Irena Petraitienė „Arkivyskupas Teofilius Matulionis (9): Kelionė į Lietuvą: Triumfo stotys“

Kauno geležinkelio stotis prieškariu

Vagone sveikinimai kaip katedroje

…1933 m.spalio 18-ąją vyskupo Teofiliaus Matulionio ausis pasiekė tuščio perono tylą suardęs pūškuojančio garvežio švilpukas. Artėja valanda, kai po „labai ypatingos asmeninės ir lagaminų revizijos“ vienuolikos kunigų būrys į laisvę žengs pro Maskvos Baltarusijos–Baltijos geležinkelio stoties duris. Kunigai Augustinas, Vladas, Kazimieras – visi iš eilės atsisveikindami ir už rūpestį dėkodami tvirtai dešinę spaudžia atvykusiam palydėti Lietuvos atstovybės Rusijoje patarėjui diplomatui Henrikui Rabinovičiui. Jam, kaip ir ministrui Jurgiui Baltrušaičiui, Lietuvos vyriausybės inicijuotos derybos su Kremliumi buvo vienas ryškiausių diplomatinių žygių. Dvišalių derybų grandinę neoficialiai pratęsė Šventasis Sostas, su kuriuo buvo derinami keičiamų asmenų (kunigų) sąrašai. Nurodymus iš Vatikano gaudavusi Kauno metropolijos kurija savo ruožtu juos perduodavo vykdyti LR URM Politikos departamento direktoriui Stasiui Lozoraičiui. Antai bendromis pastangomis buvo rastas būdas įvykdyti kunigų Vinco Ilgino ir Vitoldo Paškevičiaus norą „kuo greičiau grįžti į savo tėvynę, nes buvo kilę iš Latvijos, ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą ten gyveno“. Žinant, jog šie du kunigai į keičiamųjų sąrašą buvo įtraukti Marijampolės marijonų vienuolyje gyvenusiam arkivyskupui Pranciškui Karevičiui MIC prašant, matyt, kaip atidžiai buvo sekamas derybų pulsas. „Į Lietuvą mus vežė Stolypino vagone (prekinis vagonas su narais iš lentų), – rašė kun. Mykolas Bugenis. – Ten pat už pertvaros buvo Ona Gineitienė, pakliuvusi už Rožinį, ir agronomas Steziblys su vargonininku Jasenausku.“

Rygos arkivyskupas metropolitas Antanas Springovičius buvo įpareigojęs pagarbiai prie Latvijos sienos sutikti iš Rusijos atgabenamus lietuvius, jiems užsakyti specialų vagoną. Latvijos vyriausybė buvo pranešusi vyskupui Juzepui Rancanui, kada traukinys su kaliniais pasieks Indros stotį. Apaštalinis nuncijus arkiv. Antonio Zechini atsiuntė žinias apie kun. Matulionį, o svarbiausia apie jo vyskupystę. Vysk. J. Rancanas telegramavo Latvijos pasienio geležinkelio stočių – Kraslavos, Užvaldės, Juozapinės ir kitų parapijų klebonams apie laukiamus svečius. Daugpilio klebonui Adomui Vyzuliui pavedė stotyje užsakyti jiems pietus.

1933 m. grįžę kaliniai kunigai iš kairės: A. Pronckietis, K. Juršėnas, V. Čegis, V. Paškevičius, V. Ilginis, vysk. T. Matulionis, M. Bugenis. J. Paulavičius, V. Dainys, J. Ladyga

„Ilgokai palaukus, atriedėjo sovietinis traukinys, – rašė sutiktuvių dalyvis, latvių vysk. Antanas Urbšas. – Išlipo iš jo sulysusios kunigų figūros. Apsirengę buvo skudurais. Skurdžiausiai atrodė vyskupas Matulionis, ant galvos kepurė su skylėtu dugnu…“ Latvijos pasienio Indros stotyje Kauno arkivyskupo metropolito J. Skvirecko deleguotas kun. Vincentas Mieleška, Karmelitų bažnyčios klebonas, Lietuvos Steigiamojo, I ir II Seimų narys, bažnytinių jaunimo organizacijų dvasios vadas, pasveikino kalinius ir čia pat, perone, didelės minios akivaizdoje, perteikė Šv. Tėvo palaiminimą. „Aš turėjau garbę ir džiaugsmą pasveikinti tuos išpažinėjus – kunigus Indroje – prie Rusijos–Latvijos sienos. Jaudinantis ir graudus buvo šis senų draugų pasimatymas bei pirmas pasikalbėjimas“, – atsiminimuose rašė vysk. J. Rancanas, Rygos arkivyskupo padėjėjas vysk. Juzupas Rancanas, Latvijos Seimo viceprezidentas, iki 1917 m. buvęs Kunigų seminarijos profesoriumi Petrapilyje.

Su juo kartu atvykusiuosius sveikinęs Rygos kunigų seminarijos inspektorius prof. kun. Aleksandras Novickis pažymėjo: „Išlaisvintųjų susijaudinimas buvo neapsakomas. Ką tik buvę belaisviai, beteisiai, visų skriaudžiami štai atsidūrė vyskupo ir bendrabrolių glėbyje laisvame nuo teroro krašte.“ Įspūdžius apie kitas netikėtas ir įsimintinas akimirkas atsiminimuose yra palikęs kun. Vincentas Dainys. Patikrinęs visų dokumentus, vyskupas J. Rancanas pasikvietė juos į ministerišką Latvijos vagoną ir ten kiekvienam nurodė vietas. Mons. A. Novickis kiekvieną patikrino bažnytiniu požiūriu. „Kai paklausė Teofilių Matulionį, ar jis yra vyskupas, kada ir kieno konsekruotas, gavo teigiamą atsakymą ir paskelbė jo pareiškimą esant tikrą. Po to, sukvietęs visus arčiau, vyskupas J. Rancanas iškilmingai uždėjo jam ant galvos vyskupišką pijusę … „Tuo būdu aš galėjau jį laisvoje Latvijos žemėje pirmą kartą pasveikinti kaip vyskupas ir to paties pašaukimo brolis.“ Tik dabar pasirodė, kad per savo nusižeminimą ir klusnumą vyskupas Teofilius visą laiką sugebėjo taip stropiai saugoti savo vyskupiškąjį orumą, kad tik vienas kun. A. Pronckietis žinojo tą paslaptį, nes dalyvavo konsekracijos apeigose. Jis nustebusiems bendro likimo draugams pareiškė, kad kanauninkas ne nuo šiandien yra vyskupas, bet nuo 1929 metų. Juo buvo jau prieš suėmimą, juo buvo Solovkuose, juo buvo kalėjimo vienutėje. Dabar visiems buvo aišku, kodėl kanauninkas nenorėjo grįžti Lietuvon. Dar prieš tai sklido gandas tarp bendrabrolių, kad kai kurie iš kunigų Rusijoje buvo slaptai įšventinti vyskupais, tačiau niekas nežinojo, kuris yra slaptas vyskupas ir kur gyveno. Dabar visi reiškė savo sveikinimus vyskupui Matulioniui vagone, kaip kokioje katedroje.“

Sutiktuvės

Tolimesnė kelionė į Daugpilį, kaip rašė kun. V. Dainys, buvo ištisas triumfas, kiekvienoje stotyje pravažiuojančiuosius sveikino gausūs tikinčiųjų būriai su savo ganytojais. „ Štai jau ir Daugpilis, čia dar didesnė minia tikinčiųjų pasitiko pravažiuojančius.“ Daugpilyje, kur vyskupui Teofiliui teko lankyti realinę gimnaziją, buvę kaliniai, miesto gatvėmis žygiavo į Šv. Petro šventovę. „Žmonių minia, iš visų pusių apsupusi, lydėjo tą keistą procesiją ir pripildė erdvią bažnyčią, – rašė kan. S. Kiškis. – Pirmoje gretoje žygiavo du vyskupai (J. Rancanas ir T. Matulionis). Vienas vilkėjo kalinio rūbais, siaurais autkojais (bintais) apvyniotomis blauzdomis ir raudona kepuraite ant galvos…“ Paskui gausios prakalbos, gėlės, nuotraukos. Išlaisvintųjų grupės vardu dėkoja vyskupas Matulionis. Po to – iškilmingi pietūs pirmos klasės bufete. Pasak vysk. J. Rancano: „Priėmimo dalyvių akyse žėrėjo džiaugsmo ašaros, bet kartu ir užuojauta tiems, kurie liko kentėti rusų priverstinio darbo stovyklose bei kalėjimuose…Tuo pat laiku nuo Lietuvos pasienio atėjo žinia, kad ten atvykstančių kunigų išpažinėjų laukia katalikų delegacijos, norinčios pasveikinti juos laisvoje tėvynėje. Daugpilio geležinkelio stotyje atsisveikinom su broliais kunigais ir vyskupu išpažinėju Teofilių Matulioniu.“

Obelių pasienio stotis prieškariu

Pirmoje – Obelių – geležinkelio stotyje stovėjo Sovietų Sąjungon mainais už išlaisvintus kunigus ir pasauliečius gabenamų 24 komunistų grupė. Tarp jų buvo ir Antanas Sniečkus, ilgametis LKP vadovas.

Angelaičiai, pavasarininkai, šauliai, skautai, studentai ateitininkai, brolijos, tikinčiųjų būriai ateidavo iškilmingai pasitikti grįžtančiųjų. Dotnuvos žemės ūkio akademijos studentai, traukiniui pajudėjus, užtraukė jaudinančią Rusijos tremtinių dainą „Leiskit į tėvynę, leiskit pas savus, ten pradžiugs krūtinė, atgaivins jausmus. Svetimoj padangėj nemalonu, ne, tėviškėlę brangią vis regiu sapne…“ Čia vyskupas T. Matulionis pirmą kartą iš džiaugsmo apsiverkė. Vėliau „Šaltinio“ korespondentui kalbėjo, kad, lyginant su Rusija, Lietuvos jaunimas pilnas entuziazmo, malonus ir sveikas.

Vakaro violetu gaubiamas Kauno geležinkelio stoties peronas 1933-ųjų spalio 19-ąją alsuote alsavo laukimu. „Bukietų bukietai žydi minioje“, – rašė „Šaltinio“ laikraščio korespondentas S. Daunys (kun. S. Yla). Pagaliau iš tunelio išnyra traukinys. Karo invalidų orkestras užgroja džiaugsmo maršą. „Valio“, – šaukia dvidešimtūkstantinė mina, ore sukasi iškeltos kepurės, ant vagonų krinta žiedai: „Štai pasirodo senas, išvargęs, daug kančių matęs vysk. Matulionis, kunigai, kiti kaliniai. Ašarodami atvykėliai bučiavo gimtąją žemelę.“ Sveikinimo žodį taręs kan. Povilas Dogelis sugrįžusius kalinius nuvežė į Šv. Zitos viešbutį. Vyskupą Teofilių svetingai priėmė Kunigų seminarija. Kauno metropolitas arkivyskupas Juozapas Skvireckas pakvietė pas save kaip brangų asmeninį svečią. Padėkos vizito atėjusį vysk. T. Matulionį mielai priėmė prezidentas A. Smetona.

„Vyskupą kankinį Teofilių Matulionį pažinau tada, kai jis atvyko Lietuvon iš sovietų konclagerio iškeistas su kitais į lietuvius komunistus. Dėl nuovargio, kankinimų bei išgyvenimų konclageryje vyskupo kankinio, kaip ir kitų grįžusių, išvaizda išspaudė kiekvieno juos mačiusio graudžią ašarą. Jų visų išvaizda buvo matyti nuotraukoje, padarytoje Kauno geležinkelio stotyje. Visi stengėmės vysk. T. Matulionį guosti, pamylėti, kad greičiau pamirštų žiaurų bei skausmingą konclagery išgyventą laiką, – rašė generolas Vincas Grigaliūnas-Glovackis. – Man teko būti su Ganytoju drauge keletą kartų. Jis buvo dvasios vadas, o aš – Vyrų Apaštalavimo centro valdybos vicepirmininkas. Vargu ar galima sutikti kuklesnį, tylesnį žmogų už Ganytoją. Jis tik skelbė Dievo žodį, aiškino tikėjimo tiesas. Savo išgyventus skausmus, vargus Sovietuose jis nutylėdavo, o klausiamas stengėsi meiliai nukreipti kalbą į šalį. Beveik kiekvieną šventadienį Ganytojas buvo kviečiamas, maloniai prašomas atvykti į kurią nors vietovę. Reikėjo nustatyti lankymo eilę, nes susidarė labai daug kvietimų.“

„Šaltinis“ rašė apie 1933 m. lapkričio 22 d. Marijampolėje vykusį vyskupo Teofiliaus vizitą, į geležinkelio stotį sukvietusį minias marijampoliečių. Po atviru žvaigždėtu dangumi klaupėsi kankinio rankos laiminamos minios, skambėjo miesto burmistro ir kan. dr. J. Stakausko, kitų jaudinamos kalbos. Ekscelenciją atlydėjus į marijonų vienuolyną, suskambo „Gratulamur Tibi“, brolių choro atliekama giesmė. Tarp laukiančiųjų garbingojo vyskupo marijonų gimnazijoje buvo ten mokęsis kun. Pranas Račiūnas MIC, atsiminimuose rašęs, kad vyskupas įėjo tyliai. Veidas sudžiūvęs, iškankintas. Kalbėjo ramiai. Jo balse nesijautė jokios neapykantos jį varginusiems tikėjimo priešams.

Grįžusieji 1933-siais iš lagerių kunigiškais drabužiais

Atvykęs į kurią nors vietovę, vysk. T. Matulionis laikydavo pamaldas, kalbėjo minioms, jaunimui, teikė palaiminimą ir stiprino savo tautiečius būti ištvermingus savo tikėjime. Pranas Gaida veikale „Nemarusis mirtingasis arkivyskupas Teofilius Matulionis“ rašė, jog atskiro dėmesio susilaukė vysk. T. Matulionio lazda, paprasta, bet įdomaus darbo lazda, kuria, būdamas koncentracijos stovyklose, pasiramsčiuodavo. Panevėžiečiamas paprašius palikti ją kaip suvenyrą miestui, vysk. T. Matulionis sutiko, nors ta lazda jam buvo kartu ir ganytojo simbolis. Lazda buvo perduota miesto muziejui. Kai 1940 m. Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga ir miestų valdymą ėmė tvarkyti komunistų pareigūnai, vedėjas J. Elisonas turėjo daug sunkumų dėl tos vyskupo lazdos. Jis buvo kaltinamas už „priešsovietinę“ dvasią, už „agitaciją prieš darbo liaudį“ muziejuje. Kratų metu muziejuje buvo sunaikinta daug tautotyrinės medžiagos. Todėl nežinoma, koks buvo tolesnis tos suvenyrinės lazdos likimas.

Palaiminimas

Į Lietuvą sugrįžusių vyskupo ir kunigų pirmasis rūpestis buvo pranešti apie tai Šv. Tėvui Pijui XI ir padėkoti už globą, rūpestį, maldas ir palaiminimą. Vyskupas Teofilius kardinolo Eugenio Pacelli vardu pasiuntė šio turinio telegramą: „Vyskupas Matulionis ir dešimt kunigų, buvusių bolševikų kalėjimuose ir ištrėmime, vakar laimingai grįžę į Lietuvą, sudeda prie Šventojo Tėvo kojų sūniškos meilės bei pagarbos jausmus ir visa širdimi Jam dėkoja už maldas, tėvišką palankumą Rusijos krikščionims, o ypač per nunciatūrą mums suteiktą apaštališkąjį palaiminimą. Esame visuomet pasiryžę grįžti į pirmykščius darbus, kai tik į juos pašauks Šventasis Sostas.“

Kiek atsigavęs nuo sovietiniuose lageriuose patirtų kančių, vysk. Matulionis kartu su iš Sovietų Sąjungos irgi grįžusiu buvusiu Vakarų Sibiro apaštalinio vikariato administratoriumi kun. Julijonu Gronskiu 1934 m. kovą išvyko į Romą pasimatyti su popiežiumi. Romos geležinkelio stotyje pasitiko Šv. Tėvo atstovas mons. Caccia Dominioni ir pasveikino popiežiaus vardu. Vysk. Teofilių Romoje pasveikino artimas bičiulis vysk. B. Sloskanas, mons Gioppe, Lietuvos atstovybės prie Vatikano reikalų veikėjas dr. K. Graužinis, būrys lietuvių ir rusų kunigų.

Kitą dieną, kovo 24-ąją vysk. Teofilius buvo priimtas pusvalandį trukusioje popiežiaus Pijaus XI audiencijoje. (Apie tą jaudinantį susitikimą rašė kan. S. Kiškis.) Vyskupui priklaupus, Šv. Tėvas jį pakėlė, atsiklaupė pats ir tarė: „Esi kankinys. Privalai pirmas mane palaiminti.“ Labai gerbdamas Šv. Tėvą ir visada būdamas absoliučiai klusnus, vysk. Teofilius ir šį kartą išpildė nelengvą jam prašymą: uždėjo ant Šventojo Tėvo galvos drebančias rankas ir virpančiu balsu ištarė palaiminimo žodžius. Pasak ten dalyvavusio saleziečio t. J. Gusto: „Vaizdas graudus: visos Bažnyčios Galva klūpo prieš kuklų, suvargusį vyskupą…Ne vienas apsiašarojo. Po palaiminimo vyskupas atsiklaupė prie Popiežiaus kojų…“

1934 m. balandžio 11 d. prel. Domenico Tardini Šv. Sosto atstovą Lietuvoje Antonino Aratą informavo: „Jo Šventenybė vis dėlto pabrėžė, kad J. E. Monsinjorai Sloskans ir Matulionis, o ir Mons. Gronskis sutartinai pareiškė, jog jeigu jiems būtų leista pasirinkti, jie būtų labiau linkę likti kalėjime, nei išvykti iš Rusijos: toks pareiškimas ne tik teikia didžiulę garbę minėtų tikėjimo liudytojų uolumui ir pasiaukojimo dvasiai, bet ir rodo, kokie gilūs yra herojiškiausių kalintų dvasininkų jausmai.“

Viešnagės metu, per 1934 m. Velykas, vyko pal. Jono Bosko kanonizacija, todėl vysk. Teofilius kartu su atvykusiais saleziečiais važiavo aplankyti šventojo gimtinės. Išvykos dalyvis t. Gustas liudijo: „Torino mieste vienas vietinis kunigaikštis pasiūlė vyskupui savo lengvąją mašiną ir pats vairavo. Kai priartėjome prie kun. J. Bosko gimtinės, gal už pusės kilometro ar daugiau išgirdome skambančius bažnyčios varpus, taip buvo reiškiama pagarba vyskupui – kankiniui.“1934 m. balandžio 3d. specialioje audiencijoje Šv. Tėvas priėmęs iš Lietuvos atvykusią Ekscelencijos Matulionio vadovaujamą 78 maldininkų grupę, ją palaiminęs, pažymėjo, jog vyskupo Teofiliaus asmenyje matąs ne tik žydinčio tikėjimo žmogų, bet ir to tikėjimo drąsų išpažinėją – kankinį.

Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*