, linkima „gyventi Kristuje ir Petre“, pastarojo vardą dažnai reiškia ir simbolinis šv. Petro raktas. Minėtame Vatikano nekropolyje, įkurtame ant Valerii kapo, yra toks užrašas: Petrus, roga pro sanctis hominibus chrestianis ad corpus tuum sepultis („Petrai, melskis už šventus krikščionis, kurie palaidoti šalia tavo kūno“). Akivaizdu, kad tai malda už krikščionis, kurių palaikai ilsisi šalia apaštalo kūno, ir tai reiškia, kad būtent čia šv. Petras ir buvo palaidotas, čia buvo šauktasi jo užtarimo. Regis, jau apie 150 m. po Kr. ši vieta Romoje, ant Vatikano kalvos, buvo tapusi piligrimų traukos centru.

Šv. Polikarpas gimė 69 m. Smirnoje (dabartinė Turkija). Jo mokinys ir Lijono Galijoje vyskupas Irenėjus rašė, kad „jis buvo pačių apaštalų paskirtas Azijos ir Smirnos bažnyčios vyskupu“ apie 100-uosius metus. Šv. Polikarpas yra gerbiamas kaip apaštalo Jono mokinys ir kaip paskutinis apaštalų liudytojas. Apie 157 m. Smirnoje prasidėjo krikščionių persekiojimai. Garbaus amžiaus vyskupas (86 metų) nugabenamas į stadioną, kad romėnų valdytojas jį teistų. Polikarpas atsisako gintis valdytojo, norinčio išsaugoti jo gyvybę, teisme, ir minios akivaizdoje pripažįsta esąs krikščionis. Jis užmušamas tuo metu, kai dėkojo Dievui Tėvui už tai, kad jam leido tapti kankiniu ir kartu su Kristumi gerti kančios taurę. Smirnos bažnyčia po savo vyskupo Polikarpo ir vienuolikos tikinčiųjų kankinystės artimų kraštų bažnyčioms ir visoms visuotinės Bažnyčios bendruomenėms parašė apie garbingą kankinių mirtį. Laiškuose pridurdavo šiuos žodžius, kurie liudija kankinių relikvijų kulto svarbą: „Mes vertai gerbiame kankinius, nes jie Viešpaties mokiniai ir sekėjai ir didžiai ištikimi savo Karaliui bei Mokytojui. Tegu ir mums būna duota tapti jų bendražygiais ir mokiniais! Surinkę Polikarpo kaulus, kurie brangesni už rečiausius perlus ir gryną auksą, mes juos sudėjome ten, kur buvo įprasta. Ir toje vietoje kaskart, kai tik bus įmanoma, džiūgaudami susirinksime ir Viešpačiui leidus švęsime jo kankinystės sukaktį, prisimindami ir kitus, kurie pasitiko tokį patį likimą, ir padėdami pasiruošti tiems, kurie kankinystę pasitiks ateityje“ (Martyrium Polycarpi XVII, 3; XVIII, 2–3).

Kupini tų pačių jausmų kaip mūsų broliai iš Smirnos, ir mes norime melstis prie garbingų kankinių kapų ir džiugiai švęsti jų dies natalis. Dėl jų užtarimo mūsų tikėjimas taps tvirtesnis ir galėsime ramiai įveikti gyvenimo išbandymus. Kankinių relikvijos ir palaikai yra brangūs prisiminimai, kuriuos dera rūpestingai saugoti. Jie neturi jokių paslaptingų galių, darančių stebuklus, tikrai ne! Kankinių ir šventųjų ne kankinių relikvijos mums liudija apie herojiškus gyvenimus, visiškai paskirtus Evangelijai; relikvijos sužadina ir sutvirtina mūsų tikėjimą Kristumi. Tik tikėjimas Kristumi gali pajudinti kalnus. Štai kodėl meldžiantis prie šventųjų kapų gaunama daug malonių.

Bažnyčios istorijoje ne visi krikščionys buvo pašaukti kankinystei, tačiau visi yra kviečiami liudytitikėjimą. Krikščionys, kurie įvykdė šį pašaukimą labiau už kitus, yra šventieji. Jie paskyrė savo gyvenimą Dievo karalystei, pirma mūsų gyveno karštai puoselėdami krikščionių tikėjimą ir savo pavyzdžiu nurodė kelią, vedantį į Tėvo namus. Jie verti to, kad juos prisimintume ir gerbtume.

Visi pakrikštytieji yra pašaukti tapti šventais

Pirmosiose krikščionių bendruomenėse dėl aukščiau išvardytų priežasčių šventaisiais buvo vadinami ne keli išrinktieji, bet visi pakrikštytieji. Štai kaip apaštalas Paulius sveikina Korinto bendruomenę pirmajame savo laiške: Paulius, Dievo valia pašauktas Kristaus Jėzaus apaštalas, ir brolis Sostenas – Dievo bažnyčiai Korinte, pašvęstiesiems Kristuje Jėzuje, pašauktiesiems šventiesiems ir visiems, kurie šaukiasi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardo kiekvienoje vietoje pas juos ir pas mus. Malonė jums ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus! (1 Kor 1, 1–3). Paulius šventaisiais vadina visus tikinčiuosius, dėl Jėzaus aukos kupinus Dievo meilės, o sykiu ragina juos ir toliau gyventi meilėje: Pagaliau, broliai, prašome ir raginame jus Viešpatyje Jėzuje: jeigu išmokote iš mūsų, kaip privalote elgtis ir patikti Dievui, – o jūs taip ir elgiatės, – tai darykite vis daugiau pažangos! Jūs juk žinote, kokių nurodymų esame jums davę Viešpaties Jėzaus vardu. Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas (1 Tes 4, 1–3).

Kaip įgyvendinti mums skirtą Dievo meilės planą? Ką daryti, kad eitume šventųjų keliu? Galima būtų pateikti daug atsakymų, tačiau iš esmės tai reiškia įgyvendinti šiuos apaštalo Pauliaus žodžius: Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus (Fil 2, 5).

Bažnyčios kanonizuoti šventieji, „tikėjimo liudytojai“

Išmintingoji Motina Bažnyčia nuo pat pradžių suprato, kad ne teologiniai traktatai, sudėtingi ir ne visiems įkandami, padės tikintiesiems žengti meilės keliu. Bažnyčia suprato, kad scientia amoris – meilės mokslo – išmokstama ne iš knygų, o sekant tų tikinčiųjų, kurie buvo tokio nusistatymo kaip Jėzus, pavyzdžiu. Pastarieji ir yra tikėjimo liudytojai, apie kuriuos kalbėjome.

Iš pradžių buvo rašomi liudijimai apie tikinčiųjų kankinystę, vadinamieji Kankinių aktai arba pasijos. Nuo IV a. pradėti aprašinėti ir šventų vienuolių, šventų vyskupų ir kitų šventų tikinčiųjų, laikytų šventumo pavyzdžiais, gyvenimai. Bažnyčia pradėjo viešai apie tai kalbėti ir konkrečius asmenis – krikščioniško gyvenimo pavyzdžius – vadinti šventaisiais. Dažnai patys tikintieji, paveikti šių didžių krikščionių liudijimo, primygtinai prašė, kad Bažnyčia juos kuo greičiau pripažintų šventaisiais. Šventųjų pavyzdžiu buvo sekama. Žmonės buvo įsitikinę, ir tuo tikima iki šiol, kad po mirties šventieji yra įžengę į Švč. Trejybės namus, buvoja šalia Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios.

Kodėl relikvijos?

Kadangi išties yra svarbu sekti šventųjų pavyzdžiu, jausti juos arti savęs, Bažnyčia siūlo gerbti jų palaikus, relikvijas. Tai ne magiški daiktai – tai kūno, kuris kadaise šventai gyveno šioje žemėje ir laikų pabaigoje garbingai prisikels su Kristumi, dalys. Urnos su kun. J. Bosko relikvijomis kelionė po pasaulį tebus proga daugybei žmonių, negalinčių nukeliauti į Turiną, kur ilsisi šventojo jaunimo globėjo palaikai, pagerbti kun. J. Bosko asmenį, patikėti jam savo intencijas, prašyti, kad jis išmelstų Dievo Malonės. Bažnyčia nenori prietarų, bet puoselėja šventųjų gerbimo tradiciją ir vertina regimus ženklus, sutvirtinančius tikėjimą.

Relikvijų kultas Bažnyčioje yra labai senas: tai yra šventųjų gerbimo būdas išsaugant jų kūno dalis atitinkamose talpyklose – relikvijoriuose. Ypatingomis progomis, kaip antai per šventojo liturginę šventę, prieš relikvijas yra meldžiamasi ir kunigas jomis laimina tikinčiuosius Dievo vardu.

Lietuvoje relikvijų kultas nėra labai paplitęs, tačiau daugelis prisimena didžiąją šv. Teresės iš Lizje relikvijų piligrimystę. Prieš šešerius metus minėtos relikvijos Lietuvoje praleido tris mėnesius, apkeliavo visas vyskupystes, kiekvienoje vietoje žadindamos maldos dvasią, susijaudinimą, įkarštį. Šiuo metu tas pat vyksta su šv. J. Bosko relikvijomis įvairiose pasaulio šalyse: kad ir kur nukeliautų, relikvijos sužadina jautrų eklezinį ir visų žmonių svetingumą. Kun. J. Boskas kaip šventasis, kunigas, jaunimo tėvas ir saleziečių šeimos globėjas, visų pirmiausia yra dovana visuotinei Bažnyčiai. Tęsiant relikvijų piligrimystę, mus pasiekia daugybė meilės, maldos, padėkos už gautas malones liudijimų. Urna buvo sutikta tūkstančių žmonių, ypač jaunimo, ir ne tik katedrose, parapijose, saleziečių ugdymo įstaigose: pavyzdžiui, Afrikoje miestuose relikvijos dažnai buvo sutinkamos ir gerbiamos sausakimšuose stadionuose.

Informacijos šaltinis: „Saleziečių žinios“ 2013 m. Nr. 1.; http://www.bernardinai.lt 2013-05-22.

Palikite savo mintis

Benas Ulevičius „Apie šventųjų relikvijas“

dubrovnikasi

Įspūdingas Dubrovniko katedros lobynas

Nuo ko derėtų pradėti kalbėti apie relikvijas bei jų gerbimą?

Pradėkime nuo pagrindinių terminų apžvalgos. Žodžio „relikvija“ prasmė paprasta. Tai lotynų kalbos žodis, reiškiantis „liekanas“ arba „palaikus“. Krikščionybė pripažįsta trijų rūšių relikvijas. Labiausiai gerbiamos vadinamosios „I laipsnio relikvijos“ – paties šventojo palaikai ar jų dalys. „II laipsnio relikvijomis“ laikomos šventojo drabužių dalys ar kiti jam artimi daiktai. Pagaliau „III laipsnio relikvijų“ garbingumas kyla dėl jų sąlyčio su „I laipsnio relikvijomis“. Tai įvairūs daiktai (pvz., audeklo gabalėliai), kuriais buvo tiesiogiai paliesti šventojo palaikai.

Kalbėdami apie relikvijoms reiškiamą pagarbą, susiduriame su kalbos problemomis. Ar relikvijas „gerbiame“, ar „garbiname“? Nė vienas iš šių žodžių neišreiškia to, kas teigiama lotyniškuoju veneratio. Teologine prasme tai „gerbimas“, esantis tarp „garbinimo“ (adoratio) ir paprastos „pagarbos“ (respectus). Be to, savo kilme žodis siejasi ir su „aistringu mylėjimu“ (venerius, Venus). Tokia schema dirbtinoka, tačiau ji gerai atskleidžia, jog lietuvių kalboje „gerbimo“ terminas nėra tinkamiausias išreikšti relikvijoms rodomą pagarbą. Turėtume išradingai ieškoti tikslesnio žodžio. Toks žodis turėtų reikšti kupiną meilės šventą pagarbą, kuri pranoksta paprastą „gerbimą“, tačiau netampa absoliučiu, vien Dievui teikiamu „garbinimu“.

Kiek žinau, šis klausimas ne kartą karštai gvildentas Bažnyčios teologinėje tradicijoje?

Gvildentas ir puikiai išspręstas. Bažnyčia nuo pačių ankstyviausių laikų skiria skirtingus garbinimo laipsnius. Esama garbinimo, kuris teikiamas vien trivieniam Dievui. Tai vadinamasis latria garbinimas. Šventiesiems teikiamas kito laipsnio „garbinimas“, arba „gerbimas“ – dulia. Beje, Mergelė Marija tarp šventųjų „gerbiama“ aukščiausiu – hyperdulia būdu. Na, o relikvijoms teikiama pagarba įvardijama kaip „santykinis“ dulia gerbimas. Taigi nei šventųjų relikvijos, nei patys šventieji nėra gerbiami vien dėl jų pačių, bet skiriant visą pagarbą Dievui. Relikvijos gerbiamos tik dėl jų santykio su šventuoju; tuo tarpu šventasis gerbiamas dėl jo vienybės su Kristumi, kuris vienintelis pašventina žmogų. Taip šventa pagarba, teikiama šventiesiems ir jų relikvijoms, „neklaidžioja“, bet tarsi pakopomis (relikvijos – šventasis – Kristus – Tėvas) kryptingai teka į Dievą. Tai pabrėžė jau ankstyvieji krikščionys. Antai šv. Jeronimas teigia: „Mes negarbiname relikvijų, bijodami, kad nesilenktume prieš kūrinį, tačiau gerbiame kankinių relikvijas, kad geriau garbintume Tą, kurio kankiniai jie yra – Kristų“. Ką pirmiesiems krikščionims reiškė toks „gerbimas dėl santykio su Kristumi“, netrukus pamatysime.  

Kokių nuotaikų sukelia pasirengimas šv. Teresėlės relikvijų apsilankymui Lietuvoje?

Nuotaikos prieštaringos. Be abejo, pirmiausia išgyvenu pakilų ypatingo susitikimo laukimą. Šv. Teresėlė – ypatinga šventoji, be galo aktuali mūsų laikams. Gyvendama uždarą kontempliatyviosios vienuolės gyvenimą, aistringai svajojo apie misionierės pašaukimą. Štai ir susitiksime su Teresėle jos misijų metu. Regėsime ypatingą piligrimystės formą – atvirkštinę piligrimystę. Paprastai tikintieji plūsta prie šventųjų relikvijų. Šiuo atveju pati šventoji keliauja po pasaulį, lankydama tikinčiuosius. Mūsų tikrai laukia ypatingas susitikimas bei gausios Dievo malonės.

Kita vertus, liūdesį kelia didelis tikrosios relikvijų svarbos neišmanymas Lietuvoje. Teko girdėti, jog Teresėlės piligrimystės organizatoriai nuolat susiduria su dideliu ne tik tikinčiųjų, bet ir kunigų nesupratimu. Kyla pavojus, jog Teresėlės relikvijoms esant su mumis, taip ir liksime nepaliesti Dievo malonės, teikiamos per šią didžią šventąją tokiu ypatingu būdu.  

Jūsų nuomone, kas labiausiai trikdo Lietuvos tikinčiuosius, kai kalbame apie relikvijas?

Pirmiausia klausiama, kodėl apskritai relikvijoms turi būti teikiama tokia ypatinga pagarba. Antra, dažnai piktinamasi šventosios palaikų perkėlimu, ypač padalijimu į dalis ir išsklaidymu po pasaulį. Abi praktikos vertinamos kaip stabmeldiškos ir barbariškos. Geriausiu atveju jos laikomos pagoniškų prietarų liekanomis, kurias Bažnyčia ligi šiol toleruoja, bet ne pamaldumu, plaukiančiu iš tikros krikščioniškos pasaulėžiūros.  

Kaip yra iš tikrųjų? Turime pripažinti, kad šiandienos tikintysis labai skiriasi nuo viduramžių krikščionio. Jis, rodos, daug geriau išmano gamtos mokslus, yra laisvas nuo daugybės prietarų ir stereotipų. Ar tokiam žmogui pagarbumas šventųjų relikvijoms vis dar gali būti svarbus?

Čia ir susiduriame su vienu iš didžiausių nesusipratimų. Dažnai manome, jog nusiskundimai dėl relikvijų „barbariškumo“ rodo pasikeitusį šiandienos žmogaus mąstymą. Iš tikrųjų taip nėra. Šie nusiskundimai seni kaip pati krikščionybė. Nuo pat krikščionybės atsiradimo krikščionių požiūris į mirusiuosius tikėjimo didvyrius piktino nekrikščionis, atrodė jiems keistas ir neleistinas.

Anuometiniame romėniškajame pasaulyje paliesti mirusįjį ir net jį pamatyti buvo laikoma bloga lemiančiu ženklu; tuo tarpu krikščionys siekė paliesti kankinių palaikus, nešiodavo juos procesijose gatvėmis, statė altorius kapinėse, tiesiai ant mirusių tikėjimo didvyrių kapų. Kapinės Romos imperijos gyventojui buvo savaip grėsminga vieta, griežtai atskirta nuo gyvųjų miesto; tačiau būtent kapinėse krikščionys statė savo šventoves ir altorius – kapinės virsdavo savotiškais krikščionių miestais ir liturginiais centrais. Žymaus ankstyvosios krikščionybės tyrinėtojo žodžiais tariant, „kur tik sklido krikščionybė, su savimi ji nešėsi šventoves ir šventųjų palaikus“. Religinį pasibjaurėjimą, kurį tuometinei visuomenei kėlė krikščionių meilė kankinių palaikams, gerai išreiškia pagonio imperatoriaus Julijono žodžiai: „Krikščionys užtvindė visą pasaulį kapais ir kapavietėmis. Susirinkus daugybei žmonių, minioms spaudžiantis, jie nešioja numirėlių kūnus, ir visi savo akis susiteršia bloga lemiančiu mirusiojo reginiu. Argi diena, taip mirties paženklinta, gali būti laiminga? Kaip po tokių apeigų galima artintis prie dievų ir šventyklų?“. Julijonui net mirusiojo vaizdas atrodo pikta lemiantis ir suteršiantis. Akivaizdu, jog taip nemanė krikščionys, entuziastingai nešioję palaikus gatvėmis arba, kito pasibaisėjusio pagonio žodžiais tariant, „nuolat slampinėjantys aplink kapus“.

Taigi mes linkę piktintis relikvijų gerbimu ne todėl, kad esame „modernūs“. Atvirkščiai, esame panašūs į senovės pagonis. Kaip ir jie, šiuo požiūriu esame vis dar neatsivertę, dar netapome tikrais krikščionimis. Mums vis dar būtinas mąstymo pasikeitimas, žvilgsnio „sukrikščionėjimas“. Bažnyčios požiūris į šventųjų relikvijas pagrįstas pagrindiniais krikščioniškos pasaulėžiūros teiginiais. Tai, kad relikvijų nevertiname, rodo, jog ne ligi galo perpratome pagrindinę Evangelijos žinią.

Tai provokuojantis pastebėjimas. Ką konkrečiai turite omenyje?    

Graikiškame-romėniškame pasaulyje žmogaus kūnas nebuvo laikomas neabejotinai geru Dievo kūriniu. Buvo tikima, kad kūnas atsirado dėl kažkokios klaidos tvėrimo metu arba jį sutvėrė žemesniosios dievybės. Kūnas buvo laikomas sielos „kalėjimu“, atitraukiančiu sielą nuo dieviškojo dvasinio pasaulio. Tarp Dievo ir kūno negalėjo būti nieko bendro. Jei kas galėjo tikrai vienytis su dievybe, turėjo palikti kūną nuošalyje. Mat pastarasis – mirtingas, o į mirusį kūną dievams, pasak Euripido, „net pažvelgti nevalia“. Kodėl nevalia net pažvelgti? Kad nesusiteptų mirtimi, kad ja „neužsikrėstų“.

Bet štai pasirodo krikščionybė. Pirmiausia ji skelbia, jog ne kas kitas, bet Dievas sutvėrė materiją ir žmogaus kūną – taigi jie geri. Maža to, Dievas pats įsikūnijo, tapo kūniškas, apčiuopiamas, materialus. Jis nepabijojo „užsikrėsti“ mirtimi, atvirkščiai – jis prisiėmė kūno mirtį, kad pats ją „užkrėstų“ savimi, savo dievyste ir gyvastimi! Tai labai svarbi naujiena. Ligi tol mirusiojo vaizdas tereiškė, jog gyvenimas buvo „užkrėstas“ mirtimi; dabar tas pats vaizdas priminė, kad ant Golgotos mirtis buvo „užkrėsta“ gyvenimu. Ligi tol mirusiojo palaikai skelbė, jog mirtis „prarijo“ gyvenimą; dabar jie galėjo skelbti, kad gyvenimas, laikinai pasidavęs mirčiai, pats ją „prarijo“. Miręs kūnas jau nėra bloga lemiantis, suteršiantis, jis nereiškia vien mirties pergalės. Jis tampa prisikėlimo vilties šaukliu. Jei žmogus, gyvendamas žemėje susivienijo su Kristaus mirties ir prisikėlimo slėpiniu, jo paties mirtis tebus laiptelis į gyvenimą ir prisikėlimą. Juk toks žmogus tapo Kristaus likimo dalininku!

Toks krikščionybės požiūris į Dievą, žmogų, gyvenimą ir mirtį išskyrė ją iš aplinkinio pasaulio, darė ją provokuojančią, egzotišką ir naują.  

Būtent iš šio požiūrio į kūną ir plaukė ankstyvųjų krikščionių pagarba relikvijoms?

Kaip minėjau, žvelgiant krikščionių akimis, Dievo nemirtingumas atiteko ne vien žmogaus sielai, bet ir kūnui. Dievas ne tik nebijo „pažvelgti“ į mirusįjį, jis pats buvo miręs Jėzuje Nazarietyje ir pavertė mirties patirtį nuostabiu dalyku – gyvybės pergale! Jis prisikėlė su kūnu, kuris buvo įgavęs naujų dieviškų savybių. Prisikėlęs Kristus parodė, kas laukia mirusio kūno, kuris priklausė Dievo gyvastį turinčiam žmogui. Toji Dievo gyvastis, galime netgi sakyti „Dievo genai“, galingai prikels tokį kūną, jį atnaujins, sudievins.

Todėl mirę tikėjimo didvyrių kūnai ypatingi. Jie tartum „užprogramuoti“ prisikėlimui, neabejotinai pažymėti Kristaus gyvasties programa. Jie – Šventosios Dvasios buveinė. Tiesa, visuose mumyse, kurie esame suvienyti su Kristumi, veikia dieviškoji gyvastis. Juk esame christianoi – „krikščionys“, taigi „tokie kaip Kristus“ arba „antri Kristūs“. Tačiau kiek Dievo gyvybei leidžiame mumyse išsiskleisti? Kiek esame tikri, jog tas, kas paliečia mūsų kūno „sienas“, paliečia mumyse galingai įsigalėjusią Kristaus prigimtį? Dažniausiai dėl mūsų vangumo „Kristaus genai“ lieka sukaustyti kažkur sielos gelmėse. Jie beveik „nepajudėjo“ nuo to laiko, kai buvo mums įdiegti krikšto metu. Kitaip yra su žmonėmis, kurie visą savo gyvenimą pašventė vienybei su Kristumi. Juose galingai gyvena ir skleidžiasi Dievo Sūnaus prigimtis, kuri ir prikėlė Jėzų iš mirusiųjų. Tokie žmonės „sukristėja“ tikrąja žodžio prasme. Svarbu suprasti, kad jų kūnai nelieka šio proceso nuošalyje. Dažnai jau šioje žemėje juose pasireiškia prisikėlusio Kristaus savybės. Visi esame girdėję apie šventųjų kūnus, kurie švytėdavo, maldos metu pakildavo nuo žemės, gebėdavo pasirodyti skirtingose vietose tuo pačiu metu, nebuvo kaustomi erdvės ir laiko dėsnių. Taip pat žinome, jog kai kurių šventųjų kūnai dėl moksliškai nepaaiškinamų priežasčių po mirties išliko nesugedę, skleidžia malonų aromatą ir panašiai. Tokie reiškiniai tebėra galvosūkis mokslininkams, tačiau krikščionys juose atpažįsta prisikėlusio Kristaus kūno požymius. Šventasis jau žemėje tapo kone „kitu Kristumi“. Kodėl tai negalėtų vienaip ar kitaip pasirodyti ir jo kūne?

Tai ir daro šventojo kūną ypač gerbtiną po mirties?

Tai jau beveik ne šventojo, bet paties Kristaus kūnas. Kaip tvirtina apaštalas Paulius, mes, krikščionys, esame Kristaus kūno nariai. Tik ne visi esame sveiki nariai, ne visi esame visiškoje vienybėje su Kristaus kūnu, ne visuose mumyse Kristaus prigimtis viešpatauja. Šventasis – tai Kristaus narys, kuriame Kristaus prigimtis ryški, netrikdoma, nepritemdyta. Ar liesdami tokį narį, neprisiliečiame prie paties kūno šeimininko – Kristaus? Ar paliesdami šventojo kūną, nepaliečiame paties Kristaus, tokio, koks jis buvo atsimainymo ant Taboro kalno akimirką ir prisikėlimo metu?

Tą patį galime pasakyti ir kitaip. Ligi atpirkimo dramos Dievas teturėjo savąją dievišką prigimtį, žmogus – žmogiškąją. Tai dvi skirtingos prigimtys, intymiai nesuartėjančios ir veikiančios kiekviena savaip, tarsi ugnis ir ledas. Tačiau įsikūnydamas Antrasis Trejybės asmuo prie savo dieviškosios prigimties prijungė dar ir žmogiškąją. Taip atsirado visiškai nauja, unikali, naujų galimybių turinti esybė. Tai dieviškas asmuo, turintis jau ne vieną, bet dvi prigimtis, ne Dievas, bet jau Dievažmogis. Būtent tokią dievažmogystę Kristus siūlo mums, kviesdamas susivienyti su juo, gimti iš naujo, tapti „naujais kūriniais“. Tik mūsų atveju viskas prasideda „iš apačios“ ir vyksta atvirkštine tvarka. Ligi tol teturėję savo žmogiškąją prigimtį, pakrikštytieji įgyja dar vieną – dieviškąją, tapdami dviejų prigimčių turėtojais. Juos turėtume pavadinti „žmogadieviais“, mat, net įgiję dieviškosios prigimties pradmenis, jie lieka žmonėmis. Panašiai Kristų vadiname „Dievažmogiu“, nes jis, net įgijęs žmogiškąją prigimtį, išliko Dievas. Tačiau abiem atvejais susiduriame su neapsakoma naujiena. Čia ir glūdi Gerosios naujienos esmė: žmonės, ligi tol buvę tik Dievo kūriniai, Kristaus dievažmogio dėka gali tapti Dievo vaikais – Dievo prigimties paveldėtojais.

Tiesa, ši dieviškoji prigimtis mumyse pasėjama kaip grūdas. Tiek, kiek leidžiame jam mumyse išsiskleisti, tiek tampame panašūs į Dievo Sūnų Kristų. Šventieji – tai tie, kuriuose šis grūdas virto žydinčiu medžiu, duodančiu gausių vaisių. Jie viskuo panašūs į Kristų, nes virto Kristaus broliais ir seserimis tikriausia žodžio prasme. Tad ne gėda trokšti paliesti jų palaikus – juk liečiame vieną ir tą pačią Kristaus prigimtį, Jo „genus“, Jo gyvastį.

Apie visa tai nedažnai girdime per sekmadienio pamokslus…

Todėl ir vyrauja nuomonė, jog krikščionybė tėra draudimų ir įsakymų rinkinys, o krikščionis – tik „geresnis žmogus“. Iš tikrųjų kiekvienas krikščionis – neapsakoma naujiena, „naujas kūrinys“. Tai Kristaus prigimtis, vaikščiojanti tarp mūsų! Vienybė su Kristumi perkeičia žmogų ne perkeltine, bet pačia tikriausia žodžio prasme. Būtent tai ir ne ką kitą mums žada Viešpats, būtent apie tai kalba apaštalai savo laiškuose. Prisiminkime kad ir ap. Petro laišką, kuriame tikintieji vadinami „dieviškosios prigimties dalininkais“, ap. Jono tvirtinimus, jog mums atiteko Kristaus dieviškoji šlovė, daranti mus vis panašesnius į Jį, ap. Pauliaus raginimus gyventi pagal mumyse veikiančią Kristaus prigimties programą. Tokią mintį patvirtina ir naujasis Katalikų Bažnyčios Katekizmas, pvz., čia krikštu suteikiama Kristaus malonė vadinama ne vien pašvenčiamąja, bet ir „sudievinančiąja“.

Vis dėlto, kodėl tiek nedaug žmonių tampa iš tikrųjų visapusiškai panašūs į Kristų?

Kaip jau minėjau, dieviškoji prigimtis mumyse pasėjama kaip grūdas, kaip pradmuo, turintis išsiskleisti. Vaizdingai tariant, tai tartum neišarchyvuota programa kompiuteryje: visa programa jau yra, tačiau ji lieka nematoma ir neveiksminga, nes tebėra „suspausta“, „neišpakuota“. Taip ir mes po krikšto jau esame Dievo vaikai, bet vis dar nesame ligi galo laisvi nuo savo senų įpročių. Kaip greitai dieviškoji programa mumyse išsiskleis, labiausiai priklauso nuo mūsų pačių. Vieni uoliai leidžiasi į šį ypatingą nuotykį, kiti įstringa savo ydose arba yra neryžtingi, ne tokie sąmoningi ir juda lėtai.      

Savaime peršasi klausimas, kodėl Dievas negalėtų suteikti savo prigimties iš karto, be ilgo ir varginamo proceso?

Paprastai įsivaizduojame, jog galėtume nesunkiai bendrauti su Dievu tiesiogiai, patirti jo begalinį gėrį ir meilę. Tačiau visi kada nors aprašyti galingi Dievo prisiartinimai prie žmogaus nusakomi kaip žmogui vargiai pakeliami, gniuždantys. Prisiminkime kad ir Jėzaus atsimainymą ant Taboro kalno. Vos Kristaus dievystės šviesa kiek labiau prasiskverbia pro jo žmogystės šydą, apaštalai praranda sugebėjimą normaliai funkcionuoti šioje žemėje. Jie puola žemėn, jų mintys tampa nerišlios. Čia tinka palyginimas: saulės šviesa gera, tačiau ji kelia skausmą pelėdos akims. Panašiai dieviška prigimtis negali būti staiga suteikta žmogui visiškai išsiskleidusi, niekaip nepritaikyta, „nesuarchyvuotu“ pavidalu. Toks dieviškos šviesos ir gėrio perteklius neperkeistai žmogaus prigimčiai būtų nepakeliamas, ją sugniuždytų ir greičiausiai visai sunaikintų.

Visa tai išties nuostabu. Grįžkime prie relikvijų klausimo. Jeigu teisingai supratau, krikščionys, gerbdami relikvijas, iš tikrųjų pagerbia Kristų?

Būtent taip! Šventasis tapo tiek panašus į Kristų, kad jo kūną galime laikyti tartum Kristaus kūno „skeveldra“. Mintis labai bibliška. Prisiminkime apaštalą Paulių, kuris tvirtina, jog „jau ne jis gyvena, bet Kristus gyvena jame“. Biblija pateikia aiškių įrodymų, jog šiuos žodžius turime suprasti pačia tiesmukiausia prasme. Pauliaus kūnas pasižymi Kristaus kūno savybėmis. Pvz., jį palietusios skepetos prisipildo išganingos gydomosios galios.[1] Prisilietimas prie tokio žmogaus kūno – prisilietimas prie prisikėlimo jėgos, kuri plaukia iš Kristaus. Dėmesys šventųjų relikvijoms iš tikrųjų yra dėmesys Kristaus gyvasčiai, kuri daro mus šventus. Tai pagarba Šventajai Dvasiai, kuri paverčia mus Dievo šventovėmis. Mes gerbiame šv. Teresėlės palaikus, džiūgaudami ne vien dėl pačios Teresėlės šventumo, bet garbindami Kristų, galingai veikusį ir tebeveikiantį joje.

Net jei Teresėlės kūnas neišsiskyrė tokiomis dovanomis kaip švytėjimas ar levitacija?

Teresėlė per savo labai trumpą gyvenimą neabejotinai tapo tikra „Kristaus nešiotoja“ šioje žemėje. Ji visiškai pasišventė šiai misijai. To užtenka, kad pagarbintume joje Kristaus prigimtį bei pagerbtume jos neribotą meilę Dievui.

Ar turite omenyje, kad greta minėtų stulbinamų fenomenų esama ir kitų požymių, jog žmogus tikrai tapo „antruoju Kristumi“ ir dėl to yra vertas ypatingo tikinčiųjų dėmesio ir netgi gerbimo?

Būtent tai turiu omenyje. Paminėjau kūno negendamumą, švytėjimą ir panašius reiškinius, norėdamas pailiustruoti žmogaus „sudievėjimo“ galimybės tikrumą. Tačiau tokie reiškiniai niekada nebuvo laikomi pagrindiniu tikro šventumo požymiu. Pvz., krikščionių persekiojimų laikais pagrindiniu tikro „kristiškumo“ požymiu buvo laikoma kankinystė. Beveik be išimčių visi pirmųjų krikščionių gerbiami šventieji – kankiniai.

Kuo kankinystė atrodė ypatinga ankstyvajai Bažnyčiai?

Kankinio mirtis aiškiai įrodo, jog kankinys priėmė visą Kristaus likimą. Dievo Sūnaus gyvenimo ir tarnystės kulminacija buvo mirtis nuo persekiotojų rankos. Tik po jos įvyko prisikėlimas. Pats Viešpats tvirtino, jog tikrieji jo mokiniai bus persekiojami, panašiai kaip jis, tuomet žadėjo jiems panašų į savo prisikėlimą. Ankstyvieji kankinių teismo procesų bei mirties aprašymai nuolat pabrėžia kankinio panašumą į kenčiantį Kristų. Vienas iš garsiausių kankinių – Ignotas Antiochietis, atiduotas sudraskyti žvėrims, prieš mirtį džiaugiasi, kad pagaliau „taps tikru Kristaus mokiniu“. Kankiniai, kaip ir Kristus, yra „išpirka už žmoniją“, siekia „išganyti ne tik save, bet ir brolius“. Jie išduodami kareiviams kaip Kristus, jų išdavėjai lyginami su Judu; jie išstatomi minios pajuokai, kenčia viešai, išrengti nuogai kaip Viešpats ant kryžiaus. Antai vyskupas Polikarpas surištomis rankomis arenoje yra „tartum ypatingas avinėlis, atrinktas aukai iš didelės kaimenės, tartum Dievui paruošta miela atnaša“. Laužo liepsnose jis atrodo „ne kaip degantis kūnas, bet kaip kepama duona ar žaizdre žėrintis auksas“. Nuo jo sklinda gardus kvapas „tartum smilkalai ar brangūs kvepalai“. Netgi po mirties Polikarpo kūno likimas panašus į Kristaus: žydai kreipiasi į romėnų valdytoją, kad neatiduotų kūno krikščionims, mat tie „imsią jį garbinti“. Siekdamas išvengti žydų ir krikščionių kivirčo, valdytojas kūną sudegina.[2]

Tokia kankinystė yra kone tikslus Kristaus kančios ir mirties atkartojimas. Senovės krikščionių rašytojo žodžiais tariant, „visi geidžia tokia kankinyste pasekti, nes ji atitinka Kristaus Evangeliją“, t. y. daro kentėtoją panašų į Kristų. II a. krikščionys tikėjo, jog kankinys – „jau nebe žmogus“, bet tartum pats Kristus. Jis „gauna Kristaus dalią“, ir iš tikrųjų kenčia „ne jis, bet Kristus jame“. Štai kodėl su kankinių palaikais elgiamasi tarsi su paties Viešpaties kūnu. Krikščionys „siekia prisiliesti prie jų šventų palaikų“, rūpestingai surenka nukankintų ar sudegintų kūnų liekanas. II a. krikščionis, vyskupo Polikarpo kankinystės liudininkas, rašo: „Todėl vėliau mes, surinkę jo kaulus, brangesnius už puošniausius brangakmenius ar auksą, palaidojome, kur derėjo. Ten susirinksime ir su džiaugsmu švęsime jo kankinystę – jo dangiškojo gimimo dieną“.

Tačiau netrukus persekiojimai baigėsi, o šventųjų ir relikvijų vis daugėjo…

Paliovus persekiojimams, buvo ieškoma naujų būdų „gyventi ir mirti Kristaus būdu“. Vienu iš tokių kelių tapo pasitraukimas į dykumą, atsiskyrėliškas gyvenimas, vėliau – bendruomeninis vienuoliškas gyvenimas. Santuoka taip pat buvo suprantama kaip savotiška mirtis sau ir pasauliui, taigi – „kankinystė“. Ligi šiol Rytų krikščionių apeigose sutuoktiniams ant galvų uždedamos karūnos. Jos reiškia ir krikščionio garbę, ir kankinio vainiką. Taigi krikščionio kelias, nepaisant luomo ir profesijos, visada yra mirimas ir prisikėlimas Kristaus būdu, visapusiško panašumo į Kristų įgijimas.    

Ne kartą minėjote ankstyvųjų krikščionių troškimą „paliesti“ kankinių ir tikėjimo didvyrių palaikus. Kodėl svarbu relikvijas paliesti?

Fizinis relikvijų artumas krikščionybėje visada buvo labai vertinamas. Relikvijos privalėjo būti bažnyčiose ir altoriuose, buvo nešamos procesijose, jomis buvo laiminami tikintieji. Kaip liudija evangelijos, žemiškojo gyvenimo metu visi „stengėsi paliesti“ Jėzų, nes „iš jo ėjo galia“, triuškinanti piktąsias dvasias ir gydanti ligonius.[3] Jėzaus fizinis kūnas buvo jo dieviškos galios įrankis, tarpininkas, laidas. Gydanti galia buvo persmelkusi netgi Jėzaus drabužius – žmonės „maldaudavo, kad jis leistų palytėti bent savo drabužio apvadą, ir kas tik jį paliesdavo, išgydavo“.[4] Taip pat prisimename istoriją, kai moteris pasveiko, vien palietusi jo „drabužio apvadą“.[5]

Jėzui pasitraukus pas Tėvą, jo kūnas toliau esti tarp mūsų bent dviem ypatingais būdais. Pirmasis – Eucharistija (prisiminkime Kristaus ištartą „tai mano kūnas“). Antrasis – visi, kurie krikštu priėmė Kristaus prigimtį ir tapo Kristaus nariais. Prisilietęs prie tokio Kristaus nario, savaime prisilieti prie Kristaus. Jau minėjau, kad ne visi christianoi – „kristiečiai“ yra tikrai „kristiški“. Apie tuos, kurie tokie yra, pasakoja Naujasis Testamentas. Skaitydami apie apaštalų veiklą tartum išgyvename deja vu. Prieš mus atsiskleidžia kone tiksli Jėzaus veiklos kopija. Čia gausu išgydymų bei piktųjų dvasių sutramdymų. Iš apaštalų kūnų akivaizdžiai „eina galia“, panaši į Kristaus: netgi šešėlis, kritęs nuo Petro kūno ant ligonių, juos išgydo, Pauliaus kūną lietusias skepetas bei prijuostes žmonės deda ant ligonių, ir tie pasveiksta arba yra išvaduojami iš piktųjų dvasių priespaudos ir pan.[6] Tad į jūsų klausimą atsakau klausimu: kodėl svarbu buvo paliesti Kristaus apaštalų ir mokinių kūnus? Atsakymas akivaizdus – tie kūnai skleidė išganingą Kristaus „galią“.

Minite pavyzdžius iš Šventojo Rašto. Tuo tarpu broliai protestantai teigia, jog relikvijų gerbimas – nebibliška, Šventajame Rašte pagrindimo neturinti, Bažnyčios „vėliau“ išgalvota praktika…

Kad ši praktika nėra „Bažnyčios vėliau išgalvota“ jau įsitikinome. Tuo tarpu Šventojo Rašto liudijimai apie relikvijų galią negausūs, bet iškalbingi. Tik ką nurodžiau į labai aiškų „antrojo laipsnio“ relikvijų – Pauliaus kūną lietusių skepetų paminėjimą Naujajame Testamente. Panašų „II laipsnio relikvijų“ galios paliudijimą randame 2 Karalių knygoje. Čia teigiama, jog Eliziejus daręs stebuklus pranašo Elijo skraiste.[7] Senajame Testamente randame ir kitą ryškią istoriją, susijusią su pranašo Eliziejaus relikvijomis. „Eliziejus mirė ir buvo palaidotas. Tais laikais metų pradžioje kraštą užpuldinėdavo moabitų gaujos. Kartą laidojant vieną vyrą, žmonės pastebėjo tokią gaują. Jie įmetė jo kūną į Eliziejaus kapą. Vos nukritęs ant Eliziejaus kaulų mirusysis atgijo ir atsistojo“.[8] Įkvėptas šių Šventojo Rašto liudijimų, šv. Ambraziejus IV a. sušunka: „Jei audeklai, skepetos, šventųjų šešėliai, dar jiems esant žemėje, išvijo ligas, kas drįstų neigti, jog Dievas stebuklingai veikia per šventųjų pelenus, kaulus ir kitas relikvijas!“.  

Galime pastebėti, jog minėtose Šventojo Rašto istorijose visai neužsimenama apie tikėjimo vaidmenį. Ypač įsimintinas mirusio vyro atgijimas, nukritus ant Eliziejaus kaulų. Galime įsivaizduoti chaotišką situaciją: artinasi netikėtai pasirodę priešai, deramas mirusiojo palaidojimas jau niekam nerūpi, tad kūnas tiesiog „įmetamas į Eliziejaus kapą“. Apie dalyvių, juo labiau paties mirusiojo tikėjimą Dievo ar Eliziejaus palaikų galia negali būti nė kalbos. Nepaisant to, įvyksta prikėlimo iš numirusiųjų stebuklas! Nenoriu sumenkinti tikėjimo vaidmens. Tačiau turime pripažinti, jog Dievas veikia daugybe būdų. Nei tikėjimas, nei relikvijos šių būdų neišsemia, tačiau yra kiekvienas savaip veiksmingi.

Kaip matome, Dievo veikimas per relikvijas patvirtintas Šventajame Rašte. Jei kam nors šių įrodymų maža, priminsiu, jog relikvijų ypatingumas tiesiogiai plaukia iš Kristaus įsikūnijimo fakto. Dievui nepakako veikti vien dvasiniu būdu, kreipiantis į žmogų per šventus tekstus, ar prabylant jam „tiesiai į širdį“. Jei to būtų užtekę, Dievas būtų pasilikęs raštuose, pranašų ištarose ir mūsų įkvėpimuose. Vis dėlto veiksmingiausias jo kontaktas su žmogumi buvo kitoks: per kūnišką Jėzaus prigimtį, per fizinį kontaktą. Įsikūnijęs Dievas išgydė neregį, patepdamas jo akis tikru purvu, o savo gyvastį tiesmukai pažadėjo teikti per tikros duonos valgymą ir tikro vyno gėrimą.[9] Apaštalas Paulius tokią Jėzaus programą priėmė rimtai. Laiške korintiečiams jis tvirtina, jog nepagarbus eucharistijos priėmimas turi labai apčiuopiamas pasekmes: „Todėl tarp jūsų daug silpnų bei ligotų ir nemaža užmigusių“.[10] Visa tai ir vėl labai kūniška. Pagaliau, atpirkimas įvyko per tikro, materialaus, šilto, spalvą, kvapą ir skonį turinčio kraujo praliejimą bei tikro kūno mirtį ir prisikėlimą. Viešpats pažadėjo, jog žmonės su jo kūniška mirtimi ir prisikėlimu bus sujungiami per kūnišką panardinimą į tikrą vandenį. Matome, jog po įsikūnijimo Dievas veikia nauju būdu – per apčiuopiamus dalykus. Tai vienintelis tikrai biblinis požiūris. Tad jei nenorime klastoti Kristaus Evangelijos, turėtume rimčiau vertinti šventųjų relikvijas. Žvelgdami į jas, atpažįstame naują – „kristišką“, t. y. paties Kristaus įsteigtą Dievo veikimo būdą.

Mano manymu, liko nepaminėtas labai svarbus aspektas – relikvijų ryšys su Eucharistija…

Tai pernelyg svarbus aspektas, kad pasitenkintume jį tik paminėdami tarp kitų klausimų. Gerai žinome, jog nuo ankstyviausių laikų krikščionys siekė sujungti duonos laužymo altorių su šventųjų palaikais. Pradžioje altoriai buvo statomi tiesiog ant kapų, kapinėse, vėliau, altorių skaičiui išaugus, šventųjų palaikai ar jų dalys buvo perkeliami į bažnyčias ir įdedami į patį altorių. Net ir šiandien relikvijos yra neatsiejama altoriaus dalis. Taigi kiekvieną kartą altorių bučiuojant, smilkant, jam nusilenkiant, pagerbiamos ir jame esančios šventųjų relikvijos. Rytų krikščionybės praktikoje relikvijos nededamos į altorių, bet įsiuvamos į specialų altoriaus užtiesalą, be kurio Eucharistija negali būti švenčiama. Beje, paprastai šiame užtiesale pavaizduota Kristaus kūno laidojimo scena. Tai nuoroda į šventojo ir Kristaus kūnų esminį panašumą.      

Vadinasi Eucharistija ir šventųjų relikvijos – neatsiejami? Kokia šio ryšio prasmė?

Galime kalbėti apie kelias pagrindines prasmes. Pirmoji – žemiškosios ir dangiškosios Bažnyčios ryšys. Relikvijos altoriuje simbolizuoja ir priartina prie mūsų šventąjį, kuris jau yra danguje su Viešpačiu. Taigi Eucharistiją švenčiame ne vieni, bet kartu su dangaus šventaisiais. Kita prasmė – Eucharistijos sudievinančios galios priminimas. Būtent vienybė su Eucharistiniu Jėzumi pavertė šventąjį dar vienu Dievo sūnumi (ar dukra), turinčiu Kristaus – „pirmagimio tarp brolių“ prigimtį, savybes ir širdį. Čia dera prisiminti, jog „valgymo“ veiksmas Šventajame Rašte kone visada susijęs su vienijimusi bei gilia bendryste. Pagaliau yra ir trečioji prasmė – jau minėtas šventojo ir Kristaus esminis panašumas. Susidūrę su šventojo kūnu, susiduriame su paties Kristaus kūnu. Šventasis savo gyvenimu, mirtimi ir nuspėjamu išaukštinimu taip panašus į Kristų, jog yra „pavirtęs Kristumi“. Tikintieji, susirinkę prie šventojo kapo, prisiliečia prie tikslios Kristaus gyvenimo kopijos, regi nedrumsčiamą Viešpaties atspindį, patiria džiugią prisikėlimo nuojautą. Beje, mano nuomone, kankinio kūno ryšys su Eucharistija atveria mums vienintelę galimybę įtikinamai paaiškinti, kodėl šventųjų palaikai dažnai padalijami į daugybę dalių, išsiuntinėjamų po visą pasaulį.

Ką turite omenyje? Tenka pripažinti, jog relikvijų padalijimo praktika dažnai susilaukia tikinčiųjų nepritarimo, o netikintiesiems sukelia tikrą pasibaisėjimą…

Tokia reakcija visiškai suprantama. Ji kyla dėl nepakankamo įsigilinimo į pagrindinę Evangelijos žinią. Dievas nusižemino, kad žmogus būtų išaukštintas; Dievas tapo žmogaus atžala, kad žmogus taptų Dievo atžala; Dievas priėmė žmogišką prigimtį ir „sužmogėjo“, kad žmogus priimtų dievišką prigimtį ir „sudievėtų“. Bažnyčios Tėvų kalba kalbant, Dievas tapo žmogumi, kad žmogus taptų dievu – „antruoju Kristumi“. Na, o Kristus tarp mūsų šiandien yra Eucharistijoje. Tokiu pavidalu esančio Kristaus siekis – būti sulaužytam ir išdalytam, pasiekti kiekvieną, trokštantį jo gyvasties. Pažvelkime į pirmuosius krikščionybės šventuosius – kankinius. Jie tvirtai tikėjo, jog yra panašūs į eucharistinį savo Viešpatį. Štai ką savo kankinystės išvakarėse tikėjimo broliams rašo šv. Ignotas Antiochietis: „Leiskite, kad būčiau paaukotas Dievui, kol paruoštas altorius. Aš esu Dievo kviečiai ir būsiu sumaltas žvėrių dantimis, idant tapčiau gryna Kristaus duona“. Galime prisiminti ir šv. Polikarpą, kuris liepsnose atrodė „ne kaip degantis kūnas, bet kaip kepama duona“. Kankinio kūnas viskuo atitinka Eucharistiją: jis „malamas“, „kepamas“, tuomet aukojamas Dievui už Bažnyčią ir pasaulį. Kas vyksta po to? Eucharistija laužoma ir išdalijama, kad joje esanti Kristaus gyvastis pasiektų kiekvieną trokštantįjį. Lygiai taip pat kankinio kūnas padalijamas Eucharistinės duonos pavyzdžiu ir siunčiamas į pasaulyje pasklidusią Bažnyčią. Jis pasiekia labiausiai nutolusias tikinčiųjų bendruomenes, atnešdamas jame glūdinčią Kristaus gyvastį. Šv. Grigalius Nysietis IV a. rašo apie kankinius, kurių kūnai po kankinimo buvo sudeginti: „Jų pelenai ir visa, ko ugnis nesunaikino, buvo išdalyta po pasaulį, taip kad beveik visi kraštai gavo savo palaiminimo dalį. Ir aš turiu šios dovanos dalį, ir savo tėvų palaikus paguldžiau greta šių karių relikvijų“. Prisiminkime mirusį vyrą prikėlusius Eliziejaus kaulus. Įsivaizduokime, jog įvykio liudininkai, sukrėsti regėto stebuklo, su didžiausia pagarba perkėlė Eliziejaus kaulus į aukso indus ir nešėsi juos su savimi, o vėliau ypatingą malonę skleidžiantys palaikai buvo padalyti į skirtingus indus ir keliavo po Izraelį, nešdami išlaisvinimą iš ligų ir mirties. Tokia atomazga logiška, tačiau sunkiai įsivaizduojama dėl Senojo Testamento griežtų draudimų liesti mirusiojo kūną: „kas paliečia bet kokio žmogaus lavoną, bus nešvarus septynias dienas… Kas paliečia numirėlio kūną ir neapsivalo, išniekina Viešpaties padangtę – toks žmogus bus pašalintas iš Izraelio“.[11] Krikščionys tokių draudimų nepaisė. Juk Dievas, prisiėmęs kankinio mirtį, ją pašventino ir pavertė išganymo įrankiu! Juo labiau kankinių aukos panašumas į Eucharistinę auką suteikė jų palaikų padalijimui gilų teologinį pagrindą.

Vis dėlto toks relikvijų padalijimas atvėrė kelią daugybei abejotinos vertės relikvijų bei paskatino prekybą autentiškomis ir suklastotomis relikvijomis…

Visos geros Bažnyčios praktikos gali būti įtrauktos į piktnaudžiavimo ir pasipelnymo liūną. Priežastis paprasta: kol Bažnyčia tebėra žemėje, joje vyksta nuolatinė kova su nuodėme. Vienuose savo nariuose Kristus spindi tartum žėrintis auksas, kituose jis temdomas neišmanymo, kietaširdiškumo ir godumo. Tai turėtų būti savaime suprantamas faktas. Žmogus, ieškantis Bažnyčioje visiško tobulumo, panašus į muzikos mėgėją, kuris, išgirdęs prastą atlikėją, griežiantį nesuderintu smuiku, paniekinamai nusigręžia nuo Mocarto. Manau, tai geras palyginimas. Krikščionis, atmetantis relikvijų svarbą vien dėl su jomis susijusių piktnaudžiavimų, panašus į tą, kuris atmeta didingą muzikos kūrinį vien todėl, kad jam teko susidurti su prastais atlikėjais.

Tad jūs vis dėlto tvirtinate, jog relikvijų gerbimas šiandienos krikščioniui tebėra aktualus?

Be jokios abejonės. Evangelijos žinia nepakito. Nepakito ir tai, ką Dievas vykdo žmoguje per Kristų. Krikščionybės požiūris į Dievą, pasaulį, žmogų ir išganymą pagrįstas amžinomis Evangelijos tiesomis. Būtent šiomis nekintančiomis tiesomis ir remiasi šventųjų bei jų relikvijų gerbimas Bažnyčioje.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino D. U.

[1] Apd 19,12

[2] Šios ir kitos citatos apie kankinius paimtos iš II a. kankinysčių aprašymų, kuriuos galite rasti rinkinyje „Bažnyčios Tėvai: antologija“ (sudarė D. Alekna ir V. Ališauskas, išleido „Aidų“ leidykla 2003 m.).

[3] Lk 6,18

[4] Mk 6,56

[5] Lk 8,44

[6] Apd 5,15; Apd 19, 12

[7] 2Kar 2,13-15

[8] 2Kar 13,20

[9] Jn 6

[10] 1Kor 11

[11] Skaič 19,11-13

       Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt, 2007-05-11

Palikite savo mintis

Piero Lazzarin „Šventųjų knyga“

Sventuju knyga 600Mūsų broliai protestantai mus draugiškai pajuokia dėl šventųjų, kuriuos mes, katalikai, garbiname ir į kuriuos kreipiamės visų pirma tam, kad jie mus užtartų pas Jį, Viešpatį Dievą. Mes juos išsirinkome tarpininkais.

Apie šventuosius rašyti ir pasakoti nėra lengva, tačiau Pjero Lazarinis sugebėjo rasti tam tinkamą toną. Aiškiu ir nelėkštu stiliumi, tiek apsiribodamas trumpu pristatymu, tiek ir gilindamasis į savo pasakojimo veikėją, autorius pateikia visus žinomus faktus apie beveik 200 šventųjų, sugebėdamas nupiešti netgi labai realius jų paveikslus ir ypač verčia mus susimąstyti apie Jėzaus esatį žemėje, danguje, visur.

Tai enciklopedija, kurioje abėcėlės tvarka sudėti pasakojimai ne tik apie ankstesnių laikų, jau gerai žinomus ir populiarius, bet ir šių dienų popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbtus šventuosius. Skaitytojas čia ras ir Lietuvos, ar iš Lietuvos kilusių šventųjų gyvenimo aprašymų.

Knygos priede – šventieji kiekvieną metą dieną, jų globojamos profesijos, šalys, vardų reikšmės.

Informacijos šaltinis: www.katalikuleidiniai.lt

Palikite savo mintis

„Knygų lentynoje“: Novenos šventiesiems. Pokalbis su vysk. J.Tunaičiu

c7b46d6017fac15b35044940f2d6096a6ddc1d85_article

Evgenios Levin nuotrauka

Skaitytojams siūlome pasiklausyti bene vienintelės „Marijos radijo“ laidos, kurioje dalyvauja velionis ganytojas Vilniaus vyskupas emeritas Juozas Tunaitis.

2011 m. rugsėjo 23 d. „Knygų lentynoje“ pristatoma Glynn MacNiven-Johnston ir Raymond Edwards sudaryta knyga Novenos šventiesiems. Laidoje vyskupas Juozas Tunaitis praveria duris į savo asmeninį bendravimą su šventaisiais globėjais.

Laidą veda Julius Žėkas.

Laidą klausykite nuorodoje: bernardinai.lt

Palikite savo mintis