Tomas Viluckas „Kas garsina Lietuvą“

tomas-viluckas-555f3a485e290Sekmadienį Lietuvos vardas nuskambės pasaulyje. Katalikų žiniasklaidos priemonės informuos tikinčiuosius plačiajame pasaulyje apie Vilniuje įvyksiančią garbingojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos (skelbimo palaimintuoju) šventę.
Visas šis įvykis yra kupinas paradoksų. Iš pradžių žmogui, kuris nutolęs nuo religinio gyvenimo, sunku susigaudyti terminologijoje, tuo labiau suvokti, kas vyksta šiomis dienomis Lietuvos Katalikų Bažnyčioje. Seniau tokie įvykiai būdavo įtraukiami į metraščius. Kitaip tariant – esame istorinio įvykio liudininkai. Ką reiškia katalikų tradicijoje būti palaimintuoju? Tai – tikėjimas, kad amžinybėn nukeliavęs krikščionis ne tik regi Dievo veidą, bet ir toliau veiksmingai dalyvauja (malda ir asmenybės įkvėpimu kitiems gyventi krikščioniškai) Bažnyčios gyvenime. Asmuo skelbiamas palaimintuoju, kai jo užtarimu įvyksta patvirtintas stebuklas, įrodantis jo vienybę su Dievu po mirties. Svarbu pastebėti, kad kankinystės atvejais būtinų stebuklų beatifikacijai gali būti ir atsisakyta – pati kankinystė yra tarsi stebuklas, nes, be Dievo malonės, žmogus negali mirti dėl tikėjimo Kristumi. Tokiu atveju, surinkus duomenis apie mirties aplinkybes, patvirtinama, kad Dievo tarno (taip vadinamas kandidatas į palaimintuosius) mirtis tikrai buvo kankinystė, o popiežius paskelbia kankinio dekretą. Beje, taip buvo ir arkivyskupo Teofiliaus Matulionio atveju. Beatifikacijos tapo įprastu reiškiniu tik XVII a. pradžioje, po to, kai Roma perėmė šventumo bylų procesus. Tokios centralizacijos būtinybė iškilo, nes iki tol vyskupijos laukdavo ištisus dešimtmečius, kol galės gerbti kokį nors asmenį kaip savo šventąjį. Todėl, norėdami pripažinti vietinio pobūdžio gerbimą, popiežiai kandidatui suteikdavo palaimintojo titulą ir leisdavo ribotą pamaldumą jo garbei. Visai suprantama, kad dėl istorinių aplinkybių Lietuvos Katalikų Bažnyčia gerbia tik vieną mūsų krašto šventąjį Kazimierą ir vieną palaimintąjį Jurgį Matulaitį, kuris dėl šalies okupacijos buvo šv.Jono Pauliaus II beatifikuotas Romoje. Todėl Teofiliaus Matulionio beatifikaciją lydi istoriškumo bruožas – Lietuvoje to dar nebuvo.
Tačiau neišvengiamai kyla klausimas: kuo šis įvykis svarbus nūdienos lietuviui, kuris į bažnyčią užsuka tik per Kalėdas ir Velykas, o kartais yra visai abejingas krikščioniškoms tradicijoms? Pirmiausia, mums visiems svarbu, kad arkivyskupas Teofilius Matulionis visą savo gyvenimą buvo persekiotas sovietų, galiausiai jų struktūrų nukankintas. Tad jis tarsi įkūnija mūsų tautos kentėjimus, niekinimą ir nepalaužiamą dvasią. Šio arkivyskupo asmenyje pagerbiami visi, kurie sovietinių okupantų buvo verčiami išsižadėti savo vertybių, to, kas brangu širdžiai, pačios savasties. Net jei į Bažnyčią būtų žvelgiama tik kaip į organizaciją, toks šio arkivyskupo įvertinimas tarptautiniu mastu yra ženklas, kad mūsų tautos okupacinio laikotarpio patirtis slepia dvasinius lobius, vertingus visai žmonijai. Čia norėtųsi pastebėti, kad esame tam tikro paradokso akivaizdoje. Gyvename metu, kai yra įsitvirtinusi nuostata, kad pasauliui svarbios tik sėkmės istorijos, startupai, sportinės pergalės, grožio ir galios pasireiškimai. Vis kuriami brangiai kainuojantys projektai, kaip garsinti Lietuvą. Tačiau Teofiliaus Matulionio asmenybė yra visiška priešingybė šiuolaikinio pasaulio standartams. Ji liudija, kad kuklus, gyvenimo iššūkių alinamas, išoriškai žvelgiant, vien pralaimėjimus patiriantis žmogus gali spinduliuoti vidinę jėgą. Būtent toks žmogus garsina Lietuvą net ir po mirties. Po jo mirties Čikagos lietuvių vyskupas Vincentas Brizgys pasakė: „Norėta jį išbraukti iš žmonių atminimo, bet įvyko priešingai; jo kankintojų vardai išbraukti net iš komunistų partijos istorijos, o arkivyskupo Matulionio vardas išliko gyvas Lietuvoje, Rusijoje ir kitur pasaulyje.“ Kitas svarbus dalykas – jis buvo ne tik lietuvių, bet ir rusų, gudų, latvių ganytojas. Pasirodžius pranešimams apie arkivyskupo Matulionio mirtį, JAV žurnalistas George’as Welleris rašė: „Nors Matulionis buvo gerbiamas laisvųjų lietuvių, latvių ir estų dėl atkaklios drąsos, tačiau jis buvo daugiau nei baltiečių patriotas, kovojęs su sovietiniu milžinu. Jis mylėjo rusų tautą, gerai mokėjo jos kalbą, kovojo už religijos laisvę, katalikų toleravimą Rusijoje ir tikinčiųjų Bendrijos išlikimą Baltijos kraštuose. Matulionis pragyveno keturias sovietų slaptosios policijos kartas ir trūko tik vienos savaitės iki penktosios kartos.“ Šiame geopolitinių įtampų laikmetyje mums reikalinga asmenybė, kuri padėtų aiškiai skirti blogio sistemas nuo tautų ir žmonių, drauge tiesti dialogo bei atleidimo tiltus. „Būtina Bažnyčią imti tokią, kokia ji yra, nes tik tuomet bus galima įvertinti jos išganingą vaidmenį tautoje ir žmonijoje. Kreipti ją prieš jos pačios prigimtį – reikštų žaloti jos esmę ir paralyžiuoti jos veikimą.“ Paradoksalu, bet šie Teofiliaus Matulionio Memorandumo Lietuvos TSR Komisarų Tarybai žodžiai, parašyti 1945 m. birželį, yra aktualūs ir mums, XXI amžiaus žmonėms.


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*